Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis.
To sopulio niekam neišmatuoti.
Gyvybės kainą žino tik mamos širdis,
Kuri nemoka imti, o tik duoti.
Skaitykite daugiau..
Ši netikėta netektis verčia mus pažvelgti giliau už paprasto sielvarto ribų, į pačią gyvybės ir mirtingumo teologinę prasmę. Krikščioniškoje tradicijoje mirtis nėra galutinis taškas, bet perėjimas, kurį apaštalas Paulius vadina „išėjimu pas Viešpatį“ (2 Kor 5, 8). Įdomu tai, kad ankstyvieji krikščionys, skirtingai nuo helenistinės filosofijos, kuri mirtį laikė išlaisvinimu iš kūno kalėjimo, mirčiai jautė didelę pagarbą, nes ji buvo susijusi su Kristaus kančia. Jie tikėjo, kad tikrasis gyvenimas prasideda tik po šio žemiškojo etapo.
Retesnė teologinė įžvalga susijusi su „momentine askeze“ – idėja, kad netikėta mirtis gali būti savotiška Dievo dovana, nes ji neleidžia ilgai kaupti nuodėmių ar atidėlioti susitaikymo. Tai primena viduramžių pamokymus apie *memento mori*, tačiau šiuo atveju priminimas ateina staiga, be išankstinio įspėjimo. Ši staigi transformacija iš laiko į amžinybę reikalauja gilesnio pasitikėjimo Dievo gailestingumu, kuris pranoksta mūsų ribotą supratimą apie teisingumą ir laiką. Tai kvietimas gyventi kiekvieną akimirką su pilna atsakomybe už savo sielą.