Užuojautos

Užsidegė žvaigždė ir vėl užgęso, Dangus tik žėri amžinai. Tu sušukai esu – mes esam, O aidas atkartojo kaip trumpai.

Mirtis skausminga ir beskausmė būna, Gyvenimas be skausmo – niekada. Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo, Tai tik likimo, ne žmogaus klaida.

Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis. To sopulio niekam neišmatuoti. Gyvybės kainą žino tik mamos širdis, Kuri nemoka imti, o tik duoti.

Ilgas kelias dar buvo keliauti, Bet kodėl Tu taip greit pražuvai? Gyvenimui vainiką pynei, Bet nebaigtą jį palikai.

Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli, Kai brangiausią žmogų atima iš mūs. Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių, Kad jisai pareitų vėlei į namus.

Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę, Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu. Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią, Prisikelti amžiams aš nebegaliu.

Netektis. O gal žvaigždė? Išsivedė brangiausią žmogų. Lemtis. O gal gyvenimas? Paliko begalinį skausmą.

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso, Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti. Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos, Ir paliko vien sielvartas širdy.

Nors drasko širdį skausmas, abejonės, Nepulk į neviltį – ji pragaištinga.

Jūs likote tarsi kažko netekę, O juk, tiesa – netekote tiek daug. Uždekite širdy dar vieną žvakę Ir atsitieskite skausme.