Užuojautos

Tavo mirtis skausmu mūsų širdis pripildė.

Mums ašaros vilgo veidą, kai į paskutinį kelią išlydim.

Labai užjaučiame Tave netekties valandą. Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę, Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai, O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.

Jei meilė ir ašaros prikelti galėtų, Tu šiandien būtum su mumis.

Su liūdesiu palydime į paskutinę kelionę.

Ilsėkis žemėje, kurią Tu taip mylėjai.

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą, Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins. Tušti namai švies netektim iš tolo, Nors grįžti ten skubėsit su viltim.

Jus palietė tamsa ranka vėsia, Dabar jokia užuojauta neguodžia, Nebent viltis, kad neišnyks dvasia, Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

Visada mama liks su Jumis, nors žodžiais ir neprakalbės. Pavasarį – žieduos švelniuos, Rudenį – lapų šlamesy.

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu, bus vėjeliu ir plaukus sušukuos. Bus skarele, kai ašara nurieda, ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.