Barnabo evangelija

Barnabo evangelija (it. Il Vangelo di Barnaba, lot. Evangelium Barnabae, angl. Gospel of Barnabas, Evangelija pagal Barnabą) yra vienas mįslingiausių ir labiausiai diskutuojamų vėlyvųjų viduramžių tekstų, priskiriamų apokrifinės literatūros žanrui. Nors kūrinio autorius teigia esąs apaštalas Barnabas, lydėjęs šventąjį Paulių jo kelionėse, mokslinė analizė vieningai rodo, kad tai yra pseudoevangelinis veikalas, parašytas tarp XIV ir XVI amžiaus. Šis dokumentas pasižymi unikalia struktūra ir turiniu, kuris radikaliai skiriasi nuo kanoninių krikščionybės tekstų, pateikdamas alternatyvią Jėzaus gyvenimo ir jo mokymo interpretaciją, stipriai persunktą islamiškosios teologijos elementų.

Svarbu paminėti, kad Barnabas nėra jo tikrasis vardas. Apaštalų darbuose rašoma, kad jis gimė Kipro saloje ir buvo levitas vardu Juozapas, tačiau ankstyvoji krikščionių bendruomenė jam suteikė naują vardą – Barnabas, reiškiantį „paguodos sūnus“ arba „paraginimo sūnus“. Šis Juozapas nėra tas pats Šventasis Juozapas, Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas, kurio vardu pavadintos bažnyčios ir kurį mini liaudies pamaldumas — tai du visiškai skirtingi asmenys. Barnabas tapo žinomas būtent savo naujuoju vardu ir šiuo vardu minimas kaip apaštalo Pauliaus bendražygis bei misijų dalyvis. Todėl vėlyvas pseudoevangelinis tekstas, priskiriamas jam, vadinamas Barnabo evangelija, o ne Juozapo evangelija.

Kūrinio kilmė ir istorinis kontekstas ilgą laiką kėlė karštas diskusijas tarp istorikų bei teologų. Šiuo metu žinomi du pagrindiniai rankraščiai: vienas parašytas italų kalba ir saugomas Vienoje, kitas – ispanų kalba, nors pastarasis yra išlikęs tik fragmentiškai. Tai, kad nėra jokių senovinių teksto pėdsakų graikų, lotynų ar sirių kalbomis, kurios buvo dominuojančios ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu, leidžia daryti išvadą, jog tekstas gimė Vakarų Europoje, tikriausiai Ispanijoje arba Italijoje. Mokslininkai dažnai šį veikalą sieja su moriskų aplinka – Ispanijos musulmonais, kurie po rekonkistos buvo priversti priimti krikštą, tačiau slapta išsaugojo savo religinį identitetą ir galėjo sukurti tokį tekstą kaip poleminį įrankį.

Pagrindinis Barnabo evangelijos bruožas yra sistemingas krikščioniškųjų dogmų keitimas islamiškais principais, išlaikant evangelijos formą. Jėzus šiame tekste vaizduojamas ne kaip dieviška figūra ar Dievo Sūnus, bet kaip mirtingas pranašas, kurio pagrindinė misija buvo skelbti griežtą monoteizmą ir parengti kelią galutiniam Dievo pasiuntiniui. Tekstas pabrėžia, kad Jėzus pats neigė savo dievystę ir net baisėjosi mintimi, jog žmonės gali jį laikyti Dievu. Toks vaizdavimas tiesiogiai atliepia Korano mokymą apie Isą (Jėzų) ir prieštarauja Nikėjos tikėjimo išpažinimui, kuris formavo ortodoksinę krikščionybę.

Pagrindinės teologinės nuostatos ir skirtumai

Viena iš labiausiai stebinančių teksto dalių yra pranašystės apie Mahometą, kurios pateikiamos labai atvirai. Skirtingai nei kanoninėse evangelijose, kur Šventosios Dvasios atėjimas suprantamas kaip dvasinis reiškinys, Barnabo evangelijoje Jėzus tiesiogiai įvardija „pasiuntinį“, kuris ateis po jo ir sutvarkys pasaulį. Tai suteikia tekstui ryškų apologetinį pobūdį, skirtą pagrįsti islamo pranašumą prieš krikščionybę. Be to, tekste keičiama ir biblinė geografija bei kai kurios istorinės detalės, pavyzdžiui, teigiama, kad Mesijas turėjo kilti iš Izmaelio, o ne iš Izaoko linijos, kas vėlgi yra būdinga musulmoniškai tradicijai.

Kitas esminis momentas yra Jėzaus kančios ir mirties interpretacija, kuri tekste pateikiama kaip „pakeitimo teorija“. Pasakojama, kad kai kareiviai atėjo suimti Jėzaus, keturi angelai jį išnešė pro langą į dangų, o Dievas pakeitė Judo Iskarijoto išvaizdą ir balsą taip, kad jis tapo identiškas Jėzui. Todėl ant kryžiaus mirė ne pranašas, o išdavikas Judas, kol tikrasis Jėzus stebėjo įvykius iš saugaus atstumo. Ši versija pašalina krikščioniškąją atpirkimo aukos prasmę ir prisikėlimo stebuklą, paversdama juos paprasta vizualine apgaule, kurią Dievas leido įvykdyti siekdamas apsaugoti savo pasiuntinį.

Rankraščių istorija ir literatūrinė vertė

Nors šis tekstas laikomas istoriškai nepatikimu ir vėlyvu, jo literatūrinė struktūra yra gana sudėtinga ir apima daugiau nei du šimtus skyrių. Italų kalba parašytas rankraštis pasižymi rytietiškais elementais paraštėse, o tai rodo, kad jo perrašinėtojai arba autoriai buvo gerai susipažinę su arabų kalba ir islamo tradicijomis. Šis dokumentas tarnauja kaip unikalus pavyzdys, kaip viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų sandūroje religinės bendruomenės kūrė alternatyvias istorijas, siekdamos išreikšti savo politinius bei dvasinius siekius kintančioje Europoje.

Mokslininkai, tyrinėję teksto kalbą, pastebėjo, kad itališkame variante vartojamos formos būdingos Venecijos ar Toskanos tarmėms, tačiau jose gausu ispanizmų. Tai sustiprina teoriją, kad tekstas galėjo būti išverstas iš dabar prarasto ispaniško originalo, kurį sukūrė musulmonų intelektualai, gyvenantys krikščioniškoje aplinkoje. Šiame kontekste Barnabo evangelija tampa ne tik religiniu, bet ir kultūriniu paminklu, atspindinčiu sudėtingus kultūrinius mainus ir konfliktus Viduržemio jūros regione.

Mokslinė kritika ir recepcija

Krikščionių bažnyčios vadovai ir teologai nuo pat teksto pasirodymo viešumoje XVIII amžiuje jį vienareikšmiškai atmetė kaip klastotę. Argumentuojama, kad autorius daro grubių klaidų aprašydamas Palestinos geografiją, pavyzdžiui, teigia, kad Nazaretas yra prie jūros arba kad Jėzus plaukė laivu į Jeruzalę, kuri iš tiesų yra kalnuose. Taip pat tekste minimi viduramžių Europai būdingi reiškiniai, tokie kaip jubiliejiniai metai, vykstantys kas šimtą metų, kas atitinka popiežiaus Bonifaco VIII nustatytą tvarką, bet visiškai neegzistavo Jėzaus laikais.

Nepaisant akivaizdžių anakronizmų, Barnabo evangelija išlieka populiari tam tikruose islamo apologetikos sluoksniuose kaip „tikroji“ evangelija, kurią Bažnyčia esą bandė nuslėpti. Šis fenomenas rodo, kaip tekstas, nepaisant jo mokslinio statuso kaip pseudoepigrafo, gali gyventi savo gyvenimą kultūrinėje atmintyje ir būti naudojamas kaip tapatybės stiprinimo įrankis. Galiausiai šis kūrinys vertingas ne kaip istorinis pasakojimas apie pirmąjį amžių, o kaip langas į XVI amžiaus žmogaus mąstymą, jo baimes ir bandymus rasti tiesą tarp dviejų konfliktuojančių civilizacijų.

Vienas įdomiausių Barnabo evangelijos aspektų yra jos literatūrinė savivoka – autorius nuolat pabrėžia, kad jo pasakojimas yra „tikroji evangelija“, kurią, esą, Bažnyčia nuslėpė ar iškraipė. Šis motyvas būdingas ne ankstyvajai krikščionybei, bet vėlyvųjų viduramžių poleminei tradicijai, kurioje tekstai dažnai apsimesdavo senoviniais, kad įgytų autoritetą. Barnabo evangelijoje matyti ir kitų žanrinių sluoksnių: joje gausu moralizuojančių dialogų, ilgų pamokslų, alegorinių pasakojimų ir net ekonominių bei socialinių komentarų, kurie labiau primena XVI a. pamokslininkų ar islamiškų teologų stilių nei I a. Palestinos aplinką. Šis savotiškas žanrų mišinys rodo, kad tekstas buvo ne tik religinis manifestas, bet ir kultūrinės saviraiškos forma, kurioje susiliejo viduramžių literatūriniai skoniai, islamo teologija ir krikščioniškos tradicijos imitacija. Tai leidžia Barnabo evangeliją skaityti ne tik kaip teologinį dokumentą, bet ir kaip literatūrinį eksperimentą, atskleidžiantį, kaip viduramžių autorius bandė perkurti evangelijos žanrą pagal savo pasaulėžiūrą.

Vienas iš įdomiausių šiuolaikinių Barnabo evangelijos fenomenų yra periodiškai pasirodantys pranešimai apie „sensacingus radinius“, kurie esą patvirtina šio teksto autentiškumą. 2012 m. Irano ir Turkijos žiniasklaidoje nuskambėjo istorija apie iš kontrabandininkų konfiskuotą, ant odos parašytą „1500 metų senumo Barnabo evangeliją“, kuri, kaip teigta, „sugriaus krikščionybę“ ir „įrodys islamo teisingumą“. Nors žiniasklaida skelbė, kad tekstas parašytas sirų (aramėjų) kalba ir datuojamas V a., ekspertai greitai nustatė, kad tai vėlyvas falsifikatas, greičiausiai sukurtas XX a. pabaigoje: rašalas buvo šviežias, kalba — gramatinių klaidų pilna pseudo-aramėjų imitacija, o turinys neturėjo nieko bendra su tikrąja Barnabo evangelijos tradicija. Nepaisant to, istorija plačiai paplito islamo žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, tapdama šiuolaikiniu mitu, kuris atskleidžia, kaip religinių tekstų autoritetas ir sensacingos žinutės gali būti naudojamos politinei propagandai ir kultūriniam spaudimui. Šis atvejis parodo, kad Barnabo evangelija gyvena ne tik akademiniuose debatuose, bet ir šiuolaikinėje informacinėje erdvėje, kur ji nuolat pasitelkiama kaip simbolinis ginklas tarp religinių ir ideologinių stovyklų.

Prologas

Barnabas, Jėzaus Nazariečio, vadinamo Kristumi, apaštalas, visiems, gyvenantiems žemėje, trokšta ramybės ir paguodos.

Mylimieji, didis ir nuostabus Dievas šiomis praėjusiomis dienomis aplankė mus per savo pranašą Jėzų Kristų su didžiu gailestingumu mokydamas ir darydamas stebuklus. Dėl to daugelis, apgauti šėtono, prisidengę pamaldumu, skelbia patį bedieviškiausią mokymą, vadindami Jėzų Dievo sūnumi, atmesdami apipjaustymą, kurį Dievas įsakė amžiams, ir leisdami valgyti bet kokią nešvarią mėsą. Tarp jų ir Paulius buvo suklaidintas, apie ką kalbu ne be sielvarto. Dėl šios priežasties rašau tą tiesą, kurią mačiau ir girdėjau bendraudamas su Jėzumi, kad būtumėte išgelbėti ir nebūtumėte apgauti šėtono bei nepražūtumėte Dievo teisme. Todėl saugokitės kiekvieno, kuris skelbia jums naują mokymą, prieštaraujantį tam, kurį rašau, kad būtumėte išgelbėti amžinai.

Didysis Dievas tebūna su jumis ir tesaugo jus nuo šėtono ir nuo viso pikto. Amen.

1 skyrius – Šiame pirmajame skyriuje aprašomas angelo Gabrieliaus apreiškimas Mergelei Marijai apie Jėzaus gimimą

Šiais paskutiniais metais mergelė, vardu Marija, iš Dovydo giminės, Judo genties, buvo aplankyta angelo Gabrieliaus nuo Dievo. Ši mergelė, gyvendama visame šventume be jokio nusižengimo, būdama nepriekaištinga ir pasilikdama maldoje su pasninkais, vieną dieną būdama viena, išvydo į jos kambarį įėjusį angelą Gabrielių, ir jis pasveikino ją, tardamas: „Dievas su tavimi, o Marija“.

Mergelė išsigando angelo pasirodymo, bet angelas paguodė ją, sakydamas: „Nebijok, Marija, nes radai malonę pas Dievą, kuris išsirinko tave būti pranašo motina, kurį jis siųs Izraelio tautai, kad jie vaikščiotų jo įstatymuose su tiesa širdyje“. Mergelė atsakė: „Kaipgi aš pagimdysiu sūnus, juk nepažįstu vyro?“ Angelas atsakė: „O Marija, Dievas, kuris sukūrė žmogų be žmogaus, gali sukurti tavyje žmogų be žmogaus, nes jam nėra nieko neįmanomo“. Marija atsakė: „Aš žinau, kad Dievas yra visagalis, todėl tebūna jo valia“. Angelas atsakė: „Dabar tavyje prasidės pranašas, kurį pavadinsi Jėzumi; ir saugosi jį nuo vyno ir stiprių gėrimų bei nuo bet kokios nešvarios mėsos, nes vaikas yra šventas Dievui“. Marija nusilenkė su nuolankumu, sakydama: „Štai Dievo tarnaitė, tebūna man pagal tavo žodį“. Angelas pasitraukė, o mergelė šlovino Dievą, sakydama: „Žinok, o mano siela, Dievo didybę, ir džiūgauk, mano dvasia, Dieve, mano Gelbėtojuje; nes jis pažvelgė į savo tarnaitės nusižeminimą, todėl visos tautos mane vadins palaiminta, nes tas, kuris yra galingas, padarė mane didžią, ir palaimintas tebūna jo šventas vardas. Nes jo gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijo. Galingą jis padarė savo ranką ir išsklaidė išdidžiuosius jų širdies vaizduotėje. Jis nuvertė galinguosius nuo jų sosto ir išaukštino nuolankiuosius. Tą, kuris buvo alkanas, jis pripildė gėrybių, o turtingąjį išsiuntė tuščiomis. Nes jis mena pažadus, duotus Abraomui ir jo sūnui per amžius“.

2 skyrius – Angelo Gabrieliaus įspėjimas Juozapui dėl Mergelės Marijos pastojimo

Marija, sužinojusi Dievo valią, bijodama žmonių, kad jie nepapiktintų dėl to, jog ji laukiasi, ir neužmėtytų jos akmenimis kaip kaltos dėl ištvirkavimo, pasirinko bendrakeleivį iš savo giminės, vyrą vardu Juozapas, nepriekaištingo gyvenimo: nes jis, kaip teisus vyras, bijojo Dievo ir tarnavo jam pasninkais ir maldomis, gyvendamas iš savo rankų darbo, nes buvo dailidė.

Tokį vyrą mergelė pažinojo, pasirinko jį savo palydovu ir atskleidė jam dieviškąjį sumanymą.

Juozapas, būdamas teisus vyras, kai suprato, kad Marija laukiasi, ketino ją atstumti, nes bijojo Dievo. Štai, kol jis miegojo, jį subarė Dievo angelas, sakydamas: „O Juozapai, kodėl ketini atstumti Mariją, savo žmoną? Žinok, kad visa, kas joje įvyko, buvo padaryta Dievo valia. Mergelė pagimdys sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi; kurį saugosi nuo vyno ir stiprių gėrimų bei nuo bet kokios nešvarios mėsos, nes jis yra šventas Dievui nuo pat motinos įsčių. Jis yra Dievo pranašas, siųstas Izraelio tautai, kad atverstų Judą į savo širdį ir kad Izraelis vaikščiotų Viešpaties įstatyme, kaip parašyta Mozės įstatyme. Jis ateis su didele galia, kurią Dievas jam suteiks, ir darys didžius stebuklus, per kuriuos daugelis bus išgelbėti“.

Juozapas, pabudęs iš miego, padėkojo Dievui ir pasiliko su Marija visą savo gyvenimą, tarnaudamas Dievui su visu nuoširdumu.

3 skyrius – Nuostabus Jėzaus gimimas ir angelų pasirodymas šlovinant Dievą

Tuo metu Judėjoje viešpatavo Erodas, ciesoriaus Augusto įsaku, o Pilotas buvo valdytojas, esant Anui ir Kajafui kunigais. Todėl Augusto įsaku visas pasaulis buvo surašomas; todėl kiekvienas ėjo į savo kraštą, ir jie prisistatė pagal savo gentis, kad būtų surašyti. Juozapas atitinkamai išvyko iš Nazareto, Galilėjos miesto, su Marija, savo žmona, kuri laukėsi, į Betliejų (nes tai buvo jo miestas, kadangi jis buvo iš Dovydo giminės), kad būtų surašytas pagal ciesoriaus įsaką. Juozapui atvykus į Betliejų, kadangi miestas buvo mažas, o svetimšalių daugybė didelė, jis nerado vietos, todėl apsistojo už miesto buveinėje, skirtoje piemenims prisiglausti. Kol Juozapas ten buvo, atėjo laikas Marijai pagimdyti. Mergelę apgaubė itin ryški šviesa, ir ji pagimdė savo sūnų be skausmo, kurį paėmė ant rankų ir, suvysčiusi vystyklais, paguldė ėdžiose, nes užeigoje nebuvo vietos. Į užeigą su džiaugsmu atėjo didelė daugybė angelų, laimindami Dievą ir skelbdami ramybę tiems, kurie bijo Dievo. Marija ir Juozapas šlovino Viešpatį už Jėzaus gimimą ir su didžiausiu džiaugsmu jį augino.

4 skyrius – Angelai praneša piemenims apie Jėzaus gimimą, ir šie, jį radę, skelbia apie jį

Tuo metu piemenys saugojo savo bandą, kaip buvo jų paprotys. Ir štai juos apgaubė itin ryški šviesa, iš kurios jiems pasirodė angelas, kuris laimino Dievą. Piemenys buvo kupini baimės dėl staigios šviesos ir angelo pasirodymo: „Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, nes Dovydo mieste gimė vaikas, kuris yra Viešpaties pranašas; kuris atneša didį išgelbėjimą Izraelio namams. Vaiką rasite ėdžiose su jo motina, kuri laimina Dievą“. Ir kai jis tai pasakė, atsirado didelė daugybė angelų, laiminančių Dievą, skelbiančių ramybę tiems, kurie turi gerą valią. Kai angelai pasitraukė, piemenys kalbėjosi tarpusavyje, sakydami: „Eikime į Betliejų ir pamatykime tą žodį, kurį Dievas per savo angelą mums paskelbė“. Daugelis piemenų atėjo į Betliejų ieškoti naujagimio ir už miesto rado gimusį vaiką, pagal angelo žodį, gulintį ėdžiose. Todėl jie nusilenkė jam ir davė motinai tai, ką turėjo, pranešdami jai, ką girdėjo ir matė. Marija todėl saugojo visus šiuos dalykus savo širdyje, ir Juozapas [taip pat], dėkodamas Dievui. Piemenys grįžo prie savo bandų, skelbdami visiems, kokį didį dalyką jie matė. Ir taip visa Judėjos kalvų šalis buvo kupina baimės, ir kiekvienas žmogus dėjosi šį žodį į širdį, sakydamas: „Kuo, manome, bus šis vaikas?“

5 skyrius – Jėzaus apipjaustymas

Kai praėjo aštuonios dienos pagal Viešpaties įstatymą, kaip parašyta Mozės knygoje, jie paėmė vaiką ir nunešė jį į šventyklą apipjaustyti. Ir taip jie apipjaustė vaiką ir davė jam vardą Jėzus, kaip Viešpaties angelas buvo pasakęs prieš jam pradedant būti įsčiose. Marija ir Juozapas suprato, kad vaikas turi būti daugelio išgelbėjimui ir pražūčiai. Todėl jie bijojo Dievo ir augino vaiką su Dievo baime.

6 skyrius – Trys išminčiai, vedami žvaigždės rytuose, atvyksta į Judėją ir, radę Jėzų, nusilenkia jam ir įteikia dovanas

Erodo, Judėjos karaliaus, viešpatavimo metu, kai gimė Jėzus, trys išminčiai rytų kraštuose stebėjo dangaus žvaigždes. Tuomet jiems pasirodė didelio ryškumo žvaigždė, todėl pasitarę tarpusavyje, jie atvyko į Judėją, vedami žvaigždės, kuri ėjo priešais juos, ir atvykę į Jeruzalę klausė, kur gimė Žydų Karalius. Ir kai Erodas tai išgirdo, jis išsigando, ir visas miestas sunerimo. Todėl Erodas sušaukė kunigus ir Rašto žinovus, sakydamas: „Kur turėtų gimti Kristus?“ Jie atsakė, kad jis turėtų gimti Betliejuje; nes taip parašyta pranašo: „Ir tu, Betliejau, nesi mažiausias tarp Judo kunigaikščių, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ves mano tautą Izraelį“.

Tada Erodas sušaukė išminčius ir klausinėjo jų apie jų atvykimą; jie atsakė, kad matė žvaigždę rytuose, kuri juos atvedė čia, todėl jie norėjo su dovanomis pagarbinti šį naują Karalių, kurį parodė jo žvaigždė.

Tada Erodas tarė: „Eikite į Betliejų ir kruopščiai ištirkite apie vaiką; ir kai jį rasite, ateikite ir praneškite man, nes aš taip pat norėčiau ateiti ir pagarbinti jį“. Ir tai jis kalbėjo klastingai.

7 skyrius – Išminčių apsilankymas pas Jėzų ir jų sugrįžimas į savo šalį, gavus Jėzaus įspėjimą sapne

Todėl išminčiai išvyko iš Jeruzalės, ir štai, žvaigždė, kuri pasirodė jiems rytuose, ėjo priešais juos. Matydami žvaigždę, išminčiai buvo kupini džiaugsmo. Ir taip atvykę į Betliejų, už miesto, jie pamatė žvaigždę stovinčią virš užeigos, kur gimė Jėzus. Todėl išminčiai nuėjo ten ir įėję į būstą rado vaiką su jo motina, ir nusilenkę pagarbino jį. Ir išminčiai įteikė jam prieskonius, su sidabru irauksu, pasakodami mergelei viską, ką matė.

Tuomet, miegodami, jie buvo įspėti vaiko neiti pas Erodą; tad išvykę kitu keliu, jie grįžo į savo namus, skelbdami viską, ką matė Judėjoje.

8 skyrius – Jėzus išgabenamas bėgant į Egiptą, o Erodas išžudo nekaltus vaikus

Erodas, matydamas, kad išminčiai negrįžo, pamanė, kad jie iš jo pasityčiojo; todėl jis nusprendė nužudyti vaiką, kuris gimė. Bet štai, kol Juozapas miegojo, jam pasirodė Viešpaties angelas, sakydamas: „Kelkis greitai, imk vaiką su jo motina ir eik į Egiptą, nes Erodas nori jį nužudyti“. Juozapas atsikėlė su didele baime ir paėmė Mariją su vaiku, ir jie išvyko į Egiptą, ir ten pasiliko iki Erodo mirties; kuris, manydamas, kad išminčiai jį apgavo, pasiuntė savo kareivius išžudyti visus naujagimius vaikus Betliejuje. Todėl kareiviai atėjo ir išžudė visus vaikus, kurie ten buvo, kaip Erodas jiems buvo įsakęs. Tuo išsipildė pranašo žodžiai, sakantys: „Rauda ir didelis verksmas yra Ramoje; Rachelė rauda savo sūnų, bet paguoda jai neduodama, nes jų nebėra“.

9 skyrius – Jėzus, grįžęs į Judėją, būdamas dvylikos metų, veda nuostabų ginčą su daktarais

Kai Erodas mirė, štai Viešpaties angelas pasirodė sapne Juozapui, sakydamas: „Grįžk į Judėją, nes mirė tie, kurie troško vaiko mirties“. Todėl Juozapas paėmė vaiką su Marija (jam sulaukus septynerių metų) ir atvyko į Judėją; iš kur, išgirdęs, kad Archelajas, Erodo sūnus, viešpatauja Judėjoje, jis nuvyko į Galilėją, bijodamas pasilikti Judėjoje; ir jie apsigyveno Nazarete.

Vaikas augo malone ir išmintimi prieš Dievą ir prieš žmones.

Jėzus, sulaukęs dvylikos metų, su Marija ir Juozapu nuėjo į Jeruzalę pagarbinti ten pagal Viešpaties įstatymą, parašytą Mozės knygoje. Kai jų maldos baigėsi, jie išvyko, praradę Jėzų, nes manė, kad jis grįžo namo su jų giminaičiais. Todėl Marija su Juozapu grįžo į Jeruzalę, ieškodami Jėzaus tarp giminaičių ir kaimynų. Trečią dieną jie rado vaiką šventykloje, tarp daktarų, besiginčijantį su jais dėl įstatymo. Ir visi stebėjosi jo klausimais ir atsakymais, sakydami: „Kaip gali būti jame toks mokymas, matant, kad jis toks mažas ir neišmoko skaityti?“

Marija subarė jį, sakydama: „Sūnau, ką mums padarei? Štai aš ir tavo tėvas ieškojome tavęs tris dienas sielvartaudami“. Jėzus atsakė: „Ar nežinote, kad tarnystė Dievui turi būti aukščiau už tėvą ir motiną?“ Tada Jėzus nusileido su savo motina ir Juozapu į Nazaretą ir buvo jiems klusnus su nuolankumu ir pagarba.

10 skyrius – Jėzus, būdamas trisdešimties metų, ant Alyvų kalno stebuklingai gauna evangeliją iš angelo Gabrieliaus

Jėzus, sulaukęs trisdešimties metų, kaip jis pats man sakė, užlipo į Alyvų kalną su savo motina rinkti alyvuogių. Tada vidurdienį, kai jis meldėsi, kai priėjo prie šių žodžių: „Viešpatie, su gailestingumu…“, jį apgaubė itin ryški šviesa ir begalinė daugybė angelų, kurie sakė: „Tebūna palaimintas Dievas“. Angelas Gabrielius pateikė jam tarsi spindintį veidrodį, knygą, kuri nusileido į Jėzaus širdį, kurioje jis gavo žinojimą apie tai, ką Dievas padarė ir ką pasakė, ir ko Dievas nori, tiek, kad viskas jam buvo atidengta ir atvira; kaip jis man sakė: „Tikėk, Barnabai, kad aš žinau kiekvieną pranašą su kiekviena pranašyste, tiek, kad viskas, ką sakau, atėjo iš tos knygos“.

Jėzus, gavęs šį regėjimą ir žinodamas, kad yra pranašas, siųstas Izraelio namams, atskleidė viską Marijai, savo motinai, sakydamas jai, kad jis privalo kentėti didelį persekiojimą dėl Dievo garbės ir kad jis nebegali ilgiau pasilikti su ja, kad jai tarnautų. Tai išgirdusi, Marija atsakė: „Sūnau, prieš tau gimstant, viskas man buvo pranešta; todėl tebūna palaimintas šventas Dievo vardas“. Todėl tą dieną Jėzus pasitraukė nuo savo motinos, kad imtųsi savo pranašiškos tarnystės.

11 skyrius – Jėzus stebuklingai išgydo raupsuotąjį ir eina į Jeruzalę

Jėzus, nusileisdamas nuo kalno į Jeruzalę, sutiko raupsuotąjį, kuris per dievišką įkvėpimą pažino Jėzų esant pranašą. Todėl su ašaromis jis meldė jį, sakydamas: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs“. Jėzus atsakė: „Ko nori, broli, kad tau padaryčiau?“

Raupsuotasis atsakė: „Viešpatie, duok man sveikatą“.

Jėzus subarė jį, sakydamas: „Tu esi kvailas; melskis Dievui, kuris tave sukūrė, ir jis duos tau sveikatą; nes aš esu žmogus, kaip ir tu“. Raupsuotasis atsakė: „Aš žinau, kad tu, Viešpatie, esi žmogus, bet šventas Viešpaties žmogus. Todėl melskis Dievui, ir jis duos man sveikatą“. Tada Jėzus atsidusęs tarė: „Viešpatie Dieve Visagali, dėl tavo šventųjų pranašų meilės duok sveikatą šiam sergančiam žmogui“. Tada, tai pasakęs, jis tarė, paliesdamas sergantįjį savo rankomis Dievo vardu: „O broli, priimk savo sveikatą!“ Ir kai jis tai pasakė, raupsai buvo apvalyti, tiek, kad raupsuotojo kūnas liko jam kaip vaiko. Matydamas tai, būtent, kad buvo išgydytas, raupsuotasis garsiu balsu sušuko: „Ateik čia, Izraeli, priimti pranašą, kurį Dievas siunčia tau“. Jėzus prašė jį, sakydamas: „Broli, tylėk ir nieko nesakyk“, bet kuo labiau jis jį prašė, tuo labiau jis šaukė, sakydamas: „Štai pranašas! Štai šventasis Dievo!“ Dėl šių žodžių daugelis, kurie ėjo iš Jeruzalės, bėgo atgal ir įėjo su Jėzumi į Jeruzalę, pasakodami, ką Dievas per Jėzų padarė raupsuotajam.

12 skyrius – Pirmasis Jėzaus pamokslas, pasakytas žmonėms: nuostabus mokymu apie Dievo vardą

Visas Jeruzalės miestas buvo sujudintas šių žodžių, todėl visi kartu bėgo į šventyklą pamatyti Jėzaus, kuris buvo įėjęs ten melstis, taip, kad jie vos galėjo ten tilpti. Todėl kunigai prašė Jėzaus, sakydami: „Ši tauta trokšta tave matyti ir tave girdėti; todėl užlipk ant viršūnės, ir jei Dievas duos tau žodį, kalbėk jį Viešpaties vardu“.

Tada Jėzus užlipo į vietą, iš kurios Rašto žinovai buvo įpratę kalbėti. Ir mostelėjęs ranka tylai, jis atvėrė savo lūpas, sakydamas: „Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris iš savo gerumo ir gailestingumo panoro sukurti savo kūrinius, kad jie jį šlovintų. Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris sukūrė visų šventųjų ir pranašų spindesį prieš visus daiktus, kad atsiųstų jį pasaulio išgelbėjimui, kaip jis kalbėjo per savo tarną Dovydą, sakydamas: „Prieš Liuciferį šventųjų spindesyje aš tave sukūriau.” Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris sukūrė angelus, kad jie jam tarnautų. Ir tebūna palaimintas Dievas, kuris nubaudė ir atmetė šėtoną ir jo pasekėjus, kurie nenorėjo garbinti jo, kurį Dievas nori, kad būtų garbinamas. Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris sukūrė žmogų iš žemės molio ir paskyrė jį virš savo darbų. Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris išvarė žmogų iš rojaus už tai, kad peržengė jo šventą įsakymą. Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris su gailestingumu pažvelgė į Adomo ir Ievos, pirmųjų žmonių giminės tėvų, ašaras. Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris teisingai nubaudė Kainą brolžudį, atsiuntė tvaną į žemę, sudegino tris nedorus miestus, plakė Egiptą, paskandino faraoną Raudonojoje jūroje, išsklaidė savo tautos priešus, nubaudė netikinčiuosius ir nubaudė neatgailaujančius. Tebūna palaimintas šventas Dievo vardas, kuris su gailestingumu pažvelgė į savo kūrinius ir todėl atsiuntė jiems savo šventus pranašus, kad jie vaikščiotų tiesoje ir teisume prieš jį: kuris išgelbėjo savo tarnus nuo viso pikto ir davė jiems šią žemę, kaip pažadėjo mūsų tėvui Abraomui ir jo sūnui per amžius. Tada per savo tarną Mozę jis davė mums savo šventą įstatymą, kad šėtonas mūsų neapgautų; ir jis išaukštino mus virš visų kitų tautų.

Bet, broliai, ką mes darome šiandien, kad nebūtume nubausti už savo nuodėmes?“

Ir tada Jėzus su didžiausiu įkarščiu subarė žmones už tai, kad jie pamiršo Dievo žodį ir atsidavė tik tuštybei; jis subarė kunigus už jų aplaidumą Dievo tarnyboje ir už jų pasaulietinį godumą; jis subarė Rašto žinovus, nes jie skelbė tuščią mokymą ir apleido Dievo įstatymą; jis subarė daktarus, nes jie padarė Dievo įstatymą negaliojantį per savo tradicijas. Ir taip išmintingai Jėzus kalbėjo žmonėms, kad visi verkė, nuo mažiausio iki didžiausio, šaukdamiesi gailestingumo ir maldydami Jėzų, kad jis melstųsi už juos; išskyrus tik jų kunigus ir vadovus, kurie tą dieną pajuto neapykantą Jėzui už tai, kad jis taip kalbėjo prieš kunigus, Rašto žinovus ir daktarus. Ir jie mąstė apie jo mirtį, bet bijodami žmonių, kurie priėmė jį kaip Dievo pranašą, nepratarė nė žodžio.

Jėzus pakėlė rankas į Viešpatį Dievą ir meldėsi, o žmonės verkdami sakė: „Tebūna taip, o Viešpatie, tebūna taip“. Pasibaigus maldai, Jėzus nusileido iš šventyklos; ir tą dieną jis išvyko iš Jeruzalės su daugybe, kurie sekė jį.

O kunigai kalbėjo pikta apie Jėzų tarpusavyje.

13 skyrius – Ypatinga Jėzaus baimė ir jo malda, bei nuostabi angelo Gabrieliaus paguoda

Praėjus keletui dienų, Jėzus, dvasioje suvokęs kunigų troškimą, užlipo ant Alyvų kalno melstis. Ir praleidęs visą naktį maldoje, ryte Jėzus melsdamasis tarė: „O Viešpatie, aš žinau, kad Rašto žinovai nekenčia manęs, o kunigai ketina nužudyti mane, tavo tarną; todėl, Viešpatie Dieve visagali ir gailestingasis, iš gailestingumo išgirsk tavo tarno maldas ir išgelbėk mane iš jų spąstų, nes tu esi mano išgelbėjimas. Tu žinai, Viešpatie, kad aš, tavo tarnas, ieškau vien tavęs, o Viešpatie, ir kalbu tavo žodį; nes tavo žodis yra tiesa, kuri išlieka per amžius“.

Kai Jėzus ištarė šiuos žodžius, štai pas jį atėjo angelas Gabrielius, sakydamas: „Nebijok, o Jėzau, nes tūkstantis tūkstančių, kurie gyvena virš dangaus, saugo tavo drabužius, ir tu nemirsi, kol viskas nebus įvykdyta, ir pasaulis bus arti savo pabaigos“.

Jėzus parpuolė veidu į žemę, sakydamas: „O didis Viešpatie Dieve, koks didis tavo gailestingumas man, ir ką aš duosiu tau, Viešpatie, už viską, ką man suteikei?“

Angelas Gabrielius atsakė: „Kelkis, Jėzau, ir prisimink Abraomą, kuris norėdamas paaukoti Dievui savo viengimį sūnų Izmaelį, kad įvykdytų Dievo žodį, ir peiliui negalint įpjauti jo sūnaus, man paliepus paaukojo avį. Taip pat todėl darysi ir tu, o Jėzau, Dievo tarne“.

Jėzus atsakė: „Noromis, bet kur aš rasiu ėriuką, matant, kad neturiu pinigų, o vogti jį nėra teisėta?“

Tuomet angelas Gabrielius parodė jam avį, kurią Jėzus paaukojo, šlovindamas ir laimindamas Dievą, kuris yra šlovingas per amžius.

14 skyrius – Po keturiasdešimties dienų pasninko Jėzus pasirenka dvylika apaštalų

Jėzus nusileido nuo kalno ir naktį vienas perėjo į kitą Jordano pusę, ir pasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nieko nevalgydamas nei dieną, nei naktį, nuolat melsdamas Viešpatį už savo tautos, kuriai Dievas jį pasiuntė, išgelbėjimą. Ir kai keturiasdešimt dienų praėjo, jis išalko. Tada pasirodė jam šėtonas ir gundė jį daugybe žodžių, bet Jėzus nuvijo jį šalin Dievo žodžių galia. Šėtonui pasitraukus, atėjo angelai ir patarnavo Jėzui tuo, ko jam reikėjo.

Jėzus, grįžęs į Jeruzalės sritį, vėl buvo sutiktas žmonių su nepaprastai dideliu džiaugsmu, ir jie prašė jo, kad jis pasiliktų su jais; nes jo žodžiai nebuvo kaip Rašto žinovų, bet buvo su galia, nes jie palietė širdį.

Jėzus, matydamas, kad didelė buvo daugybė tų, kurie grįžo į savo širdį, kad vaikščiotų Dievo įstatyme, užlipo į kalną ir praleido visą naktį maldoje, o kai išaušo diena, jis nusileido nuo kalno ir išsirinko dvylika, kuriuos pavadino apaštalais, tarp kurių yra Judas, kuris buvo nužudytas ant kryžiaus. Jų vardai yra: Andriejus ir Petras, jo brolis, žvejys; Barnabas, kuris tai parašė, su Matu muitininku, kuris sėdėjo muitinėje; Jonas ir Jokūbas, Zebediejaus sūnūs; Tadas ir Judas; Baltramiejus ir Pilypas; Jokūbas ir Judas Iskariijotas, išdavikas. Jiems jis visada atskleisdavo dieviškas paslaptis; bet Judą Iskariijotą jis padarė to, kas buvo duodama išmaldai, valdytoju, bet jis vogdavo dešimtąją dalį visko.

15 skyrius – Jėzaus padarytas stebuklas vestuvėse, paverčiant vandenį vynu

Kai artinosi Palapinių šventė, vienas turtingas žmogus pakvietė Jėzų su jo mokiniais ir jo motina į vestuves. Todėl Jėzus nuėjo, ir jiems puotaujant pritrūko vyno. Jo motina kreipėsi į Jėzų, sakydama: „Jie neturi vyno“. Jėzus atsakė: „Kas man iš to, motina mano?“ Jo motina įsakė tarnams, kad jie paklustų viskam, ką Jėzus jiems įsakys. Ten buvo šeši indai vandeniui pagal Izraelio paprotį apsiplauti maldai. Jėzus tarė: „Pripildykite šiuos indus vandens“. Tarnai taip ir padarė. Jėzus tarė jiems: „Dievo vardu, duokite gerti tiems, kurie puotauja“. Tarnai tuojau nunešė ceremonijų meistrui, kuris subarė patarnautojus, sakydamas: „O niekingi tarnai, kodėl laikėte geresnį vyną iki šiol?“ Nes jis nieko nežinojo apie visa tai, ką Jėzus padarė.

Tarnai atsakė: „O pone, čia yra šventas Dievo žmogus, nes jis iš vandens padarė vyną“. Ceremonijų meistras pamanė, kad tarnai girti; bet tie, kurie sėdėjo šalia Jėzaus, matę visą įvykį, pakilo nuo stalo ir parodė jam pagarbą, sakydami: „Iš tiesų tu esi šventas Dievo, tikras pranašas, atsiųstas mums nuo Dievo!“

Tada jo mokiniai įtikėjo jį, ir daugelis grįžo į savo širdį, sakydami: „Garbė Dievui, kuris pasigailėjo Izraelio ir aplankė Judo namus su meile, ir tebūna palaimintas jo šventas vardas“.

16 skyrius – Nuostabus Jėzaus mokymas savo apaštalams apie atsivertimą nuo blogo gyvenimo

Vieną dieną Jėzus sušaukė savo mokinius ir užlipo ant kalno, ir kai jis ten atsisėdo, jo mokiniai prisiartino prie jo; ir jis atvėrė savo lūpas ir mokė juos, sakydamas: „Didelės yra gėrybės, kurias Dievas mums suteikė, todėl būtina, kad tarnautumėme jam su tiesa širdyje. Ir kadangi naujas vynas pilamas į naujus indus, taip pat ir jūs turėtumėte tapti naujais žmonėmis, jei norite priimti naują mokymą, kuris išeis iš mano lūpų. Iš tiesų sakau jums, kad kaip žmogus negali matyti savo akimis dangaus ir žemės vienu ir tuo pačiu metu, taip neįmanoma mylėti Dievą ir pasaulį.

Joks žmogus negali jokiu būdu tarnauti dviem šeimininkams, kurie priešiški vienas kitam; nes jei vienas jus mylės, kitas jūsų nekęs. Taip aš sakau jums tiesą, kad negalite tarnauti Dievui ir pasauliui, nes pasaulis skendi melagystėje, godume ir piktume. Todėl negalite rasti ramybės pasaulyje, bet veikiau persekiojimą ir praradimą. Todėl tarnaukite Dievui ir niekinkite pasaulį, nes pas mane rasite ramybę savo sieloms. Klausykite mano žodžių, nes aš kalbu jums tiesą.

Iš tiesų, palaiminti tie, kurie gedi šio žemiškojo gyvenimo, nes jie bus paguosti.

Palaiminti vargšai, kurie tikrai nekenčia pasaulio malonumų, nes jie apsčiai turės Dievo karalystės malonumų.

Iš tiesų, palaiminti tie, kurie valgo prie Dievo stalo, nes angelai jiems patarnaus.

Jūs keliaujate kaip piligrimai. Ar piligrimas apsikrauna rūmais ir laukais bei kitais žemiškais dalykais kelyje? Tikrai ne: bet jis nešasi lengvus dalykus, vertinamus dėl jų naudingumo ir patogumo kelyje. Tai dabar turėtų būti jums pavyzdys; ir jei norite kito pavyzdžio, aš jums jį duosiu, kad darytumėte viską, ką jums sakau.

Neapsunkinkite savo širdžių žemiškais troškimais, sakydami: „Kas mus aprengs?” arba „Kas duos mums valgyti?” Bet žiūrėkite į gėles ir medžius, su paukščiais, kuriuos Dievas, mūsų Viešpats, rengia ir maitina su didesne šlove nei visa Saliamono šlovė. Ir jis gali pamaitinti jus, tas pats Dievas, kuris sukūrė jus ir pašaukė jus į savo tarnybą; kuris keturiasdešimt metų leido manai kristi iš dangaus savo tautai Izraeliui dykumoje ir neleido jų drabužiams pasenti ar suirti, jiems esant šešiems šimtams keturiasdešimčiai tūkstančių vyrų, be moterų ir vaikų. Iš tiesų sakau jums, kad dangus ir žemė praeis, bet jo gailestingumas tiems, kurie jo bijo, nepraeis. Bet pasaulio turtingieji savo klestėjime yra alkani ir pražūva. Buvo vienas turtingas žmogus, kurio pajamos padidėjo, ir jis tarė: „Ką darysiu, o mano siela? Aš nugriausiu savo kluonus, nes jie maži, ir pastatysiu naujus ir didesnius; todėl tu triumfuosi, mano siela!” O, nelaimingas žmogau! Nes tą naktį jis mirė. Jis turėjo prisiminti vargšus ir susidraugauti su neteisingų šio pasaulio turtų išmalda; nes jie atneša lobius dangaus karalystėje.

Pasakykite man, prašau jūsų, jei duotumėte savo pinigus į banką muitininkui, ir jis duotų jums dešimteriopai ir dvidešimteriopai, ar neatiduotumėte tokiam žmogui visko, ką turėjote? Bet aš sakau jums, iš tiesų, kad viską, ką atleisite ir ko atsižadėsite dėl Dievo meilės, atgausite šimteriopai, ir gyvenimą amžiną. Matykite tad, kiek turėtumėte būti patenkinti tarnaudami Dievui“.

17 skyrius – Šiame skyriuje aiškiai suvokiamas krikščionių netikėjimas ir tikrasis Mumin tikėjimas

Kai Jėzus tai pasakė, Pilypas atsakė: „Mes esame patenkinti tarnaudami Dievui, tačiau trokštame pažinti Dievą. Nes pranašas Izaijas sakė: „Iš tiesų tu esi pasislėpęs Dievas”, ir Dievas sakė savo tarnui Mozei: „Aš esu tas, kuris esu.”

Jėzus atsakė: „Pilypai, Dievas yra gėris, be kurio nėra nieko gero; Dievas yra būtis, be kurios nėra nieko, kas yra; Dievas yra gyvybė, be kurios nėra nieko, kas gyvena; toks didis, kad jis pripildo viską ir yra visur. Jis vienas neturi sau lygaus. Jis neturėjo pradžios, ir niekada neturės pabaigos, bet viskam jis davė pradžią ir viskam duos pabaigą. Jis neturi tėvo nei motinos; jis neturi sūnų, nei brolių, nei bendrų. Ir kadangi Dievas neturi kūno, todėl jis nevalgo, nemiega, nemiršta, nevaikšto, nejuda, bet pasilieka amžinai be žmogiško panašumo, nes jis yra bekūnis, nesudėtinis, nematerialus, pačios paprasčiausios substancijos. Jis yra toks geras, kad myli tik gėrį; jis toks teisingas, kad kai baudžia ar atleidžia, tam negalima prieštarauti. Trumpai tariant, sakau tau, Pilypai, kad čia, žemėje, tu negali jo matyti nei tobulai pažinti; bet jo karalystėje matysi jį amžinai: tame slypi visa mūsų laimė ir šlovė“.

Pilypas atsakė: „Mokytojau, ką sakai? Juk parašyta Izaijuje, kad Dievas yra mūsų tėvas; kaipgi tada jis neturi sūnų?“

Jėzus atsakė: „Pranašuose yra parašyta daug palyginimų, todėl turėtum žiūrėti ne į raidę, bet į prasmę. Nes visi pranašai, kurių yra šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, kuriuos Dievas atsiuntė į pasaulį, kalbėjo mįslingai. Bet po manęs ateis visų pranašų ir šventųjų Spindesys ir apšvies tamsą visko, ką pranašai sakė, nes jis yra Dievo pasiuntinys“. Ir tai pasakęs, Jėzus atsiduso ir tarė: „Pasigailėk Izraelio, o Viešpatie Dieve, ir pažvelk su gailesčiu į Abraomą ir į jo sėklą, kad jie tarnautų tau su tiesa širdyje“.

Jo mokiniai atsakė: „Tebūna taip, o Viešpatie, mūsų Dieve!“

Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, Rašto žinovai ir daktarai pavertė niekais Dievo įstatymą savo melagingomis pranašystėmis, prieštaraujančiomis tikrų Dievo pranašų pranašystėms: Todėl Dievas rūstauja ant Izraelio namų ir ant šios neištikimos kartos“. Jo mokiniai verkė dėl šių žodžių ir sakė: „Pasigailėk, o Dieve, pasigailėk šventyklos ir šventojo miesto, ir neatiduok jo tautų paniekai, kad jos neniekintų tavo šventos sandoros“. Jėzus atsakė: „Tebūna taip, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve“.

18 skyrius – Čia parodomas Dievo tarnų persekiojimas pasaulyje ir Dievo apsauga, gelbstinti juos

Tai pasakęs, Jėzus tarė: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau, kad būtumėte mano mokiniai. Jei tad pasaulis jūsų nekęs, būsite tikrai mano mokiniai; nes pasaulis visada buvo Dievo tarnų priešas. Prisiminkite šventus pranašus, kuriuos nužudė pasaulis, kaip Elijo laikais dešimt tūkstančių pranašų buvo nužudyti Jezabelės, tiek, kad vargšas Elijas vos išsigelbėjo, ir septynis tūkstančius pranašų sūnų, kuriuos paslėpė Ahabo kariuomenės vadas. O, neteisus pasauli, kuris nepažįsti Dievo! Tad nebijokite, nes jūsų galvos plaukai yra suskaičiuoti, kad jie nepražūtų. Pažvelkite į žvirblius ir kitus paukščius, kurių nė viena plunksna nenukrenta be Dievo valios. Argi Dievas labiau rūpinsis paukščiais nei žmogumi, dėl kurio jis viską sukūrė? Ar yra koks žmogus, galbūt, kuris labiau rūpinasi savo batais nei savo sūnumi? Tikrai ne. Tad kiek mažiau turėtumėte manyti, kad Dievas jus apleis, kai rūpinasi paukščiais! Ir kodėl kalbu apie paukščius? Medžio lapas nenukrenta be Dievo valios.

Tikėkite manimi, nes sakau jums tiesą, kad pasaulis labai jūsų bijos, jei laikysitės mano žodžių. Nes jei jis nebijotų, kad jo nedorybė bus atskleista, jis jūsų nekęstų, bet jis bijo būti atskleistas, todėl jūsų nekęs ir persekios jus. Jei matysite savo žodžius pasaulio niekinamus, neimkite to į širdį, bet apsvarstykite, kaip Dievas yra didesnis už jus; kuris taip niekinamas pasaulio, kad jo išmintis laikoma beprotybe. Jei Dievas pakenčia pasaulį su kantrybe, kodėl jūs imsite tai į širdį, o žemės dulkės ir moli? Savo kantrybe jūs išlaikysite savo sielą. Todėl jei kas nors suduos jums per vieną veido pusę, atsukite jam kitą, kad jis suduotų. Neatsilyginkite blogiu už blogį, nes taip daro visi blogiausi gyvūnai; bet atlyginkite geru už blogį ir melskitės Dievui už tuos, kurie jūsų nekenčia. Ugnis negesinama ugnimi, bet veikiau vandeniu; taip pat sakau jums, kad nenugalėsite blogio blogiu, bet veikiau gėriu. Pažvelkite į Dievą, kuris leidžia saulei patekėti virš gerųjų ir blogųjų, ir taip pat lietui. Taip turėtumėte daryti gera visiems; nes parašyta įstatyme: „Būkite šventi, nes aš, jūsų Dievas, esu šventas; būkite tyri, nes aš esu tyras; ir būkite tobuli, nes aš esu tobulas.” Iš tiesų sakau jums, kad tarnas stengiasi įtikti savo šeimininkui, ir todėl jis nesivelka jokio drabužio, kuris nepatinka jo šeimininkui. Jūsų drabužiai yra jūsų valia ir jūsų meilė. Saugokitės tad, kad nenorėtumėte ar nemylėtumėte to, kas nepatinka Dievui, mūsų Viešpačiui. Būkite tikri, kad Dievas nekenčia pasaulio prabangos ir geidulių, todėl nekęskite pasaulio“.

19 skyrius – Jėzus išpranašauja savo išdavystę ir, nusileidęs nuo kalno, išgydo dešimt raupsuotųjų

Kai Jėzus tai pasakė, Petras atsakė: „O mokytojau, štai mes palikome viską, kad sektume tave, kas bus su mumis?“

Jėzus atsakė: „Iš tiesų jūs teismo dieną sėdėsite šalia manęs, liudydami prieš dvylika Izraelio giminių“.

Ir tai pasakęs, Jėzus atsiduso, sakydamas: „O Viešpatie, koks tai dalykas? Nes aš išsirinkau dvylika, ir vienas iš jų yra velnias“.

Mokiniai labai nuliūdo dėl šio žodžio; tada tas, kuris rašo, slapta paklausė Jėzaus su ašaromis, sakydamas: „O mokytojau, ar šėtonas apgaus mane, ir ar aš tada tapsiu atmestas?“

Jėzus atsakė: „Nebūk labai nuliūdęs, Barnabai; nes tie, kuriuos Dievas išsirinko prieš pasaulio sukūrimą, nepražus. Džiaukis, nes tavo vardas įrašytas gyvenimo knygoje.

Jėzus paguodė savo mokinius, sakydamas: „Nebijokite, nes tas, kuris manęs nekęs, neliūdi dėl mano žodžių, nes jame nėra dieviško jausmo“.

Dėl jo žodžių išrinktieji buvo paguosti. Jėzus sukalbėjo savo maldas, ir jo mokiniai tarė: „Amen, tebūna taip, Viešpatie Dieve visagali ir gailestingasis“.

Baigęs savo pamaldas, Jėzus nusileido nuo kalno su savo mokiniais ir sutiko dešimt raupsuotųjų, kurie iš tolo šaukė: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk mūsų!“

Jėzus pasišaukė juos arčiau ir tarė jiems: „Ko norite iš manęs, o broliai?“

Jie visi sušuko: „Duok mums sveikatą!“

Jėzus atsakė: „Ak, nelaimingieji, ar taip praradote protą, kad sakote: „Duok mums sveikatą!” Argi nematote, kad aš esu žmogus, kaip ir jūs. Šaukitės mūsų Dievo, kuris jus sukūrė, ir tas, kuris yra visagalis ir gailestingas, išgydys jus“.

Su ašaromis raupsuotieji atsakė: „Mes žinome, kad tu esi žmogus kaip mes, bet vis dėlto šventas Dievo ir Viešpaties pranašas; todėl melskis Dievui, ir jis mus išgydys“.

Tada mokiniai prašė Jėzų, sakydami: „Viešpatie, pasigailėk jų“. Tada Jėzus suvaitojo ir meldėsi Dievui, sakydamas: „Viešpatie Dieve visagali ir gailestingasis, pasigailėk ir išgirsk tavo tarno žodžius: ir dėl meilės Abraomui, mūsų tėvui, ir dėl tavo šventos sandoros pasigailėk šių vyrų prašymo ir suteik jiems sveikatą“. Tuomet Jėzus, tai pasakęs, atsisuko į raupsuotuosius ir tarė: „Eikite ir pasirodykite kunigams pagal Dievo įstatymą“.

Raupsuotieji išvyko ir kelyje buvo apvalyti. Tuomet vienas iš jų, matydamas, kad buvo išgydytas, grįžo rasti Jėzaus, ir jis buvo izmaelitas. Ir radęs Jėzų, jis nusilenkė, rodydamas jam pagarbą ir sakydamas: „Iš tiesų tu esi šventas Dievo“, ir su padėka prašė jį, kad jis priimtų jį tarnu. Jėzus atsakė: „Dešimt buvo apvalyti; kur yra devyni?“ Ir jis tarė tam, kuris buvo apvalytas: „Aš atėjau ne tam, kad man tarnautų, bet kad tarnaučiau; todėl eik į savo namus ir papasakok, kiek daug Dievas padarė tavyje, kad jie žinotų, jog pažadai, duoti Abraomui ir jo sūnui, kartu su Dievo karalyste, artinasi“. Apvalytas raupsuotasis išvyko ir atvykęs į savo kaimynystę papasakojo, kiek daug Dievas per Jėzų padarė jame.

20 skyrius – Jėzaus padarytas stebuklas jūroje, ir Jėzus paskelbia, kur pranašas yra priimamas

Jėzus nuėjo prie Galilėjos jūros ir, įlipęs į laivą, plaukė į savo miestą Nazaretą; tada jūroje kilo didelė audra, tiek, kad laivas buvo arti skendimo. O Jėzus miegojo laivo priekyje. Tada prisiartino prie jo mokiniai ir pažadino jį, sakydami: „O mokytojau, gelbėkis, nes mes žūvame!“ Jie buvo apimti labai didelės baimės dėl didelio vėjo, kuris buvo priešingas, ir jūros šniokštimo. Jėzus atsikėlė ir, pakėlęs akis į dangų, tarė: „O Elohim Sabaoth, pasigailėk savo tarnų“. Tada, kai Jėzus tai pasakė, staiga vėjas nutilo, ir jūra tapo rami. Todėl jūreiviai išsigando, sakydami: „Ir kas gi šis yra, kad jūra ir vėjas jam paklūsta?“

Atvykę į Nazareto miestą, jūreiviai paskleidė po miestą viską, ką Jėzus padarė, todėl namas, kuriame buvo Jėzus, buvo apsuptas visų, kurie gyveno mieste. Ir Rašto žinovai bei daktarai, prisistatę jam, sakė: „Mes girdėjome, kiek daug padarei jūroje ir Judėjoje: duok tad mums kokį ženklą čia, savo paties tėvynėje“.

Jėzus atsakė: „Ši netikinti karta ieško ženklo, bet jis nebus jiems duotas, nes joks pranašas nėra priimamas savo tėvynėje. Elijo laikais Judėjoje buvo daug našlių, bet jis nebuvo siųstas būti maitinamas pas nieką kitą, tik pas našlę Sidone. Daug buvo raupsuotųjų Eliziejaus laikais Judėjoje, vis dėlto tik Naamanas Siras buvo apvalytas“.

Tada miestiečiai įniršo ir suėmė jį, ir nunešė jį ant skardžio viršūnės, kad numestų žemyn. Bet Jėzus, eidamas per jų vidurį, pasitraukė nuo jų.

21 – Jėzus išgydo demono apsėstąjį, ir kiaulės nupuola į jūrą – Vėliau jis išgydo kanaaniečių dukterį

Jėzus nuėjo į Kafarnaumą, ir kai jis prisiartino prie miesto, štai iš kapų išėjo žmogus, apsėstas velnio, ir toks galingas, kad jokios grandinės negalėjo jo sulaikyti, ir jis darė didelę žalą žmonėms.

Demonai šaukė per jo burną, sakydami: „O šventasis Dievo, kodėl atėjai anksčiau laiko mūsų varginti?“ Ir jie meldė jį, kad neišvarytų jų laukan.

Jėzus paklausė jų, kiek jų yra. Jie atsakė: „Šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši.“ Tai išgirdę mokiniai išsigando ir meldė Jėzų pasitraukti. Tada Jėzus tarė: „Kur jūsų tikėjimas? Būtina, kad demonas pasitrauktų, o ne aš.“ Todėl demonai šaukė: „Mes išeisime, bet leisk mums įeiti į tas kiaules.“ Ten, netoli jūros, ganėsi apie dešimt tūkstančių kiaulių, priklausančių kanaaniečiams. Tuomet Jėzus tarė: „Išeikite ir eikite į kiaules.“ Su riaumojimu demonai suėjo į kiaules ir nuginė jas stačia galva į jūrą. Tada tie, kurie ganė kiaules, pabėgo į miestą ir papasakojo viską, ką padarė Jėzus.

Tuomet miesto vyrai išėjo ir rado Jėzų bei pagydytą žmogų. Vyrai buvo kupini baimės ir meldė Jėzų pasitraukti iš jų ribų. Jėzus atitinkamai pasitraukė nuo jų ir nuėjo į Tyro ir Sidono sritis.

Ir štai! Kanaaniečių moteris su dviem savo sūnumis, atėjusi iš savo šalies ieškoti Jėzaus. Pamačiusi jį ateinantį su mokiniais, ji sušuko: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk mano dukters, kurią kankina velnias!“

Jėzus neatsakė nė vieno žodžio, nes jie buvo iš neapipjaustytųjų tautos. Mokiniai, apimti gailesčio, tarė: „O Mokytojau, pasigailėk jų! Žiūrėk, kaip smarkiai jie šaukia ir verkia!“

Jėzus atsakė: „Aš esu siųstas tik pas Izraelio tautą.“ Tada moteris su savo sūnumis stojo prieš Jėzų, verkdama ir sakydama: „O Dovydo sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus atsakė: „Nera gera imti duoną iš vaikų rankų ir duoti ją šunims.“ Ir tai Jėzus pasakė dėl jų nešvarumo, nes jie buvo iš neapipjaustytųjų tautos.

Moteris atsakė: „O Viešpatie, šunys ėda trupinius, kurie nukrenta nuo jų šeimininkų stalo.“ Tuomet Jėzus buvo pagautas susižavėjimo moters žodžiais ir tarė: „O moterie, didis tavo tikėjimas.“ Ir, pakėlęs rankas į dangų, jis pasimeldė Dievui, o tada tarė: „O moterie, tavo duktė išlaisvinta, eik ramybėje.“ Moteris nuėjo ir, grįžusi namo, rado savo dukterį, šlovinančią Dievą. Todėl moteris tarė: „Iš tiesų nėra kito Dievo, tik Izraelio Dievas.“ Po to visi jos giminaičiai prisijungė prie Dievo įstatymo, pagal įstatymą, užrašytą Mozės knygoje.

22 – Apgailėtina neapipjaustytųjų būklė, nes šuo yra geresnis už juos

Tą dieną mokiniai klausinėjo Jėzaus, sakydami: „O Mokytojau, kodėl taip atsakėte moteriai, vadindami juos šunimis?“

Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, kad šuo yra geresnis už neapipjaustytą žmogų.“ Tada mokiniai nuliūdo, sakydami: „Sunkūs šie žodžiai, ir kas galės juos priimti?“

Jėzus atsakė: „Jei apsvarstysite, o neišmanėliai, ką daro šuo, neturintis proto, tarnaudamas savo šeimininkui, rasite mano žodžius esant teisingus. Pasakykite man, ar šuo saugo savo šeimininko namus ir stato savo gyvybę į pavojų prieš plėšiką? Taip, tikrai. Bet ką jis gauna? Daug smūgių ir sužalojimų su mažai duonos, ir vis tiek jis visada rodo savo šeimininkui džiaugsmingą veidą. Ar tai tiesa?“

„Tai tiesa, o Mokytojau“, – atsakė mokiniai.

Tada Jėzus tarė: „Dabar apsvarstykite, kiek daug Dievas davė žmogui, ir pamatysite, koks jis neteisus, nesilaikydamas Dievo sandoros, sudarytos su Jo tarnu Abraomu. Prisiminkite, ką Dovydas sakė Sauliui, Izraelio karaliui, prieš Galijotą filistietį: „Mano valdove, – sakė Dovydas, – kai tavo tarnas ganė tavo tarno bandą, atėjo vilkas, lokys ir liūtas ir pagrobė tavo tarno avis; tada tavo tarnas nuėjo ir užmušė juos, išgelbėdamas avis. Ir kas gi yra šis neapipjaustytasis, jei ne panašus į juos? Todėl tavo tarnas eis Viešpaties, Izraelio Dievo, vardu ir užmuš šį netyrąjį, kuris piktžodžiauja šventajai Dievo tautai.“

Tada mokiniai tarė: „Pasakyk mums, o Mokytojau, dėl kokios priežasties žmogus turi būti apipjaustytas?“

Jėzus atsakė: „Tepakanka jums to, kad Dievas įsakė tai Abraomui, sakydamas: „Abraomai, apipjaustyk savo apyvarpę ir visų savo namų, nes tai yra sandora tarp manęs ir tavęs per amžius.“

23 – Apipjaustymo kilmė, Dievo sandora su Abraomu ir neapipjaustytųjų pasmerkimas

Tai pasakęs, Jėzus atsisėdo netoli kalno, į kurį jie žiūrėjo. Ir jo mokiniai priėjo prie jo pasiklausyti jo žodžių. Tada Jėzus tarė: „Adomas, pirmasis žmogus, suvalgęs Šėtono apgaule Dievo uždraustą maistą rojuje, patyrė savo kūno maištą prieš dvasią; todėl jis prisiekė, sakydamas: „Dievu prisiekiu, aš tave nupjausiu!“ Ir nulaužęs uolos gabalą, jis sugriebė savo kūną, kad nupjautų jį aštriu akmens kraštu, bet jį subarė angelas Gabrielius. Ir jis atsakė: „Aš prisiekiau Dievu jį nupjauti; aš niekada nebūsiu melagis!“

Tada angelas parodė jam kūno perteklių, ir tą jis nupjovė. Ir todėl, lygiai kaip kiekvienas žmogus paima kūną iš Adomo kūno, taip jis privalo laikytis to savo sūnuose, ir iš kartos į kartą perėjo apipjaustymo prievolė. Tačiau Abraomo laikais žemėje buvo nedaug apipjaustytųjų, nes žemėje buvo paplitusi stabmeldystė. Todėl Dievas pasakė Abraomui faktą apie apipjaustymą ir sudarė šią sandorą, sakydamas: „Sielą, kurios kūnas nebus apipjaustytas, aš išsklaidysiu iš savo tautos amžiams.“

Mokiniai drebėjo iš baimės nuo šių Jėzaus žodžių, nes jis kalbėjo su dvasios įkarščiu. Tada Jėzus tarė: „Palikite baimę tam, kuris nėra apipjaustęs savo apyvarpės, nes jis netenka rojaus.“ Ir tai pasakęs, Jėzus vėl prabilo, sakydamas: „Daugelio dvasia yra pasirengusi tarnauti Dievui, bet kūnas yra silpnas. Todėl žmogus, kuris bijo Dievo, turėtų apsvarstyti, kas yra kūnas, kur jo kilmė ir į ką jis pavirs. Iš žemės molio Dievas sukūrė kūną ir įkvėpė į jį gyvybės kvapą. Ir todėl, kai kūnas trukdo tarnauti Dievui, jis turi būti paniekintas kaip molis ir sutryptas, nes tas, kuris nekenčia savo sielos šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

Koks yra kūnas šiuo metu, jo troškimai parodo – kad jis yra žiaurus viso gėrio priešas, nes jis vienas trokšta nuodėmės.

Argi žmogus dėl vieno iš savo priešų patenkinimo turėtų liautis patikęs Dievui, savo kūrėjui? Apsvarstykite tai: visi šventieji ir pranašai buvo savo kūno priešai dėl tarnystės Dievui; todėl noriai ir su džiaugsmu jie ėjo į mirtį, kad nenusižengtų Dievo įstatymui, duotam per Jo tarną Mozę, o aš eičiau ir tarnaučiau netikriems ir melagingiems dievams?

Prisiminkite Eliją, kuris bėgo per dykumas kalnuose, valgydamas tik žolę, apsirengęs ožkų kailiais. O, kiek dienų jis nevalgė! O, kiek šalčio jis iškentė! O, kiek liūčių jį merkė, ir tai truko septynerius metus, kol tęsėsi tas nuožmus netyrosios Jezabelės persekiojimas!

Prisiminkite Eliziejų, kuris valgė miežinę duoną ir dėvėjo pačius šiurkščiausius drabužius. Iš tiesų sakau jums, kad jie, nebijodami paniekinti kūno, kėlė didžiulę baimę karaliui ir kunigaikščiams. To turėtų pakakti kūnui paniekinti, o vyrai. Bet jei pažvelgsite į kapus, sužinosite, kas yra kūnas.“

24 – Žymus pavyzdys, kaip reikia vengti puotų ir lėbavimo

Tai pasakęs, Jėzus verkė, sakydamas: „Vargas tiems, kurie yra savo kūno tarnai, nes jie tikrai neturės jokio gėrio kitame gyvenime, tik kančias už savo nuodėmes. Sakau jums, kad buvo vienas turtingas rajūnas, kuris niekam kitam neteikė reikšmės, tik rajumui, ir todėl kiekvieną dieną kėlė puikias puotas. Prie jo vartų gulėjo vargšas žmogus, vardu Lozorius, kuris buvo pilnas žaizdų ir troško tų trupinių, kurie krito nuo rajūno stalo. Bet niekas jam jų nedavė; anaiptol, visi iš jo tyčiojosi. Tik šunys jo pasigailėjo, nes laižė jo žaizdas. Nutiko taip, kad vargšas mirė, ir angelai nunešė jį į mūsų tėvo Abraomo prieglobstį. Turtingasis taip pat mirė, ir velniai nunešė jį į Šėtono prieglobstį; tada, patirdamas didžiausią kančią, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Lozorių Abraomo prieglobstyje. Tada turtingasis sušuko: „O tėve Abraomai, pasigailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad jis ant savo pirštų atneštų man lašą vandens atvėsinti mano liežuviui, kuris kankinamas šioje liepsnoje.“

Abraomas atsakė: „Sūnau, prisimink, kad tu gavai savo gėrį kitame gyvenime, o Lozorius – savo blogį; todėl dabar tu būsi kančiose, o Lozorius – paguodoje.“

Turtingasis vėl sušuko, sakydamas: „O tėve Abraomai, mano namuose yra trys mano broliai. Todėl pasiųsk Lozorių pranešti jiems, kiek aš kenčiu, kad jie atgailautų ir neateitų čia.“

Abraomas atsakė: „Jie turi Mozę ir pranašus, tegul jų klauso.“

Turtingasis atsakė: „Ne, tėve Abraomai; bet jei miręs prisikels, jie patikės.“

Abraomas atsakė: „Kas netiki Moze ir pranašais, nepatikės net ir mirusiam, jei jis prisikeltų.“

„Matote tad, ar palaiminti vargšai“, – tarė Jėzus, – „kurie turi kantrybės ir trokšta tik to, kas būtina, nekęsdami kūno. O vargšai tie, kurie neša kitus į kapus, kad atiduotų jų kūną kirminų maistui, ir neišmoksta tiesos. Toli gražu, jie čia gyvena kaip nemirtingieji, nes statosi didelius namus, perka dideles pajamas ir gyvena išdidžiai.“

25 – Kaip reikia niekinti kūną ir kaip reikia gyventi pasaulyje

Tada tarė tas, kuris rašo: „O Mokytojau, teisingi tavo žodžiai, todėl mes viską palikome, kad sektume tavimi. Pasakyk mums, kaip turėtume nekęsti savo kūno: nes nusižudyti nėra leistina, o gyvendami mes privalome duoti jam pragyvenimą.“

Jėzus atsakė: „Laikyk savo kūną kaip arklį, ir gyvensi saugiai. Nes arkliui maistas duodamas saikingai, o darbo – be saiko, ir kamanos jam uždedamos, kad eitų tavo valia, jis pririšamas, kad niekam netrukdytų, laikomas prastoje vietoje ir mušamas, kai nėra klusnus: taip daryk ir tu, o Barnabai, ir visada gyvensi su Dievu.

Ir neįsižeisk dėl mano žodžių, nes pranašas Dovydas darė tą patį, kaip jis prisipažįsta, sakydamas: „Aš esu kaip arklys prieš tave ir esu visada šalia tavęs.“

Dabar pasakykite man, kuris yra vargingesnis: tas, kuris tenkinasi mažu, ar tas, kuris trokšta daug? Iš tiesų sakau jums, kad jei pasaulis turėtų sveiką protą, niekas nieko nekauptų sau, bet viskas būtų bendra. Bet tuo pažįstama jo beprotybė, kad kuo daugiau jis kaupia, tuo daugiau trokšta. Ir kiek jis sukaupia, tiek pat dėl kitų kūniško poilsio jis sukaupia. Todėl tegul jums užtenka vieno drabužio, išmeskite savo kapšą, nenešiokite piniginės, nei sandalų ant kojų; ir negalvokite, sakydami: „Kas mums nutiks?“, bet galvokite vykdyti Dievo valią, ir Jis pasirūpins jūsų poreikiais, tiek, kad jums nieko netrūks.

Iš tiesų sakau jums, kad didelis kaupimas šiame gyvenime liudija, jog neturite nieko gauti kitame. Nes tas, kurio tėvynė yra Jeruzalė, nestato namų Samarijoje, nes tarp šių miestų yra priešiškumas. Ar suprantate?“

„Taip“, – atsakė mokiniai.

26 – Kaip reikia mylėti Dievą – Ir šiame skyriuje aprašytas nuostabus Abraomo ginčas su savo tėvu

Tada Jėzus tarė: „Vienas žmogus keliaudamas eidamas atrado lauke lobį, kuris buvo parduodamas už penkis pinigus. Tas žmogus, tai sužinojęs, tuojau pat pardavė savo apsiaustą, kad nusipirktų tą lauką. Ar tai įtikėtina?“

Mokiniai atsakė: „Tas, kuris tuo nepatikėtų, yra beprotis.“

Tuomet Jėzus tarė: „Jūs būsite bepročiai, jei neatiduosite savo jutimų Dievui, kad nusipirktumėte savo sielą, kurioje glūdi meilės lobis; nes meilė yra nepalyginamas lobis. Nes kas myli Dievą, tas turi Dievą sau; o kas turi Dievą, turi viską.“

Petras atsakė: „O Mokytojau, kaip reikia mylėti Dievą tikra meile? Pasakyk mums.“

Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris nekęs savo tėvo ir motinos, ir savo gyvybės, ir vaikų, ir žmonos dėl meilės Dievui, toks nėra vertas būti Dievo mylimas.“

Petras atsakė: „O Mokytojau, Dievo įstatyme, Mozės knygoje, parašyta: „Gerbk savo tėvą, kad ilgai gyventum žemėje.“ Ir toliau jis sako: „Prakeiktas sūnus, kuris neklauso savo tėvo ir motinos“; todėl Dievas įsakė, kad toks neklusnus sūnus būtų žmonių rūstybės užmėtytas akmenimis priešais miesto vartus. O dabar kaip tu liepi mums nekęsti tėvo ir motinos?“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas mano žodis yra tiesa, nes jis ne mano, bet Dievo, kuris atsiuntė mane į Izraelio namus. Todėl sakau jums, kad viską, ką turite, Dievas jums suteikė: tad kas yra brangiau – dovana ar davėjas? Kai tavo tėvas ir motina, ar bet koks kitas dalykas, tampa tau suklupimo akmeniu tarnaujant Dievui, palik juos kaip priešus. Argi Dievas nesakė Abraomui: „Išeik iš savo tėvo namų ir iš savo giminės, ir ateik gyventi į žemę, kurią aš duosiu tau ir tavo sėklai“? Ir kodėl Dievas tai pasakė, jei ne todėl, kad Abraomo tėvas buvo stabų dirbėjas, kuris darė ir garbino netikrus dievus? Dėl to tarp jų buvo toks priešiškumas, kad tėvas norėjo sudeginti savo sūnų.“

Petras atsakė: „Teisingi tavo žodžiai, todėl meldžiu tave, papasakok mums, kaip Abraomas pasityčiojo iš savo tėvo.“

Jėzus atsakė: „Abraomui buvo septyneri metai, kai jis pradėjo ieškoti Dievo. Taigi vieną dieną jis tarė savo tėvui: „Tėve, kas sukūrė žmogų?“

Kvailas tėvas atsakė: „Žmogus; nes aš sukūriau tave, o mano tėvas sukūrė mane.“

Abraomas atsakė: „Tėve, tai netiesa; nes aš girdėjau seną žmogų verkiant ir sakant: „O mano Dieve, kodėl nedavei man vaikų?“

Jo tėvas atsakė: „Tiesa, mano sūnau, kad Dievas padeda žmogui sukurti žmogų, bet jis neprideda prie to rankos; žmogui tereikia ateiti pasimelsti savo Dievui ir duoti jam ėriukų bei avių, ir jo Dievas jam padės.“

Abraomas atsakė: „Kiek yra dievų, tėve?“

Senis atsakė: „Jų yra begalė, mano sūnau.“

Tada Abraomas tarė: „O tėve, ką aš darysiu, jei tarnausiu vienam dievui, o kitas man linkės blogo, nes jam netarnauju? Bet kuriuo atveju tarp jų kils nesantaika, ir taip tarp dievų kils karas. Bet jei netyčia dievas, kuris linki man blogo, užmuš mano dievą, ką aš darysiu? Tikra tiesa, kad jis užmuš ir mane.“

Senis juokdamasis atsakė: „O sūnau, nebijok, nes joks dievas nekariauja prieš kitą dievą; anaiptol, didžiojoje šventykloje yra tūkstantis dievų su didžiuoju dievu Baalu; ir aš jau esu beveik septyniasdešimties metų, bet niekada nemačiau, kad vienas dievas būtų smogęs kitam dievui. Ir tikrai ne visi žmonės tarnauja vienam dievui, bet vienas žmogus vienam, o kitas – kitam.“

Abraomas atsakė: „Vadinasi, jie gyvena taikiai tarpusavyje?“

Jo tėvas tarė: „Taip.“

Tada Abraomas tarė: „O tėve, į ką panašūs dievai?“

Senis atsakė: „Kvaileli, kasdien aš darau dievą, kurį parduodu kitiems, kad nusipirkčiau duonos, o tu nežinai, į ką panašūs dievai!“ Ir tuo metu jis kaip tik darė stabą. „Šitas, – tarė jis, – yra iš palmių medienos, anas iš alyvmedžio, tas mažas iš dramblio kaulo: žiūrėk, koks jis puikus! Argi neatrodo, lyg būtų gyvas? Tikrai, jam trūksta tik kvapo!“

Abraomas atsakė: „Vadinasi, tėve, dievai yra be kvapo? Tada kaip jie suteikia kvapą? Ir būdami be gyvybės, kaip jie suteikia gyvybę? Tikra tiesa, tėve, kad tai nėra Dievas.“

Senis supyko dėl šių žodžių, sakydamas: „Jei būtum tokio amžiaus, kad suprastum, aš sudaužyčiau tau galvą šiuo kirviu. Bet tylėk, nes neturi supratimo!“

Abraomas atsakė: „Tėve, jei dievai padeda sukurti žmogų, kaip gali būti, kad žmogus kurtų dievus? Ir jei dievai pagaminti iš medžio, didelė nuodėmė deginti medį. Bet pasakyk man, tėve, kaip yra, kad kai padarei tiek daug dievų, dievai nepadėjo tau padaryti tiek daug kitų vaikų, kad taptum galingiausiu žmogumi pasaulyje?“

Tėvas neteko kantrybės, girdėdamas savo sūnų taip kalbant; sūnus tęsė: „Tėve, ar pasaulis kurį laiką buvo be žmonių?“

„Taip“, – atsakė senis, – „o kodėl?“

„Nes“, – tarė Abraomas, – „aš norėčiau žinoti, kas sukūrė pirmąjį Dievą.“

„Dink iš mano namų!“ – tarė senis, – „ir palik mane greitai padaryti šį dievą, ir nekalbėk man jokių žodžių; nes kai esi alkanas, trokšti duonos, o ne žodžių.“

Abraomas tarė: „Puikus dievas, iš tiesų, kurį pjaustai kaip nori, ir jis nesigina!“

Tada senis supyko ir tarė: „Visas pasaulis sako, kad tai yra dievas, o tu, beproti, sakai, kad ne. Prisiekiu savo dievais, jei būtum vyras, aš tave užmuščiau!“ Ir tai pasakęs, jis ėmė mušti ir spardyti Abraomą ir išvijo jį iš namų.“

27 – Šiame skyriuje aiškiai matoma, koks netinkamas žmonėms yra juokas; taip pat Abraomo išmintis

Mokiniai juokėsi iš senio beprotybės ir stebėjosi Abraomo išmintimi. Bet Jėzus subarė juos, sakydamas: „Jūs pamiršote pranašo žodžius, kuris sako: „Dabartinis juokas yra būsimo verkimo šauklys“, ir dar: „Neik ten, kur juokiamasi, bet sėdėk ten, kur verkia, nes šis gyvenimas praeina varguose.“ Tada Jėzus tarė: „Mozės laikais, ar nežinote, kad už juoką ir tyčiojimąsi iš kitų Dievas pavertė bjauriais žvėrimis daugelį Egipto žmonių? Saugokitės, kad jokiu būdu iš nieko nesijuoktumėte, nes tikrai verksite [dėl to].“

Mokiniai atsakė: „Mes juokėmės iš senio beprotybės.“

Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, kiekvienas panašus myli panašų į save ir randa tame malonumą. Todėl, jei nebūtumėte bepročiai, nesijuoktumėte iš beprotybės.“

Jie atsakė: „Tegul Dievas pasigaili mūsų.“

Jėzus tarė: „Tebūnie taip.“

Tada Pilypas tarė: „O Mokytojau, kaip atsitiko, kad Abraomo tėvas norėjo sudeginti savo sūnų?“

Jėzus atsakė: „Vieną dieną, Abraomui sulaukus dvylikos metų, jo tėvas jam tarė: „Rytoj yra visų dievų šventė; todėl eisime į didžiąją šventyklą ir nunešime dovaną mano dievui, didžiajam Baalui. Ir tu pasirinksi sau dievą, nes esi tokio amžiaus, kad turėtum dievą.“

Abraomas klastingai atsakė: „Mielai, o mano tėve.“ Taigi anksti ryte jie nuėjo į šventyklą anksčiau už visus kitus. Bet Abraomas po savo tunika nešėsi paslėptą kirvį. Įėjęs į šventyklą, kai minia padidėjo, Abraomas pasislėpė už stabo tamsioje šventyklos dalyje. Jo tėvas, išeidamas, manė, kad Abraomas grįžo namo anksčiau už jį, todėl nepasiliko jo ieškoti.

Kai visi išėjo iš šventyklos, kunigai uždarė šventyklą ir nuėjo. Tada Abraomas paėmė kirvį ir nukapojo kojas visiems stabams, išskyrus didįjį dievą Baalą. Prie jo kojų jis padėjo kirvį tarp griuvėsių, kuriuos sudarė statulos, nes jos, būdamos senos ir sudarytos iš gabalų, subyrėjo į gabalus. Tuomet Abraomas, išeidamas iš šventyklos, buvo pastebėtas tam tikrų žmonių, kurie įtarė jį atėjus kažką pavogti iš šventyklos. Taigi jie sučiupo jį, ir atvykę į šventyklą, pamatę savo dievus taip sudaužytus į gabalus, sušuko raudodami: „Ateikite greitai, o vyrai, ir užmuškime tą, kuris užmušė mūsų dievus!“ Ten subėgo apie dešimt tūkstančių vyrų su kunigais ir klausinėjo Abraomą, kodėl jis sunaikino jų dievus. Abraomas atsakė: „Jūs kvaili! Argi žmogus užmuš Dievą? Tai didysis Dievas juos užmušė. Ar nematote to kirvio, kurį jis turi prie savo kojų? Tikra tiesa, kad jis netrokšta jokių draugų.“ Tada atvyko Abraomo tėvas, kuris, prisiminęs daugelį Abraomo kalbų prieš jų dievus ir atpažinęs kirvį, kuriuo Abraomas sudaužė stabus į gabalus, sušuko: „Tai buvo šitas išdavikas mano sūnus, kuris užmušė mūsų dievus! Nes šis kirvis yra mano.“ Ir jis papasakojo jiems viską, kas vyko tarp jo ir jo sūnaus. Atitinkamai vyrai surinko didelį kiekį malkų, ir surišę Abraomo rankas ir kojas, užkėlė jį ant malkų ir padegė apačioje. Štai! Dievas per savo angelą įsakė ugniai, kad ji nedegintų Abraomo, jo tarno. Ugnis įsiplieskė su didžiuliu įniršiu ir sudegino apie du tūkstančius vyrų iš tų, kurie pasmerkė Abraomą mirti. Abraomas iš tiesų atsidūrė laisvas, nuneštas Dievo angelo netoli savo tėvo namų, nematydamas, kas jį nešė; ir taip Abraomas išvengė mirties.“

Tada Pilypas tarė: „Didis yra Dievo gailestingumas tam, kas jį myli. Pasakyk mums, o Mokytojau, kaip Abraomas pasiekė Dievo pažinimą.“ Jėzus atsakė: „Atvykęs netoli tėvo namų, Abraomas bijojo eiti į namus; todėl jis pasitraukė kiek toliau nuo namų ir atsisėdo po palme, kur, būdamas vienas, tarė: „Turi būti Dievas, kuris turi gyvybę ir galią didesnę nei žmogus, nes jis sukuria žmogų, o žmogus be Dievo negalėtų sukurti žmogaus.“ Tuomet, žvalgydamasis į žvaigždes, mėnulį ir saulę, jis pamanė, kad jie yra Dievas. Bet apsvarstęs jų kintamumą ir judėjimą, jis tarė: „Būtina, kad Dievas nejudėtų ir kad debesys jo neslėptų [kaip jie slepia planetas]; kitaip žmonės pavirstų nieku.“ Taip likęs nežinioje, jis išgirdo save šaukiant vardu: „Abraomai!“ Ir apsidairęs ir nieko nematydamas jokioje pusėje, jis tarė: „Esu tikras, kad girdėjau save šaukiant vardu: „Abraomai“. Tada dar du kartus panašiu būdu jis išgirdo save šaukiant vardu: „Abraomai!“ Jis atsakė: „Kas mane šaukia?“ Tada jis išgirdo [balsą] sakant: „Aš esu Dievo angelas Gabrielius.“ Abraomas buvo kupinas baimės; bet angelas paguodė jį, sakydamas: „Nebijok, Abraomai, nes tu esi Dievo draugas. Kai sudaužei į šipulius žmonių dievus, buvai išrinktas angelų ir pranašų Dievo, taip, kad esi įrašytas į Gyvenimo Knygą.“ Tada Abraomas tarė: „Ką turėčiau daryti, kad tarnaučiau angelų ir šventųjų pranašų Dievui?“ Angelas atsakė: „Eik prie to šaltinio ir nusiprausk, nes Dievas nori su tavimi kalbėti.“ Abraomas atsakė: „Kaip turėčiau nusiprausti?“ Tada angelas pasirodė jam kaip gražus jaunuolis ir nusiprausė šaltinyje, sakydamas: „Daryk tą patį kaip šis, o Abraomai.“ Kai Abraomas nusiprausė, angelas tarė: „Lipk į tą kalną, nes Dievas nori ten su tavimi kalbėti.“ Abraomas užlipo į kalną, kaip angelas [buvo jam nurodęs], ir atsiklaupęs tarė sau: „Kada angelų Dievas kalbės su manimi?“ Jis išgirdo save šaukiant švelniu balsu: „Abraomai!“ Abraomas jam atsakė: „Kas mane šaukia?“ Balsas atsakė: „Aš esu tavo Dievas, o Abraomai.“ Abraomas, kupinas baimės, nusilenkė veidu į žemę, sakydamas: „Kaip tavo tarnas, kuris yra dulkės ir pelenai, klausysis tavęs!“ Tada Dievas tarė: „Nebijok, bet kelkis, nes aš išsirinkau tave savo tarnu, ir aš tave palaiminsiu ir padarysiu tave didelė tauta. Todėl išeik iš savo tėvo namų ir iš savo giminės, ir ateik gyventi į žemę, kurią aš duosiu tau ir tavo sėklai.“ Abraomas atsakė: „Aš viską darysiu, Viešpatie; bet saugok mane, kad joks kitas dievas man nepakenktų.“ Tada Dievas prabilo, sakydamas: „Aš esu Dievas vienintelis, ir nėra kito dievo, tik aš. Aš parbloškiu ir išgydau; aš užmušu ir suteikiu gyvybę; aš nuvedu į pragarą ir išvedu iš jo, ir niekas negali išsigelbėti iš mano rankų.“ Tada Dievas davė jam apipjaustymo sandorą; ir taip mūsų tėvas Abraomas pažino Dievą.“ Ir tai pasakęs, Jėzus pakėlė rankas, sakydamas: „Tau tebūnie garbė ir šlovė, o Dieve. Tebūnie taip!“

Jėzus nuėjo į Jeruzalę, artėjant mūsų tautos Scenopegijos šventei. Rašto aiškintojai ir fariziejai, tai pastebėję, tarėsi sugauti jį kalboje. Tuomet atėjo pas jį daktaras, sakydamas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus atsakė: „Kaip parašyta Įstatyme?“ Gundytojas atsakė, sakydamas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, ir savo artimą. Mylėsi savo Dievą virš visų dalykų, visa savo širdimi ir savo protu, ir savo artimą kaip save patį.“ Jėzus atsakė: „Gerai atsakei: todėl eik ir daryk taip, sakau, ir turėsi amžinąjį gyvenimą.“ Jis tarė jam: „O kas yra mano artimas?“ Jėzus atsakė, pakėlęs akis: „Vienas žmogus leidosi iš Jeruzalės į Jerichą, miestą, atstatytą su prakeiksmu. Šį žmogų kelyje užpuolė plėšikai, sužeidė ir išrengė; tada jie pasitraukė, palikdami jį pusgyvį. Pasitaikė, kad pro tą vietą ėjo kunigas, ir jis, pamatęs sužeistąjį, praėjo pro šalį jo nepasveikinęs. Panašiai praėjo ir levitas, neištaręs nė žodžio. Pasitaikė, kad pro šalį ėjo [taip pat] samarietis, kuris, pamatęs sužeistąjį, buvo sujaudintas gailesčio, nulipo nuo savo arklio, paėmė sužeistąjį ir apiplovė jo žaizdas vynu, ir patepė jas tepalu, ir aprišęs jam žaizdas bei paguodęs jį, užkėlė jį ant savo arklio. Tada, vakare atvykęs į užeigą, jis pavedė jį šeimininko globai. Ir atsikėlęs ryte, jis tarė: „Pasirūpink šiuo žmogumi, ir aš tau viską sumokėsiu.“ Ir padavęs keturis aukso gabalus ligoniui už šeimininką, jis tarė: „Būk geros nuotaikos, nes aš greitai sugrįšiu ir nuvesiu tave į savo namus.“ „Pasakyk man“, – tarė Jėzus, – „kuris iš šių buvo artimas?“ Daktaras atsakė: „Tas, kuris parodė gailestingumą.“ Tada Jėzus tarė: „Teisingai atsakei; todėl eik ir daryk taip pat.“ Daktaras pasišalino sutrikęs.

Tada prisiartino prie Jėzaus kunigai ir tarė: „Mokytojau, ar leistina mokėti duoklę Cezariui?“ Jėzus atsisuko į Judą ir tarė: „Ar turi pinigų?“ Ir paėmęs į ranką denarą, Jėzus atsisuko į kunigus ir tarė jiems: „Šis denaras turi atvaizdą: pasakykite man, kieno tai atvaizdas?“ Jie atsakė: „Cezario.“ „Todėl atiduokite“, – tarė Jėzus, – „tai, kas Cezario, Cezariui, o tai, kas Dievo, atiduokite Dievui.“ Tada jie pasišalino sutrikę. Ir štai prisiartino šimtininkas, sakydamas: „Viešpatie, mano sūnus serga; pasigailėk mano senatvės!“ Jėzus atsakė: „Viešpats Izraelio Dievas tepasigaili tavęs!“ Žmogus jau ėjo šalin; ir Jėzus tarė: „Palauk manęs, nes aš ateisiu į tavo namus pasimelsti už tavo sūnų.“ Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, aš nesu vertas, kad tu, Dievo pranašas, ateitum į mano namus, man pakanka žodžio, kurį tu pasakei dėl mano sūnaus išgydymo; nes tavo Dievas padarė tave viešpačiu virš visų ligų, kaip jo angelas pasakė man miegant.“ Tada Jėzus labai nusistebėjo ir, atsisukęs į minią, tarė: „Žiūrėkite į šį svetimšalį, nes jis turi daugiau tikėjimo nei visi, kuriuos radau Izraelyje.“ Ir atsisukęs į šimtininką, tarė: „Eik ramybėje, nes Dievas dėl didžio tikėjimo, kurį tau davė, suteikė sveikatą tavo sūnui.“ Šimtininkas nuėjo savo keliu, ir kelyje jis sutiko savo tarnus, kurie pranešė jam, kaip jo sūnus pasveiko. Žmogus atsakė: „Kurią valandą karštinė jį paliko?“ Jie sakė: „Vakar, šeštą valandą, karštis pasitraukė nuo jo.“ Žmogus suprato, kad kai Jėzus pasakė: „Viešpats Izraelio Dievas tepasigaili tavęs“, jo sūnus atgavo sveikatą. Tuomet žmogus įtikėjo mūsų Dievą ir, įėjęs į savo namus, sudaužė į šipulius visus savo dievus, sakydamas: „Yra tik Izraelio Dievas, tikras ir gyvas Dievas.“ Todėl tarė jis: „Niekas nevalgys mano duonos, kas negarbina Izraelio Dievo.“

Vienas Įstatymo žinovas pakvietė Jėzų vakarienės, norėdamas jį išbandyti. Jėzus atėjo ten su savo mokiniais, ir daug rašto aiškintojų laukė jo namuose, kad jį išbandytų. Mokiniai sėdo prie stalo nesiplovę rankų. Rašto aiškintojai pašaukė Jėzų, sakydami: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko mūsų vyresniųjų tradicijų ir nesiplauna rankų prieš valgydami duoną?“ Jėzus atsakė: „O aš klausiu jūsų, dėl kokios priežasties jūs panaikinote Dievo įsakymą, kad laikytumėtės savo tradicijų? Jūs sakote neturtingų tėvų sūnums: „Aukokite ir darykite įžadus Šventyklai.“ Ir jie daro įžadus iš to nedaugelio, kuriuo turėtų paremti savo tėvus. Ir kai jų tėvai nori paimti pinigų, sūnūs šaukia: „Šie pinigai pašvęsti Dievui“; dėl to tėvai kenčia. O netikri rašto aiškintojai, veidmainiai, ar Dievas naudoja šiuos pinigus? Tikrai ne, nes Dievas nevalgo, kaip jis sako per savo tarną pranašą Dovydą: „Argi aš valgysiu jaučių mėsą ir gersiu avių kraują? Atiduok man šlovės auką ir vykdyk man savo įžadus; nes jei būčiau alkanas, nieko iš jūsų neprašyčiau, matydamas, kad visi dalykai yra mano rankose, ir rojaus gausa yra su manimi.“ Veidmainiai! Jūs tai darote, kad pripildytumėte savo kapšą, ir todėl jūs duodate dešimtinę nuo rūtų ir mėtų. O apgailėtini! Nes kitiems rodote patį aiškiausią kelią, kuriuo patys neisite. Jūs, rašto aiškintojai ir daktarai, kraunate ant kitų pečių nepakeliamo svorio naštas, bet patys tuo tarpu nenorite jų pajudinti nė vienu savo pirštu. Iš tiesų sakau jums, kad kiekviena blogybė įėjo į pasaulį prisidengiant vyresniaisiais. Pasakykite man, kas įvedė stabmeldystę į pasaulį, jei ne vyresniųjų paprotys? Nes buvo karalius, kuris nepaprastai mylėjo savo tėvą, kurio vardas buvo Baalas. Todėl, kai tėvas mirė, jo sūnus savo paguodai liepė padaryti atvaizdą, panašų į jo tėvą, ir pastatė jį miesto turgavietėje. Ir jis išleido įsaką, kad kiekvienas, prisiartinęs prie tos statulos per penkiolika uolekčių, bus saugus, ir niekas jokiu būdu neturi daryti jam žalos. Taigi piktadariai dėl naudos, kurią iš to gavo, pradėjo aukoti statulai rožes ir gėles, o po trumpo laiko aukos pavirto pinigais ir maistu, tiek, kad jie pavadino jį dievu, norėdami jį pagerbti. Šis dalykas iš papročio pavirto įstatymu, tiek, kad Baalo stabas paplito po visą pasaulį. Ir kaip labai Dievas sielojasi dėl to per pranašą Izaiją, sakydamas: „Tikrai ši tauta garbina mane veltui, nes jie panaikino mano Įstatymą, duotą jiems per mano tarną Mozę, ir seka savo vyresniųjų tradicijomis.“ Iš tiesų sakau jums, kad valgyti duoną nešvariomis rankomis nesuteršia žmogaus, nes tai, kas įeina į žmogų, nesuteršia žmogaus, bet tai, kas išeina iš žmogaus, suteršia žmogų.“ Tuomet vienas iš rašto aiškintojų tarė: „Jei aš valgysiu kiaulieną ar kitą nešvarią mėsą, argi tai nesuterš mano sąžinės?“ Jėzus atsakė: „Nepaklusnumas neįeis į žmogų, bet išeis iš žmogaus, iš jo širdies; ir todėl jis bus suterštas, kai valgys uždraustą maistą.“ Tada vienas iš daktarų tarė: „Mokytojau, tu daug kalbėjai prieš stabmeldystę, tarsi Izraelio tauta turėtų stabų, ir taip tu mus įžeidei.“ Jėzus atsakė: „Aš gerai žinau, kad Izraelyje šiandien nėra medinių statulų; bet yra kūno statulų.“ Tada visi rašto aiškintojai piktai atsakė: „Tai mes esame stabmeldžiai?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, įsakymas sako ne „Tu garbinsi“, bet „Tu mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo siela, ir visa savo širdimi, ir visu savo protu.“ Ar tai tiesa?“ tarė Jėzus. „Tai tiesa“, atsakė visi.

Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų visa tai, ką žmogus myli, dėl ko jis palieka viską, išskyrus tai, yra jo dievas. Ir taip ištvirkėlis turi savo atvaizdu paleistuvę, rajūnas ir girtuoklis turi atvaizdu savo paties kūną, o goduolis turi savo atvaizdu sidabrą ir auksą, ir taip pat kiekvienas kitas nusidėjėlis.“ Tada tarė tas, kuris jį pakvietė: „Mokytojau, kuri nuodėmė yra didžiausia?“ Jėzus atsakė: „Kas yra didžiausia namo griūtis?“ Visi tylėjo, kai Jėzus pirštu parodė į pamatą ir tarė: „Jei pamatas pasiduoda, namas tuojau pat griūva, taip, kad būtina jį statyti iš naujo: bet jei bet kuri kita dalis pasiduoda, ją galima pataisyti. Lygiai taip pat sakau jums, kad stabmeldystė yra didžiausia nuodėmė, nes ji visiškai atima iš žmogaus tikėjimą ir, atitinkamai, Dievą; taigi jis negali turėti jokio dvasinio prieraišumo. Bet kiekviena kita nuodėmė palieka žmogui viltį gauti pasigailėjimą: ir todėl sakau, kad stabmeldystė yra didžiausia nuodėmė.“ Visi stovėjo nustebę dėl Jėzaus kalbos, nes suvokė, kad jos niekaip negalima užginčyti. Tada Jėzus tęsė: „Prisiminkite tai, ką Dievas kalbėjo ir ką Mozė bei Jozuė užrašė Įstatyme, ir pamatysite, kokia sunki ši nuodėmė. Dievas sakė, kalbėdamas Izraeliui: „Neserdirbk sau jokio atvaizdo tų dalykų, kurie yra danguje, nei tų dalykų, kurie yra po dangumi, nei daryk jį iš tų dalykų, kurie yra virš žemės, nei iš tų, kurie yra po žeme; nei iš tų, kurie yra virš vandens, nei iš tų, kurie yra po vandeniu. Nes aš esu tavo Dievas, stiprus ir pavydus, kuris atkeršys už šią nuodėmę tėvams ir jų vaikams net iki ketvirtos kartos.“ Prisiminkite, kaip, kai mūsų tauta pasidarė veršį ir kai jį pagarbino, Dievo įsakymu Jozuė ir Levio giminė paėmė kalaviją ir užmušė iš jų šimtą dvidešimt tūkstančių tų, kurie neprašė Dievo pasigailėjimo. O, baisus Dievo teismas stabmeldžiams!“

Priešais duris stovėjo žmogus, kurio dešinė ranka buvo taip sunykusi, kad jis negalėjo ja naudotis. Tuomet Jėzus, pakėlęs širdį į Dievą, pasimeldė ir tada tarė: „Kad žinotumėte, jog mano žodžiai yra tiesa, sakau: „Dievo vardu, žmogau, ištiesk savo ligotą ranką!“ Jis ištiesė ją sveiką, tarsi jai niekada nebūtų buvę nieko blogo. Tada su Dievo baime jie pradėjo valgyti. Ir šiek tiek pavalgius, Jėzus vėl tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad geriau sudeginti miestą nei palikti blogą paprotį. Nes dėl tokių Dievas rūstauja ant žemės kunigaikščių ir karalių, kuriems Dievas davė kalaviją naikinti nedorybėms.“ Vėliau Jėzus tarė: „Kai esi pakviestas, neprisimink sėstis aukščiausioje vietoje, kad, jei ateitų didesnis šeimininko draugas, šeimininkas nesakytų tau: „Kelkis ir sėskis žemiau!“, kas tau būtų gėda. Bet eik ir sėskis prasčiausioje vietoje, kad tas, kuris tave pakvietė, ateitų ir pasakytų: „Kelkis, drauge, ir ateik sėstis čia, aukščiau!“ Nes tada turėsi didelę garbę: nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o tas, kuris save žemina, bus išaukštintas. Iš tiesų sakau jums, kad Šėtonas tapo atmestuoju ne dėl jokios kitos nuodėmės, kaip tik dėl savo puikybės. Kaip sako pranašas Izaijas, priekaištaudamas jam šiais žodžiais: „Kaip tu nupuolei iš dangaus, o Liuciferi, kuris buvai angelų grožis ir švytėjai kaip aušra: tikrai į žemę nupuolė tavo puikybė!“ Iš tiesų sakau jums, kad jei žmogus žinotų savo vargus, jis visada verktų čia, žemėje, ir laikytų save pačiu menkiausiu, žemiau už visus kitus dalykus. Dėl jokios kitos priežasties pirmasis žmogus su savo žmona verkė šimtą metų be perstojo, melsdami Dievo pasigailėjimo. Nes jie tikrai žinojo, kur nupuolė per savo puikybę.“ Tai pasakęs, Jėzus padėkojo; ir tą dieną po visą Jeruzalę buvo paskelbta, kokius didžius dalykus Jėzus pasakė, kartu su stebuklu, kurį jis padarė, tiek, kad žmonės dėkojo Dievui, laimindami jo šventą vardą. Bet rašto aiškintojai ir kunigai, supratę, kad jis kalbėjo prieš vyresniųjų tradicijas, užsidegė dar didesne neapykanta. Ir kaip faraonas jie užkietino savo širdį: todėl jie ieškojo progos jį nužudyti, bet nerado.

Jėzus išvyko iš Jeruzalės ir nuėjo į dykumą anapus Jordano: ir jo mokiniai, susėdę aplink jį, tarė Jėzui: „O Mokytojau, pasakyk mums, kaip Šėtonas nupuolė per puikybę, nes mes supratome, kad jis nupuolė per nepaklusnumą ir todėl, kad visada gundo žmogų daryti pikta.“ Jėzus atsakė: „Dievui sukūrus žemės masę ir palikus ją dvidešimt penkiems tūkstančiams metų nieko kito nedarant, Šėtonas, kuris buvo tarsi kunigas ir angelų galva, per didelį supratimą, kurį turėjo, žinojo, kad Dievas iš tos žemės masės paims šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius paženklintųjų pranašystės ženklu, ir Dievo Pasiuntinį, kurio sielą jis buvo sukūręs šešiasdešimt tūkstančių metų prieš bet ką kitą. Todėl, būdamas pasipiktinęs, jis kurstė angelus, sakydamas: „Žiūrėkite, vieną dieną Dievas panorės, kad šią žemę mes garbintume. Todėl apsvarstykite, kad mes esame dvasia, ir todėl nedera taip daryti.“ Daugelis todėl apleido Dievą. Tuomet tarė Dievas vieną dieną, kai visi angelai buvo susirinkę: „Tegul kiekvienas, kuris laiko mane savo viešpačiu, tuojau pat pagarbina šią žemę.“ Tie, kurie mylėjo Dievą, nusilenkė, bet Šėtonas su tais, kurie buvo jo nusistatymo, tarė: „O Viešpatie, mes esame dvasia, ir todėl neteisinga, kad mes garbintume šį molį.“ Tai pasakęs, Šėtonas tapo baisus ir bauginančios išvaizdos, o jo pasekėjai tapo bjaurūs; nes už jų maištą Dievas atėmė iš jų grožį, kuriuo buvo juos apdovanojęs kurdamas. Tuomet šventieji angelai, pakėlę galvas ir pamatę, kokiu baisiu pabaisa tapo Šėtonas ir jo pasekėjai, iš baimės nuleido veidus į žemę. Tada Šėtonas tarė: „O Viešpatie, tu neteisingai padarei mane bjaurų, bet aš tuo patenkintas, nes trokštu panaikinti viską, ką Tu darysi.“ Ir kiti velniai tarė: „Nevadink jo Viešpačiu, o Liuciferi, nes tu esi Viešpats.“ Tada Dievas tarė Šėtono pasekėjams: „Atgailaukite ir pripažinkite mane Dievu, savo kūrėju.“ Jie atsakė: „Mes gailimės parodę tau kokią nors pagarbą, nes Tu nesi teisingas; bet Šėtonas yra teisingas.“ Tada Dievas tarė: „Pasitraukite nuo manęs, o prakeiktieji, nes aš neturiu jums pasigailėjimo.“ Ir išeidamas Šėtonas apspjovė tą žemės masę. Ir tuos spjaitalus angelas Gabrielius pakėlė su šiek tiek žemės, todėl dabar žmogus turi bambą savo pilve.“

Mokiniai stovėjo didžiai nustebę dėl angelų maišto. Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris nesimeldžia, yra nedorelesnis už Šėtoną ir kentės didesnes kančias. Nes Šėtonas prieš savo nuopuolį neturėjo jokio baimės pavyzdžio, ir Dievas netgi neatsiuntė jam jokio pranašo pakviesti jį atgailai: bet žmogus dabar, kai visi pranašai atėjo, išskyrus Dievo Pasiuntinį, kuris ateis po manęs, nes taip Dievas nori, ir kad aš paruoščiau jam kelią, žmogus, sakau, nors ir turi begalę Dievo teisingumo pavyzdžių, gyvena nerūpestingai be jokios baimės, tarsi nebūtų Dievo. Kaip apie tokius kalbėjo pranašas Dovydas: „Kvailys pasakė savo širdyje: nėra Dievo. Todėl jie sugedę ir tapę bjaurūs, nė vienas iš jų nedaro gera.“ Melskitės be paliovos, o mano mokiniai, kad gautumėte. Nes kas ieško, randa, ir kas beldžiasi, tam atidaroma, ir kas prašo, gauna. Ir savo maldoje nežiūrėkite į daugžodžiavimą, nes Dievas žiūri į širdį; kaip jis sakė per Saliamoną: „O mano tarne, duok man savo širdį.“ Iš tiesų sakau jums, kaip gyvas Dievas, veidmainiai daug meldžiasi kiekvienoje miesto dalyje, kad būtų matomi ir laikomi šventaisiais minios: bet jų širdis pilna nedorybės, ir todėl jie neturi omenyje to, ko prašo. Būtina, kad turėtumėte omenyje savo maldą, jei norite, kad Dievas ją priimtų. Dabar pasakykite man: kas eitų kalbėti su Romos valdytoju ar Erodu, jei pirmiau nebūtų nusprendęs, pas ką eina ir ką darys? Tikrai niekas. Ir jei žmogus taip daro, kad kalbėtų su žmogumi, ką žmogus turėtų daryti, kad kalbėtų su Dievu ir prašytų Jo pasigailėjimo už savo nuodėmes, dėkodamas Jam už viską, ką Jis jam davė? Iš tiesų sakau jums, kad labai nedaugelis meldžiasi tikra malda, ir todėl Šėtonas turi galią jiems, nes Dievas nenori tų, kurie garbina Jį lūpomis: kurie Šventykloje prašo lūpomis pasigailėjimo, o jų širdis šaukiasi teisingumo. Kaip jis sako pranašui Izaijui, sakydamas: „Atimk šią tautą, kuri man įkyri, nes lūpomis jie mane garbina, bet jų širdis toli nuo manęs.“ Iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris eina melstis be apsvarstymo, tyčiojasi iš Dievo. Dabar kas eitų kalbėti su Erodu atsukęs jam nugarą, ir prieš jį kalbėtų gerai apie Pilotą valdytoją, kurio jis mirtinai nekenčia? Tikrai niekas. Tačiau ne mažiau daro žmogus, kuris eina melstis ir nepasiruošia. Jis atsuka nugarą Dievui ir veidą Šėtonui, ir kalba apie jį gerai. Nes jo širdyje yra meilė nedorybei, dėl kurios jis neatgailavo. Jei kas nors, tave įžeidęs, lūpomis sakytų tau: „Atleisk man“, ir rankomis suduotų tau smūgį, kaip tu jam atleistum? Taip pat ir Dievas pasigailės tų, kurie lūpomis sako: „Viešpatie, pasigailėk mūsų“, o širdimi myli nedorybę ir galvoja apie naujas nuodėmes.“

Mokiniai verkė dėl Jėzaus žodžių ir maldavo jį, sakydami: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“ Jėzus atsakė: „Apsvarstykite, ką darytumėte, jei Romos valdytojas suimtų jus, kad nubaustų mirtimi, ir tą patį darykite, kai einate melstis. Ir tegul jūsų žodžiai būna šie: „O Viešpatie, mūsų Dieve, tebūnie šventas tavo šventas vardas, teateinie tavo karalystė mumyse, tebūnie tavo valia visada, ir kaip ji vyksta danguje, taip tebūnie ir žemėje; duok mums duonos kiekvienai dienai ir atleisk mums mūsų nuodėmes, kaip mes atleidžiame tiems, kurie nusideda prieš mus, ir neleisk mums pakliūti į pagundas, bet išgelbėk mus nuo pikto, nes tu vienintelis esi mūsų Dievas, kuriam priklauso šlovė ir garbė per amžius.“

Tada atsakė Jonas: „Mokytojau, leisk mums apsiplauti, kaip Dievas įsakė per Mozę.“ Jėzus tarė: „Ar manote, kad atėjau sugriauti Įstatymą ir pranašus? Iš tiesų sakau jums, kaip gyvas Dievas, atėjau ne sugriauti jo, bet veikiau jo laikytis. Nes kiekvienas pranašas laikėsi Dievo Įstatymo ir visko, ką Dievas per kitus pranašus kalbėjo. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, niekas, kas sulaužo bent vieną mažiausią įsakymą, negali patikti Dievui, bet bus mažiausias Dievo karalystėje, nes jis neturės ten dalies. Be to, sakau jums, kad nė vienas Dievo Įstatymo skiemuo negali būti sulaužytas be sunkiausios nuodėmės. Bet aš noriu, kad žinotumėte, jog būtina laikytis to, ką Dievas sako per pranašą Izaiją šiais žodžiais: „Nusiprauskite ir būkite švarūs, pašalinkite savo mintis nuo mano akių.“ Iš tiesų sakau jums, kad visas jūros vanduo nenupraus to, kuris širdimi myli nedorybes. Ir dar sakau jums, kad niekas nesukurs Dievui patinkančios maldos, jei nebus nusiprausęs, bet apsunkins savo sielą nuodėme, panašia į stabmeldystę. Tikėkite manimi, iš tiesų, kad jei žmogus melstųsi Dievui taip, kaip dera, jis gautų viską, ko prašytų. Prisiminkite Mozę, Dievo tarną, kuris savo malda nubaudė Egiptą, perskyrė Raudonąją jūrą ir ten paskandino faraoną ir jo kariauną. Prisiminkite Jozuę, kuris privertė saulę sustoti, Samuelį, kuris pripildė baimės nesuskaičiuojamą filistiečių kariauną, Eliją, kuris privertė ugnį lyti iš dangaus, Eliziejų, prikėlusį mirusį žmogų, ir tiek daug kitų šventų pranašų, kurie malda gavo viską, ko prašė. Bet tie vyrai iš tiesų neieškojo savo naudos savo reikalauose, bet ieškojo tik Dievo ir Jo garbės.“

Tada tarė Jonas: „Gerai kalbėjai, o Mokytojau, bet mums trūksta žinoti, kaip žmogus nusidėjo per puikybę.“ Jėzus atsakė: „Kai Dievas išvarė Šėtoną, ir angelas Gabrielius apvalė tą žemės masę, ant kurios Šėtonas spjovė, Dievas sukūrė viską, kas gyva, tiek gyvūnus, kurie skraido, tiek tuos, kurie vaikšto ir plaukioja, ir papuošė pasaulį viskuo, ką jis turi. Vieną dieną Šėtonas prisiartino prie rojaus vartų ir, pamatęs arklius ėdančius žolę, paskelbė jiems, kad jei ta žemės masė gaus sielą, jiems teks sunkus darbas; ir kad todėl jiems būtų naudinga sutrypti tą žemės gabalą taip, kad jis nebetiktų niekam. Arkliai sukruto ir veržliai pasileido bėgti per tą žemės gabalą, kuris gulėjo tarp lelijų ir rožių. Tuomet Dievas davė dvasią tai netyrai žemės daliai, ant kurios gulėjo Šėtono spjaitalai, kuriuos Gabrielius buvo paėmęs nuo masės; ir prikėlė šunį, kuris, lodamas, pripildė arklius baimės, ir jie pabėgo. Tada Dievas davė savo sielą žmogui, kol visi šventieji angelai giedojo: „Tebūnie palaimintas tavo šventas vardas, o Dieve, mūsų Viešpatie.“ Adomas, pašokęs ant kojų, pamatė ore užrašą, kuris švietė kaip saulė; jame buvo sakoma: „Yra tik vienas Dievas, ir Mahometas yra Dievo Pasiuntinys.“ Tuomet Adomas atvėrė burną ir tarė: „Dėkoju tau, o Viešpatie, mano Dieve, kad teikeisi mane sukurti; bet pasakyk man, meldžiu tave, ką reiškia šių žodžių žinia: „Mahometas yra Dievo Pasiuntinys“. Ar buvo kitų žmonių prieš mane?“ Tada Dievas tarė: „Būk pasveikintas, o mano tarne Adomai. Sakau tau, kad tu esi pirmasis žmogus, kurį sukūriau. Ir tas, kurį matei [paminėtą], yra tavo sūnus, kuris ateis į pasaulį po daugelio metų ir bus mano Pasiuntinys, dėl kurio sukūriau visus dalykus; kuris suteiks šviesą pasauliui, kai ateis; kurio siela buvo padėta dangiškame spindesyje šešiasdešimt tūkstančių metų prieš man sukuriant bet ką.“ Adomas maldavo Dievo, sakydamas: „Viešpatie, suteik man šį užrašą ant mano rankų pirštų nagų.“ Tada Dievas davė pirmajam žmogui ant jo nykščių tą užrašą; ant dešinės rankos nykščio nago buvo parašyta: „Yra tik vienas Dievas“, o ant kairės nykščio nago buvo parašyta: „Mahometas yra Dievo Pasiuntinys“. Tada su tėviška meile pirmasis žmogus pabučiavo tuos žodžius ir pasitrynė akis, ir tarė: „Tebūnie palaiminta ta diena, kai tu ateisi į pasaulį.“ Matydamas žmogų vieną, Dievas tarė: „Nera gerai, kad jis liktų vienas.“ Todėl jis užmigdė jį ir paėmė šonkaulį iš arti jo širdies, užpildydamas vietą kūnu. Iš to šonkaulio jis padarė Ievą ir davė ją Adomui už žmoną. Jis paskyrė juos abu Rojaus valdovais, kuriems tarė: „Štai duodu jums valgyti kiekvieną vaisių, išskyrus obuolius ir javus“, apie kuriuos sakė: „Saugokitės, kad jokiu būdu nevalgytumėte šių vaisių, nes tapsite nešvarūs, tiek, kad aš nepakęsiu jums pasilikti čia, bet išvysiu jus, ir jūs patirsite didelių vargų.“

Kai Šėtonas apie tai sužinojo, jis pašėlo iš pasipiktinimo, ir taip prisiartino prie rojaus vartų, kur baisi gyvatė kojomis kaip kupranugaris ir nagais ant kojų, kurie pjovė kaip skustuvas iš visų pusių, stovėjo sargyboje. Priešas jai tarė: „Leisk man įeiti į rojų.“ Gyvatė atsakė: „Kaip aš tave įleisiu, [kai] Dievas man įsakė tave išmesti?“ Šėtonas atsakė: „Matai, kaip labai Dievas tave myli; jis pastatė tave už rojaus ribų saugoti molio gabalą, kuris yra žmogus! Jei įvesi mane į rojų, padarysiu tave tokią baisią, kad visi nuo tavęs bėgs, ir taip eisi ir būsi kur nori.“ Tada gyvatė tarė: „O kaip aš tave įvesiu vidun [į rojų]?“ Šėtonas tarė: „Tu esi didelė: todėl atverk burną, ir aš įlįsiu į tavo pilvą, ir taip [kai] įeisi į rojų, padėsi mane šalia tų dviejų molio gabalų, kurie neseniai vaikšto žeme.“ Tada gyvatė taip padarė ir padėjo Šėtoną šalia Ievos, nes Adomas, jos vyras, miegojo. Šėtonas prisistatė moteriai kaip gražus angelas ir tarė jai: „Kodėl nevalgote tų obuolių ir javų?“ Ieva atsakė: „Mūsų Dievas mums sakė, kad [jei] valgysime [juos], tapsime nešvarūs, ir jis išvarys mus iš rojaus.“ Šėtonas atsakė: „Jis nesako tiesos! Turi žinoti, kad Dievas yra piktas ir pavydus, ir nepakenčia lygių, bet laiko visus kaip vergus. [Štai] kodėl jis tai pasakė [jums]; kad netaptumėte lygūs jam. Bet jei tu ir tavo draugas darysite pagal mano patarimą, valgysite tų vaisių kaip [valgote] kitų [vaisių], ir neliksite pavaldūs kitiems, bet kaip Dievas žinosite gėrį ir blogį, ir darysite ką tik norėsite, nes būsite lygūs Dievui.“ Tada Ieva paėmė ir valgė tų [vaisių], ir kai jos vyras pabudo, ji papasakojo [jam viską], ką Šėtonas buvo sakęs; ir jis paėmė ir valgė vaisių, [kai] žmona jam juos pasiūlė. Bet maistui leidžiantis žemyn, jis prisiminė Dievo žodžius ir, norėdamas sustabdyti maistą, įkišo ranką į gerklę, kur kiekvienas vyras turi žymę.

Tada jie abu suprato, kad yra nuogi, ir, būdami susigėdę, paėmė figos lapų ir pasidarė apdangalus savo slaptoms vietoms. Kai vidurdienis praėjo, Dievas pasirodė jiems ir pašaukė Adomą, sakydamas: „Adomai, kur esi?“ Jis atsakė: „Viešpatie, pasislėpiau nuo tavo akivaizdos, nes mano žmona ir aš esame nuogi, ir todėl gėdijamės stoti prieš tave.“ Tada Dievas tarė: „O kas atėmė iš jūsų nekaltybę, nebent suvalgėte vaisių, [kuris padaro jus] nešvarius, ir nebegalėsite ilgiau pasilikti rojuje?“ Adomas atsakė: „O Viešpatie, žmona, kurią man davei, [įkalbėjo] mane valgyti, ir aš valgiau.“ Tada Dievas tarė moteriai: „Kodėl davei [šio] maisto savo vyrui?“ Ieva atsakė: „Šėtonas mane apgavo, ir aš valgiau.“ „O kaip tas atmestasis įėjo į [sodą]?“ tarė Dievas. Ieva atsakė: „Gyvatė, kuri stovi prie šiaurinių vartų, atnešė jį prie manęs.“ Tada Dievas tarė Adomui: „Kadangi [paklausei] savo žmonos ir valgei vaisių, prakeikta tebūnie žemė tavo darbuose; ji augins tau erškėčius ir dyglius, ir valgysi duoną savo veido prakaitu. Prisimink, kad esi žemė, ir į žemę sugrįši.“ Ir jis kalbėjo Ievai, sakydamas: „O tu, kuri [klausei] Šėtono ir davei maisto savo vyrui, pasiliksi po vyro valdžia, kuris laikys tave kaip vergę, ir gimdysi vaikus skausmuose.“ Ir pašaukęs gyvatę, Dievas pašaukė angelą Mykolą, kuris laiko Dievo kalaviją, [ir] tarė: „Pirmiausia išvaryk šią piktą gyvatę iš rojaus, ir kai bus lauke, nukapok jai kojas: nes jei ji norės eiti, turės vilkti savo kūną žeme.“ Po to Dievas pašaukė Šėtoną, kuris atėjo juokdamasis, ir tarė jam: „Kadangi tu, atmestasis, apgavai [Adomą ir Ievą] ir padarei juos nešvarius, aš noriu, kad visas nešvarumas [nuo] jų ir [nuo] visų jų vaikų – [dėl kurio] jie bus tikrai atgailaujantys ir tarnaus man – išeidamas iš jų kūno įeitų per tavo burną, ir taip būsi pasotintas nešvarumu.“ Šėtonas tada baisiai suriaumojo ir tarė: „Kadangi tu nori padaryti mane [nuolat] blogesnį, aš padarysiu save tokį, kokį galėsiu!“ Tada tarė Dievas: „Dink, prakeiktasis, iš mano akių!“ Tada Šėtonas pasitraukė, ir Dievas tarė Adomui [ir] Ievai, kurie abu verkė: „Išeikite iš rojaus ir atgailaukite, ir neleiskite savo vilčiai žlugti, nes aš atsiųsiu jūsų sūnų, kad jūsų sėkla pakeltų Šėtono valdžią nuo žmonių giminės: nes aš atiduosiu viską tam, kuris ateis, mano Pasiuntiniui.“ Dievas pasislėpė [nuo Adomo ir Ievos], ir angelas Mykolas išvarė juos iš rojaus. Tada Adomas, atsigręžęs, pamatė užrašyta virš vartų: Yra tik vienas Dievas, ir Mahometas yra Dievo Pasiuntinys. Verkdamas jis tarė: „Tebūnie malonu Dievui, o mano sūnau, kad greitai ateitum ir ištrauktum mus iš vargo.“ Ir taip, – tarė Jėzus, – Šėtonas ir Adomas nusidėjo per puikybę, vienas niekindamas žmogų, kitas norėdamas pasidaryti lygus Dievui.“

Tada po šios kalbos mokiniai verkė, ir Jėzus verkė, kai pamatė daugybę ateinančių jo ieškoti, nes vyriausieji kunigai tarėsi tarpusavyje sugauti jį kalboje. Todėl jie pasiuntė levitus ir keletą rašto aiškintojų jo paklausti, sakydami: „Kas tu esi?“ Jėzus išpažino ir pasakė tiesą: „Aš nesu Mesijas.“ Jie tarė: „Ar esi Elijas, ar Jeremijas, ar kuris iš senųjų pranašų?“ Jėzus atsakė: „Ne.“ Tada jie tarė: „Kas tu esi? Sakyk, kad galėtume duoti liudijimą tiems, kurie mus atsiuntė.“ Tada Jėzus tarė: „Aš esu balsas, kuris šaukia per visą Judėją ir šaukia: „Paruoškite kelią Viešpaties pasiuntiniui“, kaip parašyta Izaijuje.“ Jie tarė: „Jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, ar koks pranašas, kodėl skelbi naują mokymą ir laikai save svarbesniu už Mesiją?“ Jėzus atsakė: „Stebuklai, kuriuos Dievas daro mano rankomis, rodo, kad kalbu tai, ko nori Dievas; nei iš tiesų aš nelaikau savęs tuo, apie kurį kalbate. Nes aš nesu vertas atrišti Dievo Pasiuntinio, kurį vadinate „Mesiju“, kojinių ryšių ar batų dirželių; jis buvo sukurtas prieš mane ir ateis po manęs, ir atneš tiesos žodžius, kad jo tikėjimas neturės pabaigos.“ Levitai ir rašto aiškintojai pasišalino sutrikę ir papasakojo viską vyriausiems kunigams, kurie sakė: „Jis turi velnią ant nugaros, kuris jam viską papasakoja.“ Tada Jėzus tarė savo mokiniams: „Iš tiesų sakau jums, kad mūsų tautos vadai ir vyresnieji ieško progos prieš mane.“ Tada tarė Petras: „Todėl neik daugiau į Jeruzalę.“ Todėl Jėzus tarė jam: „Tu esi kvailas ir nežinai, ką sakai, nes būtina, kad aš iškęsčiau daug persekiojimų, nes taip kentėjo visi pranašai ir šventieji Dievo. Bet nebijokite, nes yra tų, kurie su mumis, ir yra tų, kurie prieš mus.“ Ir tai pasakęs, Jėzus pasitraukė ir nuėjo ant Taboro kalno, ir ten užlipo su juo Petras, ir Jokūbas, ir Jonas, jo brolis, su tuo, kuris tai rašo. Ten sušvito didelė šviesa virš jo, ir jo drabužiai tapo balti kaip sniegas, ir jo veidas spindėjo kaip saulė; ir štai! Atėjo Mozė ir Elijas, kalbėdami su Jėzumi apie viską, kas turi ištikti mūsų giminę ir šventąjį miestą. Petras prabilo, sakydamas: „Viešpatie, gera čia būti. Todėl, jei nori, padarysime čia tris palapines, vieną tau, vieną Mozei ir kitą Elijui.“ Ir jam bekalbant, juos apdengė baltas debesis, ir jie išgirdo balsą sakant: „Štai mano tarnas, kuriuo aš gėriuosi; klausykite jo.“ Mokiniai buvo kupini baimės ir puolė veidu į žemę kaip mirę. Jėzus nusileido ir pakėlė savo mokinius, sakydamas: „Nebijokite, nes Dievas myli jus ir padarė tai, kad tikėtumėte mano žodžiais.“

Atitinkamai Jėzus tarė: „Kiekvienas, kuris dirba, dirba dėl tikslo, kuriame randa pasitenkinimą. Todėl sakau jums, kad Dievui, iš tiesų, kadangi jis yra tobulas, nereikia pasitenkinimo, nes jis pats turi pasitenkinimą savyje. Ir taip, norėdamas veikti, jis prieš visus dalykus sukūrė savo Pasiuntinio sielą, dėl kurio jis nusprendė sukurti visumą, kad kūriniai rastų džiaugsmą ir palaimą Dieve, iš kurio jo Pasiuntinys patirtų gėrį visuose jo kūriniuose, kuriuos jis paskyrė būti jo vergais. Ir kodėl taip yra, jei ne todėl, kad taip jis panorėjo? Iš tiesų sakau jums, kad kiekvienas pranašas, kai jis ateidavo, nešdavo tik vienai tautai Dievo gailestingumo ženklą. Ir todėl jų žodžiai nebuvo skirti niekam kitam, tik tai tautai, pas kurią jie buvo siųsti. Bet Dievo Pasiuntiniui, kai jis ateis, Dievas duos tarsi savo rankos antspaudą, tiek, kad jis neš išgelbėjimą ir gailestingumą visoms pasaulio tautoms, kurios priims jo mokymą. Jis ateis su galia prieš bedievius ir sunaikins stabmeldystę, tiek, kad privers Šėtoną sutrikti; nes taip Dievas pažadėjo Abraomui, sakydamas: „Štai tavo sėkloje aš palaiminsiu visas žemės gentis; ir kaip tu sudaužei į šipulius stabus, o Abraomai, lygiai taip darys tavo sėkla.“ Jokūbas atsakė: „O Mokytojau, pasakyk mums, kam buvo duotas šis pažadas; nes žydai sako „Izaoke“, o izmaelitai sako „Izmaelyje“. Jėzus atsakė: „Dovydas, kieno sūnus jis buvo ir iš kokios giminės?“ Jokūbas atsakė: „Izaoko; nes Izaokas buvo Jokūbo tėvas, o Jokūbas buvo Judo tėvas, iš kurio giminės yra Dovydas.“ Tada Jėzus tarė: „O Dievo Pasiuntinys, kai jis ateis, iš kokios giminės jis bus?“ Mokiniai atsakė: „Dovydo.“ Tuomet Jėzus tarė: „Jūs klystate; nes Dovydas dvasioje vadina jį viešpačiu, sakydamas taip: Dievas tarė mano viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol aš padarysiu tavo priešus tavo pakoju. Dievas pasiųs tavo skeptrą, kuris viešpataus tavo priešų tarpe. Jei Dievo Pasiuntinys, kurį vadinate Mesiju, būtų Dovydo sūnus, kaip Dovydas galėtų vadinti jį viešpačiu? Tikėkite manimi, nes iš tiesų sakau jums, kad pažadas buvo duotas Izmaelyje, ne Izaoke.“

Mokiniai tarė: „O Mokytojau, Mozės knygoje parašyta, kad pažadas buvo duotas Izaoke.“ Jėzus atsakė su atodūsiu: „Taip parašyta, bet Mozė to neparašė, nei Jozuė, bet veikiau mūsų rabinai, kurie nebijo Dievo! Iš tiesų sakau jums, kad jei apsvarstysite angelo Gabrieliaus žodžius, atrasite mūsų rašto aiškintojų ir daktarų klastą. Nes angelas tarė: „Abraomai, visas pasaulis sužinos, kaip Dievas tave myli; bet kaip pasaulis sužinos apie meilę, kurią tu jauti Dievui? Tikrai būtina, kad padarytum kai ką dėl meilės Dievui.“ Abraomas atsakė: „Štai Dievo tarnas, pasiruošęs daryti viską, ko Dievas norės.“ Tada prabilo Dievas, sakydamas Abraomui: „Paimk savo sūnų, savo pirmagimį Izmaelį, ir užkopk į kalną paaukoti jį.“ Kaip Izaokas gali būti pirmagimis, jei, kai Izaokas gimė, Izmaeliui buvo septyneri metai? Tada mokiniai tarė: „Aiški yra mūsų daktarų apgavystė: todėl pasakyk mums tiesą, nes mes žinome, kad esi siųstas nuo Dievo.“ Tada atsakė Jėzus: „Iš tiesų sakau jums, kad Šėtonas visada siekia panaikinti Dievo įstatymus; ir todėl jis su savo pasekėjais, veidmainiais ir piktadariais – pirmieji su netikru mokymu, antrieji su ištvirkusiu gyvenimu – šiandien užteršė beveik visus dalykus, taip, kad sunkiai randama tiesa. Vargas veidmainiams! Nes šio pasaulio pagyros jiems pavirs įžeidimais ir kančiomis pragare. Todėl sakau jums, kad Dievo Pasiuntinys yra spindesys, kuris suteiks džiaugsmo beveik viskam, ką Dievas sukūrė, nes jis papuoštas supratimo ir patarimo dvasia, išminties ir galybės dvasia, baimės ir meilės dvasia, apdairumo ir susivaldymo dvasia, jis papuoštas labdaros ir gailestingumo dvasia, teisingumo ir pamaldumo dvasia, švelnumo ir kantrybės dvasia, kurią jis gavo iš Dievo tris kartus daugiau, nei Jis davė visiems savo kūriniams. O palaimintas laikas, kai jis ateis į pasaulį! Tikėkite manimi, kad aš mačiau jį ir parodžiau jam pagarbą, lygiai kaip kiekvienas pranašas matė jį: matant, kad iš jo dvasios Dievas suteikia jiems pranašystę. Ir kai aš jį pamačiau, mano siela prisipildė paguodos, sakydama: „O Mahometai, Dievas tebūna su tavimi, ir tegul jis padaro mane vertą atrišti tavo batų dirželį; nes gaudamas tai, aš būsiu didis pranašas ir šventasis Dievo.“ Ir tai pasakęs, Jėzus atidavė padėką Dievui.

Tada atėjo angelas Gabrielius pas Jėzų ir kalbėjo jam taip, kad mes taip pat girdėjome jo balsą, kuris sakė: „Kelkis ir eik į Jeruzalę!“ Atitinkamai Jėzus išvyko ir nuėjo į Jeruzalę. Ir šabo dieną jis įėjo į Šventyklą ir pradėjo mokyti žmones. Tuomet žmonės subėgo į Šventyklą kartu su vyriausiuoju kunigu ir kunigais, kurie prisiartino prie Jėzaus, sakydami: „O Mokytojau, mums buvo sakyta, kad tu kalbi apie mus bloga; todėl saugokis, kad koks blogis tavęs neištiktų.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, kad aš kalbu bloga apie veidmainius; todėl, jei esate veidmainiai, aš kalbu prieš jus.“ Jie atsakė: „Kas yra veidmainis? Pasakyk mums aiškiai.“ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris daro gerą darbą tam, kad žmonės jį matytų, būtent tas yra veidmainis, kadangi jo darbas nepasiekia širdies, kurios žmonės negali matyti, ir taip palieka joje kiekvieną netyrą mintį ir kiekvieną bjaurų geismą. Ar žinote, kas yra veidmainis? Tas, kuris liežuviu tarnauja Dievui, bet širdimi tarnauja žmonėms. O vargšas žmogus! Nes mirdamas jis praranda visą savo atlygį. Nes apie tai sako pranašas Dovydas: „Nepasitikėkite kunigaikščiais, [nei] žmonių vaikais, kuriuose nėra išgelbėjimo; nes mirties valandą jų mintys pražūva“: ne, dar prieš mirtį jie randa save netekusius atlygio, nes „žmogus yra“, kaip sakė Jobas, Dievo pranašas, „nestabilus, todėl jis niekada neišsilaiko vienoje būsenoje.“ Taip, kad jei šiandien jis giria tave, rytoj tave plūs, ir jei šiandien jis nori tau atsilyginti, rytoj jis bus pasirengęs tave apiplėšti. Vargas tad veidmainiams, nes jų atlygis yra tuščias. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stoviu, veidmainis yra plėšikas ir daro šventvagystę, kadangi jis naudojasi Įstatymu, kad atrodytų geras, ir vagia Dievo garbę, kuriam vienam priklauso šlovė ir garbė per amžius. Be to, sakau jums, kad veidmainis neturi tikėjimo, kadangi jei jis tikėtų, kad Dievas mato viską ir baisiu teismu nubaus nedorybę, jis apvalytų savo širdį, kurią, neturėdamas tikėjimo, laiko pilną neteisybės. Iš tiesų sakau jums, kad veidmainis yra kaip kapas, kuris [išorėje] baltas, bet viduje pilnas puvėsių ir kirminų. Tad jei jūs, o kunigai, tarnaujate Dievui, nes Dievas jus sukūrė ir to iš jūsų prašo, aš nekalbu prieš jus, nes jūs esate Dievo tarnai; bet jei darote viską dėl pelno ir taip perkate bei parduodate Šventykloje kaip turgavietėje, nepaisydami, kad Dievo Šventykla yra maldos namai, o ne prekybos, kurią verčiate plėšikų urvu; jei darote viską, kad įtiktumėte žmonėms, ir išstūmėte Dievą iš savo proto; tada šaukiu prieš jus, kad esate velnio sūnūs, o ne Abraomo sūnūs, kuris paliko tėvo namus dėl meilės Dievui ir buvo pasiryžęs nužudyti savo paties sūnų. Vargas jums, kunigai ir daktarai, jei esate tokie, nes Dievas atims iš jūsų kunigystę!“

Vėl prabilo Jėzus, sakydamas: „Pateikiu jums pavyzdį. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną ir aptvėrė jį tvora, kad jo nesutryptų žvėrys. Ir jo viduryje pastatė spaustuvą vynui, ir tada išnuomojo jį vynuogininkams. Tuomet, kai atėjo laikas surinkti vyną, jis pasiuntė savo tarnus; kuriuos pamatę vynuogininkai, vienus užmėtė akmenimis, kitus sudegino, o kitiems peiliu prapjovė pilvus. Ir taip jie darė daug kartų. Pasakykite man, ką vynuogyno šeimininkas padarys vynuogininkams?“ Visi atsakė: „Piktu būdu jis privers juos pražūti, o savo vynuogyną atiduos kitiems vynuogininkams.“ Todėl tarė Jėzus: „Ar nežinote, kad vynuogynas yra Izraelio Namai, o vynuogininkai yra Judo ir Jeruzalės žmonės? Vargas jums, nes Dievas rūstauja ant jūsų, kad prapjovėte pilvus tiek daug Dievo pranašų; taip, kad Ahabo laikais nebuvo rasta nė vieno, kuris palaidotų šventuosius Dievo!“ Ir kai jis tai pasakė, vyriausieji kunigai norėjo jį sučiupti, bet bijojo paprastų žmonių, kurie jį aukštino. Tada Jėzus, pamatęs moterį, kuri nuo gimimo buvo palenkusi galvą į žemę, tarė: „Pakelk galvą, o moterie, mūsų Dievo vardu, kad šie žinotų, jog kalbu tiesą ir kad Jis nori, jog aš ją skelbčiau.“ Tada moteris išsitiesė sveika, šlovindama Dievą. Vyriausiasis kunigas sušuko, sakydamas: „Šis žmogus nėra siųstas Dievo, matant, kad jis nesilaiko šabo; nes šiandien jis išgydė ligotą asmenį.“ Jėzus atsakė: „Dabar pasakykite man, ar nevalia kalbėti šabo dieną ir melstis dėl kitų išgelbėjimo? Ir kas tarp jūsų, jei per šabą jo asilas ar jautis įkristų į griovį, neištrauktų jo per šabą? Tikrai niekas. Ir argi aš tada sulaužiau šabo dieną, suteikdamas sveikatą Izraelio dukteriai? Tikrai, čia pasirodo jūsų veidmainystė! O, kiek daug šiandien yra tokių, kurie bijo šiaudo krislo kito akyje, kai rąstas pasiruošęs nukirsti jų pačių galvą! O, kiek daug yra tokių, kurie bijo skruzdėlės, bet nepaiso dramblio!“ Ir tai pasakęs, jis išėjo iš Šventyklos. Bet kunigai virė iš pykčio tarpusavyje, nes negalėjo jo sučiupti ir įvykdyti savo valios prieš jį, kaip jų tėvai buvo darę prieš šventuosius Dievo.

Antraisiais savo pranašiškos tarnystės metais Jėzus nusileido iš Jeruzalės ir nuėjo į Nainą. Tuomet, kai jis prisiartino prie miesto vartų, miestiečiai nešė į kapus vienturtį sūnų motinos, našlės, dėl kurio visi verkė. Tuomet, kai Jėzus atvyko, vyrai suprato, kad atėjo Jėzus, Galilėjos pranašas: ir taip jie ėmė maldauti jį dėl mirusio žmogaus, kad jis, būdamas pranašas, prikeltų jį; tą patį darė ir jo mokiniai. Tada Jėzus labai išsigando ir, atsisukęs į Dievą, tarė: „Paimk mane iš pasaulio, o Viešpatie, nes pasaulis yra beprotis, ir jie beveik vadina mane Dievu!“ Ir tai pasakęs, jis verkė. Tada atėjo angelas Gabrielius ir tarė: „O Jėzau, nebijok, nes Dievas davė tau galią virš kiekvienos negalios, tiek, kad viskas, ką suteiksi Dievo vardu, bus visiškai įvykdyta.“ Tuomet Jėzus atsiduso, sakydamas: „Tebūnie tavo valia, Viešpatie Dieve, visagalis ir gailestingasis.“ Ir tai pasakęs, jis prisiartino prie mirusiojo motinos ir su gailesčiu jai tarė: „Moterie, neverk.“ Ir paėmęs mirusiojo ranką, jis tarė: „Sakau tau, jaunuoli, Dievo vardu kelkis sveikas!“ Tada berniukas atgijo, dėl ko visi buvo kupini baimės, sakydami: „Dievas prikėlė didį pranašą tarp mūsų, ir jis aplankė savo tautą.“

Tuo metu Judėjoje buvo romėnų kariuomenė, mūsų šaliai esant jiems pavaldžiai už mūsų protėvių nuodėmes. Romėnų paprotys buvo vadinti dievu ir garbinti tą, kuris padarydavo kokį nors naują naudingą dalyką paprastiems žmonėms. Ir taip [kai kurie] iš šių kareivių, atsidūrę Naine, barė tai vieną, tai kitą, sakydami: „Vienas iš jūsų dievų jus aplankė, o jūs nekreipiate į tai dėmesio. Tikrai, jei mūsų dievai aplankytų mus, mes atiduotume jiems viską, ką turime. Ir jūs matote, kaip labai mes bijome savo dievų, nes jų atvaizdams atiduodame geriausia iš visko, ką turime.“ Šėtonas taip kurstė tokį kalbėjimo būdą, kad sukėlė nemažą maištą tarp Naino žmonių. Bet Jėzus neužsibuvo Naine, bet pasuko eiti į Kafarnaumą. Nesantaika Naine buvo tokia, kad vieni sakė: „Jis yra mūsų Dievas, kuris mus aplankė“; kiti sakė: „Dievas yra nematomas, todėl niekas jo nematė, net Mozė, jo tarnas; todėl tai ne Dievas, bet veikiau jo sūnus.“ Kiti sakė: „Jis nėra nei Dievas, nei Dievo sūnus, nes Dievas neturi kūno, kad ką nors pagimdytų; bet jis yra didis Dievo pranašas.“ Ir taip Šėtonas kurstė, kad trečiaisiais Jėzaus pranašiškos tarnystės metais mūsų tautai iš to grėsė didelė pražūtis. Jėzus atėjo į Kafarnaumą: tuomet miestiečiai, kai jį atpažino, surinko visus turimus ligonius ir paguldė juos priešais namo, kuriame Jėzus buvo apsistojęs su mokiniais, gonkų. Ir pasišaukę Jėzų, jie meldė jį sveikatos jiems. Tada Jėzus uždėjo rankas ant kiekvieno iš jų, sakydamas: „Izraelio Dieve, savo šventu vardu, suteik sveikatą šiam ligoniui.“ Tuomet kiekvienas buvo išgydytas. Šabo dieną Jėzus įėjo į sinagogą, ir visi žmonės subėgo ten pasiklausyti jo kalbant.

Rašto aiškintojas tą dieną skaitė Dovydo psalmę, kur Dovydas sako: Kai rasiu laiką, aš teisiu teisingai. Tada, po pranašų skaitymo, atsistojo Jėzus ir rankomis parodė ženklą tylėti, ir atvėręs burną kalbėjo taip: „Broliai, jūs girdėjote žodžius, pasakytus pranašo Dovydo, mūsų tėvo, kad kai jis ras laiką, jis teis teisingai. Sakau jums tiesą, kad daugelis teisia, ir tame teisme jie krenta dėl jokios kitos priežasties, kaip tik todėl, kad teisia tai, kas jiems nepridera, ir tai, kas jiems pridera, jie teisia anksčiau laiko. Todėl mūsų tėvų Dievas šaukia mums per savo pranašą Dovydą, sakydamas: Teisingai teiskite, o žmonių sūnūs. Todėl apgailėtini tie, kurie atsistoja gatvių kampuose ir nieko neveikia, tik teisia visus, kurie praeina pro šalį, sakydami: „Tas yra gražus, šitas bjaurus, tas geras, šitas blogas.“ Vargas jiems, nes jie pakelia teismo skeptrą iš Dievo rankos, kuris sako: „Aš esu liudytojas ir teisėjas, ir savo garbės neduosiu niekam.“ Iš tiesų sakau jums, kad šie liudija apie tai, ko nematė ir iš tikrųjų negirdėjo, ir teisia nebūdami paskirti teisėjais. Todėl jie yra bjaurūs žemėje prieš Dievo akis, kuris įvykdys baisų teismą jiems paskutiniąją dieną. Vargas jums, vargas jums, kurie kalbate gerai apie blogį ir vadinate blogį gėriu, nes pasmerkiate kaip piktadarį Dievą, kuris yra gėrio autorius, ir pateisinate kaip gerą Šėtoną, kuris yra viso blogio kilmė. Apsvarstykite, kokią bausmę turėsite, ir kad baisu patekti į Dievo teismą, kuris tuomet ištiks tuos, kurie pateisina nedorėlius už pinigus ir neteisia našlaičių bei našlių bylos. Iš tiesų sakau jums, kad velniai drebės nuo tokių teismo, toks baisus jis bus. Tu, žmogau, kuris esi paskirtas teisėju, nežiūrėk į nieką kitą; nei į gimines, nei į draugus, nei į garbę, nei į pelną, bet žiūrėk vien tik su Dievo baime į tiesą, kurios ieškok su didžiausiu kruopštumu, nes ji apsaugos tave Dievo teisme. Bet įspėju tave, kad be pasigailėjimo bus teisiamas tas, kuris teisia be pasigailėjimo.“

Pasakyk man, o žmogau, tu, kuris teisi kitą žmogų, ar nežinai, kad visi žmonės kilo iš to paties molio? Ar nežinai, kad niekas nėra geras, tik vienas Dievas? Todėl kiekvienas žmogus yra melagis ir nusidėjėlis. Tikėk manimi, žmogau, kad jei teisi kitus dėl kaltės, tavo paties širdis turi už ką būti teisiama. O, kaip pavojinga yra teisti! O, kiek daug pražuvo per savo neteisingą teismą! Šėtonas nusprendė, kad žmogus yra niekingesnis už jį patį; todėl jis sukilo prieš Dievą, savo kūrėją: dėl ko jis neatgailauja, kaip aš žinau kalbėdamasis su juo. Mūsų pirmieji tėvai nusprendė, kad Šėtono kalba yra gera, todėl jie buvo išvaryti iš rojaus ir pasmerkė visus savo palikuonis. Iš tiesų sakau jums, kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stoviu, neteisingas teismas yra visų nuodėmių tėvas. Kadangi niekas nenusideda be valios, ir niekas nenori to, ko nežino. Todėl vargas nusidėjėliui, kuris teismu nusprendžia, kad nuodėmė yra verta, o gėris nevertas, kuris dėl to atmeta gėrį ir pasirenka nuodėmę. Tikrai jis patirs nepakeliamą bausmę, kai Dievas ateis teisti pasaulio. O, kiek daug pražuvo per neteisingą teismą, ir kiek daug buvo arti pražūties! Faraonas nusprendė, kad Mozė ir Izraelio tauta yra bedieviai, Saulius nusprendė, kad Dovydas vertas mirties, Ahabas teisė Eliją, Nebukadnecearas – tris vaikus, kurie negarbino jų melagingų dievų. Du vyresnieji teisė Zuzaną, ir visi stabmeldiški kunigaikščiai teisė pranašus. O, baisus Dievo teismas! Teisėjas pražūva, teisiamasis išgelbėjamas. Ir kodėl taip, o žmogau, jei ne todėl, kad [iš] akiplėšiškumo jie neteisingai teisia nekaltąjį? Kaip arti pražūties buvo atsidūrę gerieji, teisdami neteisingai, parodo Juozapo broliai, kurie pardavė jį egiptiečiams, Aaronas ir Mirjama, Mozės sesuo, kurie teisė savo brolį. Trys Jobo draugai teisė nekaltą Dievo draugą Jobą. Dovydas teisė Mefibošetą ir Uriją. Kyras nusprendė, kad Danielius būtų mėsa liūtams; ir daug kitų, kurie dėl to buvo arti savo pražūties. Todėl sakau jums: Neteiskite ir nebūsite teisiami.“ Ir tada, Jėzui baigus savo kalbą, daugelis tuojau pat atsivertė atgailai, apraudodami savo nuodėmes; ir jie mielai būtų palikę viską, kad eitų su juo. Bet Jėzus tarė: „Pasilikite savo namuose, ir palikite nuodėmę, ir tarnaukite Dievui su baime, ir taip būsite išgelbėti; nes aš atėjau ne kad man tarnautų, bet veikiau tarnauti.“ Ir taip pasakęs, jis išėjo iš sinagogos ir miesto, ir pasitraukė į dykumą melstis, nes labai mėgo vienatvę.

Kai jis pasimeldė Viešpačiui, jo mokiniai atėjo pas jį ir tarė: „O Mokytojau, du dalykus norėtume žinoti; vienas yra, kaip tu kalbėjaisi su Šėtonu, kuris vis dėlto, kaip sakai, neatgailauja; kitas yra, kaip Dievas ateis teisti teismo dieną.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, aš pasigailėjau Šėtono, žinodamas jo nuopuolį; ir aš pasigailėjau žmonijos, kurią jis gundo nusidėti. Todėl aš meldžiausi ir pasninkavau mūsų Dievui, kuris kalbėjo man per savo angelą Gabrielių: „Ko ieškai, o Jėzau, ir koks tavo prašymas?“ Aš atsakiau: „Viešpatie, tu žinai, kokio blogio priežastis yra Šėtonas, ir kad per jo gundymus daugelis pražūva; jis yra tavo kūrinys, Viešpatie, kurį tu sukūrei; todėl, Viešpatie, pasigailėk jo.“ Dievas atsakė: „Jėzau, štai aš jam atleisiu. Tik priversk jį pasakyti: „Viešpatie, mano Dieve, aš nusidėjau, pasigailėk manęs“, ir aš jam atleisiu ir sugrąžinsiu į jo pirmykštę būseną.“ „Aš labai džiaugiausi“, – tarė Jėzus, – „kai tai išgirdau, tikėdamas, kad sudariau šią taiką. Todėl pašaukiau Šėtoną, kuris atėjo sakydamas: „Ką turiu padaryti tau, o Jėzau?“ Aš atsakiau: „Padarysi tai dėl savęs, o Šėtone, nes aš netrokštu tavo paslaugų, bet tavo labui tave pašaukiau.“ Šėtonas atsakė: „Jei tu netrokšti mano paslaugų, nei aš trokštu tavųjų; nes aš esu kilnesnis už tave, todėl tu nesi vertas man tarnauti, tu, kuris esi molis, tuo tarpu kai aš esu dvasia.“ „Palikime tai“, – pasakiau aš, – „ir pasakyk man, ar nebūtų gerai, jei sugrįžtum į savo pirmykštį grožį ir pirmykštę būseną. Turi žinoti, kad angelas Mykolas teismo dieną turės smogti tau Dievo kalaviju šimtą tūkstančių kartų, ir kiekvienas smūgis suteiks tau dešimties pragarų skausmą.“ Šėtonas atsakė: „Pamatysime tą dieną, kas gali padaryti daugiausia; tikrai aš turėsiu savo pusėje daug angelų ir galingiausių stabmeldžių, kurie vargins Dievą, ir jis sužinos, kokią didelę klaidą padarė, ištremdamas mane dėl niekingo molio [gabalo].“ Tada aš pasakiau: „O Šėtone, tu esi ligoto proto ir nežinai, ką sakai.“ Tada Šėtonas pašaipiai pakraipė galvą, sakydamas: „Nagi; sudarykime šią taiką tarp manęs ir Dievo; ir ką reikia daryti, sakyk, o Jėzau, kadangi esi sveiko proto.“ Aš atsakiau: „Reikia ištarti tik du žodžius.“ Šėtonas atsakė: „Kokius žodžius?“ Aš atsakiau: „Šiuos: Aš nusidėjau; pasigailėk manęs.“ Tada Šėtonas tarė: „Dabar noriai sudarysiu šią taiką, jei Dievas pasakys šiuos žodžius man.“ „Dabar traukis nuo manęs“, – pasakiau aš, – „o prakeiktasis, nes tu esi piktas visos neteisybės ir nuodėmės autorius, o Dievas yra teisingas ir be jokios nuodėmės.“ Šėtonas pasitraukė klykdamas ir tarė: „Taip nėra, o Jėzau, bet tu meluoji, kad įtiktum Dievui.“ Dabar apsvarstykite“, – tarė Jėzus savo mokiniams, – „kaip jis ras pasigailėjimą.“ Jie atsakė: „Niekada, Viešpatie, nes jis neatgailauja. Kalbėk mums dabar apie Dievo teismą.“

Dievo teismo diena bus tokia baisi, kad, iš tiesų sakau jums, atmestieji greičiau rinktųsi dešimt pragarų, nei eiti klausytis Dievo kalbant rūstybėje prieš juos, prieš kuriuos liudys visi sukurti dalykai. Iš tiesų sakau jums, kad ne tik atmestieji bijos, bet ir šventieji bei Dievo išrinktieji, taip, kad Abraomas nepasitikės savo teisumu, o Jobas neturės pasitikėjimo savo nekaltumu. Ir ką sakau? Net Dievo Pasiuntinys bijos, nes Dievas, kad būtų žinoma jo didybė, atims iš savo Pasiuntinio atmintį, taip, kad jis neprisimins, kaip Dievas jam davė visus dalykus. Iš tiesų sakau jums, kad, kalbėdamas iš širdies, aš drebu, nes pasaulis vadins mane Dievu, ir už tai turėsiu duoti apyskaitą. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, aš esu mirtingas žmogus, kaip ir kiti žmonės, nes nors Dievas paskyrė mane pranašu Izraelio Namams silpnųjų sveikatai ir nusidėjėlių pataisymui, aš esu Dievo tarnas, ir to jūs esate liudininkai, kaip aš kalbu prieš tuos nedorus žmones, kurie po mano išėjimo iš pasaulio panaikins mano evangelijos tiesą Šėtono veikimu. Bet aš sugrįšiu artėjant pabaigai, ir su manimi ateis Henochas ir Elijas, ir mes liudysime prieš nedorėlius, kurių galas bus prakeiktas.“ Ir taip pasakęs, Jėzus liejo ašaras, dėl ko jo mokiniai garsiai verkė ir pakėlė savo balsus, sakydami: „Atleisk, o Viešpatie Dieve, ir pasigailėk savo nekalto tarno.“ Jėzus atsakė: „Amen, Amen.“

„Prieš ateinant tai dienai“, – tarė Jėzus, – „pasaulį ištiks didelis sunaikinimas, nes kils karas toks žiaurus ir negailestingas, kad tėvas žudys sūnų, o sūnus žudys tėvą dėl tautų susiskaldymo. Todėl miestai bus sunaikinti, o šalis taps dykuma. Kils tokie marai, kad nebus rasta kam nešti mirusiųjų laidoti, tad jie bus palikti maistui žvėrims. Tiems, kurie liks žemėje, Dievas atsiųs tokį nepriteklių, kad duona bus vertinama labiau už auksą, ir jie valgis visokius nešvarius dalykus. O apgailėtinas amžius, kuriame vargu ar kas nors bus išgirstas sakant: „Aš nusidėjau, pasigailėk manęs, o Dieve“; bet baisiais balsais jie piktžodžiaus tam, kuris yra šlovingas ir palaimintas per amžius. Po to, tai dienai artėjant, penkiolika dienų, kasdien ateis baisus ženklas žemės gyventojams. Pirmąją dieną saulė bėgs savo keliu danguje be šviesos, bet juoda kaip audinio dažai; ir ji dejuos, kaip tėvas, kuris dejuoja dėl sūnaus, esančio arti mirties. Antrąją dieną mėnulis pavirs krauju, ir kraujas kris ant žemės kaip rasa. Trečiąją dieną bus matoma, kaip žvaigždės kovoja tarpusavyje lyg priešų kariuomenė. Ketvirtąją dieną akmenys ir uolos trankysis vienas į kitą kaip žiaurūs priešai. Penktąją dieną kiekvienas augalas ir žolė verks krauju. Šeštąją dieną jūra pakils nepalikdama savo vietos į šimto penkiasdešimties uolekčių aukštį ir stovės visą dieną kaip siena. Septintąją dieną ji, priešingai, nuslūgs taip žemai, kad vos bus matoma. Aštuntąją dieną paukščiai ir žemės bei vandens gyvūnai susiburs arti vienas kito ir riaumos bei klyks. Devintąją dieną kils kruša tokia baisi, kad ji žudys [taip], jog vargu ar dešimtoji dalis gyvųjų išsigelbės. Dešimtąją dieną ateis tokie baisūs žaibai ir griaustinis, kad trečioji dalis kalnų suskils ir išdegs. Vienuoliktąją dieną kiekviena upė tekės atgal, ir bėgs kraujas, o ne vanduo. Dvyliktąją dieną kiekvienas sukurtas dalykas dejuos ir verks. Tryliktąją dieną dangus bus susuktas kaip knyga ir lis ugnimi, taip, kad kiekvienas gyvas dalykas mirs. Keturioliktąją dieną bus žemės drebėjimas toks baisus, kad kalnų viršūnės skraidys oru kaip paukščiai, ir visa žemė taps lyguma. Penkioliktąją dieną šventieji angelai mirs, ir vienas Dievas liks gyvas; kuriam tebūnie garbė ir šlovė.“ Ir tai pasakęs, Jėzus sudavė sau per veidą abiem rankomis, o tada trenkė galva į žemę. Ir pakėlęs galvą, tarė: „Prakeiktas tebūnie kiekvienas, kuris įterps į mano posakius, kad aš esu Dievo sūnus.“ Nuo šių žodžių mokiniai krito kaip negyvi, tuomet Jėzus pakėlė juos, sakydamas: „Bijokime Dievo dabar, jei nenorime būti išgąsdinti tą dieną.“

Kai šie ženklai praeis, pasaulyje bus tamsa keturiasdešimt metų, gyvas esant tik Dievui, kuriam tebūnie garbė ir šlovė per amžius. Kai praeis keturiasdešimt metų, Dievas suteiks gyvybę savo Pasiuntiniui, kuris vėl pakils kaip saulė, bet spindintis kaip tūkstantis saulių. Jis sėdės ir nekalbės, nes bus tarsi nesavas. Dievas vėl prikels keturis Dievo palankumą turinčius angelus, kurie ieškos Dievo Pasiuntinio, ir, radę jį, atsistos keturiose vietos pusėse jį saugoti. Paskui Dievas suteiks gyvybę visiems angelams, kurie ateis kaip bitės, sukdami ratus aplink Dievo Pasiuntinį. Paskui Dievas suteiks gyvybę visiems savo pranašams, kurie, sekdami Adomu, eis kiekvienas pabučiuoti Dievo Pasiuntinio rankos, pavesdami save jo apsaugai. Paskui Dievas suteiks gyvybę visiems išrinktiesiems, kurie šauks: „O Mahometai, prisimink mus!“ Nuo jų šauksmų gailestis pabus Dievo Pasiuntinyje, ir jis svarstys, ką turėtų daryti, baimindamasis dėl jų išgelbėjimo. Paskui Dievas suteiks gyvybę kiekvienam sukurtam dalykui, ir jie sugrįš į savo ankstesnę būtį, bet kiekvienas be to turės kalbos galią. Paskui Dievas suteiks gyvybę visiems atmestiesiems, kurių prisikėlimo metu dėl jų bjaurumo visi Dievo kūriniai išsigąs ir šauks: „Tegul tavo gailestingumas neapleidžia mūsų, o Viešpatie, mūsų Dieve.“ Po to Dievas prikels Šėtoną, kurį pamačius kiekvienas kūrinys bus kaip miręs iš baimės dėl baisios jo išvaizdos formos. „Tegul bus malonu Dievui“, – tarė Jėzus, – „kad aš neregėčiau to pabaisos tą dieną. Vienintelis Dievo Pasiuntinys nebus išgąsdintas tokių pavidalų, nes jis bijos tik Dievo.“ Tada angelas, kurio trimito garsui skambant visi bus prikelti, vėl pūs savo trimitą, sakydamas: „Ateikite į teismą, o kūriniai, nes jūsų Kūrėjas nori jus teisti.“ Tada dangaus viduryje virš Juozapato slėnio pasirodys tviskantis sostas, virš kurio ateis baltas debesis, tuomet angelai šauks: „Palaimintas būk tu, mūsų Dieve, kuris sukūrei mus ir išgelbėjai mus nuo Šėtono nuopuolio.“ Tada Dievo Pasiuntinys išsigąs, nes suvoks, kad niekas nemylėjo Dievo taip, kaip turėjo. Nes tas, kuris nori gauti grąžos aukso gabalą, turi turėti šešiasdešimt skatikų; todėl, jei jis turi tik vieną skatiką, negali jo iškeisti. Bet jei Dievo Pasiuntinys bijos, ką darys bedieviai, kurie pilni nedorybės?“

Dievo Pasiuntinys eis surinkti visų pranašų, kuriems kalbės, prašydamas eiti su juo melsti Dievą už tikinčiuosius. Ir kiekvienas išsisukinės iš baimės; nei, kaip gyvas Dievas, aš ten neičiau, žinodamas ką žinau. Tada Dievas, tai matydamas, primins savo Pasiuntiniui, kaip jis sukūrė visus dalykus iš meilės jam, ir taip baimė jį paliks, ir jis prisiartins prie sosto su meile ir pagarba, angelams giedant: „Tebūnie palaimintas tavo šventas vardas, o Dieve, mūsų Dieve.“ Ir kai jis prisiartins prie sosto, Dievas atvers [savo protą] savo Pasiuntiniui, lygiai kaip draugas draugui, kai jie ilgą laiką nebuvo susitikę. Pirmasis prabils Dievo Pasiuntinys, kuris sakys: „Aš garbinu ir myliu tave, o mano Dieve, ir visa širdimi bei siela dėkoju tau už tai, kad teikeisi sukurti mane būti tavo tarnu, ir padarei viską iš meilės man, kad aš mylėčiau tave už visus dalykus, visuose dalykuose ir virš visų dalykų; todėl tegul visi tavo kūriniai šlovina tave, o mano Dieve.“ Tada Dievas tars: „Mes dėkojame tau, o Viešpatie, ir laiminame tavo šventą vardą.“ Iš tiesų sakau jums, demonai ir atmestieji su Šėtonu tada verks taip, kad iš vieno jų akių tekės daugiau vandens, nei yra Jordano upėje. Tačiau jie neregės Dievo. „Ir Dievas kalbės savo Pasiuntiniui, sakydamas: „Būk pasveikintas, o mano ištikimas tarne; todėl prašyk ko nori, nes gausi viską.“ Dievo Pasiuntinys atsakys: „O Viešpatie, aš prisimenu, kad kai tu mane sukūrei, sakei, jog norėjai sukurti iš meilės man pasaulį ir rojų, ir angelus, ir žmones, kad jie šlovintų tave per mane, tavo tarną. Todėl, Viešpatie Dieve, gailestingasis ir teisingasis, aš meldžiu tave, kad prisimintum savo pažadą, duotą tavo tarnui.“ Ir Dievas atsakys lygiai kaip draugas, kuris juokauja su draugu, ir tars: „Ar turi to liudininkų, mano drauge Mahometai?“ Ir su pagarba jis tars: „Taip, Viešpatie.“ Tada Dievas atsakys: „Eik, pašauk juos, o Gabrieliau.“ Angelas Gabrielius ateis pas Dievo Pasiuntinį ir tars: „Viešpatie, kas yra tavo liudininkai?“ Dievo Pasiuntinys atsakys: „Jie yra Adomas, Abraomas, Izmaelis, Mozė, Dovydas ir Jėzus, Marijos sūnus.“ Tada angelas pasišalins ir pašauks minėtus liudininkus, kurie su baime ten eis. Ir kai jie bus čia, Dievas tars jiems: „Ar prisimenate tai, ką tvirtina mano Pasiuntinys?“ Jie atsakys: „Kokį dalyką, o Viešpatie?“ Dievas tars: „Kad aš sukūriau visus dalykus iš meilės jam, kad visi dalykai šlovintų mane per jį.“ Tada kiekvienas iš jų atsakys: „Su mumis yra trys liudininkai, geresni už mus, o Viešpatie.“ Ir Dievas atsakys: „Kas yra tie trys liudininkai?“ Tada Mozė tars: „Knyga, kurią tu davei man, yra pirmasis“; ir Dovydas tars: „Knyga, kurią tu davei man, yra antrasis“; ir tas, kuris kalba su jumis, tars: „Viešpatie, visas pasaulis, apgautas Šėtono, [sakė], kad aš buvau tavo sūnus ir tavo bendras, bet knyga, kurią tu man davei, sakė tiesą, kad aš esu tavo tarnas; ir ta knyga išpažįsta tai, ką tvirtina tavo Pasiuntinys.“ Tada prabils Dievo Pasiuntinys ir tars: „Taip sako knyga, kurią tu davei man, o Viešpatie.“ Ir kai Dievo Pasiuntinys tai pasakys, Dievas prabils, sakydamas: „Viską, ką dabar padariau, padariau tam, kad kiekvienas žinotų, kaip labai aš tave myliu.“ Ir kai jis taip pasakys, Dievas duos savo Pasiuntiniui knygą, kurioje surašyti visi Dievo išrinktųjų vardai. Todėl kiekvienas kūrinys parodys pagarbą Dievui, sakydamas: „Tau vienam, o Dieve, tebūnie šlovė ir garbė, nes tu atidavei mus savo Pasiuntiniui.“

Dievas atvers knygą savo Pasiuntinio rankoje, ir jo Pasiuntinys, skaitydamas joje, pašauks visus angelus ir pranašus, ir visus išrinktuosius, ir ant kiekvieno kaktos bus užrašytas Dievo Pasiuntinio ženklas. Ir knygoje bus parašyta rojaus šlovė. Tada kiekvienas pereis į Dievo dešinę; šalia kurio sėdės Dievo Pasiuntinys. Ir pranašai sėdės šalia jo, ir šventieji sėdės šalia pranašų, ir palaimintieji šalia šventųjų, ir angelas tada pūs trimitą, ir pašauks Šėtoną į teismą.

Tada tas nelaimėlis ateis ir su didžiausia panieka bus apkaltintas kiekvieno kūrinio. Todėl Dievas pašauks angelą Mykolą, kuris smogs jam šimtą tūkstančių kartų Dievo kalaviju. Jis smogs Šėtonui, ir kiekvienas smūgis sunkus kaip dešimt pragarų, ir jis bus pirmasis, įmestas į bedugnę. Angelas pašauks jo pasekėjus, ir jie panašiu būdu bus plūstami ir kaltinami. Todėl angelas Mykolas, Dievo pavedimu, smogs kai kuriems šimtą kartų, kai kuriems penkiasdešimt, kai kuriems dvidešimt, kai kuriems dešimt, kai kuriems penkis. Ir tada jie nusileis į bedugnę, nes Dievas tars jiems: „Pragaras yra jūsų buveinė, o prakeiktieji.“ Po to į teismą bus pašaukti visi netikintieji ir atmestieji, prieš kuriuos pirmiausia pakils visi už žmogų žemesni kūriniai, liudydami priešais Dievą, kaip jie tarnavo šiems žmonėms ir kaip šie įžeidė Dievą ir jo kūrinius. Ir kiekvienas pranašas pakils, liudydamas prieš juos; todėl jie bus Dievo pasmerkti pragaro liepsnoms. Iš tiesų sakau jums, kad joks tuščias žodis ar mintis nepraeis nenubausta tą baisią dieną. Iš tiesų sakau jums, kad ašutinė bus švytinti kaip saulė, ir kiekviena utėlė, kurią žmogus bus iškentęs dėl meilės Dievui, pavirs perlu. O, tris ir keturis kartus palaiminti vargšai, kurie tikrame neturte tarnavo Dievui iš širdies, nes šiame pasaulyje jie neturi pasaulietiškų rūpesčių, ir todėl bus išlaisvinti nuo daugelio nuodėmių, ir tą dieną jiems nereikės duoti apyskaitos, kaip jie išleido pasaulio turtus, bet jie bus apdovanoti už savo kantrybę ir neturtą. Iš tiesų sakau jums, kad jei pasaulis tai žinotų, jis rinktųsi ašutinę greičiau nei purpurą, utėles greičiau nei auksą, pasninkus greičiau nei puotas. Kai visi bus ištirti, Dievas tars savo Pasiuntiniui: „Štai, o mano drauge, jų nedorybė, kokia didelė ji buvo, nes aš, jų kūrėjas, įdarbinau visus sukurtus dalykus jiems tarnauti, o jie visuose dalykuose mane paniekino. Todėl teisingiausia, kad aš neturėčiau jiems pasigailėjimo.“ Dievo Pasiuntinys atsakys: „Tai tiesa, Viešpatie, mūsų šlovingasis Dieve, nė vienas iš tavo draugų ir tarnų negalėtų tavęs prašyti pasigailėti jų; ne, aš, tavo tarnas, prieš visus prašau teisingumo jiems.“ Ir jam pasakius šiuos žodžius, visi angelai ir pranašai, su visais Dievo išrinktaisiais – ne, kodėl sakau išrinktaisiais? Iš tiesų sakau jums, kad vorai ir musės, akmenys ir smėlis šauks prieš bedievius ir reikalaus teisingumo. Tada Dievas privers sugrįžti į žemę kiekvieną gyvą sielą, žemesnę už žmogų, ir jis pasiųs bedievius į pragarą. Kurie eidami vėl pamatys tą žemę, į kurią šunys, arkliai ir kiti niekingi gyvūnai bus paversti. Todėl jie sakys: „O Viešpatie Dieve, priversk ir mus sugrįžti į tą žemę.“ Bet tai, ko jie prašo, jiems nebus suteikta.“

Jėzui kalbant, mokiniai graudžiai verkė. Ir Jėzus išliejo daug ašarų. Tada, kai jis paverkė, prabilo Jonas: „O Mokytojau, mes trokštame žinoti du dalykus. Vienas yra, kaip įmanoma, kad Dievo Pasiuntinys, kuris yra pilnas gailestingumo ir užuojautos, neturės jokios užuojautos atmestiesiems tą dieną, matant, kad jie yra iš to paties molio kaip ir jis? Kitas yra, kaip reikia suprasti, kad Mykolo kalavijas yra [toks] sunkus kaip dešimt pragarų? Ar yra daugiau nei vienas pragaras?“ Jėzus atsakė: „Ar negirdėjote, ką sako pranašas Dovydas, kaip teisieji juoksis iš nusidėjėlių sunaikinimo ir tyčiosis iš jo šiais žodžiais, sakydami: Mačiau žmogų, kuris dėjo viltį į savo jėgą ir turtus, ir pamiršo Dievą. Todėl iš tiesų sakau jums, kad Abraomas tyčiosis iš savo tėvo, ir Adomas [tyčiosis] iš visų atmestų žmonių: ir tai bus todėl, kad išrinktieji prisikels tokie tobuli ir susivieniję su Dievu, kad jų protuose nekils nė mažiausia mintis prieš jo teisingumą. Kiekvienas iš jų reikalaus teisingumo, ir labiausiai Dievo Pasiuntinys. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stoviu, nors dabar verkiu iš gailesčio žmonijai, tą dieną aš reikalausiu teisingumo be pasigailėjimo tiems, kurie niekina mano žodžius, ir labiausiai tiems, kurie išniekina mano evangeliją.

Pragaras yra vienas, o mano mokiniai, ir jame pasmerktieji kentės bausmę amžinai. Tačiau jis turi septynis kambarius arba sritis, vieną gilesnę už kitą, ir tas, kuris patenka į gelmę, kentės didesnę bausmę. Vis dėlto mano žodžiai [yra] tiesa dėl angelo Mykolo kalavijo, nes tas, kuris padaro tik vieną nuodėmę, nusipelno pragaro, o tas, kuris padaro dvi nuodėmes, nusipelno dviejų pragarų. Todėl viename pragare atmestieji jaus bausmę tarsi būtų dešimtyje, ar šimte, ar tūkstantyje; ir visagalis Dievas per savo galią ir dėl savo teisingumo privers Šėtoną kentėti taip, tarsi jis būtų dešimtyje šimtų tūkstančių pragarų, ir likusius kiekvieną pagal jo nedorybę.“ Tada Petras atsakė: „O Mokytojau, iš tiesų Dievo teisingumas yra didis, ir šiandien šis pokalbis tave nuliūdino; todėl meldžiame tave, pailsėk, ir rytoj papasakok mums, į ką panašus pragaras.“ Jėzus atsakė: „O Petrai, tu sakai man pailsėti; o Petrai, tu nežinai, ką sakai, [arba] kitaip nebūtum taip kalbėjęs. Iš tiesų sakau jums, kad poilsis šiame gyvenime yra pamaldumo nuodai ir ugnis, kuri suryja kiekvieną gerą darbą. Ar pamiršote, kaip Saliamonas, Dievo pranašas, su visais pranašais peikė tinginystę? Tiesa, kad jis sako: Tinginys nedirbs žemės bijodamas šalčio, todėl vasarą jis elgetaus. [Ir dėl šios priežasties] jis sakė: Viską, ką tavo ranka gali padaryti, daryk be poilsio. Ir ką sako Jobas, nekalčiausias Dievo draugas: Kaip paukštis gimęs skraidyti, žmogus gimęs dirbti. Iš tiesų sakau jums, aš nekenčiu poilsio virš visų dalykų.“

Pragaras yra vienas ir yra priešingas rojui, kaip žiema priešinga vasarai, o šaltis – karščiui. Todėl tas, kuris norėtų aprašyti pragaro vargą, turi būti matęs Dievo malonumų rojų. O vieta, prakeikta Dievo teisingumo dėl netikinčiųjų ir atmestųjų pasmerkimo, apie kurią Jobas, Dievo draugas, sakė: Ten nėra tvarkos, bet amžina baimė! Ir pranašas Izaijas prieš atmestuosius sako: Jų liepsna neužges ir jų kirminas nemirs. Ir mūsų tėvas Dovydas verkdamas sakė: Tada žaibai ir perkūnijos, ir siera, ir didelė audra lis ant jų. O apgailėtini nusidėjėliai, kokia bjauri jiems atrodys gardi mėsa, brangūs apdarai, minkšti gultai ir saldžių dainų santarvė! Kaip pykins juos siautėjantis alkis, deginančios liepsnos, svilinančios žarijos ir žiaurios kančios su karčiu verksmu!“ Ir tada Jėzus išleido graudų atodūsį, sakydamas: „Iš tiesų, geriau niekada nebūti buvusiam suformuotam, nei kentėti tokias žiaurias kančias, nes įsivaizduokite žmogų, kenčiantį kančias kiekvienoje savo kūno dalyje, kuris neturi nieko, kas parodytų jam užuojautą, bet yra visų išjuokiamas; pasakykite man, ar tai nebūtų didelis skausmas?“ Mokiniai atsakė: „Didžiausias.“ Tada Jėzus tarė: „Tai yra malonumas [palyginti] su pragaru. Nes sakau jums tiesą, kad jei Dievas padėtų ant vienos svarstyklių lėkštės visą skausmą, kurį visi žmonės iškentėjo šiame pasaulyje ir kentės iki Teismo Dienos, o ant kitos [lėkštės] vieną vienintelę valandą pragaro skausmo, atmestieji be abejonės rinktųsi pasaulietiškus vargus, nes pasaulietiški [vargai] ateina iš žmogaus rankos, o kiti – iš velnių rankos, kurie yra visiškai be užuojautos. O kokią žiaurią ugnį jie duos apgailėtiniems nusidėjėliams! O kokį kartų šaltį, kuris vis dėlto neatvėsins jų liepsnų! Koks dantų griežimas, ir kūkčiojimas, ir verkimas! Nes Jordanas turi mažiau vandens nei ašarų, kurios tekės iš jų akių kiekvieną akimirką. Jų liežuviai keiks visus sukurtus dalykus, kartu su savo tėvu ir motina, ir savo Kūrėju, kuris yra palaimintas per amžius.“

Tai pasakęs, Jėzus apsiplovė kartu su mokiniais pagal Dievo Įstatymą, užrašytą Mozės knygoje; ir tada jie pasimeldė. O mokiniai, matydami [Jėzų] liūdną, visai nekalbėjo su juo tą dieną, bet kiekvienas stovėjo apimtas siaubo dėl jo žodžių. Tada Jėzus, atvėręs burną po vakarinės [maldos], tarė: „Koks šeimos tėvas, jei žinotų, kad vagis ketina įsilaužti į jo namus, miegotų? Tikrai joks; nes jis budėtų ir būtų pasiruošęs užmušti vagį. Argi nežinote tad, kad Šėtonas yra kaip riaumojantis liūtas, kuris vaikšto aplink ieškodamas ką praryti. Taip jis siekia priversti žmogų nusidėti. Iš tiesų sakau jums, kad jei žmogus elgtųsi kaip prekybininkas, jis neturėtų baimės tą dieną, nes būtų gerai pasiruošęs. Buvo žmogus, kuris davė pinigų savo kaimynams, kad jie jais prekiautų, o pelnas būtų padalintas teisinga dalimi. Ir kai kurie prekiavo gerai, tad padvigubino pinigus. Bet kai kurie panaudojo pinigus tarnystei priešui to, kuris davė jiems pinigus, kalbėdami apie jį bloga. Pasakykite man dabar; kai kaimynas pašauks skolininkus atsiskaityti, kaip viskas vyks? Tikrai jis apdovanos tuos, kurie prekiavo gerai, bet prieš kitus jo pyktis pasireikš priekaištais. Ir tada jis nubaus juos pagal Įstatymą. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, kaimynas yra Dievas, kuris davė žmogui viską, ką jis turi, su pačia gyvybe, kad, [žmogui] gerai gyvenant šiame pasaulyje, Dievas turėtų gyrių, o žmogus – rojaus šlovę. Nes tie, kurie gyvena gerai, padvigubina savo pinigus savo pavyzdžiu, nes nusidėjėliai, matydami jų pavyzdį, atsiverčia atgailai; todėl žmonės, kurie gyvena gerai, bus apdovanoti dideliu atlygiu. Bet nedori nusidėjėliai, kurie savo nuodėmėmis sumažina perpus tai, ką Dievas jiems davė, savo gyvenimais, praleistais tarnaujant Šėtonui, Dievo priešui, piktžodžiaujant Dievui ir įžeidinėjant kitus – pasakykite man, kokia bus jų bausmė?“ „Ji bus be saiko“, – tarė mokiniai.

Tada Jėzus tarė: „Tas, kuris norėtų gyventi gerai, turėtų imti pavyzdį iš prekybininko, kuris užrakina savo krautuvę, o pardavinėdamas saugo ją dieną ir naktį su dideliu kruopštumu. Ir vėlgi, iš daiktų, kuriuos perka, jis trokšta gauti pelno; nes jei pastebi, kad dėl to praras, jis neparduos, ne, net savo broliui. Taip tad turėtumėte daryti ir jūs; nes tiesą sakant, jūsų siela yra prekybininkas, o kūnas yra krautuvė: todėl tai, ką jis gauna iš išorės per jutimus, yra jo perkama ir parduodama. O pinigai yra meilė. Žiūrėkite tad, kad su savo meile neparduotumėte ir nepirktumėte nė menkiausios minties, kuria negalėtumėte gauti pelno. Bet tegul mintis, kalba ir darbas būna tik dėl meilės Dievui; nes taip rasite saugumą tą dieną. Iš tiesų sakau jums, kad daugelis atlieka apsiplovimus ir eina melstis, daugelis pasninkauja ir duoda išmaldą, daugelis studijuoja ir pamokslauja kitiems, kurių galas yra bjaurus prieš Dievą; nes jie apvalo kūną, o ne širdį, jie šaukia burna, ne širdimi; jie susilaiko nuo mėsos ir prisipildo nuodėmių; jie duoda kitiems dalykus, kurie jiems nėra geri, kad būtų laikomi gerais; jie studijuoja, kad mokėtų kalbėti, o ne dirbti; jie pamokslauja kitiems prieš tai, ką patys daro, ir taip yra pasmerkiami savo pačių liežuvio. Kaip gyvas Dievas, šie nepažįsta Dievo savo širdimis; nes jei jį pažinotų, mylėtų jį; ir kadangi visa, ką žmogus turi, jis gavo iš Dievo, lygiai taip jis turėtų viską išleisti dėl meilės Dievui.“

Po kelių dienų Jėzus ėjo pro samariečių miestą; ir jie nenorėjo leisti jam įeiti į miestą, nei parduoti duonos jo mokiniams. Todėl tarė Jokūbas ir Jonas: „Mokytojau, ar tau būtų malonu, kad melstumėme Dievą, jog jis atsiųstų ugnį iš dangaus ant šių žmonių?“ Jėzus atsakė: „Jūs nežinote, kokios dvasios vedami taip kalbate. Prisiminkite, kad Dievas nusprendė sunaikinti Ninevę, nes nerado tame mieste nė vieno, kuris bijotų Dievo; kuris buvo toks nedoras, kad Dievui pašaukus Joną pranašą pasiųsti jį į tą miestą, jis iš žmonių baimės būtų mieliau pabėgęs į Tarsą; todėl Dievas privertė jį būti įmestą į jūrą, prarytą žuvies ir išmestą netoli Ninevės. Ir jam ten pamokslaujant, ta tauta atsivertė atgailai, taip, kad Dievas jų pasigailėjo. Vargas tiems, kurie šaukiasi keršto; nes ant jų pačių jis ateis, matant, kad kiekvienas žmogus turi savyje priežastį Dievo kerštui. Dabar pasakykite man, ar jūs sukūrėte šį miestą su šiais žmonėmis? O bepročiai, kokie esate, tikrai ne. Nes visi kūriniai kartu sudėjus negalėtų sukurti nė vienos naujos musės iš nieko, o tai ir yra sukurti. Jei palaimintasis Dievas, kuris sukūrė šį miestą, dabar jį palaiko, kodėl jūs trokštate jį sunaikinti? Kodėl nepasakėte: „Tebūnie tau malonu, mokytojau, kad melstumėme Viešpatį, mūsų Dievą, jog ši tauta atsiverstų atgailai?“ Tikrai tai yra tinkamas mano mokinio veiksmas, melsti Dievą už tuos, kurie daro pikta. Taip darė Abelis, kai jo brolis Kainas, Dievo prakeiktas, užmušė jį. Taip darė Abraomas dėl Faraono, kuris atėmė iš jo žmoną ir kurio todėl Dievo angelas neužmušė, bet tik ištiko negalia. Taip darė Zacharijas, kai bedievio karaliaus įsaku buvo nužudytas Šventykloje. Taip darė Jeremijas, Izaijas, Ezechielis, Danielius ir Dovydas su visais Dievo draugais ir šventais pranašais. Pasakykite man, jei brolį ištiktų pamišimas, ar užmuštumėte jį, nes jis kalba pikta ir muša tuos, kurie prisiartina prie jo? Tikrai to nedarytumėte; bet veikiau stengtumėtės sugrąžinti jam sveikatą vaistais, tinkamais jo negaliai.“

„Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, nusidėjėlis yra ligoto proto, kai persekioja žmogų. Nes pasakykite man, ar yra kas nors, kas daužytų sau galvą tam, kad suplėšytų savo priešo apsiaustą? Tad kaip gali būti sveiko proto tas, kuris atsikiria nuo Dievo, savo sielos galvos, kad sužalotų savo priešo kūną? Pasakyk man, o žmogau, kas yra tavo priešas? Tikrai tavo kūnas ir kiekvienas, kuris tave giria. Todėl, jei būtum sveiko proto, bučiuotum ranką tiems, kurie tave plūsta, ir dovanotum dovanas tiems, kurie tave persekioja ir daug muša; nes, o žmogau, kuo daugiau už savo nuodėmes esi plūstamas ir persekiojamas šiame gyvenime, tuo mažiau būsi teismo dieną. Bet pasakyk man, o žmogau, jei Dievo šventieji ir pranašai buvo pasaulio persekiojami ir šmeižiami, nors buvo nekalti, kas bus padaryta tau, o nusidėjėli? Ir jei jie viską ištvėrė su kantrybe, melsdamiesi už savo persekiotojus, ką turėtum daryti tu, o žmogau, kuris esi vertas pragaro? Pasakykite man, o mano mokiniai, ar nežinote, kad Šimis keikė Dievo tarną, pranašą Dovydą, ir mėtė į jį akmenis? Tad ką sakė Dovydas tiems, kurie būtų mielai užmušę Šimį? „Kas jums darbo, o Joabai, kad norėtumėte užmušti Šimį? Tegul jis keikia mane, nes tai yra valia Dievo, kuris pavers šį prakeiksmą palaiminimu.“ Ir taip buvo; nes Dievas pamatė Dovydo kantrybę ir išgelbėjo jį nuo jo paties sūnaus Abšalomo persekiojimo. Tikrai nė lapas nesujudės be Dievo valios. Todėl, kai esate varguose, negalvokite, kiek daug ištvėrėte, nei apie tą, kuris jus kankina; bet apsvarstykite, kiek daug už savo nuodėmes esate verti gauti iš pragaro velnių rankos. Jūs pykstate ant šio miesto, nes jis nenorėjo mūsų priimti, nei parduoti mums duonos. Pasakykite man; ar šie žmonės jūsų vergai? Ar jūs davėte jiems šį miestą? Ar jūs davėte jiems jų javus? Arba ar jūs padėjote jiems juos pjauti? Tikrai ne; nes jūs esate svetimšaliai šioje žemėje ir vargšai. Koks tai tad dalykas, kurį sakote?“ Du mokiniai atsakė: „Viešpatie, mes nusidėjome; tegu Dievas pasigaili mūsų.“ Ir Jėzus atsakė: „Tebūnie taip.“

Artėjo Pascha, tad Jėzus su mokiniais nuėjo į Jeruzalę. Ir jis nuėjo prie tvenkinio, vadinamo Probatika. O maudykla buvo taip vadinama todėl, kad kiekvieną dieną Dievo angelas sujudindavo vandenį, ir kas pirmas įlipdavo į vandenį po jo sujudėjimo, pasveikdavo nuo bet kokios negalios. Dėl šios priežasties didelis skaičius ligonių pasilikdavo prie tvenkinio, kuris turėjo penkias stogines. Ir Jėzus pamatė ten neįgalų žmogų, kuris trisdešimt aštuonerius metus sirgo sunkia negalia. Tad Jėzus, žinodamas tai per dievišką įkvėpimą, pasigailėjo ligonio ir tarė jam: „Ar nori pasveikti?“ Neįgalusis atsakė: „Pone, kai angelas sujudina vandenis, aš neturiu nieko, kas mane įkeltų į jį, bet kol aš einu [prie vandens], kitas įlipa prieš mane.“ Tada Jėzus pakėlė akis į dangų ir tarė: „Viešpatie, mūsų Dieve, mūsų tėvų Dieve, pasigailėk šio neįgalaus žmogaus.“ Ir tai pasakęs, Jėzus tarė: „Dievo vardu, broli, būk sveikas; kelkis ir pasiimk savo gultą.“ Tada neįgalusis atsikėlė šlovindamas Dievą, ir užsidėjęs gultą ant pečių nuėjo į savo namus šlovindamas Dievą. Tie, kurie jį matė, šaukė: „Šiandien šabo diena; tau nevalia nešti savo gulto.“ Jis atsakė: „Tas, kuris mane pagydė, pasakė man: „Pasiimk savo gultą ir eik savo keliu į namus.“ Tada jie paklausė jo: „Kas jis toks?“ Jis atsakė: „Aš nežinau jo vardo.“ Tad tarpusavyje jie sakė: „Tai turėjo būti Jėzus Nazarietis.“ Kiti sakė: „Ne, nes [Jėzus Nazarietis] yra šventasis Dievo, o tas, kuris tai padarė, yra nedoras žmogus, nes jis verčia laužyti šabą.“ O Jėzus įėjo į Šventyklą, ir didelė minia prisiartino prie jo pasiklausyti jo žodžių, [dėl ko] kunigai degė iš pavydo.

Vienas iš jų priėjo prie jo, sakydamas: „Gerasis mokytojau, tu mokai gerai ir teisingai; pasakyk man todėl, kokį atlygį Dievas duos mums rojuje?“ Jėzus atsakė: „Tu vadini mane geru, ir nežinai, kad tik vienas Dievas yra geras, lygiai kaip Jobas, Dievo draugas, sakė: Vieno vardo kūdikis nėra švarus; taip, net angelai nėra be klaidų Dievo akivaizdoje. Be to, jis sakė: Kūnas traukia nuodėmę ir sugeria neteisybę lygiai kaip kempinė sugeria vandenį.“ Kunigas tylėjo, būdamas sutrikęs. Ir Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, nieko nėra pavojingesnio už kalbą. Nes taip sakė Saliamonas: Gyvenimas ir mirtis yra liežuvio galioje.“ Ir jis atsisuko į savo mokinius ir tarė: „Saugokitės tų, kurie jus laimina, nes jie jus apgauna. Liežuviu Šėtonas palaimino mūsų pirmuosius tėvus, bet jo žodžių pasekmė buvo apgailėtina. Taip Egipto išminčiai laimino Faraoną. Taip Galijotas laimino filistiečius. Taip keturi šimtai netikrų pranašų laimino Ahabą; bet netikros buvo jų pagyros, tad pagirtasis pražuvo kartu su giriančiaisiais. Todėl ne be priežasties Dievas sakė per pranašą Izaiją: O mano tauta, tie, kurie tave laimina, tave apgauna. Vargas jums, rašto aiškintojai ir fariziejai! Vargas jums, kunigai ir levitai! Nes jūs sugadinote Viešpaties auką, taip, kad tie, kurie ateina aukoti, tiki, kad Dievas valgo keptą mėsą [kaip] žmogus.

Nes jūs sakote jiems: „Atveskite savo avis, jaučius ir ėriukus į savo Dievo Šventyklą, ir nevalgykite visko, bet atiduokite savo Dievui dalį to, ką jis jums davė“; ir jūs nesakote jiems apie aukos kilmę, kad ji yra liudijimas gyvybės, dovanotos mūsų tėvo Abraomo sūnui, kad mūsų tėvo Abraomo tikėjimas ir paklusnumas, kartu su pažadais, duotais jam Dievo, ir palaiminimu, suteiktu jam, niekada nebūtų užmiršti. Bet Dievas sako per pranašą Ezechielį: Patraukite nuo manęs šias savo aukas, jūsų atnašos man yra bjaurios. Nes laikas artėja, kai bus padaryta tai, apie ką mūsų Dievas kalbėjo per pranašą Ozėją, sakydamas: Aš vadinsiu išrinktąja tautą, kuri nėra išrinkta. Ir kaip jis sako per pranašą Ezechielį: Dievas sudarys naują sandorą su savo tauta, ne pagal sandorą, kurią jis davė jūsų tėvams, kurios jie nesilaikė, ir jis išims iš jų akmeninę širdį ir duos jiems naują širdį: ir visa tai bus todėl, kad jūs dabar nevaikštote jo Įstatyme. Ir jūs turite raktą ir neatrakinate: veikiau jūs užstojate kelią tiems, kurie norėtų juo eiti.“ Kunigas jau ėjo pranešti viską vyriausiajam kunigui, kuris stovėjo netoli šventovės, bet Jėzus tarė: „Palauk, nes aš atsakysiu į tavo klausimą.“

Tu klausi manęs, kad pasakyčiau, ką Dievas duos mums rojuje. Iš tiesų sakau jums, kad tie, kurie galvoja apie užmokestį, nemyli šeimininko. Piemuo, kuris turi avių bandą, pamatęs ateinantį vilką, ruošiasi jas ginti; priešingai, samdinys, pamatęs vilką, palieka avis ir bėga. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stoviu, jei mūsų tėvų Dievas būtų jūsų Dievas, jūs nebūtumėte pagalvoję sakyti: „Ką Dievas man duos?“ Bet būtumėte sakę, kaip darė Dovydas, jo pranašas: Ką aš duosiu Dievui už viską, ką jis man davė? „Kalbėsiu jums palyginimu, kad suprastumėte. Buvo karalius, kuris rado pakelėje plėšikų išrengtą žmogų; jie buvo mirtinai jį sužeidę. Ir jis pasigailėjo jo, ir įsakė savo vergams nunešti tą žmogų į miestą ir slaugyti, ir jie tai darė su visu kruopštumu. Ir karalius pajuto didelę meilę ligoniui, tad atidavė jam savo dukterį į žmonas ir padarė jį savo paveldėtoju. Tikrai šis karalius buvo labai gailestingas; bet žmogus mušė vergus, niekino vaistus, plūdo savo žmoną, kalbėjo bloga apie karalių ir kurstė jo vasalus maištauti prieš jį. Ir kai karalius pareikalaudavo kokios nors tarnystės, jis sakydavo: „Ką karalius duos man kaip atlygį?“ Dabar, kai karalius tai išgirdo, ką jis padarė tokiam bedieviui žmogui?“ Jie visi atsakė: „Vargas jam, nes karalius atėmė iš jo viską ir žiauriai nubaudė.“ Tada Jėzus tarė: „O kunigai, ir rašto aiškintojai, ir fariziejai, ir tu, vyriausiasis kunige, kurie girdite mano balsą, aš skelbiu jums tai, ką Dievas pasakė jums per savo pranašą Izaiją: „Aš išmaitinau vergus ir išaukštinau juos, bet jie paniekino mane.“ Karalius yra mūsų Dievas, kuris rado Izraelį šiame pasaulyje pilną vargų, ir todėl atidavė jį savo tarnams Juozapui, Mozei ir Aaronui, kurie jį slaugė. Ir mūsų Dievas pajuto tokią meilę jam, kad dėl Izraelio tautos jis ištiko Egiptą, paskandino Faraoną ir nugalėjo šimtą dvidešimt kanaaniečių ir madianiečių karalių; jis davė jam savo įstatymus, padarydamas jį viso to [krašto], kuriame mūsų tauta gyvena, paveldėtoju. „Bet kaip Izraelis elgiasi? Kiek pranašų jis nužudė; kiek pranašysčių jis užteršė; kaip jis sulaužė Dievo Įstatymą: kiek daug dėl to pasitraukė nuo Dievo ir nuėjo tarnauti stabams, per jūsų kaltę, o kunigai! Ir kaip jūs negerbiate Dievo savo gyvenimo būdu! Ir dabar jūs klausiate manęs: „Ką Dievas duos mums rojuje?“ Turėjote manęs klausti: Kokia bus bausmė, kurią Dievas duos jums pragare; ir tada ką turėtumėte daryti dėl tikros atgailos, kad Dievas pasigailėtų jūsų: nes tai aš galiu jums pasakyti, ir šiuo tikslu esu pas jus atsiųstas.“

Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stoviu, jūs negausite iš manęs pataikavimo, bet tiesą. Todėl sakau jums, atgailaukite ir atsigręžkite į Dievą, lygiai kaip darė mūsų tėvai nusidėję, ir neužkietinkite savo širdies. Kunigai virė iš pykčio dėl šios kalbos, bet iš baimės paprastiems žmonėms neištarė nė žodžio. O Jėzus tęsė, sakydamas: „O daktarai, o rašto aiškintojai, o fariziejai, o kunigai, pasakykite man. Jūs trokštate žirgų kaip riteriai, bet netrokštate eiti į karą: jūs trokštate puikių drabužių kaip moterys, bet netrokštate verpti ir auginti vaikų; jūs trokštate lauko vaisių, ir netrokštate dirbti Žemės; jūs trokštate jūros žuvų, bet netrokštate eiti žvejoti; jūs trokštate garbės kaip piliečiai, bet netrokštate respublikos naštos; ir jūs trokštate dešimtinės bei pirmienų kaip kunigai, bet netrokštate tarnauti Dievui tiesoje. Ką tad Dievas darys su jumis, matydamas, kad trokštate čia kiekvieno gėrio be jokio blogio? Iš tiesų sakau jums, kad Dievas duos jums vietą, kur turėsite kiekvieną blogį be jokio gėrio.“ Ir kai Jėzus tai pasakė, jam buvo atvestas demono apsėstasis, kuris negalėjo nei kalbėti, nei matyti, ir neturėjo klausos. Tuomet Jėzus, matydamas jų tikėjimą, pakėlė akis į dangų ir tarė: „Viešpatie, mūsų tėvų Dieve, pasigailėk šio ligonio ir suteik jam sveikatą, kad ši tauta žinotų, jog tu mane atsiuntei.“ Ir tai pasakęs Jėzus įsakė dvasiai pasitraukti, sakydamas: „Dievo, mūsų Viešpaties, vardo galia, pasitrauk, piktoji, nuo žmogaus.“ Dvasia pasitraukė, ir nebylys prabilo, ir praregėjo savo akimis. Dėl to visi buvo kupini baimės, bet rašto aiškintojai sakė: „Belzebubo, demonų kunigaikščio, galia jis išvaro demonus.“ Tada Jėzus tarė: „Kiekviena karalystė, susiskaldžiusi savyje, susinaikina, ir namai griūva ant namų. Jei Šėtono galia Šėtonas yra išvaromas, kaip išsilaikys jo karalystė? Ir jei jūsų sūnūs išvaro Šėtoną su raštu, kurį jiems davė pranašas Saliamonas, jie liudija, kad aš išvarau Šėtoną Dievo galia. Kaip gyvas Dievas, piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra be atleidimo šiame ir kitame pasaulyje; nes nedoras žmogus savo paties valia pasmerkia save, žinodamas pasmerkimą.“ Ir tai pasakęs Jėzus išėjo iš Šventyklos. O paprasti žmonės aukštino jį, nes jie atnešė visus ligonius, kuriuos galėjo surinkti, ir Jėzus pasimeldęs suteikė visiems sveikatą: dėl to tą dieną Jeruzalėje romėnų kareiviai, veikiant Šėtonui, pradėjo kurstyti paprastus žmones, sakydami, kad Jėzus buvo Izraelio Dievas, kuris atėjo aplankyti savo tautos.

Po Paschos Jėzus išvyko iš Jeruzalės ir įžengė į Pilypo Cezarėjos ribas. Tuomet, angelui Gabrieliui papasakojus jam apie maištą, kuris prasidėjo tarp paprastų žmonių, jis paklausė savo mokinių, sakydamas: „Ką žmonės kalba apie mane?“ Jie sakė: „Vieni sako, kad esi Elijas, kiti – Jeremijas, o kiti – vienas iš senųjų pranašų.“ Jėzus atsakė: „O jūs; ką sakote, kas aš esu?“ Petras atsakė: „Tu esi Kristus, Dievo sūnus.“ Tada Jėzus supyko ir su pykčiu subarė jį, sakydamas: „Dink ir traukis nuo manęs, nes esi velnias ir sieki papiktinti mane.“ Ir jis pagrasino vienuolikai, sakydamas: „Vargas jums, jei tuo tikite, nes aš laimėjau iš Dievo didelį prakeiksmą tiems, kurie tuo tiki.“ Ir jis norėjo išvaryti Petrą; tuomet vienuolika maldavo Jėzų už jį, kuris jo neišvarė, bet vėl subarė jį, sakydamas: „Saugokis, kad niekada daugiau nesakytum tokių žodžių, nes Dievas tave pasmerktų!“ Petras verkė ir sakė: „Viešpatie, aš kalbėjau kvailai; melsk Dievą, kad jis man atleistų.“ Tada Jėzus tarė: „Jei mūsų Dievas nenorėjo pasirodyti Mozei, savo tarnui, nei Elijui, kurį taip mylėjo, nei jokiam pranašui, argi manote, kad Dievas turėtų pasirodyti šiai netikinčiai kartai? Bet argi nežinote, kad Dievas sukūrė visus dalykus iš nieko vienu vieninteliu žodžiu, ir visi žmonės kilo iš molio gabalo? Tad kaip Dievas gali būti panašus į žmogų? Vargas tiems, kurie leidžiasi būti apgauti Šėtono!“ Ir tai pasakęs, Jėzus meldė Dievą už Petrą, vienuolikai ir Petrui verkiant ir sakant: „Tebūnie taip, tebūnie taip, o palaimintas Viešpatie, mūsų Dieve.“ Po to Jėzus išvyko ir nuėjo į Galilėją, kad ši tuščia nuomonė, kurią paprasti žmonės pradėjo turėti apie jį, būtų užgesinta.

Jėzui atvykus į savo tėvynę, per visą Galilėjos kraštą pasklido žinia, kad pranašas Jėzus atėjo į Nazaretą. Todėl jie uoliai ieškojo ligonių ir nešė juos pas jį, maldaudami, kad jis paliestų juos savo rankomis. Ir minia buvo tokia didelė, kad vienas turtingas žmogus, sergantis paralyžiumi, negalėdamas būti įneštas pro duris, liepė užnešti save ant namo, kuriame buvo Jėzus, stogo ir, nuardžius stogą, liepė nuleisti save su paklodėmis priešais Jėzų. Jėzus akimirką dvejodamas stovėjo, o tada tarė: „Nebijok, broli, nes tavo nuodėmės tau atleistos.“ Visi, tai išgirdę, pasipiktino ir sakė: „Kas šitas, kuris atleidžia nuodėmes?“ Tada Jėzus tarė: „Kaip gyvas Dievas, aš negaliu atleisti nuodėmių, nei joks žmogus, bet atleidžia vienas Dievas. Tačiau kaip Dievo tarnas aš galiu melsti jį už kitų nuodėmes: ir taip aš meldžiau jį už šį ligonį, ir esu tikras, kad Dievas išgirdo mano maldą. Todėl, kad žinotumėte tiesą, sakau šiam ligoniui: „Mūsų tėvų Dievo, Abraomo ir jo sūnų Dievo vardu, kelkis sveikas!““ Ir kai Jėzus tai pasakė, ligonis atsikėlė sveikas ir pašlovino Dievą. Tada paprasti žmonės maldavo Jėzų, kad jis melstų Dievą už ligonius, kurie stovėjo lauke. Tuomet Jėzus išėjo pas juos ir, pakėlęs rankas, tarė: „Viešpatie, kareivijų Dieve, gyvasis Dieve, tikrasis Dieve, šventasis Dieve, kuris niekada nemirsi; pasigailėk jų!“ Tuomet kiekvienas atsakė: „Amen.“ Ir tai pasakius, Jėzus uždėjo rankas ant ligonių, ir jie visi atgavo sveikatą. Dėl to jie aukštino Dievą, sakydami: „Dievas aplankė mus per savo pranašą, ir didį pranašą Dievas mums atsiuntė.“

Naktį Jėzus slapta kalbėjosi su savo mokiniais, sakydamas: „Iš tiesų sakau jums, kad Šėtonas trokšta persijoti jus kaip kviečius; bet aš meldžiau Dievą už jus, ir niekas iš jūsų nepražus, išskyrus tą, kuris spendžia man pinkles.“ Ir tai jis pasakė apie Judą, nes angelas Gabrielius jam pasakė, kad Judas susidėjo su kunigais ir pranešdavo jiems viską, ką Jėzus kalbėjo. Su ašaromis prisiartino prie Jėzaus tas, kuris tai rašo, sakydamas: „O Mokytojau, pasakyk man, kas yra tas, kuris tave išduos?“ Jėzus atsakė, sakydamas: „O Barnabai, dabar ne ta valanda, kad tu jį pažintum, bet greitai tas nedorėlis pats apsireikš, nes aš iškeliausiu iš pasaulio.“ Tada apaštalai verkė, sakydami: „O Mokytojau, kodėl mus paliksi? Daug geriau mums būtų mirti, nei būti tavo paliktiems!“ Jėzus atsakė: „Tenebūgštauja jūsų širdis ir nebūkite baugštūs: nes ne aš jus sukūriau, bet Dievas, mūsų kūrėjas, kuris jus sukūrė, jus ir apsaugos. O aš atėjau į pasaulį paruošti kelio Dievo Pasiuntiniui, kuris atneš pasauliui išgelbėjimą. Bet saugokitės, kad nebūtumėte apgauti, nes ateis daug netikrų pranašų, kurie paims mano žodžius ir užterš mano evangeliją.“ Tada tarė Andriejus: „Mokytojau, pasakyk mums kokį ženklą, kad galėtume jį atpažinti.“ Jėzus atsakė: „Jis neateis jūsų laiku, bet ateis praėjus keleriems metams po jūsų, kai mano evangelija bus panaikinta, tiek, kad liks vargu ar trisdešimt tikinčiųjų. Tuo metu Dievas pasigailės pasaulio ir atsiųs savo Pasiuntinį, virš kurio galvos ilsėsis baltas debesis; pagal tai jis bus atpažintas vieno Dievo išrinktojo ir per jį bus apreikštas pasauliui. Jis ateis su didele galia prieš bedievius ir sunaikins stabmeldystę žemėje. Ir tai mane džiugina, nes per jį mūsų Dievas bus pažintas ir pašlovintas, ir aš būsiu pripažintas esantis tikras; ir jis įvykdys kerštą tiems, kurie sakys, kad aš esu daugiau nei žmogus. Iš tiesų sakau jums, kad mėnulis tarnaus jam miegant jo vaikystėje, ir kai jis užaugs, jis paims jį į savo rankas. Tegu pasaulis saugosi jo išvaryti, nes jis išžudys stabmeldžius, nes daug daugiau išžudė Mozė, Dievo tarnas, ir Jozuė, kurie negailėjo miestų, kuriuos sudegino, ir išžudė vaikus; nes senai žaizdai žmogus naudoja ugnį. Jis ateis su tiesa, aiškesne nei visų pranašų, ir subars tą, kuris netinkamai naudojasi pasauliu. Mūsų tėvo miesto bokštai sveikins vienas kitą iš džiaugsmo: ir taip, kai bus matoma, kad stabmeldystė krenta ant žemės ir išpažįsta mane žmogumi, kaip ir kiti žmonės, iš tiesų sakau jums, Dievo Pasiuntinis bus atėjęs.“

„Iš tiesų sakau jums, kad jei Šėtonas bandys, ar esate Dievo draugai – nes niekas nepuola savo paties miestų – jei Šėtonas turėtų valią virš jūsų, jis leistų jums slysti savo malonumui; bet kadangi jis žino, kad esate jo priešai, jis darys viską, kad jus pražudytų. Bet jūs nebijokite, nes jis bus prieš jus kaip šuo, kuris yra pririštas grandine, nes Dievas išgirdo mano maldą.“ Jonas atsakė: „O Mokytojau, ne tik dėl mūsų, bet ir dėl tų, kurie tikės evangelija, pasakyk mums, kaip senasis gundytojas tyko žmogaus.“ Jėzus atsakė: „Keturiais būdais gundo tas nedorėlis. Pirmasis yra, kai jis gundo pats, per mintis. Antrasis yra, kai jis gundo žodžiais ir darbais per savo tarnus; trečiasis yra, kai jis gundo netikru mokymu; ketvirtasis yra, kai jis gundo netikrais regėjimais. Dabar kokie atsargūs turėtų būti žmonės, ir tuo labiau, kad jo pusėje yra žmogaus kūnas, kuris myli nuodėmę, kaip tas, kuris turi karštinę, myli vandenį. Iš tiesų sakau jums, kad jei žmogus bijos Dievo, jis turės pergalę prieš visus, kaip sako jo pranašas Dovydas: „Dievas lieps savo angelams saugoti tave, kurie saugos tavo kelius, kad velnias nepriverstų tavęs suklupti. Tūkstantis kris tavo kairėje ir dešimt tūkstančių tavo dešinėje, taip, kad jie neprisiartins prie tavęs.“ Be to, mūsų Dievas su didele meile pažadėjo mums per tą patį Dovydą mus saugoti, sakydamas: „Aš duosiu tau supratimą, kuris tave mokys; ir tavo keliuose, kuriais eisi, aš laikysiu savo akį ant tavęs.“ Bet ką aš pasakysiu? Jis pasakė per Izaiją: „Ar gali motina pamiršti savo įsčių vaiką? Bet aš sakau tau, kad net jei ji pamirštų, aš tavęs nepamiršiu.“ Pasakykite man tad, kas bijos Šėtono, turėdamas sargyboje angelus ir apsaugoje gyvąjį Dievą? Vis dėlto būtina, kaip sako pranašas Saliamonas, kad „Tu, mano sūnau, kuris atėjai bijoti Viešpaties, paruošk savo sielą pagundoms.“ Iš tiesų sakau jums, kad žmogus turėtų daryti kaip bankininkas, kuris tikrina pinigus, tikrindamas savo mintis, kad nenusidėtų prieš Dievą, savo kūrėją.“

Pasaulyje buvo ir yra žmonių, kurie nelaiko minties nuodėme [ir] kurie yra didžiausioje paklydime. Pasakykite man, kaip [nusidėjo] Šėtonas? Tikra tiesa, kad jis nusidėjo mintimi, jog yra vertesnis už žmogų. Saliamonas nusidėjo galvodamas pakviesti visus Dievo kūrinius į puotą, [tad] žuvis jį pataisė, suvalgydama viską, ką jis buvo paruošęs. Ne be priežasties mūsų tėvas Dovydas sako, kad kilimas aukštyn savo širdyje pastato žmogų į ašarų pakalnę. Ir kodėl Dievas šaukia per savo pranašą Izaiją, sakydamas: Pašalinkite savo piktas mintis nuo mano akių? Ir kokiu tikslu Saliamonas sako: Su visu saugojimu, saugok savo širdį? Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, visas [raštas kalba] prieš piktas mintis, kuriomis padaroma nuodėmė, nes negalvojant neįmanoma nusidėti. Dabar pasakykite man, kai vynuogininkas sodina vynuogyną, ar jis sodina augalus giliai? Tikrai taip. Šėtonas daro [tą patį]. Sodindamas nuodėmę [jis] nesustoja ties akimi ar ausimi, bet praeina į širdį, kuri yra Dievo buveinė, kaip Mozė, jo tarnas, [sakė]: Aš gyvensiu juose, kad jie vaikščiotų mano Įstatyme. Dabar pasakykite man, jei karalius Erodas duotų jums saugoti namą, kuriame jis trokštų gyventi, ar leistumėte Pilotui, jo priešui, įeiti ten ar pasidėti jame savo daiktus? Tikrai ne. Tad kiek mažiau turėtumėte leisti Šėtonui įeiti į jūsų širdį ar dėti savo mintis [į jūsų širdį]. Mūsų Dievas davė jums saugoti jūsų širdį, kuri yra jo buveinė. Stebėkite todėl, [kaip] bankininkas apžiūri [savo] pinigus. [Jis žiūri], ar Cezario atvaizdas teisingas, ar sidabras geras ar netikras, ir ar jis tinkamo svorio. Jis daug varto jį savo rankoje. O, beprotiškas pasauli! Kokie apdairūs esate savo versle; paskutiniąją dieną jūs barsite ir teisite Dievo tarnus dėl aplaidumo ir nerūpestingumo, nes be abejonės jūsų tarnai yra apdairesni už Dievo tarnus. Pasakykite man dabar, kas yra tas, kuris tikrina mintį kaip bankininkas sidabrinę monetą? Niekas.“

Tada Jokūbas tarė: „O Mokytojau, kaip minties tikrinimas panašus į monetos [tikrinimą]?“ Jėzus atsakė: „Geras sidabras mintyje yra pamaldumas, nes kiekviena bedieviška mintis ateina iš velnio. Teisingas atvaizdas yra šventųjų ir pranašų pavyzdys, kuriuo turėtume sekti; o minties svoris yra Dievo meilė, dėl kurios viskas turi būti daroma. Tuo tarpu priešas atneš ten bedieviškas mintis prieš jūsų artimą, [mintis], atitinkančias pasaulį, kad sugadintų kūną; [mintis] apie žemišką meilę, kad sugadintų Dievo meilę.“ Baltramiejus atsakė: „O Mokytojau, ką turėtume daryti, kad mažai galvotumėme, idant neįkristumėme į pagundą?“ Jėzus atsakė: „Du dalykai jums būtini. Pirmasis yra daug save mankštinti (dirbti), o antrasis – mažai kalbėti: nes tinginystė yra kloaka, kurioje susirenka kiekviena netyra mintis, o per didelis kalbėjimas yra kempinė, kuri surenka nedorybes. Todėl būtina ne tik kad jūsų darbas laikytų kūną užimtą, bet ir kad siela būtų užimta malda. Nes jai reikia niekada nesiliauti melstis. Sakau jums kaip pavyzdį: buvo žmogus, kuris prastai mokėjo, todėl niekas, kas jį pažinojo, nėjo dirbti jo laukų. Tad jis, kaip nedoras žmogus, tarė: „Eisiu į turgavietę rasti tinginių, kurie nieko neveikia, ir todėl ateis dirbti mano vynuogynų.“ Šis žmogus išėjo iš savo namų ir rado daug svetimšalių, kurie stovėjo be darbo ir neturėjo pinigų. Jiems jis kalbėjo ir nusivedė juos į savo vynuogyną. Bet iš tiesų niekas, kas jį pažinojo ir turėjo darbo savo rankoms, ten nėjo. Jis yra Šėtonas, tas, kuris prastai moka; nes jis duoda darbą, o žmogus už jį gauna amžinąsias ugnis jo tarnystėje. Todėl jis išėjo iš rojaus ir eina ieškoti darbininkų. Tikrai jis paskiria savo darbams tuos, kurie stovi be darbo, kad ir kas jie būtų, bet daug labiau tuos, kurie jo nepažįsta. Jokiu būdu neužtenka kam nors žinoti blogį, kad jo išvengtų, bet privalu dirbti gėrį, kad jį nugalėtų.“

Sakau jums kaip pavyzdį. Buvo žmogus, kuris turėjo tris vynuogynus, kuriuos išnuomojo trims vynuogininkams. Kadangi pirmasis nemokėjo prižiūrėti vynuogyno, vynuogynas užaugino tik lapus. Antrasis išmokė trečiąjį, kaip vynuogės turi būti prižiūrimos; ir šis kuo puikiausiai klausėsi jo žodžių; ir jis prižiūrėjo savąjį, kaip anas jam sakė, tiek, kad trečiojo vynuogynas davė daug vaisių. Bet antrasis paliko savo vynuogyną neprižiūrėtą, leisdamas laiką tik kalbėdamas. Kai atėjo laikas mokėti nuomą vynuogyno šeimininkui, pirmasis tarė: „Šeimininke, aš nežinau, kaip tavo vynuogynas turi būti prižiūrimas, todėl negavau jokių vaisių šiais metais.“ Šeimininkas atsakė: „O kvaile, ar tu gyveni vienas pasaulyje, kad nepaprašei patarimo mano antrojo vynuogininko, kuris gerai žino, kaip dirbti žemę? Tikra tiesa, kad tu man sumokėsi.“ Ir tai pasakęs jis pasmerkė jį dirbti kalėjime, kol sumokės savo šeimininkui; kuris, apimtas gailesčio dėl jo paprastumo, išlaisvino jį, sakydamas: „Eik šalin, nes aš nenoriu, kad ilgiau dirbtum mano vynuogyne; tau pakanka to, kad aš dovanoju tau tavo skolą.“ Atėjo antrasis, kuriam šeimininkas tarė: „Sveikas, mano vynuogininke! Kur yra vaisiai, kuriuos esi man skolingas? Tikrai, kadangi gerai moki genėti vynmedžius, vynuogynas, kurį tau išnuomojau, turėjo duoti daug vaisių.“ Antrasis atsakė: „O šeimininke, tavo vynuogynas atsilieka, nes aš negenėjau medienos ir nedirbau žemės; bet vynuogynas nedavė vaisių, tad negaliu tau sumokėti.“ Tuomet šeimininkas pašaukė trečiąjį ir su nuostaba tarė: „Tu sakei man, kad šis žmogus, kuriam išnuomojau antrąjį vynuogyną, puikiai išmokė tave prižiūrėti vynuogyną, kurį aš tau išnuomojau. Kaip tada gali būti, kad vynuogynas, kurį aš jam išnuomojau, nedavė vaisių, matant, kad tai ta pati žemė.“ Trečiasis atsakė: „Šeimininke, vynmedžiai neprižiūrimi vien kalbėjimu, bet tas, kuris nori priversti jį duoti savo vaisių, turi kasdien prakaituoti marškinius. Ir kaip tavo vynuogininko vynuogynas duos vaisių, o šeimininke, jei jis nieko nedaro, tik švaisto laiką kalbėdamas? Tikrai, o šeimininke, jei jis būtų pritaikęs savo paties žodžius, [tuo tarpu] aš, kuris negaliu tiek daug kalbėti, daviau tau nuomą už dvejus metus, jis būtų davęs tau vynuogyno nuomą už penkerius metus.“ Šeimininkas supyko ir su panieka tarė vynuogininkui: „Ir taip tu nuveikei didelį darbą nepjaudamas medienos ir nelygindamas vynuogyno, už ką tau priklauso didelis atlygis!“ Ir pasišaukęs savo tarnus liepė jį mušti be jokio pasigailėjimo. Ir tada uždarė jį į kalėjimą prižiūrint žiauriam tarnui, kuris mušė jį kiekvieną dieną ir niekada nenorėjo jo išleisti dėl jo draugų maldų.“

Iš tiesų sakau jums, kad Teismo Dieną daugelis sakys Dievui: „Viešpatie, mes pamokslavome ir mokėme pagal tavo Įstatymą.“ Prieš juos net akmenys šauks, sakydami: „Kai pamokslavote kitiems, savo pačių liežuviu pasmerkėte save, o nedorybės darytojai.“ „Kaip gyvas Dievas“, – tarė Jėzus, – „tas, kuris žino tiesą ir daro priešingai, bus nubaustas tokia sunkia bausme, kad Šėtonas beveik jaus jam užuojautą. Pasakykite man, ar mūsų Dievas davė mums Įstatymą žinojimui ar darymui? Iš tiesų sakau jums, kad visas žinojimas turi tikslą tą išmintį, kuri įvykdo viską, ką žino. Pasakykite man, jei kas nors sėdėtų prie stalo ir akimis matytų gardžią mėsą, bet rankomis rinktųsi nešvarius dalykus ir juos valgytų, argi jis nebūtų beprotis?“ „Taip, tikrai“, – sakė mokiniai. Tada Jėzus tarė: „O beprotiškiausias iš visų bepročių esi tu, o žmogau, kad savo supratimu pažįsti dangų, o rankomis renkiesi žemę; savo supratimu pažįsti Dievą, o savo jausmais trokšti pasaulio; savo supratimu pažįsti rojaus malonumus, o savo darbais renkiesi pragaro vargus. Drąsus kareivis, kuris palieka kalaviją ir nešasi makštis į kovą! Argi nežinote, kad tas, kuris eina naktį, trokšta šviesos ne tik tam, kad matytų šviesą, bet veikiau tam, kad matytų gerą kelią, idant saugiai pasiektų užeigą? O apgailėtinas pasauli, tūkstantį kartų paniekintas ir bjaurus! Kadangi mūsų Dievas per savo šventuosius pranašus visada norėjo suteikti žinojimą apie kelią eiti į jo šalį ir jo poilsį: bet tu, nedorėli, ne tik nenori eiti, bet, kas yra blogiau, paniekinai šviesą! Teisinga yra patarlė apie kupranugarį, kad jis nemėgsta gerti skaidraus vandens, nes nenori matyti savo bjauraus veido. Taip daro bedievis, kuris daro bloga; nes jis nekenčia šviesos, kad jo blogi darbai nebūtų žinomi. Bet tas, kuris gauna išmintį ir ne tik nedirba gerai, bet, kas yra blogiau, naudoja ją blogiui, yra panašus į tą, kuris dovanas naudoja kaip įrankius davėjui užmušti.“

Iš tiesų sakau jums, kad Dievas nepasigailėjo Šėtono nuopuolio, bet vis dėlto [pasigailėjo] Adomo nuopuolio; ir tegu pakanka jums to, kad žinotumėte nelaimingą būklę to, kuris žino gera ir daro pikta.“ Tada tarė Andriejus: „O Mokytojau, geras dalykas yra palikti mokymąsi nuošalyje, kad nepatektume į tokią būklę.“ Jėzus atsakė: „Jei pasaulis yra geras be saulės, žmogus be akių ir siela be supratimo, tada yra gera nežinoti. Iš tiesų sakau jums, kad duona nėra tokia gera laikinajam gyvenimui, kaip mokymasis amžinajam gyvenimui. Ar nežinote, kad Dievo įsakymas yra mokytis? Nes taip sako Dievas: Klausk savo vyresniųjų, ir jie tave pamokys. Ir apie Įstatymą Dievas sako: Žiūrėk, kad mano įsakymas būtų prieš tavo akis, ir kai atsisėdi, ir kai eini, ir visą laiką mąstyk apie jį. Ar tad yra gera nesimokyti, dabar galite žinoti. O, nelaimingas tas, kuris niekina išmintį, nes jis tikrai praras amžinąjį gyvenimą.“ Jokūbas atsakė: „O Mokytojau, mes žinome, kad Jobas nesimokė iš mokytojo, nei Abraomas; vis dėlto jie tapo šventaisiais ir pranašais.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, kad tam, kuris yra iš jaunikio namų, nereikia būti pakviestam į vestuves, nes jis gyvena namuose, kur vyksta vestuvės; bet tiems, kurie yra toli nuo namų. Argi nežinote, kad Dievo pranašai yra Dievo malonės ir gailestingumo namuose, ir todėl turi Dievo Įstatymą pasireiškusį juose: kaip mūsų tėvas Dovydas sako šiuo klausimu: Jo Dievo Įstatymas yra jo širdyje; todėl jo takas nebus išraustas. Iš tiesų sakau jums, kad mūsų Dievas, kurdamas žmogų, ne tik sukūrė jį teisų, bet ir įdėjo į jo širdį šviesą, kuri turėtų jam rodyti, kad dera tarnauti Dievui. Todėl, net jei ši šviesa po nuodėmės aptemo, vis dėlto ji nėra užgesusi. Nes kiekviena tauta turi šį troškimą tarnauti Dievui, nors jie prarado Dievą ir tarnauja netikriems ir melagingiems dievams. Atitinkamai būtina, kad žmogus būtų mokomas Dievo pranašų, nes jie turi aiškią šviesą mokyti kelią į rojų, mūsų tėvynę, gerai tarnaujant Dievui: lygiai kaip būtina, kad tas, kurio akys ligotos, būtų vedamas ir jam būtų padedama.“

Jokūbas atsakė: „O kaip pranašai mus mokys, jei jie mirę; ir kaip bus mokomas tas, kuris neturi žinių apie pranašus?“ Jėzus atsakė: „Jų mokymas yra užrašytas, tad jis turėtų būti studijuojamas, nes [rašymas] jums yra vietoj pranašo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris niekina pranašystę, niekina ne tik pranašą, bet niekina ir Dievą, kuris atsiuntė pranašą. Bet dėl tų, kurie nežino pranašo, kokios yra tautos, sakau jums, kad jei tuose kraštuose gyvens koks žmogus, kuris gyvens taip, kaip jam rodys jo širdis, nedarydamas kitiems to, ko nenorėtų gauti iš kitų, ir duodamas savo artimui tai, ką norėtų gauti iš kitų, toks žmogus nebus apleistas Dievo gailestingumo. Todėl mirties valandą, jei ne anksčiau, Dievas parodys jam ir duos jam savo Įstatymą su gailestingumu. Galbūt manote, kad Dievas davė Įstatymą dėl meilės Įstatymui? Tikrai tai netiesa, bet veikiau Dievas davė savo Įstatymą tam, kad žmogus darytų gera dėl meilės Dievui. Ir taip, jei Dievas ras žmogų, kuris dėl meilės jam daro gera, argi jis jį paniekins? Tikrai ne, bet veikiau mylės jį labiau nei tuos, kuriems davė Įstatymą. Sakau jums kaip pavyzdį: buvo žmogus, kuris turėjo dideles valdas; ir savo teritorijoje jis turėjo dykumos žemę, kuri augino tik nevaisingus dalykus. Ir taip, jam vieną dieną vaikštant per tokią dykumos žemę, jis rado tarp tokių nevaisingų augalų augalą, kuris vedė puikius vaisius. Tuomet šis žmogus tarė: „Kaip šis augalas čia veda tokius puikius vaisius? Tikrai nenoriu, kad jis būtų nukirstas ir įmestas į ugnį su likusiais.“ Ir pasišaukęs savo tarnus liepė jį iškasti ir pasodinti savo sode. Lygiai taip, sakau jums, mūsų Dievas apsaugos nuo pragaro liepsnų tuos, kurie daro teisumą, kur jie bebūtų.“

„Pasakykite man, kur gyveno Jobas, jei ne Uce tarp stabmeldžių? Ir Mozė, kaip jis rašo apie tvano laikus? Pasakykite man. Jis sako: „Nojus tikrai rado malonę prieš Dievą.“ Mūsų tėvas Abraomas turėjo tėvą be tikėjimo, nes jis darė ir garbino netikrus stabus. Lotas gyveno tarp nedoriausių žmonių žemėje. Danielius dar vaikas, su Ananiju, Azariju ir Mizaeliu, buvo paimti į nelaisvę Nebukadnecaro taip, kad jiems tebuvo dveji metai, kai buvo paimti; ir jie buvo auginami tarp daugybės stabmeldiškų tarnų. Kaip gyvas Dievas, lygiai kaip ugnis degina sausus dalykus ir paverčia juos ugnimi, nedarydama skirtumo tarp alyvmedžio, kipariso ir palmės; lygiai taip mūsų Dievas pasigaili kiekvieno, kuris elgiasi teisiai, nedarydamas skirtumo tarp žydo, skito, graiko ar izmaelito. Bet tenesustoja tavo širdis čia, o Jokūbai, nes ten, kur Dievas atsiuntė pranašą, būtina visiškai atsižadėti savo sprendimo ir sekti pranašu, ir nesakyti: „Kodėl jis taip sako? Kodėl jis tai draudžia ir įsako?“ Bet sakykite: „Taip nori Dievas. Taip įsako Dievas.“ Dabar ką sakė Dievas Mozei, kai Izraelis paniekino Mozę? Jie ne tave paniekino, bet jie paniekino mane. Iš tiesų sakau jums, kad žmogus turėtų praleisti visą savo gyvenimo laiką ne mokydamasis kalbėti ar skaityti, bet mokydamasis gerai dirbti. Dabar pasakykite man, kas yra tas Erodo tarnas, kuris nesimokytų jam įtikti, tarnaudamas jam su visu kruopštumu? Vargas pasauliui, kuris mokosi tik įtikti kūnui, kuris yra molis ir mėšlas, ir nesimoko, bet pamiršta tarnystę Dievui, kuris sukūrė visus dalykus, kuris yra palaimintas per amžius.“

Pasakykite man, ar būtų buvusi didelė kunigų nuodėmė, jei nešdami Dievo liudijimo skrynią, jie būtų leidę jai nukristi ant žemės? Mokiniai sudrebėjo tai išgirdę, nes žinojo, kad Dievas užmušė Uzą už tai, kad netinkamai palietė Dievo skrynią. Ir jie tarė: „Labai sunki būtų tokia nuodėmė.“ Tada Jėzus tarė: „Kaip gyvas Dievas, didesnė nuodėmė yra pamiršti Dievo žodį, kuriuo jis sukūrė visus dalykus, kuriuo jis siūlo jums amžinąjį gyvenimą.“ Ir tai pasakęs Jėzus pasimeldė; ir po maldos tarė: „Rytoj mums reikia eiti į Samariją, nes taip man pasakė šventasis Dievo angelas.“ Anksti ryte vieną dieną Jėzus atvyko prie šulinio, kurį padarė Jokūbas ir atidavė savo sūnui Juozapui. Tuomet Jėzus, nuvargęs nuo kelionės, pasiuntė savo mokinius į miestą nupirkti maisto. Ir taip jis atsisėdo prie šulinio, ant šulinio akmens. Ir štai, samarietė moteris ateina prie šulinio semtis vandens. Jėzus sako moteriai: „Duok man gerti.“ Moteris atsakė: „Argi tau negėda, kad tu, būdamas hebrajus, prašai gerti manęs, kuri esu samarietė?“ Jėzus atsakė: „O moterie, jei žinotum, kas yra tas, kuris prašo tavęs gerti, galbūt tu būtum prašiusi jo gerti.“ Moteris atsakė: „O kaip tu duosi man gerti, matant, kad neturi indo vandeniui pasemti, nei virvės, o šulinys gilus?“ Jėzus atsakė: „O moterie, kas geria šio šulinio vandenį, troškulys jam vėl ateina, bet kas geria vandenį, kurį aš duodu, daugiau nebetrokšta; bet tiems, kurie trokšta, jie duoda gerti, tiek, kad jie ateina į amžinąjį gyvenimą.“ Tada tarė moteris: „O Viešpatie, duok man šio tavo vandens.“ Jėzus atsakė: „Eik pašauk savo vyrą, ir abiem jums duosiu gerti.“ Moteris tarė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus atsakė: „Gerai pasakei tiesą, nes turėjai penkis vyrus, ir tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras.“ Moteris sutriko tai girdėdama ir tarė: „Viešpatie, iš to suprantu, kad esi pranašas; todėl pasakyk man, meldžiu: hebrajai meldžiasi ant Siono kalno Šventykloje, kurią pastatė Saliamonas Jeruzalėje, ir sako, kad ten ir niekur kitur [žmonės] randa Dievo malonę ir gailestingumą. O mūsų tauta garbina ant šių kalnų ir sako, kad tik ant Samarijos kalnų turi būti garbinama. Kas yra tikrieji garbintojai?“

Tada Jėzus atsiduso ir verkė, sakydamas: „Vargas tau, Judėja, nes tu didžiuojiesi, sakydama: „Viešpaties Šventykla, Viešpaties Šventykla“, ir gyveni taip, tarsi nebūtų Dievo; visiškai atsidavusi pasaulio malonumams ir pelnui; nes ši moteris teismo dieną pasmerks tave į pragarą; nes ši moteris siekia sužinoti, kaip rasti malonę ir gailestingumą prieš Dievą.“ Ir atsisukęs į moterį jis tarė: „O moterie, jūs, samariečiai, garbinate tai, ko nepažįstate, bet mes, hebrajai, garbiname tai, ką pažįstame. Iš tiesų sakau tau, kad Dievas yra dvasia ir tiesa, ir todėl dvasioje ir tiesoje jis turi būti garbinamas. Nes Dievo pažadas buvo duotas Jeruzalėje, Saliamono Šventykloje, ir ne kitur. Bet tikėk manimi, ateis laikas, kai Dievas suteiks savo gailestingumą kitame mieste, ir kiekvienoje vietoje bus įmanoma garbinti jį tiesoje. Ir Dievas kiekvienoje vietoje priims tikrą maldą su gailestingumu.“ Moteris atsakė: „Mes laukiame Mesijo; kai jis ateis, jis mus pamokys.“ Jėzus atsakė: „Ar žinai, moterie, kad Mesijas turi ateiti?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie.“ Tada Jėzus džiaugėsi ir tarė: „Kiek matau, o moterie, tu esi tikinti: žinok todėl, kad Mesijo tikėjime bus išgelbėtas kiekvienas, kuris yra Dievo išrinktasis; todėl būtina, kad žinotum apie Mesijo atėjimą.“ Moteris tarė: „O Viešpatie, galbūt tu esi Mesijas.“ Jėzus atsakė: „Aš iš tiesų esu siųstas Izraelio Namams kaip išgelbėjimo pranašas; bet po manęs ateis Mesijas, siųstas Dievo visam pasauliui; dėl kurio Dievas sukūrė pasaulį. Ir tada per visą pasaulį Dievas bus garbinamas, ir gailestingumas gaunamas, tiek, kad jubiliejaus metai, kurie dabar ateina kas šimtą metų, Mesijo bus sumažinti iki kiekvienų metų kiekvienoje vietoje.“ Tada moteris paliko savo vandens ąsotį ir nubėgo į miestą pranešti visko, ką girdėjo iš Jėzaus.

Kol moteris kalbėjosi su Jėzumi, atėjo jo mokiniai ir stebėjosi, kad Jėzus taip kalbėjosi su moterimi. Vis dėlto niekas jam nesakė: „Kodėl taip kalbi su samariete?“ Tuomet, kai moteris buvo nuėjusi, jie tarė: „Mokytojau, ateik ir valgyk.“ Jėzus atsakė: „Aš turiu valgyti kitokio maisto.“ Tada mokiniai sakė vienas kitam: „Galbūt koks nors keleivis kalbėjosi su Jėzumi ir nuėjo surasti jam maisto.“ Ir jie klausinėjo to, kuris tai rašo, sakydami: „Ar buvo čia kas nors, o Barnabai, kas galėjo atnešti maisto Mokytojui?“ Tada atsakė tas, kuris rašo: „Čia nebuvo jokio kito, tik moteris, kurią matėte, kuri atnešė šį tuščią indą pripildyti vandens.“ Tada mokiniai stovėjo nustebę, laukdami Jėzaus žodžių baigties. Tuomet Jėzus tarė: „Jūs nežinote, kad tikrasis maistas yra vykdyti Dievo valią; nes ne duona palaiko žmogų ir suteikia jam gyvybę, bet veikiau Dievo žodis, jo valia. Ir todėl dėl šios priežasties šventieji angelai nevalgo, bet gyvena maitinami tik Dievo valia. Ir taip mes, Mozė ir Elijas bei dar vienas, buvome keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų be jokio maisto.“ Ir pakėlęs akis, Jėzus tarė: „Kaip toli yra pjūtis?“ Mokiniai atsakė: „Trys mėnesiai.“ Jėzus tarė: „Pažiūrėkite dabar, kaip kalnas baltuoja nuo javų; iš tiesų sakau jums, kad šiandien yra didelė pjūtis, kurią reikia pjauti.“ Ir tada jis parodė į minią, kuri atėjo jo pamatyti. Nes moteris, įėjusi į miestą, sukėlė visą miestą, sakydama: „O vyrai, ateikite ir pamatykite naują pranašą, siųstą Dievo Izraelio Namams“; ir ji papasakojo jiems viską, ką buvo girdėjusi iš Jėzaus. Kai jie atėjo ten, meldė Jėzų pasilikti su jais; ir jis įėjo į miestą ir pasiliko ten dvi dienas, gydydamas visus ligonius ir mokydamas apie Dievo karalystę. Tada miestiečiai sakė moteriai: „Mes labiau tikime jo žodžiais ir stebuklais nei tuo, ką tu sakei; nes jis iš tiesų yra šventasis Dievo, pranašas, siųstas išgelbėjimui tų, kurie juo tikės.“ Po vidurnakčio maldos mokiniai prisiartino prie Jėzaus, ir jis tarė jiems: „Ši naktis Mesijo, Dievo Pasiuntinio, laiku bus jubiliejus kiekvienais metais, kuris dabar ateina kas šimtą metų. Todėl aš nenoriu, kad mes miegotumėme, bet melskimės, lenkdami galvą šimtą kartų, rodydami pagarbą mūsų Dievui, galingam ir gailestingam, kuris yra palaimintas per amžius, ir todėl kiekvieną kartą sakykime: „Aš išpažįstu tave, mūsų vienintelį Dievą, kuris neturėjo pradžios ir niekada neturės pabaigos; nes savo gailestingumu davei visiems dalykams jų pradžią, ir savo teisingumu duosi visiems pabaigą; kuris neturi panašumo tarp žmonių, nes savo begaliniame gerume nesi pavaldus judėjimui ar kokiam atsitiktinumui. Pasigailėk mūsų, nes tu sukūrei mus, ir mes esame tavo rankų darbas.“

Pasimeldęs Jėzus tarė: „Dėkokime Dievui, nes jis suteikė mums šią naktį didelį gailestingumą; nes jis sugrąžino laiką, kuris turi praeiti naktį, tuo, kad mes meldėmės vienybėje su Dievo Pasiuntiniu. Ir aš girdėjau jo balsą.“ Mokiniai labai džiaugėsi tai girdėdami ir sakė: „Mokytojau, pamokyk mus kokių nors priesakų šią naktį.“ Tada Jėzus tarė: „Ar kada nors matėte mėšlą, sumaišytą su balzamu?“ Jie atsakė: „Ne, Viešpatie, nes niekas nėra toks beprotis, kad darytų tokį dalyką.“ „Dabar sakau jums, kad pasaulyje yra didesnių bepročių“, – tarė Jėzus, – „nes su tarnyste Dievui jie maišo tarnystę pasauliui. Tiek, kad daugelis nepriekaištingo gyvenimo žmonių buvo apgauti Šėtono, ir melsdamiesi maišė su savo malda pasaulietiškus reikalus, dėl ko tuo metu tapo bjaurūs Dievo akyse. Pasakykite man, kai prausiatės maldai, ar rūpinatės, kad joks nešvarus daiktas jūsų nepaliestų? Taip, tikrai. Bet ką darote, kai meldžiatės? Jūs plaunate savo sielą nuo nuodėmių per Dievo gailestingumą. Ar norėtumėte tad, kol meldžiatės, kalbėti apie pasaulietiškus dalykus? Rūpinkitės to nedaryti, nes kiekvienas pasaulietiškas žodis tampa velnio mėšlu ant sielos to, kuris kalba.“ Tada mokiniai sudrebėjo, nes jis kalbėjo su dvasios įkarščiu; ir jie tarė: „O Mokytojau, ką darysime, jei mums besimeldžiant ateis draugas pasikalbėti su mumis?“ Jėzus atsakė: „Leiskite jam palaukti ir pabaikite maldą.“ Baltramiejus tarė: „Bet kas, jei jis įsižeis ir nueis savo keliu, pamatęs, kad mes nekalbame su juo?“ Jėzus atsakė: „Jei jis įsižeis, tikėkite manimi, jis nebus jūsų draugas nei tikintysis, bet veikiau netikintysis ir Šėtono bendras. Pasakykite man, jei eitumėte kalbėtis su Erodo arklidžių berniuku ir rastumėte jį kalbantį į Erodo ausis, ar įsižeistumėte, jei jis priverstų jus palaukti? Ne, tikrai; bet būtumėte paguosti, matydami savo draugą karaliaus malonėje. Ar tai tiesa?“ – tarė Jėzus. Mokiniai atsakė: „Tai visiška tiesa.“ Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad kiekvienas, kai meldžiasi, kalbasi su Dievu. Ar tad teisinga, kad turėtumėte palikti kalbėjimą su Dievu, kad kalbėtumėte su žmogumi? Ar teisinga, kad jūsų draugas dėl šios priežasties įsižeistų, nes jūs jaučiate didesnę pagarbą Dievui nei jam? Tikėkite manimi, kad jei jis įsižeis, kai priversite jį palaukti, jis yra geras blogio tarnas. Nes to trokšta velnias, kad Dievas būtų apleistas dėl žmogaus. Kaip gyvas Dievas, kiekviename gerame darbe tas, kuris bijo Dievo, turėtų atsiskirti nuo pasaulio darbų, kad nesugadintų gero darbo.“

„Kai žmogus elgiasi blogai ar kalba blogai, jei kas nors eina jį pataisyti ir sutrukdyti tokį darbą, ką toks daro?“ – tarė Jėzus. Mokiniai atsakė: „Jis daro gerai, nes tarnauja Dievui, kuris visada siekia sutrukdyti blogiui, lygiai kaip saulė, kuri visada siekia nuvyti tamsą.“ Jėzus tarė: „O aš sakau jums priešingai, kad kai kas nors elgiasi gerai arba kalba gerai, kas tik siekia jam sutrukdyti, prisidengdamas bet kuo, kas nėra geriau, jis tarnauja velniui, ne, jis net tampa jo bendru. Nes velnias nesirūpina niekuo kitu, tik trukdyti kiekvieną gerą dalyką. Bet ką dabar jums pasakysiu? Pasakysiu jums, kaip sakė Saliamonas, pranašas, šventasis ir Dievo draugas: „Iš tūkstančio, kuriuos pažįsti, vienas tebūna tavo draugas.“ Tada tarė Matas: „Tada negalėsime mylėti nieko.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, kad jums nevalia nekęsti nieko, išskyrus tik nuodėmę: tiek, kad negalite nekęsti net Šėtono kaip Dievo kūrinio, bet veikiau kaip Dievo priešo. Ar žinote kodėl? Pasakysiu jums; nes jis yra Dievo kūrinys, ir viskas, ką Dievas sukūrė, yra gera ir tobula. Atitinkamai, kas nekenčia kūrinio, nekenčia ir kūrėjo. Bet draugas yra ypatingas dalykas, kurį nelengva rasti, bet lengva prarasti. Nes draugas nepakęs prieštaravimo tam, kurį jis aukščiausiai myli. Saugokitės, būkite atsargūs ir nesirinkite draugu to, kuris nemyli to, kurį mylite jūs. Ar žinote, ką reiškia draugas? Draugas reiškia ne ką kitą, kaip sielos gydytoją. Ir taip, lygiai kaip retai randamas geras gydytojas, kuris pažįsta ligas ir supranta, kaip pritaikyti joms vaistus, taip ir draugai yra reti, kurie žino ydas ir supranta, kaip nukreipti į gėrį. Bet čia yra blogybė, kad yra daug tokių, kurie turi draugų, apsimetančių nematančiais savo draugo ydų; kiti jas teisina; kiti jas gina žemiškais pretekstais; ir, kas blogiau, yra draugų, kurie kviečia ir padeda savo draugui klysti, kurių galas bus panašus į jų niekšybę. Saugokitės, kad nepriimtumėte tokių žmonių draugais, nes iš tiesų jie yra priešai ir sielos žudikai.

Tegul jūsų draugas būna toks, kad, lygiai kaip jis nori jus pataisyti, taip jis priimtų pataisymą; ir lygiai kaip jis nori, kad paliktumėte visus dalykus dėl meilės Dievui, lygiai taip vėlgi jį tenkintų, kad apleistumėte jį dėl tarnystės Dievui. Bet pasakykite man, jei žmogus nežino, kaip mylėti Dievą, kaip jis žinos, kaip mylėti save; ir kaip jis žinos, kaip mylėti kitus, nežinodamas, kaip mylėti save? Tikrai tai neįmanoma. Todėl, kai renkatės draugą (nes tikrai tas yra visiškai vargšas, kuris visai neturi draugo), žiūrėkite, kad pirmiausia atsižvelgtumėte ne į jo kilmingą giminę, ne į jo puikią šeimą, ne į jo puikų namą, ne į jo puikius drabužius, ne į jo puikią asmenybę, ir ne į jo puikius žodžius, nes būsite lengvai apgauti. Bet žiūrėkite, kaip jis bijo Dievo, kaip jis niekina žemiškus dalykus, kaip jis myli gerus darbus, ir visų pirma, kaip jis nekenčia savo paties kūno, ir taip lengvai rasite tikrą draugą: jei jis virš visų dalykų bijos Dievo ir niekins pasaulio tuštybes; jei jis visada bus užsiėmęs gerais darbais ir nekęs savo paties kūno kaip žiauraus priešo. Ir vis dėlto neturėtumėte mylėti tokio draugo taip, kad jūsų meilė pasiliktų jame, nes [taip] būsite stabmeldžiai. Bet mylėkite jį kaip dovaną, kurią Dievas jums davė, nes taip Dievas papuoš [jį] didesne malone. Iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris rado tikrą draugą, rado vieną iš rojaus malonumų; ne, toks yra rojaus raktas.“ Tadas atsakė: „Bet jei galbūt žmogus turės draugą, kuris nėra toks, kaip sakei, o Mokytojau? Ką jis turėtų daryti? Ar jis turėtų jį palikti?“ Jėzus atsakė: „Jis turėtų daryti taip, kaip jūrininkas daro su laivu, kuris plaukia juo tol, kol mato jį esant pelningą, bet kai mato jį esant nuostolį, palieka jį. Taip darykite su savo draugu, kuris yra blogesnis už jus: tuose dalykuose, kuriuose jis yra papiktinimas jums, palikite jį, jei nenorite būti palikti Dievo gailestingumo.“

„Vargas pasauliui dėl papiktinimų. Būtina, kad papiktinimas ateitų, nes visas pasaulis skendi nedorybėje. Bet visgi vargas tam žmogui, per kurį ateina papiktinimas. Geriau būtų žmogui, jei jis turėtų girnų akmenį po kaklu ir būtų nuskandintas jūros gelmėse, nei kad papiktintų savo artimą. Jei tavo akis tave piktina, išrauk ją. Nes geriau tau eiti su viena akimi į rojų, nei su abiem į pragarą. Jei tavo ranka ar tavo koja tave piktina, daryk tą patį; nes geriau tau eiti į dangaus karalystę su viena koja ar viena ranka, nei su dviem rankomis ir dviem kojomis eiti į pragarą.“ Simonas, vadinamas Petru, tarė: „Viešpatie, kaip turiu tai padaryti? Tikra tiesa, kad per trumpą laiką aš būsiu sukapotas.“ Jėzus atsakė: „O Petrai, nusimesk kūnišką apdairumą ir tuojau pat rasi tiesą. Nes tas, kuris tave moko, yra tavo akis, ir tas, kuris padeda tau dirbti, yra tavo koja, ir tas, kuris tau kuo nors patarnauja, yra tavo ranka. Todėl, kai tokie tampa tau progą nuodėmei, palik juos; nes geriau tau eiti į rojų neišmanančiam, su mažai darbų ir vargšui, nei eiti į pragarą išmintingam, su dideliais darbais ir turtingam. Viską, kas gali trukdyti tau tarnauti Dievui, mesk nuo savęs, kaip žmogus numeta viską, kas trukdo jo regėjimui.“ Ir tai pasakęs, Jėzus pasišaukė Petrą arčiau savęs ir tarė jam: „Jei tavo brolis nusidės prieš tave, eik ir pataisyk jį. Jei jis pasitaisys, džiaukis, nes laimėjai savo brolį; bet jei jis nepasitaisys, eik ir pasišauk iš naujo du liudininkus ir pataisyk jį iš naujo; ir jei jis nepasitaisys, eik ir pasakyk tai bažnyčiai (surinkimui); ir jei jis tada nepasitaisys, laikyk jį netikinčiuoju, ir todėl negyvensi po tuo pačiu stogu, po kuriuo jis gyvena, nevalgysi prie to paties stalo, prie kurio jis sėdi, ir nekalbėsi su juo; tiek, kad jei žinai, kur jis stato savo koją eidamas, tu nestatysi ten savo kojos.“

„Bet saugokis, kad nelaikytum savęs geresniu; veikiau sakyk taip: „Petrai, Petrai, jei Dievas nepadėtų tau savo malone, būtum blogesnis už jį.“ Petras atsakė: „Kaip turiu jį pataisyti?“ Jėzus atsakė: „Tuo būdu, kuriuo pats norėtum būti pataisytas, ir kaip norėtum, kad tave pakęstų, taip pakęsk kitus. Tikėk manimi, Petrai, nes iš tiesų sakau tau, kad kiekvieną kartą, kai pataisysi savo brolį su gailestingumu, gausi gailestingumą iš Dievo, ir tavo žodžiai duos vaisių; bet jei darysi tai su griežtumu, būsi griežtai nubaustas Dievo teisingumo ir neduosi jokių vaisių. Pasakyk man, Petrai: tuos molinius puodus, kuriuose vargšai verda savo maistą, ar jie plauna juos akmenimis ir geležiniais kūjais? Ne, tikrai; bet veikiau karštu vandeniu. Indai sudaužomi į šipulius geležimi, mediniai daiktai sudeginami ugnimi; bet žmogus pataisomas gailestingumu. Todėl, kai taisysi savo brolį, sakyk sau: „Jei Dievas man nepadės, rytoj padarysiu blogiau nei viskas, ką jis padarė šiandien.“ Petras atsakė: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui, o Mokytojau?“ Jėzus atsakė: „Tiek kartų, kiek norėtum, kad jis tau atleistų.“ Petras tarė: „Septynis kartus per dieną?“ Jėzus atsakė: „Ne tik septynis, bet septyniasdešimt kartų po septynis atleisi jam kiekvieną dieną; nes tam, kuris atleidžia, bus atleista, o tas, kuris smerkia, bus pasmerktas.“ Tada tarė tas, kuris tai rašo: „Vargas kunigaikščiams! Nes jie eis į pragarą.“ Jėzus subarė jį, sakydamas: „Tu tapai kvailas, o Barnabai. Tuo, kad taip kalbėjai. Iš tiesų sakau tau, kad pirtis nėra tokia būtina kūnui, žąslai arkliui ir vairas laivui, kaip kunigaikštis būtinas valstybei. Ir dėl kokios priežasties Dievas davė Mozę, Jozuę, Samuelį, Dovydą ir Saliamoną bei tiek daug kitų, kurie vykdė teismą? Tokiems Dievas davė kalaviją nedorybei išrauti.“ Tada tarė tas, kuris tai rašo: „Dabar, kaip turėtų būti vykdomas teismas, smerkiant ir atleidžiant?“ Jėzus atsakė: „Ne kiekvienas yra teisėjas: nes tik teisėjui priklauso smerkti kitus, o Barnabai. Ir teisėjas turėtų pasmerkti kaltąjį, lygiai kaip tėvas įsako nupjauti supuvusį narį nuo savo sūnaus, kad visas kūnas nesupūtų.“

Petras tarė: „Kiek ilgai turiu laukti, kol mano brolis atgailaus?“ Jėzus atsakė: „Tiek ilgai, kiek norėtum, kad tavęs lauktų.“ Petras atsakė: „Ne kiekvienas tai supras; todėl kalbėk mums aiškiau.“ Jėzus atsakė: „Lauk savo brolio tiek, kiek Dievas laukia jo.“ „Nei to jie nesupras“, – tarė Petras. Jėzus atsakė: „Lauk jo tol, kol jis turi laiko atgailauti.“ Tada Petras nuliūdo, ir kiti taip pat, nes nesuprato prasmės. Tuomet Jėzus atsakė: „Jei turėtumėte sveiką supratimą ir žinotumėte, kad patys esate nusidėjėliai, niekada negalvotumėte atkirsti savo širdies nuo gailestingumo nusidėjėliui. Ir taip sakau jums aiškiai, kad nusidėjėlio reikia laukti, kad jis atgailautų, tol, kol jis turi sielą po savo dantimis, kad kvėpuotų. Nes taip mūsų Dievas laukia jo, galingasis ir gailestingasis. Dievas nesakė: „Tą valandą, kai nusidėjėlis pasninkaus, duos išmaldą, melsis ir eis į piligriminę kelionę, aš jam atleisiu.“ Todėl daugelis tai įvykdė ir yra pasmerkti amžinai. Bet jis sakė: „Tą valandą, kai nusidėjėlis apraudos savo nuodėmes, aš savo ruožtu nebeprisiminsiu jo nedorybių.“ Ar suprantate?“ – tarė Jėzus. Mokiniai atsakė: „Dalį suprantame, ir dalies ne.“ Jėzus tarė: „Kuri yra ta dalis, kurios nesuprantate?“ Jie atsakė: „Kad daugelis, kurie meldėsi su pasninkais, yra pasmerkti.“ Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad veidmainiai ir pagonys atlieka daugiau maldų, daugiau išmaldos ir daugiau pasninkų nei Dievo draugai. Bet kadangi jie neturi tikėjimo, jie negali atgailauti dėl meilės Dievui, ir todėl jie yra pasmerkti.“ Tada tarė Jonas: „Pamokyk mus, dėl meilės Dievui, apie tikėjimą.“ Jėzus atsakė: „Laikas mums kalbėti aušros maldą.“ Tuomet jie atsikėlė ir, apsiplovę, pasimeldė mūsų Dievui, kuris yra palaimintas per amžius.

Kai malda buvo baigta, jo mokiniai vėl prisiartino prie Jėzaus, ir jis atvėrė burną ir tarė: „Prisiartink, Jonai, nes šiandien kalbėsiu tau apie viską, ko klausei. Tikėjimas yra antspaudas, kuriuo Dievas užantspauduoja savo išrinktuosius: kurį antspaudą jis davė savo Pasiuntiniui, iš kurio rankų kiekvienas, kuris yra išrinktasis, gavo tikėjimą. Nes lygiai kaip Dievas yra vienas, taip ir tikėjimas yra vienas. Todėl Dievas, sukūręs prieš visus dalykus savo Pasiuntinį, davė jam prieš bet ką kitą tikėjimą, kuris yra tarsi Dievo ir visko, ką Dievas padarė ir pasakė, paveikslas. Ir taip tikintysis per tikėjimą mato visus dalykus geriau nei mato savo akimis; nes akys gali klysti; ne, jos beveik visada klysta; bet tikėjimas niekada neklysta, nes jo pamatas yra Dievas ir jo žodis. Tikėkite manimi, kad per tikėjimą yra išgelbėti visi Dievo išrinktieji. Ir tikra tiesa, kad be tikėjimo neįmanoma niekam patikti Dievui. Todėl Šėtonas nesiekia paversti niekais pasninkų ir maldos, išmaldos ir piligriminių kelionių, ne, veikiau jis kursto netikinčiuosius tam, nes jis randa malonumą matydamas žmogų dirbantį be užmokesčio gavimo. Bet jis stengiasi su visu uolumu paversti tikėjimą niekais, todėl tikėjimas ypač turėtų būti saugomas su uolumu, ir saugiausias kelias bus atsisakyti „Kodėl“, matant, kad „Kodėl“ išvarė žmones iš Rojaus ir pakeitė Šėtoną iš gražiausio angelo į baisų velnią.“ Tada tarė Jonas: „Dabar, kaip mes atsisakysime „Kodėl“, matant, kad tai yra žinojimo vartai?“ Jėzus atsakė: „Ne, veikiau „Kodėl“ yra pragaro vartai.“ Tuomet Jonas tylėjo, kai Jėzus pridūrė: „Kai žinai, kad Dievas pasakė kokį dalyką, kas tu esi, o žmogau, kad sakytum: „Kodėl taip pasakei, o Dieve: kodėl taip padarei?“ Ar molinis indas galbūt sakys savo kūrėjui: „Kodėl padarei mane laikyti vandenį, o ne talpinti balzamą?“ Iš tiesų sakau jums, būtina prieš kiekvieną pagundą stiprinti save šiuo žodžiu, sakant: „Dievas taip pasakė“; „Taip Dievas padarė“; „Dievas taip nori“; nes taip darydami gyvensite saugiai.“

Tuo metu visoje Judėjoje kilo didelis neramumas dėl Jėzaus. Romėnų kareiviai, veikiant Šėtonui, sukurstė hebrajus, sakydami, kad Jėzus buvo Dievas, atėjęs jų aplankyti. Toks didelis [buvo] maištas, [kuris] kilo, kad artėjant Keturiasdešimčiai dienų visa Judėja buvo ginkluota, taip, kad sūnus buvo prieš tėvą, ir brolis prieš brolį. Vieni sakė, kad Jėzus buvo Dievas, atėjęs į pasaulį; kiti sakė: „Ne, bet jis yra Dievo sūnus“; o kiti sakė: „Ne, nes Dievas neturi žmogiško panašumo, ir todėl negimdo sūnų; bet Jėzus iš Nazareto yra Dievo pranašas.“ Šis [maištas] kilo dėl didžių stebuklų, kuriuos darė Jėzus. Kad nuramintų žmones, buvo būtina, jog vyriausiasis kunigas jotų procesijoje, apsirengęs savo kunigiškais drabužiais, su šventu Dievo vardu, tetragramatonu, ant kaktos, ir valdytojas Pilotas bei Erodas jojo panašiu būdu. Tada trys armijos susirinko Micpoje, kiekviena po du šimtus tūkstančių vyrų, nešančių kalaviją. Erodas kalbėjo jiems, bet jie nenurimo. Tada kalbėjo valdytojas ir vyriausiasis kunigas, sakydami: „Broliai, šis karas [buvo] sukeltas Šėtono darbo, nes Jėzus yra gyvas, ir mes turėtume kreiptis į jį, ir prašyti jo duoti liudijimą apie save, ir tada tikėti juo pagal jo žodį.“ Tad ties tuo visi nurimo; ir padėję ginklus jie visi apkabino vienas kitą, sakydami vienas kitam: „Atleisk man, broli!“ Tą dieną, todėl, kiekvienas įsidėjo į širdį tikėti [viskuo], ką Jėzus pasakys. Valdytojas ir vyriausiasis kunigas pasiūlė didelį atlygį tam, kas ateis [ir] praneš, kur galima rasti Jėzų.

Tuo metu, pagal šventojo angelo žodį, mes buvome nuėję į Sinajaus kalną su Jėzumi. Ten Jėzus [ir] jo mokiniai laikėsi keturiasdešimt dienų. Kai tai praėjo, Jėzus prisiartino prie Jordano upės, kad eitų į Jeruzalę. Ir jį pamatė vienas iš tų, kurie tikėjo Jėzų esant Dievą. Tada, šaukdamas su dideliu džiaugsmu [vėl ir vėl] „Mūsų Dievas ateina!“, jis pasiekė miestą [ir] sukėlė visą miestą sakydamas: „Mūsų Dievas ateina, o Jeruzale; ruoškis jį priimti!“ Ir jis liudijo, kad matė Jėzų netoli Jordano. Tada visi, maži ir dideli, išėjo iš miesto pamatyti Jėzaus, taip, kad miestas liko tuščias, nes moterys [nešėsi] savo vaikus ant rankų ir pamiršo pasiimti maisto valgyti. Kai jie [pamatė] tai, valdytojas ir vyriausiasis kunigas išjojo ir pasiuntė pasiuntinį pas Erodą, kuris [taip pat] išjojo rasti Jėzaus, kad nuramintų žmonių maištą. Dvi dienas jie ieškojo jo dykumoje netoli Jordano, ir trečią dieną jie rado jį, artėjant vidurdieniui, kai jis (su mokiniais) valėsi maldai, pagal Mozės knygą. Jėzus labai nusistebėjo, matydamas minią, kuri nuklojo žemę žmonėmis, ir [jis] tarė savo mokiniams: „Galbūt Šėtonas sukėlė maištą Judėjoje. Tebūnie malonu Dievui atimti iš Šėtono valdžią, kurią jis turi nusidėjėliams.“ Ir kai jis tai pasakė, minia prisiartino, ir kai jie jį atpažino, pradėjo šaukti: „Sveikas atvykęs, o mūsų Dieve!“ ir pradėjo rodyti jam pagarbą kaip Dievui. Jėzus išleido didelį atodūsį ir tarė: „Dinkite man iš akių, o bepročiai, nes aš bijau, [kad] žemė atsivers ir praris mane su jumis už jūsų bjaurius žodžius!“ Nuo to žmonės prisipildė siaubo ir pradėjo verkti.

Tada Jėzus, pakėlęs ranką kaip tylos ženklą, tarė: „Iš tiesų jūs labai suklydote, o Izraelitai, vadindami mane, žmogų, savo Dievu. Ir aš bijau, kad Dievas gali už tai siųsti sunkią bausmę šventajam miestui, atiduodamas jį vergauti svetimšaliams; O tūkstantį kartų prakeiktas Šėtone, kad paskatinai jus tam!“ Ir tai pasakęs, Jėzus sudavė sau per veidą abiem rankomis, po ko kilo toks verksmo triukšmas, kad niekas negalėjo girdėti, ką Jėzus sakė. Tuomet jis dar kartą pakėlė ranką kaip tylos ženklą; ir žmonėms nurimus nuo verkimo, jis vėl prabilo: „Aš išpažįstu prieš dangų, ir šaukiu liudininku viską, kas gyvena žemėje, kad aš esu svetimas visam tam, ką pasakėte; matant, kad aš esu žmogus, gimęs iš mirtingos moters, pavaldus Dievo teismui, kenčiantis valgymo ir miegojimo, šalčio ir karščio vargus, kaip ir kiti žmonės. Todėl, kai Dievas ateis teisti, mano žodžiai kaip kalavijas persmeigs kiekvieną [iš tų], kurie tiki mane esant daugiau nei žmogų.“ Ir tai pasakęs, Jėzus pamatė didelę raitelių daugybę, iš ko suprato, kad atvyksta valdytojas su Erodu ir vyriausiuoju kunigu. Tada Jėzus tarė: „Galbūt ir jie tapo bepročiai.“ Kai valdytojas atvyko ten su Erodu ir kunigu, kiekvienas nulipo nuo arklio, ir jie sudarė ratą aplink Jėzų, tiek, kad kareiviai negalėjo sulaikyti žmonių, kurie troško girdėti Jėzų kalbant su kunigu. Jėzus prisiartino prie kunigo su pagarba, bet šis norėjo nusilenkti ir pagarbinti Jėzų, kai Jėzus sušuko: „Saugokis to, ką darai, gyvojo Dievo kunige! Nenusidėk prieš mūsų Dievą!“ Kunigas atsakė: „Dabar Judėja taip smarkiai sujudusi dėl tavo ženklų ir tavo mokymo, kad jie šaukia, jog tu esi Dievas; todėl, priverstas žmonių, aš atėjau čia su Romos valdytoju ir karaliumi Erodu. Mes meldžiame tave todėl iš visos širdies, kad sutiktum pašalinti maištą, kuris kilo dėl tavęs. Nes vieni sako, kad esi Dievas, kiti sako, kad esi Dievo sūnus, o kiti sako, kad esi pranašas.“ Jėzus atsakė: „O tu, aukščiausiasis Dievo kunige, kodėl nenuraminei šio maišto? Ar ir tu, galbūt, netekai proto? Ar pranašystės, kartu su Dievo Įstatymu, taip nuėjo užmarštin, o nelaiminga Judėja, apgauta Šėtono!“

Ir tai pasakęs, Jėzus vėl tarė: „Aš išpažįstu prieš dangų, ir šaukiu liudininku viską, kas gyvena žemėje, kad aš esu svetimas visam tam, ką žmonės kalbėjo apie mane, būtent, kad aš esu daugiau nei žmogus. Nes aš esu žmogus, gimęs iš moters, pavaldus Dievo teismui; kuris gyvena čia kaip ir kiti žmonės, pavaldus bendriems vargams. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, tu labai nusidėjai, o kunige, sakydamas tai, ką pasakei. Tebūnie malonu Dievui, kad neatitektų šventajam miestui didelis kerštas už šią nuodėmę.“ Tada tarė kunigas: „Tegul Dievas mums atleidžia, ir tu melskis už mus.“ Tada tarė valdytojas ir Erodas: „Pone, neįmanoma, kad žmogus darytų tai, ką tu darai; todėl mes nesuprantame to, ką sakai.“ Jėzus atsakė: „Tai, ką sakote, yra tiesa, nes Dievas daro gėrį žmoguje, lygiai kaip Šėtonas daro blogį. Nes žmogus yra kaip krautuvė, kurioje kas tik įeina su jo sutikimu, dirba ir parduoda joje. Bet pasakykite man, o valdytojau, ir tu, o karaliau, jūs sakote tai, nes esate svetimi mūsų Įstatymui: nes jei skaitytumėte mūsų Dievo testamentą ir sandorą, pamatytumėte, kad Mozė lazda pavertė vandenį krauju, dulkes blusomis, rasą audra ir šviesą tamsa. Jis privertė varles ir peles ateiti į Egiptą, kurios nuklojo žemę, jis užmušė pirmagimius ir atvėrė jūrą, kurioje paskandino Faraoną. Iš šių dalykų aš nepadariau nė vieno. Ir apie Mozę kiekvienas išpažįsta, kad jis šiuo metu yra miręs žmogus. Jozuė privertė saulę sustoti ir atvėrė Jordaną, ko aš dar nepadariau. Ir apie Jozuę kiekvienas išpažįsta, kad jis šiuo metu yra miręs žmogus. Elijas privertė ugnį matomai nusileisti iš dangaus, ir lietų, ko aš nepadariau. Ir apie Eliją kiekvienas išpažįsta, kad jis yra žmogus. Ir [panašiai] daugybė kitų pranašų, šventų vyrų, Dievo draugų, kurie Dievo galia padarė dalykų, kurie negali būti suvokti protų tų, kurie nepažįsta mūsų Dievo, visagalio ir gailestingojo, kuris yra palaimintas per amžius.“

Atitinkamai valdytojas, kunigas ir karalius meldė Jėzų, kad norėdamas nuraminti žmones, jis užliptų į aukštą vietą ir kalbėtų žmonėms. Tada Jėzus užlipo ant vieno iš dvylikos akmenų, kuriuos Jozuė liepė dvylikai genčių paimti iš Jordano vidurio, kai visas Izraelis perėjo ten sausomis kojomis; ir jis tarė garsiu balsu: „Tegul mūsų kunigas užlipa į aukštą vietą, iš kur galėtų patvirtinti mano žodžius.“ Tuomet kunigas užlipo ten; kuriam Jėzus tarė aiškiai, kad visi galėtų girdėti: „Yra parašyta gyvojo Dievo testamente ir sandoroje, kad mūsų Dievas neturi pradžios, nei kada nors turės pabaigą.“ Kunigas atsakė: „Tikrai taip ten parašyta.“ Jėzus tarė: „Ten parašyta, kad mūsų Dievas vien savo žodžiu sukūrė visus dalykus.“ „Tikrai taip yra“, – tarė kunigas. Jėzus tarė: „Ten parašyta, kad Dievas yra nematomas ir paslėptas nuo žmogaus proto, matant, kad jis yra bekūnis ir nesudėtinis, be kintamumo.“ „Taip yra, iš tiesų“, – tarė kunigas. Jėzus tarė: „Ten parašyta, kaip dangų dangūs negali jo sutalpinti, matant, kad mūsų Dievas yra begalinis.“ „Taip sakė pranašas Saliamonas“, – tarė kunigas, – „o Jėzau.“ Jėzus tarė: „Ten parašyta, kad Dievui nieko nereikia, kadangi jis nevalgo, nemiega ir nekenčia nuo jokio trūkumo.“ „Taip yra“, – tarė kunigas. Jėzus tarė: „Ten parašyta, kad mūsų Dievas yra visur, ir kad nėra jokio kito dievo, tik jis, kuris parbloškia ir gydo, ir daro viską, kas jam patinka.“ „Taip parašyta“, – atsakė kunigas. Tada Jėzus, pakėlęs rankas, tarė: „Viešpatie, mūsų Dieve, tai yra mano tikėjimas, su kuriuo aš ateisiu į tavo teismą: liudijimui prieš kiekvieną, kuris tikės priešingai.“ Ir atsisukęs į žmones, jis tarė: „Atgailaukite, nes iš viso to, ką kunigas pasakė esant parašyta Mozės knygoje, Dievo sandoroje per amžius, galite suvokti savo nuodėmę; nes aš esu matomas žmogus ir molio gabalėlis, kuris vaikšto žeme, mirtingas kaip ir kiti žmonės. Ir aš turėjau pradžią, ir turėsiu pabaigą, ir [esu] toks, kad negaliu iš naujo sukurti musės.“ Tuomet žmonės pakėlė savo balsus verkdami ir sakė: „Mes nusidėjome, Viešpatie, mūsų Dieve, prieš tave; pasigailėk mūsų.“ Ir jie meldė Jėzų, kiekvienas, kad jis melstųsi dėl šventojo miesto saugumo, kad mūsų Dievas savo pyktyje neatiduotų jo sutrypti tautoms. Tuomet Jėzus, pakėlęs rankas, meldėsi už šventąjį miestą ir už Dievo tautą, kiekvienam šaukiant: „Tebūnie taip“, „Amen“.

Kai malda buvo baigta, kunigas tarė garsiu balsu: „Pasilik, Jėzau, nes mums reikia žinoti, kas tu esi, dėl mūsų tautos nuraminimo.“ Jėzus atsakė: „Aš esu Jėzus, Marijos sūnus, iš Dovydo sėklos, žmogus, kuris yra mirtingas ir bijo Dievo, ir aš siekiu, kad Dievui būtų atiduota garbė ir šlovė.“ Kunigas atsakė: „Mozės knygoje parašyta, kad mūsų Dievas turi atsiųsti mums Mesiją, kuris ateis paskelbti mums to, ko nori Dievas, ir atneš pasauliui Dievo gailestingumą. Todėl meldžiu tave, pasakyk mums tiesą, ar tu esi Dievo Mesijas, kurio mes laukiame?“ Jėzus atsakė: „Tiesa, kad Dievas taip pažadėjo, bet iš tiesų aš nesu jis, nes jis sukurtas prieš mane ir ateis po manęs.“ Kunigas atsakė: „Pagal tavo žodžius ir ženklus mes bet kuriuo atveju tikime tave esant pranašą ir šventąjį Dievo, todėl aš meldžiu tave visos Judėjos ir Izraelio vardu, kad tu dėl meilės Dievui pasakytum mums, kokiu būdu ateis Mesijas.“

Jėzus atsakė: „Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, aš nesu Mesijas, kurio laukia visos žemės gentys, lygiai kaip Dievas pažadėjo mūsų tėvui Abraomui, sakydamas: „Tavo sėkloje aš palaiminsiu visas žemės gentis.“ Bet kai Dievas paims mane iš pasaulio, Šėtonas vėl sukels šį prakeiktą maištą, priversdamas bedievius tikėti, kad aš esu Dievas ir Dievo sūnus, dėl ko mano žodžiai ir mano mokymas bus užteršti, tiek, kad vargu ar liks trisdešimt tikinčiųjų: tuomet Dievas pasigailės pasaulio ir atsiųs savo Pasiuntinį, dėl kurio jis sukūrė visus dalykus; kuris ateis iš pietų su galia ir sunaikins stabus su stabmeldžiais; kuris atims iš Šėtono valdžią, kurią jis turi žmonėms. Jis atsineš su savimi Dievo gailestingumą išgelbėjimui tų, kurie juo tikės, ir palaimintas tas, kuris tikės jo žodžiais. Nors esu nevertas atrišti jo batų, aš gavau malonę ir gailestingumą iš Dievo jį pamatyti.“ Tada atsakė kunigas, su valdytoju ir karaliumi, sakydami: „Nesisielok, o Jėzau, šventasis Dievo, nes mūsų laikais šio maišto daugiau nebus, matant, kad mes parašysime šventajam Romos senatui taip, kad imperatoriaus įsaku niekas daugiau nevadintų tavęs Dievu ar Dievo sūnumi.“ Tada Jėzus tarė: „Jūsų žodžiais aš nesu paguostas, nes ten, kur tikitės šviesos, ateis tamsa; bet mano paguoda yra Pasiuntinio atėjime, kuris sunaikins kiekvieną klaidingą nuomonę apie mane, ir jo tikėjimas plis ir apims visą pasaulį, nes taip Dievas pažadėjo Abraomui, mūsų tėvui. Ir tai, kas suteikia man paguodą, yra tai, kad jo tikėjimas neturės pabaigos, bet bus išlaikytas nepaliestas Dievo.“ Kunigas atsakė: „Ar po Dievo Pasiuntinio atėjimo ateis kiti pranašai?“ Jėzus atsakė: „Po jo neateis tikri pranašai, siųsti Dievo, bet ateis didelis skaičius netikrų pranašų, dėl ko aš liūdžiu. Nes Šėtonas juos prikels teisingu Dievo teismu, ir jie slėpsis po mano evangelijos priedanga.“ Erodas atsakė: „Kaip tai yra teisingas Dievo teismas, kad ateitų tokie bedieviai žmonės?“ Jėzus atsakė: „Teisinga, kad tas, kuris nenori tikėti tiesa savo išgelbėjimui, tikėtų melu savo pasmerkimui. Todėl sakau jums, kad pasaulis visada niekino tikrus pranašus ir mylėjo netikrus, kaip galima matyti Michėjo ir Jeremijo laikais. Nes kiekvienas panašus myli panašų į save.“ Tada tarė kunigas: „Kaip vadinsis Mesijas, ir koks ženklas atskleis jo atėjimą?“ Jėzus atsakė: „Mesijo vardas yra nuostabus, nes pats Dievas davė jam vardą, kai sukūrė jo sielą ir padėjo ją dangiškame spindesyje. Dievas tarė: „Lauk, Mahometai; dėl tavęs aš noriu sukurti rojų, pasaulį ir didelę daugybę kūrinių, kuriuos aš dovanoju tau, tiek, kad kas tave laimins, bus palaimintas, ir kas tave keiks, bus prakeiktas. Kai aš atsiųsiu tave į pasaulį, atsiųsiu tave kaip savo išgelbėjimo Pasiuntinį, ir tavo žodis bus tiesa, tiek, kad dangus ir žemė praeis, bet tavo tikėjimas niekada nepraeis.“ Mahometas yra jo palaimintas vardas.“ Tada minia pakėlė savo balsus, sakydama: „O Dieve, atsiųsk mums savo Pasiuntinį: O Mahometai, ateik greitai pasaulio išgelbėjimui!“

Ir tai pasakiusi, daugybė pasišalino su kunigu ir valdytoju bei Erodu, turėdami didelių ginčų dėl Jėzaus ir dėl jo mokymo. Tuomet kunigas paprašė valdytojo parašyti į Romą senatui visą reikalą; ką valdytojas ir padarė; todėl senatas pasigailėjo Izraelio ir nusprendė, kad mirties bausmės grėsmėje niekas daugiau nevadintų Jėzaus Nazariečio, žydų pranašo, nei Dievu, nei Dievo sūnumi. Šis įsakas buvo pakabintas Šventykloje, išraižytas varyje. Kai didžioji minios dalis išsiskirstė, liko apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų, kurie, nuvargę nuo kelionės, dvi dienas buvo be duonos, nes trokšdami pamatyti Jėzų pamiršo pasiimti ko nors valgyti, tad valgė žalias žoleles, todėl negalėjo išvykti kaip kiti. Tada Jėzus, tai pastebėjęs, pasigailėjo jų ir tarė Pilypui: „Kur rasime duonos jiems, kad jie nenumirtų iš bado?“ Pilypas atsakė: „Viešpatie, du šimtai aukso gabalų negalėtų nupirkti tiek duonos, kad kiekvienas paragautų po truputį.“ Tada tarė Andriejus: „Čia yra vaikas, kuris turi penkis kepalus ir dvi žuvis, bet kas tai tarp tiek daugelio?“ Jėzus atsakė: „Liepkite miniai susėsti.“ Ir jie susėdo ant žolės po penkiasdešimt ir po keturiasdešimt. Tuomet tarė Jėzus: „Dievo vardu!“ Ir jis paėmė duoną, pasimeldė Dievui ir tada laužė duoną, kurią davė mokiniams, o mokiniai davė ją miniai; ir taip pat jie darė su žuvimis. Kiekvienas valgė ir kiekvienas pasisotino. Tada Jėzus tarė: „Surinkite tai, kas liko.“ Taigi mokiniai surinko tuos trupinius ir pripildė dvylika krepšių. Tuomet kiekvienas dėjo ranką prie savo akių, sakydamas: „Ar aš pabudęs, ar sapnuoju?“ Ir jie pasiliko, kiekvienas, valandos tarpą. Tarsi nesavi dėl didžio stebuklo. Vėliau Jėzus, padėkojęs Dievui, paleido juos, bet buvo septyniasdešimt du vyrai, kurie nenorėjo jo palikti; todėl Jėzus, matydamas jų tikėjimą, pasirinko juos mokiniais.

Jėzus, pasitraukęs į tuščią dykumos dalį Tyre netoli Jordano, sušaukė septyniasdešimt du kartu su dvylika, ir, atsisėdęs ant akmens, liepė jiems sėstis šalia jo. Ir jis atvėrė burną su atodūsiu ir tarė: „Šią dieną matėme didelę nedorybę Judėjoje ir Izraelyje, tokią, kad mano širdis dreba mano krūtinėje iš Dievo baimės. Iš tiesų sakau jums, kad Dievas pavydi dėl savo garbės ir myli Izraelį kaip mylimasis. Jūs žinote, kad kai jaunuolis myli ponią, o ji nemyli jo, bet kitą, jis supyksta ir užmuša savo varžovą. Lygiai taip, sakau jums, daro Dievas: nes, kai Izraelis mylėjo ką nors taip, kad pamiršo Dievą, Dievas pavertė tą dalyką nieku. Dabar koks dalykas yra brangesnis Dievui čia, žemėje, nei kunigystė ir šventoji Šventykla? Vis dėlto, pranašo Jeremijo laikais, kai žmonės pamiršo Dievą ir gyrėsi tik Šventykla, nes visame pasaulyje nebuvo kitos tokios, Dievas pakėlė savo rūstybę per Nebukadnecarą, Babilono karalių, ir su armija privertė jį paimti šventąjį miestą ir sudeginti jį su šventąja Šventykla, taip, kad šventi dalykai, kuriuos Dievo pranašai drebėjo paliesti, buvo sutrypti kojomis netikėlių, pilnų nedorybės. Abraomas mylėjo savo sūnų Izmaelį šiek tiek labiau nei derėjo, tad norėdamas užmušti tą blogą meilę iš Abraomo širdies, Dievas įsakė, kad jis paaukotų savo sūnų: ką jis būtų padaręs, jei peilis būtų pjovęs. Dovydas karštai mylėjo Abšalomą, ir todėl Dievas padarė taip, kad sūnus sukilo prieš savo tėvą ir buvo pakabintas už plaukų bei nužudytas Joabo. O baisus Dievo teismas, kad Abšalomas mylėjo savo plaukus virš visų dalykų, ir tai pavirto virve jam pakarti! Nekaltasis Jobas buvo arti to, kad mylėtų savo septynis sūnus ir tris dukteris [per daug], kai Dievas atidavė jį į Šėtono rankas, kuris ne tik atėmė iš jo sūnus ir jo turtus per vieną dieną, bet ir ištiko jį sunkia liga, tokia, kad kirminai ėjo iš jo kūno septynerius metus. Mūsų tėvas Jokūbas mylėjo Juozapą labiau nei kitus savo sūnus, tad Dievas lėmė jam būti parduotam, ir lėmė Jokūbui būti apgautam tų pačių sūnų, taip, kad jis tikėjo, jog žvėrys sudraskė jo sūnų, ir taip gyveno gedėdamas dešimt metų.

100

Kaip gyvas Dievas, broliai, aš bijau, kad Dievas supyks ant manęs. Todėl turite eiti per Judėją ir Izraelį, skelbdami tiesą dvylikai genčių, kad jie nebebūtų apgauti.“ Mokiniai atsakė su baime, verkdami: „Mes darysime viską, ką mums liepsi [daryti].“ Tada Jėzus tarė: „Melskimės ir pasninkaukime tris dienas, ir nuo šiol kiekvieną vakarą, kai pasirodys pirmoji žvaigždė, kai meldžiamasi Dievui, melskimės tris kartus, prašydami jį gailestingumo tris kartus: nes Izraelio nuodėmė yra tris kartus sunkesnė nei kitos nuodėmės.“ „Tebūnie taip“, – atsakė mokiniai. Kai trečia diena baigėsi, ketvirtos dienos rytą, Jėzus sušaukė visus mokinius ir apaštalus ir tarė jiems: „Barnabas ir Jonas pasiliks su manimi: jūs kiti turite eiti per visą Samarijos, Judėjos ir Izraelio kraštą, skelbdami atgailą: nes kirvis pridėtas prie medžio, kad jį nukirstų. Ir melskitės už ligonius, nes Dievas davė man valdžią virš kiekvienos ligos.“ Tada tas, kuris rašo, tarė: „O Mokytojau, jei tavo mokinių paklaus, kaip jie turėtų parodyti atgailą, ką jie atsakys?“ Jėzus atsakė: „Kai žmogus pameta kapšą, ar jis atgręžia atgal tik savo akį, kad jį pamatytų? Ar savo ranką, kad jį paimtų? Ar savo liežuvį, kad paklaustų? Ne, bet jis atgręžia atgal visą savo kūną ir įdarbina kiekvieną savo sielos galią, kad jį rastų. Ar tai tiesa?“ Tada tas, kuris rašo, atsakė: „Tai visiška tiesa.“

101

Tada Jėzus tarė: „Atgaila yra blogo gyvenimo apvertimas: nes kiekvienas pojūtis turi būti pasuktas priešingai tam, ką jis darė nusidėdamas. Vietoj malonumo turi būti gedulas; vietoj juoko – verksmas; vietoj lėbavimų – pasninkai; vietoj miegojimo – budėjimai; vietoj laisvalaikio – veikla; vietoj geismo – skaistybė; tegul pasakojimai virsta malda, o godumas – išmalda.“ Tada tas, kuris rašo, atsakė: „Bet jei jų paklaus, kaip mes turime gedėti, kaip mes turime verkti, kaip mes turime pasninkauti, kaip mes turime rodyti veiklą, kaip mes turime išlikti skaistūs, kaip mes turime melstis ir duoti išmaldą; kokį atsakymą jie duos? Ir kaip jie atliks atgailą tinkamai, jei nežino, kaip atgailauti.“ Jėzus atsakė: „Tu paklausei [gero klausimo], o Barnabai, ir aš noriu atsakyti visiems pilnai, jei tai malonu Dievui. Taigi šiandien kalbėsiu jums apie atgailą bendrai, ir tai, ką sakau vienam, sakau visiems. Žinokite tad, kad atgaila labiau nei kas kita turi būti daroma dėl tyros meilės Dievui; kitaip bus tuščia atgailauti. Kalbėsiu jums palyginimu. Kiekvienas pastatas, jei jo pamatas pašalinamas, griūva į griuvėsius: ar tai tiesa?“ „Tai tiesa“, – atsakė mokiniai. Tada Jėzus tarė: „Mūsų išgelbėjimo pamatas yra Dievas, be kurio nėra išgelbėjimo. Kai žmogus nusideda, jis praranda savo išgelbėjimo pamatą; tad būtina pradėti nuo pamato. Pasakykite man, jei jūsų vergai būtų jus įžeidę, ir jūs žinotumėte, kad jie sielojasi ne dėl to, kad jus įžeidė, bet sielojasi praradę savo atlygį, ar atleistumėte jiems? Tikrai ne. Sakau jums, kad tai yra tai, ką Dievas padarys tiems, kurie atgailauja dėl to, kad prarado rojų. Šėtonas, viso gėrio priešas, jaučia didelę sąžinės graužatį dėl to, kad prarado rojų ir gavo pragarą. Vis dėlto jis niekada neras gailestingumo. Ar žinote kodėl? Nes jis nemyli Dievo; ne, jis nekenčia savo Kūrėjo.

102

Iš tiesų sakau jums, kad kiekvienas gyvūnas pagal savo prigimtį, jei praranda tai, ko trokšta, gedi prarasto gėrio. Atitinkamai, nusidėjėlis, kuris nori būti tikrai atgailaujantis, turi turėti didelį troškimą nubausti savyje tai, ką jis padarė priešindamasis savo Kūrėjui: [tiek, kad] kai jis meldžiasi, jis nedrįstų prašyti rojaus iš Dievo, ar kad Dievas išlaisvintų jį iš pragaro, bet proto sumišime, parpuolęs prieš Dievą, jis savo maldoje sako: „Štai kaltasis, o Viešpatie, kuris įžeidė tave be jokios priežasties, pačiu tuo metu, kai turėjo tau tarnauti. Čia jis siekia, kad tai, ką jis padarė, būtų nubausta tavo ranka, o ne Šėtono, Tavo priešo, ranka; idant bedieviai nesidžiaugtų dėl tavo kūrinių. Bausk, bausk kaip tau patinka, o Viešpatie, nes tu niekada neduosi man tiek kančios, kiek šis nedorėlis nusipelno.“ Nusidėjėlis, laikydamasis šio [atgailos] būdo, ras gailestingumą pas Dievą proporcingai [tam, kiek] jis trokšta teisingumo. Tikrai, nusidėjėlio juokas yra bjauri šventvagystė, kadangi šis pasaulis teisingai vadinamas mūsų tėvo Dovydo ašarų pakalne. Buvo karalius, kuris įsivaikino vieną iš savo vergų kaip sūnų [ir] padarė jį viso, ką turėjo, valdovu. Nutiko taip, kad dėl nedoro žmogaus apgavystės nelaimėlis užsitraukė karaliaus nemalonę, taip, kad jis kentė didelius vargus, ne tik savo turte, bet ir būdamas niekinamas bei atimant viską, ką jis laimėdavo kiekvieną dieną dirbdamas. Ar manote, kad toks žmogus juoktųsi bent kiek laiko?“ „Ne“, – atsakė mokiniai, – „nes jei karalius būtų tai sužinojęs, jis būtų liepęs jį nužudyti, matydamas jį juokiantis iš karaliaus nemalonės. Bet tikėtina, kad jis verktų dieną ir naktį.“ Tada Jėzus verkė sakydamas: „Vargas pasauliui, nes jis tikras dėl amžinos kančios. O apgailėtina žmonija, kad Dievas pasirinko tave kaip sūnų, dovanodamas tau rojų, dėl ko tu, o apgailėtinasis, veikiant Šėtonui, užsitraukei Dievo nemalonę, ir buvai išvarytas iš rojaus bei pasmerktas nešvariam pasauliui, kur viską gauni su vargu ir kiekvienas geras darbas atimamas iš tavęs dėl nuolatinio nusidėjimo. O pasaulis tiesiog juokiasi, ir, kas blogiau, tas, kuris yra didžiausias nusidėjėlis, juokiasi daugiau nei kiti! Todėl bus taip, kaip sakėte: kad Dievas paskelbs amžinos mirties nuosprendį nusidėjėliui, kuris juokiasi iš savo nuodėmių ir neverkia.“

103

Nusidėjėlio verksmas turi būti panašus į tėvo, kuris verkia dėl savo sūnaus, esančio arti mirties. O žmogaus beprotybe, kuris verkia dėl kūno, kurį paliko siela, bet neverkia dėl sielos, kurią dėl nuodėmės paliko Dievo gailestingumas! Pasakykite man, jei jūreivis, kurio laivas sudužo audroje, verksmu galėtų atgauti viską, ką prarado, ką jis darytų? Tikra tiesa, kad jis graudžiai verktų. Bet aš sakau jums tiesą, kad viskame, dėl ko žmogus verkia, jis nusideda, išskyrus tuos atvejus, kai verkia dėl savo nuodėmės. Nes kiekviena nelaimė, kuri ištinka žmogų, ateina jam nuo Dievo jo išgelbėjimui, todėl jis turėtų džiaugtis [kai ji jį ištinka]. Bet nuodėmė ateina nuo velnio žmogaus pasmerkimui, ir [visgi] žmogus dėl to neliūdi. Tikrai čia galite suvokti, kad žmogus siekia nuostolio, o ne naudos.“ Baltramiejus tarė: „Viešpatie, ką daryti tam, kuris negali verkti, nes jo širdis svetima ašaroms?“ Jėzus atsakė: „Ne visi tie, kurie lieja ašaras, verkia, o Baltramiejau. Kaip gyvas Dievas, yra žmonių, iš kurių akių niekada neiškrito ašara, bet jie verkė labiau nei tūkstantis tų, kurie lieja ašaras. Nusidėjėlio verksmas yra žemiško prisirišimo sunaikinimas per sielvarto stiprumą. Lygiai kaip saulės šviesa apsaugo nuo puvimo tai, kas padėta viršuje, taip šis sunaikinimas apsaugo sielą nuo nuodėmės. Jei Dievas suteiktų tikrai atgailaujančiam tiek ašarų, kiek jūra turi vandenų, jis trokštų kur kas daugiau: ir taip tas troškimas sunaudoja tą mažą lašelį, kurį jis išlieja, kaip liepsnojanti krosnis sunaudoja vandens lašą. Bet tie, kurie lengvai pratrūksta verksmu, yra panašūs į arklį, kuris bėga tuo greičiau, kuo lengviau yra pakrautas.

104

Iš tiesų yra žmonių, kurie turi ir vidinį jausmą, ir išorines ašaras. Bet tas, kuris toks yra, bus Jeremijas. Verkime Dievas matuoja labiau sielvartą nei ašaras.“ Tada Jonas tarė: „O Mokytojau, kaip žmogus praranda verkdamas dėl kitų dalykų nei nuodėmė?“ Jėzus atsakė: „Jei Erodas duotų tau saugoti apsiaustą, o vėliau jį iš tavęs atimtų, ar turėtum priežastį verkti?“ „Ne“, – tarė Jonas. Tada Jėzus tarė: „Dabar žmogus turi mažiau priežasties verkti, kai ką nors praranda arba neturi to, ko norėtų; nes viskas ateina iš Dievo rankos. Atitinkamai, argi Dievas neturės galios tvarkyti savo paties daiktus pagal savo malonumą, o kvailas žmogau? Nes tavo nuosavybė yra vien tik nuodėmė; ir dėl jos turi verkti, o ne dėl ko nors kito.“ Matas tarė: „O Mokytojau, tu išpažinai prieš visą Judėją, kad Dievas neturi panašumo į žmogų, o dabar pasakei, kad žmogus gauna iš Dievo rankos; atitinkamai, kadangi Dievas turi rankas, jis turi panašumą į žmogų.“ Jėzus atsakė: „Tu klysti, o Matai, ir daugelis taip klydo, nežinodami žodžių prasmės. Nes žmogus turi žiūrėti ne į išorinę žodžių [formą], bet į prasmę; matant, kad žmogaus kalba yra tarsi vertėjas tarp mūsų ir Dievo. Argi nežinojai, kad kai Dievas norėjo kalbėti mūsų tėvams ant Sinajaus kalno, mūsų tėvai šaukė: „Kalbėk tu mums, o Moze, ir tegul Dievas nekalba mums, kad nemirtume“? Ir ką sakė Dievas per pranašą Izaiją, jei ne tai, kad kiek dangus yra toli nuo žemės, tiek Dievo keliai yra toli nuo žmonių kelių, ir Dievo mintys nuo žmonių minčių?

105

Dievas yra toks neišmatuojamas, kad aš drebu jį apibūdindamas. Bet būtina, kad pateikčiau jums palyginimą. Sakau jums tad, kad dangų yra devyni ir kad jie nutolę vienas nuo kito tiek, kiek pirmasis dangus nutolęs nuo žemės, o šis nuo žemės nutolęs per penkių šimtų metų kelionę. Todėl žemė nuo aukščiausio dangaus nutolusi per keturių tūkstančių penkių šimtų metų kelionę. Atitinkamai sakau jums, kad [žemė] pirmojo dangaus atžvilgiu yra kaip adatos smaigalys, o pirmasis dangus lygiai taip pat antrojo atžvilgiu yra kaip taškas, ir panašiai visi dangūs yra žemesni vienas už kitą. Bet visas žemės dydis kartu su visais dangumis rojaus atžvilgiu yra kaip taškas, ne, kaip smiltelė. Ar ši didybė yra neišmatuojama?“ Mokiniai atsakė: „Taip, tikrai.“ Tada Jėzus tarė: „Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, visata prieš Dievą yra maža kaip smiltelė, ir Dievas yra tiek kartų didesnis [už ją], kiek reikėtų smiltelių užpildyti visiems dangums ir rojui, ir dar daugiau. Dabar apsvarstykite, ar Dievas turi kokią nors proporciją su žmogumi, kuris yra mažas molio gabalėlis, stovintis ant žemės. Saugokitės tad, kad imtumėte prasmę, o ne plikus žodžius, jei norite turėti amžinąjį gyvenimą.“ Mokiniai atsakė: „Tik Dievas gali pažinti save, ir tiesa yra tai, ką sakė pranašas Izaijas: „Jis paslėptas nuo žmogiškų jutimų.“ Jėzus atsakė: „Taip yra tiesa; todėl, kai būsime rojuje, mes pažinsime Dievą, kaip čia atskiriama jūra nuo lašo sūraus vandens. Grįždamas prie savo kalbos, sakau jums, kad vien dėl nuodėmės reikia verkti, nes nusidėdamas žmogus apleidžia savo Kūrėją. Bet kaip verks tas, kuris dalyvauja lėbavimuose ir puotose? Jis verks lygiai taip, kaip ledas įžiebs ugnį! Jūs privalote paversti lėbavimus pasninkais, jei norite viešpatauti savo jutimams, nes taip viešpatauja mūsų Dievas.“ Tadas tarė: „Vadinasi, Dievas turi jutimus, kuriems viešpatauja.“ Jėzus atsakė: „Ar vėl grįžti prie sakymo „Dievas turi tai“, „Dievas yra toks“? Pasakyk man, ar žmogus turi jutimus?“ „Taip“, – atsakė mokiniai. Jėzus tarė: „Ar galima rasti žmogų, kuris turėtų gyvybę, bet jame neveiktų jutimai?“ „Ne“, – sakė mokiniai. „Jūs klystate“, – tarė Jėzus, – „nes tas, kuris yra aklas, kurčias, nebylys ir sužalotas – kur jo jutimai? Ir kai žmogus yra nualpęs?“ Tada mokiniai sutriko; tuomet Jėzus tarė: „Yra trys dalykai, kurie sudaro žmogų: tai siela, jutimas ir kūnas, kiekvienas pats savaime atskiras. Mūsų Dievas sukūrė sielą ir kūną, kaip girdėjote, bet dar negirdėjote, kaip jis sukūrė jutimą. Todėl rytoj, jei Dievui patiks, papasakosiu jums viską.“ Ir tai pasakęs Jėzus padėkojo Dievui ir pasimeldė už mūsų tautos išgelbėjimą, o mes kiekvienas sakėme: „Amen.“

106

Baigęs aušros maldą, Jėzus atsisėdo po palme, ir ten jo mokiniai prisiartino prie jo. Tada Jėzus tarė: „Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, daugelis klysta dėl mūsų gyvybės. Nes siela ir jutimas yra taip glaudžiai sujungti, kad didžioji dalis žmonių tvirtina sielą ir jutimą esant vienu ir tuo pačiu dalyku, skirstydami tai pagal veikimą, o ne pagal esmę, vadindami tai jusline, augaline ir intelektualine siela. Bet aš sakau jums tiesą: siela yra viena, kuri mąsto ir gyvena. O kvailiai, kur jie ras intelektualinę sielą be gyvybės? Tikrai niekada. Bet gyvybė be jutimų bus lengvai rasta, kaip matoma be sąmonės esančiame žmoguje, kai jutimas jį apleidžia.“ Tadas atsakė: „O Mokytojau, kai jutimas apleidžia gyvybę, žmogus neturi gyvybės.“ Jėzus atsakė: „Tai netiesa, nes žmogus netenka gyvybės tada, kai siela pasitraukia; nes siela nebegrįžta į kūną, nebent per stebuklą. Bet jutimas pasitraukia dėl baimės, kurią patiria, arba dėl didelio sielvarto, kurį turi siela. Nes jutimą Dievas sukūrė malonumui, ir vien tuo jis gyvena, lygiai kaip kūnas gyvena maistu, o siela gyvena pažinimu ir meile. Šis jutimas dabar maištauja prieš sielą dėl pasipiktinimo, kurį jaučia netekęs rojaus malonumo per nuodėmę. Todėl yra didžiausias poreikis maitinti jį dvasiniu malonumu tam, kuris nenori, kad jis gyventų kūnišku malonumu. Ar suprantate? Iš tiesų sakau jums, kad Dievas, sukūręs jį, pasmerkė jį pragarui ir nepakeliamam sniegui bei ledui; nes jis sakė, kad yra Dievas; bet kai jis atėmė iš jo maitinimą, atimdamas maistą, jis išpažino, kad yra Dievo vergas ir jo rankų darbas. O dabar pasakykite man, kaip jutimas veikia bedieviuose? Tikrai, jis yra kaip Dievas juose: matant, kad jie seka jutimu, apleisdami protą ir Dievo Įstatymą. Dėl to jie tampa bjaurūs ir nedaro nieko gero.“

107

„Ir taip pirmas dalykas, kuris seka po sielvarto dėl nuodėmės, yra pasninkas. Nes tas, kuris mato, kad tam tikras maistas jį susargdina, ir bijo mirties, pasigailėjęs, kad jį valgė, atsisako jo, kad nesusirgtų. Taip turėtų daryti ir nusidėjėlis. Suvokdamas, kad malonumas privertė jį nusidėti prieš Dievą, savo kūrėją, sekant jutimu šiuose pasaulio gėriuose, tegul jis sielojasi taip padaręs, nes tai atima iš jo Dievą, jo gyvybę, ir duoda jam amžinąją pragaro mirtį. Bet kadangi žmogus gyvendamas turi poreikį imti šiuos pasaulio gėrius, čia būtinas pasninkas. Tad tegul jis imasi marinti jutimą ir pažinti Dievą kaip savo viešpatį. Ir kai jis mato, kad jutimas bjaurisi pasninkais, tegul pateikia jam pragaro būklę, kur negaunama jokio malonumo, tik begalinis sielvartas; tegul pateikia jam rojaus malonumus, kurie yra tokie dideli, kad vienos rojaus malonumo kruopelytės vertė didesnė už visus pasaulio malonumus. Nes taip jis lengvai nurims; nes geriau tenkintis mažu, norint gauti daug, nei būti nepasotinamam mažuose dalykuose ir netekti visko bei pasilikti kančiose. Kad gerai pasninkautumėte, turėtumėte prisiminti turtingąjį puotautoją. Nes jis, norėdamas čia, žemėje, kasdien prabangiai maitintis, buvo amžinai atskirtas nuo vieno vandens lašo: tuo tarpu Lozorius, tenkindamasis trupiniais čia, žemėje, gyvens amžinai pilnoje rojaus malonumų gausybėje. Bet tegul atgailaujantis būna atsargus; nes Šėtonas siekia panaikinti kiekvieną gerą darbą, ir labiau atgailaujančiame nei kituose, nes atgailaujantis sukilo prieš jį, ir iš jo ištikimo vergo tapo maištingu priešu. Todėl Šėtonas sieks padaryti taip, kad jis jokiu būdu nepasninkautų, prisidengdamas ligos pretekstu, o kai tai nepadės, jis kvies jį į kraštutinį pasninką, kad jis susirgtų ir vėliau gyventų prabangiai. Ir jei jam tai nepavyks, jis sieks padaryti taip, kad jis savo pasninką nukreiptų tik į kūnišką maistą, idant jis būtų panašus į jį patį, kuris niekada nevalgo, bet visada nusideda. Kaip gyvas Dievas, bjauru yra atimti iš kūno maistą ir pripildyti sielą puikybės, niekinant tuos, kurie nepasninkauja, ir laikant save geresniu už juos. Pasakykite man, ar ligonis didžiuosis dieta, kurią jam paskyrė gydytojas, ir vadins bepročiais tuos, kuriems dieta nepaskirta? Tikrai ne. Bet jis liūdės dėl ligos, dėl kurios jam tenka laikytis dietos. Lygiai taip sakau jums, kad atgailaujantis neturėtų didžiuotis savo pasninku ir niekinti tų, kurie nepasninkauja; bet jis turėtų liūdėti dėl nuodėmės, dėl kurios pasninkauja. Taip pat pasninkaujantis atgailautojas neturėtų ieškoti prabangaus maisto, bet turėtų tenkintis prastu maistu. Argi žmogus duos prabangų maistą šuniui, kuris kanda, ir arkliui, kuris spardosi? Ne, tikrai, bet veikiau priešingai. Ir tegul to pakanka jums apie pasninką.“

108

„Klausykite tad, ką pasakysiu jums apie budėjimą. Nes lygiai kaip yra dvi miego rūšys, t. y. kūno ir sielos, taip privalote būti atidūs budėdami, kad kol kūnas budi, siela nemiegotų. Nes tai būtų sunkiausia klaida. Pasakykite man palyginimu: yra žmogus, kuris eidamas atsitrenkia į uolą, ir norėdamas išvengti dar vieno smūgio koja, jis trenkiasi į ją galva – kokia yra tokio žmogaus būsena?“ „Apgailėtina“, – atsakė mokiniai, – „nes toks žmogus yra pamišęs.“ Tada Jėzus tarė: „Gerai atsakėte, nes iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris budi kūnu, bet miega siela, yra pamišęs. Kaip dvasinė negalia yra sunkesnė už kūnišką, taip ją sunkiau išgydyti. Todėl argi toks nelaimėlis didžiuosis nemiegodamas kūnu, kuris yra gyvybės koja, tuo tarpu kai nesuvokia savo vargo, kad miega siela, kuri yra gyvybės galva? Sielos miegas yra Dievo ir jo baisaus teismo užmarštis. Siela, kuri budi, yra ta, kuri viskame ir kiekvienoje vietoje suvokia Dievą, ir viskame, per viską ir virš visko dėkoja jo didybei, žinodama, kad visada kiekvieną akimirką gauna malonę ir gailestingumą iš Dievo. Todėl jo didybės baimėje jos ausyse visada skamba tas angeliškas posakis: „Kūriniai, ateikite į teismą, nes jūsų Kūrėjas nori jus teisti.“ Nes ji įprastai visada pasilieka tarnystėje Dievui. Pasakykite man, ko trokštate labiau: matyti žvaigždės šviesoje ar saulės šviesoje?“ Andriejus atsakė: „Saulės šviesoje; nes žvaigždės šviesoje negalime matyti aplinkinių kalnų, o saulės šviesoje matome mažiausią smiltelę. Todėl žvaigždės šviesoje einame su baime, bet saulės šviesoje einame saugiai.“

109

Jėzus atsakė: „Lygiai taip sakau jums, kad turėtumėte budėti siela prie teisingumo saulės, [kuri yra] mūsų Dievas, ir nesigirti kūno budėjimais. Todėl visiška tiesa, kad kūniško miego reikia vengti kiek įmanoma, bet [vengti jo] visiškai yra neįmanoma, jutimui ir kūnui esant apsunkintiems maisto, o protui – reikalų. Todėl tegul tas, kuris nori mažai miegoti, vengia per daug reikalų ir daug maisto. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, leistina kiekvieną naktį šiek tiek pamiegoti, bet niekada neleistina pamiršti Dievo ir jo baisaus teismo: o sielos miegas yra tokia užmarštis.“ Tada atsakė tas, kuris rašo: „O Mokytojau, kaip mes galime visada turėti Dievą atmintyje? Tikrai, mums tai atrodo neįmanoma.“ Jėzus tarė atsidusęs: „Tai yra didžiausias vargas, kurį žmogus gali kentėti, o Barnabai. Nes žmogus čia, žemėje, negali visada turėti Dievo, savo kūrėjo, atmintyje; išskyrus tuos, kurie yra šventi, nes jie visada turi Dievą atmintyje, kadangi turi savyje Dievo malonės šviesą, todėl negali pamiršti Dievo. Bet pasakykite man, ar matėte tuos, kurie apdirba skaldytus akmenis, kaip per nuolatinę praktiką jie taip išmoko kalti, kad kalba su kitais ir visą laiką kala geležiniu įrankiu, kuris apdirba akmenį, nežiūrėdami į geležį, ir visgi nesusitrenkia rankų? Dabar darykite taip pat. Trokškite būti šventi, jei norite visiškai nugalėti šį užmaršties vargą. Tikra tiesa, kad vanduo perskelia kiečiausias uolas vienu lašu, krentančiu ten ilgą laiką. Ar žinote, kodėl nenugalėjote šio vargo? Nes nesuvokėte, kad tai yra nuodėmė. Sakau tau tad, kad tai yra klaida, kai kunigaikštis duoda tau dovaną, o žmogau, jei užmerki akis ir atsuki jam nugarą. Lygiai taip klysta tie, kurie pamiršta Dievą, nes visą laiką žmogus gauna iš Dievo dovanas ir gailestingumą.“

110

„Dabar pasakykite man, ar mūsų Dievas visą laiką teikia jums [savo dosnumą]? Taip, tikrai; nes be paliovos jis teikia jums kvėpavimą, kuriuo gyvenate. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kiekvieną kartą, kai jūsų kūnas gauna kvėpavimą, jūsų širdis turėtų sakyti: „Ačiū Dievui!“ Tada tarė Jonas: „Visiška tiesa, ką sakai, o Mokytojau; pamokyk mus todėl būdo pasiekti šią palaimintą būseną.“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, neįmanoma pasiekti tokios būsenos žmogaus jėgomis, bet veikiau Dievo, mūsų Viešpaties, gailestingumu. Iš tiesų tiesa, kad žmogus turėtų trokšti gėrio, kad Dievas jam jį duotų. Pasakykite man, kai esate prie stalo, ar imate tą mėsą, į kurią net nežiūrėtumėte? Ne, tikrai. Lygiai taip sakau jums, kad negausite to, ko netrokšite. Dievas gali, jei trokštate šventumo, padaryti jus šventus greičiau nei per akies mirksnį, bet tam, kad žmogus suvoktų dovaną ir davėją, mūsų Dievas nori, kad mes lauktume ir prašytume. Ar matėte tuos, kurie mokosi šaudyti į taikinį? Tikrai jie daug kartų šauna veltui. Vis dėlto jie niekada nenori šauti veltui, bet visada viliasi pataikyti į taikinį. Dabar darykite tai jūs, kurie visada trokštate turėti mūsų Dievą atmintyje, ir kai pamirštate, liūdėkite; nes Dievas duos jums malonę pasiekti viską, ką pasakiau. Pasninkas ir dvasinis budėjimas yra taip sujungti vienas su kitu, kad jei kas nutraukia budėjimą, tuojau pat pasninkas yra nutrauktas. Nes nusidėdamas žmogus nutraukia sielos pasninką ir pamiršta Dievą. Taip yra, kad budėjimas ir pasninkas sielos atžvilgiu visada būtini mums ir visiems žmonėms. Nes niekam nevalia nusidėti. Bet kūno pasninkas ir jo budėjimai, tikėkite manimi, neįmanomi visą laiką, nei visiems asmenims. Nes yra ligonių ir senų žmonių, nėščių moterų, žmonių, kurie laikosi dietos, vaikų ir kitų, kurie yra silpno sudėjimo. Nes iš tiesų kiekvienas, lygiai kaip rengiasi pagal savo tinkamą dydį, taip turėtų pasirinkti savo pasninko [būdą]. Nes lygiai kaip vaiko drabužiai netinka trisdešimties metų vyrui, lygiai taip vieno budėjimai ir pasninkai netinka kitam.“

111

„Bet saugokitės, nes Šėtonas naudos visas savo jėgas, [kad pasiektų], jog budėtumėte naktį, o vėliau miegotumėte, kai pagal Dievo įsakymą turėtumėte melstis ir klausytis Dievo žodžio. Pasakykite man, ar jums patiktų, jei jūsų draugas suvalgytų mėsą, o jums duotų kaulus?“ Petras atsakė: „Ne, mokytojau, nes toks neturėtų būti vadinamas draugu, bet pasityčiotoju.“ Jėzus atsidusęs atsakė: „Gerai pasakei tiesą, o Petrai, nes iš tiesų kiekvienas, kuris budi kūnu daugiau nei būtina, miegodamas ar turėdamas galvą apsunkusią nuo snaudulio, kai turėtų melstis ar klausytis Dievo žodžių, toks nelaimėlis tyčiojasi iš Dievo, savo kūrėjo, ir taip yra kaltas dėl tokios nuodėmės. Be to, jis yra plėšikas, matant, kad jis vagia laiką, kurį turėtų atiduoti Dievui, ir leidžia jį tada ir tiek, kiek jam patinka. Iš geriausio vyno indo žmogus davė gerti savo priešams tol, kol vynas buvo geriausias, bet kai vynas pasiekė nuosėdas, jis davė gerti savo šeimininkui. Ką, manote, šeimininkas padarys savo tarnui, kai viską sužinos ir tarnas stovės prieš jį? Tikrai, jis jį sumuš ir užmuš teisingame pasipiktinime pagal pasaulio įstatymus. Ir dabar ką Dievas padarys žmogui, kuris praleidžia geriausią savo laiką reikaluose, o blogiausią – maldoje ir Įstatymo studijavime? Vargas pasauliui, nes šia ir didesne nuodėme apsunkinta jo širdis! Atitinkamai, kai sakiau jums, kad juokas turėtų virsti verksmu, puotos – pasninku, o miegas – budėjimu, aš apėmiau trimis žodžiais viską, ką girdėjote: kad čia, žemėje, visada reikia verkti, ir kad verksmas turi būti iš širdies, nes Dievas, mūsų kūrėjas, yra įžeistas; kad turite pasninkauti, idant viešpatautumėte jutimui, ir budėti, idant nenusidėtumėte; ir kad kūniškas verksmas, kūniškas pasninkas ir budėjimas turėtų būti priimami pagal kiekvieno sudėjimą.“

112

Tai pasakęs, Jėzus tarė: „Mums reikia ieškoti lauko vaisių, kuriais galėtume palaikyti savo gyvybę, nes jau aštuonios dienos, kai nevalgėme duonos. Todėl aš melsiuosi mūsų Dievui ir lauksiu jūsų su Barnabu.“

Taigi visi mokiniai ir apaštalai išėjo po keturis ir po šešis ir nuėjo savo keliu pagal Jėzaus žodį. Su Jėzumi liko tas, kuris rašo; tuomet Jėzus verkdamas tarė: „O Barnabai, būtina, kad atskleisčiau tau dideles paslaptis, kurias, po to, kai aš iškeliausiu iš pasaulio, tu atskleisi jam.“

Tada atsakė tas, kuris rašo, verkdamas, ir tarė: „Leisk man verkti, o mokytojau, ir kitiems žmonėms taip pat, nes mes esame nusidėjėliai. O tau, kuris esi šventasis ir Dievo pranašas, nedera tiek daug verkti.“

Jėzus atsakė: „Tikėk manimi, Barnabai, kad aš negaliu verkti tiek, kiek turėčiau. Nes jei žmonės nebūtų vadinę manęs Dievu, aš būčiau matęs Dievą čia taip, kaip jis bus matomas rojuje, ir būčiau buvęs saugus nebijoti teismo dienos. Bet Dievas žino, kad aš esu nekaltas, nes niekada neturėjau minties būti laikomas daugiau nei vargšu vergu. Ne, sakau tau, kad jei nebūčiau buvęs vadinamas Dievu, aš būčiau buvęs paimtas į rojų, kai iškeliausiu iš pasaulio, tuo tarpu dabar neisiu ten iki teismo. Dabar matai, ar turiu priežastį verkti. Žinok, o Barnabai, kad dėl to turėsiu didelį persekiojimą ir būsiu parduotas vieno iš savo mokinių už trisdešimt pinigų. Dėl ko esu tikras, kad tas, kuris mane parduos, bus užmuštas mano vardu, nes Dievas paims mane iš žemės ir pakeis išdaviko išvaizdą taip, kad kiekvienas tikės jį esant manimi; vis dėlto, kai jis mirs bloga mirtimi, aš pasiliksiu toje negarbėje ilgą laiką pasaulyje. Bet kai ateis Mahometas, šventasis Dievo Pasiuntinys, ta gėda bus nuimta. Ir tai Dievas padarys, nes aš išpažinau tiesą apie Mesiją; kuris suteiks man šį atlygį, kad būsiu žinomas esantis gyvas ir svetimas tai gėdingai mirčiai.“

Tada atsakė tas, kuris rašo: „O mokytojau, pasakyk man, kas tas nelaimėlis, nes aš mielai jį pasmaugčiau negyvai.“

„Tylėk“, – atsakė Jėzus, – „nes taip nori Dievas, ir jis negali daryti kitaip; bet žiūrėk, kad kai mano motina sielosis dėl tokio įvykio, pasakytum jai tiesą, kad ji būtų paguosta.“

Tada atsakė tas, kuris rašo: „Visa tai padarysiu, o mokytojau, jei Dievui patiks.“

113

Kai mokiniai atėjo, jie atnešė kankorėžius, ir Dievo valia jie rado nemažą kiekį datulių. Taigi po vidurdienio maldos jie valgė su Jėzumi. Tuomet apaštalai ir mokiniai, matydami tą, kuris rašo, liūdno veido, bijojo, kad Jėzus turės greitai iškeliauti iš pasaulio. Todėl Jėzus paguodė juos, sakydamas: „Nebijokite, nes mano valanda dar neatėjo, kad aš jus palikčiau. Aš dar pasiliksiu su jumis trumpą laiką. Todėl turiu jus mokyti dabar, kad galėtumėte eiti, kaip sakiau, per visą Izraelį skelbti atgailą; idant Dievas pasigailėtų Izraelio nuodėmės. Tegul kiekvienas todėl saugosi tinginystės, ir dar labiau tas, kuris atlieka atgailą; nes kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus nukirstas ir įmestas į ugnį.

Buvo pilietis, kuris turėjo vynuogyną, ir jo viduryje turėjo sodą, kuriame buvo puikus figmedis; ant kurio trejus metus savininkas atėjęs nerado jokių vaisių, ir matydamas kiekvieną kitą medį ten vedantį vaisius, jis tarė savo vynuogininkui: „Nukirsk šį blogą medį, nes jis tik užima žemę.“

Vynuogininkas atsakė: „Ne taip, mano pone, nes tai gražus medis.“

„Tylėk“, – tarė savininkas, – „nes man nerūpi nenaudingas grožis. Turėtum žinoti, kad palmė ir balzamas yra kilnesni už figą. Bet aš buvau pasodinęs savo namo kieme palmės augalą ir vieną balzamo, kuriuos buvau aptvėręs brangiomis sienomis, bet kai šie nedavė vaisių, tik lapus, kurie kaupėsi ir pūdė žemę priešais namą, aš liepiau juos abu pašalinti. Ir kaip aš atleisiu figmedžiui toli nuo namo, kuris užima mano sodą ir mano vynuogyną, kur kiekvienas kitas medis veda vaisius? Tikrai aš to daugiau nepakęsiu.“

Tada tarė vynuogininkas: „Pone, dirva per daug derlinga. Palauk todėl dar vienus metus, nes aš apgenėsiu figmedžio šakas ir atimsiu iš jo dirvos derlingumą, įdėdamas prastos žemės su akmenimis, ir taip jis duos vaisių.“

Savininkas atsakė: „Dabar eik ir daryk taip; nes aš palauksiu, ir figmedis duos vaisių.“ Ar suprantate šį palyginimą?“

Mokiniai atsakė: „Ne, Viešpatie; todėl paaiškink jį mums.“

114

Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums, savininkas yra Dievas, o vynuogininkas yra jo įstatymas. Dievas, tad, turėjo rojuje palmę ir balzamą; nes Šėtonas yra palmė, o pirmasis žmogus – balzamas. Juos jis išvarė, nes jie nedavė gerų darbų vaisių, bet tarė bedieviškus žodžius, kurie buvo daugelio angelų ir daugelio žmonių pasmerkimas. Dabar, kai Dievas turi žmogų pasaulyje, tarp savo kūrinių, kurie tarnauja Dievui, visi jie, pagal jo įsakymą; ir žmogų, sakau, neduodantį vaisių, Dievas jį nukirstų ir atiduotų pragarui, matant, kad jis neatleido angelui ir pirmajam žmogui, bausdamas angelą amžinai, o žmogų tam tikrą laiką. Tuomet Dievo įstatymas sako, kad žmogus turi per daug gėrio šiame gyvenime, ir todėl būtina, kad jis kentėtų vargus ir būtų netekęs žemiškų gėrybių, idant darytų gerus darbus. Todėl mūsų Dievas laukia, kad žmogus atgailautų. Iš tiesų sakau jums, kad mūsų Dievas pasmerkė žmogų dirbti, kad, kaip sakė Jobas, Dievo draugas ir pranašas: „Kaip paukštis gimęs skraidyti, o žuvis plaukti, lygiai taip žmogus gimęs dirbti.“

Taip pat Dovydas, mūsų tėvas, Dievo pranašas, sako: „Valgydami savo rankų darbą būsime palaiminti, ir mums seksis gerai.“

Todėl tegul kiekvienas dirba pagal savo gebėjimus. Dabar pasakykite man, jei Dovydas, mūsų tėvas, ir Saliamonas, jo sūnus, dirbo savo rankomis, ką turėtų daryti nusidėjėlis?“

Tarė Jonas: „Mokytojau, dirbti yra tinkamas dalykas, bet tai turėtų daryti vargšai.“

Jėzus atsakė: „Taip, nes jie negali daryti kitaip. Bet argi nežinai, kad gėris, norint, kad jis būtų geras, turi būti laisvas nuo būtinybės? Taip saulė ir kitos planetos yra sustiprintos Dievo įsakymų, tad jos negali daryti kitaip, todėl jos neturės jokio nuopelno. Pasakykite man, kai Dievas davė įsakymą dirbti, jis nesakė: „Vargšas gyvens savo veido prakaitu“? Ir Jobas nesakė, kad: „Kaip paukštis gimęs skraidyti, taip vargšas gimęs dirbti“? Bet Dievas tarė žmogui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“, ir Jobas, kad „Žmogus gimęs dirbti“. Todėl [tik] tas, kuris nėra žmogus, yra laisvas nuo šio įsakymo. Tikrai dėl jokios kitos priežasties visi dalykai yra brangūs, tik todėl, kad yra didelė daugybė tinginių: jei šie dirbtų, vieni prižiūrėdami žemę, o kiti žvejodami vandenyje, pasaulyje būtų didžiausia gausa. Ir dėl jos trūkumo bus būtina duoti apyskaitą baisiąją teismo dieną.

115

Tegul žmogus man kai ką pasako. Ką jis atnešė į pasaulį, dėl ko norėtų gyventi tinginiaudamas? Tikra tiesa, kad jis gimė nuogas ir nepajėgus niekam. Vadinasi, viso to, ką jis rado, jis nėra savininkas, bet dalytojas. Ir jis turės duoti apyskaitą apie tai tą baisią dieną. Bjaurus geismas, kuris padaro žmogų panašų į bukus žvėris, turėtų būti labai bijomas; nes priešas yra iš paties namų, tad neįmanoma nueiti į jokią vietą, kur tavo priešas negalėtų ateiti. Ak, kiek daug pražuvo per geismą! Per geismą atėjo tvanas, tiek, kad pasaulis pražuvo prieš Dievo gailestingumą ir buvo išgelbėti tik Nojus ir aštuoniasdešimt trys žmonės.

Dėl geismo Dievas sunaikino tris nedorus miestus, iš kurių išsigelbėjo tik Lotas ir du jo vaikai.

Dėl geismo Benjamino gentis buvo beveik visiškai išnaikinta. Ir sakau jums tiesą, kad jei papasakočiau jums, kiek daug pražuvo per geismą, penkių dienų tarpo nepakaktų.“

Jokūbas atsakė: „O Mokytojau, ką reiškia geismas?“

Jėzus atsakė: „Geismas yra nežabotas meilės troškimas, kuris, nebūdamas nukreiptas proto, pralaužia žmogaus intelekto ir jausmų ribas; taip, kad žmogus, nepažindamas savęs, myli tai, ko turėtų nekęsti. Tikėkite manimi, kai žmogus myli daiktą ne todėl, kad Dievas jam tą daiktą davė, bet kaip jo savininkas, jis yra ištvirkėlis; nes sielą, kuri turėtų pasilikti vienybėje su Dievu, savo kūrėju, jis suvienijo su kūriniu. Ir taip Dievas dejuoja per pranašą Izaiją, sakydamas: „Tu ištvirkavai su daugeliu meilužių; vis dėlto sugrįžk pas mane, ir aš tave priimsiu.“

Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, jei žmogaus širdyje nebūtų vidinio geismo, jis nepupultų į išorinį; nes jei šaknis pašalinama, medis greitai miršta.

Todėl tegul žmogus tenkinasi žmona, kurią jam davė jo kūrėjas, ir tegul pamiršta bet kurią kitą moterį.“

Andriejus atsakė: „Kaip žmogus pamirš moteris, jei gyvena mieste, kur jų tiek daug?“

Jėzus atsakė: „O Andriejau, tikra tiesa, kad tam, kuris gyvena mieste, tai darys žalą; matant, kad miestas yra kempinė, kuri sugeria kiekvieną nedorybę.

116

Žmogui pridera gyventi mieste, lygiai kaip gyvena kareivis, kai turi priešų aplink tvirtovę, gindamasis nuo kiekvieno antpuolio ir visada bijodamas išdavystės iš piliečių pusės. Lygiai taip, sakau, tegul jis atremia kiekvieną išorinį nuodėmės viliojimą ir bijo jutimo, nes jis turi aukščiausią troškimą nešvariems dalykams. Bet kaip jis apsigins, jei nepabos akies, kuri yra kiekvienos kūniškos nuodėmės kilmė? Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, tas, kuris neturi kūniškų akių, yra saugus negauti bausmės, išskyrus tik iki trečio laipsnio, tuo tarpu tas, kuris turi akis, gauna ją iki septinto laipsnio.

Pranašo Elijo laikais atsitiko taip, kad Elijas, matydamas aklą žmogų verkiant, gero gyvenimo žmogų, paklausė jo, sakydamas: „Kodėl verki, o broli?“ Aklasis atsakė: „Aš verkiu, nes negaliu matyti pranašo Elijo, šventojo Dievo.“

Tada Elijas subarė jį, sakydamas: „Liaukis verkti, o žmogau, nes verkdamas tu nusidedi.“

Aklasis atsakė: „Dabar pasakyk man, ar nuodėmė matyti šventą Dievo pranašą, kuris prikelia mirusius ir priverčia ugnį nusileisti iš dangaus?“

Elijas atsakė: „Tu sakai netiesą, nes Elijas negali padaryti nieko iš to, ką sakai, nes jis yra žmogus kaip ir tu. Nes visi pasaulio žmonės negali padaryti, kad gimtų viena musė.“

Aklasis tarė: „Tu sakai tai, o žmogau, nes Elijas turbūt subarė tave už kokią nors tavo nuodėmę, todėl tu jo nekenti.“

Elijas atsakė: „Tebūnie malonu Dievui, kad sakytum tiesą; nes, o broli, jei aš nekęsciau Elijo, aš mylėčiau Dievą, ir kuo labiau nekęsciau Elijo, tuo labiau mylėčiau Dievą.“

Tuo aklasis labai supyko ir tarė: „Kaip gyvas Dievas, tu esi bedievis! Argi galima mylėti Dievą, nekenčiant Dievo pranašų? Dink tuojau pat, nes aš tavęs daugiau nebeklausysiu!“

Elijas atsakė: „Broli, dabar gali pamatyti savo intelektu, koks blogas yra kūniškas regėjimas. Nes tu trokšti regėjimo, kad pamatytum Eliją, ir nekenti Elijo savo siela.“

Aklasis atsakė: „Dabar dink! Nes tu esi velnias, kuris norėtų priversti mane nusidėti prieš šventąjį Dievo.“

Tada Elijas atsiduso ir su ašaromis tarė: „Tu pasakei tiesą, o broli, nes mano kūnas, kurį trokšti pamatyti, skiria tave nuo Dievo.“

Aklasis tarė: „Aš nenoriu tavęs matyti; ne, jei turėčiau akis, aš jas užmerkčiau, kad tavęs nematyčiau.“

Tada tarė Elijas: „Žinok, broli, kad aš esu Elijas!“

Aklasis atsakė: „Tu sakai netiesą.“

Tada tarė Elijo mokiniai: „Broli, jis tikrai yra Dievo pranašas Elijas.“

„Tegul jis pasako man“, – tarė aklasis, – „jei jis yra pranašas, iš kokios aš sėklos ir kaip tapau aklas?“

117

Elijas atsakė: „Tu esi iš Levio giminės; ir kadangi tu, įeidamas į Dievo šventyklą, geidulingai žiūrėjai į moterį, būdamas arti šventovės, mūsų Dievas atėmė tavo regėjimą.“

Tada aklasis verkdamas tarė: „Atleisk man, o šventasis Dievo pranaše, nes aš nusidėjau kalbėdamas su tavimi; nes jei būčiau tave matęs, nebūčiau nusidėjęs.“

Elijas atsakė: „Tegul mūsų Dievas atleidžia tau, o broli, nes kiek tai liečia mane, aš žinau, kad tu pasakei man tiesą, matant, kad kuo labiau aš nekenčiu savęs, tuo labiau myliu Dievą, ir jei tu mane matytum, nuramintum savo troškimą, kuris nėra malonus Dievui. Nes Elijas nėra tavo kūrėjas, bet Dievas; iš kur, kiek tai liečia tave, aš esu velnias“, – tarė Elijas verkdamas, – „nes nukreipiu tave nuo tavo kūrėjo. Verk tad, o broli, nes neturi tos šviesos, kuri leistų tau atskirti tikra nuo netikra, nes jei ją turėtum, nebūtum paniekinęs mano mokymo. Todėl sakau tau, kad daugelis trokšta pamatyti mane ir ateina iš toli pamatyti manęs, kurie niekina mano žodžius. Todėl būtų geriau jiems, jų išgelbėjimui, kad jie neturėtų akių, matant, kad kiekvienas, kuris randa malonumą kūrinyje, kas jis bebūtų, ir nesiekia rasti malonumo Dieve, pasidarė stabą savo širdyje ir apleido Dievą.“

Tada tarė Jėzus dūsaudamas: „Ar supratote viską, ką sakė Elijas?“

Mokiniai atsakė: „Iš tiesų, mes supratome, ir esame nesavi žinodami, kad čia, žemėje, yra labai mažai tokių, kurie nėra stabmeldžiai.“

118

Tada tarė Jėzus: „Jūs sakote tiesą, nes dabar Izraelis troško įtvirtinti stabmeldystę, kurią turi savo širdyse, laikydami mane Dievu; daugelis iš jų dabar paniekino mano mokymą, sakydami, kad aš galėčiau tapti visos Judėjos valdovu, jei išpažinčiau save esant Dievu, ir kad aš esu beprotis norėdamas gyventi skurde dykumose ir nepasilikti nuolat tarp kunigaikščių prabangoje. O nelaimingas žmogau, kuris vertini šviesą, bendrą musėms ir skruzdėlėms, ir niekini šviesą, bendrą tik angelams, pranašams ir šventiems Dievo draugams!

Jei tad akis nebus saugoma, o Andriejau, sakau tau, kad neįmanoma nenugarmėti stačia galva į geismą. Todėl pranašas Jeremijas, graudžiai verkdamas, teisingai sakė: „Mano akis yra vagis, kuris plėšia mano sielą.“ Nes todėl mūsų tėvas Dovydas su didžiausiu ilgesiu meldė Dievą, mūsų viešpatį, kad jis nukreiptų jo akis, idant jis neregėtų tuštybės. Nes tikrai viskas, kas turi pabaigą, yra tuščia. Pasakykite man tad, jei kas turėtų du pinigus duonai pirkti, ar išleistų juos pirkdamas dūmus? Tikrai ne, matant, kad dūmai kenkia akims ir nesuteikia kūnui maitinimo. Lygiai taip tad tegul daro žmogus, nes išoriniu savo akių regėjimu ir vidiniu savo proto regėjimu jis turėtų siekti pažinti Dievą, savo kūrėją, ir jo valios gerą malonumą, ir neturėtų daryti kūrinio savo tikslu, kas priverčia jį prarasti kūrėją.

119

Nes iš tiesų kiekvieną kartą, kai žmogus žiūri į daiktą ir pamiršta Dievą, kuris jį sukūrė žmogui, jis nusideda. Nes jei tavo draugas duotų tau ką nors saugoti jo atminimui, ir tu tai parduotum ir pamirštum savo draugą, tu būtum nusižengęs savo draugui. Lygiai taip daro žmogus; nes kai jis žiūri į kūrinį ir neturi atmintyje kūrėjo, kuris dėl meilės žmogui jį sukūrė, jis nusideda prieš Dievą, savo kūrėją, nedėkingumu.

Todėl tas, kuris žiūrės į moteris ir pamirš Dievą, kuris žmogaus labui sukūrė moterį, jis mylės ją ir trokš jos. Ir iki tokio lygio prasiverš šis jo geismas, kad jis mylės viską, kas panašu į mylimą dalyką: taip, kad iš čia kyla ta nuodėmė, kurią gėda prisiminti. Jei tad žmogus uždės apynasrį savo akims, jis bus jutimo viešpats, kuris negali trokšti to, kas jam nepateikiama. Nes taip kūnas bus pavaldus dvasiai. Nes kaip laivas negali judėti be vėjo, taip kūnas be jutimo negali nusidėti.

Kad po to atgailaujančiam būtų būtina paversti pasakojimus malda, pats protas rodo, net jei tai nebūtų ir Dievo įsakymas. Nes kiekvienu tuščiu žodžiu žmogus nusideda, o mūsų Dievas ištrina nuodėmę dėl maldos. Nes malda yra sielos užtarėja; malda yra sielos vaistas; malda yra širdies gynyba; malda yra tikėjimo ginklas; malda yra jutimo apynasris; malda yra kūno druska, kuri neleidžia jam sugesti nuo nuodėmės. Sakau jums, kad malda yra mūsų gyvenimo rankos, kuriomis besimeldžiantis žmogus apsigins teismo dieną: nes jis apsaugos savo sielą nuo nuodėmės čia, žemėje, ir išlaikys savo širdį, kad ji nebūtų paliesta piktų troškimų; įžeisdamas Šėtoną, nes jis laikys savo jutimą Dievo įstatymo ribose, ir jo kūnas vaikščios teisume, gaudamas iš Dievo viską, ko prašys.

Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje esame, žmogus be maldos negali būti gerų darbų žmogumi labiau, nei nebylys gali apginti savo bylą prieš akląjį; nei pūlinys gali būti išgydytas be tepalo; žmogus apsiginti be judesio; ar pulti kitą be ginklų, plaukti be vairo, ar išsaugoti negyvą mėsą be druskos. Nes iš tiesų tas, kuris neturi rankos, negali gauti. Jei žmogus galėtų paversti mėšlą auksu ir molį cukrumi, ką jis darytų?“

Tada Jėzui nutilus, mokiniai atsakė: „Niekas neužsiimtų jokiu kitu būdu, kaip tik aukso ir cukraus gaminimu.“ Tada tarė Jėzus: „Dabar kodėl žmogus nepakeičia kvailo pasakojimo į maldą? Ar laikas, galbūt, jam duotas Dievo tam, kad jis įžeistų Dievą? Nes koks kunigaikštis duotų miestą savo pavaldiniui tam, kad pastarasis kariautų prieš jį? Kaip gyvas Dievas, jei žmogus žinotų, kokiu būdu siela transformuojama tuščių kalbų, jis greičiau nusikąstų liežuvį dantimis nei kalbėtų. O apgailėtinas pasauli! Nes šiandien žmonės nesirenka maldai, bet šventyklos prieangiuose ir pačioje šventykloje Šėtonas turi tuščių kalbų auką, ir kas blogiau – dalykų, apie kuriuos negaliu kalbėti be gėdos.

120

Tuščių kalbų vaisius yra tas, kad jos susilpnina intelektą taip, jog jis nėra pasirengęs priimti tiesos; lygiai kaip arklys, pripratęs nešti tik vieną unciją medvilnės pūkų, negali nešti šimto svarų akmenų.

Bet dar blogiau yra žmogui, kuris leidžia laiką juokaudamas. Kai jis nori melstis, Šėtonas įdės į jo atmintį tuos pačius juokus, tiek, kad kai jis turėtų verkti dėl savo nuodėmių, kad paskatintų Dievą gailestingumui ir laimėtų atleidimą už savo nuodėmes, juokdamasis jis provokuoja Dievą pykčiui; kuris nubaus jį ir išmes laukan.

Vargas todėl tiems, kurie juokauja ir kalba tuščiai! Bet jei mūsų Dievas bjaurisi tais, kurie juokauja ir kalba tuščiai, kaip blogai jis vertina tuos, kurie murma ir šmeižia savo artimą, ir kokioje padėtyje bus tie, kurie elgiasi su nuodėme kaip su verslu, kuris yra aukščiausiai būtinas? O netyras pasauli, aš negaliu suvokti, kaip sunkiai būsi nubaustas Dievo! Tas tad, kuris nori atgailauti, tas, sakau, turi atiduoti savo žodžius aukso kaina.“

Jo mokiniai atsakė: „Dabar kas pirks žmogaus žodžius aukso kaina? Tikrai niekas. Ir kaip jis atliks atgailą? Tikra tiesa, kad jis taps godus!“

Jėzus atsakė: „Jūsų širdis tokia sunki, kad aš nepajėgiu jos pakelti. Todėl kiekviename žodyje būtina, kad pasakyčiau jums prasmę. Bet dėkokite Dievui, kuris davė jums malonę žinoti Dievo paslaptis. Aš nesakau, kad atgailaujantis turėtų parduoti savo kalbėjimą, bet sakau, kad kai jis kalba, jis turėtų manyti, kad meta auksą. Nes iš tiesų, taip darydamas, lygiai kaip auksas leidžiamas būtiniems dalykams, taip jis kalbės tik tada, kai būtina kalbėti. Ir lygiai kaip niekas neleidžia aukso dalykui, kuris pakenks jo kūnui, taip tegul jis nekalba apie dalyką, kuris gali pakenkti jo sielai.

121

Kai valdytojas suima kalinį, kurį tardo, kol notaras užrašo [bylą], pasakykite man, kaip toks žmogus kalba?“

Mokiniai atsakė: „Jis kalba su baime ir į temą, kad nesukeltų įtarimo sau, ir jis atsargus nesakyti nieko, kas galėtų nepatikti valdytojui, bet siekia kalbėti tai, kuo galėtų būti išlaisvintas.“

Tada atsakė Jėzus: „Tai turėtų daryti atgailaujantis, tad, idant neprarastų savo sielos. Nes Dievas davė du angelus kiekvienam žmogui kaip notarus, vienas rašo gera, kitas – bloga, ką žmogus daro. Jei tad žmogus nori gauti gailestingumą, tegul matuoja savo kalbėjimą labiau nei matuojamas auksas.

122

Dėl godumo, tai turi būti pakeista į išmaldą. Iš tiesų sakau jums, kad lygiai kaip svambalas turi savo tikslu centrą, taip godusis turi savo tikslu pragarą, nes neįmanoma godžiajam turėti jokio gėrio rojuje. Ar žinote kodėl? Nes pasakysiu jums. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, godusis, net jei jis tyli savo liežuviu, savo darbais sako: „Nėra kito Dievo, tik aš.“ Kadangi viską, ką turi, jis nori leisti savo malonumui, nežiūrėdamas į savo pradžią ar pabaigą, kad gimė nuogas ir mirdamas palieka viską.

Dabar pasakykite man: jei Erodas duotų jums saugoti sodą, ir jūs norėtumėte elgtis kaip savininkai, nesiųsdami jokių vaisių Erodui, ir kai Erodas atsiųstų pasiimti vaisių, jūs nuvytumėte jo pasiuntinius, pasakykite man, ar darytumėte save karaliais virš to sodo? Tikrai taip. Dabar sakau jums, kad lygiai taip godus žmogus daro save dievu virš savo turtų, kuriuos Dievas jam davė.

Godumas yra jutimo troškulys, kuris praradęs Dievą per nuodėmę, nes gyvena malonumu, ir negalėdamas gėrėtis Dievu, kuris nuo jo paslėptas, apsupa save laikinais dalykais, kuriuos laiko savo gėriu; ir jis auga tuo stipresnis, kuo labiau mato save netekusį Dievo.

Ir taip nusidėjėlio atsivertimas yra nuo Dievo, kuris suteikia malonę atgailauti. Kaip sakė mūsų tėvas Dovydas: „Šis pokytis ateina iš Dievo dešinės.“

Būtina, kad pasakyčiau jums, kokios rūšies yra žmogus, jei norite žinoti, kaip atgaila turi būti atliekama. Ir taip šiandien padėkokime Dievui, kuris suteikė mums malonę perteikti Jo valią mano žodžiu.“

Tuomet jis pakėlė rankas ir meldėsi, sakydamas: „Viešpatie Dieve visagali ir gailestingasis, kuris gailestingumu sukūrei mus, suteikdamas mums žmonių, tavo tarnų, rangą su tavo tikrojo pasiuntinio tikėjimu, mes dėkojame tau už visas tavo gėrybes ir norėtume garbinti tave vienintelį visas mūsų gyvenimo dienas, apraudodami savo nuodėmes, melsdamiesi ir duodami išmaldą, pasninkaudami ir studijuodami tavo žodį, mokydami tuos, kurie nežino tavo valios, kentėdami nuo pasaulio dėl meilės tau, ir atiduodami savo gyvybę iki mirties, kad tarnautume tau. Išgelbėk mus, o Viešpatie, nuo Šėtono, nuo kūno ir nuo pasaulio, lygiai kaip išgelbėjai savo išrinktuosius dėl meilės sau pačiam ir dėl meilės tavo pasiuntiniui, dėl kurio tu mus sukūrei, ir dėl meilės visiems tavo šventiesiems ir pranašams.“

Mokiniai visą laiką atsakė: „Tebūnie taip“, „Tebūnie taip, Viešpatie“, „Tebūnie taip, o mūsų gailestingasis Dieve.“

123

Kai išaušo diena, penktadienio rytą, anksti, Jėzus po maldos surinko savo mokinius ir tarė jiems: „Atsisėskime; nes lygiai kaip šią dieną Dievas sukūrė žmogų iš žemės molio, lygiai taip pasakysiu jums, kas per dalykas yra žmogus, jei Dievui patiks.“

Kai visi susėdo, Jėzus vėl tarė: „Mūsų Dievas, kad parodytų savo kūriniams savo gerumą ir gailestingumą bei savo visagalybę, su savo dosnumu ir teisingumu, padarė kompoziciją iš keturių dalykų, priešingų vienas kitam, ir sujungė juos į vieną galutinį objektą, kuris yra žmogus – ir tai yra žemė, oras, vanduo ir ugnis – idant kiekvienas sušvelnintų savo priešingybę. Ir jis padarė iš šių keturių dalykų indą, kuris yra žmogaus kūnas, iš mėsos, kaulų, kraujo, čiulpų ir odos, su nervais ir venomis, ir su visomis jo vidinėmis dalimis; kuriame Dievas patalpino sielą ir jutimą, kaip dvi šio gyvenimo rankas: duodamas jutimui apgyvendinti kiekvieną kūno dalį, nes jis pasklido ten kaip aliejus. O sielai jis davė apgyvendinti širdį, kur, susijungusi su jutimu, ji turėtų valdyti visą gyvenimą.

Dievas, taip sukūręs žmogų, įdėjo į jį šviesą, kuri vadinama protu, kuri turėjo suvienyti kūną, jutimą ir sielą vienam tikslui – dirbti Dievo tarnystei.

Tuomet, jam patalpinus šį kūrinį rojuje, ir protui esant suvedžiotam jutimo per Šėtono veikimą, kūnas prarado savo ramybę, jutimas prarado malonumą, kuriuo gyvena, o siela prarado savo grožį.

Žmogui patekus į tokią padėtį, jutimas, kuris neranda poilsio darbe, bet ieško malonumo, nebūdamas pažabotas proto, seka šviesa, kurią jam rodo akys; iš kur, akims negalint matyti nieko kito tik tuštybę, jis apsigauna, ir taip, rinkdamasis žemiškus dalykus, nusideda.

Taip būtina, kad Dievo gailestingumu žmogaus protas būtų apšviestas iš naujo, kad atskirtų gėrį nuo blogio ir [atskirtų] tikrą malonumą: kurį pažinęs, nusidėjėlis atsiverčia atgailai. Todėl sakau jums iš tiesų, kad jei Dievas, mūsų Viešpats, neapšviečia žmogaus širdies, žmonių protavimai yra beverčiai.“

Jonas atsakė: „Tad kokiam tikslui tarnauja žmonių kalba?“

Jėzus atsakė: „Žmogus kaip žmogus nieko negali, kad atverstų žmogų atgailai; bet žmogus kaip priemonė, kurią naudoja Dievas, atverčia žmogų; tad matant, kad Dievas veikia slaptu būdu žmoguje dėl žmogaus išgelbėjimo, reikia klausytis kiekvieno žmogaus, idant tarp visų būtų priimtas tas, kuriame Dievas kalba mums.“

Jokūbas atsakė: „O Mokytojau, jei netyčia ateis netikras pranašas ir melagingas mokytojas, apsimetantis mus mokąs, ką turėtume daryti?“

124

Jėzus atsakė palyginimu: „Žmogus eina žvejoti su tinklu, ir jame pagauna daug žuvų, bet tas, kurios blogos, išmeta.

Žmogus išėjo sėti, bet tik tas grūdas, kuris krenta į gerą žemę, duoda sėklą.

Lygiai taip turėtumėte daryti ir jūs, klausydami visų ir priimdami tik tiesą, matant, kad Dievas yra vienas, tiesa yra viena; iš kur seka, kad mokymas yra vienas ir mokymo prasmė yra viena; ir todėl tikėjimas yra vienas. Iš tiesų sakau jums, kad jei tiesa nebūtų buvusi ištrinta iš Mozės knygos, Dievas nebūtų davęs Dovydui, mūsų tėvui, antrosios. Ir jei Dovydo knyga nebūtų buvusi užteršta, Dievas nebūtų patikėjęs Evangelijos man; matant, kad Viešpats, mūsų Dievas, yra nekintamas ir kalbėjo tik vieną žinią visiems žmonėms. Todėl, kai ateis Dievo pasiuntinys, jis ateis apvalyti visko, kuo bedieviai užteršė mano knygą.“

Tada atsakė tas, kuris rašo: „O Mokytojau, ką žmogus darys, kai įstatymas bus rastas užterštas ir netikras pranašas kalbės?“

Jėzus atsakė: „Didelis tavo klausimas, o Barnabai: todėl sakau tau, kad tokiu laiku nedaugelis išsigelbsti, matant, kad žmonės nežiūri į savo tikslą, kuris yra Dievas. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, kiekvienas mokymas, kuris nukreipia žmogų nuo jo tikslo, kuris yra Dievas, yra pats blogiausias mokymas. Todėl yra trys dalykai, į kuriuos turėsi atsižvelgti mokyme – būtent, meilė Dievui, gailestis savo artimui ir neapykanta sau pačiam, kuris įžeidei Dievą ir įžeidi jį kasdien. Todėl kiekvieno mokymo, kuris prieštarauja šiems trims punktams, venk, nes jis yra pats blogiausias.

125

Grįšiu dabar prie godumo: ir sakau jums, kad kai jutimas norėtų įgyti daiktą arba atkakliai jį laikyti, protas turi sakyti: „Toks dalykas turės savo pabaigą.“ Tikra tiesa, kad jei jis turės pabaigą, yra beprotybė jį mylėti. Todėl dera mylėti ir laikyti tai, kas neturės pabaigos.

Tegul godumas tad virsta išmalda, teisingai dalijant tai, ką [žmogus] įgijo neteisingai.

Ir tegul jis žiūri, kad tai, ką duos dešinė ranka, kairė ranka nežinotų. Nes veidmainiai, kai duoda išmaldą, trokšta būti matomi ir giriami pasaulio. Bet iš tiesų jie yra tušti, matant, kad dėl ko žmogus dirba, iš to jis ir gauna savo užmokestį. Jei tad žmogus norėtų gauti ką nors iš Dievo, jam dera tarnauti Dievui.

Ir žiūrėkite, kad kai duodate išmaldą, laikytumėte, jog duodate Dievui viską, ką [duodate] dėl meilės Dievui. Todėl nebūkite lėti duoti, ir duokite iš geriausio, ką turite, dėl meilės Dievui.

Pasakykite man, ar trokštate gauti iš Dievo ką nors, kas yra bloga? Tikrai ne, o dulkės ir pelenai! Tad kaip turite tikėjimą savyje, jei duosite ką nors bloga dėl meilės Dievui?

Geriau būtų nieko neduoti, nei duoti blogą daiktą; nes neduodant turėsite kokį nors pasiteisinimą pagal pasaulį: bet duodant bevertį daiktą ir pasiliekant geriausią sau, koks bus pasiteisinimas?

Ir tai yra viskas, ką turiu jums pasakyti apie atgailą.“

Barnabas atsakė: „Kiek ilgai atgaila turėtų trukti?“

Jėzus atsakė: „Kol žmogus yra nuodėmės būsenoje, jis visada turėtų apgailestauti ir daryti atgailą už ją. Todėl, kadangi žmogiška gyvybė visada nusideda, taip ji visada turėtų daryti atgailą; nebent labiau vertintumėte savo batus nei savo sielą, nes kiekvieną kartą, kai jūsų batai suplyšta, juos taisote.“

126

Jėzus, sušaukęs savo mokinius, pasiuntė juos po du per Izraelio kraštą, sakydamas: „Eikite ir pamokslaukite taip, kaip girdėjote.“

Tada jie nusilenkė, ir jis uždėjo ranką ant jų galvų, sakydamas: „Dievo vardu, suteikite sveikatą ligoniams, išvarykite demonus ir atverkite Izraeliui akis dėl manęs, sakydami jiems tai, ką sakiau priešais vyriausiąjį kunigą.“

Jie išvyko todėl, visi, išskyrus tą, kuris rašo, kartu su Jokūbu ir Jonu; ir jie ėjo per visą Judėją, skelbdami atgailą, kaip Jėzus jiems buvo sakęs, gydydami visokias ligas, tiek, kad Izraelyje buvo patvirtinti Jėzaus žodžiai, jog Dievas yra vienas ir Jėzus yra Dievo pranašas, kai jie matė tokią daugybę darant tai, ką darė Jėzus gydant ligonius.

Bet velnio sūnūs rado kitą būdą persekioti Jėzų, ir tai buvo kunigai ir rašto aiškintojai. Tuomet jie pradėjo kalbėti, kad Jėzus siekia monarchijos virš Izraelio. Bet jie bijojo paprastų žmonių, todėl rengė sąmokslą prieš Jėzų slapta.

Apkeliavę visą Judėją, mokiniai sugrįžo pas Jėzų, kuris priėmė juos kaip tėvas priima savo sūnus, sakydamas: „Pasakykite man, kaip veikė Viešpats, mūsų Dievas? Tikrai aš mačiau Šėtoną krentantį po jūsų kojomis, ir jūs trypėte jį, lygiai kaip vynuogininkas trypia vynuoges!“

Mokiniai atsakė: „O Mokytojau, mes išgydėme nesuskaičiuojamą daugybę ligonių ir išvarėme daug demonų, kurie kankino žmones.“

Tarė Jėzus: „Tegul Dievas atleidžia jums, o broliai, nes nusidėjote sakydami „Mes išgydėme“, matant, kad tai Dievas padarė viską.“

Tada jie tarė: „Mes kalbėjome kvailai; todėl pamokyk mus, kaip kalbėti.“

Jėzus atsakė: „Kiekviename gerame darbe sakykite „Dievas padarė“, o kiekviename blogame sakykite „Aš nusidėjau“.“

„Taip ir darysime“, – tarė jam mokiniai.

Tada tarė Jėzus: „Dabar ką sako Izraelis, matęs Dievą darant per tiek daug žmonių rankas tai, ką Dievas padarė per mano rankas?“

Mokiniai atsakė: „Jie sako, kad yra vienas vienintelis Dievas ir kad tu esi Dievo pranašas.“

Jėzus atsakė su džiaugsmingu veidu: „Tebūnie palaimintas šventas Dievo vardas, kuris nepaniekino manęs, savo tarno, troškimo!“ Ir kai jis tai pasakė, jie pasitraukė ilsėtis.

127

Jėzus išvyko iš dykumos ir įžengė į Jeruzalę; tuomet visi žmonės subėgo į šventyklą jo pamatyti. Taigi po psalmių skaitymo Jėzus užlipo ant viršūnės, kur rašto aiškintojas paprastai lipdavo, ir, davęs ženklą ranka tylėti, tarė: „Tebūnie palaimintas šventas Dievo vardas, o broliai, kuris sukūrė mus iš žemės molio, o ne iš liepsnojančios dvasios. Nes kai nusidedame, randame gailestingumą prieš Dievą, kurio Šėtonas niekada neras, nes dėl savo puikybės jis yra nepataisomas, sakydamas, kad visada yra kilnus, nes yra liepsnojanti dvasia.

Ar girdėjote, broliai, ką mūsų tėvas Dovydas sako apie mūsų Dievą, kad jis atsimena, jog mes esame dulkės, ir kad mūsų dvasia išeina ir nebegrįžta, todėl jis pasigailėjo mūsų? Palaiminti tie, kurie žino šiuos žodžius, nes jie nenusidės prieš savo Viešpatį amžinai, matant, kad po nuodėmės jie atgailauja, todėl jų nuodėmė nepasilieka. Vargas tiems, kurie aukštinasi, nes jie bus pažeminti iki degančių pragaro anglių. Pasakykite man, broliai, kokia yra savęs aukštinimo priežastis? Ar yra, galbūt, koks nors gėris čia, žemėje? Ne, tikrai, nes kaip sako Saliamonas, Dievo pranašas: „Viskas, kas po saule, yra tuštybė.“ Bet jei pasaulio dalykai neduoda mums priežasties aukštintis savo širdyje, kur kas mažiau duoda priežasties mūsų gyvenimas; nes jis apsunkintas daugybe vargų, kadangi visi kūriniai, žemesni už žmogų, kovoja prieš mus. O, kiek daug buvo užmušta degančio vasaros karščio; kiek daug buvo užmušta šalčio ir žiemos speigo; kiek daug buvo užmušta žaibo ir krušos; kiek daug nuskendo jūroje dėl vėjų įniršio; kiek daug mirė nuo maro, bado arba todėl, kad buvo sudraskyti laukinių žvėrių, įgelti gyvačių, uždusinti maisto! O nelaimingas žmogau, kuris aukštiniesi turėdamas tiek daug, kas tave slegia žemyn, būdamas tykomas visų kūrinių kiekvienoje vietoje! Bet ką pasakysiu apie kūną ir jutimą, kurie trokšta tik nedorybės; apie pasaulį, kuris nesiūlo nieko kito, tik nuodėmę; apie nedorėlius, kurie, tarnaudami Šėtonui, persekioja kiekvieną, kas norėtų gyventi pagal Dievo įstatymą? Tikra tiesa, broliai, kad jei žmogus, kaip sako mūsų tėvas Dovydas, savo akimis apsvarstytų amžinybę, jis nenusidėtų.

Aukštintis savo širdyje yra ne kas kita, kaip užrakinti Dievo gailestį ir gailestingumą, kad jis neatleistų. Nes mūsų tėvas Dovydas sako, kad mūsų Dievas atsimena, jog esame tik dulkės ir kad mūsų dvasia išeina ir nebegrįžta. Kas aukštinasi, tas neigia, kad yra dulkės, ir todėl, nežinodamas savo poreikio, neprašo pagalbos, ir taip pykdo Dievą, savo pagalbininką. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, Dievas atleistų Šėtonui, jei Šėtonas žinotų savo paties vargą ir prašytų gailestingumo iš savo Kūrėjo, kuris yra palaimintas per amžius.“

128

„Atitinkamai, broliai, aš, žmogus, dulkės ir molis, kuris vaikštau žeme, sakau jums: darykite atgailą ir pažinkite savo nuodėmes. Sakau, broliai, kad Šėtonas, pasitelkęs romėnų kareivius, apgavo jus, kai sakėte, kad aš esu Dievas. Todėl saugokitės, kad netikėtumėte jais, matant, kad jie puolę po Dievo prakeiksmu, tarnaudami netikriems ir melagingiems dievams; lygiai kaip mūsų tėvas Dovydas šaukiasi prakeiksmo jiems, sakydamas: „Tautų dievai yra sidabras ir auksas, jų rankų darbas; kurie turi akis ir nemato, turi ausis ir negirdi, turi nosis ir neužuodžia, turi burną ir nevalgo, turi liežuvį ir nekalba, turi rankas ir neliečia, turi kojas ir nevaikšto.“ Todėl sakė Dovydas, mūsų tėvas, melsdamas mūsų gyvąjį Dievą: „Panašūs į juos tebūnie tie, kurie juos daro ir jais pasitiki.“

O negirdėta puikybė, ši žmogaus puikybė, kuris būdamas sukurtas Dievo iš žemės pamiršta savo būklę ir norėtų padaryti Dievą pagal savo malonumą! Tuo jis tyliai tyčiojasi iš Dievo, tarytum sakytų: „Nėra naudos tarnauti Dievui.“ Nes taip rodo jų darbai. Iki to Šėtonas troško jus privesti, o broliai, versdamas jus tikėti mane esant Dievu; kadangi aš, negalėdamas sukurti musės, ir būdamas pažeidžiamas bei mirtingas, negaliu duoti jums nieko naudingo, matant, kad man pačiam reikia visko. Kaip tad galėčiau padėti jums visuose dalykuose, kaip pridera daryti Dievui?

Ar mes tad, kurie turime savo Dievu didįjį Dievą, sukūrusį visatą savo žodžiu, tyčiosimės iš pagonių ir jų dievų?

Buvo du vyrai, kurie atėjo čia į šventyklą melstis: vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus prisiartino prie šventovės ir melsdamasis pakeltu veidu sakė: „Dėkoju tau, o Viešpatie, mano Dieve, kad nesu kaip kiti žmonės, nusidėjėliai, kurie daro visokias nedorybes, ir ypač kaip šis muitininkas; nes pasninkauju dukart per savaitę ir duodu dešimtinę nuo viso, ką turiu.“

Muitininkas liko toli, nusilenkęs iki žemės, ir mušdamasis į krūtinę lenkė galvą sakydamas: „Viešpatie, nesu vertas žiūrėti į dangų nei į tavo šventovę, nes daug nusidėjau; pasigailėk manęs!“

Iš tiesų sakau jums, muitininkas išėjo iš šventyklos geresnėje būklėje nei fariziejus, nes mūsų Dievas išteisino jį, atleisdamas jam visas jo nuodėmes. Bet fariziejus išėjo blogesnėje būklėje nei muitininkas, nes mūsų Dievas atmetė jį, bjaurėdamasis jo darbais.

129

Ar kirvis, galbūt, girsis nukirtęs mišką, kur žmogus padarė sodą? Ne, tikrai, nes žmogus padarė viską, taip, ir [padarė] kirvį, savo rankomis.

Ir tu, o žmogau, ar girsis padaręs ką nors gero, matant, kad mūsų Dievas sukūrė tave iš molio ir veikia tavyje visą gėrį, kuris yra padaromas?“

„Ir kodėl niekini savo artimą? Ar nežinai, kad jei Dievas nebūtų apsaugojęs tavęs nuo Šėtono, būtum blogesnis už Šėtoną?

Ar dabar nežinai, kad viena vienintelė nuodėmė pakeitė gražiausią angelą į patį bjauriausią demoną? Ir kad patį tobuliausią žmogų, kuris atėjo į pasaulį, koks buvo Adomas, ji pakeitė į apgailėtiną būtybę, pajungdama jį tam, ką kenčiame, kartu su visais jo palikuonimis? Kokį įsaką tad turi, kurio dėka galėtum gyventi savo malonumui be jokios baimės: vargas tau, o moli, nes kadangi išaukštinai save virš Dievo, kuris tave sukūrė, būsi pažemintas po kojomis Šėtono, kuris tyko tavęs.“

Ir tai pasakęs, Jėzus meldėsi, keldamas rankas į Viešpatį, ir žmonės sakė: „Tebūnie taip! Tebūnie taip!“ Kai jis baigė savo maldą, nusileido nuo viršūnės. Tuomet buvo atvesta pas jį daug ligonių, kuriuos jis išgydė, ir jis išėjo iš šventyklos. Tada Simonas, raupsuotasis, kurį Jėzus buvo apvalęs, pakvietė jį valgyti duonos.

Kunigai ir rašto aiškintojai, kurie nekentė Jėzaus, pranešė romėnų kareiviams tai, ką Jėzus buvo pasakęs prieš jų dievus. Nes iš tiesų jie ieškojo, kaip jį nužudyti, bet nerado, nes bijojo žmonių.

Jėzus, įėjęs į Simono namus, atsisėdo prie stalo. Ir jam valgant, štai moteris, vardu Marija, vieša nusidėjėlė, įėjo į namus ir puolė ant žemės už Jėzaus kojų, ir plovė jas savo ašaromis, tepė brangiu tepalu ir šluostė jas savo galvos plaukais. Simonas pasipiktino, kartu su visais, kurie sėdėjo prie stalo, ir jie sakė savo širdyse: „Jei šis žmogus būtų pranašas, jis žinotų, kas ir kokios rūšies yra ši moteris, ir neleistų jai jo liesti.“

Tada tarė Jėzus: „Simonai, turiu tau kai ką pasakyti.“

Simonas atsakė: „Kalbėk, o Mokytojau, nes aš trokštu tavo žodžio.“

130

Jėzus tarė: „Buvo žmogus, kuris turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas savo kreditoriui penkiasdešimt denarų, kitas – penkis šimtus. Tuomet, kai nė vienas iš jų neturėjo kuo sumokėti, savininkas, apimtas gailesčio, dovanojo skolą kiekvienam. Kuris iš jų labiausiai mylėtų savo kreditorių?“

Simonas atsakė: „Tas, kuriam buvo dovanoja didesnė skola.“

Tarė Jėzus: „Gerai pasakei; todėl sakau tau, pažiūrėk į šią moterį ir į save; nes abu buvote skolininkai Dievui, vienas už kūno raupsus, kitas už sielos raupsus, kas yra nuodėmė.

Dievas, mūsų Viešpats, apimtas gailesčio per mano maldas, panorėjo išgydyti tavo kūną ir jos sielą. Tu, todėl, myli mane mažai, nes gavai mažai kaip dovaną. Ir taip, kai aš įėjau į tavo namus, tu manęs nepabučiavai ir nepatepei mano galvos. Bet ši moteris, štai! Tuojau pat įėjusi į tavo namus ji parpuolė prie mano kojų, kurias plovė savo ašaromis ir tepė brangiu tepalu. Todėl iš tiesų sakau tau, daug nuodėmių jai atleista, nes ji daug mylėjo.“ Ir atsisukęs į moterį jis tarė: „Eik ramybėje, nes Viešpats, mūsų Dievas, atleido tavo nuodėmes; bet žiūrėk, kad daugiau nebenusidėtum. Tavo tikėjimas tave išgelbėjo.“

131

Jo mokiniai prisiartino prie Jėzaus po vakarinės maldos ir tarė: „O Mokytojau, kaip turime daryti, kad išvengtume puikybės?“

Jėzus atsakė: „Ar matėte vargšą, pakviestą į kunigaikščio namus valgyti duonos?“

Jonas atsakė: „Aš valgiau duoną Erodo namuose. Nes prieš tai, kai tave pažinau, ėjau žvejoti ir parduodavau žuvį Erodo šeimai. Tuomet vieną dieną, kai jis puotavo, aš atnešiau ten puikią žuvį, ir jis liepė man pasilikti ir ten valgyti.“

Tada tarė Jėzus: „Dabar kaip tu valgei duoną su netikėliais? Tegu Dievas atleidžia tau, o Jonai! Bet pasakyk man, kaip laikeisi prie stalo? Ar siekei užimti garbingiausią vietą? Ar prašei skaniausio maisto? Ar kalbėjai, kai tavęs neklausė prie stalo? Ar laikei save vertesniu už kitus sėdėti prie stalo?“

Jonas atsakė: „Kaip gyvas Dievas, aš nedrįsau pakelti akių, matydamas save, vargšą žveją, prastai apsirengusį, sėdintį tarp karaliaus baronų. Tuomet, kai karalius davė man mažą gabalėlį mėsos, maniau, kad pasaulis užgriuvo man ant galvos, dėl malonės didumo, kurią karalius man parodė. Ir iš tiesų sakau, kad jei karalius būtų buvęs mūsų Įstatymo, aš būčiau mielai tarnavęs jam visas savo gyvenimo dienas.“

Jėzus sušuko: „Tylėk, Jonai, nes bijau, kad Dievas neįmestų mūsų į bedugnę, lygiai kaip Abiramo, už mūsų puikybę!“

Mokiniai drebėjo iš baimės nuo Jėzaus žodžių; kai jis vėl tarė: „Bijokime Dievo, kad jis neįmestų mūsų į bedugnę už mūsų puikybę.

O broliai, ar girdėjote iš Jono, kas daroma kunigaikščio namuose? Vargas žmonėms, kurie ateina į pasaulį, nes kaip jie gyvena puikybėje, taip jie mirs paniekoje ir nueis į sumišimą.

Nes šis pasaulis yra namai, kur Dievas vaišina žmones, kuriuose valgė visi šventieji ir Dievo pranašai. Ir iš tiesų sakau jums, viską, ką žmogus gauna, jis gauna iš Dievo. Todėl žmogus turėtų laikytis su giliausiu nuolankumu; žinodamas savo paties menkumą ir Dievo didybę, su didžiu dosnumu, kuriuo jis mus maitina. Todėl nevalia žmogui sakyti: „Ak, kodėl tai daroma ir tai sakoma pasaulyje?“ bet veikiau laikyti save, koks jis iš tiesų yra, nevertu stovėti pasaulyje prie Dievo stalo. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, nėra nieko tokio mažo, gauto ten, pasaulyje, iš Dievo rankos, kad mainais žmogus neturėtų praleisti savo gyvenimo dėl meilės Dievui.

Kaip gyvas Dievas, tu nenusidėjai, o Jonai, valgydamas su Erodu, nes tai buvo Dievo tvarka, kad taip padarei, idant galėtum būti mūsų mokytoju ir [mokytoju] kiekvieno, kuris bijo Dievo. Taip darykite“, – tarė Jėzus mokiniams, – „kad gyventumėte pasaulyje taip, kaip Jonas gyveno Erodo namuose, kai valgė duoną su juo, nes taip būsite iš tiesų laisvi nuo visos puikybės.“

132

Jėzų, einantį palei Galilėjos jūrą, apsupo didelė daugybė žmonių, todėl jis įlipo į mažą valtį, kuri buvo šiek tiek nutolusi nuo kranto pati viena, ir išmetė inkarą taip arti žemės, kad Jėzaus balsas galėtų būti girdimas. Tuomet jie visi prisiartino prie jūros ir susėdę laukė jo žodžio. Tada jis atvėrė burną ir tarė: „Štai sėjėjas išėjo sėti, ir jam sėjant dalis sėklos nukrito ant kelio, ir ji buvo sutrypta žmonių kojomis bei sulesiota paukščių; dalis nukrito ant akmenų, ir kai ji sudygo, kadangi neturėjo drėgmės, buvo išdeginta saulės; dalis nukrito į erškėčius, ir kai ji užaugo, spygliai nusmelkė sėklą; o dalis nukrito į gerą žemę, ir ji davė vaisių, net iki trisdešimteriopo, šešiasdešimteriopo ir šimteriopo.“

Vėl Jėzus tarė: „Štai šeimos tėvas pasėjo gerą sėklą savo lauke: tuomet, kai gerojo žmogaus tarnai miegojo, žmogaus, jų šeimininko, priešas atėjo ir pasėjo rauges ant geros sėklos. Tuomet, kai javai sudygo, buvo matyti tarp javų išdygę didelis kiekis raugių. Tarnai atėjo pas savo šeimininką ir tarė: „O pone, argi tu nepasėjai geros sėklos savo lauke? Kodėl tad jame išdygo didelis kiekis raugių?“ Šeimininkas atsakė: „Gerą sėklą aš pasėjau, bet kol žmonės miegojo, žmogaus priešas atėjo ir pasėjo rauges ant javų.“

Tarnai tarė: „Ar nori, kad eitumėme ir išrautumėme rauges iš javų tarpo?“

Šeimininkas atsakė: „Nedarykite taip, nes kartu išrautumėte ir javus; bet palaukite, kol ateis pjūties laikas. Nes tada eisite ir išrausite rauges iš javų tarpo ir įmesite jas į ugnį sudeginti, bet javus sudėsite į mano kluoną.“

Vėl Jėzus tarė: „Išėjo daug vyrų parduoti figų. Bet kai jie atvyko į turgavietę, štai, žmonės ieškojo ne gerų figų, bet gražių lapų. Todėl vyrai negalėjo parduoti savo figų. Ir tai matydamas vienas nedoras pilietis tarė: „Tikrai aš galiu tapti turtingas.“ Tuomet jis sušaukė du savo sūnus ir [tarė]: „Eikite ir pririnkite didelį kiekį lapų su blogomis figomis.“ Ir jas jie pardavė už jų svorį auksu, nes žmonės buvo labai patenkinti lapais. Tuomet žmonės, valgydami figas, susirgo sunkia liga.“

Vėl Jėzus tarė: „Štai pilietis turi šaltinį, iš kurio visi kaimyniniai piliečiai ima vandenį nusiplauti savo nešvarumams; bet pilietis leidžia savo paties drabužiams pūti.“

Vėl Jėzus tarė: „Išėjo du vyrai parduoti obuolių. Vienas pasirinko parduoti obuolio žievelę už jos svorį auksu, niekuo nerūpindamas obuolių esme. Kitas norėjo atiduoti obuolius, gaudamas tik šiek tiek duonos savo kelionei. Bet žmonės pirko obuolių žievelę už jos svorį auksu, niekuo nerūpindami tuo, kuris mielai būtų juos atidavęs, ne, net niekindami jį.“

Ir taip tą dieną Jėzus kalbėjo miniai palyginimais. Tada, paleidęs juos, jis nuėjo su mokiniais į Nainą, kur buvo prikėlęs našlės sūnų; kuris su savo motina priėmė jį į savo namus ir patarnavo jam.

133

Jo mokiniai prisiartino prie Jėzaus ir paklausė jo, sakydami: „O Mokytojau, pasakyk mums palyginimų, kuriuos kalbėjai žmonėms, prasmę.“

Jėzus atsakė: „Maldos valanda artėja; todėl, kai vakarinė malda bus baigta, pasakysiu jums palyginimų prasmę.“

Kai malda buvo baigta, mokiniai atėjo prie Jėzaus, ir jis tarė jiems: „Žmogus, kuris sėja sėklą ant kelio, ant akmenų, ant erškėčių, ant geros žemės, yra tas, kuris moko Dievo žodžio, kuris krenta ant didelio skaičiaus žmonių.

Jis krenta ant kelio, kai pasiekia jūreivių ir pirklių ausis, kuriems dėl ilgų kelionių, kurias jie daro, ir tautų įvairovės, su kuriomis jie turi reikalų, Dievo žodis yra Šėtono pašalinamas iš atminties. Jis krenta ant akmenų, kai pasiekia dvariškių ausis, nes dėl didelio nerimo, kurį šie turi tarnaudami kunigaikščio kūnui, Dievo žodis neįsigeria į juos. Todėl, nors jie turi šiokį tokį atminimą apie jį, vos tik ištinka koks vargas, Dievo žodis išeina iš jų atminties: nes, matydami, kad netarnauja Dievui, jie negali tikėtis pagalbos iš Dievo.

Jis krenta tarp erškėčių, kai pasiekia ausis tų, kurie myli savo gyvybę, todėl, nors Dievo žodis auga juose, kai užauga kūniški troškimai, jie nusmelkia gerą Dievo žodžio sėklą, nes kūniški patogumai priverčia žmones apleisti Dievo žodį. Tas, kuris krenta į gerą žemę, yra tada, kai Dievo žodis pasiekia ausis to, kuris bijo Dievo, todėl jis duoda amžinojo gyvenimo vaisių. Iš tiesų sakau jums, kad kiekvienoje padėtyje, kai žmogus bijo Dievo, Dievo žodis duos jame vaisių.

Apie tą šeimos tėvą sakau jums iš tiesų, kad jis yra Dievas, mūsų Viešpats; visų dalykų tėvas, nes jis sukūrė visus dalykus. Bet jis nėra tėvas gamtos būdu, nes jis yra nepajėgus judėti, be ko gimdymas yra neįmanomas. Tai yra, tad, mūsų Dievas, kurio yra šis pasaulis; o laukas, kur jis sėja, yra žmonija, ir sėkla yra Dievo žodis. Taigi, kai mokytojai yra aplaidūs skelbdami Dievo žodį, būdami užsiėmę pasaulio reikalais, Šėtonas sėja klaidą žmonių širdyse, iš kur atsirado nesuskaičiuojamos nedoro mokymo sektos.

Šventieji ir pranašai šaukia: „O pone, argi tu nedavei žmonėms gero mokymo? Kodėl tad yra tiek daug klaidų?“

Dievas atsako: „Aš daviau gerą mokymą žmonėms, bet kol žmonės buvo atsidavę tuštybei, Šėtonas pasėjo klaidas, kad paverstų niekais mano įstatymą.“

Šventieji sako: „O Pone, mes išsklaidysime šias klaidas, sunaikindami žmones.“

Dievas atsako: „Nedarykite taip, nes ištikimieji yra taip glaudžiai susiję su netikėliais giminyste, kad ištikimieji bus prarasti su netikėliu. Bet palaukite iki teismo, nes tuo metu netikėliai bus surinkti mano angelų ir bus išmesti su Šėtonu į pragarą, tuo tarpu geri ištikimieji ateis į mano karalystę.“ Iš tiesų, daugelis netikinčių tėvų pagimdys tikinčius sūnus, dėl kurių Dievas laukia pasaulio atgailos.

134

Tie, kurie veda geras figas, yra tikri mokytojai, kurie skelbia gerą mokymą, bet pasaulis, kuris randa malonumą meluose, ieško iš mokytojų gražių žodžių ir pataikavimo lapų. Tai matydamas, Šėtonas susideda su kūnu ir jutimu, ir atneša didelę lapų atsargą; tai yra, kiekį žemiškų dalykų, kuriais jis pridengia nuodėmę; kuriuos priimdamas, žmogus tampa ligotas ir pasiruošęs amžinajai mirčiai.

Pilietis, kuris turi vandens ir duoda savo vandens kitiems nusiplauti nešvarumams, bet leidžia savo paties drabužiams supūti, yra mokytojas, kuris kitiems skelbia atgailą, o pats vis dar pasilieka nuodėmėje.

O apgailėtinas žmogus, nes ne angelai, bet jo paties liežuvis rašo ore bausmę, kuri jam tinka!

Jei kas turėtų dramblio liežuvį, o likusi jo kūno dalis būtų maža kaip skruzdėlė, argi šis dalykas nebūtų monstras? Taip, tikrai. Dabar sakau jums, iš tiesų, kad labiau monstras yra tas, kuris skelbia atgailą kitiems, bet pats neatgailauja už savo nuodėmes.

Tie du vyrai, kurie parduoda obuolius, yra – vienas, tas, kuris pamokslauja dėl meilės Dievui, todėl jis niekam nepataikauja, bet skelbia tiesą, ieškodamas tik vargšo pragyvenimo. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, toks žmogus nėra priimamas pasaulio, bet veikiau niekinamas. Bet tas, kuris parduoda žievelę už jos svorį auksu, ir atiduoda obuolį, tas yra tas, kuris pamokslauja, kad įtiktų žmonėms: ir, taip pataikaudamas pasauliui, jis pražudo sielą, kuri seka jo pataikavimu. Ak! Kiek daug pražuvo dėl šios priežasties!“

Tada atsakė tas, kuris rašo, ir tarė: „Kaip reikėtų klausytis Dievo žodžio; ir kaip reikėtų atpažinti tą, kuris pamokslauja dėl meilės Dievui?“

Jėzus atsakė: „To, kuris pamokslauja, reikėtų klausytis taip, lyg Dievas kalbėtų, kai jis skelbia gerą mokymą; nes Dievas kalba per jo burną. Bet to, kuris nepeikia nuodėmių, atsižvelgdamas į asmenis, pataikaudamas tam tikriems žmonėms, reikėtų vengti kaip baisios gyvatės, nes iš tiesų jis nuodija žmogaus širdį.“

„Ar suprantate? Iš tiesų sakau jums, lygiai kaip sužeistam žmogui nereikia gražių tvarsčių žaizdoms aprišti, bet veikiau gero tepalo, taip ir nusidėjėliui nereikia gražių žodžių, bet veikiau gerų papeikimų, idant jis liautųsi nusidėti.“

135

Tada tarė Petras: „O Mokytojau, pasakyk mums, kaip pražuvusieji bus kankinami, ir kiek ilgai jie bus pragare, kad žmogus bėgtų nuo nuodėmės.“

Jėzus atsakė: „O Petrai, didelio dalyko tu paklausei, vis dėlto, jei Dievui patiks, aš tau atsakysiu. Žinokite todėl, kad pragaras yra vienas, tačiau turi septynis centrus vieną po kitu. Taigi, lygiai kaip nuodėmė yra septynių rūšių, nes kaip septynis pragaro vartus Šėtonas ją pagimdė: taip ten yra septynios bausmės.

Nes išdidusis, tai yra tas, kuris aukščiausias širdyje, bus panardintas į žemiausią centrą, pereidamas per visus centrus virš jo, ir kentėdamas juose visus skausmus, kurie ten yra. Ir kaip čia jis siekia būti aukščiau už Dievą, norėdamas daryti savo būdu, priešingai tam, ką Dievas įsako, ir nenorėdamas pripažinti nieko virš savęs: lygiai taip ten jis bus padėtas po kojomis Šėtono ir jo velnių, kurie jį tryps, kaip vynuogės trypiamo, kai gaminamas vynas, ir jis bus nuolat išjuokiamas ir niekinamas velnių.

Pavydusis, kuris čia pyksta dėl savo artimo gėrio ir džiaugiasi dėl jo nelaimės, nusileis į šeštąjį centrą, ir ten bus draskomas ilčių didelio skaičiaus pragaro gyvačių.

Ir jam atrodys, kad visi dalykai pragare džiaugiasi jo kančia, ir gedi, kad jis nenusileido į septintąjį centrą. Nes nors pasmerktieji negali jausti jokio džiaugsmo, vis dėlto Dievo teisingumas padarys taip, kad apgailėtinam pavydžiam žmogui taip atrodys, kaip kai kam nors sapne atrodo, kad yra kieno nors spardomas ir dėl to jaučia kančią – lygiai toks bus objektas, pastatytas prieš apgailėtiną pavydų žmogų. Nes ten, kur visai nėra džiaugsmo, jam atrodys, kad kiekvienas džiaugiasi jo nelaime, ir gedi, kad jis neturi blogiau.

Godusis nusileis į penktąjį centrą, kur jis kentės didžiausią skurdą, kaip kentėjo turtingas puotautojas. Ir demonai, didesnei kančiai, siūlys jam tai, ko jis trokšta, ir kai jis turės tai savo rankose, kiti velniai su smurtu išplėš tai iš jo rankų su šiais žodžiais: „Prisimink, kad tu nenorėjai duoti dėl meilės Dievui; tad Dievas nenori, kad tu dabar gautum.“

O nelaimingas žmogus! Dabar jis ras save toje būsenoje, kai prisimins praeities gausą ir matys dabarties skurdą; ir kad su gėrybėmis, kurių tada gali nebeturėti, jis galėjo įgyti amžinuosius malonumus!

Į ketvirtąjį centrą eis geidulingieji, kur tie, kurie pakeitė Dievo jiems duotą kelią, bus kaip javai, kurie verdami degančiame velnio mėšle. Ir ten jie bus apglėbti baisių pragaro gyvačių. Ir tie, kurie bus nusidėję su paleistuvėmis, visi šie nešvarumo aktai pavirs jiems į sąjungą su pragaro furijomis; kurios yra demonai, panašūs į moteris, kurių plaukai yra gyvatės, kurių akys – liepsnojanti siera, kurių burna nuodinga, kurių liežuvis – tulžis, kurių kūnas visas apjuostas kabliais su užkarpomis, panašiais į tuos, kuriais gaudo kvailas žuvis, kurių nagai yra grifonų nagai, kurių nagai – skustuvai, kurių lytinių organų prigimtis yra ugnis. Dabar su šiomis visi geidulingieji mėgausis pragaro žarijomis, kurios bus jų lova.

Į trečiąjį centrą nusileis tinginiai, kurie dabar nenori dirbti. Čia statomi miestai ir didžiuliai rūmai, kurie, vos baigti, turi būti tuojau pat nugriauti, nes vienas akmuo nėra padėtas teisingai. Ir šie milžiniški akmenys dedami ant pečių tinginiui, kuris neturi laisvų rankų atvėsinti savo kūno eidamas ir palengvinti naštos, matant, kad tinginystė atėmė jėgą iš jo rankų, o jo kojos surakintos pragaro gyvačių.

Ir, kas blogiau, už jo yra demonai, kurie stumia jį ir priverčia daug kartų griūti ant žemės po svoriu; ir niekas nepadeda jam to pakelti; ne, kadangi tai per sunku pakelti, dvigubas kiekis uždedamas ant jo.

Į antrąjį centrą nusileis rajūnai. Čia yra toks maisto trūkumas, kad nebus nieko valgyti, tik gyvi skorpionai ir gyvos gyvatės, kurios suteikia tokią kančią, kad būtų geriau niekada nebūti gimusiam, nei valgyti tokį maistą. Jiems demonai iš tiesų siūlo iš pažiūros gardžią mėsą; bet jie negali ištiesti rankos tuo metu, kai mėsa jiems pasirodo. Bet kas blogiau, tie patys skorpionai, kuriuos jis valgo, kad jie ėstų jo pilvą, negalėdami greitai išeiti, drasko rajūno slapta vietas. Ir kai jie išeina bjaurūs ir nešvarūs, tokie purvini, kokie yra, jie valgomi iš naujo.

Rūstusis nusileidžia į pirmąjį centrą, kur jis yra įžeidinėjamas visų velnių ir tiek pasmerktųjų, kiek nusileidžia žemiau nei jis. Jie spardo jį ir muša, versdami gulėti ant kelio, kur jie praeina, statydami savo kojas jam ant gerklės. Visgi jis negali apsiginti, nes jo rankos ir kojos surištos. Ir kas blogiau, jis negali išlieti savo pykčio įžeidinėdamas kitus, matant, kad jo liežuvis pritvirtintas kabliu, panašiu į tą, kurį naudoja tas, kuris parduoda mėsą.

Šioje prakeiktoje vietoje bus bendra bausmė, bendra visiems centrams, kaip įvairių grūdų mišinys duonai kepti. Nes ugnis, ledas, audros, žaibai, siera, karštis, šaltis, vėjas, pamišimas, siaubas, visa tai bus suvienyta Dievo teisingumo, ir tokiu būdu, kad šaltis neatvėsins karščio, nei ugnis ledo, bet kiekvienas suteiks kančią apgailėtinam nusidėjėliui.

136

Šioje prakeiktoje vietoje pasiliks netikėliai per amžius: tiek, kad jei pasaulis būtų pilnas sorų grūdų, ir vienas paukštis kartą per šimtą metų paimtų vieną grūdą, kad ištuštintų pasaulį – jei tada, kai jis būtų tuščias, netikėliai galėtų eiti į rojų, jie būtų patenkinti. Bet nėra šios vilties, nes jų kančia negali turėti pabaigos, matant, kad jie nenorėjo dėl meilės Dievui padaryti galo savo nuodėmei.

Bet ištikimieji turės paguodą, nes jų kančia turės pabaigą.“

Mokiniai išsigando tai išgirdę ir tarė: „Vadinasi, ir ištikimieji turi eiti į pragarą?“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas jis bebūtų, turi eiti į pragarą. Tačiau tiesa, kad šventieji ir Dievo pranašai eis ten pažiūrėti, nepatirdami jokios bausmės; o teisieji – patirdami tik baimę. Ir ką aš pasakysiu? Sakau jums, kad ten ateis [net] Dievo Pasiuntinys pamatyti Dievo teisingumo. Tuomet pragaras drebės nuo jo buvimo. Ir kadangi jis turi žmogaus kūną, visi tie, kurie turi žmogaus kūną ir bus baudžiami, tol, kol Dievo Pasiuntinys pasiliks stebėti pragaro, tol jie bus be bausmės. Bet jis pasiliks ten [tik] tiek, kiek užtrunka užmerkti ir atmerkti akis.

Ir tai Dievas padarys tam, kad kiekvienas kūrinys žinotų, jog gavo naudą iš Dievo Pasiuntinio.

Kai jis ten nueis, visi velniai klyks ir stengsis pasislėpti po degančiomis žarijomis, sakydami vienas kitam: „Bėkite, bėkite, nes čia ateina Mahometas, mūsų priešas!“ Tai išgirdęs, Šėtonas smogs sau per veidą abiem rankomis ir klykdamas sakys: „Tu esi kilnesnis už mane, nepaisant mano pastangų, ir tai padaryta neteisingai!“

Dėl ištikimųjų, kurie yra septyniasdešimt dviejų laipsnių, tie iš dviejų paskutinių laipsnių, kurie turėjo tikėjimą be gerų darbų – vieni liūdėdami dėl gerų darbų, o kiti džiaugdamiesi blogiu – jie pasiliks pragare septyniasdešimt tūkstančių metų.

Po tų metų angelas Gabrielius ateis į pragarą ir išgirs juos sakant: „O Mahometai, kur tavo pažadai, duoti mums, sakant, kad tie, kurie turi tavo tikėjimą, nepasiliks pragare per amžius?“

Tada Dievo angelas sugrįš į rojų ir, prisiartinęs su pagarba, papasakos Dievo Pasiuntiniui, ką girdėjo.

Tada jo Pasiuntinys kalbės Dievui ir sakys: „Viešpatie, mano Dieve, prisimink pažadą, duotą man, tavo tarnui, dėl tų, kurie priėmė mano tikėjimą, kad jie nepasiliks pragare per amžius.“

Dievas atsakys: „Prašyk ko nori, o mano drauge, nes aš duosiu tau viską, ko prašai.“

137

„Tada Dievo Pasiuntinys tars: „O Viešpatie, tarp tikinčiųjų yra tokių, kurie buvo pragare septyniasdešimt tūkstančių metų. Kur, o Viešpatie, yra tavo gailestingumas? Meldžiu tave, Viešpatie, išlaisvink juos iš tų karčių bausmių.“

Tada Dievas įsakys keturiems mėgstamiausiems Dievo angelams eiti į pragarą ir išvesti kiekvieną, kuris turi jo Pasiuntinio tikėjimą, ir nuvesti jį į rojų. Ir jie tai padarys.

Ir toks bus Dievo Pasiuntinio tikėjimo pranašumas, kad tie, kurie bus juo patikėję, net jei ir nepadarė jokių gerų darbų, matant, kad mirė su šiuo tikėjimu, eis į rojų po bausmės, apie kurią kalbėjau.“

138

Kai išaušo rytas, anksti, visi miesto vyrai su moterimis ir vaikais atėjo prie namo, kuriame buvo Jėzus su mokiniais, ir maldavo jį, sakydami: „Pone, pasigailėk mūsų, nes šiais metais kirminai suėdė javus, ir mes šiais metais negausime jokios duonos savo žemėje.“

Jėzus atsakė: „O kokia jūsų baimė! Argi nežinote, kad Elijas, Dievo tarnas, kol trejus metus tęsėsi Ahabo persekiojimas, nematė duonos, maitindamasis tik žolelėmis ir lauko vaisiais? Dovydas, mūsų tėvas, Dievo pranašas, dvejus metus valgė lauko vaisius ir žoleles, būdamas persekiojamas Sauliaus, tiek, kad tik du kartus valgė duonos.“

Vyrai atsakė: „Pone, jie buvo Dievo pranašai, maitinami dvasiniu malonumu, ir todėl jie gerai ištvėrė; bet kaip gyvens šie mažutėliai?“ ir jie parodė jam daugybę savo vaikų. Tada Jėzus pasigailėjo jų vargo ir tarė: „Kiek laiko liko iki pjūties?“ Jie atsakė: „Dvidešimt dienų.“

Tada Jėzus tarė: „Žiūrėkite, kad šias dvidešimt dienų atsidėtume pasninkui ir maldai; nes Dievas pasigailės jūsų. Iš tiesų sakau jums, Dievas sukėlė šį nepriteklių, nes čia prasidėjo žmonių beprotybė ir Izraelio nuodėmė, kai jie sakė, kad aš esu Dievas arba Dievo Sūnus.“

Kai jie pasninkavo devyniolika dienų, dvidešimtosios dienos rytą jie pamatė laukus ir kalvas, padengtus prinokusiais javais. Tuomet jie nubėgo pas Jėzų ir viską jam papasakojo. Ir kai jis tai išgirdo, Jėzus padėkojo Dievui ir tarė: „Eikite, broliai, surinkite duoną, kurią Dievas jums davė.“ Vyrai surinko tiek daug javų, kad nežinojo, kur juos sandėliuoti; ir šis dalykas buvo gausos priežastis Izraelyje.

Miestiečiai tarėsi paskelbti Jėzų savo karaliumi; tai sužinojęs, jis pabėgo nuo jų. Todėl mokiniai penkiolika dienų stengėsi jį surasti.

139

Jėzų rado tas, kuris rašo, ir Jokūbas su Jonu. Ir jie verkdami tarė: „O Mokytojau, kodėl pabėgai nuo mūsų? Mes ieškojome tavęs gedėdami; taip, visi mokiniai ieško tavęs verkdami.“ Jėzus atsakė: „Aš pabėgau, nes žinojau, kad velnių kariauna ruošia man tai, ką per trumpą laiką pamatysite. Nes prieš mane pakils vyriausieji kunigai su tautos vyresniaisiais ir išgaus valdžią mane nužudyti iš Romos valdytojo, nes jie bijos, kad aš noriu užgrobti karalystę virš Izraelio. Be to, aš būsiu parduotas ir išduotas vieno iš savo mokinių, kaip Juozapas buvo parduotas į Egiptą. Bet teisingasis Dievas privers jį pulti, kaip sako pranašas Dovydas: „Jis įmes į duobę tą, kuris spendžia pinkles savo artimui.“ Nes Dievas išgelbės mane iš jų rankų ir paims mane iš pasaulio.“

Trys mokiniai išsigando; bet Jėzus paguodė juos, sakydamas: „Nebijokite, nes nė vienas iš jūsų manęs neišduos.“ Nuo to jie gavo šiek tiek paguodos.

Kitą dieną atėjo, po du, trisdešimt šeši Jėzaus mokiniai; ir jis pasiliko Damaske laukdamas kitų. Ir kiekvienas iš jų gedėjo, nes žinojo, kad Jėzus turi iškeliauti iš pasaulio. Todėl jis atvėrė burną ir tarė: „Nelaimingas iš tiesų yra tas, kuris eina nežinodamas kur eina; bet dar nelaimingesnis yra tas, kuris gali ir moka pasiekti gerą užeigą, tačiau trokšta ir nori pasilikti ant purvino kelio, lietuje ir plėšikų pavojuje. Pasakykite man, broliai, ar šis pasaulis yra mūsų gimtoji šalis? Tikrai ne, matant, kad pirmasis žmogus buvo išvarytas į pasaulį kaip į tremtį; ir čia jis kenčia bausmę už savo klaidą. Argi bus rastas tremtinys, kuris nesiektų sugrįžti į savo paties turtingą šalį, kai randa save skurde? Tikrai protas tai neigia, bet patirtis įrodo, nes pasaulio mylėtojai negalvoja apie mirtį; ne, kai kas nors kalba jiems apie tai, jie nenori klausytis jo kalbos.

140

Tikėkite, o vyrai, kad aš atėjau į pasaulį su privilegija, kurios joks žmogus neturėjo, nei net Dievo Pasiuntinys jos neturės; matant, kad mūsų Dievas sukūrė žmogų ne tam, kad pastatytų jį pasaulyje, bet veikiau tam, kad patalpintų jį rojuje.

Tikra tiesa, kad tas, kuris neturi vilties gauti ką nors iš romėnų, nes yra svetimo jiems įstatymo, nenori palikti savo šalies su visu tuo, ką turi, kad niekada nebegrįžtų, ir eiti gyventi į Romą. Ir dar mažiau jis tai darytų, jei sužinotų, kad įžeidė Cezarį. Lygiai taip sakau jums iš tiesų, ir Saliamonas, Dievo pranašas, šaukia su manimi: „O mirtie, koks kartus tavo atminimas tiems, kurie turi ramybę savo turtuose!“ Sakau tai ne todėl, kad turiu mirti dabar: matant, kad esu tikras, jog gyvensiu net iki pasaulio pabaigos.

Bet kalbėsiu jums apie tai, kad išmoktumėte mirti.

Kaip gyvas Dievas, viskas, kas daroma netinkamai, net vieną kartą, rodo, kad norint atlikti dalyką gerai, būtina jame lavintis.

Ar matėte kareivius, kaip taikos metu jie mankštinasi vienas su kitu, tarsi būtų kare? Bet kaip tas žmogus mirs gera mirtimi, kuris neišmoko gerai mirti?

„Brangi Viešpaties akyse yra šventųjų mirtis“, – sakė pranašas Dovydas. Ar žinote kodėl? Pasakysiu jums; tai todėl, kad lygiai kaip visi reti dalykai yra brangūs, taip mirtis tų, kurie miršta gerai, būdama reta, yra brangi Dievo, mūsų kūrėjo, akyse.

Tikrai, kai tik žmogus pradeda ką nors, jis ne tik nori tai užbaigti, bet ir deda pastangas, kad jo sumanymas turėtų gerą pabaigą.

O apgailėtinas žmogus, kuris vertina savo kelnes labiau nei save patį; nes kai kerpa audinį, jis rūpestingai atsimatuoja prieš kirpdamas; ir kai sukerpa, jis rūpestingai siuva. Bet savo gyvenimo – kuris gimė mirti, tiek, kad nemiršta tik tas vienintelis, kuris negimė – kodėl žmonės nenori matuoti savo gyvenimo mirtimi?

Ar matėte statytojus, kaip kiekvienam akmeniui, kurį deda, jie turi omenyje pamatą, matuodami, ar jis tiesus, kad siena nenugriūtų? O apgailėtinas žmogus! Nes su didžiausia griūtimi kris jo gyvenimo pastatas, nes jis nežiūri į mirties pamatą!

141

Pasakykite man: kai žmogus gimsta, kaip jis gimsta? Tikrai, jis gimsta nuogas. O kai jis paguldomas miręs po žeme, kokį pranašumą jis turi? Prastą lininį audeklą, į kurį suvyniotas: ir tai yra atlygis, kurį pasaulis jam duoda.

Dabar, jei priemonės kiekviename darbe turi būti proporcingos pradžiai ir pabaigai, kad darbas pasiektų gerą pabaigą, kokią pabaigą turės žmogus, kuris trokšta žemiškų turtų? Jis mirs, kaip sako Dovydas, Dievo pranašas: „Nusidėjėlis mirs pačia blogiausia mirtimi.“

Jei žmogus siūdamas audinį vertų rąstus vietoje siūlo į adatą, kaip darbas pasiektų savo tikslą? Tikrai jis dirbtų veltui ir būtų niekinamas kaimynų. Dabar žmogus nemato, kad jis daro tai nuolatos, kai renka žemiškas gėrybes. Nes mirtis yra adata, į kurią žemiškų gėrybių rąstai negali būti įverti. Vis dėlto savo beprotybėje jis nuolat stengiasi, kad darbas pavyktų, bet veltui.

Ir kas netiki tuo dėl mano žodžio, tegul pažvelgia į kapus, nes ten jis ras tiesą. Tas, kuris norėtų tapti išmintingesnis už visus kitus Dievo baimėje, tegul studijuoja kapo knygą, nes ten ras tikrą mokymą savo išgelbėjimui. Nes jis žinos saugotis pasaulio, kūno ir jutimo, kai pamatys, kad žmogaus kūnas yra paliktas būti kirminų maistu.

Pasakykite man, jei būtų kelias, kuris būtų tokios būklės, kad eidamas jo viduriu žmogus eitų saugiai, bet eidamas pakraščiais nusilaužtų sprandą; ką pasakytumėte, jei matytumėte žmones prieštaraujančius vienas kitam ir besivaržančius lenktynėse, kad priartėtų arčiausiai krašto ir užsimuštų? Kokia nuostaba jus apimtų! Tikrai sakytumėte: „Jie yra bepročiai ir pamišėliai, o jei nėra pamišę, tai yra beviltiški.“

„Tikrai taip yra“, – atsakė mokiniai.

Tada Jėzus verkė ir sakė: „Tikrai tokie yra pasaulio mylėtojai. Nes jei jie gyventų pagal protą, kuris užima vidurinę vietą žmoguje, jie sektų Dievo įstatymu ir būtų išgelbėti nuo amžinosios mirties. Bet kadangi jie seka kūnu ir pasauliu, jie yra pamišėliai ir žiaurūs savo pačių priešai, besistengiantys gyventi arogantiškiau ir geidulingiau vienas už kitą.“

142

Judas išdavikas, pamatęs, kad Jėzus pabėgo, prarado viltį tapti galingu pasaulyje, nes jis nešiojo Jėzaus kapšą, kuriame buvo laikoma viskas, kas jam buvo duota dėl meilės Dievui. Jis tikėjosi, kad Jėzus taps Izraelio karaliumi, ir taip jis pats bus galingas žmogus. Todėl, praradęs viltį, jis tarė savyje: „Jei šis žmogus būtų pranašas, jis žinotų, kad aš vagiu jo pinigus; ir taip jis prarastų kantrybę ir išmestų mane iš savo tarnybos, žinodamas, kad aš juo netikiu. Ir jei jis būtų išmintingas žmogus, jis nebėgtų nuo garbės, kurią Dievas nori jam duoti. Todėl bus geriau, jei susitarsiu su vyriausiaisiais kunigais ir su rašto aiškintojais bei fariziejais, ir pažiūrėsiu, kaip atiduoti jį į jų rankas, nes taip galėsiu gauti ką nors gero.“ Tuomet, priėmęs šį sprendimą, jis pranešė rašto aiškintojams ir fariziejams, kaip reikalai vyko Naine. Ir jie tarėsi su vyriausiuoju kunigu, sakydami: „Ką darysime, jei šis žmogus taps karaliumi? Tikrai mums baigsis blogai; nes jis nori reformuoti Dievo garbinimą pagal senovės paprotį, nes jis negali pakęsti mūsų tradicijų. Dabar kaip mums seksis valdant tokiam žmogui? Tikrai mes visi pražūsime su savo vaikais: nes išmesti iš savo tarnybos turėsime elgetauti duonos.

Mes dabar, ačiū Dievui, turime karalių ir valdytoją, kurie yra svetimi mūsų įstatymui, kuriems nerūpi mūsų įstatymas, lygiai kaip mums nerūpi jų. Ir taip mes galime daryti ką tik norime, nes, net jei nusidedame, mūsų Dievas yra toks gailestingas, kad Jį nuramina aukos ir pasninkas. Bet jei šis žmogus taps karaliumi, jis nebus nuramintas, nebent matys Dievo garbinimą tokį, kokį užrašė Mozė; ir kas blogiau, jis sako, kad Mesijas neateis iš Dovydo sėklos (kaip vienas iš jo vyriausiųjų mokinių mums pasakė), bet sako, kad jis ateis iš Izmaelio sėklos, ir kad pažadas buvo duotas Izmaelyje, o ne Izaoke.

Koks tada bus vaisius, jei šiam žmogui bus leista gyventi? Tikrai izmaelitai iškils romėnų akyse, ir jie atiduos jiems valdyti mūsų šalį; ir taip Izraelis vėl bus pajungtas vergijai, kaip buvo seniau.“ Todėl, išgirdęs pasiūlymą, vyriausiasis kunigas atsakė, kad jam reikia derėtis su Erodu ir su valdytoju, „nes žmonės yra taip palankūs jam, kad be kareivių mes nieko negalėsime padaryti; ir tebūnie malonu Dievui, kad su kareiviais galėtume užbaigti šį reikalą.“

Todėl, pasitarę tarpusavyje, jie rengė sąmokslą sučiupti jį naktį, kai valdytojas ir Erodas tam pritars.

143

Tada atėjo visi mokiniai į Damaską, Dievo valia. Ir tą dieną Judas išdavikas, labiau nei bet kuris kitas, dėjosi kenčiąs sielvartą dėl Jėzaus nebuvimo. Todėl Jėzus tarė: „Tegul kiekvienas saugosi to, kuris be progos stengiasi rodyti tau meilės ženklus.“

Ir Dievas atėmė mūsų supratimą, kad nežinotumėme, kokiu tikslu jis tai pasakė.

Atėjus visiems mokiniams, Jėzus tarė: „Grįžkime į Galilėją, nes taip Dievo angelas man pasakė, kad turiu ten eiti.“ Tuomet, vieną šabo rytą, Jėzus atėjo į Nazaretą. Kai miestiečiai atpažino Jėzų, visi troško jį pamatyti. Tuomet muitininkas, vardu Zachiejus, kuris buvo mažo ūgio, negalėdamas pamatyti Jėzaus dėl didelės minios, užlipo į šilkmedžio viršūnę ir ten laukė, kol Jėzus praeis tą vietą, eidamas į sinagogą. Jėzus tada, atėjęs į tą vietą, pakėlė akis ir tarė: „Lipk žemyn, Zachiejau, nes šiandien aš apsistosiu tavo namuose.“

Žmogus nulipo žemyn ir priėmė jį su džiaugsmu, iškeldamas puikią puotą.

Fariziejai murmėjo, sakydami Jėzaus mokiniams: „Kodėl jūsų mokytojas nuėjo valgyti su muitininkais ir nusidėjėliais?“

Jėzus atsakė: „Dėl kokios priežasties gydytojas [įeina] į namus? Pasakykite man, ir aš pasakysiu jums, kodėl aš čia atėjau.“ Jie atsakė: „Gydyti ligonių.“

„Jūs sakote tiesą“, – tarė Jėzus, – „nes sveikiesiems nereikia vaistų, tik ligoniams.“

144

„Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, Dievas siunčia savo pranašus ir tarnus į pasaulį tam, kad nusidėjėliai atgailautų; ir jis siunčia ne dėl teisiųjų, nes jiems nereikia atgailos, lygiai kaip tam, kuris švarus, nereikia pirties. Bet iš tiesų sakau jums, jei būtumėte tikri fariziejai, džiaugtumėtės, kad aš nuėjau pas nusidėjėlius jų išgelbėjimui.

Pasakykite man, ar žinote savo kilmę, ir kodėl pasaulis pradėjo priimti fariziejus? Tikrai aš pasakysiu jums, matydamas, kad to nežinote. Todėl klausykite mano žodžių.

Henochas, Dievo draugas, kuris vaikščiojo su Dievu tiesoje, nevertindamas pasaulio, buvo paimtas į rojų; ir ten jis pasilieka iki teismo (nes kai artės pasaulio pabaiga, jis sugrįš į pasaulį su Eliju ir dar vienu). Ir taip žmonės, žinodami tai, per rojaus troškimą, pradėjo ieškoti Dievo, savo kūrėjo. Nes „Fariziejus“ griežtai reiškia „ieškantis Dievo“ Kanaano kalba, nes ten šis vardas prasidėjo kaip būdas išjuokti gerus žmones, matant, kad kanaaniečiai buvo atsidavę stabmeldystei, kuri yra žmogaus rankų garbinimas.

Tuomet kanaaniečiai, matydami tuos iš mūsų tautos, kurie atsiskyrė nuo pasaulio, kad tarnautų Dievui, pašaipiai, pamatę tokį, sakydavo „Fariziejus!“, tai yra, „Jis ieško Dievo“; tarsi norėtų pasakyti: „O beproti, tu neturi stabų statulų ir garbini vėją; todėl žiūrėk savo likimo ir ateik tarnauti mūsų dievams.“

Iš tiesų sakau jums“, – tarė Jėzus, – „visi Dievo šventieji ir pranašai buvo fariziejai ne vardu, kaip jūs, bet pačiu darbu. Nes visuose savo veiksmuose jie ieškojo Dievo, savo kūrėjo, ir dėl meilės Dievui jie paliko miestus ir savo turtus, parduodami juos ir išdalindami vargšams dėl meilės Dievui.“

145

„Kaip gyvas Dievas, Elijo, Dievo draugo ir pranašo, laikais buvo dvylika kalnų, apgyvendintų septyniolikos tūkstančių fariziejų; ir taip buvo, kad tokiame dideliame skaičiuje nebuvo rasta nė vieno atmestojo, bet visi buvo Dievo išrinktieji. Bet dabar, kai Izraelis turi daugiau nei šimtą tūkstančių fariziejų, tebūnie malonu Dievui, kad iš kiekvieno tūkstančio būtų vienas išrinktasis!“

Fariziejai atsakė su pasipiktinimu: „Tai mes visi esame atmestieji, ir tu laikai mūsų religiją atmestina!“

Jėzus atsakė: „Aš laikau ne atmestina, bet pagirtina tikrų fariziejų religiją, ir už tai esu pasiruošęs mirti. Bet ateikite, pažiūrėkime, ar jūs esate fariziejai. Elijas, Dievo draugas, paprašytas savo mokinio Eliziejaus, parašė mažą knygą, kurioje įtraukė visą žmogišką išmintį kartu su Dievo, mūsų Viešpaties, įstatymu.“

Fariziejai sutriko, išgirdę Elijo knygos pavadinimą, nes žinojo, kad dėl jų tradicijų niekas nesilaiko tokio mokymo. Todėl jie norėjo pasišalinti prisidengdami reikalais, kuriuos reikia atlikti.

Tada Jėzus tarė: „Jei būtumėte fariziejai, paliktumėte visus kitus reikalus, kad užsiimtumėte šiuo; nes fariziejus ieško tik Dievo. Todėl sumišę jie pasiliko klausytis Jėzaus, kuris vėl tarė:

„Elijas, Dievo tarnas“ (nes taip prasideda ta maža Knyga), „visiems tiems, kurie trokšta vaikščioti su Dievu, savo kūrėju, rašo tai. Kas trokšta daug išmokti, tas mažai bijo Dievo, nes tas, kuris bijo Dievo, tenkinasi žinodamas tik tai, ko nori Dievas.

Tie, kurie ieško gražių žodžių, neieško Dievo, kuris nedaro nieko kito, tik peikia mūsų nuodėmes.

Tie, kurie trokšta ieškoti Dievo, tegul stipriai uždaro savo namų duris ir langus, nes šeimininkas neleidžia savęs rasti už savo namų, [vietoje], kur jis nėra mylimas. Saugokite todėl savo jutimus ir saugokite savo širdį, nes Dievas nerandamas už mūsų, šiame pasaulyje, kuriame jis yra nekenčiamas.

Tie, kurie nori daryti gerus darbus, tegul rūpinasi savimi, nes nepadeda laimėti viso pasaulio ir prarasti savo sielą.

Tie, kurie nori mokyti kitus, tegul gyvena geriau už kitus, nes nieko negalima išmokti iš to, kuris žino mažiau už mus pačius. Kaip tad nusidėjėlis pataisys savo gyvenimą, kai girdės blogesnį už save jį mokantį?

Tie, kurie ieško Dievo, tegul bėga nuo žmonių draugijos; nes Mozė, būdamas vienas ant Sinajaus kalno, rado jį ir kalbėjosi su Dievu, kaip daro draugas, kalbėdamas su draugu.

Tie, kurie ieško Dievo, tik vieną kartą per trisdešimt dienų tegul išeina ten, kur yra pasaulio žmonių; nes per vieną dieną galima padaryti darbų dvejiems metams to, kuris ieško Dievo, reikaluose.

Kai jis eina, tegul nežiūri niekur kitur, tik į savo kojas.

Kai jis kalba, tegul nekalba nieko, išskyrus tai, kas būtina.

Kai jie valgo, tegul pakyla nuo stalo vis dar alkani; galvodami kiekvieną dieną nesulaukti kitos; leisdami savo laiką kaip traukiantys kvapą.

Tegul vieno drabužio, iš žvėrių kailio, pakanka.

Tegul žemės grumstas miega ant plikos žemės; nes kiekvieną naktį tegul dviejų valandų miego pakanka.

Tegul jis nekenčia nieko, išskyrus save patį; nesmerkia nieko, išskyrus save patį.

Maldoje tegul jie stovi tokioje baimėje, tarsi būtų būsimame teisme.

Dabar darykite tai Dievo tarnystėje, su įstatymu, kurį Dievas davė jums per Mozę, nes tokiu būdu rasite Dievą, kad kiekvienu laiku ir vietoje jausite, jog esate Dieve ir Dievas jumyse.“

Tai yra mažoji Elijo knyga, o fariziejai, todėl vėl sakau jums, kad jei būtumėte fariziejai, džiaugtumėtės, kad aš įėjau čia, nes Dievas pasigaili nusidėjėlių.“

146

Tada tarė Zachiejus: „Pone, štai aš atiduosiu, dėl meilės Dievui, keturgubai viską, ką gavau lupikavimu.“

Tada tarė Jėzus: „Šią dieną atėjo išgelbėjimas į šiuos namus. Iš tiesų, iš tiesų, daugelis muitininkų, paleistuvių ir nusidėjėlių eis į Dievo karalystę, o tie, kurie laiko save teisiais, eis į amžinąsias liepsnas.“

Tai išgirdę, fariziejai pasišalino su pasipiktinimu. Tada Jėzus tarė tiems, kurie atsivertė atgailai, ir savo mokiniams: „Buvo tėvas, kuris turėjo du sūnus, ir jaunesnysis tarė: „Tėve, duok man priklausančią turto dalį“; ir tėvas jam davė. Ir jis, gavęs savo dalį, išvyko ir nuėjo į tolimą šalį, kur iššvaistė visą savo turtą su paleistuvėmis, gyvendamas prabangiai. Po to toje šalyje kilo didelis badas, toks, kad nelaimėlis nuėjo tarnauti vienam piliečiui, kuris paskyrė jį ganyti kiaulių savo valdose. Ir ganydamas jas jis malšino alkį kartu su kiaulėmis, valgydamas giles. Bet atėjęs į protą jis tarė: „O, kiek daug mano tėvo namuose turi apsčiai vaišių, o aš čia mirštu iš bado! Todėl kelsiuosi ir eisiu pas savo tėvą, ir sakysiu jam: Tėve, nusidėjau dangui ir tau; elkis su manimi kaip su vienu iš savo tarnų.“

Vargšas žmogus nuėjo, ir atsitiko taip, kad tėvas pamatė jį ateinantį iš tolo ir buvo sujaudintas gailesčio dėl jo. Tad jis išbėgo jo pasitikti, ir priėjęs apkabino jį ir pabučiavo.

Sūnus nusilenkė, sakydamas: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, elkis su manimi kaip su vienu iš savo tarnų, nes nesu vertas vadintis tavo sūnumi.“

Tėvas atsakė: „Sūnau, nesakyk taip, nes tu esi mano sūnus, ir aš neleisiu tau būti mano vergo padėtyje.“ Ir jis pašaukė savo tarnus ir tarė: „Atneškite čia naujus drabužius ir aprenkite šį mano sūnų, ir duokite jam naujas kelnes, užmaukite žiedą ant piršto, ir tuojau pat papjaukite penimą veršį, ir mes linksminsimės. Nes šis mano sūnus buvo miręs ir dabar vėl atgijo, buvo pražuvęs ir dabar atsirado.“

147

Jiems besilinksminant namuose, štai vyresnysis sūnus grįžo namo, ir jis, išgirdęs, kad viduje linksminamasi, nustebo, ir pasišaukęs vieną iš tarnų, paklausė jo, kodėl jie taip linksminasi.

Tarnas jam atsakė: „Tavo brolis atėjo, ir tavo tėvas papjovė penimą veršį, ir jie puotauja.“ Vyresnysis sūnus labai supyko tai išgirdęs ir nenorėjo eiti į namus. Todėl tėvas išėjo pas jį ir tarė jam: „Sūnau, tavo brolis atėjo, tad ateik ir džiaukis su juo.“

Sūnus atsakė su pasipiktinimu: „Aš visada tau gerai tarnavau, ir visgi tu niekada nedavei man ėriuko suvalgyti su mano draugais. Bet dėl šito niekšo, kuris pasitraukė nuo tavęs, iššvaistydamas visą savo dalį su paleistuvėmis, dabar, kai jis atėjo, tu papjovei penimą veršį.“

Tėvas atsakė: „Sūnau, tu visada esi su manimi, ir viskas yra tavo; bet šis buvo miręs ir vėl gyvas, buvo pražuvęs ir dabar atsirado, todėl mes turime džiaugtis.“

Vyresnysis sūnus dar labiau supyko ir tarė: „Eik ir džiūgauk, nes aš nevalgysiu prie ištvirkėlių stalo.“ Ir jis pasitraukė nuo tėvo, negavęs nė pinigėlio.

„Kaip gyvas Dievas“, – tarė Jėzus, – „lygiai taip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja.“

Ir kai jie pavalgė, jis išvyko, nes norėjo eiti į Judėją. Tuomet mokiniai tarė: „Mokytojau, neik į Judėją, nes mes žinome, kad fariziejai tarėsi su vyriausiuoju kunigu prieš tave.“

Jėzus atsakė: „Aš žinojau tai prieš jiems tai darant, bet aš nebijau, nes jie negali padaryti nieko priešingo Dievo valiai. Todėl tegul daro viską, ko trokšta; nes aš bijau ne jų, bet bijau Dievo.

148

Pasakykite man dabar; šių dienų fariziejai – ar jie fariziejai? Ar jie Dievo tarnai? Tikrai ne. Taip, ir sakau jums iš tiesų, kad nėra blogesnio dalyko čia, žemėje, kaip tai, kad žmogus prisidengia religijos išpažinimu ir apdaru, kad paslėptų savo nedorybę. Papasakosiu jums vieną vienintelį pavyzdį apie senųjų laikų fariziejus, kad pažintumėte dabartinius. Po Elijo išvykimo, dėl didelio stabmeldžių persekiojimo, ta šventa fariziejų bendruomenė buvo išblaškyta. Nes tuo pačiu Elijo laiku per vienerius metus buvo nužudyta daugiau nei dešimt tūkstančių pranašų, kurie buvo tikri fariziejai.

Du fariziejai nuėjo į kalnus ten gyventi; ir vienas išbuvo penkiolika metų nieko nežinodamas apie savo kaimyną, nors juos skyrė tik vienos valandos kelias. Matote tad, ar jie buvo smalsūs! Atsitiko taip, kad tuose kalnuose kilo sausra, ir tuomet abu leidosi ieškoti vandens, ir taip jie rado vienas kitą. Tuomet vyresnysis tarė (nes jų paprotys buvo toks, kad vyriausiasis turėjo kalbėti pirmiau už bet kurį kitą, ir jie laikė didžia nuodėme, jei jaunas žmogus kalbėtų prieš seną) – vyresnysis, tad, tarė: „Kur gyveni, broli?“

Jis atsakė, pirštu rodydamas į buveinę: „Čia gyvenu“; nes jie buvo netoli jaunesniojo buveinės.

Tarė vyresnysis: „Kiek laiko, broli, tu čia gyveni?“

Jaunesnysis atsakė: „Penkiolika metų.“

Tarė vyresnysis: „Galbūt atėjai, kai Ahabas žudė Dievo tarnus?“

„Būtent taip“, – atsakė jaunesnysis.

Tarė vyresnysis: „O broli, ar žinai, kas dabar yra Izraelio karalius?“

Jaunesnysis atsakė: „Dievas yra Izraelio Karalius, nes stabmeldžiai yra ne karaliai, bet Izraelio persekiotojai.“

„Tai tiesa“, – tarė vyresnysis, – „bet aš norėjau paklausti, kas yra tas, kuris dabar persekioja Izraelį?“

Jaunesnysis atsakė: „Izraelio nuodėmės persekioja Izraelį, nes, jei jie nebūtų nusidėję, [Dievas] nebūtų pakėlęs prieš Izraelį stabmeldiškų kunigaikščių.“

Tada tarė vyresnysis: „Kas yra tas netikintis kunigaikštis, kurį Dievas atsiuntė nubausti Izraelį?“

Jaunesnysis atsakė: „O kaip aš turėčiau žinoti, matydamas, kad šiuos penkiolika metų nemačiau jokio žmogaus, išskyrus tave, ir aš nemoku skaityti, todėl man nesiunčiami laiškai?“

Tarė vyresnysis: „O, koks naujas tavo avikailis! Kas jį tau davė, jei nematei jokio žmogaus?“

149

Jaunesnysis atsakė: „Tas, kuris išlaikė gerus Izraelio tautos drabužius keturiasdešimt metų dykumoje, išlaikė mano kailius tokius, kokius matai.“

Tada vyresnysis suprato, kad jaunesnysis buvo tobulesnis už jį, nes jis kiekvienais metais turėjo reikalų su žmonėmis. Todėl, norėdamas turėti [naudą iš] jo pokalbio, jis tarė: „Broli, tu nemoki skaityti, o aš moku skaityti, ir savo namuose turiu Dovydo psalmes. Ateik tad, kad aš kiekvieną dieną galėčiau tau paskaityti ir paaiškinti, ką sako Dovydas.“

Jaunesnysis atsakė: „Eikime dabar.“

Tarė vyresnysis: „O broli, jau dvi dienos, kai aš gėriau vandens; paieškokime todėl šiek tiek vandens.“

Jaunesnysis atsakė: „O broli, jau du mėnesiai, kai aš gėriau vandens. Eikime todėl ir pažiūrėkime, ką Dievas sako per savo pranašą Dovydą: Viešpats gali duoti mums vandens.“

Tuomet jie grįžo prie vyresniojo buveinės, prie kurios durų rado šviežio vandens šaltinį.

Tarė vyresnysis: „O broli, tu esi šventasis Dievo; dėl tavęs Dievas davė šį šaltinį.“

Jaunesnysis atsakė: „O broli, nuolankume sakai tai; bet tikra tiesa, kad jei Dievas būtų tai padaręs dėl manęs, jis būtų padaręs šaltinį arti mano buveinės, kad aš neišeičiau jo ieškoti. Nes aš išpažįstu tau, kad nusidėjau prieš tave. Kai tu pasakei, kad dvi dienas negėrei ir ieškojai vandens, o aš buvau be gėrimo du mėnesius, pajutau savyje pasididžiavimą, tarsi būčiau geresnis už tave.“

Tada tarė vyresnysis: „O broli, tu sakei tiesą, todėl nenusidėjai.“

Tarė jaunesnysis: „O broli, tu pamiršai, ką sakė mūsų tėvas Elijas, kad tas, kuris ieško Dievo, turėtų smerkti tik save patį. Tikrai jis to neužrašė tam, kad žinotumėme, bet veikiau tam, kad vykdytumėme.“

Tarė senesnysis, suvokdamas savo draugo tiesą ir teisumą: „Tai tiesa; ir mūsų Dievas atleido tau.“

Ir tai pasakęs jis paėmė psalmes ir perskaitė tai, ką sako mūsų tėvas Dovydas: „Uždėsiu sargybą savo burnai, kad mano liežuvis nenukryptų į nedorybės žodžius, teisindamas pasiteisinimu mano nuodėmę.“ Ir čia senasis žmogus pasakė kalbą apie liežuvį, ir jaunesnysis išvyko. Tuomet praėjo dar penkiolika metų, kol jie rado vienas kitą, nes jaunesnysis pakeitė savo buveinę.

Atitinkamai, kai jis vėl jį rado, vyresnysis tarė: „O broli, kodėl negrįžai į mano buveinę?“

Jaunesnysis atsakė: „Nes aš dar gerai neišmokau to, ką man sakei.“

Tada tarė vyresnysis: „Kaip tai gali būti, matant, kad praėjo penkiolika metų?“

Jaunesnysis atsakė: „Dėl žodžių, aš juos išmokau per vieną valandą ir niekada jų nepamiršau; bet aš dar jų neįvykdžiau. Koks tad tikslas mokytis per daug ir to nevykdyti? Mūsų Dievas siekia ne to, kad mūsų intelektas būtų geras, bet veikiau mūsų širdis. Taigi teismo dieną jis neklaus mūsų, ką išmokome, bet ką padarėme.“

150

Vyresnysis atsakė: „O broli, nesakyk taip, nes tu niekini žinias, kurias mūsų Dievas nori, kad brangintume.“

Jaunesnysis atsakė: „Dabar, kaip aš kalbėsiu, kad nenusidėčiau: nes tavo žodis yra tiesa, ir mano taip pat. Sakau tad, kad tie, kurie žino Dievo įsakymus, užrašytus Įstatyme, turėtų laikytis jų [pirmiausia], jei vėliau norėtų išmokti daugiau. Ir viską, ką žmogus išmoksta, tegul tai būna tam, kad vykdytų, o ne [vien] tam, kad žinotų.“

Tarė vyresnysis: „O broli, pasakyk man, su kuo kalbėjai, kad žinai, jog neišmokai visko, ką sakiau?“

Jaunesnysis atsakė: „O broli, aš kalbuosi su savimi. Kiekvieną dieną pastatau save prieš Dievo teismą, kad duočiau apyskaitą apie save. Ir visada jaučiu savyje tą, kuris teisina mano klaidass.“

Tarė vyresnysis: „O broli, kokių klaidų turi tu, kuris esi tobulas?“

Jaunesnysis atsakė: „O broli, nesakyk taip, nes aš stoviu tarp dviejų didelių klaidų; viena yra ta, kad nelaikau savęs didžiausiu nusidėjėliu, kita – kad netrokštu daryti atgailos už tai labiau nei kiti žmonės.“

Vyresnysis atsakė: „Dabar, kaip turėtum žinoti save esant didžiausiu nusidėjėliu, jei esi tobuliausias [iš žmonių]?“

Jaunesnysis atsakė: „Pirmas žodis, kurį mano mokytojas man pasakė, kai apsivilkau fariziejaus apdarą, buvo šis: kad turėčiau svarstyti kitų gerumą ir savo paties nedorybę, nes jei taip daryčiau, suvokčiau save esant didžiausiu nusidėjėliu.“

Tarė vyresnysis: „O broli, kieno gerumą ar kieno klaidas svarstai šiuose kalnuose, matant, kad čia nėra žmonių?“

Jaunesnysis atsakė: „Aš turėčiau svarstyti saulės ir planetų paklusnumą, nes jos tarnauja savo Kūrėjui geriau nei aš. Bet aš jas smerkiu, arba todėl, kad jos neduoda šviesos, kaip aš noriu, arba todėl, kad jų karštis per didelis, arba yra per daug ar per mažai lietaus ant žemės.“

Tai išgirdęs, vyresnysis tarė: „Broli, kur išmokai šio mokymo, nes man dabar devyniasdešimt metų, iš kurių septyniasdešimt penkerius aš buvau fariziejus?“

Jaunesnysis atsakė: „O broli, tu sakai tai iš nuolankumo, nes esi šventasis Dievo. Vis dėlto atsakau tau, kad Dievas, mūsų kūrėjas, žiūri ne į laiką, bet žiūri į širdį: todėl Dovydas, būdamas penkiolikos metų, jaunesnis už šešis kitus savo brolius, buvo išrinktas Izraelio karaliumi ir tapo Dievo, mūsų Viešpaties, pranašu.“

151

„Šis žmogus buvo tikras fariziejus“, – tarė Jėzus savo mokiniams, – „ir tebūnie malonu Dievui, kad teismo dieną galėtume turėti jį savo draugu.“

Tada Jėzus įlipo į laivą, ir mokiniai gailėjosi, kad pamiršo pasiimti duonos. Jėzus subarė juos, sakydamas: „Saugokitės mūsų dienų fariziejų raugo, nes mažai raugo sugadina visą tešlą.“

Tada mokiniai sakė vienas kitam: „Dabar kokį raugą mes turime, jei neturime net jokios duonos?“

Tada tarė Jėzus: „O mažatikiai, argi pamiršote, ką Dievas padarė Naine, kur nebuvo jokių javų ženklo? Ir kiek daug valgė ir pasisotino penkiais kepalais ir dviem žuvimis? Fariziejaus raugas yra tikėjimo Dievu trūkumas ir galvojimas apie save, kas sugadino ne tik šių dienų fariziejus, bet sugadino Izraelį. Nes paprasti žmonės, nemokėdami skaityti, daro tai, ką mato darant fariziejus, nes laiko juos šventaisiais.

Ar žinote, kas yra tikras fariziejus? Jis yra žmogaus prigimties aliejus. Nes lygiai kaip aliejus laikosi kiekvieno skysčio paviršiuje, taip tikro fariziejaus gerumas laikosi viso žmogiško gerumo viršūnėje. Jis yra gyva knyga, kurią Dievas duoda pasauliui; nes viskas, ką jis sako ir daro, yra pagal Dievo įstatymą. Todėl, kas daro taip, kaip jis daro, laikosi Dievo įstatymo. Tikras fariziejus yra druska, kuri neleidžia žmogaus kūnui supūti nuo nuodėmės; nes kiekvienas, kuris jį mato, yra atvedamas į atgailą. Jis yra šviesa, kuri apšviečia piligrimų kelią, nes kiekvienas, kuris apsvarsto jo neturtą su jo atgaila, suvokia, kad šiame pasaulyje neturėtume uždaryti savo širdies.

Bet tas, kuris padaro aliejų aitrų, sugadina knygą, supūdo druską, užgesina šviesą – šis žmogus yra netikras fariziejus. Todėl, jei nenorite pražūti, saugokitės, kad nedarytumėte taip, kaip daro fariziejai šiandien.“

152

Jėzui atėjus į Jeruzalę ir vieną šabo dieną įėjus į Šventyklą, kareiviai prisiartino, kad jį išbandytų ir suimtų, ir jie tarė: „Mokytojau, ar leistina kariauti?“

Jėzus atsakė: „Mūsų tikėjimas sako mums, kad mūsų gyvenimas yra nuolatinis karas žemėje.“

Kareiviai tarė: „Vadinasi, tu norėtum atversti mus į savo tikėjimą ir norėtum, kad mes paliktumėme daugybę dievų (nes viena Roma turi dvidešimt aštuonis tūkstančius dievų, kurie yra matomi) ir sektumėme tavo dievu, kuris yra vienas vienintelis, ir kadangi jis negali būti matomas, nežinoma, kur jis yra, ir galbūt jis tėra tuštybė.“

Jėzus atsakė: „Jei aš būčiau jus sukūręs, kaip mūsų Dievas jus sukūrė, aš siekčiau jus atversti.“

Jie atsakė: „Dabar kaip tavo Dievas sukūrė mus, matant, kad nežinoma, kur jis yra? Parodyk mums savo Dievą, ir mes tapsime žydais.“

Tada tarė Jėzus: „Jei turėtumėte akis jį pamatyti, galėčiau jums jį parodyti, bet kadangi esate akli, negaliu jums jo parodyti.“

Kareiviai atsakė: „Tikrai, garbė, kurią ši tauta tau teikia, atėmė tavo supratimą. Nes kiekvienas iš mūsų turi dvi akis galvoje, o tu sakai, kad mes akli.“

Jėzus atsakė: „Kūniškos akys gali matyti tik grubius ir išorinius dalykus: todėl jūs galėsite matyti tik savo medinius, sidabrinius ir auksinius dievus, kurie nieko negali daryti. Bet mes, Judo žmonės, turime dvasines akis, kurios yra mūsų Dievo baimė ir tikėjimas, todėl mes galime matyti savo Dievą kiekvienoje vietoje.“

Kareiviai atsakė: „Saugokis, kaip kalbi, nes jei liesi panieką ant mūsų dievų, atiduosime tave į Erodo rankas, kuris atkeršys už mūsų dievus, kurie yra visagaliai.“

Jėzus atsakė: „Jei jie visagaliai, kaip sakote, atleiskite man, nes aš juos garbinsiu.“

Kareiviai džiaugėsi tai išgirdę ir pradėjo aukštinti savo stabus. Tada tarė Jėzus: „Čia nereikia žodžių, bet darbų; todėl priverskite savo Dievus sukurti vieną musę, ir aš juos garbinsiu.“

Kareiviai sutriko tai išgirdę ir nežinojo, ką pasakyti, todėl Jėzus tarė:

„Tikrai, matant, kad jie nepadaro nė vienos musės iš naujo, aš dėl jų nepaliksiu to Dievo, kuris sukūrė viską vienu žodžiu; kurio vien vardas gąsdina armijas.“

Kareiviai atsakė: „Dabar pamatysime tai; nes mes norime tave suimti“, ir jie norėjo ištiesti rankas prieš Jėzų.

Tada tarė Jėzus: „Adonai Sabaoth!“ Tuomet tuojau pat kareiviai buvo išridenti iš Šventyklos, kaip ridenamos medinės statinės, kai jos plaunamos, kad būtų pripildytos vyno; tiek, kad tai galva, tai kojos trankėsi į žemę, ir tai be niekam jų neliečiant.

Ir jie taip išsigando ir pabėgo tokiu būdu, kad jų niekada daugiau nebuvo matyti Judėjoje.

153

Kunigai ir fariziejai murmėjo tarpusavyje ir sakė: „Jis turi Baalo ir Aštartės išmintį, ir taip Šėtono galia jis tai padarė.“

Jėzus atvėrė burną ir tarė: „Mūsų Dievas įsakė, kad nevogtumėme savo artimo turto. Bet šis vienas įsakymas buvo taip pažeistas ir išnaudotas, kad pripildė pasaulį nuodėmės, ir tokios [nuodėmės], kuri niekada nebus atleista taip, kaip atleidžiamos kitos nuodėmės: matant, kad kiekvieną kitą nuodėmę, jei žmogus ją aprauda ir daugiau nedaro, ir pasninkauja su malda bei išmalda, mūsų Dievas, galingasis ir gailestingasis, atleidžia. Bet šioji nuodėmė yra tokios rūšies, kad ji niekada nebus atleista, nebent tai, kas neteisėtai paimta, būtų grąžinta.“

Tada tarė rašto aiškintojas: „O mokytojau, kaip plėšikavimas pripildė visą pasaulį nuodėmės? Tikrai dabar, Dievo malone, yra nedaug plėšikų, ir jie negali pasirodyti, nes tuojau pat pakariami kareivių.“

Jėzus atsakė: „Kas nežino gėrybių, tas negali žinoti plėšikų. Ne, sakau jums iš tiesų, kad daugelis plėšikauja nežinodami, ką daro, ir todėl jų nuodėmė didesnė nei kitų, nes liga, kuri nežinoma, nėra gydoma.“

Tada fariziejai prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „O mokytojau, kadangi tu vienas Izraelyje žinai tiesą, pamokyk mus.“

Jėzus atsakė: „Aš nesakau, kad aš vienas Izraelyje žinau tiesą, nes šis žodis „vienas“ priklauso tik Dievui, o ne kitiems. Nes jis yra tiesa, kuris vienas žino tiesą. Todėl, jei aš taip sakyčiau, būčiau didesnis plėšikas, nes vogčiau Dievo garbę. Ir sakydamas, kad aš vienas pažįstu Dievą, pulčiau į didesnį nežinojimą nei visi. Jūs, todėl, padarėte sunkią nuodėmę sakydami, kad aš vienas žinau tiesą. Ir sakau jums, kad jei sakėte tai norėdami mane gundyti, jūsų nuodėmė dar didesnė.“

Tada Jėzus, matydamas, kad visi tyli, vėl tarė: „Nors nesu vienintelis Izraelyje žinantis tiesą, aš vienas kalbėsiu; todėl klausykite manęs, kadangi manęs paklausėte.

Visi sukurti dalykai priklauso Kūrėjui, tokiu būdu, kad niekas negali reikšti pretenzijų į nieką. Taigi siela, jutimas, kūnas, laikas, gėrybės ir garbė, viskas yra Dievo nuosavybė, tad jei žmogus nepriima jų taip, kaip nori Dievas, jis tampa plėšiku. Ir lygiai taip pat, jei jis leidžia juos priešingai tam, ko nori Dievas, jis taip pat yra plėšikas. Sakau todėl jums, kad, kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, kai jūs imate laiką, sakydami: „Rytoj darysiu taip, sakysiu tokį dalyką, eisiu į tokią vietą“, ir nesakote: „Jei Dievas norės“, jūs esate plėšikai. Ir jūs esate didesni plėšikai, kai leidžiate geresniąją savo laiko dalį tenkindami save, o ne tenkindami Dievą, ir leidžiate blogesniąją dalį Dievo tarnystei: tada esate tikrai plėšikai.

Kas daro nuodėmę, kokios rūšies ji bebūtų, yra plėšikas; nes jis vagia laiką, sielą ir savo paties gyvybę, kurie turėtų tarnauti Dievui, ir atiduoda tai Šėtonui, Dievo priešui.“

154

„Žmogus, todėl, kuris turi garbę, gyvybę ir turtą – kai jo nuosavybė pavagiama, plėšikas pakariamas; kai jo gyvybė atimama, žudikas nukirsdinamas. Ir tai teisinga, nes Dievas taip įsakė. Bet kai atimama artimo garbė, kodėl plėšikas nenukryžiuojamas? Ar turtas, iš tiesų, geriau už garbę? Ar Dievas, iš tiesų, įsakė, kad tas, kuris paima turtą, būtų nubaustas, ir tas, kuris atima gyvybę su turtu, būtų nubaustas, bet tas, kuris atima garbę, liktų laisvas? Tikrai ne; nes dėl savo murmėjimo mūsų tėvai neįėjo į pažadėtąją žemę, bet tik jų vaikai. Ir už šią nuodėmę gyvatės užmušė apie septyniasdešimt tūkstančių mūsų tautos žmonių.

Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, tas, kuris vagia garbę, vertas didesnės bausmės nei tas, kuris apiplėšia žmogų atimdamas turtą ir gyvybę. Ir tas, kuris klausosi murmėtojo, lygiai taip pat kaltas, nes vienas priima Šėtoną ant savo liežuvio, o kitas – į savo ausis.“

Fariziejai buvo apimti [įniršio] tai girdėdami, nes negalėjo pasmerkti jo kalbos.

Tada prisiartino prie Jėzaus daktaras ir tarė jam: „Gerasis mokytojau, pasakyk man, kodėl Dievas nesuteikė javų ir vaisių mūsų tėvams? Žinodamas, kad jie turi pulti, tikrai jis turėjo leisti jiems javus arba neleisti žmonėms jų matyti.“

Jėzus atsakė: „Žmogau, tu vadini mane geru, bet klysti, nes tik Dievas yra geras. Ir dar labiau klysti klausdamas, kodėl Dievas nepadarė pagal tavo smegenis. Visgi atsakysiu tau į viską. Sakau tau, tad, kad Dievas, mūsų kūrėjas, savo veikime neprisitaiko prie mūsų, todėl nevalia kūriniui ieškoti savo paties kelio ir patogumo, bet veikiau Dievo, savo kūrėjo, garbės, idant kūrinys priklausytų nuo Kūrėjo, o ne Kūrėjas nuo kūrinio. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, jei Dievas būtų suteikęs viską žmogui, žmogus nebūtų žinojęs savęs esant Dievo tarnu; ir taip jis būtų laikęs save rojaus valdovu. Todėl Kūrėjas, kuris yra palaimintas per amžius, uždraudė jam maistą, idant žmogus pasiliktų pavaldus jam.

Ir iš tiesų sakau jums, kad tas, kurio akių šviesa aiški, mato viską aiškiai ir traukia šviesą net iš pačios tamsos; bet aklasis taip nedaro. Todėl sakau, kad jei žmogus nebūtų nusidėjęs, nei aš, nei tu nebūtume pažinę Dievo gailestingumo ir jo teisumo. Ir jei Dievas būtų padaręs žmogų nepajėgų nusidėti, jis būtų buvęs lygus Dievui tame dalyke; todėl palaimintasis Dievas sukūrė žmogų gerą ir teisų, bet laisvą daryti tai, kas jam patinka, dėl savo paties gyvybės ir išgelbėjimo arba pasmerkimo.“

Daktaras buvo priblokštas tai išgirdęs ir pasišalino sutrikęs.

155

Tada vyriausiasis kunigas slapta pasišaukė du senus kunigus ir pasiuntė juos pas Jėzų, kuris buvo išėjęs iš šventyklos ir sėdėjo Saliamono prieangyje, laukdamas melstis vidurdienio maldą. Ir šalia jo buvo jo mokiniai su didele žmonių daugybe.

Kunigai prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Mokytojau, kodėl žmogus valgė javus ir vaisius? Ar Dievas norėjo, kad jis valgytų, ar ne?“ Ir tai jie sakė gundydami jį; nes jei jis pasakytų: „Dievas norėjo“, jie atsakytų: „Kodėl jis tai uždraudė?“, o jei jis pasakytų: „Dievas nenorėjo“, jie sakytų: „Vadinasi, žmogus turi daugiau galios nei Dievas, nes jis veikia priešingai Dievo valiai.“

Jėzus atsakė: „Jūsų klausimas yra kaip kelias per kalną, kuris turi prarają dešinėje ir kairėje: bet aš eisiu viduriu.“

Tai išgirdę kunigai sutriko, suvokdami, kad jis žino jų širdį.

Tada Jėzus tarė: „Kiekvienas žmogus, kadangi turi poreikį, dirba viską savo paties naudojimui. Bet Dievas, kuriam nieko nereikia, veikė pagal savo gerą malonumą. Todėl kurdamas žmogų jis sukūrė jį laisvą, idant jis žinotų, kad Dievui jo nereikia; Verbi gratia (pavyzdžiui), kaip daro Karalius, kuris norėdamas parodyti savo turtus ir idant jo vergai jį labiau mylėtų, suteikia laisvę savo vergams.

Dievas, tad, sukūrė žmogų laisvą, idant jis mylėtų savo Kūrėją kur kas labiau ir žinotų jo dosnumą. Nes nors Dievas yra visagalis, neturėdamas žmogaus poreikio, sukūręs jį savo visagalybe, jis paliko jį laisvą savo dosnumu, tokiu būdu, kad jis galėtų pasipriešinti blogiui ir daryti gera. Nes nors Dievas turėjo galią sutrukdyti nuodėmei, jis neprieštarautų savo paties dosnumui (nes Dievas neturi prieštaravimo), idant, jo visagalybei ir dosnumui suveikus žmoguje, jis neprieštarautų nuodėmei žmoguje, sakau, idant žmoguje veiktų Dievo gailestingumas ir jo teisumas. Ir kaip ženklą, kad kalbu tiesą, sakau jums, kad vyriausiasis kunigas atsiuntė jus gundyti mane, ir tai yra jo kunigystės vaisius.“

Seniai pasišalino ir papasakojo viską vyriausiajam kunigui, kuris tarė: „Šis vyrukas turi velnią sau už nugaros, kuris viską jam papasakoja; nes jis siekia karalystės virš Izraelio; bet Dievas tuo pasirūpins.“

156

Kai jis atliko vidurdienio maldą, Jėzus, išeidamas iš šventyklos, rado vieną aklą nuo motinos įsčių. Jo mokiniai paklausė jo sakydami: „Mokytojau, kas nusidėjo šiame žmoguje, jo tėvas ar jo motina, kad jis gimė aklas?“

Jėzus atsakė: „Nei jo tėvas, nei jo motina nenusidėjo jame, bet Dievas sukūrė jį tokį, kaip Evangelijos liudijimą.“ Ir pasišaukęs akląjį prie savęs, jis spjovė ant žemės, padarė purvo ir uždėjo jį ant aklojo akių ir tarė jam: „Eik prie Siloamo tvenkinio ir nusiprausk!“

Aklasis nuėjo, ir nusiprausęs atgavo šviesą; tuomet, jam grįžtant namo, daugelis jį sutikusių sakė: „Jei šis žmogus būtų aklas, aš užtikrintai sakyčiau, kad tai tas, kuris paprastai sėdėdavo prie Gražiųjų šventyklos vartų.“ Kiti sakė: „Tai jis, bet kaip jis gavo šviesą?“ Ir jie užkalbino jį sakydami: „Ar tu tas aklasis, kuris paprastai sėdėdavai prie Gražiųjų šventyklos vartų?“

Jis atsakė: „Aš esu jis – ir kas?“

Jie sakė: „Dabar kaip tu atgavai regėjimą?“

Jis atsakė: „Žmogus padarė purvo, spjaudamas ant žemės, ir šį purvą jis uždėjo man ant akių ir tarė man: „Eik ir nusiprausk Siloamo tvenkinyje.“ Aš nuėjau ir nusiprausiau, ir dabar matau: palaimintas tebūnie Izraelio Dievas!“

Kai aklas gimęs žmogus vėl atėjo prie Gražiųjų šventyklos vartų, visa Jeruzalė buvo pilna šio įvykio. Todėl jis buvo atvestas pas vyriausiąjį kunigą, kuris tarėsi su kunigais ir fariziejais prieš Jėzų.

Vyriausiasis kunigas paklausė jo, sakydamas: „Žmogau, ar tu gimei aklas?“

„Taip“, – jis atsakė.

„Dabar atiduok šlovę Dievui“, – tarė vyriausiasis kunigas, – „ir pasakyk mums, koks pranašas pasirodė tau sapne ir suteikė tau šviesą. Ar tai buvo mūsų tėvas Abraomas, ar Mozė, Dievo tarnas, ar koks kitas pranašas? Nes kiti negalėtų padaryti tokio dalyko.“

Aklas gimęs žmogus atsakė: „Nei Abraomo, nei Mozės, nei jokio pranašo aš nemačiau sapne ir nebuvau jų išgydytas, bet kai sėdėjau prie šventyklos vartų, žmogus priėjo prie manęs ir, padaręs molio iš žemės su savo seilėmis, uždėjo to molio man ant akių ir pasiuntė mane prie Siloamo tvenkinio nusiprausti; tuomet aš nuėjau, ir nusiprausiau, ir sugrįžau su savo akių šviesa.“

Vyriausiasis kunigas paklausė to žmogaus vardo.

Aklas gimęs žmogus atsakė: „Jis nepasakė man savo vardo, bet žmogus, kuris jį matė, pašaukė mane ir tarė: „Eik ir nusiprausk, kaip tas žmogus sakė, nes jis yra Jėzus Nazarietis, pranašas ir šventasis Izraelio Dievo.“

Tada tarė vyriausiasis kunigas: „Ar jis išgydė tave netyčia šiandien, tai yra, šabą?“

Aklas žmogus atsakė: „Šiandien jis išgydė mane.“

Tarė vyriausiasis kunigas: „Žiūrėkite dabar, kaip šis vyrukas yra nusidėjėlis, matant, kad jis nesilaiko šabo!“

157

Aklas žmogus atsakė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau; bet tai žinau, kad nors buvau aklas, jis mane apšvietė.“

Fariziejai tuo netikėjo: tad sakė vyriausiajam kunigui: „Pasiųsk atvesti jo tėvą ir motiną, nes jie pasakys mums tiesą.“ Jie pasiuntė, todėl, atvesti aklojo tėvo ir motinos, ir kai jie atėjo, vyriausiasis kunigas klausinėjo jų sakydamas: „Ar šis žmogus jūsų sūnus?“

Jie atsakė: „Jis tikrai mūsų sūnus.“

Tada tarė vyriausiasis kunigas: „Jis sako, kad gimė aklas, ir dabar mato; kaip šis dalykas atsitiko?“

Aklai gimusio žmogaus tėvas ir motina atsakė: „Tikrai jis gimė aklas, bet kaip jis galėjo gauti šviesą, mes nežinome; jis yra pilnametis, klauskite jo ir jis pasakys jums tiesą.“

Tuomet jie buvo paleisti, ir vyriausiasis kunigas vėl tarė aklai gimusiam žmogui: „Atiduok šlovę Dievui ir sakyk tiesą.“

(Dabar aklojo tėvas ir motina bijojo kalbėti, nes iš Romos senato buvo išėjęs įsakas, kad niekas negali ginčytis dėl Jėzaus, žydų pranašo, mirties bausmės grėsmėje: šį įsaką buvo gavęs valdytojas – todėl jie sakė: „Jis yra pilnametis, klauskite jo.“)

Vyriausiasis kunigas tada tarė aklai gimusiam žmogui: „Atiduok šlovę Dievui ir sakyk tiesą, nes mes žinome, kad šis žmogus, kurį sakai tave išgydžius, yra nusidėjėlis.“

Aklas gimęs žmogus atsakė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau; bet tai žinau, kad aš nemačiau, ir jis mane apšvietė. Tikrai, nuo pasaulio pradžios iki šios valandos, dar niekada nebuvo apšviestas tas, kuris gimė aklas; ir Dievas neišklausytų nusidėjėlių.“

Tarė fariziejai: „Dabar ką jis padarė, kai tave apšvietė?“

Tada aklas gimęs žmogus nusistebėjo jų netikėjimu ir tarė: „Aš jums sakiau, ir kodėl klausiate manęs vėl? Ar ir jūs norėtumėte tapti jo mokiniais?“

Vyriausiasis kunigas tada išplūdo jį sakydamas: „Tu buvai visiškai gimęs nuodėmėje, ir tu mus mokysi? Dink, ir tapk tu mokinys tokio žmogaus! Nes mes esame Mozės mokiniai, ir mes žinome, kad Dievas kalbėjo Mozei, bet dėl šio žmogaus, mes nežinome, iš kur jis yra.“ Ir jie išmetė jį iš sinagogos ir šventyklos, uždrausdami jam melstis su švariaisiais Izraelyje.

158

Aklas gimęs žmogus nuėjo ieškoti Jėzaus, kuris paguodė jį sakydamas: „Jokiu metu nebuvai toks palaimintas, koks esi dabar, nes esi palaimintas mūsų Dievo, kuris kalbėjo per Dovydą, mūsų tėvą ir savo pranašą, prieš pasaulio draugus, sakydamas: „Jie keikia, o aš laiminu“; ir per pranašą Michėją jis sakė: „Aš prakeikiu jūsų palaiminimą.“ Nes žemė nėra taip priešinga orui, vanduo ugniai, šviesa tamsai, šaltis karščiui ar meilė neapykantai, kaip valia, kurią Dievas turi, priešinga pasaulio valiai.“

Mokiniai atitinkamai paklausė jo, sakydami: „Viešpatie, didūs tavo žodžiai; pasakyk mums, todėl, prasmę, nes mes dar nesuprantame.“

Jėzus atsakė: „Kai pažinsite pasaulį, pamatysite, kad sakiau tiesą, ir taip žinosite tiesą kiekviename pranaše.

Žinokite tad, kad yra trys pasaulių rūšys, apimtos vienu pavadinimu: vienas reiškia dangus ir žemę, su vandeniu, oru ir ugnimi, ir visais dalykais, kurie yra žemesni už žmogų. Dabar šis pasaulis visuose dalykuose seka Dievo valia, nes, kaip sako Dovydas, Dievo pranašas: „Dievas davė jiems įsakymą, kurio jie neperžengia.“

Antrasis reiškia visus žmones, lygiai kaip „tokio ir tokio namai“ reiškia ne sienas, bet šeimą. Dabar šis pasaulis, vėlgi, myli Dievą; nes iš prigimties jie ilgisi Dievo, kadangi pagal prigimtį kiekvienas ilgisi Dievo, net jei klysta ieškodamas Dievo. Ir ar žinote, kodėl visi ilgisi Dievo? Nes jie ilgisi kiekvieno po begalinį gėrį be jokio blogio, ir tai yra vien tik Dievas. Todėl gailestingasis Dievas atsiuntė savo pranašus į šį pasaulį jo išgelbėjimui.

Trečiasis pasaulis yra žmogaus nuopuolio būklė nusidedant, kuri pavirto įstatymu, priešingu Dievui, pasaulio kūrėjui. Tai padaro žmogų panašų į demonus, Dievo priešus. Ir šio pasaulio mūsų Dievas taip smarkiai nekenčia, kad jei pranašai būtų mylėję šį pasaulį – ką manote? Tikrai Dievas būtų atėmęs iš jų jų pranašystę. Ir ką aš pasakysiu? Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, kai Dievo pasiuntinys ateis į pasaulį, jei jis pajustų meilę šiam nedoram pasauliui, tikrai, Dievas atimtų iš jo viską, ką jam davė kurdamas jį, ir padarytų jį atmestuoju: taip smarkiai Dievas yra priešingas šiam pasauliui.“

159

Mokiniai atsakė: „O mokytojau, nepaprastai didūs tavo žodžiai, todėl pasigailėk mūsų, nes mes jų nesuprantame.“

Tarė Jėzus: „Ar manote galbūt, kad Dievas sukūrė savo pasiuntinį būti varžovu, kuris norėtų padaryti save lygų Dievui? Tikrai ne, bet veikiau kaip savo gerą vergą, kuris neturėtų norėti to, ko jo Viešpats nenori. Jūs negalite to suprasti, nes nežinote, kas per dalykas yra nuodėmė. Todėl klausykite mano žodžių. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, nuodėmė negali kilti žmoguje, nebent kaip prieštaravimas Dievui, matant, kad tik tai yra nuodėmė, ko Dievas nenori: tiek, kad viskas, ko Dievas nori, yra labiausiai svetima nuodėmei. Atitinkamai, jei mūsų vyriausieji kunigai ir kunigai su fariziejais persekiotų mane todėl, kad Izraelio žmonės vadino mane Dievu, jie darytų dalyką, malonų Dievui, ir Dievas jiems atlygintų; bet kadangi jie persekioja mane dėl priešingos priežasties, nes jie nenori, kad aš sakyčiau tiesą, kaip jie užteršė Mozės knygą ir Dovydo, Dievo pranašų ir draugų, savo tradicijomis, ir todėl nekenčia manęs ir trokšta mano mirties – todėl Dievas bjaurisi jais.

Pasakykite man – Mozė žudė žmones ir Ahabas žudė žmones – ar tai abiem atvejais žmogžudystė? Tikrai ne; nes Mozė žudė žmones, kad sunaikintų stabmeldystę ir išsaugotų tikrojo Dievo garbinimą, bet Ahabas žudė žmones, kad sunaikintų tikrojo Dievo garbinimą ir išsaugotų stabmeldystę. Todėl Mozei žmonių žudymas pavirto auka, tuo tarpu Ahabui tai pavirto šventvagyste: tiek, kad vienas ir tas pats darbas sukėlė du priešingus padarinius.

Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, jei Šėtonas būtų kalbėjęs angelams tam, kad pamatytų, kaip jie myli Dievą, jis nebūtų buvęs atmestas Dievo, bet kadangi jis siekė nugręžti juos nuo Dievo, todėl jis yra atmestasis.“

Tada atsakė tas, kuris rašo: „Kaip, tad, reikia suprasti tai, kas buvo pasakyta pranaše Michėjuje, apie melą, kurį Dievas nurodė kalbėti per netikrų pranašų burną, kaip parašyta Izraelio karalių knygoje?“

Jėzus atsakė: „O Barnabai, papasakok trumpai viską, kas atsitiko, kad aiškiai pamatytume tiesą.“

160

Tada tarė tas, kuris rašo: „Pranašas Danielius, aprašydamas Izraelio karalių ir jų tironų istoriją, rašo taip: „Izraelio karalius susivienijo su Judo karaliumi kovoti prieš Belialo sūnus (tai yra, atmestuosius), kurie buvo amonitai. Juozapatui, Judo karaliui, ir Ahabui, Izraelio karaliui, sėdint sostuose Samarijoje, priešais juos stovėjo keturi šimtai netikrų pranašų, kurie sakė Izraelio karaliui: „Eik prieš amonitus, nes Dievas atiduos juos į tavo rankas, ir tu išsklaidysi Amoną.“

Tada tarė Juozapatas: „Ar čia nėra kokio nors mūsų tėvų Dievo pranašo?“

Ahabas atsakė: „Yra tik vienas, ir jis blogas, nes jis visada pranašauja bloga apie mane; ir aš laikau jį kalėjime.“ Ir tai jis pasakė, būtent, „Yra tik vienas“, nes tiek, kiek buvo rasta, buvo nužudyta Ahabo įsaku, taip, kad pranašai, kaip tu sakei, o Mokytojau, pabėgo į kalnų viršūnes, kur žmonės negyveno.

Tada tarė Juozapatas: „Pasiųsk atvesti jį čia, ir pažiūrėkime, ką jis sako.“

Ahabas todėl įsakė atvesti Michėją, kuris atėjo su pančiais ant kojų, ir jo veidas buvo sutrikęs kaip žmogaus, kuris gyvena tarp gyvenimo ir mirties.

Ahabas paklausė jo, sakydamas: „Kalbėk, Michėjau, Dievo vardu. Ar mums eiti prieš amonitus? Ar Dievas atiduos jų miestus į mūsų rankas?“

Michėjas atsakė: „Eik, eik, nes sėkmingai nueisi, ir dar sėkmingiau sugrįši!“

Tada netikri pranašai gyrė Michėją kaip tikrą Dievo pranašą ir nuėmė pančius jam nuo kojų.

Juozapatas, kuris bijojo mūsų Dievo ir niekada nebuvo lenkęs kelių prieš stabus, paklausė Michėjo, sakydamas: „Dėl mūsų tėvų Dievo meilės, sakyk tiesą, kaip tu matei šio karo baigtį.“

Michėjas atsakė: „O Juozapatai, aš bijau tavo veido, todėl sakau tau, kad mačiau Izraelio žmones kaip avis be piemens.“

Tada Ahabas šypsodamasis tarė Juozapatui: „Aš tau sakiau, kad šis vyrukas pranašauja tik bloga, bet tu tuo netikėjai.“

Tada jie abu tarė: „Dabar iš kur tu tai žinai, o Michėjau?“

Michėjas atsakė: „Man atrodė, kad susirinko angelų taryba Dievo akivaizdoje, ir aš girdėjau Dievą sakant taip: „Kas apgaus Ahabą, kad jis eitų prieš Amoną ir būtų nužudytas?“ Tuomet vienas sakė viena, kitas – kita. Tada atėjo angelas ir tarė: „Viešpatie, aš kovosiu prieš Ahabą, ir nueisiu pas jo netikrus pranašus, ir įdėsiu melą į jų lūpas, ir taip jis išeis ir bus nužudytas.“ Ir tai išgirdęs, Dievas tarė: „Dabar eik ir daryk taip, nes tu nugalėsi.“

Tada netikri pranašai įniršo, ir jų vyresnysis smogė Michėjui per skruostą, sakydamas: „O Dievo atmestasis, kada tiesos angelas pasitraukė nuo mūsų ir atėjo pas tave? Pasakyk mums, kada atėjo pas mus angelas, atnešęs melą?“

Michėjas atsakė: „Tu sužinosi tada, kai bėgsi iš namų į namus, bijodamas būti nužudytas, apgavęs savo karalių.“

Tada Ahabas supyko ir tarė: „Suimkite Michėją, ir pančius, kuriuos jis turėjo ant kojų, uždėkite jam ant kaklo, ir laikykite jį ant miežinės duonos ir vandens, kol aš sugrįšiu, nes dabar nežinau, kokia mirtimi jį nubausti.“

Tada jie išėjo, ir pagal Michėjo žodį reikalas įvyko. Nes amonitų karalius tarė savo tarnams: „Žiūrėkite, kad nekovotumėte prieš Judo karalių, nei prieš Izraelio kunigaikščius, bet užmuškite Izraelio karalių Ahabą, mano priešą.“

Tada tarė Jėzus: „Sustok čia, Barnabai, nes to pakanka mūsų tikslui.“

161

„Ar girdėjote viską?“ – tarė Jėzus.

Mokiniai atsakė: „Taip, Viešpatie.“

Tuomet Jėzus tarė: „Melas iš tiesų yra nuodėmė, bet žmogžudystė yra didesnė, nes melas yra nuodėmė, kuri priklauso tam, kuris kalba, bet žmogžudystė, nors ji priklauso tam, kuris ją įvykdo, yra tokia, kad ji sunaikina brangiausią dalyką, kurį Dievas turi čia, žemėje, tai yra žmogų. Ir melą galima ištaisyti pasakant priešingai tam, kas buvo pasakyta; tuo tarpu žmogžudystė neturi vaisto, matant, kad neįmanoma vėl suteikti gyvybės mirusiajam. Pasakykite man tad, ar Mozė, Dievo tarnas, nusidėjo užmušdamas visus, kuriuos užmušė?“

Mokiniai atsakė: „Tegul Dievas apsaugo; tegul Dievas apsaugo, kad Mozė būtų nusidėjęs paklusdamas Dievui, kuris jam įsakė!“

Tada tarė Jėzus: „Ir aš sakau, tegul Dievas apsaugo, kad tas angelas būtų nusidėjęs, kuris apgavo Ahabo netikrus pranašus melu; nes lygiai kaip Dievas priima žmonių žudymą kaip auką, taip jis priėmė melą kaip gyrių. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad lygiai kaip vaikas klysta, liepdamas padaryti sau batus pagal milžino dydį, lygiai taip klysta tas, kuris nori pajungti Dievą įstatymui, kaip jis pats, būdamas žmogus, yra pavaldus įstatymui. Todėl, kai tikėsite, kad tik tai yra nuodėmė, ko Dievas nenori, rasite tiesą, kaip aš jums sakiau. Todėl, kadangi Dievas nėra sudėtinis ar kintamas, taip pat jis negali norėti ir nenorėti vieno ir to paties dalyko; nes taip jis turėtų prieštaravimą savyje, ir atitinkamai skausmą, ir nebūtų be galo palaimintas.“

Pilypas atsakė: „Bet kaip suprasti tą pranašo Amoso posakį, kad „nėra blogio mieste, kurio Dievas nepadarė“?“

Jėzus atsakė: „Štai čia matai, Pilypai, koks didelis pavojus slypi raidėje, kaip daro fariziejai, kurie sugalvojo sau „Dievo predestinaciją (išankstinį nulėmimą) išrinktuosiuose“, tokiu būdu, kad faktiškai sako, jog Dievas yra neteisus, apgavikas ir melagis bei teismo (kuris kris ant jų) nekentėjas.

Todėl sakau, kad čia Amosas, Dievo pranašas, kalba apie blogį, kurį pasaulis vadina blogiu: nes jei jis būtų vartojęs teisiųjų kalbą, pasaulis jo nebūtų supratęs. Nes visi vargai yra geri, arba dėl to, kad jie apvalo blogį, kurį padarėme, arba yra geri, nes sulaiko mus nuo blogio darymo, arba yra geri, nes leidžia žmogui pažinti šio gyvenimo būklę, kad mylėtume ir trokštume amžinojo gyvenimo. Atitinkamai, jei pranašas Amosas būtų sakęs: „Nėra gėrio mieste, tik tai, ką Dievas padarė“, jis būtų davęs progą nevilčiai nuskriaustiesiems, jiems matant save varguoe, o nusidėjėlius gyvenančius klestėjime. Ir, kas blogiau, daugelis, tikėdami, kad Šėtonas turi tokią valdžią žmogui, būtų bijoję Šėtono ir jam tarnavę, kad nepatirtų vargų. Todėl Amosas darė taip, kaip daro romėnų vertėjas, kuris nežiūri į savo žodžius kaip kalbantis vyriausiojo kunigo akivaizdoje, bet žiūri į valią ir reikalą žydo, kuris nemoka kalbėti hebrajų kalba.“

162

„Jei Amosas būtų pasakęs: „Nėra gėrio mieste, tik tai, ką Dievas padarė“, kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, jis būtų padaręs didelę klaidą, nes pasaulis nelaiko gėriu nieko, išskyrus nedorybes ir nuodėmes, kurios daromos tuštybės keliu. Todėl žmonės būtų elgęsi daug nedoriau, tikėdami, kad nėra jokios nuodėmės ar nedorybės, „kurios Dievas nepadarė“ – nuo ko girdint žemė dreba.“ Ir kai Jėzus tai pasakė, tuojau pat kilo didelis žemės drebėjimas, tiek, kad kiekvienas krito kaip negyvas. Jėzus pakėlė juos, sakydamas: „Dabar matote, ar sakiau jums tiesą. Tegu pakanka jums to, kad Amosas, kai sakė, jog „Dievas padarė blogį mieste“, kalbėdamas su pasauliu, kalbėjo apie vargus, kuriuos vien tik nusidėjėliai vadina blogiu.

Ateikime dabar prie predestinacijos, apie kurią trokštate žinoti, ir apie kurią kalbėsiu jums netoli Jordano, kitoje pusėje, rytoj, jei Dievas norės.“

163

Jėzus nuėjo į dykumą anapus Jordano su savo mokiniais, ir kai vidurdienio malda buvo baigta, jis atsisėdo šalia palmės, ir po palmės šešėliu susėdo jo mokiniai.

Tada tarė Jėzus: „Tokia slapta yra predestinacija, o broliai, kad sakau jums, iš tiesų, tik vienam žmogui ji bus aiškiai žinoma. Tai tas, kurio laukia tautos, kuriam Dievo paslaptys yra tokios aiškios, kad, kai jis ateis į pasaulį, palaiminti bus tie, kurie klausysis jo žodžių, nes Dievas apgaubs juos savo gailestingumu, lygiai kaip ši palmė meta šešėlį mums. Taip, lygiai kaip šis medis saugo mus nuo deginančio saulės karščio, lygiai taip Dievo gailestingumas apsaugos nuo Šėtono tuos, kurie tikės tuo žmogumi.“

Mokiniai atsakė: „O Mokytojau, kas bus tas žmogus, apie kurį kalbi, kuris ateis į pasaulį?“

Jėzus atsakė su širdies džiaugsmu: „Jis yra Mahometas, Dievo pasiuntinys, ir kai jis ateis į pasaulį, lygiai kaip lietus priverčia žemę duoti vaisių, kai ilgą laiką nelijo, lygiai taip jis bus gerų darbų priežastis tarp žmonių, per gausų gailestingumą, kurį jis atneš. Nes jis yra baltas debesis, pilnas Dievo gailestingumo, kurį gailestingumą Dievas išlies ant ištikimųjų kaip lietų.“

164

„Aš atitinkamai pasakysiu jums dabar tą mažmožį, ką Dievas leido man žinoti apie šią predestinaciją. Fariziejai sako, kad viskas buvo taip iš anksto nulemta, jog tas, kuris yra išrinktasis, negali tapti atmestuoju, ir tas, kuris yra atmestasis, jokiu būdu negali tapti išrinktuoju; ir kad, lygiai kaip Dievas nulėmė geradarystę kaip kelią, kuriuo išrinktieji eis į išgelbėjimą, lygiai taip jis nulėmė nuodėmę kaip kelią, kuriuo atmestieji eis į pasmerkimą. Prakeiktas tebūnie liežuvis, kuris tai pasakė, su ranka, kuri tai užrašė, nes tai yra Šėtono tikėjimas. Iš to galima pažinti, kokie yra dabartinių dienų fariziejai, nes jie yra ištikimi Šėtono tarnai.

Ką gali reikšti predestinacija, jei ne absoliučią valią suteikti pabaigą dalykui, kuriam priemones turi rankose? Nes be priemonių negalima nulemti pabaigos. Kaip, tad, nulems namą tas, kuris ne tik neturi akmens ir pinigų išleisti, bet neturi net tiek žemės, kad pastatytų vieną koją? Tikrai niekas [to negalėtų padaryti]. Tad ne daugiau, sakau jums, yra predestinacija, atimanti laisvą valią, kurią Dievas davė žmogui iš savo gryno dosnumo, Dievo įstatymas. Tikrai mes įtvirtintume ne predestinaciją, bet bjaurastį.

Kad žmogus yra laisvas, rodo Mozės knyga, kur, kai mūsų Dievas davė įstatymą ant Sinajaus kalno, jis kalbėjo taip: „Mano įsakymas nėra danguje, kad teisintumeisi sakydamas: Dabar, kas nueis atnešti mums Dievo įsakymo? Ir kas galbūt duos mums jėgų jo laikytis? Nei jis yra už jūrų, kad panašiai teisintumeisi. Bet mano įsakymas yra arti tavo širdies, kad kai norėsi, galėtum jo laikytis.“

Pasakykite man, jei karalius Erodas įsakytų senam žmogui tapti jaunu, o ligoniui tapti sveiku, ir kai jie to nepadarytų, lieptų juos nužudyti, ar tai būtų teisinga?“ Mokiniai atsakė: „Jei Erodas duotų tokį įsakymą, jis būtų pats neteisingiausias ir bedieviškiausias.“

Tada Jėzus dūsaudamas tarė: „Tai yra žmogiškų tradicijų vaisiai, o broliai; nes sakydami, kad Dievas nulėmė atmestuosius taip, kad jie negali tapti išrinktaisiais, jie piktžodžiauja Dievui kaip bedieviui ir neteisingam. Nes jis įsako nusidėjėliui nenusidėti, o kai nusideda – atgailauti; tuo tarpu tokia predestinacija atima iš nusidėjėlio galią nenusidėti ir visiškai atima iš jo atgailą.“

165

„Bet klausykite, ką sako Dievas per pranašą Joelį: „Kaip aš gyvas, [sako] jūsų Dievas, aš nenoriu nusidėjėlio mirties, bet siekiu, kad jis atsiverstų atgailai.“ Argi Dievas tada nulems tai, ko nenori? Apsvarstykite tai, ką sako Dievas, ir tai, ką sako dabartinio laiko fariziejai.

Be to, Dievas sako per pranašą Izaiją: „Aš šaukiau, ir jūs nenorėjote manęs klausyti.“ Ir kiek daug Dievas šaukė, klausykite, kaip jis sako per tą patį pranašą: „Visą dieną tiesiau savo rankas į tautą, kuri manimi netiki, bet man prieštarauja.“ Ir mūsų fariziejai, kai sako, kad atmestasis negali tapti išrinktuoju, ką gi jie sako, jei ne tai, kad Dievas tyčiojasi iš žmonių, lygiai kaip tyčiotųsi iš aklojo, kuriam rodytų ką nors balta, ir kaip tyčiotųsi iš kurčiojo, kuriam kalbėtų į ausis? Ir kad išrinktasis gali tapti atmestu, apsvarstykite, ką mūsų Dievas sako per pranašą Ezechielį: „Kaip aš gyvas, sako Dievas, jei teisusis apleis savo teisumą ir darys bjaurystes, jis pražus, ir aš nebeprisiminsiu jokio jo teisumo; nes pasitikėdamas juo jis apleis mane, ir jis jo neišgelbės.“

Ir apie atmestųjų pašaukimą, ką sako Dievas per pranašą Ozėją, jei ne tai: „Aš pašauksiu tautą neišrinktąją, aš pavadinsiu juos išrinktaisiais.“ Dievas yra tiesakalbis ir negali meluoti: nes Dievas, būdamas tiesa, kalba tiesą. Bet dabartinio laiko fariziejai su savo mokymu visiškai prieštarauja Dievui.“

166

Andriejus atsakė: „Bet kaip suprasti tai, ką Dievas sakė Mozei, kad jis pasigailės to, kurio norės pasigailėti, ir užkietins tą, kurį norės užkietinti?“

Jėzus atsakė: „Dievas tai sako tam, kad žmogus netikėtų, jog yra išgelbėtas savo paties dorybe, bet suvoktų, kad gyvybė ir Dievo gailestingumas jam suteikti Dievo iš jo dosnumo. Ir jis tai sako tam, kad žmonės vengtų nuomonės, jog yra kitų dievų be jo.

Jei, todėl, jis užkietino Faraoną, jis tai padarė, nes jis kankino mūsų tautą ir bandė paversti ją nieku, žudydamas visus vyriškos lyties vaikus Izraelyje: dėl ko Mozė buvo arti gyvybės praradimo.

Atitinkamai, sakau jums iš tiesų, kad predestinacija turi savo pamatu Dievo įstatymą ir žmogaus laisvą valią. Taip, ir net jei Dievas galėtų išgelbėti visą pasaulį taip, kad niekas nepražūtų, jis nenorėtų to daryti, kad taip neatimtų iš žmogaus laisvės, kurią jis išsaugo jam, idant pažemintų Šėtoną, idant šis [gabalas] molio, paniekintas dvasios, net jei nusidėtų kaip dvasia, turėtų galią atgailauti ir eiti gyventi į tą vietą, iš kurios dvasia buvo išmesta. Mūsų Dievas nori, sakau, persekioti savo gailestingumu žmogaus laisvą valią ir nenori apleisti kūrinio su savo visagalybe. Ir taip teismo dieną niekas negalės pasiteisinti dėl savo nuodėmių, matant, kad tada jiems bus akivaizdu, kiek daug Dievas padarė dėl jų atsivertimo ir kaip dažnai jis šaukė juos atgailai.“

167

„Atitinkamai, jei jūsų protas nenurims ties tuo, ir jūs norėsite vėl sakyti: „Kodėl taip?“, aš atskleisiu jums „todėl“. Tai yra štai kas. Pasakykite man, kodėl [vienas] akmuo negali laikytis ant vandens paviršiaus, tačiau visa žemė laikosi ant vandens paviršiaus? Pasakykite man, kodėl yra taip, kad, nors vanduo užgesina ugnį, o žemė bėga nuo oro, taip kad niekas negali sujungti žemės, oro, vandens ir ugnies harmonijoje, vis dėlto jie yra sujungti žmoguje ir išlaikomi darnoje?

Jei, tad, jūs šito nežinote – ne, visi žmonės, kaip žmonės, negali to žinoti – kaip jie supras, kad Dievas sukūrė visatą iš nieko vienu žodžiu? Kaip jie supras Dievo amžinybę? Tikrai jie jokiu būdu negalės to suprasti, nes, žmogui esant ribotam ir sudėtam su kūnu, kuris, kaip sako pranašas Saliamonas, būdamas gendantis, slegia sielą, o Dievo darbams esant proporcingiems Dievui, kaip jie galės juos suvokti?

Izaijas, Dievo pranašas, matydamas [tai esant] taip, sušuko, sakydamas: „Tikrai tu esi paslėptas Dievas!“ Ir apie Dievo pasiuntinį, kaip Dievas jį sukūrė, jis sako: „Jo kilmę kas apsakys?“ Ir apie Dievo veikimą jis sako: „Kas buvo jo patarėjas?“ Todėl Dievas sako žmogiškajai prigimčiai: „Lygiai kaip dangus išaukštintas virš žemės, taip mano keliai išaukštinti virš jūsų kelių ir mano mintys virš jūsų minčių.“

Todėl sakau jums, predestinacijos būdas nėra akivaizdus žmonėms, nors faktas yra tiesa, kaip aš jums sakiau.

Ar turėtų žmogus tad, negalėdamas išsiaiškinti būdo, neigti faktą? Tikrai, aš dar niekada nemačiau nieko atsisakant sveikatos, nors jos būdas nebūtų suprantamas. Nes aš net dabar nežinau, kaip Dievas per mano prisilietimą gydo ligonius.“

168

Tada tarė mokiniai: „Iš tiesų Dievas kalba tavyje, nes niekada žmogus nekalbėjo taip, kaip tu kalbi.“

Jėzus atsakė: „Tikėkite manimi, kai Dievas pasirinko mane pasiųsti į Izraelio namus, jis davė man knygą, panašią į skaidrų veidrodį, kuri nusileido į mano širdį taip, kad viskas, ką kalbu, išeina iš tos knygos. Ir kai ta knyga baigs eiti iš mano lūpų, aš būsiu paimtas iš pasaulio.“

Petras atsakė: „O mokytojau, ar tai, ką dabar kalbi, parašyta toje knygoje?“

Jėzus atsakė: „Viskas, ką sakau dėl Dievo pažinimo ir Dievo tarnystės, dėl žmogaus pažinimo ir žmonijos išgelbėjimo – visa tai ateina iš tos knygos, kuri yra mano evangelija.“

Tarė Petras: „Ar joje parašyta rojaus šlovė?“

169

Jėzus atsakė: „Klausykite, ir aš pasakysiu jums, koks yra rojus, ir kaip šventieji ir ištikimieji pasiliks ten be pabaigos, nes tai yra vienas iš didžiausių rojaus palaiminimų, matant, kad viskas, kad ir koks didelis būtų, jei turi pabaigą, tampa maža, taip, nieku.

Rojus yra namai, kur Dievas kaupia savo malonumus, kurie yra tokie dideli, kad žemė, kurią trypia šventųjų ir palaimintųjų kojos, yra tokia brangi, kad viena jos drachma yra brangesnė už tūkstantį pasaulių.

Šiuos malonumus matė mūsų tėvas Dovydas, Dievo pranašas, nes Dievas parodė juos jam, matant, kad jis leido jam regėti rojaus šloves; tuomet, kai jis atsigavo, užmerkė akis abiem rankomis ir verkdamas tarė: „Nežiūrėkite daugiau į šį pasaulį, o mano akys, nes viskas yra tuštybė, ir nėra jokio gėrio!“

Apie šiuos malonumus sakė pranašas Izaijas: „Žmogaus akys nematė, jo ausys negirdėjo, nei žmogaus širdis nesuvokė to, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“ Ar žinote, kodėl jie nematė, negirdėjo, nesuvokė tokių malonumų? Tai todėl, kad kol jie gyvena čia, apačioje, jie nėra verti regėti tokių dalykų. Todėl, nors mūsų tėvas Dovydas tikrai matė juos, sakau jums, kad jis matė juos ne žmogaus akimis, nes Dievas paėmė jo sielą pas save, ir taip, susijungęs su Dievu, jis matė juos dieviška šviesa. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, matant, kad rojaus malonumai yra begaliniai, o žmogus ribotas, žmogus negali jų sutalpinti; lygiai kaip mažas molinis ąsotis negali sutalpinti jūros.

Pažiūrėkite tad, koks gražus pasaulis vasaros metu, kai viskas veda vaisius! Pats valstietis, apsvaigęs iš džiaugsmo dėl atėjusios pjūties, priverčia slėnius ir kalnus skambėti nuo jo dainavimo, nes jis aukščiausiai myli savo triūsą. Dabar pakelkite lygiai taip savo širdį į rojų, kur viskas yra vaisinga vaisiais, proporcingais tam, kuris jį dirbo.

Kaip gyvas Dievas, to pakanka rojaus pažinimui, kadangi Dievas sukūrė rojų kaip savo paties malonumų namus. Dabar ar manote, kad neišmatuojamas gerumas neturėtų neišmatuojamai gerų dalykų? Arba kad neišmatuojamas grožis neturėtų neišmatuojamai gražių dalykų? Saugokitės, nes labai klystate, jei manote, kad jis jų neturi.

170

Dievas sako taip žmogui, kuris ištikimai jam tarnaus: „Aš žinau tavo darbus, kad tu dirbi man. Kaip aš gyvenu amžinai, tavo meilė neviršys mano dosnumo. Kadangi tu tarnauji man kaip Dievui, savo kūrėjui, žinodamas save esant mano darbu, ir neprašai manęs nieko, išskyrus malonę ir gailestingumą ištikimai man tarnauti; kadangi tu nededi pabaigos savo tarnystei, matydamas, kad trokšti tarnauti man amžinai; lygiai taip aš darysiu, nes atlyginsiu tau taip, tarsi būtum Dievas, man lygus. Nes ne tik atiduosiu į tavo rankas rojaus gausybę, bet duosiu tau save patį kaip dovaną; taip, kad, lygiai kaip tu nori būti mano tarnas amžinai, lygiai taip aš padarysiu tavo užmokestį amžiną.“

171

„Ką manote“, – tarė Jėzus savo mokiniams, – „apie rojų? Ar yra protas, kuris galėtų suvokti tokius turtus ir malonumus? Žmogui reikia turėti žinojimą, didelį kaip Dievo, jei jis norėtų žinoti, ką Dievas nori duoti savo tarnams.

Ar matėte, kai Erodas įteikia dovaną vienam iš savo mėgstamų baronų, kokiu būdu jis ją įteikia?“

Jonas atsakė: „Aš mačiau tai du kartus; ir tikrai dešimtoji dalis to, ką jis duoda, būtų pakankama vargšui.“

Tarė Jėzus: „Bet jei vargšas būtų pristatytas Erodui, ką jis jam duotų?“

Jonas atsakė: „Vieną ar du skatikus.“

„Dabar tegul tai būna jūsų knyga, kurioje studijuosite rojaus pažinimą“, [tarė Jėzus]: „nes viskas, ką Dievas davė žmogui šiame dabartiniame pasaulyje jo kūnui, yra tarsi Erodas duotų skatiką vargšui; bet ką Dievas duos kūnui ir sielai rojuje, yra tarsi Erodas atiduotų viską, ką turi, taip, ir savo paties gyvybę, vienam iš savo tarnų.“

172

„Dievas sako taip tam, kuris jį myli ir ištikimai jam tarnauja: „Eik ir apsvarstyk jūros smiltis, o mano tarne, kiek jų yra. Todėl, jei jūra duotų tau vieną vienintelę smiltelę, ar ji atrodytų tau maža? Tikrai, taip. Kaip aš, tavo kūrėjas, gyvas, viskas, ką daviau šiame pasaulyje visiems žemės kunigaikščiams ir karaliams, yra mažiau nei smiltelė, kurią jūra duotų tau, palyginus su tuo, ką aš duosiu tau savo rojuje.“

173

„Apsvarstykite tad“, – tarė Jėzus, – „rojaus gausą. Nes jei Dievas davė žmogui šiame pasaulyje unciją gerovės, rojuje jis duos jam dešimt šimtų tūkstančių krovinių. Apsvarstykite vaisių kiekį, kuris yra šiame pasaulyje, maisto kiekį, gėlių kiekį ir daiktų, kurie tarnauja žmogui, kiekį. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, kaip jūra vis dar turi smėlio su kaupu, kai kas nors gauna jo grūdelį, lygiai taip figų kokybė ir kiekis [rojuje] viršys figų rūšį, kurią valgome čia. Ir panašiai kiekvienas kitas dalykas rojuje. Bet be to, sakau jums, kad tikrai, kaip aukso ir perlų kalnas yra brangesnis už skruzdėlės šešėlį, lygiai taip rojaus malonumai yra brangesni už visus pasaulio kunigaikščių malonumus, kuriuos jie turėjo ir turės net iki Dievo teismo, kai pasaulis turės pabaigą.“

Petras atsakė: „Ar tad mūsų kūnas, kurį dabar turime, eis į rojų?“

Jėzus atsakė: „Saugokis, Petrai, kad netaptum sadukiejumi; nes sadukiejai sako, kad kūnas neprisikels, ir kad nėra angelų. Todėl jų kūnas ir siela netenka įėjimo į rojų, ir jie netenka visos angelų tarnystės šiame pasaulyje. Ar netyčia pamiršai Jobą, Dievo pranašą ir draugą, kaip jis sako: „Aš žinau, kad mano Dievas gyvas; ir paskutiniąją dieną aš prisikelsiu savo kūne, ir savo akimis pamatysiu Dievą, savo Gelbėtoją“?

Bet tikėk manimi, šis mūsų kūnas bus taip apvalytas, kad neturės nė vienos savybės iš tų, kurias turi dabar; matant, kad jis bus apvalytas nuo kiekvieno pikto troškimo, ir Dievas sugrąžins jį į tokią būklę, kokia buvo Adomo prieš jam nusidedant.

Du vyrai tarnauja vienam šeimininkui tame pačiame darbe. Vienas tik mato darbą ir duoda nurodymus antrajam, o antrasis atlieka viską, ką pirmasis įsako. Ar atrodo teisinga jums, sakau, kad šeimininkas atlygintų tik tam, kuris mato ir įsako, ir išmestų iš namų tą, kuris vargo darbe? Tikrai ne.

Kaip tad Dievo teisingumas pakęs tai? Žmogaus siela ir kūnas su jutimu tarnauja Dievui: siela tik mato ir įsako tarnystę, nes siela nevalgo duonos, nepasninkauja, [siela] nevaikšto, nejaučia šalčio ir karščio, neserga ir nėra užmušama, nes siela yra nemirtinga: ji nekenčia jokių tų kūniškų skausmų, kuriuos kūnas kenčia dėl elementų poveikio. Ar tad teisinga, sakau, kad viena siela eitų į rojų, o ne kūnas, kuris tiek daug vargo tarnaudamas Dievui?“

Petras atsakė: „O mokytojau, kūnas, privertęs sielą nusidėti, neturėtų būti patalpintas rojuje.“

Jėzus atsakė: „Dabar kaip kūnas nusidės be sielos? Tikrai tai neįmanoma. Todėl, atimdamas Dievo gailestingumą iš kūno, tu pasmerki sielą pragarui.“

174

„Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, mūsų Dievas pažada savo gailestingumą nusidėjėliui, sakydamas: „Tą valandą, kai nusidėjėlis apgailės savo nuodėmę, savimi prisiekiu, aš nebeprisiminsiu jo nedorybių per amžius.“

Dabar kas turėtų valgyti rojaus mėsą, jei kūnas ten neitų? Siela? Tikrai ne, matant, kad ji dvasia.“

Petras atsakė: „Vadinasi, palaimintieji valgis rojuje; bet kaip mėsa bus pašalinta be nešvarumo?“

Jėzus atsakė: „Dabar kokią palaimą turės kūnas, jei nevalgys ir negers? Tikrai dera suteikti šlovę proporcingai pašlovintam dalykui. Bet tu klysti, Petrai, manydamas, kad tokia mėsa turėtų būti pašalinta nešvarume, nes šis kūnas dabartiniu metu valgo gendantį maistą, ir todėl išeina puvėsiai: bet rojuje kūnas bus negendantis, nekentintis ir nemirtingas, ir laisvas nuo bet kokio vargo; ir maistas, kuris yra be jokio trūkumo, nesukels jokio puvimo.

175

Dievas sako taip per pranašą Izaiją, liedamas panieką ant atmestųjų: „Mano tarnai sėdės prie mano stalo mano namuose ir puotaus džiaugsmingai, su linksmybe ir skambant arfoms bei vargonams, ir aš neleisiu jiems turėti kokio nors poreikio. Bet jūs, kurie esate mano priešai, būsite išmesti nuo manęs, kur mirsite varge, kol kiekvienas mano tarnas niekins jus.“

176

„Kam tarnauja pasakymas „Jie puotaus“?“ – tarė Jėzus savo mokiniams. – „Tikrai Dievas kalba aiškiai. Bet kokiu tikslu yra keturios brangaus skysčio upės rojuje, su tiek daug vaisių? Tikrai, Dievas nevalgo, angelai nevalgo, siela nevalgo, jutimas nevalgo, bet veikiau kūnas, kuris yra mūsų kūnas. Todėl rojaus šlovė kūnui yra maistas, o sielai ir jutimui – Dievas ir pokalbiai su Angelais bei palaimintosiomis dvasiomis. Ta šlovė bus geriau atskleista Dievo pasiuntinio, kuris (matant, kad Dievas sukūrė visus dalykus dėl meilės jam) žino visus dalykus geriau nei bet kuris kitas kūrinys.“

Tarė Baltramiejus: „O mokytojau, ar rojaus šlovė bus lygi kiekvienam žmogui? Jei ji bus lygi, tai nebus teisinga, o jei ji nebus lygi, mažesnis pavydės didesniam.“

Jėzus atsakė: „Ji nebus lygi, nes Dievas yra teisingas; ir kiekvienas bus patenkintas, nes ten nėra pavydo. Pasakyk man, Baltramiejau: yra šeimininkas, kuris turi daug tarnų, ir jis aprengia visus tuos savo tarnus tuo pačiu audiniu. Ar tad berniukai, kurie apsirengę berniukų drabužiais, liūdi, kad neturi suaugusių vyrų aprangos? Tikrai, priešingai, jei vyresnieji norėtų užvilkti jiems savo didesnius drabužius, jie supyktų, nes, drabužiams netinkant jų dydžiui, jie manytų esą išjuokti.

Dabar, Baltramiejau, pakelk savo širdį į Dievą rojuje, ir pamatysi, kad visa viena šlovė, nors ji bus didesnė vienam ir mažesnė kitam, nesukels jokio pavydo.“

177

Tada tarė tas, kuris rašo: „O mokytojau, ar rojus turi šviesą nuo saulės, kaip turi šis pasaulis?“

Jėzus atsakė: „Taip pasakė man Dievas, o Barnabai: „Pasaulis, kuriame jūs, žmonės nusidėjėliai, gyvenate, turi saulę ir mėnulį, ir žvaigždes, kurios jį puošia, jūsų naudai ir jūsų džiaugsmui; nes tam aš jį sukūriau.

Ar manote tad, kad namai, kuriuose gyvena mano ištikimieji, nebus geresni? Tikrai, klystate taip galvodami: nes aš, jūsų Dievas, esu rojaus saulė, ir mano pasiuntinys yra mėnulis, kuris iš manęs gauna viską; o žvaigždės yra mano pranašai, kurie skelbė jums mano valią. Todėl mano ištikimieji, lygiai kaip jie priėmė mano žodį iš mano pranašų čia, panašiu būdu gaus malonumą ir džiaugsmą per juos mano malonumų rojuje.“

178

„Ir tegul pakanka jums to“, – tarė Jėzus, – „rojaus pažinimui.“ Tuomet Baltramiejus vėl tarė: „O mokytojau, turėk kantrybės su manimi, jei paklausiu tavęs vieno žodžio.“

Jėzus atsakė: „Sakyk tai, ko trokšti.“

Tarė Baltramiejus: „Rojus tikrai yra didelis: nes, matant, kad jame yra tokios didelės gėrybės, jis privalo būti didelis.“

Jėzus atsakė: „Rojus yra toks didelis, kad joks žmogus negali jo išmatuoti. Iš tiesų sakau tau, kad dangų yra devyni, tarp kurių išdėstytos planetos, nutolusios viena nuo kitos per penkių šimtų metų kelionę žmogui: ir žemė panašiu būdu nutolusi nuo pirmojo dangaus per penkių šimtų metų kelionę.

Bet sustok ties pirmojo dangaus matavimu, kuris yra tiek didesnis už visą žemę, kiek visa žemė yra didesnė už smiltelę. Taip pat antrasis dangus yra didesnis už pirmąjį, ir trečiasis už antrąjį, ir taip toliau iki paskutinio dangaus, kiekvienas panašiai didesnis už ankstesnį. Ir iš tiesų sakau tau, kad rojus yra didesnis už visą žemę ir visus dangus [kartu sudėjus], lygiai kaip visa žemė yra didesnė už smiltelę.“

Tada tarė Petras: „O mokytojau, rojus privalo būti didesnis už Dievą, nes Dievas yra matomas jame.“

Jėzus atsakė: „Tylėk, Petrai, nes nežinodamas piktžodžiauji.“

179

Tada atėjo angelas Gabrielius pas Jėzų ir parodė jam veidrodį, spindintį kaip saulė, kuriame jis pamatė užrašytus šiuos žodžius: „Kaip aš gyvenu amžinai, lygiai kaip rojus yra didesnis už visus dangus ir žemę, ir kaip visa žemė yra didesnė už smiltelę, lygiai taip aš esu didesnis už rojų; ir tiek kartų daugiau, kiek jūra turi smiltelių, kiek yra vandens lašų jūroje, kiek yra žolės [stiebų] ant žemės, kiek yra lapų ant medžių, kiek yra kailių ant žvėrių; ir tiek kartų daugiau, kiek smiltelių reikėtų užpildyti dangums ir rojui, ir dar daugiau.“

Tada tarė Jėzus: „Parodykime pagarbą mūsų Dievui, kuris yra palaimintas per amžius.“ Tuomet jie nusilenkė galvas šimtą kartų ir parpuolė ant žemės veidu į žemę maldoje. Kai malda buvo baigta, Jėzus pasišaukė Petrą ir papasakojo jam bei visiems mokiniams, ką matė. Ir Petrui jis tarė: „Tavo siela, kuri yra didesnė už visą žemę, viena akimi mato saulę, kuri yra tūkstantį kartų didesnė už visą žemę.“

Tada tarė Jėzus: „Lygiai taip, per [rojaus] akį, pamatysi Dievą, mūsų Kūrėją.“ Ir tai pasakęs, Jėzus padėkojo Dievui, mūsų Viešpačiui, melsdamas už Izraelio namus ir už šventąjį miestą. Ir kiekvienas atsakė: „Tebūnie taip, Viešpatie.“

180

Vieną dieną, Jėzui esant Saliamono prieangyje, prisiartino prie jo Rašto aiškintojas, vienas iš tų, kurie sakė kalbas žmonėms, ir tarė jam: „O mokytojau, aš daug kartų sakiau kalbas šiai tautai, ir mano galvoje yra rašto vieta, kurios negaliu suprasti.“

Jėzus atsakė: „Ir kas tai yra?“

Tarė Rašto aiškintojas: „Tai, ką Dievas pasakė Abraomui, mūsų tėvui: „Aš būsiu tavo didis atlygis.“ Dabar kaip žmogus galėtų nusipelnyti [tokio atlygio]?“

Tada Jėzus džiaugėsi dvasioje ir tarė: „Tikrai tu nesi toli nuo Dievo karalystės! Klausyk manęs, nes aš pasakysiu tau tokio mokymo prasmę. Dievui esant begaliniam, o žmogui ribotam, žmogus negali nusipelnyti Dievo – ir ar tai tavo abejonė, broli?“

Rašto aiškintojas atsakė verkdamas: „Viešpatie, tu žinai mano širdį; kalbėk, todėl, nes mano siela trokšta girdėti tavo balsą.“

Tada tarė Jėzus: „Kaip gyvas Dievas, žmogus negali nusipelnyti mažo kvėptelėjimo, kurį gauna kiekvieną akimirką.“

Rašto aiškintojas buvo nesavas, tai girdėdamas, ir mokiniai taip pat stebėjosi, nes prisiminė tai, ką Jėzus sakė, kad viską, ką jie atidavė dėl meilės Dievui, jie gaus šimteriopai.

Tada jis tarė: „Jei kas paskolintų tau šimtą aukso gabalų, ir tu išleistum tuos gabalus, ar galėtum sakyti tam žmogui: „Aš duodu tau supuvusį vynmedžio lapą; duok man todėl savo namą, nes aš to nusipelniau“?“

Rašto aiškintojas atsakė: „Ne, Viešpatie, nes jis turėtų pirma sumokėti tai, ką buvo skolingas, ir tada, jei norėtų ko nors, turėtų duoti jam gerų daiktų, bet kokia nauda iš sugedusio lapo?“

181

Jėzus atsakė: „Gerai pasakei, o broli; todėl pasakyk man, Kas sukūrė žmogų iš nieko? Tikrai tai buvo Dievas, kuris taip pat davė jam visą pasaulį jo naudai. Bet žmogus nusidėdamas viską iššvaistė, nes dėl nuodėmės visas pasaulis atsisuko prieš žmogų, ir žmogus savo varge neturi nieko duoti Dievui, tik darbus, sugadintus nuodėmės. Nes nusidėdamas kiekvieną dieną jis padaro savo paties darbą sugadintą, todėl pranašas Izaijas sako: Mūsų teisumai yra „kaip suterštas skuduras“.

Kaip tad žmogus turės nuopelnų, matant, kad jis nepajėgus atlyginti? Ar galbūt žmogus nenusideda? Tikra tiesa, kad mūsų Dievas sako per savo pranašą Dovydą: „Septynis kartus per dieną krenta teisusis“; kaip tad krenta neteisusis? Ir jei mūsų teisumai yra sugadinti, kokie bjaurūs yra mūsų neteisumai! Kaip gyvas Dievas, nėra nieko, ko žmogus turėtų vengti labiau nei šio posakio: „Aš nusipelniau.“ Tegul žmogus žino, broli, savo rankų darbus, ir jis tuojau pat pamatys savo nuopelną. Kiekvienas geras dalykas, kuris išeina iš žmogaus, iš tiesų ne žmogus tai daro, bet Dievas veikia jame; nes jo būtis yra iš Dievo, kuris jį sukūrė. Tai, ką žmogus daro, yra prieštaravimas Dievui, savo kūrėjui, ir nuodėmės darymas, kuo jis nusipelno ne atlygio, bet kančios.

182

Ne tik Dievas sukūrė žmogų, kaip sakau, bet jis sukūrė jį tobulą. Jis davė jam visą pasaulį; po išvarymo iš rojaus jis davė jam du angelus saugoti jį, jis atsiuntė jam pranašus, jis suteikė jam įstatymą, jis suteikė jam tikėjimą, kiekvieną akimirką jis išlaisvina jį nuo Šėtono, jis nori duoti jam rojų; ne, dar daugiau, Dievas nori duoti save patį žmogui. Apsvarstykite tad skolos dydį, ar ji didelė! [Skola], kuriai panaikinti jums reikėtų būti sukūrus žmogų patiems iš nieko, būti sukūrus tiek pranašų, kiek Dievas atsiuntė, su pasauliu ir rojumi, ne, dar daugiau, su Dievu, didžiu ir geru, koks yra mūsų Dievas, ir atiduoti visa tai Dievui. Taip skola būtų panaikinta ir jums liktų tik pareiga dėkoti Dievui. Bet kadangi jūs negalite sukurti vienos musės, ir matant, kad yra tik vienas Dievas, kuris yra visų dalykų viešpats, kaip galėsite panaikinti savo skolą? Tikrai, jei žmogus paskolintų jums šimtą aukso gabalų, būtumėte įpareigoti grąžinti šimtą aukso gabalų.

Atitinkamai, prasmė yra ši, o broli, kad Dievas, būdamas rojaus ir visko viešpats, gali sakyti tai, kas jam patinka, ir duoti viską, kas jam patinka. Todėl, kai jis sakė Abraomui: „Aš būsiu tavo didis atlygis“, Abraomas negalėjo sakyti: „Dievas yra mano atlygis“, bet „Dievas yra mano dovana ir mano skola“. Tad kai kalbi žmonėms, o broli, turėtum taip paaiškinti šią vietą: kad Dievas duos žmogui tokius ir tokius dalykus, jei žmogus gerai dirbs.

Kai Dievas kalbės tau, o žmogau, ir sakys: „O mano tarne, tu gerai padarei dėl meilės man; kokio atlygio sieki iš manęs, savo Dievo?“ atsakyk tu: „Viešpatie, matant, kad esu tavo rankų darbas, nedera, kad manyje būtų nuodėmė, kurią Šėtonas myli. Todėl, Viešpatie, dėl tavo paties šlovės, pasigailėk tavo rankų darbų.“

Ir jei Dievas sakys: „Aš atleidau tau, ir dabar noriu tau atlyginti“; atsakyk tu: „Viešpatie, aš nusipelniau bausmės už tai, ką padariau, o už tai, ką tu padarei, tu nusipelnei būti pašlovintas. Bausk, Viešpatie, manyje tai, ką aš padariau, ir išgelbėk tai, ką tu padarei.“

Ir jei Dievas sakys: „Kokia bausmė atrodo tau tinkama už tavo nuodėmę?“ atsakyk tu: „Tiek, o Viešpatie, kiek visi atmestieji kentės.“

Ir jei Dievas sakys: „Kodėl sieki tokios didelės bausmės, o mano ištikimas tarne?“ atsakyk tu: „Nes kiekvienas iš jų, jei būtų gavęs iš tavęs tiek, kiek aš gavau, būtų tarnavęs tau ištikimiau nei aš.“

Ir jei Dievas sakys: „Kada nori gauti šią bausmę, ir kiek laiko?“ atsakyk tu: „Dabar, ir be pabaigos.“

Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, toks žmogus būtų labiau patinkantis Dievui nei visi jo šventieji angelai. Nes Dievas myli tikrą nuolankumą ir nekenčia puikybės.“

Tada Rašto aiškintojas padėkojo Jėzui ir tarė jam: „Viešpatie, eikime į tavo tarno namus, nes tavo tarnas duos mėsos tau ir tavo mokiniams.“

Jėzus atsakė: „Aš ateisiu ten, kai pažadėsi vadinti mane „broliu“, o ne „viešpačiu“, ir sakysi, kad esi mano brolis, o ne mano tarnas.“ Žmogus pažadėjo, ir Jėzus nuėjo į jo namus.

183

Jiems sėdint prie stalo, Rašto aiškintojas tarė: „O mokytojau, tu sakei, kad Dievas myli tikrą nuolankumą. Pasakyk mums todėl, kas yra nuolankumas, ir kaip jis gali būti tikras ir netikras.“

[Jėzus atsakė:] „Iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris netaps kaip mažas vaikas, neįeis į dangaus karalystę.“

Visi nustebo tai girdėdami ir sakė vienas kitam: „Dabar kaip jis taps mažu vaiku, būdamas trisdešimties ar keturiasdešimties metų? Tikrai, tai sunkus posakis.“

Jėzus atsakė: „Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, mano žodžiai yra tiesa. Aš sakiau jums, kad [žmogui] reikia tapti kaip mažam vaikui: nes tai yra tikras nuolankumas. Nes jei paklausite mažo vaiko: „Kas padarė tavo drabužius?“ jis atsakys: „Mano tėvas.“ Jei paklausite jo, kieno namuose jis gyvena, jis sakys: „Mano tėvo.“ Jei pasakysite: „Kas duoda tau valgyti?“ jis atsakys: „Mano tėvas.“ Jei pasakysite: „Kas išmokė tave vaikščioti ir kalbėti?“ jis atsakys: „Mano tėvas.“ Bet jei pasakysite: „Kas praskėlė tau kaktą, kad tavo kakta taip aprišta?“ jis atsakys: „Aš nukritau ir prasiskėliau galvą.“ Jei pasakysite: „Dabar kodėl tu nukritai?“ jis atsakys: „Argi nematote, kad aš mažas, todėl neturiu jėgų eiti ir bėgti kaip suaugęs žmogus? Tad mano tėvui reikia paimti mane už rankos, jei noriu eiti tvirtai. Bet tam, kad išmokčiau gerai vaikščioti, mano tėvas paliko mane trumpam laikui, ir aš, norėdamas bėgti, nukritau.“ Jei pasakysite: „Ir ką sakė tavo tėvas?“ jis atsakys: „Dabar kodėl nėjai visai lėtai? Žiūrėk, kad ateityje nepaliktum manęs.“

184

„Pasakykite man, ar tai tiesa?“ – tarė Jėzus.

Mokiniai ir Rašto aiškintojas atsakė: „Tai visiška tiesa.“

Tada tarė Jėzus: „Tas, kuris širdies tiesoje pripažįsta Dievą kaip viso gėrio autorių, o save kaip nuodėmės autorių, bus tikrai nuolankus. Bet kas kalbės liežuviu kaip vaikas kalba, ir prieštaraus [tam pačiam] veiksmu, tikrai jis turi netikrą nuolankumą ir tikrą puikybę.

Nes puikybė tada yra savo viršūnėje, kai ji naudojasi nuolankiais dalykais, kad nebūtų peikiama ir atstumta žmonių.

Tikras nuolankumas yra sielos nusižeminimas, kuriuo žmogus pažįsta save tiesoje; bet netikras nuolankumas yra migla iš pragaro, kuri taip aptemdo sielos supratimą, kad tai, ką žmogus turėtų priskirti sau, jis priskiria Dievui, ir tai, ką jis turėtų priskirti Dievui, jis priskiria sau. Taip netikro nuolankumo žmogus sakys, kad jis yra didelis nusidėjėlis, bet kai kas nors jam pasakys, kad jis yra nusidėjėlis, jis labai supyks ant jo ir persekios jį.

Netikro nuolankumo žmogus sakys, kad Dievas davė jam viską, ką jis turi, bet kad jis iš savo pusės nesnaudė, bet darė gerus darbus.

Ir šie dabartinio laiko fariziejai, broliai, pasakykite man, kaip jie vaikšto.“

Rašto aiškintojas atsakė verkdamas: „O mokytojau, dabartinio laiko fariziejai turi fariziejų drabužius ir vardą, bet savo širdyje ir darbuose jie yra kanaaniečiai. Ir duok Dieve, kad jie nesisavintų tokio vardo, nes tada jie neapgautų paprastų žmonių! O senieji laikai, kaip žiauriai pasielgėte su mumis, kad atėmėte iš mūsų tikrus fariziejus ir palikote mums netikrus!“

185

Jėzus atsakė: „Broli, ne laikas tai padarė, bet veikiau nedoras pasaulis. Nes kiekvienu laiku įmanoma tarnauti Dievui tiesoje, bet bendraujant su pasauliu, tai yra su blogais papročiais kiekviename laike, žmonės tampa blogi.

Argi dabar nežinai, kad Gehazis, pranašo Eliziejaus tarnas, meluodamas ir darydamas gėdą savo šeimininkui, paėmė pinigus ir drabužius iš Naamano siro? Ir visgi Eliziejus turėjo didelį skaičių fariziejų, kuriems Dievas liepė jam pranašauti.

Iš tiesų sakau tau, kad žmonės yra taip linkę į piktadarystę, ir pasaulis taip labai juos tam kursto, ir Šėtonas vilioja juos į blogį, kad dabartinės dienos fariziejai vengia kiekvieno gero darbo ir kiekvieno švento pavyzdžio: ir Gehazio pavyzdžio pakanka, kad jie būtų atmesti Dievo.“

Rašto aiškintojas atsakė: „Tai visiška tiesa“; po ko Jėzus tarė: „Norėčiau, kad papasakotum man Agėjo ir Ozėjo, abiejų Dievo pranašų, pavyzdį, kad pamatytume tikrą fariziejų.“

Rašto aiškintojas atsakė: „O mokytojau, ką aš pasakysiu? Tikrai daugelis tuo netiki, nors tai parašyta pranašo Danieliaus; bet paklusdamas tau papasakosiu tiesą.

Agėjui buvo penkiolika metų, kai pardavęs savo paveldą ir atidavęs jį vargšams, jis išėjo iš Anatoto tarnauti pranašui Abdijui. Senasis Abdijas, kuris žinojo Agėjo nuolankumą, naudojo jį kaip knygą, kuria mokė savo mokinius. Todėl jis dažnai dovanodavo jam drabužius ir gardų maistą, bet Agėjas visada nusiųsdavo pasiuntinį atgal, sakydamas: „Eik, grįžk į namus, nes padarei klaidą. Ar Abdijas siųs man tokius dalykus? Tikrai ne: nes jis žino, kad aš niekam tikęs ir darau tik nuodėmes.“

Ir Abdijas, kai turėdavo ką nors prasto, duodavo tai tam, kuris buvo šalia Agėjo, kad jis tai pamatytų. Tuomet Agėjas, tai pamatęs, sakydavo sau: „Dabar, žiūrėk, Abdijas tikrai tave pamiršo, nes šis dalykas tinka tik man, kadangi aš esu blogesnis už visus. Ir nėra nieko tokio menko, kas, gaunant tai iš Abdijo, per kurio rankas Dievas man tai suteikia, nebūtų lobis.“

186

„Kai Abdijas norėdavo išmokyti ką nors melstis, jis pašaukdavo Agėją ir sakydavo: „Sakyk čia savo maldą, kad kiekvienas galėtų girdėti tavo žodžius.“ Tada Agėjas sakydavo: „Viešpatie Izraelio Dieve, su gailestingumu pažvelk į savo tarną, kuris šaukiasi tavęs, nes tu jį sukūrei. Teisusis Viešpatie Dieve, prisimink savo teisumą ir nubausk savo tarno nuodėmes, kad aš neterščiau tavo darbo. Viešpatie, mano Dieve, aš negaliu prašyti tavęs malonumų, kuriuos suteiki savo ištikimiems tarnams, nes aš nedarau nieko kito, tik nuodėmes. Todėl, Viešpatie, kai norėsi duoti negalią vienam iš savo tarnų, prisimink mane, savo tarną, dėl savo paties šlovės.“

Ir kai Agėjas taip darė“, – sakė Rašto aiškintojas, – „Dievas taip jį mylėjo, kad kiekvienam, kuris jo laiku stovėjo šalia jo, Dievas davė pranašystės [dovaną]. Ir nieko Agėjas neprašė maldoje, ko Dievas būtų sulaikęs.“

187

Gerasis rašto aiškintojas verkė tai sakydamas, kaip verkia jūreivis, matydamas savo laivą sudužusį.

Ir jis tarė: „Ozėjas, kai nuėjo tarnauti Dievui, buvo Naftalio genties kunigaikštis, keturiolikos metų amžiaus. Ir taip, pardavęs savo paveldą ir atidavęs jį vargšams, jis nuėjo būti Agėjo mokiniu.

Ozėjas buvo taip užsidegęs artimo meile, kad dėl visko, ko jo prašydavo, jis sakydavo: „Tai Dievas davė man dėl tavęs, o broli; todėl priimk tai!“

Dėl šios priežasties jis greitai liko tik su dviem drabužiais, būtent, ašutine tunika ir kailių apsiaustu. Jis pardavė, sakau, savo paveldą ir atidavė jį vargšams, nes kitaip niekam nebūtų leista vadintis fariziejumi.

Ozėjas turėjo Mozės knygą, kurią skaitė su didžiausiu uolumu. Vieną dieną Agėjas tarė jam: „Ozėjau, kas atėmė iš tavęs viską, ką turėjai?“

Jis atsakė: „Mozės knyga.“

Atsitiko taip, kad kaimyninio pranašo mokinys norėjo eiti į Jeruzalę, bet neturėjo apsiausto. Todėl, išgirdęs apie Ozėjo dosnumą, jis nuėjo jo ieškoti ir tarė jam: „Broli, aš norėčiau eiti į Jeruzalę aukoti aukos mūsų Dievui, bet neturiu apsiausto, todėl nežinau, ką daryti.“

Kai Ozėjas tai išgirdo, jis tarė: „Atleisk man, broli, nes padariau didelę nuodėmę prieš tave: nes Dievas davė man apsiaustą, kad atiduočiau jį tau, o aš pamiršau. Dabar todėl priimk jį ir melskis Dievui už mane.“ Žmogus, patikėjęs tuo, priėmė Ozėjo apsiaustą ir išvyko. Ir kai Ozėjas nuėjo į Agėjo namus, Agėjas tarė: „Kas atėmė tavo apsiaustą?“

Ozėjas atsakė: „Mozės knyga.“

Agėjas labai džiaugėsi tai girdėdamas, nes suvokė Ozėjo gerumą.

Atsitiko taip, kad vargšą žmogų išrengė plėšikai ir paliko nuogą. Tuomet Ozėjas, pamatęs jį, nusivilko savo tuniką ir atidavė ją tam nuogam žmogui; pats pasilikęs su mažu ožkos kailio gabalėliu ant slapta vietų. Todėl, kadangi jis neatėjo pas Agėją, gerasis Agėjas pamanė, kad Ozėjas serga. Tad jis pasiuntė du mokinius jo ieškoti: ir jie rado jį susisupusį į palmių lapus. Tada tarė Agėjas: „Pasakyk man dabar, kodėl neaplankei manęs?“

Ozėjas atsakė: „Mozės knyga atėmė mano tuniką, ir aš bijojau ateiti be tunikos.“ Tuomet Agėjas davė jam kitą tuniką.

Atsitiko taip, kad jaunuolis, pamatęs Ozėją skaitantį Mozės knygą, verkė ir sakė: „Aš taip pat išmokčiau skaityti, jei turėčiau knygą.“ Tai išgirdęs, Ozėjas atidavė jam knygą, sakydamas: „Broli, ši knyga yra tavo; nes Dievas davė ją man, kad atiduočiau tam, kuris verkdamas trokš knygos.“

Žmogus patikėjo juo ir priėmė knygą.

188

Šalia Ozėjo buvo Agėjo mokinys; ir jis, norėdamas pamatyti, ar jo paties knyga gerai parašyta, nuėjo aplankyti Ozėjo ir tarė jam: „Broli, paimk savo knygą ir pažiūrėkime, ar ji tokia pati kaip mano.“

Ozėjas atsakė: „Ji buvo atimta iš manęs.“

„Kas atėmė ją iš tavęs?“ – paklausė mokinys.

Ozėjas atsakė: „Mozės knyga.“ Tai išgirdęs, anas nuėjo pas Agėją ir tarė jam: „Ozėjas išprotėjo, nes sako, kad Mozės knyga atėmė iš jo Mozės knygą.“

Agėjas atsakė: „Duok Dieve, o broli, kad aš būčiau taip pat išprotėjęs, ir kad visi bepročiai būtų panašūs į Ozėją!“

Dabar sirų plėšikai, užpuolę Judėjos žemę, pagrobė vargšos našlės sūnų, kuri gyveno netoli Karmelio kalno, kur gyveno pranašai ir fariziejai. Atsitiko taip, kad Ozėjas, išėjęs kirsti medienos, sutiko moterį, kuri verkė. Tuomet jis tuojau pat pradėjo verkti, nes kai matydavo ką nors juokiantis, jis juokdavosi, ir kai matydavo ką nors verkiant, jis verkdavo. Ozėjas tada paklausė moters apie jos verkimo priežastį, ir ji viską jam papasakojo.

Tada tarė Ozėjas: „Ateik, seserie, nes Dievas nori atiduoti tau tavo sūnų.“

Ir jie abu nuėjo į Hebroną, kur Ozėjas pardavė save ir atidavė pinigus našlei, kuri, nežinodama, kaip jis gavo tuos pinigus, priėmė juos ir išpirko savo sūnų.

Tas, kuris nusipirko Ozėją, nusivežė jį į Jeruzalę, kur turėjo buveinę, nepažinodamas Ozėjo.

Agėjas, matydamas, kad Ozėjo nėra, dėl to nuliūdo. Tuomet Dievo angelas pasakė jam, kaip jis buvo paimtas vergu į Jeruzalę.

Gerasis Agėjas, tai išgirdęs, verkė dėl Ozėjo nebuvimo, kaip motina verkia dėl savo sūnaus nebuvimo. Ir pasišaukęs du mokinius jis nuėjo į Jeruzalę. Ir Dievo valia, prie miesto įėjimo jis sutiko Ozėją, kuris buvo nešinas duona, kad nuneštų ją darbininkams savo šeimininko vynuogyne.

Atpažinęs jį, Agėjas tarė: „Sūnau, kaip čia yra, kad palikai savo seną tėvą, kuris ieško tavęs gedėdamas?“

Ozėjas atsakė: „Tėve, aš buvau parduotas.“

Tada Agėjas supykęs tarė: „Kas tas blogas žmogus, kuris tave pardavė?“

Ozėjas atsakė: „Tegul Dievas atleidžia tau, o mano tėve; nes tas, kuris mane pardavė, yra toks geras, kad jei jo nebūtų pasaulyje, niekas netaptų šventu.“

„Kas gi jis tada?“ – paklausė Agėjas.

Ozėjas atsakė: „O mano tėve, tai buvo Mozės knyga.“

Tada gerasis Agėjas liko tarsi nesavas ir tarė: „Duok Dieve, mano sūnau, kad Mozės knyga parduotų ir mane su visais mano vaikais, lygiai kaip ji pardavė tave!“

Ir Agėjas nuėjo su Ozėju į jo šeimininko namus, kuris, pamatęs Agėją, tarė: „Palaimintas tebūnie mūsų Dievas, kuris atsiuntė savo pranašą į mano namus“; ir jis pribėgo pabučiuoti jo rankos. Tada Agėjas tarė: „Broli, pabučiuok ranką savo vergo, kurį nusipirkai, nes jis geresnis už mane.“ Ir jis papasakojo jam viską, kas įvyko; tuomet šeimininkas suteikė Ozėjui laisvę.

Ir tai yra viskas, ko tu troškai, o Mokytojau“, [tarė rašto aiškintojas].

189

Tada tarė Jėzus: „Tai tiesa, nes man tai patvirtino Dievas. Todėl, kad kiekvienas žinotų, jog tai tiesa, Dievo vardu tegul saulė sustoja ir nejuda dvylika valandų!“ Ir taip įvyko, sukeliant didelę baimę visai Jeruzalei ir Judėjai.

Ir Jėzus tarė rašto aiškintojui: „O broli, ko sieki išmokti iš manęs, matant, kad turi tokį žinojimą? Kaip gyvas Dievas, to pakanka žmogaus išgelbėjimui, kadangi Agėjo nuolankumas su Ozėjo artimo meile įvykdo visą įstatymą ir visus pranašus.

Pasakyk man, broli, kai atėjai klausinėti manęs šventykloje, ar netyčia manei, kad Dievas atsiuntė mane sugriauti įstatymą ir pranašus?

Tikra tiesa, kad Dievas to nedarys, matant, kad jis yra nekintamas, ir todėl tai, ką Dievas nustatė kaip žmogaus išgelbėjimo kelią, tai jis privertė visus pranašus sakyti. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, jei Mozės knyga su mūsų tėvo Dovydo knyga nebūtų buvusios sugadintos žmogiškų tradicijų netikrų fariziejų ir daktarų, Dievas nebūtų davęs man savo žodžio. Ir kodėl kalbu apie Mozės knygą ir Dovydo knygą? Kiekvieną pranašystę jie sugadino, tiek, kad šiandien dalyko ieškoma ne todėl, kad Dievas jį įsakė, bet žmonės žiūri, ar daktarai taip sako, ir ar fariziejai to laikosi, tarytum Dievas klystų, o žmonės negalėtų klysti.

Vargas todėl šiai netikinčiai kartai, nes ant jų kris kraujas kiekvieno pranašo ir teisaus žmogaus, kartu su krauju Zacharijo, Barachijo sūnaus, kurį jie nužudė tarp šventyklos ir aukuro!

Kokio pranašo jie nepersekiojo? Kokiam teisiam žmogui jie leido mirti natūralia mirtimi? Vargu ar kuriam! Ir dabar jie siekia nužudyti mane. Jie giriasi esą Abraomo vaikai ir turį gražią šventyklą. Kaip gyvas Dievas, jie yra Šėtono vaikai, ir todėl vykdo jo valią: todėl šventykla su šventuoju miestu sugrius, tiek, kad iš šventyklos neliks akmens ant akmens.“

190

„Pasakyk man, broli, tu, kuris esi įstatymo mokytas daktaras – kam buvo duotas Mesijo pažadas mūsų tėvui Abraomui? Izaokui ar Izmaeliui?“

Rašto aiškintojas atsakė: „O mokytojau, aš bijau tau tai sakyti dėl mirties bausmės.“

Tada tarė Jėzus: „Broli, man gaila, kad atėjau valgyti duonos tavo namuose, nes tu myli šį dabartinį gyvenimą labiau nei Dievą, savo kūrėją; ir dėl šios priežasties bijai prarasti savo gyvybę, bet nebijai prarasti tikėjimo ir amžinojo gyvenimo, kuris prarandamas, kai liežuvis kalba priešingai tam, ką širdis žino apie Dievo įstatymą.“

Tada gerasis rašto aiškintojas pravirko ir tarė: „O mokytojau, jei būčiau žinojęs, kaip duoti vaisių, aš būčiau skelbęs daug dalykų, kuriuos palikau nepasakytus, kad nekiltų maištas tarp žmonių.“

Jėzus atsakė: „Tu neturėtum paisyti nei žmonių, nei viso pasaulio, nei visų šventųjų, nei visų angelų, kai tai įžeistų Dievą. Todėl tegul visas [pasaulis] pražūva, negu įžeistum Dievą, savo kūrėją, ir neišsaugok jo nuodėme. Nes nuodėmė naikina, o ne saugo, ir Dievas yra galingas sukurti tiek pasaulių, kiek yra smilčių jūroje, ir daugiau.“

191

Tuomet rašto aiškintojas tarė: „Atleisk man, o mokytojau, nes aš nusidėjau.“

Tarė Jėzus: „Tegul Dievas atleidžia tau, nes prieš jį tu nusidėjai.“

Tada rašto aiškintojas tarė: „Aš mačiau seną knygą, parašytą ranka Mozės ir Jozuės (to, kuris privertė saulę sustoti, kaip tu padarei), Dievo tarnų ir pranašų, kuri knyga yra tikroji Mozės knyga. Joje parašyta, kad Izmaelis yra Mesijo tėvas, o Izaokas – Mesijo pasiuntinio tėvas. Ir taip sako knyga, kad Mozė tarė: „Viešpatie Izraelio Dieve, galingas ir gailestingas, parodyk savo tarnui savo šlovės spindesį.“ Tuomet Dievas parodė jam savo pasiuntinį ant Izmaelio rankų, ir Izmaelį ant Abraomo rankų. Šalia Izmaelio stovėjo Izaokas, ant kurio rankų buvo vaikas, kuris pirštu rodė į Dievo pasiuntinį, sakydamas: „Tai tas, dėl kurio Dievas sukūrė visus dalykus.“ Tuomet Mozė sušuko iš džiaugsmo: „O Izmaeli, tu laikai savo rankose visą pasaulį ir rojų! Prisimink mane, Dievo tarną, kad rasčiau malonę Dievo akyse per tavo sūnų, dėl kurio Dievas viską sukūrė.“

192

„Toje knygoje nerandama, kad Dievas valgo galvijų ar avių mėsą; toje knygoje nerandama, kad Dievas užrakino savo gailestingumą vien tik Izraelyje, bet veikiau, kad Dievas pasigaili kiekvieno žmogaus, kuris tiesoje ieško Dievo, savo kūrėjo.

Visos šios knygos aš negalėjau perskaityti, nes vyriausiasis kunigas, kurio bibliotekoje buvau, uždraudė man, sakydamas, kad izmaelitas ją parašė.“

Tada tarė Jėzus: „Žiūrėk, kad niekada daugiau nenutylėtum tiesos, nes Mesijo tikėjime Dievas suteiks išgelbėjimą žmonėms, ir be jo niekas nebus išgelbėtas.“

Ir čia Jėzus baigė savo kalbą. Tuomet, jiems sėdint prie stalo, štai! Marija, kuri verkė prie Jėzaus kojų, įėjo į Nikodemo (nes toks buvo rašto aiškintojo vardas) namus ir verkdama puolė prie Jėzaus kojų, sakydama: „Viešpatie, tavo tarnas, kuris per tave rado gailestingumą pas Dievą, turi seserį ir brolį, kuris dabar guli sergantis mirties pavojuje.“

Jėzus atsakė: „Kur tavo namai? Pasakyk man, nes aš ateisiu melsti Dievą dėl jo sveikatos.“

Marija atsakė: „Betanija yra mano brolio ir sesers namai, nes mano pačios namai yra Magdala: todėl mano brolis yra Betanijoje.“

Tarė Jėzus moteriai: „Eik tiesiai į savo brolio namus ir ten lauk manęs, nes aš ateisiu jo išgydyti. Ir nebijok, nes jis nemirs.“

Moteris išvyko ir, atėjusi į Betaniją, rado, kad jos brolis tą dieną mirė, todėl jie paguldė jį į jų tėvų kapą.

193

Jėzus pasiliko dvi dienas Nikodemo namuose, o trečią dieną išvyko į Betaniją; ir kai buvo netoli miestelio, pasiuntė du savo mokinius prieš save pranešti Marijai apie savo atvykimą. Ji išbėgo iš miestelio ir, radusi Jėzų, verkdama tarė: „Viešpatie, tu sakei, kad mano brolis nemirs; o dabar jis jau keturias dienas palaidotas. Duok Dieve, kad būtum atėjęs prieš man tave pašaukiant, nes tada jis nebūtų miręs!“

Jėzus atsakė: „Tavo brolis ne miręs, bet miega, todėl aš ateinu jo pažadinti.“

Marija atsakė verkdama: „Viešpatie, iš tokio miego jis bus pažadintas teismo dieną, Dievo angelui pučiant trimitą.“

Jėzus atsakė: „Marija, tikėk manimi, kad jis prisikels anksčiau [tos dienos], nes Dievas davė man galią virš jo miego; ir iš tiesų sakau tau, jis nėra miręs, nes miręs yra tik tas, kuris miršta neradęs gailestingumo pas Dievą.“

Marija greitai grįžo pranešti savo seseriai Mortai apie Jėzaus atėjimą.

Dabar dėl Lozoriaus mirties buvo susirinkę daug žydų iš Jeruzalės, ir daug rašto aiškintojų bei fariziejų. Morta, išgirdusi iš savo sesers Marijos apie Jėzaus atėjimą, skubiai atsikėlė ir išbėgo laukan, o žydų, rašto aiškintojų ir fariziejų minia sekė paskui ją, kad ją paguostų, nes manė, kad ji eina prie kapo verkti savo brolio. Tad kai ji atvyko į vietą, kur Jėzus kalbėjosi su Marija, Morta verkdama tarė: „Viešpatie, duok Dieve, kad būtum čia buvęs, nes tada mano brolis nebūtų miręs!“

Tada atėjo Marija verkdama; tuomet Jėzus liejo ašaras ir dūsaudamas tarė: „Kur jį paguldėte?“ Jie atsakė: „Ateik ir pažiūrėk.“

Fariziejai kalbėjo tarpusavyje: „Dabar šis žmogus, kuris prikėlė našlės sūnų Naine, kodėl jis leido šiam žmogui mirti, sakęs, kad jis nemirs?“

Jėzus, atėjęs prie kapo, kur visi verkė, tarė: „Neverkite, nes Lozorius miega, ir aš atėjau jo pažadinti.“

Fariziejai sakė tarpusavyje: „Duok Dieve, kad tu taip miegotum!“ Tada tarė Jėzus: „Mano valanda dar neatėjo; bet kai ji ateis, aš užmigsiu panašiu būdu ir būsiu greitai pažadintas.“ Tada Jėzus vėl tarė: „Nuriskite akmenį nuo kapo.“

Tarė Morta: „Viešpatie, jis dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs.“

Tarė Jėzus: „Kodėl tad aš čia atėjau, Morta? Ar netiki manimi, kad aš jį pažadinsiu?“

Morta atsakė: „Aš žinau, kad tu esi šventasis Dievo, kuris atsiuntė tave į šį pasaulį.“

Tada Jėzus pakėlė rankas į dangų ir tarė: „Viešpatie, Abraomo Dieve, Izmaelio ir Izaoko Dieve, mūsų tėvų Dieve, pasigailėk šių moterų sielvarto ir suteik šlovę savo šventam vardui.“ Ir kai visi atsakė „Amen“, Jėzus tarė garsiu balsu:

„Lozoriau, išeik!“

Tuomet tas, kuris buvo miręs, atsikėlė; ir Jėzus tarė savo mokiniams: „Atriškite jį.“ Nes jis buvo surištas įkapių drobulėmis su skepeta ant veido, kaip mūsų tėvai buvo pratę laidoti [savo mirusiuosius].

Didelė minia žydų ir kai kurie fariziejai įtikėjo Jėzų, nes stebuklas buvo didelis. Tie, kurie pasiliko savo netikėjime, pasišalino ir nuėjo į Jeruzalę, ir pranešė vyriausiajam kunigui apie Lozoriaus prisikėlimą, ir kaip daugelis tapo Nazariečiais; nes taip jie vadino tuos, kurie buvo atvesti į atgailą per Dievo žodį, kurį skelbė Jėzus.

194

Rašto aiškintojai ir fariziejai tarėsi su vyriausiuoju kunigu nužudyti Lozorių; nes daugelis atsižadėjo jų tradicijų ir įtikėjo Jėzaus žodžiu, kadangi Lozoriaus stebuklas buvo didelis, matant, kad Lozorius bendravo su žmonėmis, valgė ir gėrė. Bet kadangi jis buvo galingas, turėdamas sekėjų Jeruzalėje ir valdydamas su savo seserimi Magdalą ir Betaniją, jie nežinojo, ką daryti.

Jėzus įėjo į Betaniją, į Lozoriaus namus, ir Morta su Marija patarnavo jam.

Marija, vieną dieną sėdėdama prie Jėzaus kojų, klausėsi jo žodžių, kai Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, ar nematai, kad mano sesuo nesirūpina tavimi ir neparūpina to, ką turite valgyti tu ir tavo mokiniai?“

Jėzus atsakė: „Morta, Morta, tu rūpinkis tuo, ką turėtum daryti; nes Marija išsirinko dalį, kuri nebus iš jos atimta per amžius.“

Jėzus, sėdėdamas prie stalo su didele minia, kuri juo tikėjo, kalbėjo, sakydamas: „Broliai, aš turiu mažai laiko pasilikti su jumis, nes laikas arti, kai turiu iškeliauti iš pasaulio. Todėl primenu jums Dievo žodžius, pasakytus pranašui Ezechieliui, sakančius: „Kaip aš, jūsų Dievas, gyvenu amžinai, siela, kuri nusideda, mirs, bet jei nusidėjėlis atgailaus, jis nemirs, bet gyvens.“

Todėl dabartinė mirtis nėra mirtis, bet veikiau ilgos mirties pabaiga: lygiai kaip kūnas, atskirtas nuo jutimo nualpime, nors turi sielą savyje, neturi jokio kito pranašumo prieš mirusį ir palaidotą, išskyrus tai, kad palaidotas [kūnas] laukia, kol Dievas jį vėl prikels, o be sąmonės esantis laukia, kol sugrįš jutimas.

Žiūrėkite tad į dabartinį gyvenimą, kad jis yra mirtis, dėl to, jog neturi Dievo suvokimo.

195

Tie, kurie tikės manimi, nemirs amžinai, nes per mano žodį jie suvoks Dievą savyje ir todėl darbuosis savo išgelbėjimui.

Kas yra mirtis, jei ne veiksmas, kurį gamta atlieka Dievo įsakymu? Kaip būtų, jei kas laikytų paukštį pririštą ir laikytų virvę rankoje; kai galva nori, kad paukštis nuskristų, ką ji daro? Tikrai ji natūraliai įsako rankai atsiverti; ir taip tuojau pat paukštis nuskrenda. „Mūsų siela“, kaip sako pranašas Dovydas, „yra kaip žvirblis, ištrūkęs iš paukštininko kilpos“, kai žmogus pasilieka Dievo globoje. Ir mūsų gyvenimas yra kaip virvė, kuria gamta laiko sielą pririštą prie kūno ir žmogaus jutimo. Todėl, kai Dievas nori ir įsako gamtai atsiverti, gyvenimas nutrūksta ir siela išsprūsta į rankas angelų, kuriuos Dievas paskyrė priimti sielas.

Tegul tad draugai neverkia, kai jų draugas miršta; nes taip norėjo mūsų Dievas. Bet tegul jis verkia be paliovos, kai jis nusideda, nes [taip] siela miršta, matant, kad ji atsiskiria nuo Dievo, tikrosios Gyvybės.

Jei kūnas yra baisus be sąjungos su siela, daug baisesnė yra siela be sąjungos su Dievu, kuris savo malone ir gailestingumu ją pagražina ir atgaivina.“

Ir tai pasakęs Jėzus padėkojo Dievui; tuomet Lozorius tarė: „Viešpatie, šie namai priklauso Dievui, mano kūrėjui, su visu tuo, ką jis atidavė man saugoti vargšų tarnystei. Todėl, kadangi esi neturtingas ir turi daug mokinių, ateik gyventi čia, kada tik nori ir kiek tik nori, nes Dievo tarnas patarnaus tau tiek, kiek reikės, dėl meilės Dievui.“

196

Jėzus džiaugėsi tai girdėdamas ir tarė: „Matote dabar, koks geras dalykas yra mirti! Lozorius mirė tik vieną kartą ir išmoko tokio mokymo, koks nežinomas išmintingiausiems pasaulio žmonėms, kurie paseno tarp knygų! Duok Dieve, kad kiekvienas žmogus galėtų mirti vieną kartą ir sugrįžti į pasaulį kaip Lozorius, kad žmonės išmoktų gyventi.“

Jonas atsakė: „O mokytojau, ar man leista pasakyti žodį?“

„Kalbėk tūkstantį“, – atsakė Jėzus, – „nes lygiai kaip žmogus privalo dalinti savo gėrybes Dievo tarnystėje, taip jis privalo dalinti ir mokymą: ir juo labiau jis privalo tai daryti, kadangi žodis turi galią prikelti sielą atgailai, tuo tarpu gėrybės negali sugrąžinti gyvybės mirusiajam. Todėl žudikas yra tas, kuris turi galią padėti vargšui, ir kai jam nepadeda, vargšas miršta iš bado; bet sunkesnis žudikas yra tas, kuris Dievo žodžiu galėtų atversti nusidėjėlį atgailai, ir neatverčia jo, bet stovi, kaip sako Dievas, „kaip nebylys šuo“. Prieš tokius sako Dievas: „Nusidėjėlio siela, kuri pražus dėl to, kad paslėpei mano žodį, aš pareikalausiu jos iš tavo rankų, o neištikimas tarne.“

Kokios būklės, tad, dabar yra rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie turi raktą ir neįeina, ne, trukdo tiems, kurie norėtų įeiti į amžinąjį gyvenimą?

Tu klausi manęs, o Jonai, leidimo pasakyti vieną žodį, išklausęs šimtą tūkstančių mano žodžių. Iš tiesų sakau tau, aš privalau klausytis tavęs dešimt kartų už kiekvieną, kurį tu klauseisi manęs. Ir tas, kuris neklausys kito, kiekvieną kartą, kai kalbės, nusidės; matant, kad turėtume daryti kitiems tai, ko trokštame sau, ir nedaryti kitiems to, ko netrokštame gauti.“

Tada tarė Jonas: „O mokytojau, kodėl Dievas nesuteikė žmonėms to, kad jie mirtų vieną kartą ir sugrįžtų kaip Lozorius, idant jie išmoktų pažinti save ir savo kūrėją?“

197

Jėzus atsakė: „Pasakyk man, Jonai: buvo namų šeimininkas, kuris davė tobulą kirvį vienam iš savo tarnų, kad jis nukirstų mišką, kuris užstojo vaizdą į jo namus.

Bet darbininkas pamiršo kirvį ir sakė: „Jei šeimininkas duotų man seną kirvį, aš lengvai nukirsčiau mišką.“ Pasakyk man, Jonai, ką pasakė šeimininkas? Tikrai jis supyko ir paėmęs seną kirvį trenkė jam per galvą, sakydamas: „Kvaily ir nenaudėli! Aš daviau tau kirvį, kuriuo galėtum nukirsti mišką be vargo, o tu ieškai šio kirvio, kuriuo reikia dirbti su dideliu vargu, ir viskas, kas nukertama, yra sugadinama ir niekam netinka? Aš noriu, kad nukirstum mišką taip, kad tavo darbas būtų geras.“ Ar tai tiesa?“

Jonas atsakė: „Tai visiška tiesa.“ [Tada tarė Jėzus:] „Kaip aš gyvenu amžinai, – sako Dievas, – aš daviau gerą kirvį kiekvienam žmogui, kuris yra vieno mirusiojo laidojimo reginys. Kas gerai valdo šį kirvį, pašalina nuodėmės mišką iš savo širdies be skausmo; todėl jie gauna mano malonę ir gailestingumą, suteikiant jiems amžinojo gyvenimo nuopelną už jų gerus darbus. Bet tas, kuris pamiršta, kad yra mirtingas, nors kartas nuo karto mato kitus mirštant, ir sako: „Jei aš pamatysiu kitą gyvenimą, darysiu gerus darbus“, mano įniršis bus ant jo, ir aš taip ištiksiu jį mirtimi, kad jis niekada daugiau negaus jokio gėrio.“ „O Jonai“, – tarė Jėzus, – „koks didelis pranašumas to, kuris iš kitų kritimo išmoksta stovėti ant savo kojų!“

198

Tada tarė Lozorius: „Mokytojau, iš tiesų sakau tau, aš negaliu suvokti bausmės, kurios vertas tas, kuris kartas nuo karto mato mirusįjį nešamą į kapą ir nebijo Dievo, mūsų kūrėjo. Toks dėl šio pasaulio dalykų, kuriuos turėtų visiškai palikti, įžeidžia savo kūrėją, kuris jam viską davė.“

Tada tarė Jėzus savo mokiniams: „Jūs vadinate mane Mokytoju, ir gerai darote, matant, kad Dievas moko jus per mano lūpas. Bet kaip vadinsite Lozorių? Iš tiesų jis čia yra mokytojas visų mokytojų, kurie moko doktrinos šiame pasaulyje. Aš iš tiesų mokiau jus, kaip turėtumėte gerai gyventi, bet Lozorius išmokys jus, kaip gerai mirti. Kaip gyvas Dievas, jis gavo pranašystės dovaną; todėl klausykite jo žodžių, kurie yra tiesa. Ir juo labiau turėtumėte jo klausytis, nes geras gyvenimas yra tuščias, jei mirštama blogai.“

Tarė Lozorius: „O mokytojau, aš dėkoju tau, kad tu verti branginti tiesą; todėl Dievas duos tau didelį nuopelną.“

Tada tarė tas, kuris tai rašo: „O mokytojau, kaip Lozorius kalba tiesą sakydamas tau „Tu turėsi nuopelną“, tuo tarpu kai tu sakei Nikodemui, kad žmogus nenusipelno nieko, tik bausmės? Ar atitinkamai būsi nubaustas Dievo?“

Jėzus atsakė: „Tebūnie malonu Dievui, kad aš gaučiau bausmę nuo Dievo šiame pasaulyje, nes aš netarnavau jam taip ištikimai, kaip privalėjau daryti.

Bet Dievas taip mane pamilo, savo gailestingumu, kad kiekviena bausmė yra atitraukta nuo manęs, tiek, kad aš būsiu kankinamas tik kitame asmenyje. Nes bausmė man tiko, kadangi žmonės vadino mane Dievu; bet kadangi aš išpažinau, ne tik kad nesu Dievas, kas yra tiesa, bet išpažinau taip pat, kad nesu Mesijas, todėl Dievas atėmė bausmę nuo manęs ir privers nedorėlį kentėti ją mano vardu, taip, kad tik gėda bus mano. Todėl sakau tau, mano Barnabai, kad kai žmogus kalba apie tai, ką Dievas duos jo artimui, tegul jis sako, kad jo artimas to nusipelno: bet tegul jis žiūri, kad, kai kalba apie tai, ką Dievas duos jam pačiam, sakytų: „Dievas duos man.“ Ir tegul jis žiūri, kad nesakytų: „Aš turiu nuopelną“, nes Dievui patinka suteikti savo gailestingumą savo tarnams, kai jie išpažįsta, kad nusipelno pragaro už savo nuodėmes.

199

Dievas yra toks turtingas gailestingumo, kad, nors tūkstančio jūrų vanduo, jei tiek būtų galima rasti, negalėtų užgesinti pragaro liepsnų kibirkšties, vis dėlto viena ašara to, kuris gedi įžeidęs Dievą, užgesina visą pragarą, per didį gailestingumą, kuriuo Dievas jam padeda. Dievas, todėl, kad sugėdintų Šėtoną ir parodytų savo paties dosnumą, nori vadinti nuopelnu savo gailestingumo akivaizdoje kiekvieną gerą savo ištikimo tarno darbą, ir nori, kad jis taip kalbėtų apie savo artimą. Bet apie save patį žmogus turi saugotis sakyti: „Aš turiu nuopelną“; nes jis būtų pasmerktas.“

200

Tada Jėzus atsisuko į Lozorių ir tarė: „Broli, man reikia trumpą laiką pasilikti pasaulyje, todėl, kai būsiu netoli tavo namų, niekada neisiu kitur, nes tu patarnausi man ne dėl meilės man, bet dėl meilės Dievui.“

Artėjo žydų Pascha, todėl Jėzus tarė savo mokiniams: „Eikime į Jeruzalę valgyti Velykų avinėlio.“ Ir jis pasiuntė Petrą ir Joną į miestą, sakydamas: „Rasite asilę prie miesto vartų su kumeliuku, atriškite ją ir atveskite čia; nes man reikia įjoti ant jos į Jeruzalę. Ir jei kas nors jūsų paklaus, sakydamas: „Kodėl ją atrišate?“, sakykite jiems: „Mokytojui jos reikia“, ir jie leis jums ją atvesti.“

Mokiniai nuėjo ir rado viską, ką Jėzus jiems sakė, ir atitinkamai atvedė asilę ir kumeliuką. Mokiniai atitinkamai uždėjo savo apsiaustus ant kumeliuko, ir Jėzus jojo ant jo. Ir atsitiko taip, kad kai Jeruzalės vyrai išgirdo, jog ateina Jėzus Nazarietis, vyrai išėjo su savo vaikais, trokšdami pamatyti Jėzų, nešini palmių ir alyvmedžių šakomis rankose, giedodami: „Palaimintas tas, kuris ateina pas mus Dievo vardu. Osana, Dovydo sūnau!“

Jėzui įjojus į miestą, vyrai tiesė savo drabužius po asilės kojomis, giedodami: „Palaimintas tas, kuris ateina pas mus Viešpaties Dievo vardu; osana, Dovydo sūnau!“

Fariziejai barė Jėzų, sakydami: „Ar nematai, ką šie sako? Liepk jiems tylėti!“

Tada tarė Jėzus: „Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, jei žmonės tylėtų, akmenys šauktų prieš piktavalių nusidėjėlių netikėjimą.“ Ir kai Jėzus tai pasakė, visi Jeruzalės akmenys sušuko dideliu triukšmu: „Palaimintas tas, kuris ateina pas mus Viešpaties Dievo vardu!“

Vis dėlto fariziejai pasiliko savo netikėjime, ir susirinkę kartu tarėsi pagauti jį kalboje.

201

Jėzui įėjus į šventyklą, rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė pas jį moterį, pagautą svetimaujant. Jie sakė tarpusavyje: „Jei jis ją išgelbės, tai prieštarauja Mozės įstatymui, ir taip turėsime jį kaip kaltą, o jei pasmerks ją, tai prieštarauja jo paties mokymui, nes jis skelbia gailestingumą.“ Todėl jie atėjo pas Jėzų ir tarė: „Mokytojau, mes radome šią moterį svetimaujant. Mozė įsakė, kad [tokios] turėtų būti užmėtytos akmenimis: ką tad tu sakai?“

Tuomet Jėzus pasilenkė žemyn ir pirštu padarė veidrodį ant žemės, kuriame kiekvienas pamatė savo paties nedorybes. Jiems vis dar reikalaujant atsakymo, Jėzus atsitiesė ir, rodydamas į veidrodį pirštu, tarė: „Tas, kuris tarp jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį.“ Ir vėl pasilenkė, formuodamas veidrodį.

Vyrai, tai matydami, išėjo vienas po kito, pradedant nuo vyriausiojo, nes gėdijosi matyti savo bjaurystes.

Jėzus, atsitiesęs ir nematydamas nieko kito, tik moterį, tarė: „Moterie, kur yra tie, kurie tave pasmerkė?“

Moteris atsakė verkdama: „Viešpatie, jie išėjo; ir jei tu man atleisi, kaip gyvas Dievas, aš daugiau nebegriešysiu.“

Tada tarė Jėzus: „Palaimintas tebūnie Dievas! Eik savo keliu ramybėje ir daugiau nebenusidėk, nes Dievas neatsiuntė manęs tavęs pasmerkti.“

Tada, susirinkus rašto aiškintojams ir fariziejams, Jėzus tarė jiems: „Pasakykite man: jei vienas iš jūsų turėtų šimtą avių ir prarastų vieną iš jų, argi neitų jos ieškoti, palikęs devyniasdešimt devynias? Ir radęs ją, argi neužsidėtų jos ant pečių ir, pasišaukęs kaimynus, nesakytų jiems: „Džiaukitės su manimi, nes radau avį, kurią buvau praradęs“? Tikrai taip darytumėte.

Dabar pasakykite man, ar mūsų Dievas turėtų mažiau mylėti žmogų, dėl kurio sukūrė pasaulį? Kaip gyvas Dievas, lygiai taip yra džiaugsmas Dievo angelų akivaizdoje dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja; nes nusidėjėliai atskleidžia Dievo gailestingumą.“

202

„Pasakykite man, kas labiau myli gydytoją: tie, kurie niekada neturėjo jokios ligos, ar tie, kuriuos gydytojas išgydė nuo sunkios ligos?“

Tarė jam fariziejai: „Ir kaip tas, kuris sveikas, mylės gydytoją? Tikrai jis mylės jį tik už tai, kad neserga; ir nežinodamas ligos jis mylės gydytoją tik mažai.“

Tada su dvasios įkarščiu Jėzus prabilo, sakydamas: „Kaip gyvas Dievas, jūsų pačių liežuviai pasmerkia jūsų puikybę, kadangi mūsų Dievą labiau myli nusidėjėlis, kuris atgailauja, žinodamas didį Dievo gailestingumą jam, nei teisusis. Nes teisusis nežino Dievo gailestingumo. Todėl yra daugiau džiaugsmo Dievo angelų akivaizdoje dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja, nei dėl devyniasdešimt devynių teisių asmenų.

Kur yra teisieji mūsų laikais? Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, didelis skaičius teisiųjų neteisėlių; jų būklė panaši į Šėtono.“

Rašto aiškintojai ir fariziejai atsakė: „Mes esame nusidėjėliai, todėl Dievas pasigailės mūsų.“ Ir tai jie sakė gundydami jį; nes rašto aiškintojai ir fariziejai laiko didžiausiu įžeidimu būti vadinamiems nusidėjėliais.

Tada tarė Jėzus: „Aš bijau, kad jūs esate teisieji neteisėliai. Nes jei nusidėjote ir neigiate savo nuodėmę, vadindami save teisiais, esate neteisūs; ir jei širdyje laikote save teisiais, o liežuviu sakote, kad esate nusidėjėliai, tada esate dvigubai teisieji neteisėliai.“

Atitinkamai rašto aiškintojai ir fariziejai, tai išgirdę, sutriko ir pasišalino, palikdami Jėzų su mokiniais ramybėje, ir jie nuėjo į Simono raupsuotojo namus, kurio raupsus jis [buvo] apvalęs. Miestiečiai surinko ligonius į Simono namus ir meldė Jėzų išgydyti ligonius.

Tada Jėzus, žinodamas, kad jo valanda arti, tarė: „Pašaukite ligonius, kiek jų bebūtų, nes Dievas yra galingas ir gailestingas juos išgydyti.“

Jie atsakė: „Mes nežinome, kad būtų kitų ligonių čia, Jeruzalėje.“

Jėzus verkdamas atsakė: „O Jeruzale, O Izraeli, aš verkiu dėl tavęs, nes tu nežinai savo aplankymo; nes aš būčiau mielai surinkęs tave į Dievo, tavo kūrėjo, meilę, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai.“ Todėl Dievas sako taip tau:

203

„O mieste, kietos širdies ir iškreipto proto, aš atsiunčiau tau savo tarną, tam, kad jis atverstų tave į tavo širdį, ir tu atgailautum; bet tu, o sumišimo mieste, pamiršai viską, ką padariau Egiptui ir Faraonui dėl meilės tau, O Izraeli. Daug kartų verki, kad mano tarnas išgydytų tavo ligotą kūną; ir tu sieki nužudyti mano tarną, nes jis siekia išgydyti tavo nuodėmingą sielą.

Ar tad tu viena liksi mano nenubausta? Ar tad tu gyvensi amžinai? Ir ar tavo puikybė išgelbės tave iš mano rankų? Tikrai ne. Nes aš atvesiu kunigaikščius su armija prieš tave, ir jie apsups tave su galybe, ir taip aš atiduosiu tave į jų rankas, kad tavo puikybė nugarmėtų į pragarą.

Aš neatleisiu seniams ar našlėms, aš neatleisiu vaikams, bet atiduosiu jus visus badui, kalavijui ir pajuokai, ir šventyklą, į kurią žiūrėjau su gailestingumu, aš padarysiu apleistą kartu su miestu, tiek, kad tapsite pasaka, pajuoka ir patarle tarp tautų. Taip mano rūstybė pasilieka ant tavęs, ir mano įniršis nemiega.“

204

Tai pasakęs, Jėzus vėl tarė: „Ar nežinote, kad yra kitų ligonių? Kaip gyvas Dievas, Jeruzalėje mažiau tų, kurių siela sveika, nei tų, kurie serga kūnu. Ir kad žinotumėte tiesą, sakau jums, o ligoniai, Dievo vardu, tegul jūsų liga pasitraukia nuo jūsų!

Ir kai jis tai pasakė, tuojau pat jie buvo išgydyti.

Vyrai verkė, kai išgirdo apie Dievo rūstybę Jeruzalei, ir meldė gailestingumo; kai Jėzus tarė: „Jei Jeruzalė verks dėl savo nuodėmių ir atliks atgailą, vaikščiodama mano keliais“, sako Dievas, „aš nebeprisiminsiu jos nedorybių ir nedarysiu jai jokio blogio, apie kurį sakiau. Bet Jeruzalė verkia dėl savo griūties, o ne dėl mano paniekinimo, kuriuo ji piktžodžiavo mano vardui tarp tautų. Todėl mano įniršis užsidegė dar labiau. Kaip aš gyvenu amžinai, jei Jobas, Abraomas, Samuelis, Dovydas ir Danielius, mano tarnai, su Moze, melstųsi už šią tautą, mano rūstybė Jeruzalei nebūtų numaldyta.“ Ir tai pasakęs Jėzus pasitraukė į namus, o visi liko baimėje.

205

Jėzui vakarieniaujant su mokiniais Simono raupsuotojo namuose, štai Marija, Lozoriaus sesuo, įėjo į namus ir, sudaužiusi indą, išpylė tepalą ant Jėzaus galvos ir drabužių. Tai matydamas, Judas išdavikas norėjo sutrukdyti Marijai daryti tokį darbą, sakydamas: „Eik ir parduok tepalą ir atnešk pinigus, kad galėčiau atiduoti juos vargšams.“

Tarė Jėzus: „Kodėl jai trukdai? Palik ją, nes vargšus visada turėsite su savimi, bet manęs visada neturėsite.“

Judas atsakė: „O mokytojau, šis tepalas galėjo būti parduotas už tris šimtus pinigų: dabar pažiūrėk, kiek vargšų būtų buvę paremta.“

Jėzus atsakė: „O Judai, aš žinau tavo širdį: turėk todėl kantrybės, ir aš tau viską atiduosiu.“

Visi valgė su baime, ir mokiniai liūdėjo, nes žinojo, kad Jėzus turi greitai iškeliauti nuo jų. Bet Judas piktinosi, nes žinojo, kad praranda trisdešimt pinigų už neparduotą tepalą, matant, kad jis vogdavo dešimtąją dalį visko, kas buvo duodama Jėzui.

Jis nuėjo ieškoti vyriausiojo kunigo, kuris surinko kunigų, rašto aiškintojų ir fariziejų tarybą; kuriems Judas kalbėjo sakydamas: „Ką man duosite, ir aš išduosiu į jūsų rankas Jėzų, kuris nori tapti Izraelio karaliumi?“

Jie atsakė: „Dabar kaip tu atiduosi jį į mūsų rankas?“

Tarė Judas: „Kai žinosiu, kad jis eina už miesto melstis, pasakysiu jums ir nuvesiu į vietą, kur jis bus rastas; nes sučiupti jį mieste bus neįmanoma be maišto.“

Vyriausiasis kunigas atsakė: „Jei atiduosi jį į mūsų rankas, mes duosime tau trisdešimt aukso gabalų, ir pamatysi, kaip gerai aš su tavimi elgsiuosi.“

206

Išaušus dienai, Jėzus nuėjo į šventyklą su didele minia žmonių. Tuomet prisiartino vyriausiasis kunigas, sakydamas: „Pasakyk man, o Jėzau, ar pamiršai viską, ką išpažinai, kad nesi Dievas, nei Dievo sūnus, nei net Mesijas?“

Jėzus atsakė: „Ne, tikrai nepamiršau; nes tai yra mano išpažinimas, kurį paliudysiu prieš Dievo teismo sostą teismo dieną. Nes visa, kas parašyta Mozės knygoje, yra tikriausia tiesa, kadangi Dievas, mūsų kūrėjas, yra vienas [Dievas], o aš esu Dievo tarnas ir trokštu tarnauti Dievo pasiuntiniui, kurį jūs vadinate Mesiju.“

Tarė vyriausiasis kunigas: „Tad kokia nauda ateiti į šventyklą su tokia didele minia žmonių? Ar netyčia sieki tapti Izraelio karaliumi? Saugokis, kad koks pavojus tavęs neištiktų!“

Jėzus atsakė: „Jei aš ieškočiau savo paties šlovės ir trokščiau savo dalies šiame pasaulyje, nebūčiau pabėgęs, kai Naino žmonės norėjo padaryti mane karaliumi. Tikėkite manimi, iš tiesų, aš neieškau nieko šiame pasaulyje.“

Tada tarė vyriausiasis kunigas: „Mes norime žinoti vieną dalyką apie Mesiją.“ Ir tada kunigai, rašto aiškintojai ir fariziejai sustojo ratu aplink Jėzų.

Jėzus atsakė: „Koks tai dalykas, kurį siekiate sužinoti apie Mesiją? Galbūt tai melas? Tikrai aš nesakysiu jums melo. Nes jei būčiau sakęs melą, būčiau buvęs garbinamas tavo, ir rašto aiškintojų [bei] fariziejų su visu Izraeliu: bet kadangi sakau jums tiesą, jūs nekenčiate manęs ir siekiate mane nužudyti.“

Tarė vyriausiasis kunigas: „Dabar mes žinome, kad tu turi velnią sau už nugaros; nes tu esi samarietis ir nerodai pagarbos Dievo kunigui.“

207

Jėzus atsakė: „Kaip gyvas Dievas, aš neturiu velnio sau už nugaros, bet siekiu išvaryti velnią. Todėl dėl šios priežasties velnias kursto pasaulį prieš mane, nes aš nesu iš šio pasaulio, bet siekiu, kad būtų pašlovintas Dievas, kuris atsiuntė mane į pasaulį. Todėl klausykite manęs, ir aš pasakysiu jums, kas turi velnią sau už nugaros. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, tas, kuris veikia pagal velnio valią, tas turi velnią sau už nugaros, kuris uždėjo jam savo valios apynasrį ir valdo jį savo malonumui, versdamas jį bėgti į kiekvieną nedorybę.

Lygiai kaip drabužis pakeičia savo pavadinimą, kai pakeičia savininką, nors tai vis tas pats audeklas: taip pat ir žmonės, nors visi yra iš tos pačios medžiagos, skiriasi dėl darbų to, kuris veikia žmoguje.

Jei aš (kaip žinau) nusidėjau, kodėl nebarate manęs kaip brolio, užuot nekentę manęs kaip priešo? Iš tiesų kūno nariai padeda vienas kitam, kai jie susijungę su galva, o tiems, kurie atskirti nuo galvos, pagalbos neteikia. Nes vieno kūno rankos nejaučia kito kūno kojų skausmo, bet to kūno, kuriame jos sujungtos. Kaip gyvas Dievas, kurio akivaizdoje stovi mano siela, tas, kuris bijo ir myli Dievą, savo Kūrėją, jaučia gailestį tiems, [kurių] pasigaili Dievas, jo galva: ir matant, kad Dievas nenori nusidėjėlio mirties, bet laukia kiekvieno atgailos, jei būtumėte to kūno, kuriame aš esu įjungtas, kaip gyvas Dievas, jūs padėtumėte man dirbti pagal mano galvą.

208

Jei darau nedorybę, barkite mane, ir Dievas mylės jus, nes vykdysite jo valią, bet jei niekas negali manęs apkaltinti nuodėme, tai ženklas, kad nesate Abraomo sūnūs, kaip vadinatės, nei esate įjungti į tą galvą, kurioje buvo įjungtas Abraomas. Kaip gyvas Dievas, taip labai Abraomas mylėjo Dievą, kad ne tik sudaužė į šipulius netikrus stabus ir paliko tėvą bei motiną, bet buvo pasiryžęs nužudyti savo paties sūnų paklusdamas Dievui.“

Vyriausiasis kunigas atsakė: „Aš klausiu tavęs šito, ir nesiekiu tavęs nužudyti, todėl pasakyk mums: Kas buvo tas Abraomo sūnus?“

Jėzus atsakė: „Uolumas dėl tavo garbės, o Dieve, uždega mane, ir aš negaliu tylėti. Iš tiesų sakau, Abraomo sūnus buvo Izmaelis, iš kurio turi kilti Mesijas, pažadėtas Abraomui, kad jame bus palaimintos visos žemės gentys.“

Tuomet vyriausiasis kunigas supyko tai išgirdęs ir sušuko: „Užmėtykime akmenimis šį bedievį, nes jis yra izmaelitas ir piktžodžiavo prieš Mozę ir prieš Dievo įstatymą.“

Tuomet kiekvienas rašto aiškintojas ir fariziejus, su tautos vyresniaisiais, paėmė akmenis, kad užmėtytų Jėzų, kuris pradingo jiems iš akių ir išėjo iš šventyklos. Ir tada, dėl didelio troškimo nužudyti Jėzų, apakinti įniršio ir neapykantos, jie daužė vienas kitą taip, kad mirė tūkstantis vyrų; ir jie užteršė šventąją šventyklą. Mokiniai ir tikintieji, kurie matė Jėzų išeinant iš šventyklos (nes nuo jų jis nebuvo paslėptas), sekė paskui jį į Simono namus.

Tuomet atėjo ten Nikodemas ir patarė Jėzui eiti iš Jeruzalės už Kedrono upelio, sakydamas: „Viešpatie, aš turiu sodą su namu už Kedrono upelio, meldžiu tave, todėl eik ten su kai kuriais savo mokiniais, kad pasiliktum ten, kol praeis ši mūsų kunigų neapykanta; nes aš patarnausiu jums, kuo reikės. O mokinių daugybę palik čia, Simono namuose ir mano namuose, nes Dievas pasirūpins visais.“

Ir Jėzus tai padarė, norėdamas turėti su savimi tik dvylika pirmųjų pašauktų apaštalų.

209

Tuo metu, kai Mergelė Marija, Jėzaus motina, stovėjo maldoje, angelas Gabrielius aplankė ją ir papasakojo jai apie jos sūnaus persekiojimą, sakydamas: „Nebijok, Marija, nes Dievas apsaugos jį nuo pasaulio.“ Todėl Marija verkdama išvyko iš Nazareto ir atėjo į Jeruzalę, į Marijos Salomės, savo sesers, namus, ieškodama sūnaus.

Bet kadangi jis buvo slapta pasitraukęs už Kedrono upelio, ji negalėjo jo daugiau pamatyti šiame pasaulyje; išskyrus po gėdingo veiksmo, nes angelas Gabrielius su angelais Mykolu, Rafaeliu ir Urieliu Dievo įsakymu atnešė jį pas ją.

210

Kai sąmyšis šventykloje nurimo Jėzui išėjus, vyriausiasis kunigas užlipo aukštai ir, rankomis davęs ženklą tylėti, tarė: „Broliai, ką darome? Argi nematote, kad jis apgavo visą pasaulį savo velnišku menu? Dabar, kaip jis pradingo, jei nėra burtininkas? Tikrai, jei jis būtų šventasis ir pranašas, jis nepiktžodžiautų prieš Dievą ir prieš Mozę, [jo] tarną, ir prieš Mesiją, kuris yra Izraelio viltis. Ir ką pasakysiu? Jis piktžodžiavo prieš visą mūsų kunigystę, todėl iš tiesų sakau jums, jei jis nebus pašalintas iš pasaulio, Izraelis bus užterštas, ir mūsų Dievas atiduos mus tautoms. Žiūrėkite dabar, kaip dėl jo ši šventoji šventykla buvo užteršta.“

Ir taip kalbėjo vyriausiasis kunigas, kad daugelis apleido Jėzų, todėl slaptas persekiojimas virto atviru, tiek, kad vyriausiasis kunigas asmeniškai nuėjo pas Erodą ir pas Romos valdytoją, kaltindamas Jėzų, kad jis trokšta tapti Izraelio karaliumi, ir tam jie turėjo netikrų liudytojų.

Tuomet buvo surengta visuotinė taryba prieš Jėzų, kadangi romėnų įsakas kėlė jiems baimę. Nes buvo taip, kad du kartus Romos Senatas atsiuntė įsaką dėl Jėzaus: viename įsake buvo draudžiama, mirties bausmės grėsmėje, kam nors vadinti Jėzų Nazarietį, žydų pranašą, Dievu arba Dievo Sūnumi; kitame draudė, mirties nuosprendžio grėsmėje, kam nors ginčytis dėl Jėzaus Nazariečio, žydų pranašo. Todėl dėl šios priežasties tarp jų buvo didelis susiskaldymas. Vieni norėjo, kad jie vėl rašytų į Romą prieš Jėzų; kiti sakė, kad turėtų palikti Jėzų ramybėje, nepaisydami to, ką jis sako, kaip kvailio; kiti nurodė didžius stebuklus, kuriuos jis darė.

Todėl vyriausiasis kunigas kalbėjo, kad po anatemos grėsme niekas netartų nė žodžio Jėzui ginti; ir jis kalbėjo Erodui ir valdytojui, sakydamas: „Bet kuriuo atveju mes turime blogą reikalą savo rankose, nes jei nužudysime šį nusidėjėlį, būsime pasielgę priešingai Cezario įsakui, o jei leisime jam gyventi ir jis taps karaliumi, kaip bus su tuo?“ Tada Erodas atsistojo ir pagrasino valdytojui, sakydamas: „Saugokis, kad dėl tavo palankumo tam žmogui ši šalis nesukiltų: nes aš apkaltinsiu tave prieš Cezarį kaip maištininką.“ Tada valdytojas pabūgo Senato ir susidraugavo su Erodu (nes prieš tai jie nekentė vienas kito mirtinai), ir jie susivienijo dėl Jėzaus mirties, ir tarė vyriausiajam kunigui: „Kada tik sužinosi, kur yra piktadarys, atsiųsk pas mus, nes mes duosime tau kareivių.“ Tai buvo padaryta, kad išsipildytų Dovydo pranašystė, kuri buvo išpranašauta apie Jėzų, Izraelio pranašą, sakant: „Žemės kunigaikščiai ir karaliai susivienijo prieš Izraelio šventąjį, nes jis skelbia pasaulio išgelbėjimą.“

Tuomet tą dieną visoje Jeruzalėje vyko visuotinė Jėzaus paieška.

211

Jėzus, būdamas Nikodemo namuose už Kedrono upelio, guodė savo mokinius, sakydamas: „Artėja valanda, kai turiu iškeliauti iš pasaulio; paguoskite save ir nebūkite liūdni, matydami, kad ten, kur einu, nejausiu jokio vargo.

Dabar, ar būsite mano draugai, jei liūdėsite dėl mano gerovės? Ne, tikrai, bet veikiau priešai. Kai pasaulis džiaugsis, būkite liūdni, nes pasaulio džiaugsmas pavirs verksmu; bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų neatims; nes džiaugsmo, kurį širdis jaučia Dieve, savo kūrėjuje, visas pasaulis negali atimti. Žiūrėkite, kad nepamirštumėte žodžių, kuriuos Dievas kalbėjo jums per mano lūpas. Būkite mano liudytojai prieš kiekvieną, kuris iškraipys liudijimą, kurį paliudijau savo evangelija prieš pasaulį ir prieš pasaulio mylėtojus.

212

Tada pakėlęs rankas į Viešpatį, jis meldėsi, sakydamas: „Viešpatie, mūsų Dieve, Abraomo Dieve, Izmaelio ir Izaoko Dieve, mūsų tėvų Dieve, pasigailėk tų, kuriuos man davei, ir išgelbėk juos nuo pasaulio. Aš nesakau, paimk juos iš pasaulio, nes būtina, kad jie liudytų prieš tuos, kurie iškraipys mano evangeliją. Bet meldžiu tave apsaugoti juos nuo pikto, kad tavo teismo dieną jie galėtų ateiti su manimi liudyti prieš pasaulį ir prieš Izraelio namus, kurie iškraipė tavo testamentą. Viešpatie Dieve, galingas ir pavydus, kuris keršiji už stabmeldystę stabmeldiškų tėvų sūnums net iki ketvirtos kartos, prakeik amžinai kiekvieną, kuris iškraipys mano evangeliją, kurią man davei, kai jie rašys, kad aš esu tavo sūnus. Nes aš, molis ir dulkės, esu tavo tarnų tarnas, ir niekada nemaniau savęs esant tavo geru tarnu; nes negaliu duoti tau nieko mainais už tai, ką man davei, nes visi dalykai yra tavo. Viešpatie Dieve, gailestingasis, kuris rodai gailestingumą tūkstančiui kartų tiems, kurie tavęs bijo, pasigailėk tų, kurie tiki mano žodžiais, kuriuos man davei. Nes lygiai kaip tu esi tikras Dievas, taip tavo žodis, kurį kalbėjau, yra tiesa; nes jis tavo, matant, kad aš visada kalbėjau kaip tas, kuris skaito, kuris negali skaityti nieko kito, tik tai, kas parašyta knygoje, kurią jis skaito: lygiai taip aš kalbėjau tai, ką man davei.

Viešpatie Dieve Gelbėtojau, išgelbėk tuos, kuriuos man davei, idant Šėtonas negalėtų nieko jiems padaryti, ir išgelbėk ne tik juos, bet kiekvieną, kuris jais patikės.

Viešpatie, dosnus ir turtingas gailestingumo, suteik savo tarnui būti tavo Pasiuntinio bendrijoje teismo dieną; ir ne tik man, bet kiekvienam, kurį man davei, su visais tais, kurie tikės manimi per jų skelbimą. Ir tai padaryk, Viešpatie, dėl savęs paties, kad Šėtonas nesigirtų prieš tave, Viešpatie.

Viešpatie Dieve, kuris savo apvaizda parūpini visus būtinus dalykus savo tautai Izraeliui, prisimink visas žemės gentis, kurioms sukūrei pasaulį. Pasigailėk pasaulio ir atsiųsk greitai savo Pasiuntinį, kad Šėtonas, tavo priešas, prarastų savo imperiją.“ Ir tai pasakęs, Jėzus tris kartus tarė: „Tebūnie taip, Viešpatie, didis ir gailestingas!“

Ir jie atsakė verkdami: „Tebūnie taip“, visi, išskyrus Judą, nes jis niekuo netikėjo.

213

Atėjus dienai valgyti avinėlį, Nikodemas slapta nusiuntė avinėlį į sodą Jėzui ir jo mokiniams, pranešdamas viską, ką Erodas nusprendė su valdytoju ir vyriausiuoju kunigu.

Tuomet Jėzus džiaugėsi dvasioje, sakydamas: „Palaimintas tebūnie tavo šventas vardas, O Viešpatie, nes tu neatskyrei manęs nuo skaičiaus tavo tarnų, kurie buvo pasaulio persekiojami ir nužudyti. Dėkoju tau, mano Dieve, nes įvykdžiau tavo darbą.“ Ir atsisukęs į Judą, tarė jam: „Drauge, ko delsi? Mano laikas arti, todėl eik ir daryk tai, ką turi daryti.“

Mokiniai manė, kad Jėzus siunčia Judą nupirkti ko nors Paschos dienai: bet Jėzus žinojo, kad Judas jį išduoda, todėl, trokšdamas iškeliauti iš pasaulio, jis taip kalbėjo.

Judas atsakė: „Viešpatie, leisk man pavalgyti, ir aš eisiu.“

„Valgykime“, – tarė Jėzus, – „nes aš labai troškau valgyti šį avinėlį prieš atsiskirdamas su jumis.“ Ir atsikėlęs jis paėmė rankšluostį ir susijuosė strėnas, ir įsipylęs vandens į dubenį, ėmėsi plauti mokiniams kojas. Pradėjęs nuo Judo, Jėzus priėjo prie Petro. Tarė Petras: „Viešpatie, tu plausi man kojas?“

Jėzus atsakė: „To, ką aš darau, tu dabar nesupranti, bet sužinosi vėliau.“

Petras atsakė: „Tu niekada neplausi man kojų.“

Tada Jėzus atsistojo ir tarė: „Tuomet tu neateisi į mano draugiją teismo dieną.“

Petras atsakė: „Plauk ne tik mano kojas, Viešpatie, bet mano rankas ir mano galvą.“

Kai mokiniai buvo nuplauti ir susėdo prie stalo valgyti, Jėzus tarė: „Aš nuploviau jus, visgi ne visi esate švarūs, kadangi visas jūros vanduo nenuplaus to, kuris manimi netiki.“ Tai Jėzus pasakė, nes žinojo, kas jį išduoda. Mokiniai nuliūdo dėl šių žodžių, kai Jėzus vėl tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad vienas iš jūsų mane išduos, tiek, kad būsiu parduotas kaip avis; bet vargas jam, nes jis įvykdys visa, ką mūsų tėvas Dovydas sakė apie tokį, kad „jis įkris į duobę, kurią paruošė kitiems“.“

Tuomet mokiniai žiūrėjo vienas į kitą, sakydami su liūdesiu: „Kas bus išdavikas?“

Tada Judas tarė: „Ar tai būsiu aš, O Mokytojau?“

Jėzus atsakė: „Tu pasakei man, kas bus tas, kuris mane išduos.“ Ir vienuolika apaštalų to negirdėjo.

Kai avinėlis buvo suvalgytas, velnias atėjo ant Judo nugaros, ir jis išėjo iš namų, Jėzui vėl jam sakant: „Daryk greitai tai, ką turi daryti.“

214

Išėjęs iš namų, Jėzus pasitraukė į sodą melstis, kaip buvo jo paprotys melstis, lenkiant kelius šimtą kartų ir parpuolant veidu žemyn. Judas, atitinkamai, žinodamas vietą, kur Jėzus buvo su mokiniais, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir tarė: „Jei duosite man tai, kas buvo pažadėta, šią naktį atiduosiu į jūsų rankas Jėzų, kurio ieškote: nes jis yra vienas su vienuolika palydovų.“

Vyriausiasis kunigas atsakė: „Kiek prašai?“

Tarė Judas: „Trisdešimties aukso gabalų.“

Tada tuojau pat vyriausiasis kunigas atskaičiavo jam pinigus ir pasiuntė fariziejų pas valdytoją atvesti kareivių, ir pas Erodą, ir jie davė legioną jų, nes bijojo žmonių; todėl jie paėmė ginklus ir su deglais bei žibintais ant lazdų išėjo iš Jeruzalės.

215

Kareiviams su Judu prisiartinus prie vietos, kur buvo Jėzus, Jėzus išgirdo daugybės žmonių artėjimą, todėl baimėje pasitraukė į namus. O vienuolika miegojo.

Tada Dievas, matydamas savo tarno pavojų, įsakė Gabrieliui, Mykolui, Rafaeliui ir Urieliui, savo tarnams, paimti Jėzų iš pasaulio.

Šventieji angelai atėjo ir paėmė Jėzų pro langą, kuris žiūri į Pietus. Jie nunešė jį ir patalpino trečiajame danguje angelų draugijoje, laiminančių Dievą per amžius.

216

Judas įsiveržė pirmiau už visus į kambarį, iš kurio Jėzus buvo paimtas. Ir mokiniai miegojo. Tuomet nuostabusis Dievas pasielgė nuostabiai, tiek, kad Judas kalba ir veidu taip pasikeitė, kad tapo panašus į Jėzų, jog mes patikėjome jį esant Jėzumi. Ir jis, mus pažadinęs, ieškojo, kur yra Mokytojas. Tuomet mes nusistebėjome ir atsakėme: „Tu, Viešpatie, esi mūsų mokytojas; ar dabar mus pamiršai?“

Ir jis šypsodamasis tarė: „Dabar jūs kvaili, kad nepažįstate manęs esant Judą Iskarijotą!“

Ir jam tai sakant kareiviai įėjo ir uždėjo rankas ant Judo, nes jis visais atžvilgiais buvo panašus į Jėzų.

Mes, išgirdę Judo žodžius ir pamatę kareivių daugybę, pabėgome tarsi nesavi.

Ir Jonas, kuris buvo susisupęs į drobulę, pabudo ir bėgo, ir kai kareivis sugriebė jį už drobulės, jis paliko drobulę ir pabėgo nuogas. Nes Dievas išgirdo Jėzaus maldą ir išgelbėjo vienuolika nuo pikto.

217

Kareiviai paėmė Judą ir surišo jį, ne be patyčių. Nes jis teisingai neigė, kad yra Jėzus; o kareiviai, tyčiodamiesi iš jo, sakė: „Pone, nebijok, nes mes atėjome padaryti tave Izraelio karaliumi, ir surišome tave, nes žinome, kad tu atsisakai karalystės.“

Judas atsakė: „Dabar jūs netekote proto! Jūs atėjote paimti Jėzaus Nazariečio, su ginklais ir žibintais kaip [prieš] plėšiką; ir surišote mane, kuris jus atvedžiau, kad padarytumėte mane karaliumi!“

Tada kareiviai prarado kantrybę ir smūgiais bei spyriais ėmė plūsti Judą, ir su įniršiu vedė jį į Jeruzalę.

Jonas ir Petras sekė kareivius iš tolo; ir jie patvirtino tam, kuris rašo, kad matė visą tardymą, kurį atliko vyriausiasis kunigas ir fariziejų taryba, susirinkusi nubausti Jėzų mirtimi. Tuomet Judas kalbėjo daug beprotybės žodžių, tiek, kad kiekvienas leipo juokais, tikėdami, kad jis iš tikrųjų yra Jėzus ir kad iš mirties baimės apsimeta bepročiu. Tuomet rašto aiškintojai užrišo jam akis raiščiu ir tyčiodamiesi sakė: „Jėzau, Nazariečių pranaše“ (nes taip jie vadino tuos, kurie tikėjo Jėzumi), „pasakyk mums, kas tau smogė?“ Ir jie daužė jį ir spjaudė jam į veidą.

Kai išaušo rytas, susirinko didžioji rašto aiškintojų ir tautos vyresniųjų taryba; ir vyriausiasis kunigas su fariziejais ieškojo netikro liudijimo prieš Judą, tikėdami jį esant Jėzumi: ir jie nerado to, ko ieškojo. Ir kodėl sakau, kad vyriausieji kunigai tikėjo Judą esant Jėzumi? Ne, visi mokiniai, su tuo, kuris rašo, tikėjo tuo; ir dar daugiau, vargšė mergelė Jėzaus motina, su jo giminaičiais ir draugais, tikėjo tuo, tiek, kad kiekvieno sielvartas buvo neįtikėtinas. Kaip gyvas Dievas, tas, kuris rašo, pamiršo viską, ką Jėzus buvo sakęs: kaip jis bus paimtas iš pasaulio, ir kad jis kentės trečiajame asmenyje, ir kad jis nemirs iki artėjant pasaulio pabaigai. Todėl jis nuėjo su Jėzaus motina ir Jonu prie kryžiaus.

Vyriausiasis kunigas liepė atvesti Judą priešais jį surištą ir klausinėjo jo apie jo mokinius ir jo mokymą.

Tuomet Judas, tarsi nesavas, neatsakė nieko į temą. Vyriausiasis kunigas tada prisaikdino jį gyvuoju Izraelio Dievu, kad jis pasakytų tiesą.

Judas atsakė: „Aš jums sakiau, kad esu Judas Iskarijotas, kuris pažadėjo atiduoti į jūsų rankas Jėzų Nazarietį; o jūs, kokiu menu nežinau, esate nesavi, nes norite bet kokia kaina, kad būčiau Jėzus.“

Vyriausiasis kunigas atsakė: „O iškrypęs gundytojau, tu apgavai visą Izraelį, pradedant nuo Galilėjos net iki Jeruzalės čia, savo mokymu ir netikrais stebuklais: ir dabar manai pabėgti nuo pelnytos bausmės, kuri tau tinka, apsimesdamas bepročiu? Kaip gyvas Dievas, tu nuo jos nepabėgsi!“ Ir tai pasakęs jis įsakė savo tarnams mušti jį kumščiais ir spyriais, kad jo supratimas sugrįžtų jam į galvą. Patyčios, kurias jis tada patyrė iš vyriausiojo kunigo tarnų rankų, yra neįtikėtinos. Nes jie uoliai kūrė naujus išradimus tarybai palinksminti. Taigi jie aprengė jį kaip juokdarį ir taip elgėsi su jo rankomis ir kojomis, kad tai būtų sujaudinę gailesčiui net pačius kanaaniečius, jei jie būtų matę tą vaizdą.

Bet vyriausieji kunigai, fariziejai ir tautos vyresnieji buvo taip užkietinę savo širdis prieš Jėzų, kad tikėdami Judą iš tikrųjų esant Jėzumi, jie mėgavosi matydami jį taip traktuojamą.

Vėliau jie nuvedė jį surištą pas valdytoją, kuris slapta mylėjo Jėzų. Tuomet jis, manydamas, kad Judas yra Jėzus, liepė jam įeiti į savo kambarį ir kalbėjo jam, klausdamas, dėl kokios priežasties vyriausieji kunigai ir žmonės atidavė jį į jo rankas.

Judas atsakė: „Jei pasakysiu tau tiesą, tu manimi nepatikėsi; nes galbūt tu esi apgautas, kaip (vyriausieji) kunigai ir fariziejai yra apgauti.“

Valdytojas atsakė (manydamas, kad jis nori kalbėti apie Įstatymą): „Argi nežinai, kad aš ne žydas? Bet (vyriausieji) kunigai ir tavo tautos vyresnieji atidavė tave į mano rankas; todėl pasakyk man tiesą, kad galėčiau daryti tai, kas teisinga. Nes aš turiu galią tave išlaisvinti ir nubausti mirtimi.“

Judas atsakė: „Pone, tikėk manimi, jei nubausi mane mirtimi, padarysi didelę skriaudą, nes nužudysi nekaltą asmenį; matant, kad aš esu Judas Iskarijotas, o ne Jėzus, kuris yra burtininkas ir savo menu taip mane pakeitė.“

Tai išgirdęs valdytojas labai nustebo, tad siekė išleisti jį į laisvę. Valdytojas todėl išėjo ir šypsodamasis tarė: „Vienu atveju, bent jau, šis žmogus nevertas mirties, bet veikiau gailestingumo.“ „Šis žmogus sako“, – tarė valdytojas, – „kad jis nėra Jėzus, bet tam tikras Judas, kuris vedė kareivius suimti Jėzaus, ir jis sako, kad Jėzus Galilėjietis savo magijos menu taip jį pakeitė. Todėl, jei tai tiesa, būtų didelė skriauda jį nužudyti, matant, kad jis nekaltas. Bet jei jis yra Jėzus ir neigia, kad toks yra, tikrai jis prarado savo supratimą, ir būtų bedieviška žudyti beprotį.“

Tada vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji su rašto aiškintojais ir fariziejais sušuko šaukdami, sakydami: „Jis yra Jėzus Nazarietis, nes mes jį pažįstame; nes jei jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume atidavę jo į tavo rankas. Ir jis nėra beprotis; bet veikiau piktavališkas, nes šia gudrybe jis siekia pabėgti iš mūsų rankų, ir maištas, kurį jis sukeltų, jei pabėgtų, būtų blogesnis už pirmąjį.“

Pilotas (nes toks buvo valdytojo vardas), norėdamas atsikratyti tokios bylos, tarė: „Jis yra galilėjietis, o Erodas yra Galilėjos karalius: todėl man nepriklauso teisti tokios bylos, tad veskite jį pas Erodą.“

Atitinkamai jie nuvedė Judą pas Erodą, kuris ilgą laiką troško, kad Jėzus ateitų į jo namus. Bet Jėzus niekada nenorėjo eiti į jo namus, nes Erodas buvo pagonis ir garbino netikrus ir melagingus dievus, gyvendamas pagal netyrų pagonių papročius. Dabar, kai Judas buvo ten nuvestas, Erodas klausinėjo jį apie daugelį dalykų, į kuriuos Judas atsakė ne į temą, neigdamas, kad yra Jėzus.

Tada Erodas tyčiojosi iš jo su visu savo dvaru ir liepė jį aprengti baltai, kaip rengiami kvailiai, ir nusiuntė jį atgal Pilotui, sakydamas jam: „Nesupklysk vykdydamas teisingumą Izraelio tautai!“

Ir tai Erodas parašė, nes vyriausieji kunigai, rašto aiškintojai ir fariziejai davė jam nemenką kiekį pinigų. Valdytojas, išgirdęs, kad taip buvo, iš Erodo tarno, norėdamas irgi gauti šiek tiek pinigų, apsimetė, kad nori išleisti Judą į laisvę. Todėl jis liepė jį nuplakti savo vergams, kuriems rašto aiškintojai sumokėjo, kad užmuštų jį plakdami. Bet Dievas, kuris nulėmė baigtį, išsaugojo Judą kryžiui, kad jis patirtų tą siaubingą mirtį, kuriai pardavė kitą. Jis neleido Judui mirti plakant, nepaisant to, kad kareiviai plakė jį taip smarkiai, jog jo kūnas lijo krauju. Tuomet, tyčiodamiesi, jie aprengė jį senu purpuriniu drabužiu, sakydami: „Tinka mūsų naujam karaliui jį aprengti ir karūnuoti“: tad jie pririnko erškėčių ir padarė vainiką, panašų į tuos iš aukso ir brangakmenių, kuriuos karaliai nešioja ant galvų. Ir šį erškėčių vainiką jie uždėjo Judui ant galvos, įdėdami jam į ranką nendrę vietoje skeptro, ir pasodino jį aukštoje vietoje. Ir kareiviai ėjo priešais jį, lenkdamiesi išjuokdami, sveikindami jį kaip Žydų Karalių. Ir jie ištiesdavo rankas gauti dovanų, kokias nauji karaliai yra pratę duoti; ir nieko negaudami jie mušė Judą, sakydami: „Dabar, kaip tu karūnuotas, kvailas karaliau, jei nemoki savo kareiviams ir tarnams?“

Vyriausieji kunigai su rašto aiškintojais ir fariziejais, matydami, kad Judas nemirė nuo plakimo, ir bijodami, kad Pilotas gali jį išleisti į laisvę, davė pinigų dovaną valdytojui, kuris, ją gavęs, atidavė Judą rašto aiškintojams ir fariziejams kaip kaltą mirčiai. Tuomet jie pasmerkė du plėšikus kartu su juo mirti ant kryžiaus.

Taigi jie nuvedė jį į Kalvarijos kalną, kur buvo įpratę karti piktadarius, ir ten jie nukryžiavo jį nuogą, didesnei gėdai.

Judas tikrai nedarė nieko kito, tik šaukė: „Dieve, kodėl mane apleidai, matant, kad piktadarys pabėgo, o aš mirštu neteisingai?“

Iš tiesų sakau, kad Judo balsas, veidas ir asmuo buvo tokie panašūs į Jėzų, kad jo mokiniai ir tikintieji visiškai tikėjo, jog jis yra Jėzus; dėl ko kai kurie pasitraukė nuo Jėzaus mokymo, tikėdami, kad Jėzus buvo netikras pranašas ir kad magijos menu jis darė stebuklus, kuriuos darė: nes Jėzus buvo sakęs, kad nemirs iki artėjant pasaulio pabaigai; nes tuo metu jis bus paimtas iš pasaulio.

Bet tie, kurie tvirtai laikėsi Jėzaus mokymo, buvo taip apimti sielvarto, matydami jį mirštant, kuris buvo visiškai panašus į Jėzų, kad neprisiminė, ką Jėzus buvo sakęs. Ir taip kartu su Jėzaus motina jie nuėjo į Kalvarijos kalną ir ne tik dalyvavo Judo mirtyje, nuolat verkdami, bet per Nikodemą ir Juozapą iš Arimatėjos gavo iš valdytojo Judo kūną, kad jį palaidotų. Tuomet jie nuėmė jį nuo kryžiaus su tokiu verksmu, kokiu tikrai niekas nepatikėtų, ir palaidojo jį naujame Juozapo kape; suvynioję jį į šimtą svarų brangių tepalų.

218

Tada kiekvienas grįžo į savo namus. Tas, kuris rašo, su Jonu ir Jokūbu, savo broliu, nuėjo su Jėzaus motina į Nazaretą.

Tie mokiniai, kurie nebijojo Dievo, naktį pavogė Judo kūną ir paslėpė jį, skleisdami gandą, kad Jėzus prisikėlė; dėl ko kilo didelė sumaištis. Vyriausiasis kunigas tada įsakė, po Anatemos grėsme, kad niekas nekalbėtų apie Jėzų Nazarietį. Ir taip kilo didelis persekiojimas, ir daugelis buvo užmėtyti akmenimis, daugelis sumušti, ir daugelis ištremti iš šalies, nes negalėjo tylėti tokiu klausimu.

Žinia pasiekė Nazaretą, kaip Jėzus, jų bendrapilietis, miręs ant kryžiaus, prisikėlė. Tuomet tas, kuris rašo, meldė Jėzaus motiną, kad ji malonėtų liautis verkti, nes jos sūnus prisikėlė. Tai išgirdusi, Mergelė Marija verkdama tarė: „Eikime į Jeruzalę rasti mano sūnaus. Aš mirsiu patenkinta, kai jį pamatysiu.“

219

Mergelė sugrįžo į Jeruzalę su tuo, kuris rašo, ir Jokūbu bei Jonu, tą dieną, kurią išėjo vyriausiojo kunigo įsakas.

Tuomet Mergelė, kuri bijojo Dievo, nors žinojo vyriausiojo kunigo įsaką esant neteisingą, liepė tiems, kurie gyveno su ja, pamiršti jos sūnų. Tada kaip kiekvienas buvo paveiktas! – Dievas, kuris įžvelgia žmonių širdis, žino, kad tarp sielvarto dėl Judo mirties, kurį laikėme Jėzumi, mūsų mokytoju, ir troškimo pamatyti jį vėl prisikėlusį, mes, su Jėzaus motina, buvome sunaikinti.

Tad angelai, kurie buvo Marijos globėjai, pakilo į trečiąjį dangų, kur Jėzus buvo angelų draugijoje, ir papasakojo jam viską.

Todėl Jėzus meldė Dievą, kad jis duotų jam galią pamatyti savo motiną ir savo mokinius. Tada gailestingasis Dievas įsakė keturiems savo mėgstamiausiems angelams, kurie yra Gabrielius, Mykolas, Rafaelis ir Urielis, nunešti Jėzų į jo motinos namus ir ten saugoti jį tris dienas nuolat, leidžiant jį matyti tik tiems, kurie tikėjo jo mokymu.

Jėzus atėjo, apsuptas spindesio, į kambarį, kur buvo Marija Mergelė su savo dviem seserimis, ir Morta, ir Marija Magdalietė, ir Lozorius, ir tas, kuris rašo, ir Jonas, ir Jokūbas, ir Petras. Tuomet iš baimės jie krito kaip negyvi. Ir Jėzus pakėlė savo motiną ir kitus nuo žemės, sakydamas: „Nebijokite, nes aš esu Jėzus; ir neverkite, nes aš esu gyvas ir ne miręs.“ Jie kiekvienas ilgą laiką liko nesavas Jėzaus akivaizdoje, nes visi manė, kad Jėzus buvo miręs. Tada Mergelė verkdama tarė: „Pasakyk man, mano sūnau, kodėl Dievas, davęs tau galią prikelti mirusius, leido tau mirti, tavo giminių ir draugų gėdai, ir tavo mokymo gėdai? Nes kiekvienas, kuris tave myli, buvo kaip miręs.“

220

Jėzus atsakė, apkabindamas savo motiną: „Tikėk manimi, motina, nes iš tiesų sakau tau, kad aš visai nebuvau miręs; nes Dievas išsaugojo mane iki artėjant pasaulio pabaigai.“ Ir tai pasakęs jis paprašė keturių angelų, kad jie pasirodytų ir duotų liudijimą, kaip viskas įvyko.

Tuomet angelai pasirodė kaip keturios spindinčios saulės, tiek, kad iš baimės kiekvienas vėl krito kaip negyvas.

Tada Jėzus davė keturias linines drobules angelams, kad jie prisidengtų, idant galėtų būti matomi ir girdimi kalbant jo motinos ir jos palydovų. Ir pakėlęs kiekvieną, jis paguodė juos, sakydamas: „Tai yra Dievo tarnai: Gabrielius, kuris praneša Dievo paslaptis; Mykolas, kuris kovoja prieš Dievo priešus; Rafaelis, kuris priima mirštančiųjų sielas; ir Urielis, kuris pašauks kiekvieną į Dievo teismą paskutiniąją dieną.“

Tada keturi angelai papasakojo Mergelei, kaip Dievas pasiuntė paimti Jėzaus ir pakeitė Judą, kad jis patirtų bausmę, kuriai pardavė kitą.

Tada tarė tas, kuris rašo: „O Mokytojau, ar man leista klausinėti tavęs dabar, kaip buvo leista man, kai gyvenai su mumis?“

Jėzus atsakė: „Klausk ko nori, Barnabai, ir aš tau atsakysiu.“

Tada tarė tas, kuris rašo: „O Mokytojau, matant, kad Dievas yra gailestingas, kodėl jis taip mus kankino, versdamas tikėti, kad buvai miręs? Ir tavo motina taip verkė dėl tavęs, kad buvo arti mirties; ir ant tavęs, kuris esi šventasis Dievo, Dievas leido kristi šmeižtui, kad buvai nužudytas tarp plėšikų ant Kalvarijos kalno?“

Jėzus atsakė: „Tikėk manimi, Barnabai, kad kiekvieną nuodėmę, kad ir kokia maža ji būtų, Dievas baudžia didelia bausme, matant, kad Dievas įsižeidžia dėl nuodėmės. Todėl, kadangi mano motina ir mano ištikimi mokiniai, kurie buvo su manimi, mylėjo mane šiek tiek su žemiška meile, teisingasis Dievas panorėjo nubausti šią meilę dabartiniu sielvartu, kad ji nebūtų nubausta Pragaro liepsnose. Ir nors buvau nekaltas pasaulyje, kadangi žmonės vadino mane „Dievu“ ir „Dievo Sūnumi“, Dievas, idant aš nebūčiau išjuoktas demonų teismo dieną, panorėjo, kad būčiau išjuoktas žmonių šiame pasaulyje per Judo mirtį, priverčiant visus žmones tikėti, kad aš miriau ant kryžiaus. Ir šis pasityčiojimas tęsis iki Mahometo, Dievo pasiuntinio, atėjimo, kuris, kai ateis, atskleis šią apgavystę tiems, kurie tiki Dievo įstatymu.“

Taip pasakęs, Jėzus tarė: „Tu esi teisus, O Viešpatie, mūsų Dieve, nes tau vienam priklauso garbė ir šlovė be pabaigos.“

221

Ir Jėzus atsisuko į tą, kuris rašo, ir tarė: „Žiūrėk, Barnabai, kad bet kokiu būdu parašytum mano evangeliją apie viską, kas atsitiko per mano buvimą pasaulyje. Ir parašyk lygiai taip pat tai, kas atsitiko Judui, idant ištikimieji nebūtų apgauti, ir kiekvienas galėtų tikėti tiesa.“

Tada atsakė tas, kuris rašo: „Viską padarysiu, jei Dievas norės, O Mokytojau; bet kaip atsitiko Judui, aš nežinau, nes ne viską mačiau.“

Jėzus atsakė: „Čia yra Jonas ir Petras, kurie matė viską, ir jie papasakos tau viską, kas įvyko.“

Ir tada Jėzus įsakė mums pašaukti jo ištikimus mokinius, kad jie galėtų jį pamatyti. Tada Jokūbas ir Jonas sušaukė septynis mokinius su Nikodemu ir Juozapu, ir daugelį kitų iš septyniasdešimt dviejų, ir jie valgė su Jėzumi.

Trečią dieną Jėzus tarė: „Eikite į Alyvų kalną su mano motina, nes ten aš vėl pakilsiu į dangų, ir jūs pamatysite, kas mane nuneš.“

Tad ten nuėjo visi, išskyrus dvidešimt penkis iš septyniasdešimt dviejų mokinių, kurie iš baimės buvo pabėgę į Damaską. Ir kai jie visi stovėjo maldoje, vidurdienį atėjo Jėzus su didele daugybe angelų, kurie šlovino Dievą: ir jo veido spindesys labai juos išgąsdino, ir jie parpuolė veidais į žemę. Bet Jėzus pakėlė juos, guosdamas juos ir sakydamas: „Nebijokite, aš esu jūsų mokytojas.“

Ir jis subarė daugelį, kurie tikėjo jį mirus ir prisikėlus, sakydamas: „Ar tad laikote mane ir Dievą melagiais? Nes Dievas suteikė man gyventi beveik iki pasaulio pabaigos, lygiai kaip sakiau jums. Iš tiesų sakau jums, aš nemiriau, bet Judas išdavikas. Saugokitės, nes Šėtonas dės visas pastangas, kad jus apgautų, bet būkite mano liudytojai visame Izraelyje ir visame pasaulyje apie visus dalykus, kuriuos girdėjote ir matėte.“

Ir taip pasakęs, jis meldė Dievą už ištikimųjų išgelbėjimą ir nusidėjėlių atsivertimą. Ir, baigęs maldą, jis apkabino savo motiną, sakydamas: „Ramybė tau, mano motina, ilsėkis Dieve, kuris sukūrė tave ir mane.“ Ir taip pasakęs, jis atsisuko į savo mokinius, sakydamas: „Tegul Dievo malonė ir gailestingumas būna su jumis.“

Tada jų akyse keturi angelai nunešė jį į dangų.

222

Jėzui išvykus, mokiniai išsisklaidė po įvairias Izraelio ir pasaulio dalis, ir tiesa, nekenčiama Šėtono, buvo persekiojama, kaip visada, melo. Nes tam tikri blogi žmonės, apsimetantys mokiniais, skelbė, kad Jėzus mirė ir neprisikėlė. Kiti skelbė, kad jis tikrai mirė, bet prisikėlė. Kiti skelbė, ir vis dar skelbia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, tarp kurių yra apgautas Paulius. Bet mes, kiek aš parašiau, tai skelbiame tiems, kurie bijo Dievo, kad jie būtų išgelbėti paskutiniąją Dievo Teismo dieną. Amen.

Barnabo evangelija

Gal būt jums bus įdomu: