Biblija – viena įtakingiausių knygų žmonijos istorijoje, tačiau mažai kas žino, kad jos turinys per šimtmečius kito. Kanono formavimasis buvo sudėtingas ir ilgas procesas, kuriame dalyvavo teologai, imperatoriai ir sinodai. Kai kurie tekstai, kadaise laikyti autoritetingais ar plačiai naudojamais, galutiniame Biblijos kanone neatsidūrė.
Senajame Testamente egzistavo daugybė tekstų, šiandien vadinamų deuterokanoniniais arba apokrifiniais. Tobito, Juditos, Siracido (Ecclesiasticus) bei Pirma ir Antra Makabėjų knygos vis dar įtrauktos į katalikišką ir stačiatikių Bibliją, tačiau protestantiškoje tradicijoje jos buvo atmestos XVI a. Reformacijos metu. Šios knygos parašytos tarp Senojo ir Naujojo Testamento laikotarpių, vadinamojoje Antrosios Šventyklos epochoje. Pavyzdžiui, „Siracido knyga“ (Ecclesiasticus) pateikia gausybę moralinių ir etinių mokymų, primenančių Saliamono patarles, tačiau protestantų tradicijoje ji laikoma nekanonine.
Naujasis Testamentas taip pat turi savo paslapčių. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Evangelija pagal Tomą, aptinkama Nag Hammadi rankraščiuose ir priskiriama gnostikų tradicijai. Ši evangelija pateikia Jėzaus posakius, kurių nėra sinoptinėse evangelijose. Joje nėra pasakojimų apie Jėzaus nukryžiavimą ar prisikėlimą – pagrindinis dėmesys sutelktas į vidinį pažinimą (gnōsis). Panašiai ir Evangelija pagal Petrą, kurią ankstyvieji krikščionys kai kur naudojo, IV a. buvo atmesta kaip doketinė, nes perteikė Kristų kaip dievišką esybę be tikro fizinio kūno.
Kanono formavimui įtakos turėjo Nikėjos (325 m.) ir vėlesni Bažnyčios susirinkimai. Imperatorius Konstantinas siekė suvienodinti krikščionių tikėjimą ir pašalinti tekstus, kurie galėjo skatinti teologinius ginčus. Pavyzdžiui, Enocho knyga, iki šiol įtraukta į Etiopijos Ortodoksų Bažnyčios Bibliją, bet ne į katalikų ar protestantų kanoną, pateikia unikalią angelologijos ir demonologijos sistemą. Joje aprašomi „Dievo sūnūs“ (b‘nei ha-elohim), maištaujantys prieš Viešpatį ir sukuriantys milžinus (nefilimus). Nors Judo laiške (Judas 1:14–15) cituojamas Enocho tekstas, pati knyga į Naujojo Testamento kanoną nepateko.
Įdomu ir tai, kad kai kurie Biblijos tekstai buvo redaguojami. Pavyzdžiui, garsusis Johano Komos fragmentas (1 Jn 5:7–8) – Trejybės formulė, aptinkama tik vėlesniuose rankraščiuose. Ankstyviausiuose graikiškuose manuskriptuose jos nėra, todėl manoma, kad šis papildymas atsirado vėlesnių teologinių ginčų metu, siekiant paremti tam tikras dogmines formuluotes.
Paslaptingos Biblijos knygos ir pašalinti tekstai atskleidžia, kad ankstyvoji krikščionybė buvo labai įvairialypė, o kanono formavimas – ne tik teologinis, bet ir politinis procesas. Tikėjimo tiesos, kurias šiandien laikome nekintamomis, buvo formuojamos per amžius, neretai atmetant ar perrašant tekstus, kad jie atitiktų besiformuojančią Bažnyčios doktriną. Tai rodo, kad Šventasis Raštas slepia kur kas daugiau istorijų, nei telpa oficialiai pripažintame kanone.
Paslaptys ir mažai žinomi faktai
1. Ankstyviausios krikščionių bendruomenės kai kuriose vietovėse naudojo evangelijas, kurių šiandien neturime — pavyzdžiui, „Evangeliją pagal hebrajus“, kurią cituoja Jeronimas ir Origenas, tačiau pats tekstas visiškai prarastas, išskyrus kelias nuotrupas.
2. Kai kurie ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad Jėzus turėjo biologinį brolį dvynį — Tomas Didimas (gr. Didymos, aram. Ta’oma — „dvynys“) kai kuriuose gnostiniuose tekstuose laikomas Jėzaus dvyniu, o tai radikaliai keičia tradicinį Jėzaus šeimos supratimą.
3. Egzistavo daug daugiau evangelijų nei keturios kanoninės: Evangelija pagal Tomą, Mariją, Petrą, Egiptiečius ir kitos buvo plačiai naudojamos kai kuriose bendruomenėse, bet vėliau atmestos dėl teologinių skirtumų ar gnostinių elementų.
4. Evangelijoje pagal Egiptiečius buvo mokymas, kad sielos turi įveikti „moteriškumą“ savyje, kad pasiektų išgelbėjimą — tai vienas keisčiausių ankstyvosios krikščionybės asketinių motyvų, kurį vėliau Bažnyčia visiškai išnaikino.
5. Enocho knyga, šiandien pripažįstama tik Etiopijos Bažnyčioje, ankstyviesiems krikščionims buvo labai svarbi, o Judo laiške net tiesiogiai cituojama, tačiau vis tiek nepateko į kanoną dėl sudėtingos angelologijos ir mitologinių elementų.
6. Kai kurie Biblijos tekstai buvo redaguojami: garsusis Johano Komos fragmentas (1 Jn 5:7–8), kuriame aiškiai įvardijama Trejybė, atsiranda tik vėlyvuose rankraščiuose, o ankstyviausiuose graikiškuose manuskriptuose jo nėra.
7. Senajame Testamente minimos knygos, kurių šiandien neturime: „Viešpaties karų knyga“, „Jahvės žygių knyga“, „Pranašo Natano knyga“ ir kitos, rodančios, kad Biblija remiasi platesniu, dabar prarastu literatūriniu pasauliu.
8. Kai kurie ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad Jėzus apsireiškė ne tik žmonėms, bet ir dvasinėms būtybėms požemio pasaulyje — tai liudija vadinamasis „Nusileidimo į pragarą“ (Descensus ad Inferos) apokrifas, kuriame Jėzus tariamai išlaisvina Adomą, Ievą ir visus teisiuosius nuo Adomo laikų.
9. Pradžios knygos pasakojimas apie Nojų turi paralelę senovės Mesopotamijos mite apie Ziusudrą — tačiau mažai kas žino, kad kai kurie Kumrano rankraščiai rodo, jog žydų bendruomenės šiuos pasakojimus laikė ne konkuruojančiais, o papildančiais vienas kitą.
10. Kai kuriuose ankstyvuosiuose krikščionių tekstuose egzistuoja idėja, kad Jėzus buvo visiškai nematomas demonams — jie matė tik žmogaus kūną, bet ne dieviškąją prigimtį, todėl nesuprato, ką tiksliai persekioja. Tai vadinama „apgavystės teorija“ (ransom trick theory).
11. Morkaus evangelijos pabaigos papildymas (Mk 16:9–20) nėra autentiška teksto dalis: seniausi rankraščiai baigiasi 16:8. Ilgoji pabaiga buvo pridėta vėlesnių perrašinėtojų, tikriausiai II a. pabaigoje ar dar vėliau, siekiant suteikti evangelijai tradiciškesnę prisikėlimo pasakojimo struktūrą.
12. Istorija apie svetimautoją (Pericope Adulterae). Garsusis pasakojimas Jono evangelijoje (7:53–8:11), kuriame Jėzus ištaria frazę „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į ją akmenį“, nėra aptinkamas jokiuose ankstyvuose graikiškuose rankraščiuose iki pat IV ar V a. Mokslininkai tekstologai sutaria, kad šis fragmentas buvo įterptas vėliau. Įdomu tai, kad skirtinguose manuskriptuose ši istorija „klajoja“ – kai kur ji įterpta po Jono 7:52, kitur po Jono 21:25, o kai kuriuose rankraščiuose netgi po Luko 21:38.
13. Pseudonimiškumas ir autorystės klastojimas. Nors krikščioniškoji tradicija teigia, kad visus 13 laiškų parašė apaštalas Paulius, šiuolaikinė kritinė egzegezė nustatė, kad bent šeši iš jų yra parašyti kitų autorių, naudojusių jo vardą. Ypač ryškūs yra vadinamieji „Ganytojiški laiškai“ – Pirmasis laiškas Timotiejui (Epistula I ad Timotheum), Antrasis laiškas Timotiejui (Epistula II ad Timotheum) ir Laiškas Titui (Epistula ad Titum). Jų kalbinis stilius, žodynas ir aprašoma bažnytinė hierarchija rodo, kad jie buvo sukurti II a. pradžioje, praėjus daug laiko po Pauliaus mirties.
14. Septuagintos rankraščiuose egzistuoja alternatyvi Dešimties Dievo įsakymų versija, kurioje yra papildomas įsakymas prieš stabų gamybą, o kai kuriose žydų bendruomenėse būtent ši versija buvo laikoma autoritetinga iki pat I a.
15. Henoteizmo pėdsakai ir Jahvės kilmė. Ankstyvieji Senojo Testamento sluoksniai atskleidžia, kad senovės izraelitai nebuvo monoteistai šiuolaikine prasme, o veikiau henoteistai – jie pripažino kitų dievų egzistavimą, bet garbino tik vieną. Pakartoto Įstatymo knygos (Deuteronomium) 32:8–9 eilutėse, remiantis Kumrano rankraščiais, aprašoma, kaip Aukščiausiasis (Elyon) padalijo tautas pagal „Dievo sūnų“ (Bene Elohim) skaičių, o Izraelis atiteko būtent Jahvei kaip jo asmeninė dalis. Tai rodo, kad archajiškoje tradicijoje Jahvė buvo matomas kaip vienas iš Aukščiausiojo dievo sūnų.
16. Rankraščių variantų gausa. Mes neturime nė vieno Biblijos teksto originalo (autographa) – tik vėlyvesnes kopijas. Kadangi tekstai šimtmečius buvo perrašinėjami ranka, į juos įsivėlė tūkstančiai klaidų ir sąmoningų pakeitimų. Tekstologai skaičiuoja, kad išlikusiuose Naujojo Testamento rankraščiuose yra daugiau variantų (skirtumų), nei pačiame Naujajame Testamente yra žodžių. Dauguma jų yra gramatiniai, tačiau kai kurie, pavyzdžiui, Johano Komos fragmentas (Comma Johanneum) 1 Jono 5:7, buvo įterpti specialiai, siekiant Biblijos tekstu pagrįsti Švč. Trejybės doktriną.
17. Markionas (Marcion de Sinope) kaip pirmojo kanono iniciatorius. Pirmąjį oficialų krikščioniškų raštų rinkinį apie 140 m. sudarė Markionas Sinopietis, tačiau Bažnyčia jį paskelbė eretiku. Markionas teigė, kad Senojo Testamento dievas yra piktas demiurgas, nieko bendro neturintis su Jėzaus tėvu. Jis pripažino tik Evangeliją pagal Luką ir dešimt Pauliaus laiškų, juos stipriai redaguodamas. Paradoksalu, bet būtent Markiono radikalumas privertė ortodoksinę Bažnyčią skubiai suformuoti savo „oficialų“ kanoną, į kurį buvo įtrauktos keturios evangelijos ir Senasis Testamentas.
18. Paruzijos (Parusia) vėlavimas ir tekstų adaptacija. Pirmieji krikščionys, įskaitant apaštalą Paulių, šventai tikėjo, kad Jėzaus antrasis atėjimas įvyks dar jiems esant gyviems. Tai akivaizdu iš Pirmojo laiško tesalonikiečiams (Epistula I ad Thessalonicenses). Tačiau laikui bėgant ir pirmiesiems mokiniams mirštant, krikščionių bendruomenėse kilo krizė. Vėlesniuose tekstuose, pavyzdžiui, Antrajame Petro laiške (Epistula II Petri), jau matome teologinį pasiteisinimą: „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų“, taip bandoma pateisinti lūkesčių neišsipildymą.
19. Prarastas „Q“ šaltinis (Quelle). Mato ir Luko evangelijose yra apie 200 eilučių identiškos medžiagos (daugiausia Jėzaus posakių), kurios nėra Evangelijoje pagal Morkų. Kadangi Matas ir Lukas rašė nepriklausomai vienas nuo kito, mokslininkai daro išvadą, kad egzistavo dabar jau prarastas dokumentas, vadinamas „Q“ šaltiniu (vok. Quelle – šaltinis). Manoma, kad tai buvo ankstyviausias Jėzaus mokymų rinkinys, kuris nebuvo įtrauktas į kanoną kaip atskiras kūrinys, nes visas jo turinys buvo „absorbuotas“ kitų evangelistų.
20. Kai kurie ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad Jėzus kalbėjo ne tik aramėjiškai, bet ir hebrajiškai bei graikiškai — o vienas apokrifinis tekstas teigia, kad Jėzus mokėjo ir „angelų kalbą“, kuri buvo laikoma dangiška, ne žmonių kalba.
21. Ankstyviausiuose krikščionių šaltiniuose Eucharistija buvo suvokiama taip realistiškai, kad pagonys kaltino krikščionis kanibalizmu — Ignoto Antiochiečio laiškai liudija, jog bendruomenės tikėjo tikru Kristaus kūno ir kraujo buvimu, o simbolinė interpretacija atsirado tik gerokai vėliau.
22. Pirmasis krikščionių simbolis nebuvo nei žuvis, nei kryžius — kai kuriose bendruomenėse naudotas simbolis „tau-rho“ (⳨), primenantis kryžiaus ir P raidės junginį, kuris simbolizavo Kristaus vardą ir pergalę prieš mirtį.
23. Kai kurie ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad Jėzus mirė ne penktadienį, o trečiadienį — ši alternatyvi chronologija rėmėsi žydų skaičiavimo sistema „trys dienos ir trys naktys“, kurią kai kurios bendruomenės suprato pažodžiui.
24. Ankstyvoji Bažnyčia turėjo moterų vadovių. Pauliaus laiške romiečiams minima Junija, vadinama „žymi tarp apaštalų“. Vėlesniuose vertimuose vardas buvo pakeistas į vyrišką formą Junijas, nes moteris apaštalė tapo teologiškai nepriimtina vėlesnei hierarchinei struktūrai.
25. Kai kuriuose ankstyvuosiuose rankraščiuose prisikėlimo liudytojų sąraše minimas ir pats Petras kaip pirmasis liudytojas — ši tradicija egzistavo paraleliai moterų liudijimui, bet vėliau buvo beveik visiškai išstumta.
26. Apreiškimo Jonui knyga ilgai buvo laikoma pavojinga. Rytų Bažnyčiose Apreiškimas šimtmečius nebuvo skaitomas liturgijoje dėl radikalaus apokaliptinio tono ir politinio užtaiso. Kanoninis statusas įsitvirtino labai nenoriai, daugiausia Vakarų Bažnyčios spaudimu.
27. Kai kurios ankstyvosios krikščionių bendruomenės neturėjo vyskupų — vietoj to jas valdė pranašai ir charizminiai mokytojai, kurie teigė gaunantys tiesioginius Šventosios Dvasios nurodymus. Tik II a. pabaigoje hierarchija tapo privaloma.
28. Kumrano rankraščiai sugriovė „nekintamo teksto“ mitą. Negyvosios jūros rankraščiai parodė, kad iki mūsų eros laikais egzistavo keli lygiaverčiai hebrajiško Senojo Testamento variantai. Vėliau standartizuotas masoretinis tekstas tapo dominuojantis, o kiti variantai tiesiog dingo.
29. Seniausiuose žydų tekstuose „Gehenna“ reiškė realią vietą Jeruzalės pakraštyje, kur buvo deginamos šiukšlės ir lavonai — tik vėliau ši vieta tapo metafora pomirtinėms kančioms, o dar vėliau — krikščioniškuoju pragaru.
30. Kai kurie ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad Jėzus buvo įvaikintas Dievo krikšto metu — ši vadinamoji „adopcionizmo“ doktrina buvo tokia populiari II a., kad Bažnyčia turėjo specialiai ją uždrausti, kad išlaikytų Jėzaus preegzistencijos mokymą.
31. Didelė dalis Biblijos tekstų buvo sąmoningai redaguojami. Tekstologai, tarp jų Bartas Ehrmanas, dokumentuoja šimtus vietų, kur perrašinėtojai keitė tekstą, kad jis atitiktų jų teologiją: stiprino Jėzaus dieviškumą, silpnino žmogiškumą, koregavo kristologines formules. Tai nėra „klaidos“ — tai kryptingas doktrinos formavimas rankraščiuose.
32. Ankstyviausi Naujojo Testamento sluoksniai rodo, kad Jėzus nebuvo suvokiamas kaip amžinas Dievas. Pauliaus laiškuose Jėzus „tampa“ Dievo Sūnumi per prisikėlimą (Rom 1:4), o kai kuriuose rankraščių variantuose — per krikštą. Tai vadinama adopcionistine kristologija, kuri buvo ištrinta vėlesniais redagavimais.
33. Evangelijose nėra jokio ankstyvo pasakojimo apie Jėzaus gimimą — šios istorijos atsiranda tik vėliausiuose sluoksniuose. Priešiški II a. šaltiniai, kuriuos cituoja Origenas, vadina Jėzų „Ben Pantera“, užsimindami apie romėnų kareivį. Tai rodo, kad egzistavo alternatyvūs Jėzaus kilmės naratyvai, kuriuos kanoninės evangelijos sąmoningai ignoruoja.
34. Evangelijose Pilotas vaizduojamas kaip beveik nekaltas administratorius, tačiau Biblijos išorės šaltiniai (Filonas, Juozapas Flavijus) jį aprašo kaip žiaurų tironą. Tai rodo, kad evangelijų tekstai buvo redaguojami taip, kad sumažintų Romos kaltę ir perkeltų atsakomybę žydų vadovybei — tai politinė Biblijos redakcija.
35. Evangelijose matomas laipsniškas žydų kaltės didinimas. Ankstyviausi sluoksniai konfliktą pateikia lokaliai, bet vėlesniuose tekstuose atsiranda kolektyvinė kaltė („visa tauta“). Tai rodo, kad Biblijos tekstai buvo koreguojami pagal politinę situaciją, kai krikščionybė siekė išlikti Romos imperijoje.
36. Naujojo Testamento tekstuose matyti kova su doketizmu — įsitikinimu, kad Jėzus neturėjo tikro kūno. Tai rodo, kad dalis ankstyvųjų bendruomenių Biblijos tekstus skaitė taip, kad Jėzus buvo grynai dvasinė būtybė. Pirmasis Jono laiškas tiesiogiai kovoja su šia interpretacija, vadinasi, ji buvo plačiai paplitusi.
37. Paulius niekur nemini tuščio kapo — jam prisikėlimas yra dvasinis, ne fizinis. Tik vėlesnės evangelijos įveda tuščio kapo scenarijų, kuris nėra Pauliaus teologijos dalis. Tai rodo, kad fizinio prisikėlimo naratyvas buvo pridėtas vėliau, siekiant sustiprinti materialų Jėzaus kūno suvokimą.
38. Kai kurios ankstyvosios bendruomenės atmetė visą Senąjį Testamentą kaip nesuderinamą su Jėzaus mokymu. Tai matyti iš tekstų, kurie nebuvo įtraukti į kanoną, ir iš Markiono redakcijos, kuri pašalino visus Senojo Testamento citatus. Tai rodo, kad Biblijos sudėtis nebuvo savaime suprantama — ji buvo primesta.
39. Naujojo Testamento tekstuose nėra vieningos atpirkimo doktrinos. Paulius kalba apie pergalę prieš mirtį ir kosmines galias, Morkus — apie „išpirkimą“, Jono evangelija — apie dievišką Logos veikimą. Juridinė „nuodėmės apmokėjimo“ schema atsiranda tik vėliau, todėl Biblija pati nepateikia vieno atpirkimo modelio.
40. Biblijos kanonas įsitvirtino tik dėl politinės atrankos. Iki Konstantino egzistavo dešimtys konkuruojančių evangelijų, laiškų ir apreiškimų. Imperinė valdžia rėmė tik vieną teologinę kryptį, o alternatyvūs tekstai buvo sunaikinti arba paskelbti eretiškais. Tai reiškia, kad šiandien turima Biblija yra ne „vienintelė tiesa“, o politinės selekcijos rezultatas.