Enciklika Dives in Misericordia

Encikliką Dives in misericordia paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1980 m. lapkričio 30 d. Tai buvo antroji jo enciklika, paskelbta po Redemptor hominis (1979 m.). Šiame dokumente popiežius gilinosi į Dievo gailestingumo slėpinį, pabrėždamas jo svarbą šiuolaikiniame pasaulyje.

Visas oficialus pavadinimas yra: IOANNES PAULUS PP. II – DIVES IN MISERICORDIA – Adhortatio ad Episcopos, Sacerdotes, Religiosos, Fideles Ecclesiae Catholicae et omnes homines bonae voluntatis. Jonas Paulius II – „Turtingas gailestingumu“ – Paraginimas vyskupams, kunigams, vienuoliams, Katalikų Bažnyčios tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms.

Enciklikos pavadinimas Dives in misericordia reiškia „Turtingas gailestingumu“. Lietuviškai ji dažnai vadinama „Apie Dievo gailestingumą“. Šis dokumentas kviečia tikinčiuosius apmąstyti Dievo gailestingumo svarbą ir jo vietą krikščioniškame gyvenime.

Enciklika buvo parašyta reaguojant į šiuolaikinio pasaulio iššūkius: augantį smurtą, neteisingumą, abejingumą ir dvasinę tuštumą. Popiežius siekė:

• Pabrėžti Dievo gailestingumo svarbą krikščioniškame gyvenime.
• Skatinti tikinčiuosius parodyti gailestingumą savo kasdienėje veikloje.
• Atsakyti į šiuolaikinio pasaulio problemas per gailestingumo prizmę.

Enciklikoje nagrinėjamos kelios pagrindinės temos:

1. Dievo gailestingumo atskleidimas per Kristų: Popiežius pabrėžia, kad Jėzus Kristus yra Dievo gailestingumo įsikūnijimas, kuris atskleidžia Tėvo meilę žmonijai.
2. Gailestingumo ir teisingumo santykis: Enciklikoje aptariama, kaip gailestingumas papildo teisingumą, suteikdamas jam žmogiškumo ir meilės dimensiją.
3. Sūnaus palaidūno palyginimas: Popiežius analizuoja šią evangelinę istoriją kaip gailestingumo simbolį, pabrėždamas Tėvo meilę ir atleidimą.
4. Bažnyčios misija skelbti gailestingumą: Dokumente pabrėžiama Bažnyčios pareiga skleisti gailestingumo žinią ir būti jo liudytoja pasaulyje.
5. Gailestingumas šiuolaikiniame pasaulyje: Popiežius kviečia tikinčiuosius būti gailestingumo nešėjais, ypač ten, kur vyrauja abejingumas, smurtas ir neteisybė.

Enciklika Dives in misericordia sustiprino Bažnyčios mokymą apie Dievo gailestingumą ir paskatino tikinčiuosius giliau apmąstyti šią dorybę. Ji taip pat padėjo pagrindus vėlesniems popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimams, tokiems kaip Gailestingumo sekmadienio įvedimas 2000 m.

1980 m. pasaulis susidūrė su daugybe iššūkių: šaltasis karas, socialinė nelygybė, dvasinė krizė. Šiame kontekste popiežius Jonas Paulius II matė gailestingumą kaip atsaką į pasaulio problemas ir kvietimą grįžti prie krikščioniškų vertybių.

DIVES IN MISERICORDIA

JONAS PAULIUS II

Palaiminimas

Garbingieji broliai ir brangūs sūnūs bei dukterys,
sveikinimai ir apaštališkasis palaiminimas.

I. KAS MATO MANE, MATO TĖVĄ (plg. Jn 14, 9)

1. Gailestingumo apreiškimas

„Dievas, turtingas gailestingumu“, – tokį Tėvą mums atskleidė Jėzus Kristus: būtent Jo Sūnus savo asmeniu Jį mums parodė ir padarė pažįstamą. Ypatingai įsimintinas šiuo atžvilgiu yra momentas, kai apaštalas Pilypas kreipėsi į Kristų sakydamas: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir mums užteks“, o Jėzus atsakė: „Jau tiek laiko esu su jumis ir manęs nepažįstate? Kas matė mane, matė Tėvą.“ Šie žodžiai buvo ištarti per atsisveikinimo kalbą per paskutinę Velykų vakarienę, po kurios sekė šventų dienų įvykiai, turėję galutinai patvirtinti, kad „Dievas, turtingas gailestingumu, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, net kai buvome mirę per savo kaltes, atgaivino mus kartu su Kristumi.“

Vadovaudamasis Vatikano II Susirinkimo mokymu ir atsižvelgdamas į mūsų laikų ypatingus poreikius, enciklikoje Redemptor hominis atkreipiau dėmesį į tiesą apie žmogų, kuri visa pilnatve ir gilumu mums atsiskleidžia Kristuje. Ne mažiau reikšmingas poreikis šiais kritiškais ir sudėtingais laikais skatina mane Kristuje dar kartą nukreipti žvilgsnį į „gailestingumo Tėvo ir visokios paguodos Dievo“ veidą. Konstitucijoje Gaudium et spes skaitome: „Kristus, naujasis Adomas, visiškai atskleidžia žmogų pačiam sau ir iškelia į šviesą jo aukštąjį pašaukimą“, ir tai daro „pats atskleisdamas Tėvo ir Jo meilės paslaptį.“ Šie žodžiai aiškiai liudija, kad žmogus negali būti pilnai atskleistas savo prigimties orumu be nuorodos – ne tik konceptualiu, bet ir integraliai egzistenciniu būdu – į Dievą. Žmogus ir jo aukštasis pašaukimas atsiskleidžia Kristuje per Tėvo ir Jo meilės paslapties apreiškimą.

Dėl šios priežasties dabar tinkama apmąstyti šią paslaptį. To reikalauja įvairūs Bažnyčios ir šiuolaikinio žmogaus patyrimai. To prašo daugelio žmonių širdžių šauksmas, jų kančios ir viltys, nerimas ir lūkesčiai. Nors tiesa, kad kiekvienas žmogus, kaip sakiau enciklikoje Redemptor hominis, yra Bažnyčios kelias, tuo pat metu Evangelija ir visa Tradicija nuolat rodo, kad šį kelią su kiekvienu žmogumi turime eiti taip, kaip Kristus jį nubrėžė, atskleisdamas savyje Tėvą ir Jo meilę. Vatikano II Susirinkimas patvirtino šią tiesą mūsų laikams.

Kuo labiau Bažnyčios misija sutelkta į žmogų – kuo ji, taip sakant, antropocentriškesnė – tuo labiau ji turi būti patvirtinama ir įgyvendinama teocentriškai, tai yra nukreipiama Jėzuje Kristuje į Tėvą. Nors įvairios žmonių minties srovės praeityje ir dabar linkusios atskirti teocentrizmą nuo antropocentrizmo ar net juos supriešinti, Bažnyčia, sekdama Kristumi, siekia juos giliai ir organiškai sujungti žmogaus istorijoje. Tai vienas pagrindinių, galbūt svarbiausias, paskutiniojo Susirinkimo mokymo principas. Todėl, dabartiniame Bažnyčios istorijos etape, kai sau keliame pagrindinį uždavinį įgyvendinti didžiojo Susirinkimo mokymą, turime veikti pagal šį principą su tikėjimu, atviru protu ir visa širdimi. Minėtoje enciklikoje bandžiau parodyti, kad Bažnyčios sąmonės gilinimas ir įvairiapusis praturtėjimas, kilęs iš Susirinkimo, turi plačiau atverti mūsų protus ir širdis Kristui. Šiandien noriu pasakyti, kad atvirumas Kristui, kuris kaip pasaulio Atpirkėjas visiškai atskleidžia patį žmogų, gali būti pasiektas tik per vis brandesnę nuorodą į Tėvą ir Jo meilę.

2. Gailestingumo įsikūnijimas

Nors Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje“, Jis kalba žmogui viso pasaulio priemonėmis: „nuo pat pasaulio sukūrimo Jo neregimosios savybės, būtent amžinoji galia ir dievystė, aiškiai matomos iš Jo kūrinių.“ Šis netiesioginis ir netobulas pažinimas, pasiektas protu, ieškančiu Dievo per kūrinius matomame pasaulyje, nepasiekia „Tėvo regėjimo“. „Niekas niekada nėra matęs Dievo“, – rašo šv. Jonas, pabrėždamas tiesą, kad „vienatinis Sūnus, esantis Tėvo prieglobstyje, Jį mums apreiškė“. Šis „apreiškimas“ atskleidžia Dievą giliausioje Jo būties paslaptyje, viename ir trejybiniame, apsuptame „neprieinamos šviesos“. Vis dėlto per šį Kristaus „apreiškimą“ mes pažįstame Dievą pirmiausia Jo meilės santykyje su žmogumi: Jo „filantropijoje“. Būtent čia „Jo neregimosios savybės“ tampa ypač „matomos“, nepalyginamai labiau matomos nei per visus kitus „sukurtus dalykus“: tai tampa matoma Kristuje ir per Kristų, per Jo veiksmus ir žodžius, ir galiausiai per Jo mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą.

Taip Kristuje ir per Kristų Dievas tampa ypač matomas savo gailestingume; tai yra pabrėžiama dieviškumo savybė, kurią Senasis Testamentas, naudodamas įvairias sąvokas ir terminus, jau apibrėžė kaip „gailestingumą“. Kristus suteikia visai Senojo Testamento tradicijai apie Dievo gailestingumą galutinę prasmę. Jis ne tik kalba apie tai ir aiškina palyginimais bei parabolėmis, bet visų pirma pats jį įkūnija ir personifikuoja. Jis pats tam tikra prasme yra gailestingumas. Tam, kuris mato tai Jame – ir randa tai Jame, – Dievas tampa „matomas“ ypatingu būdu kaip Tėvas, „turtingas gailestingumu“.

Šiuolaikinis mentalitetas, galbūt labiau nei praeities žmonių, atrodo priešiškas gailestingumo Dievui ir net linkęs išstumti iš gyvenimo bei pašalinti iš žmogaus širdies pačią gailestingumo idėją. Žodis ir „gailestingumo“ sąvoka, regis, kelia žmogui nepatogumą, kuris, dėka milžiniško mokslo ir technologijų vystymosi, niekada anksčiau istorijoje nežinoto, tapo žemės valdovu ir ją pavergė bei užvaldė. Šis žemės valdymas, kartais suprantamas vienašališkai ir paviršutiniškai, atrodo nepaliekantis vietos gailestingumui. Šiuo atžvilgiu galime naudingai remtis „žmogaus situacijos šiuolaikiniame pasaulyje“ vaizdu, aprašytu Konstitucijos Gaudium et spes pradžioje. Čia skaitome: „Šių veiksnių šviesoje atsiskleidžia dichotomija pasaulio, kuris yra kartu galingas ir silpnas, pajėgus daryti tai, kas kilnu, ir tai, kas žema, pasirengęs laisvei ir vergovei, pažangai ir nuosmukiui, brolybei ir neapykantai. Žmogus vis labiau suvokia, kad jo paleistos jėgos yra jo rankose ir kad nuo jo priklauso jas valdyti ar būti jų pavergtam.“

Šiandienos pasaulio situacija ne tik rodo transformacijas, teikiančias viltį geresnei žmogaus ateičiai žemėje, bet ir atskleidžia daugybę grėsmių, gerokai pranokstančių iki šiol žinotas. Nenustodama įvairiomis progomis (kaip kalbose JTO, UNESCO, FAO ir kitur) nurodyti šių grėsmių, Bažnyčia tuo pat metu turi jas nagrinėti Dievo gautos tiesos šviesoje.

Kristuje apreikšta tiesa apie Dievą, „gailestingumo Tėvą“, leidžia mums „matyti“ Jį kaip ypač artimą žmogui, ypač kai žmogus kenčia, kai jo egzistencijos ir orumo šerdis yra grėsmėje. Štai kodėl dabartinėje Bažnyčios ir pasaulio situacijoje daugelis asmenų ir grupių, vadovaudamiesi gyvu tikėjimo jausmu, kreipiasi, sakyčiau, beveik spontaniškai į Dievo gailestingumą. Juos neabejotinai skatina pats Kristus, kuris per savo Dvasią veikia žmonių širdyse. Kristaus atskleista Dievo „gailestingumo Tėvo“ paslaptis, dabartinių grėsmių žmogui kontekste, tampa tarsi unikaliu kreipiniu, adresuotu Bažnyčiai.

Šioje enciklikoje noriu priimti šį kreipinį; noriu semtis iš amžinojo ir tuo pat metu – dėl savo paprastumo ir gilumo – nepalyginamo apreiškimo ir tikėjimo kalbos, kad per šią kalbą dar kartą išreikščiau prieš Dievą ir žmoniją mūsų laikų pagrindinius rūpesčius.

Iš tiesų, apreiškimas ir tikėjimas moko mus ne tik abstrakčiai medituoti apie Dievo kaip „gailestingumo Tėvo“ paslaptį, bet ir kreiptis į tą gailestingumą Kristaus vardu ir vienybėje su Juo. Argi Kristus nesakė, kad mūsų Tėvas, kuris „mato slaptoje“, visada laukia, kol kreipsimės į Jį kiekviename poreikyje, ir visada laukia, kol tyrinėsime Jo paslaptį: Tėvo ir Jo meilės paslaptį?

Todėl linkiu, kad šie apmąstymai priartintų šią paslaptį prie visų. Tuo pat metu linkiu, kad jie būtų nuoširdus Bažnyčios kreipimasis į gailestingumą, kurio taip labai reikia žmonijai ir šiuolaikiniam pasauliui. Jie reikia gailestingumo, nors dažnai to nesuvokia.

II. MESIJINĖ ŽINIA

3. Kai Kristus pradėjo veikti ir mokyti

Prieš savo kraštiečius Nazarete Kristus remiasi pranašo Izaijo žodžiais: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane skelbti gerąją naujieną vargšams. Jis siuntė mane skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo atgavimo, engiamiesiems – išlaisvinimo, skelbti Viešpaties malonės metų.“ Pagal Luką, šios frazės yra Jo pirmasis mesijinis pareiškimas. Po jų seka Evangelijoje žinomi veiksmai ir žodžiai. Šiais veiksmais ir žodžiais Kristus daro Tėvą esantį tarp žmonių. Ypatingai reikšminga, kad šie žmonės yra ypač vargšai, neturintys pragyvenimo šaltinių, netekę laisvės, akli, negalintys matyti kūrinijos grožio, gyvenantys sudaužytomis širdimis ar kenčiantys nuo socialinio neteisingumo, ir galiausiai nusidėjėliai. Būtent pastariesiems Mesijas tampa ypač aiškiu Dievo, kuris yra meilė, ženklu, Tėvo ženklu. Šiame matomame ženkle mūsų laikų žmonės, kaip ir tuometiniai, gali matyti Tėvą.

Reikšminga, kad, kai Jono Krikštytojo atsiųsti pasiuntiniai atėjo pas Jėzų klausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“, Jis atsakė remdamasis tuo pačiu liudijimu, kuriuo pradėjo savo mokymą Nazarete: „Eikite ir praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote: akli praregi, raišieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama gera naujiena.“ Tada Jis užbaigė žodžiais: „Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi.“

Ypatingai per savo gyvenimo būdą ir veiksmus Jėzus atskleidė, kad meilė yra pasaulyje, kuriame gyvename, – veiksminga meilė, kuri kreipiasi į žmogų ir apima viską, kas sudaro jo žmogiškumą. Ši meilė ypač pastebima susidūrus su kančia, neteisybe ir skurdu – susidūrus su visa istorine „žmogaus būkle“, kuri įvairiais būdais atskleidžia žmogaus ribotumą ir trapumą, tiek fizinį, tiek moralinį. Būtent šis meilės pasireiškimo būdas ir sfera bibline kalba vadinama „gailestingumu“.

Taigi Kristus atskleidžia Dievą, kuris yra Tėvas, kuris yra „meilė“, kaip išreikš šv. Jonas savo pirmajame laiške; Kristus atskleidžia Dievą kaip „turtingą gailestingumu“, kaip skaitome šv. Pauliaus laiške. Ši tiesa nėra tik mokymo tema; tai realybė, kurią Kristus padarė mums esama. Tėvo kaip meilės ir gailestingumo buvimo įkūnijimas yra, Kristaus sąmonėje, pagrindinis Jo kaip Mesijo misijos matas; tai patvirtina žodžiai, kuriuos Jis ištarė pirmiausia Nazareto sinagogoje, o vėliau savo mokinių ir Jono Krikštytojo pasiuntinių akivaizdoje.

Šiuo būdu atskleisdamas Dievo, kuris yra Tėvas, meilę ir gailestingumą, Jėzus padaro gailestingumą viena pagrindinių savo pamokslavimo temų. Kaip įprasta, Jis pirmiausia moko „palyginimais“, nes jie geriau išreiškia dalykų esmę. Pakanka prisiminti palyginimą apie sūnų palaidūną, palyginimą apie gailestingąjį samarietį, ar, priešingai, palyginimą apie negailestingą tarną. Kristaus mokyme yra daug ištraukų, kurios įvairiais aspektais atskleidžia meilę-gailestingumą. Tereikia prisiminti Gerąjį Ganytoją, ieškantį pamestos avies, ar moterį, šluojančią namus ieškodama pamesto pinigo. Evangelijos rašytojas, ypač nagrinėjantis šias temas Kristaus mokyme, yra Lukas, kurio Evangelija pelnė „gailestingumo Evangelijos“ vardą.

Kai kalbama apie pamokslavimą, susiduriama su svarbia problema dėl terminų reikšmės ir sąvokų turinio, ypač „gailestingumo“ sąvokos turinio (santykyje su „meilės“ sąvoka). Šių sąvokų turinio suvokimas yra raktas į pačios gailestingumo realybės supratimą. Tai mums svarbiausia. Tačiau, prieš skirdami tolesnę mūsų apmąstymų dalį šiam klausimui, tai yra žodyno reikšmės ir „gailestingumo“ sąvokos turinio nustatymui, turime pastebėti, kad Kristus, atskleisdamas Dievo meilę-gailestingumą, tuo pat metu reikalavo iš žmonių, kad jie savo gyvenime vadovautųsi meile ir gailestingumu. Šis reikalavimas yra mesijinės žinios esmės dalis ir sudaro Evangelijos etoso šerdį. Mokytojas tai išreiškia tiek per įsakymą, kurį Jis vadina „didžiausiu“, tiek per palaiminimą, kai Kalno pamoksle skelbia: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.“

Taip mesijinė žinios apie gailestingumą išlaiko savitą dieviškai-žmogišką dimensiją. Kristus – mesijinio pranašystės įsikūnijimas – tapdamas meilės, kuri ypač stipriai pasireiškia kenčiantiems, nelaimingiems ir nusidėjėliams, įkūnijimu, daro Tėvą, Dievą „turtingą gailestingumu“, esantį ir taip pilniau Jį atskleidžia. Tuo pat metu, tapdamas žmonėms gailestingos meilės kitiems pavyzdžiu, Kristus savo veiksmais labiau nei žodžiais skelbia kvietimą į gailestingumą, kuris yra vienas esminių Evangelijos etoso elementų. Šiuo atveju tai ne tik įsakymo ar etinio pobūdžio pareigos vykdymas; tai taip pat esminės sąlygos, kad Dievas atsiskleistų savo gailestingume žmogui, įvykdymas: „Gailestingieji… susilauks gailestingumo.“

III. SENASIS TESTAMENTAS

4. „Gailestingumo“ sąvoka Senajame Testamente

„Gailestingumo“ sąvoka Senajame Testamente turi ilgą ir turtingą istoriją. Turime į ją atsigręžti, kad Kristaus atskleistas gailestingumas dar aiškiau suspindėtų. Atsk, atskleisdamas tą gailestingumą tiek savo veiksmais, tiek mokymu, Kristus kreipėsi į žmones, kurie ne tik žinojo gailestingumo sąvoką, bet, kaip Senosios Sandoros Dievo tauta, per savo ilgą istoriją buvo sukaupę ypatingą Dievo gailestingumo patirtį. Ši patirtis buvo socialinė ir bendruomeninė, taip pat individuali ir vidinė.

Iš tiesų Izraelis buvo sandoros su Dievu tauta, sandorą, kurią jis daug kartų sulaužė. Kaskart, kai tauta suvokdavo savo neištikimybę – o Izraelio istorijoje netrūko pranašų ir kitų, kurie žadino šį suvokimą, – ji kreipdavosi į gailestingumą. Šiuo atžvilgiu Senojo Testamento knygos pateikia labai daug pavyzdžių. Tarp svarbesnių įvykių ir tekstų galima paminėti: Teisėjų istorijos pradžią, Saliamono maldą per Šventyklos pašventinimą, dalį pranašo Michėjo darbų, paguodžiančius Izaijo patikinimus, žydų šauksmą tremtyje ir sandoros atnaujinimą po grįžimo iš tremties.

Reikšminga, kad savo pamokslavime pranašai gailestingumą, į kurį dažnai kreipiasi dėl tautos nuodėmių, sieja su įtaigia Dievo meilės įvaizdžiu. Viešpats myli Izraelį ypatingos išrinkimo meile, panašia į sutuoktinio meilę, ir dėl to atleidžia jo nuodėmes, net neištikimybę ir išdavystes. Kai Jis randa atgailą ir tikrą atsivertimą, Jis grąžina savo tautą į malonę. Pranašų pamokslavime gailestingumas reiškia ypatingą meilės galią, kuri nugali pasirinktosios tautos nuodėmę ir neištikimybę.

Šiame plačiame „socialiniame“ kontekste gailestingumas atrodo kaip koreliatas vidinei asmenų, kenčiančių dėl kaltės būsenos ar ištveriančių įvairias kančias ir nelaimes, patirčiai. Tiek fizinis blogis, tiek moralinis blogis, tai yra nuodėmė, skatina Izraelio sūnus ir dukteris kreiptis į Viešpatį ir prašyti Jo gailestingumo. Taip Dovydas kreipiasi į Jį, suvokdamas savo kaltės sunkumą; Jobas, po savo maišto, taip pat kreipiasi į Jį savo didžiulėje nelaimėje; taip daro ir Estera, žinodama mirtiną grėsmę savo tautai. Senojo Testamento knygose randame dar ir kitų pavyzdžių.

Šio daugialypio įsitikinimo, kuris yra tiek bendruomeninis, tiek asmeninis, ir kurį demonstruoja visas Senasis Testamentas per amžius, šaknyse yra pagrindinė pasirinktosios tautos patirtis per Išėjimą: Viešpats matė savo pavergtos tautos kančias, girdėjo jų šauksmą, žinojo jų kentėjimus ir nusprendė juos išvaduoti. Šiame Viešpaties išganymo akte pranašas įžvelgė Jo meilę ir užuojautą. Būtent tai yra pagrindas, kuriuo tauta ir kiekvienas jos narys rėmė savo tikrumą dėl Dievo gailestingumo, į kurį galima kreiptis, kai ištinka tragedija.

Prie to prisideda faktas, kad nuodėmė taip pat sudaro žmogaus vargą. Senosios Sandoros tauta šį vargą patyrė nuo Išėjimo laikų, kai pastatė aukso veršį. Viešpats pats triumfavo prieš šį sandoros sulaužymo aktą, kai iškilmingai pareiškė Mozei, kad Jis yra „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus ištikimos meilės ir tiesos“. Būtent šioje pagrindinėje apreiškimo vietoje pasirinktoji tauta ir kiekvienas jos narys, kaskart nusidėję, ras stiprybės ir motyvo kreiptis į Viešpatį, primenant Jam, ką Jis tiksliai atskleidė apie save, ir prašyti Jo atleidimo.

Taigi, žodžiais ir darbais Viešpats atskleidė savo gailestingumą nuo pat pradžių tautai, kurią Jis pasirinko sau; ir per savo istoriją šios tautos, tiek kentėdamos nelaimes, tiek suvokdamos savo nuodėmę, nuolat patikėjo save gailestingumo Dievui. Visos meilės subtilybės pasireiškia Viešpaties gailestingume tiems, kurie yra Jo: Jis yra jų Tėvas, nes Izraelis yra Jo pirmagimis sūnus; Viešpats taip pat yra sužadėtinis tos, kurios naują vardą pranašas skelbia: Ruhamah, „Mylimoji“ arba „ji gavo gailestingumą“.

Net kai Viešpats, išsekintas savo tautos neištikimybės, galvoja su ja baigti, Jo švelnumas ir dosni meilė tiems, kurie yra Jo, nugali Jo pyktį. Todėl lengva suprasti, kodėl psalmininkai, norėdami giedoti aukščiausius Viešpaties pagyrimus, pratrūksta himnais meilės, švelnumo, gailestingumo ir ištikimybės Dievui.

Iš viso to seka, kad gailestingumas ne tik susijęs su Dievo sąvoka, bet yra tai, kas apibūdina visos Izraelio tautos ir kiekvieno jos sūnaus bei dukters gyvenimą: gailestingumas yra jų artumo su Viešpačiu turinys, jų dialogo su Juo turinys. Būtent šiuo aspektu gailestingumas Senojo Testamento atskirose knygose pateikiamas su didele išraiškos įvairove. Gali būti sunku rasti šiose knygose grynai teorinį atsakymą į klausimą, kas yra gailestingumas pats savaime. Vis dėlto naudojama terminologija pati savaime gali daug pasakyti apie šią temą.

Senojo Testamento skelbia Viešpaties gailestingumą naudodamas daug terminų su susijusiomis reikšmėmis; jie skiriasi savo specifiniu turiniu, bet galima sakyti, kad visi jie iš skirtingų krypčių sueina į vieną pagrindinį turinį, kad išreikštų jo pranokstančią turtingumą ir tuo pat metu priartintų jį prie žmogaus įvairiais aspektais. Senasis Testamentas skatina nelaimių, ypač nuodėmių, slegiamus žmones, taip pat visą Izraelį, kuris sudarė sandorą su Dievu, kreiptis dėl gailestingumo ir leidžia jiems juo pasikliauti: jis primena Jo gailestingumą nesėkmės ir pasitikėjimo praradimo laikais. Vėliau Senasis Testamentas dėkoja ir šlovina už gailestingumą kaskart, kai šis gailestingumas pasireiškia tautos ar atskirų asmenų gyvenime.

Tokiu būdu gailestingumas tam tikra prasme kontrastuoja su Dievo teisingumu ir daugeliu atvejų parodomas kaip ne tik galingesnis už tą teisingumą, bet ir gilesnis. Net Senasis Testamentas moko, kad, nors teisingumas yra autentiška žmogaus dorybė, o Dieve reiškia transcendentinį tobulumą, vis dėlto meilė yra „didesnė“ už teisingumą: didesnė ta prasme, kad ji yra pirminė ir pagrindinė. Meilė, taip sakant, sąlygoja teisingumą, ir galutiniame rezultate teisingumas tarnauja meilei. Meilės pirmenybė ir pranašumas prieš teisingumą – tai viso apreiškimo bruožas – atsiskleidžia būtent per gailestingumą. Tai atrodė taip akivaizdu psalmininkams ir pranašams, kad pats teisingumo terminas galiausiai reiškė Viešpaties įvykdytą išganymą ir Jo gailestingumą. Gailestingumas skiriasi nuo teisingumo, bet nėra jam priešingas, jei žmogaus istorijoje – kaip tiksliai daro Senasis Testamentas – pripažįstame Dievo buvimą, kuris jau kaip Kūrėjas susiejo save su savo kūriniu ypatinga meile. Meilė savo prigimtimi atmeta neapykantą ir piktą valią tam, kuriam Jis kartą dovanojo save: Nihil odisti eorum quae fecisti, „nieko, ką sukūrei, nelaikai paniekoje“. Šie žodžiai nurodo gilų teisingumo ir gailestingumo santykio Dieve, Jo santykiuose su žmogumi ir pasauliu, pagrindą. Jie sako, kad šio santykio gyvybę teikiančių šaknų ir intymių priežasčių turime ieškoti „pradžioje“, pačioje kūrybos paslaptyje. Jie Senosios Sandoros kontekste pranašauja pilną Dievo, kuris yra „meilė“, apreiškimą.

Su kūrybos paslaptimi susijusi išrinkimo paslaptis, kuri ypatingu būdu formavo tautos, kurios dvasinis tėvas yra Abraomas, istoriją per savo tikėjimą. Vis dėlto per šią tautą, kuri keliauja per Senosios ir Naujosios Sandoros istoriją, išrinkimo paslaptis liečia kiekvieną vyrą ir moterį, visą didžiąją žmonių šeimą. „Aš tave amžinai mylėjau, todėl išlaikiau tau savo ištikimybę.“ „Nors kalnai pajudėtų… mano ištikima meilė nuo tavęs nenusigręš, ir mano taikos sandora nesusvyruos.“ Ši kartą Izraeliui paskelbta tiesa apima visos žmogaus istorijos perspektyvą, tiek laikiną, tiek eschatologinę. Kristus atskleidžia Tėvą šios pačios perspektyvos rėmuose ir jau paruoštoje dirvoje, kaip rodo daugelis Senojo Testamento raštų puslapių. Šio apreiškimo pabaigoje, naktį prieš savo mirtį, Jis sako apaštalui Pilypui šiuos įsimintinus žodžius: „Jau tiek laiko esu su jumis ir manęs nepažįstate? Kas matė mane, matė Tėvą.“

IV. SŪNAUS PALAIDŪNO PALYGINIMAS

5. Analogija

Pačioje Naujojo Testamento pradžioje Luko Evangelijoje skamba du balsai, unikalia harmonija išreiškiantys Dievo gailestingumą, kuris stipriai atliepia visą Senojo Testamento tradiciją. Jie išreiškia semantinius elementus, susijusius su diferencijuota senųjų knygų terminologija. Marija, įeidama į Zacharijo namus, visa siela šlovina Viešpatį už „Jo gailestingumą“, kuris „iš kartos į kartą“ teikiamas tiems, kurie Jo bijo. Netrukus, prisimindama Izraelio išrinkimą, ji skelbia gailestingumą, kurį Tas, kuris ją išrinko, „prisimena“ nuo amžių. Vėliau, tuose pačiuose namuose, gimus Jonui Krikštytojui, jo tėvas Zacharijas laimina Izraelio Dievą ir šlovina Jį už įvykdytą gailestingumą, pažadėtą mūsų tėvams, ir už Jo šventos sandoros prisiminimą.

Kristaus mokyme šis Senojo Testamento paveldėtas vaizdinys tampa tuo pat metu paprastesnis ir gilesnis. Tai ypač akivaizdu sūnaus palaidūno palyginime. Nors žodis „gailestingumas“ jame nepasirodo, jis vis dėlto ypač aiškiai išreiškia dieviškojo gailestingumo esmę. Tai lemia ne tiek terminologija, kaip Senojo Testamento knygose, kiek analogija, leidžianti mums pilniau suprasti pačią gailestingumo paslaptį kaip gilų dramą, vykstantį tarp tėvo meilės ir sūnaus palaidumo bei nuodėmės.

Tas sūnus, gavęs iš tėvo jam priklausančią palikimo dalį ir palikęs namus, kad ją iššvaistytų tolimoje šalyje „paleistuvaudamas“, tam tikra prasme yra kiekvienos epochos žmogus, pradedant tuo, kuris pirmasis prarado malonės ir pirminio teisingumo palikimą. Analogija šiuo momentu yra labai plati. Palyginimas netiesiogiai liečia kiekvieną meilės sandoros sulaužymą, kiekvieną malonės praradimą, kiekvieną nuodėmę. Šioje analogijoje mažiau pabrėžiama visos Izraelio tautos neištikimybė, kaip pranašų tradicijoje, nors sūnaus palaidūno analogija gali būti taikoma ir tam. „Kai jis viską išeikvojo“, sūnus „pradėjo stokoti“, ypač kai „toje šalyje kilo didelis badas“, į kurią jis nuėjo palikęs tėvo namus. Ir šioje situacijoje „jis mielai būtų maitinęsis“ bet kuo, net „ankštimis, kurias ėdė kiaulės“, kiaules, kurias jis ganė „vienam tos šalies piliečiui“. Bet net ir tai jam buvo atimta.

Analogija aiškiai krypsta į žmogaus vidų. Palikimas, kurį sūnus gavo iš savo tėvo, buvo materialinių gėrybių kiekis, bet svarbiau už šias gėrybes buvo jo orumas kaip sūnaus tėvo namuose. Situacija, kurioje jis atsidūrė praradęs materialines gėrybes, turėjo priversti jį suvokti šio orumo praradimą. Jis apie tai negalvojo anksčiau, kai prašė tėvo duoti jam priklausančią palikimo dalį, kad galėtų išeiti. Jis, regis, to nesuvokia net dabar, kai sau sako: „Kiek mano tėvo samdinių turi duonos perteklių, o aš čia mirštu iš bado.“ Jis vertina save pagal prarastų gėrybių, kurių jis nebe„turi“, standartą, tuo tarpu jo tėvo namų samdiniai jas „turi“. Šie žodžiai pirmiausia išreiškia jo požiūrį į materialias gėrybes; vis dėlto po jų paviršiumi slypi prarasto orumo tragedija, iššvaistyto sūnystės suvokimas.

Būtent šiuo momentu jis priima sprendimą: „Kelsiuos, eisiu pas savo tėvą ir sakysiu jam: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau; nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane kaip vieną savo samdinių.’” Šie žodžiai giliau atskleidžia esminę problemą. Per sudėtingą materialinę situaciją, į kurią sūnus palaidūnas pateko dėl savo kvailumo, dėl nuodėmės, subrendo prarasto orumo jausmas. Kai jis nusprendžia grįžti į tėvo namus, prašyti tėvo priimti jį – nebe kaip sūnų, o kaip samdinį – iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis veikia dėl bado ir skurdo, į kurį pateko; tačiau šis motyvas persmelktas gilesnio praradimo suvokimo: būti samdiniu savo tėvo namuose yra didžiulis pažeminimas ir gėdos šaltinis. Vis dėlto sūnus palaidūnas yra pasirengęs ištverti tą pažeminimą ir gėdą. Jis suvokia, kad nebeturi jokios teisės, išskyrus būti samdiniu savo tėvo namuose. Jo sprendimas priimamas visiškai suvokiant, ko jis nusipelnė ir į ką dar gali turėti teisę pagal teisingumo normas. Būtent šis samprotavimas parodo, kad sūnaus palaidūno sąmonės centre iškyla prarasto orumo jausmas, to orumo, kuris kyla iš sūnaus santykio su tėvu. Ir su šiuo sprendimu jis leidžiasi į kelią.

Sūnaus palaidūno palyginime terminas „teisingumas“ nevartojamas nė karto; kaip ir originaliame tekste nevartojamas terminas „gailestingumas“. Vis dėlto teisingumo ir meilės, pasireiškiančios kaip gailestingumas, santykis Evangelijos palyginimo turinyje įrašytas su didele tikslumu. Dar akivaizdžiau tampa, kad meilė virsta gailestingumu, kai reikia peržengti tikslią teisingumo normą – tikslią ir dažnai per siaurą. Sūnus palaidūnas, iššvaistęs turtą, gautą iš savo tėvo, nusipelno – po savo grįžimo – užsidirbti pragyvenimą dirbdamas tėvo namuose kaip samdinys ir galbūt, po truputį, sukaupti tam tikrą materialinių gėrybių rezervą, nors galbūt niekada tiek, kiek jis iššvaistė. To reikalautų teisingumo tvarka, ypač todėl, kad sūnus ne tik iššvaistė jam priklausančią palikimo dalį, bet ir savo visu elgesiu įskaudino ir įžeidė savo tėvą. Kadangi šis elgesys jo paties akyse atėmė iš jo sūnaus orumą, tai negalėjo būti abejinga jo tėvui. Tai turėjo jį priversti kentėti. Taip pat tai turėjo tam tikru būdu jį įtraukti. Ir vis dėlto, galų gale, tai buvo jo paties sūnus, ir toks santykis niekada negalėjo būti pakeistas ar sunaikintas jokiu elgesiu. Sūnus palaidūnas tai suvokia, ir būtent šis suvokimas aiškiai parodo jam prarastą orumą ir leidžia jam sąžiningai įvertinti poziciją, kurios jis dar galėtų tikėtis savo tėvo namuose.

6. Ypatingas dėmesys žmogaus orumui

Tikslus sūnaus palaidūno dvasinės būklės vaizdavimas leidžia mums aiškiai suprasti, kas sudaro Dievo gailestingumą. Neabejojama, kad šioje paprastoje, bet giliai paveikioje analogijoje tėvo paveikslas mums atskleidžia Dievą kaip Tėvą. Tėvo elgesys palyginime ir visas jo laikysena, atspindinti jo vidinį nusiteikimą, leidžia mums naujai, su paprastumu ir gilumu, atrasti Senojo Testamento gailestingumo vizijos gijas, sujungtas į visiškai naują sintezę. Sūnaus palaidūno tėvas išlieka ištikimas savo tėvystei, ištikimas meilei, kuria jis visuomet apgaubė savo sūnų. Ši ištikimybė palyginime išreiškiama ne tik jo momentiniu pasirengimu priimti sūnų grįžusį namo po to, kai šis iššvaistė palikimą; ji dar pilniau atsiskleidžia per džiaugsmą, šventimą dėl sugrįžusio išlaidūno, šventimą, kuris toks dosnus, kad sukelia vyresniojo brolio, niekada nepalikusio tėvo ir namų, pasipriešinimą ir neapykantą.

Tėvo ištikimybė sau – bruožas, jau žinomas Senajame Testamente per terminą hesed – tuo pat metu išreiškiama ypač šiluma persmelktu būdu. Skaitome, kad, pamatęs grįžtantį sūnų palaidūną, tėvas „pagailėjo jo, pribėgo prie jo, puolė jam ant kaklo ir pabučiavo“. Šį veiksmą jis neabejotinai atlieka veikiamas gilios šilumos, ir tai taip pat paaiškina jo dosnumą sūnui, kuris taip supykdo vyresnįjį sūnų. Vis dėlto šios emocijos priežastys glūdi gilesniame lygmenyje. Atkreipkite dėmesį: tėvas suvokia, kad išsaugotas esminis gėris – jo sūnaus žmogiškumas. Nors sūnus iššvaistė palikimą, jo žmogiškumas išsaugotas. Tiesą sakant, jis tam tikra prasme buvo vėl atrastas. Tėvo žodžiai vyresniajam sūnui tai atskleidžia: „Reikėjo puotauti ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Toje pačioje Luko Evangelijos penkioliktoje dalyje skaitome apie rastos avies palyginimą ir apie rastos monetos palyginimą. Kiekvieną kartą pabrėžiamas tas pats džiaugsmas, kuris yra ir sūnaus palaidūno atveju. Tėvo ištikimybė sau visiškai sutelkta į prarasto sūnaus žmogiškumą, į jo orumą. Tai pirmiausia paaiškina jo džiaugsmingą emociją sūnaus sugrįžimo momentu.

Tęsiant galima sakyti, kad meilė sūnui, kylanti iš pačios tėvystės esmės, tam tikra prasme įpareigoja tėvą rūpintis savo sūnaus orumu. Šis rūpestis yra jo meilės matas, meilės, apie kurią šv. Paulius rašė: „Meilė kantri, meilė maloninga… ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nesierzina, nelaiko pikta… džiaugiasi tiesa… viskuo tiki, visko viliasi, viską ištveria“, ir „meilė niekada nesibaigia“. Gailestingumas – kaip Kristus jį pateikė sūnaus palaidūno palyginime – turi vidinę meilės formą, kuri Naujajame Testamente vadinama agape. Ši meilė pajėgi pasiekti kiekvieną sūnų palaidūną, kiekvieną žmogiškąjį vargą, o ypač kiekvieną moralinį vargą, nuodėmę. Kai taip atsitinka, tas, kuris yra gailestingumo objektas, nesijaučia pažemintas, o veikiau atrastas ir „atkurtas vertėje“. Tėvas pirmiausia išreiškia jam savo džiaugsmą, kad jis buvo „vėl atrastas“ ir „sugrąžintas į gyvenimą“. Šis džiaugsmas rodo gėrį, kuris išliko nepaliestas: net būdamas palaidūnas, sūnus nenustoja būti tikru savo tėvo sūnumi; tai taip pat rodo vėl atrastą gėrį, kuris sūnaus palaidūno atveju buvo jo sugrįžimas į tiesą apie save.

Tai, kas įvyko tarp tėvo ir sūnaus Kristaus palyginime, neturėtų būti vertinama „iš išorės“. Mūsų išankstiniai nusistatymai apie gailestingumą dažniausiai kyla iš to, kad juos vertiname tik iš išorės. Kartais, vadovaudamiesi šiuo vertinimo būdu, gailestingume matome pirmiausia nelygybės santykį tarp to, kuris jį siūlo, ir to, kuris jį priima. Dėl to skubame daryti išvadą, kad gailestingumas menkina gavėją, kad jis žeidžia žmogaus orumą. Sūnaus palaidūno palyginimas rodo, kad tikrovė yra kitokia: gailestingumo santykis grindžiamas bendra žmogaus, kaip gėrio, patirtimi, bendra jam būdingo orumo patirtimi. Ši bendra patirtis priverčia sūnų palaidūną pradėti matyti save ir savo veiksmus visa tiesa (šis tiesos matymas yra tikra nuolankumo forma); kita vertus, būtent dėl šios priežasties jis tampa ypatingu gėriu savo tėvui: tėvas taip aiškiai mato pasiektą gėrį, kurį sukelia paslaptingas tiesos ir meilės spinduliavimas, kad, regis, pamiršta visą blogį, kurį sūnus padarė.

Sūnaus palaidūno palyginimas paprastai, bet giliai išreiškia atsivertimo tikrovę. Atsivertimas yra konkretiausias meilės veikimo ir gailestingumo buvimo žmogiškajame pasaulyje išraiška. Tikroji gailestingumo prasmė slypi ne tik žvelgime, kad ir kaip įžvalgiai bei užjaučiančiai, į moralinį, fizinį ar materialųjį blogį: gailestingumas pasireiškia savo tikruoju pavidalu, kai jis atkuria vertę, skatina ir ištraukia gėrį iš visų blogio formų, egzistuojančių pasaulyje ir žmoguje. Taip suprastas gailestingumas sudaro pagrindinį Kristaus mesijinės žinios turinį ir Jo misijos formuojančią jėgą. Taip gailestingumą suprato ir praktikavo Jo mokiniai bei sekėjai. Jų širdyse ir veiksmuose gailestingumas niekada nenustojo atsiskleisti kaip ypač kūrybingas meilės įrodymas, kuris neleidžia savęs „nugalėti blogiui“, bet „įveikia blogį gėriu“. Tikrasis gailestingumo veidas turi būti nuolat atskleidžiamas iš naujo. Nepaisant daugelio išankstinių nusistatymų, gailestingumas mūsų laikais atrodo ypač reikalingas.

V. VELYKŲ PASLAPTIS

7. Gailestingumas, atskleistas kryžiuje ir prisikėlime

Kristaus mesijinė žinia ir Jo veikla tarp žmonių baigiasi kryžiumi ir prisikėlimu. Turime giliai įsigilinti į šį paskutinį įvykį – kuris ypač Susirinkimo kalboje apibrėžiamas kaip Mysterium Paschale – jei norime giliai išreikšti tiesą apie gailestingumą, kaip ji buvo giliai atskleista mūsų išganymo istorijoje. Šioje mūsų apmąstymų vietoje turėsime dar labiau priartėti prie enciklikos Redemptor hominis turinio. Jei iš tiesų Atpirkimo tikrovė savo žmogiškąja dimensija atskleidžia negirdėtą žmogaus didybę, qui talem ac tantum meruit habere Redemptorem, tuo pat metu dieviškoji Atpirkimo dimensija leidžia mums, sakyčiau, empiriškiausiu ir „istoriškiausiu“ būdu atskleisti tos meilės gilumą, kuri nesitraukia prieš nepaprastą Sūnaus auką, kad išpildytų Kūrėjo ir Tėvo ištikimybę žmogui, sukurtam pagal Jo atvaizdą ir nuo „pradžios“ išrinktam šiam Sūnui malonei ir šlovei.

Didžiojo Penktadienio įvykiai ir dar anksčiau malda Getsemanėje įneša esminį pokytį į visą meilės ir gailestingumo apreiškimo eigą Kristaus mesijinėje misijoje. Tas, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas“ bei „gydydamas visas ligas ir negalias“, dabar pats, regis, nusipelno didžiausio gailestingumo ir šaukiasi gailestingumo, kai yra suimamas, išniekinamas, nuteisiamas, nuplakamas, vainikuojamas erškėčiais, kai yra prikalamas prie kryžiaus ir miršta kankinamas skausmo. Tada Jis ypač nusipelno gailestingumo iš tų, kuriems darė gera, bet jo negauna. Net artimiausi negali Jo apsaugoti ir išplėšti iš engėjų rankų. Šiame paskutiniame Jo mesijinės veiklos etape Kristuje išsipildo pranašų, ypač Izaijo, žodžiai apie Jahvės Tarną: „Jo žaizdomis mes buvome išgydyti.“

Kristus, kaip žmogus, kuris iš tiesų ir siaubingai kenčia Alyvų sode ir ant Kalvarijos, kreipiasi į Tėvą – tą Tėvą, kurio meilę Jis skelbė žmonėms, kurio gailestingumą liudijo visa savo veikla. Bet Jo neaplenkia – net Jo – baisi kryžiaus mirties kančia: „Dėl mūsų Dievas padarė Jį nuodėme, kuris nepažino nuodėmės“, rašys šv. Paulius, keliais žodžiais apibendrindamas visą kryžiaus gilumą ir tuo pat metu dieviškąją Atpirkimo tikrovės dimensiją. Iš tiesų šis Atpirkimas yra galutinis ir galutinis Dievo šventumo apreiškimas, kuris yra absoliutus tobulumo pilnumas: teisingumo ir meilės pilnumas, nes teisingumas grindžiamas meile, kyla iš jos ir siekia jos. Kristaus kančioje ir mirtyje – tame, kad Tėvas nepagailėjo savo Sūnaus, bet „dėl mūsų padarė Jį nuodėme“ – išreiškiamas absoliutus teisingumas, nes Kristus patiria kančią ir kryžių dėl žmonijos nuodėmių. Tai netgi sudaro teisingumo „perteklių“, nes žmogaus nuodėmės yra „atlyginamos“ Žmogaus-Dievo auka. Vis dėlto šis teisingumas, kuris yra tinkamai teisingumas „Dievo mastu“, visiškai kyla iš meilės: Tėvo ir Sūnaus meilės, ir visiškai duoda vaisių meilėje. Būtent dėl šios priežasties dieviškasis teisingumas, atskleistas Kristaus kryžiuje, yra „Dievo mastu“, nes jis kyla iš meilės ir įgyvendinamas meilėje, duodamas išganymo vaisius. Atpirkimo dieviškoji dimensija įgyvendinama ne tik teisingumu nuodėmei, bet ir atkuriant meilę, kuri suteikia žmogui kūrybinę galią, leidžiančią jam vėl prieiti prie Dievo teikiamo gyvenimo ir šventumo pilnatvės. Taip Atpirkimas apima gailestingumo apreiškimą jo pilnatve.

Velykų paslaptis yra šio gailestingumo atskleidimo ir įgyvendinimo kulminacija, kuri pajėgi pateisinti žmogų, atkurti teisingumą ta prasme, kokį išganymo tvarką Dievas norėjo nuo pradžių žmoguje ir per žmogų pasaulyje. Kenčiantis Kristus ypač kalba žmogui, ir ne tik tikinčiajam. Net netikintis žmogus Jame galės atrasti iškalbingą solidarumo su žmogiškuoju likimu išraišką, taip pat harmoningą nesavanaudiško atsidavimo žmogaus reikalui, tiesai ir meilei pilnatvę. Vis dėlto Velykų paslapties dieviškoji dimensija siekia dar giliau. Kryžius ant Kalvarijos, ant kurio Kristus veda savo paskutinį dialogą su Tėvu, kyla iš pačios meilės širdies, kurią žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, gavo kaip dovaną pagal amžinąjį Dievo planą. Dievas, kaip Kristus Jį atskleidė, ne tik išlieka glaudžiai susijęs su pasauliu kaip Kūrėjas ir galutinis egzistencijos šaltinis. Jis taip pat yra Tėvas: Jis susietas su žmogumi, kurį Jis pašaukė į egzistenciją matomame pasaulyje, dar intymesniu ryšiu nei kūrybos. Tai meilė, kuri ne tik kuria gėrį, bet ir suteikia dalyvavimą pačiame Dievo gyvenime: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Nes tas, kuris myli, trokšta atiduoti save.

Kristaus kryžius ant Kalvarijos stovi šalia šio nuostabaus commercium, šio nuostabaus Dievo savęs dovanojimo žmogui kelio, kuris taip pat apima kvietimą žmogui dalintis dievišku gyvenimu, atiduodant save ir kartu su savimi visą matomąjį pasaulį Dievui, ir kaip įsūnytas sūnus tapti tiesos ir meilės, kuri yra Dieve ir kyla iš Dievo, dalininku. Būtent šalia žmogaus amžinojo išrinkimo į įsūnytosios vaiko orumą istorijoje stovi Kristaus kryžius, vienatinio Sūnaus, kuris, kaip „šviesa iš šviesos, tikras Dievas iš tikrojo Dievo“, atėjo duoti galutinio liudijimo apie nuostabią Dievo sandorą su žmonija, Dievo su žmogumi – kiekvienu žmogumi. Ši sandora, tokia sena kaip žmogus – ji siekia pačią kūrimosi paslaptį – ir vėliau daug kartų atnaujinta su viena pasirinkta tauta, yra taip pat nauja ir galutinė sandora, kuri buvo sudaryta ant Kalvarijos ir nėra apribota viena tauta, Izraeliu, bet yra atvira kiekvienam individui.

Ką dar sako mums Kristaus kryžius, kuris tam tikra prasme yra galutinis Jo mesijinės žinios ir misijos žodis? Ir vis dėlto tai dar nėra Dievo sandoros žodis: jis bus ištartas auštant, kai pirmiausia moterys, o paskui apaštalai ateis prie nukryžiuotojo Kristaus kapo, pamatys tuščią kapą ir pirmą kartą išgirs žinią: „Jis prisikėlė.“ Jie pakartos šią žinią kitiems ir bus prisikėlusio Krist Arendt aus liudininkai. Vis dėlto, net šioje Dievo Sūnaus pašlovinimo akimirkoje, kryžius išlieka, tas kryžius, kuris – per visą žmogaus, Sūnaus, kuris kentėjo mirtį ant jo, mesiją liudijimą – kalba ir niekada nenustoja kalbėti apie Dievą Tėvą, kuris yra absoliučiai ištikimas savo amžinajai meilei žmogui, nes Jis „taip pamilo pasaulį“, – todėl žmogų pasaulyje, – kad „atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Tikėti nukryžiuotuoju Sūnumi reiškia „matyti Tėvą“, reiškia tikėti, kad meilė yra pasaulyje ir kad ši meilė yra galingesnė už bet kokį blogį, kuriame dalyvauja individai, žmonija ar pasaulis. Tikėti šia meile reiškia tikėti gailestingumu. Nes gailestingumas yra būtina meilės dimensija; tai tarsi antrasis meilės vardas ir tuo pat metu specifinis būdas, kuriuo meilė atsiskleidžia ir įgyvendinama prieš blogio tikrovę, kuri yra pasaulyje, veikia žmogų, jį apgula, įsiskverbia net į jo širdį ir gali priversti jį „pražūti Gehenoje“.

8. Meilė, galingesnė už mirtį, galingesnė už nuodėmę

Kristaus kryžius ant Kalvarijos taip pat yra liudijimas apie blogio jėgą prieš patį Dievo Sūnų, prieš tą, kuris vienintelis iš visų žmonių sūnų savo prigimtimi buvo visiškai nekaltas ir laisvas nuo nuodėmės, ir kurio atėjimas į pasaulį nebuvo suterštas Adomo neklusnumu ir pirminės nuodėmės palikimu. Ir būtent čia, Jame, Kristuje, teisingumas atliekamas nuodėmei Jo aukos, Jo klusnumo „net iki mirties“ kaina. Tas, kuris buvo be nuodėmės, „Dievas padarė Jį nuodėme dėl mūsų“. Teisingumas taip pat atliekamas mirčiai, kuri nuo žmogaus istorijos pradžios buvo susijusi su nuodėme. Mirtis sulaukia teisingumo Jo, kuris buvo be nuodėmės ir vienintelis galėjo – per savo mirtį – sunaikinti mirtį, kaina. Taip Kristaus kryžius, ant kurio Sūnus, vienesmis su Tėvu, atiduoda visišką teisingumą Dievui, yra taip pat radikalus gailestingumo apreiškimas, arba veikiau meilės, kuri priešinasi tam, kas sudaro pačią blogio šaknį žmogaus istorijoje: nuodėmei ir mirčiai.

Kristaus kryžius yra giliausias Dievo nusileidimas prie žmogaus ir prie to, ką žmogus – ypač sunkiomis ir skausmingomis akimirkomis – laiko savo nelaimingu likimu. Kryžius yra tarsi amžinos meilės prisilietimas prie skaudžiausių žmogaus žemiškosios egzistencijos žaizdų; tai visiškas mesijinio plano, kurį Kristus kartą suformulavo Nazareto sinagogoje ir vėliau pakartojo Jono Krikštytojo pasiuntiniams, įgyvendinimas. Pagal žodžius, kartą užrašytus Izaijo pranašystėje, šis planas buvo gailestingos meilės vargšams, kenčiantiems, kaliniams, akliesiems, engiamiesiems ir nusidėjėliams atskleidimas. Velykų paslaptyje peržengiamos įvairiapusio blogio, kuriame žmogus dalyvauja per savo žemiškąją egzistenciją, ribos: Kristaus kryžius iš tiesų leidžia mums suprasti giliausias blogio šaknis, kurios glūdi nuodėmėje ir mirtyje; taip kryžius tampa eschatologiniu ženklu. Tik eschatologiniame įgyvendinime ir galutiniame pasaulio atnaujinime meilė nugalės, visuose išrinktuosiuose, giliausius blogio šaltinius, atnešdama kaip visiškai subrendusį vaisių gyvenimo, šventumo ir šlovingosios nemirtingumo karalystę. Šio eschatologinio įgyvendinimo pamatas jau glūdi Kristaus kryžiuje ir Jo mirtyje. Tai, kad Kristus „trečiąją dieną prisikėlė“, sudaro galutinį mesijinės misijos ženklą, ženklą, kuris užbaigia visą gailestingos meilės apreiškimą pasaulyje, kuris yra pavaldus blogiui. Tuo pat metu jis sudaro ženklą, pranašaujantį „naują dangų ir naują žemę“, kai „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą iš jų akių, ir nebebus mirties, nei liūdesio, nei verksmo, nei skausmo, nes pirmieji dalykai praėjo“.

Eschatologiniame įgyvendinime gailestingumas atsiskleidžia kaip meilė, tuo tarpu laikinajame etape, žmogaus istorijoje, kuri yra kartu nuodėmės ir mirties istorija, meilė turi būti atskleidžiama pirmiausia kaip gailestingumas ir įgyvendinama kaip gailestingumas. Kristaus mesijinis planas, gailestingumo programa, tampa Jo tautos, Bažnyčios, programa. Jos centre visada yra kryžius, nes jame gailestingos meilės apreiškimas pasiekia kulminaciją. Kol „pirmieji dalykai“ neišnyks, kryžius išliks orientyru ir kitiems Jano Apreiškimo žodžiams: „Štai stoviu prie durų ir beldžiu; jei kas išgirs mano balsą ir atidarys duris, įeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“. Ypatingu būdu Dievas taip pat atskleidžia savo gailestingumą, kai kviečia žmogų parodyti „gailestingumą“ Jo vienatiniam Sūnui, nukryžiuotajam.

9. Gailestingumo Motina

Šie Bažnyčios velykiniai žodžiai atliepia visa savo pranašišku turiniu Marijos žodžius, ištartus lankant Elzbietą, Zacharijo žmoną: „Jo gailestingumas… iš kartos į kartą“. Įsikūnijimo momentu šie žodžiai atveria naują išganymo istorijos perspektyvą. Po Kristaus prisikėlimo šia perspektyva yra nauja tiek istoriniu, tiek eschatologiniu lygmeniu. Nuo to laiko eina naujos individų kartos didžiulėje žmonių šeimoje, vis didėjančiomis dimensijomis; taip pat eina naujos Dievo tautos kartos, pažymėtos Kryžiaus ir prisikėlimo ženklu ir „užantspauduotos“ Kristaus Velykų paslapties ženklu, absoliučiu gailestingumo, kurį Marija skelbė savo giminaitės namų slenksčiu, apreiškimu: „Jo gailestingumas… iš kartos į kartą“.

Marija taip pat yra ta, kuri gavo gailestingumą ypatingu ir išskirtiniu būdu, kaip niekas kitas. Tuo pat metu ji, vis dar išskirtiniu būdu, savo širdies auka padarė įmanomą savo dalyvavimą atskleidžiant Dievo gailestingumą. Ši auka yra glaudžiai susijusi su jos Sūnaus kryžiumi, prie kurio papėdės ji stovėjo ant Kalvarijos. Jos auka yra unikalus dalyvavimas gailestingumo apreiškime, tai yra dalyvavimas absoliučioje Dievo ištikimybėje savo meilei, sandorai, kurią Jis norėjo nuo amžinybės ir kurią Jis sudarė laike su žmogumi, tauta, žmonija; tai dalyvavimas tame apreiškime, kuris buvo galutinai įgyvendintas per kryžių. Niekas nėra taip, kaip Kryžiuojamojo Motina, patyręs kryžiaus paslapties, pribloškiančio dieviškojo transcendentinio teisingumo ir meilės susidūrimo: to „bučinio“, kurį gailestingumas dovanoja teisingumui. Niekas taip, kaip Marija, nėra priėmęs į savo širdį tos paslapties, tos tikrai dieviškosios Atpirkimo dimensijos, įvykdytos ant Kalvarijos per Sūnaus mirtį, kartu su jos motiniškos širdies auka, kartu su jos galutiniu „tebūnie“.

Todėl Marija yra ta, kuri giliausiai supranta Dievo gailestingumo paslaptį. Ji žino jo kainą, žino, koks jis didis. Šia prasme vadiname ją Gailestingumo Motina: mūsų Gailestingąja, arba Dievo gailestingumo Motina; kiekviename iš šių titulų slypi gilus teologinis turinys, nes jie išreiškia ypatingą jos sielos, visos jos asmenybės paruošimą, kad ji galėtų suvokti per sudėtingus įvykius, pirmiausia Izraelio, o paskui kiekvieno individo ir visos žmonijos, tą gailestingumą, kurio „iš kartos į kartą“ žmonės tampa dalininkais pagal amžinąjį Švenčiausiosios Trejybės planą.

Šie titulai, kuriuos priskiriame Dievo Motinai, pirmiausia kalba apie ją kaip apie nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Motiną; kaip apie tą, kuri, gavusi gailestingumą išskirtiniu būdu, taip pat išskirtiniu būdu „nusipelno“ to gailestingumo per visą savo žemiškąjį gyvenimą ir ypač prie savo Sūnaus kryžiaus; ir galiausiai kaip apie tą, kuri per savo paslėptą ir tuo pat metu nepalyginamą dalyvavimą savo Sūnaus mesijinėje misijoje buvo specialiai pašaukta priartinti žmonėms tą meilę, kurią Jis atėjo atskleisti: meilę, kuri konkrečiausiai išreiškiama visiems, ypač kenčiantiems, vargšams, netekusiems laisvės, akliesiems, engiamiesiems ir nusidėjėliams, kaip Kristus apie tai kalbėjo, remdamasis Izaijo pranašystės žodžiais.

Būtent šią „gailestingą“ meilę, kuri ypač pasireiškia susidūrus su moraliniu ir fiziniu blogiu, Kryžiuojamojo ir Prisikėlusiojo Motinos širdis dalijosi išskirtinai ir nepaprastai – Marija joje dalijosi. Joje ir per ją šios meilės apreiškimas tęsiasi Bažnyčios ir žmonijos istorijoje. Šis apreiškimas yra ypač vaisingas, nes Dievo Motinoje jis grindžiamas unikaliu jos motiniškos širdies taktu, jos ypatingu jautrumu, jos ypatingu tinkamumu pasiekti visus tuos, kurie lengviausiai priima motinos gailestingą meilę. Tai vienas didžiausių krikščionybės gyvybę teikiančių paslapčių, glaudžiai susijęs su Įsikūnijimo paslaptimi.

„Marijos motinystė malonės tvarkoje“, kaip aiškina Vatikano II Susirinkimas, „tęsiasi nenutrūkstamai nuo sutikimo, kurį ji ištikimai davė per Apreiškimą ir kurį ji be dvejonių palaikė po kryžiumi, iki amžinojo visų išrinktųjų įgyvendinimo. Iš tiesų, būdama paimta į dangų, ji nenutraukė šio išganymo tarnavimo, bet savo daugialypiu užtarimu ir toliau gauna mums amžinojo išganymo malones. Savo motiniška meile ji rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie dar keliauja žemėje, apsupti pavojų ir sunkumų, kol bus nuvesti į savo palaimintąją buveinę.“

VI. „GAILESTINGUMAS… IŠ KARTOS Į KARTĄ“

10. Mūsų kartos paveikslas

Turime visas teises tikėti, kad mūsų karta taip pat buvo įtraukta į Dievo Motinos žodžius, kai ji šlovino tą gailestingumą, kurį „iš kartos į kartą“ dalijasi tie, kurie leidžiasi vedami Dievo baimės. Marijos Magnificat žodžiai turi pranašišką turinį, kuris liečia ne tik Izraelio praeitį, bet ir visą Dievo tautos ateitį žemėje. Iš tiesų visi mes, dabar gyvenantys žemėje, esame karta, kuri suvokia trečiojo tūkstantmečio artėjimą ir giliai jaučia istorijoje vykstančius pokyčius.

Dabartinė karta žino, kad yra privilegijuotoje padėtyje: pažanga jai suteikia begalę galimybių, apie kurias prieš kelis dešimtmečius buvo galima tik svajoti. Žmogaus kūrybinė veikla, jo intelektas ir darbas sukėlė gilius pokyčius tiek mokslo ir technologijų, tiek socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Žmogus išplėtė savo galią gamtai ir įgijo gilesnį socialinio elgesio dėsnių pažinimą. Jis matė, kaip kliūtys ir atstumai tarp individų ir tautų ištirpsta ar sumažėja dėl stiprėjančio universalumo jausmo, aiškesnio žmonijos vienybės suvokimo, abipusės priklausomybės pripažinimo tikrame solidarume ir troškimo bei galimybės užmegzti kontaktą su broliais ir seserimis už dirbtinių geografinių, nacionalinių ar rasinių ribų. Ypač jauni žmonės žino, kad mokslo ir technologijų pažanga gali gaminti ne tik naujas materialias gėrybes, bet ir platesnį žinių dalijimąsi. Pavyzdžiui, nepaprasta pažanga informacijos ir duomenų apdorojimo srityje padidins žmogaus kūrybinį pajėgumą ir suteiks prieigą prie kitų tautų intelektualinių ir kultūrinių turtų. Naujos komunikacijos technologijos skatins didesnį dalyvavimą įvykiuose ir platesnį idėjų mainą. Biologijos, psichologijos ir socialinių mokslų pasiekimai padės žmogui geriau suprasti savo būties turtus. Tiesa, dažnai šia pažanga vis dar naudojasi tik industrializuotos šalys, tačiau negalima neigti, kad perspektyva, leidžianti kiekvienai tautai ir šaliai ja pasinaudoti, jau seniai nebėra tik utopija, kai egzistuoja tikras politinis noras to siekti.

Tačiau šalia viso to, o veikiau kaip to dalis, atsiranda ir sunkumai, kurie kyla kartu su augimu. Jaučiamas nerimas ir bejėgiškumo jausmas dėl giluminio atsako, kurį žmogus žino, kad turi duoti. Šiandienos pasaulio paveiksle taip pat yra šešėlių ir disbalansų, kurie ne visada yra tik paviršutiniški. Vatikano II Susirinkimo Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes nėra vienintelis dokumentas, nagrinėjantis šios kartos gyvenimą, tačiau jis yra ypač reikšmingas. Jame skaitome: „Dichotomija, veikianti šiuolaikinį pasaulį, iš tiesų yra gilesnės dichotomijos, esančios pačiame žmoguje, simptomas. Jis yra daugelio prieštaringų jėgų susitikimo taškas. Kaip sukurta būtybė jis turi tūkstančius trūkumų, bet jaučiasi nevaržomas savo polinkiuose ir skirtas aukštesniam gyvenimui. Draskomas daugybės nerimų, jis priverstas rinktis tarp jų ir kai kuriuos atsisakyti. Dar blogiau, būdamas silpnas ir nuodėmingas, jis dažnai daro tai, ko nekenčia, ir nedaro to, ko nori. Todėl jis jaučiasi susiskaldęs, ir tai sukelia daugybę nesantaikų socialiniame gyvenime.“

Įžanginės ekspozicijos pabaigoje skaitome: „…susidūrus su šiuolaikiniais pokyčiais, vis daugiau žmonių kelia pačius pagrindinius klausimus arba juos įžvelgia su aštresne įžvalga: kas yra žmogus? Kokia kančios, blogio, mirties, kurių nepašalino visa ši pažanga, prasmė? Koks šių pasiekimų, įsigytų tokia didele kaina, tikslas?“

Per penkiolika metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos, ar šis įtampų ir grėsmių, žyminčių mūsų epochą, paveikslas tapo mažiau nerimą keliantis? Atrodo, kad ne. Priešingai, įtampos ir grėsmės, kurios Susirinkimo dokumente atrodo tik eskizuotos ir ne visiškai atskleidžia jose slypinčius pavojus, per šiuos metus išryškėjo aiškiau; jos kitokiu būdu patvirtino tą pavojų ir neleidžia mums puoselėti praeities iliuzijų.

11. Nerimo šaltiniai

Taigi mūsų pasaulyje stiprėja grėsmės jausmas. Didėja tas egzistencinis nerimas, ypač susijęs, kaip sakiau enciklikoje Redemptor hominis, su konflikto perspektyva, kuris, atsižvelgiant į šiuolaikinius atominius arsenalus, galėtų reikšti dalinį žmonijos savidestrukciją. Tačiau grėsmė neapsiriboja tuo, ką žmogus gali padaryti žmogui per karines technologijas; ji taip pat liečia daugelį kitų pavojų, kuriuos gamina materialistinė visuomenė, kuri – nepaisant „humanitarinių“ deklaracijų – pripažįsta daiktų pirmenybę prieš asmenis. Todėl žmogus baiminasi, kad, naudodamas šios visuomenės išrastus įrankius, individai, aplinka, bendruomenės, visuomenės ir tautos gali tapti kitų individų, aplinkų ir visuomenių galios piktnaudžiavimo aukomis. Mūsų šimtmečio istorija pateikia daug tokių pavyzdžių. Nepaisant visų žmogaus teisių deklaracijų jo visapusiškoje dimensijoje, tai yra jo kūniškoje ir dvasinėje egzistencijoje, negalime sakyti, kad šie pavyzdžiai priklauso tik praeičiai.

Žmogus pagrįstai baiminasi tapti represijų, kurios atims iš jo vidinę laisvę, galimybę išreikšti tiesą, kuria jis tiki, tikėjimą, kurį išpažįsta, ir gebėjimą paklusti sąžinės balsui, nurodančiam teisingą kelią, auka. Šiuolaikinės visuomenės turimi techniniai įrankiai slepia ne tik savidestrukcijos per karinį konfliktą galimybę, bet ir „taikaus“ individų, aplinkų, ištisų visuomenių ir tautų pavergimo galimybę, kurie dėl vienos ar kitos priežasties gali pasirodyti nepatogūs tiems, kurie turi reikiamus įrankius ir yra pasirengę juos naudoti be skrupulų. Pavyzdys yra nuolatinis kankinimų egzistavimas, sistemingai naudojamas valdžios kaip dominavimo ir politinio priespaudos priemonė ir praktikuojamas pavaldinių be bausmės.

Kartu su biologinės grėsmės suvokimu auga ir kitos grėsmės, dar labiau griaunančios tai, kas esmingai žmogiška, kas glaudžiai susiję su asmens orumu ir jo teise į tiesą bei laisvę, suvokimas.

Visa tai vyksta didžiulio sąžinės graužimo fone, kurį sukelia tai, kad šalia turtingų ir persisotinusių žmonių bei visuomenių, gyvenančių gausoje ir valdomų vartotojiškumo bei malonumų, toje pačioje žmonių šeimoje yra individų ir grupių, kenčiančių nuo bado. Yra kūdikių, mirštančių iš bado savo motinų akyse. Įvairiose pasaulio dalyse, įvairiose socialinėse-ekonominėse sistemose, egzistuoja ištisos skurdo, trūkumo ir neišsivystymo sritys. Šis faktas yra visuotinai žinomas. Nelygybės būsena tarp individų ir tarp tautų ne tik vis dar egzistuoja; ji didėja. Vis dar pasitaiko, kad šalia turtingųjų ir gyvenančių gausoje egzistuoja tie, kurie gyvena nepritekliuje, kenčia skurdą ir dažnai iš tikrųjų miršta iš bado; jų skaičius siekia dešimtis, net šimtus milijonų. Štai kodėl moralinis nerimas neišvengiamai tampa dar aštresnis. Akivaizdu, kad šiuolaikinės ekonomikos ir materialistinės civilizacijos šaknyse yra esminis trūkumas, o veikiau visa trūkumų serija, iš tiesų ydingas mechanizmas, kuris neleidžia žmonių šeimai išsivaduoti iš tokių radikaliai neteisingų situacijų.

Šis šiuolaikinio pasaulio paveikslas, kuriame tiek daug fizinio ir moralinio blogio, kad jis tampa įsipainiojusiu į prieštaravimus ir įtampas, ir tuo pat metu pilnas grėsmių žmogaus laisvei, sąžinei ir religijai – šis paveikslas paaiškina šiuolaikinio žmogaus jaučiamą nerimą. Šį nerimą patiria ne tik tie, kurie yra nuskriausti ar prispausti, bet ir tie, kurie turi turto, pažangos ir galios privilegijas. Ir nors netrūksta žmonių, bandančių suprasti šio nerimo priežastis ar reaguoti į jį laikinais technologijos, turto ar galios siūlomais būdais, žmogaus dvasios gilumoje šis nerimas yra stipresnis už visus laikinus būdus. Šis nerimas, kaip teisingai nurodė Vatikano II Susirinkimo analizės, liečia pagrindines visos žmogaus egzistencijos problemas. Jis susijęs su pačia žmogaus egzistencijos pasaulyje prasme ir yra nerimas dėl žmogaus ir visos žmonijos ateities; jis reikalauja ryžtingų sprendimų, kurie dabar, regis, primeta save žmonijos rasei.

12. Ar pakanka teisingumo?

Nėra sunku pastebėti, kad šiuolaikiniame pasaulyje teisingumo jausmas atsibunda didžiuliu mastu; ir be abejo, tai pabrėžia tai, kas prieštarauja teisingumui santykiuose tarp individų, socialinių grupių ir „klasių“, tarp atskirų tautų ir valstybių, ir galiausiai tarp ištisų politinių sistemų, net tarp vadinamųjų „pasaulių“. Šis gilus ir įvairus judėjimas, kurio pagrindą šiuolaikinė žmogaus sąžinė grindžia teisingumu, liudija etinį įtampų ir kovų, persmelkiančių pasaulį, pobūdį.

Bažnyčia dalijasi su mūsų laikų žmonėmis šiuo giliu ir karštu troškimu gyventi teisingai visais aspektais, ir ji nenustoja nagrinėti įvairių teisingumo aspektų, kurių reikalauja žmonių ir visuomenės gyvenimas. Tai patvirtina katalikų socialinio mokymo sritis, labai išplėtota per pastarąjį šimtmetį. Šio mokymo linijomis vyksta žmogaus sąžinės ugdymas ir formavimas teisingumo dvasioje, taip pat atskiros iniciatyvos, ypač pasauliečių apaštalavimo srityje, kurios vystosi būtent šia dvasia.

Ir vis dėlto sunku nepastebėti, kad labai dažnai programos, kurios prasideda nuo teisingumo idėjos ir turėtų padėti ją įgyvendinti tarp individų, grupių ir žmonių visuomenių, praktikoje patiria iškraipymus. Nors jos ir toliau remiasi teisingumo idėja, patirtis rodo, kad kitos neigiamos jėgos, tokios kaip pagieža, neapykanta ar net žiaurumas, įveikia teisingumą. Tokiais atvejais noras sunaikinti priešą, apriboti jo laisvę ar net priversti jį visiškai priklausyti tampa pagrindiniu veiksmų motyvu; tai prieštarauja teisingumo esmei, kuri savo prigimtimi siekia užtikrinti lygybę ir harmoniją tarp konflikte esančių šalių. Toks teisingumo idėjos piktnaudžiavimas ir praktinis jos iškraipymas rodo, kaip toli žmogaus veiksmai gali nukrypti nuo paties teisingumo, net kai jie atliekami teisingumo vardu. Ne veltui Kristus metė iššūkį savo klausytojams, ištikimiems Senojo Testamento mokymui, dėl jų požiūrio, kuris atsispindėjo žodžiuose: „Akis už akį ir dantis už dantį.“ Tai buvo teisingumo iškraipymo forma tuo metu; ir šiuolaikinės formos toliau modeliuojamos pagal ją. Akivaizdu, kad tariamo teisingumo (pavyzdžiui, istorinio ar klasinio teisingumo) vardu kartais kaimynas sunaikinamas, nužudomas, atimama jo laisvė ar atimamos pagrindinės žmogaus teisės. Praeities ir mūsų laikų patirtis rodo, kad vien teisingumo nepakanka, kad jis netgi gali vesti prie savęs paties neigimo ir sunaikinimo, jei neleidžiama gilesnei jėgai, kuri yra meilė, formuoti žmogaus gyvenimo įvairiose dimensijose. Būtent istorinė patirtis, be kita ko, paskatino suformuluoti posakį: summum ius, summa iniuria. Šis teiginys nesumenkina teisingumo vertės ir nemažina tvarkos, pagrįstos juo, reikšmės; jis tik kitaip nurodo būtinybę semtis iš dvasios jėgų, kurios sąlygoja pačią teisingumo tvarką, jėgų, kurios yra dar gilesnės.

Bažnyčia, turėdama prieš akis mūsų kartos paveikslą, dalijasi daugelio mūsų laikų žmonių nerimu. Be to, negalima nesijaudinti dėl daugelio pagrindinių vertybių, sudarančių neabejotiną gėrį ne tik krikščioniškajai moralei, bet ir tiesiog žmogaus moralei, moralinei kultūrai, nuosmukio: šios vertybės apima pagarbą žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo momento, pagarbą santuokai jos neišardomoje vienybėje ir pagarbą šeimos stabilumui. Moralinis leidimas ypač smogia šiai jautriausiai gyvenimo ir visuomenės sričiai. Kartu su tuo eina tiesos krizė žmogaus santykiuose, atsakomybės už savo žodžius stoka, grynai utilitariniai santykiai tarp individo ir individo, autentiško bendrojo gėrio jausmo praradimas ir lengvumas, su kuriuo šis gėris atimamas. Galiausiai yra „desakralizacija“, kuri dažnai virsta „dehumanizacija“: individas ir visuomenė, kuriems niekas nėra „šventa“, patiria moralinį nuosmukį, nepaisant išorinio vaizdo.

VII. DIEVO GAILESTINGUMAS BAŽNYČIOS MISIJOJE

Atsižvelgiant į šį mūsų kartos paveikslą, kuris neišvengiamai kelia gilų nerimą, vėl prisimename tuos žodžius, kurie dėl Dievo Sūnaus Įsikūnijimo nuskambėjo Marijos Magnificat ir gieda apie „gailestingumą iš kartos į kartą“. Mūsų laikų Bažnyčia, nuolat apmąstydama šių įkvėptų žodžių iškalbingumą ir taikydama juos didžiosios žmonių šeimos kančioms, turi tapti ypač ir giliai sąmoninga būtinybe liudyti Dievo gailestingumą savo visa misija, sekdama Senosios ir Naujosios Sandoros tradicija, o visų pirma paties Jėzaus Kristaus ir Jo apaštalų pėdomis. Bažnyčia turi liudyti Dievo gailestingumą, atskleistą Kristuje, visoje Jo kaip Mesijo misijoje, pirmiausia skelbdama jį kaip išganomąją tikėjimo tiesą ir būtiną gyvenimui, atitinkančiam tikėjimą, o paskui siekdama jį įvesti ir įkūnyti tiek savo tikinčiųjų, tiek, kiek įmanoma, visų geros valios žmonių gyvenime. Galiausiai Bažnyčia, skelbdama gailestingumą ir išlikdama jam visada ištikima, turi teisę ir pareigą šauktis Dievo gailestingumo, maldauti jo prieš visas fizinio ir moralinio blogio apraiškas, prieš visas grėsmes, kurios temdo visą šiuolaikinio žmonijos gyvenimo horizontą.

13. Bažnyčia skelbia Dievo gailestingumą ir jį liudija

Bažnyčia turi skelbti ir liudyti Dievo gailestingumą visa jo tiesa, kaip ji mums buvo perduota per apreiškimą. Ankstesniuose šio dokumento puslapiuose siekėme bent jau apibrėžti šios tiesos kontūrus, kuri taip turtingai išreikšta visame Šventajame Rašte ir Šventojoje Tradicijoje. Kasdieniame Bažnyčios gyvenime tiesa apie Dievo gailestingumą, išreikšta Biblijoje, skamba kaip amžinas aidas per daugelį Šventosios Liturgijos skaitinių. Autentiškas Dievo tautos tikėjimo jausmas suvokia šią tiesą, kaip rodo įvairios asmeninės ir bendruomeninės pamaldumo išraiškos. Žinoma, būtų sunku pateikti jų visų sąrašą ar santrauką, nes dauguma jų gyvai įrašytos žmonių širdyse ir protuose. Kai kurie teologai teigia, kad gailestingumas yra didžiausia Dievo savybė ir tobulumas, o Biblija, Tradicija ir visas Dievo tautos tikėjimo gyvenimas pateikia tam ypatingų įrodymų. Čia nekalbama apie nesuvokiamos Dievo esmės tobulumą pačioje dievystės paslaptyje, bet apie tobulumą ir savybę, per kurią žmogus, savo egzistencijos intymioje tiesoje, ypač artimai ir dažnai susitinka su gyvuoju Dievu. Harmonijoje su Kristaus žodžiais Pilypui, „Tėvo regėjimas“ – Dievo regėjimas per tikėjimą – būtent susitikime su Jo gailestingumu randa unikalų vidinio paprastumo ir tiesos momentą, panašų į tą, kurį atrandame sūnaus palaidūno palyginime.

„Kas matė mane, matė Tėvą.“ Bažnyčia skelbia Dievo gailestingumą, gyvena juo savo plačia tikėjimo patirtimi ir mokymu, nuolat kontempliuodama Kristų, sutelkdama dėmesį į Jį, Jo gyvenimą ir Evangeliją, Jo kryžių ir prisikėlimą, visą Jo paslaptį. Viskas, kas formuoja Kristaus „regėjimą“ Bažnyčios gyvame tikėjime ir mokyme, priartina mus prie „Tėvo regėjimo“ Jo gailestingumo šventume. Bažnyčia ypač skelbia Dievo gailestingumą ir jį gerbia, kai kreipiasi į Kristaus Širdį. Iš tiesų, būtent šis priartėjimas prie Kristaus Jo Širdies paslaptyje leidžia mums sustoti prie šio taško – taško, tam tikra prasme centrinio ir kartu labiausiai prieinamo žmogui – Tėvo gailestingos meilės apreiškimo, kuris sudarė centrinį Žmogaus Sūnaus mesijinės misijos turinį.

Bažnyčia gyvena autentišku gyvenimu, kai skelbia ir liudija gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo ir Atpirkėjo savybę – ir kai priartina žmones prie Išganytojo gailestingumo šaltinių, kurių ji yra patikėtinė ir dalintoja. Didelę reikšmę šioje srityje turi nuolatinė Dievo Žodžio meditacija ir visų pirma sąmoningas bei brandus dalyvavimas Eucharistijoje ir Atgailos arba Sutaikinimo sakramente. Eucharistija mus vis labiau priartina prie tos meilės, kuri yra galingesnė už mirtį: „Kiekvieną kartą, kai valgome šią duoną ir geriame šią taurę“, skelbiame ne tik Atpirkėjo mirtį, bet ir Jo prisikėlimą, „kol Jis ateis“ šlovėje. Tas pats Eucharistinis ritualas, švenčiamas Jo atminimui, kuris savo mesijinėje misijoje žodžiais ir kryžiumi mums atskleidė Tėvą, liudija neišsemiamą meilę, kuria Jis visada trokšta būti su mumis vienybėje ir būti tarp mūsų, ateidamas susitikti su kiekviena žmogaus širdimi. Atgailos arba Sutaikinimo sakramentas paruošia kelią kiekvienam individui, net tiems, kurie yra prislėgti didelių kaltų. Šiame sakramente kiekvienas žmogus gali unikaliu būdu patirti gailestingumą, tai yra meilę, kuri yra galingesnė už nuodėmę. Apie tai jau buvo kalbėta enciklikoje Redemptor hominis; tačiau bus tinkama dar kartą grįžti prie šios pagrindinės temos.

Būtent todėl, kad pasaulyje egzistuoja nuodėmė, kurį „Dievas taip pamilo… kad atidavė savo viengimį Sūnų“, Dievas, kuris „yra meilė“, negali atsiskleisti kitaip kaip gailestingumu. Tai atitinka ne tik giliausią tiesą apie tą meilę, kuri yra Dievas, bet ir visą žmogaus bei pasaulio, kuris yra laikina žmogaus tėvynė, vidinę tiesą.

Gailestingumas pats savaime, kaip begalinio Dievo tobulumas, taip pat yra begalinis. Todėl begalinis ir neišsemiamas yra Tėvo pasirengimas priimti sūnus palaidūnus, grįžtančius į Jo namus. Begalinis yra pasirengimas ir atleidimo galia, kuri nuolat kyla iš nuostabios Sūnaus aukos vertės. Jokia žmogaus nuodėmė negali įveikti šios galios ar net jos apriboti. Žmogaus pusėje ją gali apriboti tik geros valios stoka, pasirengimo atsiversti ir atgailauti stoka, kitaip tariant, užsispyrimas prieštaraujant malonei ir tiesai, ypač prieš Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo liudijimą.

Todėl Bažnyčia skelbia ir liudija atsivertimą. Atsivertimas į Dievą visada susideda iš Jo gailestingumo atradimo, tai yra meilės, kuri yra kantri ir maloninga, kaip tik Kūrėjas ir Tėvas gali būti; meilės, kuriai „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas“ yra ištikimas iki galutinių pasekmių Jo sandoros su žmogumi istorijoje; net iki kryžiaus ir Sūnaus mirties bei prisikėlimo. Atsivertimas į Dievą visada yra šio Tėvo, kuris yra turtingas gailestingumu, „atradimo“ vaisius.

Autentiškas gailestingumo Dievo, švelnios meilės Dievo, pažinimas yra nuolatinis ir neišsemiamas atsivertimo šaltinis, ne tik kaip momentinis vidinis aktas, bet ir kaip nuolatinė nuostata, kaip proto būsena. Tie, kurie taip pažįsta Dievą, kurie taip Jį „mato“, gali gyventi tik nuolat atsiverdami Jam. Jie gyvena in statu conversionis; ir būtent šios atsivertimo būsena žymi giliausią kiekvieno žmogaus ir moters piligrimystės žemėje elementą in statu viatoris.

14. Bažnyčia siekia įgyvendinti gailestingumą

Jėzus Kristus mokė, kad žmogus ne tik gauna ir patiria Dievo gailestingumą, bet ir yra pašauktas „praktikuoti gailestingumą“ kitiems: „Palaiminti gailestingieji, nes jų bus pagailėta.“ Bažnyčia šiuose žodžiuose mato kvietimą veikti ir stengiasi praktikuoti gailestingumą. Visi Kalno pamokslų palaiminimai nurodo atsivertimo ir gyvenimo reformos kelią, tačiau tas, kuris liečia gailestingus, yra ypač iškalbus šiuo atžvilgiu. Žmogus pasiekia Dievo gailestingą meilę, Jo gailestingumą tiek, kiek pats yra vidujai perkeistas ta meile artimui dvasia.

Šis autentiškai evangeliškas procesas nėra tik vienkartinis dvasinis pokytis: tai visas gyvenimo būdas, esminė ir nuolatinė krikščioniškojo pašaukimo savybė. Jis susideda iš nuolatinio meilės, kaip vienijančios ir kėliančios jėgos, atradimo ir atkaklaus praktikavimo, nepaisant visų psichologinių ar socialinių sunkumų: iš tiesų, tai yra gailestinga meilė, kuri savo esme yra kūrybiška meilė. Tarpusavio santykiuose tarp asmenų gailestinga meilė niekada nėra vienpusis aktas ar procesas. Net tais atvejais, kai viskas atrodo, kad tik viena šalis duoda ir siūlo, o kita tik priima (pavyzdžiui, gydytojas gydo, mokytojas, tėvai remia ir auklėja, geradaris padeda vargstantiems), iš tikrųjų duodantis visada taip pat yra gavėjas. Bet kuriuo atveju jis lengvai gali atsidurti to, kuris gauna, kuris gauna naudą, kuris patiria gailestingą meilę, kuris tampa gailestingumo objektu, pozicijoje.

Šia prasme nukryžiuotasis Kristus yra mums aukščiausias modelis, įkvėpimas ir padrąsinimas. Kai remiamės šiuo nerimą keliančiu modeliu, galime su visu nuolankumu parodyti gailestingumą kitiems, žinodami, kad Kristus priima tai, tarsi tai būtų parodyta Jam pačiam. Šio modelio pagrindu turime nuolat valyti visus savo veiksmus ir ketinimus, kuriuose gailestingumas suprantamas ir praktikuojamas vienpusiai, kaip gėris, daromas kitiems. Gailestingoji meilė yra tikras aktas tik tada, kai esame giliai įsitikinę, kad, atlikdami jį, tuo pat metu gauname gailestingumą iš tų, kurie jį priima iš mūsų. Jei trūksta šios abipusės ir tarpusavio savybės, mūsų veiksmai dar nėra tikri gailestingumo aktai, dar nėra iki galo užbaigtas tas atsivertimas, kurio kelią Kristus mums parodė savo žodžiais ir pavyzdžiu, net iki kryžiaus, ir mes dar pilnai nedalyvaujame nuostabiame gailestingos meilės šaltinyje, kurį Jis mums atskleidė.

Taigi kelias, kurį Kristus parodė mums Kalno pamoksle su palaiminimu apie gailestinguosius, yra daug turtingesnis, nei kartais randame įprastose žmogaus nuomonėse apie gailestingumą. Šios nuomonės mato gailestingumą kaip vienpusį aktą ar procesą, išlaikantį tam tikrą atstumą tarp to, kuris praktikuoja gailestingumą, ir to, kuris iš jo gauna naudos, tarp to, kuris daro gera, ir to, kuris jį priima. Todėl bandoma išlaisvinti tarpasmeninius ir socialinius santykius nuo gailestingumo ir grįsti juos vien teisingumu. Tačiau tokios nuomonės apie gailestingumą nemato esminio ryšio tarp gailestingumo ir teisingumo, apie kurį kalba visa biblinė tradicija, o ypač Jėzaus Kristaus mesijinė misija. Tikras gailestingumas yra, taip sakant, giliausias teisingumo šaltinis. Jei teisingumas pats savaime tinka „tarpininkauti“ tarp žmonių dėl objektyvių gėrybių paskirstymo teisingu būdu, tik meilė (įskaitant tą malonią meilę, kurią vadiname „gailestingumu“) pajėgi sugrąžinti žmogų pačiam sau.

Tikrai krikščioniškas gailestingumas tam tikra prasme yra tobuliausias „lygybės“ tarp žmonių įsikūnijimas, todėl taip pat tobuliausias teisingumo įsikūnijimas, kiek teisingumas siekia to paties rezultato savo srityje. Tačiau teisingumo atnešta lygybė apsiriboja objektyvių ir išorinių gėrybių sritimi, tuo tarpu meilė ir gailestingumas sukelia tai, kad žmonės susitinka toje vertybėje, kuri yra pats žmogus, su jam būdingu orumu. Tuo pat metu žmonių „lygybė“ per „kantrų ir malonų“ meilę neatima skirtumų: duodantis tampa dosnesnis, kai jaučiasi tuo pat metu gavęs naudos iš to, kuris priima jo dovaną; ir atvirkščiai, priimantis dovaną, suvokdamas, kad priimdamas jis taip pat daro gera, savo būdu tarnauja didžiajam asmens orumo reikalui; tai prisideda prie žmonių suvienijimo gilesniu būdu.

Taigi gailestingumas tampa būtinas elementas formuojant tarpusavio santykius tarp žmonių, giliausios pagarbos tam, kas žmogiška, ir abipusės brolybės dvasioje. Neįmanoma užmegzti šio ryšio tarp žmonių, jei jie nori reguliuoti savo tarpusavio santykius vien teisingumo matu. Kiekvienoje tarpusavio santykių srityje teisingumas, taip sakant, turi būti „koreguojamas“ ta meile, kuri, kaip skelbia šv. Paulius, „yra kantri“, arba, kitaip tariant, turi gailestingos meilės savybių, kurios taip esmingos Evangelijai ir krikščionybei. Be to, prisiminkime, kad gailestinga meilė taip pat reiškia tą širdingą švelnumą ir jautrumą, apie kurį taip iškalbingai kalbama sūnaus palaidūno palyginime, taip pat pamestos avies ir pamestos monetos palyginimuose. Todėl gailestinga meilė yra ypač būtina tarp artimiausių: tarp vyrų ir žmonų, tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų; ji būtina ugdyme ir pastoraciniame darbe.

Tačiau jos veikimo sritis tuo neapsiriboja. Jei Paulius VI ne kartą nurodė „meilės civilizaciją“ kaip tikslą, į kurį turėtų būti nukreiptos visos pastangos kultūros, socialinėse, ekonomikos ir politikos srityse, reikia pridurti, kad šis gėris niekada nebus pasiektas, jei mūsų mąstyme ir veiksmuose, susijusiuose su plačiomis ir sudėtingomis žmogaus visuomenės sritimis, sustosime prie „akis už akį, dantis už dantį“ kriterijaus ir nesistengsime jo iš esmės transformuoti, papildydami kitu dvasios matmeniu. Žinoma, Vatikano II Susirinkimas taip pat veda mus šia kryptimi, kai ne kartą kalba apie būtinybę padaryti pasaulį žmogiškesnį ir teigia, kad šios užduoties įgyvendinimas yra būtent Bažnyčios misija šiuolaikiniame pasaulyje. Visuomenė gali tapti „vis žmogiškesnė“ tik tada, kai į visus tarpusavio santykius, formuojančius jos moralinį aspektą, įvedame atleidimo momentą, kuris taip esmingas Evangelijai. Atleidimas rodo pasaulyje esančią meilę, kuri yra galingesnė už nuodėmę. Atleidimas taip pat yra pagrindinė sutaikinimo sąlyga, ne tik Dievo ir žmogaus santykyje, bet ir tarp žmonių santykiuose. Pasaulis, iš kurio būtų pašalintas atleidimas, būtų tik šaltas ir nejautrus teisingumo pasaulis, kurio vardu kiekvienas reikalautų savo teisių prieš kitus; įvairios savanaudiškumo formos, slypinčios žmoguje, paverstų gyvenimą ir žmogaus visuomenę silpnųjų priespaudos sistema arba nuolatine kova tarp vienos grupės ir kitos.

Dėl šios priežasties Bažnyčia laiko viena iš savo pagrindinių pareigų – kiekviename istorijos etape ir ypač mūsų modernioje epochoje – skelbti ir įvesti į gyvenimą gailestingumo paslaptį, tobulai atskleistą Jėzuje Kristuje. Ne tik pačiai Bažnyčiai kaip tikinčiųjų bendruomenei, bet ir tam tikra prasme visai žmonijai ši paslaptis yra kitokio gyvenimo šaltinis, nei tas, kurį gali sukurti žmogus, veikiamas jame veikiančių trigubos geismų jėgų. Būtent šios paslapties vardu Kristus moko mus visada atleisti. Kaip dažnai kartojame maldos žodžius, kuriuos Jis pats mus išmokė, prašydami: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Iš tiesų sunku išreikšti gilų šių žodžių, aprašantį ir skatinantį požiūrio, vertę. Kiek daug šie žodžiai sako kiekvienam apie kitus ir apie save patį. Sąmonė, kad esame vieni kitiems kaltininkai, eina koja kojon su kvietimu į brolišką solidarumą, kurį šv. Paulius išreiškė savo trumpu raginimu „pakęsti vieni kitus meilėje“. Kokia nuolankumo pamoka slypi čia žmogui – tiek tavo artimo, tiek savęs paties atžvilgiu! Kokia geraširdiškumo mokykla kasdieniam gyvenimui, įvairiomis mūsų egzistencijos sąlygomis! Jei ignoruotume šią pamoką, kas liktų iš bet kokios „humanistinės“ gyvenimo ir ugdymo programos?

Kristus taip pabrėžia būtinybę atleisti kitiems, kad, kai Petras Jo klausė, kiek kartų jis turėtų atleisti savo artimui, Jis atsakė simboliniu skaičiumi „septyniasdešimt septynis kartus“, turėdamas omenyje, kad jis turi sugebėti atleisti kiekvienam kiekvieną kartą. Akivaizdu, kad toks dosnus atleidimo reikalavimas nepaneigia objektyvių teisingumo reikalavimų. Tinkamai suprastas teisingumas, taip sakant, sudaro atleidimo tikslą. Jokiame Evangelijos fragmente atleidimas ar gailestingumas kaip jo šaltinis nereiškia nuolaidžiavimo blogiui, skandalams, žalai ar įžeidimams. Bet kuriuo atveju blogio ir skandalo atitaisymas, žalos kompensavimas ir įžeidimo patenkinimas yra atleidimo sąlygos.

Taigi pagrindinė teisingumo struktūra visada įeina į gailestingumo sritį. Tačiau gailestingumas turi galią suteikti teisingumui naują turinį, kuris paprastai ir pilniausiai išreiškiamas atleidime. Atleidimas iš tiesų rodo, kad, be „kompensacijos“ ir „palimpsesto“, būdingų teisingumui, būtina meilė, kad žmogus galėtų patvirtinti save kaip žmogų. Teisingumo sąlygų įvykdymas yra ypač būtinas, kad meilė galėtų atskleisti savo prigimtį. Analizuodami sūnaus palaidūno palyginimą, jau atkreipėme dėmesį, kad tas, kuris atleidžia, ir tas, kuriam atleidžiama, susitinka esminiame taške, būtent asmens orume, taške, kuris negali būti prarastas ir kurio patvirtinimas ar atradimas yra didžiausio džiaugsmo šaltinis.

Bažnyčia pagrįstai laiko savo pareiga ir misijos tikslu saugoti atleidimo autentiškumą tiek gyvenime ir elgesyje, tiek ugdymo ir pastoraciniame darbe. Ji saugo jį tiesiog saugodama jo šaltinį, kuris yra paties Dievo gailestingumo paslaptis, atskleista Jėzuje Kristuje.

Bažnyčios misijos pagrindas, visose srityse, apie kurias kalbama daugelyje naujausio Susirinkimo pareiškimų ir šimtmečių apaštalavimo patirtyje, yra ne kas kita, kaip „semtis iš Išganytojo šaltinių“ – tai suteikia daug gairių Bažnyčios misijai atskirų krikščionių, atskirų bendruomenių ir visos Dievo tautos gyvenime. Šis „semimasis iš Išganytojo šaltinių“ gali būti atliekamas tik skurdo dvasioje, į kurią esame pašaukti Viešpaties žodžiais ir pavyzdžiu: „Dykai gavote, dykai ir duokite.“ Taip visais Bažnyčios gyvenimo ir tarnystės keliais – per evangelišką jos tarnų ir valdytojų bei visos tautos skurdą, kuri liudija „galingus savo Viešpaties darbus“ – Dievas, kuris yra „turtingas gailestingumu“, buvo dar aiškiau parodytas.

VIII. BAŽNYČIOS MALDA MŪSŲ LAIKAIS

15. Bažnyčia šaukiasi Dievo gailestingumo

Bažnyčia skelbia Dievo gailestingumo tiesą, atskleistą nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje, ir įvairiais būdais ją išpažįsta. Be to, ji siekia praktikuoti gailestingumą žmonėms per žmones, matydama tai kaip būtiną sąlygą rūpinimuisi geresniu ir „žmogiškesniu“ pasauliu, tiek šiandien, tiek rytoj. Tačiau jokiu metu ir jokiu istoriniu laikotarpiu – ypač tokiu kritišku momentu kaip mūsų – Bažnyčia negali pamiršti maldos, kuri yra šauksmas dėl Dievo gailestingumo, susiduriant su daugybe blogio formų, slegiančių žmoniją ir jai grasinančių. Būtent tai yra pagrindinė Bažnyčios teisė ir pareiga Kristuje Jėzuje, jos teisė ir pareiga Dievo ir žmonijos atžvilgiu. Kuo labiau žmogaus sąžinė pasiduoda sekuliarizacijai, praranda pačios žodžio „gailestingumas“ prasmės pojūtį, tolsta nuo Dievo ir nutolsta nuo gailestingumo paslapties, tuo labiau Bažnyčia turi teisę ir pareigą šauktis gailestingumo Dievo „garsiais šauksmais“. Šie „garsūs šauksmai“ turėtų būti mūsų laikų Bažnyčios ženklas, šauksmai, ištarti Dievui, maldaujant Jo gailestingumo, kurio tikrąją apraišką ji skelbia ir išpažįsta jau atėjusią Jėzuje nukryžiuotame ir prisikėlusiame, tai yra Velykų paslaptyje. Būtent šioje paslaptyje glūdi pilniausias gailestingumo apreiškimas, tai yra tos meilės, kuri yra galingesnė už mirtį, galingesnė už nuodėmę ir kiekvieną blogį, meilės, kuri pakelia žmogų, kai jis krinta į bedugnę, ir išlaisvina jį iš didžiausių grėsmių.

Šiuolaikinis žmogus jaučia šias grėsmes. Tai, kas buvo pasakyta anksčiau šiuo klausimu, yra tik grubus eskizas. Šiuolaikinis žmogus dažnai su nerimu svarsto apie sprendimą siaubingoms įtampoms, kurios susikaupė pasaulyje ir įtraukė žmoniją. Ir jei kartais jam trūksta drąsos ištarti žodį „gailestingumas“ arba jei jo sąžinėje, tuščioje religinio turinio, jis neranda atitikmens, tuo didesnis yra Bažnyčios poreikis ištarti šį žodį, ne tik savo vardu, bet ir visų mūsų laikų vyrų ir moterų vardu.

Todėl viskas, ką šioje enciklikoje sakiau apie gailestingumą, turėtų būti nuolat paverčiama karšta malda: šauksmu, kuris maldauja gailestingumo pagal šiuolaikinio žmogaus poreikius. Tegul šis šauksmas būna pilnas tos tiesos apie gailestingumą, kuri taip turtingai išreikšta Šventajame Rašte ir Tradicijoje, taip pat autentiškame daugybės Dievo tautos kartų tikėjimo gyvenime. Su šiuo šauksmu, kaip šventieji rašytojai, šaukimės Dievo, kuris negali paniekinti nieko, ką Jis sukūrė, Dievo, kuris yra ištikimas sau, savo tėvystei ir savo meilei. Ir, kaip pranašai, kreipkimės į tą meilę, kuri turi motiniškų bruožų ir kuri, kaip motina, seka kiekvieną savo vaiką, kiekvieną paklydusią avį, net jei jų būtų milijonai, net jei pasaulyje blogis imtų vyrauti prieš gėrį, net jei šiuolaikinė žmonija dėl savo nuodėmių nusipelnytų naujo „tvano“, kaip kadaise Nojaus karta. Kreipkimės į tą tėvišką meilę, kurią Kristus mums atskleidė savo mesijinėje misijoje, meilę, kuri pasiekė kulminaciją Jo kryžiuje, Jo mirtyje ir prisikėlime. Kreipkimės į Dievą per Kristų, prisimindami Marijos Magnificat žodžius, kurie skelbia gailestingumą „iš kartos į kartą“. Maldakime Dievo gailestingumo dabartinei kartai. Tegul Bažnyčia, kuri, sekdama Marijos pavyzdžiu, taip pat siekia būti dvasine žmonijos motina, šioje maldoje išreiškia savo motinišką rūpestį ir tuo pat metu pasitikinčią meilę, tą meilę, iš kurios gimsta karščiausias maldos poreikis.

Tegu mūsų maldos būna nukreiptos tikėjimo, vilties ir meilės, kurias Kristus pasėjo mūsų širdyse. Ši nuostata taip pat yra meilė Dievui, kurį šiuolaikinis žmogus kartais labai nutolino nuo savęs, padarė svetimą, įvairiais būdais skelbdamas, kad Dievas yra „nereikalingas“. Tai, vadinasi, meilė Dievui, kurio šiuolaikinio žmogaus įžeidžiantį atmetimą mes giliai jaučiame, ir esame pasirengę šaukti kartu su Kristumi ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Tuo pat metu tai yra meilė žmonėms, visiems vyrams ir moterims be jokios išimties ar skirtumo: be rasės, kultūros, kalbos ar pasaulėžiūros skirtumų, be draugų ir priešų skyrimo. Tai meilė žmonėms – ji trokšta kiekvieno tikro gėrio kiekvienam individui ir kiekvienai žmogaus bendruomenei, kiekvienai šeimai, kiekvienai tautai, kiekvienai socialinei grupei, jaunimui, suaugusiems, tėvams, seneliams – meilė visiems be išimties. Tai meilė, arba veikiau rūpestingas susirūpinimas, siekiantis užtikrinti kiekvienam individui kiekvieną tikrą gėrį ir pašalinti bei išvaryti bet kokį blogį.

Ir jei kuris nors iš mūsų amžininkų nesidalija tikėjimu ir viltimi, kurie mane, kaip Kristaus tarną ir Dievo paslapčių valdytoją, skatina šioje istorijos valandoje maldauti Dievo gailestingumo žmonijai, tegul jie bent jau pabando suprasti mano rūpesčio priežastį. Ją diktuoja meilė žmogui, viskam, kas yra žmogiška ir kas, pagal daugelio mūsų amžininkų nuojautą, yra grėsmingai pavojuje. Kristaus paslaptis, atskleidžianti mums didįjį žmogaus pašaukimą ir paskatinusi mane enciklikoje Redemptor hominis pabrėžti jo neprilygstamą orumą, taip pat įpareigoja mane skelbti gailestingumą kaip Dievo gailestingą meilę, atskleistą toje pačioje Kristaus paslaptyje. Taip pat ji įpareigoja mane kreiptis į tą gailestingumą ir jo maldauti šioje sudėtingoje, kritiškoje Bažnyčios ir pasaulio istorijos fazėje, artėjant prie antrojo tūkstantmečio pabaigos.

Jėzaus Kristaus, nukryžiuoto ir prisikėlusio, vardu, Jo mesijinės misijos dvasia, išliekančia žmonijos istorijoje, keliame savo balsus ir meldžiame, kad Tėve esanti Meilė dar kartą būtų atskleista šioje istorijos stadijoje, ir kad, per Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikimą, ji parodytų savo buvimą mūsų šiuolaikiniame pasaulyje ir būtų galingesnė už blogį: galingesnė už nuodėmę ir mirtį. Meldžiame to per užtarimą tos, kuri nenustoja skelbti „gailestingumo… iš kartos į kartą“, taip pat per užtarimą tų, kuriems visiškai išsipildė Kalno pamokslo žodžiai: „Palaiminti gailestingieji, nes jų bus pagailėta.“

Tęsdama didžiąją Vatikano II Susirinkimo įgyvendinimo užduotį, kurioje pagrįstai galime matyti naują Bažnyčios savirealizacijos fazę – atitinkančią epochą, kurioje mums lemta gyventi – pati Bažnyčia turi būti nuolat vadovaujama visiško sąmoningumo, kad šioje veikloje jai jokiu būdu neleistina užsisklęsti savyje. Jos egzistencijos priežastis iš tiesų yra atskleisti Dievą, tą Tėvą, kuris leidžia mums Jį „matyti“ Kristuje. Nesvarbu, koks stiprus būtų žmogaus istorijos pasipriešinimas, kokia ryški šiuolaikinės civilizacijos įvairovė, koks didelis Dievo neigimas žmogaus pasaulyje, tuo didesnis turi būti Bažnyčios artumas tai paslapčiai, kuri, amžiais paslėpta Dieve, buvo laike tikra dalinama su žmogumi per Jėzų Kristų.

Su mano apaštališkuoju palaiminimu.

Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 1980 m. lapkričio trisdešimtąją, pirmąjį Advento sekmadienį, trečiaisiais pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II