Javinė – senovės lietuvių mitologijoje buvo deivė, globojusi klojime sukrautus javus. Jos pagrindinė funkcija buvo užtikrinti, kad derlius būtų saugus, išsaugotas ir apsaugotas nuo nelaimių po to, kai jis buvo surinktas ir sukrautas kluone ar sandėlyje. Javinę mini Jokūbas Brodovskis, ir ji gali būti laikoma vėlyvąja deive, atsiradusia tada, kai senesnių dievų, globojusių javus ir jų laukus, funkcijos susiliejo į vieną dievybę.
Javinė simbolizavo perėjimą nuo aktyvaus žemės dirbimo, derliaus nuėmimo ir globos lauke prie pasyvesnio, bet ne mažiau svarbaus etapo – derliaus laikymo ir apsaugos. Senovės lietuviai suprato, kad nuimti derlių – tik pusė darbo; būtina jį tinkamai išsaugoti, kad jis tarnautų per visus žiemos mėnesius. Todėl Javinė buvo labai svarbi dievybė, kurios globa padėdavo išvengti javų gedimo, sugadinimo ar kitų nelaimių, kurios galėjo įvykti per šį laikotarpį.
Javinės kultas galėjo būti susijęs su kitomis žemdirbystės dievybėmis, kurios buvo atsakingos už derlių ir laukus. Pvz., Jagaubis arba Gabjaujis, kurie globodavo jaujos ugnį, turėjo ryšį su javų paruošimu ir džiovinimu, o Javinė buvo tiesiogiai susijusi su jų apsauga jau po derliaus nuėmimo.
Gali būti, kad Javinė buvo vėlyvoji deivė, atsiradusi dėl tam tikrų religinių procesų, kai senosios žemdirbystės dievybės, globojusios įvairius derliaus ciklo aspektus, pradėjo susilieti. Tai natūralus procesas, kai keičiasi religinės praktikos ir žmonių poreikiai, o dievybių funkcijos perskirstomos. Javinė galėjo atsirasti kaip derliaus apsaugos simbolis, atspindintis praktinius poreikius, susijusius su javų laikymu ir išsaugojimu.
Javinė lietuvių mitologijoje buvo svarbi deivė, atsakinga už klojime sukrautus javus, jų apsaugą ir išsaugojimą. Ji simbolizavo derliaus globą po nuėmimo, užtikrindama, kad žmonės galėtų naudotis savo sunkiu darbu, o derlius neišnyktų dėl blogų sąlygų ar nelaimių.
Įdomu tai, kad Javinės įvaizdis glaudžiai siejosi su pelėmis. Žmonės tikėjo, kad jei klojime apsigyvena per daug graužikų, tai ženklas, jog deivė pyksta arba yra pamiršta. Norint ją nuraminti, į kluono kampą kartais padėdavo pirmąją saują šviežių grūdų kaip auką. Ši dievybė taip pat buvo siejama su sausu oru. Jei javai pradėdavo pelyti, sakydavo, kad Javinė liūdi dėl netinkamai paruoštos patalpos. Tokiu būdu per mitologinę būtybę žmonės mokėsi tvarkos ir atsakomybės. Javinė primindavo, kad gamtos dovanos reikalauja nuolatinės priežiūros, o ne vien pasyvaus laukimo. Jos kultas buvo tarsi tiltas tarp žmogaus darbo ir dieviškosios palaimos, užtikrinančios sotų gyvenimą iki pat pavasario.