Šioje kategorijoje pateikiama dievybių samprata, vardai ir aprašymai įvairiose religinėse kultūrose.
Kelio dievas, dar vadinamas Kelių dievu arba Keliukiu, lietuvių mitologijoje buvo globėjas, atsakingas už keliautojų saugumą ir sėkmę kelionėse. Jį mini tokie šaltiniai kaip Mikalojus Strijkovskis ir Teodoras Narbutas, kurie aprašė įvairius ritualus ir įsitikinimus, susijusius su šiuo dievu. Pasak M. Strijkovskio, Keliui dievui buvo atliekamos aukojimo apeigos, per kurias aukodavo baltas vištas. Šis ritualas … [Skaityti toliau…]
Karorius – senovės lietuvių mitologijoje minimas arklių ir karo dievas. Pirmą kartą šį dievą 1582 m. aprašė Mikalojus Strijkovskis, tapatindamas Karorių su romėnų karo dievu Marsu. Kaip karo ir arklių globėjas, Karorius turėjo ypatingą reikšmę kariaunoms ir kariams, kurie meldėsi jam siekdami pergalės mūšiuose ir stiprių bei ištvermingų žirgų. Karorius buvo garbinamas atliekant specifines aukas. … [Skaityti toliau…]
Jūratė – viena iš garsiausių lietuvių mitologinių literatūrinių figūrų, dažnai apibūdinama kaip jūrų deivė, vyriausioji undinė. Vis dėlto jos populiarumas ir garsioji legenda apie Jūratės ir Kastyčio meilę tikėtina, kad atsirado dėl romantinės literatūros įtakos, ypač Maironio poemos „Jūratė ir Kastytis“, kuri XIX amžiuje tapo viena iš žymiausių meilės istorijų lietuvių literatūroje. Jūratė, kaip jūrų … [Skaityti toliau…]
Javinė – senovės lietuvių mitologijoje buvo deivė, globojusi klojime sukrautus javus. Jos pagrindinė funkcija buvo užtikrinti, kad derlius būtų saugus, išsaugotas ir apsaugotas nuo nelaimių po to, kai jis buvo surinktas ir sukrautas kluone ar sandėlyje. Javinę mini Jokūbas Brodovskis, ir ji gali būti laikoma vėlyvąja deive, atsiradusia tada, kai senesnių dievų, globojusių javus ir … [Skaityti toliau…]
Jagaubis – tai ugnies dievas, kuris lietuvių mitologijoje buvo žinomas kaip kitas Gabjaujio vardas. Šią dievybę mini Jokūbas Brodovskis ir Pilypas Ruigys. Jagaubis, kaip ir Gabjaujis, susijęs su jaujos ugnimi – vieta, kurioje buvo džiovinami javai po derliaus nuėmimo. Ugnis jaujoje buvo ne tik praktinis elementas, bet ir dvasinis bei simbolinis, atspindintis globą ir apsaugą … [Skaityti toliau…]
Gužė – lietuvių mitologijoje minima keliautojų dievybė, kurios lytis nėra žinoma. Šią dievybę mini Pilypas Ruigys ir Jokūbas Brodovskis, nurodydami jos svarbą keliaujantiems žmonėms. Gužės vardas greičiausiai kildinamas iš žodžių „čiuožti“ arba „čiužė“, kurie galimai siejasi su greitu judėjimu, slydimu ar kelione. Tai rodo Gužės, kaip globėjos, vaidmenį kelionėse ir keliautojų apsaugoje. Keliautojų dievybės senovės … [Skaityti toliau…]
Gulbių dievas senovės lietuvių mitologijoje buvo ypatinga dievybė, globojanti ir sauganti kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties. Tai buvo asmeninis globėjas, panašus į krikščioniškąjį angelą sargą, kurio pagrindinis tikslas buvo saugoti žmogų nuo nelaimių, blogų jėgų ir ligų. Šis dievas buvo laikomas dvasia, turinčia galią apsaugoti ir gelbėti kiekvieną žmogų, ir dėl to jo vardas … [Skaityti toliau…]
Gota, dar vadinama Gotote, yra lietuvių mitologijoje minima galvijų dauginimosi deivė, kurios kultas aptinkamas Mato Pretorijaus darbuose. Ši deivė buvo svarbi ūkininkams ir gyvulių augintojams, kurie priklausė nuo savo galvijų sėkmingo veisimo ir dauginimosi, nes tai tiesiogiai užtikrindavo jų pragyvenimą bei ūkio gerovę. Gotos garbinimas ir apeigos, skirtos jai, buvo susijusios su galvijų dauginimu, vaisingumu … [Skaityti toliau…]
Girstis (arba Giraitis) – tai senovės lietuvių mitologijoje miško ir giraitės dievas, kurį mini keli senieji šaltiniai, įskaitant Matą Pretorijų, Jokūbą Brodovskį ir Pilypą Ruigį. Ši dievybė yra glaudžiai susijusi su miškais, jų apsauga ir natūraliais miškų ciklais, o Girsties vardas tiesiogiai kildinamas iš žodžių „giria“ ir „giraitė“, atspindinčių jo valdomą teritoriją. M. Pretorijus Girstį … [Skaityti toliau…]
Giltinė – lietuvių mitologijoje mirties deivė, viena iš baisiausių ir seniausių dievybių. Jos vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“, kurie rodo jos žudymo būdą ir išvaizdą. Giltinė pasirodo kaip mirties įsikūnijimas, žudanti žmones savo nuodingu liežuviu. Ji simbolizuoja neišvengiamą mirties akimirką ir yra žinoma kaip piktų jėgų atstovė. Matas Pretorijus mini Giltinę kartu su … [Skaityti toliau…]
Gabjauja (dar žinoma kaip Gabjaujis, Gabjaugė, Gabjaukuras, Gabjaugis) – lietuvių mitologijoje yra dievybė, globojanti nuimtus javus ir javų saugyklas, ypač kluonus bei jaujas, kur laikomas derlius. Ši dievybė yra tiesiogiai susijusi su žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus nuėmimu ir apsauga nuo įvairių pavojų, galinčių sunaikinti jau nuimtus javus, tokių kaip blogi orai, kenkėjai ar net … [Skaityti toliau…]
Gabija – lietuvių mitologijoje garbinama kaip ugnies deivė, viena svarbiausių namų ir židinio globėjų. Ugnis senovės lietuviams buvo gyvybės ir namų šilumos simbolis, todėl Gabijos, ugnies deivės, kultas buvo itin reikšmingas tiek kasdienėje buityje, tiek religinėje praktikoje. Gabijos vardas gerai žinomas visoje Lietuvos teritorijoje, ir jis yra plačiai paliudytas tautosakoje, dainose bei maldose. Gabija buvo … [Skaityti toliau…]