Enciklika „Veritatis Splendor“, išleista 1993 metais popiežiaus Jono Pauliaus II, yra dokumentas, kuriame aptariamos moralinės tiesos ir jų reikšmė žmogaus gyvenimui. Ji skirta aiškinti katalikų tikėjimo moralinius principus ir pabrėžti tiesos vaidmenį priimant etinius sprendimus. Dokumentas išreiškia Bažnyčios poziciją, jog moraliniai sprendimai turi remtis objektyvia tiesa, o ne subjektyviomis nuostatomis ar aplinkos įtaka. Lietuviškai enciklika vadinama „Tiesos spindesys“. Oficialus leidimas lietuvių kalba pasirodė 1994 m., pavadinimu „Enciklika „Veritatis Splendor“ visiems katalikų Bažnyčios vyskupams kai kuriais pagrindiniais Bažnyčios moralinio mokymo klausimais“.

„Veritatis Splendor“ iškelia žmogaus sąžinės vaidmenį, tačiau pabrėžia, kad ji negali būti laikoma vieninteliu moralinio sprendimo kriterijumi. Sąžinė privalo būti formuojama pagal dieviškąją tiesą, kurią skelbia Bažnyčia. Enciklikoje pažymima, jog moraliniai įstatymai nėra kintami ar priklausomi nuo laikmečio ar kultūros. Jie grindžiami dieviškuoju įstatymu, kuris yra nekintamas ir amžinas. Dievo įsakymai, išreikšti Šventajame Rašte, yra pagrindas žmogaus gyvenimo ir jo santykio su kitais bei su Dievu tvarkai.

Dokumentas taip pat nagrinėja, kaip modernus pasaulis keičia požiūrį į moralines vertybes. Popiežius pabrėžia, kad šiuolaikinės tendencijos, kurios skatina moralinį reliatyvizmą, kelia grėsmę žmogaus dvasinei laisvei ir gerovei. Enciklika kviečia grįžti prie Kristaus mokymo, kaip neabejotino tiesos šaltinio. Jėzaus žodžiai „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6) yra kvietimas gyventi pagal Evangeliją ir jos principus.

Enciklikoje išskiriama, jog žmogaus laisvė neturi būti suprantama kaip absoliuti autonomija nuo moralės normų. Tikra laisvė kyla iš tiesos pažinimo ir gyvenimo pagal ją. Popiežius cituoja Šventąjį Raštą, kur sakoma: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32), ir paaiškina, kad moralinė tiesa išlaisvina žmogų nuo nuodėmės ir leidžia jam gyventi pagal Dievo valią.

Dokumentas atkreipia dėmesį į tai, jog Bažnyčia yra pašaukta būti tiesos sergėtoja. Popiežius pabrėžia, jog Bažnyčios mokymas nėra griežta taisyklių sistema, o kvietimas į pilnatvišką gyvenimą, kuris atsiskleidžia per tikėjimą ir meilę. Moralinis ugdymas, pasak enciklikos, yra neatsiejamas nuo dvasinio tobulėjimo, kuris veda žmogų į bendrystę su Dievu.

„Veritatis Splendor“ primena, jog Kristaus kryžius yra aukščiausias moralinės tiesos ir meilės ženklas. Per kryžių žmogus supranta tikrąją savo gyvenimo prasmę ir pašaukimą. Enciklikoje nurodoma, kad Kristaus auka yra pavyzdys, kaip žmogus turėtų gyventi, siekdamas atiduoti save kitiems ir įgyvendinti Dievo valią.

Dokumentas taip pat iškelia moralinės tradicijos reikšmę Bažnyčios gyvenime. Jame pažymima, jog Bažnyčios Tėvų mokymas, susijęs su moralinėmis tiesomis, yra neįkainojamas paveldas, kuris turi būti puoselėjamas ir perduodamas ateities kartoms. Popiežius ragina dvasininkus ir tikinčiuosius gilintis į Bažnyčios mokymą ir gyventi pagal jį, kad galėtų būti tiesos liudytojais šiuolaikiniame pasaulyje.

Enciklika kviečia tikinčiuosius mąstyti apie savo moralinę atsakomybę ir Dievo įsakymų reikšmę kasdienėje veikloje. Ji yra priminimas, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas ir pilnatvė pasiekiami per tiesos pažinimą ir jos įgyvendinimą. „Veritatis Splendor“ ragina žmones ieškoti Dievo valios ir ją įgyvendinti, nes tik tokiu būdu galima pasiekti dvasinę pilnatvę ir amžinąjį gyvenimą.

IOANNES PAULUS PP. II

VERITATIS SPLENDOR

Palaiminimas

Gerbiami broliai vyskupystėje,
Sveikata ir apaštališkasis palaiminimas!

Tiesos spindesys šviečia visuose Kūrėjo darbuose, o ypač žmoguje, sukurtame pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26). Tiesa nušviečia žmogaus protą ir formuoja jo laisvę, vedanti jį pažinti ir mylėti Viešpatį. Todėl psalmininkas meldžia: „Tegul tavo veido šviesa mus apšviečia, Viešpatie“ (Ps 4, 6).

Įvadas

Jėzus Kristus – tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną

1. Pašaukti išganymui per tikėjimą Jėzumi Kristumi, „tikrąja šviesa, kuri apšviečia kiekvieną“ (Jn 1, 9), žmonės tampa „šviesa Viešpatyje“ ir „šviesos vaikais“ (Ef 5, 8), pašventinami „paklusnumu tiesai“ (1 Pt 1, 22).

Šis paklusnumas ne visada lengvas. Dėl paslaptingosios pirmapradės nuodėmės, įvykdytos Šėtono, „melagio ir melo tėvo“ (Jn 8, 44) kurstymu, žmogus nuolat gundomas nusigręžti nuo gyvojo ir tikrojo Dievo ir nukreipti žvilgsnį į stabus (plg. 1 Tes 1, 9), iškeisdamas „tiesą apie Dievą į melą“ (Rom 1, 25). Žmogaus gebėjimas pažinti tiesą taip pat aptemdomas, o valia jai paklusti silpnėja. Taip, pasiduodamas reliatyvizmui ir skepticizmui (plg. Jn 18, 38), jis leidžiasi ieškoti iliuzinės laisvės, atskirtos nuo pačios tiesos.

Tačiau jokia klaidos ar nuodėmės tamsa negali visiškai atimti iš žmogaus Dievo Kūrėjo šviesos. Giliai širdyje visada išlieka ilgesys absoliučios tiesos ir troškimas visiškai ją pažinti. Tai iškalbingai įrodo nenuilstantis žmogaus žinių siekis visose srityse. Dar labiau tai įrodo jo gyvenimo prasmės paieškos. Mokslo ir technologijų plėtra, šis nuostabus žmogaus supratimo ir atkaklumo liudijimas, neatleidžia žmonijos nuo pareigos kelti galutinius religinius klausimus. Priešingai, tai skatina mus susidurti su skausmingiausiais ir lemiamais mūšiais – širdies ir moralinės sąžinės kovomis.

2. Niekas negali išvengti pamatinių klausimų: Ką turiu daryti? Kaip atskirti gėrį nuo blogio? Atsakymas įmanomas tik dėl tiesos spindesio, kuris šviečia giliai žmogaus dvasioje, kaip liudija psalmininkas: „Daugelis sako: ‘O, kad pamatytume ką gera! Tegul tavo veido šviesa mus apšviečia, Viešpatie’“ (Ps 4, 6).

Dievo veido šviesa visa savo grožiu spindi Jėzaus Kristaus veide, „nematomojo Dievo atvaizde“ (Kol 1, 15), „Dievo šlovės atspindyje“ (Hbr 1, 3), „pilname malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Todėl galutinis atsakymas į kiekvieną žmogaus klausimą, ypač religinius ir moralinius, yra Jėzus Kristus, ar veikiau pats Jėzus Kristus, kaip primena Vatikano II Susirinkimas: „Tiktai įsikūnijusio Žodžio paslaptyje iš tiesų paaiškėja žmogaus paslaptis. Adomas, pirmasis žmogus, buvo būsimojo žmogaus, būtent Kristaus Viešpaties, paveikslas. Kristus, paskutinysis Adomas, visiškai atskleidžia žmogų pačiam sau ir iškėlė jo kilnų pašaukimą, atskleisdamas Tėvo ir Tėvo meilės paslaptį.“

Jėzus Kristus, „tautų šviesa“, spindi savo Bažnyčios veide, kurią jis siunčia į visą pasaulį skelbti Evangelijos kiekvienam kūriniui (plg. Mk 16, 15). Todėl Bažnyčia, kaip Dievo tauta tarp tautų, atidžiai stebėdama naujus istorijos iššūkius ir žmonijos pastangas atrasti gyvenimo prasmę, siūlo visiems atsakymą, kylančią iš tiesos apie Jėzų Kristų ir jo Evangeliją. Bažnyčia išlieka giliai sąmoninga savo „pareiga kiekviename amžiuje tyrinėti laiko ženklus ir juos aiškinti Evangelijos šviesoje, kad galėtų kiekvienai kartai tinkamu būdu pateikti atsakymus į nuolatinius žmogaus klausimus apie šio gyvenimo ir būsimojo gyvenimo prasmę bei jų tarpusavio ryšį“.

3. Bažnyčios ganytojai, bendrystėje su Petro įpėdiniu, yra arti tikinčiųjų šioje pastangoje; jie vadovauja ir lydi juos savo autoritetingu mokymu, vis naujais būdais kalbėdami su meile ir gailestingumu ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms. Vatikano II Susirinkimas išlieka nepaprastu šios Bažnyčios nuostatos liudijimu, kuri, kaip „žmonijos ekspertė“, tarnauja kiekvienam individui ir visam pasauliui.

Bažnyčia žino, kad moralės klausimas giliai paliečia kiekvieną žmogų; jis apima visus žmones, net tuos, kurie nepažįsta Kristaus, jo Evangelijos ar paties Dievo. Ji žino, kad būtent moralinio gyvenimo keliu atsiveria išganymo kelias visiems. Vatikano II Susirinkimas tai aiškiai priminė, teigdamas, kad „tie, kurie be jokios savo kaltės nieko nežino apie Kristų ar jo Bažnyčią, tačiau nuoširdžiai ieško Dievo ir, veikiami malonės, stengiasi vykdyti Dievo valią, kaip ją pažįsta per sąžinės diktatą… gali pasiekti amžinąjį išganymą“. Susirinkimas pridūrė: „Dieviškoji Apvaizda taip pat nenusigręžia nuo pagalbos, reikalingos išganymui, tiems, kurie be savo kaltės dar nėra aiškiai pripažinę Dievo, tačiau, ne be dieviškosios malonės, stengiasi gyventi teisų gyvenimą. Nes visa, kas juose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko Evangelijos pasiruošimu ir dovana to, kuris apšviečia kiekvieną, kad galiausiai turėtų gyvenimą“.

Šios enciklikos tikslas

4. Visais laikais, bet ypač per pastaruosius du šimtmečius, popiežiai, tiek atskirai, tiek kartu su vyskupų kolegija, plėtojo ir siūlė moralinį mokymą, susijusį su daugeliu skirtingų žmogaus gyvenimo sričių. Kristaus vardu ir jo autoritetu jie ragino, vertino ir aiškino. Savo pastangomis žmonijos labui, ištikimai vykdydami savo misiją, jie patvirtino, palaikė ir guodė. Su Tiesos Dvasios pagalbos garantija jie prisidėjo prie geresnio moralinių reikalavimų supratimo žmogaus seksualumo, šeimos, socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. Bažnyčios tradicijoje ir žmonijos istorijoje jų mokymas reiškia nuolatinį moralės žinių gilinimą.

Šiandien, tačiau, atrodo būtina apmąstyti visą Bažnyčios moralinį mokymą, siekiant tiksliai priminti tam tikras pagrindines katalikų doktrinos tiesas, kurios dabartinėmis aplinkybėmis rizikuoja būti iškraipytos ar neigiamos. Iš tikrųjų krikščionių bendruomenėje atsirado nauja situacija, kuri patyrė daugybės abejonių ir prieštaravimų plitimą – žmogaus ir psichologinių, socialinių ir kultūrinių, religinių ir net grynai teologinių – dėl Bažnyčios moralinių mokymų. Tai jau nebe ribotas ir atsitiktinis nesutikimas, bet visapusiškas ir sistemingas tradicinės moralinės doktrinos kvestionavimas, remiantis tam tikromis antropologinėmis ir etinėmis prielaidomis. Šių prielaidų šaknyse yra daugiau ar mažiau akivaizdi minčių srovių įtaka, kurios galiausiai atskiria žmogaus laisvę nuo jos esminio ir konstitucinio ryšio su tiesa. Taip atmetama tradicinė doktrina apie prigimtinį įstatymą bei jo įsakymų visuotinumą ir nuolatinį galiojimą; tam tikri Bažnyčios moraliniai mokymai laikomi tiesiog nepriimtinais; o pats Magisteriumas laikomas galinčiu kištis į moralės klausimus tik tam, kad „ragintų sąžines“ ir „siūlytų vertybes“, kurių šviesoje kiekvienas asmuo savarankiškai priims sprendimus ir gyvenimo pasirinkimus.

Ypatingai pastebėtinas tradicinio Bažnyčios atsako ir tam tikrų teologinių pozicijų, sutinkamų net seminarijose ir teologijos fakultetuose, disharmonija dėl klausimų, kurie yra itin reikšmingi Bažnyčiai, krikščionių tikėjimo gyvenimui ir pačiai visuomenei. Ypatingai keliamas klausimas: ar Dievo įsakymai, įrašyti žmogaus širdyje ir sudarantys Sandoros dalį, iš tiesų gali paaiškinti kasdienius individų ir visų visuomenių sprendimus? Ar įmanoma paklusti Dievui ir taip mylėti Dievą bei artimą, nesilaikant šių įsakymų visomis aplinkybėmis? Taip pat dažnai girdima nuomonė, kuri kvestionuoja vidinį ir nepertraukiamą tikėjimo ir moralės ryšį, tarsi narystė Bažnyčioje ir jos vidinė vienybė būtų sprendžiama tik tikėjimo pagrindu, o moralės srityje galėtų būti toleruojamas nuomonių ir elgesio rūšių pliuralizmas, paliekant tai individualios subjektyvios sąžinės ar socialinių ir kultūrinių kontekstų įvairovės sprendimui.

5. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kurios vis dar egzistuoja, nusprendžiau – kaip paskelbiau savo apaštališkajame laiške Spiritus Domini, išleistame 1987 m. rugpjūčio 1 d., minint antrąjį šv. Alfonso Marijos de Liguori mirties šimtmetį – parašyti encikliką, kuria siekiama „išsamiau ir giliau aptarti klausimus, susijusius su pačiais moralinės teologijos pagrindais“, pagrindais, kurie yra griaunami tam tikrų šių dienų tendencijų.

Kreipiuosi į jus, gerbiami broliai vyskupystėje, kurie dalinatės su manimi atsakomybe saugoti „sveiką mokymą“ (2 Tim 4, 3), ketindamas aiškiai išdėstyti tam tikrus doktrinos aspektus, kurie yra itin svarbūs sprendžiant tai, kas neabejotinai yra tikra krizė, nes šios krizės keliami sunkumai turi labai rimtų pasekmių tikinčiųjų moraliniam gyvenimui, Bažnyčios bendrystei bei teisingam ir broliškam socialiniam gyvenimui.

Jei ši enciklika, kurios taip ilgai laukta, skelbiama tik dabar, viena iš priežasčių yra ta, kad atrodė tinkama, jog ją privalėtų Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuriame yra išsami ir sisteminga krikščionių moralinio mokymo ekspozicija. Katekizmas pateikia tikinčiųjų moralinį gyvenimą jo pagrindiniais elementais ir daugeliu aspektų kaip „Dievo vaikų“ gyvenimą: „Pripažindami tikėjime savo naują orumą, krikščionys yra pašaukti nuo šiol gyventi gyvenimą, ‘verta Kristaus Evangelijos’ (Fil 1, 27). Per sakramentus ir maldą jie gauna Kristaus malonę ir jo Dvasios dovanas, kurios leidžia jiems taip gyventi“. Todėl, remdamasi Katekizmu kaip „patikimu ir autentišku katalikų doktrinos mokymo šaltiniu“, enciklika apsiribos tam tikrų pagrindinių Bažnyčios moralinio mokymo klausimų nagrinėjimu, priimdama būtiną įžvalgą apie diskutuojamus klausimus. Specifinis šios enciklikos tikslas yra toks: išdėstyti, atsižvelgiant į aptariamus klausimus, moralinio mokymo principus, pagrįstus Šventuoju Raštu ir gyvąja Apaštališkąja Tradicija, ir tuo pačiu metu išryškinti prielaidas ir pasekmes to nesutikimo, su kuriuo šis mokymas susiduria.

I SKYRIUS – „MOKYTOJAU, KĄ GERO TURĖČIAU DARYTI…?“ (Mt 19, 16) – Kristus ir atsakymas į klausimą apie moralę

„Kažkas priėjo prie jo…“ (Mt 19, 16)

6. Jėzaus dialogas su turtingu jaunuoliu, aprašytas devynioliktame šventojo Mato Evangelijos skyriuje, gali būti naudingas vadovas, leidžiantis dar kartą gyvai ir tiesiogiai išklausyti jo moralinį mokymą: „Tada kažkas priėjo prie jo ir paklausė: ‘Mokytojau, ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?’ Jis jam atsakė: ‘Kodėl klausi manęs apie tai, kas gera? Vienintelis yra geras. Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.’ Jaunuolis jam tarė: ‘Kurių?’ Jėzus atsakė: ‘Nežudysi; nesvetimausi; nevogsi; neteisingai neliudysi; gerbk savo tėvą ir motiną; taip pat mylėk savo artimą kaip save patį.’ Jaunuolis jam tarė: ‘Viso to laikiausi; ko dar man trūksta?’ Jėzus jam atsakė: ‘Jei nori būti tobulas, eik, parduok savo turtą ir išdalyk vargšams, ir turėsi lobį danguje; tada ateik ir sek mane’“ (Mt 19, 16-21).

7. „Tada kažkas priėjo prie jo…“. Jaunuolyje, kurio Mato Evangelija nenurodo vardo, galime atpažinti kiekvieną žmogų, kuris, sąmoningai ar ne, artinasi prie Kristaus, žmogaus Atpirkėjo, ir klausia jo apie moralę. Jaunuoliui klausimas nėra tiek apie taisykles, kurių reikia laikytis, kiek apie pilną gyvenimo prasmę. Tai iš tikrųjų yra kiekvieno žmogaus sprendimo ir veiksmo širdyje slypintis siekis, tylus ieškojimas ir vidinis raginimas, kuris išjudina laisvę. Šis klausimas galiausiai yra kreipimasis į absoliutų Gėrį, kuris mus traukia ir kviečia; tai Dievo, kuris yra žmogaus gyvenimo pradžia ir tikslas, kvietimo aidas. Būtent šioje perspektyvoje Vatikano II Susirinkimas ragino atnaujinti moralinę teologiją, kad jos mokymas atskleistų kilnų pašaukimą, kurį tikintieji gavo Kristuje, vienintelį atsakymą, visiškai pajėgų patenkinti žmogaus širdies troškimą.

Kad šis „susitikimas“ su Kristumi būtų įmanomas, Dievas norėjo savo Bažnyčios. Iš tiesų, Bažnyčia „trokšta tarnauti vienam tikslui: kad kiekvienas žmogus galėtų rasti Kristų, kad Kristus galėtų eiti su kiekvienu žmogumi gyvenimo keliu“.

„Mokytojau, ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16)

8. Klausimas, kurį turtingas jaunuolis užduoda Jėzui iš Nazareto, kyla iš jo širdies gelmių. Tai esminis ir neišvengiamas klausimas kiekvieno žmogaus gyvenime, nes jis susijęs su moraliniu gėriu, kuris turi būti daromas, ir su amžinuoju gyvenimu. Jaunuolis jaučia, kad tarp moralinio gėrio ir jo paties likimo įgyvendinimo yra ryšys. Jis yra pamaldus izraelitas, tarsi užaugęs Viešpaties Įstatymo šešėlyje. Jei jis užduoda Jėzui šį klausimą, galime manyti, kad tai ne dėl to, kad nežino atsakymo, esančio Įstatyme. Tikėtina, kad Jėzaus asmens patrauklumas jo širdyje sužadino naujų klausimų apie moralinį gėrį. Jis jaučia poreikį priartėti prie To, kuris savo pamokslavimą pradėjo šiuo nauju ir lemiamu skelbimu: „Atėjo laikas, ir Dievo karalystė yra arti; atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).

Šiandien žmonės vėl turi kreiptis į Kristų, kad gautų iš jo atsakymą į savo klausimus apie tai, kas yra gera ir kas yra bloga. Kristus yra Mokytojas, Prisikėlęs, turintis gyvenimą savyje ir visada esantis savo Bažnyčioje ir pasaulyje. Būtent jis atveria tikintiesiems Šventųjų Raštų knygą ir, visiškai atskleisdamas Tėvo valią, moko tiesos apie moralinį veiksmą. Išganymo ekonomijos šaltinyje ir viršūnėje, kaip žmogaus istorijos Alfa ir Omega (plg. Apr 1, 8; 21, 6; 22, 13), Kristus nušviečia žmogaus būklę ir jo visuminį pašaukimą. Todėl „žmogus, norintis visiškai suprasti save – ne tik pagal tiesioginius, dalinius, dažnai paviršutiniškus ar net iliuzinius savo būties standartus ir matmenis – turi su savo nerimu, netikrumu, net silpnumu ir nuodėmingumu, su savo gyvenimu ir mirtimi, priartėti prie Kristaus. Jis turi, taip sakant, įeiti į jį su visu savimi; jis turi ‘prisitaikyti’ ir asimiliuoti visą Įsikūnijimo ir Atpirkimo tikrovę, kad atrastų save. Jei šis gilus procesas vyksta jame, jis duoda vaisių ne tik Dievo garbinime, bet ir gilesniame savęs stebėjime“.

Jei todėl norime prieiti prie Evangelijos moralinio mokymo širdies ir suvokti jo gilų ir nekintantį turinį, turime atidžiai ištirti klausimo, kurį jaunuolis uždavė Evangelijoje, prasmę ir, dar labiau, Jėzaus atsakymo prasmę, leisdami jam mus vesti. Jėzus, kaip kantrus ir jautrus mokytojas, atsako jaunuoliui, tarsi paimdamas jį už rankos ir žingsnis po žingsnio vesdamas į pilną tiesą.

„Vienintelis yra geras“ (Mt 19, 17)

9. Jėzus sako: „Kodėl klausi manęs apie tai, kas gera? Vienintelis yra geras. Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Evangelistų Morkaus ir Luko versijose klausimas formuluojamas taip: „Kodėl vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg. Lk 18, 19).

Prieš atsakydamas į klausimą, Jėzus nori, kad jaunuolis aiškiai suprastų, kodėl jis uždavė savo klausimą. „Gerasis Mokytojas“ jam – ir mums visiems – nurodo, kad atsakymas į klausimą „Ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ gali būti rastas tik nukreipiant protą ir širdį į „Vienintelį“, kuris yra geras: „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18; plg. Lk 18, 19). Tik Dievas gali atsakyti į klausimą apie tai, kas yra gera, nes jis pats yra Gėris.

Klausti apie gėrį, iš tikrųjų, galiausiai reiškia kreiptis į Dievą, gėrio pilnatvę. Jėzus parodo, kad jaunuolio klausimas iš tiesų yra religinis klausimas, ir kad gėris, kuris traukia ir tuo pačiu įpareigoja žmogų, kyla iš Dievo, ir iš tiesų yra pats Dievas. Tik Dievas yra vertas būti mylimas „visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37). Jis yra žmogaus laimės šaltinis. Jėzus klausimą apie moraliai gerą veiksmą grąžina prie jo religinių pagrindų, prie Dievo pripažinimo, kuris vienas yra gėris, gyvenimo pilnatvė, galutinis žmogaus veiklos tikslas ir tobula laimė.

10. Bažnyčia, mokoma Mokytojo žodžių, tiki, kad žmogus, sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą, atpirktas Kristaus Krauju ir pašventintas Šventosios Dvasios buvimu, turi kaip galutinį savo gyvenimo tikslą gyventi „Dievo šlovės garbei“ (plg. Ef 1, 12), stengdamasis, kad kiekvienas jo veiksmas atspindėtų tos šlovės spindesį. „Pažink, gražioji siela, kad esi Dievo paveikslas“, rašo šventasis Ambraziejus. „Pažink, kad esi Dievo šlovė (1 Kor 11, 7). Klausyk, kaip esi jo šlovė. Pranašas sako: Tavo žinios man tapo pernelyg nuostabios (plg. Ps 138, 6, Vulg.). Tai yra, mano darbe tavo didybė tapo dar nuostabesnė; žmonių patarimuose tavo išmintis išaukštinama. Kai svarstau apie save, toks, koks esu tau žinomas savo slaptose mintyse ir giliausiuose jausmuose, man atsiveria tavo žinių paslaptys. Pažink tad, žmogau, savo didybę ir būk budrus.“

Kas yra žmogus ir ką jis turi daryti, tampa aišku, kai tik Dievas save atskleidžia. Dekalogas remiasi šiais žodžiais: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2-3). „Dešimtyje žodžių“ Sandoroje su Izraeliu ir visame Įstatyme Dievas save atskleidžia ir pripažįstamas kaip Vienintelis, kuris „vienas yra geras“; Tas, kuris, nepaisydamas žmogaus nuodėmės, išlieka moralinio veiksmo „modeliu“, pagal jo įsakymą: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2); Tas, kuris, ištikimas savo meilei žmogui, duoda jam savo Įstatymą (plg. Iš 19, 9-24 ir 20, 18-21), kad atkurtų žmogaus pradinę ir taikią harmoniją su Kūrėju ir visa kūrinija, ir, dar daugiau, įtrauktų jį į savo dieviškąją meilę: „Aš vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta“ (Kun 26, 12).

Moralinis gyvenimas pristatomas kaip atsakymas, kurį žmogus skolingas dėl daugelio Dievo iniciatyvų, priimtų iš meilės žmogui. Tai meilės atsakymas, pagal pareiškimą, pateiktą Pakartoto Įstatymo knygoje apie pagrindinį įsakymą: „Klausyk, Izraeli: Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos tau šiandien įsakau, bus tavo širdyje; uoliai mokyk juos savo vaikams“ (Įst 6, 4-7). Taip moralinis gyvenimas, įtrauktas į Dievo meilės dovaną, yra pašauktas atspindėti jo šlovę: „Tam, kuris myli Dievą, užtenka būti maloniam Tam, kurį myli: nes jokio didesnio atlygio nereikėtų ieškoti, išskyrus pačią meilę; meilė iš tikrųjų yra iš Dievo taip, kad pats Dievas yra meilė.“

11. Teiginys, kad „Vienintelis yra geras“, taip mus grąžina prie „pirmosios lentelės“ įsakymų, kurie kviečia pripažinti Dievą kaip vienintelį visų Viešpatį ir garbinti jį vienintelį dėl jo begalinio šventumo (plg. Iš 20, 2-11). Gėris yra priklausyti Dievui, paklusti jam, nuolankiai eiti su juo, vykdant teisingumą ir mylint gerumą (plg. Mik 6, 8). Pripažinti Viešpatį kaip Dievą yra pats Įstatymo branduolys, širdis, iš kurios kyla konkretūs įsakymai ir į kurią jie nukreipti. Įsakymų moralėje akivaizdu, kad Izraelio tauta priklauso Viešpačiui, nes tik Dievas yra Vienintelis, kuris yra geras. Tokį liudijimą teikia Šventasis Raštas, persmelktas kiekviename puslapyje gyvu Dievo absoliutaus šventumo suvokimu: „Šventas, šventas, šventas yra Viešpats, kareivijų Dievas“ (Iz 6, 3).

Tačiau jei tik Dievas yra Gėris, joks žmogaus pastangų, net griežčiausias įsakymų laikymasis, negali „įvykdyti“ Įstatymo, tai yra pripažinti Viešpatį kaip Dievą ir atiduoti jam vieninteliam priklausančią garbę (plg. Mt 4, 10). Šis „įvykdymas“ gali ateiti tik iš Dievo dovanos: pasiūlymo dalyvauti dieviškajame Gėryje, atskleistame ir perteiktame Jėzuje, tame, kurį turtingas jaunuolis vadina „Geruoju Mokytoju“ (Mk 10, 17; Lk 18, 18). Tai, ką jaunuolis dabar galbūt tik neaiškiai suvokia, galiausiai visiškai atskleis pats Jėzus kvietimu: „Ateik, sek mane“ (Mt 19, 21).

„Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17)

12. Tik Dievas gali atsakyti į klausimą apie gėrį, nes jis yra Gėris. Tačiau Dievas jau atsakė į šį klausimą: jis tai padarė kurdamas žmogų ir nukreipdamas jį su išmintimi bei meile į jo galutinį tikslą per įstatymą, įrašytą jo širdyje (plg. Rom 2, 15), „prigimtinį įstatymą“. Pastarasis „yra ne kas kita, kaip Dievo mums įdiegtas supratimo šviesa, kuria mes suprantame, ką reikia daryti ir ko reikia vengti. Dievas davė šią šviesą ir šį įstatymą žmogui kūrimosi metu“. Jis taip pat tai padarė Izraelio istorijoje, ypač „dešimtyje žodžių“, Sinajaus įsakymuose, kuriais jis sukūrė Sandoros tautą (plg. Iš 24) ir pašaukė juos būti jo „nuosavybe tarp visų tautų“, „šventąja tauta“ (Iš 19, 5-6), kuri skleistų jo šventumą visoms tautoms (plg. Išm 18, 4; Ez 20, 41). Dekalogo dovana buvo Naujosios Sandoros pažadas ir ženklas, kurioje įstatymas būtų naujai ir galutinai įrašytas žmogaus širdyje (plg. Jer 31, 31-34), pakeisdamas nuodėmės įstatymą, kuris buvo iškraipęs tą širdį (plg. Jer 17, 1). Tomis dienomis būtų duota „nauja širdis“, nes joje gyventų „nauja dvasia“, Dievo Dvasia (plg. Ez 36, 24-28).

Todėl, padaręs svarbų paaiškinimą: „Vienintelis yra geras“, Jėzus sako jaunuoliui: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Taip užmezgamas glaudus ryšys tarp amžinojo gyvenimo ir paklusnumo Dievo įsakymams: Dievo įsakymai rodo žmogui gyvenimo kelią ir veda į jį. Iš pačių Jėzaus, naujojo Mozės, lūpų žmogui vėl duodami Dekalogo įsakymai. Pats Jėzus galutinai juos patvirtina ir siūlo mums kaip išganymo kelią ir sąlygą. Įsakymai yra susiję su pažadu. Senojoje Sandoroje pažado objektas buvo žemės, kurioje tauta galėtų gyventi laisvai ir pagal teisingumą, turėjimas (plg. Įst 6, 20-25). Naujojoje Sandoroje pažado objektas yra „Dangaus Karalystė“, kaip Jėzus skelbia „Kalno pamokslo“ pradžioje – pamoksle, kuriame yra pilniausia ir išsamiausia Naujojo Įstatymo formulacija (plg. Mt 5-7), aiškiai susieta su Dekalogu, kurį Dievas patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno. Ta pati Karalystės tikrovė minima išraiška „amžinasis gyvenimas“, kuris yra dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Jis pasiekiamas tobulai tik po mirties, bet tikėjime jis jau dabar yra tiesos šviesa, gyvenimo prasmės šaltinis, pradinis visiškas Kristaus sekimas. Iš tiesų, Jėzus sako savo mokiniams po pokalbio su turtingu jaunuoliu: „Kiekvienas, kuris paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar vaikus, ar žemes dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29).

13. Jėzaus atsakymas jaunuoliui nėra pakankamas, todėl jis tęsia, klausdamas Mokytojo apie įsakymus, kurių reikia laikytis: „Jis jam tarė: ‘Kurių?’“ (Mt 19, 18). Jis klausia, ką turi daryti gyvenime, kad parodytų, jog pripažįsta Dievo šventumą. Nukreipęs jaunuolio žvilgsnį į Dievą, Jėzus primena jam Dekalogo įsakymus, susijusius su artimu: „Jėzus tarė: ‘Nežudysi; nesvetimausi; nevogsi; neteisingai neliudysi; gerbk savo tėvą ir motiną; taip pat mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Mt 19, 18-19).

Iš pokalbio konteksto, ypač lyginant Mato tekstą su lygiagrečiomis Morkaus ir Luko ištraukomis, akivaizdu, kad Jėzus neketina išvardyti kiekvieno įsakymo, reikalingo „įeiti į gyvenimą“, bet veikiau nori atkreipti jaunuolio dėmesį į Dekalogo „centriškumą“ kiekvieno kito įsakymo atžvilgiu, nes jis yra žodžių „Aš esu Viešpats, tavo Dievas“ aiškinimas žmogui. Vis dėlto negalime nepastebėti, kuriuos Įstatymo įsakymus Viešpats primena jaunuoliui. Tai kai kurie vadinamosios „antrosios lentelės“ Dekalogo įsakymai, kurių santrauka (plg. Rom 13, 8-10) ir pagrindas yra artimo meilės įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 19; plg. Mk 12, 31). Šiame įsakyme randame tikslų žmogaus asmens, „vienintelės būtybės, kurią Dievas norėjo dėl jos pačios“, orumo išraišką. Skirtingi Dekalogo įsakymai yra tik įvairūs vieno įsakymo apie asmens gėrį atspindžiai, skirtingų gėrybių, kurios apibūdina jo tapatybę kaip dvasinę ir kūnišką būtybę santykyje su Dievu, artimu ir materialiuoju pasauliu, lygiu. Kaip skaitome Katalikų Bažnyčios katekizme, „Dešimt įsakymų yra Dievo Apreiškimo dalis. Tuo pačiu metu jie moko mus tikrojo žmogaus žmoniškumo. Jie nušviečia esmines pareigas ir taip netiesiogiai pagrindines teises, būdingas žmogaus asmens prigimčiai“.

Įsakymai, apie kuriuos Jėzus primena jaunuoliui, yra skirti apsaugoti asmens, Dievo paveikslo, gėrį, saugant jo turtą. „Nežudysi; nesvetimausi; nevogsi; neteisingai neliudysi“ yra moralinės taisyklės, suformuluotos draudimų pavidalu. Šie neigiami įsakymai ypač stipriai išreiškia nuolatinį būtinumą saugoti žmogaus gyvybę, asmenų bendrystę santuokoje, privačią nuosavybę, teisingumą ir žmonių gerą vardą.

Įsakymai taip sudaro pagrindinę artimo meilės sąlygą; tuo pačiu jie yra tos meilės įrodymas. Jie yra pirmasis būtinas žingsnis kelionėje į laisvę, jos pradžia. „Laisvės pradžia“, rašo šventasis Augustinas, „yra būti laisvam nuo nusikaltimų… tokių kaip žmogžudystė, svetimavimas, vagystė, sukčiavimas, šventvagystė ir panašiai. Kai žmogus yra be šių nusikaltimų (ir kiekvienas krikščionis turėtų būti be jų), jis pradeda kelti galvą į laisvę. Bet tai tik laisvės pradžia, ne tobula laisvė…“.

14. Tai tikrai nereiškia, kad Kristus nori iškelti artimo meilę aukščiau už Dievo meilę ar net ją atskirti. Tai akivaizdu iš jo pokalbio su Įstatymo mokytoju, kuris uždavė labai panašų klausimą į tą, kurį pateikė jaunuolis. Jėzus nukreipia jį į du meilės įsakymus – Dievo ir artimo meilę (plg. Lk 10, 25-27) – ir primena, kad tik jų laikydamasis jis turės amžinąjį gyvenimą: „Daryk tai, ir gyvensi“ (Lk 10, 28). Vis dėlto reikšminga, kad būtent antrasis iš šių įsakymų sukelia Įstatymo mokytojo smalsumą, kuris klausia: „O kas yra mano artimas?“ (Lk 10, 29). Mokytojas atsako Gerojo Samariečio palyginimu, kuris yra esminis visiškam artimo meilės įsakymo supratimui (plg. Lk 10, 30-37).

Šie du įsakymai, nuo kurių „priklauso visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40), yra giliai susiję ir vienas kitą papildo. Jų neatskiriamą vienybę liudija Kristus savo žodžiais ir pačiu savo gyvenimu: jo misija kulminuoja Atpirkimo Kryžiumi (plg. Jn 3, 14-15), kuris yra jo nepadalijamos meilės Tėvui ir žmonijai ženklas (plg. Jn 13, 1).

Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas aiškiai tvirtina, kad be artimo meilės, konkrečiai išreikštos laikantis įsakymų, tikra Dievo meilė neįmanoma. Šventasis Jonas tai išreiškia nepaprasta jėga: „Jei kas sako: ‘Aš myliu Dievą’, o nekenčia savo brolio, tas yra melagis; nes kas nemyli savo brolio, kurį matė, negali mylėti Dievo, kurio nematė“ (1 Jn 4, 20). Evangelistas atkartoją Kristaus moralinį mokymą, nuostabiai ir nedviprasmiškai išreikštą Gerojo Samariečio palyginimu (plg. Lk 10, 30-37) ir jo žodžiais apie paskutinį teismą (plg. Mt 25, 31-46).

15. „Kalno pamoksle“, Evangelijos moralės didžiojoje chartijoje, Jėzus sako: „Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų; atėjau ne panaikinti, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Kristus yra Šventųjų Raštų raktas: „Jūs tyrinėjate Raštus… ir jie liudija apie mane“ (Jn 5, 39). Kristus yra išganymo ekonomijos centras, Senojo ir Naujojo Testamentų, Įstatymo pažadų ir jų išsipildymo Evangelijoje santrauka; jis yra gyvas ir amžinas ryšys tarp Senosios ir Naujosios Sandoros. Komentuodamas Pauliaus teiginį, kad „Kristus yra Įstatymo pabaiga“ (Rom 10, 4), šventasis Ambraziejus rašo: „pabaiga ne trūkumo prasme, bet Įstatymo pilnatvės prasme: pilnatvė, kuri pasiekiama Kristuje (plenitudo legis in Christo est), nes jis atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Kaip yra Senasis Testamentas, bet visa tiesa yra Naujajame Testamente, taip yra ir su Įstatymu: tai, kas buvo duota per Mozę, yra tikrosios teisės paveikslas. Todėl Mozės Įstatymas yra tiesos atvaizdas“.

Jėzus atveda Dievo įsakymus į išsipildymą, ypač artimo meilės įsakymą, įsisavindamas jų reikalavimus ir išryškindamas jų pilniausią prasmę. Artimo meilė kyla iš mylinčios širdies, kuri, būtent todėl, kad myli, yra pasirengusi įgyvendinti aukščiausius iššūkius. Jėzus rodo, kad įsakymai neturi būti suprantami kaip minimali riba, kurios negalima peržengti, bet kaip kelias, apimantis moralinę ir dvasinę kelionę link tobulumo, kurios šerdyje yra meilė (plg. Kol 3, 14). Taip įsakymas „Nežudysi“ tampa kvietimu į dėmesingą meilę, kuri saugo ir skatina artimo gyvenimą. Draudimas svetimauti virsta kvietimu į tyrą žvilgsnį į kitus, gebantį gerbti kūno sutuoktininę prasmę: „Girdėjote, kad buvo pasakyta senovės žmonėms: ‘Nežudysi; kas nužudo, bus kaltas teisme’. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris pyksta ant savo brolio, bus kaltas teisme… Girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Nesvetimausi’. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja su ja savo širdyje“ (Mt 5, 21-22, 27-28). Pats Jėzus yra gyvas Įstatymo „įvykdymas“, nes jis įgyvendina jo autentišką prasmę visišku savęs atidavimu: jis pats tampa gyvu ir asmeniniu Įstatymu, kuris kviečia žmones sekti juo; per Dvasią jis suteikia malonę dalytis jo gyvenimu ir meile bei duoda jėgų liudyti tą meilę asmeniniuose pasirinkimuose ir veiksmuose (plg. Jn 13, 34-35).

„Jei nori būti tobulas“ (Mt 19, 21)

16. Atsakymas apie įsakymus jaunuolio netenkina, todėl jis užduoda Jėzui dar vieną klausimą: „Viso to laikiausi; ko dar man trūksta?“ (Mt 19, 20). Nelengva su švaria sąžine pasakyti „Viso to laikiausi“, jei bent kiek suvokiama tikroji Dievo Įstatymo reikalavimų prasmė. Ir vis dėlto, nors jis sugeba taip atsakyti, nors nuo vaikystės rimtai ir dosniai sekė moraliniu idealu, turtingas jaunuolis žino, kad jam dar toli iki tikslo: prieš Jėzaus asmenį jis suvokia, kad jam vis dar kažko trūksta. Būtent šį jo trūkumo suvokimą Jėzus adresuoja savo galutiniame atsakyme. Žinodamas jaunuolio ilgesį kažko didesnio, kas peržengtų legalistinį įsakymų aiškinimą, Gerasis Mokytojas kviečia jį žengti tobulumo keliu: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok savo turtą ir išdalyk vargšams, ir turėsi lobį danguje; tada ateik ir sek mane“ (Mt 19, 21).

Kaip ir ankstesnę Jėzaus atsakymo dalį, šią taip pat reikia skaityti ir aiškinti viso Evangelijos moralinio mokymo kontekste, ypač „Kalno pamokslo“, Palaiminimų (plg. Mt 5, 3-12) kontekste, kurių pirmasis yra būtent vargšų Palaiminimas, „vargšų dvasia“, kaip aiškina šventasis Matas (Mt 5, 3), – nuolankiųjų. Šia prasme galima sakyti, kad Palaiminimai taip pat susiję su Jėzaus atsakymu į jaunuolio klausimą: „Ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“. Iš tikrųjų kiekvienas Palaiminimas, iš tam tikros perspektyvos, žada tą patį „gėrį“, kuris atveria žmogų amžinajam gyvenimui, ir iš tiesų yra amžinasis gyvenimas.

Palaiminimai nėra konkrečiai susiję su tam tikromis elgesio taisyklėmis. Veikiau jie kalba apie pagrindines gyvenimo nuostatas ir polinkius, todėl jie tiksliai nesutampa su įsakymais. Kita vertus, tarp Palaiminimų ir įsakymų nėra jokio atsiskyrimo ar priešpriešos: abu jie nukreipti į gėrį, į amžinąjį gyvenimą. „Kalno pamokslas“ prasideda Palaiminimų skelbimu, bet taip pat kalba apie įsakymus (plg. Mt 5, 20-48). Tuo pačiu metu „Kalno pamokslas“ parodo įsakymų atvirumą ir jų orientaciją į tobulumo horizontą, būdingą Palaiminimams. Pastarieji visų pirma yra pažadai, iš kurių netiesiogiai kyla normatyviniai moralinio gyvenimo nurodymai. Savo originalumu ir gilumu jie yra tarsi Kristaus autoportretas, ir būtent todėl yra kvietimai į mokymąsi ir gyvenimo bendrystę su Kristumi.

17. Mes nežinome, kaip aiškiai Evangelijos jaunuolis suprato gilų ir iššūkį keliantį Jėzaus pirmojo atsakymo turinį: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Tačiau akivaizdu, kad jaunuolio įsipareigojimas gerbti visus moralinius įsakymų reikalavimus sudaro absoliučiai būtiną pagrindą, kuriame gali įsišaknyti ir subręsti tobulumo troškimas, tai yra troškimas visiškai įgyvendinti įsakymų prasmę sekant Kristumi. Jėzaus pokalbis su jaunuoliu padeda mums suvokti žmogaus, pašaukto tobulumui, moralinio augimo sąlygas: jaunuolis, laikęsis visų įsakymų, parodo, kad vienas pats nesugeba žengti kito žingsnio. Tam reikalinga subrendusi žmogaus laisvė („Jei nori būti tobulas“) ir Dievo malonės dovana („Ateik, sek mane“).

Tobulumas reikalauja to savęs atidavimo brandumo, į kurį yra pašaukta žmogaus laisvė. Jėzus nurodo jaunuoliui, kad įsakymai yra pirmoji ir būtina sąlyga turėti amžinąjį gyvenimą; kita vertus, jaunuoliui atsisakyti viso, ką jis turi, ir sekti Viešpatį pateikiama kaip kvietimas: „Jei nori…“. Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia ypatingą laisvės augimo į brandą dinamiką ir tuo pačiu liudija esminį ryšį tarp laisvės ir dieviškojo įstatymo. Kristaus sekėjas žino, kad jo pašaukimas yra laisvė. „Jūs, broliai, buvote pašaukti laisvei“, – džiaugsmingai ir išdidžiai skelbia apaštalas Paulius (Gal 5, 13). Tačiau jis iš karto priduria: „tiktai neleiskite, kad jūsų laisvė taptų pretekstu kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems“ (ten pat). Tvirtumas, su kuriuo apaštalas priešinasi tiems, kurie tiki, kad jie pateisinami Įstatymu, neturi nieko bendra su žmogaus „išlaisvinimu“ iš įsakymų. Priešingai, pastarieji tarnauja meilės praktikai: „Nes kas myli savo artimą, tas įvykdė Įstatymą. Įsakymai: ‘Nesvetimausi; nežudysi; nevogsi; negeisi’ ir bet kuris kitas įsakymas yra apibendrinami šiuo sakiniu: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Rom 13, 8-9). Šventasis Augustinas, kalbėdamas apie įsakymų laikymąsi kaip apie tam tikrą pradinę, netobulą laisvę, tęsia: „Kodėl, kažkas paklaus, ji dar nėra tobula? Nes ‘matau savo nariuose kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu’… Iš dalies laisvė, iš dalies vergija: dar ne visiška laisvė, dar ne tyra, dar ne visa, nes dar nesame amžinybėje. Iš dalies išlieka mūsų silpnumas, iš dalies esame pasiekę laisvę. Visi mūsų nusikaltimai buvo sunaikinti Krikšte, bet ar tai reiškia, kad po nedorybės sunaikinimo neliko jokio silpnumo? Jei nebūtų likę jokio, gyventume be nuodėmės šioje žemėje. Bet kas drįstų tai sakyti, išskyrus tą, kuris yra išdidus, nevertas mūsų išgelbėtojo gailestingumo?… Todėl, kadangi mumyse išlieka tam tikras silpnumas, drįstu sakyti, kad tiek, kiek tarnaujame Dievui, esame laisvi, o tiek, kiek sekame nuodėmės įstatymu, vis dar esame vergai“.

18. Tie, kurie gyvena „pagal kūną“, Dievo įstatymą patiria kaip naštą, ir iš tiesų kaip savo laisvės neigimą ar bent jau apribojimą. Kita vertus, tie, kurie yra skatinami meilės ir „vaikšto Dvasia“ (Gal 5, 16), ir kurie trokšta tarnauti kitiems, Dievo Įstatyme randa pagrindinį ir būtiną kelią praktikuoti meilę kaip laisvai pasirinktą ir laisvai išgyventą. Iš tiesų, jie jaučia vidinį postūmį – tikrą „būtinybę“, o ne prievartos formą – nesustoti ties minimaliais Įstatymo reikalavimais, bet gyventi juos jų „pilnatvėje“. Tai vis dar neaiški ir trapi kelionė, kol esame žemėje, tačiau ją įmanoma padaryti malonės dėka, kuri leidžia mums turėti pilną Dievo vaikų laisvę (plg. Rom 8, 21) ir taip gyventi mūsų moralinį gyvenimą, vertą mūsų kilnaus pašaukimo kaip „sūnūs Sūnuje“.

Šis pašaukimas į tobulą meilę nėra skirtas tik mažai grupei individų. Kvietimas „eik, parduok savo turtą ir išdalyk vargšams“ ir pažadas „turėsi lobį danguje“ yra skirti visiems, nes jie išryškina pilną artimo meilės įsakymo prasmę, kaip ir kvietimas, kuris seka, „Ateik, sek mane“, yra naujas, specifinis Dievo meilės įsakymo pavidalas. Tiek įsakymai, tiek Jėzaus kvietimas turtingam jaunuoliui tarnauja vienai ir nedalomai meilei, kuri spontaniškai siekia tobulumo, kurio matas yra tik pats Dievas: „Todėl būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Luko Evangelijoje Jėzus dar aiškiau išryškina šio tobulumo prasmę: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36).

„Ateik, sek mane“ (Mt 19, 21)

19. Šio tobulumo kelias ir tuo pačiu turinys slypi Jėzaus sekime, sequela Christi, kai žmogus atsisako savo turto ir paties savęs. Būtent tai yra Jėzaus pokalbio su jaunuoliu išvada: „Ateik, sek mane“ (Mt 19, 21). Šio kvietimo nuostabus didingumas bus visiškai suvoktas mokinių po Kristaus Prisikėlimo, kai Šventoji Dvasia nuves juos į visą tiesą (plg. Jn 16, 13).

Pats Jėzus imasi iniciatyvos ir kviečia žmones sekti juo. Jo kvietimas pirmiausia skirtas tiems, kuriems jis patiki ypatingą misiją, pradedant Dvylika; tačiau taip pat akivaizdu, kad kiekvienas tikintysis yra pašauktas būti Kristaus sekėju (plg. Apd 6, 1). Taigi Kristaus sekimas yra esminis ir pirminis krikščioniškos moralės pagrindas: kaip Izraelio tauta sekė Dievą, kuris vedė juos per dykumą į Pažadėtąją Žemę (plg. Iš 13, 21), taip kiekvienas mokinys turi sekti Jėzų, į kurį jį traukia pats Tėvas (plg. Jn 6, 44).

Tai nėra tik pasiruošimas išgirsti mokymą ir paklusniai priimti įsakymą. Radikaliau, tai reiškia laikytis paties Jėzaus asmens, dalyvauti jo gyvenime ir likime, dalytis jo laisvu ir mylinčiu paklusnumu Tėvo valiai. Atsakydamas tikėjimu ir sekdamas tuo, kuris yra Įsikūnijusi Išmintis, Jėzaus mokinys iš tiesų tampa Dievo mokiniu (plg. Jn 6, 45). Jėzus iš tiesų yra pasaulio šviesa, gyvenimo šviesa (plg. Jn 8, 12). Jis yra ganytojas, kuris veda savo avis ir jas maitina (plg. Jn 10, 11-16); jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Jn 14, 6). Būtent Jėzus veda pas Tėvą, tiek, kad matyti jį, Sūnų, reiškia matyti Tėvą (plg. Jn 14, 6-10). Taigi sekti Sūnumi, „nematomojo Dievo atvaizdu“ (Kol 1, 15), reiškia sekti Tėvu.

20. Jėzus prašo mūsų sekti juo ir sekti jį meilės keliu, meile, kuri visiškai atsiduoda broliams iš meilės Dievui: „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Žodis „kaip“ reikalauja Jėzaus ir jo meilės imitacijos, kurios ženklas yra kojų plovimas: „Jei aš, jūsų Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite plauti vieni kitiems kojas. Nes aš jums daviau pavyzdį, kad darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 14-15). Jėzaus veikimo būdas ir jo žodžiai, jo darbai ir įsakymai sudaro krikščioniško gyvenimo moralinę taisyklę. Iš tiesų, jo veiksmai, ypač jo Kančia ir Mirtis ant Kryžiaus, yra gyvas jo meilės Tėvui ir kitiems apreiškimas. Būtent šią meilę Jėzus nori, kad imituotų visi, kurie jį seka. Tai yra „naujas“ įsakymas: „Naują įsakymą jums duodu, kad mylėtumėte vieni kitus; kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs mylėkite vieni kitus. Iš to visi žinos, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34-35).

Žodis „kaip“ taip pat nurodo Jėzaus meilės laipsnį ir meilę, kuria jo mokiniai yra pašaukti mylėti vieni kitus. Po to, kai pasakė: „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12), Jėzus tęsia žodžiais, kurie nurodo jo gyvybės auką ant Kryžiaus, kaip liudijimą meilei „iki galo“ (Jn 13, 1): „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už savo draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Kviesdamas jaunuolį sekti juo tobulumo keliu, Jėzus prašo jo būti tobulu meilės įsakyme, jo įsakyme: tapti jo visiško atsidavimo dalimi, sekti ir atgaivinti paties „Gerojo“ Mokytojo, to, kuris mylėjo „iki galo“, meilę. Tai yra tai, ko Jėzus prašo iš kiekvieno, kuris nori jį sekti: „Jei kas nori eiti paskui mane, teatsisako savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

21. Kristaus sekimas nėra išorinė imitacija, nes jis paliečia žmogų pačiose jo būties gelmėse. Būti Kristaus sekėju reiškia tapti panašiu į jį, kuris tapo tarnu, net atiduodamas save ant Kryžiaus (plg. Fil 2, 5-8). Kristus gyvena tikinčiojo širdyje tikėjimu (plg. Ef 3, 17), ir taip mokinys tampa panašus į Viešpatį. Tai yra malonės, aktyvaus Šventosios Dvasios buvimo mumyse, poveikis.

Tapęs vienu su Kristumi, krikščionis tampa jo Kūno, kuris yra Bažnyčia, nariu (plg. 1 Kor 12, 13, 27). Dvasios veikimu Krikštas radikaliai sukonfigūruoja tikinčiuosius su Kristumi per mirties ir prisikėlimo Velykų paslaptį; jis „aprengia“ jį Kristumi (plg. Gal 3, 27): „Džiaukimės ir dėkokime“, – sušunka šventasis Augustinas, kreipdamasis į krikštytuosius, – „nes tapome ne tik krikščionimis, bet Kristumi (…). Stebėkitės ir džiaukitės: tapome Kristumi!“. Mirę nuodėmei, krikštytieji gauna naują gyvenimą (plg. Rom 6, 3-11): gyvi Dievui Kristuje Jėzuje, jie yra pašaukti vaikščioti Dvasia ir savo gyvenime parodyti Dvasios vaisius (plg. Gal 5, 16-25). Dalyvavimas Eucharistijoje, Naujosios Sandoros sakramente (plg. 1 Kor 11, 23-29), yra mūsų asimiliacijos su Kristumi kulminacija, „amžinojo gyvenimo“ šaltinis (plg. Jn 6, 51-58), visiško savęs atidavimo šaltinis ir jėga, kurį Jėzus – pagal Pauliaus perduotą liudijimą – įsako mums minėti liturgijoje ir gyvenime: „Kiekvieną kartą, kai valgote šią duoną ir geriate šią taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

„Su Dievu viskas įmanoma“ (Mt 19, 26)

22. Jėzaus pokalbio su turtingu jaunuoliu išvada yra labai jaudinanti: „Išgirdęs šiuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs nuėjo, nes turėjo daug turto“ (Mt 19, 22). Ne tik turtingasis, bet ir patys mokiniai yra priblokšti Jėzaus kvietimo į mokymąsi, kurio reikalavimai pranoksta žmogaus siekius ir galimybes: „Tai girdėdami, mokiniai labai nustebo ir sakė: ‘Tai kas gi gali būti išgelbėtas?’“ (Mt 19, 25). Tačiau Mokytojas nukreipia juos į Dievo galią: „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19, 26).

Tame pačiame Mato Evangelijos skyriuje (19, 3-10) Jėzus, aiškindamas Mozės Įstatymą apie santuoką, atmeta teisę į skyrybas, remdamasis „pradžia“, kuri yra fundamentalesnė ir autoritetingesnė už Mozės Įstatymą: Dievo pradiniu planu žmonijai, plano, kurio žmogus po nuodėmės nebegalėjo įgyvendinti: „Dėl jūsų širdies kietumo Mozė leido jums atleisti savo žmonas, bet nuo pradžios taip nebuvo“ (Mt 19, 8). Jėzaus kreipimasis į „pradžią“ suglumina mokinius, kurie pastebi: „Jei tokia yra vyro ir žmonos padėtis, neapsimoka vesti“ (Mt 19, 10). Ir Jėzus, konkrečiai nurodydamas celibato charizmą „dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19, 12), bet teigdamas bendrą taisyklę, nurodo naują ir stebinančią galimybę, atvertą žmogui Dievo malonės. „Jis jiems tarė: ‘Ne visi gali priimti šį žodį, bet tik tie, kuriems tai duota’“ (Mt 19, 11).

Sekti ir išgyventi Kristaus meilę žmogui neįmanoma vien jo paties jėgomis. Jis tampa pajėgus šiai meilei tik gavęs dovaną. Kaip Viešpats Jėzus gauna savo Tėvo meilę, taip jis savo ruožtu laisvai perduoda tą meilę savo mokiniams: „Kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus mylėjau; pasilikite mano meilėje“ (Jn 15, 9). Kristaus dovana yra jo Dvasia, kurios pirmasis „vaisius“ (plg. Gal 5, 22) yra meilė: „Dievo meilė buvo išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums buvo duota“ (Rom 5, 5). Šventasis Augustinas klausia: „Ar meilė lemia įsakymų laikymąsi, ar įsakymų laikymasis lemia meilę?“ Ir atsako: „Bet kas gali abejoti, kad meilė yra pirma? Nes tas, kuris nemyli, neturi priežasties laikytis įsakymų“.

23. „Gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas mane išlaisvino iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8, 2). Šiais žodžiais apaštalas Paulius kviečia mus svarstyti išganymo istorijos perspektyvoje, kuri pasiekia savo išsipildymą Kristuje, santykį tarp (Senojo) Įstatymo ir malonės (Naujojo Įstatymo). Jis pripažįsta pedagoginę Įstatymo funkciją, kuri, leisdamas nuodėmingam žmogui įvertinti savo bejėgiškumą ir atimdamas iš jo savarankiškumo prielaidą, skatina jį prašyti ir gauti „gyvenimą Dvasioje“. Tik šioje naujoje gyvenime įmanoma įgyvendinti Dievo įsakymus. Iš tiesų, per tikėjimą Kristumi mes buvome pateisinti (plg. Rom 3, 28): „teisingumas“, kurio reikalauja Įstatymas, bet kurio jis negali suteikti, yra randamas kiekvieno tikinčiojo, kaip Viešpaties Jėzaus apreikštas ir suteiktas. Dar kartą šventasis Augustinas puikiai apibendrina šią Pauliaus įstatymo ir malonės dialektiką: „Įstatymas buvo duotas, kad būtų ieškoma malonės; ir malonė buvo duota, kad būtų įvykdytas įstatymas“.

Meilė ir gyvenimas pagal Evangeliją negali būti pirmiausia laikomi tam tikru įsakymu, nes tai, ko jie reikalauja, pranoksta žmogaus galimybes. Jie yra įmanomi tik kaip Dievo dovanos, kuri gydo, atkuria ir transformuoja žmogaus širdį savo malone, rezultatas: „Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę; malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17). Amžinojo gyvenimo pažadas taip yra susietas su malonės dovana, o Dvasios dovana, kurią gavome, jau dabar yra „mūsų paveldėjimo garantija“ (Ef 1, 14).

24. Taip atskleidžiamas autentiškas ir originalus meilės įsakymo ir tobulumo, į kurį jis nukreiptas, aspektas: kalbame apie galimybę, atvertą žmogui išskirtinai malonės, Dievo dovanos, jo meilės dėka. Kita vertus, būtent suvokimas, kad gavome dovaną, kad Jėzuje Kristuje turime Dievo meilę, skatina ir palaiko laisvą visiškos meilės Dievui ir broliams atsaką, kaip apaštalas Jonas primygtinai primena savo pirmajame Laiške: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus; nes meilė yra iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, nepažįsta Dievo; nes Dievas yra meilė… Mylimieji, jei Dievas mus taip mylėjo, mes taip pat turime mylėti vieni kitus… Mes mylime, nes jis pirmas mus mylėjo“ (1 Jn 4, 7-8, 11, 19).

Šis neatskiriamas Viešpaties malonės ir žmogaus laisvės, dovanos ir užduoties ryšys buvo išreikštas paprastais, bet giliais šventojo Augustino maldos žodžiais: „Duok, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori“.

Dovana nesumažina, bet sustiprina moralinius meilės reikalavimus: „Tai jo įsakymas, kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu ir mylėtume vieni kitus, kaip jis mums įsakė“ (1 Jn 3, 23). Meilėje galima „pasilikti“ tik laikantis įsakymų, kaip teigia Jėzus: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš laikiausi savo Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 10).

Eidamas į Jėzaus moralinio mokymo ir apaštalų skelbimo širdį ir nuostabiai apibendrindamas didžiąją Rytų ir Vakarų Tėvų tradiciją, ypač šventojo Augustino, šventasis Tomas sugebėjo parašyti, kad Naujasis Įstatymas yra Šventosios Dvasios malonė, suteikta per tikėjimą Kristumi. Evangelijoje minimos išorinės taisyklės taip pat paruošia šiai malonei arba gamina jos poveikį žmogaus gyvenime. Iš tiesų, Naujasis Įstatymas neapsiriboja nurodymu, ką reikia daryti, bet taip pat suteikia galią „daryti tai, kas yra tikra“ (plg. Jn 3, 21). Šventasis Jonas Chrizostomas taip pat pastebėjo, kad Naujasis Įstatymas buvo paskelbtas Šventosios Dvasios nusileidimo iš dangaus Sekminių dieną, ir kad apaštalai „nenusileido nuo kalno nešdami, kaip Mozė, akmenines plokštes rankose; bet jie nusileido nešdami Šventąją Dvasią savo širdyse… tapę jo malonės dėka gyvu įstatymu, gyva knyga“.

„Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20)

25. Jėzaus pokalbis su turtingu jaunuoliu tarsi tęsiasi kiekviename istorijos laikotarpyje, įskaitant ir mūsų laiką. Klausimas: „Mokytojau, ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ kyla kiekvieno individo širdyje, ir tik Kristus sugeba duoti pilną ir galutinį atsakymą. Mokytojas, kuris aiškina Dievo įsakymus, kviečia kitus sekti juo ir suteikia malonę naujam gyvenimui, visada yra tarp mūsų ir veikia, kaip jis pats pažadėjo: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Kristaus aktualumas visų laikų žmonėms atsiskleidžia jo kūne, kuris yra Bažnyčia. Dėl šios priežasties Viešpats pažadėjo savo mokiniams Šventąją Dvasią, kuri „primins“ jiems ir mokys juos suprasti jo įsakymus (plg. Jn 14, 26), ir kuri bus naujos gyvenimo pasaulyje principas ir nuolatinis šaltinis (plg. Jn 3, 5-8; Rom 8, 1-13).

Moraliniai nurodymai, kuriuos Dievas perdavė Senojoje Sandoroje ir kurie pasiekė savo tobulumą Naujojoje ir Amžinojoje Sandoroje pačiame Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, asmenyje, turi būti ištikimai laikomi ir nuolat praktikuojami įvairiose kultūrose per visą istoriją. Šių nurodymų aiškinimo užduotis Jėzus patikėjo apaštalams ir jų įpėdiniams, su ypatinga Tiesos Dvasios pagalba: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Šios Dvasios šviesoje ir jėgoje apaštalai vykdė savo Evangelijos skelbimo misiją ir nurodė Viešpaties „kelią“ (plg. Apd 18, 25), mokydami visų pirma, kaip sekti ir sekti Kristumi: „Man gyventi yra Kristus“ (Fil 1, 21).

26. Apaštalų moralinėje katechezėje, be raginimų ir nurodymų, susijusių su konkrečiomis istorinėmis ir kultūrinėmis situacijomis, randame etinį mokymą su tiksliomis elgesio taisyklėmis. Tai matoma jų Laiškuose, kuriuose pateikiamas Viešpaties nurodymų aiškinimas, atliktas Šventosios Dvasios vadovaujamas, kaip jie turi būti gyvenami skirtingomis kultūrinėmis aplinkybėmis (plg. Rom 12-15; 1 Kor 11-14; Gal 5-6; Ef 4-6; Kol 3-4; 1 Pt ir Jok). Nuo Bažnyčios pradžios apaštalai, vykdydami savo pastoracinę atsakomybę skelbti Evangeliją, budriai stebėjo krikščionių teisingą elgesį, kaip jie budriai saugojo tikėjimo grynumą ir dieviškųjų dovanų perdavimą sakramentuose. Pirmieji krikščionys, kilę tiek iš žydų tautos, tiek iš pagonių, skyrėsi nuo pagonių ne tik savo tikėjimu ir liturgija, bet ir savo moralinio elgesio liudijimu, kuris buvo įkvėptas Naujojo Įstatymo. Bažnyčia iš tiesų yra tikėjimo ir gyvenimo bendrystė; jos gyvenimo taisyklė yra „tikėjimas, veikiantis per meilę“ (Gal 5, 6).

Jokios žalos negali būti padaryta harmonijai tarp tikėjimo ir gyvenimo: Bažnyčios vienybė yra pažeidžiama ne tik tų krikščionių, kurie atmeta ar iškraipo tikėjimo tiesas, bet ir tų, kurie nepaiso moralinių įsipareigojimų, į kuriuos juos kviečia Evangelija (plg. 1 Kor 5, 9-13). Apaštalai ryžtingai atmetė bet kokį širdies įsipareigojimo ir veiksmų, kurie jį išreiškia ar įrodo, atskyrimą (plg. 1 Jn 2, 3-6). Ir nuo apaštališkųjų laikų Bažnyčios ganytojai nedviprasmiškai smerkė tų, kurie savo mokymu ar veiksmais skatino susiskaldymą, elgesį.

27. Bažnyčios vienybėje tikėjimo ir moralinio gyvenimo skatinimas bei išsaugojimas yra užduotis, kurią Jėzus patikėjo apaštalams (plg. Mt 28, 19-20), užduotis, kuri tęsiasi jų įpėdinių tarnystėje. Tai akivaizdu iš gyvosios Tradicijos, kuria, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir garbinimu išlaiko ir perduoda kiekvienai kartai visa, kas ji yra, ir visa, kuo ji tiki. Ši Tradicija, kilusi iš apaštalų, Bažnyčioje progresuoja Šventosios Dvasios pagalba“. Šventojoje Dvasioje Bažnyčia gauna ir perduoda Raštą kaip „didžių dalykų“, kuriuos Dievas padarė istorijoje, liudijimą (plg. Lk 1, 49); ji išpažįsta savo Tėvų ir Daktarų lūpomis Žodžio, tapusio kūnu, tiesą, įgyvendina jo nurodymus ir meilę savo Šventųjų gyvenimuose ir Kankinių aukoje, ir švenčia savo viltį jame liturgijoje. Per tą pačią Tradiciją krikščionys gauna „gyvą Evangelijos balsą“, kaip ištikimą Dievo išminties ir valios išraišką.

Tradicijoje, padedant Šventajai Dvasiai, vystosi autentiškas Viešpaties įstatymo aiškinimas. Ta pati Dvasia, kuri yra Jėzaus įsakymų ir mokymų Apreiškimo šaltinis, garantuoja, kad jie bus pagarbiai išsaugoti, ištikimai išaiškinti ir teisingai taikomi skirtingais laikais ir vietose. Šis nuolatinis įsakymų „įgyvendinimas“ yra gilesnės įžvalgos į Apreiškimą ir naujų istorinių bei kultūrinių situacijų supratimo tikėjimo šviesoje ženklas ir vaisius. Vis dėlto tai gali tik patvirtinti nuolatinį Apreiškimo galiojimą ir sekti Bažnyčios didžiosios tradicijos mokymo ir gyvenimo aiškinimo liniją, kaip liudija Tėvų mokymas, Šventųjų gyvenimai, Bažnyčios liturgija ir Magisteriumo mokymas.

Ypatingai, kaip tvirtina Susirinkimas, „autentiško Dievo žodžio, tiek rašytinio, tiek Tradicijos pavidalu, aiškinimo užduotis buvo patikėta tik tiems, kurie yra atsakingi už Bažnyčios gyvąjį Magisteriumą, kurio autoritetas vykdomas Jėzaus Kristaus vardu“. Taigi Bažnyčia savo gyvenimu ir mokymu atsiskleidžia kaip „tiesos stulpas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), įskaitant tiesą apie moralinį veiksmą. Iš tiesų, „Bažnyčia turi teisę visada ir visur skelbti moralinius principus, net ir socialinės tvarkos atžvilgiu, ir daryti sprendimus apie bet kokį žmogaus reikalą, kiek tai reikalauja pagrindinės žmogaus teisės ar sielų išganymas“.

Būtent dėl klausimų, dažnai diskutuojamų šių dienų moralinėje teologijoje ir dėl kurių išsivystė naujos tendencijos ir teorijos, Magisteriumas, ištikimas Jėzui Kristui ir tęsdamas Bažnyčios tradiciją, jaučia skubesnį pareigą pasiūlyti savo įžvalgą ir mokymą, kad padėtų žmogui jo kelionėje į tiesą ir laisvę.

II SKYRIUS – „NEBŪKITE PANAŠŪS Į ŠĮ PASAULĮ“ (Rom 12, 2) – Bažnyčia ir tam tikrų šių dienų moralinės teologijos tendencijų įžvalga

Mokyti to, kas atitinka sveiką doktriną (plg. Tit 2, 1)

28. Mūsų apmąstymai apie Jėzaus ir turtingo jaunuolio dialogą leido mums sujungti esminius Senojo ir Naujojo Testamento Apreiškimo elementus, susijusius su moraliniu veiksmu. Tai yra: žmogaus ir jo veiklos pavaldumas Dievui, Vieninteliam, kuris „vienas yra geras“; aiškiai įsakymuose nurodytas ryšys tarp žmogaus veiksmų moralinio gėrio ir amžinojo gyvenimo; krikščioniškas mokymasis, kuris žmogui atveria tobulos meilės perspektyvą; ir galiausiai Šventosios Dvasios dovana, moralinio gyvenimo šaltinis ir priemonė „naujajame kūrinyje“ (plg. 2 Kor 5, 17).

Savo apmąstymuose apie moralę Bažnyčia visada turėjo omenyje Jėzaus žodžius turtingam jaunuoliui. Iš tiesų, Šventasis Raštas išlieka gyvu ir vaisingu Bažnyčios moralinės doktrinos šaltiniu; kaip priminė Vatikano II Susirinkimas, Evangelija yra „visos išganingos tiesos ir moralinio mokymo šaltinis“. Bažnyčia ištikimai saugojo tai, ką moko Dievo žodis, ne tik apie tikėjimo tiesas, bet ir apie moralinį veiksmą, veiksmą, kuris patinka Dievui (plg. 1 Tes 4, 1); ji pasiekė doktrininį vystymąsi, analogišką tam, kuris įvyko tikėjimo tiesų srityje. Padėdama Šventajai Dvasiai, kuri veda ją į visą tiesą (plg. Jn 16, 13), Bažnyčia niekada nenustojo ir negali nustoti kontempliuoti „Įsikūnijusio Žodžio paslapties“, kurioje „nušviečiama žmogaus paslaptis“.

29. Bažnyčios moraliniai apmąstymai, visada vykdomi Kristaus, „Gerojo Mokytojo“, šviesoje, taip pat išsivystė specifine teologinės mokslo forma, vadinama „moraline teologija“. Šis mokslas priima ir nagrinėja Dieviškąjį Apreiškimą, tuo pačiu atsakydamas į žmogaus proto reikalavimus. Moralės teologija yra apmąstymas, susijęs su „moralumu“, žmogaus veiksmų ir juos atliekančio asmens gėriu bei blogiu; šia prasme ji prieinama visiems žmonėms. Tačiau ji taip pat yra „teologija“, nes pripažįsta, kad moralinio veiksmo kilmė ir tikslas yra Tas, kuris „vienas yra geras“ ir, atiduodamas save žmogui Kristuje, siūlo jam dieviškojo gyvenimo laimę.

Vatikano II Susirinkimas pakvietė mokslininkus „ypatingai rūpintis moralinės teologijos atnaujinimu“, taip, kad „jos mokslinis pateikimas, vis labiau grindžiamas Šventojo Rašto mokymu, nušviestų kilnią tikinčiųjų pašaukimą Kristuje ir jų pareigą duoti meilės vaisius pasaulio gyvenimui“. Susirinkimas taip pat skatino teologus, „gerbdami teologinio mokslo metodus ir reikalavimus, ieškoti tinkamesnio būdo perteikti doktriną savo laikų žmonėms; nes yra skirtumas tarp tikėjimo depozito ar tiesų ir būdo, kuriuo jos išreiškiamos, išlaikant tą pačią prasmę ir tą patį sprendimą“. Tai paskatino tolesnį kvietimą, skirtą visiems tikintiesiems, bet ypač teologams: „Tikintieji turėtų gyventi artimiausiame ryšyje su savo laikų žmonėmis ir siekti tobulai suprasti jų mąstymo būdus ir jausmus, išreikštus jų kultūroje“.

Daugelio teologų, kurie rado paramą Susirinkimo skatinime, darbas jau davė vaisių įdomiais ir naudingais apmąstymais apie tikėjimo tiesas, kurias reikia tikėti ir taikyti gyvenime, pateikiamus forma, geriau atitinkančia mūsų amžininkų jautrumą ir klausimus. Bažnyčia, ypač vyskupai, kuriems Jėzus Kristus pirmiausia patikėjo mokymo tarnystę, labai vertina šį darbą ir skatina teologus tęsti savo pastangas, įkvėptus to gilaus ir autentiško „Viešpaties baimės, kuri yra išminties pradžia“ (plg. Pat 1, 7).

Tuo pačiu metu, tačiau, teologinių debatų, vykusių po Susirinkimo, kontekste išsivystė tam tikros krikščioniškos moralės interpretacijos, kurios nėra suderinamos su „sveiku mokymu“ (2 Tim 4, 3). Žinoma, Bažnyčios Magisteriumas nesiekia primesti tikintiesiems jokios konkrečios teologinės sistemos, juo labiau filosofinės. Vis dėlto, siekdamas „pagarbiai išsaugoti ir ištikimai aiškinti“ Dievo žodį, Magisteriumas turi pareigą pareikšti, kad kai kurios teologinio mąstymo tendencijos ir tam tikri filosofiniai teiginiai yra nesuderinami su apreikštąja tiesa.

30. Kreipdamasis šia enciklika į jus, mano broliai vyskupai, ketinu išdėstyti principus, būtiną įžvalgai, kas prieštarauja „sveikai doktrinai“, atkreipdamas dėmesį į tuos Bažnyčios moralinio mokymo elementus, kurie šiais laikais ypač linkę į klaidą, dviprasmybę ar aplaidumą. Tačiau būtent šie elementai lemia „atsakymą į neaiškius žmogaus būklės galvosūkius, kurie ir šiandien, kaip ir praeityje, giliai trikdo žmogaus širdį. Kas yra žmogus? Kokia mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas? Kas yra gėris ir kas yra nuodėmė? Kokia kančių kilmė ir tikslas? Kaip pasiekti tikrąją laimę? Kas yra mirtis, teismas ir atpildas po mirties? Galiausiai, kas yra ta galutinė, neišsakoma paslaptis, kuri apima mūsų gyvenimus ir iš kurios mes kilę bei į kurią esame nukreipti?“. Šie ir kiti klausimai, tokie kaip: kas yra laisvė ir koks jos santykis su Dievo įstatyme esančia tiesa? koks sąžinės vaidmuo žmogaus moraliniame vystymesi? kaip nustatyti, pagal tiesą apie gėrį, konkrečias žmogaus asmens teises ir pareigas? – visi gali būti apibendrinti pagrindiniu klausimu, kurį Evangelijos jaunuolis uždavė Jėzui: „Mokytojau, ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Kadangi Bažnyčia buvo Jėzaus siųsta skelbti Evangelijos ir „daryti visų tautų mokiniais…, mokydama juos laikytis visko“, ką jis įsakė (plg. Mt 28, 19-20), ji ir šiandien dar kartą pateikia Mokytojo atsakymą, kuris turi šviesą ir galią, gebančią atsakyti net į prieštaringiausius ir sudėtingiausius klausimus. Ši šviesa ir galia taip pat skatina Bažnyčią nuolat vykdyti ne tik savo dogmatinius, bet ir moralinius apmąstymus tarpdisciplininiame kontekste, kuris ypač būtinas susiduriant su naujais klausimais.

Ta pačia šviesa ir galia Bažnyčios Magisteriumas tęsia savo įžvalgos užduotį, priimdamas ir išgyvendamas apaštalo Pauliaus Timotiejui skirtą paraginimą: „Aš tau įsakau Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, akivaizdoje, jo pasirodymu ir jo karalyste: skelbk žodį, būk uolus tinkamu ir netinkamu metu, įtikinėk, bardamas ir ragindamas, būk neišsenkantis kantrybe ir mokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nepakęs sveiko mokymo, bet, turėdami niežtinčias ausis, kaups sau mokytojus pagal savo norus ir nusigręš nuo tiesos klausymo, pasukdami į mitus. O tu visada būk tvirtas, ištverk kančias, atlik evangelisto darbą, įvykdyk savo tarnystę“ (2 Tim 4, 1-5; plg. Tit 1, 10, 13-14).

„Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32)

31. Žmogaus klausimai, dažniausiai diskutuojami ir skirtingai sprendžiami šiuolaikiniuose moraliniuose apmąstymuose, įvairiais būdais yra glaudžiai susiję su esminiu klausimu: žmogaus laisve.

Žinoma, šių dienų žmonės jaučia ypač stiprų laisvės pojūtį. Kaip jau pastebėjo Susirinkimo deklaracija apie religinę laisvę Dignitatis Humanae, „žmogaus asmens orumas yra rūpestis, kurio mūsų laikų žmonės vis labiau suvokia“. Todėl atkakliai reikalaujama, kad žmonėms būtų leidžiama „naudotis savo atsakingu sprendimu ir laisve bei spręsti apie savo veiksmus remiantis pareiga ir sąžine, be išorinio spaudimo ar prievartos“. Ypač teisė į religinę laisvę ir pagarba sąžinei, ieškančiai tiesos, vis labiau suvokiama kaip pamatinė žmogaus teisių visuma.

Šis išaugęs žmogaus asmens orumo ir jo unikalumo suvokimas bei pagarba sąžinės kelionei neabejotinai yra vienas iš teigiamų šiuolaikinės kultūros laimėjimų. Šis suvokimas, kad ir koks autentiškas, buvo išreikštas įvairiais daugiau ar mažiau tinkamais būdais, tačiau kai kurie iš jų nukrypsta nuo tiesos apie žmogų kaip kūrinį ir Dievo atvaizdą, todėl turi būti pataisyti ir išvalyti tikėjimo šviesoje.

32. Kai kurios šiuolaikinio mąstymo srovės taip išaukštino laisvę, kad ji tapo absoliutu, kuris tarsi būtų vertybių šaltinis. Tokia kryptimi eina doktrinos, kurios prarado transcendencijos jausmą arba yra aiškiai ateistinės. Individualiai sąžinei priskiriamas aukščiausio moralinio sprendimo tribunolo statusas, kuris priima kategoriškus ir neklystančius sprendimus apie gėrį ir blogį. Prie teiginio, kad žmogus turi pareigą sekti savo sąžine, neteisėtai pridedama, kad moralinis sprendimas yra teisingas vien todėl, kad kyla iš sąžinės. Tačiau taip neišvengiami tiesos reikalavimai išbūna, užleisdami vietą nuoširdumo, autentiškumo ir „ramybės su savimi“ kriterijui, tiek, kad kai kurie priėjo prie radikaliai subjektyvistinės moralinio sprendimo koncepcijos.

Kaip iš karto akivaizdu, tiesos krizė nėra nesusijusi su šiuo vystymusi. Praradus visuotinės tiesos apie gėrį, pažįstamą žmogaus protu, idėją, neišvengiamai keičiasi ir sąžinės samprata. Sąžinė nebėra laikoma savo pirminėje tikrovėje kaip asmens intelekto veiksmas, kurio funkcija yra pritaikyti visuotinį gėrio pažinimą konkrečioje situacijoje ir taip išreikšti sprendimą apie teisingą elgesį, kurį reikia pasirinkti čia ir dabar. Vietoj to, yra polinkis suteikti individualiai sąžinei teisę savarankiškai nustatyti gėrio ir blogio kriterijus ir veikti atitinkamai. Toks požiūris labai artimas individualistinei etikai, kur kiekvienas individas susiduria su savo tiesa, skirtinga nuo kitų tiesos. Paimtas iki kraštutinių pasekmių, šis individualizmas veda prie pačios žmogaus prigimties idėjos neigimo.

Šios skirtingos sampratos yra mąstymo srovių, kurios postuluoja radikalią moralinio įstatymo ir sąžinės bei prigimties ir laisvės opoziciją, kilmė.

33. Šalia laisvės išaukštinimo, tačiau keistai su ja kontrastuodama, šiuolaikinė kultūra radikaliai kvestionuoja pačios šios laisvės egzistavimą. Daugelis disciplinų, sugrupuotų po „elgesio mokslų“ pavadinimu, pagrįstai atkreipė dėmesį į įvairius psichologinius ir socialinius sąlygojimus, kurie daro įtaką žmogaus laisvės praktikavimui. Šių sąlygojimų pažinimas ir jų tyrimai yra svarbūs laimėjimai, pritaikyti įvairiose srityse, pavyzdžiui, pedagogikoje ar teisingumo administravime. Tačiau kai kurie žmonės, peržengdami iš šių stebėjimų teisėtai daromas išvadas, pradėjo kvestionuoti ar net neigti pačią žmogaus laisvės tikrovę.

Čia taip pat reikėtų paminėti teorijas, kurios netinkamai naudoja mokslinius tyrimus apie žmogaus asmenį. Remdamosi dideliu papročių, elgesio modelių ir institucijų įvairove žmonijoje, šios teorijos galiausiai, jei ne visiškai neigdamos universalių žmogaus vertybių, bent jau priima reliatyvistinę moralės sampratą.

34. „Mokytojau, ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“. Moralės klausimas, į kurį Kristus pateikia atsakymą, negali būti atsietas nuo laisvės klausimo. Iš tiesų, jis laiko šį klausimą centriniu, nes be laisvės negali būti moralės: „Tik laisvėje žmogus gali kreiptis į tai, kas gera“. Bet kokia laisvė? Susirinkimas, atsižvelgdamas į mūsų amžininkus, kurie „labai vertina“ laisvę ir „uoliai jos siekia“, bet „dažnai ją puoselėja neteisingai kaip licenciją daryti bet ką, kas jiems patinka, net ir blogį“, kalba apie „tikrąją“ laisvę: „Tikroji laisvė yra išskirtinis dieviškojo atvaizdo žmoguje pasireiškimas. Nes Dievas norėjo palikti žmogų ‘jo paties sprendimo galioje’ (plg. Sir 15, 14), kad jis savo noru ieškotų savo Kūrėjo ir laisvai pasiektų pilną ir palaimintą tobulumą, prisirišdamas prie Dievo“. Nors kiekvienas individas turi teisę būti gerbiamas savo tiesos ieškojimo kelionėje, egzistuoja pirminė moralinė pareiga, ir labai rimta, ieškoti tiesos ir, ją pažinus, jos laikytis. Kaip stipriai tai išreiškė kardinolas Johnas Henry Newmanas, išskirtinis sąžinės teisių gynėjas: „Sąžinė turi teises, nes turi pareigas“.

Kai kurios šiuolaikinės moralinės teologijos tendencijos, veikiamos ką tik minėtų subjektyvizmo ir individualizmo srovių, siūlo naujas laisvės santykio su moraliniu įstatymu, žmogaus prigimtimi ir sąžine interpretacijas bei naujus veiksmų moralinio vertinimo kriterijus. Nepaisant jų įvairovės, šios tendencijos sutaria mažindamos ar net neigdamos laisvės priklausomybę nuo tiesos.

Jei norime atlikti kritinę šių tendencijų įžvalgą – įžvalgą, gebančią pripažinti, kas jose yra teisėta, naudinga ir vertinga, tuo pačiu nurodant jų dviprasmybes, pavojus ir klaidas – turime jas nagrinėti esminės laisvės priklausomybės nuo tiesos šviesoje, priklausomybės, kuri aiškiausiai ir autoritetingiausiai išreikšta Kristaus žodžiais: „Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32).

I. Laisvė ir Įstatymas

„Nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi“ (Pr 2, 17)

35. Pradžios knygoje skaitome: „Viešpats Dievas įsakė žmogui, sakydamas: ‘Gali laisvai valgyti nuo kiekvieno sodo medžio; bet nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, mirsi’“ (Pr 2, 16-17).

Šiuo vaizdiniu Apreiškimas moko, kad galia nuspręsti, kas yra gera ir kas yra bloga, nepriklauso žmogui, bet vien Dievui. Žmogus, be abejo, yra laisvas, nes gali suprasti ir priimti Dievo įsakymus. Ir jis turi itin plačią laisvę, nes gali valgyti „nuo kiekvieno sodo medžio“. Tačiau jo laisvė nėra neribota: ji turi sustoti prieš „gėrio ir blogio pažinimo medį“, nes yra pašaukta priimti Dievo duotą moralinį įstatymą. Iš tiesų, žmogaus laisvė randa savo autentišką ir visišką išsipildymą būtent priimdama tą įstatymą. Dievas, kuris vienas yra geras, tobulai žino, kas yra gera žmogui, ir savo meilės dėka siūlo šį gėrį žmogui įsakymuose.

Dievo įstatymas nesumažina, juo labiau nepanaikina žmogaus laisvės; priešingai, jis ją saugo ir skatina. Tačiau kai kurios šių dienų kultūrinės tendencijos sukėlė kelias etikos mąstymo sroves, kurios sutelkia dėmesį į tariamą konfliktą tarp laisvės ir įstatymo. Šios doktrinos suteiktų individams ar socialinėms grupėms teisę nustatyti, kas yra gera ar bloga. Žmogaus laisvė taip galėtų „kurti vertybes“ ir turėtų pirmenybę prieš tiesą, tiek, kad pati tiesa būtų laikoma laisvės kūriniu. Laisvė taip pretenduotų į moralinį autonomiją, kuri iš tikrųjų prilygtų absoliučiam suverenitetui.

36. Šiuolaikinis rūpestis autonomijos reikalavimais taip pat paveikė katalikų moralinės teologijos sritį. Nors pastaroji niekada nesistengė priešpastatyti žmogaus laisvės dieviškajam įstatymui ar kvestionuoti galutinio religinio moralinių normų pagrindo egzistavimo, ji vis dėlto buvo paskatinta giliai permąstyti proto ir tikėjimo vaidmenį nustatant moralines normas, susijusias su specifiniais „pasaulietiniais“ elgesio būdais, apimančiais save, kitus ir materialųjį pasaulį.

Reikia pripažinti, kad šio permąstymo pagrindą sudaro tam tikri teigiami rūpesčiai, kurie didele dalimi priklauso geriausiai katalikų minties tradicijai. Atsakydami į Vatikano II Susirinkimo skatinimą, buvo siekiama skatinti dialogą su šiuolaikine kultūra, pabrėžiant racionalų – ir todėl visuotinai suprantamą bei perteikiamą – moralinių normų, priklausančių prigimtinio moralinio įstatymo sričiai, pobūdį. Taip pat buvo bandoma iš naujo patvirtinti etinių reikalavimų, kylančių iš to įstatymo, vidinį pobūdį, reikalavimų, kurie sukuria pareigą valiai tik todėl, kad tokia pareiga anksčiau buvo pripažinta žmogaus protu ir, konkrečiai, asmenine sąžine.

Tačiau kai kurie žmonės, nepaisydami žmogaus proto priklausomybės nuo Dieviškosios Išminties ir būtinybės, atsižvelgiant į dabartinę puolusios prigimties būklę, Dieviškojo Apreiškimo kaip veiksmingos priemonės pažinti moralines tiesas, net ir prigimtinės tvarkos, iš tikrųjų postulavo visišką proto suverenitetą moralinių normų, susijusių su teisingu gyvenimo šioje žemėje tvarkymu, srityje. Tokios normos sudarytų ribas tik „žmogiškajai“ moralei; jos būtų įstatymo, kurį žmogus autonomiškai sau nustato ir kurio šaltinis yra išskirtinai žmogaus protas, išraiška. Jokiu būdu Dievas negalėtų būti laikomas šio įstatymo Autoriumi, išskyrus tą prasme, kad žmogaus protas vykdo savo autonomiją nustatydamas įstatymus remdamasis pirmine ir visa apimančia Dievo žmogui duota įgaliojimu. Šios mąstymo tendencijos paskatino neigti, priešingai Šventajam Raštui (plg. Mt 15, 3-6) ir nuolatiniam Bažnyčios mokymui, faktą, kad prigimtinis moralinis įstatymas turi Dievą kaip savo autorių, ir kad žmogus, naudodamasis protu, dalyvauja amžinajame įstatyme, kurio jam nėra lemta nustatyti.

37. Tačiau, siekdami išlaikyti moralinį gyvenimą krikščioniškame kontekste, kai kurie moralės teologai įvedė griežtą skirtumą, prieštaraujantį katalikų doktrinai, tarp etinės tvarkos, kuri būtų žmogaus kilmės ir vertinga tik šiam pasauliui, ir išganymo tvarkos, kuriai reikšmingi būtų tik tam tikri ketinimai ir vidinės nuostatos Dievo ir artimo atžvilgiu. Tai paskatino faktišką neigimą, kad Dieviškajame Apreiškime egzistuoja specifinis ir apibrėžtas moralinis turinys, visuotinai galiojantis ir nuolatinis. Dievo žodis būtų apribotas siūlymu raginimo, bendrojo paraginimo, kurį tik autonomiškas protas turėtų užpildyti normatyviniais nurodymais, kurie yra tikrai „objektyvūs“, tai yra pritaikyti konkrečiai istorinei situacijai. Natūralu, kad autonomija, suvokiama tokiu būdu, taip pat reiškia specifinės doktrininės kompetencijos Bažnyčios ir jos Magisteriumo atžvilgiu tam tikrų moralinių normų, susijusių su vadinamuoju „žmogiškuoju gėriu“, neigimą. Tokios normos nebūtų Apreiškimo turinio dalis ir pačios savaime nebūtų reikšmingos išganymui.

Niekas negali nepastebėti, kad tokia žmogaus proto autonomijos interpretacija reiškia pozicijas, nesuderinamas su katalikų mokymu.

Tokiame kontekste absoliučiai būtina, remiantis Dievo žodžiu ir gyvąja Bažnyčios Tradicija, išaiškinti pagrindines žmogaus laisvės ir moralinio įstatymo sąvokas bei jų gilų ir glaudų ryšį. Tik taip bus įmanoma atsakyti į teisėtus žmogaus proto reikalavimus, priimant galiojančius elementus, esančius tam tikrose šiuolaikinės moralinės teologijos srovėse, nesukompromituojant Bažnyčios moralinio mokymo paveldo idėjomis, kylančiomis iš klaidingos autonomijos sampratos.

„Dievas paliko žmogų jo paties sprendimo galioje“ (Sir 15, 14)

38. Perimdamas Siracho žodžius, Vatikano II Susirinkimas aiškina „tikrosios laisvės“, kuri yra „išskirtinis dieviškojo atvaizdo pasireiškimas“ žmoguje, prasmę: „Dievas norėjo palikti žmogų jo paties sprendimo galioje, kad jis savo noru ieškotų savo Kūrėjo ir laisvai pasiektų pilną ir palaimintą tobulumą, prisirišdamas prie Dievo“. Šie žodžiai nurodo nuostabų žmogaus dalyvavimo Dievo viešpatavime gylį: jie rodo, kad žmogaus viešpatavimas tam tikra prasme apima ir jį patį. Tai buvo nuolat pasikartojanti teologinių apmąstymų apie žmogaus laisvę tema, kuri apibūdinama kaip karaliavimo forma. Pavyzdžiui, šventasis Grigalius Nysietis rašo: „Siela parodo savo karališką ir išaukštintą pobūdį… tuo, kad yra laisva ir savarankiškai valdoma, autonomiškai veikiama savo valios. Apie ką kitą tai galima pasakyti, jei ne apie karalių?… Taigi žmogaus prigimtis, sukurta valdyti kitus kūrinius, savo panašumu į visatos Karalių buvo tarsi gyvas atvaizdas, dalijantis su Archetipu orumu ir vardu“.

Pasaulio viešpatavimo vykdymas yra didelė ir atsakinga užduotis žmogui, apimanti jo laisvę paklusnant Kūrėjo įsakymui: „Užpildykite žemę ir ją pavergkite“ (Pr 1, 28). Atsižvelgiant į tai, teisėta autonomija priklauso kiekvienam žmogui, taip pat žmogaus bendruomenei, faktui, į kurį ypač atkreipia dėmesį Susirinkimo konstitucija Gaudium et spes. Tai yra žemiškų realybių autonomija, reiškianti, kad „sukurti dalykai turi savo įstatymus ir vertybes, kurias žmogus turi palaipsniui atrasti, panaudoti ir sutvarkyti“.

39. Tačiau ne tik pasaulis, bet ir pats žmogus buvo patikėtas jo paties rūpesčiui ir atsakomybei. Dievas paliko žmogų „jo paties sprendimo galioje“ (Sir 15, 14), kad jis ieškotų savo Kūrėjo ir laisvai pasiektų tobulumą. Tokio tobulumo pasiekimas reiškia asmeniškai kurti tą tobulumą savyje. Iš tiesų, kaip žmogus, vykdydamas savo viešpatavimą pasaulyje, formuoja jį pagal savo intelektą ir valią, taip ir atlikdamas morališkai gerus veiksmus žmogus stiprina, plėtoja ir įtvirtina savyje savo panašumą į Dievą.

Vis dėlto Susirinkimas įspėja apie klaidingą žemiškų realybių autonomijos sampratą, kuri teigtų, kad „sukurti dalykai nepriklauso nuo Dievo ir kad žmogus gali juos naudoti neatsižvelgdamas į jų Kūrėją“. Kalbant apie patį žmogų, tokia autonomijos samprata sukelia ypač žalingus padarinius ir galiausiai veda prie ateizmo: „Be savo Kūrėjo kūrinys tiesiog išnyksta… Jei Dievas ignoruojamas, pats kūrinys nuskursta“.

40. Susirinkimo mokymas pabrėžia, viena vertus, žmogaus proto vaidmenį atrandant ir taikant moralinį įstatymą: moralinis gyvenimas reikalauja to kūrybiškumo ir originalumo, būdingo asmeniui, jo sąmoningų veiksmų šaltiniui ir priežasčiai. Kita vertus, protas savo tiesą ir autoritetą semia iš amžinojo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip pati dieviškoji išmintis. Moralinio gyvenimo šerdyje taip randame „teisėtos autonomijos“ principą, žmogaus, kaip savo veiksmų subjekto, asmens. Moralinis įstatymas kyla iš Dievo ir visada randa savo šaltinį jame: tuo pačiu metu, dėka prigimtinio proto, kuris kyla iš dieviškosios išminties, tai yra tinkamai žmogaus įstatymas. Iš tiesų, kaip matėme, prigimtinis įstatymas „yra ne kas kita, kaip Dievo mums įdiegtas supratimo šviesa, kuria mes suprantame, ką reikia daryti ir ko reikia vengti. Dievas davė šią šviesą ir šį įstatymą žmogui kūrimosi metu“. Praktinio proto teisėta autonomija reiškia, kad žmogus savyje turi savo įstatymą, gautą iš Kūrėjo. Vis dėlto proto autonomija negali reikšti, kad pats protas kuria vertybes ir moralines normas. Jei ši autonomija reikštų praktinio proto dalyvavimo dieviškojo Kūrėjo ir Įstatymų Leidėjo išmintyje neigimą arba siūlytų laisvę, kuri kuria moralines normas remdamasi istorinėmis aplinkybėmis ar visuomenių ir kultūrų įvairove, tokia tariama autonomija prieštarautų Bažnyčios mokymui apie tiesą apie žmogų. Tai būtų tikrosios laisvės mirtis: „Bet nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgysi, nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, mirsi“ (Pr 2, 17).

41. Žmogaus tikroji moralinė autonomija jokiu būdu nereiškia moralinio įstatymo, Dievo įsakymo, atmetimo, bet veikiau jo priėmimo: „Viešpats Dievas davė šį įsakymą žmogui…“ (Pr 2, 16). Žmogaus laisvė ir Dievo įstatymas susitinka ir yra pašaukti persipinti, žmogaus laisvo paklusnumo Dievui ir Dievo visiškai neatlygintinos geranoriškumo žmogui prasme. Todėl paklusnumas Dievui nėra, kaip kai kurie mano, heteronomija, tarsi moralinis gyvenimas būtų pavaldus kažko visagalio, absoliutaus, žmogui svetimo ir netoleruojančio jo laisvės valiai. Jei moralės heteronomija reikštų žmogaus savarankiškumo neigimą ar normų, nesusijusių su jo gėriu, primetimą, tai prieštarautų Sandoros ir atperkančio Įsikūnijimo Apreiškimui. Tokia heteronomija būtų tik svetimumo forma, priešinga dieviškajai išminčiai ir žmogaus asmens orumui.

Kiti kalba, ir teisingai, apie teonomiją arba dalyvaujamąją teonomiją, nes žmogaus laisvas paklusnumas Dievo įstatymui efektyviai reiškia, kad žmogaus protas ir valia dalyvauja Dievo išmintyje ir apvaizdoje. Drausdamas žmogui „valgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio“, Dievas aiškiai parodo, kad žmogus iš pradžių neturi tokio „pažinimo“ kaip kažko jam priklausančio, bet dalyvauja jame tik per prigimtinio proto ir Dieviškojo Apreiškimo šviesą, kuri jam atskleidžia amžinosios išminties reikalavimus ir raginimus. Todėl įstatymas turi būti laikomas dieviškosios išminties išraiška: paklusdamas įstatymui, laisvė paklūsta kūrybos tiesai. Todėl žmogaus laisvėje reikia pripažinti Dievo atvaizdą ir artumą, kuris yra visame kame (plg. Ef 4, 6). Bet taip pat reikia pripažinti visatos Dievo didybę ir gerbti Dievo įstatymo, kuris yra be galo transcendentinis, šventumą: Deus semper maior.

Palaimintas žmogus, kuris mėgaujasi Viešpaties įstatymu (plg. Ps 1, 1-2)

42. Modeliuota pagal Dievo laisvę, žmogaus laisvė nėra paneigiama paklusnumu dieviškajam įstatymui; iš tiesų, tik per šį paklusnumą ji išlieka tiesoje ir atitinka žmogaus orumą. Tai aiškiai teigia Susirinkimas: „Žmogaus orumas reikalauja, kad žmogus veiktų per sąmoningą ir laisvą pasirinkimą, kaip motyvuojamas ir skatinamas asmeniškai iš vidaus, o ne per aklą vidinį impulsą ar vien išorinį spaudimą. Žmogus pasiekia tokį orumą, kai išsilaisvina iš visų savo jausmų pavergimų ir, laisvai pasirinkdamas gėrį, efektyviai ir uoliai siekia savo tikslo tinkamomis priemonėmis“.

Savo kelionėje link Dievo, To, kuris „vienas yra geras“, žmogus turi laisvai daryti gera ir vengti blogio. Bet tam jis turi sugebėti atskirti gėrį nuo blogio. Ir tai vyksta visų pirma dėka prigimtinio proto šviesos, Dievo veido spindesio atspindžio žmoguje. Taip šventasis Tomas, komentuodamas Psalmės 4 eilutę, rašo: „Po to, kai sakoma: ‘Aukokite teisingas aukas’ (Ps 4, 5), tarsi kai kurie būtų paklausę, kokie yra teisingi darbai, psalmininkas priduria: ‘Daugelis sako: Kas parodys mums gera?’ Ir atsakydamas į klausimą jis sako: Tavo veido šviesa, Viešpatie, yra uždėta ant mūsų, taip parodydamas, kad prigimtinio proto šviesa, kuria mes atskiriame gėrį nuo blogio, kuri yra prigimtinio įstatymo funkcija, yra ne kas kita, kaip dieviškosios šviesos įspaudas mumyse“. Taip pat tampa aišku, kodėl šis įstatymas vadinamas prigimtiniu įstatymu: jis taip vadinamas ne todėl, kad nurodo neracionalių būtybių prigimtį, bet todėl, kad protas, kuris jį skelbia, yra būdingas žmogaus prigimčiai.

43. Vatikano II Susirinkimas nurodo, kad „aukščiausia gyvenimo taisyklė yra pats dieviškasis įstatymas, amžinas, objektyvus ir visuotinis įstatymas, kuriuo Dievas savo išmintimi ir meile tvarko, vadovauja ir valdo visą pasaulį ir žmogaus bendruomenės kelius. Dievas leido žmogui dalyvauti šiame dieviškajame įstatyme, todėl žmogus, švelniai vadovaujamas Dievo apvaizdos, vis labiau sugeba atpažinti nekintančią tiesą“.

Susirinkimas remiasi klasikiniu mokymu apie Dievo amžinąjį įstatymą. Šventasis Augustinas jį apibrėžia kaip „Dievo protą ar valią, kuri įsako gerbti prigimtinę tvarką ir draudžia ją trikdyti“. Šventasis Tomas jį identifikuoja su „dieviškosios išminties tipu, kuris viską nukreipia į jų deramą tikslą“. Ir Dievo išmintis yra apvaizda, meilė, kuri rūpinasi. Pats Dievas myli ir rūpinasi, pačia tiesiogine ir pagrindine prasme, visa kūrinija (plg. Išm 7, 22; 8, 11). Tačiau Dievas rūpinasi žmogumi kitaip nei būtybėmis, kurios nėra asmenys. Jis rūpinasi žmogumi ne „iš išorės“, per fizinės prigimties įstatymus, bet „iš vidaus“, per protą, kuris, natūraliai pažindamas Dievo amžinąjį įstatymą, sugeba parodyti žmogui teisingą kryptį jo laisvuose veiksmuose. Taip Dievas kviečia žmogų dalyvauti jo paties apvaizdoje, nes jis trokšta vadovauti pasauliui – ne tik gamtos pasauliui, bet ir žmogaus asmenų pasauliui – per patį žmogų, per jo protingą ir atsakingą rūpestį. Prigimtinis įstatymas čia įsiterpia kaip žmogaus Dievo amžinojo įstatymo išraiška. Šventasis Tomas rašo: „Tarp visų kitų racionalus kūrinys yra pavaldus dieviškajai apvaizdai išskirtiniausiu būdu, tiek, kiek jis dalijasi apvaizda, būdamas apvaizdingas tiek sau, tiek kitiems. Taigi jis turi dalį Amžinojo Proto, kuriuo jis turi natūralų polinkį į savo tinkamą veiksmą ir tikslą. Šis amžinojo įstatymo dalyvavimas racionalioje būtybėje vadinamas prigimtiniu įstatymu“.

44. Bažnyčia dažnai rėmėsi tomistine prigimtinio įstatymo doktrina, įtraukdama ją į savo moralės mokymą. Taip mano garbingasis pirmtakas Leonas XIII pabrėžė esminį proto ir žmogaus įstatymo pavaldumą Dievo Išminčiai ir jo įstatymui. Teigdamas, kad „prigimtinis įstatymas yra įrašytas ir išgraviruotas kiekvieno žmogaus širdyje, nes tai yra ne kas kita, kaip pats žmogaus protas, kuris įsako mums daryti gera ir pataria nenusidėti“, Leonas XIII kreipėsi į „aukštesnį“ dieviškojo Įstatymų Leidėjo protą: „Bet šis žmogaus proto nurodymas negalėtų turėti įstatymo galios, jei nebūtų kažkokio aukštesnio proto, kuriam mūsų dvasia ir mūsų laisvė turi būti pavaldi, balsas ir aiškintojas“. Iš tiesų, įstatymo galia slypi jo autoritete primesti pareigas, suteikti teises ir sankcionuoti tam tikrą elgesį: „Dabar visa tai, akivaizdu, negalėtų egzistuoti žmoguje, jei, kaip savo aukščiausias įstatymų leidėjas, jis pats sau nustatytų savo veiksmų taisyklę“. Ir jis padarė išvadą: „Iš to seka, kad prigimtinis įstatymas pats savaime yra amžinasis įstatymas, įdiegtas būtybėse, turinčiose protą, ir skatinantis jas į jų teisingą veiksmą ir tikslą; tai yra ne kas kita, kaip amžinasis visatos Kūrėjo ir Valdovo protas“.

Žmogus sugeba atpažinti gėrį ir blogį dėka to gėrio ir blogio atskyrimo, kurį jis pats atlieka savo protu, ypač protu, apšviestu Dieviškojo Apreiškimo ir tikėjimo, per įstatymą, kurį Dievas davė Išrinktajai Tautai, pradedant įsakymais Sinajuje. Izraelis buvo pašauktas priimti ir išgyventi Dievo įstatymą kaip ypatingą dovaną ir savo išrinkimo bei dieviškosios Sandoros ženklą, taip pat kaip Dievo palaiminimo įsipareigojimą. Taip Mozė galėjo kreiptis į Izraelio vaikus ir jų klausti: „Kokia didi tauta turi dievą taip arti savęs, kaip Viešpats, mūsų Dievas, yra arti mūsų, kai tik mes jį šaukiamės? Ir kokia didi tauta turi tokius teisingus įstatus ir potvarkius, kaip visas šis įstatymas, kurį aš jums šiandien pateikiu?“ (Įst 4, 7-8). Psalmėse randame pagyrimo, dėkingumo ir pagarbos jausmus, kuriuos Išrinktoji Tauta yra pašaukta parodyti Dievo įstatymui, kartu su raginimu jį pažinti, apie jį mąstyti ir įgyvendinti gyvenime. „Palaimintas žmogus, kuris nevaikšto nedorėlių patarimu, nestovi nusidėjėlių kelyje ir nesėdi pašaipūnų vietoje, bet jo džiaugsmas yra Viešpaties įstatymas, ir jis mąsto apie jo įstatymą dieną ir naktį“ (Ps 1, 1-2). „Viešpaties įstatymas yra tobulas, atgaivinantis sielą; Viešpaties liudijimas yra tikras, darantis išmintingą paprastą žmogų; Viešpaties įsakymai yra teisingi, džiuginantys širdį; Viešpaties įsakymas yra tyras, apšviečiantis akis“ (Ps 19, 8-9).

45. Bažnyčia su dėkingumu priima ir su meile saugo visą Apreiškimo depozitą, elgdamasi su juo religine pagarba ir vykdydama savo misiją autentiškai aiškinti Dievo įstatymą Evangelijos šviesoje. Be to, Bažnyčia gauna Naujojo Įstatymo dovaną, kuri yra Dievo įstatymo „įvykdymas“ Jėzuje Kristuje ir jo Dvasioje. Tai „vidinis“ įstatymas (plg. Jer 31, 31-33), „rašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet žmogaus širdyse“ (2 Kor 3, 3); tobulumo ir laisvės įstatymas (plg. 2 Kor 3, 17); „gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas“ (Rom 8, 2). Šventasis Tomas rašo, kad šis įstatymas „gali būti vadinamas įstatymu dviem būdais. Pirma, dvasios įstatymas yra Šventoji Dvasia… kuri, gyvendama sieloje, ne tik moko, ką reikia daryti, apšviesdama intelektą apie daromus dalykus, bet ir skatina jausmus veikti teisingai… Antra, dvasios įstatymas gali būti vadinamas tinkamu Šventosios Dvasios poveikiu, taigi tikėjimu, veikiančiu per meilę (plg. Gal 5, 6), kuris viduje moko apie daromus dalykus… ir skatina jausmus veikti“.

Nors moralės-teologiniai apmąstymai paprastai skiria Dievo pozityvųjį arba apreikštąjį įstatymą nuo prigimtinio įstatymo, ir, išganymo ekonomijoje, tarp „senojo“ ir „naujojo“ įstatymo, negalima pamiršti, kad šios ir kitos naudingos skirtys visada nurodo tą įstatymą, kurio autorius yra vienas ir tas pats Dievas ir kuris visada skirtas žmogui. Skirtingi būdai, kuriais Dievas, veikdamas istorijoje, rūpinasi pasauliu ir žmonija, nėra vienas kitą išskiriantys; priešingai, jie vienas kitą palaiko ir persipina. Jie turi savo kilmę ir tikslą amžiname, išmintingame ir mylinčiame Dievo plane, kuriuo jis iš anksto paskiria vyrus ir moteris „tapti panašiais į jo Sūnaus atvaizdą“ (Rom 8, 29). Dievo planas nekelia grėsmės žmogaus tikrajai laisvei; priešingai, Dievo plano priėmimas yra vienintelis būdas patvirtinti tą laisvę.

„Tai, ko reikalauja įstatymas, įrašyta jų širdyse“ (Rom 2, 15)

46. Tariamas konfliktas tarp laisvės ir įstatymo vėl stipriai iškeliamas šiais laikais, ypač kalbant apie prigimtinį įstatymą, ir ypač apie prigimtį. Debatai apie prigimtį ir laisvę visada žymėjo moralinių apmąstymų istoriją; jie ypač įkaito Renesanso ir Reformacijos laikais, kaip matyti iš Tridento Susirinkimo mokymo. Mūsų amžius, nors ir kitokia prasme, yra pažymėtas panašia įtampa. Polinkis į empirinį stebėjimą, mokslinio objektyvavimo procedūros, technologinė pažanga ir tam tikros liberalizmo formos paskatino šiuos du terminus laikyti priešingais, tarsi dialektika, jei ne absoliutus konfliktas, tarp laisvės ir prigimties būtų žmogaus istorijos struktūros bruožas. Kitais laikotarpiais atrodė, kad „prigimtis“ visiškai pavergė žmogų savo dinamikai ir net savo nepalaužiamiems įstatymams. Šiandien taip pat jutimų pasaulio situacija erdvėje ir laike, fizikiniai-chemijos konstantos, kūno procesai, psichologiniai impulsai ir socialinio sąlygojimo formos daugeliui žmonių atrodo vieninteliai tikrai lemiami žmogaus tikrovės veiksniai. Šiame kontekste net moraliniai faktai, nepaisant jų specifiškumo, dažnai traktuojami kaip statistiškai patikrinami duomenys, elgesio modeliai, kuriuos galima stebėti ar paaiškinti išskirtinai psichosocialinių procesų kategorijomis. Todėl kai kurie etikai, profesionaliai užsiimantys žmogaus tikrovės ir elgesio tyrimais, gali būti gundomi laikyti savo disciplinos ir net jos veikimo normų standartu statistinių konkrečių žmogaus elgesio modelių tyrimų rezultatus ir daugumos žmonių nuomones apie moralę.

Kiti moralistai, rūpindamiesi pabrėžti vertybių svarbą, išlieka jautrūs laisvės orumui, tačiau dažnai laisvę suvokia kaip kažką, kas priešinasi ar konfliktuoja su materialia ir biologine prigimtimi, kurią ji turi palaipsniui įveikti. Čia įvairūs požiūriai sutaria nepaisydami sukurto prigimties matmens ir nesuprasdami jos vientisumo. Kai kuriems „prigimtis“ tampa sumažinta iki žaliavos žmogaus veiklai ir jos galiai: taigi prigimtis turi būti giliai transformuota, ir iš tiesų įveikta laisvės, nes ji yra laisvės ribojimas ir neigimas. Kitiems ekonominės, kultūrinės, socialinės ir net moralinės vertybės nustatomos nevaržomai stiprinant žmogaus galią ar jo laisvę: taigi prigimtis reikštų viską, kas randama žmoguje ir pasaulyje, išskyrus laisvę. Tokiu supratimu prigimtis visų pirma apimtų žmogaus kūną, jo sandarą ir procesus: prieš šį fizinį datumą būtų priešinama tai, kas yra „sukonstruota“, kitaip tariant, „kultūra“, laikoma laisvės produktu ir rezultatu. Žmogaus prigimtis, suvokiama tokiu būdu, galėtų būti sumažinta iki lengvai prieinamos biologinės ar socialinės medžiagos ir taip traktuojama. Tai galiausiai reiškia laisvės savarankiškumą ir fenomeną, kuris pats save kuria ir savo vertybes. Iš tiesų, kai viskas pasakyta ir padaryta, žmogus net neturėtų prigimties; jis būtų tik savo asmeninio gyvenimo projektas. Žmogus būtų tik savo laisvė!

47. Šiame kontekste prieš tradicinę prigimtinio įstatymo sampratą buvo iškeltos fizikalizmo ir natūralizmo prieštaros, kaltinančios ją pateikiant kaip moralinius įstatymus tai, kas iš esmės yra tik biologiniai įstatymai. Todėl pernelyg paviršutiniškai tam tikriems žmogaus elgesio tipams būtų priskiriamas nuolatinis ir nekintantis pobūdis, ir remiantis tuo būtų bandoma formuluoti visuotinai galiojančias moralines normas. Pasak kai kurių teologų, tokio tipo „biologistinis ar natūralistinis argumentavimas“ netgi būtų randamas tam tikruose Bažnyčios Magisteriumo dokumentuose, ypač tuose, kurie susiję su seksualinės ir sutuoktinės etikos sritimi. Jų teigimu, remiantis natūralistiniu lytinio akto supratimu, kontracepcija, tiesioginė sterilizacija, autoerotizmas, priešvedybiniai lytiniai santykiai, homoseksualūs santykiai ir dirbtinis apvaisinimas buvo pasmerkti kaip morališkai nepriimtini. Šių teologų nuomone, morališkai neigiamas tokių veiksmų vertinimas nepakankamai atsižvelgia į žmogaus kaip racionalios ir laisvos būtybės pobūdį ir visų moralinių normų kultūrinį sąlygojimą. Jų požiūriu, žmogus, kaip racionalus būtybė, ne tik gali, bet iš tiesų turi laisvai nustatyti savo elgesio prasmę. Šis „prasmės nustatymo“ procesas, žinoma, turėtų atsižvelgti į daugelį žmogaus, kaip kūne ir istorijoje egzistuojančios būtybės, apribojimų. Be to, jis turėtų atsižvelgti į elgesio modelius ir jų reikšmes, kurios įgyjamos bet kurioje kultūroje. Visų pirma, jis turėtų gerbti pagrindinį Dievo ir artimo meilės įsakymą. Vis dėlto, jie tęsia, Dievas sukūrė žmogų kaip racionaliai laisvą būtybę; jis paliko jį „jo paties sprendimo galioje“ ir tikisi, kad jis formuos savo gyvenimą asmeniškai ir racionaliai. Artimo meilė visų pirma ir net išskirtinai reikštų pagarbą jo laisvei priimti savo sprendimus. Tipiško žmogaus elgesio mechanizmai, taip pat vadinamosios „prigimtinės polinkiai“, jų teigimu, daugiausia nustatytų bendrą orientaciją į teisingą elgesį, bet negalėtų lemti atskirų žmogaus veiksmų moralinio vertinimo, kuris yra toks sudėtingas situacijų požiūriu.

48. Susidūrus su šia teorija, būtina atidžiai apsvarstyti teisingą laisvės ir žmogaus prigimties santykį, ypač žmogaus kūno vietą prigimtinio įstatymo klausimais.

Laisvė, kuri teigia esanti absoliuti, galiausiai traktuoja žmogaus kūną kaip neapdorotą duomenį, neturintį jokios prasmės ir moralinių vertybių, kol laisvė jo nesuformuoja pagal savo dizainą. Todėl žmogaus prigimtis ir kūnas atrodo kaip prielaidos ar preambulės, materialiai būtinos laisvės pasirinkimams, tačiau išoriškos asmeniui, subjektui ir žmogaus veiksmui. Jų funkcijos negalėtų būti moralinių sprendimų orientyrais, nes šių polinkių tikslai būtų tik „fiziniai“ gėriai, kai kurių vadinami „priešmoraliniais“. Remtis jais, siekiant rasti racionalių nuorodų dėl moralės tvarkos, reikštų rizikuoti būti apkaltintam fizikalizmu ar biologizmu. Toks mąstymo būdas įtampą tarp laisvės ir reduktyviai suvokiamos prigimties išsprendžia padalijimu pačiame žmoguje.

Ši moralinė teorija neatitinka tiesos apie žmogų ir jo laisvę. Ji prieštarauja Bažnyčios mokymui apie žmogaus asmens vienybę, kurio racionalioji siela yra per se et essentialiter jo kūno forma. Dvasinė ir nemirtinga siela yra žmogaus būtybės vienybės principas, kuriuo jis egzistuoja kaip visuma – corpore et anima unus – kaip asmuo. Šie apibrėžimai ne tik nurodo, kad kūnas, kuriam pažadėtas prisikėlimas, taip pat dalyvaus šlovėje. Jie taip pat primena, kad protas ir laisva valia yra susiję su visomis kūno ir jutimų fakultetais. Asmuo, įskaitant kūną, yra visiškai patikėtas sau pačiam, ir būtent kūno ir sielos vienybėje asmuo yra savo moralinių veiksmų subjektas. Asmuo, proto šviesoje ir dorybės paramoje, kūne atranda išankstinius ženklus, savęs dovanojimo išraišką ir pažadą, atitinkančius išmintingą Kūrėjo planą. Žmogaus asmens orumo šviesoje – orumo, kuris turi būti patvirtintas dėl jo paties – protas suvokia specifinę tam tikrų gėrybių moralinę vertę, į kurias asmuo natūraliai linksta. Ir kadangi žmogaus asmens negalima redukuoti į laisvę, kuri pati save projektuoja, bet apima tam tikrą dvasinę ir kūnišką struktūrą, pirminis moralinis reikalavimas mylėti ir gerbti asmenį kaip tikslą, o ne kaip priemonę, savaime reiškia pagarbą tam tikriems pamatiniams gėriams, be kurių žmogus nukristų į reliatyvizmą ir savivalę.

49. Doktrina, kuri atskiria moralinį veiksmą nuo kūniškų jo vykdymo dimensijų, prieštarauja Šventojo Rašto ir Tradicijos mokymui. Tokia doktrina naujomis formomis atgaivina tam tikras senovės klaidas, kurioms visada priešinosi Bažnyčia, nes jos sumažina žmogaus asmenį iki „dvasinės“ ir grynai formalios laisvės. Šis redukcionizmas neteisingai supranta kūno moralinę prasmę ir su juo susijusius elgesio tipus (plg. 1 Kor 6, 19). Šventasis Paulius skelbia, kad „paleistuviai, stabmeldžiai, svetimautojai, iškrypėliai, vagys, gobšūs, girtuokliai, piktžodžiautojai, plėšikai“ yra pašalinti iš Dievo Karalystės (plg. 1 Kor 6, 9). Šis pasmerkimas – pakartotas Tridento Susirinkimo – išvardija kaip „mirtinas nuodėmes“ ar „amoralias praktikas“ tam tikrus specifinius elgesio tipus, kurių sąmoningas priėmimas užkerta tikintiesiems kelią dalytis jiems pažadėtu paveldėjimu. Iš tiesų, kūnas ir siela yra neatskiriami: asmenyje, valingame agente ir sąmoningame veiksme, jie arba išlieka, arba žlunga kartu.

50. Šiuo metu galima suprasti tikrąją prigimtinio įstatymo prasmę: jis nurodo tinkamą ir pirminę žmogaus prigimtį, „žmogaus asmens prigimtį“, kuri yra pats asmuo sielos ir kūno vienybėje, jo dvasinių ir biologinių polinkių bei visų kitų specifinių savybių, būtinų jo tikslui pasiekti, vienybėje. „Prigimtinis moralinis įstatymas išreiškia ir nustato tikslus, teises ir pareigas, kurios grindžiamos žmogaus asmens kūniška ir dvasine prigimtimi. Todėl šis įstatymas negali būti laikomas tiesiog normų rinkiniu biologiniame lygmenyje; veikiau jis turi būti apibrėžtas kaip racionalioji tvarka, kuria Kūrėjas kviečia žmogų vadovauti ir reguliuoti savo gyvenimą bei veiksmus ir ypač naudotis savo kūnu“. Pavyzdžiui, absoliučios pagarbos žmogaus gyvybei pareigos kilmė ir pagrindas yra asmens orume, o ne tiesiog natūraliame polinkyje išsaugoti savo fizinę gyvybę. Žmogaus gyvybė, nors ir yra pamatinis žmogaus gėris, moralinę reikšmę įgyja atsižvelgiant į asmens gėrį, kuris visada turi būti patvirtintas dėl jo paties. Nors nekalto žmogaus nužudymas visada yra morališkai neleistinas, savo gyvybės atidavimas (plg. Jn 15, 13) iš artimo meilės ar kaip tiesos liudijimas gali būti leistinas, pagirtinas ar net būtinas. Tik atsižvelgiant į žmogaus asmenį jo „vieningoje visumoje“, tai yra „sielą, kuri išreiškiasi kūne, ir kūną, informuotą nemirtingos dvasios“, galima suvokti specifinę žmogaus kūno prasmę. Iš tiesų, natūralūs polinkiai įgyja moralinę reikšmę tik tiek, kiek jie nurodo žmogaus asmenį ir jo autentišką išsipildymą, kuris, beje, gali vykti visada ir tik žmogaus prigimtyje. Atmesdama visus kūniškumo manipuliacijas, kurios keičia jo žmogiškąją prasmę, Bažnyčia tarnauja žmogui ir rodo jam tikrosios meilės kelią, vienintelį kelią, kuriuo jis gali rasti tikrąjį Dievą.

Taip suvokiamas prigimtinis įstatymas neleidžia jokio laisvės ir prigimties padalijimo. Iš tiesų, šios dvi tikrovės yra harmoningai susietos, ir kiekviena yra glaudžiai susijusi su kita.

51. Tariamas konfliktas tarp laisvės ir prigimties taip pat daro įtaką tam tikrų specifinių prigimtinio įstatymo aspektų, ypač jo visuotinumo ir nekintamumo, interpretacijai. „Kur tada šios taisyklės yra užrašytos“, – klausė šventasis Augustinas, – „jei ne toje šviesos knygoje, kuri vadinama tiesa? Iš ten kiekvienas teisingas įstatymas yra perrašomas ir perkeliamas į žmogaus, kuris vykdo teisingumą, širdį, ne klaidžiojant, bet tarsi įspaudžiamas, kaip žiedo atvaizdas pereina į vašką, tačiau nepalieka žiedo“. Būtent dėl šios „tiesos“ prigimtinis įstatymas turi visuotinumą. Kadangi jis yra įrašytas į racionaliąją asmens prigimtį, jis jaučiamas visoms būtybėms, turinčioms protą ir gyvenančioms istorijoje. Kad tobulėtų savo specifinėje tvarkoje, asmuo turi daryti gera ir vengti blogio, rūpintis gyvybės perdavimu ir išsaugojimu, tobulinti ir plėtoti materialaus pasaulio turtus, puoselėti socialinį gyvenimą, ieškoti tiesos, praktikuoti gėrį ir kontempliuoti grožį.

Padalijimas, kurį kai kurie postulavo tarp individų laisvės ir visiems bendros prigimties, kaip tai iškyla iš tam tikrų filosofinių teorijų, labai įtakingų šiuolaikinėje kultūroje, užtemdo proto suvokimą apie moralinio įstatymo visuotinumą. Tačiau kadangi prigimtinis įstatymas išreiškia žmogaus asmens orumą ir sudaro pagrindą jo pamatinėms teisėms ir pareigoms, jis yra visuotinis savo įsakymuose, ir jo autoritetas apima visą žmoniją. Šis visuotinumas neignoruuoja žmogaus individų unikalumo ir nėra priešingas kiekvieno asmens absoliučiam išskirtinumui. Priešingai, jis apima kiekvieno asmens laisvus veiksmus, kurie yra skirti liudyti visuotinę tikrojo gėrio prigimtį. Paklusdami bendram įstatymui, mūsų veiksmai kuria tikrąją asmenų bendrystę ir, Dievo malonės dėka, praktikuoja meilę, „kuri viską sujungia tobulai harmonijai“ (Kol 3, 14). Kai, priešingai, jie nepaiso įstatymo ar net tiesiog jo nežino, kaltinamai ar ne, mūsų veiksmai kenkia asmenų bendrystei, kiekvieno nenaudai.

52. Teisinga ir būtina, visada ir visiems, tarnauti Dievui, atiduoti jam deramą garbinimą ir gerbti savo tėvus, kaip jie to nusipelno. Pozityvūs įsakymai, tokie kaip šie, kurie liepia atlikti tam tikrus veiksmus ir puoselėti tam tikras nuostatas, yra visuotinai privalomi; jie yra „nekintami“. Jie sujungia į tą patį bendrąjį gėrį visų istorijos laikotarpių žmones, sukurtus „tam pačiam dieviškajam pašaukimui ir likimui“. Šie universalūs ir nuolatiniai įstatymai atitinka praktinio proto pažįstamus dalykus ir yra taikomi konkretiems veiksmams per sąžinės sprendimą. Veikiantis subjektas asmeniškai įsisavina įstatyme esančią tiesą. Jis šią savo būties tiesą apropriuoja ir padaro savo per savo veiksmus ir atitinkamas dorybes. Neigiami prigimtinio įstatymo įsakymai yra visuotinai galiojantys. Jie įpareigoja kiekvieną individą, visada ir visomis aplinkybėmis. Tai draudimai, kurie uždraudžia tam tikrą veiksmą semper et pro semper, be išimties, nes tokio elgesio pasirinkimas jokiu atveju nėra suderinamas su veikiančio asmens valios gerumu, su jo pašaukimu į gyvenimą su Dievu ir bendrystę su artimu. Draudžiama – visiems ir visais atvejais – pažeisti šiuos įsakymus. Jie įpareigoja kiekvieną, nepaisant kainos, niekada nieko, pradedant savimi, neįžeisti bendro visiems asmens orumo.

Kita vertus, tai, kad tik neigiami įsakymai įpareigoja visada ir visomis aplinkybėmis, nereiškia, kad moraliniame gyvenime draudimai yra svarbesni už pareigą daryti gera, nurodytą pozityviais įsakymais. Priežastis yra tokia: Dievo ir artimo meilės įsakymas savo dinamikoje neturi aukštesnės ribos, bet turi žemesnę ribą, žemiau kurios įsakymas yra sulaužomas. Be to, tai, ką reikia daryti tam tikroje situacijoje, priklauso nuo aplinkybių, kurių ne visada galima numatyti; kita vertus, yra elgesio rūšių, kurios niekada, jokioje situacijoje, negali būti tinkamas atsakas – atsakas, atitinkantis asmens orumą. Galiausiai, visada įmanoma, kad žmogus, dėl prievartos ar kitų aplinkybių, gali būti sutrukdytas atlikti tam tikrus gerus veiksmus; bet jis niekada negali būti sutrukdytas neatlikti tam tikrų veiksmų, ypač jei yra pasirengęs mirti, o ne daryti blogį.

Bažnyčia visada mokė, kad niekada negalima pasirinkti elgesio rūšių, uždraustų moralinių įsakymų, išreikštų neigiama forma Senajame ir Naujajame Testamente. Kaip matėme, pats Jėzus patvirtina, kad šie draudimai neleidžia jokių išimčių: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų… Nežudysi, nesvetimausi, nevogsi, neteisingai neliudysi“ (Mt 19, 17-18).

53. Didelis mūsų amžininkų rūpestis istoriniu kontekstu ir kultūra paskatino kai kuriuos kvestionuoti paties prigimtinio įstatymo nekintamumą, taigi ir „objektyvių moralės normų“ egzistavimą, galiojančių visiems dabarties ir ateities žmonėms, kaip ir praeities žmonėms. Ar įmanoma, klausia jie, laikyti visuotinai galiojančiomis ir visada privalomomis tam tikras racionalias taisykles, nustatytas praeityje, kai niekas nežinojo, kokią pažangą žmonija pasieks ateityje?

Žinoma, reikia pripažinti, kad žmogus visada egzistuoja tam tikroje kultūroje, bet taip pat reikia pripažinti, kad žmogus nėra visiškai apibrėžiamas tos pačios kultūros. Be to, pats kultūrų progresas rodo, kad žmoguje yra kažkas, kas peržengia tas kultūras. Tas „kažkas“ yra būtent žmogaus prigimtis: ši prigimtis pati yra kultūros matas ir sąlyga, užtikrinanti, kad žmogus netaptų savo kultūrų kaliniu, bet patvirtintų savo asmens orumą gyvendamas pagal giliai įsišaknijusią savo būties tiesą. Kvestionuoti nuolatinius žmogaus struktūrinius elementus, susijusius su jo kūniška dimensija, ne tik prieštarautų bendrai patirčiai, bet ir padarytų beprasmišku Jėzaus nuorodą į „pradžią“, būtent ten, kur to meto socialinis ir kultūrinis kontekstas iškraipė pirminę tam tikrų moralinių normų prasmę ir vaidmenį (plg. Mt 19, 1-9). Štai kodėl „Bažnyčia tvirtina, kad po tiek daug pokyčių yra dalykų, kurie nesikeičia ir galiausiai yra pagrįsti Kristumi, kuris yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius“. Kristus yra „Pradžia“, kuris, priėmęs žmogaus prigimtį, galutinai ją nušviečia savo sudedamosiomis dalimis ir meilės Dievui bei artimui dinamika.

Žinoma, reikia ieškoti ir atrasti tinkamiausią universalių ir nuolatinių moralinių normų formulavimą skirtingų kultūrinių kontekstų šviesoje, formulavimą, kuris būtų pajėgus nuolat išreikšti jų istorinę reikšmę, padaryti jas suprantamas ir autentiškai aiškinti jų tiesą. Ši moralinio įstatymo tiesa – kaip ir „tikėjimo depozito“ tiesa – atsiskleidžia per amžius: normos, išreiškiančios tą tiesą, išlieka galiojančios savo esme, bet turi būti tikslinamos ir nustatomos eodem sensu eademque sententia istorinių aplinkybių šviesoje Bažnyčios Magisteriumo, kurio sprendimą lydi ir lydi individualių tikinčiųjų proto ir teologinių apmąstymų interpretacijos ir formulavimo darbas.

II. Sąžinė ir tiesa

Žmogaus šventovė

54. Žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo santykis giliausiai išgyvenamas asmens „širdyje“, jo moralinėje sąžinėje. Kaip pastebėjo Vatikano II Susirinkimas: „Giliai savo sąžinėje žmogus aptinka įstatymą, kurio jis pats sau nenustato, bet kuriam privalo paklusti. Visada kviesdamas jį mylėti gėrį ir vengti blogio, sąžinės balsas, kai reikia, kalba jo širdžiai konkrečiau: ‘daryk tai, venk to’. Nes žmogus savo širdyje turi Dievo įrašytą įstatymą. Paklusti jam yra pats žmogaus orumas; pagal jį jis bus teisiamas (plg. Rom 2, 14-16)“.

Taigi, kaip žmogus suvokia laisvės ir įstatymo santykį, yra glaudžiai susiję su jo moralinės sąžinės supratimu. Čia anksčiau minėtos kultūrinės tendencijos – kuriose laisvė ir įstatymas yra priešinami ir laikomi atskirai, o laisvė išaukštinama beveik iki stabmeldystės – veda prie „kūrybinio“ moralinės sąžinės supratimo, kuris nukrypsta nuo Bažnyčios tradicijos ir jos Magisteriumo mokymo.

55. Kai kurių teologų nuomone, sąžinės funkcija bent tam tikru praeities laikotarpiu buvo sumažinta iki paprasto bendrųjų moralinių normų taikymo individualiems atvejams asmens gyvenime. Tačiau, jų teigimu, šios normos negali būti tikimasi, kad numatys ir gerbs visus individualius konkrečius asmens veiksmus jų unikalume ir specifiškume. Nors tokios normos tam tikra prasme gali būti naudingos teisingai situacijai įvertinti, jos negali pakeisti individualaus asmeninio sprendimo, kaip veikti konkrečiais atvejais. Anksčiau minėta tradicinio žmogaus prigimties supratimo ir jo svarbos moraliniam gyvenimui kritika netgi paskatino kai kuriuos autorius teigti, kad šios normos nėra tiek privalomas objektyvus sąžinės sprendimų kriterijus, kiek bendra perspektyva, kuri padeda žmogui preliminariai sutvarkyti savo asmeninį ir socialinį gyvenimą. Šie autoriai taip pat pabrėžia sąžinės fenomeno sudėtingumą, giliai susijusį su visa psichologijos ir emocijų sfera bei daugybe individo socialinės ir kultūrinės aplinkos daromų įtakų. Kita vertus, jie skiria maksimalų dėmesį sąžinės vertei, kurią pats Susirinkimas apibrėžė kaip „žmogaus šventovę, kur jis yra vienas su Dievu, kurio balsas aidi jame“. Teigiama, kad šis balsas veda žmogų ne tiek į kruopštų universalių normų laikymąsi, kiek į kūrybišką ir atsakingą asmeninių užduočių, patikėtų jam Dievo, priėmimą.

Siekdami pabrėžti „kūrybinį“ sąžinės pobūdį, kai kurie autoriai jos veiksmus vadina ne „sprendimais“, o „ sprendimais“: tik priimdamas šiuos sprendimus „autonomiškai“ žmogus galėtų pasiekti moralinę brandą. Kai kurie net teigia, kad šis brendimo procesas yra slopinamas pernelyg kategoriškos Bažnyčios Magisteriumo pozicijos daugelyje moralinių klausimų; jiems Bažnyčios intervencijos yra nereikalingų sąžinės konfliktų priežastis.

56. Siekdami pagrįsti šias pozicijas, kai kurie autoriai pasiūlė tam tikrą dvigubą moralinės tiesos statusą. Už doktrininio ir abstraktaus lygmens ribų reikėtų pripažinti tam tikro konkretesnio egzistencinio svarstymo pirmenybę. Pastarasis, atsižvelgdamas į aplinkybes ir situaciją, galėtų teisėtai būti tam tikrų išimčių iš bendrosios taisyklės pagrindu ir taip leisti praktiškai ir su gera sąžine daryti tai, kas moraliniu įstatymu laikoma vidujai blogu. Kai kuriais atvejais taip nustatoma atskirtis ar net priešprieša tarp įsakymo mokymo, kuris galioja bendrai, ir individualios sąžinės normos, kuri iš tikrųjų priimtų galutinį sprendimą apie tai, kas yra gera ir kas yra bloga. Remiantis tuo, bandoma legitimuoti vadinamąsias „pastoracines“ sprendimus, prieštaraujančius Magisteriumo mokymui, ir pateisinti „kūrybinę“ hermeneutiką, pagal kurią moralinė sąžinė jokiu būdu nėra įpareigota, kiekvienu atveju, tam tikru neigiamu įsakymu.

Niekas negali nepastebėti, kad šie požiūriai kelia iššūkį pačiai moralinės sąžinės tapatybei, susijusiai su žmogaus laisve ir Dievo įstatymu. Tik anksčiau atliktas išaiškinimas dėl santykio, pagrįsto tiesa, tarp laisvės ir įstatymo leidžia atlikti įžvalgą dėl šio „kūrybinio“ sąžinės supratimo.

Sąžinės sprendimas

57. Laiško Romiečiams tekstas, padėjęs mums suvokti prigimtinio įstatymo esmę, taip pat nurodo biblinį sąžinės supratimą, ypač jos specifinį ryšį su įstatymu: „Kai pagonys, neturintys įstatymo, iš prigimties daro tai, ko reikalauja įstatymas, jie, neturėdami įstatymo, yra įstatymas patys sau. Jie rodo, kad tai, ko reikalauja įstatymas, yra įrašyta jų širdyse, o jų sąžinė taip pat liudija, ir jų prieštaringos mintys juos kaltina arba galbūt pateisina“ (Rom 2, 14-15).

Pasak šventojo Pauliaus, sąžinė tam tikra prasme konfrontuoja žmogų su įstatymu ir taip tampa „liudytoju“ žmogui: jo ištikimybės ar neištikimybės įstatymui liudytoju, jo esminio moralinio teisingumo ar nedorybės liudytoju. Sąžinė yra vienintelis liudytojas, nes tai, kas vyksta žmogaus širdyje, yra paslėpta nuo visų išorės akių. Sąžinė savo liudijimą pateikia tik pačiam žmogui. Ir, savo ruožtu, tik pats žmogus žino, koks yra jo atsakas į sąžinės balsą.

58. Šio vidinio žmogaus dialogo su savimi svarbos niekada negalima pakankamai įvertinti. Bet tai taip pat yra žmogaus dialogas su Dievu, įstatymo autoriumi, pirminiu žmogaus atvaizdu ir galutiniu tikslu. Šventasis Bonaventūras moko, kad „sąžinė yra tarsi Dievo šauklys ir pasiuntinys; ji neįsako dalykų savo autoritetu, bet įsako juos kaip kylančius iš Dievo autoriteto, kaip šauklys, skelbiantis karaliaus ediktą. Štai kodėl sąžinė turi privalomąją galią“. Taigi galima sakyti, kad sąžinė liudija žmogaus teisingumą ar nedorybę pačiam žmogui, bet kartu su tuo, ir netgi anksčiau, sąžinė yra paties Dievo liudytojas, kurio balsas ir sprendimas prasiskverbia į žmogaus sielos gelmes, kviesdamas jį fortiter et suaviter paklusti. „Moralinė sąžinė neuždaro žmogaus neįveikiamoje ir neprieinamoje vienatvėje, bet atveria jį kvietimui, Dievo balsui. Būtent čia, ir niekur kitur, slypi visa moralinės sąžinės paslaptis ir orumas: būti vieta, šventa vieta, kur Dievas kalba žmogui“.

59. Šventasis Paulius ne tik pripažįsta, kad sąžinė veikia kaip „liudytojas“; jis taip pat atskleidžia, kaip sąžinė atlieka šią funkciją. Jis kalba apie „prieštaringas mintis“, kurios kaltina arba pateisina pagonis dėl jų elgesio (plg. Rom 2, 15). Terminas „prieštaringos mintys“ išaiškina tikslią sąžinės prigimtį: tai moralinis sprendimas apie žmogų ir jo veiksmus, sprendimas, kuris yra arba išteisinimas, arba pasmerkimas, priklausomai nuo to, ar žmogaus veiksmai atitinka, ar ne, Dievo įstatymą, įrašytą širdyje. Tame pačiame tekste apaštalas aiškiai kalba apie veiksmų sprendimą, jų autoriaus sprendimą ir momentą, kai šis sprendimas bus galutinai priimtas: „(Tai įvyks) tą dieną, kai, pagal mano Evangeliją, Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis“ (Rom 2, 16).

Sąžinės sprendimas yra praktinis sprendimas, sprendimas, kuris nurodo, ką žmogus turi daryti ar nedaryti, arba kuris įvertina jau jo atliktą veiksmą. Tai sprendimas, kuris konkrečioje situacijoje taiko racionalų įsitikinimą, kad reikia mylėti ir daryti gera bei vengti blogio. Šis pirmasis praktinio proto principas yra prigimtinio įstatymo dalis; iš tiesų jis sudaro patį prigimtinio įstatymo pagrindą, nes išreiškia tą pirminį įžvalgumą apie gėrį ir blogį, tą Dievo kūrybinės išminties atspindį, kuris, kaip nenykstanti kibirkštis (scintilla animae), šviečia kiekvieno žmogaus širdyje. Tačiau, nors prigimtinis įstatymas atskleidžia objektyvius ir universalius moralinio gėrio reikalavimus, sąžinė yra įstatymo taikymas konkrečiam atvejui; šis įstatymo taikymas taip tampa vidiniu nurodymu individui, kvietimu daryti tai, kas yra gera šioje konkrečioje situacijoje. Sąžinė taip formuluoja moralinę pareigą prigimtinio įstatymo šviesoje: tai pareiga daryti tai, ką individas, per savo sąžinės veikimą, žino esant gėriu, kurį jis yra pašauktas daryti čia ir dabar. Įstatymo visuotinumas ir jo pareiga yra pripažįstami, o ne slopinami, kai protas nustato įstatymo taikymą konkrečiomis dabartinėmis aplinkybėmis. Sąžinės sprendimas galutiniu būdu nurodo, ar tam tikra konkreti elgesio rūšis atitinka įstatymą; jis formuluoja artimiausią savanoriško veiksmo moralės normą, „taikydamas objektyvų įstatymą konkrečiam atvejui“.

60. Kaip pats prigimtinis įstatymas ir visi praktiniai pažinimai, sąžinės sprendimas taip pat turi imperatyvų pobūdį: žmogus privalo veikti pagal jį. Jei žmogus veikia prieš šį sprendimą arba, neturėdamas tikrumo dėl tam tikro veiksmo teisingumo ir gerumo, vis tiek jį atlieka, jis yra pasmerkiamas savo sąžinės, artimiausios asmeninės moralės normos. Šio racionalaus forumo orumas ir jo balso bei sprendimų autoritetas kyla iš tiesos apie moralinį gėrį ir blogį, kurią jis yra pašauktas išklausyti ir išreikšti. Ši tiesa yra nurodoma „dieviškuoju įstatymu“, universalia ir objektyvia moralės norma. Sąžinės sprendimas nenustato įstatymo; veikiau jis liudija prigimtinio įstatymo ir praktinio proto autoritetą, susijusį su aukščiausiu gėriu, kurio patrauklumą žmogaus asmuo suvokia ir kurio įsakymus jis priima. „Sąžinė nėra nepriklausoma ir išskirtinė galia nuspręsti, kas yra gera ir kas yra bloga. Veikiau joje yra giliai įspaustas paklusnumo principas objektyviai normai, kuri nustato ir sąlygoja jos sprendimų atitikimą įsakymams ir draudimams, kurie yra žmogaus elgesio pagrindas“.

61. Tiesa apie moralinį gėrį, kaip ji skelbiama proto įstatyme, yra praktiškai ir konkrečiai pripažįstama sąžinės sprendimu, kuris skatina prisiimti atsakomybę už padarytą gėrį ar blogį. Jei žmogus daro blogį, teisingas jo sąžinės sprendimas išlieka jame kaip visuotinės gėrio tiesos liudytojas, taip pat kaip jo konkretaus pasirinkimo piktybiškumo liudytojas. Bet sąžinės verdiktas išlieka jame taip pat kaip vilties ir gailestingumo įkeitimas: liudydamas apie padarytą blogį, jis taip pat primena jam apie jo poreikį, Dievo malonės pagalba, prašyti atleidimo, daryti gera ir nuolat puoselėti dorybę.

Todėl praktiniame sąžinės sprendime, kuris asmeniui nustato pareigą atlikti tam tikrą veiksmą, išryškėja ryšys tarp laisvės ir tiesos. Būtent dėl šios priežasties sąžinė išreiškiasi „sprendimų“ aktais, kurie atspindi tiesą apie gėrį, o ne savavališkais „ sprendimais“. Šių sprendimų branda ir atsakomybė – ir, galų gale, individo, kuris yra jų subjektas – nėra matuojama sąžinės išlaisvinimu iš objektyvios tiesos, siekiant tariamos autonomijos asmeniniuose sprendimuose, bet, priešingai, atkakliu tiesos ieškojimu ir leidimu sau būti vadovaujamam tos tiesos savo veiksmuose.

Ieškoti to, kas tikra ir gera

62. Sąžinė, kaip veiksmo sprendimas, nėra apsaugota nuo klaidos galimybės. Kaip teigia Susirinkimas, „neretai sąžinė gali klysti dėl nenugalimo nežinojimo, nors dėl to ji nepraranda savo orumo; bet to negalima pasakyti, kai žmogus mažai rūpinasi ieškoti to, kas yra tikra ir gera, ir sąžinė pamažu tampa beveik akla nuo įpratimo nusidėti“. Šiuose trumpuose žodžiuose Susirinkimas apibendrina doktriną, kurią Bažnyčia per amžius išvystė dėl klaidingos sąžinės.

Žinoma, norint turėti „gerą sąžinę“ (1 Tim 1, 5), žmogus turi ieškoti tiesos ir priimti sprendimus pagal tą pačią tiesą. Kaip sako apaštalas Paulius, sąžinė turi būti „patvirtinta Šventosios Dvasios“ (plg. Rom 9, 1); ji turi būti „švari“ (2 Tim 1, 3); ji neturi „praktikuoti gudrybių ir klastoti Dievo žodžio“, bet „atvirai skelbti tiesą“ (plg. 2 Kor 4, 2). Kita vertus, apaštalas taip pat įspėja krikščionis: „Nebūkite panašūs į šį pasaulį, bet atsinaujinkite proto atnaujinimu, kad galėtumėte išbandyti, kas yra Dievo valia, kas yra gera, priimtina ir tobula“ (Rom 12, 2).

Pauliaus paraginimas skatina mus būti budriems, įspėdamas, kad mūsų sąžinės sprendimuose visada yra klaidos galimybė. Sąžinė nėra neklystantis teisėjas; ji gali klysti. Tačiau sąžinės klaida gali būti nenugalimo nežinojimo rezultatas, nežinojimo, kurio subjektas nesuvokia ir kurio jis pats negali įveikti.

Susirinkimas primena, kad tais atvejais, kai toks nenugalimas nežinojimas nėra kaltinamas, sąžinė nepraranda savo orumo, nes net kai ji nukreipia mus veikti ne pagal objektyvią moralinę tvarką, ji ir toliau kalba tos tiesos apie gėrį vardu, kurią subjektas yra pašauktas nuoširdžiai ieškoti.

63. Bet kokiu atveju sąžinės orumas visada kyla iš tiesos. Teisingos sąžinės atveju tai yra objektyvi tiesa, kurią žmogus priima; klaidingos sąžinės atveju tai yra tai, ką žmogus klaidingai, subjektyviai laiko tiesa. Niekada nėra priimtina painioti „subjektyvią“ klaidą apie moralinį gėrį su „objektyvia“ tiesa, racionaliai siūloma žmogui pagal jo tikslą, arba prilyginti moralinę veiksmo, atlikto su tikra ir teisinga sąžine, vertę moralinei veiksmo, atlikto vadovaujantis klaidingos sąžinės sprendimu. Gali būti, kad blogis, padarytas dėl nenugalimo nežinojimo ar nekaltinamos sprendimo klaidos, nėra priskiriamas agentui; bet net ir šiuo atveju jis neišvengia būti blogiu, netvarka, susijusia su tiesa apie gėrį. Be to, geras veiksmas, kuris nėra pripažįstamas kaip toks, neprisideda prie moralinio asmens, kuris jį atlieka, augimo; jis jo netobulina ir nepadeda jam pasiruošti aukščiausiam gėriui. Taigi, prieš lengvai pateisindami save sąžinės vardu, turėtume apmąstyti Psalmės žodžius: „Kas gali įžvelgti savo klaidas? Išvalyk mane nuo paslėptų kaltų“ (Ps 19, 12). Yra kaltų, kurių mes nematome, bet kurios vis tiek lieka kaltėmis, nes atsisakėme eiti į šviesą (plg. Jn 9, 39-41).

Sąžinė, kaip galutinis konkretus sprendimas, kompromituoja savo orumą, kai yra kaltinamai klaidinga, tai yra „kai žmogus mažai rūpinasi ieškoti to, kas yra tikra ir gera, ir sąžinė pamažu tampa beveik akla nuo įpratimo nusidėti“. Jėzus užsimena apie sąžinės deformacijos pavojų, kai įspėja: „Akis yra kūno žiburys. Jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus pilnas šviesos; bet jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas bus pilnas tamsos. Jei tad šviesa tavyje yra tamsa, kokia didelė ta tamsa!“ (Mt 6, 22-23).

64. Ką tik cituoti Jėzaus žodžiai taip pat yra kvietimas formuoti mūsų sąžinę, padaryti ją nuolatinio atsivertimo į tai, kas yra tikra ir gera, objektu. Panašiai šventasis Paulius ragina mus nesitaikstyti su šio pasaulio mentalitetu, bet būti perkeistiems atnaujinant mūsų protą (plg. Rom 12, 2). Tikrai teisingų sąžinės sprendimų šaltinis yra „širdis“, atsivertusi į Viešpatį ir meilę tam, kas yra gera. Iš tiesų, norint „išbandyti, kas yra Dievo valia, kas yra gera, priimtina ir tobula“ (Rom 12, 2), bendras Dievo įstatymo pažinimas yra būtinas, bet nepakankamas: esminis yra tam tikras „giminystės“ ryšys tarp žmogaus ir tikrojo gėrio. Toks ryšys įsišaknija ir vystosi per paties individo dorybingas nuostatas: apdairumą ir kitas pagrindines dorybes, ir netgi prieš jas – teologines tikėjimo, vilties ir meilės dorybes. Tai yra Jėzaus posakio prasmė: „Kas daro tai, kas tikra, ateina į šviesą“ (Jn 3, 21).

Krikščionys turi didelę pagalbą formuojant sąžinę Bažnyčioje ir jos Magisteriume. Kaip tvirtina Susirinkimas: „Formuodami savo sąžinę krikščionys tikintieji privalo atidžiai atsižvelgti į šventą ir tikrą Bažnyčios mokymą. Nes Katalikų Bažnyčia Kristaus valia yra tiesos mokytoja. Jos užduotis yra autentiškai skelbti ir mokyti tą tiesą, kuri yra Kristus, ir tuo pačiu savo autoritetu pareikšti ir patvirtinti moralinės tvarkos principus, kylančius iš pačios žmogaus prigimties“. Todėl Bažnyčios autoritetas, kai ji pasisako moraliniais klausimais, jokiu būdu nesumenkina krikščionių sąžinės laisvės. Taip yra ne tik todėl, kad sąžinės laisvė niekada nėra laisvė „nuo“ tiesos, bet visada ir tik laisvė „tiesoje“, bet ir todėl, kad Magisteriumas neatneša krikščionių sąžinei svetimų tiesų; veikiau jis išryškina tiesas, kurias ji jau turėtų turėti, plėtodamas jas nuo pradinio tikėjimo akto. Bažnyčia visada ir tik tarnauja sąžinei, padėdama jai išvengti blaškymosi tarp įvairių žmogaus apgaulės siūlomų doktrinų (plg. Ef 4, 14) ir nepasukti nuo tiesos apie žmogaus gėrį, bet, ypač sudėtingesniais klausimais, pasiekti tiesą su tikrumu ir joje išlikti.

III. Pagrindinis pasirinkimas ir specifiniai elgesio tipai

„Tiktai neleiskite, kad jūsų laisvė taptų pretekstu kūnui“ (Gal 5, 13)

65. Padidėjęs rūpestis laisve mūsų laikais paskatino daugelį elgesio ir teologijos mokslų tyrinėtojų atlikti gilesnę jos prigimties ir dinamikos analizę. Teisingai buvo pažymėta, kad laisvė nėra tik pasirinkimas vieno ar kito konkretaus veiksmo; tai taip pat, tame pasirinkime, sprendimas apie save patį ir savo gyvenimo nustatymas už arba prieš Gėrį, už arba prieš Tiesą, ir galiausiai už arba prieš Dievą. Teisingai buvo pabrėžta tam tikrų pasirinkimų, kurie „formuoja“ visą žmogaus moralinį gyvenimą ir tarnauja kaip ribos, kuriose gali būti išdėstyti ir leidžiami vystytis kiti konkretūs kasdieniai pasirinkimai, svarba.

Tačiau kai kurie autoriai pasiūlė dar radikalesnę asmens ir veiksmų santykio peržiūrą. Jie kalba apie „pagrindinę laisvę“, gilesnę ir skirtingą nuo pasirinkimo laisvės, kurią reikia atsižvelgti, jei norima teisingai suprasti ir įvertinti žmogaus veiksmus. Pasak šių autorių, pagrindinis vaidmuo moraliniame gyvenime turėtų būti priskirtas „pagrindiniam pasirinkimui“, kurį sukelia ta pagrindinė laisvė, per kurią asmuo atlieka bendrą savęs apsisprendimą, ne per specifinį ir sąmoningą sprendimą refleksijos lygmeniu, bet „transcendentiniu“ ir „neteminiu“ būdu. Konkretūs veiksmai, kylantys iš šio pasirinkimo, sudarytų tik dalinius ir niekada galutinius bandymus jį išreikšti; jie būtų tik jo „ženklai“ ar simptomai. Tokių veiksmų tiesioginis objektas nebūtų absoliutus Gėris (prieš kurį asmens laisvė būtų išreikšta transcendentiniame lygmenyje), bet konkretūs (taip pat vadinami „kategoriniais“) gėriai. Kai kurių teologų nuomone, nė vienas iš šių gėrių, kurie savo prigimtimi yra daliniai, negalėtų nulemti žmogaus laisvės kaip asmens visumoje, nors tik juos įgyvendindamas arba atsisakydamas tai daryti žmogus sugeba išreikšti savo pagrindinį pasirinkimą.

Taip įvedama skirtis tarp pagrindinio pasirinkimo ir sąmoningų konkrečių elgesio rūšių pasirinkimų. Kai kuriuose autoriuose šis padalijimas linksta tapti atskyrimu, kai jie aiškiai riboja moralinį „gėrį“ ir „blogį“ transcendentine dimensija, būdinga pagrindiniam pasirinkimui, ir apibūdina kaip „teisingus“ arba „neteisingus“ konkrečių „pasaulietinių“ elgesio rūšių pasirinkimus: kitaip tariant, tuos, kurie susiję su žmogaus santykiu su savimi, kitais ir materialiuoju pasauliu. Taigi atrodo, kad žmogaus veiksmuose nustatoma aiški dviejų moralės lygių disjunkcija: viena vertus, gėrio ir blogio tvarka, kuri priklauso nuo valios, kita vertus, specifiniai elgesio tipai, kurie vertinami kaip morališkai teisingi ar neteisingi tik remiantis techniniu „priešmoralinių“ arba „fizinių“ gėrių ir blogybių, kurie iš tikrųjų kyla iš veiksmo, proporcijų skaičiavimu. Tai stumiama iki taško, kai konkretus elgesio tipas, net ir laisvai pasirinktas, laikomas tik fiziniu procesu, o ne vertinamas pagal žmogaus veiksmui būdingus kriterijus. Galutinė išvada, prie kurios tai veda, yra ta, kad tinkamas asmens moralinis įvertinimas yra rezervuotas jo pagrindiniam pasirinkimui, visiškai arba iš dalies atmetant jo pasirinkimą konkrečių veiksmų, konkrečių elgesio rūšių.

66. Nėra abejonių, kad krikščioniškas moralinis mokymas, net savo biblinėse šaknyse, pripažįsta specifinę pagrindinio pasirinkimo svarbą, kuris kvalifikuoja moralinį gyvenimą ir radikaliai įtraukia laisvę prieš Dievą. Tai tikėjimo sprendimas, tikėjimo paklusnumas (plg. Rom 16, 26), „kuriuo žmogus visiškai ir laisvai įsipareigoja Dievui, siūlydamas ‘visišką proto ir valios paklusnumą Dievui, kaip jis apreiškia’“. Šis tikėjimas, veikiantis per meilę (plg. Gal 5, 6), kyla iš žmogaus širdies (plg. Rom 10, 10), iš kur jis yra pašauktas duoti vaisių darbuose (plg. Mt 12, 33-35; Lk 6, 43-45; Rom 8, 5-10; Gal 5, 22). Dekaloge randame, kaip įvadą į įvairius įsakymus, pagrindinę frazę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas…“ (Iš 20, 2), kuri, įspausdama daugybei ir įvairiems konkretiems nurodymams jų pirminę prasmę, suteikia Sandoros moralei pilnatvės, vienybės ir gilumo aspektą. Izraelio pagrindinis sprendimas, taigi, yra susijęs su pagrindiniu įsakymu (plg. Joz 24, 14-25; Iš 19, 3-8; Mik 6, 8). Naujosios Sandoros moralė panašiai yra dominuojama pagrindinio Jėzaus kvietimo sekti juo – taip jis sako ir jaunuoliui: „Jei nori būti tobulas… tada ateik, sek mane“ (Mt 19, 21); į šį kvietimą mokinys privalo atsakyti radikaliu sprendimu ir pasirinkimu. Evangelijos palyginimai apie lobį ir brangųjį perlą, dėl kurių parduodama viskas, yra iškalbingi ir veiksmingi radikalaus ir besąlygiško sprendimo, kurio reikalauja Dievo Karalystė, vaizdiniai. Sekimo Jėzumi sprendimo radikalumas puikiai išreikštas jo paties žodžiais: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, ją praras; o kas praranda savo gyvybę dėl manęs ir Evangelijos, ją išgelbės“ (Mk 8, 35).

Jėzaus kvietimas „ateik, sek mane“ žymi didžiausią įmanomą žmogaus laisvės išaukštinimą, tačiau tuo pačiu liudija tiesą ir tikėjimo veiksmų bei sprendimų, kurie gali būti apibūdinami kaip pagrindinis pasirinkimas, pareigą. Panašų žmogaus laisvės išaukštinimą randame šventojo Pauliaus žodžiuose: „Jūs, broliai, buvote pašaukti laisvei“ (Gal 5, 13). Tačiau apaštalas iš karto prideda rimtą įspėjimą: „Tiktai neleiskite, kad jūsų laisvė taptų pretekstu kūnui“. Šis įspėjimas atkartoja jo ankstesnius žodžius: „Kristus mus išlaisvino laisvei; todėl tvirtai stovėkite ir vėl nepasiduokite vergijos jungui“ (Gal 5, 1). Paulius skatina mus būti budriems, nes laisvė visada yra grasinama vergija. Ir tai būtent tas atvejis, kai tikėjimo veiksmas – pagrindinio pasirinkimo prasme – atskiriamas nuo konkrečių veiksmų pasirinkimo, kaip minėtose tendencijose.

67. Todėl šios tendencijos prieštarauja pačiam Šventojo Rašto mokymui, kuris pagrindinį pasirinkimą laiko tikru laisvės pasirinkimu ir giliai sieja tą pasirinkimą su konkrečiais veiksmais. Savo pagrindiniu pasirinkimu žmogus sugeba suteikti savo gyvenimui kryptį ir, Dievo malonės pagalba, progresuoti link savo tikslo, sekdamas Dievo kvietimu. Tačiau šis gebėjimas iš tikrųjų yra vykdomas per konkrečių veiksmų pasirinkimus, per kuriuos žmogus sąmoningai prisiderina prie Dievo valios, išminties ir įstatymo. Todėl reikia teigti, kad vadinamasis pagrindinis pasirinkimas, tiek, kiek jis skiriasi nuo bendro ketinimo ir todėl dar nėra taip nustatytas, kad įpareigotų laisvę, visada yra įgyvendinamas per sąmoningus ir laisvus sprendimus. Būtent dėl šios priežasties jis yra atšaukiamas, kai žmogus savo laisvę įtraukia į sąmoningus priešingus sprendimus, susijusius su morališkai rimtais dalykais.

Pagrindinio pasirinkimo atskyrimas nuo konkrečių elgesio rūšių reiškia moralinio subjekto esminės vientisumo ar asmeninės vienybės jo kūne ir sieloje prieštaravimą. Pagrindinis pasirinkimas, suprantamas be aiškaus potencialų, kuriuos jis įgyvendina, ir sprendimų, kurie jį išreiškia, svarstymo, neatitinka racionalaus tikslingumo, būdingo žmogaus veiksmams ir kiekvienam jo sąmoningam sprendimui. Iš tikrųjų, žmogaus veiksmų moralė nėra išvedama tik iš asmens ketinimo, orientacijos ar pagrindinio pasirinkimo, suprantamo kaip ketinimas, neturintis aiškiai nustatyto įpareigojančio turinio, arba kaip ketinimas be atitinkamų teigiamų pastangų įvykdyti įvairias moralinio gyvenimo pareigas. Moralės sprendimai negali būti priimami neatsižvelgiant į tai, ar sąmoningas konkrečios elgesio rūšies pasirinkimas atitinka žmogaus asmens orumą ir visuminį pašaukimą. Kiekvienas pasirinkimas visada reiškia sąmoningos valios nuorodą į gėrius ir blogybes, nurodytas prigimtinio įstatymo kaip gėrius, kuriuos reikia siekti, ir blogybes, kurių reikia vengti. Pozityvių moralinių įsakymų atveju apdairumas visada turi užduotį patikrinti, ar jie taikomi konkrečioje situacijoje, pavyzdžiui, atsižvelgiant į kitas pareigas, kurios gali būti svarbesnės ar skubesnės. Tačiau neigiami moraliniai įsakymai, draudžiantys tam tikrus konkrečius veiksmus ar elgesio rūšis kaip vidujai blogus, neleidžia jokių teisėtų išimčių. Jie nepalieka vietos, jokiu morališkai priimtinu būdu, jokiam priešingam sprendimui. Kai konkrečiai atpažįstama veiksmo moralinė rūšis, uždrausta universalia taisykle, vienintelis morališkai geras veiksmas yra paklusti moraliniam įstatymui ir susilaikyti nuo veiksmo, kurį jis draudžia.

68. Čia reikia pridėti svarbų pastoracinį aspektą. Pagal anksčiau minėtų pozicijų logiką, asmuo, remdamasis pagrindiniu pasirinkimu, galėtų išlikti ištikimas Dievui, nepaisydamas to, ar tam tikri jo pasirinkimai ir veiksmai atitinka specifines moralines normas ar taisykles. Dėl pirminio meilės pasirinkimo šis asmuo galėtų toliau būti morališkai geras, ištverti Dievo malonėje ir pasiekti išganymą, net jei tam tikri jo specifiniai elgesio tipai būtų sąmoningai ir sunkiai prieštarautų Dievo įsakymams, kaip juos pateikia Bažnyčia.

Iš tikrųjų žmogus nepatiria pražūties tik būdamas neištikimas tam pagrindiniam pasirinkimui, kuriuo jis „laisvai įsipareigojo Dievui“. Kiekvieną kartą laisvai padarydamas mirtiną nuodėmę, jis įžeidžia Dievą kaip įstatymo davėją ir dėl to tampa kaltas viso įstatymo atžvilgiu (plg. Jok 2, 8-11); net jei jis išlieka tikėjime, jis praranda „šventinančią malonę“, „meilę“ ir „amžinąją laimę“. Kaip moko Tridento Susirinkimas, „kartą gauta pateisinimo malonė prarandama ne tik dėl apostazės, kuria prarandamas pats tikėjimas, bet ir dėl bet kokios kitos mirtinos nuodėmės“.

Mirtina ir lengva nuodėmė

69. Kaip ką tik matėme, apmąstymai apie pagrindinį pasirinkimą taip pat paskatino kai kuriuos teologus atlikti esminę tradicinio mirtinų ir lengvų nuodėmių skirtumo peržiūrą. Jie tvirtina, kad prieštaravimas Dievo įstatymui, sukeliantis šventinančios malonės praradimą – ir amžinąjį pasmerkimą, kai žmogus miršta tokioje nuodėmės būsenoje – gali būti tik veiksmo, kuris visiškai įtraukia asmenį, rezultatas: kitaip tariant, pagrindinio pasirinkimo veiksmas. Pasak šių teologų, mirtina nuodėmė, atskirianti žmogų nuo Dievo, egzistuoja tik atmetant Dievą, atliekamą laisvės lygmenyje, kuris nėra tapatinamas su pasirinkimo veiksmu ir negali tapti sąmoningo suvokimo objektu. Todėl, jų teigimu, sunku, bent jau psichologiškai, priimti faktą, kad krikščionis, norintis išlikti suvienytas su Jėzumi Kristumi ir jo Bažnyčia, galėtų taip lengvai ir pakartotinai daryti mirtinas nuodėmes, kaip kartais rodo jo veiksmų „medžiaga“. Taip pat sunku priimti, kad žmogus per trumpą laiką sugeba radikaliai nutraukti bendrystės su Dievu ryšį ir vėliau nuoširdžiu atgailavimu vėl į jį atsiversti. Nuodėmės sunkumas, jų teigimu, turėtų būti matuojamas pagal asmens, atliekančio veiksmą, laisvės įsitraukimo laipsnį, o ne pagal to veiksmo medžiagą.

70. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et Paenitentia patvirtino mirtinų ir lengvų nuodėmių skirtumo svarbą ir nuolatinį galiojimą, pagal Bažnyčios tradiciją. 1983 m. Vyskupų sinodas, iš kurio kilo šis paraginimas, „ne tik patvirtino Tridento Susirinkimo mokymą apie mirtinų ir lengvų nuodėmių egzistavimą ir prigimtį, bet taip pat priminė, kad mirtina nuodėmė yra nuodėmė, kurios objektas yra sunkus dalykas ir kuri taip pat daroma su pilnu žinojimu ir sąmoningu sutikimu“.

Tridento Susirinkimo pareiškimas ne tik atsižvelgia į mirtinos nuodėmės „sunkų dalyką“; jis taip pat primena, kad jos būtina sąlyga yra „pilnas sąmoningumas ir sąmoningas sutikimas“. Bet kokiu atveju, tiek moralinėje teologijoje, tiek pastoracinėje praktikoje yra žinomi atvejai, kai veiksmas, kuris yra sunkus dėl savo medžiagos, nesudaro mirtinos nuodėmės dėl visiško sąmoningumo ar sąmoningo sutikimo trūkumo asmens, kuris jį atlieka, dalyje. Vis dėlto „reikia pasirūpinti, kad mirtina nuodėmė nebūtų sumažinta iki veiksmo, vadinamo ‘pagrindiniu pasirinkimu’ – kaip dažnai sakoma šiandien – prieš Dievą“, laikomo arba aiškiu ir formaliu Dievo bei artimo atmetimu, arba numanomu ir nesąmoningu meilės atmetimu. „Nes mirtina nuodėmė egzistuoja ir tada, kai asmuo sąmoningai ir noriai, dėl bet kokios priežasties, pasirenka kažką labai netvarkingą. Iš tikrųjų, toks pasirinkimas jau apima dieviškojo įstatymo paniekinimą, Dievo meilės žmonijai ir visai kūrinijai atmetimą: žmogus nusigręžia nuo Dievo ir praranda meilę. Todėl pagrindinė orientacija gali būti radikaliai pakeista konkrečiais veiksmais. Akivaizdu, kad gali atsirasti labai sudėtingų ir neaiškių situacijų psichologiniu požiūriu, kurios daro įtaką nusidėjėlio subjektyviai atsakomybei. Tačiau iš psichologinės srities svarstymų negalima pereiti prie teologinės kategorijos kūrimo, kuri būtent yra ‘pagrindinis pasirinkimas’, suprantamas taip, kad jis objektyviai keičia ar kelia abejonių tradicinei mirtinos nuodėmės sampratai“.

Pagrindinio pasirinkimo atskyrimas nuo sąmoningų konkrečių elgesio rūšių pasirinkimų, kurie patys savaime ar savo aplinkybėmis yra netvarkingi ir kurie neįtrauktų to pasirinkimo, taip reiškia katalikų doktrinos apie mirtiną nuodėmę neigimą: „Kartu su visa Bažnyčios tradicija mes vadiname mirtina nuodėme veiksmą, kuriuo žmogus laisvai ir sąmoningai atmeta Dievą, jo įstatymą, Dievo siūlomą meilės sandorą, rinkdamasis atsigręžti į save arba į kokią nors sukurtą ir ribotą tikrovę, kažką, kas prieštarauja dieviškajai valiai (conversio ad creaturam). Tai gali įvykti tiesiogiai ir formaliai, kaip stabmeldystės, apostazės ir ateizmo nuodėmės; arba lygiaverčiu būdu, kaip kiekvienas nepaklusnumo Dievo įsakymams sunkiais dalykais veiksmas“.

IV. Moralinis veiksmas

Teleologija ir teleologizmas

71. Žmogaus laisvės ir Dievo įstatymo santykis, kurio intymus ir gyvas centras yra moralinė sąžinė, pasireiškia ir įgyvendinamas žmogaus veiksmuose. Būtent per savo veiksmus žmogus pasiekia tobulumą kaip žmogus, kaip tas, kuris yra pašauktas savo noru ieškoti savo Kūrėjo ir laisvai pasiekti pilną ir palaimintą tobulumą, prisirišdamas prie jo.

Žmogaus veiksmai yra moraliniai veiksmai, nes jie išreiškia ir nulemia asmens, kuris juos atlieka, gerumą ar blogumą. Jie nesukelia pokyčių tik išoriniuose žmogaus reikaluose, bet tiek, kiek jie yra sąmoningi pasirinkimai, jie suteikia moralinį apibrėžimą pačiam asmeniui, kuris juos atlieka, nulemdami jo gilius dvasinius bruožus. Tai įžvalgiai pastebėjo šventasis Grigalius Nisietis: „Visi dalykai, kurie yra paveikti pokyčių ir tapsmo, niekada nelieka pastovūs, bet nuolat pereina iš vienos būsenos į kitą, į geresnę ar blogesnę… Dabar žmogaus gyvenimas visada yra paveiktas pokyčių; jis turi būti nuolat gimdomas iš naujo… Bet čia gimimas nevyksta dėl svetimos intervencijos, kaip yra su kūniškomis būtybėmis…; tai yra laisvo pasirinkimo rezultatas. Taigi mes tam tikra prasme esame savo tėvai, kuriantys save taip, kaip norime, savo sprendimais“.

72. Veiksmų moralę apibrėžia žmogaus laisvės santykis su autentišku gėriu. Šis gėris yra nustatytas, kaip amžinasis įstatymas, Dieviškosios Išminties, kuri nukreipia kiekvieną būtį link jos tikslo: šis amžinasis įstatymas yra pažįstamas tiek žmogaus prigimtiniu protu (todėl jis yra „prigimtinis įstatymas“), tiek – integraliai ir tobulai – Dievo antgamtiniu Apreiškimu (todėl jis vadinamas „dieviškuoju įstatymu“). Veiksmas yra morališkai geras, kai laisvės pasirinkimai atitinka tikrąjį žmogaus gėrį ir taip išreiškia savanorišką asmens nukreipimą link jo galutinio tikslo: paties Dievo, aukščiausio gėrio, kuriame žmogus randa savo pilną ir tobulą laimę. Pirmasis jaunuolio klausimas pokalbyje su Jėzumi: „Ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16) iš karto išryškina esminį ryšį tarp veiksmo moralinės vertės ir žmogaus galutinio tikslo. Jėzus savo atsakyme patvirtina jaunuolio įsitikinimą: gerų veiksmų, įsakytų To, kuris „vienas yra geras“, atlikimas yra būtina sąlyga ir kelias į amžinąją palaimą: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17). Jėzaus atsakymas ir jo nuoroda į įsakymus taip pat aiškiai parodo, kad kelias į tą tikslą yra pažymėtas pagarba dieviškiesiems įstatymams, kurie saugo žmogaus gėrį. Tik veiksmas, atitinkantis gėrį, gali būti kelias, vedantis į gyvenimą.

Racionalus žmogaus veiksmo nukreipimas į gėrį jo tiesoje ir savanoriškas to gėrio, pažinto protu, siekimas sudaro moralę. Todėl žmogaus veikla negali būti vertinama kaip morališkai gera vien todėl, kad ji yra priemonė vienam ar kitam tikslui pasiekti, ar tiesiog todėl, kad subjekto ketinimas yra geras. Veikla yra morališkai gera, kai ji liudija ir išreiškia savanorišką asmens nukreipimą į jo galutinį tikslą ir konkretaus veiksmo atitikimą žmogaus gėriui, kaip jis yra pripažįstamas jo tiesoje protu. Jei konkretaus veiksmo objektas nėra harmonijoje su tikruoju asmens gėriu, to veiksmo pasirinkimas daro mūsų valią ir mus pačius morališkai blogus, taip sukeldamas konfliktą su mūsų galutiniu tikslu, aukščiausiu gėriu, pačiu Dievu.

73. Krikščionis, dėka Dievo Apreiškimo ir tikėjimo, suvokia „naujumą“, kuris apibūdina jo veiksmų moralę: šie veiksmai yra pašaukti parodyti arba atitikimą, arba neatitikimą tam orumui ir pašaukimui, kurie jam buvo suteikti malonės. Jėzuje Kristuje ir jo Dvasioje krikščionis yra „naujas kūrinys“, Dievo vaikas; savo veiksmais jis parodo savo panašumą arba nepanašumą į Sūnaus, kuris yra pirmagimis tarp daugelio brolių, atvaizdą (plg. Rom 8, 29), jis išgyvena savo ištikimybę arba neištikimybę Dvasios dovanai, ir jis atsiveria arba užsidaro amžinajam gyvenimui, regėjimo, meilės ir laimės bendrystei su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Kaip rašo šventasis Kirilas Aleksandrietis, Kristus „formuoja mus pagal savo atvaizdą, taip, kad jo dieviškosios prigimties bruožai spindėtų mumyse per pašventinimą, teisingumą ir gyvenimą, kuris yra geras ir atitinka dorybę… Šio atvaizdo grožis spindi mumyse, kurie esame Kristuje, kai mes parodome save kaip gerus savo darbais“.

Todėl moralinis gyvenimas turi esminį „teleologinį“ pobūdį, nes jis susideda iš sąmoningo žmogaus veiksmų nukreipimo į Dievą, aukščiausią gėrį ir galutinį žmogaus tikslą (telos). Tai dar kartą patvirtina jaunuolio Jėzui užduotas klausimas: „Ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“. Tačiau šis nukreipimas į galutinį tikslą nėra subjektyvus, priklausantis tik nuo asmens ketinimo. Jis presupozuoja, kad tokie veiksmai patys savaime gali būti nukreipti į šį tikslą, tiek, kiek jie atitinka autentišką žmogaus moralinį gėrį, saugomą įsakymų. Tai pats Jėzus pabrėžia savo atsakyme jaunuoliui: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17).

Akivaizdu, kad toks nukreipimas turi būti racionalus ir laisvas, sąmoningas ir sąmoningas, dėl kurio žmogus yra „atsakingas“ už savo veiksmus ir pavaldus Dievo, teisingo ir gero teisėjo, teismui, kuris, kaip primena apaštalas Paulius, atlygina už gera ir baudžia už bloga: „Visi turime stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas gautų pagal tai, ką jis padarė kūne, gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10).

74. Bet nuo ko priklauso žmogaus laisvų veiksmų moralinis įvertinimas? Kas užtikrina šį žmogaus veiksmų nukreipimą į Dievą? Ar tai veikiančio subjekto ketinimas, veiksmo aplinkybės – ir ypač pasekmės – ar paties veiksmo objektas?

Tai tradiciškai vadinama „moralės šaltinių“ problema. Būtent šios problemos atžvilgiu pastaraisiais dešimtmečiais iškilo naujos arba naujai atgaivintos teologinės ir kultūrinės tendencijos, kurios reikalauja atidaus Bažnyčios Magisteriumo įžvalgos.

Kai kurios etinės teorijos, vadinamos „teleologinėmis“, teigia, kad jos rūpinasi žmogaus veiksmų atitikimu agento siekiamiems tikslams ir jo ketinamoms vertybėms. Veiksmo moralinio teisingumo vertinimo kriterijai yra išvedami iš nemoralinių arba priešmoralinių gėrių, kurie turi būti pasiekti, ir atitinkamų nemoralinių arba priešmoralinių vertybių, kurios turi būti gerbiamos, svarstymo. Kai kuriems konkretus elgesys būtų teisingas ar neteisingas priklausomai nuo to, ar jis sugeba sukurti geresnę padėtį visiems susijusiems. Teisingas elgesys būtų tas, kuris sugeba „maksimizuoti“ gėrius ir „minimizuoti“ blogybes.

Daugelis katalikų moralistų, einančių šia kryptimi, siekia atsiriboti nuo utilitarizmo ir pragmatizmo, kur žmogaus veiksmų moralė būtų vertinama be jokios nuorodos į tikrąjį žmogaus galutinį tikslą. Jie teisingai pripažįsta poreikį rasti vis nuoseklesnius racionalius argumentus, kad pateisintų reikalavimus ir suteiktų pagrindą moralinio gyvenimo normoms. Toks tyrimas yra teisėtas ir būtinas, nes moralinė tvarka, kaip nustatyta prigimtinio įstatymo, iš esmės yra prieinama žmogaus protui. Be to, toks tyrimas yra gerai pritaikytas tenkinti dialogo ir bendradarbiavimo su nekatalikais ir netikinčiaisiais, ypač pliuralistinėse visuomenėse, poreikius.

75. Tačiau, siekiant sukurti tokią racionalią moralę (dėl šios priežasties ji kartais vadinama „autonomine morale“), egzistuoja klaidingi sprendimai, ypač susiję su nepakankamu moralinio veiksmo objekto supratimu. Kai kurie autoriai nepakankamai atsižvelgia į tai, kad valia yra įtraukta į konkrečius pasirinkimus, kuriuos ji daro: šie pasirinkimai yra jos moralinio gerumo ir nukreipimo į galutinį asmens tikslą sąlyga. Kiti remiasi laisvės samprata, kuri atmeta jos vykdymo faktines sąlygas, jos objektyvią nuorodą į tiesą apie gėrį ir jos nustatymą per konkrečių elgesio rūšių pasirinkimus. Pagal šias teorijas laisva valia nebūtų morališkai pavaldi specifiniams įsipareigojimams ar formuojama savo pasirinkimų, tačiau vis tiek liktų atsakinga už savo veiksmus ir jų pasekmes. Šis „teleologizmas“, kaip moralinės normos atradimo metodas, gali būti vadinamas – pagal terminologiją ir požiūrius, perimtus iš skirtingų mąstymo srovių – „konsekvencializmu“ arba „proporcionalizmu“. Pirmasis teigia, kad veiksmo teisingumo kriterijai kyla tik iš numatomų pasekmių, kylančių iš tam tikro pasirinkimo, skaičiavimo. Antrasis, sverdamas įvairias siekiamas vertybes ir gėrius, daugiau dėmesio skiria proporcijai, pripažįstamai tarp pasirinkimo gerų ir blogų efektų, siekiant „didesnio gėrio“ arba „mažesnio blogio“, kuris yra realiai įmanomas konkrečioje situacijoje.

Teleologinės etikos teorijos (proporcionalizmas, konsekvencializmas), pripažindamos, kad moralinės vertybės yra nurodomos proto ir Apreiškimo, teigia, kad niekada neįmanoma suformuluoti absoliutaus tam tikrų elgesio rūšių, kurios bet kokiomis aplinkybėmis ir kiekvienoje kultūroje prieštarautų toms vertybėms, draudimo. Veikiantis subjektas iš tiesų būtų atsakingas už siekiamų vertybių pasiekimą, bet dviem būdais: vertybės ar gėriai, susiję su žmogaus veiksmu, vienu požiūriu būtų moralinės tvarkos (susijusios su tinkamai moralinėmis vertybėmis, tokiomis kaip Dievo ir artimo meilė, teisingumas ir pan.), o kitu požiūriu – priešmoralinės tvarkos, kurią kai kurie vadina nemoraline, fizine ar ontine (susijusia su privalumais ir trūkumais, tenkančiais tiek agentui, tiek visiems kitiems galimai susijusiems asmenims, pavyzdžiui, sveikata ar jos pavojus, fizinis vientisumas, gyvybė, mirtis, materialinių gėrybių praradimas ir pan.). Pasaulyje, kur gerumas visada maišomas su blogiu, ir kiekvienas geras efektas susijęs su kitais blogais efektais, veiksmo moralė būtų vertinama dviem skirtingais būdais: jo moralinis „gerumas“ būtų vertinamas pagal subjekto ketinimą, susijusį su moraliniais gėriais, o jo „teisingumas“ – pagal numatomų efektų ar pasekmių ir jų proporcijų svarstymą. Todėl konkretūs elgesio tipai galėtų būti apibūdinami kaip „teisingi“ arba „neteisingi“, tačiau tuo pačiu neįmanoma vertinti kaip morališkai „geros“ ar „blogos“ pasirinkusio asmens valios. Tokiu būdu veiksmas, kuris, prieštaraujantis universaliai neigiamai normai, tiesiogiai pažeidžia gėrius, laikomus „priešmoraliniais“, galėtų būti kvalifikuojamas kaip morališkai priimtinas, jei subjekto ketinimas, pagal „atsakingą“ konkretaus veiksmo gėrybių įvertinimą, yra sutelktas į moralinę vertybę, laikomą lemiama situacijoje.

Veiksmo pasekmių įvertinimas, pagrįstas proporcija tarp veiksmo ir jo efektų bei tarp pačių efektų, būtų susijęs tik su priešmoraline tvarka. Veiksmų moralinė specifika, tai yra jų gerumas ar blogis, būtų nustatoma išskirtinai pagal asmens ištikimybę aukščiausioms meilės ir apdairumo vertybėms, be to, kad ši ištikimybė nebūtinai būtų nesuderinama su pasirinkimais, prieštaraujančiais tam tikriems konkretiems moraliniams įsakymams. Net kai kalbama apie sunkius dalykus, šie įsakymai turėtų būti laikomi veikiančiomis normomis, kurios visada yra santykinės ir atviros išimtims.

Šioje perspektyvoje sąmoningas sutikimas su tam tikromis elgesio rūšimis, kurias tradicinė moralinė teologija laiko neleistinomis, nereikštų objektyvaus moralinio blogio.

Sąmoningo veiksmo objektas

76. Šios teorijos gali įgyti tam tikrą įtikinamąją jėgą dėl jų artumo moksliniam mentalitetui, kuris pagrįstai rūpinasi techninių ir ekonominių veiklų tvarkymu, remdamasis išteklių ir pelno, procedūrų ir jų efektų skaičiavimu. Jos siekia išlaisvinti nuo įpareigojančios ir savavališkos moralės suvaržymų, kurie galiausiai būtų nežmoniški.

Vis dėlto šios teorijos nėra ištikimos Bažnyčios mokymui, kai jos mano, kad gali pateisinti kaip morališkai gerus sąmoningus tam tikrų elgesio rūšių pasirinkimus, prieštaraujančius dieviškojo ir prigimtinio įstatymo įsakymams. Šios teorijos negali teigti, kad yra pagrįstos katalikų moraline tradicija. Nors pastaroji iš tiesų matė kazuistikos raidą, kuri bandė įvertinti geriausius būdus pasiekti gėrį tam tikrose konkrečiose situacijose, vis dėlto tiesa, kad šia kazuistika buvo nagrinėjami tik tie atvejai, kai įstatymas buvo neaiškus, ir taip nebuvo kvestionuojamas absoliutus neigiamų moralinių įsakymų galiojimas, kurie įpareigoja be išimties. Tikintieji privalo pripažinti ir gerbti specifinius moralinius įsakymus, paskelbtus ir mokomus Bažnyčios Dievo, Kūrėjo ir Viešpaties, vardu. Kai apaštalas Paulius apibendrina įstatymo įvykdymą artimo meilės kaip savęs įsakymu (plg. Rom 13, 8-10), jis nesilpnina įsakymų, bet juos sustiprina, nes atskleidžia jų reikalavimus ir sunkumą. Dievo ir artimo meilė negali būti atskirta nuo Sandoros įsakymų, atnaujintų Jėzaus Kristaus krauju ir Dvasios dovana, laikymosi. Krikščionims būdinga garbė paklusti Dievui labiau nei žmonėms (plg. Apd 4, 19; 5, 29) ir net priimti kankinystę kaip pasekmę, kaip Senojo ir Naujojo Testamentų šventieji vyrai ir moterys, kurie laikomi tokiais, nes atidavė savo gyvybes, o ne atliko vieną ar kitą konkretų veiksmą, prieštaraujantį tikėjimui ar dorybei.

77. Siekiant pasiūlyti racionalius teisingo moralinio sprendimo kriterijus, minėtos teorijos atsižvelgia į žmogaus veiksmo ketinimą ir pasekmes. Žinoma, būtina atsižvelgti tiek į ketinimą – kaip Jėzus tvirtai pabrėžė, aiškiai nesutikdamas su Rašto žinovais ir fariziejais, kurie smulkiai nurodinėjo tam tikras išorines praktikas, nekreipdami dėmesio į širdį (plg. Mk 7, 20-21; Mt 15, 19) – tiek į gėrius, gautus, ir blogybes, išvengtas dėl konkretaus veiksmo. Atsakomybė to reikalauja. Tačiau šių pasekmių, taip pat ketinimų, svarstymas nėra pakankamas konkretaus pasirinkimo moralinei kokybei įvertinti. Gėrybių ir blogybių, numatomų kaip veiksmo pasekmė, svėrimas nėra tinkamas metodas nustatyti, ar to konkretaus elgesio rūšies pasirinkimas yra „pagal savo rūšį“ ar „pats savaime“ morališkai geras ar blogas, leistinas ar neleistinas. Numatomos pasekmės yra dalis tų veiksmo aplinkybių, kurios, nors ir gali sumažinti blogo veiksmo sunkumą, vis dėlto negali pakeisti jo moralinės rūšies.

Be to, visi pripažįsta sunkumą, ar veikiau neįmanomumą, įvertinti visas geras ir blogas savo veiksmų pasekmes ir efektus – apibrėžtus kaip priešmoralinius: išsamus racionalus skaičiavimas nėra įmanomas. Kaip tada galima nustatyti proporcijas, kurios priklauso nuo matavimo, kurio kriterijai lieka neaiškūs? Kaip absoliutus įsipareigojimas galėtų būti pateisinamas remiantis tokiais abejotinais skaičiavimais?

78. Žmogaus veiksmo moralė pirmiausia ir iš esmės priklauso nuo „objekto“, racionaliai pasirinkto sąmoninga valia, kaip tai patvirtina įžvalgi, ir šiandien vis dar galiojanti, šventojo Tomo analizė. Norint suvokti veiksmo objektą, kuris morališkai apibrėžia tą veiksmą, būtina atsistoti veikiančio asmens perspektyvoje. Valios veiksmo objektas iš tikrųjų yra laisvai pasirinktas elgesio tipas. Tiek, kiek jis atitinka proto tvarką, jis yra valios gerumo priežastis; jis mus morališkai tobulina ir paruošia mus atpažinti mūsų galutinį tikslą tobulame gėryje, pirmapradėje meilėje. Taigi, konkretaus moralinio veiksmo objektu negalima laikyti tik fizinės tvarkos proceso ar įvykio, vertinamo pagal jo gebėjimą sukelti tam tikrą būseną išoriniame pasaulyje. Veikiau tas objektas yra artimiausias sąmoningo sprendimo tikslas, kuris nulemia veikiančio asmens valios veiksmą. Todėl, kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, „yra tam tikrų specifinių elgesio rūšių, kurias visada yra neteisinga pasirinkti, nes jų pasirinkimas reiškia valios netvarką, tai yra moralinį blogį“. Šventasis Tomas pastebi, kad „dažnai atsitinka, kad žmogus veikia su geru ketinimu, bet be dvasinės naudos, nes jam trūksta geros valios. Tarkime, kad kažkas vagia, norėdamas pamaitinti vargšus: šiuo atveju, nors ketinimas yra geras, valios teisingumo trūksta. Todėl joks blogis, padarytas su geru ketinimu, negali būti pateisinamas. ‘Yra tokių, kurie sako: O kodėl gi nedaryti blogio, kad iš to išeitų gėris? Jų pasmerkimas yra teisingas’ (Rom 3, 8)“.

Priežastis, kodėl gero ketinimo nepakanka, bet taip pat reikalingas teisingas veiksmų pasirinkimas, yra ta, kad žmogaus veiksmas priklauso nuo jo objekto, ar tas objektas gali būti nukreiptas į Dievą, Vienintelį, kuris „vienas yra geras“, ir taip sukelti asmens tobulumą. Veiksmas todėl yra geras, jei jo objektas atitinka asmens gėrį, gerbdamas jam morališkai reikšmingus gėrius. Krikščioniškoji etika, kuri ypač atkreipia dėmesį į moralinį objektą, neatmeta vidinės veikimo „teleologijos“ svarstymo, tiek, kiek ji nukreipta į tikrojo asmens gėrio skatinimą; tačiau ji pripažįsta, kad jis iš tiesų yra siekiamas tik tada, kai gerbiami esminiai žmogaus prigimties elementai. Žmogaus veiksmas, geras pagal savo objektą, taip pat gali būti nukreiptas į savo galutinį tikslą. Tas pats veiksmas pasiekia savo galutinį ir lemiamą tobulumą, kai valia iš tikrųjų nukreipia jį į Dievą per meilę. Kaip moko moralinių teologų ir išpažinčių globėjas: „Nepakanka daryti gerus darbus; jie turi būti daromi gerai. Kad mūsų darbai būtų geri ir tobuli, jie turi būti daromi vieninteliu tikslu – patikti Dievui“.

„Vidiniai blogis“: neleistina daryti blogio, kad iš to išeitų gėris (plg. Rom 3, 8)

79. Todėl reikia atmesti tezę, būdingą teleologinėms ir proporcionalistinėms teorijoms, kuri teigia, kad neįmanoma kvalifikuoti kaip morališkai blogo pagal jo rūšį – jo „objektą“ – sąmoningo tam tikrų elgesio rūšių ar specifinių veiksmų pasirinkimo, neatsižvelgiant į ketinimą, dėl kurio pasirinkimas buvo padarytas, ar visas numatomas to veiksmo pasekmes visiems susijusiems asmenims.

Pirminis ir lemiamas moralinio sprendimo elementas yra žmogaus veiksmo objektas, kuris nustato, ar jis gali būti nukreiptas į gėrį ir galutinį tikslą, kuris yra Dievas. Šį gebėjimą protas suvokia pačioje žmogaus būtyje, laikomoje jo integralioje tiesoje, taigi jo prigimtiniuose polinkiuose, motyvacijose ir tiksluose, kurie visada turi dvasinį matmenį. Būtent šie yra prigimtinio įstatymo turinys ir todėl tas tvarkingas „asmeninių gėrybių“ kompleksas, kuris tarnauja „asmens gėriui“: gėriui, kuris yra pats asmuo ir jo tobulumas. Tai yra gėriai, saugomi įsakymų, kurie, pasak šventojo Tomo, apima visą prigimtinį įstatymą.

80. Protas liudija, kad yra žmogaus veiksmo objektų, kurie savo prigimtimi yra „nepajėgūs būti nukreipti“ į Dievą, nes jie radikaliai prieštarauja asmens, sukurto pagal jo atvaizdą, gėriui. Tai yra veiksmai, kurie Bažnyčios moralinėje tradicijoje buvo vadinami „vidujai blogais“ (intrinsece malum): jie yra tokie visada ir per se, kitaip tariant, dėl paties jų objekto, nepriklausomai nuo tolesnių veikiančiojo ketinimų ir aplinkybių. Todėl, visiškai neatmesdama aplinkybių ir ypač ketinimų įtakos moralei, Bažnyčia moko, kad „egzistuoja veiksmai, kurie patys savaime ir nepriklausomai nuo aplinkybių, dėl savo objekto visada yra labai neteisingi“. Pati Vatikano II Susirinkimas, aptardamas pagarbą, deramą žmogaus asmeniui, pateikia keletą tokių veiksmų pavyzdžių: „Visa, kas priešiška pačiai gyvybei, kaip bet kokia žmogžudystė, genocidas, abortas, eutanazija ir savanoriška savižudybė; visa, kas pažeidžia žmogaus asmens vientisumą, kaip mutiliacija, fiziniai ir psichiniai kankinimai ir bandymai prievarta paveikti dvasią; visa, kas žeidžia žmogaus orumą, kaip nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas įkalinimas, deportacija, vergija, prostitucija ir prekyba moterimis bei vaikais; žeminančios darbo sąlygos, kurios traktuoja darbininkus kaip vien pelno įrankius, o ne kaip laisvus atsakingus asmenis: visa tai ir panašūs dalykai yra gėda, ir kol jie užkrečia žmogaus civilizaciją, jie labiau suteršia tuos, kurie juos daro, nei tuos, kurie patiria neteisybę, ir jie yra Kūrėjui deramos garbės neigimas“.

Kalbant apie vidujai blogus veiksmus ir konkrečiai apie kontraceptines praktikas, kuriomis sutuoktinis aktas tyčia padaromas nevaisingu, popiežius Paulius VI moko: „Nors tiesa, kad kartais yra leistina toleruoti mažesnį moralinį blogį, siekiant išvengti didesnio blogio ar skatinti didesnį gėrį, niekada nėra leistina, net dėl rimčiausių priežasčių, daryti blogį, kad iš to išeitų gėris (plg. Rom 3, 8) – kitaip tariant, tiesiogiai siekti to, kas savo prigimtimi prieštarauja moralinei tvarkai ir todėl turi būti laikoma žmogaus neverta, net jei ketinimas yra apsaugoti ar skatinti asmens, šeimos ar visuomenės gerovę apskritai“.

81. Mokydama apie vidujai blogų veiksmų egzistavimą, Bažnyčia priima Šventojo Rašto mokymą. Apaštalas Paulius pabrėžtinai teigia: „Neleiskite savęs apgauti: nei paleistuviai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšūs, nei girtuokliai, nei piktžodžiautojai, nei plėšikai nepaveldės Dievo Karalystės“ (1 Kor 6, 9-10).

Jei veiksmai yra vidujai blogi, geras ketinimas ar konkrečios aplinkybės gali sumažinti jų blogį, bet negali jo pašalinti. Jie išlieka „nepagydomai“ blogi veiksmai; patys savaime ir savyje jie nėra pajėgūs būti nukreipti į Dievą ir asmens gėrį. „Kalbant apie veiksmus, kurie patys yra nuodėmės (cum iam opera ipsa peccata sunt), rašo šventasis Augustinas, kaip vagystė, paleistuvystė, šventvagystė, kas drįstų tvirtinti, kad, darant juos dėl gerų motyvų (causis bonis), jie nebebūtų nuodėmės, ar, kas dar absurdiškiau, kad jie būtų pateisinamos nuodėmės?“.

Todėl aplinkybės ar ketinimai niekada negali paversti veiksmo, kuris yra vidujai blogas dėl savo objekto, į „subjektyviai“ gerą ar pateisinamą kaip pasirinkimą.

82. Be to, ketinimas yra geras, kai jo tikslas yra tikrasis asmens gėris, atsižvelgiant į jo galutinį tikslą. Tačiau veiksmai, kurių objektas yra „nepajėgus būti nukreiptas“ į Dievą ir „nevertas žmogaus asmens“, visada ir kiekvienu atveju prieštarauja tam gėriui. Todėl pagarba normoms, kurios draudžia tokius veiksmus ir įpareigoja semper et pro semper, tai yra be jokios išimties, ne tik neslopina gero ketinimo, bet iš tikrųjų yra jo pagrindinė išraiška.

Moralės šaltinio kaip objekto doktrina yra autentiškas Biblijos Sandoros ir įsakymų, meilės ir dorybių moralės išaiškinimas. Žmogaus veikimo moralinė kokybė priklauso nuo šios ištikimybės įsakymams, kaip paklusnumo ir meilės išraiškos. Dėl šios priežasties – kartojame – reikia atmesti kaip klaidingą nuomonę, kuri teigia, kad neįmanoma kvalifikuoti kaip morališkai blogo pagal jo rūšį sąmoningo tam tikrų elgesio rūšių ar specifinių veiksmų pasirinkimo, neatsižvelgiant į ketinimą, dėl kurio pasirinkimas buvo padarytas, ar visas numatomas to veiksmo pasekmes visiems susijusiems asmenims. Be racionalaus žmogaus veikimo moralės nustatymo, kaip nurodyta aukščiau, būtų neįmanoma tvirtinti „objektyvios moralinės tvarkos“ egzistavimą ir nustatyti bet kokią konkrečią normą, kurios turinys būtų įpareigojantis be išimties. Tai pakenktų žmogaus brolybei ir tiesai apie gėrį, taip pat būtų žalinga bažnytinei bendrystei.

83. Kaip akivaizdu, žmogaus veiksmų moralės klausimu, ypač klausimu, ar egzistuoja vidujai blogi veiksmai, susiduriame su klausimu apie patį žmogų, jo tiesą ir moralines pasekmes, kylančias iš tos tiesos. Pripažindama ir mokydama apie vidinio blogio egzistavimą tam tikruose žmogaus veiksmuose, Bažnyčia išlieka ištikima integraliai tiesai apie žmogų; taip ji gerbia ir skatina žmogų jo orume ir pašaukime. Todėl ji privalo atmesti aukščiau išdėstytas teorijas, kurios prieštarauja šiai tiesai.

Mieli broliai vyskupystėje, mes neturime tenkintis vien įspėjimu tikintiesiems apie tam tikrų etinių teorijų klaidas ir pavojus. Pirmiausia turime parodyti viliojantį tos tiesos spindesį, kuri yra pats Jėzus Kristus. Jame, kuris yra Tiesa (plg. Jn 14, 6), žmogus gali visiškai suprasti ir tobulai išgyventi, per savo gerus veiksmus, savo pašaukimą į laisvę, paklusdamas dieviškajam įstatymui, apibendrintam Dievo ir artimo meilės įsakyme. Ir tai vyksta per Šventosios Dvasios, tiesos, laisvės ir meilės Dvasios, dovaną: jame mes esame įgalinami internalizuoti įstatymą, priimti jį ir gyventi kaip tikrosios asmeninės laisvės motyvacine jėga: „tobulas įstatymas, laisvės įstatymas“ (Jok 1, 25).

III SKYRIUS – „KAD KRISTAUS KRYŽIUS NETAPTŲ BEJĖGIS“ (1 Kor 1, 17) – Moralinis gėris Bažnyčios ir pasaulio gyvenimui

„Kristus mus išlaisvino laisvei“ (Gal 5, 1)

84. Pagrindinis klausimas, kurį anksčiau minėtos moralinės teorijos kelia ypač stipriai, yra žmogaus laisvės santykis su Dievo įstatymu; galiausiai tai yra klausimas apie laisvės ir tiesos santykį.

Pagal krikščionišką tikėjimą ir Bažnyčios mokymą, „tik laisvė, kuri paklūsta Tiesai, veda žmogaus asmenį prie jo tikrojo gėrio. Asmens gėris yra būti Tiesa ir daryti Tiesą“.

Palyginimas tarp Bažnyčios mokymo ir šių dienų socialinės bei kultūrinės situacijos iš karto aiškiai parodo skubų poreikį pačiai Bažnyčiai plėtoti intensyvią pastoracinę veiklą būtent šio pagrindinio klausimo atžvilgiu. „Šis esminis ryšys tarp Tiesos, Gėrio ir Laisvės didžiąja dalimi buvo prarastas šiuolaikinėje kultūroje. Todėl padėti žmogui jį iš naujo atrasti šiais laikais yra vienas iš specifinių Bažnyčios misijos reikalavimų, siekiant pasaulio išganymo. Piloto klausimas: ‘Kas yra tiesa?’ atspindi skausmingą žmogaus, kuris dažnai nebežino, kas jis yra, iš kur jis kilęs ir kur jis eina, sumišimą. Todėl neretai matome baisų žmogaus asmens grimzdimą į laipsniško savęs naikinimo situacijas. Kai kurių nuomone, atrodo, kad nebereikia pripažinti jokios moralinės vertės ilgalaikio absoliutumo. Visur aplink mus susiduriame su žmogaus gyvybės niekinimu po užsimezgimo ir prieš gimimą; nuolatiniu pagrindinių asmens teisių pažeidimu; neteisingu minimaliai būtinų žmogaus gyvenimui gėrybių naikinimu. Iš tikrųjų įvyko kažkas rimtesnio: žmogus nebeįsitikinęs, kad tik tiesoje jis gali rasti išganymą. Tiesos išganomoji galia yra kvestionuojama, ir vien laisvė, išplėšta iš bet kokio objektyvumo, paliekama pati nuspręsti, kas yra gera ir kas yra bloga. Šis reliatyvizmas teologijos srityje tampa nepasitikėjimu Dievo išmintimi, kuri vadovauja žmogui moraliniu įstatymu. Konkrečios situacijos nepalankiai kontrastuojamos su moralinio įstatymo įsakymais, ir nebe teigiama, kad, galų gale, Dievo įstatymas visada yra vienintelis tikras žmogaus gėris“.

85. Bažnyčios atliekama šių etinių teorijų įžvalga nėra tiesiog apsiribojama jų smerkimu ir paneigimu. Pozityviu būdu Bažnyčia su didele meile siekia padėti visiems tikintiesiems formuoti moralinę sąžinę, kuri priims sprendimus ir ves prie sprendimų pagal tiesą, vadovaudamasi apaštalo Pauliaus raginimu: „Nebūkite panašūs į šį pasaulį, bet atsinaujinkite proto atnaujinimu, kad galėtumėte išbandyti, kas yra Dievo valia, kas yra gera, priimtina ir tobula“ (Rom 12, 2). Šios Bažnyčios pastangos remiasi – jos auklėjamosios galios „paslaptis“ – ne tiek doktrininiais pareiškimais ir pastoraciniais raginimais būti budriems, kiek nuolatiniu žvilgsniu į Viešpatį Jėzų. Kiekvieną dieną Bažnyčia su nesvyruojančia meile žvelgia į Kristų, visiškai suvokdama, kad tikroji ir galutinė atsakymas į moralės problemą slypi tik jame. Ypatingai Nukryžiuotame Kristuje Bažnyčia randa atsakymą į klausimą, kuris šiais laikais taip trikdo daugelį žmonių: kaip paklusnumas universalioms ir nekintančioms moralinėms normoms gali gerbti asmens unikalumą ir individualumą, ir neatstovauti grėsmei jo laisvei ir orumui? Bažnyčia perima apaštalo Pauliaus suvokimą apie gautą misiją: „Kristus… siuntė mane… skelbti Evangelijos, ir ne su iškalbinga išmintimi, kad Kristaus kryžius netaptų bejėgis… Mes skelbiame Kristų nukryžiuotą, kuris yra kliuvinys žydams ir kvailystė pagonims, bet tiems, kurie yra pašaukti, tiek žydams, tiek graikams, Kristus yra Dievo galia ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 17, 23-24). Nukryžiuotas Kristus atskleidžia autentišką laisvės prasmę; jis ją pilnai išgyvena visišku savęs dovanojimu ir kviečia savo mokinius dalytis jo laisve.

86. Racionalūs apmąstymai ir kasdienė patirtis rodo silpnumą, kuris žymi žmogaus laisvę. Ta laisvė yra tikra, bet ribota: jos absoliuti ir besąlygiška kilmė nėra pati savyje, bet gyvenime, kuriame ji yra įsikūrusi ir kuris jai vienu metu yra tiek ribojimas, tiek galimybė. Žmogaus laisvė priklauso mums kaip kūriniams; tai dovana, kurią reikia priimti kaip sėklą ir atsakingai puoselėti. Tai esminė to kūrinio atvaizdo dalis, kuri yra asmens orumo pagrindas. Toje laisvėje yra pirminio pašaukimo, kuriuo Kūrėjas kviečia žmogų į tikrąjį Gėrį, ir dar daugiau, per Kristaus Apreiškimą, tapti jo draugu ir dalytis jo dieviškuoju gyvenimu, aidas. Ji yra kartu neatimama savęs valdymas ir atsivėrimas viskam, kas egzistuoja, pereinant už savęs ribų į pažinimą ir meilę kitam. Laisvė tada yra įsišaknijusi tiesoje apie žmogų, ir ji galiausiai yra nukreipta į bendrystę.

Protas ir patirtis ne tik patvirtina žmogaus laisvės silpnumą; jie taip pat patvirtina jos tragiškus aspektus. Žmogus suvokia, kad jo laisvė kažkokiu paslaptingu būdu linkusi išduoti šį atsivėrimą į Tikrąjį ir Gėrį, ir kad pernelyg dažnai jis iš tikrųjų renkasi ribotus, laikinus ir efemeriškus gėrius. Dar daugiau, savo klaidose ir neigiamuose sprendimuose žmogus įžvelgia gilios maišto šaltinį, kuris skatina jį atmesti Tiesą ir Gėrį, kad save paskelbtų absoliučiu principu: „Jūs būsite kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Todėl pati laisvė turi būti išlaisvinta. Tai Kristus ją išlaisvina: jis „mus išlaisvino laisvei“ (plg. Gal 5, 1).

87. Kristus pirmiausia atskleidžia, kad atviras ir nuoširdus tiesos priėmimas yra autentiškos laisvės sąlyga: „Pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Tai tiesa, kuri išlaisvina prieš pasaulio galias ir suteikia jėgų ištverti kankinystę. Taip buvo su Jėzumi prieš Pilotą: „Dėl to aš gimiau, ir dėl to atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37). Tikrieji Dievo garbintojai todėl turi jį garbinti „dvasioje ir tiesoje“ (Jn 4, 23): šioje garbinimo būsenoje jie tampa laisvi. Dievo garbinimas ir santykis su tiesa Jėzuje Kristuje atsiskleidžia kaip giliausias laisvės pagrindas.

Be to, Jėzus savo visu gyvenimu, ne tik žodžiais, atskleidžia, kad laisvė įgyjama meilėje, tai yra savęs dovanojime. Tas, kuris sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už savo draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), laisvai eina pasitikti savo Kančios (plg. Mt 26, 46) ir, paklusdamas Tėvui, atiduoda savo gyvybę ant Kryžiaus už visus žmones (plg. Fil 2, 6-11). Nukryžiuoto Jėzaus kontempliacija todėl yra aukštas kelias, kurį Bažnyčia turi eiti kiekvieną dieną, jei nori suprasti pilną laisvės prasmę: savęs dovanojimą tarnaujant Dievui ir savo broliams. Bendrystė su Nukryžiuotu ir Prisikėlusiu Viešpačiu yra neišsenkantis šaltinis, iš kurio Bažnyčia nuolat semiasi, kad gyventų laisvėje, dovanotų save ir tarnautų. Komentuodamas Psalmės 100 eilutę „Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“, šventasis Augustinas sako: „Viešpaties namuose vergija yra laisva. Ji laisva, nes tarnauja ne iš būtinybės, bet iš meilės… Meilė turėtų padaryti tave tarnu, kaip tiesa padarė tave laisvu… tu esi kartu ir tarnas, ir laisvas: tarnas, nes tapai toks; laisvas, nes esi mylimas Dievo, savo Kūrėjo; iš tiesų, tu taip pat buvai įgalintas mylėti savo Kūrėją… Tu esi Viešpaties tarnas ir Viešpaties išlaisvintasis. Neieškok išlaisvinimo, kuris nuves tave toli nuo tavo išlaisvintojo namų!“.

Bažnyčia, ir kiekvienas jos narys, todėl yra pašaukta dalytis Nukryžiuoto Kristaus munus regale (plg. Jn 12, 32), dalytis Žmogaus Sūnaus, kuris atėjo „ne būti patarnautas, bet tarnauti ir atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį“ (Mt 20, 28), malone ir atsakomybe.

Jėzus tada yra gyvas, asmeninis tobulos laisvės, visiškai paklūstančios Dievo valiai, apibendrinimas. Jo nukryžiuotas kūnas visiškai atskleidžia nepertraukiamą ryšį tarp laisvės ir tiesos, kaip ir jo prisikėlimas iš mirusiųjų yra aukščiausias laisvės, išgyventos tiesoje, vaisingumo ir išganomosios galios išaukštinimas.

Eiti šviesoje (plg. 1 Jn 1, 7)

88. Bandymas priešpastatyti laisvę tiesai ir netgi jas radikaliai atskirti yra kitos, rimtesnės ir destruktyvesnės dichotomijos, kuri atskiria tikėjimą nuo moralės, pasekmė, pasireiškimas ir kulminacija.

Šis atskyrimas yra vienas iš aktualiausių Bažnyčios pastoracinių rūpesčių šių dienų augančio sekuliarizmo kontekste, kuriame daugelis, iš tiesų per daug, žmonių mąsto ir gyvena „tarsi Dievo nebūtų“. Kalbame apie mentalitetą, kuris dažnai giliai, plačiai ir visa apimančiai veikia net krikščionių nuostatas ir elgesį, kurių tikėjimas silpnėja ir praranda savo kaip naujo ir originalaus kriterijaus mąstymui ir veikimui asmeniniame, šeimos ir socialiniame gyvenime pobūdį. Plačiai dekristianizuotoje kultūroje kriterijai, kuriuos patys tikintieji naudoja priimdami sprendimus ir sprendimus, dažnai atrodo svetimi ar netgi priešingi Evangelijos kriterijams.

Todėl skubu, kad krikščionys iš naujo atrastų tikėjimo naujumą ir jo galią vertinti vyraujančią ir visa apimančią kultūrą. Kaip apaštalas Paulius mus ragina: „Kartą buvote tamsa, bet dabar esate šviesa Viešpatyje; vaikščiokite kaip šviesos vaikai (nes šviesos vaisiai randami visuose dalykuose, kurie yra geri, teisingi ir tikri), ir stenkitės sužinoti, kas patinka Viešpačiui. Nedalyvaukite tamsos bevaisiuose darbuose, bet veikiau juos demaskuokite… Todėl atidžiai žiūrėkite, kaip vaikštote, ne kaip neišmintingi, bet kaip išmintingi, išnaudodami laiką, nes dienos yra blogos“ (Ef 5, 8-11, 15-16; plg. 1 Tes 5, 4-8).

Skubu iš naujo atrasti ir dar kartą pateikti autentišką krikščioniško tikėjimo tikrovę, kuri nėra tiesiog teiginių rinkinys, priimamas intelektualiniu pritarimu. Veikiau tikėjimas yra gyvenamas Kristaus pažinimas, gyvas jo įsakymų prisiminimas ir tiesa, kurią reikia išgyventi. Žodis, bet kokiu atveju, nėra tikrai priimamas, kol jis nepereina į veiksmą, kol nėra įgyvendinamas praktikoje. Tikėjimas yra sprendimas, apimantis visą žmogaus egzistenciją. Tai susitikimas, dialogas, meilės ir gyvenimo bendrystė tarp tikinčiojo ir Jėzaus Kristaus, Kelio, Tiesos ir Gyvenimo (plg. Jn 14, 6). Tai reiškia pasitikėjimo atsidavimą Kristui, kuris leidžia mums gyventi taip, kaip jis gyveno (plg. Gal 2, 20), giliai mylint Dievą ir mūsų brolius bei seseris.

89. Tikėjimas taip pat turi moralinį turinį. Jis sukelia ir reikalauja nuoseklaus gyvenimo įsipareigojimo; jis apima ir tobulina Dievo įsakymų priėmimą ir laikymąsi. Kaip rašo šventasis Jonas, „Dievas yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsos. Jei sakome, kad turime bendrystę su juo, o vaikštome tamsoje, meluojame ir negyvename pagal tiesą… Ir iš to galime būti tikri, kad jį pažįstame, jei laikomės jo įsakymų. Kas sako: ‘Aš jį pažįstu’, bet nesilaiko jo įsakymų, yra melagis, ir tiesos jame nėra; bet kas laikosi jo žodžio, jame iš tiesų yra tobulinama Dievo meilė. Iš to galime būti tikri, kad esame jame: kas sako, kad jame pasilieka, turi vaikščioti taip, kaip jis vaikščiojo“ (1 Jn 1, 5-6; 2, 3-6).

Per moralinį gyvenimą tikėjimas tampa „išpažinimu“, ne tik prieš Dievą, bet ir prieš žmones: jis tampa liudijimu. „Jūs esate pasaulio šviesa“, – sakė Jėzus; „miestas, pastatytas ant kalno, negali būti paslėptas. Žmonės neuždega žiburio ir nededa jo po indu, bet ant stovo, ir jis šviečia visiems namuose. Taip tešviečia jūsų šviesa prieš žmones, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kuris yra danguje“ (Mt 5, 14-16). Šie darbai visų pirma yra meilės darbai (plg. Mt 25, 31-46) ir autentiškos laisvės, kuri pasireiškia ir gyvena savęs dovanojime, net iki visiško savęs dovanojimo, kaip Jėzaus, kuris ant Kryžiaus „mylėjo Bažnyčią ir atidavė save už ją“ (Ef 5, 25). Kristaus liudijimas yra jo mokinių liudijimo šaltinis, modelis ir priemonė, kurie yra pašaukti eiti tuo pačiu keliu: „Jei kas nori eiti paskui mane, teatsisako savęs, tepasiima savo kryžių kasdien ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Meilė, atitinkanti radikalius Evangelijos reikalavimus, gali nuvesti tikintįjį į aukščiausią kankinystės liudijimą. Dar kartą tai reiškia sekti Jėzumi, kuris mirė ant Kryžiaus: „Būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai“, – rašo Paulius Efezo krikščionims, – „ir vaikščiokite meilėje, kaip Kristus mus mylėjo ir atidavė save už mus, kvapnią auką ir atnašą Dievui“ (Ef 5, 1-2).

Kankinystė, nepažeidžiamo Dievo įstatymo šventumo išaukštinimas

90. Tikėjimo ir moralės santykis visu savo spindesiu atsiskleidžia besąlygiškoje pagarboje, deramoje neatidėliotiniems kiekvieno žmogaus asmens orumo reikalavimams, reikalavimams, saugomiems tų moralinių normų, kurios be išimties draudžia vidujai blogus veiksmus. Moralinių normų visuotinumas ir nekintamumas išryškina ir tuo pačiu tarnauja apsaugoti asmens orumą ir neliečiamumą, kurio veide atspindi Dievo spindesys (plg. Pr 9, 5-6).

„Teleologinių“, „konsekvencialistinių“ ir „proporcionalistinių“ etinių teorijų, kurios neigia neigiamų moralinių normų, susijusių su specifinėmis elgesio rūšimis, galiojančių be išimties, egzistavimą, nepriimtinumas ypač iškalbingai patvirtinamas krikščioniškąja kankinyste, kuri visada lydėjo ir toliau lydi Bažnyčios gyvenimą net ir šiandien.

91. Senajame Testamente jau randame nuostabius ištikimybės šventam Dievo įstatymui liudytojus, net iki savanoriško mirties priėmimo. Pagrindinis pavyzdys yra Suzanos istorija: atsakydama į du neteisingus teisėjus, kurie grasino ją pasmerkti mirčiai, jei ji nepasiduos jų nuodėmingai aistrai, ji sako: „Esu apsupta iš visų pusių. Jei tai padarysiu, man tai mirtis; o jei nepadarysiu, nepabėgsiu iš jūsų rankų. Renkuosi tai nedaryti ir patekti į jūsų rankas, o ne nusidėti Viešpaties akivaizdoje!“ (Dan 13, 22-23). Suzana, pasirinkusi „nekalta“ patekti į teisėjų rankas, liudija ne tik savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, bet ir paklusnumą tiesai bei moralinės tvarkos absoliutumui. Savo pasirengimu mirti kankine ji skelbia, kad nėra teisinga daryti tai, ką Dievo įstatymas kvalifikuoja kaip blogį, siekiant iš to gauti kokį nors gėrį. Suzana pasirinko sau „geresniąją dalį“: jos liudijimas buvo visiškai aiškus, be jokio kompromiso, tiesai apie gėrį ir Izraelio Dievui. Savo veiksmais ji atskleidė Dievo šventumą.

Naujojo Testamento aušroje Jonas Krikštytojas, negalėdamas susilaikyti nuo kalbėjimo apie Viešpaties įstatymą ir atmesdamas bet kokį kompromisą su blogiu, „atidavė savo gyvybę liudydamas tiesą ir teisingumą“, ir taip taip pat tapo Mesijo pirmtaku savo mirties būdu (plg. Mk 6, 17-29). „Tas, kuris atėjo liudyti šviesos ir kuris nusipelnė būti vadinamas tuo pačiu šviesa, kuri yra Kristus, degančia ir švytinčia lempa, buvo įmestas į kalėjimo tamsą… Tas, kuriam buvo suteikta garbė krikštyti pasaulio Atpirkėją, taip buvo pakrikštytas savo krauju“.

Naujajame Testamente randame daugybę Kristaus sekėjų pavyzdžių, pradedant diakonu Steponu (plg. Apd 6, 8–7, 60) ir apaštalu Jokūbu (plg. Apd 12, 1-2), kurie mirė kaip kankiniai, kad išpažintų savo tikėjimą ir meilę Kristui, nenorėdami jo išsižadėti. Tuo jie sekė Viešpatį Jėzų, kuris „padarė gerą išpažinimą“ (1 Tim 6, 13) prieš Kajafą ir Pilotą, patvirtindamas savo žinią savo gyvybės kaina. Nesuskaičiuojami kiti kankiniai priėmė persekiojimą ir mirtį, o ne atliko stabmeldišką smilkalų deginimo veiksmą prieš imperatoriaus statulą (plg. Apr 13, 7-10). Jie net atsisakė apsimesti tokiu garbinimu, taip duodami pavyzdį pareigai susilaikyti nuo net vieno konkretaus veiksmo, prieštaraujančio Dievo meilei ir tikėjimo liudijimui. Kaip ir pats Kristus, jie paklusniai pasitikėjo ir atidavė savo gyvybes Tėvui, tam, kuris galėjo juos išlaisvinti iš mirties (plg. Hbr 5, 7).

Bažnyčia pateikia daugybės šventųjų, kurie liudijo ir gynė moralinę tiesą net iki kankinystės arba kurie pasirinko mirtį, o ne vieną mirtiną nuodėmę, pavyzdį. Pakeldama juos į altorių garbę, Bažnyčia kanonizavo jų liudijimą ir paskelbė jų sprendimo tiesą, pagal kurią Dievo meilė reikalauja gerbti jo įsakymus, net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis, ir atsisakyti išduoti tuos įsakymus, net siekiant išgelbėti savo gyvybę.

92. Kankinystė, priimta kaip moralinės tvarkos nepažeidžiamumo patvirtinimas, yra nuostabus liudijimas tiek Dievo įstatymo šventumui, tiek žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, asmens orumo nepažeidžiamumui. Šis orumas niekada negali būti menkinamas ar kvestionuojamas, net ir turint gerų ketinimų, kad ir kokie būtų sunkumai. Jėzus mus labai griežtai įspėja: „Ką žmogui naudinga, jei jis laimi visą pasaulį, bet praranda savo gyvybę?“ (Mk 8, 36).

Kankinystė atmeta kaip klaidingą ir iliuzinį bet kokį „žmogiškąjį prasmę“, kurią galima būtų priskirti, net „išskirtinėmis“ sąlygomis, veiksmui, kuris pats savaime yra morališkai blogas. Iš tiesų, ji dar aiškiau demaskuoja tikrąjį tokio veiksmo veidą: tai žmogaus „žmoniškumo“ pažeidimas, pirmiausia to, kuris jį atlieka, dar prieš tą, kuris jį patiria. Todėl kankinystė taip pat yra asmens tobulos „žmoniškumo“ ir tikro „gyvenimo“ išaukštinimas, kaip liudija šventasis Ignacas Antiochietis, kreipdamasis į Romos krikščionis, savo kankinystės vietą: „Pasigailėkite manęs, broliai: nelaikykite manęs nuo gyvenimo; nenorėkite, kad aš mirčiau… Leiskite man pasiekti tyrą šviesą; ten būsiu tikras žmogus. Leiskite man sekti mano Dievo kančia“.

93. Galiausiai kankinystė yra išskirtinis Bažnyčios šventumo ženklas. Ištikimybė Dievo šventam įstatymui, liudijama mirtimi, yra iškilmingas skelbimas ir misionieriškas įsipareigojimas usque ad sanguinem, kad moralinės tiesos spindesys nebūtų aptemdytas individų ir visuomenės elgesyje bei mąstyme. Šis liudijimas labai vertingai prisideda prie to, kad būtų užkirstas kelias, tiek pilietinėje visuomenėje, tiek pačiose bažnytinėse bendruomenėse, pavojingiausios krizės, kuri gali ištikti žmogų: painiavos tarp gėrio ir blogio, kuri neleidžia kurti ir išsaugoti individų bei bendruomenių moralinės tvarkos. Savo iškalbingu ir patraukliu visiškai moralinės tiesos spindesiu perkeisto gyvenimo pavyzdžiu kankiniai ir apskritai visi Bažnyčios šventieji nušviečia kiekvieną istorijos laikotarpį, pažadindami jo moralinį jausmą. Visiškai liudydami gėrį, jie yra gyvas priekaištas tiems, kurie pažeidžia įstatymą (plg. Išm 2, 12), ir jie nuolat atnaujina pranašo žodžius: „Vargas tiems, kurie vadina blogį geru, o gerą blogiu, kurie laiko tamsą šviesa, o šviesą tamsa, kurie laiko kartumą saldumu, o saldumą kartumu!“ (Iz 5, 20).

Nors kankinystė yra aukščiausias moralinės tiesos liudijimo taškas, į kurį palyginti nedaug žmonių yra pašaukti, vis dėlto yra nuoseklus liudijimas, kurį visi krikščionys kasdien turi būti pasirengę duoti, net kentėdami ir aukodami dideles aukas. Iš tiesų, susidūrę su daugybe sunkumų, kuriuos ištikimybė moralinei tvarkai gali reikalauti, net pačiomis įprastomis aplinkybėmis, krikščionis yra pašauktas, maldoje prašydamas Dievo malonės, kartais herojiškam įsipareigojimui. Jį ar ją palaiko stiprybės dorybė, kuria, kaip moko Grigalius Didysis, galima „mylėti šio pasaulio sunkumus dėl amžinųjų atlygių“.

94. Šiame liudijime apie moralinio gėrio absoliutumą krikščionys nėra vieni: juos palaiko moralinis jausmas, esantis tautose, ir didžiosios Rytų ir Vakarų religinės bei išminties tradicijos, kuriose nėra svetimos vidinės ir paslaptingos Dievo Dvasios veiklos. Visiems tinka lotynų poeto Juvenalio žodžiai: „Laikyk didžiausiu nusikaltimu rinktis išgyvenimą vietoj garbės ir, mylėdamas fizinį gyvenimą, prarasti patį gyvenimo pagrindą“. Sąžinės balsas visada aiškiai priminė, kad yra tiesų ir moralinių vertybių, už kurias reikia būti pasirengus atiduoti savo gyvybę. Asmens žodžiuose ir ypač jo gyvybės aukoje už moralinę vertybę Bažnyčia mato vienintelį liudijimą tai tiesai, kuri, jau esanti kūrinijoje, pilnai spindi Kristaus veide. Kaip teigė šventasis Justinas, „stoikai, bent jau savo etikos mokymuose, demonstravo išmintį, dėka Žodžio sėklos, esančios visose tautose, ir mes žinome, kad tie, kurie sekė jų doktrinomis, susidūrė su neapykanta ir buvo nužudyti“.

Universalios ir nekintančios moralinės normos asmens ir visuomenės tarnyboje

95. Bažnyčios mokymas, ypač jos tvirtumas ginant universalią ir nuolatinę įsakymų, draudžiančių vidujai blogus veiksmus, galiojimą, neretai laikomas nepakenčiamo nelankstumo ženklu, ypač atsižvelgiant į itin sudėtingas ir konfliktines situacijas, esančias individų ir šiuolaikinės visuomenės moraliniame gyvenime; šis nelankstumas, kaip teigiama, kontrastuoja su Bažnyčios motiniškumu. Girdima, kad Bažnyčiai trūksta supratimo ir užuojautos. Tačiau Bažnyčios motiniškumas iš tikrųjų niekada negali būti atskirtas nuo jos mokymo misijos, kurią ji visada privalo vykdyti kaip ištikima Kristaus, kuris yra pati Tiesa, Sužadėtinė. „Kaip Mokytoja, ji niekada nepavargsta skelbti moralinės normos… Bažnyčia jokiu būdu nėra šios normos autorė ar arbitras. Paklusdama tiesai, kuri yra Kristus, kurio atvaizdas atsispindi žmogaus asmens prigimtyje ir orume, Bažnyčia aiškina moralinę normą ir siūlo ją visiems geros valios žmonėms, neslėpdama jos radikalumo ir tobulumo reikalavimų“.

Iš tikrųjų tikras supratimas ir užuojauta turi reikšti meilę asmeniui, jo tikrajam gėriui, jo autentiškai laisvei. Ir tai, žinoma, neatsiranda slepiant ar silpninant moralinę tiesą, bet siūlant ją giliausia prasme kaip Dievo amžinosios Išminties, kurią gavome Kristuje, išsiliejimą ir kaip tarnystę žmogui, jo laisvės augimui ir laimės pasiekimui.

Vis dėlto aiškus ir tvirtas moralinės tiesos pateikimas niekada negali būti atskirtas nuo gilios ir nuoširdžios pagarbos, kylančios iš to kantraus ir pasitikinčio meilės, kurios žmogui visada reikia jo moralinėje kelionėje, dažnai varginančioje dėl sunkumų, silpnumo ir skausmingų situacijų. Bažnyčia niekada negali atsisakyti „tiesos ir nuoseklumo principo, pagal kurį ji nesutinka vadinti gėrio blogiu ir blogio gėriu“; ji visada turi būti atsargi, kad nepalaužtų sužeistos nendrės ir neužgesintų silpnai rusenančio dagčio (plg. Iz 42, 3). Kaip rašė Paulius VI: „Nors yra išskirtinis meilės sieloms pasireiškimas nieko nepraleisti iš Kristaus išganingojo mokymo, tai visada turi būti sujungta su tolerancija ir meile, kaip pats Kristus rodė savo pokalbiuose ir bendravime su žmonėmis. Atėjęs ne teisti pasaulio, bet jį išgelbėti, jis buvo bekompromisis nuodėmei, bet kantrus ir gailestingas nusidėjėliams“.

96. Bažnyčios tvirtumas ginant universalias ir nekintančias moralines normas visiškai nėra žeminantis. Jo vienintelis tikslas yra tarnauti tikrajai žmogaus laisvei. Kadangi laisvė negali egzistuoti be tiesos ar priešpastatant ją tiesai, kategoriška – nepalenkiama ir bekompromisė – absoliučiai būtinų žmogaus asmens orumo reikalavimų gynyba turi būti laikoma keliu ir sąlyga pačiai laisvės egzistencijai.

Ši tarnystė skirta kiekvienam žmogui, laikomam jo būties ir egzistencijos unikalume ir išskirtinume: tik paklusdamas universalioms moralinėms normoms žmogus randa pilną savo asmeninio unikalumo patvirtinimą ir autentiško moralinio augimo galimybę. Dėl šios priežasties ši tarnystė taip pat skirta visai žmonijai: ji skirta ne tik individams, bet ir bendruomenei, pačiai visuomenei. Šios normos iš tikrųjų yra nepajudinamas pagrindas ir tvirtas teisingo ir taikaus žmogaus sambūvio garantas, taigi ir tikros demokratijos, kuri gali atsirasti ir vystytis tik remiantis visų jos narių lygybe, turinčių bendras teises ir pareigas. Kai kalbama apie moralines normas, draudžiančias vidinį blogį, nėra jokių privilegijų ar išimčių niekam. Nesvarbu, ar esi pasaulio valdovas, ar „vargingiausias iš vargšų“ žemės paviršiuje. Prieš moralės reikalavimus mes visi esame absoliučiai lygūs.

97. Tokiu būdu moralinės normos, ypač neigiamos, draudžiančios blogį, išryškina savo prasmę ir jėgą, tiek asmeninę, tiek socialinę. Saugodamos nepažeidžiamą kiekvieno žmogaus asmens orumą, jos padeda išsaugoti žmogaus socialinį audinį ir jo tinkamą bei vaisingą vystymąsi. Ypatingai antroji Dekalogo lentelė – tie įsakymai, kuriuos Jėzus pacitavo Evangelijos jaunuoliui (plg. Mt 19, 19) – sudaro būtinas visų socialinio gyvenimo taisykles.

Šie įsakymai yra suformuluoti bendrais terminais. Tačiau pats faktas, kad „visų socialinių institucijų kilmė, subjektas ir tikslas yra ir turėtų būti žmogaus asmuo“, leidžia juos tikslinti ir išsamiau išdėstyti detaliame elgesio kodekse. Pagrindinės socialinio gyvenimo moralinės taisyklės taip numato specifinius reikalavimus, į kuriuos privalo atsižvelgti tiek viešosios valdžios, tiek piliečiai. Net jei ketinimai kartais gali būti geri, o aplinkybės dažnai sudėtingos, civilinės valdžios ir atskiri individai niekada neturi teisės pažeisti pagrindinių ir neatimamų žmogaus asmens teisių. Galų gale tik tokia moralė, kuri pripažįsta tam tikras normas kaip galiojančias visada ir visiems, be jokios išimties, gali garantuoti etinį socialinio sambūvio pagrindą, tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Moralė ir socialinio bei politinio gyvenimo atnaujinimas

98. Susidūrus su rimtomis socialinės ir ekonominės neteisybės bei politinės korupcijos formomis, darančiomis įtaką ištisoms tautoms ir nacijoms, auga labai daugelio žmonių, kurių pagrindinės žmogaus teisės buvo sutryptos ir paniekintos, pasipiktinimo reakcija, taip pat vis labiau plintantis ir aštrus poreikis radikaliai asmeninei ir socialinei atsinaujinimui, kuris galėtų užtikrinti teisingumą, solidarumą, sąžiningumą ir atvirumą.

Žinoma, priešakyje laukia ilgas ir sunkus kelias; tokio atnaujinimo įgyvendinimas pareikalaus milžiniškų pastangų, ypač dėl priežasčių, sukeliančių ir sunkinančių šiuolaikiniame pasaulyje esančias neteisybės situacijas, skaičiaus ir sunkumo. Tačiau, kaip rodo istorija ir asmeninė patirtis, nesunku atrasti šių situacijų pagrindą sudarančias priežastis, kurios yra tinkamai „kultūrinės“, susijusios su specifiniais žmogaus, visuomenės ir pasaulio matymo būdais. Iš tiesų, kultūros klausimo šerdyje randame moralinį jausmą, kuris savo ruožtu yra įsišaknijęs ir išpildomas religiniame jausme.

99. Tik Dievas, Aukščiausiasis Gėris, sudaro nepajudinamą moralės pagrindą ir esminę sąlygą, taigi ir įsakymų, ypač tų neigiamų įsakymų, kurie visada ir kiekvienu atveju draudžia elgesį ir veiksmus, nesuderinamus su kiekvieno žmogaus asmens orumu. Aukščiausiasis Gėris ir moralinis gėris susitinka tiesoje: Dievo, Kūrėjo ir Atpirkėjo, tiesoje, ir žmogaus, sukurto ir atpirkto jo, tiesoje. Tik šioje tiesoje įmanoma sukurti atnaujintą visuomenę ir išspręsti sudėtingas ir sunkias ją veikiančias problemas, visų pirma įvairių totalitarizmo formų įveikimo problemą, kad būtų atvertas kelias autentiškai asmens laisvei. „Totalitarizmas kyla iš objektyvia prasme tiesos neigimo. Jei nėra transcendentinės tiesos, kuriai paklusdamas žmogus pasiekia savo pilną tapatybę, tada nėra patikimo principo, garantuojančio teisingus santykius tarp žmonių. Jų savanaudiški interesai kaip klasės, grupės ar nacijos neišvengiamai supriešina juos vienus su kitais. Jei nepripažįstama transcendentinė tiesa, tada valdžios jėga perima viršų, ir kiekvienas asmuo linkęs visiškai išnaudoti turimas priemones, kad primestų savo interesus ar savo nuomonę, neatsižvelgdamas į kitų teises… Taigi šiuolaikinio totalitarizmo šaknys glūdi transcendentinio žmogaus asmens orumo neigime, kuris, kaip nematomo Dievo matomas atvaizdas, todėl savo prigimtimi yra teisių, kurių niekas negali pažeisti – nei individas, nei grupė, nei klasė, nei nacija, nei valstybė – subjektas. Net socialinio kūno dauguma negali pažeisti šių teisių, eidama prieš mažumą, ją izoliudama, engdama ar išnaudodama, ar bandydama ją sunaikinti“.

Todėl neatskiriamas ryšys tarp tiesos ir laisvės – kuris išreiškia esminį Dievo išminties ir valios ryšį – yra itin reikšmingas asmenų gyvenimui socialinėje-ekonominėje ir socialinėje-politinėje srityje. Tai aiškiai matoma Bažnyčios socialiniame mokyme – kuris „priklauso… teologijos, ypač moralinės teologijos, sričiai“ – ir jos pateikime įsakymų, reguliuojančių socialinį, ekonominį ir politinį gyvenimą, ne tik bendrų nuostatų, bet ir tikslių bei specifinių elgesio rūšių ir konkrečių veiksmų atžvilgiu.

100. Katalikų Bažnyčios katekizmas tvirtina, kad „ekonominiais klausimais pagarba žmogaus orumui reikalauja praktikuoti saikingumo dorybę, kad būtų sušvelnintas mūsų prisirišimas prie šio pasaulio gėrybių; teisingumo dorybę, kad būtų išsaugotos mūsų artimo teisės ir atiduota tai, kas jam priklauso; ir solidarumo, vadovaujantis Auksine taisykle ir pagal Viešpaties dosnumą, kuris ‘nors buvo turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs jo vargu taptumėte turtingi’ (2 Kor 8, 9)“. Katekizmas toliau pateikia eilę elgesio rūšių ir veiksmų, prieštaraujančių žmogaus orumui: vagystę, tyčinį paskolintų ar pamestų daiktų laikymą, verslo sukčiavimą (plg. Įst 25, 13-16), neteisingus atlyginimus (plg. Įst 24, 14-15), kainų didinimą, pasinaudojant kito nežinojimu ar sunkumais (plg. Am 8, 4-6), įmonės bendros nuosavybės pasisavinimą ir privatų naudojimą, blogai atliktą darbą, mokesčių sukčiavimą, čekių ir sąskaitų klastojimą, pernelyg dideles išlaidas, švaistymą ir kt. Jis tęsia: „Septintasis įsakymas draudžia veiksmus ar įmones, kurios dėl bet kokios priežasties – savanaudiškos ar ideologinės, komercinės ar totalitarinės – veda prie žmogaus pavergimo, nepaisymo jų asmens orumo, jų pirkimo, pardavimo ar keitimo kaip prekių. Prievarta sumažinti asmenis iki naudojimo vertės ar pelno šaltinio yra nuodėmė prieš jų kaip asmenų orumą ir pagrindines teises. Šventasis Paulius pataisė krikščionį šeimininką, kad jis traktuotų savo krikščionį vergą ‘nebe kaip vergą, bet… kaip brolį… Viešpatyje’ (Filem 16)“.

101. Politinėje sferoje būtina pastebėti, kad sąžiningumas santykiuose tarp valdančiųjų ir valdomųjų, skaidrumas viešajame administravime, nešališkumas tarnaujant politiniam kūnui, pagarba politinių oponentų teisėms, kaltinamųjų teisių apsauga nuo skubotų teismų ir nuosprendžių, teisingas ir sąžiningas viešųjų lėšų naudojimas, dviprasmiškų ar neteisėtų priemonių atmetimas siekiant įgyti, išlaikyti ar bet kokia kaina padidinti valdžią – visi šie principai pirmiausia yra įsišakniję ir iš tikrųjų gauna savo išskirtinį skubumą iš transcendentinės asmens vertės ir objektyvių moralinių reikalavimų, susijusių su valstybių veikimu. Kai šių principų nesilaikoma, silpnėja pats politinio sambūvio pagrindas, ir visuomenės gyvenimas pamažu tampa pavojingas, grėsmingas ir pasmerktas irti (plg. Ps 14, 3-4; Apr 18, 2-3, 9-24). Šiandien, kai daugelyje šalių žlugo ideologijos, siejusios politiką su totalitarine pasaulio samprata – marksizmas yra svarbiausia iš jų – ne mažesnis pavojus kyla, kad bus neigiamos pagrindinės žmogaus asmens teisės ir kad religiniai troškimai, kylantys kiekvieno žmogaus širdyje, vėl bus absorbuojami į politiką. Tai rizika, kad demokratija susilies su etiniu reliatyvizmu, kuris pašalintų bet kokį patikimą moralinį orientyrą iš politinio ir socialinio gyvenimo, o gilesniu lygmeniu padarytų tiesos pripažinimą neįmanomu. Iš tiesų, „jei nėra galutinės tiesos, kuri vadovautų ir nukreiptų politinę veiklą, idėjos ir įsitikinimai gali būti lengvai manipuliuojami dėl valdžios. Kaip rodo istorija, demokratija be vertybių lengvai virsta atviru ar vos užmaskuotu totalitarizmu“.

Taigi, kiekvienoje asmeninio, šeimos, socialinio ir politinio gyvenimo srityje moralė – pagrįsta tiesa ir tiesoje atvira autentiškai laisvei – teikia pirminę, būtiną ir nepaprastai vertingą paslaugą ne tik asmens augimui gėryje, bet ir visuomenei bei jos tikrajam vystymuisi.

Malonė ir paklusnumas Dievo įstatymui

102. Net sudėtingiausiose situacijose žmogus privalo gerbti moralės normą, kad galėtų paklusti šventam Dievo įsakymui ir būti nuoseklus savo, kaip asmens, orumui. Žinoma, harmonijos tarp laisvės ir tiesos išlaikymas kartais reikalauja neįprastų aukų ir turi būti laimėtas didele kaina: tai gali netgi apimti kankinystę. Tačiau, kaip rodo visuotinė ir kasdienė patirtis, žmogus yra gundomas nutraukti šią harmoniją: „Aš nedarau to, ko noriu, bet darau būtent tai, ko nekenčiu… Nedarau gėrio, kurio noriu, bet blogio, kurio nenoriu“ (Rom 7, 15, 19).

Kokia yra šio vidinio žmogaus susiskaldymo galutinė priežastis? Jo nuodėmės istorija prasideda, kai jis nebe pripažįsta Viešpaties savo Kūrėju ir pats nori būti tas, kuris visiškai nepriklausomai nustato, kas yra gera ir kas yra bloga. „Jūs būsite kaip Dievas, žinantis gėrį ir blogį“ (Pr 3, 5): tai buvo pirmoji pagunda, ir ji atsispindi visose kitose pagundose, kurioms žmogus lengviau pasiduoda dėl pirminio nuopuolio.

Tačiau pagundos gali būti įveiktos, nuodėmių galima išvengti, nes kartu su įsakymais Viešpats mums suteikia galimybę jų laikytis: „Jo akys yra ant tų, kurie jo bijo, ir jis žino kiekvieną žmogaus darbą. Jis niekam neliepė būti bedieviu ir niekam nedavė leidimo nusidėti“ (Sir 15, 19-20). Dievo įstatymo laikymasis konkrečiose situacijose gali būti sunkus, labai sunkus, bet niekada nėra neįmanomas. Tai nuolatinis Bažnyčios tradicijos mokymas, išreikštas Tridento Susirinkime: „Niekas, kad ir kiek būtų pateisintas, neturėtų laikyti savęs atleistu nuo įsakymų laikymosi, nei turėtų vartoti tą neapgalvotą teiginį, kurį Tėvai uždraudė anatema, kad Dievo įsakymai yra neįmanomi laikytis pateisintam žmogui. Nes Dievas neliepia neįmanomo, bet įsakydamas jis ragina daryti, ką gali, ir melsti to, ko negali, ir jis suteikia savo pagalbą, kad galėtum. Jo įsakymai nėra sunkūs (plg. 1 Jn 5, 3); jo jungas yra lengvas, o našta lengva (plg. Mt 11, 30)“.

103. Žmogus visada turi prieš save dvasinį vilties horizontą, dėka dieviškosios malonės pagalbos ir bendradarbiaudamas su žmogaus laisve.

Atpirkėjo perverto šono (plg. Jn 19, 34) ištekantys Sakramentai, ypač Eucharistija, kur tikintieji randa malonę ir jėgą visada laikytis Dievo švento įstatymo, net ir didžiausių sunkumų metu. Kaip pastebi šventasis Andriejus Kretietis, pats įstatymas „buvo pagyvintas malonės ir tarnauja jai harmoningai ir vaisingai derindamas. Kiekvienas elementas išlaikė savo savybes be pokyčių ar sumaišties. Dievišku būdu jis pavertė tai, kas galėjo būti sunku ir tironiška, į tai, kas lengva nešti ir laisvės šaltinis“.

Tik Kristaus Atpirkimo paslaptyje mes atrandame „konkrečias“ žmogaus galimybes. „Labai rimta klaida būtų daryti išvadą… kad Bažnyčios mokymas iš esmės yra tik ‘idealas’, kuris turi būti pritaikytas, proporcingas, graduotas pagal vadinamąsias konkrečias žmogaus galimybes, atsižvelgiant į ‘svarstomų gėrybių balansavimą’. Bet kokios yra ‘konkrečios žmogaus galimybės’? Ir apie kokį žmogų kalbame? Apie žmogų, valdomą geismo, ar apie žmogų, atpirktą Kristaus? Būtent tai yra svarbiausia: Kristaus atpirkimo tikrovė. Kristus mus atpirko! Tai reiškia, kad jis suteikė mums galimybę įgyvendinti visą mūsų būties tiesą; jis išlaisvino mūsų laisvę iš geismų viešpatavimo. Ir jei atpirktas žmogus vis dar nusideda, tai nėra dėl Kristaus atperkamojo veiksmo netobulumo, bet dėl žmogaus valios nesinaudoti malone, kuri kyla iš to veiksmo. Dievo įsakymas, žinoma, yra proporcingas žmogaus galimybėms; bet tai galimybės žmogaus, kuriam buvo suteikta Šventoji Dvasia; žmogaus, kuris, nors ir patekęs į nuodėmę, visada gali gauti atleidimą ir mėgautis Šventosios Dvasios buvimu“.

104. Šiame kontekste tinkamai atsižvelgiama tiek į Dievo gailestingumą atsiverčiančiam nusidėjėliui, tiek į žmogaus silpnumo supratimą. Toks supratimas niekada nereiškia kompromiso ir gėrio bei blogio standarto falsifikavimo, siekiant jį pritaikyti prie konkrečių aplinkybių. Nusidėjėliui yra visiškai žmogiška pripažinti savo silpnumą ir prašyti gailestingumo už savo klaidas; nepriimtina yra to asmens nuostata, kuris savo silpnumą paverčia tiesos apie gėrį kriterijumi, kad galėtų jaustis pateisintas, net nereikalaudamas kreiptis į Dievą ir jo gailestingumą. Tokia nuostata kenkia visos visuomenės moralei, nes skatina abejones dėl moralinio įstatymo objektyvumo apskritai ir atmeta moralinių draudimų, susijusių su specifiniais žmogaus veiksmais, absoliutumą, galiausiai sukeldama painiavą visose vertybių sprendimuose.

Vietoj to turėtume įsidėmėti Evangelijos palyginimo apie fariziejų ir mokesčių rinkėją (plg. Lk 18, 9-14) žinią. Mokesčių rinkėjas galėjo turėti tam tikrą pateisinimą už padarytas nuodėmes, pavyzdžiui, sumažindamas savo atsakomybę. Bet jo malda nesikoncentruoja į tokius pateisinimus, o veikiau į savo nevertumą prieš begalinį Dievo šventumą: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ (Lk 18, 13). Fariziejus, kita vertus, yra savipateisintas, randantis pasiteisinimą kiekvienai savo klaidai. Čia susiduriame su dviem skirtingomis žmogaus moralinės sąžinės nuostatomis kiekviename amžiuje. Mokesčių rinkėjas atstovauja „atgailaujančiai“ sąžinei, visiškai suvokiančiai savo prigimties trapumą ir matančiai savo klaidose, nepaisant subjektyvių pateisinimų, savo atpirkimo poreikio patvirtinimą. Fariziejus atstovauja „savimi patenkintai“ sąžinei, iliuzijai, kad ji sugeba laikytis įstatymo be malonės pagalbos ir įsitikinusi, kad jai nereikia gailestingumo.

105. Visi žmonės turi labai rūpintis, kad jų nepaveiktų fariziejaus nuostata, kuri siekia pašalinti savo ribų ir nuodėmės suvokimą. Mūsų laikais ši nuostata ypač išreiškiama bandymu pritaikyti moralinę normą prie savo gebėjimų ir asmeninių interesų, ir net atmetant pačią normos idėją. Kita vertus, priimant „neproporciją“ tarp įstatymo ir žmogaus gebėjimų (tai yra, žmogaus moralinių jėgų, paliktų sau, galimybių) uždegamas malonės troškimas ir paruošiama ją priimti. „Kas išvaduos mane iš šio mirties kūno?“ – klausia apaštalas Paulius. Ir su džiaugsmo bei dėkingumo proveržiu jis atsako: „Dėkoju Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“ (Rom 7, 24-25).

Tą patį suvokimą randame šioje šventojo Ambraziejaus Milano maldoje: „Kas tada yra žmogus, jei tu jo nelankai? Prisimink, Viešpatie, kad padarei mane kaip silpną, kad formavai mane iš dulkių. Kaip galiu stovėti, jei tu nuolat nežiūri į mane, kad sustiprintum šį molį, kad mano stiprybė kiltų iš tavo veido? Kai slepi savo veidą, viskas silpnėja (Ps 104, 29): jei atsigręži į mane, vargas man! Manyje neturi ką matyti, tik mano nusikaltimų dėmes; nėra naudos nei būti apleistam, nei būti matomam, nes kai esame matomi, mes tave įžeidžiame. Vis dėlto galime įsivaizduoti, kad Dievas neatmeta tų, kuriuos mato, nes jis apvalo tuos, į kuriuos žvelgia. Prieš jį dega ugnis, galinti sunaudoti mūsų kaltę (plg. Joel 2, 3)“.

Moralė ir nauja evangelizacija

106. Evangelizacija yra galingiausias ir įkvepiantis iššūkis, su kuriuo Bažnyčia susiduria nuo pat savo pradžios. Iš tiesų, šis iššūkis kyla ne tiek iš socialinių ir kultūrinių aplinkų, su kuriomis ji susiduria istorijos eigoje, kiek iš Prisikėlusio Kristaus mandato, kuris apibrėžia pačią Bažnyčios egzistencijos priežastį: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).

Tačiau bent jau daugeliui tautų dabartinis laikas yra pažymėtas didžiuliu iššūkiu imtis „naujos evangelizacijos“, Evangelijos skelbimo, kuris visada yra naujas ir visada neša naujus dalykus, evangelizacijos, kuri turi būti „nauja savo užsidegimu, metodais ir išraiška“. Dekristianizacija, kuri sunkiai slegia ištisas tautas ir bendruomenes, kadaise turtingas tikėjimu ir krikščionišku gyvenimu, reiškia ne tik tikėjimo praradimą ar bet kokiu atveju jo tapimą nereikšmingu kasdieniam gyvenimui, bet taip pat, ir būtinai, moralinio jausmo nuosmukį ar aptemimą. Tai vyksta tiek dėl Evangelijos moralės originalumo suvokimo praradimo, tiek dėl pagrindinių principų ir etinių vertybių užtemimo. Šiandien plačiai paplitusios subjektyvizmo, utilitarizmo ir reliatyvizmo tendencijos atrodo ne tik kaip pragmatiškos nuostatos ar elgesio modeliai, bet veikiau kaip požiūriai, turintys teorinį pagrindą ir reikalaujantys visiško kultūrinio bei socialinio teisėtumo.

107. Evangelizacija – taigi ir „nauja evangelizacija“ – taip pat apima moralės skelbimą ir pateikimą. Pats Jėzus, skelbdamas Dievo Karalystę ir jos išganingąją meilę, kvietė žmones į tikėjimą ir atsivertimą (plg. Mk 1, 15). Ir kai Petras su kitais apaštalais skelbė Jėzaus Nazariečio prisikėlimą iš mirusiųjų, jis pasiūlė naują gyvenimą, kurį reikia gyventi, „kelią“, kurį reikia sekti, tiems, kurie būtų Prisikėlusiojo mokiniai (plg. Apd 2, 37-41; 3, 17-20).

Kaip ir skelbdama tikėjimo tiesas, ir dar labiau pateikdama krikščioniškos moralės pagrindus ir turinį, nauja evangelizacija parodys savo autentiškumą ir išlaisvins visą savo misionierišką jėgą, kai bus vykdoma per dovaną ne tik skelbiamo žodžio, bet ir gyvenamo žodžio. Ypatingai šventumo gyvenimas, kuris spinduliuoja tiek daugelyje Dievo Tautos narių, kuklus ir dažnai nematomas, yra paprasčiausias ir patraukliausias būdas iš karto suvokti tiesos grožį, išlaisvinančią Dievo meilės jėgą ir besąlygiškos ištikimybės visiems Viešpaties įstatymo reikalavimams vertę, net ir sudėtingiausiose situacijose. Dėl šios priežasties Bažnyčia, kaip išmintinga moralės mokytoja, visada kvietė tikinčiuosius ieškoti ir rasti šventuosiuose, o visų pirma Dievo Motinoje, „pilnoje malonės“ ir „visai šventoje“, modelį, jėgą ir džiaugsmą, reikalingą gyventi pagal Dievo įsakymus ir Evangelijos Palaiminimus.

Šventųjų gyvenimai, kaip Dievo gerumo atspindys – To, kuris „vienas yra geras“ – sudaro ne tik tikrą tikėjimo išpažinimą ir paskatą juo dalytis su kitais, bet ir Dievo bei jo begalinio šventumo pašlovinimą. Šventumo gyvenimas taip pilnai išreiškia ir efektyviai įgyvendina trigubą ir vieningą munus propheticum, sacerdotale et regale, kurį kiekvienas krikščionis gauna kaip dovaną, gimdamas iš naujo „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5) per Krikštą. Jo moralinis gyvenimas turi „dvasinio garbinimo“ (Rom 12, 1; plg. Fil 3, 3) vertę, kylančią ir maitinamą iš to neišsenkančio šventumo ir Dievo pašlovinimo šaltinio, kuris randamas Sakramentuose, ypač Eucharistijoje: dalyvaudamas Kryžiaus aukoje, krikščionis prisijungia prie Kristaus savęs dovanojančios meilės ir yra įgalinamas bei įsipareigoja gyventi ta pačia meile visuose savo mintyse ir darbuose. Moraliniame gyvenime taip pat akivaizdžiai ir efektyviai pasireiškia krikščionio karališkoji tarnystė: malonės pagalba, kuo labiau žmogus paklūsta naujam Šventosios Dvasios įstatymui, tuo labiau jis auga laisvėje, į kurią yra pašauktas tiesos, meilės ir teisingumo tarnystėje.

108. Naujos evangelizacijos ir jos siūlomo bei jos šventumo ir misionieriško uolumo vaisiais pažadinamo naujo moralinio gyvenimo šerdyje yra Kristaus Dvasia, Šventosios Motinos Bažnyčios vaisingumo principas ir jėga. Kaip priminė popiežius Paulius VI: „Evangelizacija niekada nebus įmanoma be Šventosios Dvasios veikimo“. Jėzaus Dvasia, priimta tikinčiojo nuolankia ir klusnia širdimi, skatina krikščioniško moralinio gyvenimo klestėjimą ir šventumo liudijimą tarp didžiulės pašaukimų, dovanų, atsakomybių, sąlygų ir gyvenimo situacijų įvairovės. Kaip kartą pastebėjo Novacianas, išreikšdamas autentišką Bažnyčios tikėjimą, būtent Šventoji Dvasia „patvirtino mokinių širdis ir protus, atskleidė Evangelijos paslaptis, apšvietė juos dieviškų dalykų šviesa. Jo dovanos sustiprinti, jie nebijojo nei kalėjimų, nei grandinių dėl Viešpaties vardo; iš tiesų jie net trypė pasaulio galias ir kankinimus, ginkluoti ir sustiprinti jo, turėdami savyje dovanas, kurias ta pati Dvasia teikia ir nukreipia kaip brangakmenius Bažnyčiai, Kristaus Sužadėtinei. Iš tikrųjų jis Bažnyčioje kelia pranašus, moko mokytojus, vadovauja kalboms, atlieka stebuklus ir gydymus, daro stebuklus, suteikia dvasių įžvalgą, paskiria valdymą, įkvepia patarimus, paskirsto ir harmonizuoja visas kitas charizmatines dovanas. Taip jis visur ir viskuo užbaigia ir tobulina Viešpaties Bažnyčią“.

Šiame gyvame naujos evangelizacijos kontekste, skirtame generuoti ir maitinti „tikėjimą, kuris veikia per meilę“ (plg. Gal 5, 6), ir susijusiame su Šventosios Dvasios darbu, dabar galime suprasti tinkamą vietą, kurią nuolatinis teologinis apmąstymas apie moralinį gyvenimą užima Bažnyčioje, tikinčiųjų bendruomenėje. Taip pat galime kalbėti apie moralinių teologų misiją ir atsakomybę.

Moralinių teologų tarnystė

109. Visa Bažnyčia yra pašaukta evangelizacijai ir tikėjimo gyvenimo liudijimui, nes ji buvo padaryta Viešpaties Jėzaus munus propheticum dalininke per jo Dvasios dovaną. Dėka nuolatinio Tiesos Dvasios buvimo Bažnyčioje (plg. Jn 14, 16-17), „visuotinis tikinčiųjų kūnas, gavęs šventojo patepimą (plg. 1 Jn 2, 20, 27), negali klysti tikėjime. Šią ypatingą savybę jis demonstruoja per antgamtinį tikėjimo jausmą visoje tautoje, kai, ‘nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečių tikinčiojo’, jis išreiškia visų sutarimą tikėjimo ir moralės klausimais“.

Siekdama vykdyti savo pranašišką misiją, Bažnyčia privalo nuolat pažadinti arba „įžiebti“ savo tikėjimo gyvenimą (plg. 2 Tim 1, 6), ypač per vis gilesnį apmąstymą, Šventosios Dvasios vadovaujamą, apie paties tikėjimo turinį. Teologo „pašaukimas“ Bažnyčioje yra specifinėje tarnyboje šiam „tikėjimo pastangų suprasti tikėjimą“ tikslui. Kaip moko instrukcija Donum Veritatis: „Tarp pašaukimų, kuriuos Dvasia pažadina Bažnyčioje, yra teologo pašaukimas. Jo vaidmuo yra ypač siekti vis gilesnio Dievo žodžio, randamo įkvėptuose Raštuose ir perduodamo gyvoje Bažnyčios Tradicijoje, supratimo. Jis tai daro bendrystėje su Magisteriumu, kuriam pavesta atsakomybė saugoti tikėjimo depozitą. Savo prigimtimi tikėjimas kreipiasi į protą, nes jis atskleidžia žmogui jo likimo tiesą ir kelią jam pasiekti. Apreikštoji tiesa, be abejo, pranoksta mūsų išsakymą. Visos mūsų sąvokos neatitinka jos galutinio neišmatuojamo didingumo (plg. Ef 3, 19). Nepaisant to, apreikštoji tiesa kviečia protą – Dievo dovaną, skirtą tiesos įsisavinimui – įžengti į jos šviesą ir taip tam tikru mastu suprasti tai, kuo jis tiki. Teologinė mokslas atsako į tiesos kvietimą, siekdamas suprasti tikėjimą. Taip jis padeda Dievo Tautai įvykdyti apaštalo įsakymą (plg. 1 Pt 3, 15) duoti apskaitą už jų viltį tiems, kurie to prašo“.

Esminis teologijos tapatybės apibrėžimui, ir atitinkamai teologijai vykdyti savo tinkamą misiją, yra jos gilaus ir gyvybinio ryšio su Bažnyčia, jos paslaptimi, gyvenimu ir misija pripažinimas: „Teologija yra bažnytinė mokslas, nes ji auga Bažnyčioje ir veikia Bažnyčią… Tai tarnystė Bažnyčiai, todėl ji turi jaustis aktyviai įsitraukusi į Bažnyčios misiją, ypač į jos pranašišką misiją“. Savo prigimtimi ir procedūromis autentiška teologija gali klestėti ir vystytis tik per įsipareigojusį ir atsakingą dalyvavimą ir „priklausymą“ Bažnyčiai kaip „tikėjimo bendruomenei“. Savo ruožtu teologinių tyrimų ir gilesnių įžvalgų vaisiai tampa Bažnyčios ir jos tikėjimo gyvenimo praturtinimo šaltiniu.

110. Viskas, kas buvo pasakyta apie teologiją apskritai, gali ir privalo būti pasakyta apie moralinę teologiją, matomą jos specifinėje prigimtyje kaip mokslinį apmąstymą apie Evangeliją kaip naujos gyvybės dovaną ir įsakymą, apmąstymą apie gyvenimą, kuris „ištaria tiesą meilėje“ (plg. Ef 4, 15) ir apie Bažnyčios šventumo gyvenimą, kuriame spindi tiesa apie gėrį, atvestą į jo tobulumą. Bažnyčios Magisteriumas intervencuoja ne tik tikėjimo, bet ir, neatskiriamai, moralės srityje. Jis turi užduotį „įžvelgti, normatyviniais sprendimais, privalomais tikinčiųjų sąžinėms, tuos veiksmus, kurie patys savaime atitinka tikėjimo reikalavimus ir skatina jų išraišką gyvenime, ir tuos, kurie, priešingai, dėl savo vidinio blogio yra nesuderinami su tokiais reikalavimais“. Skelbdamas Dievo įsakymus ir Kristaus meilę, Bažnyčios Magisteriumas taip pat moko tikinčiuosius specifiniais konkrečiais įsakymais ir reikalauja, kad jie sąžinėje juos laikytų morališkai privalomais. Be to, Magisteriumas atlieka svarbų budrumo darbą, įspėdamas tikinčiuosius apie galimų klaidų, net tik numanomų, buvimą, kai jų sąžinės nesugeba pripažinti Magisteriumo mokomų moralinių normų teisingumo ir tiesos.

Šioje vietoje reikia apsvarstyti specifinę užduotį tų, kurie, gavę teisėtų Ganytojų mandatą, moko moralinės teologijos seminarijose ir teologijos fakultetuose. Jie turi sunkią pareigą mokyti tikinčiuosius – ypač būsimus Ganytojus – apie visus tuos įsakymus ir praktines normas, kurias Bažnyčia autoritetingai skelbia. Pripažindami galimus Magisteriumo naudojamų žmogaus argumentų apribojimus, moraliniai teologai yra pašaukti gilinti supratimą apie priežastis, slypinčias už jo mokymų, ir išdėstyti siūlomų įsakymų galiojimą ir privalomumą, demonstruodami jų tarpusavio ryšį ir santykį su galutiniu žmogaus tikslu. Moraliniai teologai turi pateikti Bažnyčios mokymą ir, vykdydami savo tarnystę, duoti ištikimo pritarimo, tiek vidinio, tiek išorinio, Magisteriumo mokymui tiek dogmų, tiek moralės srityse, pavyzdį. Bendradarbiaudami su hierarchiniu Magisteriumu, teologai bus labai susirūpinę vis aiškiau išryškinti biblijinius pagrindus, etinę reikšmę ir antropologinius rūpesčius, kurie yra Bažnyčios pateiktos moralinės doktrinos ir žmogaus vizijos pagrindas.

111. Tarnystė, kurią moraliniai teologai yra pašaukti teikti šiuo metu, yra nepaprastai svarbi, ne tik Bažnyčios gyvenimui ir misijai, bet ir žmogaus visuomenei bei kultūrai. Moraliniai teologai turi užduotį, glaudžiai ir gyvybiškai susijusią su bibline ir dogmatine teologija, savo moksliniu apmąstymu išryškinti „tą dinamišką aspektą, kuris paskatins atsaką, kurį žmogus privalo duoti dieviškajam kvietimui, ateinančiam jo meilės augimo procese, išganymo bendruomenėje. Tokiu būdu moralinė teologija įgis vidinę dvasinę dimensiją, atsakydama į poreikį pilnai išvystyti imago Dei, esančią žmoguje, ir atsakydama į dvasinio vystymosi dėsnius, aprašytus krikščioniškoje asketinėje ir mistinėje teologijoje“.

Žinoma, moralinė teologija ir jos mokymas šiuolaikiniame pasaulyje susiduria su ypatingais sunkumais. Kadangi Bažnyčios moralė neišvengiamai apima normatyvinę dimensiją, moralinė teologija negali būti sumažinta iki žinių rinkinio, sukurto tik vadinamųjų elgesio mokslų kontekste. Pastarieji nagrinėja moralės fenomeną kaip istorinį ir socialinį faktą; moralinė teologija, nors ir turi pasinaudoti elgesio ir gamtos mokslais, nesiremia vien formalaus empirinio stebėjimo ar fenomenologinio supratimo rezultatais. Iš tikrųjų elgesio mokslų reikšmė moralinei teologijai visada turi būti matuojama pagal pirminį klausimą: Kas yra gera ar bloga? Ką reikia daryti, kad turėtum amžinąjį gyvenimą?

112. Moralinis teologas todėl privalo atidžiai įžvelgti šiuolaikiniame, vyraujančiame moksliniame ir techniniame kultūros kontekste, kuris yra veikiamas reliatyvizmo, pragmatizmo ir pozityvizmo pavojų. Teologiniu požiūriu moraliniai principai nepriklauso nuo istorinio momento, kuriame jie atrandami. Be to, tai, kad kai kurie tikintieji elgiasi nesilaikydami Magisteriumo mokymų, ar klaidingai laiko morališkai teisingu elgesį, kurį jų Ganytojai paskelbia prieštaraujančiu Dievo įstatymui, negali būti validus argumentas atmetant Bažnyčios mokomų moralinių normų tiesą. Moralinių principų tvirtinimas nėra formalių empirinių metodų kompetencijoje. Nors ir neatmetant tokių metodų galiojimo, bet tuo pačiu nesiribojant vien jais, moralinė teologija, ištikima antgamtiniam tikėjimo jausmui, pirmiausia atsižvelgia į dvasinę žmogaus širdies dimensiją ir jos pašaukimą į dieviškąją meilę.

Iš tikrųjų, nors elgesio mokslai, kaip ir visi eksperimentiniai mokslai, plėtoja empirinę ir statistinę „normalumo“ sampratą, tikėjimas moko, kad pats šis normalumas neša nuopuolio iš pirminės žmogaus būklės pėdsakus – kitaip tariant, jis yra paveiktas nuodėmės. Tik krikščioniškas tikėjimas nurodo žmogui kelią grįžti į „pradžią“ (plg. Mt 19, 8), kelią, kuris dažnai visiškai skiriasi nuo empirinio normalumo. Todėl elgesio mokslai, nepaisant didelės jų teikiamos informacijos vertės, negali būti laikomi lemiamais moralinių normų rodikliais. Evangelija atskleidžia pilną tiesą apie žmogų ir jo moralinę kelionę, taip apšviesdama ir ragindama nusidėjėlius; ji skelbia jiems Dievo gailestingumą, kuris nuolat veikia, kad apsaugotų juos tiek nuo nevilties dėl jų nesugebėjimo pilnai pažinti ir laikytis Dievo įstatymo, tiek nuo puikybės, kad jie gali būti išgelbėti be nuopelnų. Dievas taip pat primena nusidėjėliams apie atleidimo džiaugsmą, kuris vienintelis suteikia jėgų matyti moraliniame įstatyme išlaisvinančią tiesą, malonės kupiną vilties šaltinį, gyvenimo kelią.

113. Moralės doktrinos mokymas apima sąmoningą šių intelektualinių, dvasinių ir pastoracinių atsakomybių priėmimą. Moraliniai teologai, kurie priėmė Bažnyčios doktrinos mokymo įpareigojimą, todėl turi sunkią pareigą mokyti tikinčiuosius daryti šį moralinį įžvalgumą, būti įsipareigojusiems tikrajam gėriui ir pasitikint kreiptis į Dievo malonę.

Nors nuomonių mainai ir konfliktai gali būti normalios viešojo gyvenimo išraiškos atstovaujamojoje demokratijoje, moralinis mokymas tikrai negali priklausyti vien nuo pagarbos procesui: iš tikrųjų jis jokiu būdu nėra nustatomas laikantis taisyklių ir sprendimų priėmimo procedūrų, būdingų demokratijai. Prieštaravimas, išreikštas kruopščiai organizuotais protestais ir polemika, vykdoma žiniasklaidoje, yra priešingas bažnytinei bendrystei ir teisingam Dievo Tautos hierarchinės konstitucijos supratimui. Opozicija Bažnyčios Ganytojų mokymui negali būti laikoma teisėta krikščioniškos laisvės ar Dvasios dovanų įvairovės išraiška. Kai tai atsitinka, Bažnyčios Ganytojai turi pareigą veikti pagal savo apaštališkąją misiją, primygtinai reikalaudami, kad tikinčiųjų teisė gauti katalikišką doktriną jos grynumu ir vientisumu visada būtų gerbiama. „Niekada nepamiršdamas, kad ir jis pats yra Dievo Tautos narys, teologas privalo būti pagarbus jiems ir įsipareigojęs siūlyti mokymą, kuris jokiu būdu nekenkia tikėjimo doktrinai“.

Mūsų, kaip Ganytojų, atsakomybės

114. Kaip primena Vatikano II Susirinkimas, atsakomybė už Dievo Tautos tikėjimą ir tikėjimo gyvenimą ypač tenka Bažnyčios Ganytojams: „Tarp pagrindinių vyskupų užduočių Evangelijos skelbimas yra svarbiausias. Nes vyskupai yra tikėjimo šaukliai, kurie atveda naujus mokinius pas Kristų. Jie yra autentiški mokytojai, tai yra, mokytojai, apdovanoti Kristaus autoritetu, kurie skelbia jiems patikėtai tautai tikėjimą, kurį reikia tikėti ir įgyvendinti praktikoje; jie šį tikėjimą apšviečia Šventosios Dvasios šviesoje, ištraukdami iš Apreiškimo lobyno senus ir naujus dalykus (plg. Mt 13, 52); jie daro jį vaisingą ir budriai saugo savo kaimenę nuo klaidų, kurios jai grasina (plg. 2 Tim 4, 1-4)“.

Mūsų bendra pareiga, ir netgi prieš tai mūsų bendra malonė, kaip Bažnyčios Ganytojams ir Vyskupams, yra mokyti tikinčiuosius tų dalykų, kurie veda juos pas Dievą, kaip Viešpats Jėzus darė su Evangelijos jaunuoliu. Atsakydamas į klausimą: „Ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“, Jėzus nukreipė jaunuolį į Dievą, kūrinijos ir Sandoros Viešpatį. Jis priminė jam moralinius įsakymus, jau apreikštus Senajame Testamente, ir nurodė jų dvasią bei giliausią prasmę, kviesdamas jaunuolį sekti juo neturte, nuolankume ir meilėje: „Ateik, sek mane!“. Šio mokymo tiesa buvo užantspauduota ant Kryžiaus Kristaus Krauju: Šventojoje Dvasioje ji tapo nauju Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio įstatymu.

Šis „atsakymas“ į moralės klausimą Jėzaus Kristaus buvo ypač patikėtas mums, Bažnyčios Ganytojams; mes buvome pašaukti padaryti jį mūsų skelbimo objektu, vykdydami savo munus propheticum. Tuo pačiu metu mūsų, kaip Ganytojų, atsakomybė dėl krikščioniško moralinio mokymo taip pat turi būti vykdoma kaip munus sacerdotale dalis: tai vyksta, kai mes teikiame tikintiesiems malonės ir pašventinimo dovanas kaip veiksmingą priemonę paklusti Dievo šventam įstatymui, ir kai mūsų nuolatinėmis ir pasitikinčiomis maldomis palaikome tikinčiuosius jų pastangose būti ištikimiems tikėjimo reikalavimams ir gyventi pagal Evangeliją (plg. Kol 1, 9-12). Ypatingai šiandien krikščioniškas moralinis mokymas turi būti viena iš pagrindinių sričių, kuriose mes vykdome savo pastoracinį budrumą, vykdydami savo munus regale.

115. Iš tiesų tai pirmas kartas, kai Bažnyčios Magisteriumas išsamiai išdėstė šio mokymo pagrindinius elementus ir pateikė principus, reikalingus pastoracinei įžvalgai praktinėse ir kultūrinėse situacijose, kurios yra sudėtingos ir netgi lemiamos.

Apreiškimo ir nuolatinio Bažnyčios mokymo, ypač Vatikano II Susirinkimo, šviesoje trumpai priminiau esmines laisvės savybes, taip pat pagrindines vertybes, susijusias su asmens orumu ir jo veiksmų tiesa, kad paklusnumas moraliniam įstatymui būtų įžvelgiamas kaip malonė ir mūsų įvaikinimo vienatiniame Sūnuje ženklas (plg. Ef 1, 4-6). Konkrečiai, šioje enciklikoje įvertinau tam tikras šiuolaikinės moralinės teologijos tendencijas. Dabar perduodu šį įvertinimą jums, paklusdamas Viešpaties žodžiui, kuris Petrui pavedė užduotį stiprinti savo brolius (plg. Lk 22, 32), siekdamas išaiškinti ir padėti mūsų bendrai įžvalgai.

Kiekvienas iš mūsų žino, kokia svarbi yra mokymo, kuris yra šios enciklikos pagrindinė tema ir kuris šiandien iš naujo patvirtinamas Petro įpėdinio autoritetu, reikšmė. Kiekvienas iš mūsų mato, kokia rimta yra tai, kas susiję ne tik su individais, bet ir su visa visuomene, pakartotinai patvirtinant moralinių įsakymų visuotinumą ir nekintamumą, ypač tų, kurie visada ir be išimties draudžia vidujai blogus veiksmus.

Pripažindami šiuos įsakymus, krikščionių širdys ir mūsų pastoracinė meilė klausosi To, kuris „pirmas mus pamilo“ (1 Jn 4, 19), kvietimo. Dievas prašo mūsų būti šventais, kaip jis yra šventas (plg. Kun 19, 2), būti – Kristuje – tobulais, kaip jis yra tobulas (plg. Mt 5, 48). Nepajudinami šio įsakymo reikalavimai grindžiami begaliniu Dievo gailestingumo meile (plg. Lk 6, 36), ir šio įsakymo tikslas yra vesti mus, Kristaus malonės dėka, tuo pilnatviško gyvenimo keliu, kuris tinkamas Dievo vaikams.

116. Mes, kaip vyskupai, turime pareigą budėti, kad Dievo žodis būtų ištikimai mokomas. Mano broliai vyskupystėje, mūsų pastoracinės tarnystės dalis yra užtikrinti, kad šis moralinis mokymas būtų ištikimai perduodamas, ir imtis tinkamų priemonių, kad tikintieji būtų apsaugoti nuo kiekvienos doktrinos ir teorijos, prieštaraujančios jam. Vykdydami šią užduotį mums visiems padeda teologai; vis dėlto teologinės nuomonės nesudaro nei mūsų mokymo taisyklės, nei normos. Jo autoritetas kyla, Šventosios Dvasios pagalba ir bendrystėje cum Petro et sub Petro, iš mūsų ištikimybės katalikų tikėjimui, kuris ateina iš apaštalų. Kaip vyskupai, turime sunkią pareigą asmeniškai budėti, kad mūsų vyskupijose būtų mokoma „sveika doktrina“ (1 Tim 1, 10) apie tikėjimą ir moralę.

Ypatinga atsakomybė tenka vyskupams dėl katalikiškų institucijų. Nesvarbu, ar tai būtų agentūros, skirtos šeimų pastoracijai ar socialiniam darbui, ar institucijos, skirtos mokymui ar sveikatos priežiūrai, vyskupai gali kanoniškai įsteigti ir pripažinti šias struktūras bei deleguoti joms tam tikras atsakomybes. Vis dėlto vyskupai niekada nėra atleidžiami nuo savo asmeninių įsipareigojimų. Jiems, bendrystėje su Šventuoju Sostu, tenka pareiga suteikti „katalikišką“ pavadinimą su Bažnyčia susijusioms mokykloms, universitetams, sveikatos priežiūros įstaigoms ir konsultavimo tarnyboms, o rimto nesugebėjimo atitikti šį pavadinimą atvejais – jį atimti.

117. Kiekvieno krikščionio širdyje, giliausiuose kiekvieno asmens gelmėse, visada yra aidas to klausimo, kurį Evangelijos jaunuolis kartą uždavė Jėzui: „Mokytojau, ką gero turėčiau daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Tačiau kiekvienas turi kreipti šį klausimą į „Gerąjį Mokytoją“, nes jis yra vienintelis, kuris gali atsakyti visiškoje tiesoje, visose situacijose, įvairiausiomis aplinkybėmis. Ir kai krikščionys užduoda jam klausimą, kylančią iš jų sąžinės, Viešpats atsako Naujosios Sandoros žodžiais, kurie buvo patikėti jo Bažnyčiai. Kaip apaštalas Paulius sakė apie save, mes buvome siųsti „skelbti Evangelijos, ir ne su iškalbinga išmintimi, kad Kristaus Kryžius netaptų bejėgis“ (1 Kor 1, 17). Bažnyčios atsakymas į žmogaus klausimą turi Nukryžiuoto Kristaus išmintį ir galią, Tiesą, kuri dovanoja save.

Kai žmonės užduoda Bažnyčiai klausimus, kylančius iš jų sąžinės, kai tikintieji Bažnyčioje kreipiasi į savo vyskupus ir ganytojus, Bažnyčios atsakyme skamba Jėzaus Kristaus balsas, tiesos apie gėrį ir blogį balsas. Žodžiuose, kuriuos taria Bažnyčia, žmonių giliausioje esybėje aidėja Dievo, kuris „vienas yra geras“ (plg. Mt 19, 17), kuris vienintelis „yra meilė“ (1 Jn 4, 8, 16), balsas.

Per Dvasios patepimą šis švelnus, bet iššūkį keliantis žodis tampa šviesa ir gyvenimu žmogui. Vėl apaštalas Paulius kviečia mus turėti pasitikėjimą, nes „mūsų kompetencija yra iš Dievo, kuris padarė mus kompetentingais būti naujos sandoros tarnais, ne rašytiniame kodekse, bet Dvasioje… Viešpats yra Dvasia, ir kur Viešpaties Dvasia, ten yra laisvė. Ir mes visi, atidengtais veidais, atspindėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į jo panašumą iš vieno šlovės laipsnio į kitą; nes tai kyla iš Viešpaties, Dvasios“ (2 Kor 3, 5-6, 17-18).

IŠVADA

Marija, Gailestingumo Motina

118. Baigdami šiuos svarstymus, patikėkime save, mūsų gyvenimo kančias ir džiaugsmus, tikinčiųjų ir geros valios žmonių moralinį gyvenimą, taip pat moralistų tyrimus Marijai, Dievo Motinai ir Gailestingumo Motinai.

Marija yra Gailestingumo Motina, nes jos Sūnus, Jėzus Kristus, buvo Tėvo siųstas kaip Dievo gailestingumo apreiškimas (plg. Jn 3, 16-18). Kristus atėjo ne pasmerkti, bet atleisti, parodyti gailestingumą (plg. Mt 9, 13). Ir didžiausias gailestingumas yra jo buvime tarp mūsų ir kvietime susitikti su juo bei išpažinti, kartu su Petru, kad jis yra „gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Jokia žmogaus nuodėmė negali ištrinti Dievo gailestingumo ar užkirsti kelio jam išlaisvinti visą savo triumfuojančią galią, jei tik mes jį šaukiamės. Iš tikrųjų pati nuodėmė dar labiau išryškina Tėvo meilę, kuris, norėdamas išpirkti vergą, paaukojo savo Sūnų: jo gailestingumas mums yra Atpirkimas. Šis gailestingumas pasiekia savo pilnatvę Dvasios dovanoje, kuri teikia naują gyvenimą ir reikalauja, kad jis būtų gyvenamas. Nesvarbu, kokios ir kiek didelės kliūtys, kurias kelia žmogaus trapumas ir nuodėmė, Dvasia, kuri atnaujina žemės veidą (plg. Ps 104, 30), įgalina gėrio tobulumo stebuklą. Šis atnaujinimas, suteikiantis gebėjimą daryti tai, kas yra gera, kilnu, gražu, patinka Dievui ir atitinka jo valią, tam tikra prasme yra gailestingumo dovanos žydėjimas, kuris siūlo išlaisvinimą iš blogio vergijos ir suteikia jėgų daugiau nenusidėti. Per naujo gyvenimo dovaną Jėzus daro mus savo meilės dalininkais ir veda mus pas Tėvą Dvasioje.

119. Tokia yra paguodžianti krikščioniško tikėjimo tikrovė, jo gilios žmogiškumo ir nepaprasto paprastumo šaltinis. Kartais, diskutuojant apie naujas ir sudėtingas moralines problemas, gali atrodyti, kad krikščioniška moralė pati savaime yra pernelyg reikli, sunku ją suprasti ir beveik neįmanoma praktikuoti. Tai netiesa, nes krikščioniška moralė, Evangelijos paprastume, susideda iš sekimo Jėzumi Kristumi, atsidavimo jam, leidimo sau būti perkeistam jo malonės ir atnaujintam jo gailestingumo, dovanų, kurios ateina mums gyvoje jo Bažnyčios bendrystėje. Šventasis Augustinas mums primena, kad „tas, kuris nori gyventi, turi kur gyventi ir ką gyventi. Tegul jis artėja, tegul tiki, tegul tampa kūno dalimi, kad turėtų gyvenimą. Tegul jis nebijo narių vienybės“. Šventosios Dvasios šviesoje krikščioniškos moralės gyvąją esmę gali suprasti visi, net ir mažiausiai išmokyti, bet ypač tie, kurie sugeba išsaugoti „nedalomą širdį“ (Ps 86, 11). Kita vertus, šis evangeliškas paprastumas neatleidžia nuo būtinybės susidurti su realybe jos sudėtingume; veikiau jis gali vesti į tikresnį realybės supratimą, nes sekimas Kristumi pamažu išryškins autentiškos krikščioniškos moralės išskirtinį pobūdį, tuo pačiu suteikdamas gyvybinę energiją, reikalingą ją įgyvendinti. Bažnyčios Magisteriumo užduotis yra užtikrinti, kad dinamiškas sekimo Kristumi procesas vystytųsi organiškai, be moralinių reikalavimų, su visomis jų pasekmėmis, falsifikavimo ar aptemdymo. Tas, kuris myli Kristų, laikosi jo įsakymų (plg. Jn 14, 15).

120. Marija taip pat yra Gailestingumo Motina, nes jai Jėzus patiki savo Bažnyčią ir visą žmoniją. Prie Kryžiaus papėdės, kai ji priima Joną kaip savo sūnų, kai kartu su Kristumi prašo Tėvo atleidimo tiems, kurie nežino, ką daro (plg. Lk 23, 34), Marija tobulai klusniai Dvasiai patiria Dievo meilės turtingumą ir visuotinumą, kuris atveria jos širdį ir leidžia jai apkabinti visą žmonijos giminę. Taip Marija tampa kiekvieno iš mūsų Motina, Motina, kuri išprašo mums dieviškąjį gailestingumą.

Marija yra spindintis moralinio gyvenimo ženklas ir kviečiantis modelis. Kaip sakė šventasis Ambraziejus, „šio vieno asmens gyvenimas gali būti pavyzdys visiems“, ir, kalbėdamas konkrečiai mergelėms, bet kontekste, atvirame visiems, jis tvirtino: „Pirmasis mokymosi stimulas yra mokytojo kilnumas. Kas gali būti kilnesnis už Dievo Motiną? Kas gali būti šlovingesnis už tą, kurią pasirinko pati Šlovė?“. Marija gyveno ir praktikavo savo laisvę būtent atsiduodama Dievui ir priimdama Dievo dovaną savyje. Iki jo gimimo ji savo įsčiose globojo Dievo Sūnų, tapusį žmogumi; ji jį augino ir leido jam augti, ir lydėjo jį tame aukščiausiame laisvės akte, kuris yra visiškas savo gyvenimo paaukojimas. Savo savęs dovanojimu Marija pilnai įėjo į Dievo planą, kuris pats save dovanoja pasauliui. Priimdama ir apmąstydama savo širdyje įvykius, kurių ji ne visada suprato (plg. Lk 2, 19), ji tapo modeliu visų tų, kurie klauso Dievo žodžio ir jo laikosi (plg. Lk 11, 28), ir nusipelnė „Išminties Sosto“ titulo. Ši Išmintis yra pats Jėzus Kristus, amžinasis Dievo Žodis, kuris tobulai atskleidžia ir įgyvendina Tėvo valią (plg. Hbr 10, 5-10). Marija kviečia visus priimti šią Išmintį. Mums taip pat ji adresuoja įsakymą, kurį davė tarnams Kanoje Galilėjoje per vestuvių puotą: „Darykite, ką jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Marija dalijasi mūsų žmogiška būsena, bet visiškai atvira Dievo malonei. Nepažinusi nuodėmės, ji sugeba užjausti kiekvieną silpnumą. Ji supranta nuodėmingą žmogų ir myli jį Motinos meile. Būtent dėl šios priežasties ji yra tiesos pusėje ir dalijasi Bažnyčios našta, nuolat visiems primindama moralės reikalavimus. Ji taip pat neleidžia nuodėmingam žmogui būti apgautam tų, kurie teigia jį mylintys, pateisindami jo nuodėmę, nes ji žino, kad taip Kristaus, jos Sūnaus, auka būtų ištuštinta savo galios. Jokia viliojančių doktrinų, net filosofijos ir teologijos srityse, siūloma atleidimo forma negali padaryti žmogaus tikrai laimingo: tik Kryžius ir Prisikėlusio Kristaus šlovė gali suteikti ramybę jo sąžinei ir išganymą jo gyvenimui.

O Marija, Gailestingumo Motina, budėk virš visų žmonių, kad Kristaus Kryžius neprarastų savo galios, kad žmogus nenuklystų nuo gėrio kelio ir netaptų aklas nuodėmei, bet vis labiau viltųsi Dievu, kuris yra „turtingas gailestingumu“ (Ef 2, 4). Tegul jis atlieka gerus darbus, kuriuos Dievas iš anksto paruošė (plg. Ef 2, 10), ir taip visiškai gyvena „jo šlovės garbei“ (Ef 1, 12).

Duota Romoje, Šventojo Petro bazilikoje, 1993 m. rugpjūčio 6 d., Viešpaties Atsimainymo šventėje, penkioliktaisiais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II