Šioje kategorijoje pateikiama dievybių samprata, vardai ir aprašymai įvairiose religinėse kultūrose.
Drebkulis (dar vadinamas Drebkuliu arba Drebkuliu) lietuvių mitologijoje yra žemės drebėjimų dievas, kurio galią ir funkcijas aprašė keli senieji rašytiniai šaltiniai, tarp jų Jokūbas Brodovskis, Pilypas Ruigis ir Matas Pretorijus. Drebkulis yra unikali dievybė, susijusi su gamtos jėgomis, kurios daro poveikį žemei. Jo ypatinga galia buvo išjudinti žemę, sukelti žemės drebėjimus ar kitus gamtos kataklizmus. … [Skaityti toliau…]
Dirvolika – lietuvių mitologijos javų dievybė, kuri minima ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, būtent 1605 metų jėzuitų ataskaitose. Dirvolikos pavadinimas gali reikšti „likęs dirvoje“ – šis žodžių junginys išryškina jos svarbą žemės ir žemdirbystės kultūroje. Dievybė buvo siejama su derliumi, ypač su javų augimu ir brandinimu, todėl jai buvo ypatingai reikšmingos aukos, siekiant užtikrinti gerą javų derlių. … [Skaityti toliau…]
Bubilas, kartais vadinamas Babilu, yra lietuvių mitologijoje medaus ir bičių dievas. Ši dievybė buvo svarbi tiems, kurie užsiėmė bitininkyste – amatu, kuris nuo seno buvo vertinamas dėl medaus ir kitų bičių produktų svarbos tiek maistui, tiek ritualinėms apeigoms. Bubilas buvo bičių šeimų globėjas, o žmonės tikėjo, kad jis rūpinasi bičių sveikata ir jų produktyvumu. Bubilas … [Skaityti toliau…]
Blizgulis – lietuvių mitologijoje sniego dievas, valdantis šaltį, sniegą ir žiemos sezono jėgas. Jo vardas siejasi su žodžiu „blizgėti“, kas rodo sniego baltumą, šviesą ir ledinį spindesį, kuris apima žemę žiemos metu. Blizgulis buvo laikomas žiemos personifikacija ir simbolizavo ne tik sniego grožį, bet ir jo pavojus bei iššūkius, su kuriais senovės žmonės turėjo susidurti … [Skaityti toliau…]
Bičbirbis (orig. Biczbirbius) lietuvių mitologijoje minimas kaip bičių dievas, kurio vardas žinomas iš XVII amžiaus Prūsijos raštininko ir istoriko Mato Pretorijaus užrašų. Pretorijus savo veikaluose pateikia įvairių tuometinių prūsų ir lietuvių tikėjimų fragmentų, tarp jų ir dievybių, susijusių su žemdirbyste, gyvulininkyste bei gamtos reiškiniais. Bičbirbis minimas kaip dievas, globojantis bites ir jų teikiamus produktus. Pretorijaus … [Skaityti toliau…]
Baubis, dar žinomas kaip Jaučiabaubis arba Jaučių Baubis, buvo vakarų lietuvių ir prūsų gyvulių, ypač galvijų dievas. Jis buvo itin svarbi dievybė senovės žemdirbiams ir gyvulių augintojams, kurių gyvenimas stipriai priklausė nuo gyvulių sveikatos ir vaisingumo. Baubio kultas buvo ypač paplitęs tarp vakarų Lietuvos ir Prūsijos žemių, kur gyvulininkystė buvo pagrindinė pragyvenimo šaka. Šios dievybės … [Skaityti toliau…]
Bangpūtys (arba Bangputis, Bangputys) – tai vakarų lietuvių ir senųjų prūsų mitologijoje esanti galinga ir nerami jūros dievybė, laikoma vandenų ir audrų valdovu. Jo vardas tiesiogiai susijęs su bangų ir vėjo šėlsmu, simbolizuojantis nevaldomą ir nenuspėjamą jūros prigimtį. Senovėje, kai gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su gamtos jėgomis, tokios dievybės kaip Bangpūtys turėjo didžiulę reikšmę tiek … [Skaityti toliau…]
Auštrinis, dar žinomas kaip Audenis ar Auštaras, yra pajūrio lietuvių mitologijos vėjas, kuris yra siejamas su šiaurryčių kryptimi. Senovės lietuvių tikėjime vėjai turėjo ypatingą vietą, nes jie ne tik veikė gamtos jėgas, bet ir buvo suprantami kaip dangiškos būtybės, turinčios tam tikras galias. Auštrinis buvo stipriausias iš vėjų, ir jo jėga buvo laikoma ypač svarbia. … [Skaityti toliau…]
Aušrinė – lietuvių mitologijos deivė, susijusi su rytmečio žvaigžde, dažniausiai identifikuojama su planeta Venera, kuri švinta prieš saulę. Ji buvo laikoma aušros, grožio, jaunystės ir sveikatos simboliu, o jos šviesa nešdavo pasauliui naujos dienos pradžią. Senovės lietuviai Aušrinę laikė vienu iš svarbiausių dangaus kūnų, siejamų su kasdieniu pasaulio atgimimu. Aušrinė dažnai apibūdinama kaip nepaprasto grožio … [Skaityti toliau…]
Norėdami suprasti, kas yra deivė Austėja, pirmiausia turime nusikelti į tuos laikus, kai senovės lietuviai gyveno glaudžiame ryšyje su gamta. Mūsų protėviai buvo pagonys – jie tikėjo, kad visas pasaulis yra gyvas, o miškus, laukus ir namus prižiūri įvairios dievybės. Kiekvienas medis, gyvūnas ar gamtos reiškinys turėjo savo globėją, o bitės senovės lietuvių kultūroje užėmė … [Skaityti toliau…]
Andajus (arba Andojas) – viena iš mažiau žinomų dievybių senovės lietuvių mitologijoje, nors jo paminėjimai randami kai kuriuose senoviniuose šaltiniuose. Pirmą kartą šis dievas paminėtas 15 amžiaus kronikose ir šaltiniuose, ypač Teodoriko, Vygando Marburgiečio ir kitų kronikose. Jis buvo laikomas aukščiausiu dievu arba viena iš aukščiausių dievybių, galbūt susijęs su dangaus ir šviesos jėgomis, nors … [Skaityti toliau…]
Šu – senovės Egipto mitologijoje yra oro ir šviesos dievas, kuris atliko svarbų vaidmenį kosmogonijoje ir buvo atsakingas už dangaus ir žemės atskyrimą. Jis yra viena iš pagrindinių Heliopolio kosmogonijos dievybių, kurios veikla buvo būtina pasaulio sukūrimui ir dieviškosios tvarkos įtvirtinimui. Šu vardas gali būti verčiamas kaip „tuštuma“ arba „oro erdvė“, kas puikiai rodo jo … [Skaityti toliau…]