Užsidegė žvaigždė ir vėl užgęso,
Dangus tik žėri amžinai.
Tu sušukai esu – mes esam,
O aidas atkartojo kaip trumpai.
Skaitykite daugiau..
Žvaigždės mirgėjimas, kurį matome, senovės mąstytojams buvo dangaus ženklas, kalbantis apie didesnius dalykus. Kai kurios senovės kultūros tikėjo, kad tokie greiti šviesos blyksniai yra Dievo ar dievų žvilgsniai į žemę. Pavyzdžiui, senovės Mesopotamijoje žvaigždžių judėjimas buvo kruopščiai stebimas, nes manyta, kad tai nurodo karalių likimus.
Įdomu tai, kad kai kurie ankstyvieji krikščionių raštai, nors ir kalba apie Betliejaus žvaigždę, taip pat mini trumpalaikius dangaus šviesos pasirodymus kaip priminimą apie laikiną šlovę. Tai kontrastuoja su amžina Dievo šviesa. Kai kurie apokrifiniai tekstai pasakoja apie angelų susirinkimus, kurių metu trumpam įsižiebia ir užgęsta dangiškosios ugnys, rodančios greitą Dievo sprendimo įvykdymą. Šis trumpas šviesos pasirodymas primena, kad viskas, kas greitai sužiba, greitai ir pranyksta, išskyrus tai, kas yra amžina. Tai skatina mus ieškoti ne trumpalaikio spindesio, bet pastovios šviesos šaltinio.