Mirtis skausminga ir beskausmė būna…

Teologijos istorijoje mirtis niekada laikyta visišku galu, o greičiau slenksčiu į naują pradžią. Pavyzdžiui, senieji krikščionių mistikai mirties dieną vadino gimtadieniu dangtijimui, nes tik tuomet žmogus iš tiesų pradeda tikrąjį būtį. Viduramžių vienuoliai ant savo darbo stalų laikydavo kaukoles, vadindami jas priminimu gyventi prasmingai, o ne liūdesio ženklu. Jie tikėjo, kad kasdienis mirties prisiminimas nuima klaidinančius kasdienybės rūpesčius.

Rytų religijose skausmas ir kančia žemiškame kelyje vertinami kaip pamokos, kurios padeda sielai augti bei apvalėti. Budizmo išmintis moko, kad pats gyvenimas neatsiejamas nuo laikinumo pajautimo. Tuo tarpu sentikiai Lietuvoje mirtį pasitikdavo itin ramiai, giedodami giesmes vietoje raudojimo, nes tikėjo, kad siela po paskutinio atodūsio patenka į šviesią erdvę. Įdomu tai, kad senovės lietuviai laidotuves paversdavo bendru vėlių ir gyvųjų valgymu, rodydami pagarbą mirusiojo kelionei. Tokios apeigos atskleidė gilią viltį, jog giminės ryšys nenutrūksta net kūnui sustojus. Galiausiai, teologinė mintis teigia, kad kiekvienas sunkumas yra tiltas į brandesnę širdį.