Jei Viduramžiais būtų egzistavęs „bestselerių“ sąrašas, „Aukso legenda“ (Legenda Aurea arba Aurea Legenda) būtų tvirtai užėmusi pirmąją vietą ištisus šimtmečius. Tai knyga, kurią savo populiarumu lenkė tik Biblija. Parašyta apie 1260 metus, ji tapo pagrindiniu šaltiniu, iš kurio Vakarų Europos žmonės sėmėsi žinių apie šventuosius, jų gyvenimą, kankinystę ir neįtikėtinus stebuklus.
Kūrinio autorius – dominikonų vienuolis, vėliau Genujos arkivyskupas Jokūbas Voraginietis (Jacobus de Voragine). Jo tikslas nebuvo parašyti sausą istorinį veikalą – jis sukūrė gyvą, dramatišką ir vaizduotę kaitinantį pasakojimų rinkinį, skirtą dvasininkams, kad šie turėtų ką įdomaus papasakoti per pamokslus, ir paprastiems tikintiesiems, ieškantiems dvasinio įkvėpimo.
„Aukso legenda“ turi tą keistą, beveik magišką savybę – nors tai teologinis tekstas, jis skaitosi kaip nuotykių romanas. Nereikia jokio teologinio pasiruošimo, viskas aišku iš konteksto, pasakojimas juda greitai, kiekviena istorija turi aiškų moralinį stuburą, o stebuklai pateikiami taip natūraliai, lyg būtų kasdienybė. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl ši knyga viduramžiais buvo tokia populiari – ji buvo skirta ne akademikams, o paprastiems žmonėms, pamokslininkams, vienuoliams, keliautojams. Ji buvo tarsi „Netflix“ viduramžiams: trumpi epizodai, daug veiksmo, aiškūs personažai, moralas ir stebuklai.
Kodėl ši legenda vadinama „Auksine“?
Svarbu suprasti, kad lotyniškas žodis legenda tais laikais nereiškė „išgalvotos istorijos“ ar „mito“. Jis kildinamas iš veiksmažodžio legere (skaityti) ir tiesiogiai reiškė „tai, ką reikia perskaityti“. Tad pavadinimas tiesiog reiškė „skaitiniai apie šventuosius“.
Epitetas „Aukso“ knygai prigijo ne iš karto. Žmonės ją taip pramynė dėl neįtikėtinos vertės – buvo sakoma, kad šis kūrinys toks brangus ir vertingas sielai kaip auksas. Joje surinkta daugiau nei 150 šventųjų gyvenimo istorijų bei svarbiausių krikščioniškų švenčių paaiškinimų.
Struktūra: Dvasinė kelionė per liturginius metus
Jokūbas Voraginietis knygą sukonstravo genialių principu – ji seka liturginius metus, pradedant nuo Advento. Autorius visą dvasinę istoriją padalino į keturis laikotarpius, kurie atspindi žmogaus ir Dievo santykį:
- Nuklydimo laikas (tempus deviationis): Laikotarpis nuo Adomo iki Mozės.
- Atsinaujinimo laikas (tempus renovationis): Laikotarpis nuo Mozės iki Kristaus atėjimo.
- Susitaikymo laikas (tempus reconciliationis): Velykų ir Sekminių laikotarpis.
- Piligrimystės laikas (tempus peregrinationis): Dabartinis mūsų gyvenimo metas iki Paskutiniojo teismo.
Kiekvienas skyrius prasideda nuo šventojo vardo etimologijos (vardo kilmės aiškinimo). Dažnai šie aiškinimai būdavo simboliniai ir poetiški, nors istoriškai ne visai tikslūs. Pavyzdžiui, šv. Jurgio vardas buvo kildinamas iš žodžių, reiškiančių „žemdirbys“ ir „šventoji šviesa“, pabrėžiant dvasinį derlių.
Populiarumo paslaptis: Nuo drakonų iki stebuklų
Kodėl Viduramžių žmogus taip žavėjosi šia knyga? Atsakymas paprastas – Jokūbas Voraginietis turėjo neeilinį pasakotojo talentą. Jis į savo pasakojimus įpynė elementų, kurie šiandien mums primintų magiškąjį realizmą.
Būtent „Aukso legendos“ dėka Europoje galutinai įsitvirtino Šv. Jurgio ir drakono legenda. Nors šv. Jurgis buvo istorinis krikščionis karys, Jokūbas aprašė dramatišką kovą su pabaisa Libijoje, siekiant išgelbėti karaliaus dukrą. Taip pat čia randame pasakojimus apie Šv. Kristoforą, kuris buvo milžinas, ieškojęs stipriausio pasaulio valdovo, kol rado Kristų.
Knygoje gausu detalių apie žiaurias kankinystes, tačiau jos pateikiamos ne kaip tragedija, o kaip dvasinė pergalė. Šventieji „Aukso legendoje“ kalbasi su Dievu, atlaiko baisiausius kankinimus nejausdami skausmo, o jų mirtį lydi dangiški ženklai.
Įtaka menui ir ikonografijai
Neįmanoma suprasti Europos katedrų, altorių ar tapybos darbų nežinant šios knygos turinio. Didieji meistrai, tokie kaip Giotto, Fra Angelico ar Piero della Francesca, savo siužetus ėmė tiesiogiai iš šios knygos.
Kūrinys suformavo tai, ką vadiname krikščioniškąja ikonografija. Kodėl šv. Laurynas vaizduojamas su grotelėmis, o šv. Kotryna su ratu? Kodėl šv. Baltramiejus rankose laiko savo odą? Visus šiuos atpažinimo ženklus dailininkai perėmė iš Jokūbo Voraginiečio aprašymų. Tai buvo vizualinė kalba, kurią suprato kiekvienas žmogus, įėjęs į bažnyčią.
Kritika ir atgimimas
Atėjus Renesansui ir Reformacijai, „Aukso legenda“ sulaukė rūsčios kritikos. Humanistai, tokie kaip Erazmas Roterdamietis, tyčiojosi iš knygos dėl jos naivumo ir istorinių klaidų, vadindami ją „švino legenda“ arba „purvo legenda“. Protestantai ją atmetė kaip prietarų rinkinį, siekdami grįžti prie tekstinio Biblijos grynumo.
Tačiau XIX a. Romantizmo laikotarpiu knyga buvo atrasta iš naujo. Ją pradėta vertinti kaip neįkainojamą Viduramžių psichologijos, folkloro ir dvasinės kultūros šaltinį. Šiandien ji laikoma esminiu tekstu norint suprasti Vakarų civilizacijos pamatus.
Svarbiausios citatos ir pasakojimai
- Šv. Jurgis buvo kilmingas krikščionis karys iš Kapadokijos, kuris tikėjimo galia sutramdė drakoną ir išlaisvino miestą iš baimės. Jokūbas norėjo parodyti, kad kova su pabaisa yra vidinės kovos už krikščionišką tiesą ir pergalės prieš blogį simbolis.
- Šv. Kristoforas nešė per upę mažą vaiką, bet su kiekvienu žingsniu jis darėsi vis sunkesnis, nes jis nešė Jį, kuris sukūrė pasaulį. Ši citata paaiškina dvasinės naštos prasmę – kuo didesnė dvasinė misija, tuo didesnė atsakomybė tenka žmogui.
- Šventųjų mirtis yra ne pabaiga, o gimimas amžinajam gyvenimui. Tai pagrindinė knygos žinutė, skirta suteikti viltį ir dvasinę stiprybę kankinimų ir ligų akivaizdoje.
- Vardas Kotryna kilęs iš „catha“, reiškiančio „visuma“, ir „ruina“, reiškiančio „griūtis“, nes per ją sugriuvo visi velnio kėslai. Voraginietis naudojo simbolinę vardo kilmę, kad kiekviena vardo raidė ar skiemuo atskleistų šventojo dvasinį svorį.
- Tikėjimas be stebuklo yra kaip medis be vaisių. Visa knyga persunkta idėja, kad Dievo veikimas pasaulyje yra nuolatinis ir akivaizdus per antgamtinius ženklus.
Jokūbas Voraginietis mirė 1298 m., būdamas vienas gerbiamiausių savo laikmečio vyrų. Jo kūrinys liko gyvas tūkstančiuose rankraščių ir pirmųjų spausdintų knygų (inkunabulų), formuodamas Europos vaizduotę ištisas kartas.
Aurea Legenda ištrauka
JACOBUS A VORAGINE
AUKSO LEGENDA
ARBA LOMBARDIJOS ISTORIJA
Turinys
I skyrius. Apie Viešpaties atėjimą (Adventą)
II skyrius. Apie šventąjį apaštalą Andriejų
III skyrius. Apie šventąjį Mikalojų
IV skyrius. Apie šventąją mergelę Liuciją
V skyrius. Apie šventąjį apaštalą Tomą
VI skyrius. Apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą pagal kūną
VII skyrius. Apie šventąją Anastasiją
VIII skyrius. Apie šventąjį Steponą
IX skyrius. Apie šventąjį Joną, apaštalą ir evangelistą
X skyrius. Apie nekaltuosius vaikus
XI skyrius. Apie šventąjį Tomą Kenterberietį
XII skyrius. Apie šventąjį Silvestrą
XIII skyrius. Apie Viešpaties apipjaustymą
XIV skyrius. Apie Viešpaties Epifaniją (Trijų Karalių šventę)
XV skyrius. Apie šventąjį Paulių Atsiskyrėlį
XVI skyrius. Apie šventąjį Remigijų
XVII skyrius. Apie šventąjį Hilarijų
XVIII skyrius. Apie šventąjį Makarijų
XIX skyrius. Apie šventąjį Feliksą
XX skyrius. Apie šventąjį Marcelį
XXI skyrius. Apie šventąjį Antaną
XXII skyrius. Apie šventąjį Fabijoną
XXIII skyrius. Apie šventąjį Sebastijoną
XXIV skyrius. Apie šventąją mergelę Agnietę
XXV skyrius. Apie šventąjį Vincentą
XXVI skyrius. Apie šventąjį vyskupą Bazilijų
XXVII skyrius. Apie šventąjį Joną Gailestingąjį
XXVIII skyrius. Apie šventojo apaštalo Pauliaus atsivertimą
XXIX skyrius. Apie šventąją Paulą
XXX skyrius. Apie šventąjį Julijoną
XXXI skyrius. Apie Septyniasdešimtainę (priešgavėnį)
XXXII skyrius. Apie Šešiasdešimtainę
XXXIII skyrius. Apie Penkiasdešimtainę
XXXIV skyrius. Apie Keturiasdešimtainę (Gavėnią)
XXXV skyrius. Apie ketvirčių (pasninko dienų) pasninką
XXXVI skyrius. Apie šventąjį Ignotą
XXXVII skyrius. Apie Palaimintosios Mergelės Marijos apsivalymą
XXXVIII skyrius. Apie šventąjį Blažiejų
XXXIX skyrius. Apie šventąją mergelę Agotą
XL skyrius. Apie šventąjį Vedastą
XLI skyrius. Apie šventąjį Amandą
XLII skyrius. Apie šventąjį Valentiną
XLIII skyrius. Apie šventąją Julianą
XLIV skyrius. Apie šventojo Petro katedrą (sostą)
XLV skyrius. Apie šventąjį apaštalą Motiejų
XLVI skyrius. Apie šventąjį Grigalių
XLVII skyrius. Apie šventąjį Longiną
XLVIII skyrius. Apie šventąją Sofiją ir jos tris dukteris
XLIX skyrius. Apie šventąjį Benediktą
L skyrius. Apie šventąjį Patriką
LI skyrius. Apie Viešpaties Apreiškimą
LII skyrius. Apie šventąjį Timotiejų
LIII skyrius. Apie Viešpaties kančią
LIV skyrius. Apie Viešpaties prisikėlimą
LV skyrius. Apie šventąjį Sekundą
LVI skyrius. Apie šventąją Mariją Egiptietę
LVII skyrius. Apie šventąjį Ambraziejų
LVIII skyrius. Apie šventąjį Jurgį
LIX skyrius. Apie šventąjį evangelistą Markų
LX skyrius. Apie šventąjį popiežių Marceliną
LXI skyrius. Apie šventąjį Vitalį
LXII skyrius. Apie vieną Antiochijos mergelę
LXIII skyrius. Apie šventąjį kankinį Petrą
LXIV skyrius. Apie šventąjį Fabijoną
LXV skyrius. Apie šventąjį apaštalą Pilypą
LXVI skyrius. Apie šventąją Apoloniją
LXVII skyrius. Apie šventąjį apaštalą Jokūbą
LXVIII skyrius. Apie šventojo kryžiaus suradimą
LXIX skyrius. Apie šventąjį Joną priešais Lotynų vartus
LXX skyrius. Apie didžiąją ir mažąją litanijas
LXXI skyrius. Apie šventąjį kankinį Bonifacą
LXXII skyrius. Apie Viešpaties įžengimą į dangų (Šešines)
LXXIII skyrius. Apie Šventąją Dvasią (Sekmines)
LXXIV skyrius. Apie šventąjį Gordijoną
LXXV skyrius. Apie šventuosius Nerėją ir Achilą
LXXVI skyrius. Apie šventąjį Pankratą
LXXVII skyrius. Apie šventąjį Urbaną
LXXVIII skyrius. Apie šventąją Petronėlę
LXXIX skyrius. Apie šventąjį Petrą Egzorcistą
LXXX skyrius. Apie šventuosius Primą ir Felicianą
LXXXI skyrius. Apie šventąjį apaštalą Barnabą
LXXXII skyrius. Apie šventuosius Vitą ir Modestą
LXXXIII skyrius. Apie šventąjį Kviriką ir jo motiną Julitą
LXXXIV skyrius. Apie šventąją mergelę Mariną
LXXXV skyrius. Apie šventuosius Gervazą ir Protašą
LXXXVI skyrius. Apie šventojo Jono Krikštytojo gimimą
LXXXVII skyrius. Apie šventuosius Joną ir Paulių
LXXXVIII skyrius. Apie šventąjį popiežių Leoną
LXXXIX skyrius. Apie šventąjį apaštalą Petrą
XC skyrius. Apie šventojo apaštalo Pauliaus kankinystę
XCI skyrius. Apie septynis brolius, palaimintosios Felicitos sūnus
XCII skyrius. Apie šventąją Teodorą
XCIII skyrius. Apie šventąją Margaretą
XCIV skyrius. Apie šventąjį Aleksą
XCV skyrius. Apie šventąją Praksedę
XCVI skyrius. Apie šventąją Mariją Magdaleną
XCVII skyrius. Apie šventąjį Apolinarą
XCVIII skyrius. Apie šventąją Kristiną
XCIX skyrius. Apie šventąjį Jokūbą Vyresnįjį
C skyrius. Apie šventąjį Kristoforą
CI skyrius. Apie septynis miegančiuosius
CII skyrius. Apie šventuosius Nazarijų ir Celsą
CIII skyrius. Apie šventąjį popiežių Feliksą
CIV skyrius. Apie šventuosius Simplicijų ir Faustiną
CV skyrius. Apie šventąją Mortą
CVI skyrius. Apie šventuosius Abdoną ir Seneną
CVII skyrius. Apie šventąjį vyskupą Germaną
CVIII skyrius. Apie šventąjį Eusebijų
CIX skyrius. Apie šventuosius Makabiejus
CX skyrius. Apie šventąjį Petrą grandinėse
CXI skyrius. Apie šventąjį popiežių Steponą
CXII skyrius. Apie šventojo pirmojo kankinio Stepono palaikų suradimą
CXIII skyrius. Apie šventąjį Dominyką
CXIV skyrius. Apie šventąjį Sikstą
CXV skyrius. Apie šventąjį Donatą
CXVI skyrius. Apie šventąjį Kiriaką ir jo draugus
CXVII skyrius. Apie šventąjį kankinį Lauryną
CXVIII skyrius. Apie šventąjį Hipolitą ir jo draugus
CXIX skyrius. Apie Palaimintosios Mergelės Marijos ėmimą į dangų (Žolinę)
CXX skyrius. Apie šventąjį Bernardą
CXXI skyrius. Apie šventąjį Timotiejų
CXXII skyrius. Apie šventąjį Simforijoną
CXXIII skyrius. Apie šventąjį Baltramiejų
CXXIV skyrius. Apie šventąjį Augustiną
CXXV skyrius. Apie šventojo Jono Krikštytojo nukirsdinimą
CXXVI skyrius. Apie šventuosius Feliksą ir Adauktą
CXXVII skyrius. Apie šventuosius Savinijaną ir Saviną
CXXVIII skyrius. Apie šventąjį Lupą (Vilką)
CXXIX skyrius. Apie šventąjį Mamertiną
CXXX skyrius. Apie šventąjį Egidijų
CXXXI skyrius. Apie Palaimintosios Mergelės Marijos gimimą
CXXXII skyrius. Apie šventuosius Kornelijų ir Kiprijoną
CXXXIII skyrius. Apie šventąjį Lambertą
CXXXIV skyrius. Apie šventąjį Adrijoną ir jo draugus
CXXXV skyrius. Apie šventuosius Gorgonijų ir Dorotiejų
CXXXVI skyrius. Apie šventuosius Protą ir Jacintą
CXXXVII skyrius. Apie Šventojo Kryžiaus išaukštinimą
CXXXVIII skyrius. Apie šventąjį Joną Auksaburnį
CXXXIX skyrius. Apie šventąją Eufemiją
CXL skyrius. Apie šventąjį apaštalą Matą
CXLI skyrius. Apie šventąjį Mauricijų ir jo draugus
CXLII skyrius. Apie šventąją mergelę Justiną
CXLIII skyrius. Apie šventuosius Kozmą ir Damianą
CXLIV skyrius. Apie šventąjį vyskupą Fursėjų
CXLV skyrius. Apie šventąjį arkangelą Mykolą
CXLVI skyrius. Apie šventąjį Jeronimą
CXLVII skyrius. Apie šventąjį Remigijų
CXLVIII skyrius. Apie šventąjį Leodegarijų
CXLIX skyrius. Apie šventąjį Pranciškų
CL skyrius. Apie šventąją Pelagiją
CLI skyrius. Apie šventąją Margaretą (dar žinomą kaip Pelagijų)
CLII skyrius. Apie šventąją nusidėjėlę Taisę
CLIII skyrius. Apie šventuosius Dionizą, Rustiką ir Eleuterijų
CLIV skyrius. Apie šventąjį Kalistą
CLV skyrius. Apie šventąjį Leonardą
CLVI skyrius. Apie šventąjį evangelistą Luką
CLVII skyrius. Apie šventuosius Krisantą ir Dariją
CLVIII skyrius. Apie vienuolika tūkstančių mergelių
CLIX skyrius. Apie šventuosius apaštalus Simoną ir Judą
CLX skyrius. Apie šventąjį Kvintiną
CLXI skyrius. Apie šventąjį Eustachijų
CLXII skyrius. Apie Visus Šventuosius
CLXIII skyrius. Apie Visų Mirusiųjų paminėjimą (Vėlines)
CLXIV skyrius. Apie keturis karūnuotuosius kankinius
CLXV skyrius. Apie šventąjį Teodorą
CLXVI skyrius. Apie šventąjį vyskupą Martyną
CLXVII skyrius. Apie šventąjį Brikcijų
CLXVIII skyrius. Apie šventąją Elžbietą
CLXIX skyrius. Apie šventąją Ceciliją
CLXX skyrius. Apie šventąjį Klemensą
CLXXI skyrius. Apie šventąjį Krizogoną
CLXXII skyrius. Apie šventąją Kotryną
CLXXIII skyrius. Apie šventuosius Saturniną, Perpetują, Felicitą ir kitus draugus
CLXXIV skyrius. Apie šventąjį Jokūbą Supjaustytąjį
CLXXV skyrius. Apie šventąjį ganytoją Pastorą
CLXXVI skyrius. Apie šventąjį abatą Joną
CLXXVII skyrius. Apie šventąjį abatą Mozę
CLXXVIII skyrius. Apie šventąjį abatą Arsenijų
CLXXIX skyrius. Apie abatą Agatoną
CLXXX skyrius. Apie šventuosius Barlaamą ir Juozapatą
CLXXXI skyrius. Apie šventąjį popiežių Pelagijų
CLXXXII skyrius. Apie bažnyčios pašventinimą
CLXXXIII skyrius. Apie dešimt tūkstančių kankinių
CLXXXIV skyrius. Apie šventąjį Jodoką
CLXXXV skyrius. Apie šventąjį Otmarą
CLXXXVI skyrius. Apie šventąjį Konradą
CLXXXVII skyrius. Apie šventąjį Hilarijoną
CLXXXVIII skyrius. Karolio Didžiojo istorija
CLXXXIX skyrius. Apie Palaimintosios Mergelės Marijos pradėjimą
CXC skyrius. Apie šventąją Odiliją
CXCI skyrius. Apie šventojo vyskupo Udalriko gimimą
CXCII skyrius. Apie šventojo Galo išpažinėjo gyvenimą
CXCIII skyrius. Apie šventąjį Strasbūro vyskupą Arbogastą
CXCIV skyrius. Apie šventąjį Adelfą
CXCV skyrius. Apie Palaimintosios Mergelės Marijos apsilankymą
CXCVI skyrius. Apie šventąją Scholastiką, šventojo Benedikto seserį
CXCVII skyrius. Apie šventąjį Rupertą
CXCVIII skyrius. Apie šventąjį Florijoną
CXCIX skyrius. Apie šventąjį Erazmą
CC skyrius. Apie šventąjį Kilianą
CCI skyrius. Apie šventąjį imperatorių Henriką
CCII skyrius. Apie šventąją Barborą
CCIII skyrius. Apie šventąją Brigitą
CCIV skyrius. Apie šventąjį Gangolfą
CCV skyrius. Apie šventąjį Udalriką
CCVI skyrius. Apie šventąją Afrą
CCVII skyrius. Apie šventąjį Osvaldą
CCVIII skyrius. Apie šventąją Teklę
CCIX skyrius. Apie šventąją Kunigundą
CCX skyrius. Apie šventąją Dorotėją
CCXI skyrius. Apie šventąjį Wolfgangą
CCXII skyrius. Stebuklas apie šventąją Kotryną
CCXIII skyrius. Apie šventąjį Prancūzijos karalių Liudviką
CCXIV skyrius. Šventojo Tomo Akviniečio legenda
CCXV skyrius. Apie šventąjį Paryžiaus vyskupą Marcelį
CCXVI skyrius. Apie šventąją Genovaitę
CCXVII skyrius. Apie Verbų sekmadienį
CCXVIII skyrius. Apie Viešpaties vakarienę (Didįjį Ketvirtadienį)
CCXIX skyrius. Apie šventąjį išpažinėją Bernardiną
CCXX skyrius. Apie šventąjį vyskupą ir išpažinėją Bonaventūrą
CCXXI skyrius. Apie šventąjį išpažinėją Rochą
CCXXII skyrius. Apie šventąją Oną, Mergelės Marijos motiną
CCXXIII skyrius. Apie švenčiausiąjį mūsų Viešpaties Kristaus Kūną (Devintines)
CCXXIV skyrius. Apie mūsų Sopulingąją Ponidę (Pietą)
CCXXV skyrius. Apie šventąjį Juozapą, Mergelės Marijos sužadėtinį
CCXXVI skyrius. Apie šventąjį Ireniejų, garbingiausią Liono arkivyskupą
CCXXVII skyrius. Apie šventąjį vyskupą Fortūnatą
CCXXVIII skyrius. Apie šventąjį abatą Honoratą
CCXXIX skyrius. Apie šventąjį kankinį Fuscijaną
CCXXX skyrius. Apie šventąjį Justą, garsiojo Liono miesto arkivyskupą
CCXXXI skyrius. Apie šventąją Kotryną Sienietę iš šventojo pamokslininkų (dominikonų) ordino
CCXXXII skyrius. Apie šventąjį Vincentą, išpažinėją iš šventojo pamokslininkų ordino
CCXXXIII skyrius. Apie šventąjį arkivyskupą ir kankinį Anemundą
CCXXXIV skyrius. Apie šventąjį vyskupą ir kankinį Firminą
CCXXXV skyrius. Apie šventąjį Lozorių, vyskupą ir Viešpaties mokinį
CCXXXVI skyrius. Apie šventąją Klarą
CCXXXVII skyrius. Apie šventąjį išpažinėją Filibertą
CCXXXVIII skyrius. Apie šventąjį vyskupą Anselmą
CCXXXIX skyrius. Apie šventąjį vyskupą Eligijų
CCXL skyrius. Apie šventąją Radegundą, Prancūzijos karalienę
CCXLI skyrius. Apie šventąjį vyskupą Servacijų
CCXLII skyrius. Apie šventąją Viešpaties erškėčių karūną
CCXLIII skyrius. Šventojo abato Romano gyvenimas ir elgsena
PRATARMĖ
Jei koks nors viduramžių autorius savo kūriniu kada nors pelnė šlovę ir susižavėjimą, tai neabejotinai Jokūbas Voraginietis, kuris, kaip žinoma, sudarė šventųjų gyvenimų rinkinį. Beveik tris šimtmečius ir dar ilgiau jis buvo giriamas labiau už visus kitus to paties turinio rašytojus. Tiesa, ypač nuo penkioliktojo amžiaus, atsirado nemažai tokių, kurie kaltino jį lengvatikyste ir tuštybe, dėl ko jis buvo tarsi apleistas ir beveik nugrimzdo į užmarštį. Tačiau naujesnieji laikai teisingai suprato, koks platus krikščioniškųjų mitų ir pasakojimų šaltinis jame slypi, kuriuo galima puikiai pasinaudoti aiškinant daugelį tamsesnių viduramžių poetų ir istorikų vietų. Ypač kai pats mūsų Jokūbas, kalbėdamas apie pasakiškas istorijas, kurias kartais pateikia (jei tik atidžiau panagrinėsime jo žodžius), anaiptol nenori, kad viskas, ką jis perduoda, būtų laikoma tiesa, bet nuolat primena, kad jis tik perpasakoja tai, kas jam buvo perduota, ir aiškiais žodžiais įspėja negalįs paliudyti, ar viskas tikrai taip ir buvo.
Dėl šios priežasties pasirodė ne nenaudinga tą veikalą, kurį mūsų protėviai vadino „Auksiniu“, iš tamsos ir purvo, kuriuose jis iki šiol gulėjo užklotas, vėl iškelti į šviesą ir, kiek įmanoma, pataisytą bei pakoreguotą atiduoti spaudai. Kad šio naujo legendų rinkinio peržiūra būtų tikslesnė ir kruopštesnė, ketinau pateikti daugiau informacijos apie rankraščius ir išleistas knygas, taip pat trumpai aptarti šaltinius, kuriais naudojosi mūsų Jokūbas, bei atskirų įterptų legendų ir pasakojimų kilmę, pridėti autoriaus biografiją ir chronologinį šventųjų gyvenimų sąrašą. Tačiau kadangi viso veikalo apimtis būtų pernelyg išaugusi, jei būčiau pridėjęs ir kitų autorių prie tikrojo Jokūbo rinkinio pridėtas legendas (kad atrodytų, jog nieko netrūksta), šiame tome, kuris dabar pasirodo, pateikiau tik tekstą, kiek galėjau pilnesnį ir labiausiai pataisytą, pridėjęs svarbesnius skaitymo variantus, o likusius dalykus pasilikau antrajam tomui.
Šiuo metu pakaks paminėti, kad geriausiai perteiktą autoriaus ranką radau tame leidime, kurį tiksliai aprašė Ebertas (Lexic. Bibliogr. T. I. p. 872 ir toliau, nr. 10672 b) ir kuris saugomas viešojoje karališkojoje Drezdeno bibliotekoje. Tuo remdamasis nusprendžiau nustatyti šios knygos tekstą (kurį pastabose pažymėjau Edit. Princ. vardu) ir pataisyti jį geriausios kokybės kodeksų pagalba, o didžiausią dėmesį skyriau atskirų sakinių ir periodų skyrybai bei punktuacijai, kurių painiava iki šiol buvo didžiulė, kaip niekam nėra paslaptis. Kad ir išorinė šio veikalo išvaizda atspindėtų amžių, kuriam jis priklauso, išlaikiau senovinę kai kurių žodžių rašybą, todėl vietomis pasitaiko tokie žodžiai kaip martir, ydolum ir t.t. Taip pat nelaikiau būtinu taisyti tų itin iškraipytų etimologijų, kuriomis labiausiai šlubuoja mūsų Jokūbas, nes pastabose, kurios bus įdėtos į antrąjį šio leidimo tomą, bus galima pateikti sveikesnius paaiškinimus, o ir taip beveik visur pakankamai aišku, ką autorius turėjo omenyje.
Galiausiai, kad neišsipliesčiau, pridedu tik tai, jog tikrindamas mūsų Jokūbo cituojamas Šventojo Rašto vietas, esu labai skolingas didžiai gerbiamam ir mokytam vyrui Mileriui, Saksonijos katalikų konsistorijos pirmininkui, kuris su jam būdingu palankumu ir mokslo išmanymu nuo darbo pradžios iki pabaigos nenustojo skaityti atskirus lankus vėl ir vėl, bei taisyti tai, kas atrodė neteisinga; šiam vyrui čia pareikšti didžiausią padėką man liepia širdis.
Rašyta Drezdene, lapkričio kalendoms, 1845 m.
PROLOGAS
Visas dabartinio gyvenimo laikas skirstomas į keturias dalis, būtent: nukrypimo laiką, atsinaujinimo arba atšaukimo laiką, susitaikymo laiką ir piligrimystės laiką.
Nukrypimo laikas buvo nuo Adomo – po to, kai jis nukrypo nuo Dievo – ir tęsėsi iki Mozės; šį laiką Bažnyčia vaizduoja nuo Septuagazimos iki Velykų. Todėl tada skaitoma Pradžios knyga, kurioje aprašomas pirmųjų tėvų nukrypimas.
Atsinaujinimo arba atšaukimo laikas prasidėjo nuo Mozės ir tęsėsi iki Kristaus gimimo. Tuo metu žmonės per pranašus buvo šaukiami atgal į tikėjimą ir atnaujinami. Šį laiką Bažnyčia vaizduoja nuo Viešpaties Advento iki Kristaus gimimo. Todėl tada skaitomas Izaijas, kur atvirai kalbama apie šį atšaukimą.
Susitaikymo laikas yra tas, kuriame per Kristų esame sutaikyti. Šį laiką Bažnyčia vaizduoja nuo Velykų iki Sekminių. Todėl tada skaitoma Apokalipsė, kur pilnai kalbama apie šio susitaikymo paslaptį.
Piligrimystės laikas yra dabartinio gyvenimo laikas, kuriame mes keliaujame kaip piligrimai ir nuolat esame kovoje. Tą laiką Bažnyčia vaizduoja nuo Sekminių aštuoneto (oktavos) iki Viešpaties Advento. Todėl tada skaitomos Karalių ir Makabiejų knygos, kuriose kalbama apie daugybines kovas, žyminčias mūsų dvasinę kovą.
O tas laikas, kuris yra nuo Viešpaties gimimo iki Septuagazimos, iš dalies priklauso susitaikymo laikui (tai džiaugsmo laikas, t. y. nuo Kalėdų iki Epifanijos aštuoneto) ir iki Septuagazimos.
Čia laikų išdėstymą galima suprasti ketveriopai. Pirma, pagal keturis metų laikus: žiema priskiriama pirmajam, pavasaris – antrajam, vasara – trečiajam, ruduo – ketvirtajam. Ir šio priskyrimo priežastis yra gana aiški. Antra, pagal keturias dienos dalis: naktis priskiriama pirmajam, rytas – antrajam, vidurdienis – trečiajam, vakaras – ketvirtajam.
Nors nukrypimas įvyko anksčiau nei atsinaujinimas, vis dėlto Bažnyčia visas savo apeigas pradeda veikiau nuo atsinaujinimo laiko nei nuo nukrypimo, t. y. nuo Advento, o ne nuo Septuagazimos, ir tai dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad neatrodytų, jog pradedama nuo klaidos; ji laikosi esmės, o ne seka laiko tvarka, kaip dažnai daro ir evangelistai. Antra, nes per Kristaus atėjimą viskas buvo atnaujinta; dėl to šis laikas vadinamas atšaukimo laiku (Apr 21): „Štai aš visa darau nauja“. Todėl dera, kad šiuo atsinaujinimo laiku Bažnyčia atnaujintų visas savo tarnybas.
Taigi, kad būtų išlaikyta Bažnyčios nustatyta laiko tvarka: pirma kalbėsime apie šventes, kurios pasitaiko atsinaujinimo laiku (šį laiką Bažnyčia vaizduoja nuo Advento iki Viešpaties gimimo). Antra, apie tas, kurios pasitaiko laiku, iš dalies priklausančiu susitaikymo, iš dalies piligrimystės laikui (nuo Advento iki Septuagazimos). Trečia, apie tas, kurios pasitaiko nukrypimo laiku (nuo Septuagazimos iki Velykų). Ketvirta, apie tas, kurios pasitaiko susitaikymo laiku (nuo Velykų iki Sekminių aštuoneto). Penkta, apie tas, kurios pasitaiko piligrimystės laiku (nuo Sekminių aštuoneto iki Advento).
Prologo pabaiga. Prasideda Šventųjų legenda arba Lombardijos istorija.
1 SKYRIUS
Apie Viešpaties Adventą
Viešpaties Adventas švenčiamas keturias savaites, norint pažymėti, kad yra ketveriopas atėjimas: būtent kūne, prote, mirtyje ir teisme. Tačiau paskutinė savaitė vos užbaigiama, nes šventųjų šlovė, kuri bus suteikta per paskutinį atėjimą, niekada nesibaigs. Dėl to pirmasis pirmojo Advento sekmadienio responsoriumas, įskaičiuojant „Garbė Dievui Tėvui“, turi keturias eilutes, kad pažymėtų minėtus keturis atėjimus. Kuris kuriam labiau tinka, tegul atidžiai svarsto protingas skaitytojas.
Nors atėjimas yra ketveriopas, Bažnyčia ypač mini dvejopą: atėjimą kūne ir teisme, kaip matyti iš paties laiko liturgijos. Dėl to ir Advento pasninkas yra iš dalies džiūgavimo, iš dalies liūdesio. Dėl atėjimo kūne jis vadinamas džiūgavimo pasninku, o dėl Viešpaties atėjimo teisti – liūdesio pasninku. Norėdama tai pabrėžti, Bažnyčia gieda tam tikras džiaugsmo giesmes (dėl gailestingumo atėjimo ir džiūgavimo), bet kai kurias atideda (dėl griežto teisingumo atėjimo ir liūdesio).
Taigi, kalbant apie atėjimą kūne, galima išskirti tris dalykus: atėjimo tinkamumą, atėjimo būtinybę ir naudą.
Atėjimo tinkamumas pirmiausia vertinamas iš žmogaus pusės, kuris iš pradžių, prigimtinio įstatymo metu, buvo įtikintas dėl dieviškojo pažinimo trūkumo. Todėl tada jis puolė į blogiausias stabmeldystės klaidas ir buvo priverstas šaukti bei sakyti: „Apšviesk mano akis“ ir t.t. Vėliau atėjo įsakymų įstatymas, kuriame žmogus buvo įtikintas dėl savo bejėgiškumo; nors anksčiau šaukė: „Dar nėra to, kuris įvykdytų, bet yra, kas įsako“. Ten jis buvo tik apmokytas, bet ne išlaisvintas nuo nuodėmės ir jokia malone nepastiprintas daryti gera, todėl buvo priverstas šaukti ir sakyti: „Netrūksta to, kas įsako, bet trūksta to, kas įvykdo“. Todėl Dievo Sūnus atėjo tinkamu metu, kai žmogus buvo įtikintas dėl savo neišmanymo ir bejėgiškumo; nes jei jis būtų atėjęs anksčiau, žmogus galbūt būtų priskyręs išgelbėjimą savo nuopelnams ir nebūtų buvęs dėkingas už vaistus.
Antra, iš laiko pusės, nes Jis atėjo laiko pilnatvei atėjus ir t.t. (Gal 4). O kai atėjo laiko pilnatvė… Augustinas sako: „Daugelis klausia, kodėl Kristus neatėjo anksčiau? Todėl, kad dar nebuvo atėjusi laiko pilnatvė, kurią tvarkė Tas, per kurį sukurti visi laikai. Galiausiai, kai atėjo laiko pilnatvė, atėjo Tas, kuris mus išlaisvino iš laiko. Išlaisvinti iš laiko, mes eisime į tą amžinybę, kur nebėra laiko.“
Trečia, dėl visuotinės žaizdos ir ligos. Kadangi liga buvo visuotinė, buvo tinkama pateikti ir visuotinį vaistą. Todėl Augustinas sako: „Tada atėjo didysis Gydytojas, kai visame pasaulyje gulėjo didysis ligonis.“
Todėl Bažnyčia septyniose antifonose, kurios giedamos prieš Viešpaties gimimą, parodo savo ligos daugialypumą ir kiekvienai prašo Gydytojo vaistų. Prieš Dievo Sūnaus atėjimą kūne mes buvome nežinantys arba akli, pasmerkti amžinoms bausmėms, velnio vergai, susieti blogo įpročio nusidėti, apgaubti tamsos, tremtiniai, išvaryti iš tėvynės. Todėl mums reikia Mokytojo, Atpirkėjo, Išlaisvintojo, Išvedėjo, Apšvietėjo ir Gelbėtojo.
Kadangi buvome nežinantys ir mums reikėjo Jo mokymo, pirmojoje antifonoje šaukiame: „O Išmintie, kuri išėjai iš Aukščiausiojo lūpų… ateik mokyti mus išminties kelio“. Tačiau maža naudos būtų būti pamokytiems, jei nebūtume atpirkti, todėl prašome būti Jo atpirkti, kai antrojoje šaukiame: „O Adonai ir Izraelio namų vade… ateik atpirkti mūsų ištiesta ranka“. Bet kas iš to, jei būtume pamokyti ir atpirkti, jei po atpirkimo vis dar būtume laikomi belaisviais? Todėl prašome būti išlaisvinti trečiojoje: „O Jesse šaknie… ateik išlaisvinti mūsų, jau nedelsk“. Bet kas iš to belaisviams, jei jie būtų atpirkti ir išlaisvinti, bet vis dar nebūtų atrišti nuo visų pančių, kad būtų savo paties šeimininkai ir galėtų laisvai eiti, kur nori? Maža būtų naudos, jei Jis mus būtų atpirkęs ir išlaisvinęs, bet vis dar laikytų surištus. Todėl prašome būti išvesti iš visų nuodėmės pančių, kai ketvirtojoje šaukiame: „O Dovydo rakte… ateik ir išvesk belaisvius iš kalėjimo namų, sėdinčius tamsoje ir mirties šešėlyje“. Bet kadangi tie, kurie ilgai buvo kalėjime, turi aptemusias akis ir negali aiškiai matyti, todėl po išlaisvinimo iš kalėjimo lieka mus apšviesti, kad matytume, kur turime eiti. Todėl penktojoje šaukiame: „O Tekanti Saule, amžinosios šviesos spindesys… ateik ir apšviesk sėdinčius tamsoje ir mirties šešėlyje“. Bet jei būtume pamokyti, atpirkti, visiškai išlaisvinti nuo priešų ir apšviesti, ką tai reikštų, jei nebūtume išgelbėti? Todėl dviejose sekančiose prašome būti išgelbėti ir sakome: „O Tautų Karaliau… ateik, išgelbėk žmogų, kurį sukūrei iš molio“. Taip pat: „O Emanueli… ateik mūsų gelbėti, Viešpatie, mūsų Dieve“. Pirmojoje prašome tautų išgelbėjimo (todėl sakoma: O Tautų Karaliau), o antrojoje – žydų, kuriems Dievas buvo davęs įstatymą, išgelbėjimo (todėl sakoma: O Emanueli, mūsų Karaliau ir Įstatymdavi).
Apie Viešpaties atėjimo naudą
Kristaus atėjimo naudą įvairūs šventieji nurodo skirtingai. Pats Dievas, kaip matyti Lk 4, liudija, kad atėjo ir buvo siųstas dėl septynių naudų, sakydamas: „Viešpaties Dvasia ant manęs…“. Ten Jis iš eilės sako esąs siųstas vargšų paguodai, sudužusių širdžių gydymui, belaisvių išlaisvinimui, nemokančių apšvietimui, nuodėmių atleidimui, visos žmonių giminės atpirkimui ir atlygiui už nuopelnus.
Augustinas nurodo tris Kristaus atėjimo naudas, sakydamas: „Šiame piktybiškame pasaulyje kas gi klesti, jei ne gimimas, vargas ir mirtis? Tai yra mūsų krašto prekės, ir dėl tokių prekių tas prekybininkas nužengė. Ir kadangi kiekvienas prekybininkas duoda ir gauna, duoda tai, ką turi, ir gauna tai, ko neturi, Kristus šiuose mainuose davė ir gavo. Jis gavo tai, ko čia gausu, t. y. gimimą, vargą ir mirtį, o davė atgimimą, prisikėlimą ir karaliavimą amžinai. Taip pat dangiškasis prekybininkas atėjo pas mus priimti paniekos ir duoti garbės, patirti mirties ir duoti gyvybės, išgerti gėdos ir duoti šlovės.“
Grigalius nurodo keturias savo atėjimo naudas ar priežastis, sakydamas: „Visi išpuikėliai, kilę iš Adomo giminės, stengėsi siekti dabartinio gyvenimo sėkmės, vengti negandų, bėgti nuo patyčių, trokšti šlovės. Tarp jų atėjo įsikūnijęs Viešpats, trokšdamas negandų, niekindamas sėkmę, apkabindamas patyčias, bėgdamas nuo šlovės. Todėl laukiamasis Kristus atėjęs mokė naujų dalykų, mokydamas darė naujus stebuklus, darydamas stebuklus kentė blogį.“
Bernardas taip pat nurodo kitas priežastis, sakydamas: „Mes apgailėtinai sergame trejopa liga; esame lengvai suvedžiojami, silpni darbams ir trapūs pasipriešinimui. Jei norime atskirti gėrį nuo blogio, apsigauname. Jei bandome daryti gera, mums pritrūksta jėgų. Jei stengiamės priešintis blogiui, esame nugalimi. Būtinas pirmasis Išgelbėtojo atėjimas, kad mumyse gyvendamas per tikėjimą Jis apšviestų mūsų aklumą, pasilikdamas su mumis padėtų mūsų silpnumui ir, stovėdamas už mus, saugotų ir gintų mūsų trapumą.“ Tai sako Bernardas.
Apie antrąjį atėjimą, t. y. teismui, reikia aptarti du dalykus: tai, kas eina prieš teismą, ir tai, kas jį lydi.
Prieš teismą bus trys dalykai: baisūs ženklai, Antikristo apgaulė ir ugnies smarkumas.
Baisūs ženklai, einantys prieš teismą, nurodomi penki (Lk 21): „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautų blaškymasis dėl jūros ir bangų šniokštimo.“ Trys ženklai apibrėžiami Apokalipsės 6 sk.: „Saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, mėnulis tapo lyg kraujas, ir žvaigždės krito į žemę.“
Sakoma, kad saulė užtems arba dėl savo šviesos netekimo (kaip mirštant šeimininkui, t. y. žmogui, ji atrodys tarsi gedinti), arba dėl didesnės šviesos, t. y. Kristaus Jėzaus spindesio pasirodymo, arba metaforine prasme, nes, pasak Augustino, dieviškasis kerštas bus toks griežtas, kad net pati saulė nedrįs į jį žiūrėti. Arba mistine prasme, nes teisingumo saulė – Kristus – tada bus tamsi, nes niekas nedrįs Jo išpažinti.
Dangumi čia vadinamas oras, o žvaigždės vadinamos pagal substanciją, nes turi žvaigždžių panašumą; sakoma, kad žvaigždės krenta iš dangaus pagal liaudies nuomonę, kai nusileidžia jų substancija (meteorai). Raštas prisitaiko prie bendro kalbėjimo būdo; tada ypač vyks toks reiškinys, nes gausės ugnies kokybė. Ir tai Viešpats daro, kad įvarytų siaubą nusidėjėliams. Arba sakoma, kad žvaigždės kris, nes jos skleis ugnines uodegas; arba daugelis, kurie atrodė kaip žvaigždės, atkris nuo Bažnyčios; arba todėl, kad jos atitrauks savo šviesą, kad būtų visai nematomos.
Apie ketvirtą ženklą – blaškymąsi žemėje – skaitoma Mt 24: „Tada bus toks suspaudimas, kokio nebuvo nuo pasaulio pradžios“.
Penktąjį ženklą, t. y. jūros sumišimą, kai kurie aiškina taip, kad jūra su dideliu trenksmu neteks savo pirmykštės kokybės pagal Apokalipsės 21 sk.: „Ir jūros jau nebebuvo“. Arba, pasak kitų, tai bus tas garsas, nes ne be didelio ūžesio ji pakils 40 uolekčių virš kalnų ir po to nuslūgs. Arba tiesiogine prasme, pasak Grigaliaus: tada bus naujas ir negirdėtas jūros ir bangų sąmyšis.
Jeronimas hebrajų metraščiuose rado 15 ženklų, einančių prieš teismą. Tačiau ar jie vyks ištisai, ar su pertraukomis, jis nenurodė.
Pirmą dieną jūra pakils 40 uolekčių virš kalnų aukščio, stovėdama vietoje lyg siena.
Antrą dieną ji taip nuslūgs, kad vos bus matoma.
Trečią dieną jūros pabaisos, pasirodžiusios virš jūros, baubs iki dangaus, ir jų baubimą supras tik Dievas.
Ketvirtą dieną degs jūra ir vandenys.
Penktą dieną medžiai ir žolės išskirs kruviną rasą; šią penktą dieną, kaip kiti teigia, visi dangaus paukščiai susirinks laukuose, kiekviena rūšis savo eilėje, nelesdami ir negerdami, bet bijodami artėjančio Teisėjo atėjimo.
Šeštą dieną grius pastatai. Šią šeštą dieną, kaip sakoma, ugniniai žaibai kils nuo saulėlydžio prieš dangaus skliautą iki pat saulėtekio.
Septintą dieną uolos daužysis viena į kitą ir skils į keturias dalis, ir kiekviena dalis, kaip sakoma, dauš kitą, ir žmogus negirdės to garso, tik Dievas.
Aštuntą dieną įvyks visuotinis žemės drebėjimas, kuris bus toks didelis, kaip sakoma, kad joks žmogus, joks gyvūnas negalės stovėti, bet viskas kris ant žemės.
Dešimtą dieną žmonės išeis iš urvų ir vaikščios lyg pamišę, negalėdami vienas kitam kalbėti.
Vienuoliktą dieną kelsis mirusiųjų kaulai ir stovės ant kapų nuo saulėtekio iki saulėlydžio, kad iš ten mirusieji galėtų išeiti.
Dvyliktą dieną kris žvaigždės: visi klajojantys ir stovintys šviesuliai skleis iš savęs ugnines uodegas ir vėl tada gausiai atsinaujins iš substancijos; šią dieną taip pat sakoma, kad visi gyvūnai ateis į laukus baubdami, neėsdami ir negerdami.
Tryliktą dieną mirs gyvieji, kad prisikeltų kartu su mirusiais.
Keturioliktą dieną degs dangus ir žemė.
Penkioliktą dieną atsiras naujas dangus ir nauja žemė, ir visi prisikels.
Antras dalykas, einantis prieš teismą, bus Antikristo apgaulė. Jis stengsis visus apgauti keturiais būdais.
Pirma, klastingais įtikinėjimais arba klaidingu Rašto aiškinimu. Jis stengsis įtikinti ir Raštu pagrįsti, kad jis yra Įstatyme pažadėtasis Mesijas; jis sugriaus Kristaus įstatymą ir įves savąjį. Psalmė: „Paskirk, Viešpatie, įstatymdavį virš jų ir t.t.“ Glosa: t. y. Antikristą, blogo įstatymo leidėją. Danieliaus 11: „Ir jie pastatys bjaurastį ir šventyklos nuniokojimą“. Glosa: Antikristas sėdės Dievo šventykloje tarsi Dievas, kad panaikintų Dievo įstatymą.
Antra, stebuklų darymu. 2 Tes 2: „Kurio atėjimas bus pagal šėtono veikimą su visa galybe, ženklais ir melagingais stebuklais“. Apr 13: „Jis darė didžius ženklus, net ugnį nuleisdavo iš dangaus į žemę“. Glosa: Kaip apaštalams buvo duota Šventoji Dvasia ugnies pavidalu, taip ir jie duos piktąją dvasią ugnies pavidalu.
Trečia, dovanų dalijimu. Dan 11 (tiksliau Dan 11, 39): „Jis duos jiems valdžią daugeliui ir žemę dalins dovanai“. Glosa: Antikristas apgautiesiems duos daug dovanų ir padalins žemę savo kariuomenei. Kurių negalėjo pavergti savo teroru, pavergs godumu.
Ketvirta, kankinimų taikymu. Dan 8: „Daugiau nei galima tikėti, jis viską nuniokos“. Taip pat Grigalius, kalbėdamas apie Antikristą: „Jis žudo stipriuosius, kai tuos, kurie yra nenugalimi dvasia, nugali fiziškai.“
Trečias dalykas, einantis prieš teismą, bus ugnies smarkumas, kuri eis priešais Teisėjo veidą. Tą ugnį pasiųs Dievas.
Pirma, dėl pasaulio atnaujinimo: ji apvalys ir atnaujins visus elementus, todėl, kaip ir tvano vandenys, ji pakils 15 uolekčių virš kalnų, kaip sakoma „Scholastinėje istorijoje“, nes tik tiek galėjo pakilti žmonių darbai.
Antra, dėl žmonių apvalymo, nes tiems, kurie tada bus rasti gyvi, tai bus skaistyklos vieta.
Trečia, dėl didesnio pasmerktųjų kankinimo.
Ketvirta, dėl didesnio šventųjų apšvietimo. Pasak Bazilijaus, atlikęs pasaulio apvalymą, Dievas atskirs karštį nuo šviesos ir visą karštį pasiųs į pasmerktųjų sritis, kad jie būtų labiau kankinami, o visą šviesą – į palaimintųjų sritį, kad jie labiau džiūgautų.
Lydintys dalykai teisme bus keli.
Pirmas yra Teisėjo bylos nagrinėjimas. Teisėjas nužengs į Juozapato slėnį ir teis geruosius bei bloguosius, geruosius pastatys dešinėje, o bloguosius – kairėje. Reikia tikėti, kad Jis bus iškilioje vietoje, iš kur kiti galės Jį matyti. Nereikia suprasti, kad visi bus uždaryti tame mažame slėnyje, nes tai būtų vaikiška, kaip sako Jeronimas, bet kad jie bus ten ir aplinkinėse vietose. Mažame žemės plote gali tilpti nesuskaičiuojami tūkstančiai žmonių, ypač kai jie suspausti. Ir jei reikės, išrinktieji bus ore dėl kūnų lengvumo. Pasmerktieji taip pat galės būti ten, palaikomi dieviškosios galybės.
Tada Teisėjas nagrinės bylą su blogaisiais ir juos bars dėl gailestingumo darbų, kurių jie neatliko; tada visi verks dėl savęs, kaip rodo Auksaburnis pagal Matą, sakydamas: verks žydai, matydami gyvą ir gaivinantį Tą, kurį laikė mirusiu žmogumi, ir matydami Jį su pervertu kūnu, negalės paneigti savo nusikaltimo. Verks ir pagonys, kurie, apgauti įvairių filosofų ginčų, manė esant neracionalia kvailyste garbinti nukryžiuotą Dievą. Verks nusidėjėliai krikščionys, kurie labiau mylėjo pasaulį nei Dievą ar Kristų. Verks eretikai, kurie sakė, kad tai tik nukryžiuotas žmogus, kai pamatys Jį esant Teisėją, kurį pervėrė žydai. Verks visos žemės giminės, nes nėra nei jėgų priešintis Jam, nei galimybės pabėgti nuo Jo veido, nei vietos atgailai, nei laiko atsilyginti. Tai visų dalykų sielvartas, ir jiems nelieka nieko kito, tik rauda.
Antras yra tvarkos skirtumas. Kaip sako Grigalius: teisme bus keturi luomai, du iš pasmerktųjų pusės ir du iš išrinktųjų.
Vieni yra teisiami ir žūsta, kaip tie, kuriems sakoma: „Buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote ir t.t.“
Kiti nėra teisiami ir žūsta, kaip tie, apie kuriuos sakoma: „Kas netiki, jau yra pasmerktas“. Nes jie net nesiklauso Teisėjo žodžių, nes nenorėjo laikytis Jo tikėjimo net žodžiais.
Kiti nėra teisiami ir karaliauja, kaip tobuli vyrai, kurie teis kitus – ne ta prasme, kad skelbs nuosprendį (nes tai priklauso tik Teisėjui), bet sakoma, kad jie teis, t. y. asistuos Teisėjui. Ir tas asistavimas pirmiausia bus šventųjų garbei. Didelė garbė turėti vietą šalia Teisėjo. Kaip Jis pažadėjo sakydamas: „Jūs sėdėsite sostuose ir t.t.“ Antra, nuosprendžio patvirtinimui. Jie pritars Teisėjo nuosprendžiui, kaip kartais tie, kurie asistuoja teisėjui, pritaria jo nuosprendžiui ir pasirašo po juo. Psalmė: „Kad atliktų jiems surašytą teismą ir t.t.“ Trečia, blogųjų pasmerkimui, kuriuos jie pasmerks savo gyvenimo pavyzdžiu.
Trečias yra kančios ženklai, t. y. kryžius, vinys ir randai kūne.
Jie pirmiausia pasirodys kaip Jo šlovingos pergalės įrodymas, todėl pasirodys šlovės didybėje. Todėl Auksaburnis apie Matą sako: „Kryžius ir randai bus šviesesni už saulės spindulius“. Taip pat pamąstyk, kokia yra kryžiaus galia. Saulė užtems ir mėnulis nebeduos savo šviesos, kad suprastum, kiek kryžius ir mėnulis (čia tikriausiai turima omenyje Kristaus kūnas arba Bažnyčia) yra šviesesni ir už saulę skaistresni.
Antra, kaip Jo gailestingumo įrodymas, kad tuo būtų parodyta, jog gerieji išgelbėti gailestingai.
Trečia, kaip Jo teisingumo įrodymas, kad tuo būtų parodyta, kaip teisingai pasmerktieji yra nubausti, nes jie paniekino tokią brangią Jo kraujo kainą; todėl šiais žodžiais jiems priekaištaus, kaip sako Auksaburnis apie Matą: „Aš dėl jūsų tapau žmogumi, dėl jūsų buvau surištas, išjuoktas, sumuštas ir nukryžiuotas.“
Štai mano kraujo kaina, kurią atidaviau už jūsų sielų atpirkimą. Kur jūsų tarnystė, kurią man davėte už mano kraujo kainą? Aš jus iškėliau aukščiau savo garbės – būdamas Dievas, tapau žmogumi; o jūs mane padarėte vargingesnį už visus savo daiktus. Jūs labiau mylėjote menkiausią žemės daiktą nei mano teisingumą ir tikėjimą.“ Tai sako Auksaburnis.
Ketvirtasis dalykas yra Teisėjo griežtumas, nes Jis nebus palenkiamas baimės, kadangi yra Visagalis. Auksaburnis: „Nėra jėgos pasipriešinti Jam, nei galimybės pabėgti ir t.t.“ Jis negalės būti papirktas dovanomis, nes yra turtingiausias. Bernardas: „Ateis, ateis ta diena, kai tyros širdys bus vertos daugiau nei sukti žodžiai, ir gera sąžinė – daugiau nei pilnos piniginės.“ Nes Jis yra tas, kurio neapgausi žodžiais ir nepalenksi dovanomis. Taip pat Augustinas: „Laukiama teismo diena, ir ateis tas teisingiausias Teisėjas, kuris neatsižvelgia į jokio galingojo asmenį, kurio rūmų jokiu auksu ar sidabru negalės papirkti nei vyskupas, nei abatas, nei grafas.“
Jis neteis iš neapykantos, nes yra geriausias. Į Jį, kadangi Jis geriausias, neapykanta negali patekti. Išminties knyga (11 sk.): „Tu nekenti nieko, ką sukūrei.“ Nei iš meilės (šališkumo), nes Jis teisingiausias. Todėl net savo brolių, tai yra netikrų krikščionių, Jis neišlaisvins. Psalmė: „Brolis neišpirks.“ Nei iš klydimo, nes Jis išmintingiausias. Popiežius Leonas: „Tai drebėti verčiantis žvilgsnis, kuriam perregimas bet koks kietas daiktas ir atvira bet kokia paslaptis; kuriam tamsūs dalykai šviečia, nebylūs atsako, tyla išpažįsta ir, nors be balso, mintis kalba.“ Ir todėl, kadangi Jo išmintis tokia ir jos tiek daug, prieš Jo išmintį nieko nereikš advokatų išvedžiojimai, filosofų sofizmai, oratorių iškalbingiausi žodžiai ar suktų žmonių gudrybės. Apie šiuos keturis dalykus taip sako Jeronimas: „Kiek bekalbių ir nebylių ten bus laimingesni už plepius (pirmasis punktas); kiek piemenų bus aukščiau už filosofus (antrasis); kiek kaimiečių – už oratorius (trečiasis); kiek neišmanėlių bus pranašesni už Cicerono aštrų protą (ketvirtasis).“
Penktasis dalykas yra baisus kaltintojas. Mat prieš nusidėjėlį stos trys kaltintojai. Pirmasis yra velnias, kuris tada kaltins. Augustinas: „Tada pasirodys velnias, atkartodamas mūsų įžadų žodžius ir prikaišiodamas mums viską, ką padarėme: kurioje vietoje ir kurią valandą nusidėjome ir kokį gėrį ten privalėjome padaryti.“ Tas priešininkas sakys: „Teisingiausias Teisėjau, spręsk, kad šis yra mano dėl kaltės, nors norėjo būti tavo per malonę; tavo jis yra pagal prigimtį, mano – per vargingumą; tavo dėl kančios, mano dėl įkalbėjimo; tau nepaklusnus, man paklusnus; iš tavęs gavo nemirtingumo drabužį, iš manęs gavo šį skarmalą, kuriuo apsirengęs; tavo rūbą atmetė, su maniškiu čia atėjo. Teisingiausias Teisėjau, spręsk, kad jis yra mano ir turi būti pasmerktas su manimi.“ Deja, ar galės atverti burną tas, kuris bus rastas toks, kad teisingai būtų priskirtas velniui? Tai sako Augustinas.
Antrasis kaltintojas bus paties nusikaltimas. Mat savos nuodėmės kaltins kiekvieną. Išminties knyga (4 sk.): „Jie ateis bailūs, prisiminę savo nuodėmes, ir jų nedorybės liudys prieš juos.“ Bernardas: „Tada prabilę jo darbai sakys: ‘Tu mus padarei, mes esame tavo darbai, mes tavęs nepaliksme, bet visada būsime su tavimi ir su tavimi eisime į teismą’; ir daugybe įvairių nusikaltimų jį kaltins.“
Trečiasis kaltintojas bus visas pasaulis. Grigalius: „Jei klausi, kas tave kaltins, atsakau: visas pasaulis.“ Mat įžeidus Kūrėją, įžeidžiamas visas pasaulis. Auksaburnis apie Matą: „Tą dieną neturėsime ką atsakyti, kai dangus ir žemė, vanduo, saulė ir mėnulis, dienos ir naktys, ir visas pasaulis stos prieš Dievą prieš mus liudyti mūsų nuodėmių.“ Ir jei visi tylėtų, pačios mūsų mintys ir darbai ypač stos prieš mus Dievo akivaizdoje, mus stipriai kaltindami.
Šeštasis dalykas yra neklystantis liudytojas. Mat nusidėjėlis turės tris liudytojus prieš save. Vieną virš savęs – Dievą, kuris bus Teisėjas ir liudytojas. Jeremijo (29 sk.): „Aš esu teisėjas ir liudytojas, sako Viešpats.“ Kitą savyje – tai yra sąžinę. Augustinas: „Kas bijai būsimo Teisėjo, pataisyk dabartinę sąžinę.“ Mat tavo bylos ir tavo sąžinės kalba bus liudijimas. Trečią šalia savęs – tai yra paskirtąjį angelą sargą, kuris, kaip visų jo darbų žinovas, liudys prieš jį. Jobo (20 sk.): „Dangūs (tai yra angelai) atidengs jo nedorybę.“
Septintasis dalykas yra nusidėjėlio kaltinimas dėl to, kaip sako Grigalius: „O kokie siauri tada bus keliai pasmerktiesiems! Viršuje bus rūstus Teisėjas, apačioje – siaubingas chaosas, dešinėje – kaltinančios nuodėmės, kairėje – begalė demonų, traukiančių į bausmę, viduje – deginanti sąžinė, išorėje – liepsnojantis pasaulis. Kur bėgs taip užkluptas vargšas nusidėjėlis? Pasislėpti bus neįmanoma, pasirodyti – nepakeliama.“
Aštuntasis dalykas yra neatšaukiamas nuosprendis. Tas nuosprendis niekada negalės būti atšauktas ir jo nebus galima apskųsti. Mat teisinėse bylose apeliacija nepriimama dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl teisėjo viršenybės; todėl išgirdus karaliaus nuosprendį jo karalystėje negalima apeliuoti, nes karalystėje jis neturi nieko virš savęs. Panašiai negalima apeliuoti nei nuo imperatoriaus, nei nuo popiežiaus. Antra, dėl nusikaltimo akivaizdumo, nes kai nusikaltimas yra visiems žinomas, apeliuoti negalima. Trečia, dėl reikalo neatidėliotinumo, nes reikalas negali laukti, galbūt dėl to, kad delsiant būtų patirta žala. Panašiai negalima apeliuoti dėl šios trejopos priežasties. Nuo to nuosprendžio taip pat negalės būti apeliuojama net popiežiaus. Pirma, dėl Teisėjo viršenybės, nes tas Teisėjas neturi nieko virš savęs, bet pats visus pranoksta amžinybe, orumu ir galia; nuo imperatoriaus ar popiežiaus dar būtų galima kažkaip apeliuoti į Dievą. Tačiau nuo Dievo – į nieką, nes Jis neturi nieko virš savęs. Antra, dėl nusikaltimo akivaizdumo; visi pasmerktųjų piktadarystės ir nusikaltimai ten bus žinomi ir akivaizdūs. Jeremijas: „Ateis ta diena, kai mūsų darbai bus parodyti tarytum nupiešti lentoje.“ Trečia, dėl reikalo neatidėliotinumo. Mat tai, kas ten vyksta, negali būti atidėta, bet viskas įvyksta akimirksniu, akies mirksniu.
II SKYRIUS
Apie šventąjį apaštalą Andriejų
Andriejus verčiama kaip „padorus“ arba „atsakantis“, arba „vyriškas“ (nuo ander, kas reiškia „vyras“); taip pat Andriejus vadinamas tarsi antropos (žmogus), nuo ana (aukštyn) ir tropos (atsivertimas), tarsi atsigręžęs aukštyn į dangiškus dalykus ir pakilęs pas savo Kūrėją. Taigi: padorus gyvenime, atsakantis išmintingu mokymu, vyriškas kančioje ir antropos (žmogus) šlovėje. Jo kančią aprašė Achajos arba Azijos kunigai ir diakonai taip, kaip matė savo akimis.
Andriejus ir kai kurie kiti mokiniai buvo Viešpaties pašaukti tris kartus. Pirmiausia Jis pašaukė juos savo pažinimui. Kaip tada, kai Andriejui vieną dieną stovint su savo mokytoju Jonu ir kitu mokiniu, jis išgirdo Joną sakant: „Štai Dievo avinėlis“ ir t.t., ir tuoj pat su kitu mokiniu nuėjo ir pamatė, kur Jėzus gyvena, ir pasiliko pas Jį tą dieną. Ir Andriejus, radęs savo brolį Simoną, atvedė jį pas Jėzų. Tačiau kitą dieną jie grįžo prie žvejybos darbų. Vėliau Jis antrą kartą pašaukė juos į savo artimą bendrystę. Kaip tada, kai minioms veržiantis prie Jėzaus prie Genezareto ežero (kuris vadinamas Galilėjos jūra), Jis įlipo į Simono ir Andriejaus valtį, ir pagavus didelę daugybę žuvų bei pašaukus Jokūbą ir Joną, buvusius kitoje valtyje, jie nusekė paskui Jį, bet ir vėl sugrįžo į savo namus. Tačiau vėliau, trečią ir paskutinį kartą, Jis pašaukė juos į mokinystę, kai Jėzui vaikštant ta pačia pakrante, Jis pašaukė juos nuo žvejybos sakydamas: „Eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais ir t.t.“ Jie, viską palikę, nusekė paskui Jį ir nuo to laiko visada buvo su Juo, ir daugiau nebegrįžo į savo namus. Vis dėlto, Andriejų ir kai kuriuos savo mokinius Jis pašaukė apaštalystei; apie šį pašaukimą rašoma Morkaus 3 sk.: „Pasišaukė tuos, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas Jį, ir Jis paskyrė dvylika, kad būtų su Juo.“
Po Viešpaties įžengimo į dangų, apaštalams išsiskirsčius, Andriejus pamokslavo Skitijoje, o Matas – Murgundijoje. Tačiau tie vyrai, visiškai atmetę Mato pamokslavimą, išdūrė jam akis, surišo ir įkalino, ketindami po kelių dienų jį nužudyti. Tuo tarpu Viešpaties angelas pasirodė šventajam Andriejui ir liepė eiti į Murgundiją pas šventąjį Matą. Šiam atsakius, kad nežino kelio, liepė eiti į pajūrį ir įlipti į pirmą pasitaikiusį laivą. Jis skubiai įvykdė įsakymą ir, angelui vadovaujant bei pučiant palankiam vėjui, atvyko į minėtą miestą. Radęs atvirą šventojo Mato kalėjimą ir jį pamatęs, jis labai verkė ir meldėsi. Tada Viešpats grąžino Matui dviejų akių šviesą, kurią buvo atėmęs nusidėjėlių piktumas. Matas iš ten pasitraukė ir atvyko į Antiochiją. O Andriejui likus Murgundijoje, jie, įpykę dėl šventojo Mato pabėgimo, suėmė Andriejų ir surištomis rankomis tampė gatvėmis. Kai jo kraujas liejosi, jis meldėsi už juos ir savo malda atvertė juos į Kristų, o iš ten iškeliavo į Achają. Tačiau tai, kas pasakojama apie tokį Mato išlaisvinimą ir regėjimo grąžinimą per Andriejų, nelaikau vertu tikėjimo, kad nebūtų menkinamas toks didis evangelistas, tarytum jis nebūtų galėjęs sau išmelsti to, ką Andriejus jam taip lengvai gavo.
Vienas kilmingas jaunuolis prieš tėvų valią prisidėjo prie apaštalo, todėl jo tėvai padegė namą, kuriame jis buvo su apaštalu. Kai liepsna pakilo aukštyn, vaikinas paėmęs indelį (su vandeniu) pašlakstė ugnį, ir ji tuojau užgeso. Tėvams sakant: „Mūsų sūnus tapo burtininku“, ir jiems bandant lipti kopėčiomis, Dievas juos apakino, kad jie tų kopėčių visai nebematytų. Tada vienas sušukęs tarė: „Kodėl eikvojate jėgas kvailam vargui? Dievas kovoja už juos, o jūs nematote. Liaukitės, kad Dievo rūstybė nekristų ant jūsų.“ Daugelis tai matydami įtikėjo Viešpatį, o tėvai po penkiasdešimties dienų mirė ir buvo paguldyti į kapą.
Viena moteris, gyvenusi su žudiku, negalėdama pagimdyti, tarė savo seseriai: „Eik ir melski už mane mūsų valdovę Dianą.“ Jai meldžiantis velnias atsakė: „Kodėl šaukiesi manęs, jei negaliu tau padėti? Bet eik pas apaštalą Andriejų, jis galės padėti tavo seseriai.“ Kai ji nuėjo ir atvedė apaštalą pas pavojuje esančią seserį, apaštalas jai tarė: „Teisingai tai kenti, nes blogai susituokei, blogai pastojai ir tareisi su demonais. Tačiau atgailauk, įtikėk Kristų ir pagimdyk kūdikį.“ Jai įtikėjus, ji pagimdė negyvą vaisių ir skausmas liovėsi.
Vienas senyvas vyras, vardu Mikalojus, atėjo pas apaštalą sakydamas: „Viešpatie, štai septyniasdešimt mano gyvenimo metų, kuriais visada tarnavau ištvirkavimui. Kartą paėmiau Evangeliją melsdamas Dievą, kad man suteiktų susilaikymą. Bet pasenęs nuodėmėje ir suviliotas blogo geismo, tuojau pat grįždavau prie įprasto veiksmo. Taigi kartą, geismo uždegtas ir pamiršęs Evangeliją, kurią nešiojausi, nuėjau į viešnamį. Paleistuvė man tuojau tarė: ‘Išeik, seni, išeik, nes esi Dievo angelas; neliesk manęs ir nedrįsk čia artintis, nes regiu virš tavęs stebuklus.’ Nustebęs dėl paleistuvės žodžių prisiminiau, kad su savimi turėjau Evangeliją. Todėl dabar, Dievo šventasis, teužtaria tavo maldinga malda mano išganymą.“ Tai išgirdęs palaimintasis Andriejus ėmė verkti ir meldėsi nuo trečios iki devintos valandos, o atsikėlęs nenorėjo valgyti, bet tarė: „Nevalgysiu, kol sužinosiu, ar Viešpats pasigailės šio senio.“ Kai jis pasninkavo penkias dienas, pasigirdo balsas Andriejui: „Andriejau, gauni (malonę) seniui. Bet kaip tu save varginai pasninku, taip ir jis tegul vargina save pasninkais, kad būtų išgelbėtas.“ Taip jis ir padarė: šešis mėnesius pasninkavo duona ir vandeniu, o vėliau, pilnas gerų darbų, ilsėjosi ramybėje. Tada atėjo balsas Andriejui: „Per tavo maldą atgavau Mikalojų, kurį buvau praradęs.“
Vienas krikščionis jaunuolis slapčia pasakė šventajam Andriejui: „Mano motina, matydama mane gražų, gundo mane neteisėtam veiksmui. Kai aš niekaip nesutikau, ji nuėjo pas teisėją, norėdama man suversti tokios didelės piktadarystės kaltę. Melskis už mane, kad nemirčiau taip neteisingai, nes net ir apkaltintas aš visiškai tylėsiu, labiau norėdamas prarasti gyvybę nei taip gėdingai apšmeižti savo motiną.“ Taigi jaunuolis šaukiamas į teismą, ir Andriejus jį lydi. Motina atkakliai kaltina sūnų, kad jis norėjo ją išniekinti. Daug kartų klausinėjamas, ar tai tiesa, jaunuolis visiškai nieko neatsakė. Tada Andriejus tarė motinai: „Žiauriausia iš moterų, kuri dėl savo aistros nori pražudyti vienintelį sūnų.“ Tuomet ji tarė valdytojui: „Viešpatie, mano sūnus susidėjo su šiuo žmogumi po to, kai norėjo tai padaryti, bet negalėjo.“ Įpykęs teisėjas įsakė įkišti vaikiną į maišą, išteptą derva ir bitumu, ir įmesti į upę, o Andriejų laikyti kalėjime, kol sugalvos bausmę, kuria jis mirs. Bet Andriejui meldžiantis, baisus griaustinis visus išgąsdino, didžiulis žemės drebėjimas visus parbloškė, o motina, nutrenkta žaibo ir sudegusi, krito. Kitiems prašant apaštalą, kad jie nežūtų, jis pasimeldė už juos, ir viskas nurimo. Tada valdytojas įtikėjo ir visi jo namai.
Kai apaštalas buvo Nikėjos mieste, miestiečiai jam pasakė, kad už miesto, prie kelio, yra septyni demonai, kurie žudo praeivius. Apaštalui įsakius, jie pasirodė prieš žmones šunų pavidalu, ir jis jiems liepė eiti ten, kur negalėtų pakenkti jokiam žmogui. Jie tuojau pranyko. Tai pamatę žmonės priėmė Kristaus tikėjimą. Kai jis atėjo prie kito miesto vartų, štai buvo nešamas miręs jaunuolis. Apaštalui paklausus, kas jam nutiko, jam buvo pasakyta, kad atbėgo septyni šunys ir jį miegamajame papjovė. Apaštalas verkdamas tarė: „Žinau, Viešpatie, kad tai buvo demonai, kuriuos išvariau iš Nikėjos miesto.“ Ir tarė tėvui: „Ką man duosi, jei prikelsiu tavo sūnų?“ Tas atsakė: „Aš jį turėjau kaip brangiausią turtą, todėl jį tau ir atiduosiu.“ Pasimeldus jis atsikėlė ir prisidėjo prie apaštalo.
Kai keturiasdešimt vyrų laivu plaukė pas apaštalą, norėdami iš jo gauti tikėjimo mokymą, velnias sukėlė audrą ir visi kartu nuskendo. Kai jų kūnai buvo išplauti į krantą, jie buvo atnešti prieš apaštalą ir jo tuojau pat prikelti. Jie papasakojo viską, kas jiems nutiko. Todėl viename jo himne skaitoma: „Keturis kartus po dešimt jaunuolių, paskandintų jūros bangose, grąžino gyvenimui.“
Taigi palaimintasis Andriejus, būdamas Achajoje, pripildė visą kraštą bažnyčių ir daugybę atvertė į Kristaus tikėjimą. Taip pat ir prokonsulo Egėjo žmoną išmokė Kristaus tikėjimo ir atgimdė šventu krikšto šaltiniu. Tai išgirdęs Egėjas atvyksta į Patrų miestą, versdamas krikščionis aukoti stabams. Jį pasitikęs Andriejus tarė: „Derėjo, kad tu, kuris pelnei būti žmonių teisėju žemėje, pažintum savo Teisėją, kuris yra danguje, ir pažinęs garbintum, ir garbindamas savo sielą visiškai atitrauktum nuo netikrų dievų.“ Egėjas jam tarė: „Tu esi Andriejus, kuris skelbi prietaringą sektą, kurią Romos kunigaikščiai neseniai įsakė išnaikinti.“ Andriejus atsakė: „Romos kunigaikščiai dar nepažino, kaip Dievo Sūnus atėjęs mokė, jog stabai yra demonai; jie moko to, kuo įžeidžiamas Dievas, kad įžeistas Jis nusigręžtų, o nusigręžęs neišklausytų, ir neišklausyti [žmonės] taptų paties velnio belaisviais, ir paimti į nelaisvę būtų tol klaidinami, kol nuogi išeis iš kūno, nieko su savimi nenešdami, išskyrus nuodėmes.“
Egėjas tarė: „Jūsų Jėzus, skelbdamas tas tuštybes, buvo prikaltas prie kryžiaus.“ Andriejus atsakė: „Dėl mūsų atstatymo, ne dėl savo kaltės, Jis savo noru priėmė kryžiaus bausmę.“ Egėjas tarė: „Jei buvo išduotas mokinio, sučiuptas žydų ir nukryžiuotas kareivių, kaip tu sakai, kad Jis savo noru prisiėmė kryžiaus bausmę?“
Tada Andriejus penkiais argumentais ėmė įrodinėti, kad Kristus kentėjo savanoriškai. Būtent: iš to, kad numatė savo kančią ir išpranašavo mokiniams („štai einame į Jeruzalę“ ir t.t.); iš to, kad supyko ant Petro, norėjusio Jį nuo to atkalbėti („eik šalin, šėtone“); iš to, kad parodė turįs galią ir kentėti, ir prisikelti („turiu galią atiduoti savo gyvybę ir vėl ją pasiimti“); iš to, kad atpažino išdaviką, kai davė jam pamirkytą duoną, bet vis tiek jo nevengė; ir iš to, kad pasirinko vietą, kurioje žinojo ateisiant išdaviką, ir pasiliko ten laukti.
Andriejus pridūrė, kad kryžiaus slėpinys yra didis. Egėjas atkirto: „Tai negali būti vadinama slėpiniu, bet bausme. Vis dėlto, jei man nepaklusai, aš priversiu tave patirti tą patį ‘slėpinį’.“ Andriejus atsakė: „Jei bijočiau kryžiaus bausmės, neskelbčiau kryžiaus šlovės. Noriu, kad išgirstum iš manęs kryžiaus paslaptį, galbūt įtikėjęs ją pažinsi ir garbinsš, kad būtum išgelbėtas.“
Tada jis ėmė jam aiškinti atpirkimo paslaptį ir penkiais argumentais įtikinėti, koks tai buvo tinkamas ir būtinas dalykas.
Pirmasis argumentas: kadangi pirmasis žmogus per medį užtraukė mirtį, buvo tinkama, kad antrasis ją pašalintų kentėdamas ant medžio.
Antrasis: kadangi iš nepaliestos žemės buvo sukurtas nusižengėlis (Adomas), buvo tinkama, kad sutaikytojas gimtų iš nekaltos Mergelės.
Trečiasis: kadangi Adomas nesusilaikydamas ištiesė rankas prie uždrausto maisto, buvo tinkama, kad antrasis Adomas ant kryžiaus ištiestų nekaltas rankas.
Ketvirtasis: kadangi Adomas ragavo uždrausto saldaus maisto, buvo tinkama, kad priešingybė būtų pašalinta priešingybe – kad Kristus būtų maitinamas tulžimi.
Penktasis: kad Kristus mums suteiktų savo nemirtingumą, buvo tinkama, kad Jis prisiimtų mūsų mirtingumą. Mat jei Dievas nebūtų tapęs mirtingas, žmogus netaptų nemirtingas.
Tada Egėjas tarė: „Tas tuštybes pasakok saviškiams, o man paklusk ir aukok visagaliams dievams.“ Andriejus atsakė: „Visagaliam Dievui aš kasdien aukoju nekaltą avinėlį, kuris, po to, kai visa liaudis jį suvalgo, išlieka gyvas ir sveikas.“ Egėjui paklausus, kaip tai gali būti, Andriejus atsakė: „Kad prisiimtų mokinio pavidalą.“ Egėjas tarė: „Aš kankinimais išgausiu iš tavęs šio dalyko paaiškinimą.“ Įpykęs jis liepė uždaryti jį į kalėjimą. Rytui išaušus jis atvedamas prieš teismą ir vėl raginamas aukoti stabams, sakant: „Jei man nepaklusi, liepsiu tave pakabinti ant to paties kryžiaus, kurį tu taip gyrei.“ Kai jam grasino daugybe kankinimų, jis atsakė: „Sugalvok, kas tau atrodo didžiausia bausmė; kuo pastovesnis būsiu kankinimuose dėl savo Karaliaus vardo, tuo labiau Jam patiksiu.“ Tada (Egėjas) įsakė dvidešimt vienam vyrui jį mušti, o sumuštą pririšti rankomis ir kojomis prie kryžiaus, kad taip kęstų ilgesnę kančią.
Kai jis buvo vedamas prie kryžiaus, subėgo daugybė žmonių, šaukiančių: „Nekaltas jo kraujas, be priežasties pasmerktas.“ Tačiau apaštalas prašė jų nekliudyti jo kankinystei. Pamatęs kryžių iš tolo, Andriejus jį pasveikino sakydamas: „Sveikas, kryžiau, kuris esi pašventintas Kristaus kūnu ir papuoštas Jo nariais tarsi perlais. Prieš įžengiant į tave Viešpačiui, tu kelei žemišką baimę, o dabar, įgijęs dangišką meilę, esi priimamas su troškimu. Tad saugus ir džiūgaudamas einu pas tave, kad tu džiūgaudamas priimtum mane, mokinį To, kuris kabėjo ant tavęs; nes visada buvau tavo mylėtojas ir troškau tave apkabinti. O gerasis kryžiau, kuris įgavai grožį ir puikybę iš Viešpaties narių! Ilgai trokštas, rūpestingai mylėtas, be perstojo ieškotas, pagaliau paruoštas trokštančiai sielai. Paimk mane iš žmonių ir atiduok mano Mokytojui, kad per tave mane priimtų Tas, kuris per tave mane atpirko.“
Tai pasakęs jis nusirengė ir atidavė drabužius budeliams, ir taip jie jį pakabino ant kryžiaus, kaip buvo įsakyta. Kabėdamas jame dvi dienas gyvas, jis pamokslavo dvidešimčiai tūkstančių ten stovinčių žmonių.
Tada miniai grasinant Egėjui mirtimi ir sakant, kad šventas, romus ir dievobaimingas vyras neturi taip kentėti, (Egėjas) atėjo jo nukabinti. Jį pamatęs Andriejus tarė: „Ko čia atėjai, Egėjau? Jei dėl atgailos – ją gausi, bet jei nori mane nukabinti, žinok, kad aš gyvas nuo kryžiaus nenulipsiu. Jau matau savo Karalių, kuris manęs laukia.“ Kai jie norėjo jį atrišti, niekaip negalėjo jo pasiekti, nes jų rankos tuojau pat nutirpdavo. Matydamas, kad liaudis nori jį nukabinti, Andriejus ant kryžiaus sukalbėjo šią maldą (kaip sako Augustinas knygoje apie atgailą): „Neleisk man, Viešpatie, nulipti gyvam, bet atėjo laikas, kad atiduotum mano kūną žemei: jau taip ilgai jį nešiojau, taip ilgai saugojau man patikėtąjį ir vargau, kad jau norėčiau būti išlaisvintas iš to paklusnumo ir nusiimti tą sunkiausią naštą. Atsimenu, kiek vargau jį nešiodamas, kiek tramdydamas jo puikybę, kiek slaugydamas jo silpnumą, kiek sulaikydamas jo įžūlumą. Tu žinai, Viešpatie, kiek kartų jis stengėsi mane atitraukti nuo kontempliacijos tyrumo, kiek kartų bandė mane pažadinti iš mylimiausios ramybės miego, kiek ir kaip dažnai kėlė skausmą. Taigi, Gerasis Tėve, kiek galėjau,šinaipriešinausi kovojančiam ir su Tavo pagalba nugalėjau. Tavęs, teisingo ir gailestingo atlygintojo, prašau, nepatikėk man jo daugiau, bet grąžinu užstatą. Patikėk jį kitam ir nebetrukdyk manimi daugiau, tegul saugo prisikėlimui ir tegrąžina, kad ir pats gautų savo vargo atlygį. Patikėk jį žemei, kad man nebereikėtų daugiau budėti ir laisvai galėčiau eiti pas Tave, gyvenimo šaltinį, ir kad besirūpinančio nenutrauktų ir nesutrukdytų džiaugtis. (Tai sako Augustinas.)“
Tai pasakius, nepaprasta šviesa nužengė iš dangaus ir pusę valandos jį gaubė taip, kad niekas negalėjo jo matyti, ir šviesai traukiantis, kartu su šviesa jis atidavė dvasią. Maksimila, Egėjo žmona, paėmė šventojo apaštalo kūną ir garbingai palaidojo. O Egėjas, dar negrįžęs į savo namus, užpultas demono kelyje visų akivaizdoje mirė.
Taip pat sakoma, kad iš šventojo Andriejaus kapo teka manna, panaši į miltus, ir aliejus su kvapu, iš ko krašto gyventojams parodoma, koks bus ateinančių metų derlingumas. Jei išteka mažai – žemė duos mažą derlių, jei gausiai – gausų. Tai galbūt buvo tiesa senovėje, bet dabar sakoma, kad jo kūnas perkeltas į Konstantinopolį.
Vienas vyskupas, gyvenęs pamaldų gyvenimą, tarp kitų šventųjų ypač gerbė palaimintąjį Andriejų, todėl visuose savo darbuose visada pirmiausia įrašydavo šį titulą: „Dievo ir palaimintojo Andriejaus garbei.“ Pavydėdamas šventam vyrui, senasis priešas (velnias) visa savo klasta ėmėsi jį apgauti ir pasivertė nuostabaus grožio moterimi. Ji atėjo į vyskupo rūmus, teigdama norinti jam atlikti išpažintį. Vyskupas liepia, kad ji išpažintų jo nuodėmklausiui, kuriam buvo suteikęs pilną galią. Ji atsako, kad jokiam žmogui, tik jam, neatskleis savo sąžinės paslapčių. Taip įtikintas vyskupas liepė jai ateiti pas save.
Ji tarė: „Meldžiu, viešpatie, pasigailėk manęs. Aš esu jauna mergelė, kaip matote, nuo vaikystės lepinama, kilusi iš karališkos giminės, ir čia atvykau viena, apsirengusi piligrimo rūbais. Mano tėvas, galingas karalius, norėjo mane ištekinti už vieno didžio kunigaikščio, kuriam atsakiau: ‘Bjauriuosi bet kokiu santuokos patalu, nes savo skaistybę amžiams pašvenčiau Kristui, todėl niekada negalėčiau sutikti su kūniška sąjunga.’ Galiausiai taip prispausta, kad reikėjo arba paklusti jo valiai, arba patirti įvairias bausmes, slapta pabėgau, pasirinkdama tremtį, nei sulaužyti ištikimybę savo Sužadėtiniui. Išgirdusi apie jūsų šventumo garsą, pabėgau po jūsų globos sparnais, tikėdamasi pas jus rasti ramybės vietą, kur galėčiau mėgautis kontempliacijos slėpininga tyla, išvengti dabartinio gyvenimo sudužimų ir pabėgti nuo triukšmingo pasaulio sumaišties.“
Vyskupas, stebėdamasis jos giminės kilnumu, kūno grožiu, tokiu didžiuliu uolumu ir tokios iškalbos žavesiu, maloniu ir palankiu balsu atsakė: „Būk rami, dukra, nebijok, nes Tas, dėl kurio meilės tu taip drąsiai paniekinai save, saviškius ir savo turtus, už tai tau suteiks malonės gausybę dabartyje ir šlovės pilnatvę ateityje. Ir aš, Jo tarnas, siūlau tau save ir tai, kas mano; išsirink sau buveinę, kur tau patiks. Tačiau noriu, kad šiandien pietautum su manimi.“
Ji atsakė: „Nedarykite to, tėve, neprašykite manęs to, kad kartais dėl to nekiltų koks blogas įtarimas ir jūsų šlovės spindesys nepatirtų kokio nors aptemimo.“ Vyskupas jai tarė: „Būsime daugelis, ne vieni. Todėl negalės kilti joks blogo įtarimo šešėlis.“
Taigi atėjus prie stalo, vyskupas ir ji susėdo vienas priešais kitą, o kiti sėdėjo iš vienos ir kitos pusės. Vyskupas ėmė žvelgti į ją ir nesiliovė žiūrėjęs į jos veidą bei žavėjęsis grožiu. Taip žvilgsniui įstrigus, siela buvo sužeista, ir kol jis nenustojo žiūrėti į jos veidą, senasis priešas sunkia ietimi sužeidė jo širdį. Velnias tai suprato ir ėmė vis labiau didinti savo grožį; vyskupas jau buvo arti sutikimo bandyti su ja atlikti neteisėtą veiksmą, kai tik pasitaikys galimybė.
Tada staiga prie durų atėjo kažkoks piligrimas, smarkiai baladodamas ir garsiai šaukdamas, reikalaudamas, kad jam atidarytų. Kai jie nenorėjo atidaryti, o jis garsiais šūksniais ir smūgiais tapo jiems pernelyg įkyrus, vyskupas paklausė moters, ar ji sutiktų įleisti tą piligrimą. Ji tarė: „Tegul jam būna užduotas sunkus klausimas; jei jis sugebės išspręsti – tebūnie įleistas, o jei nemokės – tebūnie nuvytas nuo vyskupo akivaizdos kaip neišmanėlis ir nevertas.“ Visi pritarė jos nuomonei ir klausinėjo, kas būtų pajėgus užduoti šį klausimą. Kai nieko neatsirado, vyskupas tarė: „Kas gi iš mūsų tam toks pajėgus kaip jūs, ponia, kuri mus visus pralenkiate iškalba ir švytite išmintimi labiau už mus visus? Tad jūs ir užduokite šį klausimą.“
Tada ji tarė: „Tegul bus paklaustas, koks yra didžiausias stebuklas, kurį Dievas kada nors padarė mažame dalyke.“
Piligrimas, paklaustas apie tai per pasiuntinį, atsakė: „Veidų įvairovė ir išskirtinumas: tarp tiek daugybės žmonių, kurie buvo nuo pasaulio pradžios ir bus iki pabaigos, negalima rasti dviejų, kurių veidai būtų viskuo panašūs; ir tame pačiame tokiame mažame veide Dievas patalpino visus kūno pojūčius.“
Visi išgirdę jo atsakymą stebėjosi ir sakė: „Tikras ir puikus klausimo išsprendimas.“
Tada moteris tarė: „Tegul jam būna užduotas antras, sunkesnis klausimas, kuriame geriau galėtume išbandyti jo išmintį: tegul bus paklaustas, kur žemė yra aukščiau už visus dangus?“
Piligrimas, paklaustas apie tai, atsakė: „Empyreuso danguje, kur yra Kristaus kūnas. Mat Kristaus kūnas, kuris yra aukščiau už visus dangus, yra sudarytas iš mūsų kūno; o mūsų kūnas yra tam tikra žemiška substancija. Taigi, kadangi Kristaus kūnas yra virš visų dangų ir kilęs iš mūsų kūno, o mūsų kūnas sukurtas iš žemės, aišku, kad ten, kur yra Kristaus kūnas, ten be abejonės žemė yra aukščiau už dangų.“
Pasiuntinys perdavė, ką atsakė piligrimas, ir štai visi nuostabiai pritaria jo atsakymui ir didingai giria jo išmintį.
Tada ji vėl tarė: „Tegul jam būna užduotas trečias klausimas, sunkiausias ir slapčiausias, sunkiai išsprendžiamas ir tamsus, kad taip jo išmintis būtų patvirtinta trečią kartą ir jis būtų vertas pelnytai būti priimtas prie vyskupo stalo. Tegul bus paklaustas: koks yra atstumas nuo žemės iki dangaus?“
Piligrimas, paklaustas apie tai per pasiuntinį, atsakė: „Eik pas tą, kas tave atsiuntė pas mane, ir apie tai kruopščiai pasiteirauk; nes jis pats tai žino geriau už mane, todėl tau apie tai geriau atsakys, kadangi jis pats tą atstumą išmatavo, kai krito iš dangaus į bedugnę. Aš gi iš dangaus niekada nekritau ir to atstumo niekada nematavau. Nes tai ne moteris, o velnias, kuris pasivertė moters pavidalu.“
Tai išgirdęs pasiuntinys smarkiai išsigando ir tai, ką išgirdo, visiems papasakojo. Visiems stebintis ir apstulbus, senasis priešas pranyko iš jų tarpo. Vyskupas, atsipeikėjęs, susigėdo ir ėmė graudžiai melsti atleidimo už padarytą kaltę. Jis pasiuntė pasiuntinį, kad piligrimas būtų įvestas, bet jo niekur neberado. Tada vyskupas sušaukė žmones ir jiems aiškiai išdėstė įvykio eigą, ir įsakė visiems pasninkauti bei melstis, jei kartais Viešpats teiktųsi kam nors apreikšti, kas buvo tas piligrimas, išgelbėjęs jį nuo tokio pavojaus. Tą naktį vyskupui buvo apreikšta, kad tai buvo palaimintasis Andriejus, kuris dėl jo išgelbėjimo pasirodė piligrimo rūbais. Nuo tada vyskupas pradėjo dar didingiau augti atsidavimu šventajam Andriejui ir jį dar labiau gerbti.
Kai vieno miesto valdytojas atėmė šventojo Andriejaus lauką ir dėl to, vyskupui meldžiantis, susirgo sunkiausiomis karštinėmis, jis paprašė vyskupo pasimelsti už jį, ir lauką grąžino. Bet kai vyskupui pasimeldus jis atgavo sveikatą, lauką vėl pasisavino. Tada vyskupas atsidavė maldai ir sudaužė visas bažnyčios lempas sakydamas: „Ši šviesa nebus uždegta, kol Viešpats neatsikeršys savo priešui ir bažnyčia neatgaus to, ką prarado.“ Ir štai valdytojas vėl susirgo sunkiausiomis karštinėmis ir pasiuntė pasiuntinius pas vyskupą, kad šis už jį pasimelstų, ir žadėjo grąžinti tą lauką bei pridėti kitą panašų. Kai vyskupas vis atsakydavo: „Jau pasimeldžiau, ir Dievas mane išklausė“, tas liepė save nunešti pas jį ir privertė įnešti į bažnyčią melstis. Vos valdytojas įžengė į bažnyčią, staiga mirė, ir laukas bažnyčiai buvo grąžintas.
III SKYRIUS
Apie šventąjį Mikalojų
Mikalojus (Nicolaus) kildinamas iš nicos, kas reiškia „pergalė“, ir laos, kas reiškia „liaudis“. Tai yra Mikalojus – tarsi liaudies pergalė, t. y. pergalė prieš ydas, kurios yra ir dažnos (liaudiškos), ir žemos. Arba „pergalė“ tiesiogine prasme, nes daugelį tautų gyvenimu ir mokymu išmokė nugalėti ydas ir nuodėmes. Arba Mikalojus kildinamas iš nicos (pergalė) ir laus (šlovė/gyrius), tarsi pergalingas gyrius. Arba iš nitor (spindesys/švara) ir laos (liaudis), tarsi liaudies spindesys. Mat jis turėjo savyje tai, kas suteikia spindesį ir švarą. Nes, pasak Ambraziejaus: apvalo dieviškas žodis, apvalo tikra išpažintis, apvalo šventa mintis, apvalo geras darbas. Jo legendą aprašė Argolikos daktarai. Pasak Izidoriaus, Argosas yra Graikijos miestas, todėl argolikais vadinami graikai. Kitur taip pat skaitoma, kad patriarchas Metodijus ją aprašė graikiškai, o diakonas Jonas išvertė į lotynų kalbą ir daug pridėjo.
Mikalojus, Pataros miesto pilietis, buvo kilęs iš turtingų ir šventų tėvų. Jo tėvas vadinosi Epifanas, o motina – Johana. Kai tėvai pirmame savo jaunystės žydėjime jį pagimdė, vėliau jie gyveno susilaikydami. Pirmąją dieną, kai jį maudė, jis stačias atsistojo dubenyje. Be to, trečiadieniais ir penktadieniais jis žįsdavo krūtį tik vieną kartą. Tapęs jaunuoliu, jis vengė kitų ištvirkavimų ir verčiau mindavo bažnyčių slenksčius, o ką ten galėdavo suprasti iš Šventojo Rašto, tą įsidėdavo į atmintį. Mirus tėvams, jis ėmė mąstyti, kaip tokią didelę turtų gausybę panaudoti ne žmonių pagyrimui, bet Dievo garbei.
Tada vienas jo kaimynas, gana kilmingas žmogus, dėl skurdo buvo priverstas liepti trims savo dukterims mergelėms užsiimti prostitucija, kad taip iš jų gėdingo verslo galėtų pragyventi. Kai šventasis apie tai sužinojo, pasibaisėjęs nusikaltimu, paėmė aukso luitą, suvyniotą į audeklą, ir naktį slapčia įmetė pro langą į jo namus, o pats pasitraukė nepastebėtas. Rytą atsikėlęs žmogus rado aukso luitą ir, dėkodamas Dievui, iškėlė vestuves vyriausiajai dukteriai.
Neilgai trukus Dievo tarnas padarė tą patį. Žmogus, vėl radęs (auksą), pratrūko begaliniais gyriais ir nusprendė ateityje budėti, kad sužinotų, kas tas, kuris padėjo jo skurdui. Po kelių dienų Mikalojus įmetė į namus dvigubai didesnį aukso luitą. Išgirdęs garsą, žmogus pabudo ir nusivijo bėgantį Mikalojų, garsiai šaukdamas: „Sustok ir nesislėpk nuo mano akių.“ Greitai pribėgęs, jis atpažino, kad tai Mikalojus; tuojau pat parpuolęs ant žemės norėjo bučiuoti jam kojas, bet Mikalojus atsisakė ir pareikalavo, kad jis niekam apie tai nepasakotų, kol jis gyvas.
Po to, mirus Myros miesto vyskupui, susirinko vyskupai, kad pasirūpintų tos bažnyčios ganytoju. Tarp jų buvo vienas didelio autoriteto vyskupas, nuo kurio pasirinkimo priklausė visų nuomonė. Kai jis visus paragino pasninkauti ir melstis, tą naktį išgirdo balsą, sakantį jam, kad ankstyvą rytą stebėtų bažnyčios duris: pirmąjį, kurį pamatys ateinantį į bažnyčią ir kurio vardas bus Mikalojus, tą teįšventina vyskupu. Tai atskleidęs kitiems vyskupams, jis paragino visus melstis, o pats budėjo prie durų. Nuostabiu būdu, ankstyvą rytą, tarsi Dievo siųstas, pirmas pasirodė Mikalojus. Vyskupas, jį sustabdęs, paklausė: „Koks tavo vardas?“ Jis, būdamas pilnas balandiško paprastumo, palenkęs galvą atsakė: „Mikalojus, jūsų šventenybės tarnas.“ Nuvedę jį į bažnyčią, nors jis labai priešinosi, pasodino į katedrą. Tačiau jis ir toliau visuose dalykuose laikėsi to paties nusižeminimo ir rimtumo, kaip ir anksčiau: budėjo maldoje, marino kūną, vengė moterų draugijos, buvo nuolankus priimdamas visus, paveikus kalbėdamas, džiugus ragindamas, griežtas bardamas.
Taip pat pasakojama, kaip skaitoma vienoje kronikoje, kad Mikalojus dalyvavo Nikėjos susirinkime. Kartą jūreiviams patekus į pavojų, jie su ašaromis meldėsi: „Mikalojau, Dievo tarne, jei tiesa tai, ką apie tave girdime, leisk mums dabar tai patirti.“ Tuoj pat pasirodė kažkas panašus į jį ir tarė: „Štai aš esu! Jūs mane šaukėte.“ Ir ėmė jiems padėti su burėmis, virvėmis ir kita laivo įranga; audra tuojau pat nurimo. Kai jie atvyko į jo bažnyčią, atpažino tą, kurio niekada anksčiau nebuvo matę, be jokio nurodymo. Tada jie dėkojo Dievui ir jam už išgelbėjimą, bet jis pamokė tai priskirti Dievo gailestingumui ir jų tikėjimui, o ne savo nuopelnams.
Vienu metu didelis badas ištiko visą šventojo Mikalojaus provinciją, taip kad visiems trūko maisto. Išgirdęs, kad į uostą atplaukė laivai, pakrauti kviečių, Dievo vyras tuojau pat ten nuvyko, prašydamas jūreivių, kad bent po šimtą saikų iš kiekvieno laivo duotų badaujantiems. Jie atsakė: „Nedrįstame, tėve, nes tai suseikėta Aleksandrijoje, ir privalome atiduoti į imperatoriaus sandėlius.“ Šventasis jiems tarė: „Darykite dabar, ką sakau, ir pažadu jums Dievo galybe, kad pas karališkąjį mokesčių rinkėją neturėsite jokio trūkumo.“ Kai jie tai padarė ir imperatoriaus tarnams atidavė tą patį kiekį, kurį buvo gavę Aleksandrijoje, jie papasakojo apie stebuklą ir didžiai šlovino Dievą Jo tarne. Dievo vyras paskirstė grūdus pagal kiekvieno poreikį taip, kad stebuklingu būdu dvejus metus jų užteko ne tik maistui, bet ir gausiai liko sėklai.
Nors tas kraštas jau buvo atsisakęs stabų, žmonės labiau už kitus garbino nedorosios Dianos statulą, taip kad iki pat Dievo vyro laikų kai kurie kaimiečiai tarnavo tai pasibjaurėtinai religijai ir po vienu pašvęstu medžiu atlikinėdavo tam tikras pagonių apeigas Dianai. Dievo vyras išvarė minėtą kultą iš visų apylinkių ir įsakė nukirsti patį medį. Dėl to supykęs senasis priešas (velnias) pagamino mediatono aliejaus (kuris pagal prigimtį dega vandenyje ir ant akmenų) ir, pasivertęs pamaldžios moters pavidalu, sutiko valtimi plaukiančius pas Dievo vyrą piligrimus ir taip jiems tarė: „Norėčiau vykti su jumis pas Dievo šventąjį, bet negaliu. Todėl prašau jūsų, nuneškite šį aliejų į jo bažnyčią ir mano atminimui ištepkite juo jo salės sienas.“ Ir tuojau pranyko.
Ir štai jie pamato kitą valtį su garbingais asmenimis, tarp kurių buvo vienas labai panašus į šventąjį Mikalojų, kuris jiems taip tarė: „Ką ta moteris jums sakė ir ką davė?“ Jie viską iš eilės papasakojo. Jis atsakė: „Tai yra begėdė Diana; ir kad įsitikintumėte, jog sakau tiesą, išpilkite tą aliejų į jūrą.“ Jiems išpylus, jūroje įsiplieskė didžiulė ugnis ir buvo matyti ilgai deganti jūroje priešingai gamtos dėsniams. Atvykę pas Dievo tarną jie sakė: „Tikrai tu esi tas, kuris pasirodei mums jūroje ir išlaisvinai nuo velnio klastos.“
Tuo metu, kai viena tauta sukilo prieš Romos imperiją, imperatorius pasiuntė prieš ją tris vadus: Nepotianą, Ursą ir Apilioną. Jiems dėl priešingo vėjo sustojus Adrijos uoste, palaimintasis Mikalojus pakvietė juos pietauti su savimi, norėdamas, kad jie sulaikytų savo karius nuo plėšikavimų, kuriuos šie vykdė turguose. Tuo tarpu, kol šventasis buvo išvykęs, konsulas, papirktas pinigais, įsakė nukirsdinti tris nekaltus kareivius. Kai šventasis vyras tai išgirdo, paprašė tų vadų kartu su juo skubiai ten vykti. Atvykęs į vietą, kur jie turėjo būti nukirsdinti, rado juos jau suklupusius, užrištomis akimis, ir budelį jau iškėlusį kalaviją virš jų galvų. Tačiau Mikalojus, užsidegęs uolumu, drąsiai puolė ant budelio, išmušė kalaviją jam iš rankų ir, atrišęs nekaltuosius, nusivedė juos sveikus su savimi. Tuoj pat jis nuskubėjo į konsulo pretorijų ir jėga atidarė užrakintas duris. Konsulas tuojau pat pribėgo ir jį pasveikino. Šventasis, atstumdamas tai, tarė: „Dievo prieše, įstatymo laužytojau, kokiu įžūlumu drįsai, būdamas tokio nusikaltimo bendrininkas, žvelgti į mūsų veidą?“ Po to, kai jį smarkiai išbarė, vis dėlto tų vadų prašymu maloniai priėmė jį atgailaujantį.
Gavę palaiminimą, imperatoriaus pasiuntiniai tęsė kelionę ir be kraujo praliejimo pajungė sukilėlius, o grįžę buvo didingai priimti imperatoriaus. Tačiau kai kurie, pavydėdami jų sėkmės, įkalbėjo ir papirko imperatoriaus prefektą, kad jis apkaltintų juos imperatoriui didžiosios išdavystės nusikaltimu. Kai jis tai pranešė imperatoriui, šis, kupinas didelio įniršio, įsakė juos įkalinti ir be jokios apklausos tą pačią naktį nužudyti. Kai jie tai sužinojo iš sargybinio, persiplėšė savo drabužius ir ėmė graudžiai dejuoti. Tada vienas iš jų, būtent Nepotianas, prisiminęs, kad palaimintasis Mikalojus išlaisvino tris nekaltuosius, paragino kitus melsti jo užtarimo.
Dėl šių maldų Šv. Mikalojus tą naktį pasirodė imperatoriui Konstantinui sakydamas: „Kodėl taip neteisingai suėmei tuos vadus ir be kaltės pasmerkei mirti? Kelkis greitai ir liepk juos kuo greičiau paleisti. O jei ne, prašysiu Dievą, kad tau sukeltų karą, kuriame žūtum ir taptum maistu žvėrims.“ Imperatorius paklausė: „Kas tu esi, kad įžengęs į mano rūmus šią naktį drįsti taip kalbėti?“ Jis atsakė: „Aš esu Mikalojus, Myros miesto vyskupas.“
Taip pat ir prefektą jis panašiai išgąsdino regėjime sakydamas: „Proto ir nuovokos netekėli, kodėl sutikai su nekaltųjų nužudymu? Eik greitai ir stenkis juos išlaisvinti. O jei ne, tavo kūnas knibždės kirmėlėmis ir tavo namai greitai sugrius.“ Tas paklausė: „Kas tu esi, kad mums taip grąsini?“ Jis atsakė: „Žinok, kad aš esu Mikalojus, Myros miesto vyskupas.“
Abiem pabudus, jie tuojau pat papasakojo vienas kitam savo sapnus ir skubiai pasiuntė atvesti tų kalinių. Imperatorius jiems tarė: „Kokius burtus mokate, kad mus klaidinate tokiais sapnais?“ Jie atsakė nesą burtininkai ir nusipelnę mirties nuosprendžio. Tada imperatorius tarė: „Ar pažįstate žmogų, kurio vardas Mikalojus?“ Išgirdę šį vardą, jie ištiesė rankas į dangų, melsdami Dievą, kad šventojo Mikalojaus nuopelnais išlaisvintų juos iš dabartinio pavojaus. Kai imperatorius iš jų sužinojo visą jo gyvenimą ir stebuklus, tarė jiems: „Eikite ir dėkokite Dievui, kuris jus išlaisvino jo maldomis. Nuneškite jam dovanų ir iš mūsų pusės, prašydami, kad daugiau man nebegrasintų, bet melstų Viešpatį už mane ir mano karalystę.“
Po kelių dienų minėti vyrai parpuolė prieš Dievo tarną sakydami: „Tikrai esi Dievo tarnas, tikrai Kristaus garbintojas ir mylėtojas.“ Kai jam viską iš eilės papasakojo, jis, pakėlęs rankas į dangų, atidavė Dievui didžiulę šlovę ir, gerai pamokęs vadus, išleido juos namo.
Kai Viešpats panorėjo jį pasiimti, jis paprašė Viešpaties, kad atsiųstų jam savo angelus. Palenkęs galvą jis pamatė ateinančius angelus ir, sukalbėjęs psalmę „Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau… į tavo rankas ir t.t.“, atidavė dvasią Viešpaties metais 343, girdint dangišką melodiją. Kai jis buvo palaidotas marmuriniame kape, nuo galvos ištryško aliejaus šaltinis, o nuo kojų – vandens šaltinis; ir iki šios dienos iš jo narių sunkiasi šventas aliejus, teikiantis sveikatą daugeliui.
Jam mirus, jo vietą užėmė vienas geras vyras, kuris vis dėlto pavyduolių buvo išstumtas iš savo sosto. Jam esant ištremtam, aliejus nustojo tekėti, bet jį sugrąžinus, tuojau pat vėl pradėjo bėgti.
Po daug laiko turkai sugriovė Myros miestą. Tada 47 Bario kariai ten nuvyko ir, keturiems vienuoliams stebint, atidarė šventojo Mikalojaus kapą, paėmė jo kaulus, plaukiojančius aliejuje, ir pargabeno į Bario miestą Viešpaties metais 1087.
Vienas vyras pasiskolino iš žydo tam tikrą pinigų sumą, prisiekdamas ant šventojo Mikalojaus altoriaus (kadangi negalėjo rasti kito laiduotojo), jog grąžins, kai tik galės. Ilgai laikęs pinigus, žydas jų pareikalavo, bet skolininkas tvirtino jau grąžinęs. Žydas patraukė jį į teismą, ir skolininkui buvo liepta prisiekti. Jis atsinešė tuščiavidurę lazdą, kurią buvo pripildęs smulkių aukso monetų, tarytum jam reikėtų pasiremti. Norėdamas prisiekti, jis padavė lazdą palaikyti žydui. Tada prisiekė, kad grąžino net daugiau nei privalėjo. Atlikęs priesaiką, jis atsiėmė lazdą, o žydas, neįtardamas klastos, jam ją grąžino.
Keliaudamas namo apgavikas vienoje sankryžoje užmigo, ir atlekiančio vežimo ratas jį užmušė, sulaužė aukso pilną lazdą ir išbarstė auksą. Tai išgirdęs žydas skubiai atbėgo ir pamatęs klastą, nors daugelis jam siūlė pasiimti auksą, visiškai atsisakė, nebent mirusysis būtų grąžintas į gyvenimą šventojo Mikalojaus nuopelnais; jis teigė, kad jei tai įvyks, jis priims krikštą ir taps krikščioniu. Tuojau pat mirusysis buvo prikeltas, ir žydas pasikrikštijo Kristaus vardu.
Vienas žydas, matydamas šventojo Mikalojaus galingą jėgą daryti stebuklus, liepė pagaminti jo atvaizdą ir pasistatė savo namuose. Kai kur nors toliau išvykdavo, pavesdavo jam savo turtus su grasinimais, sakydamas tokius ar panašius žodžius: „Štai, Mikalojau, pavedu tau saugoti visą savo turtą, ir jei visko gerai neapsaugosi, atkeršysiu tau rykštėmis ir botagais.“
Kartą, kai jis buvo išvykęs, atėjo vagys, viską išnešė ir paliko tik atvaizdą. Žydas grįžęs ir pamatęs save apvogtą, kreipėsi į atvaizdą tokiais ar panašiais žodžiais: „Pone Mikalojau, argi nepasidėjau tavęs savo namuose, kad saugotum mano daiktus nuo vagių? Kodėl nenorėjai to padaryti ir nesustabdei vagių? Todėl gausi žiaurių kankinimų ir už vagis atkentėsi bausmę; taip aš atlyginsiu savo nuostolį tavo kančiomis ir nuraminsiu savo įniršį tave plakdamas ir mušdamas.“
Taigi žydas paėmė atvaizdą ir žiauriai jį mušė bei plakė. Tikrai nuostabus ir stebėtinas dalykas! Vagims dalijantis grobį, pasirodė Dievo šventasis, tarsi pats būtų gavęs smūgius, ir tarė tokius ar panašius žodžius: „Kodėl aš buvau taip žiauriai už jus nuplaktas? Kodėl taip negailestingai sumuštas? Kodėl iškentėjau tiek kankinimų? Štai, pažiūrėkite, kaip pamėlo mano kūnas! Štai kaip jis raudonuoja nuo kraujo! Eikite greičiau ir viską grąžinkite, ką paėmėte; kitaip visagalio Dievo rūstybė taip ant jūsų įnirš, kad jūsų nusikaltimas bus viešai atskleistas ir kiekvienas iš jūsų bus pakartas.“
Jie paklausė: „Kas tu esi, kad mums taip kalbi?“ Jis atsakė: „Aš esu Mikalojus, Jėzaus Kristaus tarnas, kurį tas žydas dėl savo daiktų, kuriuos pavogėte, taip negailestingai nuplakė.“ Išsigandę jie nuėjo pas žydą, papasakojo apie stebuklą, išgirdo iš jo, ką jis padarė atvaizdui, viską grąžino. Taip ir vagys grįžo į teisingumo kelią, ir žydas priėmė Išgelbėtojo tikėjimą.
Vienas vyras, mylėdamas savo sūnų, kuris mokėsi rašto, kasmet iškilmingai švęsdavo šventojo Mikalojaus šventę. Kartą vaiko tėvas paruošė vaišes ir pakvietė daug dvasininkų. Prie durų atėjo velnias piligrimo pavidalu, prašydamas išmaldos. Tėvas skubiai liepė sūnui duoti išmaldą piligrimui. Vaikas nuskubėjo, bet neradęs piligrimo, nusekė paskui nueinantį. Kai jie priėjo vieną kryžkelę, velnias sugriebė vaiką ir jį pasmaugė.
Tai išgirdęs tėvas smarkiai sudejavo, paėmė kūną, paguldė miegamajame ir iš skausmo ėmė šaukti sakydamas: „Mylimiausias sūnau, kaip tau dabar? Šventasis Mikalojau, argi tai atlygis už tą garbę, kurią tau taip ilgai rodžiau?“ Kai jis kalbėjo šiuos ir panašius žodžius, vaikas staiga tarsi pabudęs iš miego atsimerkė ir atsikėlė.
Vienas kilmingas vyras prašė palaimintojo Mikalojaus išmelsti jam iš Viešpaties sūnų, žadėdamas nuvesti sūnų į jo bažnyčią ir paaukoti auksinę taurę. Sūnus gimė, užaugo, ir buvo liepta pagaminti taurę. Kadangi ji jam pačiam labai patiko, jis pasiliko ją sau, o liepė pagaminti kitą, lygiai tiek pat vertą.
Plaukiant laivu į šventojo Mikalojaus bažnyčią, tėvas liepė sūnui atnešti vandens toje taurėje, kurią pirmąją buvo liepęs pagaminti. Vaikas, norėdamas pasemti vandens su taure, įkrito į jūrą ir tuojau pradingo. Tėvas graudžiai verkdamas vis tiek įvykdė savo įžadą. Atėjęs prie šventojo Mikalojaus altoriaus, kai paaukojo antrąją taurę, ji nukrito nuo altoriaus tarsi numesta. Kai jis ją pakėlė ir vėl padėjo ant altoriaus, ji vėl buvo numesta dar toliau nuo altoriaus. Visiems stebintis tokiu reginiu, štai atėjo sveikas ir gyvas vaikas, nešdamas rankose pirmąją taurę. Jis visiems papasakojo, kad kai įkrito į jūrą, tuojau pat prisistatė palaimintasis Mikalojus ir išsaugojo jį nesužeistą. Taip tėvas, tapęs laimingas, paaukojo abi taures palaimintajam Mikalojui.
Vienas turtingas vyras šventojo Mikalojaus nuopelnais turėjo sūnų, kurį pavadino Adeodatu (Dievo duotu). Jis savo namuose pastatė koplyčią Dievo šventajam ir kasmet iškilmingai švęsdavo jo šventę. Ta vieta buvo netoli saracėnų (agarenų) žemės. Kartą saracėnai pagrobė Adeodatą ir jis tapo jų karaliaus vergu.
Kitais metais, tėvui pamaldžiai švenčiant šventojo Mikalojaus šventę, vaikas, laikydamas brangią taurę ir patarnaudamas karaliui, prisiminė savo pagrobimą, tėvų skausmą ir tą džiaugsmą, kuris tą dieną vykdavo jo namuose, ir pradėjo giliai dūsauti. Karaliui kamantinėjant atodūsių priežastį (ir sužinojus), karalius tarė: „Ką be darytų tavo Mikalojus, tu pasiliksi čia su mumis.“
Staiga pakilo smarkus vėjas, sudrebinęs visą namą, pagriebė vaiką su taure ir pastatė priešais bažnyčios duris, kur tėvai šventė iškilmes, ir visiems kilo didelis džiaugsmas.
Kitur skaitoma, kad minėtas jaunuolis buvo iš Normandijos; išvykęs už jūros, buvo paimtas sultono ir dažnai jo mušamas. Kai per šventojo Mikalojaus šventę jis buvo mušamas ir uždarytas kalėjime verkė dėl savo išlaisvinimo ir dėl to džiaugsmo, kurį tada būdavo įpratę turėti jo tėvai, staiga užmigo ir pabudęs atsidūrė savo tėvo koplyčioje.
IV SKYRIUS
Apie šventąją mergelę Liuciją
Liucija kildinama iš šviesos (lux). Šviesa turi grožį regėjime, nes, kaip sako Ambraziejus, šviesos prigimtis yra tokia, kad visas malonumas yra jos regėjime. Ji taip pat turi sklidimą be susitepimo, nes per kokius nešvarius dalykus besklistų, ji nesusitepa; ji eina tiesiai be iškrypimų, kerta ilgiausią liniją be lėto delsimo. Tuo parodoma, kad palaimintoji mergelė Liucija turėjo mergystės grožį be jokio sugedimo, meilės sklidimą be jokios nešvarios aistros, tiesų ėjimą į Dievą be jokio nukrypimo, ilgiausią dieviškojo veikimo liniją be aplaidumo delsimo. Arba Liucija vadinama tarsi šviesos keliu.
Liucija, Sirakūzų mergelė, kilmingos giminės, išgirdusi, kad po visą Siciliją sklinda garsas apie šventąją Agotą, nuvyko prie jos kapo su savo motina Euticija, kuri ketverius metus sirgo nepagydomu kraujoplūdžiu. Mišių metu atsitiko taip, kad buvo skaitoma ta Evangelija, kurioje pasakojama, kaip Viešpats išgydė moterį nuo šios ligos. Tada Liucija tarė motinai: „Jei tiki tuo, kas skaitoma, tikėk, kad Agota visada turi šalia Savęs Tą, dėl kurio vardo ji iškentė kančią. Taigi, jei tikėdama paliesi jos kapą, tuojau pat džiaugsiesi atgavusi sveikatą.“
Kai visi pasitraukė, o motina su dukra meldėsi prie kapo, Liuciją apėmė miegas ir ji pamatė Agotą angelų apsuptyje, papuoštą brangakmeniais, stovinčią ir jai sakančią: „Mano sesuo Liucija, Dievui atsidavusi mergelė, kodėl prašai iš manęs to, ką pati tuojau pat galėsi suteikti savo motinai? Nes štai per tavo tikėjimą ji išgijo.“
Pabudusi Liucija tarė savo motinai: „Motina mano, štai tu pasveikai. Todėl prašau tavęs per tą, kuri savo maldomis tave išgydė: nebeminek man daugiau jaunikio, bet viską, ką ketinai man duoti kraičiui, išdalink vargšams.“ Motina atsakė: „Pirmiau uždenk mano akis (t. y. palauk mano mirties), ir daryk su turtu ką nori.“ Liucija atsakė: „Tai, ką atiduodi mirdama, atiduodi todėl, kad negali pasiimti su savimi. Duok man, kol gyveni, ir turėsi atlygį.“
Kai jos grįžo, prasidėjo kasdienis turto pardavinėjimas ir dalijimas vargšų reikmėms. Tuo tarpu, kol buvo dalijamas palikimas, žinia pasiekė sužadėtinį. Sužadėtinis klausinėja auklės apie tai. Ta atsargiai atsakė, kad sužadėtinė rado naudingesnę valdą, kurią nori įsigyti savo vardu, todėl atrodo, kad kai ką parduoda. Kvailys patikėjo, kad tai kūniškas sandoris, ir ėmė skatinti pardavimą.
Tačiau kai viskas buvo parduota ir išdalinta vargšams, sužadėtinis nutempė ją pas konsulą Paschasijų, sakydamas, kad ji yra krikščionė ir veikia prieš imperatorių įstatymus. Paschasijui raginant aukoti stabams, ji atsakė: „Auka, patinkanti Dievui, yra lankyti vargšus ir padėti jiems bėdoje. Kadangi nebeturiu daugiau ką aukoti, atiduodu Jam save pačią kaip auką.“
Paschasijus tarė: „Šiuos žodžius gali pasakoti tokiam pačiam kvailiui kaip tu, o man, saugančiam kunigaikščių potvarkius, tai porini veltui.“ Liucija atsakė: „Tu saugai savo kunigaikščių potvarkius, o aš saugosiu savo Dievo įstatymą. Tu bijai kunigaikščių, o aš bijau Dievo. Tu nenori jų įžeisti, o aš saugojuosi įžeisti Dievą. Tu trokšti jiems patikti, o aš geidžiu patikti Kristui. Tu daryk tai, kas, tavo manymu, tau naudinga, o aš darysiu tai, kas naudinga man.“
Paschasijus tarė: „Savo palikimą iššvaistei su ištvirkėliais, todėl kalbi kaip paleistuvė.“ Liucija atsakė: „Savo palikimą padėjau saugioje vietoje, o proto ir kūno gadintojų niekada nepažinojau.“ Paschasijus paklausė: „Kas yra kūno ir proto gadintojai?“ Liucija atsakė: „Proto gadintojai esate jūs, kurie įtikinėjate sielas palikti savo Kūrėją. O kūno gadintojai yra tie, kurie kūnišką malonumą iškelia aukščiau už amžinąsias puotas.“
Paschasijus tarė: „Žodžiai baigsis, kai pereisime prie rykščių.“ Liucija atsakė: „Dievo žodžiai negali baigtis.“ Paschasijus paklausė: „Tai tu esi Dievas?“ Liucija atsakė: „Esu Dievo tarnaitė, kuris pasakė: ‘Kai stovėsite prieš karalius ir valdytojus… ne jūs kalbėsite ir t.t.’“ Paschasijus tarė: „Tai tavyje yra Šventoji Dvasia?“ Liucija atsakė: „Kas skaisčiai gyvena, yra Šventosios Dvasios šventykla.“ Paschasijus tarė: „Aš liepsiu tave nuvesti į viešnamį, kad ten būtum išniekinta ir prarastum Šventąją Dvasią.“ Liucija atsakė: „Kūnas nesusitepa be proto sutikimo; net jei priversi mane būti išniekintą prieš mano valią, mano skaistybė vainikui bus padvigubinta. Niekada negalėsi priversti mano valios sutikti. Štai mano kūnas paruoštas bet kokiai kančiai. Ko delsi? Pradėk, velnio sūnau, vykdyti savo kankinimų troškimus.“
Tada Paschasijus pakvietė sąvadautojus, sakydamas jiems: „Pakvieskite pas ją visą liaudį, ir tegul ji būna niekinama tol, kol bus pranešta, kad mirė.“ Tačiau kai jie norėjo ją nutempti, Šventoji Dvasia ją taip prispaudė (padarė sunkią), kad jie niekaip negalėjo jos pajudinti. Paschasijus liepė tūkstančiui vyrų prieiti ir surišti jai rankas bei kojas, bet jie niekaip negalėjo jos pajudinti. Tada jis pasitelkė tūkstantį vyrų ir jaučių poras, bet Viešpaties mergelė liko nejudama. Pakvietus burtininkus, kad savo užkeikimais ją pajudintų, ji visiškai negalėjo būti pajudinta.
Tada Paschasijus tarė: „Kokie čia burtai, kad viena mergaitė negali būti pajudinta tūkstančio vyrų?“ Liucija atsakė: „Tai ne burtai, o Kristaus galybė (geradarybės). Net jei atvestum dar dešimt tūkstančių, matytum mane tokią pat nejudamą kaip dabar.“
Paschasijus, manydamas pagal kai kurių prasimanymus, kad burtus galima pašalinti šlapimu, liepė ją appilti šlapimu; kai ir taip jos nebuvo galima pajudinti, jis, labai susikrimtęs, liepė aplink ją sukrauti didelę ugnį, pilti ant jos dervą, sakus ir verdantį aliejų.
Liucija tarė: „Išmeldsiu atidėjimą savo mirties, kad tikintiesiems panaikinčiau kančios baimę, o netikintiems atimčiau pašaipos balsą.“
Paschasijaus draugai, matydami jį susikrimtusį, įsmeigė jai į gerklę kalaviją. Ji, anaiptol neprarasdama kalbos, tarė: „Skelbiu jums, kad ramybė grąžinta Bažnyčiai: Maksimianas šiandien mirė, o Diokletianas išvarytas iš savo karalystės. Ir kaip Katanos miestui mano sesuo Agota duota globėja, taip aš esu suteikta kaip užtarėja Sirakūzų miestui.“
Kol mergelė tai kalbėjo, atvyko romėnų pareigūnai, suėmė Paschasijų ir surištą nuvedė pas Cezarį. Mat Cezaris buvo girdėjęs, kad jis apiplėšė visą provinciją. Atvykęs į Romą, apkaltintas senate ir nuteistas, jis buvo nubaustas mirties bausme nukertant galvą.
Mergelė Liucija nepajudėjo iš tos vietos, kurioje buvo perverta, ir neatidavė dvasios tol, kol atėjo kunigai ir suteikė jai Viešpaties Kūną, o visi stovintys atsakė „Amen“. Toje pačioje vietoje ji buvo palaidota ir pastatyta bažnyčia. Ji kentėjo Konstantino ir Maksencijaus laikais, apie 310 Viešpaties metus.
V SKYRIUS
Apie šventąjį apaštalą Tomą
Tomas verčiama kaip „bedugnė“ arba „dvynys“ (graikiškai vadinamas Didymus). Arba Tomas kildinamas iš thomos, kas reiškia „padalijimas“ arba „pjūvis“.
„Bedugne“ jis vadinamas todėl, kad pelnė prasiskverbti į dievystės gelmę, kai į jo klausimą Kristus atsakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“
„Dvyniu“ vadinamas todėl, kad Kristaus prisikėlimą pažino tarsi dvigubai lyginant su kitais. Mat kiti pažino matydami, o jis – matydamas ir liesdamas.
„Padalijimu“ arba „pjūviu“ vadinamas, nes atskyrė savo protą nuo pasaulio meilės, arba todėl, kad buvo atskirtas ir atitolęs nuo kitų tikėjime prisikėlimu.
Arba Tomas vadinamas tarsi „visas einantis“ (totus means) – t. y. Dievo meilėje ir kontempliacijoje. Mat jis turėjo tris dalykus, rodančius jame buvus Dievo meilę, apie kuriuos Prosperas knygoje apie kontempliatyvųjį gyvenimą sako: „Kas yra mylėti Dievą, jei ne protu apimti karštą Dievo regėjimo troškimą, neapykantą nuodėmei ir pasaulio pasibjaurėjimą?“
Arba Tomas kildinamas iš theos (Dievas) ir meus (mano). Taigi Tomas reiškia „Mano Dievas“, ir tai dėl to, ką jis pasakė įtikėjęs ir įsitikinęs: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“
Apaštalui Tomui esant Cezarėjoje, pasirodė jam Viešpats sakydamas: „Indijos karalius Gundoferas atsiuntė prepozitą Abbaną ieškoti žmogaus, išmanančio architektūros meną. Taigi ateik, ir aš tave pas jį nusiųsiu.“ Tomas atsakė: „Viešpatie, siųsk mane kur nori, tik ne pas indus.“ Dievas jam tarė: „Eik saugiai, nes aš būsiu tavo sargas. Kai atversi indus, ateisi pas mane su kankinystės palme.“ Tomas tarė: „Tu esi mano Viešpats, o aš tavo tarnas; tebūnie tavo valia.“
Kai prepozitas vaikščiojo po turgų, Viešpats jam tarė: „Ką nori nusipirkti, jaunuoli?“ Tas atsakė: „Mano viešpats atsiuntė mane pasamdyti vergų, išmanančių architektūros meną, kad pastatytų jam rūmus romėnišku stiliumi.“ Tada Viešpats perdavė jam Tomą, tvirtindamas, kad jis labai patyręs tame mene.
Išplaukę jie atvyko į vieną miestą, kuriame karalius šventė savo dukters vestuves. Kai jis liepė paskelbti, kad visi dalyvautų vestuvėse, kitaip įžeistų karalių, atsitiko taip, kad įėjo Abbanas ir apaštalas. Mergaitė (tarnaitė), laikydama rankoje hebrajišką fleitą, kiekvieną gyrė kokiu nors pagyrimu; pamačiusi apaštalą suprato, kad jis hebrajas, nes jis nevalgė, bet laikė akis įsmeigęs į dangų. Kai mergaitė prieš jį dainavo hebrajiškai sakydama: „Vienas yra hebrajų Dievas, kuris viską sukūrė ir įkūrė jūras“, apaštalas stengėsi kartoti tuos pačius žodžius.
Taurininkas, pamatęs, kad jis nevalgo ir negeria, o tik žiūri į dangų, sudavė apaštalui į skruostą. Apaštalas jam tarė: „Geriau, kad tau būtų atleista ateityje, o čia būtų atlyginta laikina bausme: aš nepakilsiu iš čia, kol ranka, kuri sudavė, nebus čia atnešta šunų.“
Taurininkas nuėjo semti vandens, ir ten liūtas jį užmušė ir gėrė jo kraują. Šunims draskant jo kūną, vienas juodas šuo atnešė jo dešinę ranką į puotos vidurį. Tai pamačiusi visa minia apstulbo, o mergaitė, atkartojusi jo žodžius, metė fleitą ir parpuolė apaštalui po kojų.
Šį kerštą Augustinas atmeta knygoje prieš Faustą ir teigia, kad tai buvo įterpta kokio nors apsišaukėlio, todėl ši legenda daugeliu atžvilgių laikoma įtartina. Vis dėlto galima sakyti, kad tai buvo pasakyta ne siekiant išmelsti (bausmę), o išpranašauti. Jei atidžiai panagrinėtume Augustino žodžius, atrodo, kad jis to visiškai neatmeta. Jis toje pačioje knygoje sako taip: „Mes skaitome apokrifinius raštus (apokrifinius raštus skaito manichėjai), parašytus nežinia kokių pasakų kūrėjų apaštalų vardu… Ten jie skaito, kad apaštalas Tomas, būdamas vestuvių puotoje kaip svetimšalis ir visiškai nežinomas, gavęs antausį nuo vieno tarno, palinkėjo tam žmogui staigios ir žiaurios bausmės… Šuo atnešė prie stalo ranką… Kas gali atrodyti žiauriau? Tačiau, jei neklystu, ten taip pat parašyta, kad jis prašė jam atleidimo būsimajame amžiuje…“ (Toliau Augustinas svarsto apie teisingumą ir bausmę, lygindamas tai su Mozės veiksmais ir viešaisiais įstatymais.)
Tada apaštalas, karaliaus prašomas, palaimino jaunikį ir nuotaką, sakydamas: „Suteik, Viešpatie, šiems jaunuoliams savo dešinės palaiminimą ir įdėk į jų protus gyvenimo sėklą.“
Apaštalui išėjus, jaunuolio rankoje buvo rasta palmės šakelė, pilna datulių. Jaunikiui ir nuotakai valgant jos vaisius, abu užmigo ir abu regėjo panašų sapną. Jiems atrodė, kad brangakmeniais pasipuošęs karalius juos apkabina ir sako: „Apaštalas palaimino jus, kad taptumėte amžinojo gyvenimo dalininkais.“
Pabudę ir papasakoję vienas kitam sapnus, pas juos įėjo apaštalas ir tarė: „Mano Karalius jums ką tik pasirodė ir pro uždarytas duris mane čia atvedė, kad per mano palaiminimą išlaikytumėte kūno skaistybę, kuri yra visų dorybių karalienė ir amžinojo išganymo vaisius. Mergystė yra angelų sesuo, visų gėrybių turėjimas, aistrų nugalėjimas, tikėjimo trofėjus, demonų įveikimas ir amžinųjų džiaugsmų užtikrinimas. O iš geismo gimsta sugedimas, iš sugedimo – susitepimas, iš susitepimo – kaltė, iš kaltės – gėda.“
Jam tai pasakojant, pasirodė du angelai ir tarė jiems: „Mes esame angelai, paskirti jus saugoti; jei gerai laikysitės apaštalo pamokymų, mes paaukosime Dievui visus jūsų troškimus.“
Tada apaštalas juos pakrikštijo ir kruopščiai išmokė tikėjimo. Po daug laiko nuotaka, vardu Pelagija, priėmusi šventą šydą, patyrė kankinystę, o jaunikis, vardu Dionizijus, buvo įšventintas to miesto vyskupu.
Po to apaštalas ir Abbanas atvyko pas Indijos karalių. Apaštalui nubraižius nuostabius rūmus ir gavus didžiulį lobį (statyboms), karalius išvyko į kitą provinciją, o apaštalas visą lobį išdalino žmonėms. Per tuos dvejus metus, kol nebuvo karaliaus, apaštalas atsidėjo pamokslavimui ir atvertė į tikėjimą nesuskaičiuojamą daugybę žmonių.
Grįžęs karalius ir sužinojęs, ką padarė Tomas, įmetė jį su Abbanu į patį kalėjimo dugną, ketindamas vėliau jiems gyviems nudirti odą ir sudeginti.
Tuo tarpu mirė karaliaus brolis Gadas, ir jam su didele prabanga buvo ruošiamas kapas. Tačiau ketvirtą dieną po mirties jis prisikėlė ir, visiems nustebus ir bėgant, tarė savo broliui: „Broli, tas žmogus, kurį ketinai nulupti ir sudeginti, yra Dievo draugas, ir visi angelai jam tarnauja. Jie, nuvedę mane į rojų, parodė man rūmus, nuostabiai pastatytus iš aukso, sidabro ir brangakmenių. Kai stebėjausi jų grožiu, man pasakė: ‘Tai rūmai, kuriuos Tomas pastatė tavo broliui.’ Kai pasakiau: ‘O, kad būčiau jų durininkas!’, man atsakė: ‘Tavo brolis pasirodė jų nevertas. Jei nori juose gyventi, prašysime Viešpatį, kad teiktųsi tave prikelti, jog galėtum juos nusipirkti iš brolio, grąžindamas jam pinigus, kuriuos jis mano praradęs.’“
Tai pasakęs jis nubėgo į apaštalo kalėjimą, prašydamas brolio pasigailėti (kalinių), ir, atmetęs grandines, ėmė prašyti apaštalą, kad priimtų brangų drabužį. Apaštalas atsakė: „Ar nežinai, kad tie, kurie trokšta turėti valdžią danguje, nesidomi niekuo kūnišku ar žemišku?“
Apaštalui išeinant iš kalėjimo, jį pasitiko karalius ir, puolęs po kojų, prašė atleidimo. Tada apaštalas tarė: „Dievas jums suteikė daug malonės, atskleisdamas savo paslaptis. Tikėkite Kristų ir krikštykitės, kad taptumėte amžinosios karalystės dalininkais.“
Karaliaus brolis jam tarė: „Mačiau rūmus, kuriuos pastatei mano broliui, ir pelniau teisę juos nusipirkti.“ Apaštalas atsakė: „Tai priklauso nuo tavo brolio valios.“ Karalius tarė: „Jie bus mano. Apaštalas tepastato tau kitus; o jei kartais negalėtų, šie bus bendri man ir tau.“
Apaštalas atsakė: „Danguje yra nesuskaičiuojama daugybė rūmų, paruoštų nuo pasaulio pradžios, kurie įsigyjami tikėjimu, maldomis ir išmaldomis. Jūsų turtai gali ten nueiti pirma jūsų, bet sekti paskui jus – visiškai negali.“
Po mėnesio apaštalas liepė surinkti visus tos provincijos vargšus; kai jie susirinko, jis liepė ligoniams ir neįgaliesiems atsistoti atskirai ir meldėsi už juos. Kai visi pasakė „Amen“, iš dangaus nusileidęs žaibas taip apšvietė apaštalą ir kitus beveik pusę valandos, kad visi manė žuvę nuo žaibo smūgio. Apaštalas atsistojęs tarė: „Kelkitės, nes mano Viešpats atėjo kaip žaibas ir jus išgydė.“ Visi atsikėlė sveiki ir šlovino Dievą bei apaštalą.
Tada apaštalas ėmė juos mokyti ir nurodė dvylika dorybių pakopų.
Pirma: kad tikėtų Dievą, kuris yra vienas esmėje ir trejopas asmenyse; jis pateikė jiems trejopą juslinį pavyzdį. Pirmas: žmoguje yra viena išmintis, o iš tos vienos kyla supratimas, atmintis ir sumanumas (talentas). Sumanumas – kad rastum tai, ko nesimokei; atmintis – kad nepamirštum, ką išmokai; supratimas – kad suprastum tai, kas gali būti parodyta ar išmokyta. Antras: viename vynmedyje yra trys dalykai – mediena, lapai ir vaisiai, ir visa tai yra viena. Trečias: viena galva susideda iš keturių pojūčių (regos, skonio, klausos ir uoslės), ir tai yra daug dalykų, bet viena galva.
Antra pakopa: kad priimtų krikštą.
Trečia: kad susilaikytų nuo ištvirkavimo.
Ketvirta: kad susivaldytų nuo godumo.
Penkta: kad tramdytų rajumą.
Šešta: kad laikytųsi atgailos.
Septinta: kad ištvermingai to laikytųsi.
Aštunta: kad mylėtų svetingumą.
Devinta: kad ieškotų Dievo valios darydami gera.
Dešimta: kad ieškotų jos vengdami blogio.
Vienuolikta: kad rodytų meilę draugams ir priešams.
Dvylikta: kad budriai rūpintųsi visu tuo.
Po pamokslo buvo pakrikštyta devyni tūkstančiai vyrų, neskaitant vaikų ir moterų.
Po to jis nukeliavo į aukštutinę Indiją, kurioje sužibėjo daugybe stebuklų. Apaštalas išgydė Sinticę, Migdonijos (karaliaus giminaičio Karisijaus žmonos) draugę. Migdonija paklausė Sinticės: „Ar manai, kad galėsiu jį pamatyti?“ Tada Migdonija, jos patarta, pakeitė drabužius ir atėjo tarp vargšų moterų ten, kur apaštalas pamokslavo.
Apaštalas ėmė pamokslauti apie šio gyvenimo vargingumą, tarp kitko sakydamas: „Šis gyvenimas yra varganas, pavaldus atsitiktinumams ir toks bėglus, kad kai manoma jį turint, jis išslysta.“ Tada keturiais argumentais ėmė raginti noriai klausytis Dievo žodžio, lygindamas Dievo žodį su keturiais dalykais: su akių tepalu (nes apšviečia mūsų proto akį), su kančia (nes apvalo mūsų jausmus nuo kūniškos meilės), su pleistru (nes gydo mūsų nuodėmių žaizdas), su maistu (nes džiugina mus dangiška meile). „Kaip šie dalykai nepadeda ligoniui, jei jis jų nepriima, – sakė jis, – taip ir sergančiai sielai nepadeda Dievo žodis, jei ji jo pamaldžiai neklauso.“
Apaštalui pamokslaujant Migdonija įtikėjo ir nuo to laiko bjaurėjosi vyro patalu. Tada Karisijus gavo karaliaus leidimą ir įmetė apaštalą į kalėjimą. Migdonija atėjusi prašė atleidimo, kad dėl jos jis įmestas į kalėjimą. Jis maloniai ją paguodė, teigdamas, kad visa tai kenčia noriai.
Karisijus paprašė karaliaus, kad nusiųstų karalienę (savo žmonos seserį) pas Migdoniją, tikėdamasis, kad ji galės ją atkalbėti. Nusiųsta karalienė pati buvo atversta tos, kurią norėjo išvesti iš kelio, ir pamačiusi daugybę stebuklų, kuriuos darė apaštalas, tarė: „Prakeikti Dievo tie, kurie netiki tiek daug ženklų ir darbų.“ Tada apaštalas visus ten buvusius trumpai pamokė trijų dalykų: kad mylėtų Bažnyčią, gerbtų kunigus ir uoliai rinktųsi klausytis Dievo žodžio.
Karalienei grįžus, karalius paklausė: „Kodėl taip ilgai užtrukai?“ Ji atsakė: „Maniau, kad Migdonija kvaila, bet ji labai išmintinga; nuvedusi mane pas Dievo apaštalą, ji leido man pažinti tiesos kelią. Labai kvaili tie, kurie netiki Kristumi.“ Karalienė taip pat atsisakė toliau gyventi su karaliumi.
Nustebęs karalius tarė savo giminaičiui: „Norėdamas atgauti tavo žmoną, praradau savąją, ir manoji tapo man blogesnė nei tavoji tau.“
Tada karalius liepė atvesti apaštalą surištomis rankomis ir įsakė jam grąžinti žmonas jų vyrams. Apaštalas trimis pavyzdžiais parodė, kad kol vyrai liks paklydime, moterys neturi to daryti: karaliaus pavyzdžiu, bokšto pavyzdžiu ir šaltinio pavyzdžiu. Jis tarė: „Tu, būdamas karalius, nenori turėti susitepusių tarnų, bet švarius tarnus ir tarnaites. Kiek labiau turi tikėti, kad Dievas myli skaisčią ir švarią tarnystę? Kodėl esu kaltinamas, jei skelbiu, kad Dievas savo tarnuose myli tai, ką ir tu myli saviškiuose? Pastačiau aukštą bokštą, o tu sakai man, statytojui, jį nugriauti? Iškasiau žemę giliai ir išvedžiau šaltinį iš bedugnės, o tu sakai man jį užversti?“
Tada įpykęs karalius liepė atnešti įkaitintas geležines plokštes ir pastatyti apaštalą basomis ant jų. Tačiau Dievo valia tuoj pat ištryško šaltinis ir jas atvėsino. Tada karalius, giminaičio patartas, liepė įmesti jį į degančią krosnį, kuri taip atvėso, kad kitą dieną jis išėjo iš jos sveikas ir nepažeistas.
Karisijus tarė karaliui: „Liepk jam paaukoti saulės dievui, kad užsitrauktų savo Dievo pyktį, kuris jį gelbsti.“ Verčiamas tai daryti, apaštalas tarė karaliui: „Tu esi pranašesnis už savo kūrinį. Kadangi tu apleidi tikrąjį Dievą ir garbini paveikslą, manai, kad Dievas supyks ant manęs, kaip Karisijus, jei pagarbinsiu tavo dievą. Bet greičiau Jis supyks ant tavo dievo ir jį sunaikins, kai tik jį pagarbinsiu. Jei man garbinant tavo dievą mano Dievas jo nesugriaus, aš jam aukosiu; bet jei sugriaus, tu įtikėsi mano Dievą.“ Karalius tarė: „Vis dar kalbi su manimi kaip lygus.“
Tada apaštalas hebrajiškai įsakė demonui, tūnojusiam stabe, kad vos tik jis (Tomas) priklaups prieš stabą, demonas tą stabą sudaužytų. Apaštalas, klupdamas ant kelių, tarė: „Štai garbinu, bet ne stabą; štai garbinu, bet ne metalą; štai garbinu, bet ne atvaizdą; garbinu mano Viešpatį Jėzų Kristų, kurio vardu įsakau tau, demone, tūnančiam čia, sudaužyti šią statulą.“ Ir tuojau pat ji ištirpo kaip vaškas.
Visi žyniai ėmė baubti, o šventyklos vyriausiasis žynys, pakėlęs kalaviją, pervėrė apaštalą sakydamas: „Aš atkeršysiu už savo dievo įžeidimą.“ Karalius ir Karisijus pabėgo matydami, kad liaudis nori atkeršyti už apaštalą ir gyvą sudeginti vyriausiąjį žynį. Krikščionys paėmė apaštalo kūną ir garbingai palaidojo.
Po ilgo laiko, apie 230 Viešpaties metus, apaštalo kūnas buvo perkeltas į Edesos miestą (kuris seniau vadinosi Rages), imperatoriui Aleksandrui tai padarius sirų prašymu. Tame mieste joks eretikas, joks žydas, joks pagonis negali gyventi, ir joks tironas negali ten pakenkti, po to, kai to miesto karalius Abagaras nusipelnė gauti laišką, parašytą paties Išgelbėtojo ranka. Jei kokia tauta sukyla prieš tą miestą, pakrikštytas vaikas, stovėdamas ant vartų, perskaito tą laišką, ir tą dieną tiek dėl Išgelbėtojo rašto, tiek dėl apaštalo Tomo nuopelnų priešai arba pabėga, arba susitaiko.
Izidorius knygoje apie šventųjų gyvenimą ir mirtį taip sako apie šį apaštalą: „Tomas, Kristaus mokinys ir panašus į Išgelbėtoją, buvo netikintis girdėdamas, bet tikintis matydamas. Jis skelbė Evangeliją partams, medams, persams, hircanams ir baktrams, ir, įžengęs į rytų kraštus bei prasiskverbęs į tautų vidų, ten vykdė savo pamokslavimą iki pat savo kančios. Jis mirė pervertas ietimis.“ Tai sako Izidorius. Auksaburnis taip pat sako, kad kai Tomas atvyko į Trijų Karalių (Magų), kurie buvo atėję pagarbinti Kristaus, kraštą, juos pakrikštijo, ir jie tapo krikščionių tikėjimo pagalbininkais.
VI SKYRIUS
Apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą pagal kūną
Apie šventes, kurios pasitaiko laiku, kuris iš dalies priklauso susitaikymo laikui, o iš dalies piligrimystės laikui.
Aptarus šventes, kurios pasitaiko atsinaujinimo laiku (kuris prasidėjo nuo Mozės ir pranašų ir tęsėsi iki Kristaus atėjimo kūne, ir kurį Bažnyčia vaizduoja nuo Advento iki Viešpaties gimimo imtinai), toliau kalbama apie šventes, kurios pasitaiko laiku, kuris iš dalies priklauso susitaikymo, o iš dalies piligrimystės laikui. Šį laiką Bažnyčia vaizduoja nuo Kalėdų iki Septuagazimos, kaip buvo pasakyta prologe.
Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimas pagal kūną, kaip kai kurie sako, įvyko praėjus 5228 metams nuo Adomo, arba, pasak kitų, 6000 metų, arba, pagal Euzebijų Cezarietį jo Kronikoje, 5900 metų, imperatoriaus Oktaviano laikais. O 6000 metų skaičiavimas buvo sugalvotas Metodijaus veikiau mistine nei chronologine prasme.
Dievo Sūnui atėjus kūne, visas pasaulis džiaugėsi tokia taika, kad vienas romėnų imperatorius taikiai valdė visą pasaulį. Jis buvo vadinamas Oktavianu (pagal pirmąjį vardą), Cezariu (pagal Julijų Cezarį, kurio sūnėnas buvo), Augustu (pagal valstybės padidinimą), Imperatoriumi (pagal orumo garbę); jis pirmasis buvo pažymėtas šiuo vardu, kad skirtųsi nuo kitų karalių. Nes kaip (Kristus) norėjo gimti, kad suteiktų mums laiko taiką ir amžinybės taiką, taip norėjo, kad Jo gimimą nušviestų laiko taika.
Taigi Cezaris Augustas, valdydamas visą pasaulį, norėjo sužinoti, kiek provincijų, kiek miestų, kiek tvirtrovių, kiek kaimų, kiek žmonių yra visame pasaulyje. Jis įsakė, kaip sakoma „Scholastinėse istorijose“, kad visi žmonės eitų į miestą, iš kurio buvo kilę, ir kiekvienas, atiduodamas sidabrinį denarą (kuris buvo vertas dešimties įprastų monetų, todėl ir vadinosi denaras) provincijos valdytojui, pasiskelbtų esąs pavaldus Romos imperijai. Moneta turėjo Cezario atvaizdą ir vardo įrašą.
Tai buvo vadinama profesija (išpažinimu) ir deskripcija (surašymu), bet skirtingais atžvilgiais. Profesija vadinosi todėl, kad kiekvienas, atiduodamas provincijos valdytojui pagalvės mokestį, t. y. tą denarą, dėdavo jį ant savo galvos ir savo lūpomis išpažindavo, kad yra pavaldus Romos imperijai; todėl tai buvo vadinama profesija (išpažinimu), t. y. savo lūpomis išsakymu, ir tai vykdavo visos liaudies akivaizdoje. Deskripcija vadinosi todėl, kad tų, kurie mokėjo pagalvės mokestį, skaičius buvo tiksliai nustatomas ir surašomas.
Šį surašymą pirmasis atliko Sirijos valdytojas Kirinas. Sakoma „pirmasis“, kaip rašoma tose pačiose „Scholastinėse istorijose“, kiek tai liečia Kiriną. Kadangi Judėja laikoma mūsų gyvenamos žemės centru (bamba), buvo numatyta, kad ten prasidėtų, o po to tęstųsi per aplinkines sritis ir kitus valdytojus. Arba sakoma „pirmasis visuotinis“, nes kiti buvo daliniai. Arba galbūt pirmasis – galvų surašymas mieste, atliekamas valdytojo; antrasis – miestų surašymas regione, atliekamas Cezario legato; trečiasis – regionų surašymas mieste (Romoje), Cezario akivaizdoje.
Juozapas, kadangi buvo iš Dovydo giminės, iškeliavo iš Nazareto į Betliejų. Kadangi palaimintajai Marijai artėjo laikas gimdyti, o jis nežinojo apie savo sugrįžimą, pasiėmė ją su savimi ir nusivedė į Betliejų, nenorėdamas Dievo jam patikėto lobio palikti svetimose rankose, bet pats norėdamas jį rūpestingai saugoti.
Kai jie prisiartino prie Betliejaus (kaip liudija brolis Baltramiejus savo kompiliacijoje ir paimta iš Išgelbėtojo vaikystės knygos), palaimintoji Mergelė pamatė dalį žmonių besidžiaugiančių, o dalį – dejuojančių. Angelas jai tai paaiškino sakydamas: „Besidžiaugianti dalis yra pagonių tautos, kurios Abraomo sėkloje gaus amžinąjį palaiminimą. O dejuojanti dalis yra žydų tauta, Dievo atmesta dėl savo nuopelnų (kaltės).“
Kai jie atvyko į Betliejų, kadangi buvo neturtingi ir kadangi visas užeigas buvo užėmę kiti, atvykę tuo pačiu tikslu, jie negalėjo rasti jokios nakvynės. Todėl jie apsistojo bendrame perėjime, kuris (kaip sakoma „Scholastinėse istorijose“) buvo tarp dviejų namų, turėjo stogą ir buvo vadinamas užeiga (arba pastoge), po kuria miestiečiai rinkdavosi pasikalbėti ar pavalgyti laisvadieniais arba slėpdamiesi nuo oro negandų. Ten galbūt Juozapas buvo padaręs ėdžias jaučiui ir asilui, arba, pasak kitų, kaimiečiai, atvykę į turgų, ten rišdavo savo gyvulius, todėl ten buvo įrengtos ėdžios.
Tą pačią sekmadienio naktį, vidurnaktį, palaimintoji Mergelė pagimdė savo Sūnų ir paguldė jį ėdžiose ant šieno. Tą šieną, kaip rašoma „Scholastinėse istorijose“, šventoji Elena vėliau pargabeno į Romą; to šieno jautis ir asilas neėdė.
Reikia pastebėti, kad Kristaus gimimas įvyko stebuklingai: tiek iš gimdytojos pusės, tiek iš gimusiojo pusės, tiek iš gimimo būdo pusės.
Iš gimdytojos pusės – nes ji buvo mergelė prieš gimdymą ir mergelė po gimdymo. Tai, kad ji pagimdė likdama mergele, buvo parodyta penkiais būdais.
Pirma, per Izaijo pranašystę (7 sk.): „Štai mergelė pradės ir t.t.“
Antra, per provaizdį: tai buvo pavaizduota Aarono lazda, kuri sužaliavo be jokių žmogaus pastangų, ir Ezechielio vartais, kurie visada liko uždaryti.
Trečia, per globą: Juozapas, ją saugodamas, tapo jos skaistybės liudininku.
Ketvirta, per patyrimą: kai (kaip rašoma Baltramiejaus kompiliacijoje ir atrodo paimta iš Išgelbėtojo vaikystės knygos) palaimintajai Marijai atėjo laikas gimdyti, Juozapas, nors ir neabejojo, kad Dievas gims iš mergelės, vis dėlto laikydamasis krašto papročio pakvietė pribuvėjas, kurių viena vadinosi Zebelė, o kita Salomėja. Zebelė, apžiūrėjusi ir ištyrusi, sušuko radusi, kad pagimdė mergelė. O Salomėja, netikėdama ir norėdama pati patikrinti, tuojau pat patyrė rankos sudžiūvimą; tačiau pasirodžiusio angelo liepta palietė kūdikį ir tuojau pat pasveiko.
Penkta, per akivaizdų stebuklą: Romoje, kaip liudija popiežius Inocentas III, dvylika metų buvo taika, todėl romėnai pastatė nuostabią Taikos šventyklą ir ten pastatė Romulo statulą. Pasiklausę Apolono, kiek ji stovės, gavo atsakymą: „Kol pagimdys mergelė.“ Tai išgirdę jie tarė: „Vadinasi, stovės amžinai.“ Mat jie laikė neįmanomu dalyku, kad kada nors pagimdytų mergelė. Todėl ant šventyklos durų užrašė: „Amžinoji taikos šventykla.“ Tačiau tą pačią naktį, kai Mergelė pagimdė, šventykla sugriuvo iki pamatų, ir ten dabar yra Šventosios Marijos Naujosios bažnyčia.
Antra, gimimas įvyko stebuklingai iš gimusiojo pusės. Mat, kaip sako Bernardas: „Tame pačiame asmenyje stebuklingai susijungė amžina, sena ir nauja: amžina, t. y. dievystė; sena, t. y. kūnas, paveldėtas iš Adomo; nauja, t. y. naujai sukurta siela.“ Taip pat, kaip tas pats (autorius) sako, Dievas padarė tris mišinius arba tris darbus, tokius stebuklingai vienintelius, kad tokių nei buvo, nei daugiau bus. Mat tarpusavyje susijungė Dievas ir žmogus, motina ir mergelė, tikėjimas ir žmogaus širdis.
Pirmasis (junginys) labai nuostabus, nes susijungė molis ir Dievas, didybė ir silpnumas, toks menkumas ir tokskilnumas. Juk nieko nėra kilnesnio už Dievą ir nieko menkesnio už molį.
Antrasis ne mažiau nuostabus. Nuo amžių dar nebuvo girdėta, kad būtų mergelė, kuri pagimdė, ir kad būtų motina, kuri liko mergele.
Trečiasis yra žemesnis už pirmąjį ir antrąjį, bet ne mažiau stiprus. Juk nuostabu, kaip žmogaus širdis patikėjo tais dviem dalykais. Kaip galėjo patikėti, kad Dievas yra žmogus, ir kad ta, kuri pagimdė, liko mergelė. Tai sako Bernardas.
Trečia, gimimas įvyko stebuklingai iš gimimo būdo pusės. Jo gimimas buvo virš gamtos, nes pradėjo mergelė. Virš proto, nes pagimdė Dievą. Virš žmogaus prigimties, nes pagimdė be skausmo. Virš papročio, nes pradėjo iš Šventosios Dvasios; ne iš žmogaus sėklos pagimdė mergelė, bet iš mistinio dvelkimo. Mat Šventoji Dvasia paėmė iš tyriausio ir skaisčiausio mergelės kraujo ir iš jo suformavo tą kūną. Ir taip Dievas parodė ketvirtą stebuklingą būdą sukurti žmogį. Mat, kaip sako Anzelmas, Dievas gali sukurti žmogų keturiais būdais: be vyro ir moters (kaip sukūrė Adomą), iš vyro be moters (kaip sukūrė Ievą), iš vyro ir moters (kaip rodo bendras patyrimas), ir iš moters be vyro (kaip šiandien stebuklingai įvyko).
Antra, tas gimimas buvo parodytas daugybe būdų. Jis buvo parodytas per visas kūrinijos pakopas. Yra kūriniai, kurie tik egzistuoja, kaip grynai kūniški (akmenys); kiti egzistuoja ir gyvena, kaip augalai ir medžiai; kiti egzistuoja, gyvena ir jaučia, kaip gyvūnai; kiti egzistuoja, gyvena, jaučia ir protauja, kaip žmogus; kiti egzistuoja, gyvena, jaučia, protauja ir supranta (intelektualiai), kaip angelas. Per visus šiuos kūrinius šiandien buvo parodytas Kristaus gimimas.
Pirmasis kūrinys, t. y. grynai kūniškas, yra trejopas: nepermatomas, permatomas (skaidrus) ir švytintis.
Pirmiausia tai buvo parodyta per grynai kūnišką nepermatomą kūrinį, pavyzdžiui, per romėnų šventyklos sugriuvimą, kaip parodyta anksčiau, ir per daugelio kitų statulų griuvimą kitose vietose. „Scholastinėje istorijoje“ taip pat skaitoma, kad pranašas Jeremijas, nusileidęs į Egiptą po Godolijo mirties, davė ženklą Egipto karaliams, kad jų stabai sugrius, kai mergelė pagimdys sūnų. Todėl stabų žyniai šventyklos slaptoje vietoje pastatė mergelės, laikančios ant kelių vaiką, atvaizdą ir jį garbino. Karaliui Ptolemajui vėliau paklausus, ką tai reiškia, jie atsakė, kad tai tėvų tradicijos paslaptis, kurią jų protėviai gavo iš švento vyro ir pranašo, ir taip tikėjo būsimais įvykiais.
Antra, per grynai kūnišką permatomą ir skaidrų kūrinį. Mat tą pačią Viešpaties gimimo naktį nakties tamsa pavirto dienos šviesa. Romoje taip pat (kaip liudija Orozijus ir popiežius Inocentas III) vandens šaltinis pavirto aliejumi ir išsiveržęs nutekėjo į Tibro upę, ir visą tą dieną gausiai tekėjo. Mat Sibilė buvo išpranašavusi, kad kai išsiverš aliejaus šaltinis, gims Išgelbėtojas.
Trečia, per grynai kūnišką švytintį kūrinį, t. y. dangaus kūnus. Tą pačią gimimo dieną, pagal senovės pasakojimus (kaip sako Auksaburnis), magams meldžiantis ant vieno kalno, šalia jų pasirodė žvaigždė, kuri turėjo gražiausio vaiko pavidalą, o ant jo galvos spindėjo kryžius. Ji prabilo į magus, liepdama keliauti į Judėją ir ten rasti gimusį vaiką. Tą pačią dieną rytuose pasirodė trys saulės, kurios pamažu susijungė į vieną saulės kūną. Tuo buvo žymima, kad pasauliui artėja vieno ir trejopo Dievo pažinimas, arba kad gimė tas, kuriame trys dalykai – siela, kūnas ir dievystė – susijungė į vieną asmenį. Tačiau „Scholastinėse istorijose“ sakoma, kad trys saulės pasirodė ne pačią gimimo dieną, bet kurį laiką prieš tai, būtent po Julijaus Cezario mirties, ką Euzebijus teigia Kronikoje.
Be to, imperatorius Oktavianas (kaip sako popiežius Inocentas III), pajungęs visą pasaulį Romos valdžiai, taip patiko senatui, kad jie norėjo jį garbinti kaip dievą. Tačiau išmintingas imperatorius, suprasdamas save esant mirtingą, nenorėjo savintis nemirtingumo vardo. Jų raginamas, jis pasišaukė pranašę Sibilę, norėdamas per jos orakulus sužinoti, ar pasaulyje kada nors gims didesnis už jį.
Kai Viešpaties gimimo dieną jis sušaukė tarybą šiuo klausimu, o Sibilė viena imperatoriaus kambaryje užsiėmė orakulais, vidurdienį aplink saulę pasirodė auksinis ratas, o rato viduryje – gražiausia mergelė, laikanti vaiką ant kelių. Tada Sibilė tai parodė Cezariui. Imperatoriui labai stebintis šiuo regėjimu, jis išgirdo balsą sakantį: „Tai yra dangaus altorius.“ Sibilė jam tarė: „Šis vaikas yra didesnis už tave, todėl garbink jį.“ Tas kambarys buvo pašvęstas Šventosios Marijos garbei, todėl iki šiol vadinamas Šventosios Marijos Dangaus Altoriumi (Ara Coeli).
Supratęs, kad šis vaikas didesnis už jį, imperatorius paaukojo jam smilkalų ir atsisakė ateityje būti vadinamas dievu. Apie tai Orozijus sako taip: „Oktaviano laikais, apie trečią valandą, staiga giedrame, tyrame ir ramiame danguje ratas, panašus į kažkokį dangišką lanką, apjuosė saulę, tarytum ateitų tas, kuris vienas sukūrė ir valdo pačią saulę ir visą pasaulį.“ Tai sako Orozijus. Tą patį sako Eutropijus.
Istorikas Timotiejus taip pat pasakoja radęs senose romėnų istorijose, kad Oktavianas 35-aisiais savo karaliavimo metais užlipo į Kapitolijų ir rūpestingai klausė dievų, kas po jo valdys valstybę, ir išgirdo balsą sakantį: „Dangiškas vaikas iš gyvojo Dievo, gimęs be laiko, netrukus gims iš nekaltos mergelės Dievas-žmogus be dėmės.“ Tai išgirdęs, jis ten pastatė aukurą ir užrašė tokį titulą: „Tai gyvojo Dievo Sūnaus aukuras.“
Antra, tai buvo parodyta ir apreikšta per kūrinį, kuris egzistuoja ir gyvena, t. y. augalus ir medžius. Mat tą naktį (kaip Baltramiejus pasakoja savo kompiliacijoje) Engadžio vynuogynai, vedantys balzamą, pražydo, davė vaisių ir išskyrė syvus.
Trečia, per kūrinį, kuris egzistuoja, gyvena ir jaučia, t. y. gyvūnus. Juozapas, keliaudamas į Betliejų su nėščia Marija, vedėsi jautį (galbūt norėdamas jį parduoti ir sumokėti mokestį už save ir mergelę, o iš likučio pragyventi) ir asilą (galbūt kad mergelė ant jo jautų). Jautis ir asilas, stebuklingai atpažinę Viešpatį, suklupę ant kelių Jį pagarbino. Taip pat kelias dienas prieš Kristaus gimimą (kaip sako Euzebijus Kronikoje), kai jaučiai arė, jie prabilo artojams: „Žmonės išnyks, derlius pražus.“
Ketvirta, per kūrinį, kuris egzistuoja, gyvena, jaučia ir protauja, t. y. žmogų, pavyzdžiui, piemenis. Tą valandą piemenys budėjo prie savo bandos, kaip buvo įpratę daryti du kartus per metus – ilgiausiomis ir trumpiausiomis metų naktimis. Senovėje pagonys turėjo paprotį abiejų saulėgrįžų metu (vasaros – apie Jono Krikštytojo šventę, ir žiemos – apie Viešpaties gimimą) budėti naktį, garbindami saulę; galbūt šis paprotys dėl bendro gyvenimo buvo prigijęs ir tarp žydų. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, pranešė, kad gimė Išgelbėtojas, ir davė ženklą, kaip Jį rasti. Su juo pasirodė daugybė angelų, giedančių: „Garbė Dievui aukštybėse ir t.t.“ Piemenys atėję rado viską taip, kaip angelas buvo sakęs.
Taip pat tai buvo apreikšta per Cezarį Augustą, kuris tada išleido įsakymą, kad niekas nedrįstų jo vadinti dievu, kaip liudija Orozijus. Galbūt pamatęs tą regėjimą aplink saulę, kartu prisiminęs šventyklos griuvimą ir aliejaus šaltinį, ir supratęs, kad pasaulyje gimė tas, kuris yra didesnis, jis nenorėjo būti vadinamas nei dievu, nei viešpačiu. Kai kuriose kronikose taip pat skaitoma, kad artėjant Viešpaties gimimo dienai, Oktavianas įsakė nutiesti viešuosius kelius visame pasaulyje ir atleido visas skolas romėnams.
Taip pat tai buvo apreikšta per sodomitus, kurie tą naktį visame pasaulyje išmirė, kaip sako Jeronimas apie eilutę: „Jiems užtekėjo šviesa“ – tokia stipri, kad išnaikino visus, pasidavusius tai ydai. Ir tai Kristus padarė tam, kad visus išrautų su šaknimis, jog prigimtyje, kurią Jis prisiėmė, ateityje nebebūtų tokio nešvarumo. Mat, kaip sako Augustinas, matydamas, kad žmogiškojoje prigimtyje vyksta yda prieš prigimtį, Dievas būtų atsisakęs įsikūnyti (jei nebūtų to apvalęs).
Penkta, per kūrinį, kuris egzistuoja, gyvena, jaučia, protauja ir supranta (intelektualiai), t. y. angelą. Angelai paskelbė Kristaus gimimą piemenims, kaip minėta aukščiau.
Trečia, Jo gimimas mums buvo naudingai parodytas.
Pirma, demonų sutrikdymui. Priešas nebegali mumis, kaip anksčiau, viešpatauti. Skaitoma, kad šventasis Hugas, Klini abatas, Viešpaties gimimo vigilijoje pamatė palaimintąją Mergelę, laikančią ant rankų Sūnų ir sakančią: „Atėjo diena, kai atsinaujina pranašų orakulai. Kur dabar priešas, kuris prieš šią dieną viešpatavo žmonėms?“ Į šį balsą velnias iššoko iš žemės, kad pasityčiotų iš Valdovės žodžių, bet nedorybė pati sau pamelavo, nes kai jis apėjo brolių patalpas, jį atstūmė pamaldumas iš koplyčios, skaitymas iš refektoriumo, prasti guoliai iš miegamojo, kantrybė iš kapitulos.
Petro Garbingojo (iš Klini) knygoje taip pat skaitoma, kad Viešpaties gimimo vigilijoje šventajam Hugui, Klini abatui, pasirodė palaimintoji Mergelė, laikanti Sūnų ant kelių ir su juo žaidžianti, ir sakė: „Žinai, Motina, kad Bažnyčia su dideliu šlovinimo džiaugsmu švenčia mano gimimo dieną; ir kur dabar velnio galybė, ką jis gali pasakyti ar padaryti?“ Tada atrodė, kad velnias kyla iš žemės ir sako: „Nors į bažnyčią, kur vyksta tavo šlovinimas, įeiti negaliu, tačiau įeisiu į kapitulą, miegamąjį ir refektoriumą.“ Bandydamas tai padaryti, jis rado kapitulos duris jam, storam, per siauras; miegamojo duris jam, išdidžiam, per žemas; refektoriumo duris užsklęstas kliūtimis, t. y. tarnaujančiųjų meile, godumu klausytis skaitinių ir valgio bei gėrimo santūrumu. Taip sugėdintas jis pranyko.
Antra, atleidimo išmeldimui. Vienoje pavyzdžių knygoje skaitoma, kad viena palaida moteris, galiausiai atsitokėjusi, neteko vilties gauti atleidimą. Galvodama apie teismą, ji laikė save verta pragaro; galvodama apie dangų, laikė save nešvaria; galvodama apie kančią, laikė save nedėkinga. Tačiau pagalvojusi, kad vaikai lengvai permaldaujami, ji maldavo Kristų per Jo vaikystę ir nusipelnė išgirsti balsą apie savo atleidimą.
Trečia, ligų gydymui. Apie šią gimimo naudą Bernardas sako: „Žmonių giminė serga trejopa liga: pradžioje, viduryje ir pabaigoje, t. y. gimime, gyvenime ir mirtyje. Gimimas buvo nešvarus, gyvenimas iškrypęs, mirtis pavojinga. Atėjo Kristus ir prieš šią trejopą ligą atnešė trejopą vaistą. Jis gimė, gyveno ir mirė. Jo gimimas apvalė mūsų gimimą, Jo gyvenimas pamokė mūsąjį, Jo mirtis sunaikino mūsąją.“ Tai sako Bernardas.
Ketvirta, mūsų puikybės nužeminimui. Todėl Augustinas sako, kad Dievo Sūnaus nuolankumas, kurį Jis mums parodė įsikūnijime, buvo mums pavyzdys, sakramentas ir vaistas. Pavyzdys – tinkamiausias, kad žmogus sektų (tuo, kas) aukšta; sakramentas, kuriuo būtų atrištas mūsų nuodėmės ryšys; ir aukščiausias vaistas, kuriuo būtų gydomas mūsų puikybės patinimas. Tai sako Augustinas. Mat pirmojo žmogaus puikybė buvo išgydyta Kristaus nuolankumu.
Reikia pastebėti, kad Išgelbėtojo nuolankumas tinkamai atitinka išdaviko (pirmojo žmogaus) puikybę. Pirmojo žmogaus puikybė buvo prieš Dievą, iki Dievo ir virš Dievo. Buvo prieš Dievą, nes buvo prieš Jo įsakymą, kuriuo Jis liepė nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Buvo taip pat iki Dievo, nes siekė dievystės, tikėdamas tuo, ką sakė velnias: „Būsite kaip dievai.“ Buvo ir virš Dievo, kaip sako Anzelmas, norint to, ko Dievas nenorėjo, kad jis norėtų. Tada jis savo valią iškėlė virš Dievo valios.
O Dievo Sūnus, pasak Jono Damaskiečio, nusižemino dėl žmonių, ne prieš žmones, iki žmonių ir virš žmonių. Dėl žmonių – dėl jų naudos ir išganymo; iki žmonių – per panašų gimimo būdą; virš žmonių – per nepanašų gimimo būdą. Mat Jo gimimas tam tikru atžvilgiu buvo panašus į mus, nes gimė iš moters ir atėjo į pasaulį pro tuos pačius vartus; bet tam tikru atžvilgiu nepanašus, nes gimė iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos.
VII SKYRIUS
Apie šventąją Anastaziją
Anastazija kildinama iš ana, kas reiškia „aukštyn“, ir stasis, kas reiškia „stovėjimas“ arba „būsena“, nes ji pakilo (stovėjo aukštyn) nuo ydų ir nuodėmių prie dorybių.
Anastazija, labai kilminga romietė, iliustraus, bet pagonio Pretekstato duktė, buvo išmokyta krikščionių tikėjimo savo motinos krikščionės Faustos ir šventojo Chrizogono. Ištekinta už Publijaus, ji, apsimetusi serganti, visada susilaikydavo nuo santykių su juo.
Išgirdęs, kad ji su viena tarnaite, apsirengusi prastais drabužiais, lanko krikščionis kalėjimuose ir aprūpina juos būtiniausiais dalykais, vyras liepė ją griežčiausiai saugoti, net atsisakydamas jai duoti maisto, norėdamas ją taip numarinti, kad galėtų mėgautis jos didžiuliais turtais. Manydama, kad mirs, ji siuntė Chrizogonui skausmingus laiškus, o tas jai atrašydavo guodžiančius. Tuo tarpu jos vyras mirė, ir ji buvo išlaisvinta iš kalėjimo.
Ji turėjo tris labai gražias tarnaites seseris: viena vadinosi Agapė, kita Chionija, trečia Irena. Kadangi jos buvo krikščionės ir niekaip nepakluso prefekto įsakymams, jis uždarė jas kambaryje, kur buvo laikomi virtuvės reikmenys. Prefektas, užsidegęs aistra joms, nuėjo pas jas, norėdamas patenkinti savo geismą. Apimtas pamišimo, manydamas, kad liečia mergeles, jis glėbesčiavo ir bučiavo puodus, keptuves, katilus ir panašius daiktus. Taip pasisotinęs, jis išėjo į lauką visiškai juodas, bjaurus ir suplyšusiais drabužiais.
Tarnai, laukę jo prie durų, pamatę jį tokį ir manydami, kad jis virto demonu, primušė jį rykštėmis ir pabėgę paliko vieną. Kai jis ėjo pas imperatorių pasiskųsti, vieni jį mušė lazdomis, kiti mėtė į jį purvą ir dulkes, manydami, kad jis išprotėjo. Jo akys buvo aptemdytos, kad nematytų savęs tokio bjauraus. Todėl jis labai stebėjosi, kodėl visi tyčiojasi iš to, kurį buvo įpratę taip gerbti. Jam atrodė, kad jis ir visi kiti apsirengę baltais drabužiais.
Galiausiai iš kitų sužinojęs, kad atrodo bjauriai, ir manydamas, kad merginos jam tai padarė burtais, liepė jas išrengti savo akivaizdoje, kad bent nuogas pamatytų. Bet tuojau pat jų drabužiai taip prilipo prie kūnų, kad niekaip negalėjo būti nuvilkti. Prefektas iš nuostabos užmigo ir taip knarkė, kad net daužomas negalėjo būti pažadintas. Galiausiai mergelės buvo vainikuotos kankinyste.
Anastazija imperatoriaus buvo atiduota vienam prefektui, kad jei priverstų ją aukoti, vėliau galėtų ją vesti. Kai jis įsivedė ją į miegamąjį ir norėjo apkabinti, tuojau pat apako. Nuėjęs pas savo dievus klausė, ar gali pasveikti. Jie atsakė: „Kadangi nuliūdinai šventąją Anastaziją, esi atiduotas mums ir nuo šiol amžinai būsi kankinamas su mumis pragare.“ Grįždamas namo, jis mirė tarnų rankose.
Tada Anastazija buvo atiduota kitam prefektui, kad laikytų ją kalėjime. Išgirdęs, kad ji turi begalę turtų, jis slapta jai tarė: „Anastazija, jei nori būti krikščionė, daryk tai, ką liepė tavo Viešpats. Juk jis liepė: ‘Kas neatsižadės visko, ką turi ir t.t.’ Taigi viską, ką turi, atiduok man ir eik kur nori, ir būsi tikra krikščionė.“ Ji atsakė: „Mano Dievas liepė: ‘Parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams’, o ne turtuoliams. Kadangi tu esi turtingas, duočiau prieš Dievo įsakymą, jei ką nors tau duočiau.“
Tada Anastazija buvo įmesta į baisų kalėjimą mirti badu, bet šventoji Teodora, kuri jau buvo vainikuota kankinyste, du mėnesius ją maitino dangišku maistu. Galiausiai su dviem šimtais mergelių ji buvo nuplukdyta į Palmarijos salas, kur daugelis dėl Kristaus vardo buvo ištremti. Po kelių dienų prefektas visus pasišaukė ir Anastaziją, pririštą prie stulpų, sudegino ugnyje, o kitus nužudė įvairiomis bausmėmis. Tarp jų buvo vienas, kuris daug kartų dėl Kristaus buvo apiplėštas, netekęs daugybės turtų, ir visada sakydavo: „Bent Kristaus iš manęs neatimsite.“ Apolonija šventosios Anastazijos kūną garbingai palaidojo sode, pastačiusi ten bažnyčią. Ji kentėjo valdant Diokletianui, kurio valdymas prasidėjo apie 287 Viešpaties metus.
VIII SKYRIUS
Apie šventąjį Steponą
Steponas (Stephanos) graikiškai, lotyniškai reiškia „vainikas“, o hebrajiškai – „norma“ (taisyklė/pavyzdys).
Jis buvo vainikas, t. y. kankinių pradžia Naujajame Testamente, kaip Abelis Senajame. Jis taip pat buvo norma, t. y. pavyzdys ir taisyklė kitiems, kaip kentėti dėl Kristaus, kaip teisingai elgtis ir gyventi, arba kaip melstis už priešus.
Arba Steponas (Stephanus) vadinamas tarsi strenue fans (uoliai kalbantis), kas matyti iš jo pamokslo ir puikaus Dievo žodžio skelbimo.
Arba Steponas vadinamas tarsi strenue stans (uoliai stovintis) arba fans anus (kalbantis senėms), t. y. uoliai arba pagirtinai stovintis (tarnaujantis), mokantis ir vadovaujantis senėms, t. y. našlėms, kurioms vadovauti jį paskyrė apaštalai (kurios pažodžiui buvo senės).
Taigi jis yra vainikas dėl kankinystės pradžios, norma dėl kentėjimo ir gero gyvenimo pavyzdžio, uoliai kalbantis dėl puikaus pamokslavimo, uoliai stovintis dėl pagirtino našlių mokymo.
Steponas buvo vienas iš septynių diakonų, apaštalų įšventintų tarnystei. Gausėjant mokinių skaičiui, graikiškai kalbantys (krikščionys) ėmė murmėti prieš hebrajiškai kalbančius, kad jų našlės buvo apleistos kasdieniame aprūpinime. Šio murmėjimo priežastis gali būti suprantama dvejopai: arba kad jų našlės nebuvo priimamos į tarnystę, arba kad jos buvo labiau apkrautos kasdieniu darbu nei kitos. Mat apaštalai, kad galėtų laisviau atsidėti pamokslavimui, patikėjo našlėms patarnavimą.
Matydami kilusį murmėjimą dėl našlių administravimo ir norėdami jį numalšinti, apaštalai sušaukė visą daugybę ir tarė: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų.“ Glosa: Nes sielos valgiai geresni už kūno vaišes. „Todėl, broliai, išsirinkite iš savo tarpo septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Šventosios Dvasios ir išminties, kuriuos paskirsime šiam darbui.“ Glosa: Kad patarnautų arba vadovautų patarnaujantiems. „O mes atsidėsime maldai ir pamokslavimui.“ Ši kalba patiko visai liaudžiai ir daugybei. Jie išsirinko septynis, iš kurių palaimintasis Steponas buvo pirmas ir vyriausias, atvedė juos pas apaštalus, ir šie uždėjo ant jų rankas.
Steponas, pilnas malonės ir stiprybės, darė stebuklus ir ženklus liaudyje. Žydai, jam pavydėdami ir norėdami jį nugalėti bei įveikti, puolė jį trimis būdais: ginčais, liudytojų statymu ir kankinimų taikymu. Tačiau jis nugalėjo besiginčijančius, įveikė melagingus liudytojus ir triumfavo prieš savo kankintojus. Kiekvienoje kovoje jam buvo suteikta pagalba iš dangaus. Pirmojoje jam buvo duota Šventoji Dvasia, kuri teikė išmintį. Antrojoje – angelo veidas, kuris išgąsdino melagingus liudytojus. Trečiojoje buvo matomas Kristus, pasiruošęs padėti, kuris sustiprino kankinį. Kiekvienoje kovoje istorija pateikia tris dalykus: pradėtą kovą, suteiktą pagalbą ir pasiektą triumfą. Trumpai peržvelgę istoriją, galėsime visa tai pamatyti.
Taigi, kai palaimintasis Steponas darė daug ženklų ir dažnai pamokslavo liaudžiai, žydai pavydėdami pradėjo su juo pirmąją kovą, norėdami jį nugalėti ginčais. Pakilo kai kurie iš vadinamosios Libertinų (iš regiono taip vadinamų, arba libertinų, t. y. atleistinių sūnų) sinagogos. Libertinai vadinami atleistinių sūnūs, t. y. tų, kurie buvo paleisti iš vergovės ir apdovanoti laisve. Taigi jie buvo iš vergų giminės, kurie pirmieji pasipriešino tikėjimui. Taip pat iš Kirėnės (Kireniečių), Aleksandrijos, Kilikijos ir Azijos, ginčydamiesi su Steponu. Štai kova.
Po to pridedamas triumfas: „Jie negalėjo atsispirti išminčiai.“ Galiausiai nurodoma pagalba: „…ir Dvasiai, kuri kalbėjo.“
Matydami, kad tokiu kovos būdu negali jo nugalėti, jie klastingai ėmėsi antro būdo – nugalėti jį melagingais liudytojais. Jie papirko du melagingus liudytojus, kad šie apkaltintų jį keturguba piktžodžiavimu. Atvedę jį į tarybą, melagingi liudytojai kaltino jį keturiais dalykais: piktžodžiavimu prieš Dievą, prieš Mozę, prieš Įstatymą ir prieš Padangtę arba Šventyklą. Štai kova.
„Ir visi, sėdintys taryboje, įdėmiai žiūrėdami į jį, matė jo veidą tarytum angelo veidą.“ Štai pagalba.
Po to pateikiama šios antrosios kovos pergalė, kai melagingi liudytojai paneigiami dėl visų šių dalykų. Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tikrai taip yra?“ Tada palaimintasis Steponas iš eilės pasiteisino dėl tų keturių dalykų, kuriais jį kaltino melagingi liudytojai.
Pirmiausia jis pasiteisino dėl piktžodžiavimo prieš Dievą, sakydamas, kad Dievas, kuris kalbėjo tėvams ir pranašams, yra Garbės Dievas. Čia jis Dievą pagyrė trejopai, nes šį žodį galima suprasti trejopai: „Garbės Dievas“ – t. y. suteikiantis garbę (2 Karalių: „Kas mane pagerbs, tą aš pašlovinsiu“); arba „Garbės Dievas“ – t. y. turintis savyje garbę (Patarlių 8: „Su manimi yra turtai ir garbė“); arba „Garbės Dievas“ – t. y. Dievas, kuriam kūrinija privalo teikti garbę (t. y. amžių Karaliui, nemirtingajam ir t.t.). Taigi jis giria Dievą trejopai: kad Jis yra garbingas, pašlovintas ir vertas šlovinimo.
Toliau jis pasiteisina dėl antrojo piktžodžiavimo prieš Mozę, jį daugopai girdamas. Giria jį ypač dėl trijų dalykų: dėl uolumo karščio (kad užmušė mušantį egiptietį), dėl stebuklų darymo (kuriuos darė Egipte ir dykumoje) ir dėl Dievo artumo (nes daug kartų buvo rastas kalbantis su Dievu).
Vėliau jis pasiteisina dėl trečiojo piktžodžiavimo, kuris buvo prieš Įstatymą, girdamas jį trejopai: dėl davėjo (kuris buvo Dievas), dėl tarpininko (kuris buvo toks didis Mozė) ir dėl tikslo (nes teikia gyvybę).
Galiausiai jis pradėjo teisintis dėl ketvirtojo piktžodžiavimo, kuris buvo prieš Padangtę ir Šventyklą, girdamas Padangtę ketveriopai: kad ji buvo Dievo įsakyta, parodyta regėjime kaip padaryti, Mozės užbaigta ir turėjo liudijimo skrynią. O apie Šventyklą pasakė, kad ji pakeitė Padangtę.
Taip palaimintasis Steponas protingai apsigynė nuo jam mesto nusikaltimo.
Tad žydai, matydami, kad ir šiuo antruoju būdu negali jo nugalėti, imasi trečiojo būdo ir pradeda trečią kovą – bent jau kankinimais ir bausmėmis jį nugalėti. Palaimintasis Steponas, tai matydamas ir norėdamas laikytis Viešpaties įsakymo dėl broliško pataisymo, bandė juos pataisyti ir sulaikyti nuo tokio pykčio trimis būdais: gėda, baime ir meile.
Pirmiausia gėda, prikaišiodamas jiems širdies kietumą ir šventųjų žudymą. „Jūs kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs visada priešinatės Šventajai Dvasiai, kaip jūsų tėvai, taip ir jūs. Kurio pranašo jūsų tėvai nepersekiojo? Jie užmušė tuos, kurie pranašavo Teisiojo atėjimą.“ Čia, kaip sako Glosa, jis nurodo tris jų pykčio laipsnius. Pirmas: priešinosi Šventajai Dvasiai. Antras: persekiojo pranašus. Trečias: augant pykčiui, juos užmušė. Tačiau kadangi jie turėjo kekšės kaktą (buvo begėdžiai) ir nemokėjo raudonuoti, jie nesiliovė nuo savo pykčio. Priešingai, tai girdėdami jie tūžo savo širdyse ir griežė ant jo dantimis.
Tada jis taisė juos baime, būtent tuo, kad pareiškė matąs Jėzų, stovintį Dievo dešinėje, tarsi pasiruošusį jam padėti ir pasmerkti priešininkus. „Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir pamatė Dievo šlovę ir tarė: ‘Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo galybės dešinėje.’“
Nors jis juos taisė gėda ir baime, jie vis tiek nesiliovė, bet tapo blogesni nei anksčiau. Šaukdami dideliu balsu jie užsikimšo ausis (Glosa: kad negirdėtų piktžodžiavimo), vieningai puolė jį ir, išvarę už miesto, užmėtė akmenimis. Tuo jie manė elgiąsi pagal Įstatymą, kuris liepė piktžodžiautoją užmėtyti akmenimis už stovyklos. Tie du melagingi liudytojai, kurie pagal Įstatymą („Liudytojų ranka pirmoji mes akmenį“) turėjo mesti pirmąjį akmenį, pasidėjo savo drabužius (kad nesusiteptų prisiliesdami arba kad būtų laisvesni mėtyti) prie kojų jaunuolio, vardu Saulius (kuris vėliau buvo pavadintas Pauliumi). Jis, saugodamas mėtytojų drabužius ir darydamas juos laisvesnius mėtyti, tarsi visų rankomis mėtė akmenis.
Kadangi jis negalėjo jų sulaikyti nuo tokio didelio nusikaltimo nei gėda, nei baime, panaudojo trečią būdą, kad bent meile juos sutramdytų. Argi nebuvo didi meilė, kurią jis jiems parodė, kai meldėsi už save ir už juos? Už save meldėsi, kad jo kančia neprailgtų ir jie netaptų kalti dėl didesnio nusikaltimo; už juos meldėsi, kad jiems tai nebūtų įskaityta kaip nuodėmė. „Jie mėtė akmenis į Steponą, kuris šaukėsi ir sakė: ‘Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią.’ Atsiklaupęs jis sušuko galingu balsu: ‘Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės, nes jie nežino, ką daro.’“
Pažiūrėk į nuostabią meilę: melsdamasis už save jis stovėjo, melsdamasis už savo žudikus – atsiklaupė, tarytum labiau trokštų, kad būtų išklausyta malda už juos, negu ta, kurią kalbėjo už save. Už juos jis atsiklaupė veikiau nei už save, nes, kaip sako Glosa, „kurių didesnė nedorybė, tiems reikėjo didesnio maldavimo vaisto.“
Tuo kankinys pasekė Kristumi, kuris savo kančioje meldėsi už save sakydamas: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“, ir už savo kryžiuotojus sakydamas: „Tėve, atleisk jiems ir t.t.“
„Tai pasakęs, jis užmigo Viešpatyje.“ Glosa: gražiai pasakyta „užmigo“, o ne „mirė“, nes paaukojo meilės auką ir užmigo su prisikėlimo viltimi. Stepono užmėtymas akmenimis įvyko tais pačiais metais, kai Viešpats įžengė į dangų, kito mėnesio – rugpjūčio – trečią dieną.
Šventasis Gamalielis ir Nikodemas, kurie žydų tarybose visada užtardavo krikščionis, palaidojo jį paties Gamalielio lauke ir surengė jam didelį gedulą. Kilo didelis krikščionių persekiojimas Jeruzalėje, nes nužudžius palaimintąjį Steponą, vieną iš vadovų, jie pradėjo žiauriai persekioti kitus, taip kad visi krikščionys, išskyrus apaštalus (kurie buvo stipresni už kitus), išsisklaidė po visą Judėjos provinciją, kaip Viešpats jiems buvo įsakęs: „Jei jus persekios viename mieste, bėkite į kitą.“
Garsusis daktaras Augustinas pasakoja, kad palaimintasis Steponas garsėjo nesuskaičiuojamais stebuklais: savo nuopelnais prikėlė šešis mirusius ir išgydė daugelį nuo įvairių ligų. Be šių, jis pasakoja ir kitus stebuklus, vertus atminimo. Jis sako, kad gėlės, padėtos ant šventojo Stepono altoriaus, o vėliau uždėtos ant ligonių, tapo vaistu daugeliui sergančiųjų; taip pat drabužiai, paimti nuo jo altoriaus ir uždėti ant ligonių. Mat, kaip jis sako knygos „Apie Dievo miestą“ XXII knygoje, gėlės, paimtos nuo altoriaus, buvo uždėtos ant vienos aklos moters akių, ir ji tuojau pat atgavo regėjimą.
Toje pačioje knygoje jis pasakoja, kad vienas miesto didžiūnas, vardu Marcialis, buvo netikintis ir niekaip nenorėjo atsiversti, nors sunkiai sirgo. Jo žentas, labai tikintis, nuėjo į šventojo Stepono bažnyčią, paėmė gėlių, buvusių ant altoriaus, ir slapčia padėjo jas po savo uošvio galva. Kai šis pamiegojo ant jų, tuojau prieš aušrą sušuko, kad pasiųstų pas vyskupą. Kadangi vyskupo nebuvo, atėjo kunigas ir jį, pasakiusį, kad tiki, pakrikštijo. Kol gyveno, jis visada maldoje kartojo šį žodį: „Kristau, priimk mano dvasią“, nors nežinojo, kad tai paskutiniai palaimintojo Stepono žodžiai.
Ten pat pasakojamas kitas panašus stebuklas. Viena matrona, vardu Petronija, ilgai kankinosi sunkia liga ir, išbandžiusi daugybę vaistų, nepajuto jokio pagerėjimo. Galiausiai pasitarė su vienu žydu, kuris davė jai žiedą su tam tikru akmeniu, kad ji tuo žiedu, pririštu virvele, apsijuostų nuogą kūną ir iš jo galios gautų sveikatą. Bet pamačiusi, kad tai jai nieko nepadeda, ji nuskubėjo į pirmokankinio bažnyčią ir karštai meldė palaimintąjį Steponą sveikatos. Staiga virvelei neatsirišus ir žiedui likus sveikam, žiedas nukrito ant žemės, ir ji tuojau pasijuto visiškai pasveikusi.
Ten pat pasakojamas dar vienas ne mažiau nuostabus stebuklas. Kapadokijos Cezarėjoje buvo viena kilminga matrona, netekusi vyro paguodos, bet apsupta gausaus būrio vaikų (sakoma, kad ji turėjo dešimt vaikų: septynis sūnus ir tris dukteris). Kartą motina, įžeista jų, prakeikė savo vaikus. Staiga dieviškas kerštas sekė motinos prakeiksmą, ir visi buvo ištikti panašios ir baisios bausmės. Visiems ėmė baisiai drebėti visi nariai. Dėl to jie labai sielojosi ir, negalėdami pakelti bendrapiliečių žvilgsnių, ėmė klajoti po visą pasaulį; kur tik eidavo, atkreipdavo į save visų dėmesį.
Du iš jų, brolis ir sesuo, Paulius ir Paladija, atvyko į Hiponą ir papasakojo pačiam Augustinui, tuometiniam vyskupui, kas jiems nutiko. Likus penkiolikai dienų iki Velykų, jie lankė palaimintojo Stepono bažnyčią ir daugybe maldų prašė jo sveikatos. Velykų dieną, esant gausiai miniai žmonių, vienas iš jų, Paulius, staiga įėjo į presbiteriją (už grotelių), su dideliu tikėjimu ir pagarba parpuolė prieš altorių melsdamasis. Aplinkiniams laukiant, kuo tai baigsis, jis staiga atsistojo sveikas, visiškai išsivadavęs iš kūno drebėjimo. Kai jis buvo atvestas pas Augustiną, šis pristatė jį liaudžiai ir pažadėjo kitą dieną perskaityti knygelę su jo pasakojimu.
Kai jis taip kalbėjo liaudžiai, o jo sesuo ten pat stovėjo drebėdama visu kūnu, ji pakilo iš minios, įėjo į palaimintojo Stepono presbiteriją ir tuojau pat, tarytum užmigusi, staiga atsikėlė sveika. Ji taip pat išvedama į vidurį, ir už abiejų pasveikimą reiškiama didžiulė padėka Dievui ir palaimintajam Steponui.
Orozijus, grįždamas nuo Jeronimo pas Augustiną, pargabeno kai kurias šventojo Stepono relikvijas, prie kurių įvyko minėti ir daugelis kitų stebuklų.
Reikia pastebėti, kad palaimintasis Steponas ne šią dieną kentėjo, bet tą dieną, kaip sakoma, kai švenčiamas jo radimas. Kodėl šventės buvo sukeistos, bus pasakyta kalbant apie radimą. Dabar pakaks pasakyti tiek, kad Bažnyčia dėl dviejų priežasčių norėjo taip sutvarkyti šias tris šventes, kurios eina po Kalėdų.
Pirma priežastis: kad prie Kristaus, Sužadėtinio ir Galvos, prisijungtų visi Jo palydovai. Kristus, Bažnyčios Sužadėtinis, gimęs į šį pasaulį, prijungė prie savęs tris palydovus, apie kuriuos sakoma Giesmių Giesmėje: „Mano mylimasis baltas ir rausvas, išrinktas iš tūkstančių.“ Baltas – dėl Jono Evangelisto, brangaus išpažinėjo; rausvas – dėl Stepono pirmokankinio; išrinktas iš tūkstančių – dėl nekaltųjų vaikelių būrio.
Antra priežastis: kad Bažnyčia kartu sujungtų visas kankinių rūšis pagal orumo laipsnį. Kristaus gimimas buvo šių kankinysčių priežastis. Yra trejopa kankinystė: viena – valia ir darbu; antra – valia, bet ne darbu; trečia – darbu, bet ne valia. Pirmoji – palaimintajame Stepone, antroji – palaimintajame Jone, trečioji – nekaltuosiuose vaikeliuose.
IX SKYRIUS
Apie šventąjį Joną apaštalą ir evangelistą
Jonas (Johannes) reiškia „Dievo malonė“, arba „kuriame yra malonė“, arba „kuriam dovanota“, arba „kuriam padaryta dovana iš Dievo“. Tuo suprantamos keturios privilegijos, kurios buvo palaimintajame Jone.
Pirma yra ypatinga Kristaus meilė. Mat Kristus jį mylėjo labiau už kitus apaštalus ir rodė didesnius meilės bei artumo ženklus. Todėl jis vadinamas „Dievo malonė“, nes buvo malonus Viešpačiui. Atrodo, kad (Jėzus) jį mylėjo net labiau už Petrą. Bet yra jausmo meilė ir ženklo meilė. Ženklo meilė yra dvejopa: viena pasireiškia artumo rodymu, kita – pareigų (geradarystės) suteikimu. Kiek tai liečia pirmąjį (jausmą), Jis abu mylėjo vienodai; kiek liečia antrąjį (artumą) – labiau Joną; kiek liečia trečiąjį (pareigas) – labiau Petrą.
Antra yra kūno nekaltumas, nes jis Viešpaties buvo išrinktas mergelė; todėl sakoma „kuriame yra malonė“. Jame buvo skaistybės malonė, todėl norėdamas vesti, jis buvo pašauktas Viešpaties tiesiai iš vestuvių.
Trečia yra paslapčių apreiškimas. Todėl sakoma „kuriam dovanota“. Jam buvo dovanota pažinti daugelį slaptų ir gilių dalykų, tokių kaip Žodžio dievystė ir pasaulio pabaiga.
Ketvirta yra Dievo Motinos pavedimas, todėl sakoma „kuriam padaryta dovana“. Didžiausia dovana iš Viešpaties jam buvo suteikta tada, kai Dievo Motina buvo atiduota jo globai. Jo gyvenimą aprašė Mileto vyskupas Melitas (Laodikietis), o Izidorius knygoje apie šventųjų tėvų gimimą, gyvenimą ir mirtį sutrumpino.
Jonas, apaštalas ir evangelistas, Viešpaties mylimas ir išrinktas mergelė, po Sekminių, apaštalams išsiskirsčius, išvyko į Aziją, kur įkūrė daug bažnyčių. Imperatorius Domicianas, apie tai sužinojęs, pasikvietė jį ir liepė įmesti į statinę verdančio aliejaus prie Lotynų vartų. Tačiau jis iš ten išėjo nesužeistas, lygiai kaip buvo svetimas kūno sugedimui.
Imperatorius, matydamas, kad jis ir toliau nenustoja pamokslauti, ištrėmė jį į Patmo salą, kur gyvendamas vienas jis parašė Apokalipsę. Tais pačiais metais imperatorius dėl savo didelio žiaurumo buvo nužudytas, o senatas atšaukė viską, ką jis buvo padaręs. Taip atsitiko, kad Šv. Jonas, kuris su gėda buvo ištremtas į salą, su garbe grįžo į Efezą. Jį pasitiko visa minia, sakydama: „Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu.“
Kai jis įžengė į miestą, buvo nešama laidoti mirusi Druziana, jo mylėtoja, kuri labai troško jo atvykimo. Jos giminaičiai, našlės ir našlaičiai tarė jam: „Šventasis Jonai, štai nešame Druzianą, kuri, visada paklusdama tavo pamokymams, maitino mus visus ir labai troško tavo atvykimo, sakydama: ‘O, kad pamatyčiau Dievo apaštalą prieš mirdama!’ Štai tu atėjai, o ji tavęs pamatyti negalėjo.“
Tada jis liepė padėti neštuvus ir atrišti kūną, sakydamas: „Mano Viešpats Jėzus Kristus teprikeli tave, Druziana; kelkis, eik į savo namus ir paruošk man valgyti.“ Ji tuojau pat atsikėlė ir susirūpinusi išskubėjo vykdyti apaštalo įsakymo, tarytum jis būtų ją pažadinęs ne iš mirties, bet iš miego.
Kitą dieną filosofas Kratonas sušaukė žmones turguje, norėdamas parodyti, kaip reikia niekinti šį pasaulį. Jis privertė du labai turtingus brolius jaunuolius parduoti visą tėvoniją, nusipirkti brangiausių brangakmenių ir visų akivaizdoje juos sudaužyti. Atsitiko taip, kad pro šalį ėjo apaštalas. Pasišaukęs filosofą, jis pasmerkė tokį pasaulio niekinimą dėl trijų priežasčių. Pirma, nes tai giriama žmonių lūpomis, bet pasmerkiama Dievo teismo. Antra, nes tokiu niekinimu yda nėra išgydoma, todėl jis tuščias (kaip vaistas vadinamas tuščiu, jei negydo ligos). Trečia, nes nuopelningas niekinimas yra tas, kai turtas išdalijamas vargšams, kaip Viešpats sakė jaunuoliui: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok viską, ką turi, ir atiduok vargšams.“
Kratonas atsakė: „Jei tikrai Dievas yra tavo mokytojas ir nori, kad šių brangakmenių kaina būtų išdalinta vargšams, padaryk, kad jie vėl taptų sveiki, kad padarytum Jo garbei tai, ką aš padariau dėl žmonių šlovės.“
Tada palaimintasis Jonas surinko brangakmenių šukes į ranką, pasimeldė, ir jie tapo sveiki kaip buvę. Tuojau pat filosofas ir tie du jaunuoliai įtikėjo, ir, pardavę brangakmenius, pinigus išdalino vargšams.
Be to, du garbingi jaunuoliai, pasekę jų pavyzdžiu, pardavė viską, išdalino vargšams ir nusekė paskui apaštalą. Tačiau vieną dieną, pamatę savo buvusius tarnus spindinčius brangiais drabužiais, o save vargstančius su vienu apsiaustu, jie nuliūdo. Šv. Jonas, pastebėjęs jų liūdnus veidus, liepė atnešti rykščių ir akmenų nuo jūros kranto ir pavertė juos auksu bei brangakmeniais.
Jis pasiuntė juos pas visus auksakalius ir brangakmenių pirklius. Po septynių dienų jie grįžo sakydami, kad tie paliudijo niekada nematę tokio gryno aukso ir tokių brangių akmenų. Jis tarė jiems: „Eikite ir išsipirkite žemes, kurias pardavėte, nes praradote dangaus apdovanojimus. Žydėkite, kad nuvystumėte; būkite turtingi laikinai, kad elgetautumėte amžinai.“
Tada apaštalas ėmė ilgai kalbėti prieš turtus, nurodydamas šešias priežastis, kurios turi mus sulaikyti nuo nesaikingo turtų troškimo. Pirma yra Raštas: jis papasakojo istoriją apie turtuolį (Epuloną), kurį Dievas atmetė, ir vargšą Lozorių, kurį Dievas išsirinko. Antra yra prigimtis: žmogus gimsta be turtų, nuogas, ir miršta be turtų. Trečia yra kūrinija: saulė, mėnulis, žvaigždės, lietus, oras yra bendri visiems ir bendrai teikia savo gėrybes; taip ir tarp žmonių viskas turėtų būti bendra. Ketvirta yra likimas (fortūna): jis sakė, kad tarnas yra pinigų ir velnio vergas. Pinigų – nes jis nevaldo turtų, bet turtai valdo jį; velnio – nes pagal Evangeliją, pinigų mylėtojas yra Mamonos tarnas. Penkta yra rūpestis: nes jie turi rūpestį ir nerimą dieną naktį, įsigydami ir saugodami (su baime). Šešta yra žala: jis parodė, kad turtai yra žalos priežastis – dvigubo blogio įsigijimo (dabartyje – puikybės, ateityje – amžino pasmerkimo) ir dvigubo gėrio praradimo (dabartyje – malonės, ateityje – amžinosios šlovės).
Kai Šv. Jonas taip kalbėjo prieš turtus, štai buvo nešamas laidoti jaunuolis, kuris prieš trisdešimt dienų buvo vedęs. Motina, našlė ir kiti verkiantys parpuolė apaštalui po kojų prašydami, kad ir šį, kaip Druzianą, prikeltų Dievo vardu. Apaštalui ilgai verkus ir meldusis, jis tuojau prisikėlė. Apaštalas jam liepė papasakoti tiems dviem mokiniams, kokią bausmę jie užsitraukė ir kokią šlovę prarado.
Jis daug papasakojo apie rojaus šlovę ir pragaro kančias, kurias matė, sakydamas: „O vargšai, mačiau jūsų angelus verkiančius ir demonus džiūgaujančius.“ Jis pasakė jiems, kad jie prarado amžinuosius rūmus, pastatytus iš spindinčių brangakmenių, kupinus nuostabios šviesos, pilnus gausių vaišių, pilnus malonumų, šlovingus amžinais džiaugsmais. Apie pragarą jis paminėjo aštuonias kančias, kurios išvardintos šiose eilėse:
„Kirmėlės ir tamsa, botagas, šaltis ir ugnis,
Demono vaizdas, nusikaltimų gėda, rauda.“
Tada tas prikeltasis ir tie du mokiniai parpuolė apaštalui po kojų, prašydami pasigailėjimo. Apaštalas tarė: „Trisdešimt dienų atgailaukite ir melskitės, kad rykštės ir akmenys atvirstų į savo prigimtį.“ Kai tai įvyko, jis tarė: „Eikite ir nuneškite rykštes bei akmenis ten, iš kur paėmėte.“ Kai jie tai padarė ir rykštės bei akmenys atvirto į savo prigimtį, jie atgavo visų dorybių malonę, kurią turėjo anksčiau.
Kai palaimintasis Jonas pamokslavo po visą Aziją, stabų garbintojai sukėlė maištą liaudyje, nutempė Joną į Dianos šventyklą ir vertė aukoti. Jonas jiems pasiūlė tokį pasirinkimą: arba jie, šaukdamiesi Dianos, sugriaus Kristaus bažnyčią, ir tada jis paaukos stabams; arba jis, šaukdamasis Kristaus, sugriaus Dianos šventyklą, ir tada jie įtikės Kristų. Didesnei daliai žmonių sutikus su šiuo pasiūlymu ir visiems išėjus iš šventyklos, apaštalas pasimeldė, ir šventykla sugriuvo iki pamatų, o Dianos statula visiškai subyrėjo į dulkes.
Stabų vyriausiasis žynys Aristodemas sukėlė didžiulį maištą liaudyje, taip kad viena pusė ruošėsi kovoti prieš kitą. Apaštalas jam tarė: „Padarysiu tai, ko nori, kad tave nuraminčiau.“ Tas atsakė: „Jei nori, kad tikėčiau tavo Dievu, duosiu tau išgerti nuodų; jei pamatysiu, kad tau tai nepakenkė, tavo Viešpats pasirodys esąs tikras Dievas.“ Apaštalas tarė: „Daryk, kaip sakei.“ Tas atsakė: „Noriu, kad pirmiau pamatytum kitus mirštančius, kad labiau išsigąstum.“
Nuėjęs pas prokonsulą, Aristodemas paprašė dviejų myriop pasmerktų vyrų ir visų akivaizdoje davė jiems nuodų. Vos išgėrę, jie mirė. Tada apaštalas, paėmęs taurę ir persižegnojęs, išgėręs visus nuodus ir nepatyrė jokios žalos. Visi pradėjo šlovinti Dievą. Tačiau Aristodemas tarė: „Vis dar abejoju; bet jei (tuo pačiu) nuodu prikels mirusius, be abejonės tikrai įtikėsiu.“
Tada apaštalas padavė jam savo tuniką. Tas paklausė: „Kodėl davei man savo tuniką?“ Apaštalas atsakė: „Kad susigėdęs dėl savo netikėjimo pasitrauktum.“ Tas tarė: „Argi tavo tunika privers mane tikėti?“ Apaštalas atsakė: „Eik ir uždėk ją ant mirusiųjų kūnų sakydamas: ‘Kristaus apaštalas atsiuntė mane pas jus, kad Kristaus vardu atsikeltumėte.’“ Kai jis tai padarė, jie tuojau pat prisikėlė. Tada apaštalas pakrikštijo įtikėjusį vyriausiąjį žynį ir prokonsulą su visa jų gimine. Jie pastatė bažnyčią palaimintojo Jono garbei.
Palaimintasis Klemensas pasakoja (kaip randama Bažnyčios istorijos IV knygoje), kad kartą apaštalas atvertė vieną gražų ir stiprų jaunuolį ir patikėjo jį vienam vyskupui kaip užstatą (saugoti). Po kurio laiko jaunuolis paliko vyskupą ir tapo plėšikų vadu. Apaštalas atvyko pas vyskupą ir pareikalavo savo užstato. Kai vyskupas pamanė, kad kalbama apie pinigus ir labai nustebo, apaštalas tarė: „Reikalauju iš tavęs to jaunuolio, kurį tau taip rūpestingai rekomendavau.“ Vyskupas atsakė: „Šventasis tėve, jis miręs siela ir gyvena aname kalne su plėšikais, kurių vadu tapo.“
Tai išgirdęs, (Jonas) persiplėšė drabužius ir mušdamasis į galvą tarė: „Gerą brolio sielos sargą palikau!“ Tuojau pat jis liepė pabalnoti arklį ir be baimės nujojo į tą kalną. Jaunuolis, jį pamatęs, iš didelės gėdos sėdo ant arklio ir ėmė greitai bėgti. Apaštalas, pamiršęs savo amžių, ragino arklį pentinais ir šaukė bėgančiajam įkandin: „Kodėl, mylimiausias sūnau, bėgi nuo savo tėvo, beginklio senio? Nebijok, sūnau, aš atsiskaitysiu už tave Kristui ir tikrai mielai už tave mirsiu, kaip Kristus mirė už mus. Sugrįžk, sūnau, sugrįžk, nes Viešpats mane atsiuntė.“
Tas išgirdęs susigraudino, sugrįžo ir karčiai verkė. Apaštalas parpuolė jam po kojų ir ėmė bučiuoti jo ranką (kurią jis slėpė), tarytum ji per atgailą jau būtų buvusi apvalyta. Apaštalui pasninkaujant ir meldžiantis už jį, jis gavo atleidimą ir vėliau įšventino jį vyskupu.
Toje pačioje Bažnyčios istorijoje skaitoma (ir randama glosoje apie antrąjį Jono laišką), kad kai Jonas Efeze įėjo į pirtį nusiprausti ir ten pamatė eretiką Kerintą, tuojau pat išbėgo sakydamas: „Bėkime iš čia, kad pirtis ant mūsų nesugriūtų, nes joje prausiasi Kerintas, tiesos priešas.“
Kaip Kasianas pasakoja „Pokalbių“ knygoje, kai kažkas padovanojo palaimintajam Jonui gyvą kurapką ir jis ją glostė bei žaidė su ja, vienas jaunuolis tai pamatęs juokdamasis tarė savo draugams: „Žiūrėkite, kaip tas senis žaidžia su paukšteliu kaip vaikas.“ Palaimintasis Jonas dvasia tai supratęs pasišaukė jaunuolį ir paklausė, ką jis laiko rankoje. Šiam atsakius, kad laiko lanką, Jonas tarė: „Ką su juo darai?“ Jaunuolis: „Medžiojame paukščius ir žvėris.“ Apaštalas: „Kaip?“ Tada jaunuolis įtempė lanką ir laikė įtemptą. Kadangi apaštalas nieko jam nesakė, jaunuolis atleido lanką. Jonas paklausė: „Kodėl, sūnau, atleidai lanką?“ Tas atsakė: „Nes jei jis būtų laikomas ilgiau įtemptas, taptų silpnesnis strėlėms leisti.“
Apaštalas atsakė: „Taip ir žmogaus trapumas taptų mažiau pajėgus kontempliacijai, jei visada išlaikydamas savo įtampą atsisakytų kartais nusileisti savo silpnumui. Juk ir erelis skrenda aukščiau už visus paukščius ir aiškiau žiūri į saulę, tačiau gamtos būtinybės verčiamas nusileidžia žemyn. Taip ir žmogaus dvasia, kai trumpam atsitraukia nuo kontempliacijos, dažnai atsinaujinusi su didesniu užsidegimu veržiasi į dangiškus dalykus.“
Palaimintasis Jonas, kaip liudija Jeronimas, sulaukęs žilos senatvės ir gyvendamas Efeze, vos mokinių atnešamas į bažnyčią ir nebegalėdamas daug kalbėti, per kiekvieną pertraukėlę sakydavo: „Vaikeliai, mylėkite vienas kitą.“ Galiausiai broliai, buvę su juo, stebėdamiesi, kad jis visada sako tą patį, paklausė: „Mokytojau, kodėl visada kalbi tą patį?“ Jis atsakė: „Nes tai Viešpaties įsakymas, ir jei vien tai daroma – pakanka.“
Helinandas taip pat pasakoja, kad kai Jonas evangelistas turėjo rašyti Evangeliją, pirmiausia paskelbė pasninką, kad (žmonės) melstųsi, jog jis parašytų vertus dalykus. Sakoma, kad jis meldėsi už tą nuošalią vietą, į kurią pasitraukė rašyti dieviškų dalykų, kad ten dirbant netrukdytų nei vėjas, nei lietus. Sakoma, kad stichijos iki šiol rodo pagarbą tai vietai. Tai sako Helinandas.
Kai jis buvo devyniasdešimt aštuonerių metų amžiaus (pagal Izidorių – šešiasdešimt septintais metais po Viešpaties kančios), pasirodė jam Viešpats su mokiniais ir tarė: „Ateik, mano mylimasis, pas mane, nes laikas tau valgyti prie mano stalo su tavo broliais.“ Jonas atsikėlęs pradėjo eiti. Viešpats jam tarė: „Sekmadienį ateisi pas mane.“
Atėjus sekmadieniui, visa liaudis susirinko į bažnyčią, kuri buvo pastatyta jo vardu. Jis nuo pat pirmųjų gaidžių jiems pamokslavo, ragindamas būti tvirtiems tikėjime ir uoliems Dievo įsakymų vykdyme. Po to jis liepė iškasti keturkampę duobę šalia altoriaus ir žemes išmesti už bažnyčios ribų. Nusileidęs į duobę ir iškėlęs rankas į Dievą, tarė: „Pakviestas į tavo pokylį, Viešpatie Jėzau Kristau, štai ateinu dėkodamas, kad teikeisi pakviesti mane į savo vaišes, žinodamas, kad visa širdimi troškau tavęs.“
Kai jis baigė maldą, tokia šviesa jį apšvietė, kad niekas negalėjo į jį žiūrėti. Šviesai pasitraukus, duobė rasta pilna manos, kuri toje vietoje atsiranda iki šiol, taip kad duobės dugne ji atrodo trykštanti kaip smulkus smėlis šaltiniuose.
Šventasis Edmundas, Anglijos karalius, niekada nieko neatsakydavo tam, kuris prašydavo šventojo Jono Evangelisto vardu. Kartą atsitiko taip, kad vienas piligrimas, nesant iždininko, įkyriai prašė karaliaus išmaldos šventojo Jono Evangelisto vardu. Karalius, neturėdamas po ranka nieko kito, atidavė jam brangų žiedą. Po daugelio dienų vienas Anglijos riteris, buvęs užjūrio kraštuose, gavo iš to paties piligrimo žiedą, kad grąžintų jį karaliui, su šiais žodžiais: „Tas, kuriam ir dėl kurio meilės davei šį žiedą, siunčia jį tau atgal.“ Iš to tapo visiškai aišku, kad palaimintasis Jonas pasirodė jam piligrimo pavidalu.
Izidorius knygoje apie pirmųjų šventųjų gimimą, gyvenimą ir mirtį rašo: „Jonas pavertė miško šakų rykštes auksu, o pajūrio akmenis pavertė brangakmeniais; brangakmenių šukes atstatė į jų prigimtinį pavidalą; paliepimu prikėlė našlę; jaunuolio kūnui sugrąžinęs sielą, padarė jį vėl gyvą; išgėręs mirtiną gėrimą, išvengė pavojaus ir tuo pačiu (gėrimu) atstatė gyvenimą tiems, kurie buvo nuo jo kritę.“ Tai sako Izidorius.
X SKYRIUS
Apie nekaltuosius vaikelius
Nekaltaisiais (Innocentes) jie vadinami dėl trijų priežasčių: dėl gyvenimo, dėl kančios ir dėl įgyto nekaltumo.
Dėl gyvenimo jie vadinami nekaltaisiais, nes gyveno nekaltą, t. y. nekenkiantį gyvenimą. Jie niekam niekada nepakenkė: nei Dievui per nepaklusnumą, nei artimui per neteisybę, nei sau per kokią nors nuodėmės piktybę. Todėl psalmėje sakoma: „Nekaltieji ir teisiųjų prisiglaudė prie manęs.“ Nekaltieji gyvenimu ir teisieji tikėjimu.
Dėl kančios, nes jie kentėjo nekaltai ir neteisingai, todėl psalmininkas sako: „Jie praliejo nekaltą kraują.“
Dėl įgyto nekaltumo, nes pačioje kankinystėje jie įgijo krikšto nekaltumą, t. y. apvalymą nuo gimtosios nuodėmės. Apie šį nekaltumą sakoma psalmėje: „Saugok nekaltumą ir žiūrėk teisingumo“, t. y. saugok krikšto nekaltumą ir vėliau žiūrėk gero veikimo teisingumo.
- Nekaltuosius nužudė Erodas Askalonietis. Šventajame Rašte minimi trys Erodai, kuriuos išgarsino jų žiaurumas. Pirmasis vadinamas Erodu Askaloniečiu, kurio valdymo metu gimė Viešpats ir kuris nužudė vaikelius. Antrasis vadinamas Erodu Antipu, kuris nukirsdino Joną. Trečiasis vadinamas Erodu Agripa, kuris nužudė Jokūbą ir įkalino Petrą. Apie tai yra eilės:
Askalonietis žudo vaikus, Antipas – Joną,
Agripa – Jokūbą, o tu, Petrai, būsi uždarytas kalėjime.
Tačiau trumpai peržvelkime pirmojo Erodo istoriją. Antipateris Idumėjas, kaip skaitoma „Scholastinėje istorijoje“, vedė arabų karaliaus dukterėčią, su kuria susilaukė sūnaus, vardu Erodas, kuris vėliau buvo pavadintas Askaloniečiu. Jis iš Cezario Augusto gavo Judėjos karalystę, ir tada pirmą kartą skeptras buvo atimtas iš Judėjos. Jam gimė šeši sūnūs: Antipateris, Aleksandras, Aristobulas, Archelajas, Erodas Antipas ir Pilypas. Aleksandrą ir Aristobulą, gimusius iš tos pačios motinos žydės, jis išsiuntė į Romą mokytis laisvųjų menų. Po to jie grįžo iš studijų: Aleksandras buvo gramatikas, o Aristobulas – aštriausias oratorius; jie jau dažnai ginčijosi su tėvu dėl karalystės perėmimo. Tėvas, tuo įžeistas, stengėsi iškelti virš jų Antipaterį. Kai anie susitarė dėl tėvo mirties ir dėl to buvo tėvo atmesti, jie nuvyko pas Cezarį pasiskųsti dėl tėvo neteisybės.
Tuo tarpu į Jeruzalę atvyko magai ir kruopščiai klausinėjo apie naujo karaliaus gimimą. Erodas, tai išgirdęs, sunerimo, bijodamas, kad iš tikrųjų karalių giminės gimė kas nors, kas jį nuvers kaip sosto grobiką. Todėl jis paprašė magų, kad radę (vaiką) jam praneštų, apsimesdamas norįs pagarbinti tą, kurį norėjo nužudyti. Tačiau magai kitu keliu sugrįžo į savo kraštą. Erodas, matydamas, kad jie pas jį negrįžta, pamanė, kad jie, apgauti žvaigždės regėjimo, gėdijosi pas jį grįžti, todėl atitraukė savo dėmesį nuo vaiko paieškos. Tačiau kai išgirdo, ką kalbėjo piemenys ir ką pranašavo Simeonas bei Ona, labai išsigando ir suprato, kad magai jį gėdingai apgavo. Tada Erodas pradėjo planuoti vaikelių, buvusių Betliejuje, žudynes, kad kartu su jais būtų nužudytas ir tas, kurio jis nežinojo.
Tačiau angelo įspėtas Juozapas su vaiku ir motina pabėgo į Egiptą, į Hermopolio miestą, ir ten išbuvo septynerius metus iki Erodo mirties. Viešpačiui įžengus į Egiptą, pagal Izaijo pranašystę sugriuvo visi stabai. Taip pat pasakojama, kad kaip Izraelio vaikams išeinant iš Egipto nebuvo namų Egipte, kuriuose Viešpaties valia negulėtų miręs pirmagimis, taip ir tada nebuvo šventyklos, kurioje nebūtų sugriuvęs stabas. Kasiodoras „Tripusėje istorijoje“ pasakoja, kad Tėbų Hermopolyje yra medis, vadinamas persidis, teikiantis sveikatą daugeliui, jei vaisius, lapas ar žievės gabalėlis pririšamas prie ligonio kaklo. Kai palaimintoji Marija su Sūnumi bėgo į Egiptą, šis medis nusilenkė iki žemės ir nuolankiai pagarbino Kristų. Tai sako Kasiodoras.
Kai Erodas ruošėsi vaikelių žudynėms, Cezaris Augustas jį laišku iškvietė atsakyti į sūnų kaltinimus. Keliaudamas per Tarsą, jis sužinojo, kad magus perplukdė tarsiečių laivai, todėl liepė sudeginti visus Tarso laivus, kaip buvo išpranašauta: „Smarkiu vėju sudaužysi Tarso laivus.“
Tėvui ir sūnums ginčijantis Cezario akivaizdoje, buvo nuspręsta, kad sūnūs visame kame paklus tėvui, o jis paliks karalystę kam norės. Grįžęs Erodas, padrąsintas šio patvirtinimo, pasiuntė (karius) ir nužudė visus berniukus, kurie buvo Betliejuje, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo sužinojęs iš magų.
Tai turi dvigubą prasmę. Pirma, kad „jaunesnius“ (infra) reiškia laiko tvarką; ir prasmė yra tokia: nuo dvejų metų vaikų iki vienos nakties kūdikių. Mat Erodas iš magų sužinojo, kad tą dieną, kai pasirodė žvaigždė, jiems gimė Viešpats. Kadangi jau buvo praėję dveji metai (dėl to, kad jis vyko į Romą ir grįžo), jis tikėjo Viešpatį esant vienerių metų ir dar kelių dienų, todėl, viršydamas Jo amžių iki dvejų metų ir (imdamas) žemiau iki vienos nakties kūdikių, jis išliejo įniršį ant vaikų, bijodamas vaiko „metamorfozės“ (pokyčio) – t. y. kad vaikas, kuriam tarnauja žvaigždės, galėtų pakeisti savo išvaizdą virš savo amžiaus. Ši nuomonė laikoma įprastesne ir teisingesne.
Kitu būdu tai aiškina Auksaburnis: kad „jaunesnius“ (infra) reiškia skaičiaus tvarką, ir prasmė yra tokia: nuo dvejų metų ir žemiau (t. y. iki penkerių). Jis sako, kad žvaigždė pasirodė magams metai prieš Išgelbėtojo gimimą. Erodas, sužinojęs tai iš magų ir išvykęs į Romą, užtruko dar metus. Jis tikėjo, kad Viešpats gimė tada, kai magams pasirodė žvaigždė, todėl manė Viešpatį esant dvejų metų. Todėl jis žudė dvejų metų vaikus ir vyresnius iki penkerių metų, bet ne jaunesnius nei dvejų. Šį teiginį, atrodo, patvirtina tai, kad kai kurie nekaltųjų vaikelių kaulai yra tokie dideli, kokių negalėtų būti dvejų metų vaikų. Tačiau galima sakyti, kad tada žmonės buvo daug didesnio ūgio nei dabar.
Pats Erodas tuojau pat ten buvo nubaustas, nes (kaip sako Makrobijus ir skaitoma vienoje kronikoje) vienas mažas Erodo sūnus ten buvo atiduotas žindyvei, ir jis buvo nužudytas budelių kartu su kitais. Tada išsipildė tai, kas buvo pasakyta per pranašą: „Raudos ir dejonės balsas (t. y. pamaldžių motinų) girdimas Romoje (t. y. aukštybėse).“
Dievas, teisingiausias Teisėjas (kaip skaitoma tose pačiose „Scholastinėse istorijose“), nepakentė, kad toks didelis Erodo piktumas liktų nenubaustas. Dievo teismu įvyko taip, kad tas, kuris daugelį padarė bevaikiais, pats dar apgailėtiniau netektų savo vaikų. Aleksandras ir Aristobulas vėl tapo įtartini tėvui. Vienas iš jų bendrininkų prisipažino, kad Aleksandras jam pažadėjo daug dovanų, jei jis duos tėvui nuodų. Taip pat kirpėjas prisipažino apie jam pažadėtas dovanas, jei jis, skusdamas tėvui barzdą, perrėžtų jam gerklę; jis pridūrė, kad Aleksandras sakęs, jog neverta dėti vilčių į senį, kuris dažosi plaukus ir dedasi jaunuoliu. Dėl to supykęs tėvas liepė juos nužudyti, o Antipaterį paskyrė būsimuoju karaliumi, bet pačiam Antipateriui įpėdiniu paskyrė Erodą Antipą. Be to, Erodas tėviška meile globojo Agripą ir Erodiadą (Pilypo žmoną), kuriuos buvo pagimdęs Aristobulas. Dėl šių dviejų priežasčių Antipateris pajuto nepakeliamą neapykantą tėvui, tiek, kad bandė jį nunuodyti. Erodas, tai numatęs, uždarė jį į kalėjimą. Cezaris Augustas, išgirdęs, kad jis žudo sūnus, tarė: „Geriau būti Erodo kiaule nei sūnumi“, nes būdamas prozelitas (laikydamasis žydų papročių) jis gaili kiaulių, bet žudo sūnus.
Pats Erodas, sulaukęs 70 metų, sunkiai susirgo: jį kankino stipri karštinė, kūno niežulys, nuolatiniai skausmai, kojų tinimas, kirmėlėmis einančios sėklidės, nepakeliamas dvokas, dažnas dusulys ir nutrūkstantys atodūsiai. Gydytojų įdėtas į aliejų, jis iš ten buvo iškeltas beveik miręs.
Išgirdęs, kad žydai su džiaugsmu laukia jo mirties, jis surinko kilmingiausius jaunuolius iš visos Judėjos, uždarė juos į kalėjimą ir tarė savo seseriai Salomėjai: „Žinau, kad žydai džiaugsis mano mirtimi, bet galiu turėti daug gedinčių ir kilmingas laidotuves, jei norėsite paklusti mano įsakymams. Kai tik išleisiu dvasią, nužudykite visus, kuriuos laikau suimtus, kad visa Judėja mane apraudotų, nors ir nenoromis.“
Jis turėjo įprotį po kiekvieno valgio nusilupti sau obuolį ir suvalgyti. Laikydamas rankoje peilį ir smarkiai kosėdamas, apsidairęs, ar kas nors netrukdo, pakėlė ranką norėdamas save nudurti, bet jo pusbrolis sulaikė dešinę ranką ir sutrukdė. Karališkuose rūmuose tuojau pasigirdo klyksmas, tarytum karalius būtų miręs. Tai išgirdęs Antipateris nudžiugo ir pažadėjo sargybiniams daug (pinigų), jei jį paleistų. Erodas, tai sužinojęs, sūnaus džiūgavimą priėmė sunkiau nei savo paties mirtį; pasiuntęs sargybinius liepė jį nužudyti, o Archelają paskyrė karaliauti po savęs. Taip po penkių dienų jis mirė – kituose dalykuose labai laimingas, bet šeimos reikaluose nelaimingiausias. Tačiau jo sesuo Salomėja paleido visus, kuriuos karalius buvo įsakęs nužudyti. Remigijus savo komentare apie Matą sako, kad Erodas nusižudė peiliu, kuriuo lupo obuolį, ir kad jo sesuo Salomėja nužudė visus kalinius, kaip buvo sutarusi su broliu.
XI SKYRIUS
Apie šventąjį Tomą Kenterberietį
Tomas verčiama kaip „bedugnė“, „dvynys“ arba „pjautinis“. Bedugnė – t. y. gilus nusižeminimu, kas matyti iš ašutinės ir vargšų kojų plovimo. Dvynys – vadovavime, nes vadovavo dvigubai: žodžiu ir pavyzdžiu. Pjautinis – kančioje.
Tomas Kenterberietis, būdamas Anglijos karaliaus dvare ir matydamas ten vykstant kai ką priešingo religijai, paliko dvarą ir pasivedė Kenterberio arkivyskupui, kuris jį padarė arkidiakonu. Tačiau paties vyskupo prašomas jis priėmė karaliaus kanclerio pareigas, kad savo išmintimi, kuria garsėjo, sulaikytų piktavalių išpuolius prieš Bažnyčią. Karalius jį taip pamilo, kad po arkivyskupo mirties pasirūpino jį iškelti į katedros garbę (t. y. padaryti arkivyskupu). Nors jis labai priešinosi, galiausiai paklusdamas įsakymui pakišo pečius nešti (šią naštą).
Staiga jis pasikeičia į kitą, tobulą vyrą, ir jo kūnas marinamas ašutine bei pasninkais. Jis ne tik dėvėjo ašutinę vietoje marškinių, bet ir ašutines kelnes iki pat pakinklių. Savo šventumą jis taip subtiliai slėpė, kad išlaikydamas padorumo griežtumą, po deramais drabužiais ir namų apyvokos daiktais prisitaikydavo prie kiekvieno papročių. Kasdien klūpodamas numazgodavo kojas trylikai vargšų ir pavalgydinęs išleisdavo, duodamas kiekvienam po 4 sidabrinius.
Karalius bandė jį palenkti savo valiai Bažnyčios nenaudai, norėdamas, kad papročiai, kuriuos jo pirmtakai turėjo prieš Bažnyčios laisvę, būtų jo (Tomo) taip pat patvirtinti. Kai jis visiškai nenorėjo sutikti, užsitraukė karaliaus ir kunigaikščių rūstybę. Kartą jis su kitais vyskupais buvo taip karaliaus prispaustas (net grasinant mirties nuosprendžiu), kad, suklaidintas didžiūnų patarimų, žodžiu pritarė karaliaus norui. Tačiau pamatęs, kad iš to kyla pavojus sieloms, vėliau save už tai sunkiai baudė atgaila ir susilaikė nuo altoriaus tarnystės, kol nusipelnė būti atstatytas popiežiaus.
Galiausiai karalius pareikalavo, kad tai, ką jis pasakė žodžiu, patvirtintų raštu. Jis vyriškai pasipriešino ir, nešdamas iškeltą kryžių, išėjo iš dvaro, o nedorėliai šaukė prieš jį: „Gaudykite vagį, pakarkite išdaviką!“ Ir štai du didieji ir ištikimi didžiūnai atėjo pas jį liedami ašaras ir prisiekdami pranešė, kad daugelis didžiūnų susimokė jį nužudyti. Dievo vyras, labiau bijodamas dėl Bažnyčios nei dėl savęs, pabėgo ir, popiežiaus Aleksandro priimtas Sanse bei patikėtas Pontinji vienuolynui, vėliau atvyko į Prancūziją.
Karalius, pasiuntęs į Romą prašyti, kad atvyktų legatai išspręsti šį reikalą, gavo visišką neigiamą atsakymą ir dėl to dar labiau įniršo prieš arkivyskupą. Jis išgrobstė viską, kas priklausė arkivyskupui ir jo žmonėms, ir visą jo giminę pasmerkė tremčiai, neatsižvelgdamas nei į padėtį, nei į lytį, nei į luomą, nei į amžių. O jis (Tomas) kasdien meldėsi už karalių ir už Anglijos karalystę. Arkivyskupui buvo apreikšta, kad jis grįš į savo bažnyčią ir iškeliaus pas Kristų su kankinystės palme. Taigi septintaisiais tremties metais jam leista sugrįžti, ir jis visų buvo priimtas su garbe.
Kelios dienos prieš jo kankinystę vienas jaunuolis, išėjęs iš kūno ir vėliau stebuklingai sugrįžęs, pasakojo, kad buvo nuvestas į aukščiausią šventųjų chorą ir tarp apaštalų pamatė tuščią sostą. Paklausus, kieno tai sostas, angelas atsakė, kad jis saugomas vienam didžiam anglų kunigui.
Vienas kunigas kasdien aukodavo mišias Švč. Mergelės garbei. Jis buvo apskųstas arkivyskupui, jo pašauktas ir kaip neišmanėlis bei nemokša nušalintas nuo pareigų. Palaimintajam Tomui reikėjo pasisiūti savo ašutinę; jis ją paslėpė po lova, kad pasirinktų tinkamą laiką siuvimui. Palaimintoji Marija pasirodė kunigui sakydama: „Eik pas arkivyskupą ir pasakyk jam, kad ta, dėl kurios meilės tu aukojai mišias, susiuvo jo ašutinę, kuri yra toje vietoje, ir paliko ten raudoną šilką, kuriuo ją susiuvo. Ji siunčia tau žinią, kad atšauktum draudimą, kurį jam uždėjai.“
Tai išgirdęs ir radęs viską taip, kaip sakyta, jis nustebo, panaikino draudimą ir liepė kunigui laikyti tai paslaptyje.
Jis (Tomas) gynė Bažnyčios teises kaip ir anksčiau, ir nebuvo palenkiamas nei karaliaus jėgos, nei prašymų. Kai jis niekaip negalėjo būti palenktas, štai atvyko ginkluoti karaliaus riteriai ir šaukdami klausinėjo, kur yra arkivyskupas. Jis pasitikęs juos tarė: „Štai aš, ko norite?“ Jie atsakė: „Atėjome tavęs nužudyti, ir daugiau nebegyvensi.“ Jis jiems tarė: „Aš esu pasiruošęs mirti už Dievą, už teisingumo gynimą ir Bažnyčios laisvę. Jei ieškote manęs, visagalio Dievo vardu ir grasindamas anatema draudžiu jums kaip nors pakenkti kam nors iš šių žmonių. O Bažnyčios bylą ir save patį pavedu Dievui, palaimintajai Marijai, visiems šventiesiems ir šventajam Dionizijui.“
Tai pasakius, garbinga galva buvo sužeista nedorėlių kalavijais, šventas galvos viršugalvis nukirstas, smegenys ištaškytos ant bažnyčios grindinio, ir kankinys pašvęstas Viešpačiui 1174 Viešpaties metais.
Kai dvasininkai pradėjo giedoti „Amžinąjį atilsį“ ir aukoti už jį mišias kaip už mirusįjį, staiga, kaip sakoma, pasirodę angelų chorai pertraukė giedančiųjų balsus ir pradėjo kankinių mišias „Džiūgaus teisusis Viešpatyje“, o kiti dvasininkai tęsė. Tai tikras Aukščiausiojo dešinės pasikeitimas, kai liūdesio giesmė virsta šlovės giesme, kai tą, kuriam pradėjo laidotuvių maldas, vėliau šlovina kankinių himnais. Tikrai įrodyta, kad jis buvo apdovanotas išskirtiniu šventumu ir yra šlovingas Viešpaties kankinys, kurį angelai pagerbė tokia garbe ir įrašė į šventųjų kankinių chorą.
Šis šventasis kentėjo už Bažnyčią, bažnyčioje, šventoje vietoje, šventu laiku, kunigų ir vienuolių rankose (čia turbūt klaida arba turima omenyje „akivaizdoje“/„tarp“), kad būtų parodytas kenčiančiojo šventumas ir persekiotojų žiaurumas.
Be to, Viešpats teikėsi per savo šventąjį padaryti daug kitų stebuklų: jo nuopelnais akliesiems grąžintas regėjimas, kurtiesiems klausa, luošiems eisena, mirusiems gyvybė. Vanduo, kuriame buvo plaunami jo krauju sutepti drabužiai, daugeliui tapo vaistu.
Viena Anglijos dama dėl tuštybės ir norėdama būti gražesnė troško turėti skirtingų spalvų akis. Padariusi įžadą, ji basomis aplankė palaimintojo Tomo kapą. Parpuolusi maldoje ir vėliau atsikėlusi, ji rado save visiškai apakusią. Tuojau pat atgailaudama ji ėmė prašyti palaimintojo Tomo, kad grąžintų jai bent jau jos pačios akis, o ne skirtingas. Tai ji pagaliau gavo su dideliu vargu.
Vienas juokdarys savo ponui puotos metu dėžutėje vietoje šventojo Tomo vandens padavė paprastą vandenį. Ponas jam tarė: „Jei niekada nieko iš manęs nepavogei, šventasis Tomas teleidžia tau atnešti vandens; bet jei esi kaltas dėl vagystės, vanduo tegu tuojau pat išgaruoja.“ Jis sutiko su šiuo pasakymu, žinodamas, kad ką tik pripildė dėžutę vandens. Nuostabus dalykas! Atidarę dėžutę rado ją tuščią. Taip tarnas buvo pagautas meluojant ir akivaizdžiai įrodytas esąs vagis.
Vienas paukštis, mokėjęs ir išmokytas kalbėti, vanagui jį vejantis, ėmė šaukti, kaip buvo išmokęs: „Šventasis Tomai, padėk man!“ Ir tuojau pat vanagas krito negyvas, o paukštis išsigelbėjo.
Vienas žmogus, kurį šventasis Tomas labai mylėjo, sunkiai susirgęs nuėjo prie jo kapo, meldė sveikatos ir gavo ko norėjo. Bet grįždamas pasveikęs ėmė galvoti, kad tas pasveikimas galbūt nėra naudingas jo sielai. Todėl vėl grįžęs prie kapo meldėsi, kad jei tai nenaudinga jo sielai, liga tuojau pat sugrįžtų. Ir liga tuojau pat sugrįžo kaip buvusi.
Dieviškas kerštas taip įniršo ant jo žudikų, kad jie apgailėtinai mirė: vieni dantimis draskydami savo pirštus gabalais, kiti pūliuodami, kiti paralyžiuoti, kiti išprotėję.
<… dalis teksto praleidžiama …>
CLVIII skyrius. Apie vienuolika tūkstančių mergelių
Vienuolikos tūkstančių mergelių kančia įvyko tokia tvarka. Britanijoje buvo labai krikščioniškas karalius, vardu Notas arba Mauras, kuris turėjo dukrą, vardu Uršulė. Ji pasižymėjo nuostabiu dorovingumu, išmintimi ir grožiu, todėl jos garsas sklido visur. Anglijos karalius, būdamas labai galingas ir pavergęs daug tautų, išgirdęs apie šios mergelės garsą, pareiškė būsiąs laimingas, jei minėta mergelė ištekėtų už jo vienintelio sūnaus. Jaunuolis taip pat to labai troško.
Taigi siunčia iškilmingus pasiuntinius pas mergelės tėvą su dideliais pažadais ir meilikavimais, pridėdami didelius grasinimus, jei grįš pas savo valdovą tuščiomis. Karalius ėmė labai nerimauti: tiek todėl, kad laikė neverta atiduoti Kristaus tikėjimu pažymėtąją stabų garbintojui, tiek todėl, kad žinojo, jog ji jokiu būdu nesutiks, tiek todėl, kad labai bijojo karaliaus žiaurumo.
Tačiau ji, dieviškai įkvėpta, įtikino tėvą sutikti su minėtu karaliumi, bet su iškelta sąlyga: kad pats karalius su tėvu duotų jai paguodai dešimt rinktinių mergelių ir tiek jai, tiek kitoms paskirtų po tūkstantį mergelių, ir paruošus laivus duotų jai trejų metų atidėjimą savo mergystės paaukojimui, o pats jaunuolis pasikrikštijęs per tuos trejus metus būtų mokomas tikėjimo. Ji pasinaudojo išmintingu patarimu, kad arba dėl iškeltos sąlygos sunkumo atitrauktų jo mintis nuo to, arba pasinaudojusi proga minėtas mergeles kartu su savimi paaukotų Dievui.
Jaunuolis noriai priėmė šią sąlygą, įtikino tėvą ir, tuojau pasikrikštijęs, įsakė skubinti visa tai, ką palaimintoji mergelė buvo nurodžiusi. Mergelės tėvas nurodė, kad jo dukra, kurią jis labai mylėjo, savo palydoje turėtų vyrus, kurių pagalbos reikėjo tiek jai, tiek jos kariuomenei.
Iš visur renkasi mergelės, iš visur bėga vyrai į tokį didelį reginį. Mat daug vyskupų suplūdo pas jas, kad kartu keliautų, tarp kurių buvo Bazelio vyskupas Pantulas, kuris jas nulydėjo iki Romos ir iš ten grįžęs su jomis priėmė kankinystę.
Taip pat šventoji Gerasina, Sicilijos karalienė, kuri savo vyrą, labai žiaurų karalių, pavertė iš vilko avinėliu, vyskupo Makirio (Mauricijaus) sesuo ir Darijos, šventosios Uršulės motinos, sesuo. Kai šventosios Uršulės tėvas jai laišku pranešė paslaptį, ji, Dievo įkvėpta, su keturiomis savo dukromis – Babila, Julijana, Viktorija ir Aurėja – bei savo mažuoju sūnumi Adrianu, kuris iš meilės seserims savo noru įsitraukė į piligrimystę, palikusi karalystę vienam savo sūnui, nuplaukė į Britaniją. Jos patarimu buvo renkamos mergelės iš įvairių karalysčių, ir ji, visada būdama jų vadove, kartu su jomis galiausiai patyrė kankinystę.
Taigi, paruošus mergeles, laivus ir išlaidas pagal susitarimą, karalienė atskleidžia paslaptis savo bendražygiams, ir visi prisiekia naujai tarnybai. Dabar jos pradeda karo pratybas, bėgioja šen bei ten, kartais imituoja karą, dažnai imituoja bėgimą ir, išlavintos visokiose žaidynėse, nieko, kas šaudavo į galvą, nepalikdavo nepaliesto; kartais grįždavo vidurdienį, kartais vos vakare. Didžiūnai ir vadai plūdo į tokį didį reginį, ir visi buvo kupini nuostabos ir džiaugsmo.
Galiausiai, kai Uršulė atvertė visas mergeles į tikėjimą, pučiant palankiam vėjui per vieną dieną jos atvyko į Galijos uostą, vadinamą Tiela, ir iš ten į Kelną, kur Uršulei pasirodė Viešpaties angelas ir išpranašavo, kad jos visos ten sugrįš ir ten gaus kankinystės vainikus. Iš ten, angelo paragintos, keliaudamos į Romą, jos atplaukė į Bazelio miestą ir ten palikusios laivus pėsčiomis atėjo į Romą.
Joms atvykus popiežius Kiriakas labai apsidžiaugė, nes pats buvo kilęs iš Britanijos ir tarp jų turėjo daug giminaičių; jis su visa dvasininkija priėmė jas su didžiausia garbe. Tą pačią naktį popiežiui dieviškai apreiškiama, kad jis su tomis mergelėmis gaus kankinystės palmę. Tai paslėpęs savyje, jis pakrikštijo daugelį iš jų, kurios dar nebuvo pakrikštytos.
Kai pamatė tinkamą laiką (valdęs Bažnyčią vienerius metus ir vienuolika savaičių, būdamas devynioliktas po Petro), visuotiniame susirinkime jis paskelbė savo ketinimą ir visų akivaizdoje atsisakė orumo ir pareigų. Visiems prieštaraujant, o ypač kardinolams, kurie manė jį išprotėjus, kad palikęs popiežiaus šlovę nori eiti paskui kažkokias kvailas moteriškes, jis niekaip nesutiko ir įšventino į popiežius vietoj savęs vieną šventą vyrą, vardu Ametas. Kadangi jis paliko apaštalų sostą prieš dvasininkijos valią, ta pati dvasininkija ištrynė jo vardą iš popiežių sąrašo, ir tas šventas mergelių choras nuo to laiko prarado visą malonę, kurią turėjo Romos kurijoje.
Du nedori Romos kariuomenės vadai, Maksimas ir Afrikanas, matydami didelę mergelių daugybę ir kad daug vyrų ir moterų prie jų prisideda, pabūgo, kad per jas per daug išaugs krikščionių religija. Todėl kruopščiai ištyrę jų kelią, jie pasiuntė pasiuntinius pas savo giminaitį Julijų, hunų genties vadą, kad išvedęs prieš jas kariuomenę, išžudytų jas, nes jos krikščionės, kai atvyks į Kelną.
Taigi palaimintasis Kiriakas su ta kilminga mergelių daugybe išėjo iš miesto; jį sekė presbiteris kardinolas Vincentas ir Jokūbas, kuris iš savo tėvynės Britanijos nuvykęs į Antiochiją ten septynerius metus turėjo arkivyskupo orumą. Tuo metu aplankęs popiežių ir jau išėjęs iš miesto, išgirdęs apie mergelių atvykimą, jis skubiai sugrįžo ir prisijungė prie jų kelionėje bei kančioje. Taip pat Mauricijus, Levikanos miesto vyskupas, Babilos ir Julijanos dėdė, bei Lukos vyskupas Folarijus ir Ravenos vyskupas Sulpicijus, kurie tuo metu buvo atvykę į Romą, prisijungė prie minėtų mergelių.
Eterėjas, palaimintosios Uršulės sužadėtinis, likęs Britanijoje, per angelišką regėjimą Viešpaties buvo įspėtas paraginti savo motiną tapti krikščione. Mat jo tėvas Eterėjas mirė pirmaisiais metais po to, kai tapo krikščionimi, ir jo sūnus Eterėjus paveldėjo karalystę. Kai šventosios mergelės su minėtais vyskupais grįžo iš Romos, Eterėjas Viešpaties įspėjamas tuojau pat keltis ir pasitikti savo sužadėtinę, kad su ja Kelne gautų kankinystės palmę.
Paklusęs dieviškiems įspėjimams, jis pakrikštijo savo motiną ir su ja bei savo mažąja seserimi Florentina (jau krikščione), taip pat vyskupu Klemensu, pasitikęs tas mergeles, prisijungė prie jų kankinystei. Taip pat Graikijos vyskupas Markulas ir jo dukterėčia Konstancija, Konstantinopolio karaliaus Dorotėjo duktė (kuri, būdama susižadėjusi su vieno karaliaus sūnumi jaunuoliu, bet jam mirus prieš vestuves, paaukojo savo mergystę Viešpačiui), įspėti regėjimo atvyko į Romą ir prisijungė prie minėtų mergelių kankinystei.
Taigi visos mergelės su minėtais vyskupais grįžo į Kelną ir rado jį apgultą hunų. Barbarai, pamatę jas, su dideliu triukšmu puolė ant jų ir, tarsi vilkai siautėdami tarp avių, išžudė visą tą daugybę. Kai, išžudę kitas, priėjo prie palaimintosios Uršulės, vadas, pamatęs jos nuostabų grožį, apstulbo ir guosdamas ją dėl mergelių mirties pažadėjo vesti ją. Bet kai ji tai visiškai atmetė, jis, matydamas save paniekintą, paleido strėlę, pervėrė ją ir taip užbaigė kankinystę.
Viena mergelė, vardu Kordula, apimta baimės tą naktį pasislėpė laive, bet kitą dieną savo noru pasisiūliusi mirti gavo kankinystės vainiką. Kadangi jos šventė nebuvo švenčiama, nes ji nekentėjo kartu su kitomis, ji pati po ilgo laiko pasirodė vienai atsiskyrėlei, liepdama, kad kitą dieną po mergelių šventės būtų minima ir jos iškilmė. Jos kentėjo 238 Viešpaties metais.
Tačiau laiko skaičiavimas, kaip kai kuriems atrodo, neleidžia manyti, kad tai įvyko tokiu metu, nes tada Sicilija nebuvo karalystė, nei Konstantinopolis (nes sakoma, kad su mergelėmis buvo tos karalienės). Tikriau manoma, kad tokia kankinystė įvyko ilgai po imperatoriaus Konstantino, kai siautėjo hunai ir gotai, t. y. imperatoriaus Markiano laikais (kaip skaitoma vienoje kronikoje), kuris valdė 452 Viešpaties metais.
Vienas abatas išprašė iš Kelno abatės vienos mergelės kūną, žadėdamas, kad patalpins jį sidabrinėje skrynioje savo bažnyčioje. Bet kai visus metus laikė ją medinėje skrynioje ant altoriaus, vieną naktį, abatui su savo bendruomene giedant rytmetinę, ta mergelė kūniškai nusileido nuo altoriaus ir, pagarbiai nusilenkusi prieš altorių, per choro vidurį, vienuoliams matant ir stebintis, išėjo. Abatas nubėgęs prie skrynios ir radęs ją tuščią, nuskubėjo į Kelną ir papasakojo abatei įvykio eigą. Nuėję į vietą, iš kur buvo paėmę tą kūną, rado jį ten pat. Nors abatas prašydamas atleidimo meldė to ar kito kūno, tvirtai žadėdamas greitai pagaminti brangią skrynią, niekaip negavo.
Vienas vienuolis labai pamaldžiai gerbė šias mergeles. Vieną dieną, kai sunkiai sirgo, pamatė jam pasirodžiusią labai gražią mergelę, kuri klausė, ar jis ją pažįsta. Kai jis stebėjosi jos regėjimu ir prisipažino jos nepažįstąs, ji tarė: „Aš esu viena iš mergelių, kurioms tu jauti tokį didelį pamaldumą. Kad gautum už tai atlygį, jei iš meilės ir pagarbos mums sukalbėsi vienuolika tūkstančių „Tėve mūsų“, mirties valandą turėsi mus apsaugai ir paguodai.“ Jai pranykus, jis kiek galėdamas greičiau tai įvykdė ir tuojau pat pasikvietęs abatą liepėsi patepti (aliejumi). Kai buvo tepamas, staiga sušuko, kad bėgtų ir duotų vietą ateinančioms šventoms mergelėms. Abatui paklausus, kas tai reiškia, ir jam papasakojus mergelės pažadą, visiems pasitraukus ir netrukus sugrįžus, rado jį iškeliavusį pas Viešpatį.
CLIX skyrius (151). Apie šventuosius apaštalus Simoną ir Judą
Simonas reiškia „klusnus“ arba „keliantis liūdesį“. Jis turėjo dvigubą pavardę: buvo vadinamas Simonu Uoliuoju (Zelotes) ir Simonu Kaniečiu (Cananaeus) nuo Kanos, Galilėjos kaimo, kur Viešpats vandenį pavertė vynu. Zelotes reiškia tą patį, ką ir Cananaeus, nes Kana verčiama kaip „uolumas“. Taigi jis turėjo klusnumą įsakymams per vykdymą, liūdesį dėl kenčiančiųjų per užuojautą, sielų uolumą per nuolatinį užsidegimą.
Judas reiškia „pasitikintis“ arba „šlovingas“, arba Judas tarsi „teikiantis džiūgavimą“. Mat jis turėjo tikėjimo išpažinimą, karalystės šlovę ir vidinį džiaugsmo džiūgavimą. Jis turėjo daugialypę pavardę: buvo vadinamas Judu Jokūbo (pridėk „broliu“), nes buvo Jokūbo Jaunesniojo brolis. Antra, buvo vadinamas Tadu, kas reiškia „laikantis kunigaikštį“, arba Tadas kildinamas iš thadea ir Deus. Sakoma, kad thadea yra karališkas drabužis. Mat jis buvo karališkas Dievo drabužis per dorybių papuošimą, kuriuo laikėsi Kunigaikščio Kristaus. Arba Tadas tarsi tam Deus (taip Dievas), t. y. didis Dievas, žinoma, per įsūnystę. Trečia, bažnytinėje istorijoje vadinamas Lebėjumi, kas skamba kaip „širdis“ (cor) arba „širdelė“ (corculus), t. y. širdies ugdytojas, arba Lebėjus tarsi lebes (katilas). Širdis – dėl didžiadvasiškumo, širdelė – dėl tyrumo, katilas – dėl malonių pilnatvės, nes nusipelnė būti dorybių ir malonės indu. Jų kančią ir legendą hebrajiškai parašė Abdijas, Babilonijos vyskupas, pačių apaštalų įšventintas vyskupu, kurią Abdijo mokinys Tropėjus išvertė į graikų, o Afrikanas į lotynų kalbą.
Simonas Kanietis ir Judas, vadinamas Tadu, buvo Jokūbo Jaunesniojo broliai ir Marijos Kleopienės, kuri buvo ištekėjusi už Alfiejaus, sūnūs. Judas po Viešpaties įžengimo į dangų Tomo buvo pasiųstas pas Edesos karalių Abgarą. Mat bažnytinėje istorijoje skaitoma, kad minėtas karalius Abgaras atsiuntė mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui tokį laišką:
„Abgaras, Echanijos sūnus, Jėzui, gerajam Gelbėtojui, pasirodžiusiam Jeruzalės vietose, siunčia sveikinimą. Girdėjau apie tave ir tavo daromus išgydymus, kad tai darai be vaistų ar žolelių, ir kad žodžiu padarai, jog aklieji matytų, luoši vaikščiotų, raupsuotieji apsivalytų ir mirusieji atgytų. Visa tai išgirdęs apie tave, nusprendžiau savo sieloje vieną iš dviejų: arba tu esi Dievas ir nužengei iš dangaus tai daryti, arba esi Dievo Sūnus, kuris tai darai. Todėl rašydamas prašau tavęs, kad teiktumeisi pasivarginti atvykti pas mane ir išgydyti mano ligą, kuria ilgai sergu. Mat sužinojau ir tai, kad žydai murma prieš tave ir nori tau pakenkti. Ateik pas mane, nes turiu mažą, bet garbingą miestą, kurio užteks abiem.“
Viešpats Jėzus jam atsakė šiais žodžiais: „Palaimintas esi, kad įtikėjai mane manęs nematęs. Mat apie mane parašyta, kad tie, kurie manęs nemato, tikės, o tie, kurie mane mato, netikės. Dėl to, ką man rašei, kad atvykčiau pas tave: man reikia čia išpildyti viską, dėl ko esu siųstas, ir po to būti paimtam pas Tą, kuris mane siuntė. Kai būsiu paimtas, atsiųsiu tau vieną iš savo mokinių, kad tave išgydytų ir suteiktų gyvybę.“ Tai yra bažnytinėje istorijoje.
Abgaras, matydamas, kad negali pamatyti Kristaus asmeniškai (pagal tai, kas randama vienoje senoje istorijoje, kaip liudija Jonas Damaskietis IV knygoje), pasiuntė pas Jėzų dailininką, kad nupieštų Viešpaties atvaizdą, idant bent per atvaizdą matytų Tą, kurio negalėjo matyti veidu į veidą. Bet kai dailininkas atvyko pas Jį, dėl per didelio spindesio, sklindančio iš Jo veido, negalėjo aiškiai žiūrėti į Jo veidą ar įsižiūrėti, nei jo nupiešti, kaip jam buvo liepta. Viešpats, tai matydamas, paėmė to dailininko drobinį drabužį ir, uždėjęs ant savo veido, įspaudė jame savo atvaizdą ir nusiuntė trokštančiam karaliui Abgarui.
Koks buvo Viešpaties atvaizdas, skaitoma toje pačioje senoje istorijoje (kaip liudija tas pats Jonas). Jis buvo gražių akių, gražių antakių, ilgo veido ir šiek tiek palinkęs, kas yra brandos ženklas. Tas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus laiškas, sakoma, yra tokios galios, kad tame Edesos mieste negali gyventi joks eretikas ar pagonis, ir joks tironas nedrįsta jam pakenkti. Mat jei kada nors kokia tauta ginkluota ranka sukyla prieš tą miestą, koks nors vaikas, stovėdamas ant vartų, perskaito tą laišką, ir tą dieną priešai arba išsigandę pabėga, arba susitaikę su jais susitaria, kaip sakoma, seniau būdavo. Bet vėliau miestas buvo užimtas saracėnų ir išniekintas, atėmus malonę dėl nuodėmių gausos, kuri pasireiškė visuose Rytuose.
Po to, kai Viešpats buvo paimtas į dangų (kaip skaitoma bažnytinėje istorijoje), apaštalas Tomas pasiuntė Tadą, kuris vadinamas ir Judu, pas karalių Abgarą pagal Dievo pažadą. Kai jis atvyko pas jį ir pasisakė esąs Jėzaus jam pažadėtas mokinys, Abgaras Tado veide pamatė kažkokį nuostabų ir dievišką spindesį. Tai pamatęs, apstulbęs ir išsigandęs pagarbino Viešpatį sakydamas: „Tikrai esi Jėzaus, Dievo Sūnaus, mokinys, kuris man sakė: ‘Atsiųsiu tau vieną iš savo mokinių, kuris tave išgydys ir suteiks tau gyvybę.’“ Tadas jam tarė: „Jei tikėsi Dievo Sūnų, gausi visus savo širdies troškimus.“ Abgaras tarė: „Tikiu tikrai, ir žydus, kurie Jį nukryžiavo, mielai išžudyčiau, jei turėčiau galimybę ir netrukdytų romėnų valdžia.“
Kadangi Abgaras (kaip kai kuriose knygose skaitoma) buvo raupsuotas, Tadas paėmė Išgelbėtojo laišką ir patrynė juo jo veidą, ir jis tuojau atgavo pilną sveikatą.
Judas vėliau pamokslavo Mesopotamijoje ir Ponte, o Simonas – Egipte. Po to jie abu atvyko į Persiją ir ten rado du magus, Zaroeną ir Arfaksatą, kuriuos Matas buvo išvijęs iš Etiopijos. Tada Baradadis, Babilonijos karaliaus karvedys, ruošdamasis mūšiui prieš indus, negalėjo gauti jokio atsakymo iš savo dievų. Nuėję į artimiausio miesto šventyklą, ten gavo atsakymą, kad dėl atvykusių apaštalų dievai negali atsakyti. Tada vadas liepė jų ieškoti ir radęs klausinėjo, kas jie tokie ir kokiu tikslu atvyko. Jie atsakė: „Jei klausi kilmės – esame hebrajai; jei padėties – išpažįstame esą Kristaus tarnai; jei priežasties – atvykome dėl jūsų išgelbėjimo.“ Vadas jiems atsakė: „Kai laimingai sugrįšiu, išklausysiu jus.“ Apaštalai tarė: „Dabar labiau tinka tau pažinti Tą, kurio pagalba gali nugalėti, arba bent jau rasti sukilėlius nurimusius.“ Vadas tarė: „Matau, kad esate galingesni už mūsų dievus; prašau, išpranašaukite mums karo baigtį.“ Apaštalai tarė: „Kad suprastum, jog tavo dievai melagiai, mes liepiame jiems duoti atsakymus į klausimus, kad, kai jie pasakys tai, ko nežino, įrodytumėme, jog jie visame kame melavo.“
Tada tie apgavikai pasakė, kad bus didelis karas ir daug žmonių iš abiejų pusių žus mūšyje. Tada apaštalai ėmė juoktis. Vadas jiems tarė: „Mane apėmė baimė, o jūs juokiatės?“ Apaštalai tarė: „Nebijok, nes taika čia įžengė su mumis, ir rytoj trečią valandą indų pasiuntiniai ateis pas tave ir taikiai pasiduos tavo valdžiai.“ Tada žyniai taip pat ėmė juoktis ir tarė vadui: „Jie nori tave padaryti nerūpestingą, kad, būdamas neatsargus, būtum užkluptas priešų.“ Apaštalai atsakė: „Mes nesakėme tau laukti mėnesį, bet vieną dieną, ir rytoj taikiai būsi nugalėtojas.“
Tada vadas liepė abu (tiek apaštalus, tiek magus) saugoti, kad pagal įvykių baigtį teisiakalbiai būtų pagerbti, o melagiai nubausti už nusikaltimą. Kai rytojaus dieną įvyko tai, ką apaštalai buvo išpranašavę, ir vadas norėjo sudeginti žynius, apaštalai uždraudė tai daryti, nes jie buvo atsiųsti ne gyvuosius žudyti, bet mirusius gaivinti. Tada vadas, labai stebėdamasis, kad jie neleido anų nužudyti ir nenorėjo nieko imti iš jų turto, nuvedė juos pas karalių sakydamas: „Šitie, karaliau, yra dievai, besislapstantys žmonių pavidalu.“
Kai jis viską papasakojo karaliui dalyvaujant minėtiems magams, šie, apimti pavydo, pasakė, kad anie yra piktadariai ir klastingai rezga pinkles prieš karalystę. Vadas jiems tarė: „Jei drįstate, susiremkite su jais.“ Magai atsakė: „Jei nori pamatyti, kad mums esant jie negalės kalbėti, teateina čia iškalbingiausi vyrai, ir jei jie drįs kalbėti mūsų akivaizdoje, įrodysi, kad mes visiškai neišmanėliai.“
Kai buvo atvesta daugybė advokatų, jie magų akivaizdoje tapo tokie nebylūs, kad net ženklais negalėjo parodyti, jog negali kalbėti. Magai tarė karaliui: „Kad žinotum, jog mes esame dievai, leisime jiems kalbėti, bet nebegalėti vaikščioti; ir vėl grąžinsime jiems eiseną, bet padarysime, kad atviromis akimis nematytų.“ Kai jie visa tai padarė, vadas tuos advokatus, gėdingai sutrikusius, nuvedė pas apaštalus. Advokatai, pamatę juos apsirengusius skarmalais, širdyje juos paniekino.
Simonas jiems tarė: „Dažnai atsitinka, kad auksiniuose ir brangakmeniais papuoštuose skryniuose laikomi menki daiktai, o paprasčiausiose medinėse dėžėse sudėti brangūs brangakmenių vėriniai. Todėl kas nori ką nors turėti, ne tiek žiūri į dėklą, kiek į tai, kas jame yra. Tad pažadėkite, kad atsisakysite stabų garbinimo ir garbinsite tik vieną nematomą Dievą, ir mes padarysime kryžiaus ženklą ant jūsų kaktų, ir galėsite nugalėti magus.“
Kai jie tai padarė ir buvo pažymėti kaktose, vėl įėjo pas karalių magų akivaizdoje. Kadangi magai nebegalėjo jų įveikti, o priešingai – jie patys visų akivaizdoje iš jų tyčiojosi, įpykę magai liepė atsirasti daugybei gyvačių. Tuojau pat karaliaus įsakymu atėję apaštalai pripildė savo apsiaustus gyvačių ir metė į magus sakydami: „Viešpaties vardu nemirsite, bet gyvačių draskomi staugsite iš skausmo.“
Kai gyvatės graužė jų kūnus ir jie staugė kaip vilkai, karalius ir kiti prašė apaštalų leisti gyvatėms juos pribaigti. Apaštalai atsakė: „Mes atsiųsti parvesti iš mirties į gyvenimą, o ne nustumti iš gyvenimo į mirtį.“ Pasimeldę jie įsakė gyvatėms išsiurbti visus nuodus, kuriuos buvo suleidusios, ir grįžti į savo vietas. Magai patyrė didesnius skausmus, kai gyvatės traukė nuodus, nei tada, kai jos graužė kūnus. Apaštalai jiems tarė: „Tris dienas jausite skausmus, o trečią dieną būsite sveiki, kad bent taip atsitrauktumėte nuo savo piktumo.“
Kai jie tris dienas išbuvo be maisto, gėrimo ir miego, baisiai kankinami skausmų, apaštalai atėję pas juos tarė: „Viešpats nenori turėti prievartinių tarnų, todėl kelkitės sveiki ir eikite turėdami laisvę daryti ką norite.“ Jie, pasilikdami piktume, pabėgo nuo jų ir beveik visą Babiloniją sukurstė prieš juos.
Po to vieno kunigaikščio duktė pastojo iš ištvirkavimo ir, pagimdžiusi sūnų, apšmeižė vieną šventą diakoną, kad jis ją išniekino ir ji nuo jo pastojo. Kai tėvai norėjo nužudyti diakoną, atvyko apaštalai ir paklausė, kada gimė vaikas. Jiems atsakė: „Šiandien, pirmą valandą.“ Apaštalai tarė: „Atneškite čia kūdikį ir atveskite diakoną, kurį kaltinate.“
Kai tai buvo padaryta, apaštalai tarė kūdikiui: „Pasakyk, kūdiki, Viešpaties vardu, ar šis diakonas tai padarė.“ Kūdikis atsakė: „Šis diakonas yra skaistus ir šventas, ir niekada nesuteršė savo kūno.“ Merginos tėvams reikalaujant, kad apaštalai paklaustų, kas buvo šio nusikaltimo autorius, apaštalai atsakė: „Mums dera išteisinti nekaltuosius, o ne pražudyti kaltuosius.“
Tuo metu atsitiko taip, kad du patys žiauriausi tigrai, buvę uždaryti atskiruose narvuose, pabėgo ir rijo visus, ką sutikdavo. Tada apaštalai priėjo prie jų ir Viešpaties vardu padarė juos romius kaip avis. Apaštalams norint iš ten išvykti, jie buvo paprašyti ir pasiliko ten metus ir tris mėnesius; per tą laiką daugiau nei 60 tūkstančių žmonių (neskaitant vaikų), kartu su karaliumi ir kunigaikščiais, buvo pakrikštyti.
Minėti magai atvyko į miestą, vardu Samiras (Suaniras), kur buvo 70 stabų žynių, ir sukurstė juos prieš apaštalus, kad kai šie atvyks, priverstų juos aukoti arba nužudytų. Apkeliavę visą provinciją, apaštalai atvyko į minėtą miestą. Štai minėti žyniai su visa liaudimi sučiupo juos ir nuvedė į saulės šventyklą. Demonai per apsėstuosius ėmė šaukti: „Ko mums ir jums, gyvojo Dievo apaštalai? Štai jums įžengus mes degame liepsnose.“ Tada Viešpaties angelas pasirodęs jiems tarė: „Rinkitės vieną iš dviejų: arba staigią šitų mirtį, arba savo kankinystę.“ Apaštalai atsakė: „Garbintinas Dievo gailestingumas, kad ir šituos atverstų, ir mus atvestų prie kankinystės palmės.“
Stojus tylai, apaštalai tarė: „Kad žinotumėte, jog šitie stabai pilni demonų, štai mes įsakome jiems išeiti ir kiekvienam sudaužyti savo statulą.“ Tuojau pat du juodi ir nuogi etiopai, visiems stebintis, išėjo iš statulų ir, jas sudaužę, su baisiais klyksmais pasišalino. Tai pamatę žyniai puolė apaštalus ir tuojau pat juos nužudė. Tą pačią valandą, nors dangus buvo visiškai giedras, kilo tokie žaibai, kad šventykla suskilo į tris dalis, o tie du magai nuo žaibo smūgio pavirto anglimis. Karalius pernešė apaštalų kūnus į savo miestą ir jų garbei pastatė nuostabaus dydžio bažnyčią.
Apie palaimintąjį Simoną daugelyje vietų randama, kad jis buvo prikaltas prie kryžiaus; tai liudija ir Izidorius knygoje apie apaštalų mirtį, ir Euzebijus bažnytinėje istorijoje, ir Beda komentaruose apie Apaštalų darbus, ir magistras Jonas Beletas savo Sumoje.
Mat, kaip sakoma, pamokslavęs Egipte, jis grįžo į Jeruzalę ir po Jokūbo Jaunesniojo mirties apaštalų vienbalsiai buvo išrinktas Jeruzalės vyskupu; pasakojama, kad prieš savo mirtį jis prikėlė 30 mirusiųjų. Todėl apie jį giedama: „Trisdešimt mirusiųjų, paskandintų bangose, grąžino žmonių gyvenimui.“
Valdęs Jeruzalės bažnyčią daug metų ir sulaukęs 120 metų, imperatoriaus Trajano laikais, kai Atikas buvo konsulu Jeruzalėje, jis buvo jo sučiuptas ir patyrė daug patyčių. Galiausiai liepė jį prikalti prie kryžiaus; visi ten buvę, ir pats teisėjas, stebėjosi, kaip 120 metų senis ištvėrė kryžiaus bausmę.
Tačiau kai kurie sako (ir tai yra tiesa), kad tai nebuvo tas Simonas (apaštalas), kuris patyrė kryžiaus kankinystę ir buvo Jeruzalės vyskupas, bet kitas Simonas, Kleopo, Juozapo brolio, sūnus; tai liudija ir Euzebijus, Cezarėjos vyskupas, savo Kronikoje. Tą patį savo kronikose sako Izidorius ir Beda. Mat Izidorius ir Euzebijus tai, ką buvo sakę anksčiau, vėliau savo kronikose pataisė; tai matyti iš Bedos, kuris savo „Atšaukimuose“ (Retractationes) paneigė taip manęs. Usuardas taip pat savo martirologe liudija tą patį.
<… dalis teksto praleidžiama …>
C SKYRIUS (95)
Apie šventąjį Kristoforą
Kristoforas prieš krikštą vadinosi Reprobu (Atstumtuoju), bet vėliau buvo pavadintas Kristoforu, t. y. „nešančiu Kristų“, nes nešė Kristų keturiais būdais: ant pečių pernešdamas, kūne marindamasis, prote pamaldumu, lūpose išpažinimu arba pamokslavimu.
Kristoforas buvo kilęs iš kananiečių, labai aukšto ūgio ir baisaus veido, o ūgio turėjo 12 uolekčių. Kaip skaitoma kai kuriuose jo darbuose, kai jis tarnavo vienam kananiečių karaliui, jam atėjo į galvą mintis ieškoti didžiausio kunigaikščio pasaulyje ir apsigyventi pas jį tarnaujant. Taigi jis atvyko pas vieną galingiausią karalių, apie kurį sklido bendra nuomonė, kad pasaulis neturi didesnio kunigaikščio. Karalius pamatęs jį mielai priėmė ir leido pasilikti savo dvare.
Vieną dieną kažkoks juokdarys dainavo dainą karaliaus akivaizdoje, kurioje dažnai minėjo velnią. Karalius, būdamas krikščionis, kaskart išgirdęs minint velnią, persižegnodavo. Tai matydamas Kristoforas labai stebėjosi, kodėl karalius taip daro ir ką toks ženklas jam reiškia. Kai jis paklausė karaliaus apie tai, o šis nenorėjo jam atskleisti, Kristoforas atsakė: „Jei man to nepasakysi, ilgiau su tavimi nepasiliksiu.“
Tada priverstas karalius jam tarė: „Kaskart išgirdęs minint velnią, aš apsaugau save šiuo ženklu, bijodamas, kad jis neįgytų valdžios man ir man nepakenktų.“ Kristoforas tarė: „Jei bijai velnio, kad jis tau nepakenktų, vadinasi, įrodyta, kad jis didesnis ir galingesnis už tave, jei taip smarkiai jo bijai. Taigi nusivyliau savo viltimi, manydamas, kad radau didžiausią ir galingiausią pasaulio valdovą. Tad lik sveikas, nes aš noriu ieškoti paties velnio, kad pasirinkčiau jį sau ponu ir tapčiau jo tarnu.“
Taigi jis paliko tą karalių ir skubėjo ieškoti velnio. Eidamas per vieną dykumą, pamatė didelę karių daugybę, iš kurių vienas žiaurus ir baisus karys priėjo prie jo ir paklausė, kur jis eina. Kristoforas atsakė: „Einu ieškoti pono velnio, kad pasirinkčiau jį sau valdovu.“ Tas jam tarė: „Aš esu tas, kurio ieškai.“ Apsidžiaugęs Kristoforas pasižadėjo jam amžiną tarnystę ir priėmė jį kaip poną.
Jiems abiems keliaujant, viename bendrame kelyje jie rado pastatytą kryžių. Vos velnias pamatė tą kryžių, išsigandęs pabėgo ir, metęs kelią, vedė Kristoforą per atšiaurią dykumą, o vėliau vėl grąžino į kelią. Tai matydamas ir stebėdamasis Kristoforas paklausė jo, kodėl jis taip bijodamas paliko lygų kelią ir tiek nuklydęs ėjo per tokią atšiaurią dykumą. Kai anas niekaip nenorėjo pasakyti, Kristoforas tarė: „Jei man to nepasakysi, tuojau pat tave paliksiu.“
Priverstas velnias jam tarė: „Vienas žmogus, vadinamas Kristumi, buvo prikaltas prie kryžiaus; kai pamatau jo kryžiaus ženklą, labai išsigąstu ir bėgu apimtas siaubo.“ Kristoforas atsakė: „Vadinasi, tas Kristus yra didesnis ir galingesnis už tave, jei taip bijai jo ženklo? Taigi veltui vargau ir vis dar neradau didžiausio pasaulio kunigaikščio. Tad lik sveikas, nes noriu tave palikti ir ieškoti paties Kristaus.“
Ilgai ieškojęs, kas jam galėtų suteikti žinių apie Kristų, galiausiai atėjo pas vieną atsiskyrėlį, kuris jam paskelbė Kristų ir rūpestingai išmokė Jo tikėjimo. Atsiskyrėlis tarė Kristoforui: „Tas Karalius, kuriam trokšti tarnauti, reikalauja tokios tarnystės: reikės dažnai pasninkauti.“ Kristoforas atsakė: „Tegul reikalauja iš manęs kitos tarnystės, nes šito aš niekaip negaliu daryti.“ Atsiskyrėlis vėl tarė: „Taip pat reikės daug melstis Jam.“ Kristoforas atsakė: „Nežinau, kas tai yra, ir negaliu atlikti tokios tarnystės.“
Atsiskyrėlis tarė: „Ar žinai tą upę, kurioje daugelis keliautojų patiria pavojų ir žūsta?“ Kristoforas: „Žinau.“ Ir tas tarė: „Kadangi esi aukšto ūgio ir stiprus, jei apsigyventum prie tos upės ir visus perkeltum, Karaliui Kristui, kuriam trokšti tarnauti, tai būtų labai malonu, ir viliuosi, kad ten Jis tau apsireikš.“ Kristoforas: „Tikrai galiu atlikti šią tarnystę ir pažadu Jam tarnauti šiuo būdu.“
Jis nuėjo prie minėtos upės, pasistatė ten namelį ir, rankose nešdamasis lazdą vietoj ramsčio, kuria rėmėsi vandenyje, visus be paliovos kilnojo. Praėjus daug dienų, kai jis ilsėjosi savo namelyje, išgirdo balsą vaiko, šaukiančio jį ir sakančio: „Kristoforai, išeik ir perkelk mane.“ Kristoforas skubiai iššoko, bet nieko nerado. Grįžęs į savo namelį, vėl išgirdo balsą, šaukiantį jį. Jis vėl išbėgo į lauką ir nieko nerado. Trečią kartą to paties pašauktas kaip anksčiau, išėjo ir rado prie upės kranto vaiką, kuris primygtinai prašė Kristoforo jį perkelti.
Kristoforas užsikėlė vaiką ant pečių, paėmė savo lazdą ir įbrido į upę keltis. Ir štai upės vanduo pamažu ėmė kilti, o vaikas slėgė kaip švinas, nepakeliamai sunkiai. Kuo toliau jis brido, tuo labiau kilo bangos, ir vaikas vis labiau spaudė Kristoforo pečius nepakeliama našta, taip kad Kristoforas pateko į didelę bėdą ir bijojo žūti.
Tačiau vargais negalais išsigelbėjęs ir perbridęs upę, jis nuleido vaiką ant kranto ir tarė jam: „Vaikeli, įstūmei mane į didelį pavojų ir taip slėgei, kad jei būčiau turėjęs ant savęs visą pasaulį, vargu ar būčiau jautęs didesnį svorį.“
Vaikas jam atsakė: „Nesistebėk, Kristoforai, nes ne tik visą pasaulį turėjai ant savęs, bet ir Tą, kuris sukūrė pasaulį, nešei ant savo pečių. Aš esu tavo Karalius Kristus, kuriam tu atlieki šią tarnystę. Ir kad įsitikintum, jog sakau tiesą, kai grįši, įbesk savo lazdą į žemę prie savo namelio, ir ryte pamatysi ją sužaliavusią ir davusią vaisių.“ Ir tuojau pat pranyko jam iš akių.
Grįžęs Kristoforas įbedė savo lazdą į žemę, o ryte atsikėlęs rado ją išleidusią lapus kaip palmę ir subrandinusią datules.
Po to jis atvyko į Samono miestą Likijoje, kur, nesuprasdamas jų kalbos, meldė Viešpatį, kad suteiktų jam tos kalbos supratimą. Kol jis meldėsi, teisėjai, manydami jį pamišusiu, paliko jį. Gavęs tai, ko prašė, Kristoforas, užsidengęs veidą, atėjo į kovos vietą ir guodė Viešpatyje krikščionis ir tuos, kurie buvo kankinami. Tada vienas iš teisėjų sudavė jam į veidą. Kristoforas, atidengęs veidą, tarė: „Jei nebūčiau krikščionis, tuoj pat atkeršyčiau už savo įžeidimą.“
Tada Kristoforas įbedė savo lazdą į žemę ir meldė Viešpatį, kad ji sužaliuotų dėl liaudies atsivertimo. Kai tai tuojau pat įvyko, aštuoni tūkstančiai žmonių įtikėjo.
Karalius pasiuntė 200 karių, kad atvestų jį pas jį. Kai jie rado jį besimeldžiantį ir bijojo jam tai pranešti, (karalius) vėl pasiuntė tiek pat, kurie taip pat, jam meldžiantis, tuojau ėmė melstis kartu su juo. Atsistojęs Kristoforas jiems tarė: „Ko ieškote?“ Pamatę jo veidą, jie tarė: „Karalius atsiuntė mus, kad atvestumėme tave pas jį surištą.“ Kristoforas jiems tarė: „Jei aš norėsiu, nei laisvo, nei surišto jūs manęs nuvesti negalėsite.“ Jie jam sako: „Tad jei nenori, eik laisvas kur nori, o mes karaliui pasakysime, kad tavęs niekur neradome.“ „Ne taip, – tarė jis, – bet aš eisiu su jumis.“
Jis atvertė juos į tikėjimą, liepė jiems surišti jam rankas už nugaros ir pristatyti jį karaliui surištą. Pamatęs jį, karalius išsigando ir tuojau pat nukrito nuo sosto. Paskui, tarnų pakeltas, paklausė jo vardo ir tėvynės. Kristoforas atsakė: „Prieš krikštą vadinausi Reprobu, o dabar vadinuosi Kristoforu.“ Karalius tarė: „Kvailą vardą pasirinkai – nukryžiuoto Kristaus, kuris nei sau nepadėjo, nei tau padėti negalės. Tad dabar, piktadari kananieti, kodėl neaukoji mūsų dievams?“ Kristoforas tarė: „Teisingai vadiniesi Dagnu, nes esi pasaulio mirtis, velnio bendrininkas, o tavo dievai yra žmonių rankų darbas.“ Karalius tarė: „Esi užaugęs tarp žvėrių, todėl ir negali kalbėti nieko kito, kaip tik žvėriškus ir žmonėms nežinomus dalykus. Tad dabar, jei paaukosi, gausi iš manęs didelę garbę, o jei ne – būsi sunaikintas kankinimais.“
Jam atsisakius aukoti, (karalius) liepė įmesti jį į kalėjimą, o tuos karius, kurie buvo pasiųsti pas Kristoforą, liepė nukirsdinti dėl Kristaus vardo. Tada jis liepė uždaryti su juo kalėjime dvi gražias merginas, kurių viena vadinosi Nikėja, o kita Akvilina, žadėdamas joms daug dovanų, jei jos meilikavimais sugundys jį nusidėti. Kristoforas, tai pamatęs, tuojau pat atsidavė maldai. Bet kai merginos ėmė jį spausti glamonėmis ir apkabinimais, jis atsistojo ir tarė joms: „Ko ieškote ir dėl kokios priežasties čia esate įvestos?“
Jos, išsigandusios jo veido spindesio, tarė: „Pasigailėk mūsų, Dievo šventasis, kad galėtume tikėti Dievą, kurį tu skelbi.“
Tai išgirdęs karalius liepė atvesti jas pas save ir tarė: „Tai ir jūs esate suvedžiotos? Prisiekiu dievais, kad jei neaukosite dievams, mirsite baisia mirtimi.“ Jos atsakė: „Jei nori, kadaukotume, liepk išvalyti aikštes ir visiems susirinkti prie šventyklos.“
Kai tai buvo padaryta ir jos įėjo į šventyklą, atrišusios savo diržus uždėjo ant stabų kaklų ir, nutempusios ant žemės, sutrupino į dulkes, sakydamos stovintiems: „Eikite ir pakvieskite gydytojus, kad išgydytų jūsų dievus.“
Tada karaliaus įsakymu Akvilina pakabinama, ir, pririšus prie jos kojų didžiulį akmenį, visi jos nariai suplėšomi. Kai ji iškeliavo pas Viešpatį, jos sesuo Nikėja įmetama į ugnį, bet iš ten išėjusi nesužeista, tuojau pat nukirsdinama.
Po to Kristoforas atvedamas pas karalių. Šis įsakė jį plakti geležinėmis rykštėmis ir uždėti ant galvos įkaitintą geležinį šalmą. Tada liepė padaryti geležinį suolą, pririšti ten Kristoforą ir, pripylus dervos, uždegti ugnį. Bet suolas subyrėjo kaip vaškas, o Kristoforas išėjo nesužeistas.
Tada (karalius) liepė pririšti jį prie stulpo ir 400 karių šaudyti į jį strėlėmis. Tačiau visos strėlės pakibo ore, ir nė viena negalėjo jo paliesti. Karalius, manydamas, kad jis suvarpytas karių, ėmė iš jo tyčiotis, bet staiga viena strėlė atskrido iš oro, apsisuko ir pataikė karaliui į akį, tuojau pat jį apakindama.
Kristoforas jam tarė: „Rytoj aš būsiu pribaigtas (nukankintas). Tu, tironai, paimsi mano kraujo, pasitepsi akį ir atgausi sveikatą.“
Tada karaliaus įsakymu jis nuvedamas nukirsdinti ir ten, sukalbėjęs maldą, nukirsdinamas. Karalius, paėmęs šiek tiek jo kraujo ir užsidėjęs ant akies, tarė: „Dievo ir šventojo Kristoforo vardu“, ir tuojau pat tapo sveikas. Tada karalius įtikėjo ir išleido įsakymą, kad jei kas piktžodžiaus prieš Dievą ir šventąjį Kristoforą, tuojau pat bus nubaustas kalaviju.
Ambraziejus pratarmėje taip sako apie šį kankinį: „Kristoforui suteikei, Viešpatie, tokią dorybių gausą ir mokymo malonę, kad jis spindinčiais stebuklais atitraukė 48 tūkstančius žmonių nuo pagonybės klaidų prie krikščioniško mokymo kulto; Nikėją ir Akviliną, kurios ilgą laiką viešame viešnamyje tarnavo kekšystės purvui, jis paragino prie skaistybės ir išmokė jas gauti vainiką; todėl pririštas prie geležinio suolo ugningame lauže jis nepabūgo didelio karščio ir visą dieną negalėjo būti pervertas visų karių strėlėmis; viena iš jų išmušė budeliui akį, kuriai palaimintojo kankinio kraujas, sumaišytas su žeme, grąžino šviesą ir, pašalinęs kūno aklumą, apšvietė ir protą; mat jis išmeldė pas Tave atleidimą ir nuolankiai gavo galią nuvyti ligas ir negalias.“
CI SKYRIUS (96)
Apie septynis miegančiuosius
Septyni miegantieji gimė Efezo mieste. Imperatorius Decijus, persekiodamas krikščionis, atvyko į Efezą ir liepė miesto viduryje pastatyti šventyklas, kad visi kartu su juo dalyvautų stabų aukojime. Kai jis liepė ieškoti visų krikščionių ir suimtus vertė arba aukoti, arba mirti, visus apėmė tokia bausmių baimė, kad draugas išsižadėdavo draugo, tėvas – sūnaus, o sūnus – tėvo.
Tame mieste buvo rasti septyni krikščionys: Maksimianas, Malchas, Marcianas, Dionizijus, Jonas, Serapionas ir Konstantinas, kurie tai matydami labai liūdėjo. Būdami pirmieji rūmuose, jie niekino stabų aukas, slėpėsi savo namuose ir atsidėjo pasninkams bei maldoms. Apkaltinti jie pastatomi prieš Decijų. Įrodžius, kad jie tikrai krikščionys, jiems duodamas laikas apsigalvoti iki Decijaus sugrįžimo ir jie paleidžiami.
Tuo tarpu jie, išdaliję savo turtą vargšams, pasitarę pasitraukė į Celiono kalną ir nusprendė ten slapta gyventi. Taip jiems ilgai slapstantis, vienas iš jų visada patarnaudavo ir, kaskart eidamas į miestą, apsirengdavo elgetos drabužiais ir išvaizda.
Kai Decijus grįžo į miestą ir liepė ieškoti jų aukojimui, Malchas, jų patarnautojas, išsigandęs grįžo pas draugus ir pranešė jiems apie imperatoriaus įniršį. Jiems labai išsigandus, Malchas padėjo jiems atneštos duonos, kad pasistiprinę maistu taptų tvirtesni kovai. Jiems valgant, sėdint ir kalbantis liūdesyje ir ašarose, staiga, kaip Dievas norėjo, jie užmigo.
Rytui išaušus, kai jų ieškojo ir negalėjo rasti, o Decijus sielojosi praradęs tokius jaunuolius, jie buvo apkaltinti, kad iki šiol slapstėsi Celiono kalne ir, išdaliję savo turtą vargšams krikščionims, laikėsi savo nusistatymo. Decijus liepė atvesdinti jų tėvus ir pagrasino jiems mirtimi, jei nepasakys visko, ką žino apie juos. Tėvai juos taip pat apkaltino ir pasiskundė, kad jie iššvaistė savo turtus vargšams.
Tada (Decijus), galvodamas, ką su jais daryti, Dievo valia liepė urvo angą užversti akmenimis, kad jie ten mirtų iš bado ir nepriteklių, uždaryti viduje. Tarnai tai padarė, o du krikščionys, Teodoras ir Rufinas, aprašę jų kankinystę, atsargiai (raštą) padėjo tarp akmenų.
Mirus Decijui ir visai tai kartai, po 372 metų, trisdešimtaisiais Teodosijaus valdymo metais, suklestėjo erezija tų, kurie neigė mirusiųjų prisikėlimą. Dėl to nuliūdęs Teodosijus, labai krikščioniškas imperatorius, matydamas taip bedieviškai puolamą tikėjimą, apsivilkęs ašutine ir sėdėdamas vidiniame kambaryje kasdien verkė. Gailestingasis Dievas, matydamas tai, norėjo paguosti liūdinčius ir patvirtinti viltį dėl mirusiųjų prisikėlimo, todėl, atvėręs savo gerumo lobyną, taip prikėlė minėtus kankinius.
Jis įkvėpė vienam Efezo piliečiui mintį tame kalne pastatyti tvartus savo piemenims. Mūrininkams atidarius urvą, šventieji atsikėlė ir sveikindami vienas kitą manė, kad miegojo tik vieną naktį. Prisiminę vakarykštį liūdesį, jie paklausė Malcho, kuris jiems patarnavo, ką Decijus nusprendė dėl jų. Tas atsakė taip, kaip sakė vakare: „Buvome ieškomi, kadaukotume stabams. Štai ką imperatorius galvoja apie mus.“ Maksimianas atsakė: „Dievas žino, kad mes neaukosime.“
Padrąsinęs draugus, jis liepė Malchui nusileisti į miestą nusipirkti duonos ir, atnešus daugiau duonos nei vakar, sužinoti ir pranešti, ką įsakė imperatorius.
Pasiėmęs penkis solidus (monetas), Malchas išėjo iš urvo. Pamatęs akmenis (kuriais buvo užverstas urvas), nusistebėjo, bet galvodamas apie kitką mažai kreipė dėmesį į akmenis. Nedrąsiai priėjęs prie miesto vartų, jis labai nustebo pamatęs iškeltą kryžiaus ženklą. Nuėjęs prie kitų vartų ir radęs tą patį ženklą, jis be galo stebėjosi matydamas virš visų vartų iškeltą kryžiaus ženklą ir pasikeitusį miestą. Persižegnojęs jis grįžo prie pirmųjų vartų, manydamas, kad sapnuoja.
Susiėmęs ir užsidengęs veidą, jis įėjo į miestą ir, priėjęs prie duonos pardavėjų, išgirdo žmones kalbant apie Kristų. Dar labiau apstulbęs jis tarė: „Kas čia dabar? Vakar niekas nedrįso minėti Kristaus vardo, o dabar visi išpažįsta Kristų? Manau, kad tai ne Efezo miestas, nes jis kitaip pastatytas, bet nežinau kito tokio miesto.“
Paklausęs ir išgirdęs, kad tai Efezas, jis pamanė, kad tikrai klysta, ir ketino grįžti pas draugus. Tačiau priėjo prie tų, kurie pardavinėjo duoną. Kai jis ištraukė sidabrinius pinigus, pardavėjai nustebę kalbėjosi tarpusavyje, kad tas jaunuolis rado senovinis lobį. Malchas, matydamas juos besišnekučiuojančius, pamanė, kad jie nori jį nutempti pas imperatorių. Išsigandęs jis paprašė jų paleisti jį, o duoną ir pinigus pasilikti.
Tačiau jie, sulaikę jį, tarė: „Iš kur tu esi? Kadangi radai senovės imperatorių lobius, pasakyk mums, ir būsime tavo partneriai bei slėpsime tave, nes kitaip pasislėpti negali.“
Malchas iš baimės nerado ką atsakyti. Jie, matydami jį tylintį, užnėrė virvę jam ant kaklo ir tempė per gatves į miesto vidurį. Pasklido gandas visiems, kad kažkoks jaunuolis rado lobį. Visiems susirinkus ir stebintis juo, jis norėjo juos įtikinti, kad nieko nerado. Apsidairęs jis nieko negalėjo atpažinti, ir žvelgdamas į minią norėjo atpažinti ką nors iš savo giminaičių, kuriuos manė esant gyvus, bet nieko neradęs stovėjo tarsi pamišęs miesto žmonių viduryje.
Kai tai išgirdo vyskupas Šv. Martynas ir prokonsulas Antipateris, neseniai atvykęs į miestą, jie įsakė miestiečiams atsargiai atvesti jį ir jo pinigus. Tarnams tempiant jį į bažnyčią, jis manė, kad yra vedamas pas imperatorių.
Vyskupas ir prokonsulas, stebėdamiesi pinigais, paklausė jį, kur jis rado nežinomą lobį. Jis atsakė nieko neradęs, bet tuos pinigus gavęs iš savo tėvų kapšo. Paklaustas, iš kokio jis miesto, atsakė: „Gerai žinau, kad esu iš šio miesto, jei tik tai yra Efezo miestas.“ Prokonsulas tarė: „Pakviesk savo tėvus, kad paliudytų už tave.“ Kai jis juos įvardijo ir niekas jų neatpažino, sakė, kad jis apsimetinėja norėdamas kaip nors išsisukti. Prokonsulas tarė: „Kaip galime tikėti tavimi, kad šie pinigai tavo tėvų, kai jų įrašas yra senesnis nei 377 metai ir yra iš pirmųjų imperatoriaus Decijaus dienų, ir niekuo nepanašūs į mūsų pinigus? Ir kaip tavo tėvai galėjo būti prieš tiek laiko, o tu, jaunuolis, nori apgauti Efezo išminčius ir senolius? Todėl įsakysiu tave atiduoti teismui, kol prisipažinsi, ką radai.“
Tada Malchas, parpuolęs prieš juos, tarė: „Dėl Dievo, ponai, atsakykite man į tai, ko paklausiu, ir aš pasakysiu jums, kas mano širdyje. Kur dabar imperatorius Decijus, kuris buvo šiame mieste?“ Vyskupas tarė: „Sūnau, šiandien žemėje nėra nė vieno, kuris vadintųsi Decijumi; imperatorius (toks) buvo prieš ilgą laiką.“
Malchas tarė: „Štai dėl ko aš taip stebiuosi, pone, ir niekas manimi netiki. Bet sekite paskui mane, ir aš parodysiu jums savo draugus, kurie yra Celiono kalne, ir jais patikėkite. Mat aš žinau, kad mes pabėgome nuo imperatoriaus Decijaus veido, ir aš vakar vakare mačiau, kad Decijus įžengė į šį miestą, jei tik tai yra Efezo miestas.“
Tada vyskupas, mąstydamas savyje, tarė prokonsului: „Tai regėjimas, kurį Dievas nori parodyti per šį jaunuolį.“
Taigi jie nuėjo su juo ir didelė miesto minia. Pirmas pas savo draugus įėjo Malchas, o po jo įėjęs vyskupas tarp akmenų rado laišką, užantspauduotą dviem sidabriniais antspaudais. Sušaukęs žmones jis jį perskaitė visiems girdint ir stebintis. Pamatę Dievo šventuosius sėdinčius urve ir jų veidus žydinčius kaip rožės, jie parpuolę pagarbino Dievą. Tuojau pat vyskupas ir prokonsulas pasiuntė pas imperatorių Teodosijų prašydami, kad skubiai atvyktų pamatyti neseniai parodytų Dievo stebuklų.
Tasai, tuojau pakilęs nuo žemės ir nuo ašutinės, ant kurios gedėjo, šlovindamas Dievą atvyko iš Konstantinopolio į Efesą. Visiems jį pasitikus, visi drauge užkopė prie urvo. Vos tik šventieji išvydo imperatorių, jie nušvito, o jų veidai spindėjo kaip saulė. Įžengęs vidun, imperatorius parpuolė prieš juos, garbindamas Dievą, o atsistojęs apkabino juos ir verkė virš kiekvieno, tardamas: „Matau jus taip, lyg regėčiau Viešpatį, prikeliantį Lozorių.“
Tuomet šventasis Maksimianas jam tarė: „Tikėk mumis, kad dėl tavęs Dievas mus prikėlė prieš Didžiojo Prisikėlimo dieną, idant neabejodamas tikėtum, jog mirusiųjų prisikėlimas tikrai yra. Juk mes iš tiesų prisikėlėme ir esame gyvi; ir kaip kūdikis motinos įsčiose yra gyvas nejausdamas vargo, taip ir mes buvome – atrodė, kad gulime ir miegame, nieko nejausdami.“
Tai pasakę, visiems matant, jie nulenkė galvas į žemę, užmigo ir atidavė savo dvasias pagal Dievo valią.
Imperatorius pakilęs parpuolė ant jų verkdamas ir juos bučiuodamas. Kai jis įsakė pagaminti auksinius karstus, į kuriuos jie būtų sudėti, tą pačią naktį jie pasirodė imperatoriui sakydami, kad paliktų juos taip, kaip jie iki šiol gulėjo žemėje ir iš žemės prisikėlė, kol Viešpats juos vėl prikels. Todėl imperatorius įsakė tą vietą papuošti paauksuotais akmenimis ir atleisti visus vyskupus, išpažįstančius prisikėlimą.
Tai, kad sakoma juos miegojus 372 metus, gali kelti abejonių, nes jie prisikėlė 448 Viešpaties metais, o Decijus valdė tik vienerius metus ir tris mėnesius, būtent 252 Viešpaties metais, taigi jie miegojo tik 196 metus.
<… dalis teksto praleidžiama …>
CLXXX SKYRIUS (175)
Apie šventuosius Barlaamą ir Juozapatą
Barlaamas, kurio istoriją su dideliu kruopštumu surašė Jonas Damaskietis, veikiamas dieviškos malonės, atvertė į tikėjimą šventąjį karalių Juozapatą.
Kai visa Indija buvo pilna krikščionių ir vienuolių, iškilo vienas labai galingas karalius, vardu Aveniras (Abenner), kuris nuožmiai persekiojo krikščionis, o ypač vienuolius. Atsitiko taip, kad vienas karaliaus draugas, pirmasis jo rūmuose, paragintas dieviškos malonės, paliko karaliaus dvarą ir įstojo į vienuolių ordiną. Tai išgirdęs karalius, apimtas beprotiško pykčio, liepė jo ieškoti visose dykumose. Vos surastą įsakė atvesti pas save. Pamatęs jį, vilkintį prastais rūbais ir išsekusį nuo alkio, nors anksčiau jis puošėsi prabangiais drabužiais ir mėgavosi dideliais turtais, karalius jam tarė:
– O kvaily ir pamišėli, kodėl garbę iškeiteis į gėdą? Štai, pasidarei pajuoka vaikams.
Tas jam atsakė:
– Jei nori išgirsti to priežastį, pašalink nuo savęs savo priešus.
Karaliui paklausus, kokie tai priešai, jis atsakė:
– Pyktis ir geismas; mat jie trukdo pamatyti tiesą. Tegu tavo klausymui vadovauja išmintis ir teisingumas.
Karalius tarė:
– Tebūnie, kaip sakai.
Tada jis prabilo:
– Neišmanėliai niekina tai, kas yra, tarsi to nebūtų, o stengiasi pasiekti tai, ko nėra, tarsi tai būtų. Kas neparagavo to, kas tikra, saldumo, tas negalės suvokti tiesos apie tai, kas netikra.
Jam daug kalbant apie įsikūnijimo slėpinį ir tikėjimą, karalius tarė:
– Jei nebūčiau tau pradžioje pažadėjęs pašalinti pyktį iš pasitarimo, dabar pat atiduočiau tavo kūną ugniai. Tad kelkis ir dink man iš akių, kad daugiau tavęs nematyčiau ir žiauriai nepražudyčiau.
Dievo vyras pasitraukė nuliūdęs, kad jam nepavyko patirti kankinystės.
Tuo tarpu karaliui, kuris neturėjo vaikų, gimė nuostabaus grožio sūnus, kurį pavadino Juozapatu. Karalius, surinkęs didžiulę minią aukoti dievams už vaiko gimimą, sušaukė penkiasdešimt penkis astrologus ir kruopščiai klausinėjo, kokia ateitis laukia jo sūnaus. Visiems atsakant, kad jis bus didis galia ir turtais, vienas išmintingiausias iš jų tarė:
– Šis vaikas, kuris tau gimė, o karaliau, viešpataus ne tavo karalystėje, bet kitoje, nepalyginamai geresnėje. Manau, kad jis taps tos krikščionių religijos, kurią tu persekioji, išpažinėju.
Tai jis pasakė ne iš savęs, bet įkvėptas Dievo.
Tai išgirdęs karalius labai išsigando. Jis liepė mieste atskirai pastatyti puošnius rūmus ir ten apgyvendino berniuką. Kartu su juo paskyrė gyventi gražiausius jaunuolius, griežtai jiems įsakydamas neminėti jam nei mirties, nei senatvės, nei ligos, nei skurdo, nei nieko, kas galėtų sukelti liūdesį, bet rodyti tik malonius dalykus, kad jo protas, užimtas malonumais, negalėtų mąstyti apie ateitį. Jei kas iš tarnų susirgdavo, karalius tuojau liepdavo jį pašalinti ir pakeisti kitu sveiku, ir įsakė, kad niekas jam neužsimintų apie Kristų.
Tuo metu pas karalių buvo vienas vyras, uolus krikščionis, bet slaptas, kuris buvo vyriausias tarp karaliaus didikų. Kartą jam išjojus su karaliumi medžioti, jis rado vieną beturtį, kuriam žvėris buvo sužalojęs koją, gulintį ant žemės. Šis paprašė jį priimti, sakydamas, kad galbūt galės jam kuo nors pasitarnauti. Karys jam tarė: „Aš mielai tave priimsiu, bet nežinau, kuo galėtum būti naudingas.“ Tas atsakė: „Aš esu žodžių gydytojas; jei kas nors būtų sužeistas žodžiais, moku pritaikyti tinkamą vaistą.“ Karys tai, ką anas sakė, palaikė niekais, bet dėl Dievo jį priėmė ir juo rūpinosi.
Pavyduoliai, matydami, kad minėtas didikas turi didelę karaliaus malonę, apkaltino jį karaliui, kad jis ne tik linksta į krikščionių tikėjimą, bet ir bando paveržti karalystę, kurstydamas liaudį ir telkdamas ją sau. „Jei nori sužinoti, o karaliau, ar tai tiesa, – sakė jie, – pasišauk jį slapta ir, užsiminęs, kad šis gyvenimas greitai baigsis, pasakyk, jog todėl nori palikti karalystės šlovę ir priimti vienuolio apdarą (kuriuos iki šiol per nežinojimą persekiojai), ir tada pamatysi, ką jis tau atsakys.“
Kai karalius padarė viską, kaip jie patarė, tasai, neįtardamas klastos, apsipylė ašaromis, pagyrė karaliaus sumanymą ir, priminęs pasaulio tuštybę, patarė kuo greičiau tai įvykdyti. Karalius, tai išgirdęs ir patikėjęs, kad kaltintojai sakė tiesą, įniršo, tačiau nieko jam neatsakė. Vyras, supratęs, kad karalius jo žodžius priėmė rūstžiai, išėjo drebėdamas ir, prisiminęs turįs žodžių gydytoją, viską jam papasakojo. Tas jam tarė: „Žinok, karalius įtaria, kad taip kalbėjai norėdamas užgrobti jo karalystę. Tad kelkis, nusikirpk plaukus, nusivilk prabangius rūbus, apsivilk ašutinę ir anksti rytą eik pas karalių. Kai karalius paklaus, ką tai reiškia, atsakyk: ‘Štai, karaliau, esu pasiruošęs sekti paskui tave. Nors kelias, kuriuo trokšti eiti, sunkus, bet būnant su tavimi man jis bus lengvas. Kaip turėjai mane bendražygį sėkmėje, taip turėsi ir varguose; tad aš jau pasiruošęs, ko delsi?’“
Kai jis viską taip ir padarė, karalius nustebo ir, nubaudęs šmeižikus, tą vyrą dar labiau pagerbė.
Jo sūnus, augdamas rūmuose, subrendo ir buvo išmokytas visų mokslų. Stebėdamasis, kodėl tėvas jį taip uždarė, jis slapta paklausė vieno artimesnio tarno apie tai, sakydamas, kad labai sielojasi negalėdamas išeiti į lauką, ir jam nebeskanus nei maistas, nei gėrimas. Tėvas, tai išgirdęs ir nuliūdęs, liepė paruošti gerus žirgus ir, siųsdamas pirma jo džiūgaujančius būrius, griežtai uždraudė, kad jam prieš akis pasirodytų kas nors nemalonaus. Tačiau jaunuoliui jojant, kartą jam pasitaikė sutikti raupsuotąjį ir akląjį. Pamatęs juos ir nustebęs, jis paklausė, kas jie tokie ir kas jiems nutiko. Tarnai atsakė: „Tai kančios, kurios ištinka žmones.“ Jis paklausė: „Ar tai nutinka visiems žmonėms?“ Jiems atsakius neigiamai, jis vėl klausė: „Ar yra žinoma, kas tai patirs, ar tai atsitinka nenuspėjamai?“ Jie atsakė: „Kas iš žmonių gali žinoti ateitį?“ Tada jis pradėjo labai nerimauti dėl šio neįprasto dalyko.
Kitą kartą jis sutiko labai seną žmogų, raukšlėtu veidu, sulinkusia nugara, bedantį ir švepluojantį. Apstulbęs jis norėjo sužinoti šio reginio paslaptį. Sužinojęs, kad tokia būklė atsiranda dėl daugybės metų, jis paklausė: „O kokia viso to pabaiga?“ Jam atsakė: „Mirtis.“ Jis vėl: „Ar visų mirtis, ar tik kai kurių?“ Sužinojęs, kad visi turi mirti, paklausė: „O per kiek metų tai ateina?“ Jam atsakė: „Aštuoniasdešimt ar šimtas metų atneša senatvę, o po to seka mirtis.“ Jaunuolis, dažnai apie tai mąstydamas širdyje, meldėsi didžioje neviltyje, tačiau tėvo akivaizdoje dėjosi linksmas, labai trokšdamas būti pamokytas apie šiuos dalykus.
Tuomet vienas vienuolis, tobulas gyvenimu ir garsu, gyvenęs Senaro (Sennaar) žemės dykumoje, vardu Barlaamas, dvasia sužinojo, kas vyksta su karaliaus sūnumi. Apsimetęs pirkliu, jis atvyko į tą miestą ir, priėjęs prie karaliaus sūnaus auklėtojo, tarė:
– Aš esu pirklys ir turiu parduoti brangakmenį, kuris akliesiems suteikia regėjimą, kurtiems atveria ausis, nebylius padaro kalbančius, o neišmanėliams įkvepia išminties. Tad nuvesk mane pas karaliaus sūnų, ir aš jam jį perduosiu.
Tas atsakė:
– Atrodai esąs protingas žmogus, bet tavo žodžiai nedera su išmintimi. Vis dėlto, kadangi nusimanau apie akmenis, parodyk man tą akmenį, ir jei jis bus toks, kaip sakai, gausi iš karaliaus sūnaus didžiausią atlygį.
Barlaamas atsakė:
– Mano akmuo turi dar ir tokią galią: tas, kas neturi sveiko regėjimo ir neišlaiko visiško skaistumo, jei netyčia į jį pažvelgtų, prarastų net tą regėjimo galią, kurią turi. Aš, būdamas gydytojas, matau, kad tavo akys nėra sveikos, o apie karaliaus sūnų girdėjau, kad jis skaistus ir turi gražias bei sveikas akis.
Tas tarė:
– Jei taip yra, nerodyk man, nes ir akys mano nesveikos, ir nuodėmėse skęstu.
Tad pranešęs karaliaus sūnui, jis kuo greičiau jį įvedė.
Kai jis buvo įvestas ir karaliaus sūnus jį pagarbiai priėmė, Barlaamas tarė:
– Gerai padarei, karaliau (princas vadinamas karaliumi iš pagarbos), kad nekreipei dėmesio į mano išorinį skurdą. Mat vienas didis karalius, važiuodamas paauksuotu vežimu, sutiko žmones, vilkinčius nunešiotais drabužiais ir išsekusius. Jis tuojau iššoko iš vežimo, parpuolė jiems po kojų, pagarbino juos ir atsistojęs išbučiavo. Jo didikai, tuo pasipiktinę, bet bijodami karalių peikti, pranešė jo broliui, kad karalius pasielgė neoru karališkai didybei. Brolis dėl to karalių pabarė.
Karalius turėjo paprotį: kai kas nors būdavo pasmerkiamas myriop, karalius prie jo durų siųsdavo šauklį su tam skirtu trimitu. Atėjus vakarui, jis liepė pūsti trimitą prie brolio durų. Tas, tai išgirdęs ir praradęs viltį išsigelbėti, visą naktį nemiegojo ir surašė testamentą. Išaušus rytui, apsirengęs juodais drabužiais, su žmona ir vaikais raudodamas atėjo prie rūmų vartų. Karalius, liepęs jam įeiti, tarė: „O kvaily, jei taip išsigandai savo brolio, kuriam žinai niekuo nenusikaltęs, šauklio, kaip aš neturėčiau bijoti savo Viešpaties šauklių, prieš kurį tiek nusidėjau, kurie garsiau už trimitą praneša man mirtį ir skelbia baisų Teisėjo atėjimą?“
Tada jis liepė pagaminti keturias skrynias. Dvi iš jų išorėje liepė padengti auksu, o vidų pripildyti pūvančių numirėlių kaulų. Kitas dvi liepė ištepti derva, o vidų pripildyti brangakmenių ir perlų. Pasišaukęs didikus, kurie skundėsi broliui, pastatė tas keturias skrynias priešais juos ir paklausė, kurios yra vertingesnės. Jie nusprendė, kad paauksuotosios yra labai brangios, o kitos – bevertės. Tada karalius liepė atidaryti paauksuotąsias, ir iš ten pasklido nepakeliamas dvokas. Karalius tarė: „Šios panašios į tuos, kurie vilki puošniais drabužiais, bet viduje yra pilni bjaurių nešvarumų.“ Tada liepė atidaryti kitas, ir štai – pasklido nuostabus kvapas. Karalius tarė: „Šios panašios į tuos beturčius, kuriuos aš pagerbiau; nors jie vilki prastais drabužiais, viduje spindi visų dorybių kvapu. O jūs žiūrite tik į išorę ir nematote to, kas viduje.“
– Taigi, tu pasielgei kaip tas karalius, gerai mane priimdamas.
Tada Barlaamas pradėjo ilgą pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, žmogaus nuopuolį, Dievo Sūnaus įsikūnijimą, kančią ir prisikėlimą, taip pat daug kalbėjo apie Teismo dieną, gerųjų ir blogųjų atpildą, stipriai peikė stabus garbinančius ir pateikė tokį pavyzdį apie jų kvailumą:
Vienas lankininkas pagavo mažą paukštelį, vadinamą lakštingala (filomena). Kai norėjo ją užmušti, lakštingalai buvo duotas balsas, ir ji tarė: „Kokia tau nauda, žmogau, jei mane užmuši? Juk manimi nepripildysi savo pilvo. Bet jei mane paleistum, duočiau tau tris pamokymus, kuriuos, jei stropiai saugosi, turėsi didelės naudos.“ Tas, nustebęs dėl jos kalbos, pažadėjo ją paleisti, jei ji pasakys tuos pamokymus. Ji tarė: „Niekada nesistenk pagauti to, ko neįmanoma pagauti; niekada nesisielok dėl to, kas prarasta ir nebesugrąžinama; niekada netikėk neįtikėtinu žodžiu. Saugok šiuos tris dalykus, ir tau bus gerai.“ Jis, kaip buvo žadėjęs, ją paleido. Lakštingala, skraidydama ore, tarė jam: „Vargas tau, žmogau, kad turėjai blogą patarimą ir šiandien praradai didelį lobį, nes mano viduriuose yra perlas, didesnis už stručio kiaušinį.“ Tai išgirdęs, jis labai nuliūdo, kad ją paleido, ir bandė ją privilioti sakydamas: „Ateik į mano namus, aš tave visaip vaišinsiu ir garbingai išleisiu.“ Lakštingala atsakė: „Dabar tikrai supratau, kad esi kvailas, nes iš to, ką tau sakiau, negavai jokios naudos: sielojiesi dėl manęs, prarastos ir nebesugrąžinamos; bandai mane pagauti, nors negali pasiekti mano kelio; ir dar patikėjai, kad mano viduriuose yra toks didelis perlas, nors aš pati visa nesiekiu stručio kiaušinio dydžio.“
– Taip kvaili yra tie, kurie pasitiki stabais, nes garbina tai, ką patys nulipdė, ir savo pačių saugomus daiktus vadina savo sargais.
Jis taip pat pradėjo daug diskutuoti prieš apgaulingą pasaulio malonumą ir tuštybę, pateikdamas daugybę pavyzdžių:
– Tie, kurie trokšta kūniškų malonumų, o savo sieloms leidžia mirti iš bado, yra panašūs į žmogų, kuris, bėgdamas nuo vienaragio, kad šis jo neprarytų, įkrito į gilią duobę. Kriskdamas jis rankomis įsitvėrė krūmokšnio, o kojomis atsispyrė į slidų ir nestabilų pagrindą. Apsidairęs pamatė dvi peles – vieną baltą, kitą juodą – kurios be perstojo graužė krūmokšnio, kurio jis laikėsi, šaknis, ir jau nedaug trūko, kad jos jį nukirstų. Duobės dugne jis pamatė baisų slibiną, spjaudantį ugnimi ir išsižiojusį, kad jį prarytų. O iš pagrindo, ant kurio rėmėsi kojomis, kyšojo keturių gyvačių galvos. Pakėlęs akis į viršų, jis pamatė nuo to krūmokšnio šakų lašantį truputį medaus. Pamiršęs pavojų, kuriame buvo atsidūręs, jis visas atsidavė to trupučio medaus saldumui.
Vienaragis vaizduoja mirtį, kuri visada persekioja žmogų ir nori jį pagauti. Duobė yra pasaulis, pilnas visokių blogybių. Krūmokšnis – tai kiekvieno žmogaus gyvenimas, kurį valandos dieną ir naktį (kaip balta ir juoda pelės) be perstojo trumpina ir artina prie pabaigos. Keturių gyvačių pagrindas – tai kūnas, sudarytas iš keturių elementų, kuriems išyrant kūno sandara sugriūva. Baisusis slibinas – tai pragaro žiotys, trokštančios visus praryti. Šakelės saldumas – apgaulingas pasaulio malonumas, kuriuo žmogus suviliojamas, kad nematytų savo pavojaus.
Jis dar pridūrė:
– Pasaulio mylėtojai taip pat panašūs į žmogų, kuris turėjo tris draugus. Pirmąjį jis mylėjo labiau už save, antrąjį – tiek pat kiek save, o trečiąjį – mažiau už save ir beveik niekino. Patekęs į didelį pavojų ir karaliaus pašauktas, jis nubėgo pas pirmąjį draugą, prašydamas pagalbos ir primindamas, kaip jį mylėjo. Tas atsakė: „Nežinau, kas tu esi, žmogau. Turiu kitų draugų, su kuriais šiandien turiu linksmintis ir kurie nuo šiol bus mano draugai. Visgi duosiu tau du skudurus, kad turėtum kuo prisidengti.“ Susigėdęs jis nuėjo pas antrąjį ir taip pat prašė pagalbos. Tas atsakė: „Neturiu laiko eiti su tavimi į teismą, esu apsuptas daugybės rūpesčių. Visgi palydėsiu tave truputį iki rūmų vartų ir tuojau grįšiu namo užsiimti savais reikalais.“ Nuliūdęs ir praradęs viltį, jis nuėjo pas trečiąjį draugą ir nuleidęs galvą tarė: „Neturiu drąsos kalbėti su tavimi, nes nemylėjau tavęs, kaip derėjo. Bet bėdos prislėgtas ir draugų apleistas prašau, padėk man ir atleisk.“ Tas linksmu veidu tarė: „Tikrai pripažįstu tave brangiu draugu ir, nepamiršdamas tavo, kad ir nedidelio, gero darbo, eisiu pirma tavęs, užtarsiu tave prieš karalių ir neleisiu atiduoti į priešų rankas.“
Pirmasis draugas yra turtų valdymas; dėl jų žmogus patiria daug pavojų, bet atėjus mirčiai negauna nieko, išskyrus prastus skudurus laidotuvėms. Antrasis draugas yra žmona, vaikai ir giminės, kurie palydi tik iki kapo ir tuojau grįžta prie savo rūpesčių. Trečiasis draugas yra tikėjimas, viltis, meilė, išmalda ir kiti geri darbai; kai išeiname iš kūno, jie gali eiti pirma mūsų, užtarti mus prieš Dievą ir išlaisvinti nuo priešų demonų.
Jis dar pridūrė:
– Viename dideliame mieste buvo paprotys kasmet išsirinkti svetimšalį ir nepažįstamą žmogų valdovu. Gavęs visą valdžią, jis galėdavo daryti, ką nori, ir valdyti šalį be jokių suvaržymų. Kai jis gyvendavo prabangiai ir manydavo, kad taip bus visada, staiga miestiečiai sukildavo prieš jį, nuogą ištempdavo per visą miestą ir ištrėmę nusiųsdavo į tolimą salą, kur jis, nerasdamas nei maisto, nei drabužių, kentėdavo alkį ir šaltį. Galiausiai vienas, tapęs karaliumi, sužinojęs tų miestiečių paprotį, išsiuntė į tą salą daugybę turtų. Po metų, ištremtas į tą salą, kai kiti mirė badu, jis mėgavosi didžiausia gausa.
Šis miestas – tai šis pasaulis. Miestiečiai – tamsos kunigaikščiai, kurie mus vilioja apgaulingais pasaulio malonumais, o mums nesitikint ateina mirtis, ir mes nugrimztame į tamsos vietą. Turtų siuntimas į amžinąją vietą vyksta per vargšų rankas.
Kai Barlaamas tobulai pamokė karaliaus sūnų ir šis, palikęs tėvą, norėjo sekti paskui jį, Barlaamas tarė:
– Jei tai padarysi, būsi panašus į jaunuolį, kuris, norint jį apvesdinti su kilminga žmona, atsisakė ir pabėgo. Atvykęs į vieną vietą, pamatė vargšo senelio dukterį, dirbančią ir lūpomis šlovinančią Dievą. Jis paklausė: „Ką darai, moterie? Būdama tokia neturtinga, dėkoji Dievui, tarsi būtum gavusi iš jo didelių dovanų.“ Ji atsakė: „Kaip mažas vaistas dažnai išgydo nuo didelės ligos, taip dėkojimas už mažas dovanas tampa didelių dovanų priežastimi. Tai, kas išorėje, nėra mūsų, bet tai, kas mumyse, yra mūsų. Iš Dievo gavau didžių dalykų: sukūrė mane pagal savo paveikslą, davė protą, pašaukė į savo garbę ir jau atvėrė savo karalystės vartus. Už tokias didžias dovanas dera Jį šlovinti.“ Jaunuolis, matydamas jos išmintį, paprašė jos tėvo leisti ją vesti. Senis atsakė: „Negali imti mano dukters, nes esi turtingų ir kilmingų sūnus, o aš vargšas.“ Kai jaunuolis labai mygo, senis tarė: „Negaliu jos tau duoti, kad vestum į savo tėvo namus, nes ji man vienturtė.“ Jaunuolis atsakė: „Liksiu pas jus ir viskuo jums prilygsiu.“ Nusivilkęs brangius apdarus, apsivilko senio rūbais ir, gyvendamas pas jį, vedė ją. Kai senis jį ilgai išbandė, nuvedė į slaptą kambarį, parodė didžiulę daugybę turtų, kokių jis niekada nebuvo regėjęs, ir viską jam atidavė.
Juozapatas tarė:
– Šis pasakojimas man labai tinka, ir manau, kad tai pasakei apie mane. Bet pasakyk man, tėve, kiek tau metų ir kur gyveni, nes niekada nenoriu su tavimi skirtis.
Jis atsakė:
– Man 45 metai, gyvenu Senaro žemės dykumose.
Juozapatas tarė:
– Tėve, atrodai vyresnis nei 70 metų.
Jis atsakė:
– Jei klausi apie visus metus nuo mano gimimo, gerai nuspėjai. Bet tų metų, praleistų pasaulio tuštybėje, jokiu būdu neskaičiuoju į gyvenimo trukmę; tada buvau miręs vidiniu žmogumi, o mirties metų niekada nevadinsiu gyvenimu.
Kadangi Juozapatas norėjo sekti paskui jį į dykumą, Barlaamas tarė:
– Jei tai padarysi, ir aš neteksiu tavo draugijos, ir tapsiu persekiojimo priežastimi savo broliams. Bet kai pamatysi tinkamą laiką, ateisi pas mane.
Barlaamas pakrikštijo karaliaus sūnų, puikiai išmokė tikėjimo tiesų, pabučiavo jį ir grįžo į savo vietą.
Karalius, išgirdęs, kad sūnus tapo krikščionimi, labai nuliūdo. Vienas jo draugas, vardu Arachis, guosdamas jį tarė:
– Pažįstu, karaliau, vieną senį atsiskyrėlį iš mūsų tikėjimo, kuris viskuo panašus į Barlaamą. Jis, apsimetęs Barlaamu, pirma gins krikščionių tikėjimą, paskui leis save nugalėti ir atšauks viską, ko mokė. Taip karaliaus sūnus grįš pas mus.
Pasiėmęs tą kunigaikštį su didele kariuomene, karalius išvyko ieškoti Barlaamo ir, sugavęs vieną atsiskyrėlį, paskelbė, kad sugavo Barlaamą. Karaliaus sūnus, tai išgirdęs, graudžiai verkė dėl sugauto mokytojo, bet vėliau per Dievo apreiškimą sužinojo, kad tai ne jis.
Tėvas, atėjęs pas sūnų, tarė:
– Sūnau mano, labai mane nuliūdinai, paniekinai mano žilą galvą ir atėmei mano akių šviesą. Kodėl, sūnau, tai padarei ir palikai mano dievų garbinimą?
Jis atsakė:
– Tėve, pabėgau nuo tamsos, atbėgau į šviesą, mečiau klaidą ir pažinau tiesą. Nesivargink tuščiai, nes niekada negalėsi manęs atitraukti nuo Kristaus. Kaip tau neįmanoma ranka pasiekti dangaus aukštybių ar išsemti didžiausios jūros, taip žinok, kad ir tai neįmanoma.
Tada karalius tarė:
– Kas gi kaltas dėl šių nelaimių, jei ne aš, suteikęs tau tokią didybę, kokios joks tėvas niekada nėra suteikęs sūnui? Todėl tavo valios sugedimas ir nevaldomas užsispyrimas privertė tave šėlti prieš mano galvą. Teisingai astrologai tavo gimimo metu sakė, kad būsi arogantiškas ir nepaklusnus tėvams. Dabar gi, jei man nepaklusai, nustosi būti mano sūnumi, ir tapęs priešu vietoj tėvo padarysiu tau tai, ko dar nesu padaręs net priešams.
Juozapatas atsakė:
– Kodėl, karaliau, liūdi, kad tapau gėrybių dalininku? Koks tėvas kada nors liūdėjo dėl sūnaus sėkmės? Tad nevadinsiu tavęs tėvu, bet jei būsi man priešas, bėgsiu nuo tavęs kaip nuo gyvatės.
Karalius su pykčiu pasitraukė ir pranešė draugui Arachiui apie sūnaus kietumą. Šis patarė nevartoti aštrių žodžių, nes švelnumu jaunuolį lengviau patraukti. Kitą dieną karalius atėjo pas sūnų, apkabino jį ir bučiuodamas sakė:
– Mieliausias sūnau, gerbk tėvo žilą galvą, bijok, sūnau, savo tėvo. Ar nežinai, koks gėris yra paklusti tėvui ir jį džiuginti, ir atvirkščiai – blogis juos piktinti? Visi, kurie taip darė, blogai baigė.
Juozapatas atsakė:
– Yra laikas mylėti ir laikas paklusti, laikas taikai ir laikas karui. Jokiu būdu neturime paklusti tiems, kas mus atitraukia nuo Dievo, ar tai būtų motina, ar tėvas.
Tėvas, matydamas jo tvirtumą, tarė:
– Kadangi matau tavo užsispyrimą ir nenori man paklusti, bent ateik, ir abu kartu ieškokime tiesos. Barlaamas, kuris tave suvedžiojo, yra mano suimtas. Tad tegu susirenka mūsų ir jūsų atstovai su Barlaamu. Aš pasiųsiu šauklį, kad visi galėtų ateiti be baimės. Pradėsime ginčą: jei jūsų Barlaamas laimės, tikėsime jumis, jei mūsiškiai – jūs sutiksite su mumis.
Karaliaus sūnui sutikus, jie su apsimetėliu Barlaamu sutarė, kaip šis turėtų pirma apsimesti ginąs krikščionių tikėjimą, o paskui leistis nugalimas. Visi susirinko. Juozapatas, atsisukęs į Nachorą (apsimetėlį), tarė:
– Žinai, Barlaamai, kaip mane mokei. Jei apginsi tikėjimą, kurio mane mokei, liksiu tavo moksle iki gyvenimo galo. Bet jei būsi nugalėtas, tuojau atkeršysiu už savo paniekinimą: savo rankomis išplėšiu tau širdį ir liežuvį ir atiduosiu šunims, kad kiti daugiau nedrįstų karalių sūnų vesti į klaidą.
Tai išgirdęs Nachoras labai nuliūdo ir išsigando, matydamas, kad įkrito į duobę, kurią pats iškasė, ir pakliuvo į savo paties spąstus. Tad suprato, kad geriau laikytis karaliaus sūnaus pusės, norint išvengti mirties pavojaus.
Karalius gi jam viešai buvo sakęs ginti savo tikėjimą be baimės.
Tada vienas iš retorių atsistojęs tarė:
– Tu esi Barlaamas, kuris suvedžiojai karaliaus sūnų?
Jis atsakė:
– Aš esu Barlaamas, kuris ne įvedžiau karaliaus sūnų į klaidą, bet išlaisvinau iš klaidos.
Retorius:
– Kadangi iškilūs ir nuostabūs vyrai garbino mūsų dievus, kaip tu drįsti prieš juos sukilti?
Jis atsakė:
– Chaldėjai, graikai ir egiptiečiai klydo, vadindami kūrinius dievais. Chaldėjai manė, kad elementai yra dievai, nors jie sukurti žmonių naudai, pavaldūs jiems ir genda. Graikai nedorus žmones laiko dievais, pavyzdžiui, Saturną, apie kurį sako, kad jis suėdė savo vaikus ir nusipjovė lyties organus, iš kurių į jūrą įmestų gimė Venera; taip pat kad jį surišo jo sūnus Jupiteris ir įmetė į tartarą. Jupiteris aprašomas kaip dievų karalius, bet sakoma, kad jis dažnai pasiversdavo gyvūnais, kad svetimautų. Venerą taip pat vadina svetimaujančia deive, turėjusia meilužius Marsą ir Adonį. Egiptiečiai garbino gyvūnus: avį, veršį, kiaulę ir panašiai. O krikščionys garbina Aukščiausiojo Sūnų, kuris nužengė iš dangaus ir priėmė kūną.
Nachoras pradėjo taip aiškiai ginti krikščionių tikėjimą ir tvirtinti jį argumentais, kad tie retoriai, tapę nebylūs, visiškai nieko negalėjo atsakyti. Juozapatas labai džiūgavo, kad Viešpats per tiesos priešą apgynė tiesą, o karalius buvo pilnas įniršio. Jis liepė paleisti susirinkimą, tarsi norėdamas kitą dieną vėl svarstyti, ir pasakė Juozapatui: „Arba leisk mano mokytojui šią naktį pasilikti su manimi, kad pasitartume dėl rytojaus atsakymų, o tu pasiimk saviškius, arba pasiimk jį su savimi.“ Karalius tikėjosi, kad Nachoras jį dar suvedžios.
Kai karaliaus sūnus su Nachoru grįžo namo, Juozapatas jam tarė:
– Nemanyk, kad nežinau, kas esi. Žinau, kad nesi Barlaamas, bet astrologas Nachoras.
Juozapatas pradėjo jam skelbti išganymo kelią, atvertė į tikėjimą ir ryte išsiuntė į dykumą, kur jis pasikrikštijo ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.
Vienas magas, vardu Teodas (Theodas), išgirdęs apie šiuos įvykius, atėjo pas karalių ir pažadėjo priversti sūnų grįžti prie tėvo įstatymų. Karalius tarė:
– Jei tai padarysi, pastatysiu tau auksinę statulą ir aukosiu kaip dievui.
Jis atsakė:
– Pašalink nuo sūnaus visus tarnus ir liepk įvesti gražias, pasipuošusias moteris, kad jos visada būtų su juo, patarnautų ir gyventų. Aš pasiųsiu vieną iš savo dvasių, kuri jį uždegs geismu; niekas taip nesuvedžioja jaunuolių kaip moterų veidai.
Mat vienas karalius, susilaukęs sūnaus, išgirdo gydytojus sakant, kad jei jis per dešimt metų pamatys saulę ar mėnulį, apaks. Tad karalius liepė uoloje iškirsti urvą ir ten laikyti sūnų dešimt metų. Jiems praėjus, karalius liepė atvesti prieš jį visų rūšių daiktus, kad jis sužinotų jų pavadinimus. Atnešus auksą, sidabrą, brangakmenius, drabužius, žirgus ir viską kita, tarnai jam sakė pavadinimus. Kai jis, pamatęs moteris, nekantriai paklausė jų vardo, karaliaus ginklanešys juokais pasakė, kad tai demonai, kurie suvedžioja žmones. Karaliui paklausus sūnaus, kas iš viso to jam labiausiai patiko, jis atsakė: „Tėve, niekas kitas, tik tie demonai, kurie suvedžioja žmones; į nieką kitą taip neužsidegė mano siela.“ Tad ne kitaip, manau, nugalėsi savo sūnų.
Karalius, išvaręs visus tarnus, apgyvendino pas jį gražias merginas, kurios visada jį kurstė geismui. Jis neturėjo su kuo kitu kalbėtis ar valgyti. Piktoji dvasia, pasiųsta mago, puolė jaunuolį ir uždegė viduje didelę ugnį. Dvasia degino iš vidaus, o merginos iš išorės kėlė aistrą. Jausdamas tokį stiprų puolimą, jis sutriko ir, visiškai pavesdamas save Dievui, gavo dievišką paguodą, ir visa pagunda pasitraukė.
Tada atsiuntė pas jį vieną labai gražią merginą, karaliaus dukterį, kuri buvo našlaitė. Kai Dievo vyras jai pamokslavo, ji atsakė:
– Jei nori mane išgelbėti nuo stabų garbinimo, susijunk su manimi santuokos ryšiais. Juk krikščionys santuoka nesišlykšti, bet ją giria; patriarchai, pranašai ir jūsų apaštalas Petras turėjo žmonas.
Jis atsakė:
– Tuščiai, moterie, man tai kalbi. Krikščionims leidžiama vesti, bet ne tiems, kurie pažadėjo Kristui išlaikyti skaistybę.
Ji tarė:
– Tebūnie kaip nori. Bet jei nori išgelbėti mano sielą, išpildyk vieną mažą prašymą: sugulk su manimi tik šią naktį, ir pažadu tau, kad auštant tapsiu krikščione. Juk jei, kaip sakote, angelams danguje džiaugsmas dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio, ar atsivertimo autoriui nepriklauso didelis atlygis? Tik vieną kartą nusileisk man, ir taip mane išgelbėsi.
Ji pradėjo stipriai klibinti jo sielos bokštą. Demonas, tai matydamas, tarė savo sėbrams: „Matote, kaip ši mergina sukrėtė tą, kurio mes negalėjome pajudinti? Tad eime ir stipriai jį pulkime, nes radome tinkamą laiką.“
Šventasis jaunuolis, matydamas, kad yra stipriai supančiotas (nes ir geismas viliojo, ir vienos merginos išgelbėjimas, velniui gundant, jį judino), apsipylęs ašaromis atsidavė maldai. Melsdamasis užmigo ir pamatė save nuneštą į pievą, išpuoštą gražiausiomis gėlėmis, kur medžių lapai, judinami švelnaus vėjelio, skleidė malonų garsą ir nuostabų kvapą. Ten buvo vaisiai, nuostabūs pažiūrėti ir skanūs valgyti, sostai iš aukso ir brangakmenių, lovos su brangiausiais papuošimais, tekėjo skaidrūs vandenys. Tada jį įvedė į miestą, kurio sienos buvo iš gryno aukso, spindinčio nuostabia šviesa. Ten dangiška kariuomenė giedojo giesmes, kokių mirtingojo ausis nėra girdėjusi. Jam buvo pasakyta: „Tai palaimintųjų vieta.“ Kai vyrai norėjo jį parvesti atgal, jis prašė leisti ten pasilikti. Jie atsakė: „Su dideliu vargu dar čia ateisi, jei tik sugebėsi save nugalėti.“ Tada jį nuvedė į labai bjaurią vietą, pilną visokių nešvarumų, ir pasakė: „Tai neteisiųjų vieta.“
Pabudus jam tos merginos grožis atrodė bjauresnis už pūlius.
Piktosios dvasios, grįžusios pas Teodą ir jo baramos, atsakė: „Kol jis nepersižegnojo kryžiaus ženklu, mes jį puolėme ir stipriai varginome; bet kai tik jis apsiginklavo kryžiaus ženklu, jis mus išvijo su pykčiu.“
Tada Teodas su karaliumi įėjo pas jį, tikėdamasis įkalbėti. Tačiau minėtas magas pats buvo pagautas to, kurį norėjo pagauti: atverstas jis priėmė krikštą ir gyveno pagirtiną gyvenimą.
Karalius, praradęs viltį, draugų patariamas atidavė sūnui pusę karalystės. Nors šis visa širdimi troško dykumos, tačiau dėl tikėjimo platinimo laikinai priėmė karalystę. Savo miestuose jis pastatė bažnyčias bei kryžius ir visus atvertė į Kristų. Galiausiai tėvas, paveiktas sūnaus argumentų ir pamokslų, priėmė Kristaus tikėjimą, pasikrikštijo ir, palikęs visą karalystę sūnui, atsidėjo gailestingumo darbams, o po to garbingai baigė gyvenimą.
Juozapatas, paskelbęs karaliumi Barachiją, daug kartų norėjo pabėgti, bet žmonių sulaikytas vargais negalais ištrūko. Eidamas per dykumą, jis atidavė savo karališkus drabužius vienam vargšui ir liko su skurdžiausia apranga. Velnias jam ruošė daug spąstų: kartais puldavo su ištrauktu kardu grasindamas užmušti, jei nesiliaus, kartais pasirodydavo žvėrių pavidalu, grieždamas dantimis ir baisiai riaumodamas. Bet jis sakydavo: „Viešpats mano padėjėjas, aš nebijosiu, ką man padarys žmogus.“
Dvejus metus Juozapatas klajojo dykumoje, negalėdamas rasti Barlaamo. Galiausiai rado urvą ir stovėdamas prie angos šaukė: „Palaimink, tėve, palaimink!“ Išgirdęs jo balsą, Barlaamas iššoko laukan. Jie karštai bučiavosi ir negalėjo atsiplėšti vienas nuo kito. Juozapatas papasakojo Barlaamui viską, kas jam nutiko, ir šis dėkojo Dievui. Juozapatas pasiliko ten daugelį metų, gyvendamas nuostabioje abstinencijoje ir dorybėje. Galiausiai, atėjus laikui, Barlaamas ramiai užmigo apie 380 Viešpaties metus.
Juozapatas, palikęs karalystę 25-aisiais metais, 35 metus praleido atsiskyrėlio varguose ir, pagarsėjęs daugybe dorybių, ramiai užmigo. Jis buvo palaidotas kartu su Barlaamo kūnu. Tai išgirdęs karalius Barachijas atvyko su didele kariuomene, pagarbiai paėmė kūnus ir pernešė į savo miestą, kur prie jų kapo įvyko daug stebuklų.
CLXXXI SKYRIUS (176)
Apie šventąjį popiežių Pelagijų
Popiežius Pelagijus pasižymėjo dideliu šventumu. Pagirtinai atlikęs pontifiko pareigas, kupinas gerų darbų, jis ilsėjosi ramybėje. Šis Pelagijus nebuvo šventojo Grigaliaus pirmtakas, bet kitas, buvęs prieš jį. Mat po šio Pelagijaus sekė Jonas III, po Jono – Benediktas, po Benedikto – Pelagijus (II), o po šio Pelagijaus – Grigalius. Pirmojo Pelagijaus laikais longobardai įsiveržė į Italiją. Kadangi daugelis šios istorijos nežino, nusprendžiau ją čia įterpti taip, kaip ji pasakojama „Longobardų istorijoje“, kurią parašė longobardų istorikas Paulius (Diakonas), ir kaip aiškinama įvairiose kronikose.
Buvo viena labai gausi germanų gentis, kuri, išėjusi iš vandenyno pakrančių šiaurinėje dalyje, iš Skandinavijos salos, per daugybę karų ir klajonių po įvairias šalis galiausiai atvyko į Panoniją. Nedrįsdami eiti toliau, jie ten įsikūrė nuolatiniam gyvenimui. Iš pradžių jie vadinosi vinulais (Winuli), vėliau – longobardais.
Jiems dar gyvenant Germanijoje, longobardų karalius Agilmundas (Agilmud) baloje rado septynis berniukus, kuriuos viena paleistuvė buvo pagimdžiusi vienu metu ir įmetusi nuskandinti. Karalius, stebėdamasis ir vartydamas juos ietimi, pamatė, kad vienas jų ranka sugriebė karaliaus ietį. Karalius, nustebęs ir pranašaudamas jam didžią ateitį, liepė jį auginti ir pavadino Lamisiju (Lamissio). Šis tapo toks narsus, kad mirus karaliui longobardai jį išsirinko karaliumi.
Maždaug tuo metu, t. y. 380 Viešpaties metais, kaip sako Eutropijus, vienas arijonų vyskupas, norėdamas pakrikštyti vyrą vardu Barba, tarė: „Krikštiju tave, Barba, vardan Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje“, norėdamas parodyti Sūnų ir Šventąją Dvasią esant mažesnius už Tėvą. Staiga vanduo dingo, ir krikštijamasis pabėgo į (katalikų) bažnyčią.
Panašiu metu gyveno šventieji Medardas ir Gildardas, broliai dvyniai, tą pačią dieną gimę, tą pačią dieną įšventinti vyskupais, tą pačią dieną mirę ir tą pačią dieną paimti pas Kristų.
Prieš šį laiką, kaip sakoma vienoje kronikoje, apie 350 Viešpaties metus, Galijoje plintant arijonų erezijai, trijų asmenų substancijos vienybė buvo parodyta akivaizdžiu stebuklu, kaip sako Sigebertas. Vazos (Vasacensis) mieste vyskupui aukojant Mišias, jis pamatė tris vienodo dydžio skaisčius lašus ant altoriaus, kurie susilieję į vieną virto nuostabiu brangakmeniu. Kai jis tą brangakmenį įdėjo į auksinio kryžiaus vidurį, kiti ten buvę brangakmeniai tuojau pat iškrito. Sakoma, kad nedorėliams jis atrodė tamsus, o tyriesiems – šviesus; ligoniams jis teikė sveikatą, o besimeldžiantiems prie kryžiaus didino pamaldumą.
Vėliau tiems longobardams vadovavo karalius, vardu Albuinas (Alboin), stiprus ir narsus vyras. Kariaudamas su gepidų karaliumi, jis sutriuškino jo kariuomenę ir patį karalių užmušė. Užmuštojo karaliaus sūnus, paveldėjęs sostą, norėdamas atkeršyti už tėvą, su ginkluota jėga patraukė prieš Albuiną. Albuinas pajudino savo kariuomenę, nugalėjo jį ir nužudė, o jo dukterį, vardu Rozimunda (Rosimunda), paėmė į nelaisvę ir vedė. Iš jos tėvo galvos (kaukolės) jis pasidarė taurę, kurią apsidabino sidabru ir iš jos gėrė.
Tomis dienomis imperiją valdė Justinas Jaunesnysis. Jis turėjo eunuchą karo vadą, vardu Narsesas (Narses), kilmingą ir narsų vyrą, kuris, kovodamas prieš gotus, užėmusius visą Italiją, juos nugalėjo, užmušė gotų karalių ir visoje Italijoje įvedė taiką. Tačiau romėnai jam už didelius nuopelnus atsidėkojo dideliu pavydu. Melagingai apkaltintas imperatoriui, jis buvo nušalintas. Imperatoriaus žmona, vardu Sofija, atsiuntė jam įžeidimą, sakydama, kad privers jį su savo tarnaitėmis verpti vilną. Į tai Narsesas atsakė: „Aš tau išausiu tokį audinį, kurio, kol gyva būsi, negalėsi išnarplioti.“
Pasitraukęs į Neapolį, Narsesas pakvietė longobardus palikti skurdžius Panonijos laukus ir atvykti užimti derlingą Italijos žemę. Albuinas, tai išgirdęs, paliko Panoniją ir 568 Viešpaties metais su longobardais įžengė į Italiją.
Jie turėjo paprotį nešioti labai ilgas barzdas. Pasakojama, kad kartą atvykstant žvalgams, Albuinas įsakė visoms moterims paleistus plaukus apsisukti aplink smakrą, kad žvalgai manytų, jog tai barzdoti vyrai. Nuo tų ilgų barzdų jie vėliau ir buvo pavadinti longobardais (ilbabarzdžiais), nes jų kalba „barda“ reiškia barzdą. Kiti sako, kad kai vinulai ruošėsi kautis su vandalais ir nuėjo pas vieną pranašystės dovaną turintį žmogų prašyti pergalės ir palaiminimo, jo žmonos patariami, jie atsistojo prie lango, pro kurį jis ryte melsdavosi į rytus, o moterims buvo liepta apsisukti plaukus aplink smakrą. Kai jis atidaręs langą juos pamatė, sušuko: „Kas tie ilbabarzdžiai?“ Jo žmona pridūrė: „Tiems, kuriems davei vardą, duok ir pergalę.“
Įžengę į Italiją, jie užėmė beveik visus miestus, išžudydami gyventojus. Paviją jie apgulė trejus metus ir galiausiai užėmė. Karalius Albuinas buvo prisiekęs išžudyti visus krikščionis. Tačiau kai jis turėjo įžengti į Paviją, jo žirgas prieš miesto vartus suklupo ir, kiek raginamas pentinais, negalėjo atsikelti, kol karalius, vieno krikščionio įspėtas, nepakeitė savo priesaikos.
Įžengę į Milaną, longobardai per trumpą laiką pavergė beveik visą Italiją, išskyrus Romą ir Romaniją (kuri taip vadinama todėl, kad visada laikėsi Romos).
Kartą karalius Albuinas, būdamas Veronoje, iškėlė didelę puotą. Liepęs atnešti taurę, padarytą iš karaliaus galvos, jis iš jos gėrė ir davė gerti savo žmonai Rozimundai, sakydamas: „Gerk su savo tėvu.“ Rozimunda, tai supratusi, pajuto didelę neapykantą karaliui.
Karalius turėjo vieną kunigaikštį, kuris svetimavo su karalienės tarnaite. Karalienei (Rozimundai) sužinojus, vieną naktį, karaliui nesant, ji įėjo į tarnaitės kambarį ir tarnaitės vardu liepė tam kunigaikščiui ateiti. Kai jis atėjo, karalienė atsidavė jam vietoje tarnaitės. Paskui paklausė: „Ar žinai, kas aš?“ Kai jis atsakė manąs ją esant savo draugę, ji tarė: „Jokiu būdu, aš esu Rozimunda. Tu šiandien padarei tokį dalyką, kad arba užmuši Albuiną, arba žūsi nuo Albuino kardo. Noriu, kad atkeršytum už mane tam vyrui, kuris nužudė mano tėvą ir, padaręs iš jo galvos taurę, vertė mane iš jos gerti.“
Tas nesutiko, bet pažadėjo surasti kitą, kuris tai padarytų. Tada ji paslėpė ginklus ir karaliaus kardą, kabojusį prie lovos galvūgalio, tvirtai pririšo, kad jo nebūtų galima ištraukti. Kai karalius miegojo, žudikas bandė įeiti į kambarį. Karalius, tai pajutęs, pašoko iš lovos ir čiupo kardą, bet negalėdamas jo ištraukti, didvyriškai gynėsi suoleliu. Tačiau užpuolikas, būdamas gerai ginkluotas, įveikė karalių ir jį nužudė.
Pasiėmęs visus rūmų turtus, jis su Rozimunda pabėgo į Raveną. Tačiau Rozimunda, pamačiusi vieną labai gražų jaunuolį, Ravenos prefektą, ir norėdama jį vesti, padavė savo vyrui taurę su nuodais. Pajutęs kartumą, jis liepė žmonai išgerti likusį gėrimą. Kai ji atsisakė, jis išsitraukęs kardą privertė ją išgerti, ir taip abu ten pat mirė.
Vėliau vienas longobardų karalius, vardu Adaloaldas (Adalaoth), pasikrikštijo ir priėmė Kristaus tikėjimą. Taip pat Teodelinda, longobardų karalienė, labai krikščioniška ir pamaldi, pastatė nuostabią koplyčią Moncoje (Modoetia). Jai Grigalius atsiuntė savo „Dialogų“ knygas. Ji atvertė į tikėjimą savo vyrą Agilulfą (Agisulphum), kuris iš pradžių buvo Turino hercogas, o vėliau longobardų karalius, ir sutaikė jį su Romos imperija bei Bažnyčia. Taip per šventųjų Gervazo ir Protazo šventę buvo sudaryta taika tarp romėnų ir longobardų, todėl Grigalius nustatė toje šventėje giedoti: „Viešpats kalbės apie taiką“ ir t.t. Šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną taika ir atsivertimas buvo dar labiau patvirtinti. Teodelinda turėjo ypatingą pamaldumą palaimintajam Jonui, kurio nuopelnams priskyrė savo tautos atsivertimą, todėl Moncoje pastatė minėtą koplyčią. Vienam šventam vyrui buvo apreikšta, kad Jonas yra tos tautos globėjas ir gynėjas.
Mirus Grigaliui, jam įpėdiniu tapo Sabinianas, po jo – Bonifacas III, po jo – Bonifacas IV. Jo prašymu imperatorius Fokas apie 610 Viešpaties metus padovanojo Bažnyčiai Panteoną. Bonifaco III prašymu jis anksčiau nustatė, kad Romos sostas yra visų bažnyčių galva (nes Konstantinopolio bažnyčia vadino save pirmąja).
Šio Bonifaco laikais, mirus Fokui ir valdant Heraklijui, apie 610 Viešpaties metus, Mahometas, netikras pranašas ir magas, agarietis arba izmaelitas (t. y. saracėnas), šiuo būdu apgavo žmones, kaip rašoma jo istorijoje ir vienoje kronikoje.
Vienas labai garsus dvasininkas, negalėdamas Romos kurijoje gauti trokštamo garbingo posto, įsižeidęs pabėgo į užjūrio kraštus. Savo apsimetinėjimu patraukęs daugybę žmonių, jis susirado Mahometą ir pasakė jam, kad nori jį paskirti tos tautos vadu. Jis augino balandį ir, pripratinęs jį prie grūdų, dėdavo juos į Mahometo ausį. Balandis, stovėdamas ant jo pečių, lesdavo maistą iš ausies. Jis buvo taip pripratęs, kad pamatęs Mahometą tuojau pat nutūpdavo jam ant pečių ir kišdavo snapą į ausį. Minėtas vyras, sušaukęs žmones, pasakė, kad paskirs jiems vadu tą, kurį Šventoji Dvasia parodys balandžio pavidalu. Tuojau slapta paleido balandį, ir šis, nutūpęs ant Mahometo pečių (kuris stovėjo tarp kitų), įkišo snapą jam į ausį. Žmonės, tai matydami, patikėjo, kad tai Šventoji Dvasia, kuri nusileido ant jo ir į ausį kužda Dievo žodžius. Taip Mahometas apgavo saracėnus, kurie, jam pritardami, užėmė Persijos karalystę ir Rytų imperijos žemes iki pat Aleksandrijos.
Tai liaudiškas pasakojimas, bet teisingesnis yra tas, kuris pateikiamas toliau. Mahometas, kurdamas savo įstatymus, melavo, kad gavo juos iš Šventosios Dvasios balandžio pavidalu (kuri dažnai žmonių akivaizdoje skraidė virš jo), ir įterpė kai ką iš Senojo ir Naujojo Testamento. Mat jaunystėje, būdamas pirkliu ir keliaudamas su kupranugariais į Egiptą bei Palestiną, jis dažnai bendravo su krikščionimis ir žydais, iš kurių sužinojo apie Senąjį ir Naująjį Testamentą. Todėl saracėnai pagal žydų paprotį apipjaustomi ir nevalgo kiaulienos. Kai Mahometas norėjo paaiškinti to priežastį, sakė, kad kiaulė po tvano atsirado iš kupranugario mėšlo, todėl kaip nešvarus gyvūnas turi būti vengiama švarios tautos. Su krikščionimis jie sutinka tuo, kad tiki vieną visagalį Dievą, visų kūrėją. Netikras pranašas, maišydamas tiesą su melu, teigė, kad Mozė buvo didis pranašas, bet Kristus – didesnis, pranašų viršūnė, gimęs iš Mergelės Marijos Dievo galia be žmogaus sėklos. Savo Korane jis taip pat sako, kad Kristus, būdamas vaikas, iš žemės molio sukūrė paukščius. Tačiau įmaišė nuodų sakydamas, kad Kristus tikrai neciškentėjo ir tikrai neprisikėlė, bet kad tai patyrė kitas į jį panašus žmogus.
Viena moteris, vardu Kadiga (Cadigan), valdžiusi provinciją, vadinamą Korokanu, matydama šį vyrą apsuptą žydų ir saracėnų, pamanė, kad jame slypi dieviška didybė. Būdama našlė, ji paėmė jį į vyrus, ir taip Mahometas tapo visos tos provincijos valdovu. O jis savo kerais ne tik minėtą ponią, bet ir žydus bei saracėnus taip suvedžiojo, kad viešai skelbėsi esąs įstatyme pažadėtasis Mesijas.
Vėliau Mahometas pradėjo dažnai kristi ištiktas epilepsijos. Kadiga, tai matydama, labai nuliūdo, kad ištekėjo už nešvaraus epileptiko. Norėdamas ją nuraminti, jis ją guodė tokiais žodžiais: „Aš regiu arkangelą Gabrielių, dažnai su manimi kalbantį, ir, nepakeldamas jo veido spindesio, nalpstu ir krintu.“ Moteris ir kiti patikėjo, kad taip ir yra.
Kitur rašoma, kad buvo vienas vienuolis, vardu Sergijus, kuris mokė Mahometą. Jis, įpuolęs į Nestorijaus klaidą ir išvarytas iš vienuolių, atvyko į Arabiją ir prisidėjo prie Mahometo. Nors kitur rašoma, kad jis buvo archidiakonas iš Antiochijos krašto ir (kaip teigiama) jakobitas. Jakobitai skelbia apipjaustymą ir teigia, kad Kristus ne Dievas, o tik teisingas ir šventas žmogus, pradėtas iš Šventosios Dvasios ir gimęs iš Mergelės. Visa tai saracėnai teigia ir tiki. Minėtas Sergijus (kaip pasakojama) išmokė Mahometą daug dalykų iš Naujojo ir Senojo Testamento.
Mahometas, netekęs abiejų tėvų, vaikystę praleido globojamas dėdės ir ilgą laiką su visa savo arabų tauta garbino stabus, kaip savo Korane liudija Dievą jam sakius: „Buvai našlaitis, ir aš tave priėmiau; ilgai klaidžiojai stabmeldystėje, ir aš tave išvedžiau; buvai vargšas, ir aš tave praturtinau.“ Visa arabų tauta kartu su Mahometu garbino Venerą kaip deivę; todėl pas saracėnus penktadienis (Veneros diena) iki šiol labai gerbiamas, kaip pas žydus šabas, o pas krikščionis – sekmadienis.
Praturtėjęs iš minėtos Kadigos turtų, Mahometas tapo toks įžūlus, kad sumanė užgrobti arabų karalystę. Matydamas, kad jėga to nepasieks (ypač būdamas niekinamas savo gentainių, kurie buvo už jį kilmingesni), nusprendė dėtis pranašu, kad tuos, kurių negalėjo pavergti jėga, patrauktų apsimestiniu šventumu. Jis laikėsi minėto Sergijo, labai protingo vyro, patarimų. Sergijus liepė jam slapstytis, viską jam pranešinėdavo, o Mahometas perduodavo liaudžiai, vadindamas Sergijų arkangelu Gabrieliumi. Taip Mahometas, apsimesdamas visos tautos pranašu, įgijo valdžią, ir visi savo noru ar bijodami kardo juo įtikėjo. Ir tai yra labiau tikėtina nei pasakojimas apie balandį.
Minėtas Sergijus, būdamas vienuolis, norėjo, kad saracėnai vilkėtų vienuolišką apdarą (kapišoną), darytų daug ir tvarkingų nusilenkimų (kaip vienuoliai) ir melstųsi labai tvarkingai. Kadangi žydai meldžiasi atsigręžę į vakarus, o krikščionys – į rytus, jis norėjo, kad jie melstųsi atsigręžę į pietus. Visų šių dalykų saracėnai laikosi iki šiol. Mahometas paskelbė daug įstatymų, kurių jį išmokė Sergijus ir kurių daugelį paėmė iš Mozės įstatymo.
Mat saracėnai dažnai prausiasi, o ypač prieš melsdamiesi jie apsiplauna lyties organus, rankas, dilbius, veidą, burną ir visus kūno narius, kad galėtų melstis švaresni. Melsdamiesi jie išpažįsta vieną Dievą, kuris neturi jokio lygaus ar panašaus į save, o Mahometą laiko jo pranašu. Taip pat jie pasninkauja visą mėnesį per metus; pasninkaudami jie valgo nakties metu, o dieną pasninkauja taip griežtai, kad nuo tos valandos, kai gali atskirti juodą spalvą nuo baltos, iki pat saulėlydžio niekas nedrįsta nei valgyti, nei gerti, nei susitepti santykiaudamas su žmona. Tačiau po saulėlydžio iki pat kito ryto aušros jiems leidžiama mėgautis maistu, gėrimu ir savo žmonomis; ligoniai šio reikalavimo neprivalo laikytis.
Kartą per metus, norėdami patvirtinti savo tikėjimą, jie privalo vykti į Dievo namus, esančius Mekoje, ten melstis, apeiti juos apsirengus besiūliais drabužiais ir pro angas mėtyti akmenis, kad užmuštų velnią. Jie tvirtina, kad tuos namus pastatė Adomas ir kad tai buvo maldos vieta visiems jo sūnums, Abraomui bei Izmaeliui, o galiausiai Mahometas tuos namus perdavė jiems ir visoms savo tautoms.
Jie gali valgyti visą mėsą, išskyrus kiaulieną, kraują ir dvėselieną. Jiems leidžiama turėti keturias teisėtas žmonas vienu metu ir bet kurią iš jų galima atstumti bei vėl priimti iki trijų kartų, su sąlyga, kad neviršys keturių skaičiaus. O sugyventinių ir belaisvių moterų jiems leidžiama turėti tiek, kiek nori, ir gali jas parduoti kada panorėję, nebent kurią nors būtų apvaisinę. Jiems leidžiama imti žmonas iš savo giminių, kad gausėtų kraujo palikuonys ir tarp jų tvirčiau susiveržtų draugystės ryšys. Reikalaudami grąžinti nuosavybę, jie laikosi taisyklės, kad ieškovas turi įrodyti liudininkais, o kaltinamasis savo nekaltumą patvirtina priesaika. Jei pagaunamas svetimautojas, jis užmušamas akmenimis kartu su moterimi, o jei svetimaujama su kita (neištekėjusia), baudžiama aštuoniasdešimčia kirčių.
Tačiau Mahometas sakė, jog jam, pranešus angelui Gabrieliui, Viešpats leido eiti prie kitų vyrų žmonų, kad pradėtų dorus vyrus ir pranašus. Vienas jo tarnas turėjo gražią žmoną ir buvo jai uždraudęs kalbėtis su savo šeimininku. Vieną dieną radęs ją su juo besikalbančią, jis tuojau ją atstūmė. Mahometas ją pasiėmė ir priskyrė prie kitų savo moterų. Bijodamas dėl to kilsiančio žmonių murmėjimo, jis sukurpė istoriją, kad jam iš dangaus buvo atneštas raštas, kuriame skelbiama: jei kas atstumia žmoną, ji priklauso tam, kuris ją priglaudė. Šios taisyklės saracėnai laikosi kaip įstatymo iki pat šios dienos.
Vagis pirmą ir antrą kartą baudžiamas rykštėmis, trečią kartą jam nukertama ranka, ketvirtą – pėda. Jiems įsakyta visada susilaikyti nuo vyno.
Besilaikantiems šių ir kitų įsakymų Dievas, kaip jie teigia, pažadėjo rojų, tai yra malonumų sodą, drėkinamą tekančių vandenų, kuriame jie turės amžinas buveines, nebus varginami nei šalčio, nei karščio, maitinsis visokių rūšių valgiais. Ko tik paprašys, tuojau pat ras priešais save; jie vilkės įvairiaspalviais šilkiniais drabužiais, tuoksis su gražiausiomis mergelėmis ir mėgausis visais malonumais. Jiems patarnaus angelai tarsi taurininkai su aukso ir sidabro indais, auksiniuose atnešdami pieno, sidabriniuose – vyno, ir sakys: „Valgykite ir gerkite linksmai.“ Mahometas sako, kad rojuje jie turės tris upes: pieno, medaus ir geriausio aromatingo vyno, ir kad jie regės nuostabiausius angelus, kurie bus tokie dideli, jog tarpas tarp vienos angelo akies ir kitos bus lygus vienos dienos kelionei.
O tiems, kurie netiki Dievu ir Mahometu, kaip jie teigia, skirta begalinė pragaro bausmė. Tačiau kad ir kokiomis nuodėmėmis kas būtų susitepęs, jei mirties dieną tikėjo Dievu ir Mahometu, Teismo dieną, Mahometui užtariant, jis, pasak jų, bus išgelbėtas.
Šį netikrą pranašą saracėnai, tamsybių apgaubti, tvirtina turėjus pranašystės dvasią labiau už visus kitus ir skelbia, kad jį globojo bei saugojo dešimt jam palankių angelų. Jie taip pat prideda, kad prieš Dievui sukuriant dangų ir žemę, Mahometo vardas jau buvo Dievo akivaizdoje, ir jei nebūtų buvę lemta atsirasti Mahometui, nebūtų buvę nei dangaus, nei žemės, nei rojaus. Jie taip pat meluoja apie jį, esą prie jo prisiartino mėnulis, kurį jis, paėmęs į užantį, padalijo į dvi dalis ir vėl sujungė. Be to, pasakoja, kad jam buvo patiekta užnuodyta ėriuko mėsa, ir ėriukas jam prabilo sakydamas: „Saugokis, nevalgyk manęs, nes aš turiu savyje nuodų.“ Ir vis dėlto po daugelio metų jis mirė nuo jam duotų nuodų.
Dabar gi plunksna tenukrypsta tęsti longobardų istorijos. Longobardai kėlė daug rūpesčių Romos imperijai, nors ir buvo priėmę Kristaus tikėjimą. Po to mirė Pipinas, vyresnysis frankų karališkųjų rūmų valdytojas (majordomas). Jam įpėdiniu tapo jo sūnus Karolis, vadinamas Kūju (Martel), kuris, pasiekęs daug pergalių, paliko du tuose pačiuose karališkuose rūmuose gimusius kunigaikščius – Karolį ir Pipiną. Tačiau Karolis Didysis (čia turimas omenyje Karlomanas), palikęs pasaulio prabangą, tapo Monte Kasino vienuoliu, o Pipinas sumaniai valdė karališkąjį dvarą.
Kadangi karalius Childerikas buvo nenaudingas ir apsileidęs, Pipinas pasitarė su popiežiumi Zachariju, ar karaliumi turėtų būti tas, kuris tenkinasi tik karaliaus vardu. Popiežius jam atsakė, kad karaliumi vadintis turėtų tas, kuris gerai tvarko valstybę. Padrąsinti šio atsakymo, frankai uždarė Childeriką į vienuolyną, o Pipiną paskelbė karaliumi apie 752 Viešpaties metus.
Kai longobardų karalius Aistulfas atėmė iš Romos bažnyčios jos valdas ir valdžią, popiežius Steponas, pakeitęs Zachariją, nuvyko pas frankų karalių Pipiną prašyti pagalbos prieš longobardus. Pipinas, surinkęs didelę kariuomenę, atvyko į Italiją ir apgulė karalių Aistulfą. Iš jo paėmė keturiasdešimt įkaitų, kad jis grąžintų Romos bažnyčiai visas atimtas valdas ir daugiau jos netrikdytų. Tačiau Pipinui pasitraukus, Aistulfas panaikino viską, ką buvo pažadėjęs. Visgi netrukus po to, išjojęs medžioti, jis staiga mirė, ir jo įpėdiniu tapo Deziderijus.
Tuo pačiu metu, kai gotų karalius Teodorikas imperatoriaus įsakymu valdė Italiją ir buvo susigadinęs arijonų erezija, konsulas ir filosofas Boetijus kartu su patriciju Simachu, kurio žentas buvo, garsino valstybę ir gynė Romos senato autoritetą prieš Teodoriką. Tas pats Teodorikas ištrėmė Boetijų į Paviją, kur šis parašė knygą „Apie paguodą“, ir galiausiai jį nužudė. Pasakojama, kad jo žmona, vardu Elpė, sukūrė apaštalų Petro ir Pauliaus himną, kuris prasideda taip: „Felix per omnes festum mundi cardines“ („Laiminga šventė visuose pasaulio kraštuose“). Ji pati sukūrė ir savo epitafiją, kuri skamba taip:
Elpe buvau vadinama, Sicilijos krašto augintinė,
Kurią toli nuo tėvynės nuvedė vyro meilė,
Šventuose portikuose dabar ilsiuosi kaip piligrimė,
Amžinojo Teisėjo sostą paliudijusi.
O Teodoriką, staiga mirusį, vienas šventas atsiskyrėlis regėjo nuogą ir basą, kartu su popiežiumi Jonu ir Simachu, kuriuos jis buvo nužudęs, įmetamą į Vulkano puodą (ugnikalnį), kaip pasakoja Grigalius savo „Dialoguose“.
Apie 677 Viešpaties metus frankų karalius Dagobertas (kaip rašoma vienoje kronikoje), kuris valdė gerokai prieš Pipiną, nuo pat vaikystės pradėjo labai gerbti šventąjį Dionyzą (Sen Deni). Mat kai bijodavo savo tėvo Lotaro pykčio, bėgdavo slėptis į švento Dionyzo bažnyčią. Tad jam, jau tapusiam karaliumi, mirus, vienam šventam vyrui regėjime buvo parodyta, kad jo siela buvo nutempta į teismą ir daugelis šventųjų kaltino jį dėl jų bažnyčių apiplėšimo. Kai piktieji angelai jau norėjo ją nutempti į bausmės vietą, pasirodė palaimintasis Dionyzas, ir jo užtarimu jis buvo išlaisvintas bei išvengė bausmės. Mat jo siela, ko gero, sugrįžo į kūną ir atliko atgailą.
Karalius Chlodvigas, nepagarbiai atidengęs šventojo Dionyzo kūną, nulaužė jo rankos kaulą ir godžiai pasisavino, dėl ko netrukus išprotėjo.
Apie 687 Viešpaties metus Anglijoje išgarsėjo presbiteris ir vienuolis Beda Garbingasis. Nors jis įtrauktas į šventųjų sąrašą, Bažnyčia jį vadina ne šventuoju, bet garbinguoju, ir tai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad kai dėl senatvės jo akys aptemo, jis, kaip pasakojama, turėjo vedlį, kurio padedamas keliaudavo per kaimus bei pilis ir visur skelbė Dievo žodį. Kartą jiems einant per slėnį, pilną didelių akmenų, jo mokinys pašaipiai jam pasakė, kad čia susirinkusi didelė minia žmonių, kurie tylėdami ir godžiai laukia jo pamokslo. Tada jis pradėjo karštai pamokslauti, o kai pabaigoje tarė: „per amžių amžius“, staiga, kaip pasakojama, akmenys garsiai sušuko: „Amen, garbingasis tėve.“
Kadangi akmenys jį stebuklingai pašaukė garbinguoju (venerabilis), todėl jis ir vadinamas Garbinguoju Tėvu, arba, kaip kiti tvirtina, angelai jam atsakė: „Gerai, garbingasis tėve, paskirstei.“
Antroji priežastis yra ta, kad po jo mirties vienas jam atsidavęs dvasininkas norėjo sukurti eilutę, kurią ketino iškalti ant jo kapo. Pradėjo taip:
Hac sunt in fossa (Šioje duobėje yra),
norėdamas eilutę užbaigti taip:
Bedae sancti ossa (šventojo Bedos kaulai).
Tačiau eilutės ritmas (metras) neleido tokios pabaigos. Jis ilgai mąstė, bet nerado tinkamos pabaigos. Vieną naktį apie tai daug galvojęs, ryte nuskubėjo prie kapo ir rado angeliškų rankų iškaltą ir užbaigtą eilutę:
Hac sunt in fossa Bedae venerabilis ossa
(Šioje duobėje yra Garbingojo Bedos kaulai).
Šeštinių (Kristaus Dangun Žengimo) dieną, artėjant mirties valandai, jis liepė nunešti save prie altoriaus ir pamaldžiai sukalbėjo: „O Karaliau, šlovės viešpatie…“ iki pabaigos (Amen). Tai baigęs, jis užmigo ramybėje, ir toks malonus kvapas pasklido aplinkui, kad visi pasijuto esą rojuje. Jo kūnas su derama pagarba garbinamas Genujoje (Janua – čia gali būti klaida originale, nes Beda palaidotas Darame, Anglijoje, o Janua paprastai reiškia Genują, tačiau kontekste gali būti kita vieta arba legenda).
Tuo pačiu metu, apie 694 Viešpaties metus, fryzų karalius Radbodas (Rachordus), turėdamas būti pakrikštytas ir jau vieną koją įmerkęs į krikštyklą, atitraukė kitą ir paklausė, kur yra daugiau jo protėvių – pragare ar rojuje. Išgirdęs, kad daugiau jų yra pragare, jis atitraukė įmerktą koją ir tarė: „Švenčiau yra sekti paskui daugumą nei paskui mažumą.“ Taip apgautas demono, kuris jam pažadėjo, kad trečią dieną po to suteiks jam nepalyginamų gėrybių, jis ketvirtą dieną mirė staigia ir amžina mirtimi.
Pasakojama, kad Italijoje, Kampanijoje, kviečiai, miežiai ir ankštiniai augalai krito iš dangaus tarsi lietus.
Tuo pačiu metu, apie 740 Viešpaties metus, kai šventojo Benedikto kūnas buvo perkeltas iš Monte Kasino į Fleri (Floriacense) vienuolyną, o jo sesers šventosios Scholastikos kūnas – į Le Maną (Cenomanas), vienuolis Karolis iš Kasino norėjo šventojo Benedikto kūną pargabenti atgal į Monte Kasino tvirtovę, bet dėl Dievo parodytų stebuklų ir pasipriešinus frankams jam buvo sutrukdyta.
Tuo metu, apie 740 metus, įvyko didelis žemės drebėjimas. Vieni miestai buvo sugriauti, kiti nuo kalnų į žemumas persikėlė su visomis sienomis ir gyventojais sveiki ir nepažeisti daugiau nei per šešias mylias, kaip pasakojama.
Perkeliamas šventosios Petronėlės, apaštalo Petro dukters, kūnas. Jos marmuriniame kape buvo rastas paties Petro ranka įrašytas užrašas: „Auksinei Petronėlei, mylimiausiai dukteriai.“ Tai sako Sigebertas.
Tuo metu turkai puldinėja Armėniją. Kai jų tėvynėje kadaise siautė maras, krikščionių patariami jie kryžiaus ženklu nusikirpo plaukus (išsiskuto tonzūras), ir kadangi per šį ženklą jiems buvo sugrąžinta sveikata, jie ir toliau išlaikė šį tonzūros paprotį.
Pipinui po daugelio pergalių mirus, jo sūnus Karolis Didysis tapo jo įpėdiniu. Jo laikais Romos soste sėdėjo popiežius Adrianas, kuris pasiuntė pasiuntinius pas Karolį Didįjį prašydamas pagalbos prieš longobardų karalių Deziderijų, kuris, sekdamas savo tėvo Aistulfo pavyzdžiu, labai vargino Bažnyčią. Karolis, paklusdamas jam, surinko didelę kariuomenę, per Senisio kalną įžengė į Italiją ir galingai apgulė karališkąjį Pavijos miestą. Ten suėmęs Deziderijų su žmona, sūnumis ir didžiūnais, ištrėmė juos į Galiją ir sugrąžino Bažnyčiai visas teises, kurias longobardai buvo atėmę.
Tada Karolio kariuomenėje buvo Amikas ir Amelijus, narsiausi Kristaus kariai, apie kurių nuostabius žygius skaitoma legendose. Jie žuvo prie Mortaros, kur Karolis nugalėjo longobardus. Čia baigėsi longobardų karalystė, nes nuo to laiko jie turėjo tą karalių, kurį jiems skirdavo ciesoriai.
Karoliui atvykus į Romą, popiežius sušaukė 154 vyskupų sinodą. Šiame sinode popiežius suteikė Karoliui teisę rinkti Romos popiežių ir tvarkyti Apaštalų Sostą; taip pat nustatė, kad arkivyskupai ir vyskupai visose provincijose prieš įšventinimą turi gauti iš jo investitūrą. Jo sūnūs Romoje taip pat patepami karaliais: Pipinas – Italijos, Liudvikas – Akvitanijos. Tuo metu klestėjo Karolio mokytojas Alkuinas.
Pipinas, Karolio sūnus, apkaltintas sąmokslu prieš tėvą, buvo apkirptas vienuoliu (tonzūra).
Apie 780 Viešpaties metus, imperatorienės Irenos ir jos sūnaus Konstantino laikais, vienas žmogus, kasdamas prie ilgųjų Trakijos sienų, kaip rašoma vienoje kronikoje, rado akmeninį karstą. Jį nuvalęs ir atidaręs, rado ten gulintį vyrą ir raštą, kuriame buvo parašyta: „Kristus gims iš Mergelės Marijos, ir aš tikiu į Jį. Valdant imperatoriams Konstantinui ir Irenai, o saule, vėl mane pamatysi.“
Mirus Adrianui, į Romos sostą buvo iškeltas Leonas, vyras, visais atžvilgiais gerbtinas. Adriano giminaičiai, nepakęsdami jo išaukštinimo, sukurstė liaudį prieš jį, kai jis ėjo didžiąją procesiją (litanijas), išdūrė jam akis ir nupjovė liežuvį. Bet Dievas stebuklingai sugrąžino jam liežuvį ir regėjimą. Kai jis pabėgo pas Karolį, šis jį sugrąžino į sostą ir nubaudė kaltininkus.
Tad romėnai, popiežiaus patariami, 800 Viešpaties metais, atsisakę Konstantinopolio imperijos, bendru sutarimu paskelbė Karolį imperatoriumi ir per Leono rankas karūnavę jį imperatoriumi, pavadino Cezariu ir Augustu. Mat po Konstantino Didžiojo imperijos sostas buvo Konstantinopolyje, nes minėtas Konstantinas Romos sostą paliko šventojo Petro vikarams, o sau sostą įkūrė minėtame mieste. Vis dėlto dėl orumo Romos imperatoriais jie buvo vadinami iki to laiko, kai Romos imperija buvo perduota frankų karaliams. Vėliau anie buvo vadinami graikų arba Konstantinopolio imperatoriais, o šie – Romos imperatoriais.
Apie šį didį imperatorių labai stebėtina buvo tai, kad kol buvo gyvas, nė vienos savo dukters nenorėjo išleisti už vyro. Jis sakydavo negalįs apsieiti be jų draugijos. Ir kaip apie jį rašo jo mokytojas Alkuinas: nors kitur jam sekėsi, čia jis patyrė piktavališkos sėkmės smūgių, gana aiškiai leisdamas suprasti, ką nori tuo pasakyti. Tačiau imperatorius tai taip slėpė, tarsi nebūtų jokio įtarimo, nors apie tai daug buvo kalbama. Todėl kur tik jis jodavo, visada jas vesdavosi kartu.
Šio Karolio laikais Ambraziejaus apeigos buvo beveik apleistos ir iškilmingai įvestos Grigaliaus apeigos, prie ko labai prisidėjo imperatoriškoji valdžia. Mat Ambraziejus, kaip liudija Augustinas „Išpažinimų“ knygoje, kai kentė persekiojimą nuo imperatorienės Justinos, sugadintos arijonų erezijos, ir su katalikų liaudimi buvo apsuptas bažnyčioje, įvedė himnų ir psalmių giedojimą rytiečių papročiu, kad žmonės nenusilptų iš liūdesio ir nuobodulio. Vėliau tai paplito po visas bažnyčias. Tačiau vėliau atėjęs Grigalius daug ką pakeitė, pridėjo ir sutrumpino.
Juk šventieji tėvai ne iš karto galėjo pamatyti viską, kas tinka apeigų grožiui, bet skirtingi tėvai nustatė skirtingus dalykus. Štai ir Mišių pradžia turi tris variantus: seniau jos prasidėdavo skaitiniu, kaip dar ir dabar daroma Didįjį šeštadienį. Vėliau popiežius Celestinas įvedė psalmių giedojimą Mišių įžangoje (Introitus), o Grigalius sutvarkė įžangą su giedojimu ir paliko vieną eilutę iš tos psalmės, kuri anksčiau būdavo giedama visa. Seniau psalmes giedodavo vieningai sustoję ratu aplink aukurą (todėl tai ir vadinama choru – chorus), bet Flavianas ir Teodoras nustatė, kad jos būtų giedamos pakaitomis, perėmę tai iš Ignoto, kuris apie tai buvo pamokytas dievišku būdu. Jeronimas sutvarkė psalmes, laiškus, evangelijas ir didžiąją dalį dieninių bei naktinių pamaldų be giedojimo. Ambraziejus, Gelazijus ir Grigalius pridėjo maldas ir giesmes, suderino jas su skaitiniais ir evangelijomis. Ambraziejus, Gelazijus ir Grigalius nustatė giedoti gradualus, traktus ir aleliuja Mišiose. Hilarijus, arba pasak kitų – popiežius Simachas, arba dar kitų – popiežius Telesforas, prie „Gloria in excelsis“ pridėjo „Laudamus te“ ir tai, kas seka toliau. Abatas Notkeris iš Sankt Galeno pirmasis sukūrė sekvencijas pagal aleliuja melodijas (neumas), o popiežius Mikalojus leido jas giedoti Mišiose. Hermanas Kontraktas (Hermannus Contractus) iš Vokietijos sukūrė „Rex omnipotens“, „Sancti Spiritus assit nobis gratia“, „Ave Maria“ ir antifoną „Alma Redemptoris Mater“ bei „Simon Barjona“. Petras, Kompostelos vyskupas, sukūrė „Salve Regina“. Tačiau Sigebertas sako, kad frankų karalius Robertas sukūrė sekvenciją „Sancti Spiritus nobis assit gratia“ ir t. t.
Karolis (kaip pasakoja arkivyskupas Turpinas) buvo gražaus kūno, bet rūstaus veido. Jo ūgis buvo aštuonios pėdos, veidas pusantros sprindžio ilgio, barzda – sprindžio ilgio, kakta – vienos pėdos pločio. Riterį, sėdintį ant žirgo šarvuotą, vienu kardo smūgiu perkertavo nuo viršugalvio kartu su žirgu. Keturias arklių pasagas lengvai ištiesindavo rankomis vienu metu. Ginkluotą karį, stovintį tiesiai ant jo rankos, vien savo ranka greitai pakeldavo nuo žemės iki savo galvos. Suvalgydavo visą kiškį, dvi vištas arba žąsį. Vyno gerdavo mažai ir skiestą vandeniu; gerdamas buvo toks saikingas, kad vakarienės metu retai gerdavo daugiau nei tris kartus. Pastatė daug vienuolynų, garbingai baigė gyvenimą, o savo turto paveldėtoju paskyrė Kristų.
Imperijoje jam įpėdiniu tapo jo sūnus Liudvikas (Pamaldusis), labai švelnus vyras, apie 815 Viešpaties metus. Jo laikais vyskupai ir dvasininkai atsisakė auksu austų diržų, įmantrių drabužių ir kitų pasaulietinių papuošalų.
Orleano vyskupas Teodulfas, melagingai apkaltintas imperatoriui, buvo uždarytas į kalėjimą Anžė mieste. Kaip rašoma vienoje kronikoje, Verbų sekmadienį procesijai einant pro namą, kuriame jis buvo kalinamas, jis atidarė langą ir, stojus tylai, imperatoriaus akivaizdoje sugiedojo savo sukurtas gražiausias eiles: „Gloria, laus et honor tibi sit rex Christe redemptor“ (Garbė, šlovė ir gyrius tau, Kristau, Karaliau atpirkėjau) ir t. t. Jos imperatoriui taip patiko, kad jis tuojau pat išlaisvino jį iš pančių ir grąžino į jo sostą.
Konstantinopolio imperatoriaus Mykolo pasiuntiniai tarp kitų dovanų atnešė Karolio Didžiojo sūnui Liudvikui Dionizo Areopagito knygas „Apie hierarchiją“, išverstas iš graikų į lotynų kalbą. Jos buvo priimtos su džiaugsmu, ir tą pačią naktį jo bažnyčioje pasveiko 19 ligonių.
Mirus Liudvikui, imperiją valdė Lotaras. Jo broliai Karolis ir Liudvikas paskelbė jam karą, ir abiejose pusėse įvyko tokios žudynės, kokių joks amžius neatsimena buvus frankų karalystėje. Galiausiai sudarius taiką, Karolis (Plikagalvis) valdė Prancūziją, Liudvikas (Vokietis) – Vokietiją, o Lotaras – Italiją ir dalį Prancūzijos, kuri nuo jo buvo pavadinta Lotaringija. Vėliau jis, palikęs imperiją savo sūnui Liudvikui, apsivilko vienuolio abitą.
Jo laikais, kaip sakoma kitoje kronikoje, popiežiumi buvo Sergijus, gimęs Romoje. Iš pradžių jis buvo vadinamas „Kiaulesnukiu“ (Os porci), bet pakeitus vardą buvo pavadintas Sergijumi. Nuo to laiko buvo nustatyta, kad visi popiežiai keistų vardus: tiek todėl, kad Viešpats pakeitė vardą tiems, kuriuos išsirinko apaštalais, tiek todėl, kad kaip pasikeičia vardu, taip turėtų pasikeisti ir gyvenimo tobulumu, tiek todėl, kad tas, kuris išrenkamas į tokias garbingas pareigas, nebūtų teršiamas kokiu nors nepadoriu vardu.
Šio Liudviko laikais, t. y. 856 Viešpaties metais, kaip rašoma vienoje kronikoje, Mainco parapijoje piktoji dvasia taip vargino žmones, daužydama namų sienas tarsi kūjais, aiškiai kalbėdama ir sėdama nesantaiką, kad, kur tik ji įeidavo, tas namas tuojau sudegdavo. Kunigams einant procesiją (litanijas) ir šlakstant švęstą vandenį, priešas mėtė akmenis ir daugelį sužeidė. Galiausiai nurimusi ji prisipažino, kad kai buvo šlakstoma vandeniu, ji slėpėsi po vieno kunigo, tarsi savo artimo draugo, apsiaustu, ir apkaltino jį, kad šis nusidėjo su valdytojo dukterimi.
Tuo pačiu metu bulgarų karalius su savo tauta atsivertė į tikėjimą ir buvo tokio tobulumo, kad, paskyręs vyresnįjį sūnų karaliumi, pats apsivilko vienuolio abitą. Tačiau kai jo sūnus, elgdamasis vaikiškai, norėjo grįžti prie stabų garbinimo, jis, vėl ėmęsis kario amato, jį persekiojo, suėmė, išdūrė akis ir įgrūdo į kalėjimą. Paskyręs karaliumi jaunesnįjį sūnų, vėl apsivilko šventąjį abitą.
Italijoje, prie Brešos, pasakojama, tris dienas ir tris naktis iš dangaus lijo krauju.
Tuo pačiu metu Galijoje pasirodė nesuskaičiuojama daugybė skėrių. Jie turėjo šešis sparnus, šešias kojas ir du dantis, kietesnius už akmenį. Skraidydami būriais kaip kariuomenės rikiuotės, užimdami keturių ar penkių mylių erdvę dienos kelionėje, jie naikino viską, kas žaliavo žolėse ir medžiuose. Pasiekę Britanijos jūrą ir pūstelėjus vėjui, jie nuskendo jūros gelmėse. Tačiau vandenyno bangų išmesti į krantą, pūdami jie užteršė orą. Dėl to kilo didžiulis maras ir badas, nuo kurio mirė beveik trečdalis žmonių.
Galiausiai imperatoriumi tapo Otonas I, apie 938 Viešpaties metus. Velykų iškilmių metu minėtas Otonas paruošė puotą kunigaikščiams. Prieš jiems atsisėdant, vieno kunigaikščio sūnus vaikiškai paėmė patiekalą nuo stalo. Stalininkas parbloškė jį lazda. Tai pamatęs vaiko auklėtojas tuojau pat užmušė tą stalininką. Kai ciesorius norėjo jį pasmerkti be teismo, tas parbloškė ciesorių ant žemės ir pradėjo smaugti. Vargais negalais išplėštas iš jo rankų, jis buvo lieptas suimti, bet šaukėsi esąs kaltas tik tuo, kad neparodė pagarbos šventei. Todėl imperatorius leido jam laisvai išeiti.
Otonui I įpėdiniu tapo Otonas II. Kadangi italai dažnai pažeidinėjo taiką, jis atvyko į Romą ir surengė didelę puotą visiems didžiūnams, didikams ir dvasininkams ant bažnyčios laiptų. Jiems puotaujant, jis slapta liepė visus apsupti ginkluotais kariais. Tada, pareiškęs skundą dėl pažeistos taikos, liepė raštu nurodyti kaltininkus. Juos tuojau pat vietoje liepė nukirsdinti, o kitus vaišino toliau.
Jam įpėdiniu tapo Otonas III apie 984 Viešpaties metus. Jis buvo vadinamas „Pasaulio stebuklu“. Kaip rašoma vienoje kronikoje, jis turėjo žmoną, kuri norėjo atsiduoti vienam grafui. Kai šis atsisakė padaryti tokį nusikaltimą, ji įsižeidusi taip apšmeižė minėtą grafą imperatoriui, kad imperatorius be teismo liepė jį nukirsdinti. Prieš nukirsdinimą grafas paprašė savo žmonos, kad po mirties ji įrodytų jo nekaltumą karšto geležies teismu (ordalija).
Atėjo diena, kai ciesorius skelbėsi darysiąs teismą našlaičiams ir našlėms. Atvyko ir našlė, nešdama vyro galvą sterblėje. Ji paklausė imperatoriaus, kokios mirties vertas tas, kuris neteisingai nužudė žmogų. Kai jis atsakė, kad vertas galvos netekimo, ji pridūrė: „Tu esi tas vyras, kuris savo žmonos kurstomas liepei nužudyti mano nekaltą vyrą. Kad įrodyčiau sakanti tiesą, patvirtinsiu tai karštos geležies teismu.“ Tai pamatęs ciesorius apstulbo ir atsidavė moters valiai, kad būtų nubaustas. Tačiau, įsikišus vyskupams ir didžiūnams, jis gavo iš našlės dešimties dienų atidėjimą, po to aštuonių, trečią kartą septynių, ketvirtą – šešių. Tada imperatorius, ištyręs bylą ir sužinojęs tiesą, savo žmoną sudegino gyvą, o už savo išpirkimą atidavė našlei keturias pilis. Tos pilys yra Lježo vyskupijoje ir vadinamos pagal dienų atidėjimą: Dešimt, Aštuoni, Septyni, Šeši (galbūt tai vietovardžiai ar jų etimologinės legendos).
Po jo imperiją perėmė palaimintasis Henrikas (II), Bavarijos hercogas, 1002 Viešpaties metais. Jis Vengrijos karaliui Steponui, dar pagoniui, atidavė į žmonas savo seserį Gizelą (Galam) ir atvertė į Kristaus tikėjimą tiek patį karalių, tiek visą jo tautą. Steponas buvo tokio pamaldumo, kad Dievas jį išgarsino daugybe stebuklų. Šis Henrikas ir jo žmona Kunigunda išliko skaistūs ir, gyvendami celibate, ilsėjosi ramybėje.
Jam įpėdiniu tapo Konradas, frankų hercogas, vedęs šventojo Henriko dukterėčią. Jo laikais danguje buvo matytas nuostabaus dydžio ugninis rąstas, bėgantis virš besileidžiančios saulės ir krentantis į žemę. Jis kai kuriuos Italijos vyskupus įkalino, o kadangi Milano arkivyskupas pabėgo iš kalėjimo, sudegino Milano priemiesčius. Sekminių dieną, kai imperatorius buvo karūnuojamas mažoje bažnyčioje šalia miesto, per Mišias kilo toks baisus griaustinis ir žaibavimas, kad kai kurie išprotėjo, o kiti mirė. Vyskupas Brunas, aukojęs Mišias, ir imperatoriaus sekretorius su kitais sakė, kad per Mišių iškilmes matė šventąjį Ambraziejų grasinantį imperatoriui.
Šio Konrado laikais, t. y. 1025 Viešpaties metais, grafas Liupoldas, kaip rašoma vienoje kronikoje, bijodamas karaliaus pykčio, su žmona pabėgo į mišką (salą?) ir slapstėsi lūšnoje. Ciesoriui medžiojant tame miške ir atėjus nakčiai, jam teko apsistoti toje lūšnoje. Šeimininkė, būdama nėščia ir arti gimdymo, kaip galėdama padoriai paklojo jam ir patarnavo. Tą naktį moteris pagimdė sūnų, ir ciesorius tris kartus išgirdo balsą, sakantį: „Konradai, šis ką tik gimęs berniukas bus tavo žentas.“
Ryte atsikėlęs jis pasišaukė du ginklanešius, savo patikėtinius, ir tarė: „Eikite, jėga atimkite tą kūdikį iš motinos rankų, perpjaukite jį pusiau ir atneškite man jo širdį.“ Tie, skubiai nuėję, išplėšė kūdikį iš motinos glėbio. Tačiau pamatę jį esant nuostabaus grožio, gailesčio sujaudinti, padėjo jį medyje, kad jo nesuėstų žvėrys, o perpjovę kiškį, jo širdį atnešė ciesoriui.
Tą pačią dieną pro šalį jojo vienas kunigaikštis ir, išgirdęs kūdikį verkiant, liepė jį atnešti. Kadangi neturėjo sūnaus, parnešė jį žmonai ir liepė auginti, apsimetęs, kad jis gimė jam iš jo žmonos, ir pavadino Henriku. Kai jis užaugo, buvo labai gražaus kūno, iškalbus ir visiems malonus. Ciesorius, matydamas jį tokį dailų ir protingą, paprašė tėvo atiduoti jį į rūmus. Bet matydamas, kad jaunuolis visiems patinka ir visų giriamas, pradėjo būgštauti, kad jis valdys po jo ir kad tai gali būti tas pats, kurį liepė nužudyti.
Norėdamas būti tikras, jis per jį nusiuntė žmonai savo ranka rašytą laišką: „Jei brangini savo gyvybę, vos gavusi šį laišką, nužudyk šį jaunuolį.“
Keliaudamas jis apsistojo vienoje bažnyčioje ir pavargęs užmigo ant suolo, o kapšas su laišku kabojo šalia. Kunigas, smalsumo vedamas, atidarė kapšą ir, pamatęs karaliaus antspaudu patvirtintą laišką, nepažeisdamas antspaudo jį atidarė. Perskaitęs baisėjosi nusikaltimu ir, meistriškai išskutęs žodžius „šį nužudysi“, įrašė: „atiduosi mūsų dukterį šiam į žmonas“.
Karalienė, pamačiusi laišką su imperatoriaus antspaudu ir atpažinusi jo rašyseną, sušaukė didžiūnus, iškėlė vestuves ir atidavė jam dukterį į žmonas. Vestuvės vyko Achene.
Kai ciesoriui buvo pranešta, kad iškilmingai atšvęstos jo dukters vestuvės, jis apstulbo. Sužinojęs tiesą iš dviejų ginklanešių, kunigaikščio ir kunigo, suprato, kad Dievo valiai priešintis negalima, todėl pasikvietė jaunuolį, pripažino jį savo žentu ir paskyrė valdyti po savęs. O toje vietoje, kur gimė Henrikas, buvo pastatytas kilmingas vienuolynas, kuris iki šiol vadinamas Ursanija (Ursania/Hirsau?). Šis Henrikas pašalino iš savo dvaro visus juokdarius, o tai, ką buvo įpratęs jiems duoti, išdalijo vargšams.
Jo laikais Bažnyčioje kilo tokia didelė schizma, kad buvo išrinkti trys popiežiai. Tačiau vienas kunigas, vardu Gracianas, davęs jiems daug pinigų, privertė juos pasitraukti ir pats gavo popiežystę. Henrikui vykstant į Romą numalšinti schizmos, Gracianas jį pasitiko ir pasiūlė auksinę karūną, norėdamas jį palenkti į savo pusę. Tačiau Henrikas viską nutylėjo, sušaukė sinodą, apkaltino Gracianą simonija ir paskyrė kitą.
Visgi knygoje, kurią Bonizas parašė grafienei Matildai, sakoma, kad kunigas, vedamas paprastumo, nusipirko popiežystę už pinigus norėdamas užkirsti kelią schizmai, bet vėliau, supratęs savo klaidą, imperatoriaus patariamas pats atsistatydino.
Po šio Henriko imperatoriumi tapo Henrikas III (iš tiesų tai tas pats Henrikas III, tekste painiojama numeracija). Jo laikais popiežiumi išrinktas Brunas, pasivadinęs Leonu (IX). Vykdamas į Romą užimti apaštalų sosto, jis išgirdo angelų balsus giedant: „Sako Viešpats: aš mąstau apie taiką“ ir t. t. Jis sukūrė giesmių apie daugelį šventųjų.
Tuo metu Bažnyčią sudrumstė Berengaras, kuris teigė, kad Kristaus kūnas ir kraujas altoriuje yra ne tikrai, o tik simboliškai. Prieš jį puikiai rašė Lanfrankas, Beko (Betensis – Bec) vienuolyno prioras, kilęs iš Pavijos, kuris buvo Kenterberio Anzelmo mokytojas.
Vėliau imperatoriumi tapo Henrikas IV, 1057 Viešpaties metais. Jo laikais labiausiai klestėjo Lanfrankas. Pas jį mokytis atskubėjo Anzelmas iš Burgundijos, vėliau pasižymėjęs didele dorybe ir išmintimi, ir tapo jo įpėdiniu Beko vienuolyno prioro pareigose.
Tuo metu Jeruzalę, užimtą saracėnų, atgavo tikintieji.
Šventojo Mikalojaus kaulai perkelti į Bario miestą. Apie jį, be kita ko, skaitoma: vienoje bažnyčioje, vadinamoje Šventuoju Kryžiumi ir pavaldžioje Šv. Marijai (de Caritate), dar nebuvo giedama nauja šv. Mikalojaus istorija (oficiumas). Broliai primygtinai prašė priorą leisti ją giedoti. Jis niekaip nesutiko, sakydamas, kad nedera keisti senų papročių naujovėmis. Broliams vis dar prašant, jis supykęs atsakė: „Eikite šalin, broliai, niekada neduosiu leidimo, kad mano bažnyčioje būtų giedamos naujos giesmės, tikri juokdarių pasirodymai.“
Atėjus šventojo šventei, broliai su liūdesiu atgiedojo rytines vigilijas. Kai visi sugulė į lovas, štai priorui regimai pasirodė baisus Mikalojus. Jis, nutvėręs jį už plaukų, ištempė iš lovos, trenkė į miegamojo grindis ir, užvedęs antifoną „O pastor aeterne“ (O ganytojau amžinas), pagal kiekvieną gaidą (garso skirtumą) rykštėmis, kurias laikė rankoje, smarkiai plakė prioro nugarą, lėtai giedodamas antifoną iki pat galo. Prioras savo klyksmais pažadino visus ir pusgyvis buvo nuneštas į lovą. Galiausiai atsigavęs tarė: „Eikite ir nuo šiol giedokite naują šventojo Mikalojaus istoriją.“
Tuo metu iš Molemo (Molinensis) vienuolyno 21 vienuolis su savo abatu Robertu išvyko į Sito (Cistercium) dykumą, kad ten griežčiau laikytis savo regulos, ir iš senojo ordino įkūrė naują (cistersų) ordiną.
Hildebrandas, Kliuni vienuolyno prioras, tapo popiežiumi ir pasivadino Grigaliumi (VII). Dar būdamas žemesnio rango ir eidamas legato pareigas Lione, jis stebuklingai įrodė Ambruno (Ebrunensis) arkivyskupo simoniją. Mat arkivyskupas papirko visus kaltintojus ir negalėjo būti nuteistas. Legatas liepė jam pasakyti: „Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai.“ Jis greitai pasakė „Garbė Tėvui ir Sūnui“, bet „ir Šventajai Dvasiai“ ištarti negalėjo, nes buvo nusidėjęs prieš Šventąją Dvasią. Prisipažinęs savo nuodėmę ir nušalintas, jis tuojau aiškiu balsu ištarė Šventosios Dvasios vardą. Šį stebuklą aprašo Bonizas knygoje grafienei Matildai.
Mirus Henrikui IV Špejeryje ir palaidotam kartu su kitais karaliais, jo epitafijoje buvo įrašyta ši eilutė: „Čia sūnus, čia tėvas, čia senelis, ten guli prosenelis.“ Jam įpėdiniu tapo Henrikas V, 1107 Viešpaties metais. Jis suėmė popiežių su kardinolais ir paleido juos tik gavęs teisę teikti vyskupų ir abatų investitūrą žiedu ir pastoralu.
Tuo metu Bernardas su broliais įstojo į Sito vienuolyną.
Lježo parapijoje kiaulė atsivedė paršelį su žmogaus veidu; viščiukas gimė keturkojis.
Henrikui įpėdiniu tapo Lotaras (III). Jo laikais Ispanijoje moteris pagimdė dvigubą monstrą: kūnai buvo suaugę nugaromis, veidai nusukti į priešingas puses. Iš priekio buvo žmogaus pavidalas su tvarkingais nariais, o iš nugaros – šuns veidas ir kūnas.
Po jo valdė Konradas (III), 1138 Viešpaties metais. Tuo metu mirė H ugo Sen Viktorietis, puikiausias daktaras, pasižymėjęs didžiausiu mokslu ir pamaldumu. Apie jį pasakojama, kad sunkiai sirgdamas ir negalėdamas nuryti jokio maisto, jis labai prašė duoti jam Viešpaties Kūną. Broliai, norėdami jį nuraminti, atnešė jam paprastą ostiją (nekonsekruotą) vietoje Viešpaties Kūno. Jis dvasia tai atpažinęs tarė: „Tepasigaili jūsų Viešpats, broliai, kodėl norėjote mane apgauti? Tai nėra mano Viešpats, kurį atnešėte.“ Broliai apstulbę nubėgo ir atnešė jam Viešpaties Kūną. Bet jis, matydamas, kad negalės Jo priimti, pakėlęs rankas į dangų meldėsi: „Tekyla Sūnus pas Tėvą ir dvasia pas savo Dievą, kuris ją sukūrė.“ Su šiais žodžiais jis išleido kvapą, o Viešpaties Kūnas dingo.
Eugenijus, Šv. Anastazijaus vienuolyno abatas, tapo popiežiumi. Išvarytas iš miesto, nes senatoriai išrinko kitą, jis atvyko į Galiją ir pasiuntė pirma savęs Bernardą, kuris skelbė Viešpaties kelią ir darė daug stebuklų. Tuo metu klestėjo Gilbertas Poretietis.
Imperatoriumi tapo Frydrichas (Barbarosa), Konrado sūnėnas, 1154 Viešpaties metais. Tuo metu garsėjo magistras Petras Lombardas, Paryžiaus vyskupas, kuris naudingai sudarė „Sentencijų knygą“, psalmyno ir Pauliaus laiškų glosas. Tuo metu danguje buvo matyti trys mėnuliai su kryžiaus ženklu viduryje, o netrukus – trys saulės.
Tada kanoniškai popiežiumi išrinktas Aleksandras (III). Prieš jį paeiliui buvo išrinkti antipopiežiai Oktavianas, Jonas išaremos (tituliarais Šv. Kaliksto) ir Jonas iš Strumos, remiami imperatoriaus. Ši schizma truko 18 metų. Tuo metu vokiečiai, buvę prie Tuskulo už imperatorių, užpuolė romėnus prie Porto kalno ir nuo devintos valandos iki vakarinių nužudė tiek daug, kiek niekada nebuvo žuvę romėnų, nors Hanibalo laikais buvo nužudyta tiek, kad Hanibalas į Kartaginą pasiuntė tris krepšius žiedų, nuimtų nuo užmuštų didikų pirštų. Daugelis jų palaidoti prie Šv. Stepono ir Šv. Lauryno, ir turi tokią epitafiją: „Tūkstantis dešimt, dešimtkart šeši ir dešimtkart šeši“ (t. y. skaičius, nurodantis žuvusiuosius).
Imperatorius Frydrichas, aplankęs Šventąją Žemę ir besimaudydamas upėje, nuskendo ir mirė; arba, kaip kiti teigia, jo žirgui suklupus įkrito į vandenį ir ten žuvo.
Jam įpėdiniu tapo jo sūnus Henrikas (VI), 1190 Viešpaties metais. Tuo metu kilo tokios liūtys su griaustiniu, žaibais ir audromis, kokių jokia žmonių senovė neatsimena. Kvadratiniai kiaušinio dydžio akmenys (kruša), krisdami iš dangaus su lietumi, sunaikino medžius, vynuogynus ir javus bei užmušė daug žmonių. Taip pat buvo matyti varnai ir daugybė paukščių, skraidančių ore per šią audrą, nešančių gyvas anglis snapuose ir padegančių namus.
Henrikas visada elgėsi tironiškai prieš Romos Bažnyčią, todėl jam mirus Inocentas III, kad nebūtų paaukštintas jo brolis Pilypas, pasipriešino ir parėmė Otoną, Saksonijos hercogo sūnų, ir karūnavo jį Vokietijos karaliumi Achene.
Tuo metu, kai daugelis Prancūzijos baronų vyko į užjūrį vaduoti Šventosios Žemės, jie užėmė Konstantinopolį.
Tais laikais atsirado pamokslininkų (dominikonų) ir mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordinai.
Inocentas IV (?) pasiuntė legatus pas Prancūzijos karalių Pilypą, kad šis įsiveržtų į albigiečių žemę ir sunaikintų eretikus; visus sučiuptus jis liepė sudeginti.
Galiausiai Inocentas karūnavo Otoną imperatoriumi ir, norėdamas apsaugoti Bažnyčios teises, pareikalavo iš jo priesaikos. Tačiau Otonas tą pačią dieną pasielgė priešingai priesaikai ir įsakė apiplėšti piligrimus, vykstančius į Romą. Dėl to popiežius jį ekskomunikavo ir nušalino nuo imperijos.
Tuo metu gyveno šventoji Elzbieta, Vengrijos karaliaus duktė, Tiuringijos landgrafo žmona. Tarp kitų nesuskaičiuojamų stebuklų ji prikėlė, kaip rašoma, 16 mirusiųjų ir suteikė regėjimą aklam gimusiam. Iš jos kūno iki šiol teka aliejus.
Nušalinus Otoną, išrenkamas Frydrichas (II), Henriko sūnus, ir Honorijus jį karūnuoja. Jis išleido puikius įstatymus už Bažnyčios laisvę ir prieš eretikus. Jis viršijo visus turtais ir šlove, bet iš puikybės tuo piktnaudžiavo: vykdė tironiją prieš Bažnyčią, įkalino du kardinolus, liepė suimti preliatus, kuriuos Grigalius IX buvo sušaukęs į susirinkimą, todėl buvo jo ekskomunikuotas.
Galiausiai Grigalius, prislėgtas daugelio vargų, mirė. Inocentas IV, kilęs iš Genujos, sušaukė susirinkimą Lione ir nušalino patį imperatorių. Jį nušalinus ir jam mirus, imperijos sostas iki šiol yra laisvas.
Vertimo pabaiga. Dėl itin didelės Aukso legendos apimties čia pateikiamos tik kelios įdomiausios ištraukos – jos skirtos supažindinti su autoriaus rašymo stiliumi, temomis ir viduramžių hagiografijos dvasia. Norintys giliau panerti į visą kūrinį gali įsigyti pilną leidimą arba susirasti tekstą kitomis kalbomis internete.
Įdomu tai, kad knyga buvo skirta ne tik pamokslams. Ji tapo svarbiu įrankiu Bažnyčios kalendoriui suprasti. Kiekviena šventojo istorija buvo pritaikyta tam tikrai kalendorinei datai, padėdama tikintiesiems prisiminti, kieno dieną jie švenčia. Tai buvo tarsi dvasinis kalendorius su nuotaikingais pasakojimais.
Be to, „Aukso legenda“ padarė didelę įtaką viduramžių menui. Dailininkai ir skulptoriai mielai rinkdavosi iš šios knygos siužetus savo paveikslams ir altoriams, nes pasakojimai buvo labai vaizdingi ir lengvai perteikiami vizualiai. Taigi, ši knyga formavo ne tik tikinčiųjų mąstymą, bet ir Vakarų Europos vizualinę kultūrą. Ji buvo tarsi populiariausių šventųjų gyvenimo komiksai, tik parašyti žodžiais.