APREIŠKIMO JONUI KNYGA


1 ĮŽANGA
1.1 Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Per savo pasiųstą angelą jis padarė jį žinomą savajam tarnui Jonui.
1.2 Šis paliudijo Dievo žodį bei Jėzaus Kristaus liudijimą – visa, ką buvo matęs.
1.3 Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, ir tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas yra arti.

LAIŠKAI AZIJOS BENDRIJOMS

Sveikinimai
1.4 Jonas septynioms Azijos bendrijoms: malonė ir ramybė jums nuo to, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, ir nuo septynių dvasių, esančių prieš jo sostą,
1.5 ir nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmgimio, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes,
1.6 ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.
1.7 Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!

1.8 “Aš esu Alfa ir Omega”, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.

Įžanginis regėjimas
1.9 Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo.
1.10 Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą,
1.11 bylojantį: “Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bendrijoms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfiją ir Laodikėją”.
1.12 Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus,
1.13 o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta.
1.14 Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, jo akys tarsi ugnies liepsna,
1.15 jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir jo balsas buvo tarytum didžių vandenų šniokštimas.
1.16 Dešinėje rankoje jis laikė septynias žvaigždes, iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, o jo veidas buvo tarytum saulė, žibanti visu skaistumu.

1.17 Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: “Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis,
1.18 ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus.
1.19 Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti.
1.20 Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bendrijų angelai, o septyni žibintuvai – tai septynios bendrijos”.

2 Efezo bendrijai
2.1 “Efezo bendrijos angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų.
2.2 Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius.
2.3 Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus.
2.4 Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę.
2.5 Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jei neatsiversi, – tai aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą.
2.6 Savo naudai tu turi, kad nekenti nikolaitų darbų, kurių ir aš nekenčiu!’

2.7 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendrijoms: ‘Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!'”

Smirnos bendrijai
2.8 “Smirnos bendrijos angelui rašyk: ‘Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą.
2.9 Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą, – o vis dėlto tu turtingas! – ir kaip tau piktžodžiauja tie, kurie sakosi esą žydai, bet nėra tokie, o tik šėtono sinagoga.
2.10 Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!’

2.11 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojas nenukentės nuo antrosios mirties'”.

Pergamo bendrijai
2.12 “Pergamo bendrijos angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją.
2.13 Aš žinau, kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net ir tomis dienomis, kada pas jus, – kur gyvena šėtonas, – buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas.
2.14 Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris yra mokęs Balaką viešai suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamą mėsą ir ištvirkautų.
2.15 Ir tu turi panašiai besilaikančių nikolaitų mokslo.
2.16 Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju’.

2.17 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba bendrijoms: ‘Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas'”.

Tiatyrų bendrijai
2.18 “Tiatyrų bendrijos angelui rašyk: ‘Tai skelbia Dievo Sūnus, kuris turi akis tarytum ugnies liepsną ir kurio kojos panašios į skaistvarį.
2.19 Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius.
2.20 Bet turiu prieš tave, kad leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams skirtą mėsą.
2.21 Aš jai daviau laiko atsiversti, bet ji nenori nusigręžti nuo savo ištvirkavimo.
2.22 Štai aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja – į didį vargą, jeigu jie nenusigręš nuo jos darbų.
2.23 Jos vaikus aš išžudysiu, ir visos bendrijos sužinos, kad aš esu tas, kuris kiaurai permato širdis; aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.
2.24 O kitiems tiatyriečiams, kurie nesilaiko ano mokslo, kurie, kaip sakosi, nėra pažinę vadinamųjų šėtono gelmių, aš sakau: neužkrausiu jums kitokios naštos,
2.25 tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu.
2.26 Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis;
2.27 jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai, –
2.28 kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo, – ir dar jam duosiu aušros žvaigždę’.

2.29 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms!”

3 Sardų bendrijai
3.1 “Sardų bendrijos angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris laiko septynias Dievo dvasias ir septynias žvaigždes. Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas.
3.2 Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje.
3.3 Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs; laikykis to ir atsiversk! Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.
3.4 Vis dėlto tu Sarduose turi, tegul ir nedaugelį, žmonių, kurie nėra susitepę drabužių. Jie vaikščios su manimi, apsirengę baltai, nes jie šito verti.
3.5 Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje’.

3.6 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms”.

Filadelfijos bendrijai
3.7 “Filadelfijos bendrijos angelui rašyk: ‘Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, – tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti.

3.8 Aš žinau tavo darbus. Štai aš atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti; žinau, nedaug turi jėgų, bet išlaikei mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo.
3.9 Štai aš tau duodu kai kuriuos iš šėtono sinagogos, iš tų, kurie tvirtina, jog jie žydai, bet nėra, nes jie meluoja. Taigi aš padarysiu, kad jie ateitų, pultų tau po kojų ir suprastų, jog aš esu pamilęs tave.
3.10 Kadangi tu išlaikei mano ištvermės mokslą, tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.
3.11 Ateisiu netrukus. Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko.
3.12 Nugalėtoją aš padarysiu šulu savo Dievo šventovėje, ir jis nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą’.

3.13 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bažnyčioms!”

Laodikėjos bendrijai
3.14 “Laodikėjos bendrijos angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia.
3.15 Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!
3.16 Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.
3.17 Tu gi sakai: “Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia”, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas.
3.18 Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.
3.19 Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!
3.20 Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.
3.21 Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste’.

3.22 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia bendrijoms!”

PRANAŠINGIEJI REGĖJIMAI

Pasiruošimas Didžiajai Dievo dienai

4 Dievas perduoda Avinėliui pasaulio valdymą
4.1 Paskui aš turėjau regėjimą. Štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs man gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: “Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti”.
4.2 Bematant mane ištiko dvasios pagava. Ir štai danguje stovėjo sostas, o soste buvo Sėdintysis.
4.3 Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą.
4.4 Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai.
4.5 Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai: septyni deglai liepsnojo prieš sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios.
4.6 Prieš sostą tviskėjo tarsi stiklo jūra, panaši į krištolą; sosto viduryje ir aplinkui sostą buvo keturios būtybės, pilnos akių iš priekio ir iš užpakalio.
4.7 Pirmoji būtybė buvo panaši į liūtą, antroji būtybė panaši į veršį, trečioji būtybė turinti tarytum žmogaus veidą, ketvirtoji būtybė panaši į skrendantį erelį.
4.8 Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduje jos buvo pilnos akių. Ir be perstojo, dieną ir naktį, jos šaukė:

“Šventas, šventas, šventas
Viešpats, visagalis Dievas,
kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis!”

4.9 Ir kiekvieną kartą, kai būtybės teikė Sėdinčiajam soste, Gyvajam per amžių amžius, šlovę, pagarbą ir dėką,
4.10 dvidešimt keturi vyresnieji parpuldavo prieš Sėdintįjį soste, pagarbindavo Gyvąjį per amžius ir numesdavo savo vainikus priešais sostą, kartodami:

4.11 “Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve
priimti šlovę, pagarbą ir galybę,
nes tu visa sukūrei –
tavo valia visa yra ir buvo sukurta”.

5
5.1 Dar aš regėjau soste Sėdinčiojo dešinėje knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais.
5.2 Ir pamačiau galingą angelą, skelbiantį skardžiu balsu: “Kas bus vertas atverti knygą ir nuplėšti nuo jos antspaudus?!”
5.3 Bet niekas nei danguje, nei žemėje, nei po žeme negalėjo atverti knygos nei pažiūrėti į ją.
5.4 Aš graudžiai pravirkau, kad neatsirado verto atverti knygą ir pasižiūrėti.
5.5 Tuomet vienas vyresnysis man tarė: “Neverk! Štai nugalėjo liūtas iš Judo giminės, Dovydo atžala. Jis atvers knygą ir nuplėš septynis jos antspaudus”.

5.6 Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę.
5.7 Jis priėjo ir paėmė knygą iš soste Sėdinčiojo dešinės.
5.8 Kai jis paėmė knygą, keturios būtybės ir dvidešimt keturi vyresnieji parpuolė prieš Avinėlį, kiekvienas laikydamas rankose arfą ir aukso indus,smilkalų, – o tai buvo šventųjų maldos.
5.9 Jie giedojo naują giesmę, skelbdami:

“Vertas esi paimti knygą
ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas
ir nupirkai Dievui savo krauju žmones
iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių.
5.10 Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus,
ir jie viešpataus žemėje”.

5.11 Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai.
5.12 Jie skelbė skambiu balsu:

“Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas,
imti valdžią ir turtus, ir išmintį,
ir galybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!”

5.13 Ir girdėjau, kaip visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose yra, skelbė:
“Sėdinčiajam soste ir Avinėliui
tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė,
ir valdžia per amžių amžius!”

5.14 Keturios būtybės kartojo: “Amen!”, o vyresnieji puolė ant žemės, reikšdami pagarbą.

6 Avinėlis nuplėšia antspaudus

6.1 Aš mačiau, kaip Avinėlis nuplėšė pirmąjį iš septynių antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: “Ateik!”
6.2 Ir aš regėjau: štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis su kilpiniu rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų.

6.3 Kai jis nuplėšė antrąjį antspaudą, aš išgirdau antrąją būtybę sakant: “Ateik!”
6.4 Ir pasirodė kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų; jam buvo duotas didelis kalavijas.

6.5 Kai Avinėlis nuplėšė trečiąjį antspaudą, aš išgirdau trečiąją būtybę tariant: “Ateik!” Ir aš regėjau: štai pasirodė juodas žirgas, o raitelis turėjo savo rankoje svarstykles.
6.6 Ir aš girdėjau tarytum kokį balsą keturių būtybių viduryje skelbiant: “Kviečių saikelis už denarą, trys miežių saikeliai už denarą, bet aliejui ir vynui nedaryk skriaudos!”

6.7 Kai nuplėšė ketvirtąjį antspaudą, aš išgirdau ketvirtosios būtybės balsą sakant: “Ateik!”
6.8 Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.

6.9 Kai Avinėlis nuplėšė penktąjį antspaudą, aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę.
6.10 Jie šaukė didžiu balsu, klausdami: “Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!”
6.11 Tuomet kiekvienam iš jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar truputį palūkėtų, kol į skaičiaus pilnybę įsijungs jų draugai ir broliai, kurie turi būti nužudyti kaip ir jie.

6.12 Aš mačiau, kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas,
6.13 o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius.
6.14 Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos rietimas, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų.
6.15 Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.
6.16 Jie šaukė kalnams ir uoloms: “Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,
6.17 nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!”

7 Dievo tarnai apsaugomi
7.1 Paskui aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius.
7.2 Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai:
7.3 “Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!”
7.4 Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių:

7.5 Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų,
iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių,
iš Gado giminės dvylika tūkstančių,
7.6 iš Asero giminės dvylika tūkstančių,
iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių,
iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,
7.7 iš Simeono giminės dvylika tūkstančių,
iš Levio giminės dvylika tūkstančių,
iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,
7.8 iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių,
iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių,
iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.

Išrinktųjų šlovė danguje
7.9 Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose.
7.10 Jie šaukė skambiu balsu:

“Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste,
ir Avinėlio!”

7.11 Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą,
7.12 giedodami:

“Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka,
ir garbė, ir galybė, ir stiprybė
mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!”

7.13 Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: “Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?”
7.14 Aš jam atsakiau: ,,Mano viešpatie, tu žinai”. Jis man tarė: “Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju.

7.15 Todėl jie stovi prieš Dievo sostą
ir tarnauja jam dieną naktį jo šventovėje,
o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę.
7.16 Jie nebealks, nebetrokš,
nebekepins jų saulė nei jokia kaitra.
7.17 Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios
prie gyvybės vandens šaltinių,
ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių”.

8 Septintasis antspaudas. Šventųjų maldos.
8.1 Kai Avinėlis nuplėšė septintąjį antspaudą, danguje pusvalandžiui pasidarė tylu.
8.2 Aš išvydau septynis angelus, stovinčius Dievo akivaizdoje, ir jiems buvo įteikti septyni trimitai.

8.3 Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą.
8.4 Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų į Dievo akivaizdą.
8.5 Paskui angelas paėmė smilkytuvą, pripildė jį aukuro žarijų ir sviedė į žemę. Ir sugriaudė griausmai, pakilo šauksmai, sublyksėjo žaibai, sudrebėjo žemė.

Keturi pirmieji trimitai
8.6 Septyni angelai, turintys septynis trimitus, pasirengė trimituoti.

8.7 Ir sutrimitavo pirmasis. Ir radosi kruša ir ugnis, sumišę su krauju, ir pabiro žemėn. Ir išdegė trečdalis žemės, ir sudegė trečdalis medžių, ir visa žalia žolė nusvilo.

8.8 Sutrimitavo antrasis angelas. Ir tarytum didžiulis kalnas, liepsnojantis ugnimi, buvo sviestas į jūrą.
8.9 Trečdalis jūros pavirto krauju, trečdalis jūros padarų, turinčių gyvybę, išdvėsė, ir trečdalis laivų buvo sunaikinti.

8.10 Ir sutrimitavo trečiasis angelas. Tada iš dangaus nupuolė didelė žvaigždė, liepsnodama tarsi deglas, ir nukrito ant trečdalio upių ir ant vandens šaltinių.
8.11 Žvaigždės vardas yra Metėlė. Ir pavirto trečdalis vandenų į metėlę, ir daugybė žmonių numirė nuo apkartusio vandens.

8.12 Ir sutrimitavo ketvirtasis angelas. Tuomet buvo užgauta trečdalis saulės, trečdalis mėnulio ir trečdalis žvaigždžių, kad jų trečdalis užtemtų ir diena prarastų trečdalį šviesumo ir tiek pat naktis.

8.13 Aš regėjau ir girdėjau dangaus viduriu skrendantį erelį, kuris skardžiu balsu skelbė: “Vargas, vargas, vargas žemės gyventojams nuo besirengiančių užtrimituoti kitų trijų angelų trimitų garsų!”

9 Penktasis trimitas
9.1 Ir sutrimitavo penktasis angelas. Aš išvydau žvaigždę, nukritusią iš dangaus žemėn. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio.
9.2 Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tarytum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų,
9.3 o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai.
9.4 Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo.
9.5 Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius. Jų kankinimas it skorpiono, kai jis įgelia žmogų.
9.6 Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.

9.7 Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą; jų veidai – tarytum žmonių veidai;
9.8 jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys.
9.9 Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį.
9.10 Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.
9.11 Jie turi sau karalių, bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai “Abaddon”, o graikiškai tas vardas “Apollion”.

9.12 Pirmoji neganda praėjo; štai iš paskos eina dar dvi negandos.

Šeštasis trimitas
9.13 Ir sutrimitavo šeštasis angelas. Aš išgirdau balsą nuo keturių ragų auksinio aukuro, stovinčio Dievo akivaizdoje.
9.14 Jis įsakė šeštajam angelui, turinčiam trimitą: “Paleisk keturis angelus, kurie yra surišti prie didžiosios Eufrato upės!”
9.15 Ir buvo atrišti keturi angelai, paruošti nustatytą valandą, dieną, mėnesį ir metais išžudyti trečdalį žmonių.
9.16 Jų kariuomenės skaičius, – aš išgirdau jų skaičių, – buvo du miriadai miriadų raitelių.
9.17 Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir geltonais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera.
9.18 Trečdalis žmonių žuvo nuo šitų piktenybių – nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų.
9.19 Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.

9.20 Bet kiti žmonės, kurie nebuvo šitų piktenybių išžudyti, vis tiek nepametė savo rankų darbų, kad jau nebegarbintų demonų ir auksinių, sidabrinių, žalvarinių, akmeninių ir medinių stabų, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei vaikščioti.
9.21 Jie taip pat nesiliovė žudę, būrę, ištvirkavę ir vogę.

10 Artėjantis galutinis teismas
10.1 Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo vaivorykštė, veidas švytėjo kaip saulė ir kojos – tarsi ugnies stulpai.
10.2 Jis laikė rankoje išvyniotą knygelę. Ir jis atsistojo dešiniąja koja ant jūros, o kairiąja ant sausumos.
10.3 Paskui ėmė šaukti galingu balsu tartum riaumojantis liūtas. Kai jis sušuko, atsiliepė septyni griaustiniai savais balsais.
10.4 Septyniems griaustiniams prabilus, aš puoliausi rašyti, bet išgirdau iš dangaus balsą, sakantį: “Užantspauduok, ką pasakė septyni griaustiniai, ir to nerašyk!”
10.5 O angelas, kurį mačiau stovint ant jūros ir ant sausumos, pakėlė dešinę ranką į dangų
10.6 ir prisiekė Gyvuoju per amžių amžius, kuris sukūrė dangų ir visa, kas jame, žemę ir visa, kas joje, bei jūrą ir visa, kas joje: “Laiko daugiau nebėra!
10.7 Bet kai pasigirs septintojo angelo trimitavimas, bus baigta Dievo paslaptis, kaip jis yra paskelbęs gerąją naujieną savo tarnams pranašams”.

Atvyniota knygelė
10.8 Tuomet balsas, kurį buvau girdėjęs iš dangaus, vėl ėmė kalbėti su manimi ir tarė: “Eik, paimk atvyniotą knygelę iš angelo, stovinčio virš jūros ir sausumos”.
10.9 Aš nuėjau pas angelą ir paprašiau, kad duotų man knygelę. Jis man atsakė: “Imk, suvalgyk ją! Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip medus”.
10.10 Aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau. Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto.
10.11 Tuomet man buvo pasakyta: “Reikia, kad tu ir vėl pranašautum apie daugelį žmonių, tautų, kalbų ir karalių”.

11 Du liudytojai
11.1 Ir buvo man duotas nendrinis mastas, panašus į lazdą, ir buvo liepta: “Kelkis ir išmatuok Dievo šventovę, aukurą ir tuos, kurie tenai meldžiasi.
11.2 O laukujį šventovės kiemą praleisk, nematuok jo, nes jis skirtas pagonims. Jie tryps šventąjį miestą keturiasdešimt du mėnesius.
11.3 Aš duosiu galią savo dviem liudytojams, ir jie, maišais apsivilkę, pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.”
11.4 Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys visos žemės Viešpaties akivaizdoje.
11.5 Jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus.
11.6 Jiedu turi galią užrakinti dangų, kad jų pranašavimo dienomis nelytų lietus, turi galią vandenis paversti krauju ir ištikti žemę bet kokia neganda, kada panorės.
11.7 Kai jie baigs liudyti, žvėris, išlindęs iš bedugnės, kovos su jais, nugalės ir nužudys juos.
11.8 Jų lavonai gulės aikštėje didžiojo miesto, kuris dvasine prasme vadinamas Sodoma ir Egiptu, kur ir jų Viešpats buvo nukryžiuotas.
11.9 Tuomet įvairių tautų, genčių, kalbų ir giminių žmonės galės žiūrėti į jų lavonus pusketvirtos dienos, ir nebus leista jų lavonų palaidoti kape.
11.10 Žemės gyventojai džiūgaus ir linksminsis dėl jų žuvimo, jie siuntinės vieni kitiems dovanas, nes tiedu pranašai vargino žemės gyventojus.
11.11 O po pusketvirtos dienos gyvybės dvasia nuo Dievo įžengė į juodu. Jie pašoko ant kojų, ir didžiulė baimė pagavo tuos, kurie į juos žiūrėjo.
11.12 Tada jie išgirdo galingą balsą iš dangaus, kuris jiems šaukė: “Užženkite šen!”, ir jiedu užžengė į dangų debesyje, o jų priešai žiūrėjo į juodu.
11.13 Tą pačią valandą kilo baisus žemės drebėjimas, ir dešimta dalis miesto sugriuvo. Nuo žemės drebėjimo žuvo septyni tūkstančiai žmonių, o kiti, baimės pagauti, ėmė garbinti dangaus Dievą.

Septintasis trimitas
11.14 Antroji neganda praėjo. Štai greit artinasi trečioji neganda.

11.15 Sutrimitavo septintasis angelas. Danguje pasigirdo galingi balsai, kurie skelbė:

“Pasaulio karalystė tapo
mūsų Viešpaties ir jo Mesijo karalyste,
ir jis viešpataus per amžių amžius!”

11.16 O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidais žemėn ir ėmė šlovinti Dievą,
11.17 šaukdami:

“Dėkojame tau, Viešpatie, visagali Dieve,
kuris esi ir kuris buvai,
kad pasiėmei savo didžiąją valdžią ir ėmei viešpatauti.
11.18 Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas,
metas teisti mirusius
ir atsilyginti savo tarnams, pranašams ir šventiesiems,
ir visiems bijantiems tavojo vardo, mažiems ir dideliems,
ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę”.

11.19 Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša.

12 Moteris apsisiautusi saule
12.1 Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.
12.2 Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius.
12.3 Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų.
12.4 Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį.
12.5 Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.
12.6 O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.

Mykolas kovoja su slibinu
12.7 Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai,
12.8 bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje.
12.9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.
12.10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:

“Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,
galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia,
nes išmestas mūsų brolių kaltintojas,
skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
12.11 Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu.
Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.
12.12 Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai!
Bet vargas žemei ir jūrai,
nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio,
žinodamas mažai beturįs laiko”.

Slibinas persekioja saulėtąją moterį
12.13 Slibinas, pamatęs, kad yra nutrenktas žemėn, puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką.
12.14 Bet moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai skristi į dykumą, į savo būstinę, kur bus maitinama ir saugoma nuo gyvatės per laiką, du laikus ir pusę laiko.
12.15 Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį lyg upę vandens, kad nuplukdytų ją bangomis.
12.16 Bet žemė pagelbėjo moteriai: žemė atvėrė savo žiotis ir sugėrė upę, kurią slibinas buvo paliejęs iš savo nasrų.
12.17 Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą.

12.18 O aš stovėjau ant jūros kranto.

13 Slibinas perduoda savo galybę žvėriui
13.1 Ir išvydau iš jūros išnyrant žvėrį, turintį dešimt ragų ir septynias galvas, o ant jo ragų buvo dešimt diademų ir ant jo galvų piktžodžiavimo vardai.
13.2 Žvėris, kurį mačiau, buvo panašus į leopardą; jo kojos tarytum lokio kojos, o jo snukis – lyg liūto snukis. Slibinas atidavė jam savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.
13.3 Vieną iš jo galvų aš regėjau mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį.
13.4 Žmonės garbino slibiną, kad atidavė valdžią žvėriui, ir šlovino žvėrį, šaukdami: “Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!”

13.5 Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti, ir duota galia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius.
13.6 Ir jis, atvėręs nasrus, piktžodžiavo Dievui, niekino jo vardą, jojo buveinę ir dangaus gyventojus.
13.7 Jam buvo leista kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms.
13.8 Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sukūrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje.
13.9 Kas turi ausis, teklauso:

13.10 Jei kas skirtas nelaisvei, į nelaisvę ir eina.
O kam lemta žūti nuo kalavijo,
tas ir bus kalaviju nužudytas.

Čia ir pasirodo šventųjų ištvermė ir tikėjimas!

Netikrasis pranašas tarnauja žvėriui
13.11 Ir aš regėjau dar kitą žvėrį atslenkant nuo sausumos. Jis turėjo du ragus, panašius į Avinėlio, bet kalbėjo kaip slibinas.
13.12 Jis naudojasi visa pirmojo žvėries galybe jo akivaizdoje ir verčia žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, kurio mirštama žaizda užgijo.
13.13 Jis daro didžius stebuklus, net, žmonėms matant, nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę.
13.14 Jis klaidina žemės gyventojus [nuostabiais] ženklais, kuriuos jam leista daryti žvėries akyse. Jis liepia žemės gyventojams padaryti atvaizdą žvėries, kuris gavo žaizdą nuo kalavijo, tačiau išgijo.
13.15 Jam leista suteikti žvėries atvaizdui dvasią, kad žvėries atvaizdas imtų kalbėti, ir įsakyti, kad visi, kurie atsisakys pagarbinti žvėries atvaizdą, būtų žudomi.
13.16 Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos,
13.17 kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.
13.18 Čia slypi išmintis! Kas sugeba, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiašdešimt šeši.

14 Avinėlis ir jo palyda
14.1 Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose.
14.2 Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis.
14.3 Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.
14.4 Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie mergelės. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.
14.5 Jų lūpose nerasta melo: jie be dėmės.

Angelai skelbia Dievo teismą
14.6 Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją.
14.7 Jis šaukė galingu balsu: “Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sukūrėją!”

14.8 Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: “Krito, krito didžioji Bãbelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!”

14.9 Ir vėl trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: “Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą,
14.10 tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse.
14.11 Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą”.

14.12 Čia bręsta ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!

14.13 Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: “Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi'”.

Pjūties metas žemėje
14.14 Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje – aštrų pjautuvą.
14.15 Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, kuris šaukė galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: “Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemes derlius prinoko”.
14.16 Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.

14.17 Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.
14.18 Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: “Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo”.
14.19 Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.
14.20 Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.

15 Mozės ir Avinėlio giesmė
15.1 Aš pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė.
15.2 Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmonės, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros.
15.3 Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę:

“Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve!
Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!
15.4 Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?!
Juk tu vienas šventas!
Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš tave,
nes paaiškėjo tavo teisūs sprendimai”.

Septynios negandos
15.5 Paskui aš regėjau: atsidarė liudijimo padangtės šventovė danguje,
15.6 ir išėjo iš šventovės septyni angelai su septyniomis negandomis. Jie buvo apsivilkę tyra, spindinčia drobe ir persijuosę per krūtines aukso juostomis.
15.7 Viena iš keturių būtybių padavė septyniems angelams septynis aukso dubenis, pilnus Gyvojo per amžių amžius Dievo rūstybės.
15.8 Šventovė prisipildė dūmų nuo Dievo garbės ir galybės, ir niekas negalėjo įžengti šventovėn, kol nesibaigs septynių angelų septynios negandos.

16
16.1 Ir išgirdau iš šventovės galingą balsą, šaukusį septyniems angelams: “Eikite ir išpilkite septynis Dievo rūstybės dubenis žemėn!”

16.2 Ir nuėjo pirmasis, ir išliejo savo dubenį žemėn. Ir apniko piktos ir skaudžios votys žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą.

16.3 Antrasis išpylė savo dubenį jūron; ji tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyviai jūroje išgaišo.

16.4 Trečiasis išliejo savo dubenį į upes ir vandens šaltinius, ir jie pavirto krauju.
16.5 Ir išgirdau vandenų angelą sakant:

“Teisus tu, kuris esi ir buvai,
Šventasis, kad taip nusprendei.
16.6 Jie išliejo šventųjų ir pranašų kraują,
todėl duodi jiems gerti kraują. Taip! Jie to verti!”
16.7 Aš dar išgirdau aukurą kalbant:
“Taip, Visagali Viešpatie Dieve,
tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!”

16.8 Ketvirtasis išpylė savo dubenį saulėn, ir jai buvo leista svilinti žmones ugnimi.
16.9 Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitokioms negandoms. Jie neatsivertė ir nedavė jam pagarbos.

16.10 Penktasis išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo.
16.11 Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo sopulių ir vočių, bet nenusigręžė nuo savo darbų.

16.12 Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę, ir jos vanduo išdžiūvo, kad pasidarytų kelias karaliams iš saulėtekio šalies.
16.13 Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tarytum varles.
16.14 O tai yra demonų dvasios, darančios [nuostabius] ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios visagalio Dievo dienos kovai.

16.15 “Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir sergi savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos!”

16.16 Jos subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas.

16.17 Septintasis angelas išpylė savo dubenį į orą, ir nuskambėjo iš šventyklos, nuo sosto, galingas balsas: “Įvyko!”
16.18 Ir pasipylė žaibai, pasklido garsai, sudundėjo griaustiniai, ir kilo baisus žemės drebėjimas, kokio nebūta, kiek žmogus žemėje gyvena, – toks smarkus buvo drebėjimas!
16.19 Didysis miestas suskilo į tris dalis, o pagonių miestai sugriuvo. Dievas atsiminė didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę.
16.20 Ir pabėgo visos salos, ir nebeliko kalnų.
16.21 Ledo luitai kaip talentai krito iš dangaus ant žmonių. Žmonės keikė Dievą dėl ledų negandos, nes siaubinga buvo ši neganda.

Babelės nubaudimas

17 Didžioji ištvirkėlė
17.1 Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir prakalbino mane: “Eikš, aš tau parodysiu teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant didžių vandenų.
17.2 Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai”.
17.3 Ir jis dvasios jėga nusinešė mane į dykumą. Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų.
17.4 Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir škarlatu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų.
17.5 Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: “Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina”.
17.6 Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš labai stebėjausi.
17.7 O angelas man tarė: “Ko stebiesi? Aš tau atskleisiu paslaptį moteries ir ją nešančio žvėries, kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų”.

Paslaptingojo regėjimo aiškinimas
17.8 “Žvėris, kurį tu regėjai, buvo, bet jo nebėra; jis ruošiasi iškopti iš bedugnės, tačiau eina į pražūtį. Žemės gyventojai, kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sukūrimo, stebėsis, žiūrėdami į žvėrį, kad jis buvo ir jo nebėra, ir jis vėl pasirodys.
17.9 Čia reikia proto, apšviesto išminties! Septynios galvos reiškia septynias kalvas, ant kurių moteris sėdi. Taip pat yra septyni karaliai;
17.10 penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti.
17.11 O žvėris, kuris buvo ir kurio nebėra, – tai yra aštuntasis, bet vienas iš septynių, ir jis eina į pražūtį.
17.12 Tie dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karališkos valdžios, bet jie gaus ją vienai valandai kartu su žvėrimi.
17.13 Jie turi vieną siekinį ir savo galybę bei valdžią atiduoda žvėriui.
17.14 Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes yra Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji”.

17.15 Angelas toliau man sako: “Vandenys, kuriuos regėjai, kur sėdi ištvirkėlė, yra žmonės, minios, tautos ir kalbos.
17.16 Tie dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris, – jie ims nekęsti ištvirkėlės, nuplėš jos drabužius ir paliks ją nuogą, ės jos kūną ir ją pačią sudegins ugnyje.
17.17 Mat Dievas įkvėpė jų širdyse norą vykdyti jo sumanymą, siekti vieno tikslo – atiduoti savo karališką valdžią žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai.
17.18 Ta moteris, kurią regėjai, yra didysis miestas, valdantis žemės karalius”.

18 Angelas skelbia Babelės žlugimą
18.1 Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo.
18.2 O jis šaukė skambiu balsu:

“Krito, krito didžioji Babelė!
Ji pavirto demonų buveine,
visų netyrųjų dvasių pastoge,
visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne.
18.3 Nuo jos ištvirkimo vyno buvo girtos visos tautos;
žemės karaliai su ja ištvirkavo,
o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos”.

Kvietimas Dievo tautai

18.4 Ir išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį:
“Išeik iš Babelės, mano tauta,
kad nedalyvautum jos nuodėmėse ir nepatirtum jos negandų!
18.5 Nes jos nuodėmės pasiekė dangų,
ir Dievas prisiminė jos piktenybes.
18.6 Atmokėkite jai, kaip ji jums mokėjo,
ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus.
Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė.
18.7 Kiek ji puikavo ir lėbavo,
tiek jai paruoškite kentėjimų ir nuliūdimo,
nes ji savo širdyje kalba:
‘Aš sėdžiu kaip karalienė,
nesu našlė ir liūdesio nematysiu’.
18.8 Todėl vieną dieną ją apniks negandos –
mirtis, gedulas, badas,
ir ji bus sudeginta ugnimi,
nes galingas Viešpats Dievas, kuris pasmerkė ją”.

Babelė apraudama
18.9 Babelės verks ir raudos žemės karaliai, kurie buvo su ja ištvirkavę bei lėbavę, kai pamatys jos gaisro dūmus.
18.10 Jie stovi iš tolo ir, jos kentėjimų išgąsdinti, aimanuoja:

“Vargas, vargas, didysis mieste!
Babele, galingasis mieste,
per valandą įvyko tavo teismas!”

18.11 Ir žemės pirkliai verkia ir gedi jos, nes niekas jau nebepirks jų atplukdytų prekių:
18.12 aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, švelnios drobės, purpuro, škarlato, jokios kvapios medienos, jokių dramblio kaulo dirbinių, jokių brangmedžio rakandų nei vario, geležies, marmuro,
18.13 cinamono, amomo, kvepalų, miros, smilkalų, vyno, aliejaus, smulkiųjų miltų, kviečių, galvijų, avių, arklių, vežėčių, vergų ir žmonių sielų.

18.14 “Vasaros vaisiai, kurių taip geidė tavo siela,
nutolo nuo tavęs;
visoks puošnumas ir spindesys
tau pražuvo, ir niekas jų nesuieškos”.

18.15 Tų daiktų pirkliai, iš jos pralobę, stovės iš tolo, išsigandę jos kentėjimų, verks ir gedės:

18.16 “Vargas, vargas didžiajam miestui,
vilkėjusiam ploniausia drobe, purpuru, škarlatu,
išsipuošusiam auksu, brangakmeniais ir perlais.
18.17 Per vieną valandą niekais virto šitokie lobiai!”

Visi laivų vairininkai, visi pakrančių laivininkai, visi jūreiviai ir visi, kurie jūroje darbuojasi, iš tolo sustoję ir
18.18 stebėdami gaisro dūmus šaukė:

“Kas galėtų lygintis su didžiuoju miestu?!”
18.19 Jie bėrė žemes ant galvos, verkė, gedėjo ir aimanavo:
“Vargas, vargas didžiajam miestui,
iš kurio prabangos pralobo, kurie jūroje turėjo laivų.
Per vieną valandą jis tyrlaukiais virto!
18.20 Džiūgauk dėl jo, dangau,
ir jūs, šventieji, apaštalai bei pranašai,
nes Dievas išsprendė jūsų skundą prieš šitą miestą!”

18.21 Tuomet vienas galingas angelas iškėlė akmenį, tarsi didelį girnakmenį, ir jį sviedė į jūrą, sakydamas:

“Tokiu smarkumu bus nublokštas
didysis Bãbelės miestas,
ir jo nebebus galima rasti.
18.22 Niekas daugiau nebegirdės tavyje
arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų.
Niekas neberas tavyje jokių meno kūrėjų,
ir nebesigirdės tavyje malūno dūzgimo.
18.23 Tavyje nebešvies žiburio spindulys,
niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso.
Nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais,
nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos
18.24 ir tavin sutekėjo pranašų ir šventųjų,
ir visų žemėje nužudytųjų kraujas”.

19 Džiūgavimas danguje
19.1 Paskui aš girdėjau danguje skardžius balsus tarsi didžiulės minios, skelbiančios:

“Aleliuja! Išganymas, šlovė ir galybė priklauso mūsų Dievui,
19.2 nes tikri ir teisingi jo nuosprendžiai!
Jis nuteisė didžiąją ištvirkėlę,
kuri sugadino žemę savo ištvirkavimu;
jis atkeršijo už savo tarnų kraują, išlietą jos rankomis”.
19.3 Ir dar kartą jie skelbė:
“Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!”

19.4 Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: “Amen. Aleliuja!”

19.5 O nuo sosto nuskambėjo balsas:
“Šlovinkite mūsų Dievą, visi jo tarnai,
visi, kurie bijote jo: maži ir dideli!”

19.6 Vėl išgirdau gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą. Jie skelbė:

“Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis.
19.7 Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę!
Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi.

19.8
Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe;
o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai”.

19.9 Ir sako man [angelas]: “Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį'”. Jis pridūrė: “Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!”

19.10 Aš puoliau jam po kojų, norėdamas jį pagarbinti, bet jis įspėjo: “Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink! O Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia”.

Priešų sunaikinimas

Pirmasis eschatologinis mūšis
19.11 Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja.
19.12 Jo akys švietė kaip ugnies liepsna, o ant jo galvos daug diademų ir įrašytas vardas, kurio niekas nežino, tik jis pats.
19.13 Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis.
19.14 Jį lydėjo dangaus kareivijos pulkai ant baltų žirgų, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais.
19.15 Iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas, kuriuo jis ištiks tautas. Ir jis valdys jas geležine lazda. Jis mina Visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą.
19.16 Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: “KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS”.

19.17 Aš regėjau angelą, stovintį saulėje. Jis garsiai šaukė, kviesdamas visus paukščius, skrendančius dangaus viduriu: “Skriskite šen, į didįjį Dievo pokylį,
19.18 ir leskite kūnus karalių, karo vadų, galiūnų, žirgų, raitelių, visų laisvųjų ir vergų, didelių ir mažų!”

19.19 Tuomet išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti su raiteliu ir jo kariuomene.
19.20 Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą. Jiedu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą su degančia siera.
19.21 Visus kitus užmušė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų.

20 Tūkstančio metų viešpatija
20.1 Ir išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę.
20.2 Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas, – surišo jį tūkstančiui metų
20.3 ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui.

20.4 Aš pamačiau sostus, ir jie sėdosi į juos, ir jiems buvo pavesta teisti. Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų.
20.5 Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas.
20.6 Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų.

Antrasis eschatologinis mūšis
20.7 Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo
20.8 ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo, ir surinkti jų kovai. Jų skaičius kaip pajūrio smiltys.
20.9 Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo,
20.10 o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą, kur dega žvėris ir netikrasis pranašas. Jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius.

Pasaulio teismas
20.11 Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.
20.12 Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose, pagal jų darbus.
20.13 Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus.
20.14 Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis – ugnies ežeras.
20.15 Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.

Būsimoji Jeruzalė

21 Dangaus Jeruzalė
21.1 Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko.
21.2 Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui.
21.3 Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: “Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.
21.4 Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo”.

21.5 O Sėdintysis soste tarė: “Štai aš visa darau nauja!” Ir sako: “Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri”.
21.6 Ir jis man pasakė: “Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio.
21.7 Tai paveldės nugalėtojas, ir aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus.
21.8 O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis”.

Mesijinė Jeruzalė
21.9 Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir prabilo: “Eikš, aš tau parodysiu jaunąją, Avinėlio sužadėtinę”.
21.10 Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo,
21.11 žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas.
21.12 Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai.
21.13 Nuo saulėtekio pusės treji vartai, nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai.
21.14 Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.

21.15 Kalbantysis su manimi turėjo aukso mastą išmatuoti miestui, jo vartams ir mūrams.
21.16 Miestas išdėstytas keturkampiu; jo ilgis ir plotis lygūs. Jis išmatavo miestą mastu ir rado dvylika tūkstančių stadijų. Jo ilgis, plotis ir aukštis lygūs.
21.17 Jis išmatavo jo mūrą ir rado šimtą keturiasdešimt uolekčių žmonių mastu, tiek pat ir angelo mastu.
21.18 Jo mūras sukrautas iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą.
21.19 Miesto mūrų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmas pamatas yra jaspio, antras safyro, trečias chalcedono, ketvirtas smaragdo,
21.20 penktas sardonikso, šeštas sardžio, septintas chrizolito, aštuntas berilio, devintas topazo, dešimtas chrizoprazo, vienuoliktas hiacinto, dvyliktas ametisto.
21.21 Dvylika vartų – dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas.

21.22 Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla.
21.23 Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.
21.24 Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą.
21.25 Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, –
21.26 ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės.
21.27 Bet ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.

22
22.1 Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto.
22.2 Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti.
22.3 Nieko prakeiktino nebebus. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Dievo tarnai garbins jį.
22.4 Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas.
22.5 Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius.

22.6 Tuomet jis man pasakė: “Šie žodžiai patikimi ir tikri. Viešpats, pranašų dvasių Dievas, atsiuntė savo angelą parodyti savo tarnams, kas turi įvykti netrukus.
22.7 Štai aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!”

22.8 Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs aš puoliau po kojų rodžiusiam angelui, norėdamas jį pagarbinti.
22.9 Bet jis įspėjo: “Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!”

22.10 Jis sako man: “Neslėpk pranašiškų šios knygos žodžių, nes laikas trumpas.
22.11 Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja.
22.12 Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus.
22.13 Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga.
22.14 Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą.
22.15 O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro.

KNYGOS PABAIGA

22.16 “Aš, Jėzus, pasiunčiau savo angelą jums tai paliudyti apie bendrijas. Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis, žėrinti aušrinė žvaigždė!”

22.17 Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: “Ateik!” Ir kas girdi, teatsiliepia: “Ateik!” Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens.

22.18 Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: “Jeigu kas prie jų ką pridės – Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų.
22.19 Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių – Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje”.

22.20 Tas, kuris šitai liudija, sako: “Taip, aš veikiai ateinu!” Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!

22.21 Viešpaties Jėzaus malonė su jumis visais! Amen!