Apaštalas Tomas

Šventasis Tomas – biblinė figūra ir simbolis kiekvienam, kuris ieško tiesos per abejonę. Jo istorija aktuali XXI a. žmogui, kuris klausia, bet trokšta tikėti. Apaštalas Tomas, dar vadinamas Tomu Abejojančiuoju, buvo Jėzaus Kristaus mokinys iš dvylikos apaštalų, kurio kelias nuo skeptiško klausimo iki karšto tikėjimo ištaros tapo amžinu krikščionybės simboliu. Jo vardas aramėjiškai – T’oma – reiškia „dvynys“ (gr. Didymos). Gal tai užuomina į vidinį skilimą tarp abejonės ir tikėjimo, o gal tiesiog vardas, slepiantis paslaptį. Tomas nebuvo garsiausias apaštalas evangelijose, bet jo istorija – apie žmogų, kuris drįso abejoti, paliesti ir galiausiai sušukti „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ – skamba per amžius kaip kvietimas ieškoti tiesos net pro abejonių rūką.

Ankstyvieji metai lieka migloje: Tomas minimas kaip vienas iš dvylikos apaštalų, sekusių Jėzų Galilėjos keliais, matęs stebuklus – duoną ir žuvis miniai, Lazarį iš kapo. Bet jo balsas evangelijose nuskamba tik kelis kartus – visada klausiančiai. Kai Jėzus sako vėl eisiąs į Judėją prikelti Lazario, Tomas atšauna: „Eime ir mes, kad mirtume su juo“. Tai ne bailumas, o drąsa – pasiruošimas mirti už tiesą, kurios dar nesupranta. O vėliau, per Paskutinę Vakarienę, klausia: „Viešpatie, mes nežinome, kur eini; kaip galime žinoti kelią?“ – ir išgirsta atsakymą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Tikrasis Tomo veidas atsiskleidžia po Prisikėlimo Evangelijos pagal Joną. Kiti apaštalai džiūgauja: „Mes matėme Viešpatį!“ Tomas Abejojantysis, nebuvęs kambaryje, atmeta: „Jei nepamatysiu jo rankose vinių dūžių, neįkišiu piršto į vinių vietas ir neįdėsiu rankos į jo šoną – netikėsiu“. Po aštuonių dienų Jėzus grįžta: „Duokš čionai pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Duokš ranką ir įleisk į mano šoną“. Tomas klūpi: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus tarė jam: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę.“

Ši scena – ne abejonės pasmerkimas, o tikėjimo gimimas per patyrimą: Tomas tampa tiltu tarp tų, kurie matė, ir mūsų, kurie tikime žodžiu.

Po Sekminių Tomas keliauja toliau nei bet kuris kitas apaštalas – į tolimus Rytus, prisidėdamas prie krikščionybės plėtros. Tradicija veda jį per Persiją, Mesopotamiją iki Indijos krantų – 52 metais, pasak legendos, jis išlipa Malabare, Keraloje. Ten stato septynias bažnyčias, pakrikštija karalius ir paprastus žvejus, kuria bendruomenes, kurios vadinasi Tomo krikščionimis (Nasrani) ir gyvuoja iki šiol – su unikalia liturgija, susijusia su rytų sirų tradicija, ir pasididžiavimu apaštalu. Šventasis Tomas laikomas Indijos krikščionybės tėvu, o jo Tomo misijos Indijoje nulėmė stiprias bendruomenes, išlaikiusias senovės tikėjimą.

Tomas miršta kankinio mirtimi – 72 metais Mylapore jį, besimeldžiantį ant kalvos, persmeigia ietis. Tomo kankinystė įkvėpė ikonografiją su ietimi, o kapas po bazilika Čenajuje traukia piligrimus – visų tikėjimų žmones, ieškančius dvynio, kuris rado Dievą. Tomo relikvijos keliauja: dalis Ortonoje, Italijoje, dalis Indijoje.

Šiandien Tomas – architektų, statybininkų, geodezininkų globėjas: juk jis lietė žaizdas, matavo tikrovę pirštais. Tomo šventė katalikams – liepos 3-iąją, stačiatikiams – spalio 6-ąją.

Tomas moko: abejonė – ne nuodėmė, o durys į tikėjimą.

Kaip dvynys, jis atspindi mus pačius – pusė abejoja, pusė tikisi, o visas žmogus klūpi prieš Tiesos veidą.

Toliau pateikta lentelė apibendrina svarbiausius Šv. Tomo gyvenimo etapus, misijas ir palikimą.