Kas yra kas?

Egzistencinė kompensacinė religija siejama su dvasine patirtimi, kuri suteikia gyvenimui kryptį ir leidžia tikėtis moralinio atpildo. Mąstytojai, nagrinėjantys tokį reiškinį, pastebi, kad žmogus dažnai ieško teisingumo, tačiau realiame pasaulyje netobulumas neretai atveda prie nusivylimo. Tokia religijos forma duoda viltį, kad egzistuoja aukštesnis teisingumas ir gilesnis tikslas. Iš to kyla tikėjimas, kad žmogaus darbai ar kančios … [Skaityti toliau…]

Rekristianizacija vadinama reiškiniu, kai ankstesni krikščioniškojo tikėjimo ir dvasinės patirties elementai atgyja po ilgesnio silpimo ar sekuliarėjimo laikotarpio. Vakarų kultūrose jau kuris laikas svarstoma, kaip modernėjimas ir vertybių kaita paveikė bendruomenių santykį su krikščionybe. Vis dėlto kai kurie autoriai pastebi atsinaujinimo užuomazgų, vadindami tai „šventybės atgavimu“ arba „Respiritualisierung“. R. Wuthnow mini dvasinio išgyvenimo sugrįžimą, M. … [Skaityti toliau…]

Terminas nukrikščionėjimas dažnai minimas sociologijoje ir teologijoje, kalbant apie krikščioniškos tradicijos nykimą vakarietiškose visuomenėse. Vakaruose kilusi modernizacija ir sekuliarizacija pakeitė vertybių, pasaulėžiūrų lauką, o kartu ir bendruomenių sąsajas su senosiomis religinėmis formomis. P. M. Zulehneris, vartodamas žodį Dechristianisierung, nurodo procesą, kai krikščioniškas paveldas netenka ankstesnės įtakos individų bei visuomenės gyvenime. Tai ne vien statistinis reiškinys, … [Skaityti toliau…]

Šventybės skliauto samprata siejama su P. Bergerio sociologinės religijos teorijos pagrindais. Jis pabrėžia, kad žmogus netikrovę, pripildytą chaotiškų įvykių, mėgina tvarkyti naudodamas simbolius, suteikiančius pasauliui aiškią struktūrą. Religija atsiranda kaip socialinis institutas, padedantis palaikyti bendruomenės moralę, prasmę ir vertybes. Taip susikuria tam tikra dvasinė „arka“, palaikanti tvarką prieš gyvenimo netikėtumus. Autorius vartoja sąvoką, kurią galima … [Skaityti toliau…]

Religinis postulatas siejamas su esminiu reikalavimu, kurį tikintysis arba bendruomenė laiko neliečiamu. Pats žodis gali būti kildinamas iš lotynų kalbos postulare, nusakančio prašymą ar reikalavimą. Tai gali reikšti doktrininį principą, moralinę nuostatą ar tiesos teiginį, kurio laikomasi netgi tuomet, kai aplinkinės socialinės sąlygos kinta. M. Weberio darbuose pabrėžiama, kad socialinių santykių racionalizacija neretai sukelia įtampą … [Skaityti toliau…]

Supranacionalumas kartais apibūdinamas kaip sąvoka, nurodanti fenomeną, peržengiantį valstybių sienas bei vienijantį įvairias tautas arba bendruomenes aukštesniame lygmenyje. Terminas dažnai siejamas su lotynų kalbos žodžiu supra, reiškiančiu „virš“, ir natio, nusakančiu „tautą“ ar „giminę“. Tokiu būdu supranacionalumas rodo bendrą ryšį, kuris iškyla virš valstybinių institucijų, telkdamas žmones platesnei vienybei ar bendrai doktrinai. Kai kurie tyrinėtojai … [Skaityti toliau…]

Teologinė misija dažnai siejama su autentišku Bažnyčios arba religinės bendruomenės pašaukimu perduoti tikėjimo pagrindus ir dvasiškai palydėti žmones įvairiuose gyvenimo etapuose. Samprata apima ne vien mokymo plėtrą, bet ir gilesnį teologinį apmąstymą, kuriuo siekiama atsakyti į žmogiškuosius klausimus. Lotyniškas terminas missio reiškia siuntimą, todėl pabrėžia išėjimą už savo aplinkos ribų, kad naujos kartos galėtų pažinti … [Skaityti toliau…]

Individualusis religingumas siejamas su asmeninėmis dvasinėmis patirtimis, nepriklausomomis nuo oficialių bendruomenės normų ar tradicinių institucijų. Kai kurie tyrinėtojai jį vadina „privataus tikėjimo“ arba „asmeninio dvasingumo“ fenomenu. Kartais minimas lotyniškas terminas religio personalis, kur akcentuojamas tiesioginis žmogaus ryšys su dievybe ar šventenybe. Daugelyje teologinių ir sociologinių diskusijų nurodoma, kad šiuolaikiniai žmonės dažniau linkę ieškoti savitų būdų … [Skaityti toliau…]

Nematoma religija siejama su individualiomis patirtimis, kurios nesutampa su įprastomis dogmomis ar bendruomeniškais ritualais. Kai kurios sociologijos ir teologijos kryptys pradėjo vartoti terminą, kai tapo akivaizdu, jog tradicinėse bendruomenėse ilgainiui mažėja privalomų normų, formuojančių bendrą elgseną. Žmonės ėmė ieškoti asmeninio, dažnai nematomo ryšio su dvasine tikrove. Pagal kai kuriuos tyrinėtojus tokios formos gali būti ne … [Skaityti toliau…]

Ideosfera laikoma nematomu minčių pasauliu, kuriame kaupiasi žmonijos idėjos, simboliai, vertybės ir filosofinės kryptys. Neretai vartojamas palyginimas su Noosfera, aprašyta Pjero Teilharo de Šardeno, tačiau idėjų būvis turi platesnį pritaikymą įvairiuose moksliniuose, religiniuose bei kultūriniuose kontekstuose. Pavadinimas gali būti siejamas su graikų kalbos žodžiu idea, reiškiančiu protinį vaizdinį, ir kitais naratyvais, kuriuose minimos kolektyvinės žmonijos … [Skaityti toliau…]