Vaistinėlė (Panarion) - ✞ Maldos.lt

Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis kūrinys buvo parašytas apie 374–376 metus, Epifanijui atsakius į dviejų Sirijos archimandritų – Akakijaus ir Pauliaus – prašymą surašyti visas žinomas erezijas ir pateikti jų teologinį įvertinimą.

„Panarion“ sudaro aštuoniasdešimt erezijų aprašymai, pradedant nuo prieškrikščioniškų religinių sistemų ir judaizmo sektų, pereinant prie gnostinių mokyklų, judaizuojančių krikščionių, įvairių II–III amžiaus mokytojų ir baigiant Epifanijaus laikų teologiniais judėjimais. Knygos struktūra išlaiko aiškią logiką: pirmiausia pateikiama santrauka (Anacephalaeosis), po to – įvadinės pratarmės, o galiausiai – nuoseklus erezijų katalogas, kuriame kiekviena grupė pristatoma su jos kilme, mokymu ir Epifanijaus kritika. Šalia to, veikale įterptas ir traktatas „De Incarnatione“, kuriame Epifanijus aptaria Kristaus įsikūnijimo doktriną kaip atsvarą gnostinėms interpretacijoms.

Šio kūrinio reikšmė yra išskirtinė. „Panarion“ yra vienas svarbiausių šaltinių apie daugelį sektų, kurių tekstai neišliko: simoniečius, menandriečius, nikolaitus, elkesaitus, borboritus, įvairias gnostines mokyklas ir judaizuojančius krikščionis. Epifanijus remiasi ankstesniais autoriais, tokiais kaip Hipolitas, tačiau dažnai pateikia ir savų stebėjimų, todėl jo liudijimai yra neįkainojami rekonstruojant ankstyvosios krikščionybės įvairovę. Nors jo stilius kartais polemiškas ir emocionalus, o teologiniai vertinimai griežti, „Panarion“ išlieka vienu iš plačiausių ir detaliausių antieretinių veikalų visoje patristinėje tradicijoje.

Kūrinio pradžioje išlikęs Akakijaus ir Pauliaus laiškas Epifanijui atskleidžia, kokiu būdu šis veikalas atsirado: autoriaus buvo prašoma surašyti visas žinomas erezijas ir pateikti jų aiškų aprašymą, kad vienuoliai, negalintys keliauti dėl ligos ar nuovargio, galėtų gauti dvasinę naudą iš jo mokymo. Šis laiškas, kartu su Epifanijaus atsaku, sudaro savotišką kūrinio prologą ir leidžia suprasti, kad „Panarion“ buvo suvokiamas kaip pastoracinis, o ne vien akademinis darbas.

PANARIONAS, ARBA VAISTINĖLĖ (knygos ištrauka)

MŪSŲ ŠVENTOJO TĖVO
EPIFANIJAUS
KIPRO KONSTANTIJOS VYSKUPO
PRIEŠ AŠTUONIASDEŠIMT EREZIJŲ

Konstantijos (Kipro) vyskupas; gimęs Bezandukėje netoli Eleuteropolio, Palestinoje, tarp 310 ir 320 m. (pagal Bartoločį – 288 m.); miręs jūroje 403 m. Manoma, kad Epifanijus gimė žydų tėvų šeimoje ir priėmė krikščionybę būdamas šešiolikos metų. Legenda teigia, kad prieš atsivertimą Epifanijų įsivaikino turtingas žydas, vardu Trifonas, kuris netrukus mirė, palikdamas savo turtą Epifanijui. Praleidęs ketverius metus Egipto vienuolyne, Epifanijus grįžo į savo gimtąjį kaimą ir ten įkūrė vienuolyną, kurio abatu tapo. 367 m. jis buvo išrinktas Kipro Konstantijos vyskupu ir tapo uoliu ortodoksijos gynėju, išgarsėjusiu dėl savo priešiškumo Origenui, kurį jis pasmerkė dviejuose susirinkimuose (399 ir 401 m.). Epifanijus buvo Jeronimo mokytojas ir draugas. Įtardamas Auksaburnį palankumu Origeno sekėjams, jis nuvyko į Konstantinopolį pasmerkti eretiško vyskupo ir mirė pakeliui atgal į Konstantiją.

Ypatingą susidomėjimą žydams, dėl joje esančios informacijos apie žydų, gnostikų ir judėjų-krikščionių pažiūras, kelia jo „Panarionas“ (Πανάριον), parašytas 374–376 m., kuriame aprašoma aštuoniasdešimt eretiškų sektių. Pasak Epifanijaus, ikikrikščioniškosios sektos remiasi šiomis sistemomis: barbarizmu, skitizmu, helenizmu, judaizmu ir samarietizmu. Erezijos, kildinamos iš samarietizmo, yra šios (laiške Akacijui ir Pauliui tvarka šiek tiek pakeista): samariečiai (ix.), gorotėjininkai (x.), sebujiečiai (xi.), esėjai (xii.) ir dositėjiečiai (xiii.). Iš judaizmo kyla: raštininkai (xiv.), fariziejai (xv.), sadukiejai (xvi.), hemerobaptistai (xvii.), osėjai (xviii.), nazarenai (xix.) ir erodininkai (xx.). Prie jų dar reikia pridėti nazarenus (xxix.), ebionitus (xxx.) ir judaizuojančius sampsėjus (liii.). Nors jis remiasi senesniais šaltiniais, tokiais kaip Hipolitas I, ir nors jam dažnai trūksta aiškumo, jis daug prideda iš savo stebėjimų ir tyrimų. Kalbant apie ebionitus, jis yra vienintelis šaltinis apie jų evangeliją (Zahn, „Geschichte des Neutestamentlichen Kanons,” ii., 1 dalis, p. 724). Jo traktatas apie biblinius svorius ir matus (περì Μέτρων καì Σταϑμῶν), kurį graikų kalba (su daliniu vertimu į vokiečių k.) išleido Lagarde’as („Symmicta,” i. 210, ii. 150) ir sirų kalba („Veteris Testamenti ab Origene Recensiti Fragmenta,” ir t.t., p. I ir t.t.), yra daugiau nei tai, ką nurodo pavadinimas. Jame aptariami graikiški Biblijos vertimai (žr. Swete, „Introduction,” p. 31), taip pat vietovės, žvaigždės ir dangaus kūnai, paminėti Šventajame Rašte.

Šiuose darbuose, kaip ir jo „Pranašų gyvenimuose“ (išleista graikų ir lotynų k., Bazelis, 1529; sirų k., Nestle, „Syriac Grammar,” p. 87; plg. idem, „Marginalien,” ii. 1893) bei trumpame traktate apie Aarono krūtinės skydą (leid. Dindorf, i. 141, ir daugelyje sirų rankraščių), jis demonstruoja įvairiapusį žydų tradicijų išmanymą (žr., pvz., Ginzberg, „Die Haggada bei den Kirchenvätern,” pp. 24, 40, 104, 119). Tai, kad jis mokėjo hebrajų kalbą, atrodo tikėtina dėl jo retkarčiais pasitaikančių hebrajiškų citatų.

Epifanijus
Panarionas

Laiškas, parašytas devyniasdešimt antraisiais Diokletiano viešpatavimo metais, dvyliktaisiais Valentiniano ir Valento metais bei aštuntaisiais Graciano metais, Epifanijui, palestiniečiui iš Eleuteropolio, buvusiam <kadaise> vienuolyno tėvu to paties Eleuteropolio apylinkėse, o dabar esančiam Kipro provincijos Konstantijos miesto vyskupu, nuo Akacijaus ir Pauliaus, presbiterių ir archimandritų, tai yra vienuolynų tėvų Chalcidės ir Berojos dalyse tuščiojoje Sirijoje, <prašant jį> parašyti apie visas erezijas; negana to, ir daugelis <kitų> jį ragino ir, galima sakyti, vertė to imtis.

Mūsų viešpačiui ir visais atžvilgiais gerbiamiausiam, dievobaimingiausiam tėvui vyskupui Epifanijui, presbiteris Akacijas ir presbiteris Paulius, archimandritai, sveikina Viešpatyje.

Būtų pakakę, tėve, išvysti tavo dievobaimingumą, kad prisipildytume dvasinių žodžių ir būtume įskiepyti to didžio troškimo, kuris kilo <tiems>, kurie savo akimis tave regėjo. Bet kadangi gandas, atbėgęs pirma, skelbia Gelbėtojo mokinį, o žodžių ir darbų malonus kvapas verčia springti iš noro pasisotinti tavo kalbomis ir mintimis, reikėjo mums patiems atvykti ir savo akimis pamatyti, kad gautume dalį tau iš Dievo suteiktos malonės, kaip kad apaštalams. Tačiau, kadangi kelią pastojo kūno liga ir vargas, mes patys nepajėgėme atvykti ir, puldami tau po kojų, išgirsti bei pasimokyti tų šventų dvasinių žodžių, sklindančių iš tavo lūpų. Mat tikime, kad jei būtume buvę verti atvykti ir išgirsti, būtume sustiprinti gyvenimo būde, kurį pasirinkome, jei tik esame verti pasiekti jo tikslą.

Taigi, užklupus ligai, prašome tavo didžio dievobaimingumo: neatsisakyk pasidalinti su mumis tuo, kas tau iš tiesų dovanota Gelbėtojo. Juk išpažįstame ne tik mes, bet ir visi girdintieji, kad šioje kartoje Gelbėtojas mums pažadino naują apaštalą ir šauklį, naują Joną, skelbti tai, ko privalo laikytis tie, kurie pasirinko šį bėgimą.

Todėl bendrą brolį Marcelą, kuris, girdėdamas tokią šlovę, spirgėjo ir buvo traukiamas troškimo išvysti tavo dievobaimingumą (jis yra iš mūsų kaimenės), turėdami jį kaip tarną tokiai kelionei, nors ir esantį naujakrikti, įgaliojome <perduoti> šį mūsų, nusidėjėlių, įžūlų prašymą tau, Gelbėtojo mokiniui. O prašome to, kas buvo tavo pasakyta kai kuriems broliams pamokyti, padovanoti ir mums; tai tau, teisiajam, nėra sunku, o mums, nusidėjėliams, tai gavus – džiaugsmas Viešpatyje. Mat pasisotinę tavo dvasiniais žodžiais, palengvinsime savo nedorybių naštą.

Girdėjome, kad tavo kilnybė suteikė vardus erezijoms; prašome tavo dievobaimingumo aiškiai mums išdėstyti kiekvieną iš šių tikėjimų ir jų ereziją. Juk ne visiems duota vienoda dovana. Taip pat prašome tave, teisųjį, melstis Viešpačiui už visus, kurie tavęs ilgisi ir laukia dovanos iš tavęs. Pasninkaudami ir melsdamiesi laukiame mūsų bendro brolio, maloniai priimto tavo kilnybės, kad jis parneštų tavo suteiktą dovaną, ir taip galėtume siųsti įprastas maldas Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Visi broliai viliasi, kad tavo malda už juos bus sustiprinti. Maldaujame nedelsti pasidalinti dieviška malone, kurią gavai iš apaštalų. Visi mažutėliai, esantys garduose, siunčia maldą Aukščiausiajam, kad gautų iš tavo dievobaimingumo dvasinę dovaną.

Lik sveikas Viešpatyje ir būk džiugus Kristuje, ir Šventojoje Dvasioje <išlaikyk> tau duotąjį sostą ir dieviškąją dovaną iki pat vainiko, kuris tavęs laukia.

To paties Epifanijaus atsakymas presbiteriams Akacijui ir Pauliui į tai, ką jie jam parašė, prašydami, kad jis parašytų apie erezijas.

Viešpačiams, gerbiamiausiems broliams ir bendra presbiteriams Akacijui ir Pauliui, Epifanijus siunčia sveikinimą Viešpatyje.

Įžangą arba pratarmę senieji rašytojai, tarsi braižydami užrašą, per mįslę nurodydavo kaip pagrindą visam tolesniam veikalui. Todėl ir mes, naudodamiesi tuo pačiu būdu, pradedame jums, mylimieji, trumpai apibendrindami jūsų prašymo dėl erezijų esmę. Kadangi ketiname jums atskleisti erezijų pavadinimus ir parodyti jų neteisėtus veiksmus, kurie yra tarsi nuodai ir gyvačių įgėlimai, o kartu su jais pritaikyti ir priešnuodžius – vaistus įgeltiems ir apsaugą tiems, kurie dar gali į tai pakliūti – tiems, kurie myli tai, kas gražu, surašome šią įžangą, pavadindami ją Panarion, arba Vaistinėle (dėžute) tiems, kuriems įgėlė žvėrys. Šis kūrinys surašytas trijose knygose ir apima aštuoniasdešimt erezijų, kurios yra laukinių žvėrių arba roplių simboliai. „Viena gi po aštuoniasdešimties“ yra tiesos pamatas, mokymas ir išganingas veikalas, Kristaus „šventoji nuotaka“ – Bažnyčia. Ji egzistavo nuo amžių, tačiau per Kristaus įsikūnijimą laiko tėkmėje buvo apreikšta tarp minėtų erezijų ir mūsų priminta per Kristaus skelbimą. Ir vėl, po visų šių erezijų bjaurysčių, ji mūsų aiškiai paskelbta pagal apaštalų mokymą, sutrumpintai, atgaivai tiems, kurie skaitydami perėjo per erezijų vargą.

Būkite paguosti visi, kurie su meile gėriui skaitote šią įžangą, vėlesnius erezijų aprašymus, tiesos gynybą bei mokymą ir šventosios katalikų Bažnyčios tikėjimą. Atleiskite mums, žmonėms, kurie su triūsu ir dievišku uolumu stengiasi ginti dievobaimingumą, jei norėdami pagal savo išgales apginti tą patį švenčiausią ir garbingiausią vardą, pasakėme ką nors per daug ar per aštriai, Dievui leidžiant mums ieškoti to, kas viršija mūsų jėgas, nes mūsų žodis – dėl tiesos, o darbas – dėl maldingumo. Ir dar prašome atleisti mums, jei kur rasite mus, nors ir nepratusius kitų pašiepti ar tyčiotis, bet dėl uolumo prieš erezijas ir siekiant atgrasyti skaitytojus, kur nors supykusius ir kalbančius aštriai, vadinančius juos apgavikais, sukčiais ar vargšais. Pati būtinybė kovos žodžiams paruošia mums tokį prakaitą, kad atgrasytume skaitančiuosius ir parodytume, jog jų darbai, paslaptys ir mokymai yra visiškai svetimi mūsų mąstymui, idant žodžiais ir prieštaravimo aštrumu įrodytume savo laisvę ir atitrauktume kai kuriuos nuo tų dalykų, kad ir per atrodytų sunkesnius žodžius.

Visame veikale, trijose minėtose knygose – pirmoje, antroje ir trečioje – kurias padalinome į septynis tomus, kiekviename tome yra tam tikras skaičius erezijų ir schizmų; iš viso jų yra aštuoniasdešimt. Jų pavadinimai ir ištakos yra šios: pirmoji – Barbarizmas, antroji – Skitizmas, trečioji – Helenizmas, ketvirtoji – Judaizmas, penktoji – Samarietizmas. Iš šių kyla tolesnės: prieš Kristaus atėjimą, po Barbarizmo ir skitų prietarų, išaugo šios iš Helenizmo: šeštoji – Pitagoriečiai arba Peripatetikai (išsiskyrusi per Aristotelio sekėjus); septintoji – Platonikai; aštuntoji – Stoikai; devintoji – Epikūrininkai. Tada Samariečių erezija, kilusi iš Judaizmo, ir keturios jos atšakos: dešimtoji – Gorotėjininkai, vienuoliktoji – Sebujiečiai, dvyliktoji – Esėjai, tryliktoji – Dositėjiečiai. Tada tas pats minėtas Judaizmas, gavęs savo bruožus nuo Abraomo, išsiplėtęs per Mozė duotą Įstatymą ir gavęs Judaizmo vardą nuo Judo, Jokūbo (taip pat vadinamo Izraeliu) sūnaus, per Dovydą, kuris karaliavo iš šios giminės. Iš paties Judaizmo kilo šios septynios erezijos: keturioliktoji – Raštininkai, penkioliktoji – Fariziejai, šešioliktoji – Sadukiejai, septynioliktoji – Hemerobaptistai, aštuonioliktoji – Osėjai, devynioliktoji – Nazarenai, dvidešimtoji – Erodininkai.

Iš šių erezijų, vėliau, laikui bėgant, pasirodė išganingoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ekonomija (tvarka), tai yra Jo kūniškas atėjimas, evangelinis mokymas ir karalystės skelbimas, kuris vienintelis yra išgelbėjimo šaltinis ir tikrasis katalikų, apaštalinės ir ortodoksų Bažnyčios tikėjimas. Nuo jos atskilo ir atsiskyrė erezijos, turinčios tik Kristaus vardą, bet ne tikėjimą: pirmoji – Simonininkai, antroji – Menandrininkai, trečioji – Satornilininkai, ketvirtoji – Bazilidininkai, penktoji – Nikolaitai, šeštoji – Gnostikai (taip pat vadinami Stratiotikais, o kai kurių – Fibionitais, kitų – Sekundijonais, dar kitų –okratitais, kitų – Zachėjais, o kai kurių vadinami Kodianais, Borboritais ir Barbelitais), septintoji – Karpokratininkai, aštuntoji – Kerintininkai (taip pat ir Merintininkai), devintoji – Nazorėjai, dešimtoji – Ebionitai, vienuoliktoji – Valentinai, dvyliktoji – Sekundijonai (prie kurių priskiriami Epifanas ir Izidorius), tryliktoji – Ptolemėjai; keturioliktoji – Markosiečiai, penkioliktoji – Kolobasijai, šešioliktoji – Herakleonitai, septynioliktoji – Ofitai, aštuonioliktoji – Kajinistai, devynioliktoji – Setininkai, dvidešimtoji – Archontikai, dvidešimt pirmoji – Kerdonininkai, dvidešimt antroji – Markionistai, dvidešimt trečioji – Lukianistai, dvidešimt ketvirtoji – Apelininkai, dvidešimt penktoji – Severijonai, dvidešimt šeštoji – Tatianistai; dvidešimt septintoji – Enkratitai, dvidešimt aštuntoji – Frygai (dar vadinami Montanistais ir Taskodrugitais; šie Taskodrugitai vėlgi susiskaldė tarpusavyje), dvidešimt devintoji – Pepuzianai (taip pat Priscilianai ir Kvintilianai, prie kurių priskiriami Artotiritai), trisdešimtoji – Kvartodecimani (Keturioliktininkai), kurie Velykas švenčia vieną dieną per metus, trisdešimt pirmoji – Alogai, kurie nepriima Jono Evangelijos ir Apreiškimo, trisdešimt antroji – Adamitai, trisdešimt trečioji – Sampsėjai (taip pat Elkesajai), trisdešimt ketvirtoji – Teodotianai, trisdešimt penktoji – Melchizedekianai, trisdešimt šeštoji – Bardesianistai, trisdešimt septintoji – Noetininkai, trisdešimt aštuntoji – Valesiečiai, trisdešimt devintoji – Katarai (taip pat Novacijonai), keturiasdešimtoji – Angelikai, keturiasdešimt pirmoji – Apaštalikai (taip pat Apotaktikai), keturiasdešimt antroji – Sabelijonai, keturiasdešimt trečioji – Origenistai (dar vadinami begėdžiais), keturiasdešimt ketvirtoji – Origenistai (Adamantijaus sekėjai); keturiasdešimt penktoji – Pauliaus Samosatiečio sekėjai, keturiasdešimt šeštoji – Manichėjai (taip pat Akuanitai), keturiasdešimt septintoji – Hierakitai, keturiasdešimt aštuntoji – Meletiečiai (buvę schizma Egipte), keturiasdešimt devintoji – Arijonai (taip pat Ariomanitai); penkiasdešimtoji – Audianų schizma, penkiasdešimt pirmoji – Fotinijonai, penkiasdešimt antroji – Marcelijonai, penkiasdešimt trečioji – Pusarijonai, penkiasdešimt ketvirtoji – Pneumatomachai (taip pat Makedonijonai ir Eleusijaus mokiniai), kurie piktžodžiauja prieš Šventąją Dievo Dvasią, penkiasdešimt penktoji – Aerijonai, penkiasdešimt šeštoji – Aetijonai (taip pat Anomojai, prie kurių priskiriamas Eunomijus, tiksliau – Anomas); penkiasdešimt septintoji – Dimoiritai, kurie neišpažįsta pilno Kristaus įsikūnijimo (taip pat Apolinaristai), penkiasdešimt aštuntoji – tie, kurie sako, kad šventoji Marija, amžinoji mergelė, pagimdžiusi Gelbėtoją, suėjo su Juozapu (juos pavadinome Antidikomjamitais), penkiasdešimt devintoji – tie, kurie Marijos vardu aukoja paplotėlius (vadinami Kolyridianais), šešiasdešimtoji – Masalianai (prie kurių priskiriami Martirijonai iš helenų, Eufemitai ir Satanianai).

Grįždamas atgal ir suskirstydamas jas pagal knygas, šiame savo apibendrinime nurodysiu, kiek iš šių aštuoniasdešimties erezijų yra pirmoje knygoje, ir toliau antroje iki trečiosios, taip pat kiekviename iš septynių tomų, sudarančių tas tris knygas, kiek erezijų jame telpa. Yra taip: pirmoje knygoje – trys tomai, keturiasdešimt šešios erezijos, kartu su <motininiais ir pirminiais> jų pavadinimais, turiu omenyje Barbarizmą, Skitizmą, Helenizmą, Judaizmą ir Samarietizmą. Antroje knygoje – du tomai, dvidešimt trys erezijos. Trečioje knygoje – du tomai, vienuolika erezijų.

Taigi pirmos knygos pirmame tome yra dvidešimt erezijų, kurios yra šios: Barbarizmas, Skitizmas, Helenizmas, Judaizmas. Helenų skirtumai: Pitagoriečiai (arba Peripatetikai), Platonikai, Stoikai, Epikūrininkai. Samariečių erezija, kilusi iš Judaizmo; keturios samariečių atšakos: Gorotėjininkai, Sebujiečiai, Esėjai, Dositėjiečiai. Septynios žydų erezijos: Raštininkai, Fariziejai, Sadukiejai, Hemerobaptistai, Osėjai, Nazarenai, Erodininkai.

Pirmos knygos antrame tome taip pat yra trylika erezijų: Simonininkai, Menandrininkai, Satornilininkai, Bazilidininkai, Nikolaitai, Gnostikai (taip pat Stratiotikai ir Fibionitai, kitur vadinami Sekundijonais, kitur Sokratitais, dar kitur Zachėjais, Kodianais, Borboritais ir Barbelitais), Karpokratininkai, Kerintininkai (taip pat Merintininkai), Nazorėjai, Ebionitai, Valentinai, Sekundijonai (prie kurių priskiriami Epifanas ir Izidorius), Ptolemėjai.

Tos pačios pirmos knygos trečiame tome yra trylika erezijų: Markosiečiai, Kolorbasiečiai, Herakleonitai, Ofitai, Kajinistai, Setininkai, Archontikai, Kerdonininkai, Markionistai, Lukianistai, Apelininkai, Severijonai, Tatianistai. Tai yra pirmosios knygos trijų tomų apibendrinimas.

Antroje knygoje yra du tomai. Antros knygos pirmame tome (kuris yra ketvirtas pagal bendrą skaičių nuo pradžios) yra aštuoniolika erezijų: Enkratitai, Frygai (taip pat Montanistai ir Taskodrugitai; Taskodrugitai atsiskyrė nuo minėtųjų), Pepuzianai <taip pat Priscilianai> ir Kvintilianai (prie kurių priskiriami Artotiritai), Keturioliktininkai (kurie Velykas švenčia vieną dieną per metus), Alogai (kurie nepriima Jono Evangelijos ir Apreiškimo), Adamitai, Sampsėjai (taip pat Elkesajai), Teodotianai, Melchizedekianai, Bardesianistai, Noetininkai, Valesiečiai, Katarai, Angelikai, Apaštalikai (taip pat Apotaktikai, prie kurių priskiriami vadinamieji Sakoforai), Sabelijonai, Origenistai (begėdžiai), Origenistai (Adamantijaus).

Tos pačios antros knygos antrame tome (kuris yra penktas pagal minėtą skaičių) yra penkios erezijos: Pauliaus Samosatiečio, Manichėjai (taip pat Akuanitai), Hierakitai, Meletiečiai (schizma Egipte), Arijonai. Tai yra antrosios knygos <dviejų> tomų apibendrinimas.

Panašiai ir trečioje knygoje yra du tomai. Trečios knygos pirmame tome (kuris yra šeštas pagal minėtą skaičių) yra septynios erezijos: Audianai (schizma), Fotinijonai, Marcelijonai, Pusarijonai, Pneumatomachai (kurie piktžodžiauja prieš Šventąją Dievo Dvasią), Aerijonai, Aetijaus Anomojo (su kuriuo susijęs Eunomijus, taip pat Anomas).

Tos pačios trečios knygos antrame tome (kuris yra septintas tomas pagal minėtą tomų padalijimą ir veikalo pabaiga) yra keturios erezijos: Dimoiritai (kurie neišpažįsta tobulo Kristaus įsikūnijimo, taip pat Apolinaristai), ir tie, kurie sako, kad šventoji Marija, amžinoji mergelė, pagimdžiusi Gelbėtoją, suėjo su Juozapu (kuriuos pavadinome Antidikomjamitais), ir tie, kurie Marijos vardu aukoja paplotėlius (kurie vadinami Kolyridianais), Masalianai, ir tikrojo tikėjimo bei tiesos apologija su žodžio santrauka, kuri yra šventoji katalikų ir apaštalinė Bažnyčia.

Tai yra viso veikalo apie aštuoniasdešimt erezijų ir vieną tiesos gynybą – tai yra vienintelės katalikų ir ortodoksų Bažnyčios – apibendrinimas ir antraštė; veikalas sudėtas į tris knygas, o padalintas į septynis tomus.

Epifanijaus, vyskupo, prieš erezijas
Vadinama Panarionas, arba Vaistinėlė

Pradėdamas skelbti ir kalbėti apie tikėjimą ir netikėjimą, apie teisingą mokymą ir klaidatikystę, prisiminsiu pasaulio sukūrimo pradžią ir įvykių seką, ne savo paties jėgomis ar vadovaudamasis savais samprotavimais, bet taip, kaip Dievas, visų Valdovas ir Gailestingasis, apreiškė savo pranašams ir per juos leido mums pažinti visatą tiek, kiek tai įmanoma žmogiškajai prigimčiai. Ir pradėdamas tai nagrinėti, aš iš karto susiduriu su ne menku iššūkiu ir, imdamasis neeilinio darbo, labai baiminuosi, todėl šaukiuosi paties šventojo Dievo ir Jo viengimio Sūnaus Jėzaus Kristaus, ir Jo Šventosios Dvasios, kad apšviestų mano menkystės protą šių dalykų pažinimui. Mat graikų rašytojai, poetai ir logografai, imdamiesi kokių nors mitinių raštų, šaukdavosi kokios nors Mūzos. Ne Dievo, nes jų išmintis yra demoniška, „žemiška ir ne iš aukštybių nužengianti“, kaip parašyta. Mesgi šaukiamės visų šventojo Valdovo, kad padėtų mūsų skurdui ir įkvėptų savo Šventąją Dvasią, idant nieko neiškraipytume rašydami apie pažadėtuosius dalykus. To prašydami ir suvokdami savo nepajėgumą, meldžiame, kad Jis mus apdovanotų „pagal tikėjimo saiką ir analogiją“.

Tegu skaitytojui kiekvienu klausimu būna aiškus tikslas: visi atradimai priklauso nuo laikmečių ir aplinkybių, kiek mūsų menkas protas, lavinamas, pajėgė suvokti, ir mes jokiu būdu nežadame [atskleisti] visko, kas yra pasaulyje; nes yra dalykų neišsakomų ir išsakomų, nesuskaičiuojamų ir į skaičių neįtraukiamų, ir kiek tai liečia žmones – nepasiekiamų, o žinomų tik visų Valdovui. Mūsų užduotis – aptarti nuomonių ir žinių skirtumus, Dievo tikėjimą ir netikėjimą, erezijas ir piktavališką žmogišką nuomonę, pasėtą pasaulyje paklydusių žmonių nuo tada, kai žmogus buvo sukurtas žemėje, iki mūsų laikų, tai yra iki vienuoliktųjų Valentiniano ir Valento bei septintųjų Graciano viešpatavimo metų. Apie tai, ką ketiname pateikti skaitytojų žiniai dėl erezijų ir schizmų, dalį žinome iš troškimo mokytis, dalį sužinojome iš gandų, o kai ką matėme savo akimis ir girdėjome savo ausimis; tikime galį tiksliai perteikti vienų šaknis ir mokymus, o kitų – dalį to, kas pas juos vyksta. Visa tai sužinojome tiek iš senųjų rašytojų veikalų, tiek iš pasakojimų žmonių, kurie tiksliai patvirtino mūsų supratimą. Visą šį rūpestį prisiėmėme ne patys savo noru ir ne siekdami pasigirti pažadais, viršijančiais mūsų menką iškalbą. Mat šį veikalą, kurį Dievo valia sutikome sudaryti, pradėjome gėrį mylinčių vyrų raginami, kurie įvairiose vietose ir įvairiu metu žadino mūsų silpnumą ir, galima sakyti, vertė mus to imtis, kaip kad jūsų kilnybė paprašė raštu, o mano brangiausi broliai ir didieji gėrio mylėtojai, Akacijau ir Pauliau, bendra presbiteriai. Taigi, visapusiškai ir ne be Dievo apsvarstęs prašymų svarbą, dėl didžios meilės Dievo tarnams sutikau to imtis, ne dėl žodžių gražbylystės ar kokių nors įmantrių frazių, bet paprasta kalba, paprastu žodžiu, tačiau tiksliai perteikdamas tai, kas dėstoma, pradėsiu kalbėti.

Nikandras, rašytojas, aprašė žvėrių ir roplių prigimtį, kiti rašytojai – šaknų ir augalų savybes, kaip antai miškininkas Dioskoridas, Pamfilas ir karalius Mitridatas, Kalistenas ir Filonas, Jolas Bitinietis ir Heraklidas Tarantietis, šaknininkas Kratėjas, Andrėjas ir Basas Tulijus, Nikeratas ir Petronijus, Nigeris ir Diodotas, ir kiti. Tuo pačiu būdu ir mes, bandydami atskleisti erezijų šaknis ir nuomones, darome tai ne tam, kad pakenktume norintiems skaityti, bet – kaip ir minėtiems rašytojams rūpėjo ne nurodyti blogį [kaip sektiną], bet sukelti baimę ir užtikrinti žmogiškosios prigimties saugumą, kad žmonės pažintų tai, kas baisu ir pražūtinga, ir apsisaugotų bei su Dievo pagalba išvengtų to, būdami atidūs ir nesusidėdami su tokiais nuodais, jei netyčia susidurtų ar būtų tokių užpulti per įkvėpimą, įkandimą ar reginį (nes tie patys autoriai, tuo pačiu pasirūpinę, nurodė ir priešnuodžius iš šaknų bei žolelių minėtų roplių piktumui panaikinti) – taip ir mes šį kūrinį skiriame tam, kad atgrasytume nuo minėtų dalykų ir jums, mylimiausi, atskleistume baisių roplių ir žvėrių pavidalus, nuodus ir pražūtingus įkandimus. O kaip priešnuodį jiems, kiek galėdami trumpai, kur nors įterpsime vieną ar du žodžius, kad atmuštume jų nuodus ir išgelbėtume tą, kuris nori būti išgelbėtas Viešpaties ir, ar savo noru, ar ne savo noru pakliuvęs į tuos pačius roplius primenančius erezijų mokymus, gautų tai tarsi vaistus.

I. Barbarizmas

Mat iš pradžių Adomas, šeštąją dieną sukurtas iš žemės ir gavęs gyvybės kvėpimą, tapo gyvas (ne, kaip kai kurie mano, pradėtas penktąją ir baigtas šeštąją; klysta taip sakančiųjų mintis), buvo paprastas ir be klastos, neturėjo kito vardo, jokios pravardės pagal nuomonę, sprendimą ar gyvenimo būdą, o vadinosi tik Adomu, kas išvertus reiškia „žmogus“. Jam iš jo paties sukuriama moteris, panaši į jį, iš to paties kūno, per tą patį įkvėpimą. Jam gimsta vaikai, vyrai ir moterys. Ir pragyvenęs devynis šimtus trisdešimt metų, jis atidavė duoklę mirčiai. Jo sūnus Setas, šio sūnus Enosas, ir toliau paeiliui Kainanas, Mahalaleelis, Jaredas. Kaip byloja mus pasiekusi tradicija, nuo tada pasaulyje prasidėjo nedorybės: iš pradžių per Adomo nepaklusnumą, vėliau per Kaino brolžudystę, o Jaredo laikais ir vėliau – burtai ir magija, ištvirkavimas, svetimavimas ir neteisybė. Tačiau nebuvo jokios kitos atskiros nuomonės ar pakeisto tikėjimo, bet viena kalba ir viena giminė tuo metu buvo pasklidusi žemėje. Šiam Jaredui gimsta sūnus vardu Henochas, kuris „įtiko Dievui ir nebuvo randamas, nes Dievas jį pasiėmė“ ir jis „nematė mirties“. Henochas pagimdė Metušelachą, Metušelachas – Lamechą, Lamechas – Nojų. Ir Dievo teisingas teismas, užleidęs pasauliui tvaną, sunaikino visą žmonių ir kitų [gyvių] kūną, bet pagal įsakymą išsaugojo laive (arkoje) Nojų, kuris įtiko Jo akivaizdoje ir rado malonę; patį minėtąjį Nojų ir tris jo sūnus – Semą, Chamą, Jafetą, taip pat jo žmoną ir trijų sūnų tris žmonas, kad aštuonios žmonių sielos tame laive būtų išgelbėtos nuo tvano vandens, taip pat iš visų žvėrių ir gyvūnų, galvijų ir kitų žemės gyvių rūšių, kad vėl būtų atkurta visa pasaulio egzistencija – vienų po du, kitų po septynis. Ir taip praėjo dešimt kartų, du tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt dveji metai. Tvanas liovėsi, o Nojus ir jo namai tapo likučiu pasauliui. Dar nebuvo nei klaidatikystės, nei kokios nors atskilusios tautos, nei erezijos vardo, nei stabmeldystės. Kadangi kiekvienas žmogus vadovavosi savo paties valia (nes nebuvo nė vieno įstatymo; kiekvienas pats sau buvo įstatymas ir vadovavosi savo nuožiūra, kaip sako apaštalas, kalbėdamas ne tik apie Barbarizmą, bet ir apie kitus: „Jėzuje Kristuje nėra nei barbaro, nei skito, nei graiko, nei žydo“), todėl per tas dešimt laiko kartų tai buvo vadinama Barbarizmu.

II. Skitizmas

Po tvano Nojaus laivui sustojus Ararato kalnuose, tarp armėnų ir karduchų, ant vadinamojo Lubaro kalno, ten pirmiausia po tvano apsigyveno žmonės, ir ten pranašas Nojus pasodino vynuogyną bei tapo tos vietos gyventoju. Jo sūnums (nes Raštas nerodo jo paties daugiau gimdžius) gimsta sūnūs ir sūnų sūnūs iki penktosios kartos, šeši šimtai penkiasdešimt devyneri metai, neskaitant Semo. Išdėstysiu genealogiją pagal vieno sūnaus liniją: Semas pagimdė Arpachšadą, Arpachšadas – Kainaną, Kainanas – Salą, Sala – Eberą, dievobaimingą ir pamaldų, Eberas – Pelegą. Ir žemėje nebuvo nieko – nei erezijos, nei skirtingos nuomonės, bet jie vadinosi tiesiog žmonėmis, „vienų lūpų ir vienos kalbos“. Buvo tik bedievystė ir dievobaimingumas, prigimtinė teisė ir paklydimas pagal kiekvieno prigimtinę valią, ne iš mokymo ar rašytojų knygų, ne judaizmas, ne helenizmas, ne kokia kita erezija, bet, galima sakyti, tas tikėjimas, kuris dabar gyvuoja šventoje Dievo katalikų Bažnyčioje, buvęs nuo pradžios ir vėliau vėl apreikštas. Nes tam, kuris nori tiesą mylėdamas pamatyti, visų pradžia yra katalikų ir šventoji Bažnyčia, jau vien iš paties tikslo. Juk Adomas, pirmasis žmogus, buvo sukurtas ne apipjaustytas, bet su neapipjaustytu kūnu, tačiau nebuvo stabmeldys ir pažino Tėvą Dievą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; nes jis buvo pranašas. Taigi, neturėdamas apipjaustymo, jis nebuvo žydas, o negarbndamas stabų ar ko kito, nebuvo stabmeldys; nes Adomas buvo pranašas ir žinojo, kad Tėvas tarė Sūnui: „Padarykime žmogų“. Kuo gi jis buvo, jei neturėjo nei apipjaustymo, nei garbino stabus, jei ne tuo, kad savo esybe rodė krikščionybės bruožus? Taip pat reikia spręsti ir apie Abelį, Setą, Enosą, Henochą, Metušelachą, Nojų ir Eberą iki Abraomo. Tuomet veikė dievobaimingumas ir bedievystė, tikėjimas ir netikėjimas: tikėjimas turėjo krikščionybės atvaizdą, o netikėjimas – bedievystės ir įstatymo laužymo bruožus, priešingus prigimtinei teisei, iki nurodyto laiko. Penktoje kartoje po tvano, žmonėms jau gausėjant iš trijų Nojaus sūnų, paeiliui gimė sūnų sūnūs ir jų vaikai – septyniasdešimt du pasaulio vadovai ir giminės galvos. Plėsdamiesi ir eidami tolyn nuo Lubaro kalno ir Armėnijos ribų, tai yra Ararato šalies, jie atsidūrė Senaro lygumoje, kur pasirinko vietą; ši Senaro žemė dabar yra Persijoje, o seniau priklausė asirams. Ten susibūrę jie susitarė pastatyti bokštą ir miestą; o kadangi jie buvo pasukę iš Europos pusės link Azijos, pagal to laiko pavadinimą visi buvo pavadinti skitais. Jie pradeda statyti bokštą ir kuria Babiloną. Bet Dievui nepatiko jų beprotybės darbas; Jis sumaišė jų kalbas ir iš vienos padalijo į septyniasdešimt dvi, pagal tuomet buvusių vyrų skaičių. Todėl jie ir vadinami Meropais dėl padalytos kalbos, o bokštą sugriovė vėjų gūsis. Tuomet jie pasidalijo po visą žemę į dešinę ir į kairę: vieni grįžo atgal, iš kur buvo atėję, kiti patraukė tolyn į rytus, dar kiti pasiekė Libiją. Jei kas norėtų apie tai tiksliai sužinoti, rastų, kaip kiekvienas iš iškeliavusiųjų gavo savo dalį kiekvienoje šalyje: kaip Mizraimas gavo Egipto dalį, Kušas – Etiopiją, Putas – Aksumo sritis, Regma, Sabakata, †Tojanas ir †Ludas – sritis prie Garamantų šalies. Ir kad per daug neišplėsčiau šios įžangos, vėl grįšiu prie temos ir toliau laikysiuosi sekos.

III. Helenizmas

Tarp Ebero ir Pelego, bokšto statybos ir pirmojo miesto įkūrimo po tvano, prie tos pačios statybos prasidėjo susibūrimo ir tironijos užuomazgos.
Nimrodas, etiopo Kušo sūnus, iš kurio gimė Asūras, tapo karaliumi. Jo karalystė buvo Ereche, Arkade ir Kalnėje; jis taip pat įkūrė Teirą, Tobelą ir Lobą Asirų žemėje. Graikų vaikai sako, kad jis buvo Zoroastras, kuris, nukeliavęs į rytus, tapo Baktrų įkūrėju. Iš ten po žemę paplito neteisėti dalykai; sako, jis buvo blogo mokslo – astrologijos ir magijos – išradėjas (taip kai kurie sako apie šį Zoroastrą); tačiau, tiesą sakant, tai buvo milžino Nimrodo laikas, nors Nimrodas ir Zoroastras laiko atžvilgiu vienas nuo kito labai nutolę. Pelegas pagimdė Reu, Reu – Serugą (išvertus tai reiškia „kurstymas“), nuo kurio tarp žmonių prasidėjo stabmeldystė ir helenizmas, kaip byloja mus pasiekusios žinios. Dar nebuvo statulų ir drožinių iš akmens ar medžio, ar sidabro, ar aukso, ar kitos medžiagos, bet žmogaus protas išsigalvojo blogį tik per spalvas ir paveikslus, ir per laisvą valią, protą ir mąstymą vietoj gėrio išrado tai, kas neteisėta. Serugui gimsta sūnus Nachoras, o Nachoras pagimdė Terą. Nuo šio Teros meno, per molio lipdymo ir keramikos mokslą, atsirado statulų gamyba. Iki jo praėjo dvidešimt kartų, trys tūkstančiai trys šimtai trisdešimt dveji metai. Ir niekas iš ankstesnių žmonių nemirdavo sūnus prieš tėvą, bet tėvai mirdavo prieš vaikus, palikdami sūnus įpėdiniais (ir tegul niekas nesako apie Abelį, nes jis nemirė sava mirtimi). Bet nuo tada, kai Tera pasipriešino Dievui, gamindamas stabus savo amatu, jis gavo atpildą, panašų į tai, ką darė, ir pats buvo nubaustas per savo vaiką. Todėl Šventasis Raštas stebėdamasis pažymėjo: „Ir Haranas mirė savo tėvo Teros akivaizdoje, savo gimimo žemėje“. Iki tol išliko tam tikra skitiška seka ir pavadinimas. Dar nebuvo jokios erezijos, jokio kito sumanymo, tik „pirmoji ištvirkystė – stabų išradimas“. Iš čia jie sudievino arba piktus tironus, arba burtininkus, apstulbinusius pasaulį, pagerbdami jų kapus, o vėliau, praėjus daug laiko, pradėjo garbinti Kroną, Dzeusą, Rėją, Herą ir kitus su jais; paskui Akinakę (kurią garbina skitai sarmatai) ir Odrisą, trakų protėvį, iš kurio kilusi frygų giminė (iš čia ir trakai vadinami pagal Terą, dalyvavusį bokšto statyboje). Nuo to laiko, paklydimui prasidėjus, visas laikas iki minėtojo laikotarpio susijaukė; rašytojai ir istorikai, pasisėmę iš egiptiečių tautinių mitų klaidų, išrado burtus ir magiją. Tai buvo perkelta pas graikus nuo Kekropo laikų. Tuo metu asirus valdė Ninas ir Semiramidė, kurie buvo Abraomo amžininkai, o Egipte buvo šešioliktoji dinastija; Sikione tuo metu valdė tik karaliai, kurių pradininkas buvo Europsas.

IV. Judaizmas

Ir Dievas išsirenka Abraomą, turintį tą patį šventosios katalikų Bažnyčios bruožą – ištikimą neapipjaustyme, tobulą dievobaimingume, pranašą pažinimu, gyvenantį pagal evangelinį elgesį. Jis gyveno namuose gerbdamas tėvą, bet pašauktas Žodžio atsižadėjo namiškių, paklusdamas Šaukiančiajam, kaip Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas. Ir kad vėl neišplėsčiau kalbos, pasakysiu trumpai. Kai šiam patriarchui suėjo devyniasdešimt devyneri metai, Dievas jam įsakė apsipjaustyti, ir nuo tada po helenizmo prasideda judaizmo bruožas; tai buvo dvidešimt pirmoji karta nuo pasaulio sukūrimo, trys tūkstančiai keturi šimtai trisdešimt pirmieji metai. Mat Skitizmas truko nuo tvano iki bokšto ir Serugo, o nuo Serugo iki Abraomo ir toliau – Helenizmas; nuo Abraomo dar nebuvo erezijos pavadinimo, tik jo paties dievobaimingumo vardas: taigi tie, kurie kilo iš Abraomo, vadinosi abraomitais. Jis turėjo aštuonis sūnus, bet Izaokas buvo vienintelis paveldėtojas, nes gyveno pagal tėvo valią, laikydamasis dievobaimingumo, ir buvo dovanotas tėvui pagal Dievo pažadą. Prieš tai jis turėjo Izmaelį iš tarnaitės Hagaros, o Ketūra jam pagimdė šešis sūnus. Šie pasidalijo vadinamąją Laimingąją Arabiją: Zimranas, Jokšanas, Medanas, Midianas, Išbakas ir Šuachas. Ir „tarnaitės sūnus“ (kaip sakiau, jo vardas buvo Izmaelis) užima ir įkuria vadinamąją Paraną dykumoje. Jam gimsta dvylika sūnų, iš kurių kilo agarinų, dar vadinamų izmaelitais, o dabar saracėnais, gentys. Izaokas pagimdė du sūnus, Ezavą ir Jokūbą, ir tuomet dievobaimingųjų giminė vadinosi abraomitais ir izaokitais. Ezavui atsiskyrus į Idumėją, esančią pietuose nuo Kanaano, ir rytuose, jis tampa Seiro kalno gyventoju ir įkuria Edomo miestą, vadinamąjį Rekemą ir Petrą. Jam gimsta vaikai, kurie paeiliui valdo Idumėją; jie buvo vadinami Edomo vadais. Penktasis iš jų eilėje buvo Jobas (išskaičiuojant Abraomą iš šio skaičiaus ir skaičiuojant nuo Izaoko: Izaokas pagimdė Ezavą, Ezavas – Reuelį, Reuelis – Zerachą, Zerachas – Jobą, kuris anksčiau vadinosi Jobabu, o vėliau, prieš pat jam tekusį išbandymą, pavadintas Jobu). Tuo metu galiojo apipjaustymas. Jokūbas pabėga nuo brolio Ezavo pykčio tėvo ir motinos patarimu į Mesopotamijos Padaną, anapus Mesopotamijos Subos; iš ten jis veda keturias žmonas iš savo giminės, ir jos pagimdo jam dvylika sūnų, kurie buvo pavadinti patriarchais. Jam grįžtant į Kanaano žemę pas savo tėvą Izaoką ir motiną Rebeką, ties Jordano perėja (vadina tą upelį Jaboku) jam iš Dievo pasirodė regėjimas; ten jis pamatė angelų stovyklas. „Ir štai, – sako Raštas, – vyras nuo vakaro ir grūmėsi su juo iki aušros“, kurį Raštas pažymėjo kaip angelą; jis laimindamas suteikia Jokūbui garbingą Izraelio vardą. Atsikėlęs iš ten, Jokūbas pavadino tos vietos vardą „Dievo veidas“. Kadangi tas, kuris jam kalbėjo laimindamas: „Nebesivadinsi daugiau Jokūbu, bet Izraeliu“, paaiškino sakydamas: „Nes grūmeisi su Dievu ir su žmonėmis būsi galingas“, nuo to laiko jie vadinami izraelitais.

Ir Izraelis, po Juozapo nuvykimo į Egiptą, pats ten nuvyksta su visais savo namais, sūnumis ir vaikaičiais, minėtomis žmonomis ir kitais, iš viso septyniasdešimt sielų. Izraelio giminė gyveno egiptiečių žemėje penkias kartas. Jokūbas pagimdė Levį, Judą ir kitus dešimt patriarchų. Levis pagimdė Kehatą, Judas pagimdė Perecą; Kehatas pagimdė Amramą, Amramas pagimdė Mozę; Perecas pagimdė Hesroną, Hesronas pagimdė Aramą, Aramas pagimdė Aminadabą, Aminadabas – Nachšoną. Mozės ir Nachšono laikais, penktoje kartoje pagal Levį, Izraelis išeina iš Egipto per Raudonąją jūrą su dieviškais ženklais ir apsistoja Sinajaus dykumoje. Dievui davus nurodymus savo tarnui Mozei suskaičiuoti vyrus nuo dvidešimties iki penkiasdešimties metų, galinčius traukti kalaviją ir imti karo ginklus, jis rado šešis šimtus du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt. Tuo laiku pas graikus buvo žinomas Inachas; jo duktė Jo, dar vadinama Atide, dėl kurios pavadinta dabartinė Atika; iš jos kildinamas ir Bosforas, kurio vardu pavadintas miestas Bosforas prie Euksino ponto (Juodosios jūros); egiptiečiai ją vadina Izide ir garbina kaip deivę. Taip pat yra upė, bendravardė jam, vadinama Inachu. Iš ten kilo graikų paslaptys ir apeigos, anksčiau blogai sugalvotos pas egiptiečius, frygus, finikiečius ir babiloniečius, o į Graikiją iš Egipto žemės perneštos Kadmo ir paties Inacho (anksčiau vadinto Apiu ir pastačiusio Memfį), taip pat Orfėjo ir kitų pradėtos, o vėliau susistemintos į erezijas Epikūro, Zenono Stoiko, Pitagoro ir Platono. Nuo to laiko jos stiprėjo iki makedoniečių laikų, persų karaliaus Kserkso (po pirmojo Jeruzalės užėmimo), Nebukadnecaro nelaisvės, Darijaus ir Aleksandro Makedoniečio laikų. Platonas buvo žinomas tuo metu, kaip ir prieš jį buvęs Pitagoras bei vėlesnis Epikūras. Iš to, kaip jau sakiau, kilo dingstis ir susiformavo graikų raštai, o po šio laiko – garsiosios filosofų erezijos, kurios klaidomis sutaria viena su kita, audžia tą patį stabmeldystės, bedievystės ir ateizmo audinį, bet toje pačioje klaidoje susipriešina viena su kita.

Apie stoikus, trečiąją ereziją nuo helenizmo, o pagal bendrą seką – penktąją

Stoikai apie dievybę mano taip: jie sako, kad Dievas yra protas arba visos regimos visatos – turiu omenyje dangų, žemę ir visa kita – siela kūne. Jie tą pačią vieną dievybę skaido į daugelį dalinių esybių: į saulę, mėnulį, žvaigždes, sielą, orą ir kitus dalykus. Jie audžia sielų perpylimą ir persikūnijimą iš kūno į kūną, sielų apsivalymą nuo kūnų ir vėl įėjimą atgal bei gimimą iš naujo, per savo didžiulį paklydimą pindami šią bedievystę. Sielą jie laiko Dievo dalimi ir nemirtinga. Stoos pradininkas buvo Zenonas, apie kurį daug kalbama. Vieni sakė jį buvus Kleanto iš Tyro sūnumi, kiti sako jį buvus iš Kitijo, Kipro salos gyventoju, kurį laiką gyvenusiu Romoje, o vėliau Atėnuose įsteigusiu šį mokymą vadinamojoje Stooje. Kai kurie sako buvus du Zenonus: Elėjietį ir minėtąjį; vis dėlto abu mokė panašiai, net jei jų buvo du. Ir šis teigia, kad materija yra bendraamžė Dievui (lygiai kaip ir kitose erezijose), ir kad yra likimas bei gimimas, iš kurio viskas valdoma ir patiria poveikį. Kiek gi gali mano šis trumpas rašinys pasitarnauti kaip gydantis vaistas prieš jo blogybes, kad pernelyg neišplėsčiau veikalo apimties? Tačiau trumpai, kad neprabėgčiau paviršiumi, jam atsakysiu.

Iš kur tu, žmogau, gavai šio mokymo pagrindą? Arba kokia šventoji dvasia iš dangaus tau kalbėjo apie tavo klaidą? Juk prievarta teigi du bendraamžius dalykus – materiją ir Dievą; tavo žodis žlugs ir bus nepagrįstas. Juk pripažįsti esant Kūrėją, kurį vadini ir Visagaliu, bet Jį suskaidai į daugiadievystę. Kieno gi Kūrėjas Jis būtų, jei materija būtų bendraamžė? Juk ji, negavusi pradžios iš jokios priežasties ir nebūdama pavaldi, pati save valdytų. O jei Kūrėjas ima iš jos, radęs ją kaip išteklių, tai būtų kažkoks bejėgiškumas ir skolinimasis iš nepritekliaus tam, kuris apsirūpina ne iš savo, bet iš svetimų pavaldžių dalykų, kad sukurtų savo kūrinį. Ir apie sielų perpylimą – didelis tavo iškreipto mąstymo blogis, savamoksli filosofe, žadantis žmonėms pažinimą. Jei siela yra Dievo dalis ir nemirtinga, o tu ją susieji su varganais kūnais – ne tik sakyčiau [žmonių], bet ir žvėrių, roplių bei bjaurių gyvių prigimtimi – su ta, kuri pagal tave turi esmę iš Dievo, tai kas gali būti už tai bjauriau?

Tu įvedi likimą, tarsi iš jo kiltų tai, kas nutinka žmogui ir kitiems. Tačiau vienu posakiu trumpai bus paneigtas tavo mitų kūrimas. Jei likimas lemia išmintį, supratimą, protingo ir neprotingo gimimą ir visa kita, tenustoja galioti įstatymai; nes likimas valdo svetimautojus ir kitus; bausmę turėtų kentėti veikiau žvaigždės, uždėjusios būtinybę, negu tas, kuris buvo priverstas atlikti veiksmą. Bet dar kitaip apie tai pasakysiu: tenebūna mokyklų, tenustoja sofistai, retoriai ir gramatikai, gydytojai ir kiti mokslai, ir begalė amatininkų menų, ir tegu niekas nebeugdo, jei gebėjimai ateina iš likimo, o ne per mokymąsi iš raštų žmogaus prigimčiai. Jei likimas paruošia išsilavinusį ir iškalbingą, tenesimoko niekas iš mokytojo, bet tegu iš prigimties gauna žinojimą tos, kurios verpia gijas – Moiros, pagal tavo pagyrūniškos klaidos žodžius.

Platonikai, ketvirtoji erezija nuo helenizmo, o pagal seką – šeštoji

Tegu tai būna pasakyta Zenonui ir stoikams. O Platonas, nors ir pats laikėsi tų pačių pažiūrų – sielų persikūnijimo ir perpylimo, daugiadievystės, stabmeldystės ir prietarų – dėl materijos galbūt manė ne visai taip, kaip Zenonas ir stoikai. Jis pažįsta Dievą ir tai, kad visa, kas sukurta, atsirado iš Esančiojo Dievo; kad yra pirmoji priežastis, antroji ir trečioji: pirmoji priežastis – Dievas, antroji priežastis – iš Dievo kilusios tam tikros jėgos, o per jas ir jėgas atsiradusi materija. Jis sako taip: „Dangus atsirado kartu su laiku, kartu ir išnyks“, taip paneigdamas savo ankstesnius teiginius apie materiją. Nes kadaise ir jis sakė, kad materija yra bendraamžė Dievui.

Pitagoriečiai, penktoji erezija nuo helenizmo, o pagal seką – septintoji

Prieš jį Pitagoras ir tie, kurie vadinasi peripatetikais, apibūdina vieną Dievą, bet užsiima kitomis filosofijomis ir filosofiniais samprotavimais. Lygiai tą patį – neteisėtą ir labai bedievišką nuomonę apie sielų sudievinimą, persikūnijimą ir kūnų sunaikinimą – skelbia jis pats ir jo pasekėjai. Jis savo gyvenimą baigė Medijoje. Jis sako, kad Dievas yra kūnas, tai yra dangus, o Jo akys ir kita, kaip žmoguje, yra saulė, mėnulis, kitos žvaigždės ir dangaus elementai.

Epikūrininkai, šeštoji erezija nuo helenizmo, o pagal seką – aštuntoji

Epikūras, sekdamas po jų, įvedė pasauliui apvaizdos nebuvimą; jis teigė, kad viskas susideda iš atomų ir vėl į atomus suyra, kad visata atsirado savaime ir pasaulis egzistuoja gamtai nuolat gimdant ir vėl sunaikinant, ir iš savęs vėl atsirandant, niekada nesiliaujant, iš savęs augant ir į save sudužtant. Jis teigė, kad pradžioje visata buvo tarsi kiaušinis, o dvasia tarsi gyvatė apsivijo kiaušinį kaip vainikas ar juosta, tuo metu suspausdama gamtą. Panorusi tam tikru metu stipriau suspausti visą materiją arba visų dalykų prigimtį, ji taip padalijo esybę į du pusrutulius, ir nuo to laiko atomai atsiskyrė. Lengvieji ir smulkesni visos prigimties elementai iškilo į viršų, tai yra šviesa, eteris ir subtiliausia dvasios dalis, o sunkiausi ir tirščiausi nusėdo žemyn, tai yra žemė (kuri yra sausuma) ir drėgna vandenų substancija. Visuma juda pati iš savęs, o per save ašigalio ir žvaigždžių sukimesi viskas vis dar varoma tarsi tos gyvatiškos dvasios.

Iš dalies apie tai pasakėme; tokiu pačiu būdu reikia paneigti šias keturias erezijas, dėl skaitymo trumpumo.

Taigi, kaip jau aukščiau sakiau, poetai, logografai, istorikai, astronomai ir kiti, įvedę paklydimą, nukreipė protą į tūkstančius blogų priežasčių ir kelių, aptemdė ir sudrumstė žmonijos suvokimą. Tai tapo „pirmuoju paklydimu, stabų išradimu“ ir nelaimingu mokymu. Viskas buvo padalinta į helenizmą ir judaizmą; judaizmas anksčiau taip nesivadino, bet per Izraelį turėjo dievobaimingos religijos pavadinimą, kol pasikeitė kartos. Mat Nachšonas, buvęs dykumoje Judo giminės vadu, pagimdė Salmoną, Salmonas – Boazą, Boazas – Obedą, Obedas – Jesę (jie dar vadinosi dievobaimingais izraelitais), Jesė pagimdė karalių Dovydą, kuris pirmasis karaliavo iš Judo giminės; iš jo sėklos kilo paeiliui valdę karaliai, sūnui pakeičiant tėvą. Prieš patį Dovydą Izraelyje pirmasis karaliavo Saulius, Kišo sūnus iš Benjamino giminės, bet jo nepakeitė sūnus, o jo karalystė perėjo Dovydui, ir per Dovydą pirmą kartą – Judo giminei. Mat tam pačiam Jokūbui pirmas gimė Rubenas, antras Simeonas, trečias Levis, ketvirtas Judas, todėl jie vadinami žydais (judėjais) dėl Judo giminės, dievobaimingųjų giminei perėjus į šį vardą. Taigi jie vadinosi izraelitais ir žydais.

Iki šio laiko susijungė keturios žemės kartos, tomis keturiomis dalimis pasidalijusios ankstesniais laikais iki čia mano nurodyto laiko ir vėliau; tai yra: nuo Adomo iki Nojaus – Barbarizmas; nuo Nojaus iki bokšto ir Serugo, dvi kartos po bokšto – skitiški prietarai; vėliau nuo bokšto, Serugo ir †Aramo iki Abraomo – Helenizmas; nuo jo ir vėliau – dievobaimingumas, susijęs su tuo pačiu Abraomu; nuo jo sėklos įpėdinio, tai yra Judo – Judaizmas. Tai man paliudija dvasnešys ir šventasis Dievo apaštalas Paulius, sakydamas maždaug taip: „Jėzuje Kristuje nėra nei barbaro, nei skito, nei graiko, nei žydo, bet naujas kūrinys“, nes iš pradžių, kai kūrinija buvo sukurta, būdama nauja, ji neturėjo jokio skiriančio vardo. Sutartinai su tuo jis vėl kitoje vietoje sako: „Esu skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems“, kad parodytų, jog žydai yra išmintingi, o skitai – neišmanantys. Ir sako: „Esu skolingas“. Nuo Dovydo laikų visa Izraelio giminė buvo vadinama žydais, ir šis pavadinimas – izraelitai ir žydai – išliko visai Izraelio giminei nuo Dovydo ir jo sūnaus Saliamono, ir Saliamono sūnaus, turiu omenyje Rehoboamą, karaliavusį Jeruzalėje po Saliamono, laikų. Kad nenukrypčiau į šalį, praleisdamas žydų religijos detales ir nenurodydamas jų tikėjimo pagrindo, pateiksiu nedaug iš daugelio dalykų. Mat žydų reikalai, galima sakyti, visiems yra labai gerai žinomi. Todėl nesiimsiu didelio vargo smulkiai pasakoti apie šią temą, tačiau vis dėlto būtina čia pateikti keletą dalykų iš daugelio.

Taigi žydai, kilę iš Abraomo ir paveldėję jo dievobaimingumą, turi Abraomo apipjaustymą, kurį jis gavo Dievo įsakymu būdamas devyniasdešimt devynerių metų dėl priežasties, kurią aukščiau nurodžiau: kad jo sėkla, tapusi ateiviais svetimoje žemėje, nenusigręžtų nuo Dievo vardo, bet nešiotų ant kūno antspaudą kaip priminimą ir įrodymą, kad reikia laikytis jų tėvo dievobaimingumo. Jo sūnus Izaokas buvo apipjaustytas aštuntą dieną, kaip nurodė Dievo įsakas. Pripažįstama, kad apipjaustymas tada egzistavo Dievo įsakymu, tačiau jis buvo nustatytas kaip provaizdis, kaip vėliau nuosekliai eidami parodysime. Taigi paties Abraomo palikuonys ir toliau buvo apipjaustomi ir laikėsi dievobaimingumo – turiu omenyje nuo jo ir toliau: Izaokas, Jokūbas ir jo vaikai, tiek Kanaano žemėje, Judėjoje ir Filistijoje (taip ji tada vadinosi, o dabar vadinama Palestina), tiek ir Egipte. Mat Jokūbas, dar vadinamas Izraeliu, nužengia su savo vienuolika sūnų į Egiptą, būdamas šimto trisdešimties metų. O kitas jo sūnus Juozapas jau anksčiau buvo Egipte ir valdė, parduotas brolių iš pavydo. Bet Dievo apvaizda, bendradarbiaudama teisiųjų labui, Juozapo užpuolimą pavertė nuostabiu dalyku. Taigi, kaip sakiau, Jokūbas nužengia į Egiptą su savo sūnumis, žmonomis ir vaikaičiais, suskaičiuotais kaip septyniasdešimt penkios sielos, kaip rašoma pirmoje Mozės Penkiaknygės knygoje, aiškiai apie visa tai pasakojančioje. Ten jie išbuvo penkias kartas, kaip jau daug kartų sakiau, bet dabar buvau priverstas tai pakartoti. Kartos nuo Jokūbo buvo skaičiuojamos per Levį, iš kurio kilo kunigai, ir per Judą, iš kurio po kurio laiko kilo karalius Dovydas. Levis pagimdė Kehatą ir kitus, Kehatas pagimdė Amramą, Amramas pagimdė Mozę ir vyriausiąjį kunigą Aaroną. Šis Mozė Dievo galybe išvedė Izraelio vaikus iš Egipto žemės, kaip pasakoja antroji knyga apie įstatymo davimą.

Koks gi buvo Izraelio vaikų gyvenimo būdas iki to laiko, negalima labai aiškiai pasakyti, išskyrus tai, kad jie buvo dievobaimingi ir apipjaustyti; nors ir parašyta, kad „Izraelio vaikai pasidaugino Egipto žemėje ir tapo gausūs (sumišę)“. Be abejo, jų gyvenimo svetur ir maišymosi laikas dėl aplaidumo padarė juos gausius (sumišusius). Tačiau, ką valgyti ar ko atsisakyti, ar kitų dalykų, kuriuos pagal įstatymo skyrimą jiems buvo įsakyta laikytis, dar nebuvo labai aiškiai nurodyta. Jiems išeinant iš Egipto žemės, antraisiais jų išėjimo metais, jie buvo apdovanoti Dievo įstatymu per paties Mozės rankas. Dievo duotas įstatymas tarsi auklėtojas (nes įstatymas ir buvo auklėtojas, nurodantis kūniškus dalykus, bet turintis dvasinį lūkestį) mokė apsipjaustyti, švęsti sabatą, atiduoti dešimtinę nuo viso derliaus ir visko, kas pas juos gimdavo – nuo žmogaus iki gyvulio, duoti pirmienas, penkiasdešimtąją ir trisdešimtąją dalį, pažinti vienintelį Dievą ir Jam tarnauti. Taigi vardas buvo skelbiamas monarchijoje (vienvaldystėje), tačiau monarchijoje visada buvo skelbiama ir Trejybė, kuria tikėjo iškiliausieji iš jų, tai yra pranašai ir šventieji. Dykumoje jie aukojo įvairias aukas ir atliko apeigas visavalddžiui Dievui šventosios padangtės tarnystėje, kurią Mozė įrengė pagal Dievo jam nurodytus provaizdžius. Tie patys žydai priėmė ir pranašiškus balsus apie ateinantį Kristų, vadinamą pranašu, bet esantį Dievu, vadinamą angelu, bet esantį Dievo Sūnumi, turintį tapti žmogumi ir būti priskirtam prie savo brolių, kaip sako visi Šventieji Raštai, ypač Penktoji Įstatymo knyga – Pakartoto Įstatymo knyga ir tolesnės.

Šie žydai iki sugrįžimo iš Babilono nelaisvės turėjo šias knygas ir pranašus, ir šias pranašų knygas: pirmoji – Pradžios, antroji – Išėjimo, trečioji – Kunigų, ketvirtoji – Skaičių, penktoji – Pakartoto Įstatymo, šeštoji knyga – Jėzaus Navino, septintoji – Teisėjų, aštuntoji – Rūtos, devintoji – Jobo, dešimtoji – Psalmynas, vienuoliktoji – Saliamono Patarlės, dvyliktoji – Mokytojas (Ekleziastas), tryliktoji – Giesmių giesmė, keturioliktoji – Pirmoji Karalių, penkioliktoji – Antroji Karalių, šešioliktoji – Trečioji Karalių, septynioliktoji – Ketvirtoji Karalių, aštuonioliktoji – Pirmoji Metraščių, devynioliktoji – Antroji Metraščių, dvidešimtoji – Dvylika pranašų, dvidešimt pirmoji – pranašas Izaijas, dvidešimt antroji – pranašas Jeremijas su Raudomis ir savo bei Barucho laiškais, dvidešimt trečioji – pranašas Ezechielis, dvidešimt ketvirtoji – pranašas Danielius, dvidešimt penktoji – Pirmoji Ezdro, dvidešimt šeštoji – Antroji Ezdro, dvidešimt septintoji – Estera. Tai yra dvidešimt septynios knygos, Dievo duotos žydams; tačiau jos skaičiuojamos kaip dvidešimt dvi, pagal hebrajų raidžių skaičių, nes dešimt knygų sujungtos į penkias. Apie tai aiškiai kalbėjome kitur. Pas juos yra dar dvi ginčytinos knygos: Siracho Išmintis ir Saliamono Išmintis, neskaitant kitų apokrifinių knygų. Visos šios šventos knygos mokė judaizmo ir įstatymo laikymosi iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo. Ir jie būtų gerai darę, auklėjami įstatymo, jei būtų priėmę Kristų, kurį jiems paskelbė ir išpranašavo auklėtojas, turiu omenyje įstatymą, kad priėmę Jo dievystę ir Jo kūnišką atėjimą, išmoktų ne įstatymo panaikinimo, bet įstatymo išpildymo, nes įstatyme buvo provaizdžiai, o Evangelijoje – tiesa. Ten buvo kūniškas apipjaustymas, tarnavęs tam tikrą laiką iki didžiojo apipjaustymo, tai yra krikšto, apipjaustančio mus nuo nuodėmių ir paženklinančio mus Dievo vardu. Ir ten buvo sabatas, laikantis mus didžiajam sabatui, tai yra Kristaus poilsiui, kad Kristuje ilsėtumėmės nuo nuodėmių. Ir ten buvo aukojama neprotinga avis, vedanti mus prie didžiojo Avinėlio, dangiškojo, paaukoto už mus ir „už visą pasaulį“. Ir ten buvo užtikrintas dešimtinės davimas, kad nuo mūsų nepasislėptų jota, dešimtukė, pirmoji Jėzaus vardo raidė.

Taigi, kadangi jie buvo vedami provaizdžio ir nepasiekė tobulumo, paskelbto per įstatymą, pranašus, kitus raštus ir visas knygas, jie buvo pašalinti iš vynuogyno, ir įėjo pagonys; anie nebegali būti išgelbėti, nebent sugrįžtų į Evangelijos malonę. Juk visi nuostatai jiems panaikinti, kaip liudija kiekvienas liudijimas visame Rašte. Trumpai paminėsime vieną liudijimą apie neatšaukiamą ir neperžengiamą nuosprendį jiems, kad būtų galima tiksliai pamatyti jiems skirtą sprendimą, kaip sakoma: „Kiekviena siela, kuri neklausys to pranašo, bus išnaikinta iš savo tautos ir iš Izraelio, ir iš po dangaus“; nes Viešpats turėjo tobulai ir išganingai įtvirtinti tai, kas per įstatymą buvo perduota paslaptingai, o tas, kuris Jo neklauso ir nepriima, neturi išgelbėjimo, net jei vykdytų įstatymą, nes įstatymas negali padaryti žmogaus tobulo dėl to, kad jo nuostatai surašyti kūniškai, o tikrai išpildomi Kristuje.

Tiek tebūna pasakyta apie judaizmą. Paminėjau tik keletą dalykų, kad nenutylėčiau visko apie juos, bet parodyčiau iš dalies. Juk, galima sakyti, visiems aiškus jų reikalas ir jų paneigimas. Parodėme ir pradžią, iš kur jie kilo: kad nuo pradžios, nuo patriarcho Abraomo dievobaimingumo, dievobaimingieji vadinami abraomitais, nes yra iš jo sėklos; o nuo jo vaikaičio, turiu omenyje Jokūbą, dar vadinamą Izraeliu – izraelitais; nuo Dovydo, karaliavusio iš Judo giminės, dienų visos dvylika giminių vadinosi žydais ir izraelitais iki Dovydo sūnaus Saliamono ir iki Rehoboamo, Saliamono sūnaus, Dovydo vaikaičio. Dėl Dievo bausmės ir Rehoboamo nevertumo dvylika giminių suskilo: dvi su puse liko su Judu, tai yra su Rehoboamu, o devynios su puse – su Jeroboamu. Devynios su puse vadinosi izraelitais ir Izraeliu, valdomos Jeroboamo, Nebato sūnaus, Samarijoje; o dvi su puse Jeruzalėje vadinosi žydais, valdomos Rehoboamo, Saliamono sūnaus. Ir vėl buvo karalių sekos: Rehoboamas pagimdė Abiją, Abija pagimdė Asą, Asa pagimdė Juozapatą, Juozapatas pagimdė Jehoramą, Jehoramas pagimdė Ahaziją, Ahazija pagimdė Joašą, Joašas pagimdė Amaciją, Amacija pagimdė Azariją, vadinamą Oziju, Azarija (Ozijas) pagimdė Jotamą, Jotamas pagimdė Ahazą, Ahazas pagimdė Ezechiją; Ezechijo ir Ahazo laikais Izraelio giminės buvo išvarytos į nelaisvę į Medų sritis. Po to Ezechijas pagimdė Manasą, Manasas pagimdė Amoną, Amonas pagimdė Joziją, Jozija pagimdė Jechoniją, dar vadinamą Šalumu, kuris buvo vadinamas ir Amacija. Šis Jechonija pagimdė Jechoniją, vadinamą Zedekiju, ir Jehojakimą.

Ir tegul niekas tuo neabejoja, bet verčiau tegul stebisi tikslumu, kuris čia naudingai pateiktas uoliems, norintiems dėl gero mokslo suvokti Raštų tikslumą; jie iškart kartu su nauda bus priversti būti dėkingi, laimėję tą eilutę, kurią kai kurie neišmanėliai Evangelijoje dėl abejonės, tarsi taisydami, panaikino. Mat šventasis Matas trejopai suskaičiavo kartas: nuo Abraomo iki Dovydo nurodė keturiolika kartų, nuo Dovydo iki tremties – keturiolika kartų, ir nuo tremties iki Kristaus – keturiolika kartų. Du pirmieji skaičiai yra aiškūs ir neturi jokio trūkumo, nes apima laikus iki Jechonijo; o trečiasis skaičius nebeatitinka keturiolikos kartų, jei vardai imami paeiliui, bet trylika, nes kai kurie, radę Jechoniją kartu su kitu Jechonija toje pačioje vietoje, pamanė, kad skaičius pakartotas. Bet tai nebuvo pakartojimas, o aiškus skaičius. Mat sūnus buvo pavadintas tėvo vardu – Jechonija, Jechonijo sūnus. Taigi kai kurie, tarsi dėl grožio, bet vedami nežinojimo, pašalino vieną vardą ir padarė temą nepilną, pažeisdami keturiolikos vardų grupės pažadą, ir panaikino sąryšio išmintį.

Taigi nuo Jechonijo laiko prasideda nelaisvė Babilone. Tuo nelaisvės metu seniūnai kreipėsi į Nebukadnecarą Babilone, prašydami pasiųsti keletą jo paties kolonistų į Izraelio žemę, kad šalis, apžėlusi miškais, netaptų dykyne. Jis priėmė jų prašymą (nes neatidėliojo) ir pasiuntė keturias savo gimines: vadinamuosius kutėjus, kudėjus, sefarvajus ir anagogavajus (?). Šie, atvykę su savo stabais, tuomet apsigyveno Samarijoje, pasirinkę šią žemę, nes ji buvo derlinga ir labai vaisinga. Po kurio laiko, draskomi žvėrių – liūtų, leopardų, lokių ir kitų piktų žvėrių – jie siuntė į Babiloną, prašydami pagalbos ir be galo stebėdamiesi anksčiau ten gyvenusių gyventojų būkle: kaip jie galėjo atlaikyti žvėrių puolimą ir jėgą. Karalius, pasikvietęs seniūnus, paklausė apie jų gyvenseną Judėjoje: kaip jie išvengdavo žvėrių puolimo, kai toje žemėje buvo tiek daug plėšrūnų ir negandų. Jie parodė jam Dievo įstatymą ir protingai atskleidė logišką seką, sakydami, kad toje vietoje negali gyventi tauta, jei ji nevykdys dangaus Dievo įstatymo, duoto per Mozę; nes Dievas yra tos žemės gynėjas ir nenori, kad joje svetimtaučiai darytų nusižengimus, garbintų stabus ir kita. Jis, susirūpinęs ir paklusęs teisingiausiam paaiškinimui tų, kurie jį pamokė, paprašė įstatymo nuorašo. Jie gausiai davė, o kartu su įstatymu pasiuntė Ezdra, kunigą ir įstatymo mokytoją iš Babilonijos, kad jis mokytų asirus, apsigyvenusius Samarijoje (minėtuosius kutėjus ir kitus), Mozės įstatymo. Tai įvyko maždaug trisdešimtaisiais Izraelio ir Jeruzalės nelaisvės metais. Taigi Ezdras ir tie, kurie buvo po jo, mokė Samarijoje esančią giminę, ir jie buvo pavadinti samariečiais – tie, kurie priėmė įstatymą per Ezdra, atvykusį iš Babilono. Praėjo dar keturiasdešimt metų, nelaisvė baigėsi, ir Izraelis sugrįžo iš Babilono.

Verta stebėtis, kaip atsitiko, kad toje pačioje tautoje atsirado keturios gentys ir keturios erezijos, turiu omenyje: pirmoji – esėjų, antroji – gorotėjininkų, trečioji – sebujiečių, ketvirtoji – dositėjiečių. Čia prasideda mano žadėtas veikalas apie erezijas, ir aš trumpai paaiškinsiu priežastį, kaip tai įvyko. Kas gi tai kita, jei ne tai, kad <kaip> nuo kalbų įvairovės gausos atsirado gentys, o kiekvienoje gentyje ir patriarchate iškilo skirtingos tautos, ir kiekviena tauta pasistatė sau karalių kaip galvą, ir dėl to kilo karai bei tautų susidūrimai, vienai tautai puolančią kitą, kiekvienam stengiantis, kad jo valia būtų viršesnė, ir pasisavinant tai, kas priklauso artimui, dėl mūsų visų gyvenime esančio nepasotinamo godumo, – taip ir šiuo minėtu laiku, vienai Izraelio religijai ir Raštui pagal įstatymą perėjus kitoms giminėms (turiu omenyje asirus, iš kurių kilo samariečiai kolonistai), atsitiko taip, kad ir nuomonė suskilo. Ir tuomet paklydimas bei nesantaika puolė sėti sėklą, iš vieno dievobaimingumo darydami daugybę iškreiptų nuomonių, kaip kiekvienam atrodė, ir kiekvienas manėsi suprantąs Raštą ir aiškino jį pagal savo paties norą.

Prieš samariečius, septintoji erezija nuo helenizmo, o pagal seką – devintoji

(1) Taigi samariečiai yra erezijų, kurios remiasi dieviškuoju Raštu, pradžia, po anksčiau minėtų heleniškų erezijų, kurios rėmėsi ne dieviškuoju Raštu, o žmonių, kurių protas buvo aptemęs, savais samprotavimais. Visa samariečių giminė buvo vadinama tuo pačiu vardu. „Samariečiai“ verčiami kaip „sargybiniai“, nes jie buvo pastatyti krašto sargybiniais arba dėl to, kad jie yra Mozės įstatymo nuostatų sergėtojai. Kalnas, kuriame jie įsikūrė, buvo vadinamas Somoronu, taip pat Someru, pagal kažkokį senovės žmogų Somoroną, Somero sūnų; taip tas vyras vadinosi. Šis Somoronas buvo sūnus vieno vyro iš perizų ir girgašų giminės, kurie tuo metu gyveno toje žemėje; jie buvo palikuonys Kanaano, kuris užgrobė šią žemę, dabar vadinamą Judėja arba Samarija, nors ji priklausė Semo sūnums, o ne jiems, nes pats Kanaanas buvo Semo dėdės Chamo sūnus. Taigi atsitiko taip, kad vardas „samariečiai“ kildinamas dėl įvairių priežasčių: ir nuo Somero, ir nuo Somorono, ir nuo žemės sergėjimo, ir nuo įstatymo mokymų sergėjimo.

(2) Jie skiriasi nuo žydų pirmiausia tuo, kad jiems nebuvo duoti pranašų, buvusių po Mozės, raštai, o tik Penkiaknygė, kuri per Mozę buvo duota Izraelio palikuonims jiems išeinant iš Egipto; turiu omenyje Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygas. Hebrajų kalba jos vadinamos taip: Berešit, Vėlešemot, Vajikra, Vajidaber, Elehadebarim. Šiose penkiose knygose yra pasėtas mirusiųjų prisikėlimo ženklas, tačiau jis nėra aiškiai paskelbtas; jose taip pat yra užuominų apie viengimį Dievo Sūnų ir Šventąją Dvasią bei prieš stabus. Tačiau aiškiausiai jose įvedamas mokymas apie vienvaldystę (monoteizmą), o toje vienvaldystėje dvasiškai skelbiama Trejybė. Priėmę įstatymą, kad nusigręžtų nuo stabmeldystės ir pažintų vieną Dievą, jie stengėsi, bet nebuvo pakankamai uolūs pažinti tiksliau. Tokie žmonės, suklydę ir aiškiai nesuvokę visos tikėjimo dalies bei mūsų gyvenimo tikslumo, nepažino mirusiųjų prisikėlimo ir juo netiki, o Šventosios Dvasios nepriima, nes jos nepažino. Ši erezija atmeta mirusiųjų prisikėlimą ir, nors atstumia stabmeldystę, pati savyje per nežinojimą garbina stabus, nes keturių tautų stabai buvo paslėpti kalne, kurį jie klaidingai vadina Garizimu. Mat norint tiksliai ištirti apie Garizimo kalną, reikia žinoti, kad du kalnai – Garizimas ir Gebalas – yra netoli Jericho, anapus Jordano, į rytus nuo Jericho, kaip rašoma Pakartoto Įstatymo ir Jėzaus Navino knygose. Taigi jie garbina stabus to nežinodami, kai iš visų pusių atsigręžia į tą kalną melsdamiesi, neva jis pašventintas. Juk neįmanoma, kad Raštas meluotų, sakydamas: „Jie ir toliau laikėsi įstatymo ir garbino savo stabus iki šios dienos“, kaip rašoma Ketvirtojoje Karalių knygoje.

(3) Dėl mirusiųjų prisikėlimo jie paneigiami iš visų pusių. Pirmiausia Abeliu, nes po mirties jo kraujas kalbasi su Valdovu. Kraujas nėra siela, bet siela yra kraujyje, ir Jis pasakė ne „siela šaukiasi manęs“, bet „kraujas šaukiasi manęs“, rodydamas, kad yra kūnų prisikėlimo viltis. Taip pat ir Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir nebuvo randamas. Taip pat ir Sara, po to, kai jos įsčios apmirė ir įprastinė tėkmė išdžiūvo, vėl buvo atgaivinta sėklos priėmimui, ir senolė pagimdė vaiką pagal pažadą dėl prisikėlimo vilties. Be to, ir Jokūbas, rūpindamasis savo kaulais, davė nurodymus ne kaip apie tuos, kurie pražūva. Ne tik tai, bet ir Juozapas, duodamas nurodymus ta pačia seka, parodė prisikėlimo vaizdinį. Taip pat ir Aarono lazda, kuri sužaliavo būdama sausa ir vėl davė vaisių gyvenimo vilčiai, ženklindama, kad mūsų mirę kūnai prisikels, ir vedė į prisikėlimą. Ir Mozės lazda, panašiai medinė, Dievo valia tapusi gyva ir pavirtusi gyvate, reiškė prisikėlimą. Taip pat ir Mozė, laimindamas Rubeno palikuonis, sako: „Tegyvuoja Rubenas ir tenemiršta“, kalbėdamas apie seniai mirusįjį, kad parodytų, jog yra gyvenimas po mirties, o antroji mirtis yra teismas pasmerkimui. Todėl jis skiria jam du palaiminimus, sakydamas „tegyvuoja“ prisikėlime ir „tenemiršta“ teisme, kalbėdamas ne apie mirtį per kūno atsiskyrimą, bet per pasmerkimą. Pakaks šių kelių dalykų jiems paneigti. Jie turi ir kitų kvailystės pilnų papročių: apsiplauna šlapimu, kai grįžta iš svetur, neva susitepę; apsikrikštija (apsiplauna) vandeniu su drabužiais, jei paliečia kitatautį. Mat jie laiko susitepimu paliesti ką nors arba prisiliesti prie kito žmogaus iš kito tikėjimo. Didelis jų proto pamišimas.

(4) O kaip lengvai paneigiama jų kvailystė, atkreipk dėmesį, nuostabiausiasis, ir sužinosi. Mirusiuoju jie iš karto bjaurisi, nors patys savo darbais yra mirę. Juk ne vienas, o daugybė liudijimų patvirtina, kad mirusysis nėra bjaurus, bet kad Įstatymas kalbėjo mįslingai. Juk nebe du ar trys liudijimai mums tai liudija, bet šešiasdešimt dvi tūkstančių, suskaičiuotų dykumoje, ir dar tiek pat bei daugiau, ir dar daug daugiau tų, kurie sekė paskui Juozapo karstą, nešamą keturiasdešimt metų per visą stovyklą, ir niekas juo nesibjaurėjo ir jis nieko nesuteršė. Įstatymas sakė tiesą: „Jei kas palies mirusįjį, liks nešvarus iki vakaro, nusipraus vandeniu ir bus švarus“. Bet tai buvo užuomina apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį per Jo kūnišką kančią. Juk iš artikelio „tą“ (graik. tou) galima suprasti išskirtinį vardą. Kur yra artikelis, ten patvirtinimas skirtas vienam konkrečiam ir aiškiausiam asmeniui; o be artikelio reikia suprasti neapibrėžtai apie bet kurį atsitiktinį. Pavyzdžiui, jei sakome „karalius“ (be artikelio), nurodome vardą, bet aiškiai neparodome apibrėžtojo; nes karaliumi vadiname ir persų, ir medų, ir elamitų valdovą. Bet jei sakome su artikeliu „tas karalius“, reikšmė neabejotina: ieškomas, minimas, žinomas arba kieno nors karalius nurodomas per artikelį. Ir jei sakome „dievas“ be artikelio, sakome apie bet kokį pagonių dievą arba Egzistuojantįjį. Bet jei sakome „Tas Dievas“, aišku, kad per artikelį nurodome Egzistuojantįjį, tikrą ir žinomą. Taip ir „žmogus“ bei „tas žmogus“. Jei Įstatymas sakytų „jei paliesite mirusįjį“ (be artikelio), sprendimas būtų skirtas visiems ir tiesiog kiekvienam mirusiajam galiotų šis klausimas; bet kai sako „jei kas palies tą mirusįjį“, nurodo vieną konkretų, turiu omenyje Viešpatį, kaip jau anksčiau nurodžiau. Įstatymas tai sakė mįslingai dėl tų, kurie ketino pakelti rankas prieš Kristų ir atiduoti Jį nukryžiuoti, kad jiems reikės apsivalymo, kol nusileis jiems diena ir užtekės jiems kita šviesa per vandens krikštą, „atgimimo maudyklę“. Kaip ir Petras čia man liudija, sakydamas izraelitams Jeruzalėje, kurie jo klausė: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“, po to, kai jis jiems pasakė: „Tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“. Ir kai jiems pervėrė širdį, jis tarė: „Atgailaukite, vyrai broliai, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, vardu, ir jums bus atleistos nuodėmės, ir gausite Šventosios Dvasios dovaną“. Taigi Įstatymas nekalba apie bet kokį mirusįjį; o jei ir apie mirusįjį, tai kalba apie konkretų. Nes apie neapibrėžtą kalbama kitaip; sako: „Jei praeis mirusysis, uždarykite savo duris ir langus, kad namai nebūtų sutepti“, tarsi kalbėtų apie nuodėmės girdėjimą: jei išgirsi nuodėmės balsą ar pamatysi nusižengimo vaizdą, užverk savo akį nuo geismo, burną nuo piktžodžiavimo ir ausį nuo pikto garso, kad nenumirtų visi namai, tai yra siela ir kūnas. Todėl ir pranašas sako: „Mirtis įlipo pro langus“, ir tikrai ne apie šiuos langus kalba; nes jei uždarytume langus, niekada nemirtume. Mūsų langai yra kūno jutimai: rega, klausa ir kiti, per kuriuos mirtis įeina į mus, jei per juos nusidedame. Taigi Juozapas balzamavo Izraelį ir nesibjaurėjo, ir po mirties puolęs ant veido jį pabučiavo. Ir neparašyta, kad jis nusiprausė, jog apsivalytų. Angelai palaidojo, kaip byloja mus pasiekusi tradicija, šventojo Mozės kūną ir nesiprausė, ir angelai nesusitepė nuo šventojo kūno. (5) Ir vėl bijau, kad per ilgai neišplėsiu šio klausimo sprendimo. Iš vieno ar dviejų žodžių išmintingajam bus duota pasisemti išminties Viešpatyje prieš priešininkus. Jei reikės trumpai pasakyti apie Dvasią, aš nedvejosiu. Viešpats aiškiai sako Mozei: „Užvesk man į kalną septyniasdešimt seniūnų, ir aš paimsiu iš Dvasios, kuri ant tavęs, ir išliesiu ant jų, ir jie padės tau“. O kad žinotume apie Sūnų, Tėvas sako: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“; žodis „padarykime“ nereiškia vieno, taip pat „Viešpats lijo ant Sodomos ir Gomoros ugnį ir sierą nuo Viešpaties iš dangaus“. O dėl pranašų, kadangi jiems pirmiausia buvo duota tik Penkiaknygė ir jokie kiti raštai, jie laikėsi tik Penkiaknygės, o ne tolesnės sekos. Ir jei kas nors jiems dabar kalbėtų apie kitus, turiu omenyje Dovydą, Izaiją ir tolesnius, jie nepriima, laikydamiesi tradicijos, kurią gavo iš savo tėvų. Tiek tebūna mano pasakojimas apie samariečius, pasakytas trumpai, nes numatome baimę, kad veikalo apimtis per daug neišsiplėstų.

Prieš esėjus, pirmoji erezija nuo samariečių, o pagal seką – dešimtoji

(1) Šie suskilo į keturias erezijas, mąstydami vienodai tarpusavyje apie apipjaustymą, sabatą ir kitus Įstatymo dalykus, tačiau trumpai ir tam tikru mastu kiekviena iš trijų skiriasi nuo kitų, išskyrus tik dositėjiečius. Mat esėjai laikėsi pirminio elgesio niekuo nepersistengdami; po jų gorotėjininkai nesutarė tarpusavyje dėl kažko menko, kilus ginčui tarp jų, turiu omenyje tarp sebujiečių, esėjų ir gorotėjininkų. Ginčas buvo toks: Įstatymas liepė žydams iš visur rinktis į Jeruzalę, dažnai ir tris kartus per metus: per Neraugintos duonos šventę, per Sekmines ir per Palapinių šventę. Žydai gyveno išsibarstę ir Judėjos bei Samarijos pakraščiuose. Jiems tekdavo keliauti per samariečių žemes vykstant į Jeruzalę. Kadangi jie susitikdavo vienu metu švęsti susibūrimo, kildavo susidūrimai. Taip pat ir tada, kai Ezdras atstatė Jeruzalę po sugrįžimo iš Babilono, samariečiai prašėsi leisti padėti žydams ir kartu statyti, bet pats Ezdras ir Nehemijas juos atstūmė.

Prieš sebujiečius, antroji erezija nuo samariečių, o pagal seką – vienuoliktoji

(1) Tuomet sebujiečiai iš pykčio ir įniršio pakeitė minėtų švenčių laikus: pirma, dėl pykčio ant Ezdro, antra, dėl minėtos priežasties, kuri juos vertė konfliktuoti su praeiviais. Jie nustato naują Neraugintos duonos mėnesį po Naujųjų metų, kurie būna rudenį, tai yra po Tišrio mėnesio, kuris romėnams vadinasi rugpjūtis, egiptiečiams – Mesori, makedoniečiams – Gorpiajas, o graikams – Apelajas. Nuo tada jie pradeda metus ir iškart švenčia Neraugintą duoną, o rudenį daro Sekmines, Palapinių šventę švenčia tada, kai žydai švenčia Neraugintą duoną ir Paschą. Tačiau sebujiečiams nepakluso.

Prieš gorotėjininkus, trečioji erezija nuo samariečių, o pagal seką – dvyliktoji

(1) Gorotėjininkai ir kiti. Esėjai, būdami arti kitų, daro tą patį, ką ir anie; tik gorotėjininkai ir dositėjiečiai turi ginčą su sebujiečiais. Jie patys, turiu omenyje gorotėjininkus ir dositėjiečius, švenčia šventes tada, kai švenčia žydai: Neraugintą duoną ir Paschą, Sekmines ir Palapinių šventę, bei vieną pasninko dieną, nustatytą pas juos. O kiti daro ne taip, bet atskirai tais mėnesiais, kuriuos minėjome.

Prieš dositėjiečius, ketvirtoji erezija nuo samariečių, o pagal seką – tryliktoji

(1) Dositėjiečiai skiriasi nuo šių daugeliu būdų. Jie pripažįsta prisikėlimą ir turi savo gyvenimo taisykles: susilaiko nuo gyvulinio maisto, o kai kurie iš jų susilaiko nuo santuokos po to, kai yra pagyvenę, kiti lieka skaistūs; taip pat jie laikosi apipjaustymo, sabatu ir neliečia nieko, bjaurėdamiesi bet kuriuo žmogumi. Pasakojama, kad jie laikosi pasninko ir užsiima askze. Priežastis, kodėl Dositėjus taip manė, yra ši: jis, kilęs iš žydų, įsimaišė tarp samariečių tautų, buvo pažengęs Įstatymo moksle ir jų tradicijose, bet siekė pirmenybės ir, nepasisekus bei nebuvus palaikytam vertu ko nors tarp žydų, nukrypo į samariečių giminę ir įkūrė šią ereziją. Pasitraukęs į kažkokį urvą dėl perdėtos „išminties“, tuščiai ir veidmainiškai kentėdamas pasninką, kaip pasakojama, jis mirė stokodamas duonos ir vandens, neva savo noru. Po kelių dienų atėję jo aplankyti rado kūną dvokiantį, kirmėlių apniktą ir musių spiečiaus apspįstą. Taigi šis, taip tuščiai baigęs savo gyvenimą, tapo jų erezijos priežastimi, ir nuo jo jį sekantieji vadinami dositėjiečiais arba dositėnais.

Tai yra mus pasiekę skirtumai tarp minėtų keturių erezijų, kurios bus paneigtos tuo, kas prieš jas pasakyta. Vėl grįšiu prie laiko sekos intarpų, sujungdamas paklydimo atžalas ir pateikdamas prieštaravimą jiems, atskleisdamas jų bjaurius papročius ir trumpu žodžiu paneigdamas piktų ir pražūtingų roplių nuodus.

Baigtos keturios samariečių erezijos.
Toliau judaizmas. Judaizmas suskilo į septynias erezijas.

Prieš sadukiejus, pirmoji erezija nuo judaizmo, o pagal seką – keturioliktoji

(1) Po šių minėtų samariečių ir aukščiau aprašytų graikų erezijų, pas žydus prieš Kristaus kūnišką atėjimą Judėjoje ir Jeruzalėje atsirado septynios erezijos.

(2) Pirmieji – sadukiejai, atskilę nuo minėtojo Dositėjaus. Jie vadina save sadukiejais, kildindami pavadinimą neva nuo teisingumo, nes „sedek“ verčiamas kaip teisingumas. Senovėje taip pat buvo vienas kunigas vardu Sadok. Tačiau jie neišliko savo mokytojo mokyme. Jie atmetė mirusiųjų prisikėlimą, mąstydami panašiai kaip samariečiai; jie nepriima angelų, ko samariečiai neatmeta; ir nežino Šventosios Dvasios, nes nėra jos verti; visko kito laikosi lygiai kaip samariečiai. Tačiau jie nebuvo samariečiai, bet žydai. Jie aukojo Jeruzalėje ir visur kitur bendradarbiavo su žydais.

(3) Ir jie bus paneigti patikimu Viešpaties balsu, kurį patys prieš save prisišaukė per klausimo sprendimą, kai priėjo prie Jo sakydami, ar gali būti mirusiųjų prisikėlimas; ir kad buvo septyni broliai, ir pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis, ir antrasis ją paėmė, Mozei liepiant vesti bevaikio mirusio brolio žmoną ir paimti ją broliui, kad prikeltų sėklą mirusiojo vardui. Taigi, sako, ją paėmė pirmasis ir antrasis ir mirė, taip pat ir visi septyni. Mirusiųjų prisikėlime kieno žmona ji bus, nes visi septyni ją pažino? Viešpats atsakė: „Klystate, neišmanydami Raštų nei Dievo jėgos. Nes mirusiųjų prisikėlime nei veda, nei teka, bet yra kaip angelai. O kad mirusieji prisikels, Mozė jus pamokys, kaip Dievas jam kalbėjo sakydamas: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’; Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų“. Ir „užčiaupė jiems burną“. Jie lengvai pagaunami ir negalintys nė valandai pasipriešinti tiesai.

Prieš raštininkus, antroji erezija nuo judaizmo, o pagal seką – penkioliktoji

(1) Po šių sadukiejų atsirado raštininkai, gyvenę tuo pačiu metu arba kartu su jais; jie buvo Įstatymo aiškintojai (kartotojai), tarsi mokytų kokio gramatikos mokslo, darydami kitus žydų darbus, bet įvesdami kažkokį perteklinį sofistinį aiškinimą, gyvendami ne tik pagal Įstatymą, bet dar labiau laikydamiesi „taurių, puodelių ir dubenų plovimo“ bei kitų tarnystės indų, neva siekdami tyrumo ir šventumo, „plaudamiesi rankas kumščiu“ ir kumščiu bei vandeniu ir maudyklėmis nuplaudami kažkokius susitepimus, dėvėdami tam tikrus „kraspedus“ (kutus), žyminčius jų gyvenseną, kad pasirodytų išdidūs ir būtų giriami stebėtojų; jie dėjosi ant drabužių „filakterijas“, tai yra plačius purpurinius ženklus. Kas nors galėtų pamanyti, kadangi tai minima Evangelijoje, ar tik nekalbama apie amuletus, nes kai kurie yra įpratę amuletus vadinti filakterijomis. Tačiau kalba visai ne apie tai. Bet kadangi tokie žmonės apsisiausdavo drabužiais arba apsiaustais ir dalmatikomis arba tunikomis, pagamintomis iš plačių purpurinių audinių, o purpuro ženklus tikslieji buvo įpratę vadinti filakterijomis (apsaugomis), todėl ir Viešpats apie juos pasakė „filakterijos“. Ir seka parodo pavadinimo prasmę: „ir drabužių kraspedus“; sako „kraspedus“, norėdamas pasakyti kutus, ir „filakterijas“, norėdamas pasakyti purpuro ženklus. Jis sako: „Platinate filakterijas ir didinate savo drabužių kraspedus“. Kiekvienas turėjo pririštus tam tikrus granatų pavidalo papuošimus ant keturių apsiausto kampų iš to paties audinio, tuo metu, kai susilaikydavo arba laikėsi skaistybės; nes kiekvienas, davęs įžadą, nustatydavo tyrumo ar susilaikymo laiką, ir tai buvo jų pagrindiniai ženklai, rodantys žmonėms jų pasižadėjimus, kad niekas, neva, nepaliestų pašventintųjų.

Pas juos buvo keturios „deuterozės“ (pakartojimai/tradicijos): viena priskiriama pranašui Mozei, antra – jų mokytojui Akibai (taip vadinamam) arba Barakibai, kita – Adai arba Anai, dar vadinamam Judu, dar kita – Asamonėjaus sūnums. Iš šių keturių tradicijų visa, kas pas juos laikoma išminties nuomone (o daugiausia tai neišmanymas), yra giriama, giedama ir skelbiama bei garbinama kaip aukščiausias mokymas.

Prieš fariziejus, trečioji erezija nuo judaizmo, o pagal seką – šešioliktoji

(1) Su šiomis dviem erezijomis paeiliui susijusi kita – fariziejų erezija; jie manė tą patį kaip ir šie, turiu omenyje raštininkus, verčiamus kaip Įstatymo mokytojai; nes su jais buvo ir Įstatymo žinovai. Tačiau fariziejai, be to, turėjo dar ir kitų nuomonių, laikydamiesi griežtesnės gyvensenos. Kai kurie iš jų, praktikuodami ir nustatydami dešimties, aštuonerių ar ketverių metų skaistybės ar susilaikymo laikotarpį, nuolat melsdamiesi, imdavosi šios kovos dar dažniau, kad neva nepatirtų nieko kūniško ar nebūtų apvogti sapnų, sukeliančių nemalonų kūno ištekėjimą. Vieni pasigražindavo sau lentą tik sprindžio pločio ir ant jos guldavosi vakare, kad jei kas užsnūstų ir nukristų ant žemės, vėl keltųsi maldai, siekdami kiek įmanoma gyventi be miego. Kiti, prisirinkę akmenukų, pasikloda po savimi, kad badomi nepakliūtų į gilų miegą, bet būtų verčiami budėti; kiti tuo pačiu tikslu turėjo dygliuotą paklotą. Jie pasninkavo du kartus per savaitę – pirmadienį ir ketvirtadienį; atiduodavo dešimtinę nuo dešimtinės, duodavo pirmienas, trisdešimtąsias ir penkiasdešimtąsias dalis, ir labai tiksliai atlikdavo aukas bei maldas. Jie vaikščiojo minėtu raštininkų pavidalu, su apsiaustais ir kitais apdarais bei moteriškais drabužiais, eidami aikštėmis su sandalais ir batų liežuvėliais. Jie vadinosi fariziejais dėl to, kad buvo atsiskyrę nuo kitų dėl savo pasirenkamo perdėto religingumo; nes „Fares“ hebrajiškai reiškia atsiskyrimą.

(2) Jie pripažino mirusiųjų prisikėlimą, tikėjo esant angelus ir dvasią, bet, kaip ir kiti, nepažino Dievo Sūnaus. Taip pat pas juos labai klestėjo likimas ir astronomija. Iš karto matyti, kad graikiški pavadinimai iš klaidžios astronomijos jų hebrajų kalboje pakeisti kitais vardais: pavyzdžiui, Saulė – Hamma ir Šemeš, Mėnulis – Jere ir Albana, iš kur vadinamas ir „mene“ (nes „jere“ vadinamas mėnuo, o „mene“ – mėnulis, kaip ir pas graikus dėl mėnesio), Marsas – Kocheb Okbol, Merkurijus – Kocheb Ochomod, Jupiteris – Kocheb Baal, Venera – Zerua arba Luet, Saturnas – Kocheb Sabet (jis vadinamas pas juos ir kitais vardais, bet negalėjau tiksliai išdėstyti jų pavadinimų). Taip pat ir tuščiai klaidatikių laikomus elementų ženklų pavadinimus, kuriuos jie vadina zodiaku ir neteisėtai suklaidino pasaulį į bedievystę, jie vėlgi vadina hebrajiškai: Tela, Šor, Tomim, Saratan, Ari, Betula, Mozanim, Akrab, Kešet, Gadi, Dali, Dagim; kuriuos graikai tuščiai (turiu omenyje fariziejus, kurie pasekė) pervadino į hebrajų kalbą taip: Aviną, pas anuos vadinamą Tela, Taurą – Šor, Dvynius – Tomim, Vėžį – Saratan, Liūtą – Ari, Mergelę – Betula, Svarstykles – Mozanim, Skorpioną – Akrab, Šaulį – Kešet, Ožiaragį – Gadi, Vandenį – Dali, Žuvis – Dagim.

(3) Tai surašiau ne tam, kad supainiočiau skaitytojus, ir ne tam, kad patvirtinčiau tuščias kalbas tų, kurie į gyvenimą įvedė nepagrįstą ir pamišusią astronomijos kvailystę; ji juk paneigta tiesos kaip nepagrįsta ir klaidinga. Kitose kalbose daug pasakėme, kad paneigtume tuos, kurie tiki gimimu (horoskopais) ir likimu, taip pat ir šio veikalo įžangoje trumpai aptarėme tą patį; tačiau kad niekas nepamanytų, jog mes ką nors šmeižiame ar pateikiame netiesą, neištyrę tradicijų, surašėme tai ir vardais. Didžiausia jų aklavietė ir nemaža kvailystė yra tai, kad jie pripažįsta ir prisikėlimą, ir nustato teisingą teismą. Kaip gi gali būti teismas ir likimas? Iš dviejų būtinai vienas: arba egzistuojant gimimui (lemtimui) nėra teismo, nes veikiantysis veikia ne iš savęs, bet iš būtinybės, valdomas lemties; arba egzistuojant teismui, kuriuo teisingai grasinama, ir įstatymams teisiant, ir darantiems blogį atsiimant bausmę – pripažįstant teisingą įstatymą ir tikriausią Dievo teismą – lemtis neveikia ir visiškai neturi pagrindo.

(4) Kadangi dėl galimybės nusidėti ir nenusidėti vienas baudžiamas už nuodėmes, o kitas laukia pagyrimo už gerus darbus, nustatytas skirtumas tarp jų. Kaip ir vienu teisingu balsu trumpa tiesa pasakyta per pranašą Izaiją Viešpaties vardu: „Jei norėsite ir paklausysite manęs, valgysite žemės gėrybes; bet jei nenorėsite ir nepaklausysite manęs, kalavijas jus praris. Nes Viešpaties burna tai kalbėjo“. Taigi kiekvienam aišku, suprantama ir neabejotina, kad Dievas suteikė laisvą valią, per save sakydamas „jei norėsite ir jei nenorėsite“, jog nuo žmogaus priklauso daryti gera arba siekti blogų dalykų. Taigi klysta mąstymas tų, kurie manė esant gimimą (lemtį), ir ypač fariziejų; jiems reikia dažniau ir įvairiapusiškai priminti, ne vienu balsu, bet dažnai, Gelbėtojo jiems pasakytus žodžius: „Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Jūs apleidote tai, kas įstatyme svarbiausia – teisingumą ir gailestingumą, o duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir rūtų. Jūs valote taurės ir dubens išorę, o vidus pilnas nešvarumo ir nesusivaldymo. Jūs manote, kad teisinga prisiekti aukuru, bet kas pačiame aukure, pas jus priesaika atrišta; ir sakote, kad prisiekti dangumi yra niekas, bet jei kas prisiekia tuo, kas virš dangaus, tai pateisinama. Argi ne aukuras pašventina dovaną, ir dangus yra sostas To, kuris jame sėdi? Arba kad sakote: jei kas pasakys tėvui ir motinai ‘Korban’, tai yra dovana, kuria pasinaudosi iš manęs, tas jau nebepagerbs tėvo; ir jūs panaikinote Dievo įsakymą dėl savo vyresniųjų tradicijos. Jūs apkeliaujate jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną prozelitą, o kai jis tokiu tampa, padarote jį pragaro vaiku, dvigubai blogesniu už jus pačius“.

Ką gi dar daugiau iš šventų žodžių kas nors galėtų pateikti prieš minėtuosius? Manau, pakanka Gelbėtojo išmintingų ir teisingų žodžių, kuriems jie negalėjo pasipriešinti nė akimirkai.

Prieš hemerobaptistus, ketvirtoji erezija nuo judaizmo, o pagal seką – septynioliktoji

(1) Po šių seka vadinamoji hemerobaptistų (dieną besikrikštijančiųjų) erezija, kuri niekuo nesiskiria nuo kitų, bet mąsto lygiai kaip raštininkai ir fariziejai, tik neprisideda prie sadukiejų neigiant mirusiųjų prisikėlimą, bet (prisideda) netikėjimu kituose dalykuose. Ši erezija turėjo papildomą bruožą: pavasarį ir rudenį, žiemą ir vasarą, visada kasdien krikštytis, todėl ir gavo hemerobaptistų pavadinimą. Ši erezija teigė, kad žmogus negali kitaip gyventi, nebent kasdien krikštijasi vandenyje, nusiplaudamas ir apsivalydamas nuo bet kokios kaltės.

(2) Ją taip pat paneigsime vienu žodžiu, nes jų argumentai labiau remiasi netikėjimu nei tikėjimu. Juos smerkia jų pačių sąžinė, kai jie kasdien krikštijasi, nes vakarykštės dienos viltis pas juos mirusi, taip pat tikėjimas ir apsivalymas. Jei jie laikytųsi vieno krikšto, pasitikėtų juo kaip gyvu ir amžinai nemirtingu; bet kai šiandien nusiprausia ne dėl kūno švaros ar purvo, bet dėl nuodėmių, vadinasi, pagal juos apsivalė; bet vėl kitą dieną prausdamiesi jie parodo, kad vakarykštis krikštas mirė. Nes jei tas prieš dieną nebūtų miręs, jiems nereikėtų kito kitą dieną nuodėmėms apvalyti. Ir jei jie visiškai nesusilaiko nuo nuodėmės, manydami, kad vanduo apvalys nuolat kasdien nusidedančius, tuščia jų prielaida ir bergždžias bei pasenęs jų užsiėmimas. Nei Okeanas, nei visos srovės ir jūros, nei nuolatinės upės ir šaltiniai, nei visa lietaus prigimtis susijungusi negali panaikinti nuodėmių, nes tai vyksta ne pagal protą ir ne pagal Dievo įsakymą; atgaila apvalo ir vienas krikštas per paslapčių įvardijimą. Praleisiu ir šią, manydamas, kad pakankamai trumpai parodžiau vaistą nuo jų pamišimo, kaip čia skaitytojams surašyta.

Prieš nasarėjus, penktoji erezija nuo judaizmo, o pagal seką – aštuonioliktoji

(1) Toliau imsiuosi pasakoti apie ereziją po hemerobaptistų, vadinamą nasarėjais, kurie yra kilę iš žydų, iš Gileado ir Bašano bei sričių anapus Jordano, kaip pasakoja mus pasiekęs žodis, bet kilusi iš paties Izraelio; ji viskuo laikėsi judaizmo, nieko daugiau beveik nemanydama nei minėtosios. Ji taip pat turėjo apipjaustymą, laikėsi to paties sabato, šventė tas pačias šventes, neįvedė nei lemties, nei astronomijos. Tėvus ji pripažino tuos, kurie Penkiaknygėje nuo Adomo iki Mozės, pasižymėjusius dievobaimingumu, turiu omenyje Adomą, Setą, Henochą, Metušelachą, Nojų, Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, Levį, Aaroną, Mozę ir Jėzų Naviną, tačiau pačios Penkiaknygės nepriėmė; pripažino Mozę ir tikėjo, kad jis gavo įstatymą, bet ne šį, sako, o kitą. Todėl jie laikosi visko kaip žydai, būdami žydai, bet aukų neaukodavo ir gyvulinio maisto nevalgė, bet jiems buvo neteisėta valgyti mėsą ar ją aukoti. Jie teigė, kad šios knygos suklastotos ir nieko tokio tėvai nedarė. Tai buvo nasarėjų skirtumas nuo kitų, ir paneigimas prieš juos aiškus ne vienoje vietoje, bet daugelyje.

(2) Pirmiausia tuo, kad jie pripažįsta tėvus, patriarchus ir Mozę; juk joks kitas raštas apie juos nekalba, iš kur jiems žinoti tėvų vardus ir žygdarbius, jei ne iš pačių Penkiaknygės raštų? Ir kaip gali tame pačiame būti tiesa ir melas, ir Raštas iš dalies sakyti tiesą, o iš dalies meluoti, kai Gelbėtojas sako: „Arba padarykite medį gerą ir vaisius gerus, arba medį blogą ir vaisius blogus“; „juk geras medis negali duoti blogų vaisių, nei blogas medis – gerų vaisių“. Taigi tuščia jų mintis ir įvedimas, paneigiamas daugybe dalykų, nes iki šiol ne tik giedama tai, kas Raštuose, bet ir išlikusios stebuklų vietos: pirmiausia ten, kur Abraomas aukojo avį Dievui, Siono kalnas iki šiol taip vadinamas, taip pat kur Mamrės ąžuolas, ten, kur angelams buvo patiektas veršis. Jei Abraomas patiekė angelams paruoštą mėsą, jis pats neatsisakė jos valgyti.

(3) Taip pat ir avies, paaukotos egiptiečių žemėje, tradicija vis dar giedama pas egiptiečius ir stabmeldžius. Tuo metu, kai ten vykdavo Pascha (tai būna pavasario pradžia, kai pirmoji lygiadienis), visi egiptiečiai iš nežinojimo ima raudono molio (ochros) ir tepa avis, tepa ir medžius, figmedžius ir kitus, skelbdami ir sakydami, kad ugnis šią dieną kadaise sudegino pasaulį; o kraujo pavidalo raudonis yra apsauga nuo tokios ir anokios negandos. Iš kur neturėtume įrodymų apie seką, kai iki šiol Nojaus laivo liekanos rodomos karduchų šalyje. Ir be abejo, jei kas ieškotų ir tyrinėtų, rastų ir aukuro liekanas (nes tai logiška) kalno papėdėje, kur Nojus apsistojo išėjęs iš laivo ir paaukojo iš švarių gyvūnų bei taukų Viešpačiui Dievui, [kai] išgirdo: „Štai daviau tau viską kaip lauko daržoves, pjauk ir valgyk“. Praleisiu ir šios erezijos įvestą kvailystę, pasitenkindamas minėtais keliais žodžiais, čia trumpai įterptais prieš minėtos erezijos paklydimą.

Prieš osėjus, šeštoji erezija nuo judaizmo, o pagal seką – devynioliktoji

(1) Po šios vėl kita erezija, susipynusi su šiomis, vadinama osėjais. Tai žydai, kaip ir minėtieji, veidmainiai savo būdu, klastingi savo sumanymais. Jie kilo, kaip pasakoja mus pasiekusi tradicija, iš Nabatėjos krašto ir Iturėjos, Moabito ir Arielito – sričių, esančių anapus Druskos slėnio, taip vadinamo Šventajame Rašte; tai yra vadinamoji Negyvoji jūra. Ši osėjų giminė pagal vardo reikšmę verčiama kaip „tvirta giminė“. Prie jų vėliau prisijungė vadinamasis Elksajus karaliaus Trajano laikais, po Gelbėtojo atėjimo; jis tapo netikru pranašu. Jis parašė knygą neva pagal pranašystę arba pagal dievišką išmintį; sako, kad buvo ir kitas, Jeksajus, jo brolis. Šis žmogus buvo paklydusio būdo, apgaulingos nuomonės, kilęs iš žydų ir mąstė kaip žydai, bet negyveno pagal įstatymą, įvesdamas vienus dalykus vietoje kitų ir susikūręs savo ereziją; jis nustatė jiems priesaiką druska, vandeniu, žeme, duona, dangumi, eteriu ir vėju kaip garbinimą; kartais vėl nustatydamas kitus septynis liudytojus: dangų, vandenį, dvasias (kaip jis sako) šventas, maldos angelus, aliejų, druską ir žemę. Jis bjaurisi skaistybe, nekenčia susilaikymo ir verčia tuoktis; įveda kažkokias fantazijas neva iš apreiškimo ir moko veidmainystės, sakydamas, kad nėra nuodėmė, jei kas atsitiktinai pagarbintų stabus prasidėjus persekiojimui, jei tik sąžinėje negarbina, ir ką išpažįsta lūpomis, širdyje to nedarytų.

(2) Apgavikas nesigėdija įvesti kokį nors liudytoją, sakydamas, kad kažkoks Fineasas, kunigas iš Levio ir Aarono bei senojo Fineaso giminės, Babilone nelaisvės metu pagarbino Artemidę Sūzuose ir išvengė mirties pražūties valdant karaliui Darijui; taigi viskas pas jį melaginga ir tuščia.

Šis, kaip aukščiau <sakyta>, prisijungė prie minėtos osėjų erezijos, kurios likučių dar ir dabar yra toje pačioje Nabatėjos žemėje ir Perėjoje prie Moabito; ši giminė dabar vadinasi sampsėjais. Jie įsivaizduoja jį vadiną „paslėpta jėga“, nes „el“ vadinama jėga, o „ksaj“ – paslėpta. Visas šio papročio pasipūtimas buvo paneigtas ir pateko į didelę gėdą pas tuos, kurie geba suprasti ir tiksliai žinoti tiesą. Dar ir dabar, Konstancijaus ir dabartinių karalių dienomis… Mat iki Konstancijaus laikų dvi seserys iš paties Elksajaus giminės, Martus ir Martana, jų krašte buvo garbinamos vietoj dievų, nes neva buvo iš minėtojo Elksajaus sėklos. Martus mirė prieš kurį laiką, o Martana dar iki šiol gyveno. Paklydę eretikai tame krašte nešiojosi jų spjūvius ir kitus kūno nešvarumus neva ligoms gydyti. Tačiau tai neveikė; bet paklydimas visada išdidus ir pasiruošęs apgaulei; nes nedorybė akla, o paklydimas nesupratingas.

(3) Ir kiek ilgai aš vargsiu kalbėdamas apie šį burtininką ir kiek jis primelavo prieš tiesą, pirmiausia mokydamas dievų atsižadėjimo ir veidmainystės, dalyvauti bjauriose stabmeldystės aukose, apgaudinėti klausytojus ir lūpomis išsižadėti savo tikėjimo, teigiant, kad tai nėra nuodėmė; tarsi jų liga būtų nepagydoma ir nepataisoma. Juk jei lūpos, kurios išpažįsta tiesą, paruošiamos melui, ar kas patikės, kad jų širdis nėra apgauta? Kai tuo tarpu dieviškas žodis aiškiai skelbia, mokydamas Šventąja Dvasia, kad „širdimi tikima teisiuisi, o lūpomis išpažįstama išgelbėjimui“. Bet vėlgi, jis neva vardu išpažįsta Kristų, sakydamas, kad Kristus yra didysis karalius; tačiau iš jo klastingos ir suklastotos knygos kliedesių visiškai nesupratau, ar jis kalbėjo apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų; nes to neapibrėžia, o tiesiog sako „Kristus“, lyg, sprendžiant iš to, ką supratome, nurodytų ar tikėtųsi kažko kito. Jis draudžia melstis į rytus, sakydamas, kad nereikia taip kreiptis, bet veidą laikyti į Jeruzalę iš visų pusių: tie, kurie rytuose – į vakarus link Jeruzalės, tie, kurie vakaruose – į rytus link jos, tie, kurie šiaurėje – į pietus, ir iš pietų – į šiaurę, kad iš visur veidas būtų atgręžtas priešais Jeruzalę. Ir žiūrėk į apgaviko pamišimą. Jis keikia aukas ir apeigas kaip svetimas Dievui ir neva niekada neaukotas Dievui tėvų ir Įstatymo, bet sako, kad reikia ten melstis, į Jeruzalę, kur buvo aukuras ir aukos; jis, neigiantis mėsos valgymą pas žydus ir kitus dalykus, ir aukurą, ir ugnį kaip svetimą Dievui, o vandenį vadinantis palankiu, ugnį gi – svetima, sakydamas šiais žodžiais: „Vaikai, neikite prie ugnies pavidalo, nes klystate; toks dalykas yra klaida. Nes matai, sako, ją labai arti, o ji yra toli; neikite prie jos pavidalo, bet verčiau eikite prie vandens balso“. Ir daug yra jo mitų.

(4) Tada jis aprašo Kristų esant kažkokią jėgą, nurodo ir jo matmenis: ilgis dvidešimt keturių mylių (schoenus), kas yra devyniasdešimt šešios mylios, o plotis šešių mylių (schoenus), dvidešimt keturios mylios; taip pat stebuklingai nupasakoja ir storį, ir kojas, ir kitus mitus. Taip pat ir Šventoji Dvasia esanti moteriška, panaši į Kristų, stovinti kaip statula virš debesies ir tarp dviejų kalnų. Kitką nutylėsiu, kad mitais neužterščiau skaitytojų klausos. O kokiais žodžiais ir tuščiais garsais vėliau knygoje jis apgaudinėja, sakydamas: „Niekas tenieško aiškinimo, bet tik maldoje tesako štai ką“, ir tai neva išvertęs iš hebrajų kalbos, kaip iš dalies supratome, kad jo fantazijos yra niekas. Jis liepia sakyti: „Abar anid moib nochile daasim ane daasim nochile moib anid abar selam“, kas išvertus turi šią prasmę: „Tepraeina pažeminimas <kilęs> iš mano tėvų, jų pasmerkimo ir jų mindžiojimo, ir jų vargo; mindžiojime pasmerkime per mano tėvus, nuo pažeminimo, praėjusio pasiuntinybėje išpildymo“. Jame viskas tai išsipildo. Jo jėga ir paklydimas ištuštėjo. Jei kas norės išgirsti kiekvieną žodį smulkiai išverstą, nedvejosime ir tai padaryti, bet, atlikdami pareigą norintiems smulkiai girdėti, pateiksime pačius jo žodžius ir jų vertimus priešais, ir tai yra taip: abar – tepraeina; anid – pažeminimas; moib – iš mano tėvų; nochile – jų pasmerkimo; daasim – ir jų mindžiojimo; ane – ir jų vargo; daasim – mindžiojime; nochile – pasmerkime; moib – per mano tėvus; anid – nuo pažeminimo; abar – praėjusio; selam – pasiuntinybėje išpildymo.

(5) Taigi ši minėta osėnų erezija, kuri laikosi žydų gyvensenos – švenčia sabatą, apsipjausto ir vykdo viską iš Įstatymo, tik atmeta <Mozės> knygas panašiai kaip nasarėjai – sukuria schizmą, skiriasi nuo kitų šešių iš šių septynių erezijų. Pakaks jai paneigti to, kad ji svetima Dievui, Viešpačiui aiškiai sakant, kad „kunigai šventykloje išniekina sabatą“. Koks tas sabato išniekinimas, jei ne tai, kad niekas nedirbo darbo per sabatą, o šventykloje kunigai, aukodami auką, laužė sabatą, išniekindami jį dėl nuolatinio gyvulių aukojimo?

Ir praleisiu šią ereziją. Mat šis Elksajus vėlgi susijęs su ebionitais po Kristaus, taip pat ir su nazorėjais, atsiradusiais vėliau. Juo naudojasi keturios erezijos, nes yra sužavėtos jo paklydimu: vėliau <atsiradusių> ebionitų ir nazorėjų, osėjų (buvusių prieš jį ir su juo) bei nasarėjų, kuriuos aukščiau aprašiau.

Tai yra <šeštoji> erezija iš septynių Jeruzalėje, kurios išliko iki Kristaus atėjimo ir po Kristaus kūniško atėjimo iki Jeruzalės užėmimo, įvykusio valdant karaliui Titui, Domiciano broliui, Vespasiano sūnui, antraisiais jo tėvo Vespasiano karaliavimo metais. Po Jeruzalės užėmimo išliko ir ji, ir kitos, trumpą laiką minimos erezijos: sadukiejų, raštininkų, fariziejų, hemerobaptistų, osėjų, nasarėjų ir erodininkų, kol laikui bėgant kiekviena iš jų išsisklaidė ir išnyko.

(6) Iš pačios jų kvailystės ir skelbimo žodžių kiekvienas protingas žmogus gali pasigaminti pakankamą vaistą nuo nuodingų nuodų, pasmerkdamas jų šiukšliną mokymą ir kalbas, ypač kai Viešpats iš karto sako ir Įstatyme, ir Evangelijoje: „Neturėsi kitų dievų“, „Neminėsi kito vardo priesaikoje“, ir vėl Evangelijoje sako: „Neprisiekti nei dangumi, nei žeme, nei kokia kita priesaika, bet tebūna jūsų ‘taip’ – taip, ir ‘ne’ – ne; kas virš to, tai iš piktojo“. Aš manau, kad Viešpats tai nustatė todėl, kad kai kurie ketino siūlyti priesaikas kitais vardais; tad pirmiausia nereikia prisiekti nei pačiu Viešpačiu, nei kokia kita priesaika; nes prisiekti yra iš piktojo. Vadinasi, piktas yra ir tas, kuris kalbėjo Elksajuje, priversdamas prisiekti ne tik Dievu, bet ir druska, vandeniu, <duona>, eteriu, vėju, žeme ir dangumi. Pakanka ir prabėgomis šių dviejų žodžių kaip priešnuodžio norinčiam pasigydyti nuo jo paklydimo priešpriešos. Praleidęs jo tauškalus ir šios erezijos klastą, toliau imsiuosi paneigti septintąją ereziją, kuri pas juos tada gyvavo. Ir ji yra ši:

Prieš erodininkus, septintoji erezija nuo judaizmo, o pagal seką – dvidešimtoji

(1) Po šios ir po šitų vėl buvo septintoji, vadinama erodininkais. Jie neturėjo nieko skirtingo, bet buvo visiški žydai, tingūs ir veidmainiai. Erodą jie laikė Kristumi (Mesiju), manydami, kad Erodas yra tas Kristus, kurio laukiama visuose Įstatymo ir pranašų raštuose, ir dėl jo apsigavę didžiavosi Erodu, pagauti posakio (kartu norėdami įsiteikti tuometiniam karaliui): „Neišnyks valdovas iš Judo nei vadas iš jo strėnų, kol ateis tas, kuriam tai skirta“ arba kaip turi kiti nuorašai „kol ateis tas, kuriam tai padėta“; kadangi Erodas buvo Antipatros sūnus, o šis buvo aškalonietis, stabmeldžių šventyklos tarnas (hierodulas) pas Apoloną; to paties Antipatros tėvas buvo vardu Erodas, ir jis pats buvo Antipatros sūnus. Tas pats Antipatra buvo paimtas į nelaisvę idumėjų ir ten, Idumėjoje gyvendamas, pagimdė Erodą. Tėvui esant neturtingam ir negalint išpirkti sūnaus (turiu omenyje Antipatrą), jis ilgą laiką liko vergauti; vėliau buvo išpirktas piliečių rinkliava kartu su vaiku Erodu ir grįžo į savus namus. Todėl vieni jį vadina idumėju, kiti žino kaip aškalonietį. Vėliau jis susidraugavo su Demetrijumi ir tapo Judėjos valdytoju, tapo žinomas karaliui Augustui ir nuo valdymo laikų tapo prozelitu, pats apsipjaustė ir apipjaustė sūnų Erodą, kuriam atiteko žydų karalystės dalis; jis buvo karalius Judėjoje, pavaldus karaliui Augustui. Kadangi jis karaliavo būdamas svetimtautis, o karalystė ir valdovai bei patriarchai iš Judo ir Dovydo giminės tęsėsi paeiliui ir <išnyko>, ir karalystė perėjo svetimtaučiui, paklydusiųjų supratimui pasirodė įtikėtina apsigauti ir manyti jį esant Kristų, remiantis minėto posakio seka: „Neišnyks valdovas iš Judo, kol ateis tas, kuriam tai skirta“, suprantant tai pas juos taip, kad jam tai buvo skirta, sako; nes anie išnyko, o šis yra ne iš Judo giminės ir visiškai ne iš Izraelio; tokiam tad buvo skirta būti Kristumi.

(2) Tačiau seka juos paneigia sakydama: „Jis bus tautų viltis ir juo tautos vilsis“. Kuri gi iš tautų viliasi Erodu? Kokia tautų viltis laukia Erodo? Kaip pas juos išsipildė: „Užmigo kaip liūtas ir kaip liūto jauniklis, kas jį prikels“? Kur Erodas „išplovė kraujyje savo drabužį“ arba „vynuogių kraujyje savo apdangalą“, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus, apšlakstęs savo kūną savo krauju ir vynuogių kraujyje savo apdangalą? Bet „suprask, ką sakau. Viešpats duos tau supratimą visur“. Kad parodytų Viešpaties tautos būklės apvalymą, Jis atėjo per savo mokymo kraują nuvalyti žmonių dantis, suteptus taukų krauju ir neteisėtomis aukomis. Ir kam man daug kalbėti? Daug yra dalykų, ir laikas neleidžia ilgai kalbėti paneigiant minėtas erezijas.

(3) Taigi šios septynios buvo Izraelyje, Jeruzalėje ir Judėjoje, o minėtos keturios – pas samariečius Samarijoje; dauguma jų išnyko. Nebėra raštininkų, nebėra fariziejų, nebėra sadukiejų, nebėra hemerobaptistų, nebėra erodininkų; tik kai kurie retai randami: kur ne kur vienas ar du nasarėnai aukščiau Tėbų ir anapus Arabijos, ir osėjų likutis, nebebesilaikantis judaizmo, bet susijungęs su sampsėjais, gyvenančiais anapus Negyvosios jūros aukštumose; dabar jie susijungė su ebionitų erezija. Ir atsitiko taip, kad jie nutolo nuo judaizmo, tarsi nukirsta šaknis arba roplio kūnas, ir iš jo išaugo dvigalvė ir bešaknė gyvatė, išaugusi ir kybanti ant vieno pusiau nukirsto kūno.

Tiek tebūna apie keturias samariečių erezijas ir septynias žydų erezijas, iš kurių tebėra tik trys samariečių (turiu omenyje gorotėjininkus, dositėjiečius ir sebujiečius), esėjų visai nėra, tarsi tamsoje palaidoti; o pas žydus nebėra, išskyrus kelis atsiskyrusius osėjus ir nasarėjus. Osėjai perėjo iš judaizmo į sampsėjų ereziją, kurie nebėra nei žydai, nei krikščionys. Tiek tebūna pasakyta apie minėtąsias.

Kristaus atėjimas, kūniškas pasirodymas ir tiesos veidas; vienas ir vienintelis esantis Dievo tikėjimas

(1) Iškart po to sekė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūniškas atėjimas, kuris užklupo minėtas septynias erezijas Jeruzalėje. Jo jėga jas užgesino ir išsklaidė. Visos vėlesnės erezijos atsirado po Jo atėjimo, turiu omenyje po Gerosios Naujienos paskelbimo Marijai Nazarete per Gabrielių ir apskritai po viso Viešpaties kūniško buvimo arba žengimo į dangų. Dievas teikėsi dėl žmonių išgelbėjimo, kad Jo paties Sūnus nužengtų ir būtų pradėtas mergelės įsčiose – būdamas Žodis iš dangaus, gimęs iš Tėvo prieglobsčio be laiko ir be pradžios, bet atėjęs dienų pabaigoje, būdamas Dievas Žodis, tikrai gimęs iš Dievo Tėvo, vienos prigimties su Tėvu ir niekuo nuo Tėvo nepakitęs, bet būdamas nekintamas ir nepakeičiamas, bejausmis (kančiai) ir visiškai nekenčiantis, bet kenčiantis kartu su mūsų gimine, nužengęs iš dangaus, nešiotas įsčiose ne iš vyro sėklos, bet per Šventąją Dvasią, tikrai gavęs kūną iš Marijos, susikūręs sau kūną iš šventosios mergelės įsčių ir priėmęs žmogišką sielą, protą ir visa, kas yra žmogus, be nuodėmės, suvienijęs tai savyje su savo dievyste, gimęs Betliejuje, apipjaustytas urve, paaukotas Jeruzalėje, paimtas ant rankų Simeono, išpažintas Onos, fanuelio dukters pranašės, nuneštas į Nazaretą, atėjęs kitais metais pasirodyti Viešpaties akivaizdoje Jeruzalėje, buvęs Betliejuje dėl giminystės, nešiojamas motinos, vėl nuneštas į Nazaretą ir antruoju metų laikotarpiu atėjęs į Jeruzalę ir Betliejų, lygiai taip pat nešiojamas savo motinos, Betliejuje apsistojęs namuose su savo motina ir Juozapu, kuris buvo senyvas ir buvo su Marija, ir ten antraisiais Jo gimimo metais aplankytas išminčių, pagarbintas, gavęs dovanų ir tą pačią naktį, angelui įspėjus Juozapą, išgabentas į Egiptą, iš ten vėl po dvejų metų sugrįžęs, mirus Erodui ir paveldėjus Archelajui.

(2) Trisdešimt trečiaisiais Erodo metais, keturiasdešimt antraisiais karaliaus Augusto metais, Gelbėtojas gimsta Judėjos Betliejuje. Nužengia į Egiptą trisdešimt penktaisiais Erodo metais, o grįžta iš Egipto po Erodo mirties. Todėl per trisdešimt septynerius to paties Erodo valdymo metus vaikas buvo ketverių metų, kai Erodas, užbaigęs trisdešimt septynerius metus, baigė gyvenimą. Archelajas karaliavo devynerius metus; jo karaliavimo pradžioje Juozapas, išeidamas iš Egipto su Marija ir vaiku, išgirdęs, kad karaliauja Archelajas, pasitraukė į Galilėjos sritis ir apsigyveno tada Nazarete. Archelajas pagimdė Erodą jaunesnįjį, ir šis Erodas karaliavo devintaisiais tėvo Archelajaus karaliavimo metais kaip įpėdinis. Ir suskaičiavus Kristaus kūniškam buvimui išėjo trylika metų. Aštuonioliktaisiais Erodo, vadinamo Agripa, metais Jėzus pradėjo skelbti ir tada priima krikštą iš Jono bei skelbia priimtinus metus, niekieno neprieštaraujamas – nei žydų, nei graikų, nei samariečių, nei ko kito. Po to, prieštaraujamas, skelbė antruosius metus, ir tam pačiam Erodui suėjo devyniolika metų, o Gelbėtojui – trisdešimt dveji. Dvidešimtaisiais Erodo, vadinamo tetrarchu, metais įvyksta išganinga kančia ir bejausmiškumas (Apatija), mirties ragavimas ir mirties ragavimas iki kryžiaus – kenčiant tikrai, bet liekant bejausmiam dievystėje („Kristui kenčiant už mus kūnu“, sako Šventasis Raštas, ir vėl „nužudytas kūnu, bet atgaivintas Dvasia“ ir t.t.), nukryžiuojamas, palaidojamas, nužengia į požemį dievyste ir siela, paima į nelaisvę belaisvius ir prisikelia trečią dieną su tuo pačiu šventu kūnu, suvienijęs kūną su dievyste, nebeišardomą, nebekenčiantį, nebevaldomą mirties (kaip sako apaštalas: „Mirtis jam nebeturi galios“).

(3) Patį tą kūną, pačią tą mėsą, pačią tą sielą, patį viską; ne ką kitą, o esamą kūną, bet patį esantįjį sustiprinęs ir suvienijęs į vieną vienybę, į vieną dievystę – kūnišką pavertęs negendančiu, kūnigą – dvasišku, storą – subtiliu, mirtingą – nemirtingu, visiškai nemačiusį gedimo, nepalikus sielos Hade, neatskyrus įrankio nuodėmei, nesuteršus proto kaita, bet priėmus visa, kas žmogaus, ir išlaikius viską tobulą, dievystei tikrame įsikūnijime atsiduodant pagrįstiems poreikiams, turiu omenyje tuos, kurie kyla iš kūno, sielos ir žmogaus proto, patvirtinančius tikrumą: alkį ir troškulį, verksmą ir nusiminimą, ašaras ir miegą, nuovargį ir poilsį. Tai nėra nuodėmės pavidalas, bet tikriausio įsikūnijimo ženklas, dievystei tikrai esant kartu su įsikūnijimu, ne kenčiant žmogiškus dalykus, bet dievystei sutinkant su tuo, kas pagrįsta ir kas yra be nuodėmės bei uždraustos kaitos. Jis ir prisikėlė, ir įėjo pro užrakintas duris, kad parodytų storą tapus subtiliu – tą patį esantį su kūnu ir kaulais. Juk įėjęs Jis parodė rankas, kojas ir perdurtą šoną, kaulus ir gyslas bei visa kita, kad tai, kas matoma, nebūtų vaiduoklis; Jis įvykdė mūsų tikėjimo ir vilties pažadą, viską savyje atbaigęs. Jis bendravo (valgė druską) ne tariamai, bet tikrai, ir mokydamas išmokė skelbti dangaus karalystę tiesoje, nurodydamas mokiniams didįjį ir svarbiausią dalyką bei sakydamas: „Mokykite tautas“, tai yra atverskite tautas iš blogio į tiesą, iš erezijų į vieną vienybę, „krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, į Viešpaties Trejybės vardą, šventąjį ir karališkąjį antspaudą, kad per vardą parodytų, jog vienoje vienybėje nėra jokio pasikeitimo. Juk ten, kur krikštijamiems liepiama Jo <būti paženklintiems> vardan Tėvo, šlovinimas yra saugus; „vardan Sūnaus“ – šaukimasis neturi trūkumo; „vardan Šventosios Dvasios“ – ryšys nėra padalintas nei svetimas, turintis vienos dievystės antspaudą.

(4) Ir Jis pakilo į dangų su tuo pačiu kūnu, siela ir protu, suvienijęs į vieną vienybę ir padaręs vieną dvasinę bei dievišką hipostazę, atsisėdo Tėvo dešinėje, pasiuntęs šauklius į visą pasaulį: Simoną Petrą, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Zebediejaus sūnus, kuriuos seniai išsirinko, Pilypą ir Baltramiejų, Matą, Tomą ir Judą bei Tadą, Simoną Uolųjį; nes Judas Iskarijotas, nors anksčiau buvo skaičiuojamas tarp dvylikos, tapęs išdaviku buvo atskirtas nuo šventojo apaštalų sąrašo. Jis pasiuntė ir kitus septyniasdešimt du skelbti, tarp kurių buvo septyni, paskirti prie našlių: Steponas, Pilypas, Prochoras, Nikanoras, Timonas, Parmenas ir Mikalojus, o prieš juos Motiejus, priskirtas prie apaštalų vietoje Judo; po šių septynių ir Motiejaus, buvusio prieš juos – Morkų ir Luką, Justą, Barnabą ir Apelį, Rufą, Nigerį ir likusius iš septyniasdešimt dviejų. Po jų visų ir su jais Jis išsirinko Paulių, šventąjį apaštalą, savo balsu iš dangaus – kartu apaštalą ir tautų šauklį bei apaštalinio mokymo išpildytoją; šis suranda šventąjį Luką, esantį tarp išsklaidytų septyniasdešimt dviejų, atverčia jį ir padaro savo palydovu, Evangelijos bendradarbiu bei apaštalu <paskyrė>. Ir taip buvo užbaigtas visas Evangelijos darbas iki šio laiko.

Tiek tebūna mano žodis apie dvidešimt erezijų ir pagal išgales trumpai išdėstytą seką Evangelijos šviesos, atsiradusios pasaulyje per Kristų ir Jo mokinius. Juose galima pamatyti surinktas panašias pranašystes ir numatymus iš Įstatymo, psalmių ir kitų, bei suvokti seką ir kryptį bei tikslumą, kad Kristaus kūniškas atėjimas ir evangelinis mokymas yra ne netikras, bet teisingas, iš anksto paskelbtas Senojo Testamento ir neabejotinas. Kad pernelyg neišplėsčiau veikalo apimties, tuo pasitenkinsiu.

Toliau eidamas nuosekliai, panašiai aprašysiu vėliau gyvenime išaugusias nuomones dėl piktų priežasčių, jau saikingai išvardijęs vienuolika erezijų iš žydų ir samariečių bei devynias prieš jas buvusias iš graikų, barbarų ir kitų, atsiradusias prieš Viešpaties atėjimą ir iki pat Jo laiko.

Prieš simonininkus, pirmoji erezija po to, kai atsirado tikėjimas Kristumi, kuris yra vienintelis, o pagal seką – dvidešimt pirmoji

(1) Nuo Kristaus laikų ir iki šiol pirmoji erezija kyla iš Simono Mago. Tai viena iš tų, kurios Kristaus vardu tiki neteisingai ir nešventai, bet pagal juose esantį iškreiptą gedimą daro baisius dalykus. Šis Simonas buvo burtininkas, kilęs iš Gitos, Samarijos miesto, kuris dabar yra kaimas. Jis apakino samariečių giminę savo kerais, apgaudinėdamas ir viliodamas, ir sakėsi esąs didžioji Dievo jėga, nužengusi iš aukštybių. Samariečiams jis sakėsi esąs Tėvas, o žydams – Sūnus, bet kentėjęs ne tikrai, o tik tariamai. Jis pataikavo apaštalams ir pats, kaip ir kiti, kartu su daugeliu buvo pakrikštytas Pilypo. Visi, išskyrus jį, laukė didžiųjų apaštalų atvykimo ir per jų rankų uždėjimą gavo Šventąją Dvasią, kadangi Pilypas, būdamas diakonu, neturėjo galios per rankų uždėjimą suteikti Šventosios Dvasios. Tačiau Simonas, neturėdamas nei tiesios širdies, nei teisingo mąstymo, bet pasidavęs kažkokiam gėdingam pelnui ir godumui bei niekaip neatsisakydamas savo piktų kėslų, pasiūlė apaštalui Petrui pinigų, kad šis suteiktų jam galią rankų uždėjimu teikti Šventąją Dvasią, manydamas, kad duos mažai, o už tai gaus daug, teikdamas Dvasią kitiems ir taip susikraus daugybę pinigų bei pasipelnys.

(2) Taigi šis, turėdamas protą, sugadintą demoniško paklydimo magijoje ir pilną fantazijų, visada pasiruošęs per savo burtus rodyti savo paties blogio barbariškus ir demoniškus dalykus, išėjo į viešumą prisidengdamas Kristaus vardu. Tarsi maišydamas nuodus su medumi, jis įterpė pražūtį tiems, kurie buvo pagauti į jo klastingą paklydimą, ir pasinaudodamas Kristaus vardo autoritetu, įnešė mirtį tiems, kurie juo patikėjo. Būdamas iš prigimties ištvirkęs ir gėdos genamas dėl savo paties pažadų, apgavikas įdiegė iškreiptą supratimą savo apgautiesiems. Susiradęs kažkokią valkataujančią moterį, vardu Elena, kilusią iš Tyro, jis ją pasiėmė, nerodydamas, kad turi su ja ryšių; tačiau slaptoje gėdoje santykiaudamas su šia moteriške, burtininkas savo mokiniams dėstė tam tikrą mitinę pasaką, neva jis esąs didžioji Dievo jėga, o jo sugyventinė, prostitutė, esanti Šventoji Dvasia, ir drįso sakyti, kad dėl jos jis nužengė. „Kiekviename danguje, – sako jis, – aš keičiau pavidalą pagal ten esančiųjų pavidalą, kad nuslėpčiau save nuo savo angelų galių ir nužengčiau pas Mintį (Ennoia), kuri yra ši, dar vadinama Prounikos ir Šventąja Dvasia, per kurią aš sukūriau angelus, o angelai sukūrė pasaulį ir žmones“. Jis teigė, kad ši Elena yra ta pati senovės Elena, dėl kurios trojėnai ir graikai kariavo. Apie tai jis pasakojo mitą, kad jėga, nužengianti iš aukštybių, keitė savo pavidalą, ir kad poetai apie tai kalbėjo alegoriškai. Mat dėl tos aukštesnės jėgos (kurią vadina Prounikos, o kitose erezijose ji vadinama Barbera arba Barbelo), rodančios savo grožį ir sukėlusios jiems aistrą, ji buvo pasiųsta apiplėšti valdovus (archontus), sukūrusius šį pasaulį. Dėl jos tie patys angelai ėjo į karą, o ji pati nieko nepatyrė, bet privertė juos žudyti vienas kitą dėl aistros, kurią jiems sukėlė. Ir jie, sulaikę ją, kad negalėtų pakilti aukštyn, santykiavo su ja, kiekvienas kūnui būdingu būdu, moteriškais ir patelės santykiais, jai pereinant iš moteriškų kūnų į įvairius kitus žmonių ir gyvulių bei kitų gyvių kūnus, kad per tai, ką jie daro žudydami ir būdami žudomi, jie patys sumažėtų per kraujo praliejimą, ir tada ji, surinkusi jėgą, vėl galėtų pakilti į dangų.

(3) „Ji buvo ta pati, kuri tada buvo pas graikus ir trojėnus, ir dar aukščiau, prieš atsirandant pasauliui, ir po pasaulio atsiradimo per nematomas jėgas atliko panašius veiksmus. Ji yra ta, kuri dabar yra su manimi, ir dėl jos aš nužengiau. Ir ji laukė mano atėjimo; nes ji yra Mintis (Ennoia), Homero vadinama Elena. Todėl Homeras buvo priverstas pavaizduoti ją stovinčią ant bokšto ir deglu rodančią graikams sąmokslą prieš frygus. Tuo deglu, kaip sakiau, jis nurodė šviesos iš aukštybių pasirodymą“. Todėl ir apie Homero aprašytą medinį arklį, kurį graikai laiko padarytą tyčia, burtininkas sakė, kad tai yra tautų nežinojimas; ir „kaip frygai, traukdami jį per nežinojimą, užsitraukė sau pražūtį, taip ir tautos, tai yra žmonės, esantys už mano pažinimo ribų, per nežinojimą traukia sau pražūtį“. Taip pat jis sakė, kad Atėnė yra ta pati, pas jį vadinama Mintimi (Ennoia); apgavikas naudojosi šventojo apaštalo Pauliaus žodžiais, iškraipydamas tiesą į savo melą: „Apsivilkite tikėjimo šarvus, išganymo šalmą, antblauzdžius, kalaviją ir skydą“ – visa tai apgavikas, pamėgdžiodamas Filistioną (komediografą), pavertė pajuoka ir niekuo kitu, iškraipydamas apaštalo žodžius apie tvirtą mąstymą, tyro elgesio tikėjimą ir dieviško bei dangiško žodžio galią. „Ką gi? – sako jis. – Visa tai jis paslaptingai taikė Atėnės įvaizdžiams“. Todėl jis vėl sakė, kaip minėjau, rodydamas į tą moterį, kurią pasiėmė iš Tyro, bendravardę senajai Elenai, vadindamas ją viskuo: ir Mintimi, ir Atėne, ir Elena, ir kitais vardais, „ir dėl jos, – sako, – aš nužengiau; nes tai yra Evangelijoje parašyta pražuvusi avis“. Jis taip pat perdavė savo pasekėjams kažkokį atvaizdą, neva tai būtų jo paties, ir jie garbina jį Dzeuso pavidalu; taip pat perdavė jiems kitą Elenos atvaizdą Atėnės pavidalu, ir apgautieji juos garbina.

(4) Jis įvedė bjaurystės paslaptis, susijusias su kūnų išskyromis – kad pasakyčiau padoriau: vyrų sėklos išsiliejimą ir moterų įprastas mėnesines – surenkant tai bjauriausiu būdu į paslaptis (mysterijas). Ir teigia, kad tai yra gyvenimo ir tobuliausio pažinimo (gnozio) paslaptys; nors tam, kuris turi supratimą iš Dievo, tai veikiau atrodo bjaurystė ir mirtis, o ne gyvenimas. Tas pats asmuo sugalvoja tam tikrus valdžių ir galybių vardus, kalba apie skirtingus dangus, ir kiekvienam skliautui bei dangui priskiria tam tikras jėgas ir duoda joms barbariškus vardus; ir kad niekas negali būti išgelbėtas kitaip, nebent išmoktų šią mystagogiją ir aukotų tokias aukas visų Tėvui per šias valdžias ir galybes. Jis sako, kad šis pasaulis (eonas) yra sukurtas ydingai piktų valdžių ir galybių. Jis moko apie kūno suirimą ir pražūtį, o tik apie sielų apvalymą, ir tai tik tuo atveju, jei jos per jo klaidų pažinimą taptų mystagogijos dalininkėmis. Ir taip prasideda vadinamųjų gnostikų pradžia. Jis teigė, kad Įstatymas yra ne Dievo, bet kairiosios jėgos, ir kad pranašai yra ne iš gerojo Dievo, bet iš vienos ar kitos jėgos. Ir kaip nori, taip kiekvienam priskiria: Įstatymą vienam, Dovydą kitai, Izaiją dar kitai, Ezechielį vėl kitai, ir kiekvieną pranašą priskiria vis kitai valdžiai. Visi jie esą iš kairiosios jėgos ir už pilnatvės (pleromos) ribų, o kiekvienas, tikintis Senuoju Testamentu, patiria mirtį.

(5) Šis mokymas paneigiamas pačios tiesos. Jei jis būtų didžioji Dievo jėga, o su juo esanti prostitutė – Šventoji Dvasia, kaip jis pats sako, tepasako, koks tos jėgos vardas arba kodėl jis sugalvojo epitetą moteriai, o sau – visiškai jokio. Ir kaip gi tam tikru metu jis miršta romėnų žemėje, kai pačiame Romos mieste tas nelaimėlis nukrito ir užsimušė? Kokiu pagrindu Petras paskelbė, kad jis neturi nei dalies, nei paveldėjimo dievobaimingume? Kaip pasaulis gali nebūti gerojo Dievo, jei iš jo buvo išrinkti visi gerieji? Kaip gali būti kairioji jėga ta, kuri kalbėjo Įstatyme ir pranašuose, kuri iš anksto paskelbė apie Kristaus atėjimą iš gerojo Dievo ir draudžia visa, kas bloga? Kaip gali nebūti viena dievystė ir ta pati Dvasia Naujajame ir Senajame Testamente, kai Viešpats pasakė: „Neatėjau panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti“? Ir kad parodytų, jog Įstatymas buvo Jo paskelbtas ir duotas per Mozę, o evangelinė malonė paskelbta per Jį patį ir Jo kūnišką atėjimą, Jis sakė žydams: „Jei tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane“. Ir yra daug kitų dalykų, kuriais galima paneigti burtininko tauškalus. Kaipgi bjaurūs dalykai gali būti gyvybingi (nebent tai būtų demonų mąstymas), kai pats Viešpats Evangelijoje sako tiems, kurie Jam sakė: „Jei tokia vyro ir moters padėtis, neverta vesti“, atsakė jiems: „Ne visi tai supranta; yra eunuchų, kurie patys save iškastravo dėl dangaus karalystės“, ir parodė, kad prigimtinis susilaikymas nuo santuokos yra dangaus karalystės dovana. Vėl kitoje vietoje Jis sako apie garbingą santuoką, kurią pats Simonas, bjauriai iškraipydamas, pritaiko savo geismui: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.

(6) Kaipgi vėl tas apgavikas, pamiršęs savo paties kliedesius, pats save paneigia, lyg nežinotų, ką anksčiau sakė? Teigęs, kad angelai sukurti jo paties per jo Mintį (Ennoia), jis vėl sakėsi keičiąs pavidalą kiekviename danguje, kad nuslėptų save nuo jų, kai leidosi žemyn. Vadinasi, jis slapstėsi bijodamas; o kaip gi jis bijo tų, kuriuos pats sukūrė – angelų? Kaipgi protingiems žmonėms nebus visiškai aiškus jo paklydimo sėjimas, kai Raštas sako: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“? Ir sutartinai su šiuo žodžiu Viešpats Evangelijoje sako Dievui ir savo Tėvui: „Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie“. Jei Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, yra dangaus ir žemės Kūrėjas, veltui viską kalbėjo apgavikas Simonas: kad pasaulis sukurtas angelų su trūkumu ir visa kita, ką demonų apsėstas apgavikas, tauškiantis pasauliui, įvedė ir suklaidino kai kuriuos savo apgautuosius.

(7) Manau, kad šių trumpai pasakytų dalykų prieš jo ereziją pakaks skaitytojams kaip pagrindo tiesai ir išgijimui, ir kaip paneigimo tiems, kurie per tokią žvėrišką korupciją bando pakenkti nežinantiems. Peršoksiu toliau ir imsiuosi kitos erezijos paneigimo, pakankamai sutrupinęs šiojo nuodus. Nes jame yra permaina ir svyravimas: būdamas apgavikas, jis apsivilko Kristaus vardo pavidalą, kaip išsigimėlių roplių pražūtis, užsimezganti iš gyvačių kiaušinių ir kitų angių, kaip sako pranašas: „Jie peri angių kiaušinius, ir kas valgys tų kiaušinių, tas mirs, o jei kiaušinis sudaužomas, iššliaužia angis (baziliskas)“. Bet, kaip sakiau, Kristaus jėga nugalėję šį per tiesos žodžius ir panaikinę jo žalą, eikime prie tolesnių, mylimieji.

Prieš Menandrą, antroji erezija nuo Kristaus atėjimo, o pagal seką – dvidešimt antroji

(1) Po šio seka kažkoks Menandras, kilęs iš samariečių, kuris kurį laiką buvo šio Simono mokinys. Jis taip pat panašiai teigė, kad pasaulis sukurtas angelų, o apie save sakė, kad yra iš aukštybių atsiųsta Dievo jėga. Atlikdamas dar didesnę apgaulę už savo pirmtaką, norėdamas apgauti žmones, jis sakėsi esąs atsiųstas išgelbėjimui, neva tam, kad surinktų kai kuriuos į savo paslaptį, idant jie nebūtų užvaldyti pasaulį sukūrusių angelų, valdžių ir galybių. Viskuo pamėgdžiodamas savo mokytoją, jis nenustojo užsiiminėti burtais ir kerais, ir niekuo nesiskyrė savo mokymu, išskyrus tik tai, kad save vadino didesniu už savo mokytoją, buvusį prieš jį.

(2) Tačiau įklimpęs į tą patį trūkumą kaip ir jo mokytojas, jis taip pat bus sugautas ir paneigtas tais pačiais tiesos įrodymo žodžiais. Nes jis buvo paneigtas, ir jo erezija didžiąja dalimi išnyko. Peršoksiu ir eisiu prie kitos, judėdamas pirmyn pasakojimu. Iš tiesų senieji pasakoja mitą, kad surinkus daug angių į vieną molinį indą ir padėjus jį į kiekvienos Egipte statomos stabų šventyklos keturių kampų pamatus, jei kuri nors iš jų pasirodydavo stipresnė už kitas, ji užpuldavo ir suėsdavo kitas; bet likusi viena ir neturėdama maisto, ji atsisukdavo ir pradėdavo ėsti save nuo uodegos, kol suėsdavo tam tikrą dalį savo kūno; ir taip likdavo nebe visa, bet pusė roplio. Todėl ją ir vadino „angimi-gorgone“ (aspidogorgona), kad suprastume, jog tai senovinis dalykas, dabar to neberandama, bet išnyko; taip ir ši erezija, visiškai pražuvusi, gauna iš mūsų prieštaravimą, bet pati per Kristaus jėgą yra išnykusi. Praleidę ir šią, eikime prie tolesnių, mylimieji.

Prieš Saturnilą, trečioji erezija nuo Viešpaties atėjimo, o pagal seką – dvidešimt trečioji

(1) Po šio iškilo kažkoks Saturnilas, kuris taip pat sėmėsi idėjų iš ten pat, turiu omenyje iš Menandro ir ankstesniųjų. Gyvendamas Sirijoje, tai yra Antiochijoje prie Dafnės, jis į pasaulį įnešė daug klaidatikystės meno ir patirties. Jiedu, Bazilidas ir Saturnilas, buvo bendramoksliai; Bazilidas nukeliavo į Egiptą ir ten skelbė savo tamsias gelmes bei paklydimus, o Saturnilas, gyvendamas minėtoje vietoje, panašiai kaip Menandras skelbė, kad pasaulis sukurtas angelų. Kad yra vienas nežinomas Tėvas, ir kad jis sukūrė Galias, Valdžias ir Galybes; kad angelai atsiskyrė nuo aukštesnės Jėgos, ir kad septyni iš jų sukūrė pasaulį ir visa, kas jame; pasaulis buvo padalintas burtais kiekvienam angelui. Tie patys angelai susirinkę kartu sumanė ir bendrai sukūrė žmogų pagal pasirodžiusio iš aukštybių šviesos atvaizdo pavidalą; kadangi jie negalėjo sulaikyti to atvaizdo, nes jis tuojau pat pakilo atgal, jie norėjo jį pamėgdžioti. Žmogus buvo jų sukurtas tik dėl šios priežasties. Kadangi, sako jis, ta šviesa iš aukštybių pasirodžiusi sukėlė tiems angelams jaudulį, jie, trokšdami to aukštesnio panašumo, ėmėsi kurti žmogaus pavidalą. Nes pamilę aukštesnę šviesą ir užvaldyti aistros bei malonumo jai, kai ji pasirodė ir pradingo nuo jų, ir negalėdami pasisotinti jos geidžiamumu, nes šviesa pakilo aukštyn, dėl to angelai pasakė (taip kuria dramą tas burtininkas): „Padarykime žmogų pagal paveikslą ir panašumą“; jis iškraipė tai, kas Pradžios knygoje pasakyta šventojo Dievo: „pagal mūsų [paveikslą]“, palikdamas tik „pagal paveikslą“, kad jo klaida atrodytų įtikinama; neva vieni darė, bet sakė „padarykime žmogų pagal paveikslą ir panašumą“ kito atvaizdo atžvilgiu. Kai žmogus buvo sukurtas, dėl jų bejėgiškumo jie negalėjo jo užbaigti, ir jis gulėjo bei rangėsi ant žemės kaip kirmėlė, negalėdamas nei atsistoti, nei ko nors kito daryti, kol aukštesnė Jėga, pažvelgusi žemyn ir pasigailėjusi dėl savo pačios atvaizdo ir idėjos, iš gailesčio atsiuntė tos pačios jėgos kibirkštį; per ją ji pakėlė žmogų ir taip suteikė jam gyvybę; tą kibirkštį jis vadina žmogaus siela. Dėl to esą būtinai ta kibirkštis bus išgelbėta, o visa kita žmogaus dalis pražus: kas nužengė iš aukštybių, tam tikru laiku sugrįš į viršų, o viskas, kas iš apačios, sukurta angelų, bus palikta jiems čia. Apgavikas teigia, kad ir Kristus atėjo žmogaus pavidalu ir tik idėja, viską darydamas tik tariamai (doketizmas): gimimą, vaikščiojimą, pasirodymą, kančią.

(2) Nuo čia melagingai vadinamas pažinimas (gnozis) vėl pradeda didinti tos pačios nedorybės bedugnę, paėmęs pradžią ir dingstį iš Simono, bet pridėdamas dar daugiau tauškalų; vėliau pateiksime paneigimą. Jis teigia, kalbėdamas apie angelus, kad ir žydų Dievas yra vienas iš jų, ir kad jis bei jie atsiskyrė nuo aukštesnės Jėgos; kad Gelbėtojas buvo atsiųstas Tėvo prieš Galių valią, kad sunaikintų žydų Dievą ir išgelbėtų tuos, kurie Juo tiki; o tie, kurie priklauso šiai erezijai, yra turintys kibirkštį iš aukščiausiojo Tėvo. Jis teigia, kad pradžioje buvo sukurti du žmonės: vienas geras ir vienas blogas; iš to kilo dvi žmonių giminės pasaulyje – gerųjų ir blogųjų. Kadangi demonai padėjo blogiesiems, todėl dienų pabaigoje, kaip sakiau, atėjo Gelbėtojas padėti geriems žmonėms ir sunaikinti bloguosius bei demonus. Tas pats apgavikas sako, kad vedybos ir gimdymas yra iš Šėtono, todėl daugelis jų susilaiko nuo gyvulinio maisto, kad per apsimestinę gyvenseną įtrauktų kai kuriuos į savo apgaulę. Pranašystes, sako tas pats burtininkas, vienas paskelbė pasaulį kūrę angelai, o kitas – Šėtonas. Mat ir patį Šėtoną jis vadina angelu, veikiančiu prieš pasaulį kūrusius angelus, o ypač prieš žydų Dievą.

(3) Kai tas gyvulys taip kalba, jis vis tiek bus priverstas parodyti, kad išpažįsta vieną Dievą ir viską suveda į vieną monarchijos vienybę. Juk jei angelai sukūrė <žmogų>, o angelai gavo buvimo priežastį iš aukštesnės Jėgos, vadinasi, ne jie yra žmogaus kūrinio priežastis, bet aukštesnė Jėga, sukūrusi angelus, iš kurių susideda ir žmogaus sukūrimas. Juk ne įrankis yra priežastis to, kas juo padaroma, bet tas, kuris veikia veiksmą per įrankį, kuriuo atliekamas darbas, kaip parašyta: „Ar didžiuosis pjūklas prieš tą, kuris jį traukia?“ ir t.t. Taip matome, kad nei peilis nėra žmogžudystės priežastis, bet tas, kuris peiliu įvykdė žmogžudystę; ir ne vaško lipdymo įrankis gali pats padaryti lipdinius, bet tas, kuris dirba su įrankiu ir kūriniu. Vadinasi, ir angelai nėra priežastis, bet tas, kuris sukūrė angelus, net jei <ne>būtų jiems liepęs [ne]kurti žmogaus. Arba jis kaltina aukštesnę Jėgą nežinojimu ir ateities nenumatymu, kad viskas vyksta prieš jos valią, arba kad ji savo valia sukūrė angelus, kad būtų naudingi žmogaus sukūrimui, kurį ji norėjo sukurti padarydama angelus, ir nedraudė jiems atlikti sumanymo, tai yra žmogaus lipdymo, kaip teigia jo mitinė kūryba.

(4) Arba vėlgi reikia paklausti to mitų kūrėjo: ar aukštesnė Jėga žinojo, ką jie ketina daryti? Taip, sako. Vadinasi, jei žinojo, tai ji padarė, o ne jie; o jei žinojo, bet nenorėjo, ir jie ėmėsi sumanymo prieš jos valią, kodėl ji nesutrukdė? Jei ji negalėjo sutrukdyti, tai pirma blogybė – kad ji sukūrė angelus sau priešingus ir save erzinančius; antra – kad galėdama nesutrukdė, bet bendradarbiavo piktame darbe, kurį atliko angelai. Jei ji nebendradarbiavo ir norėdama negalėjo sutrukdyti, tai didelis silpnumas toje, kuri norėjo ir negalėjo, ir jos sukurtas angelų būrys būtų stipresnis už ją, kuri yra jų priežastis. Taigi bet kuriuo atveju erezijos prielaida sugaunama kaip nepagrįsta ir neteisinga. Jei ji žinojo, bet iš būtinybės kūrė tuos, kurie <ketino> daryti tai, kas nedora, prieš jos valią, ji vėl pateks į kitą trūkumą, ir aukštesnėje Jėgoje, pagal jo žodžius, nebus rasta jokios pilnatvės. Dar pridėtume klausdami jo: pasakyk mums, žmogau, kuris žvelgei pro langus (kad taip pasijuokčiau iš tavo tauškalų) ir žiūrėdamas stebėjai, kaip buvo sukurti angelai, ir tada matei jų darbą kuriant žmogų bei ištyrei aukštesnės Jėgos mechanizmus – ar jie žinojo, ką lipdo, ar nežinojo? Jei nežinojo, kas juos vertė atlikti tai nežinant? Ne, sako, jie nebuvo nežinantys; jie žinojo, ką ketina daryti. Tai ar aukštesnė Jėga žinojo, kad jie ketina to imtis, ar nežinojo? Nežinojo. Tai ar ji sukūrė juos tam, kad jie tai darytų, ar ne? Ne, sako; ji juos tik sukūrė, o jie ėmėsi kurti kūrinį prieš aukštesnės Jėgos valią. Vadinasi, jie žinojo, o ta aukštesnė Jėga nežinojo, pagal tavo žodžius, o kvailiausias iš visų žmonių. Išeitų, kad žmonių sukūrimas yra tvirtas ir jo priežastis – žinantys angelai, o Jėga, sukūrusi angelus, yra nežinioje. Tai būtų kliedesys ir kvailystė, kad meistro kūrinys yra tobulesnis, o meistras – silpnesnis už savo sukurtus angelus, kurie yra žmogaus atsiradimo priežastis. Taigi bet kuriuo atveju būsi priverstas pripažinti, kad viską reikia vesti prie to paties vieno Kūrėjo ir prie vienos monarchijos.

(5) Juk Dievas Tėvas sukūrė žmogų ir visa kita pagal savo valią, o ne angelai, ir niekas neįvyko pagal angelų patarimą. Sakydamas „padarykime žmogų“, Dievas pasakė „pagal mūsų paveikslą“, o ne tik „pagal paveikslą“. Jis pasikvietė į savo kūrybą bendrakūrėju savo Žodį ir Viengimį, kaip ir mąsto tikintieji, vadovaudamiesi tiesa ir pačiu tiesos tikslumu, kaip ir kitur daugelyje vietų apie tai aiškiai ir plačiai išpažinome, kad Tėvas pasikviečia Sūnų kartu kurti žmogų, per kurį Jis sukūrė ir visa kita. Sakyčiau, pasikviečia ne tik Sūnų, bet ir Šventąją Dvasią. „Viešpaties žodžiu sukurti dangūs ir jo burnos dvasia visa jų galybė“. Norėtų jis to ar nenorėtų (turiu omenyje Saturnilą, šios erezijos vadovą), jis bus priverstas bet kuriuo atveju išpažinti vieną Dievą, Dievą ir Viešpatį, visatos bei žmogaus Kūrėją ir Sutvėrėją. Jis bus sugėdintas visais atžvilgiais kaip šmeižikas tiek dėl kalbų apie pranašus, tiek dėl piktų kaltinimų garbingai santuokai. Juk pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus aiškiai skelbia Evangelijoje ir sako sutartinai su pranašu: „Štai aš, kuris kalbėjau pranašuose, esu čia“, ir vėl: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiol, ir aš darbuojuosi“. Kad parodytų, ką darbuojasi Jo Tėvas ir Jis pats, atsakė tiems, kurie klausė Jo, ar galima atleisti žmoną dėl bet kokios priežasties: „Kaip parašyta? Kai Dievas sukūrė žmogų, sukūrė juos vyrą ir moterį“, ir vėl po to: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“, ir tuoj pat pridūrė sakydamas: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“; taip Gelbėtojas visais atžvilgiais moko, kad žmonių Kūrėjas yra visų Dievas ir Jo Tėvas.

Ir kad santuoka yra ne iš Šėtono, bet iš Dievo, pirmiausia sako Viešpats: „Ką Dievas, – sako, – sujungė, žmogus teneperskiria“; tada šventasis apaštalas: „Santuoka tebūna gerbiama ir patalas nesuterštas“. Taip pat jis liepia našlėms, sakydamas per Timotiejų: „Jaunesnių našlių nepriimk; nes kai jos pasiduoda geismams prieš Kristų, nori tekėti“, ir toliau: „Tegu teka, gimdo vaikus, valdo namus“, nustatydamas neperžengiamą įstatymą, kad tai yra iš Dievo ir dovanota žmonėms pagal padorumą.

(6) Dėl jo šmeižikiškų įtarinėjimų apie Dievo pranašystes, neva jos nėra iš Dievo, galima pasakyti tūkstančius dalykų, kaip sako pats Viengimis, skelbdamas savo atėjimą į pasaulį: pirmiausia, kad „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matys mano dieną; jis ją matė ir džiaugėsi“, ir vėl sako: „Jei tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane“.

Kas iš sveikai mąstančių ir turinčių supratimą iš Dievo nepaneigtų apgaviko Saturnilo, žinodamas, kad Gelbėtojas, apreikštas šlovėje tiesos patvirtinimui, ne kitaip parodė savo šlovę, kaip tik tarp Elijo ir Mozės, kurie ir patys buvo matomi savo šlovėje su Juo? Ir visi kiti panašūs dalykai, kurie pasakyti paties Viešpaties ir visame Naujajame Testamente, patvirtina Įstatymą, pranašus ir visą Senąjį Testamentą Naujojo Testamento atžvilgiu, kad abu yra vieno Dievo, kaip sako: „Ateis ir susės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu dangaus karalystėje ir ilsėsis iš rytų ir vakarų“ ir t.t., vėlgi tai, kas pranašaujama Dovydo lūpomis apie Jį: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje“, ir vėl Jo paties sakoma fariziejams: „Ar niekada neskaitėte: akmuo, kurį statytojai atmetė…?“ Ir kaip Lukas patvirtina, kad pats Gelbėtojas po prisikėlimo iš numirusių pasirodė kelyje Natanaeliui ir Kleopui ir mokė juos iš psalmių ir pranašų, „kad taip turėjo kentėti Kristus ir prisikelti iš numirusių trečią dieną“. Ir visiškai nėra jokio nesutarimo tarp Kristaus kūniško atėjimo ir pranašų pranašysčių.

(7) Tiek tebūna pasakyta apie Saturnilo ereziją, kad negaiščiau laiko narpliodamas jo kvailus klausimus ir jų paneigimus. Nuo jos pereisiu ir toliau papasakosiu apie Bazilidą, šiojo bendramokslį ir bendraapgaviką. Mat jie dalijasi <tais pačiais dalykais>, tarsi pasiskolinę nuodus vienas iš kito, pagal aiškią patarlę: angis skolinasi nuodus iš echidnos. Jie yra kartu iš tos pačios mokyklos ir sėdynės, bet kiekvienas stovi atskirai, įkūręs savo ereziją, ir blogį pasiskolino vienas iš kito, o nesutarimą įvedė tarp savęs. Ar šis, kaip echidna pasėmęs iš ankstesniųjų, perdavė Bazilidui, ar anas šiam, vis tiek jų nuodai yra pražūtingi ir kilę iš tokių roplių; palikime juos, apmarintus ir sunaikintus Viešpaties mokymu kaip priešnuodžiu. Mes gi, mylimieji, šaukdamiesi Dievo, eikime prie tolesnių.

Prieš Bazilidą, ketvirtoji erezija, o pagal seką – dvidešimt ketvirtoji

(1) Taigi Bazilidas, kaip jau buvo minėta, nukeliavęs į egiptiečių žemę, ten gyveno, paskui nuvyko į Prosopito ir Atribito sritis, taip pat ir į Sajo [ir Aleksandrijos] bei Aleksandrijopolio sritį arba nomą. (Nomu egiptiečiai vadina kiekvieno miesto apylinkes arba sritį. Tai, filologe, gali rasti sau naudinga dėl mokslo ir aiškumo, dėl pamaldaus Šventojo Rašto vietų, kurios kai kuriuos verčia abejoti dėl nepatyrimo, paaiškinimo. Kur tik šventajame pranaše Izaijuje rasi parašyta apie Egipto miestų nomus, pavyzdžiui, Tanio ar Memfio, ar Bubasto nomą, tai reiškia atitinkamo miesto apygardą. Tebūna tai paaiškinta dėl mokslo). Taigi minėtas apgavikas gyveno tose vietose, iš kur matyti, kad jo erezija, klestinti iki šiol, gavo pradžią iš jo mokymo. Jis pradeda skelbti dalykus, viršijančius jo bendramokslį burtininką, likusį Sirijoje, kad, pasakodamas dalykus viršijančius aną, atrodytų labiau stebinąs klausytojus, patiktų ir surinktų didesnę minią nei jo draugas Saturnilas. Pradėjęs skleisti kažkokius fantastiškus mitus, jis pradeda taip (tiesą sakant, pradėdamas mums baisius ir pražūtingus dalykus ne iš savo paties proto, bet paėmęs pagrindus iš Saturnilo ir Simono, apie kuriuos jau kalbėjome; jis nori juos kitaip perdirbti ir išpūsti mitus į didesnį tūrį): kad, sako, buvo vienas Negimęs, kuris vienintelis yra visų Tėvas; iš Jo kilo, sako, Protas (Nous), iš Proto – Žodis (Logos), iš Žodžio – Išmintis (Phronesis), iš Išminties – Jėga ir Išmintis (Sophia), iš Jėgos ir Išminties – pradžios, valdžios, angelai. Iš šių jėgų ir angelų atsirado pirmasis aukščiausias dangus, ir iš jų atsirado kiti angelai, o angelai, atsiradę iš anų, vėl sukūrė antrąjį dangų ir patys vėl sukūrė angelus. Ir iš jų atsiradę vėl sukūrė trečią dangų, ir taip jie, vis kurdami po vieną dangų ir vis kitus, pasiekė trijų šimtų šešiasdešimt penkių dangų skaičių nuo aukščiausiojo iki šio mūsų dangaus.

(2) Tik kvailiai galėtų tikėti jo pamišusiais tauškalais, o protingiems jo žodis ir nuomonė lengvai paneigiami ir kliedintys – kaip jis savo nuomonę nukreipė į perdėtą ir begalinį blogį. Tas apgailėtinas žmogelis, tarsi pagautas kokio poetinio įkvėpimo, nustato vardus kiekvienam dangų valdovui, kad tais vardais, kuriuos kuria, įtikintų tuos, kurių protas nėra tvirtas, apgautųjų sielos pražūčiai. Apgavikas nesiliovė užsiiminėti ir magiškais triukais bei smalsavimais. Vėliau jis sako, kad šią kūriniją sukūrė angelai, esantys šiame mūsų danguje, ir jame esanti jėga; vieną iš tų angelų jis vadina Dievu, kurį atskyręs pavadino esant tik žydų Dievu, priskirdamas jį vieną prie tų angelų, kuriems jis pats sugalvojo vardus, ir kad iš jo buvo sukurtas žmogus. Ir kad jie kartu su juo pasidalijo pasaulį burtais pagal angelų daugybę, ir šiam minėtam žydų Dievui teko žydų giminė. Piktžodžiaudamas prieš tą patį visagalį Viešpatį, tikrąjį vienintelį Dievą ir ne kitą (nes mes išpažįstame, kad Jis yra tas pats mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas), jis Jį neigia ir nori pavaizduoti kaip vieną iš jo paties vadinamų angelų, kaip jau nurodžiau. Esą žydai atiteko jam kaip dalis ir jis juos gynė, ir kad jis buvo įžūliausias iš visų angelų, ir išvedė Izraelio vaikus iš Egipto savo paties rankos įžūlumu, nes buvo aršesnis ir įžūlesnis už kitus. Todėl dėl jo įžūlumo, kaip piktžodžiaudamas sako burtininkas, tas pats jų dievas sumanė pajungti Izraelio giminei visas kitas tautas ir dėl to sukėlė karus. Ir daug kitų dalykų prieš šventąjį Dievą paleidęs liežuvį ir atvėręs burną tas nelaimėlis nesigėdija kalbėti. Dėl to, sako, ir kitos tautos kariavo su šia tauta ir padarė jai daug blogo dėl kitų angelų pavydo, nes jie, sukurstyti (nes jis juos niekino), irgi sukurstė savo tautas prieš Izraelio tautą, kuri buvo pavaldi jam. Ir dėl to visada prieš juos kilo karai ir neramumai.

(3) Tokia yra apgaviko įtikinėjimo kalba. Ir apie Kristų jis mano panašiai, kad jis pasirodė tik tariamai. Sako, kad jis yra vaiduoklis (fantazija) išvaizda, kad nėra žmogus ir nepriėmė kūno. Tas antrasis pasakorius kuria mums kitą dramą pasakodamas apie Kristaus kryžių: sako, kad kentėjo ne Jėzus, o Simonas Kirėnietis. Kadangi vedant Viešpatį iš Jeruzalės, kaip pasakoja Evangelija, jie privertė nešti kryžių kažkokį Simoną Kirėnietį. Iš to jis randa progą sukurti savo apgavystės tragediją ir sako: jam nešant kryžių, Jėzus pakeitė jį į savo pavidalą, o save – į Simono, ir vietoj savęs atidavė nukryžiuoti Simoną. Jam būnant kryžiuojamam, Jėzus stovėjo priešais nematomas, juokdamasis iš tų, kurie kryžiavo Simoną, o pats pakilo į dangų, palikęs Simoną būti nukryžiuotam, ir be kančios sugrįžo į dangų; o nukryžiuotas buvo pats Simonas, ne Jėzus. Jėzus, sako, pakilęs į dangų, praėjo visas galybes, kol sugrįžo pas savo Tėvą. Šis, sako, yra minėtojo Tėvo sūnus, atsiųstas padėti žmonių vaikams dėl netvarkos, kurią Tėvas matė tiek tarp žmonių, tiek tarp angelų. Ir jis, sako, yra mūsų išgelbėjimas, tas, kuris atėjo ir mums vieniems apreiškė šią tiesą.

Tokios yra to apgaviko mitų rapsodijos. Nuo čia, plintant nešvarumui, prasidėjusiam nuo Simono, jis leidžia savo mokiniams užsiimti visokiais piktadarystės ir ištvirkimo darbais, mokydamas juo patikėjusius tam tikro blogo vyrų ir moterų santykiavimo; kaip sako apaštalas apie tokius ir panašius į juos, kad „Dievo rūstybė ir teisingas teismas apsireiškia tiems, kurie tiesą užgniaužia neteisybe“. Dėl šios malonumų priežasties daugelis puola į šią ereziją, rasdami galimybę be baimės tenkinti savo aistras bjauriuose darbuose.

(4) Jis taip pat moko ir leidžia, sakydamas, kad nereikia kankintis (būti kankiniu). Nes kankinys liks be atlygio, nekankinamas už tą, kuris sukūrė žmogų; mat jis liudija (kankinasi) už nukryžiuotąjį Simoną. Iš kur jam būtų atlygis, jei jis miršta už nukryžiuotąjį Simoną, o sako tai darąs už Kristų, kurio nepažįsta, mirdamas už tą, kurio nežino? Todėl reikia išsiginti ir nemirti neapgalvotai.

(5) Šis bus demaskuotas kaip įvedantis velnišką jėgą prieš sielas, mokydamas jas išsižadėti Dievo, kai pats Viešpats sako: „Kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo Tėvo, esančio danguje, akivaizdoje“. Bet apgavikas sako: „Mes, – sako, – esame žmonės, o visi kiti yra kiaulės ir šunys. Ir dėl to Jis pasakė: nemėtykite perlų kiaulėms ir neduokite šventenybės šunims“. Jis slepia savo neteisybę nuo protingųjų, o atskleidžia savo gaujai ir savo apgautiesiems. Kadangi iš tiesų tai, kas pas juos kalbama ir daroma, „gėda net sakyti“, jis sako, kad „žmonių akivaizdoje“ reikia išpažinti tiesą; „nes mes esame žmonės, o kiti – kiaulės ir šunys“, kaip jau sakiau. Jis teigia, kad apie Tėvą ir savo paslaptį visiškai niekam nereikia atskleisti, bet tylėti savyje, o atskleisti vienam iš tūkstančio ir dviem iš dešimties tūkstančių, ir moko savo mokinius sakydamas: „Tu pažink visus, o tavęs tenepažįsta niekas“. Jis pats ir jo pasekėjai, paklausti, sako, kad jie nebėra žydai, bet dar netapo krikščionimis, o visada išsigina, tikėjimą laikydami savyje tyloje ir niekam nerodydami, įtardamas savo gėdą dėl savo bjaurių darbų ir blogo mokymo nepadorumo.

(6) Šios blogos dingsties pradžia kilo iš klausinėjimo ir svarstymo, iš kur atsirado blogis. Kiekvienas pasirodys toks, koks yra, iš savo darbų. Taigi šie blogio mylėtojai yra blogio pirkliai, o ne gėrio, kaip ir Raštas pasakė: „Ieškančius blogio užklups blogis“. Blogis niekada neegzistavo savarankiškai, nebuvo blogio šaknies, ir blogis nėra substancija. Blogio niekada nebuvo, bet jis įsimetė per dingstį į kiekvieną, kuris daro blogį; o tame, kuris nedaro, jo nėra, kaip jau buvo paaiškinta ankstesnėse kalbose. Juk Viešpats, viską sukūręs, sako: „Štai viskas labai gera“, parodydamas, kad blogis nėra senovinis ir neegzistavo iš pradžių, prieš prasidėdamas nuo žmogaus; nes per mus jis atsiranda ir per mus neatsiranda. Taigi, kadangi kiekvienas žmogus gali nedaryti blogio ir gali daryti blogį, kai daro, blogis yra, o kai nedaro, blogio nėra. Kur gi tada yra blogio šaknis arba nedorybės substancija?

(7) Šis nuėjo į didelę kvailystę, sakydamas, kad aukštesnė Jėga išskleidė Protą (Nous), Protas – Žodį (Logos), Žodis – Išmintį (Phronesis), Išmintis – Jėgą ir Išmintį (Sophia), o iš Jėgos ir Išminties – valdžias, galybes ir angelus. Jis sako, kad aukščiau jų esanti jėga ir pradžia yra Abrasax, nes Abrasax skaitinė vertė turi trijų šimtų šešiasdešimt penkių skaičių, ir tuo bando pagrįsti savo mitą apie tris šimtus šešiasdešimt penkis dangus. Tais dangumis ir vietovėmis jis manipuliuoja neatsitiktinai, stengdamasis dalyti ir sudaryti lygiai kaip astrologai. Paėmęs jų tuščias teorijas į savo sistemą, jis ir jo pavaldiniai pritaikė jas savo stabmeldiško ir [klaidingo] suklastoto mokymo pagrindimui.

Jie nori pagrįsti tai panašiais skaičiais, kaip sakiau: Abrasax turi 365 skaičių, neva rodydami, kad dėl to metai turi 365 dienų skaičių cikle. Bet jo kliedintis žodis žlugo. Metai turi tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas ir tris valandas. Tada, sako, iš to ir žmogus turi tris šimtus šešiasdešimt penkis narius, kad kiekvienai jėgai būtų priskirtas vienas narys. Tačiau ir čia jo sugalvotas ir netikras mokymas žlugo; nes žmoguje yra <364> nariai.

(8) Nuostabiai palaimintasis Ireniejus, apaštalų įpėdinis, smulkiai apie tai rašydamas, atskleidė šiojo kvailystę. Juk ir dabar bus paneigta Bazilido, nužengusio iš aukštybių ir aiškiai mačiusio aukštybes (o tikriau – nupuolusio iš aukštybių nuo tiesos tikslo), tauškalai: kad jei šis dangus sukurtas jo minimų angelų, o jie – aukštesnių, o anie – dar aukštesnių, vadinasi, aukščiausia Jėga, vadinama Abrasax, bus ta, kuri viską sukūrė ir yra visų esančių dalykų priežastis, ir niekas nebus sukurta be jos, kai ji skelbiama jų pačių kaip priežastis ir pirmasis archetipas; ir tas vadinamasis šio pasaulio trūkumas pas juos atsirado ne iš ko kito, bet iš pirmosios pradžios ir vėlesnių įvykių priežasties. Reikia paklausti jo: kokiu pagrindu tu vedi mus į tokią daugybę, žmogau, o ne veikiau į pradžią, tai yra į vieną Dievą Visagalį? Juk bet kuriuo atveju, sakant taip ar anaip, reikia išpažinti vieną priežastį, visų valdovą.

Atsakyk ir apie Kristaus hipotezę, šios mitinės kūrybos meistre. Jei buvo nukryžiuotas Simonas Kirėnietis, vadinasi, mūsų išgelbėjimas įvyko ne per Jėzų, bet per Simoną, ir pasaulis nebegalėtų viltis būti išgelbėtas per Jėzų Kristų, kuris už mus nekentėjo. Juk Simonas negali gelbėti, būdamas paprastas žmogus ir niekas kitas. Kartu tu apkaltini šmeižtu viengimį Dievo Sūnų, jei gerasis Dievas, privertęs žudyti, atidavė kitą vietoj savęs. Ir tai liks sapnas, veikiau piktavališkumo ir apgavystės darbas, kad Viešpats, kažkokia apgaule pasislėpęs, atidavė kitą vietoj savęs; ir tavo kvailystė šmeižia tiesą, bet negali jos nugalėti, o yra paneigiama pačios tiesos, nepagrįstai įvesdama šį pramaną.

(9) Šį erezijos vadovą visapusiškai paneigia tiesa Senajame ir Naujajame Testamente. Juk kiekvienam aišku, kad Kristus savo noru ėjo į kančią, savo ir savo Tėvo valia bei Šventosios Dvasios pritarimu priėmė kūną tapdamas žmogumi tarp mūsų, būdamas tobulas Dievas nuo pradžios, gimęs iš Tėvo be pradžios ir be laiko, o dienų pabaigoje teikęsis gimti mergelės įsčiose, susikūręs sau kūną ir gimęs tikrai bei tapęs žmogumi patvirtintai, kad tame pačiame kūne kentėtų už mus ir atiduotų sielą už savo avis. Jis paneigia šiuos sakydamas: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas ir nužudytas, ir trečią dieną prisikels“; ir Zebediejaus sūnums sakydamas: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Kaip ir apaštalas Petras sako: „Nužudytas kūnu, bet atgaivintas Dvasia“ ir vėl: „Kuris kentėjo už mus kūnu“; vėl Jonas sako: „Kas nesako, kad Kristus atėjo kūne, tas yra antichristas“, o Šv. Paulius sako: „Paragavęs mirties, ir to – kryžiaus mirties“, kaip ir Mozė iš anksto skelbdamas sakė: „Matysite savo gyvenimą kabantį ant medžio“. Mūsų gyvenimas yra ne Simonas, bet Viešpats, kentėjęs už mus, kad panaikintų mūsų kančias, ir miręs kūnu tapo mirtimi mirčiai, kad sulaužytų mirties geluonį, nužengęs į požemį, kad sutrupintų deimantinius skląsčius; tai padaręs, Jis išvedė sielų belaisvius ir ištuštino Hadą.

(10) Vadinasi, Kristus netapo mirties priežastimi Simonui, bet pats save atidavė. Ką gi sakai, o Dievo varomas žmogau? Ar Jis negalėjo kalbėti laisvai ir pasitraukti nuo jų, jei nenorėjo būti nukryžiuotas? Bet Dievo <Sūnus> Dievas Žodis darė apgavystės žaidimą ir atidavė kitą vietoj savęs mirti ir būti nukryžiuotam – Tas, kuris sako: Aš esu tiesa; „Aš, – sako, – esu tiesa ir gyvenimas“? Gyvenimas neparuoštų mirties kitam, ir tiesa neslėptų to, kas joje vyksta tikrai, ir nerodytų vieno vietoj kito. Tiesa nebebūtų tiesa, jei darytų apgaulę ir slėptų savo darbą, o veiktų per priešingą gudrybę. Ir tiesiog iš visko, kad neišplėsčiau kalbos: „Vargas pasauliui dėl papiktinimų“ ir „darančių neteisybę“. Kiek daug žmonių rado tamsą sau ir kitiems, kurie vėliau pakluso jų tamsai; bet protingiems pasirodys tiesa, o Bazilido ir panašių veikla bus įrodyta esanti paklydimo darbas.

Tiek tebūna pasakyta apie šią ereziją ir šį mitą; iš čia eisiu prie kitos erezijos. Kam gi nebus akivaizdi tokia erezija, esanti mitas ir tarsi raguotoji angis, pasislėpusi smėlyje, bet rytu išlendanti į orą ir nešanti pražūtį tiems, kurie su ja susiduria? Bet „nusidėjėlių ragus Viešpats sutrupino, o teisiojo ragas vienas bus išaukštintas“, kas yra tiesos tikėjimas. Todėl sutrupinę ir šį tiesos mokymu, eikime per tolesnes, šaukdamiesi Dievo pagalbos, kuriam šlovė, garbė ir garbinimas per amžių amžius, amen.

Prieš nikolaitus, penktoji, o pagal seką – dvidešimt penktoji

(1) Mikalojus (Nikolajas) buvo vienas iš septynių diakonų, išrinktų apaštalų kartu su šventuoju Steponu, pirmuoju kankiniu, ir Prochoru, ir Parmenu, ir kitais. Jis buvo kilęs iš Antiochijos, prozelitas; vėliau, priėmęs žodį apie Kristaus skelbimą, ir jis prisijungė prie mokinių ir buvo laikomas vienu iš pirmųjų tarp išrinktųjų; todėl ir buvo priskirtas prie tų, kurie buvo išrinkti rūpintis našlėmis. Vėliau į jį įlindo velnias ir apgavo jo širdį tuo pačiu paklydimu kaip ir minėtų senųjų, sužeisdamas labiau nei ankstesnius. Turėdamas gražią žmoną ir susilaikydamas nuo moters, sekdamas tais, kuriuos matė atsidavusius Dievui, jis kurį laiką ištvėrė, tačiau neišlaikė iki galo savo nesusivaldymo; norėdamas kaip šuo grįžti prie savo vėmalų, jis ieškojo sau negerų dingčių ir sugalvojo pasiteisinimą savo paties ištvirkimo aistrai; kas jam labiau tiko. Tada, nukrypęs nuo tikslo, jis be skrupulų susiėjo su savo žmona. Gėdydamasis savo pralaimėjimo ir bijodamas būti demaskuotas, jis drįso sakyti, [kad], jei kas kasdien neištvirkaus, negalės turėti amžinojo gyvenimo. Nuo vienos dingsties jis perėjo prie kitos. Matydamas savo žmoną pasižymint grožiu, bet besielgiančią kukliai, jis ėmė jai pavydėti ir, manydamas, kad kiti yra tokie pat ištvirkę kaip jis, iš pradžių elgėsi kaip girtuoklis su savo žmona ir skleidė apie ją šmeižtus, o galiausiai nutempė save ne tik į kūno naudojimą pagal žmonių prigimtį, bet ir į piktžodžiaujantį įtarinėjimą, blogą būdą ir piktą paklydimo įsiskverbimą.

(2) Iš čia prasideda melagingai vadinamo pažinimo (gnozio) blogas augimas pasaulyje, turiu omenyje vadinamuosius gnostikus, fibionitus, Epifano pasekėjus, stratiotikus, levitus, borboritus ir kitus. Kiekvienas iš jų, pritraukdamas savo ereziją prie savo aistrų, sugalvojo tūkstančius blogio kelių. Kai kurie iš jų garbina kažkokią Barbelo, kurią sako esant aukštai, aštuntame danguje, ir teigia, kad ji kilo iš Tėvo; vieni sako, kad ji yra Jaldabaoto motina, kiti – Sabaoto. Jos sūnus, pasak jų, įžūliai ir tironiškai užvaldė septintąjį dangų ir sako tiems, kurie apačioje: „Aš esu pirmas ir po to, ir be manęs nėra kito dievo“. Barbelo tai išgirdusi ir verkusi. Ji visada pasirodanti valdovams (archontams) gražiu pavidalu ir per malonumą bei išsiliejimą pagrobianti iš jų sėklą, kad neva vėl surinktų savo jėgą, išbarstytą įvairiuose. Ir taip iš tokios prielaidos jis įvedė į pasaulį savo bjaurystės paslaptį. Kaip sakiau, kai kurie iš minėtųjų per didelę klastą mokė dalykų, kurių nedera sakyti, kaip gyventi moterų daugiarystėje ir nepataisomose bjaurystėse, kaip ir švenčiausias apaštalas sako: „Ką jie slapčia daro, gėda net sakyti“. (3) Norintis pamatyti Šventosios Dvasios priešpriešinį paneigimą šiai erezijai, turi žinoti iš šventojo Jono Apreiškimo, kaip jis rašo vienai iš bažnyčių Viešpaties vardu, tai yra ten paskirtam vyskupui, su šventojo angelo prie aukuro galia: „Bet turiu tai, kad nekenti nikolaitų darbų, kurių ir aš nekenčiu“.

Kiti garbina kažkokią Prounikos („nešėją“/„geidulingąją“), kaip ir šie mitiškai pritaikydami savo aistras šiai bjaurystės idėjai, ir sako: „Mes renkame Prounikos jėgą iš kūnų per skysčius“, turiu omenyje sėklą ir mėnesines. Apie tai netrukus, kai imsiuosi kalbėti apie juos atskirai, papasakosiu smulkiau, ne tam, kad sutepčiau klausytojų ar skaitytojų ausis, bet kad protingiems sukelčiau dar didesnį pasibjaurėjimą jais ir atgrasymą nuo blogų darbų, ne šmeiždamas nusidėjėlius, bet tiesingai iškeldamas aikštėn tai, kas pas juos vyksta. Kiti garbina minėtąjį Jaldabaotą, sakydami, kad jis yra pirmasis Barbelo sūnus, kaip minėjau; ir dėl to, sako, reikia jį gerbti, nes jis daug ką apreiškė. Todėl jie kuria knygas Jaldabaoto vardu, išgalvodami tūkstančius barbariškų valdovų (archontų) vardų ir galybių kiekviename danguje, kurios priešinasi žmonių sielai. Tiesiog didelis sąmokslas prieš žmonių giminę vyksta per jų paklydimą. Kiti panašiai garbina Kaulakau, vadindami taip kažkokį valdovą, stengdamiesi apstulbinti nepatyrusius vardų nuostaba ir išgalvotu barbarišku skambesiu. Tačiau patyrusiems ir gavusiems iš Dievo tikrąjį Dievo pažinimą apie kiekvieną vardą ir dalyką, kaipgi jų mito ir paklydimo mokymai nėra lengvai paneigiami ir nepatikimi?

(4) Jei jie sako „Prounikos“, tai viskas yra malonumų ir nesusivaldymo išvėmimas. Nes viskas, kas vadinama „prounikos“, nurodo ištvirkimo pavadinimą ir gadinimo veiksmą. Graikų kalboje yra posakis tiems, kurie gadina kūnus: „jis ištvirkino (eprounikeuse) šitą“; todėl ir graikų apgavikai, rašantys erotinius mitus, apie grožį sako taip: „grožis prounikos“ (geidulingas/nešantis). O dėl Kaulakau, kas iš žinančiųjų nepasijuoktų? Žodžius, gražiai pasakytus hebrajiškai ir gražiai išverstus į graikų kalbą, kurie ir dabar yra aiškūs skaitantiems hebrajiškai ir neturi nieko klastingo, jie patys paverčia stabais, pavidalais ir savarankiškomis pradžiorimis, tarsi lipdytų statulas, sėdami paklydimą naivuoliams per fantaziją, kad pasėtų savo bjaurų ir mitinį meną. Juk „kaulakau“ parašyta Izaijuje, tai žodis dvyliktoje vizijoje, kur sako: „Sielvartas po sielvarto, viltis po vilties, dar truputį, dar truputį palauk“. Aš čia pateiksiu pačius hebrajiškus žodžius tiksliai taip, kaip jie parašyti: „saulasau saulasau“ verčiama kaip sielvartas po sielvarto, „kaulakau kaulakau“ – viltis po vilties, „ziersam ziersam“ – dar truputį, dar truputį palauk. Kur gi čia jų mitologija? Kur fantazijų geismas? Iš kur pasaulyje raugės? Kas privertė žmones užsitraukti sau pražūtį? Jei jie žinodami pavertė pavadinimus fantazijomis, jie akivaizdžiai tapo savo pražūties priežastimi; jei kalbėjo nežinodami to, ko neišmanė, nieko nėra už juos vargingesnio. Tai tikrai kvaila, kaip gali matyti kiekvienas, turintis supratimą Dieve. Dėl malonumų jie pražudė ir save, ir tuos, kurie jais tiki, ir toliau žudo.

Tai yra paklydimo dvasia, tarsi pūtimas fleitoje, įvairiais judesiais judinantis kiekvieną neišmanėlį prieš tiesą. Juk ir pati fleita yra drakono pamėgdžiojimas, per kurį kalbėjo piktasis ir apgavo Ievą. Pagal tą pavyzdį fleita buvo sukurta žmonėms apgaudinėti. Ir pažiūrėk į vaizdą, kurį fleitininkas daro pūsdamas. Pūsdamas jis linkčioja aukštyn ir žemyn, krypsta į dešinę ir į kairę, panašiai kaip anas. Šiais pavidalais pasinaudojo ir velnias, kad parodytų piktžodžiavimą prieš dangiškuosius dalykus ir sunaikintų tai, kas žemėje, ir kartu apimtų visą pasaulį, gadindamas dešinėje ir kairėje tuos, kurie paklūsta paklydimui ir yra viliojami dirbtiniais garsais tarsi muzikos instrumentu.

(5) Kai kurie kiti iš jų kuria naujus vardus, sakydami, kad buvo tamsa, bedugnė ir vanduo, o dvasia tarp jų padarė atskyrimą; tamsa pyko ir niršo ant dvasios, ir ta tamsa pakilusi apsivijo dvasia ir pagimdė, sako, kažkokią Gimdą (Metra), kuri gimusi užsidegė aistra toje pačioje dvasioje. Iš Gimdos kilo keturi eonai, iš keturių eonų – kiti keturiolika, ir atsirado dešinė ir kairė, šviesa ir tamsa. Vėliau po visų šių atsirado kažkoks bjaurus eonas, jis susimaišė su minėtąja Gimda, ir iš šio bjauraus eono bei Gimdos atsirado dievai, angelai, demonai ir septynios dvasios. Šis paklydimo pamėgdžiojimas yra demaskuojamas. Pradžioje sakę vieną Tėvą ir apibrėžę, vėliau jie parodė daug dievų, kad parodytų, jog pats paklydimas apginkluoja savo melą prieš save patį ir save sugriauna, o tiesa visada randama iš visų pusių.

(6) Ką gi pasakysiu tau, Mikalojau? Ką kalbėsiu? Iš kur tu, žmogau, atėjai, atnešdamas mums bjaurų eoną, blogio šaknį, gimdančią Gimdą ir daugybę dievų bei demonų? Juk apaštalas sakydamas „jei ir yra vadinamieji dievai“, parodo, kad jų nėra. Sakydamas „vadinamieji“, parodė juos esant tik pavadinimu, nesantys iš esmės, bet per kai kurių įsitikinimą. „Mums gi“, sako, „vienas Dievas“, aišku, tiems, kurie supranta tiesos pažinimą. Ir nepasakė „vadinamasis dievas“, bet „esantis Dievas“; jei mums vienas Dievas, tai nebe daug dievų. Ir Viešpats Evangelijoje sako: „Kad pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą“, kad paneigtų mąstymą tų, kurie kalba mitus ir mano esant daugiadievystę; nes mums yra vienas Dievas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, trys hipostazės, viena viešpatystė, viena dievystė, vienas šlovinimas, o ne daug dievų. Kur gi išsipildo pas tave, Mikalojau, Gelbėtojo pasakyti žodžiai: „Yra eunuchų, kurie buvo iškastruoti žmonių, ir yra eunuchų, kurie tokie gimė, ir yra eunuchų, kurie patys save iškastravo dėl dangaus karalystės“. Jei jie yra eunuchai dėl dangaus karalystės, kaip gi tu pats save paklaidinai ir tuos, kurie tavimi tiki, per ištvirkimą ir bjaurystę laikydamas Dievo tiesą neteisybėje ir mokydamas? Kur pas tave išsipildė: „Dėl mergelių neturiu Viešpaties įsakymo, bet duodu patarimą kaip gavęs pasigailėjimą, kad tai yra gera“, ir vėl: „Mergelė rūpinasi Viešpaties reikalais, kaip patikti Viešpačiui, kad būtų šventa kūnu ir dvasia“. Kiek daug galima kalbėti apie skaistybę, susilaikymą ir mergystę? Pas tave gi begėdiškai nustatomas visas nešvarumo purvas. Bet tegu šie du ar trys posakiai čia būna pateikti kaip tikslas apgailėtinos erezijos paneigimui skaitytojams.

(7) Eidamas toliau, parodysiu su šia susijusią ereziją, tarsi suvešėjusį mišką ar iš visur susipynusių erškėčių tankynę, arba lauke išdžiūvusią malkų ir žabų krūvą, paruoštą sudeginimui, dėl to, kad ji toje pačioje vargšo Mikalojaus erezijoje… Kaip per skiepijimą, laukinius niežus ar raupsus iš vienų kūnų kiti kūnai sugadinami, taip iš dalies su šiais yra susijungę vadinamieji gnostikai, paėmę pagrindus iš paties Mikalojaus ir pirmtakų (turiu omenyje Simoną ir kitus); vadinami gnostikais (žinančiaisiais), bet visiškai smerktini dėl bjaurumo ir gėdingumo savo nešvariuose darbuose. Iš tiesų, kaip ir šis trumpai susilaikė, o paskui atsimetė nuo susilaikymo, kaip vandens gyvatė (hidra), išlipusi iš vandens į žemę ir vėl grįžusi į vandenį, – smogę jam nendre, duota į ranką Kristaus, ir sunaikinę, eikime prie tolesnių erezijų.

Prieš gnostikus, dar vadinamus borboritais, šeštoji, o pagal seką – dvidešimt šeštoji

(1) Vėlgi šie gnostikai, įvairiai išaugę iš šiojo, apgauti žmonės, tarsi vaisiai iš mėšlo, kaip kiekvienam aišku ir matoma tiesos išbandymui – sakyčiau ne tik tikintiems, bet galbūt ir netikintiems – išdygo pasaulyje. Juk kalbėti apie Gimdą, bjaurystę ir kitus dalykus – argi tai neatrodo juokinga visiems žmonėms, „graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems“? Didelė nelaimė ir, galima sakyti, didžiausias vargas, kad pasmerkti ir paklydę erezijų vadai mums priešinasi ir kyla tarsi kokių parazitų daugybė, sukeldami mums trukdžius, smarvę, niežulį ir vargus per savo mitų kūrimo paklydimą. Šie, susijungę su tuo Mikalojumi, vėlgi gimę iš jo kaip skorpionai iš gyvatės kiaušinio arba iš angių, įveda mums kažkokius tuščius vardus ir kuria knygas, vadindami vieną knygą „Noria“, ir iš graikų prietarų interpretacijos perdirbdami graikų mitines rapsodijas ir fantazijas, taip pina melą su tiesa. Jie sako, kad ši Noria yra Nojaus žmona; vadina ją Noria, kad graikiškai apdainuotus dalykus perdirbę barbariškais vardais sukurtų fantaziją savo apgautiesiems, ir kad paaiškintų Piros (Pyrrha) vardą, vadindami ją Noria. Kadangi „nura“ hebrajiškai reiškia ugnį – ne pagal giliąją kalbą, bet pagal sirų dialektą (nes hebrajiškai ugnis vadinama „eš“ pagal giliąją kalbą), dėl to jiems atsitiko taip, kad iš nežinojimo ir nepatyrimo panaudojo šį vardą. Nei Pira pas graikus, nei Noria, kaip šie mitologizuoja, bet Bartenos buvo Nojaus žmona (graikai sako, kad Deukaliono žmona vadinosi Pira). Tada šie, vėl mums kišdami Filistiono (komedijos) dalykus, pateikia priežastį: kad ji daug kartų norėjusi būti su Nojumi laive, bet jai nebuvo leista, nes valdovas (archontas), sukūręs pasaulį, norėjo ją sunaikinti su visais kitais tvane. Sako, kad ji atsisėsdavo ant laivo ir jį sudegindavo – ir pirmą, ir antrą, ir trečią kartą; todėl Nojaus laivo statyba užtruko daug metų, nes ji dažnai jį sudegindavo. Mat Nojus, sako, pakluso valdovui, o Noria atskleidė aukštesnes jėgas ir Barbelo, kilusią iš jėgų, kuri priešinga valdovui, kaip ir kitos jėgos, ir parodė, kad reikia tai, kas pagrobta iš aukštesnės Motinos per pasaulį sukūrusį valdovą ir kitus su juo esančius dievus, angelus ir demonus, surinkti iš jėgos, esančios kūnuose, per vyrų ir moterų išskyras.

(2) Tiesiog pavargstu rodyti visą jų tamsos aklumą. Juk sugaiščiau daug laiko, jei norėčiau čia smulkiai aprašyti visą apie juos esančią medžiagą, paeiliui dėstydamas jų absurdiškus melagingo pažinimo mokymus. Kiti iš jų, vėlgi įvairiai išsidirbinėdami, trindami savo veidus ir būdami apkvailinti, įveda kažkokį pranašą Barkabą, vertą to paties vardo. Mat „kabba“ sirų kalba reiškia ištvirkimą, o hebrajų – žudymą, taip pat reiškia ketvirtąją saiko dalį; toks dalykas vertas pajuokos ir juoko, o tiksliau – pasibjaurėjimo tiems, kurie supranta šį vardą savo kalbomis. Iš šio „nuostabiausio“ pranašo jie pateikia mums bjaurų pasakojimą, kad įtikintų mus artintis prie gendančių kūnų ir prarasti viltį iš aukštybių, nesigėdydami tais pačiais žodžiais pasakoti ištvirkimo dalykus, vėlgi Afroditės erotinius kūrinius. Kiti iš jų vėl įveda kažkokį išgalvotą viliojantį kūrinį, kurį pavadino „Tobulumo evangelija“. Iš tiesų tai ne evangelija (geroji naujiena), bet tobulumo gedulas. Juk visas mirties tobulumas slypi tokiame velnio sėjime. Kiti nesigėdija sakydami „Ievos evangelija“. Jos vardu, neva jai radus pažinimo maistą iš apreiškimo gyvatės, kuri jai kalbėjo, jie grindžia savo sėklą. Ir kaip girtuoklio ir kliedinčiojo nepastovioje nuomonėje žodžiai nėra lygūs – vieni kelia juoką, kiti pilni verksmo – taip apgavikų sėjimas tapo visapusišku blogiu.

(3) Jie remiasi kvailais regėjimais ir liudijimais toje evangelijoje, kurią skelbia. Sako taip: „Stovėjau ant aukšto kalno ir pamačiau žmogų aukštą ir kitą trumpą, ir išgirdau tarsi griaustinio balsą, ir prisiartinau pasiklausyti, ir jis kalbėjo man ir tarė: Aš esu tu ir tu esi aš, ir kur tik tu esi, ten aš esu, ir visur aš esu pasėtas. Ir iš kur tik nori, renki mane, o rinkdamas mane, renki save“. O velnio sėjimas! Iš kur jis iškreipė žmonijos protą ir nutempė į kvailystes bei nepagrįstus dalykus nuo tiesos žodžio? Protingam žmogui beveik nereikia įrodinėti jų paneigimo iš Rašto ar pavyzdžių, ar kito dalyko. Teisingam mąstymui akivaizdi ir demaskuota jų kvailystės dramaturgija ir svetimavimo darbas. Įvesdami šiuos ir panašius dalykus, tie, kurie per pažinimą (gnozį) susijungė su Mikalojaus erezija, atkrito nuo tiesos, ne tik iškreipdami jais patikėjusiųjų protą, bet ir pavergę kūnus bei sielas ištvirkimui ir daugiarystei; patį savo susirinkimą jie teršia daugiarystės bjaurastimi, valgydami ir naudodami žmogaus kūnus bei nešvarumus. Nedrįsčiau visko pasakoti, jei nebūčiau priverstas dėl didelio sielvarto mano prote dėl to, kas tuščiai pas juos daroma, stebėdamasis, į kokį mastą ir blogybių bedugnę žmonių priešas velnias veda tuos, kurie jam paklūsta, kad suteptų ir protą, ir širdį, ir rankas, ir burnas, ir kūnus, ir sielas tų, kurie jo sugauti tokioje tamsoje. Bijau, kad atskleisdamas visą šį didelį nuodą, tarsi bazilisko gyvatės veidą, labiau pakenksiu skaitytojams nei pataisysiu. Iš tiesų teršia ausis tas didžios įžūlybės piktžodžiaujantis susibūrimas ir pačios bjaurystės rinkimas bei pasakojimas, ir apgavikiško ištvirkimo purvina piktavališkumas, dėl ko kai kurių jie natūraliai vadinami borboritais (purviniais), kiti juos vadina kodianais („kodda“ sirų kalba reiškia dubenį arba lėkštę), dėl to, kad niekas negali su jais valgyti, maistas duodamas atskirai suteptiesiems, ir niekas negali su jais dėl susitepimo net duonos kartu valgyti; dėl to bendraamžiai, laikydami juos atskirtaisiais, praminė kodianais. Egipte tie patys vadinami stratiotikais ir fibionitais, kaip jau iš dalies sakiau; kai kurie juos vadina zachėjais, kiti barbelitais. Vis dėlto negalėsiu praleisti, bet esu priverstas pasakyti. Kadangi ir šventasis Mozė, pilnas Šventosios Dvasios, rašo: „Jei kas mato žmogžudystę ir nepraneša, toks tebūna prakeiktas“, negaliu praleisti šios didžios žmogžudystės ir šio didelio žudikiško darbo jo nepaskelbęs. Galbūt, paskelbęs protingiesiems šį nuopuolį, kaip „pražūties šulinį“, sukelsiu baimę ir šiurpą, kad protingieji ne tik pabėgtų, bet ir užmėtytų akmenimis šią duobėje esančią klastingą gyvatę ir baziliską, kad niekas nedrįstų nė prisiartinti. Tiek tebūna apie juos jau pasakyta, kaip maža dalis.

(4) Pereisiu į jų mirtino pasakojimo bedugnės buveinę (nes pas juos įvairus jų malonumų blogas mokymas): pirmiausia, jie turi bendras žmonas. Ir jei atvyksta koks svetimšalis, priklausantis jų dogmai, pas juos yra ženklas vyrams su moterimis ir moterims su vyrais: tiesiant ranką, neva pasisveikinimui, po delnu padaryti tam tikrą kutenimą, tuo parodant, kad atvykėlis yra jų religijos. Tada, atpažinę vienas kitą, jie tuoj pat eina puotauti; patiekia gausius mėsos valgius ir vyną, net jei būtų neturtingi. Po puotos, kai, galima sakyti, pripildo savo gyslas pertekliaus, jie pasiduoda aistrai. Vyras, pasitraukęs nuo moters, sako savo žmonai: „Kelkis, padaryk meilę su broliu“. Ir nelaimėliai susijungia vienas su kitu, ir, tiesą sakant, gėdijuosi sakyti tai, kas pas juos bjauraus daroma (nes pagal šventąjį apaštalą tai, kas pas juos daroma, „gėda net sakyti“), tačiau nesigėdysiu sakyti to, ką jie daryti nesigėdija, kad visais būdais sukelčiau šiurpą tiems, kurie girdi apie jų drįstamus bjaurius darbus – po to, kai susijungia ištvirkimo aistra, be to, keldami savo piktžodžiavimą į dangų, moteris ir vyras paima vyro išskyrą į savo rankas ir stovi pakėlę akis į dangų, laikydami rankose nešvarumą, ir meldžiasi, vadinamieji stratiotikai ir gnostikai, aukodami tai, kas rankose, prigimtiniam visų Tėvui, ir sako: „Aukojame tau šią dovaną, Kristaus kūną“. Ir taip tai suvalgo, priimdami savo pačių bjaurystę, ir sako: „Tai yra Kristaus kūnas ir tai yra Pascha, dėl kurios kenčia mūsų kūnai ir yra verčiami išpažinti Kristaus kančią“. Taip pat ir iš moters, kai ji būna kraujo tėkmėje, surinkę mėnesinių nešvarumo kraują, lygiai taip pat paėmę bendrai suvalgo. Ir „tai, – sako, – yra Kristaus kraujas“.

(5) Todėl ir apokrifuose skaitydami: „Mačiau medį, vedantį dvylika vaisių per metus, ir pasakė man: tai yra gyvybės medis“, jie tai alegoriškai aiškina kaip kas mėnesį vykstančią moters tėkmę.

Maišydamiesi vieni su kitais, jie draudžia vaikų pradėjimą. Pas juos gadinimas (sanguliavimas) vyksta ne tam, kad pradėtų vaikus, bet dėl malonumo, velniui tyčiojantis iš tokių ir juokiantis iš Dievo sukurto kūrinio. Jie atlieka malonumą, bet sulaiko savyje savo nešvarumo sėklas, neįterpdami jų vaiko pradėjimui, bet patys suvalgydami bjaurystę. O jei netyčia kas nors iš jų įterpia savo prigimtinės išskyros sėklą ir moteris pastoja, paklausykite, ką baisesnio tokie drįsta daryti. Ištraukę embrioną bet kuriuo metu, kada tik imasi, jie paima šį išabortuotą kūdikį ir grūstuvėje sutrina piestu, ir įmaišę medaus, pipirų bei kitų prieskonių ir kvepalų, kad jiems nekiltų šleikštulys, taip susirinkę visi tų kiaulių ir šunų būrio nariai, kiekvienas pirštu kabina sutrinto vaiko ir valgo. Ir taip atlikę žmogėdrystę, meldžiasi Dievui: „Mes nebuvome apgauti, – sako, – aistros valdovo, bet surinkome brolio nusižengimą“. Ir neva laiko tai tobula Pascha.

Ir dar daug kitų baisių dalykų jie drįsta daryti. Kai vėl įsiaudrina savyje, sutepę savo rankas savo išskyrų bjaurastimi, keliasi ir, laikydami savo suteptas rankas, meldžiasi visiškai nuogi kūnu, manydami per tokį darbą randantys pasitikėjimą pas Dievą. Jie rūpinasi savo kūnais naktį ir dieną, moteriškės ir vyrukai, tepasi kvepalais, maudosi, puotauja, atsideda gulinėjimams ir girtavimui. Jie keikia pasninkaujantįjį, sakydami: „Nereikia pasninkauti; nes pasninkas priklauso šiam valdovui, sukūrusiam pasaulį. Reikia maitintis, kad kūnai būtų stiprūs ir galėtų atiduoti vaisių savo laiku“.

(5) Jie naudojasi ir Senuoju, ir Naujuoju Testamentu, bet atmeta Tą, kuris kalbėjo Senajame Testamente. Kai randa kokį žodį, kurį galima suprasti prieš juos, sako, kad tai pasakyta pasaulio dvasios; o jei koks žodis gali būti pritaikytas jų geismų panašumui – ne taip, kaip žodis sako, bet kaip jų apgautas protas suvokia – jie jį iškraipo pagal savo geismus ir teigia, kad tai pasakyta tiesos dvasios. Tai, sako jie, ir yra Viešpaties žodžiai apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės?“ Esą Jonas nebuvo tobulas; jis buvo įkvėptas daugelio dvasių, kaip nendrė, judinama kiekvieno vėjo. Kai ateidavo valdovo dvasia, jis skelbė judaizmą; kai Šventoji Dvasia – kalbėjo apie Kristų. Ir tai, sako, reiškia žodžiai: „Mažiausias karalystėje…“ Apie mus, sako jie, Jis pasakė, kad mažiausias tarp mūsų yra didesnis už jį.

(6) Tačiau tokie tuoj pat užčiau ̧piami pačios tiesos. Iš žodžių, susietų su kiekviena fraze, tiesa bus aiškiai parodyta ir posakio patikimumas atstatytas. Jei Jonas būtų vilkėjęs švelniais drabužiais ir gyvenęs karalių rūmuose, žodis būtų buvęs teisingas ir skirtas jam paneigti; bet jei <sako>: „Ko išėjote pamatyti? Ar žmogaus, vilkinčio švelniais drabužiais?“ ir taip nebuvo, tai kaltinimas tenka ne Jonui, nevilkinčiam švelniai, bet tiems, kurie manė Joną tokį rasią, ir nuoroda skirta tiems, kurie viduje, karalių rūmuose, dažnai veidmainiškai pataikauja. Mat šie, išeidami pas Joną, manė rasią pagyrimų ir palaiminimų už savo kasdien daromus nusižengimus. Bet neradę, išgirdo iš Gelbėtojo paneigimą jiems: „Ką manėte rasią? Žmogų, nuolaidžiaujantį jūsų aistroms, kaip tie, kurie vilki švelniai? Ne taip; Jonas nėra nendrė, linguojama žmonių nuomonių, kaip nendrė, blaškoma kiekvieno vėjo galybės“.

Kadangi Jis pasakė: „Tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną“, idant kas nepamanytų, jog Jonas didesnis ir už patį Gelbėtoją (nes ir Jis gimė iš moters, Marijos, amžinosios mergelės, per Šventąją Dvasią), Jis mus apsaugojo sakydamas, kad mažiausias už jį, tai yra kūniško atėjimo laiku, yra didesnis už jį dangaus karalystėje. Kadangi Gelbėtojas gimė šešiais mėnesiais vėliau už Jono gimimą, aišku, kad <jis vadinamas jaunesniu>, būdamas didesnis už jį; nes Jis buvo visada ir yra. Kam gi tai nėra aišku? Taigi viskas pas juos sukurta tuščiai, iš gėrio paverčiant į blogį.

(7) Jų knygų yra daug. Jie pateikia kažkokius „Marijos klausimus“; kiti priskiria daug knygų minėtajam Jaldabaotui ir Seto vardui; dar kiti vadina jas „Adomo apreiškimais“, o kiti drįso parašyti evangelijas mokinių vardu. Jie nesigėdija sakyti, kad pats mūsų Gelbėtojas ir Viešpats Jėzus Kristus apreiškė šią bjaurystę. Vadinamuosiuose „Didžiuosiuose Marijos klausimuose“ (nes jie sukūrė ir „Mažuosius“) jie teigia, kad Jis jai apreiškė tai, nusivedęs ją ant kalno, pasimeldęs, išėmęs iš savo šono moterį ir pradėjęs su ja santykiauti, ir taip, priėmęs savo sėklą, parodė, kad „taip reikia daryti, norint gyventi“. Marijai sutrikus ir nukritus ant žemės, Jis ją pakėlė ir tarė: „Kodėl suabejojai, mažatike?“ Ir sako, kad tai yra Evangelijoje pasakyti žodžiai: „Jei netikite, kai kalbu jums apie žemiškus dalykus, kaip tikėsite, jei kalbėsiu apie dangiškus?“ Ir: „Kai pamatysite Žmogaus Sūnų, kylantį ten, kur Jis buvo pirmiau“ – tai yra sėklą, paimamą ten, iš kur ji išėjo. Ir kai pasakė: „Jei nevalgysite mano kūno ir negersite mano kraujo“, ir mokiniams sutrikus bei sakant: „Kas gali to klausytis?“, jie sako, kad kalba ėjo apie šią bjaurystę. Todėl jie sutriko ir pasitraukė; nes dar nebuvo, sako, įsitvirtinę pilnatvėje (pleromoje). Ir Dovydo žodžiai: „Bus kaip medis, pasodintas prie vandens takų, kuris duos savo vaisių savo laiku“, pasak jų, kalba apie vyro bjaurystę. „Prie vandens išėjimo“ ir „kuris duos savo vaisių“ reiškia malonumo sėklą; ir „jo lapai nenuvys“, nes, sako, mes neleidžiame jai nukristi ant žemės, bet patys ją suvalgome.

(8) Kad nepakenkčiau labiau nei padėčiau, pateikdamas jų liudijimus, daugelį jų praleisiu, nes tektų pasakoti viską, ką jie blogai kalba. Pavyzdžiui, jie sako, kad Rahabos lange padėtas raudonas siūlas reiškė ne siūlą, bet moters prigimties organus ir raudoną mėnesinių kraują; ir posakis „gerk vandenį iš savo indų“ kalba apie tą patį. Jie sako, kad kūnas pražūva ir neprisikelia, nes jis priklauso valdovui (archontui). O jėgą, esančią mėnesinėse ir sėkloje, jie vadina siela, kurią surinkę suvalgome; ir ką tik mes valgome – mėsą, daržoves, duoną ar ką kitą – darome malonę kūriniams, surinkdami iš visko sielą ir kartu su savimi perkeldami į dangų. Todėl jie valgo visokią mėsą, sakydami: „kad pasigailėtume savo giminės“. Jie teigia, kad ta pati siela yra išbarstyta gyvūnuose, žvėryse, žuvyse, gyvatėse, žmonėse, daržovėse, medžiuose ir vaisiuose. Tie iš jų, kurie vadinami fibionitais, aukoja savo bjaurias ištvirkimo aukas, kurias čia aprašėme, trimis šimtais šešiasdešimt penkiais vardais, kuriuos jie patys sugalvojo neva esant valdovų vardais, tyčiodamiesi iš moterų ir sakydami: „Susijunk su manimi, kad nuneščiau tave pas valdovą“. Kiekvieno santykiavimo metu jie ištaria vieną barbarišką vardą iš tų, kuriuos patys sugalvojo, ir neva meldžiasi sakydami: „Aukoju tau, tokiam ir tokiam, kad nuneštum tam ir tam“. Kitame santykiavime vėl kitam siūlo aukoti, kad ir tas nuneštų kitam. Ir kol pakyla, tiksliau – nusirita per tris šimtus šešiasdešimt penkis ištvirkimo nuopuolius, kiekvieną kartą atlikdamas tokį darbą šaukiasi kokio nors vardo. Ir tada vėl pradeda leistis žemyn per tuos pačius vardus, darydamas tas pačias bjaurystes ir tyčiodamasis iš apgautųjų. Kai pasiekia tokį septynių šimtų trisdešimties nuopuolių skaičių – turiu omenyje bjaurius santykiavimus ir jų sugalvotus vardus – tada toks drįsta sakyti: „Aš esu Kristus, nes nužengiau iš aukštybių per <365> valdovų vardus“.

(9) Jie sako, kad didžiųjų valdovų vardai yra šie (minėdami daugelį): pirmame danguje valdovas Jao, antrame, sako, Saklas, ištvirkimo valdovas, trečiame – valdovas Setas, ketvirtame, sako, Davidas. Nes jie įsivaizduoja ketvirtą dangų ir trečią, ir kitą – penktą dangų, kuriame, sako, yra Eloajas, dar vadinamas Adonaju. Šeštame, sako vieni, yra Jaldabaotas, kiti – Elilajas. Jie įsivaizduoja dar kitą, septintą dangų, kuriame, sako, yra Sabaotas; kiti sako ne, bet Jaldabaotas yra septintame. Aštuntame danguje – vadinamoji Barbelo ir visų Tėvas bei Viešpats, tas pats Savatėvis (Autopator), ir kitas Kristus Savalovis (Autolocheutos), ir šis Kristus, kuris nužengė ir parodė žmonėms šį pažinimą, kurį vadina Jėzumi; sako, kad jis negimė iš Marijos, bet buvo parodytas per Mariją. Kad jis nepriėmė kūno, bet buvo tik regimybė. Apie Sabaotą vieni sako, kad jis turi asilo pavidalą, kiti – kiaulės; todėl, sako, jis įsakė žydams nevalgyti kiaulienos. Jis esąs dangaus ir žemės, ir po jo esančių dangų bei savo angelų kūrėjas. Siela, išeidama iš čia, keliauja per šiuos valdovus, bet negali praeiti, nebent būtų pilna šio pažinimo (tiksliau – pasmerkimo) ir pasisotinusi juo, kad išvengtų valdovų ir galybių rankų. Valdovas, valdantis šį pasaulį, esąs drakono pavidalo; jis praryja sielas, kurios neturi pažinimo (gnozio), ir per uodegą vėl grąžina jas į pasaulį, čia į kiaules ir kitus gyvūnus, ir vėl per juos jos iškeliamos. Jei kas, sako, įgyja šį pažinimą ir surenka save iš pasaulio per mėnesines ir aistros išskyras, tas čia daugiau nebesulaikomas, bet pereina minėtus valdovus. Sako, kad jis ateina pas Sabaotą, užlipa jam ant galvos (begėdiškai piktžodžiaudami) ir taip pereina į aukštesnę sritį, kur yra gyvųjų motina Barbera arba Barbelo, ir taip siela išgelbėjama. Nelaimėliai sako, kad Sabaotas turi plaukus kaip moteris, manydami, kad vardas Sabaotas reiškia kokį nors valdovą, nežinodami, kad ten, kur sakoma „Taip sako Viešpats Sabaotas“, pasakytas ne kieno nors vardas, bet dievystės šlovinimo vardas. Sabaotas hebrajų kalboje verčiamas kaip „Galybių Viešpats“; kur tik Senajame Testamente parašytas vardas Sabaotas, jis nurodo galybę, todėl Akila visur „Adonai Sabaoth“ verčia „kareivijų Viešpats“. O šie, visais būdais pamišę prieš savo Valdovą, ieško to, kurio nėra, ir pražudė Tą, kuris yra, o tiksliau – pražudė save pačius.

(10) Apie kitus dalykus pasakoti tiesiog bloga, matant jų beprotybę. Kai kurie iš jų, neva nesiartindami prie moterų, patys save tenkina savo rankomis, paima savo sėklą į rankas ir taip valgo, naudodamiesi apšmeižtu liudijimu: „Šios rankos patarnavo ne tik man, bet ir tiems, kurie buvo su manimi“, ir vėl: „Dirbdami savomis rankomis, kad galėtumėte duoti stokojančiam“. Manau, kad apie juos Šventoji Dvasia kalbėjo per apaštalą Judą, turiu omenyje jo parašytame visuotiniame laiške (Judas yra Jokūbo ir Viešpaties brolis); Šventoji Dvasia per Judo balsą parodė juos gendant ir gadinant kaip gyvulius, sakydama: „Ko jie nežino, tam piktžodžiauja, o ką gamtiškai išmano kaip neprotingi gyvuliai, tuo ir genda“. Kaip šunys ir kiaulės jie atlieka savo sugedimą; nes šunys ir kiaulės, taip pat ir kiti gyvūnai taip tenkinasi ir ėda išskyras iš savo kūnų. Ir iš tiesų „sapnuotojai teršia kūną, atmeta viešpatystę, piktžodžiauja šlovėms. Arkangelas Mykolas, ginčydamasis su velniu dėl Mozės kūno, nedrįso mesti piktžodžiaujamo kaltinimo, bet tarė: Tesudraudžia tave Viešpats. O šie piktžodžiauja tam, ko gamtiškai nežino“, nes jie piktžodžiauja šventų švenčiausiems dalykams, mums perduotiems su pašventinimu, paversdami juos bjauryste. Tai yra tie dalykai, kuriuos jie drįso kalbėti prieš apaštalus, kaip ir palaimintasis Paulius sako: „Kad kai kurie drįsta <piktžodžiaudami> apie mus sakyti: Darykime bloga, kad ateitų gera; jų pasmerkimas teisingas“. Kiek dar kitų liudijimų galėčiau pateikti prieš šiuos piktžodžiautojus? Šie, kurie tenkinasi savomis rankomis, ir ne tik jie, bet ir tie, kurie artinasi prie moterų, nepasitenkindami daugiaryste su moterimis, užsidega aistra vieni kitiems, vyrai su vyrais, pagal Raštą „gaudami savyje atpildą už savo paklydimą“. Šie pražuvėliai giria vieni kitus, tarsi būtų priėmę aukštesnį laipsnį. Apgaudinėdami jiems paklūstančią moterų giminę, „apkrautą nuodėmėmis ir vedamą įvairių geismų“, jie sako savo apgautosioms, kad toji yra mergelė, kuri tiek metų buvo gadinama ir kasdien genda. Jų geismas neturi ribų, ir kuo bjauresnis žmogus pas juos, tuo labiau giriamas. Mergelėmis jie vadina tas, kurios niekada nebuvo įprastoje pasaulietinėje santuokoje iki sėklos priėmimo, bet visada santykiauja ir ištvirkauja, tačiau prieš pabaigiant malonumą atitraukia savo bendrystės gadintoją ir priima minėtą bjaurystę kaip maistą, panašiai kaip Onano piktadarystė su Tamara… bet pasiėmusios šį meną nuo mergystės, kad būtų gadinamos, bet nepriimtų gadinančiojo sėklos ir išskyrų. Jie piktžodžiauja ne tik Abraomui, Mozei, Elijui ir visam pranašų chorui, bet ir Dievui, kuris juos išsirinko.

(11) Jie drįsta naudoti tūkstančius kitų suklastotų raštų. Jie mini kažkokią knygą „Marijos kilmė“, kurioje dėsto baisius ir pražūtingus dalykus. Sako, kad dėl to Zacharijas buvo nužudytas šventykloje, nes pamatė regėjimą ir iš baimės norėjo apie jį papasakoti, bet jo burna buvo užčiaupta. Mat smilkymo valandą jis pamatė žmogų, stovintį asilo pavidalu. Kai jis išėjo ir norėjo pasakyti: „Vargas jums, ką garbinate?“, tas, kurį jis matė šventykloje, užčiaupė jam burną, kad negalėtų kalbėti. Kai jo burna atsivėrė, kad kalbėtų, tada jis jiems tai atskleidė, ir jie jį nužudė. Taip, sako, mirė Zacharijas. Dėl to, sako, įstatymų davėjas liepė kunigui turėti varpelius, kad kai jis įeina atlikti apeigų, tas, kuris garbinamas, išgirdęs garsą, pasislėptų, idant nebūtų demaskuotas jo vaiduokliškas veidas. Visa ši jų kvailystė yra lengvai paneigiama ir pilna pajuokos. Jei tas, kuriam aukojama, buvo visiškai matomas, jis negalėjo pasislėpti; jei galėjo pasislėpti, vadinasi, nebebuvo matomas. Ir dar kitaip jiems reikia atsakyti: jei jis buvo matomas, vadinasi, buvo kūnas, o ne dvasia; jei buvo dvasia, tai nepriklauso regimybėms. Kaipgi tas, kuris neregimas, galėjo iš anksto pasirūpinti savo pasislėpimu dėl varpelių garso? Turėdamas prigimtinį nematomumą, jis nebūtų buvęs matomas, jei nebūtų norėjęs. O jei ir pasirodė, tai ne iš būtinybės prigimtis vertė jį pasirodyti, bet iš malonės, ne iš baimės ir ne netikėtai, be garso padarydamas savo regėjimą akivaizdų. Taip visais atžvilgiais žlunga jų melagingas ir suklastotas žodis. Yra ir daug kitų kliedesių, kuriuos jie kalba. Nors Zacharijas nebuvo nužudytas iš karto, bet išgyveno po Jono gimimo ir pranašavo apie Joną, apie Viešpaties atėjimą ir kūnišką gimimą iš šventosios mergelės Marijos per Šventąją Dvasią, sakydamas: „Ir tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido jam kelio taisyti“, „kreipti tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų išmintį“ ir t.t. Kiek dar galima kalbėti apie jų melagystes ir susitepimą?

(12) Pas juos vadinamieji levitai nesantykiauja su moterimis, bet santykiauja vieni su kitais. Ir šie pas juos laikomi iškiliausiais ir giriamais. Jie juokiasi iš tų, kurie laikosi doros gyvensenos, skaistybės ir mergystės, tarsi jie veltui vargtų. Jie pateikia suklastotą evangeliją šventojo mokinio Pilypo vardu, kurioje sakoma: „Viešpats man apreiškė, ką siela turi sakyti kildama į dangų ir kaip atsakyti kiekvienai iš aukštesniųjų jėgų: Aš pažinau save, sako, ir surinkau save iš visur, ir nepasėjau vaikų valdovui (archontui), bet išroviau jo šaknis ir surinkau išsklaidytus narius, ir žinau tave, kas esi. Aš, sako, esu iš aukštybių“. Ir taip, sako, ji paleidžiama. O jei, sako, randama pagimdžiusi sūnų, ji sulaikoma apačioje, kol galės pasiimti savo vaikus ir susigrąžinti į save. Jų kliedesiai ir mitai tokie, kad jie drįsta piktžodžiauti net apie šventąjį Eliją, sakydami, kad kai jis buvo paimtas, vėl buvo numestas į pasaulį. Atėjo, sako, viena demonė, sugriebė jį ir tarė: „Kur eini? Aš turiu vaikų nuo tavęs, ir tu negali pakilti ir palikti čia savo vaikų“. Jis, sako, atsako: „Iš kur turi vaikų nuo manęs, kai aš gyvenau skaisčiai?“ Ji sako: „Taip, kai sapnuose dažnai išsiliedavai kūno išskyrose, aš buvau ta, kuri priėmė iš tavęs sėklas ir pagimdė tau sūnus“. Didelė kvailystė taip kalbančiųjų: kaipgi demonas, būdamas nematoma ir bekūnė dvasia, gali priimti iš kūnų? Jei priima iš kūnų ir pastoja, tai nebėra dvasia, bet kūnas. O būdamas kūnas, kaip jis yra nematomas ir dvasia? Didelis jų tauškalų absurdas. Jie nori liudijimą prieš juos iš Judo laiško pritaikyti sau, sakydami: „Sapnuotojai teršia kūną, atmeta viešpatystę, piktžodžiauja šlovėms“. Bet palaimintasis Judas, Viešpaties brolis, nekalbėjo apie sapnuojančius kūnuose; jis tuoj pat priduria ir parodo, kad kalba apie sapnuotojus, kurie kalba savo žodžius tarsi per sapnus, o ne blaiviu protu. Juk ir apie mokytojus Jeruzalėje Izaijas sako: „Visi šunys nebylūs, negalintys loti, sapnuojantys lovoje“ ir t.t., ir čia Judo laiške rodo sakydamas: „[sapnuojantys lovoje], kalbantys tai, ko nežino“. Jis parodo, kad kalba ne apie miego sapnus, bet apie jų mitinę tragediją ir kliedesius, pasakojamus tarsi per miegus, o ne iš sveiko proto.

(13) Iš tiesų pavargstu viską pasakoti. Tik Dievas gali uždaryti šios smarvės bedugnę. Pereisiu iš šios vietos, pasimeldęs visavalddžiui Dievui, kad niekas neįklimptų į šį purvą ir neperimtų dvokiančios nešvaros idėjų. Pirmiausia apaštalas Paulius nukerta visą jų blogio šaknį, liepdamas dėl jaunesnių našlių: „Jaunesnių našlių“, sako, „nepriimk; nes kai jos pasiduoda geismams prieš Kristų, nori tekėti, ir turi pasmerkimą, nes atmetė pirmąjį tikėjimą“; „tegu teka, gimdo vaikus, valdo namus“. Jei apaštalas liepia gimdyti vaikus [valdyti namus], o šie atsisako vaikų gimdymo, tai yra gyvatės ir blogo mokymo darbas. Pralaimėdami ištvirkimo malonumui, jie sugalvoja sau nešvarumo dingstis, kad atrodytų pateisinantys savo ištvirkimą. Iš tiesų nederėjo apie tai nei kalbėti, nei rašyti veikaluose, bet palaidoti kaip kokį dvokiantį lavoną, skleidžiantį užkrečiamą smarvę, kad per klausą nepakenktų žmonėms. Jei tokia erezija būtų praėjusi ir jos nebebūtų gyvenime, būtų buvę geriau ją palaidoti ir visiškai apie ją nekalbėti. Bet kadangi ji yra ir veikia, ir buvau jūsų kilnybės paragintas papasakoti apie viską, buvau priverstas papasakoti jos dalis, kad nenutylėčiau tiesos, bet papasakočiau atgrasymui tų, kurie klausosi, ir demaskavimui tų, kurie tai daro. Iš kur gi mes negalėtume parodyti pas juos vykstančių žmogžudysčių, siaubingų darbų ir velnio apeigų, duotų pamišėliams paties velnio įkvėpimu?

(14) Jie iš karto paneigiami dėl to, ką fantazuoja ir kuo teisinasi dėl medžio, minimo pirmoje psalmėje: „Kuris duos savo vaisių savo laiku, ir jo lapai nenuvys“. Aukščiau parašyta: „Viešpaties įstatyme jo valia, ir jo įstatymą jis mąstys dieną ir naktį“. O šie atmeta Įstatymą ir pranašus. Jei jie atmeta Viešpaties įstatymą, kartu su įstatymu šmeižia ir Tą, kuris kalbėjo įstatyme; jie klysta savo manymu ir yra atkirtę nuo tiesos, nepripažįsta teismo ir neišpažįsta prisikėlimo. Ką jie daro kūne, prisipildę malonumų, tuo jie mėgaujasi, šėldami velnio malonumuose ir geismuose, todėl jie visur ir visais būdais paneigiami tiesos žodžio. Jonas sako: „Jei kas ateina“, sako, „pas jus ir neatsineša šio mokslo“. Kokio? „Jei kas neišpažįsta Jėzaus Kristaus, atėjusio kūne, tas yra antichristas“, „ir dabar atsirado daug antichristų“, nes tie, kurie neišpažįsta Kristaus atėjusio kūne, yra antichristai. Taip pat ir pats Gelbėtojas sako: „Tie, kurie palaikyti vertais dangaus karalystės, nei veda, nei teka, bet yra kaip angelai“. Ne tik tai, bet ir norėdamas parodyti aiškią skaistybę ir šventumą per atsiskyrimą, sako Marijai: „Neliesk manęs, nes aš dar nepakilau pas Tėvą“, kad parodytų skaistybę, nedalyvaujančią kūniškume ir nesumaišytą. Ir kitoje vietoje Šventoji Dvasia pranašauja ir dėl buvusiųjų, ir dėl būsimųjų: „Palaiminta nevaisingoji, nesutepta, kuri nepažino patalo nusižengime, ir eunuchas, kuris savo rankomis nepadarė nedorybės“, kad užkirstų kelią bjauriems darbams rankomis pagal jų mitą.

(15) Kiek dar galima kalbėti, kai apaštalas sako: viena vertus, „Nesusituokęs ir mergelė rūpinasi Viešpaties reikalais, kaip patikti Viešpačiui“ (tai sako norėdamas parodyti tikrą skaistybę, būdamas neatsitiktinai įkvėptas Šventosios Dvasios), kita vertus, apie esančius garbingoje santuokoje sako: „Santuoka tebūna gerbiama ir patalas nesuterštas, o ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“. Jis šaukia ir prieš juos, rašydamas romiečiams, atskleisdamas gėdingus darbus tų, kurie daro piktadarystes, sakydamas: „Jų moterys prigimtinį santykiavimą pakeitė priešingu prigimčiai“ ir apie vyrus: „Vyrai su vyrais darydami gėdą“. Taip pat laiške Timotiejui apie juos sako: „Paskutiniais laikais užeis sunkūs metai; žmonės bus savimylos“, ir vėl: „Draudžiantys tuoktis, turintys sudegintą sąžinę“, nes jie draudžia tuoktis su santūrumu ir gimdyti vaikus, bet patys dega sąžinėje, ištvirkaudami ir gendami, bet drausdami gimdyti vaikus. Juk ir ta jų vadinama auka, kuri yra purvina, jau nuo senų laikų per pranašą parodoma kaip gyvatės kūnas, o ne Viešpaties (jokiu būdu), sakant: „Tu sutrupinai drakono galvą ir davei jį maistui etiopų tautoms“. Iš tiesų gyvatės maistas yra ši jų bjauri religija, ir pajuodę nuo nuodėmės „etiopai“ yra tie, kurie atlieka šią apeigą – dabar demono Dzeuso, o seniau burtininko, kurį kai kurie tuščiai laikė dievu. Visos erezijos, surinkusios sau paklydimą iš graikų mitų, jį pakeitė, perdirbdamos į kitą, blogesnę prasmę. Poetai pasakoja, kad Dzeusas prarijo savo dukterį Metidę. Kūdikio niekas neprarytų, kaip ir šventasis Klemensas, juokdamasis iš graikų dievų bjaurystės, sakė, kad prarijęs Metidę jis negalėjo praryti kūdikio, bet turėjo omenyje savo paties sėklą.

(16) Ką dar pasakysiu? Kaip nusikratysiu šį purviną vargą, norėdamas sakyti ir nenorėdamas, verčiamas, kad neatrodyčiau ką nors slepiąs, ir bijodamas, kad atskleisdamas jų baisybes nesutepčiau, nesužeisčiau ar nepaskančiau smalsauti apie tai tų, kurie pasiduoda malonumams ir geismams. Vis dėlto tebūnu aš nekaltas, ir visa šventosios katalikų Bažnyčios viltis, ir visi skaitantys šį raštą, dėl tokio velnio sėjimo ir piktų kėslų. Jei imsiuosi pasakoti kitus dalykus, kurie pas juos kalbami ir daromi – kokie jie ir kiek jų, ir dar didesni bei mažesni už šiuos – ir norėsiu kaip gydantį vaistą ir priešnuodį prieš kiekvieną žodį pateikti paneigimą, labai išplėsiu veikalo apimtis. Su šia erezija, mylimieji, aš ir pats susidūriau, ir iš pačių ją praktikuojančiųjų lūpų asmeniškai apie tai sužinojau. Taip apgautos moterys ne tik siūlė man šias kalbas ir atskleidė tokius dalykus, bet ir kaip ta pražūtinga ir pikta egiptietė, vyriausiojo virėjo žmona, ir jos begėdišku įžūlumu bandė nutempti mane, kai buvau jaunas. Bet Tas, kuris tada stovėjo šalia šventojo Juozapo, stovėjo ir šalia manęs. Ir šaukdamasis To, kuris aną ten išgelbėjo, aš, nevertas ir nepajėgus, buvau pasigailėtas ir pabėgau iš jų pražūtingų rankų, ir giedodamas giesmę visų švenčiausiam Dievui, galėjau ir aš sakyti: „Giedokime Viešpačiui, nes jis šlovingai pasirodė; žirgą ir raitelį įmetė į jūrą“. Ne ta pačia jo teisingumo jėga, bet maldaudamas Dievo buvau pasigailėtas ir išgelbėtas. Būdamas tų pražūtingų moterų niekinamas, aš juokiausi, kai jos rodė viena kitai (neva tyčiodamosi), kad mes nepajėgėme išgelbėti jaunuolio, bet palikome jį žūti valdovo rankose. Mat kuri iš jų yra gražesnė, ta siūlo save kaip masalą, kad per ją apgautieji būtų vadinami išgelbėtais, užuot buvę pražudyti. Ir negražioji tampa pajuoka gražesnėms, sakant: „Aš, – sako, – esu išrinktasis indas, galintis išgelbėti apgautuosius, o tu nepajėgei“. Taigi tos, kurios dėstė šį viliojantį mitą, savo išvaizda buvo labai gražios, bet savo nedorybės protu turėjo visą velnio bjaurumą. Bet gailestingasis Dievas išgelbėjo mus nuo jų nedorybės, kad perskaitę jų knygas ir supratę tiesą bei nepasidavę, pabėgę ir nesusigundę, mes tuojau pat suskubome pranešti toje vietoje esantiems vyskupams ir atskleisti bažnyčioje pasislėpusius vardus; ir jie, apie aštuoniasdešimt žmonių, buvo išvaryti iš miesto, ir miestas buvo apvalytas nuo jų raugių ir erškėčių.

(17) Kas nors, prisiminęs mano ankstesnį pažadą, galbūt pagirs, kad iš anksto pranešiau, jog su kai kuriais iš jų susidūriau, kai kuriuos pažinau iš raštų, o kai kuriuos iš pasakojimų ir patikimų vyrų, galinčių mums nurodyti tiesą, liudijimų. Taip ir čia, mylėdami tiesą, neperžengėme ribų, bet parodėme, kad tai yra viena iš tų erezijų, su kuriomis susidūrėme. Apie ją galėjome aiškiai kalbėti iš to (neduok Dieve), ne ką darėme, bet ką tiksliai sužinojome iš tų, kurie bandė mus į tai įtikinti, bet neįveikė, o prarado savo viltį mus pražudyti ir nepasiekė tikslo prieš mūsų vargšę sielą, kurį rengė jie ir juose esantis velnias. Taip kad sutartinai galime sakyti su švenčiausiuoju Dovydu: „Jų smūgiai tapo kaip vaikų strėlės“ ir t.t., ir kad „jų vargas grįš ant jų galvos, ir jų neteisybė nusileis ant jų viršugalvio“. Taigi, kaip mes, susidūrę, pabėgę, perskaitę, supratę, pasmerkę ir išsigelbėję, perėjome, taip ir tave, skaitytojau, raginame perskaičius ir pasmerkus pereiti, kad nepakliūtum į šių roplių nedorybės nuodus. Bet jei kada sutiktum ką nors iš tos gyvatiškos mokyklos, tuoj pat pasiėmęs medį, paruoštą mums per Viešpatį, ant kurio buvo prikaltas mūsų Viešpats Kristus, ir tuoj pat smogęs į gyvatės galvą, pasakyk: „Kristus buvo nukryžiuotas už mus, palikdamas mums pavyzdį“ išsigelbėjimui; kad Jis nebūtų buvęs nukryžiuotas, jei nebūtų turėjęs kūno. O turėdamas kūną ir būdamas nukryžiuotas, Jis nukryžiavo mūsų nuodėmes. Tikėjimu laikausi tiesos ir nepasiduodu gyvatės apgavystės paklydimui ir jo mokymo šnibždėjimui.

(18) Taigi praleidęs šią, mylimieji, toliau eisiu per kitus grubius kelius, ne tam, kad jais eičiau, bet kad iš tolo parodyčiau norintiems atpažinti grubiausius dalykus, bėgti siauru ir suspaustu keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą, ir palikti platų, erdvų, dygliuotą ir kliūčių pilną kelią, purviną ir pilną ištvirkimo bei begėdystės. To ištvirkimo ir begėdystės panašumą galima pamatyti baisiausiame roplyje, kurį senieji pavadino begalinio skausmo (apeirodinos) echidna. Tokios echidnos prigimtis panaši į jų nedorybę. Mat atlikdami bjaurystę per vyrišką ar moterišką prigimtį, jie draudžia sėklų įterpimą, naikindami Dievo kūriniams duotą vaikų gimdymą, kaip ir apaštalas sako: „Gaudami savyje atpildą, kurio reikėjo už jų paklydimą“ ir t.t. Pasakojama, kad begalinio skausmo echidna, suviliota geismo aistros – patelė patino ir patinas patelės – susipina kartu; patelei plačiai atvėrus burną, patinas įkiša galvą, o ji, apimta aistros, nukanda jam galvą; taip prarijusi nuo burnos nulašėjusius nuodus, ji savyje pastoja tokią dvilytę porą. Toji pora, subrendusi pilve ir neturėdama pro kur gimti, pragraužia motinos šoną ir taip gimsta, pražudydama ir savo tėvą, ir motiną. Todėl ją ir pavadino „apeirodinos“ (neturinčia gimdymo skausmų / begalinio skausmo), nes ji nepatiria gimdymo. Ji yra baisi ir baisesnė už visus roplius, savyje sukurianti sunaikinimą ir per burną priimanti bjaurystę. Į ją panaši ši pamišusi erezija; sutrupinę jos galvą, kūną ir tai, kas iš jos gimė, gyvybės medžiu, eikime nagrinėti kitų, šaukdamiesi Dievo pagalbos, kuriam garbė ir galybė per amžių amžius, amen.

Prieš karpokratininkus, septintoji erezija, o pagal seką – dvidešimt septintoji

(1) Karpokratas buvo kitas asmuo, įkūręs sau neteisėtą mokyklą savo melagingai vadinamos nuomonės; jis pasižymėjo blogesniu už visus būdu. Iš visų šių – Simono ir Menandro, Saturnilo ir Bazilido, ir Mikalojaus, ir paties Karpokrato, taip pat ir Valentino dingstimi – išaugo melagingai vadinamo pažinimo (gnozio) erezija, kuri savo pasekėjus pavadino gnostikais; apie juos jau kalbėjau, nes jie yra pasmerktino būdo.

(2) Šis vėlgi kalba apie vieną Pradžią ir visų Tėvą aukštybėse, norėdamas įvesti nežinomą ir neįvardijamą, kaip ir kiti; o pasaulis ir tai, kas pasaulyje, sukurta angelų, kurie yra daug žemesni už nežinomą Tėvą. Jis sako, kad šie angelai, atsiskyrę nuo aukštesnės Jėgos, taip sukūrė pasaulį. Mūsų Viešpatį Jėzų jis laiko gimusiu iš Juozapo, kaip ir visi žmonės gimsta iš vyro ir moters sėklos. Jis esąs panašus į visus, tik išsiskiriantis gyvenimu, santūrumu, dorybe ir teisingu gyvenimu. Kadangi, sako jis, jis turėjo stiprią sielą, skirtingą nei kiti žmonės, ir prisiminė tai, ką matė aukštybėse, kai buvo nežinomo Tėvo aplinkoje, tas pats Tėvas, sako, atsiuntė į jo sielą jėgas, kad prisiminusi tai, ką matė, ir sustiprinta, ji pabėgtų nuo pasaulį sukūrusių angelų, pereidama per visus pasaulio dalykus ir žmonių atliekamus veiksmus, net ir slapčia daromus bjaurius bei neteisėtus darbus; ir kad išsilaisvinusi per visus veiksmus, ta pati Jėzaus siela, sako, pakiltų pas tą patį nežinomą Tėvą, kuris atsiuntė jai jėgas iš aukštybių, kad perėjusi per visus veiksmus ir išsilaisvinusi, ji nueitų pas Jį aukštyn.

Ne tik ji, bet ir į ją panašios sielos, kurios priėmė tokius pat dalykus kaip ji, tuo pačiu būdu išsilaisvinusios, pakiltų aukštyn pas nežinomą Tėvą, atlikusios visus veiksmus ir panašiai nuo visko atsiskyrusios bei galiausiai išsilaisvinusios. Jėzaus siela, užaugusi žydų papročiuose, juos paniekino ir dėl to gavo jėgas, per kurias, galėdama įveikti kančias, skirtas žmonėms nubausti, įstengė peržengti pasaulio kūrėjus. Ne tik pati Jėzaus siela tai galėjo, bet ir ta siela, kuri gali pereiti per veiksmus, peržengs tuos pačius pasaulį sukūrusius angelus; ir ji, jei gaus jėgas ir darys panašius dalykus, *kaip ir Jėzaus siela, kaip minėjau. Todėl įpuolę į didelę puikybę, šie apgaviko apgautieji laiko save pranašesniais už patį Jėzų. Kiti iš jų sako esą pranašesni ne už Jėzų, bet už Petrą, Andriejų, Paulių ir kitus apaštalus dėl savo pažinimo (gnozio) gausos ir didesnio įvairių veiksmų atlikimo. Kiti iš jų teigia niekuo nesiskiriantys nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Nes sielos yra iš tos pačios aplinkos ir panašiai kaip Jėzus paniekino viską. Ir visos, sako, sielos buvo apdovanotos ta pačia jėga, kuria apdovanota ir Jėzaus siela; todėl ir jos, sako, pereina per visus veiksmus, kaip ir Jėzaus siela perėjo. O jei kas nors dar galėtų paniekinti labiau už Jėzų, būtų už Jį pranašesnis.

(3) Šios neteisėtos mokyklos nariai imasi visokių baisių ir pražūtingų darbų. Pas juos sugalvoti burtai, jie išrado įvairius užkeikimus kiekvienai gudrybei, meilės kerams ir vilionėms. Be to, jie pritraukia sau demonus pagalbininkus, kad per daugybę burtų įgytų didelę galią viskam, , sako, valdytų viską, ko tik kiekvienas norėtų ir kokio veiksmo drįstų imtis; neva apgaudinėdami save savo apakusio proto patvirtinimui, kad sielos, ėmusios tokių dalykų, įgijusios galią per tokius veiksmus ir paniekinusios pasaulį sukūrusius angelus bei esančius pasaulyje, peržengia tų pačių mitų kūrėjų (nes negalėčiau sakyti pasaulio kūrėjų) valdžią, idant pasiektų laisvę aukštybėse ir įgytų skrydį aukštyn. Jie yra paruošti Šėtono ir pastatyti gėdai bei papiktinimui Dievo bažnyčiai. Jie prisiėmė krikščionių vardą, Šėtonui tai paruošus tam, kad tautos piktintųsi jais ir nusigręžtų nuo šventos Dievo bažnyčios naudos bei tikrojo skelbimo dėl anų neteisėtų darbų ir nepataisomų piktadarybių; kad tautos, matydamos jų nuolatinius neteisėtus darbus ir manydamos, jog ir šventos Dievo bažnyčios nariai yra tokie patys, nusigręžtų, kaip sakiau, nuo tikrojo Dievo mokymo arba, matydamos kai kuriuos, piktžodžiautų visiems vienodai. Dėl to dauguma pagonių, kur tik pamato tokius, nesiartina prie mūsų bendravimui, davimui ir ėmimui, nuomonei ar Dievo žodžio klausymui, bet ir ausis užsikemša, išsigandę dėl neteisėtųjų nedorybių.

(4) Šie gyvena ištvirkime ir daro viską kūnų malonumui, visiškai nesiartindami prie mūsų, nebent tik tam, kad suviliotų netvirtas sielas savo blogu mokymu. Jie niekuo nėra panašūs į mus, tik didžiuojasi vadinami vardu, kad per vardą paslėptų savo pačių blogį. „Jų pasmerkimas“, kaip parašyta, „yra teisingas“, kaip sakė šventasis apaštalas Paulius; už jų blogus darbus jiems bus atlyginta. Drąsiai atidavę savo protą aistrai, jie pasidavė tūkstančių malonumų aistroms. Jie sako, kad visa, kas žmonių laikoma blogiu, nėra blogis, bet iš prigimties gera (nes niekas nėra bloga iš prigimties), o žmonėms atrodo, kad tai bloga. Ir jei kas nors visus šiuos dalykus padaro šiame viename gyvenime (paruzijoje), jo siela nebesipersikūnija, kad vėl būtų įmesta, bet vienu kartu atlikusi visus veiksmus bus išlaisvinta, tapusi laisva ir nebeskolinga jokiam veiksmui pasaulyje. Kokį veiksmą, aš vėl bijau sakyti, kad neatskleisčiau uždengtos purvo duobės ir kai kuriems nesukelčiau užkrečiamos smarvės pojūčio. Tačiau kadangi esu verčiamas tiesos atskleisti tai, kas vyksta pas apgautuosius, priversiu save kalbėti padoriau ir neišeiti už tiesos ribų. Ką gi, jie daro visokius neišpasakytus ir neteisėtus veiksmus, kurių nedera minėti lūpomis, ir visokius vyrų santykiavimus bei ištvirkėliškus santykius su moterimis kiekvienu kūno nariu; atlikdami burtus, kerus ir stabmeldystę, jie sako, kad tai yra skolų kūne grąžinimo darbas, kad nebebūtų kaltinami ar reikalaujami atlikti kokį nors veiksmo darbą, ir dėl to siela nebūtų grąžinta po išėjimo iš čia ir vėl neitų į persikūnijimą bei perpylimą.

(5) Jų raštai yra tokie, kad protingas žmogus, perskaitęs, stebisi, šiurpsta ir netiki, ar tai gali būti daroma žmonių – ne tik gyvenančių mūsų mieste, bet ir tų, kurie su žvėrimis ir panašūs į žvėris bei gyvulius, ir beveik galima sakyti, drįstančių daryti šunų ir kiaulių darbus. Jie sako, kad būtinai reikia visu tuo pasinaudoti, kad išėjusios ir pritrūkusios kokio nors darbo, sielos dėl to nebūtų grąžintos vėl į kūnus, kad atliktų tai, ko nepadarė. Ir tai, sako jie, yra tai, ką Jėzus pasakė Evangelijoje per palyginimą: „Susitaikyk su savo priešininku, kol esi kelyje su juo, ir pasistenk išsilaisvinti nuo jo, kad priešininkas neperduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – tarnui, ir tarnas neįmestų tavęs į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau, neišeisi iš ten, kol neatiduosi paskutinio skatiko“. Jie kuria mitą šio palyginimo aiškinimui ir sako, kad priešininkas yra vienas iš pasaulį sukūrusių angelų, ir jis tam paskirtas, kad nuvestų sielas pas teisėją, tas, kurios išeina iš kūnų, o ten jos patikrinamos; neatlikusios viso darbo, jos perduodamos iš valdovo tarnui. Tarnas esąs angelas, patarnaujantis teisėjui pasaulio kūrėjui, kad vėl atneštų sielas ir įpiltų į skirtingus kūnus. O tas priešininkas, apie kurį, kaip sakėme, Viešpats kalbėjo Evangelijoje, pasak jų, yra vienas iš pasaulio kūrėjų angelų, vardu Velnias. Sako, kad kalėjimas yra kūnas, o paskutinį skatiką jie laiko persikūnijimu: * kiekviename kūnų buvime atlikti paskutinį veiksmą ir nebelikti skolingam jokio neteisėto veiksmo. Nes reikia, sako jie, kaip minėjome, perėjus viską ir atlikus kiekvieną veiksmą bei išsilaisvinus, pakilti pas aukštesnįjį Nežinomąjį, peržengus pasaulio kūrėjus ir pasaulio Kūrėją. Jie vėl sako, kad reikia, net jei per vieną persikūnijimo buvimą atlikus viską, tada išsilaisvinus eiti aukštyn; o jei ne per vieną buvimą atliks, tai per kiekvieną persikūnijimo buvimą po truputį atlikus kiekvieno neteisėto darbo veiksmą, galiausiai išsilaisvinti. Jie vėl sako, kad vertiems mes teikiamės tai pasakoti, kad jie darytų tai, kas atrodo bloga, bet iš prigimties nėra bloga, kad išmokę išsilaisvintų. Šie Karpokrato pasekėjai deda antspaudą įkaitinta geležimi arba skustuvu, arba adata ant dešinės ausies spenelio savo apgautiesiems.

(6) Mus jau pasiekė žinia apie kažkokią Marceliną, jų apgautą, kuri daugeliui pakenkė Romos vyskupo Aniceto laikais, po Pijaus ir ankstesniųjų sekos. Romoje pirmieji buvo Petras ir Paulius, patys apaštalai ir vyskupai, tada Linas, tada Kletas, tada Klemensas, Petro ir Pauliaus amžininkas, kurį Paulius mini laiške romiečiams. Tegul niekas nesistebi, kad prieš jį kiti perėmė vyskupystę iš apaštalų, nors jis buvo Petro ir Pauliaus amžininkas; nes ir jis tampa apaštalų amžininku. Ar jis dar jiems gyviems esant gavo vyskupystės įšventinimą iš Petro ir atsisakęs nusišalino – nes viename savo laiške jis sako: „Pasitraukiu, išeinu, tegu Dievo tauta būna rami“, patardamas tai kitiems (radome tai įrašyta kai kuriuose prisiminimuose) – ar jis buvo paskirtas Kleto, vyskupo, po apaštalų mirties, mes tiksliai nežinome. Tačiau galėjo būti ir taip, kad dar gyviems esant apaštalams, turiu omenyje Petrą ir Paulių, buvo paskirti kiti vyskupai, nes apaštalai dažnai keliaudavo į kitus kraštus skelbti Kristaus, o Romos miestas negalėjo būti be vyskupo. Paulius pasiekė net Ispaniją, o Petras dažnai lankė Pontą ir Bitiniją. Galėjo būti, kad Klemensui buvus paskirtam ir atsisakius (jei taip įvyko; nes aš svarstau, o ne tvirtinu), vėliau, mirus Linui ir Kletui, kurie vyskupavo po dvylika metų kiekvienas po šventojo Petro ir Pauliaus mirties, įvykusios dvyliktaisiais Nerono metais, jis vėl buvo priverstas perimti vyskupystę. Vis dėlto Romos vyskupų seka yra tokia: Petras ir Paulius, Linas ir Kletas, Klemensas, Evaristas, Aleksandras, Ksistas, Telesforas, Higinas, Pijus, Anicetas, minėtas aukščiau sąraše. Ir tegul niekas nesistebi, kad mes taip tiksliai viską išvardijome; nes per tai visada parodomas aiškumas. Taigi Aniceto laikais, kaip sakėme, minėtoji Marcelina atvykusi į Romą ir išvėmusi Karpokrato mokymo žalą, sugadino ir pražudė daugelį ten buvusių. Iš ten kilo vadinamųjų gnostikų pradžia. Jie turi tapytų paveikslų dažais, taip pat kai kurie iš aukso, sidabro ir kitos medžiagos, kuriuos vadina Jėzaus atvaizdais ir sako, kad jie padaryti Poncijaus Piloto, tai yra paties Jėzaus atvaizdai, kai Jis gyveno tarp žmonių. Jie slapta laiko tokius atvaizdus, taip pat ir kai kurių filosofų – Pitagoro, Platono, Aristotelio ir kitų, kartu su kuriais jie stato ir kitus Jėzaus atvaizdus, ir pastatę garbina bei atlieka pagonių paslaptis. Pastatę šiuos atvaizdus, jie atlieka pagonių papročius. Kas gi yra pagonių papročiai, jei ne aukos ir kita? Jie sako, kad išgelbėjimas yra tik sielos, o ne kūnų.

(7) Reikia juos paneigti visa jėga; teneniekina niekas žodžio, ypač prieš apgavikus. Kas nors galėtų pasakyti: argi tai nėra akivaizdu ir pilna kvailystės? Tačiau kartais ir kvailystės įtikina neprotingus ir nukreipia protingus, jei nėra proto, išlavinto tiesoje. Kadangi šis taip pat įklimpo į Simono magiją ir kitus dalykus, tais pačiais argumentais paneigsime ir jį. Jei nežinoma ir neįvardijama Jėga tapo kitų angelų priežastimi, tai arba joje, tai yra visų Tėve, yra nežinojimas, jei Jis nežinojo, ką ketina daryti Jo sukurti angelai, nežinodamas, kad jie atsimys ir darys tai, ko Jis nenorėjo – arba Jis sukūrė juos žinodamas, kad jie darys tai, ko Jis nenori, bet kas įvyko per juos, ir tada Jis per žinojimą ir sutikimą pats bus padaręs tai, ką anie išdrįso. Jei, kaip sakiau, Jis žinojo, ką jie darys, bet nenorėjo, kad jie darytų, kokiu pagrindu Jis kūrė tuos, kurie darys tai, ko Jis nenorėjo? Jei Jis sukūrė angelus, kad jie darytų tai, kas per juos įvyko, vadinasi, Jis norėjo, kad tai įvyktų; todėl ir paruošė angelus, kad jie tai darytų. Ir jei paruošė daryti, o draudžia tai, kas per juos padaryta, tai būtų šmeižtas. Jei Jis leido jiems daryti, bet nori tai, kas per juos padaryta (tai yra žmones ir sielas), vėl pasiimti pas save prieš jų valią, tai būtų godumas ir niekas kitas, grobiant žmonių, sukurtų angelų, prieš jų valią; bet tai būtų ir bejėgiškumas, nes pats negalėdamas sau padaryti, grobia tai, kas padaryta Jo paties sukurtųjų. Ir tai liks mitas bei kvailystė: kad apatiniai gali peržengti vidurinius, o viduriniai yra baudžiami kaip apatinių priežastis, ir apatiniai išgelbėjami ir išlaisvinami pas aukščiausiąjį virš vidurinių, turiu omenyje sielas tų, kurie yra šioje kūrinijoje. Aukščiausiasis būtų laikomas silpnu, negalėjusiu padaryti, o Jo sukurti , galintys padaryti tai, ko Jis nenorėjo, arba norėjo ir negalėjo. Negali būti Jam bloga tai, ko Jis trokšta, nei sukurta blogųjų. Jei tai būtų bloga, reikėtų tai sunaikinti. Jei apskritai kokia nors kūrinio dalis išgelbėjama, kūrinys nebėra blogas, net jei randama tik jo dalis išgelbėta, nei kūrėjai nėra blogi, kurie sukūrė tai, kas išgelbėjama. Jei siela apskritai yra iš angelų ir sukurta gauna jėgą iš aukštybių, vadinasi, angelai gaus daugiau išgelbėjimo, nes siela iš jų išgelbėjama, būdama iš blogųjų. Jai esant išgelbėtai, nebėra bloga nei pati siela, sukurta angelų, nei angelai, iš kurių ši siela kyla.

(8) Kiekvienam, turinčiam sveiką protą, turėtų būti aišku, kad visa ši apgavikiška dirbtuvė yra kvailystė. Jie bus sugėdinti vėlgi ir kitais savo žodžiais. Jei Jėzus ne iš mergelės Marijos, bet iš Juozapo ir tos pačios Marijos sėklos, o jis yra išgelbėjamas, vadinasi, ir tie, kurie jį pagimdė, bus išgelbėti. Ir jei Marija ir Juozapas yra iš Kūrėjo (Demiurgo), vadinasi, jie pavadino Kūrėją kūrėju, ir nebus trūkume tas, kuris sukūrė Juozapą ir Mariją, iš kurių Jėzus kyla iš aukštesnio nežinomo Tėvo. O jei ir pats Jėzus yra iš angelų, o Kūrėjas yra vienas iš angelų, tai visi jie pateks į tą patį absurdą, į kurį pateko ir angelai, ir jų drama bus nepagrįsta, pilna nuodų ir pripildyta visokiausio nuodingo mokymo. Šią ereziją vėlgi nustūmę atgal, tarsi drakono galvą tikėjimo ir tiesos medžiu sutrupinę ant žemės, priartėję prie kitų žvėriškų pavidalų, priverskime juos pačius ateiti į savo pražūtį dėl savo pažadų.

Prieš kerintininkus arba merintininkus, aštuntoji, o pagal seką – dvidešimt aštuntoji

(1) Kerintas, iš kurio kildinami kerintininkai, vėlgi atneša pasauliui nuodus iš šios žvėriškos sėklos; beveik niekuo nesiskiria nuo minėtojo Karpokrato, bet lieja pasauliui tuos pačius piktus vaistus. Lygiai taip pat kaip ir minėtasis, šmeiždamas Kristų, jis aiškina, kad Kristus gimė iš Marijos ir Juozapo sėklos ir kad pasaulis panašiai sukurtas angelų. Jis niekuo nesiskyrė nuo pirmojo savo mokymo įvedimu, išskyrus tik tai, kad iš dalies laikėsi judaizmo. Jis teigia, kad Įstatymas ir pranašai duoti angelų, o tas, kuris davė Įstatymą, yra vienas iš pasaulį sukūrusių angelų. Šis Kerintas gyveno Azijoje ir ten pradėjo savo skelbimą. Jau sakėme apie jį, kad ir jis skelbė, jog pasaulis sukurtas ne pirmosios ir aukščiausios Jėgos, bet iš aukštybių, iš aukščiausiojo Dievo, po to, kai Jėzus, gimęs iš Juozapo ir Marijos sėklos, subrendo, Kristus, tai yra Šventoji Dvasia, nužengė ant jo balandžio pavidalu Jordane ir apreiškė jam bei per jį tiems, kurie buvo su juo, nežinomą Tėvą. Ir todėl, kad į jį atėjo jėga iš aukštybių, jis darė stebuklus; o jam kenčiant, tai, kas atėjo iš aukštybių, pakilo aukštyn nuo Jėzaus; Jėzus kentėjo ir vėl prisikėlė, o Kristus, atėjęs į jį iš aukštybių, pakilo be kančios – tai yra tas, kuris nužengė balandžio pavidalu, ir Jėzus nėra Kristus.

(2) Atkrito ir šis, kaip matote visi tiesos mylėtojai. Jis sako, kad tas, kuris davė Įstatymą, nėra geras, nors atrodo paklūstantis Įstatymui, aišku, kaip geram. Kaip gi piktasis davė gerą Įstatymą? Jei gera yra nesvetimauti ir gera nežudyti, kiek gi labiau tas, kuris įsakė, turėtų būti geresnis, jei jau tas, kuris to nedaro, pripažįstamas geru; kaip gi bus apkaltintas darantis bloga tas, kuris pataria gėrį ir duoda gerą įstatymą? Bet pamišęs tas vyras, imdamasis tokių dalykų. Tai, mylimieji, vienas iš tų, kurie sukėlė sumaištį apaštalų laikais, kai Jokūbas ir kiti parašė laišką į Antiochiją, sakydami: „Sužinojome, kad kai kurie išėjė iš mūsų atvyko pas jus ir sudirgino jus žodžiais, kurių mes neliepėme“; ir tai vienas iš tų, kurie priešinosi šventajam Petrui, kai jis įėjo pas šventąjį Kornelijų, kai šis, apdovanotas angelo regėjimu, jį pasikvietė, o Petras dvejojo ir pamatė drobės regėjimą bei tai, kas joje, ir išgirdo iš Viešpaties nieko nevadinti suteptu ar netyru. Šis tad kurstė minias iš apipjaustymo prieš Petrą, kai šis grįžo į Jeruzalę, sakydamas: „Jis įėjo pas vyrus, turinčius neapipjaustymą“. Tai Kerintas darė prieš pradėdamas skelbti savo mokymą Azijoje ir įkrisdamas į dar didesnę savo pražūties bedugnę. Būdamas apipjaustytas, jis neva dėl ginčo su tikinčiaisiais neapipjaustyme rado dingstį per apipjaustymą.

(3) Viešpačiui visada rūpinantis žmonija ir užtikrinant tiesos aiškumą tiesos sūnuose bei leidus šventajam apaštalui Petrui paneigti jį ir jo pasekėjus, paaiškėja Kerinto kvailystė. Šv. Petras sako: „Aš buvau Jopės mieste ir mačiau vidurdienį apie šeštą valandą nusileidžiančią drobę, pririštą už keturių kampų, kurioje buvo visi keturkojai ir ropliai. Ir tarė man: pjauk ir valgyk. Aš gi tariau: jokiu būdu, Viešpatie, nes niekada nieko sutepto ar netyro neįėjo į mano burną. Antrą kartą atsiliepė man balsas iš dangaus: ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu. Ir tuojau štai du vyrai stovėjo prie namų ir tarė man Dvasia: eik su jais nieko nesvyruodamas“. Ir toliau jis pasakoja, kaip palyginimu tai jam buvo pasakyta ir kaip jis tada dvejojo, kol Viešpats aiškiai parodė jam tai, ko mokė per žodžius ir vaizdinius. Jam atvėrus burną, kai atėjo į Cezarėją, Šventoji Dvasia nužengė ant Kornelijaus. Ir matydamas Petras tarė: „Ar kas gali užginti vandenį šiems, kurie gavo Šventąją Dvasią, kaip ir mes pradžioje?“ Visa tai buvo paslaptis ir Dievo meilės žmonėms darbas, kad ir Šv. Petras, ir kiekvienas sužinotų, jog tautų išgelbėjimas yra ne iš žmonių, bet iš Dievo. Dievas užbėgo už akių duodamas Šventosios Dvasios dovaną, angelo regėjimą ir priimdamas maldą, pasninkus bei gerus darbus, kad tie, kuriais buvo patikėta apaštalams, ypač šventajam Petrui ir kitiems apaštalams, neatimtų to iš tikrai Dievo pašauktojo.

(4) Tačiau visa tai tada vyko kurstant minėtajam netikram apaštalui Kerintui, kaip ir kitą kartą jis ir jo pasekėjai sukėlė maištą pačioje Jeruzalėje, kai Paulius atvyko su Titu ir kai šis pasakė, kad „jis įsivedė su savimi neapipjaustytus vyrus“, jau kalbėdamas apie Titą, „ir suteršė (sako) šventąją vietą“. Todėl ir Paulius sako: „Bet net ir Titas, buvęs su manimi, nors ir graikas, nebuvo priverstas apsipjaustyti; dėl įsibrovusių netikrų brolių, kurie įsėlino išžvalgyti mūsų laisvės, kurią turime Kristuje, kuriems nė valandai nepasidavėme paklusnumu“; ir tiems, kurie neapipjaustyme, liepdamas sakė: „Neapsipjaustykite; nes jei apsipjaustysite, Kristus jums niekuo nepadės“. Apipjaustymas truko tarnavęs laiku, kol atėjo didesnis apipjaustymas, tai yra atgimimo maudyklė, kaip kiekvienam aišku ir aiškiau parodoma iš apaštalų žodžių, ypač šventojo apaštalo Pauliaus; jis sako taip: „Kuriems nė valandai nepasidavėme paklusnumu“. Kiekvienam, norinčiam suprasti tai, kas tada vyko pas apaštalus, tenka stebėtis, kaip šios erezijos veikla, įkvėpta paklydimo dvasios, parodo bruožus tų, kurie per šias erezijas sukėlė sąmyšį tarp apaštalų. Jiems atsimetus ir tapus netikrais apaštalais bei pasiuntus kitus netikrus apaštalus, kaip jau buvo minėta, į Antiochiją pradžioje ir į kitas vietas, sakančius, kad „jei neapsipjaustysite ir nesilaikysite Mozės įstatymo, negalite būti išgelbėti“, kilo ne menkas sąmyšis, kaip minėta. Ir šie yra apaštalo Pauliaus paminėti „netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais“.

(5) Jie naudojasi evangelija pagal Matą – iš dalies, ne visa, bet dėl kūniškos genealogijos – ir pateikia šį liudijimą, vėlgi iš evangelijos sakydami: „Pakanka mokiniui, kad būtų kaip mokytojas“. Ką gi, sako? Jėzus buvo apipjaustytas, apsipjaustyk ir tu. Kristus, sako, gyveno pagal Įstatymą, ir tu daryk tą patį. Todėl kai kurie, pagauti šių nuodingų žodžių, patiki įtikinėjimais dėl to, kad Kristus buvo apipjaustytas. Paulių jie atmeta, nes jis nepakluso apipjaustymui, ir netgi išmeta jį, nes jis pasakė: „Jūs, kurie Įstatymu teisinatės, iškritote iš malonės“, ir kad „jei apsipjaustysite, Kristus jums niekuo nepadės“.

(6) Šis Kerintas, kvailys ir kvailių mokytojas, vėlgi drįsta teigti, kad Kristus kentėjo ir buvo nukryžiuotas, bet dar neprisikėlė, o prisikels tada, kai įvyks visuotinis mirusiųjų prisikėlimas. Taigi pas juos šie dalykai – žodžiai ir mintys – yra nepagrįsti. Todėl ir apaštalas, stebėdamasis tais, kurie netiki būsimu mirusiųjų prisikėlimu, sakė: „Jei mirusieji neprisikelia, tai ir Kristus neprisikėlė“ ir „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ bei „neklyskite: blogos draugijos gadina gerus papročius“. O tiems, kurie sako, kad Kristus dar neprisikėlė, lygiai taip pat pateikia paneigimą sakydamas: „Jei Kristus neprisikėlė, tuščias mūsų skelbimas, tuščias ir jūsų tikėjimas. Mes randami esantys Dievo melagingi liudytojai, , kad Jis prikėlė Kristų, jei Jis neprisikėlė“; * kai [vieni] apaštalai skelbia, kad Kristus prisikėlė, o mirusieji neprisikelia. Šiame krašte, turiu omenyje Aziją, taip pat ir Galatijoje, labai suklestėjo jų mokykla; apie juos mus pasiekė tam tikra tradicija, kad kai kurie pas juos mirdavo be krikšto, kiti vietoj jų krikštydavosi jų vardu, kad prisikėlime jie neprisikeltų bausmei ir neturėdami krikšto netaptų pavaldūs pasaulio kūrėjo valdžiai. Dėl to mus pasiekusi tradicija sako, kad tas pats šventasis apaštalas pasakė: „Jei mirusieji visiškai neprisikelia, tai kam gi krikštijamasi už juos?“ Kiti gražiai aiškina šį posakį sakydami, kad tie, kurie miršta būdami katekumenai, su šia viltimi prieš mirtį yra apdovanojami maudykle (krikštu), rodant, kad mirusysis ir prisikels, ir todėl jam reikia nuodėmių atleidimo per maudyklę. Vieni iš jų skelbė, kad Kristus dar neprisikėlė, bet prisikels su visais, kiti – kad mirusieji visiškai neprisikels. Todėl apaštalas, atsistojęs viduryje prieš abu šiuos ir kitas erezijas, vienu darbu atliko paneigimą dėl mirusiųjų prisikėlimo ir liudijimais, kuriais smulkiai dėstydamas pagrindė tvirtą mirusiųjų prisikėlimo, išgelbėjimo ir vilties pagrindą, sakydamas: „Reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybę ir šis mirtingas apsivilktų nemirtingumą“ ir vėl: „Kristus prisikėlė, pirmasis iš užmigusiųjų“, kad paneigęs abiejų erezijų požiūrius, iš tiesų pamokytų nesuteršto mokymo skelbimo tuos, kurie nori žinoti Dievo tiesą ir išganingą mokymą.

(7) Taigi iš visų pusių demaskuojamas Kerintas ir jo pasekėjai, apgautas nelaimėlis ir tapęs pražūties priežastimi kitiems, kai šventieji Raštai aiškiai mums smulkiai apie viską pasakoja. Kristus nėra iš Juozapo sėklos, nes kaip tada gimimas būtų ženklas? Kaip tada išsilaikytų Izaijo žodžiai: „Pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė lauksis ir pagimdys sūnų“ ir t.t.? Kaip tada išsipildytų šventosios mergelės žodžiai Gabrieliui: „Kaip tai įvyks, nes aš nepažįstu vyro“, ir jo atsakymas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave“ ir t.t.? Kaip tada vėlgi nebūtų paneigta jų kvailystė, kai Evangelija aiškiai sako: „Ji pasirodė besilaukianti prieš jiems susieinant“? Galima aiškiai žinoti, kad jie visiškai nesusėjo. Neduok Dieve to sakyti, nes tada Jis nebūtų po kryžiumi pasirūpinęs patikėti ją šventajam mergelei Jonui, sakydamas: „Štai tavo motina“ ir jai: „Štai tavo sūnus“. Jis būtų turėjęs atiduoti ją jos giminaičiams arba Juozapo vaikams, jei jie būtų buvę iš jos, turiu omenyje Jokūbą, Jozę, Judą ir Simeoną, Juozapo sūnus iš kitos moters. Jis visiškai nepasinaudojo mergele, neduok Dieve; mergelė po gimdymo randama nesutepta. Bet apie tai jau aiškiai kalbėjau ir kalbėsiu kitame veikale; čia paminėjau iš dalies, prabėgomis, apie jų prielaidą, kad norėdamas išgydyti kitus įkandimus ir duoti vaistą bei priešnuodį nuo kitų nuodų, nenukreipčiau skaitytojų į kitus dalykus. Vis dėlto kiekvienam, turinčiam supratimą, jų pajuokos vertas mokymas pasirodys tuščias, apaštalų paneigtas, protingųjų pasmerktas, Dievo ir paties tiesos skelbimo atmestas.

(8) Jie taip pat vadinami merintininkais, kaip byloja mus pasiekusi žinia. Ar tas pats Kerintas vadinosi ir Merintu, mes tiksliai nežinome, ar buvo koks kitas vardu Merintas, jo bendradarbis – Dievas žino. Jau sakėme, kad ne tik jis pats Jeruzalėje dažnai priešinosi apaštalams, bet ir tie, kurie buvo su juo, taip pat ir Azijoje; tačiau ar tai jis pats, ar kitas su juo bendradarbis, mąstantis panašiai ir veikiantis taip pat, niekuo nesiskiria. Visa jų mokymo blogybė turi tą patį pobūdį, ir jie vadinami kartu kerintininkais ir merintininkais.

Aprašę šią baisią ir roplišką nedorybę, vėl einame prie tolesnių, dėkodami Dievui, kad nepakenkti perplaukėme šių blogų dogmų jūrą, ir melsdamiesi, kad susidūrę su tolesnėmis, tarsi pakliuvę į pavojingas jūras ir žvėriškas uolas, nebūtume sužeisti, bet pasiektume išgelbėjimą, kylantį iš tiesos, kuri mums pasirodys per pasakojimą, mums patvirtinant ją ir tuščias kalbas prieš ją. Norinčiam tyrinėti ir aprašyti jų idėjas, ir ši erezija bus palyginta su tikrai dvigalve gyvate dėl dvigubo vardo ir su vadinamąja pūvančia echidna (sepedon), kurios visas kūnas apaugęs raudonais plaukais, bet neturinčia nei ožkos, nei avies prigimties ar kailio, o roplio, ir darančia žalą įkandimu tiems, kurie susiduria; ji verčia savo pasekėjus: vienur iš senos religijos naikina Naujojo Testamento dalykus, kitur melagingais žodžiais neva iš Naujojo Testamento skleidžia šmeižtus prieš apaštalus, įtikėjusius Kristų iš apipjaustymo. Jos pūlinį, nuodus ir dantis tiesos medžiu sudaužę ir sutrupinę, su Dievo jėga skubėkime pereiti prie tolesnių, kaip žadėjau.

Prieš nazorėjus, devintoji, o pagal seką – dvidešimt devintoji

(1) Po šių seka nazorėjai, buvę kartu su anais arba prieš juos, arba su jais, arba po jų, vis dėlto amžininkai; negaliu tiksliau pasakyti, kas ką pakeitė. Kaip sakiau, jie buvo vieni kitų amžininkai ir turėjo panašias pažiūras. Jie pasivadino ne Kristaus vardu ir ne paties Jėzaus vardu, bet nazorėjais. Visi krikščionys tada taip pat buvo vadinami nazorėjais; trumpą laiką jie buvo vadinami ir jesėjais, prieš tai, kai Antiochijoje mokiniai pradėti vadinti krikščionimis. Jesėjais jie vadinosi, manau, dėl Jesės, nes Dovydas kilo iš Jesės, o iš Dovydo pagal sėklos seką – Marija, išsipildant Šventajam Raštui, pagal Senąjį Testamentą Viešpačiui sakant Dovydui: „Iš tavo įsčių vaisiaus pasodinsiu į tavo sostą“.

(2) Bijau dėl kiekvieno žodžio prielaidos, † kaip šią † prielaidą darau, tiesai mane raginant parodyti tame žodyje slypinčias prasmes, kad per daug neišplėsčiau pasakojimo apimties. Viešpačiui pasakius Dovydui „iš tavo įsčių vaisiaus pasodinsiu į tavo sostą“ ir kad „prisekė Viešpats Dovydui ir nepasigailės (nepakeis)“, aišku, kad Dievo pažadas yra neatšaukiamas. Ir pirmiausia, kas yra priesaika pas Dievą, jei ne tai: „Prisiekiau pačiu savimi, sako Viešpats“? „Nes Dievas neturi priesaikos didesniu už save“; Dievybė neprisiekinėja, bet žodis turi galią patvirtinimui. Viešpats su priesaika prisiekė Dovydui pasodinti iš jo įsčių vaisiaus į jo sostą. Apaštalai liudija, kad Kristus turėjo gimti iš Dovydo sėklos, kaip ir gimė mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus; praleisiu liudijimų gausybę, kad, kaip sakiau, neišplėsčiau kalbos. Kas nors galbūt pasakytų: jei Kristus gimė iš Dovydo sėklos pagal kūną, tai yra iš šventosios mergelės Marijos, kodėl Jis nesėdi Dovyvo soste? „Atėjo“, sako Evangelija, „patepti Jį karaliumi, ir sužinojęs Jis pasitraukė“ „ir pasislėpė Efraimo mieste dykumoje“. Pasiekę šią vietą ir klausiami apie šį liudijimą bei prielaidą – kodėl pagal kūną Gelbėtojui neišsipildė sėdėjimas Dovyvo soste (nes kai kurie manė tai neišsipildžius), vis dėlto pasakysime, kaip yra. Joks Dievo šventojo Rašto žodis nežlunga.

(3) Dovydo sostas ir karališka kėdė yra kunigystė šventoje Bažnyčioje; šį karališką ir vyriausiojo kunigo orumą Viešpats sujungė ir dovanojo savo šventajai Bažnyčiai, perkeldamas į ją Dovydo sostą, nenutrūkstamą per amžius. Ten Dovydo sostas tęsėsi paeiliui iki paties Kristaus, nenutrūkstant valdovams iš Judo, kol atėjo „Tas, kuriam tai skirta, ir Jis yra tautų viltis“, kaip sako. Su Kristaus atėjimu baigėsi paeiliui valdę valdovai iš Judo. Iki Jo * valdė, bet tvarka žlugo ir ėjo, kai Jis gimė Judėjos Betliejuje, valdant Aleksandrui, kilusiam iš kunigiškos ir karališkos giminės. Nuo to Aleksandro šis paveldėjimas žlugo nuo Salinos, dar vadinamos Aleksandra, laikų iki karaliaus Erodo ir Romos imperatoriaus Augusto laikų; šis Aleksandras užsidėjo sau diadema, būdamas vienas iš pateptųjų ir valdovų. Susijungus dviem giminėms – karališkajai ir kunigiškajai, turiu omenyje Judo ir Aarono bei visos Levio giminės – jos statė karalius ir kunigus; nes niekas nenukrypo nuo Šventojo Rašto užuominos. Tada gi karalius buvo svetimtautis Erodas, ir Dovydo palikuonys nebeužsidėjo diademos. Karališkai kėdei perėjus, Kristuje karališkas orumas perėjo į Bažnyčią iš kūniškų Judo ir Izraelio namų, ir sostas įtvirtintas šventoje Dievo Bažnyčioje per amžius, turintis karališką ir vyriausiojo kunigo orumą dėl dviejų priežasčių: karališką – nuo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dviem būdais: dėl to, kad Jis yra iš karaliaus Dovydo sėklos pagal kūną, ir dėl to, kad Jis yra, kas ir yra, Karalius didesnis nuo amžių pagal dievystę; o kunigišką – kad Jis yra Vyriausiasis Kunigas ir vyriausiųjų kunigų vadovas. Iškart buvo paskirtas Jokūbas, vadinamas Viešpaties broliu ir apaštalu, pirmuoju vyskupu; jis buvo Juozapo sūnus iš prigimties, bet priskirtas prie Viešpaties brolių dėl bendro auklėjimo.

(4) Šis Jokūbas buvo Juozapo sūnus iš Juozapo žmonos, ne iš Marijos, kaip daugelyje vietų jau sakėme ir aiškiau išdėstėme. Taip pat randame, kad jis buvo iš Dovydo, nes buvo Juozapo sūnus, ir tapo nazyru (nes buvo Juozapo pirmagimis ir pašvęstas); be to, radome, kad jis kunigavo pagal senąją kunigystę. Todėl jam buvo leidžiama kartą per metus įeiti į šventų švenčiausiąją, kaip Įstatymas liepė vyriausiiesiems kunigams pagal Raštą; taip apie jį pasakojo daugelis prieš mus: Euzebijus, Klemensas ir kiti. Jam buvo leidžiama nešioti ir plokštelę (petalon) ant galvos, kaip liudijo minėti patikimi vyrai tuose pačiuose prisiminimuose. Taigi „kunigas“, kaip sakiau, mūsų Viešpats Jėzus Kristus „per amžius pagal Melchizedeko būdą“, ir kartu Karalius pagal aukštesnę tvarką, kad perkeltų kunigystę kartu su įstatymų davimu. Dovydo sėklai per Mariją sėdint soste, * per amžius ir Jo karalystei nebus galo. Jis turėjo dabar perkelti tuometinės karalystės tvarką. Juk Jo karalystė nėra iš žemės, kaip Jis sakė Evangelijoje Poncijui Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Kristui viską pildant per mįsles, prielaidos siekė tam tikrą ribą. Jis atėjo ne tam, kad gautų karalystės paaukštinimą, tas, kuris visada karaliauja; bet Jis dovanojo karalystę Jo paskirtiesiems, kad nebūtų manoma, jog Jis kyla nuo mažų dalykų prie didesnių. Jo sostas lieka ir Jo karalystei nebus galo, ir Jis sėdi Dovyvo soste, perkėlęs Dovydo karalystę ir padovanojęs ją savo tarnams kartu su vyriausiąja kunigyste, tai yra katalikų Bažnyčios vyriausiems kunigams. Daug galima apie tai kalbėti, bet vis dėlto, kadangi priėjau prie vietos, kodėl jie buvo vadinami jesėjais prieš pavadinant krikščionimis tuos, kurie įtikėjo Kristų, pasakėme, kad Jesė yra Dovydo tėvas, ir arba dėl šio Jesės prielaidos, arba dėl mūsų Viešpaties Jėzaus vardo jie buvo pavadinti jesėjais, nes kilo iš Jėzaus, būdami Jo mokiniai, arba dėl Viešpaties vardo etimologijos; nes Jėzus hebrajų kalboje vadinamas gydytoju arba daktaru ir gelbėtoju. Vis dėlto šiuo vardu jie vadinosi prieš tai, kai buvo pavadinti krikščionimis. O Antiochijoje, kaip aukščiau minėjome ir kaip yra tiesa, mokiniai ir visa Dievo Bažnyčia pradėti vadinti krikščionimis.

(5) Tai, filologe, gali rasti skaitydamas Filono užrašus jo knygoje, pavadintoje „Apie jesėjus“; aprašydamas jų gyvenseną ir pagyrimus bei pasakodamas apie jų vienuolynus prie Marėjos ežero apylinkėse, tas vyras pasakojo ne apie ką kitą, o apie krikščionis. Būdamas toje šalyje (vietą vadina Mareočiu) ir apsistojęs pas juos vienuolynuose toje vietoje, jis gavo naudos. Būdamas ten Paschos dienomis, jis matė jų gyvenseną: kaip kai kurie atidėdavo šventąją Paschos savaitę, kiti valgydavo kas antrą dieną, kiti – kas vakarą. Visa tai tas vyras aprašė savo veikale apie krikščionių tikėjimą ir gyvenseną.

Taigi, kaip tada jie buvo vadinami jesėjais trumpą laiką po Gelbėtojo žengimo į dangų ir Morkui skelbiant egiptiečių žemėje, tais laikais kai kurie vėl atsiskyrė, neva apaštalų pasekėjai – turiu omenyje čia minimus nazorėjus. Būdami kilmės iš žydų ir besilaikantys Įstatymo bei turintys apipjaustymą, bet tarsi matydami ugnį iš tolo ir nesuprasdami, dėl kokios priežasties ją uždegė ar kokiam naudingumui tai daro – ar ruošia gyvenimo maistą valgymui ugnimi, ar naikina kokius degius medžius ar žabus, kurie paprastai sudega ugnyje – taip ir jie, pamėgdžiodami, uždegė ugnį ir patys save sudegino. Išgirdę tik Jėzaus vardą ir pamatę Dievo ženklus, daromus apaštalų rankomis, ir jie įtikėjo Jėzų. Sužinoję, kad Jis buvo pradėtas Nazarete ir užaugintas Juozapo namuose, ir todėl Evangelijoje vadinamas Jėzumi Nazorėju, kaip ir apaštalai sako: „Jėzų Nazorėją, vyrą, patvirtintą ženklais ir stebuklais“ ir t.t., jie prisiėmė šį vardą vadintis nazorėjais – ne nazirais, kas reiškia pašventintuosius. Tai buvo senovės pirmagimių ir Dievui pašvęstųjų orumas; vienas iš jų buvo Samsonas, ir kiti po jo bei prieš jį daugelis, taip pat ir Jonas Krikštytojas buvo vienas iš tų Dievui pašvęstųjų; „vyno ir sikero jis negėrė“; nes tokiems buvo nustatyta ši orumui tinkama gyvensena.

(6) Bet jie nepasivadino ir nasarėjais (nes nasarėjų erezija buvo prieš Kristų ir Kristaus nežinojo); bet ir visi žmonės krikščionis vadino nazorėjais, kaip jau sakiau, kaip sako kaltindami apaštalą Paulių: „Radome šį žmogų marą ir tautos maišytoją, nazorėjų erezijos vadeivą“. Šventasis apaštalas neneigia vardo, ne pripažindamas jų ereziją, bet mielai priimdamas vardą, kurį priešininkų piktavališkumas jam primetė dėl Kristaus. Jis sako teisme: „Nei šventykloje rado mane su kuo nors besiginčijantį ar keliantį minios sąmyšį, nei to, kuo mane kaltina, nieko nepadariau. Bet išpažįstu tau tai, kad pagal tą Kelią, kurį jie vadina erezija, taip tarnauju, tikėdamas viskuo, kas Įstatyme ir pranašuose“. Ir nenuostabu, kad apaštalas išpažino save nazorėju, visiems tada vadinant krikščionis šiuo vardu dėl Nazareto miesto, nes tuo metu nebuvo kito vardo vartojimo, kad žmones, įtikėjusius Kristų, vadintų , apie kurį ir parašyta: „Kad bus vadinamas Nazorėju“. Juk ir dabar žmonės bendravardžiai vadina visas erezijas – turiu omenyje manichėjus, markionistus, gnostikus ir kitus – krikščionimis tuos, kurie nėra krikščionys, ir vis dėlto kiekviena erezija, nors ir kitaip vadinama, priima tai džiaugdamasi, nes puošiasi tuo vardu; jie manosi besididžiuoją Kristaus vardu, bet ne tikėjimu ir darbais. Taip ir šventieji Kristaus mokiniai tada vadino save Jėzaus mokiniais, kokie ir buvo; bet girdėdami iš kitų „nazorėjai“, neatstūmė, matydami tikslą tų, kurie juos taip vadino, kad vadino juos dėl Kristaus, nes ir pats mūsų Viešpats Jėzus buvo vadinamas Nazorėju, kaip rašoma evangelijose ir Apaštalų darbuose, dėl to, kad Jis buvo užaugintas Nazareto mieste (kuris dabar yra kaimas) Juozapo namuose, gimęs pagal kūną Betliejuje iš Marijos, amžinosios mergelės, susižadėjusios su Juozapu, kuris persikėlė į tą patį Nazaretą po to, kai išsikraustė iš Betliejaus apsigyventi Galilėjoje.

(7) Šie minėti eretikai, apie kuriuos čia pasakojame, praleidę Jėzaus vardą, nepavadino savęs nei jesėjais, nei pasiliko su žydų vardu, nei pasivadino krikščionimis, bet nazorėjais, neva nuo Nazareto vietovardžio, bet viskuo yra žydai ir niekas kitas. Jie naudojasi ne tik Naujuoju Testamentu, bet ir Senuoju Testamentu, lygiai kaip žydai. Pas juos neatmesta Įstatymo leidyba, pranašai ir Raštai, vadinami Knygomis (Hagiographa) pas žydus, kaip pas anksčiau minėtuosius; jie nemano nieko kito, bet pagal Įstatymo skelbimą ir kaip žydai viską gerai išpažįsta, išskyrus tai, kad neva įtikėjo Kristų. Jie pripažįsta ir mirusiųjų prisikėlimą, ir kad viskas sukurta Dievo, skelbia vieną Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Jie puikiai moka hebrajų kalbą. Pas juos visas Įstatymas, pranašai ir vadinamieji Raštai – turiu omenyje poetines knygas, Karalių, Metraščių, Esteros ir visas kitas – skaitomi hebrajiškai, kaip ir pas žydus. Tik tuo jie skiriasi nuo žydų ir krikščionių: su žydais nesutaria dėl to, kad tiki į Kristų, o su krikščionimis nesutaria dėl to, kad vis dar yra supančioti Įstatymo – apipjaustymo, sabato ir kitų dalykų. Apie Kristų nežinau ką pasakyti, ar ir jie, pagauti minėtųjų Kerinto ir Merinto nedorybės, laiko Jį paprastu žmogumi, ar tvirtina, kaip yra tiesa, kad Jis gimė per Šventąją Dvasią iš Marijos. Ši nazorėjų erezija yra Berojoje prie Tuščiosios Sirijos (Coelesyria), Dekapolyje prie Pelos ir Bašane, vadinamojoje Kokaboje (hebrajiškai Chochaba). Iš ten ji prasidėjo po visų mokinių pasitraukimo iš Jeruzalės, kai jie gyveno Peloje, Kristui liepus palikti Jeruzalę ir pasitraukti dėl būsimos apgulties. Dėl šios priežasties apsigyvenę Perėjoje, jie ten, kaip sakiau, gyveno. Iš ten prasidėjo nazorėjų erezija.

(8) Jie taip pat klysta didžiuodamiesi apipjaustymu, ir vis dar tokie yra „po prakeikimu“, negalėdami įvykdyti Įstatymo. Kaip gi jie galės įvykdyti Įstatyme pasakytus žodžius: „Tris kartus per metus pasirodyk Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: per Neraugintą duoną, Palapinių šventę ir Sekmines“, Jeruzalės vietoje? Uždarius tą vietą ir negalint vykdyti to, kas Įstatyme, kiekvienam protingam žmogui turėtų būti aišku, kad Kristus atėjo kaip Įstatymo išpildytojas, ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti ir panaikinti prakeikimą, nustatytą už Įstatymo laužymą. Po to, kai Mozė įsakė kiekvieną įsakymą, jis priėjo prie knygos pabaigos ir „uždarė viską po prakeikimu“, sakydamas: „Prakeiktas, kas nepasilieka visuose žodžiuose, parašytuose šioje knygoje, kad juos vykdytų“. Taigi Jis atėjo atrišdamas tai, kas buvo supančiota prakeikimo grandinėmis, ir dovanodamas mums vietoj mažų dalykų, kurių nebuvo galima įvykdyti, didesnius, kurie neprieštarauja vienas kitam darbo išpildymui, kaip anie; taip mes, eidami per kiekvieną ereziją, daug kartų nagrinėjome sabato ir apipjaustymo bei kitų dalykų klausimus, kaip Viešpats mums dovanojo tobulesnius dalykus. Kaip tokie galės pasiteisinti, nepaklusę Šventajai Dvasiai, kuri per apaštalus pasakė įtikėjusiems iš pagonių „nedėti naštos, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo kraujo, pasmaugtų gyvulių, ištvirkimo ir stabų aukų“? Kaip jie neiškris iš Dievo malonės, kai šventasis apaštalas Paulius sako: „Jei apsipjaustysite, Kristus jums niekuo nepadės“, „jūs, kurie Įstatymu teisinatės, iškritote iš malonės“?

(9) Pakaks ir šiai erezijai mūsų trumpo aptarimo. Tokie yra lengvai paneigiami ir pagaunami, jie yra veikiau žydai ir niekas kitas. Tačiau jie yra labai priešiški žydams. Ne tik žydų vaikai jaučia jiems neapykantą, bet ir atsikėlę ryte, vidurdienį ir vakare, tris kartus per dieną, kai atlieka maldas sinagogose, keikia juos ir anatemizuoja, tris kartus per dieną sakydami: „Teprakeikia Dievas nazorėjus“. Neva jie labiau pyksta ant jų dėl to, kad jie, būdami iš žydų, skelbia Jėzų esant Kristumi, kas yra priešinga tiems, kurie vis dar yra žydai ir nepriėmė Jėzaus. Jie turi pilniausią evangeliją pagal Matą hebrajų kalba. Pas juos ji aiškiai išlikusi hebrajiškais rašmenimis, kaip buvo parašyta iš pradžių. Nežinau, ar jie pašalino genealogijas nuo Abraomo iki Kristaus.

Atskleidę ir šią ereziją kaip silpną, bet skausmą sukeliantį vapsvų lizdą dėl jų nuodų, ir sutrupinę ją tiesos žodžiais, eikime prie tolesnių, mylimieji, prašydami Dievo pagalbos.

Prieš ebionitus, dešimtoji, o pagal seką – trisdešimtoji

(1) Ebionas, iš kurio kilo ebionitai, sekdamas po šių ir mąstydamas panašiai kaip jie, susikūręs savyje daugialypę pabaisą ir, galima sakyti, mitinės daugiagalvės hidros gyvatišką pavidalą, vėl sukilo prieš gyvenimą. Jis kilo iš jų mokyklos, bet skelbė ir mokė kitų dalykų nei jie. Kaip kas nors, surinkęs sau papuošalą iš įvairių brangakmenių ir drabužį iš įvairiaspalvių audinių, ryškiai pasipuošia, taip ir šis, atvirkščiai, paėmęs iš kiekvienos erezijos viską, kas baisu, pražūtinga ir bjauru, beformį ir neįtikinamą, pilną pavydo skelbimą, suformavo save pagal visas. Iš samariečių jis turi bjaurystę, iš žydų – vardą, iš osėjų, nazorėjų ir nasarėjų – nuomonę, iš kerintininkų – pavidalą, iš karpokratininkų – piktavališkumą, ir nori turėti tik krikščionių pavadinimą (bet tikrai ne veiksmus, nuomonę, pažinimą ir pritarimą evangelijoms bei apaštalams dėl tikėjimo); būdamas tarsi viduryje visų, jis nėra niekas, bet jame išsipildo tai, kas parašyta: „Aš beveik buvau visame blogyje, viduryje bendruomenės ir susirinkimo“. Būdamas samarietis, jis dėl bjaurystės atmeta vardą; išpažindamas save žydu, jis priešinasi žydams, nors iš dalies su jais sutinka, kaip vėliau parodysime įrodymuose paneigdami juos, Dievui padedant.

(2) Šis Ebionas buvo jų amžininkas, kilęs iš jų ir būdamas su jais. Iš pradžių jis sakė, kad Kristus gimė iš santykiavimo ir vyro, tai yra Juozapo, sėklos; kaip jau sakėme, kad viskuo mąstydamas taip pat kaip kiti, jis skyrėsi tik tuo, kad laikėsi judaizmo įstatymo dėl sabato, apipjaustymo ir visų kitų dalykų, kurie atliekami pas žydus ir samariečius. Be to, jis daro daugiau nei žydai, panašiai kaip samariečiai. Jis pridėjo paprotį saugotis paliesti kitatautį, ir kasdien, jei susieitų su moterimi ir būtų nuo jos, krikštytis (apsiplauti) vandenyse, kur tik rastų jūrą ar kitus vandenis. Taip pat jei sutiktų ką nors grįždamas iš pasinėrimo vandenyje ir krikšto, jis vėl bėga krikštytis, dažnai ir su drabužiais. Dabar pas juos visiškai uždrausta mergystė ir susilaikymas, kaip ir pas kitas panašias erezijas. Kadaise jie gyrėsi mergyste, neva dėl Jokūbo, Viešpaties brolio; ir savo raštus jie rašo presbiteriams ir mergelėms. Jų pradžia buvo po Jeruzalės užėmimo. Kadangi visi įtikėjusieji Kristų tuo metu daugiausia gyveno Perėjoje, mieste, vadinamame Pela Dekapolyje, minimame Evangelijoje, netoli Batanėjos ir Bašano krašto, jiems ten persikėlus ir gyvenant, tai tapo dingstimi Ebionui. Jis pradėjo gyventi Kokabos kaime, link Karnaimo, dar vadinamo Astarotu, Bašano krašte, kaip pasakoja mus pasiekusios žinios. Iš ten prasideda jo blogas mokymas, iš kur neva ir nazorėjai, kuriuos aprašiau aukščiau. Susijungęs su jais, o jie su juo, kiekvienas perdavė kitam savo nedorybę. Ir nors jie kažkuo skiriasi vienas nuo kito, piktavališkume jie supanašėjo. Jau ir kitose kalbose bei apie kitas erezijas plačiai kalbėjau apie Kokabos ir Arabijos vietoves.

(3) Iš pradžių šis Ebionas, kaip sakiau, apibrėžė Kristų kaip kilusį iš vyro, tai yra Juozapo, sėklos; bet nuo tam tikro laiko iki dabar jo pasekėjai, nukreipę savo protą į nepagrįstus ir neįmanomus dalykus, įvairiai pasakoja apie Kristų; manau, galbūt dėl to, kad prie jų prisijungė Elksajus, netikras pranašas, apie kurį pas sampsėjus, osėjus ir elkesajus, jie pasakoja kažkokią fantaziją apie Kristų ir Šventąją Dvasią. Kai kurie iš jų sako, kad Kristus yra Adomas, pirmasis sukurtas ir įkvėptas Dievo dvelksmo. Kiti tarp jų sako, kad jis yra iš aukštybių, sukurtas prieš visus, esantis dvasia ir aukščiau angelų, valdantis visus, ir vadinamas Kristumi, ir paveldėjęs aną pasaulį (eoną); kad jis ateina čia, kada nori, kaip atėjo Adome ir pasirodė patriarchams apsivilkęs kūnu; atėjęs pas Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, tas pats atėjo dienų pabaigoje, apsivilko tą patį Adomo kūną, pasirodė žmonėms, buvo nukryžiuotas, prisikėlė ir pakilo. Vėlgi, kai nori, sako: ne, bet į jį atėjo Dvasia, kuri yra Kristus, ir apsivilko tą, vadinamą Jėzumi. Pas juos didelė tamsa, nes jie vis kitaip jį įsivaizduoja. Jie priima ir Evangeliją pagal Matą. Ją, kaip ir Kerinto bei Merinto pasekėjai, jie naudoja vienintelę. Vadina ją „pagal hebrajus“, nes, tiesą sakant, Matas vienintelis Naujajame Testamente evangelijos išdėstymą ir skelbimą atliko hebrajiškai ir hebrajiškais rašmenimis.

Jau kai kurie sakė, kad ir Evangelija pagal Joną, išversta iš graikų kalbos į hebrajų, yra žydų iždinėse (gazofilakijose), turiu omenyje Tiberiadoje, ir laikoma paslaptyje, kaip mums smulkiai papasakojo kai kurie iš žydų įtikėjusieji; negana to, pasakojama, kad ir Apaštalų darbų knyga, taip pat išversta iš graikų kalbos į hebrajų, guli ten iždinėse, ir kad dėl to skaitę žydai, kurie mums tai papasakojo, įtikėjo Kristų.

(4) Vienas iš jų buvo Juozapas, ne tas senasis rašytojas ir istorikas, bet tas iš Tiberiados, gyvenęs palaimintojo karaliaus Konstantino senojo laikais, kuris iš paties karaliaus gavo komito (grafo) titulą ir gavo galią pastatyti Kristaus bažnyčią pačioje Tiberiadoje, Diokesarijoje, Kafarnaume ir kitur; jis daug nukentėjo nuo tų pačių žydų prieš pasirodydamas karaliui.

Šis Juozapas buvo vienas iš jų garbingų vyrų. Jie yra tie, kurie eina po patriarcho, vadinami „apaštalais“. Jie nuolat būna prie patriarcho ir dažnai su juo leidžia laiką naktį ir dieną, patardami ir pranešdami jam apie Įstatymo reikalus. Patriarchas tuo metu buvo vardu Hilelis (manau, kad Juozapas taip sakė jo vardą, nebent klystu dėl laiko); jis buvo iš Gamalielio, buvusio pas juos patriarchu, giminės. Galima manyti, kaip ir kiti spėjo, kad jie yra iš giminės to pirmojo Gamalielio, buvusio Gelbėtojo laikais, kuris patarė pagal Dievą susilaikyti nuo apaštalų persekiojimo. Mirdamas Hilelis pasikvietė tuometinį vyskupą, buvusį netoli Tiberiados, ir gavo iš jo šventąjį krikštą (maudyklę) prieš savo mirtį, prisidengdamas medicinine priežastimi. Pasikvietęs jį per minėtąjį Juozapą kaip gydytoją ir liepęs visiems išeiti, paprašė vyskupo sakydamas: „Suteik man antspaudą Kristuje“. Vyskupas, pasišaukęs patarnautojus, liepė paruošti vandens, neva norėdamas suteikti kokią nors pagalbą vandeniu sunkiai sergančiam patriarchui dėl ligos. Jie padarė, kas liepta, nes nežinojo. Prisidengęs gėda, patriarchas liepė visiems išeiti ir buvo apdovanotas krikštu bei šventaisiais slėpiniais.

(5) Juozapas man pačiam tai papasakojo. Girdėjau visa tai iš jo paties lūpų, ne iš kito, jo senatvėje, kai jam buvo apie septyniasdešimt metų ar daugiau. Aš buvau apsistojęs pas jį Skitopolyje; jis persikėlė iš Tiberiados ir įgijo puikių valdų ten, Skitopolyje. Jo namuose buvo apsistojęs palaimintasis Euzebijus, Italijos Vercelio miesto vyskupas, ištremtas Konstancijaus dėl ortodoksų tikėjimo; lankydami jį, aš ir kiti broliai ten buvome ir apsistojome pas jį. Susitikę su Juozapu jo namuose ir klausinėdami apie jį, sužinoję, kad jis buvo vienas iš žymių vyrų pas žydus, tyrinėjome jo istoriją ir kaip jis perėjo į krikščionybę; išgirdome visa tai aiškiai, ne iš kito pasakojimo. Todėl, manydami, kad tai verta paminėti tikinčiųjų ugdymui dėl knygų, išverstų į hebrajų kalbą iždinėse, priežasties, neatsitiktinai pateikėme visą minėtojo Juozapo istoriją. Vyras buvo ne tik vertas tapti tikinčiu krikščionimi, bet ir smarkiai kovojo prieš arijonus. Tame mieste, turiu omenyje Skitopolį, jis buvo vienintelis ortodoksas, visi kiti – arijonai. Ir jei ne tai, kad jis buvo komitas ir komito titulas saugojo jį nuo arijonų persekiojimo, jis nebūtų galėjęs net gyventi mieste, ypač valdant Patrofilui, arijonų vyskupui, kuris turėjo didelę galią dėl turtų, griežtumo ir pažinties bei drąsos prieš karalių Konstancijų. Mieste buvo ir kitas jaunas vyras iš hebrajų, teisingai tikintis, kuris nedrįso viešai *, bet slapta mus lankė. Juozapas pasakojo kai ką įtikinamo ir juokingo, bet manau, kad galbūt ir <čia> sakė tiesą. Jis sakė, kad mirus jo žmonai, bijodamas, kad arijonai jo nepagrobtų ir nepaskirtų dvasininku (nes dažnai jam pataikaudami, kad įtikintų erezija, žadėjo didesnį paaukštinimą, jei reikės – net paskirti vyskupu), jis sakėsi vedęs antrą žmoną, kad išvengtų jų įšventinimo.

(6) Bet grįžtu prie pasakojimo apie patriarchą ir patį Juozapą, norėdamas smulkiai atskleisti norintiems skaityti per jo man pasakytus žodžius. Kai patriarchas buvo apdovanotas krikštu, Juozapas, kaip pats pasakojo, žiūrėdamas pro durų plyšius į vidų, stebėjo, ką vyskupas daro patriarchui, įsidėmėjo ir laikė savyje. Tas pats patriarchas, turėdamas po ranka nemažą kiekį aukso, ištiesė ranką, sako, ir davė vyskupui, sakydamas: „Aukok už mane. Nes parašyta, kad per Dievo kunigus surišama ir atrišama žemėje, ir tai bus atrišta ir surišta danguje“. Kai tai buvo atlikta, sako, ir durys atsidarė, lankytojai klausė patriarcho, kaip jis jaučiasi po pagalbos, ir jis prisipažino, kad jaučiasi puikiai; nes jis žinojo, ką sakė. Tada po dviejų ar trijų dienų, vyskupui dažnai jį lankant gydytojo dingstimi, patriarchas užmigo (mirė) su gera viltimi, palikęs savo sūnų, dar visai jauną, Juozapui ir kitam labai doram žmogui… Taigi viskas buvo daroma per šiuos du, nes patriarchas (sūnus) dar buvo vaikas ir augo jų rankose. Tuo metu Juozapo protas dažnai nerimavo dėl to, kas slapta įvyko per krikštą, ir jis mąstė, ką daryti. Ten buvo užantspauduotas iždinės kambarys; „gaza“ hebrajiškai reiškia lobį. Daugeliui spėliojant apie šią iždinę dėl antspaudo, Juozapas slapta išdrįso atidaryti ir rado ne pinigų, bet knygas, vertingesnes už pinigus. Skaitydamas jose, kaip jau sakiau, jis rado Evangeliją pagal Joną, išverstą iš graikų į hebrajų kalbą, ir Apaštalų darbus; taip pat ir Evangeliją pagal Matą, kuri iš prigimties hebrajiška; perskaitęs jas, jis vėl kamavosi prote, nerimaudamas dėl Kristaus tikėjimo; jau sujudintas dviejų priežasčių – knygų skaitymo ir patriarcho mystagogijos – vis dėlto jo širdis buvo užkietėjusi, kaip būna.

(7) Kol jis tuo gyveno, Hilelio paliktas vaikas, auginamas patriarchystei, subrendo; nes niekas kitas nepagrobia valdžios pas žydus, bet sūnus paveldi tėvą. Kai jaunuolis pasiekė brandos amžių, prie jo prilipo kai kurie bendraamžiai, tinginiai ir pratę prie blogio; galbūt, manau, jis vadinosi Judu, bet tiksliai nežinau dėl laiko. Bendraamžiai jaunuoliai jį įtraukė į daugelį blogų užsiėmimų, moterų gadinimą ir nedorus geismus, bandydami magiškais burtais padėti jam ištvirkavimuose *, atlikdami viliojimus ir užkeikimais versdami laisvas moteris per prievartą atsiduoti jo gadinimui. Juozapas ir su juo buvęs senolis, priversti būti su vaiku, sunkiai tai išgyveno, dažnai jam priekaištavo žodžiais ir patarinėjo. Bet jis labiau klausė jaunuolių, slėpė gėdingus darbus ir gynėsi; Juozapas ir kiti nedrįso viešai kalbėti apie jį, bet patarinėjo jam kaip per supratimą. Taigi jie atvyksta į Gadarą, prie karštųjų versmių. Ten kasmet vyksta mugė; iš visur atvyksta norintys maudytis keletą dienų, neva ligų atsikratymo dėlei, kas yra velnio strategija. Kur vyksta Dievo stebuklai, ten priešininkas suskumba padėti savo pražūtingus tinklus. Ten maudosi vyrai ir moterys kartu. Atsitiktinai pirtyje buvo viena laisva moteris, pasižyminti grožiu. Jaunuolis, suviliotas savo ištvirkimo įpročio, eidamas per orą (baseine?), pasitrynė šonu į moters šoną. Ji persižegnojo Kristaus vardu, nes buvo krikščionė; jai nebuvo būtinybės nusikalsti įstatymui ir maudytis kartu su vyrais (androginiškai). Tai atsitinka naiviems ir paprastiems žmonėms dėl mokytojų aplaidumo, kurie neapsaugo jų mokymu. Vis dėlto, kad Dievas parodytų savo stebuklus, jaunuolio, turiu omenyje patriarchą, sumanymas nepavyko. Jis siuntė pas moterį ir žadėjo dovanas, bet ji, įžeidusi pasiuntinius, nepasidavė ištvirkėlio tuščioms pastangoms.

(8) Tada jo bendrininkai, matydami vaiko skausmą, kurį jis jautė dėl moters, bando jam paruošti stipresnį burtą, kaip man smulkiai papasakojo pats Juozapas. Po saulėlydžio jie nuveda nelaimingą vaiką į artimiausius kapus; tame krašte taip vadinami urvai, iškalti uolose, kapinynai. Ten nusivedę minėtąjį, burtininkai kartu su juo atliko kažkokius užkeikimus, priesaikas ir bedievystės pilnus veiksmus jam ir minėtos moters vardu. Dievo valia tai atėjo į galvą kitam senoliui, buvusiam su Juozapu; pajutęs, kas vyksta, jis praneša Juozapui. Pirmiausia apgailėjęs save tarė: „Vargšai mes“, sako, „broli, ir pražūties indai, kam tarnaujame?“ Juozapas, paklausęs priežasties, neišgirdo iš jo žodžiais, kol senolis, paėmęs Juozapą už rankos, nenuvedė ten, kur tie sugedėliai su jaunuoliu buvo susirinkę kapuose burtams. Atsistoję už durų, jie klausėsi, kas ten vyksta, o aniem išeinant pasitraukė. Dar nebuvo vėlus vakaras, bet pats saulėlydis, akis dar galėjo neryškiai matyti. Po tų bedievių išėjimo iš kapo Juozapas su senoliu įėjo ir rado kažkokius… ir kitus smalsumo (magijos) reikmenis, numestus ant žemės, ant kurių, kaip anas sakė, jie nusišlapino ir užbėrė dulkėmis, ir išėjo. Jie suprato sąmokslą, dėl kokios moters jiems tai buvo piktai padaryta, ir stebėjo, ar pavyks. Kadangi burtininkai nieko nelaimėjo (nes moteriai padėjo Kristaus antspaudas ir tikėjimas), jie sužinojo, kad jaunuolis tris naktis laukė moters atėjimo, o vėliau susipyko su tais, kurie atliko burtus, kad nepavyko. Tai Juozapui buvo trečias katechezės (pamokymo) darbas – kad ten, kur Kristaus vardas ir kryžiaus antspaudas, burtų jėga neveikia. Tačiau jis dar nebuvo įtikintas tapti krikščionimi.

(9) Tada sapne jam pasirodo Viešpats, sakydamas: „Aš esu Jėzus, kurį tavo tėvai nukryžiavo, bet tikėk manimi“. Jis, ir taip neįtikintas, susirgo sunkia liga ir buvo beviltiškas. Viešpats vėl pasirodo jam, sakydamas tikėti ir jis pasveiks; jis pažadėjo, bet pasveikęs apgavo ir vėl liko kietasprandis. Vėl suserga antra liga ir taip pat buvo beviltiškas. Manant, kad jis mirs, giminaičiai žydai atliko tai, kas pas juos visada daroma paslaptingai; jis išgirdo iš jų. Vienas iš Įstatymo žinovų, senolis, priėjęs jam į ausį sušnabždėjo sakydamas: „Tikėk <į> Jėzų, nukryžiuotą valdant Poncijui Pilotui, buvusį Dievo Sūnų ir vėliau gimusį iš Marijos, esantį Dievo Kristų ir prisikėlusį iš numirusių, ir kad Jis ateina teisti gyvųjų ir mirusiųjų“. Tai man aiškiai papasakojo pats Juozapas, kaip galima pasakyti tiesą mylint. Girdėjau tai ir iš kito žmogaus, kuris, dar būdamas žydu dėl žydų baimės, bet dažnai būdamas tarp krikščionių ir gerbdamas bei mylėdamas krikščionis, keliavo su manimi Betelio ir Efraimo dykumoje, kylant į kalnus iš Jericho, ir ginčijosi su manimi apie Kristaus atėjimą, bet neprieštaravo. Man stebintis ir klausiant priežasties (nes jis buvo Įstatymo žinovas ir galėjo prieštarauti), kodėl jis neprieštarauja, bet sutinka dėl Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties, jis, girdėdamas tiek daug, atskleidė man ir tai, kad mirdamas išgirdo iš jų į ausį pašnibždomis: „Jėzus Kristus, nukryžiuotasis Dievo Sūnus, tave teis“. Tebūna tai čia pateikta kaip tikras pasakojimas.

(10) Juozapas vis dar sirgo ir, išgirdęs iš senolio, kaip minėjau, kartu su kitais, kad Jėzus Kristus tave teis, vis dar buvo užkietėjęs. Viešpats vėl jam pagal savo meilę žmonėms per sapno regėjimą sako: „Štai, – sako, – aš tave gydau, bet atsikėlęs tikėk“. Atsikėlęs po ligos, jis vėl neįtikėjo. Jam būnant sveikam, Viešpats vėl pasirodo sapne, kaltindamas jį, kodėl jis neįtikėjo. Viešpats jam pažada sakydamas, kad tikėjimo patvirtinimui, jei jis nori mano vardu padaryti kokį stebuklą, „šaukis manęs ir aš padarysiu“. Mieste buvo vienas pamišėlis, kuris nuogas vaikščiojo po miestą (Tiberiadoje) ir dažnai, aprengtas drabužiais, juos suplėšydavo, kaip būdinga tokiems. Juozapas, norėdamas išbandyti regėjimą, bet vis dar dvejodamas, buvo sulaikomas gėdos. Jis įsiveda tą pamišėlį į vidų, uždaro duris, paima vandens į ranką, peržegnoja vandenį ir apšlaksto pamišusį žmogų sakydamas: „Jėzaus Nazorėjaus, nukryžiuotojo, vardu išeik iš jo, demone, ir tebūna jis sveikas“. Žmogus garsiai suriko, nukrito ant žemės, gausiai putojo ir tampėsi, paskui ilgą laiką gulėjo nejudėdamas; Juozapas pamanė, kad žmogus mirė. Bet po valandos jis pasitrynė kaktą, atsikėlė ir, pamatęs savo nuogybę, slėpėsi ir dengėsi rankomis gėdą, nebegalėdamas pakęsti savo nuogybės. Apsirengęs drabužį iš tų, kuriuos turėjo Juozapas, atgavęs protą ir sveiką mąstymą, jis labai dėkojo tam vyrui ir Dievui, supratęs, kad per jį gavo išgelbėjimą, ir mieste garsino tą vyrą; šis ženklas tapo žinomas tenykščiams žydams. Mieste pasklido gandas, kad Juozapas, atidaręs iždinę ir radęs parašytą Dievo vardą bei perskaitęs, daro didelius stebuklus. Jų žodžiai buvo teisingi, bet ne taip, kaip jie manė. Tačiau Juozapas vis dar liko užkietėjusia širdimi. Bet žmoniją mylintis Dievas, visada veikdamas gerais būdais tiems, kurie Jį myli, suteikia juos žmonėms, vertiems gyvenimo.

(11) Atsitiko taip, kad Juozapui, subrendus Judui patriarchui, apie kurį minėjome (galbūt jis taip vadinosi), kaip atlygį už nuopelnus davė pasinaudoti apaštalystės pajamomis. Jis su laiškais siunčiamas į Kilikijos žemę; atvykęs ten, jis rinko dešimtines ir pirmienas iš kiekvieno Kilikijos miesto žydų provincijoje. Tuo metu jis apsistojo netoli bažnyčios, nežinau kuriame mieste. Jis susidraugavo su tenykščiu vyskupu, † kuris slapta paprašė jo evangelijų ir skaitė. Būdamas apaštalas (taip pas juos, kaip sakiau, vadinamas titulas), labai griežtas ir neva tyras, jis nuolat ėmėsi priemonių tvarkai įvesti, šalindamas ir keisdamas daugelį paskirtų sinagogų vadovų, kunigų, vyresniųjų ir azanitų (pas juos tai reiškia diakonus arba patarnautojus); dėl to daugelis ant jo pyko ir, bandydami jam atkeršyti, uoliai stengėsi jį sekti ir tirti jo veiksmus. Dėl tokios priežasties sekdami, jie staiga įsiveržė į jo namus ir užtiko jį skaitantį evangelijas. Jie atėmė knygą, sugriebė vyrą, tempė žeme šaukdami, ir ne menkai jį kankindami nuvedė į sinagogą ir nuplakė pagal Įstatymą. Tai buvo jo pirma kova; bet miesto vyskupas atskubėjo ir jį išgelbėjo. Kitą kartą jie užklupo jį kelyje, kaip jis mums pasakojo, ir įmetė į Kidno upę. Srovės nuneštas *, jie pamanė, kad jis žuvo nuskendęs vandenyje, ir džiaugėsi. Bet jis netrukus po to buvo apdovanotas šventuoju krikštu (nes išsigelbėjo), nuvyko į dvarą ir susidraugavo su karaliumi Konstantinu, papasakojo jam viską apie save: kad jis buvo aukščiausio rango tarp žydų ir kad jam visur rodėsi Dievo regėjimai, Viešpačiui jį šaukiant į šventą pašaukimą ir išgelbėjimą per tikėjimą ir pažinimą. Gerasis karalius, būdamas tikras Kristaus tarnas ir turėdamas Dievo uolumą tarp karalių po Dovydo, Ezechijo ir Jozijo, suteikė jam, kaip jau sakiau, garbės titulą savo karalystėje. Jis paskyrė jį komitu, liepdamas prašyti ko tik nori. Jis nieko neprašė, išskyrus šią didžiausią dovaną iš karaliaus: leisti karaliaus įsaku statyti Kristaus bažnyčias žydų miestuose ir kaimuose, kur niekas niekada neįstengė įkurti bažnyčių, nes tarp jų nebuvo nei graiko, nei samariečio, nei krikščionio. Tai ypač saugoma Tiberiadoje, Diokesarijoje (dar vadinamoje Sepforiu), Nazarete ir Kafarnaume – kad pas juos nebūtų kitataučio.

(12) Gavęs raštus ir valdžią kartu su titulu, Juozapas atvyko į Tiberiadą, turėdamas ir laiškus iš karaliaus iždo lėšoms, taip pat ir pats pagerbtas alga iš karaliaus. Jis pradeda statyti Tiberiadoje. Mieste jau buvo didžiulė šventykla; manau, ją vadino Adrianeumu. Kadangi tas Adrianeumas liko nebaigtas, piliečiai galbūt bandė jį perdaryti į viešą pirtį. Juozapas, tai radęs, pasinaudojo tuo kaip dingstimi, ir radęs sienas jau iškeltas keturiose pusėse iš keturkampio akmens iki tam tikro aukščio, pradėjo rūpintis bažnyčia. Reikėjo kalkių ir kitų medžiagų. Jis liepė už miesto pastatyti daug krosnių, galbūt septynias (vietiniai jas vadina furnakais). Klastingi ir viskam pasiryžę žydai nesusilaikė nuo jiems įprastų burtų. Tie „šaunuoliai“ žydai stengėsi magija ir kerais surišti ugnį, bet neįstengė iki galo. Ugnis neveikė ir nedegė, tarsi būtų netekusi savo prigimties. Kai tie, kuriems buvo liepta dėti kurą į ugnį (turiu omenyje žabus ar malkas), pranešė Juozapui apie tai, kas nutiko, vyras, sukrėstas širdyje ir pakeltas uolumo Viešpačiui, nubėgo už miesto, liepė atnešti vandens inde (kapsakėje – vietiniai tai vadina kakubiju), paėmė tą indą su vandeniu visų akivaizdoje (susirinko daugybė žydų pažiūrėti, nekantraudami pamatyti, kas nutiks ir ką Juozapas darys), ir garsiu balsu, pirštu padaręs kryžiaus ženklą ant indo ir pasišaukęs Jėzaus vardą, tarė: „Vardan Jėzaus Nazorėjaus, kurį nukryžiavo mano ir visų čia stovinčių tėvai, teatsiranda jėga šiame vandenyje panaikinti visus burtus ir magiją, kurią šie padarė, ir suteikti ugniai galią užbaigti Viešpaties namus“. Ir taip paėmęs vandenį į ranką, pašlakstė kiekvieną krosnį tuo vandeniu. Burtai išsisklaidė, ir ugnis visų akivaizdoje įsiplieskė. Susirinkusi minia sušuko: „Vienas Dievas, kuris padeda krikščionims“, ir pasitraukė. Kadangi jie dažnai tą vyrą skriaudė, jis vėliau pastatė dalį šventyklos Tiberiadoje, užbaigė mažą bažnyčią ir išvyko iš ten, atvyko į Skitopolį ir ten apsigyveno. Diokesarijoje ir kai kuriose kitose vietose jis pastatė [bažnyčias] iki galo. Šie įvykiai čia paminėti dėl knygų paaiškinimo, kaip Evangelija pagal Joną ir Apaštalų darbai iš graikų kalbos pateko į hebrajų; tiek tebūna istorijos ir pasakojimo.

(13) Grįžtu prie Ebiono sekos; nes kalba apie Evangeliją pagal Matą privertė pateikti mus pasiekusių žinių eigą. Taigi pas juos vadinamoje Evangelijoje pagal Matą – ne visoje ir pilnoje, bet suklastotoje ir apkarpytoje (jie vadina ją hebrajiška) – rašoma: „Buvo vyras vardu Jėzus, apie trisdešimties metų, kuris pasirinko mus. Atėjęs į Kafarnaumą, jis įėjo į Simono, vadinamo Petru, namus ir atvėręs burną tarė: eidamas palei Tiberiados ežerą, pasirinkau Joną ir Jokūbą, Zebediejaus sūnus, ir Simoną, ir Andriejų, ir * Tadą, ir Simoną Uolųjį, ir Judą Iskarijotą, ir tave, Matai, sėdintį muitinėje, pašaukiau, ir tu nusekei paskui mane. Taigi noriu, kad jūs būtumėte dvylika apaštalų liudijimui Izraeliui“. Ir: „Buvo Jonas krikštijantis, ir išėjo pas jį fariziejai ir buvo pakrikštyti, ir visa Jeruzalė. Jonas turėjo drabužį iš kupranugario vilnos ir odinį diržą ant strėnų. Jo maistas, sako, buvo lauko medus, kurio skonis kaip manos, kaip paplotėlis aliejuje“; kad tiesos žodį paverstų melu ir vietoj skėrių (akridų) padarytų paplotėlį (enkridą) meduje. Pas juos evangelijos pradžia tokia: „Buvo Erodo, Judėjos karaliaus, dienomis , atėjo Jonas , krikštydamas atgailos krikštu Jordano upėje; sakoma, kad jis buvo iš kunigo Aarono giminės, Zacharijo ir Elzbietos vaikas, ir pas jį ėjo visi“. Ir po daugelio žodžių prideda: „Kai tauta buvo pakrikštyta, atėjo ir Jėzus ir buvo pakrikštytas Jono. Kai jis išbrido iš vandens, atsivėrė dangūs ir jis pamatė Šventąją Dvasią balandžio pavidalu, nusileidusią ir įėjusią į jį. Ir balsas iš dangaus sakė: Tu esi mano mylimas Sūnus, tavimi aš gėriuosi, ir vėl: Aš šiandien tave pagimdžiau. Ir tuojau vietą apšvietė didelė šviesa. Tai pamatęs, sako, Jonas taria jam: Kas tu esi, Viešpatie? Ir vėl balsas iš dangaus jam: Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Ir tada, sako, Jonas puolęs jam po kojų sakė: Meldžiu tave, Viešpatie, tu mane pakrikštyk. Bet jis jam draudė sakydamas: Palik, nes taip dera viską įvykdyti“.

(14) Žiūrėk į jų iš visų pusių suklastotą mokymą, kaip viskas šluba, kreiva ir neturi jokio tiesumo. Kerintas ir Karpokratas, naudodamiesi ta pačia neva pas juos esančia evangelija, nori įrodyti iš Evangelijos pagal Matą pradžios per genealogiją, kad Kristus yra iš Juozapo ir Marijos sėklos. O šie galvoja kitaip. Nukirtę genealogijas pas Matą, jie pradeda pradžią, kaip sakėme, sakydami: „Buvo Erodo, Judėjos karaliaus, dienomis, valdant vyriausiajam kunigui Kajafui, atėjo kažkoks Jonas vardu, krikštydamas atgailos krikštu Jordano upėje“ ir t.t. Nes jie nori, kad Jėzus būtų tikras žmogus, kaip sakiau, o Kristus būtų atsiradęs jame, tas, kuris nužengė balandžio pavidalu (kaip jau radome ir pas kitas erezijas) ir susijungė su juo, ir kad jis būtų Kristus *, gimęs iš vyro ir moters sėklos. Bet vėl neigia, kad jis yra žmogus, neva remdamiesi žodžiu, kurį pasakė Gelbėtojas, kai jam pranešė: „Štai tavo motina ir tavo broliai stovi lauke“, kad „Kas yra mano motina ir broliai? Ir ištiesęs ranką į mokinius tarė: Štai mano motina ir broliai, kurie vykdo mano Tėvo valią“. Iš čia, kaip sakiau, pilnas visokios klastos Ebionas rodosi daugybe pavidalų, kad būtų pabaisa, kaip aukščiau aprašiau.

(15) Jie naudojasi ir kitomis knygomis, neva vadinamomis Petro kelionėmis (Periodais), parašytomis Klemenso, suklastoję tai, kas jose, palikę tik nedaug tiesos; pats Klemensas juos visais atžvilgiais paneigia savo encikliniais laiškais, skaitomais šventose bažnyčiose, kad jo tikėjimas ir žodis turi kitokį pobūdį nei tai, kas jų suklastota jo vardu Kelionėse. Jis moko mergystės, o jie nepriima; jis giria Eliją, Dovydą, Samsoną ir visus pranašus, kuriais šie bjaurisi. Taigi Kelionėse jie viską pritaikė sau, įvairiai apšmeižę Petrą: kad jis kasdien krikštijasi (prausiasi) dėl apsivalymo, kaip ir jie; kad jis susilaiko nuo gyvulinio maisto ir mėsos, kaip ir jie, ir nuo bet kokio kito maisto, pagaminto iš mėsos, nes pats Ebionas ir ebionitai visiškai to susilaiko. Kai paklausi vieno iš jų, kodėl jie nevalgo gyvulinio maisto, neturėdami ką paaiškinti, jie atsako neprotingai ir sako: „Dėl to, kad jie atsiranda iš kūnų sueities ir sumaišties, mes jų nevalgome“; neva visi, atsiradę iš vyro ir moters sumaišties, yra bjaurūs, pagal tai, ką jų burna kvailai išvėmė.

(16) Jie priima krikštą, be tų, kuriais krikštijasi kasdien. Jie atlieka neva paslaptis (mysterijas), pamėgdžiodami šventuosius Bažnyčioje, metai iš metų su nerauginta duona, o kitą paslapties dalį – vien su vandeniu. Kaip sakiau, jie teigia, kad du yra paskirti Dievo: vienas Kristus, kitas velnias. Ir Kristus, sako, gavo būsimojo amžiaus dalį, o velnias – šį patikėtą amžių, neva Visagalio įsakymu abiejų prašymu. Dėl to jie sako, kad Jėzus gimė iš vyro sėklos ir buvo išrinktas, ir taip pagal išrinkimą pavadintas Dievo Sūnumi dėl Kristaus, atėjusio į jį iš aukštybių balandžio pavidalu. Jie nesako, kad jis gimė iš Dievo Tėvo, bet kad buvo sukurtas kaip vienas iš arkangelų [ir dar daugiau], ir kad jis valdo angelus ir visa, kas sukurta Visagalio; atėjęs jis mokė, kaip rašoma jų vadinamoje evangelijoje: „Atėjau panaikinti aukų, ir jei nenustosite aukoti, nuo jūsų nepasitrauks rūstybė“. Tokie ir panašūs yra jų klastingi išsigalvojimai.

Jie mini kitus Apaštalų darbus, kuriuose pilna bedievystės; iš ten jie neatsitiktinai apsiginklavo prieš tiesą. Jie sukuria kažkokius „Pakopas“ (Anabathmoi) ir mokymus neva Jokūbo „Pakopose“, kur jis aiškina prieš šventyklą ir aukas, prieš ugnį aukure ir daug kitų tuščių dalykų. Čia jie kaltina ir Paulių, nesigėdydami suklastotais savo netikrų apaštalų klastos ir paklydimo žodžiais; vadina jį tarsiečiu, kaip jis pats prisipažįsta ir neneigia, bet teigia jį esant iš graikų, pasinaudodami proga iš vietos, kur jis teisingai pasakė: „Esu tarsietis, nežymaus miesto pilietis“. Tada jie sako, kad jis yra graikas, motinos graikės ir tėvo graiko vaikas, kad užlipo į Jeruzalę ir ten prabuvo kurį laiką, užsigeidė vesti kunigo dukterį ir dėl to tapo prozelitu bei apsipjaustė; o negavęs tos mergelės supyko ir rašė prieš apipjaustymą, sabatą ir Įstatymą.

(17) Visais būdais šmeižia tas baisus žaltys, vargšas protu. „Ebion“ iš hebrajų į graikų kalbą verčiamas „vargšas“. Tikrai vargšas ir protu, ir viltimi, ir darbu tas, kuris laiko Kristų paprastu žmogumi ir taip tikėjimo skurde turi viltį į Jį. Jie neva didžiuojasi vadindami save vargšais, nes, sako, apaštalų laikais pardavė savo turtą ir padėjo prie apaštalų kojų, ir perėjo į skurdą bei atsižadėjimą; ir dėl to, sako, visų vadinami vargšais. Bet ir tai pas juos netiesa; jis iš tiesų iš prigimties buvo vadinamas Ebionu, manau, pagal pranašystę tas vargšas ir nelaimėlis gavo vardą iš savo tėvo ir motinos. Kiek dar kitų baisių, suklastotų ir blogio pilnų dalykų pas juos laikomasi! Kai kas nors iš jų suserga arba įkandamas roplio, jis nusileidžia į vandenį ir šaukiasi Elksajaus vardų: dangaus ir žemės, druskos ir vandens, vėjų ir teisingumo angelų (kaip jie sako), duonos ir aliejaus, ir pradeda sakyti: „Padėkite man ir pašalinkite nuo manęs skausmą“. Jau anksčiau nurodžiau, kad Ebionas to nežinojo, bet vėliau jo pasekėjai, susijungę su Elksajumi, perėmė iš Ebiono apipjaustymą, sabatą ir papročius, o iš Elksajaus – fantaziją: manyti, kad Kristus yra kažkoks į žmogų panašus pavidalas, nematomas žmonėms, devyniasdešimt šešių mylių ilgio (neva dvidešimt keturių mylių/schoenus), šešių mylių/schoenus pločio (dvidešimt keturių mylių), o storis pagal kitą matavimą. Priešais jį stovi ir Šventoji Dvasia moters pavidalu, nematoma, ir ji tokio paties dydžio. „Ir iš kur, – sako, – žinau matmenis? Nes, – sako, – mačiau nuo kalnų, kad jų galvos siekė [dangų?], ir išmatavęs kalną sužinojau Kristaus ir Šventosios Dvasios matmenis“. Apie tai jau kalbėjau skyriuje apie osėjų ereziją. Čia tai paminėjau prabėgomis, kad nebūtų manoma, jog aš per užmaršumą nepasakiau to, kas yra pas kiekvieną tautą ir ereziją, bet randama ir pas kitus.

(18) Taigi šis Ebionas ir pats skelbė Azijoje ir Romoje; dygliuotų atžalų šaknys daugiausia yra Nabatėjoje ir Panėjoje, Moabite ir Kokaboje Bašano žemėje anapus Adraos, taip pat ir Kipre. Jie verčia ir ne pagal amžių tuokia jaunuolius, neva leidus jų mokytojams (nes jie turi presbiterius ir sinagogų vadovus; savo bažnyčią vadina sinagoga, o ne bažnyčia; didžiuojasi tik Kristaus vardu); jie leidžia sudaryti sąjungas ne tik vienoje santuokoje, bet jei kas nori išsiskirti iš pirmos santuokos ir susijungti su kitu, leidžia – nes pas juos viskas be baimės leistina – net iki antros, trečios ir septintos santuokos. Jie pripažįsta Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, Mozę ir Aaroną, ir Jėzų Naviną, kaip tiesiog pakeitusį Mozę, bet nieko daugiau. Po jų nebepripažįsta jokių pranašų, bet netgi anatemizuoja ir tyčiojasi iš Dovydo ir Saliamono, taip pat atmeta Izaiją, Jeremiją, Danielių, Ezechielį, Eliją ir Eliziejų; nesutinka su jais, piktžodžiaudami jų pranašystėms, o priima tik evangeliją. Kristų vadina tiesos pranašu ir Kristumi, Dievo Sūnumi pagal pažangą ir ryšį per pakilimą, įvykusį jam iš aukštybių; pranašus vadina * supratimo pranašais, o ne tiesos. Jį vieną nori matyti ir pranašu, ir žmogumi, ir Dievo Sūnumi, ir Kristumi, ir paprastu žmogumi, kaip minėjome, tapusiu Dievo Sūnumi dėl gyvenimo dorybės. Jie nepriima ir visos Mozės Penkiaknygės, bet atmeta kai kuriuos posakius. Kai jiems kalbi apie gyvulinio maisto valgymą: „Kaip tada Abraomas patiekė angelams veršį ir pieną? Arba kaip Nojus valgė, išgirdęs iš Dievo: pjauk ir valgyk? Kaip Izaokas ir Jokūbas aukojo Dievui, taip pat ir Mozė dykumoje?“, jis tais dalykais netiki ir sako: „Koks man reikalas skaityti tai, kas Įstatyme, atėjus Evangelijai?“ „Iš kur tau tada žinoti apie Mozę ir Abraomą? Nes žinau, kad pripažįstate juos esant, teisiuosius ir tėvus sau prisiimate“. Tada atsako ir sako: „Kristus man apreiškė“, ir piktžodžiauja daugumai Įstatymo dalykų bei Samsonui, Dovydui, Elijui, Samueliui, Eliziejui ir kitiems.

(19) Apgavikas visur paneigiamas Gelbėtojo, aiškiai ir trumpai vienu žodžiu paneigiančio visą jo apgaulingą mokymą ir sakančio: „Atėjo Jonas teisumo keliu, nevalgantis ir negeriantis, ir sako: jis turi demoną. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, “. Ir ne tai, kad Jonas visiškai nieko nevalgė, ar Gelbėtojas valgė bet ką, kad kas nors pamanytų ir apie draudžiamus dalykus; bet Raštas parodo tiesos prasmę, kad „būti rajūnu ir vyno gėrėju“ reiškia ne ką kitą kaip valgyti mėsą ir gerti vyną, o „nevalgantis ir negeriantis“ – kad Jonas nevartojo mėsos ir vyno, tik skėrius ir medų, aišku, ir vandenį. Kas nežino, kad Gelbėtojas prisikėlęs iš numirusių valgė? Kaip sako šventosios tiesos evangelijos: „Jam padavė duonos ir gabalą keptos žuvies, ir paėmęs valgė, ir davė mokiniams“; taip padarė ir prie Tiberiados ežero, ir valgė, ir davė. Daug galima apie tai kalbėti. Reikia man smulkiai prieiti prie šių pasenusių ir supuvusių žodžių, skelbiamų pas juos, paneigimo ir juos sugriauti.

(20) Pirmiausia reikia pasakyti apie Kristų, kad Jis nėra paprastas žmogus. Negali tas, kuris gimė visais atžvilgiais žmogus, būti duotas pasauliui kaip ženklas, kaip apie Jį iš anksto skelbė Šventoji Dvasia, sakydama Ahazui: „Prašyk sau ženklo“; anam nepaprašius, tada pranašas sako: „Pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė lauksis“. Mergele nevadinama moteris, susijungusi su vyru ir ištekėjusi; mergele tikrąja prasme vadinama ta, kuri be vyro tikrai pradėjo Dievą Žodį, kaip ir pats Izaijas kitoje vietoje sako: „Šauksmo balsas iš miesto, balsas iš šventyklos, balsas Viešpaties, atlyginančio savo priešams. Prieš gimdymo skausmus ji pagimdė, prieš ateinant skausmui ji išvengė ir pagimdė berniuką. Kas girdėjo tokį dalyką ar kas matė tokius dalykus? Ar žemė pagimdė per vieną dieną ir ar gimė tauta vienu kartu? Nes Sionas pajuto skausmus ir pagimdė savo vaikus; aš daviau šią viltį, ir jie neprisiminė, sako Viešpats“. Kokia viltis ir kokie vaikai, jei ne tai, kad mergelė pagimdė be skausmų, ko niekur nebuvo, ir kad Jonas vaikas, gimęs dėl Jo iš Elzbietos pagal pažadą *, nors Jonas ir gimė su skausmais? Kaip tad šie apibrėžia Gelbėtoją kaip paprastą žmogų iš vyro sėklos? Kaip Jis nebus pažintas, kaip ir Jeremijas apie Jį sako: „Jis yra žmogus, ir kas Jį pažins?“ Pasakodamas pranašas apie Jį sakė: „Kas Jį pažins?“ Jei kalbėtų apie paprastą žmogų, be abejo, Jį pažintų ir tėvas, ir motina, giminės ir kaimynai, namiškių ir bendrapiliečiai. Bet kadangi gimdymas yra iš Marijos, o iš aukštybių atėjo Dievas Žodis, ne iš vyro sėklos, bet iš Tėvo aukštybėse gimęs tiesoje be laiko ir be pradžios, o dienų pabaigoje panorėjęs gimti mergelės įsčiose ir iš jos susikurti sau kūną, dėl to sako: „Ir Jis yra žmogus, bet kas Jį pažins?“ – kad Dievas atėjo iš aukštybių, viengimis Dievas Žodis. Didelis paklydusiųjų vargas, palikusių pranašų ir angelų liudijimus ir paklususių paklydusiam Ebionui, norinčiam tenkinti savo malonumą, besinaudojančiam žydų dalykais ir nutolusiam nuo žydų. Juk Gabrielius, skelbdamas gerąją naujieną mergelei, jai sakant „Kaip tai įvyks, nes aš nepažįstu vyro“, užtikrindamas pasakė: „Viešpaties Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė apgaubs tave; todėl ir gimstantis iš tavęs šventasis bus vadinamas Dievo Sūnumi“. Sakydamas „gimstantis“, parodė, kad kūnas ir kitas įsikūnijimas yra iš jos, o iš aukštybių, iš dangaus – Aukščiausiojo galybė ir Šventoji Dvasia apgaubė šventąją mergelę, ir iš aukštybių nužengė viengimis Sūnus Dievas Žodis, * ir kaip tapo žmogumi, ir kaip iš jos tikrai gimė. Kiek dar kitų tokių dalykų yra? Esu įpratęs, kaip žadėjau, neišsiplėsti, kad neišpūsciau veikalo apimties.

(21) Toliau papasakosiu apie kitus dalykus, kuriuos jie meluoja apie Petrą ir kitus apaštalus: kad, sako, Petras kasdien naudojo krikštus (apsiplovimus), prieš priimdamas duoną. Žiūrėk į visą jų šmeižtą ir jų apgavikiško mokymo klastą. Kadangi jie patys susitepę ir dažnai ištvirkaudami daro daug dalykų žemėje, savo pačių įsitikinimui patenkinti gausiai naudoja vandenį, kad neva apgautų save, manydami turį apvalymą per krikštus. Ir jie nesigėdija tuo kaltinti apaštalus, nors Viešpats paneigė jų blogą būdą, kai Petras pasakė, jam atėjus plauti kojų: „Tu niekada neplausi mano kojų“, ir Gelbėtojas atsakė: „Jei neplausiu tavo kojų, neturėsi dalies su manimi“, o anas vėl atsakė: „Ne tik kojas, bet ir galvą“, Viešpats vėl pasakė: „Kas kartą išsimaudęs, tam nereikia plauti galvos , tik kojas; jis visas švarus“. Jis parodė, kad nereikia naudoti krikštų (apsiplovimų) ir nenaudingų papročių bei žmonių įsakymų ir mokymų, kaip ir Evangelijoje sutartinai su pranašu sako: „Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs. Veltui mane garbina, mokydami žmonių įsakymų ir mokymų“. Dėl kokios priežasties Jis peikė fariziejus ir raštininkus, naudojančius apsiplovimus kumščiu (alkūnėmis?) savęs, taurių, puodelių ir kitų dalykų? Ir galutinai pareiškia, kad „valgymas neplautomis rankomis nesuteršia žmogaus“? Taip Jis ne tik paneigė jų krikštijimąsi, bet ir parodė, kad rankų plovimas yra perteklinis, ir tam, kuris nenori plautis rankų, tai nekenkia.

(22) Kaip gi jų kvailystė dėl mėsos valgymo nebus iš karto paneigta? Pirmiausia tuo, kad Viešpats valgė žydų Paschą. Žydų Pascha buvo avinėlis ir nerauginta duona, avinėlio mėsa, kepta ugnyje ir valgoma; kaip ir mokiniai Jam sako: „Kur nori, kad paruoštume tau valgyti Paschą?“ Ir pats Viešpats sako: „Eikite į miestą ir rasite žmogų, nešantį vandens ąsotį, ir sekite paskui jį, kur jis eina, ir sakykite šeimininkui: Kur yra užeiga, kur valgysiu Paschą su savo mokiniais? Ir jis parodys jums paruoštą aukštutinį kambarį; ten paruoškite“.

Ir vėl pats Viešpats sako: „Trokšte troškau valgyti šią Paschą su jumis“; ir nepasakė tiesiog Paschą, bet šią Paschą, kad niekas neiškraipytų pagal savo nuomonę. Pascha, kaip sakiau, buvo mėsa, kepta ugnyje, ir kita. O jie, panaikinę savyje tiesos seką, pakeitė posakį, kuris visiems aiškus iš susietų žodžių, ir padarė mokinius sakančius: „Kur nori, kad paruoštume tau valgyti Paschą“, o Jį neva sakantį: „Netrokšte troškau valgyti mėsą šią Paschą su jumis“. Iš kur nebus demaskuota jų klastotė, kai seka šaukia, kad „mi“ ir „eta“ (graik. neiginys mē) yra pridėti? Užuot sakę „trokšte troškau“, jie pridėjo prieveiksmį „ne“. Jis tikrai sakė: „Trokšte troškau valgyti šią Paschą su jumis“; o jie, prirašę „mėsą“, patys save suklaidino, suklastoję ir pasakę „netrokšte troškau valgyti šią Paschą mėsą su jumis“; aiškiai parodoma, kad Jis ir Paschą šventė, ir mėsą valgė, kaip sakiau. Jie taip pat bus paneigti regėjimu, apreikštu šventajam Petrui per drobę, kurioje buvo visi žvėrys, gyvuliai, ropliai ir paukščiai, ir Viešpaties balsu, sakančiu: „Kelkis, pjauk ir valgyk“; ir Petrui sakant: „Jokiu būdu, Viešpatie; nieko sutepto ar netyro neįėjo į mano burną“, Viešpats sako: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu“. Tiesa bus įrodyta dviem būdais. Jei jie sakys, kad šventojo Petro žodis „niekada nieko sutepto ar netyro “ galiojo visiems valgiams, kad ir jaučiai, ir ožkos, ir avys, ir paukščiai pas jį buvo vadinami suteptais (bendrai vartojamais), jie tuoj pat bus paneigti jo ankstesniu elgesiu. Po to, kai vedė ir turėjo vaikų bei uošvę, jis susitiko su Gelbėtoju, būdamas kilęs iš žydų. Žydai valgo mėsą, ir mėsos valgymas pas juos nėra bjaurus ar uždraustas. Vadinasi, kadangi jis valgė nuo pradžios – net jei sakytume iki susitikimo su Gelbėtoju – bus parodyta, kad jis nelaikė nieko suteptu iš to, kas vadinama nesuteptu. Juk jis nevadino suteptu ir netyru visko, bet tai, ką Įstatymas vadino suteptu ir netyru. Vėlgi parodžius, kad jam buvo kalbama ne apie visą mėsą kaip apie visą suteptą, bet apie tai, kas Įstatyme sutepta ir netyra, Dievas, perduodamas šventosios Kristaus Bažnyčios bruožą, sakė jam nieko nelaikyti suteptu; „nes viskas yra švaru, priimama su padėka ir Dievo palaiminimu“. Nors mįslė buvo ir apie tautų pašaukimą, kad jis nelaikytų esančių neapipjaustyme suteptais ar netyrais, vis dėlto Petro užuomina buvo ne apie žmones, bet apie tai, kas Įstatyme uždrausta, kaip kiekvienam turėtų būti aišku; ir jų kliedintis žodis žlugo iš visų pusių.

(23) Jie apsimestinai priima apaštalų vardus savo apgautųjų įtikinėjimui ir, suklastoję knygas jų vardu, užrašė neva Jokūbo, Mato ir kitų mokinių vardu. Tarp tų vardų jie įtraukia ir apaštalo Jono vardą, kad iš visų pusių būtų demaskuota jų kvailystė. Ne tik jis paneigia juos visais būdais, sakydamas: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis“, bet ir tai, kad šventųjų pranašų liudijimai *, kuriame, vadovaudamasis Šventąja Dvasia ir gerai supratęs Gelbėtojo pasakytus žodžius apie kiekvieną dalyką, išsipildžiusį Kristuje, kaip sakiau, jis išdėstė liudijimus tų pranašų, nuo kurių šie save atskyrė. Ir tuoj pat parodė, kad pasiųstiems pas Joną Krikštytoją fariziejams pats Jonas atsako sakydamas: „Aš balsas šaukiančiojo dykumoje: tiesinkite Viešpaties kelią, kaip sakė pranašas Izaijas“. Ir vėl pats Jonas sako, paėmęs liudijimą iš pranašų (turiu omenyje iš Dovydo), kai Viešpats išvartė pinigų keitėjų stalus ir pasakė: „Nedarykite mano Tėvo namų prekybos namais“, „jie prisiminė, kad buvo parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugraužė mane“. Ir vėl pats Jonas pasakė: „Izaijas matė būdamas Šventojoje Dvasioje“.

(24) Vėlgi pasakojama, kad tas pats Šv. Jonas, skelbdamas Azijoje, padarė nuostabų darbą tiesos pavyzdžiui. Laikydamasis nuostabios gyvensenos, tinkančios jo apaštalo orumui, ir visiškai nesimaudydamas, jis buvo priverstas Šventosios Dvasios nueiti iki pirties, sakydamas: „Paimkite man pirties reikmenis“. Palydovams stebintis, jis atėjo į tą pirtį ir, priėjęs prie to, kuris buvo įpratęs priimti besimaudančiųjų drabužius, paklausė, kas yra pirties viduje; rūbininkas nuolat saugojo drabužius (gimnazijose kai kuriems tai yra darbas kasdieniam maistui užsidirbti) pasakė šventajam Jonui, kad viduje yra Ebionas. Jonas, tuoj pat supratęs Šventosios Dvasios vadovavimą, dėl kurios priežasties ji paragino jį ateiti iki pirties, kaip sakiau, kad paliktų mums tiesos pagrindą atminimui – kas yra Kristaus tarnai, apaštalai ir tos pačios tiesos sūnūs, ir kas yra piktojo indai ir Hado vartai, neįveikiantys uolos ir ant jos pastatytos šventos Dievo Bažnyčios – tuoj pat susijaudinęs ir sudejavęs, ramiai, kad visi išgirstų kaip liudijimą nepriekaištingo mokymo patvirtinimui, tarė: „Skubėkite, broliai, išeikime iš čia, kad pirtis nesugriūtų ir nepalaidotų mūsų kartu su Ebionu, esančiu pirtyje, dėl jo bedievystės“. Ir tegul niekas nesistebi girdėdamas, kad Ebionas susitiko su Jonu. Palaimintasis Jonas gyveno ilgai ir išgyveno iki Trajano valdymo. Visiems aišku, kad visi apaštalai atmeta Ebiono tikėjimą ir laiko jį svetimu jų skelbimo bruožui.

(25) Kiek turiu pasakyti apie šventąjį Paulių, kaip jie piktžodžiaudami apie jį kalba? Pirmiausia jie sako, kad jis graikas ir kilęs iš pagonių, o vėliau tapęs prozelitu. Kaip gi jis pats sako apie save: „Hebrajus iš hebrajų, iš Abraomo sėklos, Benjamino giminės, pagal Įstatymą fariziejus, uoliai besilaikantis savo tėvų tradicijų“; ir kitoje vietoje sako: „Jie izraelitai, ir aš; jie Abraomo sėkla, ir aš“, ir sako: „Apipjaustytas aštuntą dieną, užaugintas prie Gamalielio kojų ir hebrajus iš hebrajų“. O baisių roplių baisūs klyksmai ir drakoniški šnypštimai, ir tuščių kalbų nuodai! Kieno liudijimą priimsiu? Ebiono ir jo pasekėjų, ar šventojo Petro, sakančio: „Kaip rašė jums mano brolis Paulius, dalykus gilius ir sunkiai suprantamus, kuriuos neišmanėliai ir netvirti iškraipo dėl savo nežinojimo“? Vėlgi Šv. Paulius liudija ir pats apie Petrą sakydamas: „Jokūbas, Jonas ir Kefas, kurie atrodė esą stulpai, padavė man ir Barnabai bendrystės dešines“. Net jei jis pasakytų save esant tarsietį, tai neduoda pagrindo žodžių medžiotojams teigti savo ir savo pasekėjų pražūčiai *, kad taip yra. Juk jis mini ir Barnabą, kadaise vadintą Juozapu, o pervadintą Barnaba (kas verčiama paguodos sūnumi), levitą, kilusį iš Kipro. Ir ne dėl to, kad buvo kiprietis, jis nebuvo iš Levio, kaip ir Šv. Paulius, nors ir kilęs iš Tarso, nebuvo svetimas Izraeliui. Daugeliui išsisklaidžius Antiocho Epifano laikais ir kitais laikais, kai vyko karas, ir patekus į nelaisvę bei † atiduotiems apgulčiai, vieni belaisviai paimti liko tam tikrose vietose, kiti dėl tokios priežasties pasitraukę gyveno ten, kur pasiekė. Kaip ir šventasis Jeremijas sakė apie Izraelį, nes dažnai tai atsitikdavo – bėgti nuo priešų veido: „Ir jei nueitum pas kitijus (kipriečius), ir ten tau nebus poilsio“. Kiekvienam aišku, kad Kitiju vadinama Kipro sala; kitijai yra kipriečiai ir rodiečiai. Taip pat ir Makedonijoje gyveno kipriečių ir rodiečių giminė; iš ten kilo ir Aleksandras Makedonietis. Todėl Makabėjų knygose rašoma: „Išėjo [sėkla] iš Kitijų žemės“; nes Aleksandras Makedonietis iš kitijų sėklos. Bet vėl grįždamas prie temos, dėl pasitaikiusio žodžio papasakojęs istoriją apie tai, sakau, kad dėl persikėlimo daugelis, gyvenę kitose šalyse, buvo Izraelio sėklos palikuonys. Jie buvo vadinami ir kiekvienos šalies vietiniais, kaip ir Jetro dukterys pranešė tėvui apie Mozės pagalbą, kad jis nuvijo piemenis ir pagirdė jų avis; nuėjusios pasakojo apie tai savo tėvui, o jam paklausus: „Kodėl šiandien taip greitai atėjote?“, jos atsakė: „Vyras egiptietis išgelbėjo mus nuo piemenų, pasėmė vandens ir pagirdė mūsų gyvulius“, ir tuoj pat jis joms tarė: „Kodėl neatvedėte jo čia, kad pavalgytų duonos?“ Kas gi nežino, kad Mozė yra Amramo ir Jochebedos sūnus, Amramas – Kehato, Kehatas – Levio, Levis – Jokūbo, Jokūbas – Izaoko, Izaokas – Abraomo? Ir tai, kad Mozė buvo pavadintas egiptiečiu, visiškai nepanaikino kilmingumo ir sėklos sekos. O šie paklydę Ebiono pasekėjai, palikę kelią, atidavė savo protą daugybei iškreiptų kelių ir stačiam takui.

(26) Jie vėlgi didžiuojasi turėdami apipjaustymą ir giriasi, kad tai yra patriarchų ir teisiųjų, gyvenusių pagal Įstatymą, antspaudas ir ženklas, per kurį jie manosi susilyginą su anais; ir jie nori kildinti jo pagrindimą iš paties Kristaus, kaip ir Kerinto pasekėjai. Jie taip pat sako pagal anų kliedintį žodį: „Pakanka mokiniui būti kaip mokytojas“; „Kristus, sako, buvo apipjaustytas, apsipjaustyk ir tu“. * Ir kad visais būdais būtų sugėdintos paklydimo sėklos; kaip Dievo nustatytas apynasris jūrai, skląsčiai ir vartai, smėlis – riba jūrai ir įsakymas: „Iki čia ateisi ir neperžengsi, bet tavyje suduš tavo bangos“, kaip sako, taip ir šie bus sunaikinti savyje. Ten ribos žodis pasakytas Dievo įsakymu jūros tvarkai, o čia pati nedorybė ir paklydimas, apakinęs protą ir nusigręžęs nuo pamaldaus mąstymo, suskubo sukelti bangas prieš save pačią, daužydama baisias savo minėtų prielaidų bangas į kitas savo bangas, ir visada savyje suduždama bei save naikindama – arba kaip baisus roplys, gadinantis save ir atsisukęs nuo uodegos ėdantis save, tampantis pats sau naikintoju. Pasakojama, kad tai kartą atsitiko angims, uždarytoms induose: kai kiekviena suėdė kitą, o aršesnė ir piktesnė liko paskutinė, likusi viena ir išalkusi ji pradėjo ėsti save nuo savo uodegos; taip pasakoja kai kurie gamtininkai Egipto žemėje. Todėl tinkamai ją pavadino, dėl Gorgonės galvos vadindami ją „angimi-gorgone“ (aspidogorgona). Taip ir tuščiagarbis Ebionas bei jo pasekėjai suskubo patys save pjaustyti ir naikinti nuo pradžios tai, kuo patys didžiuojasi. Juk Kristus savęs neapipjaustė, gimęs kūdikiu; garbė gailestingajam Dievui, kad Ebionas pats save pralenkė, neišpažindamas tiesos, kad tai taptų jam paneigimu. Jei jis būtų sakęs, kad Jis, būdamas Dievas, atėjęs iš aukštybių, buvo apipjaustytas aštuntą dieną Marijos, tada (būdamas Dievas ir leisdamas tai savo valia) jis būtų suteikęs burtininkui įtikinamą argumentą dėl apipjaustymo. Bet kai jis teigia, kad Jis gimė paprastu žmogumi iš žmonių, vaikas nebėra priežastis, net jei ir buvo apipjaustytas aštuntą dieną. Juk ne pats save apipjaustė, bet buvo apipjaustytas žmonių. Vaikai savęs neapipjausto ir nėra savo apipjaustymo priežastis, bet jų tėvai. Anie, būdami nesupratingi, yra kūdikiai, nežinantys ir net nesuprantantys, kas jiems daroma tėvų.

(27) Mes gi sakome, kad Jis yra Dievas, atėjęs iš dangaus ir išbuvęs mergelės Marijos įsčiose tiek laiko, kiek nešiojami vaikai, kad tobulai iš mergelės įsčių sutvarkytų sau kūnišką įsikūnijimą ir ekonomiją, kurioje Jis buvo tikrai, o ne tariamai apipjaustytas aštuntą dieną. „Jis atėjo įvykdyti Įstatymą ir pranašus, o ne panaikinti“, ne paskelbti Įstatymą svetimu, bet duotu iš Jo paties, likusiu provaizdžiuose iki Jo, kad Jame ir per Jį vėl būtų įvykdyta tai, ko trūko Įstatyme, idant provaizdžiai, pasiekę dvasinį tobulumą, būtų skelbiami tiesoje Jo ir Jo apaštalų, nebe kaip provaizdžiai, bet kaip tiesa. Tuo išsipildė tai, kas pasakyta Įstatyme, trukę iki Jo laiko ir Jame pasibaigę, pereidami į pilnatvę, ką pasakė Sefora: „Sustojo mano vaiko apipjaustymo kraujas“. Ir ji nepasakė: „Apipjaustė mano vaiką“; nes atsiųstas angelas netvarkė taip, kad įvyktų apipjaustymas, nei pasitraukė išsigandęs apipjaustymo kraujo, bet dėl būsimojo Vaiko priminimo sustabdė apipjaustymo kraują *, ką išgirdęs ir sutvarkęs pasitraukė. Ir kokio vaiko, klausyk, jei ne to, apie kurį pranašas sakė: „Jie norės, kad būtų buvę sudeginti ugnimi; nes Vaikas mums gimė, Sūnus ir duotas mums“, parodant gimusį Vaiką tiesoje, kad pažymėtų tikrą įsikūnijimą, o „Sūnus duotas mums“, kad parodytų iš aukštybių duotą Dievo Žodį ir Dievo Sūnų, tapusį įsčiose ir įsikūnijusį, turintį abu – Dievą ir žmogų, patį Dievą, patį žmogų, patį Sūnų, duotą iš aukštybių, patį Vaiką, gimusį. Ties Juo pagaliau sustojo apipjaustymo kraujas, kaip ir Evangelijoje sako, kai graikai atėjo Jį pamatyti ir kreipėsi į Pilypą, sakydami: „Parodyk mums Jėzų“, o Pilypas pasakė Jonui, ir Jonas Jėzui, kad „kai kurie graikai nori tave pamatyti“, ir tuoj pat Viešpats atsako sakydamas: „Dabar atėjo Dievo šlovė“, kad parodytų, jog kūniškas apipjaustymas praeina ir tarnavo kaip provaizdis iki laiko, o neapipjaustymas kūne turi didesnį apipjaustymą dvasioje, matantį Kristų ir Jį tikrai suvokusį.

(28) Jei šie nori sakyti: kaip gi Kristus buvo apipjaustytas? Mes jau parodėme jums, paklydėliai, dėl kokios priežasties Jis buvo apipjaustytas. Jis buvo apipjaustytas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, kad parodytų, jog tikrai kūną, dėl Manichėjo ir tų, kurie sako, kad Jis pasirodė tik tariamai; tada, kad parodytų, jog kūnas nebuvo vienos prigimties (homoousion) su dievyste, kaip sako Apolinaras, ir kad Jis neatsinešė jo iš aukštybių, kaip sako Valentinas; ir kad patvirtintų apipjaustymą, kurį seniau davė, teisingai tarnavusį iki Jo atėjimo, ir kad žydai neturėtų pasiteisinimo. Nes jei Jis nebūtų apipjaustytas, jie galėtų sakyti: negalėjome priimti Kristaus neapipjaustyme. Be to, reikėjo, kad Jis, liepęs Abraomui apsipjaustyti dėl regimo ženklo kaip tikro ir nematomo davimo provaizdžio, patvirtintų tai būdamas apipjaustytas. Regimas apipjaustymas atsirado dėl Abraomo dvejojimo, kai šventasis ir teisusis dvejodamas tarė: „Ar šimtamečiui gims sūnus?“ ir „Ar Sara senatvėje pagimdys sūnų?“ Ir tuoj pat Viešpačiui sakant: „Paimk man trejų metų aviną, ožką ir telyčią“ ir t.t., ir apie saulėlydį, kai jis pamatė ugnies fakelus ir krosnį bei kita, Dievas jam pasakė kaip bausmę: „Tavo sėkla bus ateiviai svetimoje žemėje ir vergaus keturis šimtus metų“ – saugumui dėl dvejojimo, dėl kurio jis pasakė „Ar šimtamečiui gims sūnus?“, kad pavergta stabmeldžių ir netikinčių egiptiečių sėkla nepamirštų savo tėvų Dievo, Jis uždėjo jam ir jiems kūnišką apipjaustymą, kad matydami prisimintų ir susigėstų, ir neišsižadėtų Jo. Tai truko iki Kristaus, ir dėl to Jis teikėsi būti apipjaustytas ir tapo žmogumi tiesoje, atėjęs iš aukštybių iš Tėvo, Dievas Žodis, nepadėjęs dievystės, bet tikrai apsivilkęs kūnu; turėdamas tobulą įsikūnijimą, Jis apipjaustomas, viską tvarkydamas tiesoje, kad ir žydai, kaip sakiau, neturėtų pasiteisinimo, ir Manichėjus bei kiti būtų paneigti, ir kad apipjaustytas pagrįstai panaikintų apipjaustymą ir parodytų kitą, didesnį, ne kaip neturintis ir pats sau prieštaraujantis, bet turėdamas, tačiau rodydamas, kad to daugiau nebereikia, bet reikia didesnio.

(29) Kad Jis iškart gimęs buvo Dievas, o ne paprastas žmogus, aiškiai parodys išminčiai. Po dvejų metų, kaip jie nurodė Erodui žvaigždės laiką „nuo dvejų metų ir mažiau“, atvykę į Jeruzalę ir paklausinėję tie patys išminčiai ir sužinoję, kad Kristus gimsta Betliejuje, vėl išėjo vedami žvaigždės ir atėjo iš Jeruzalės į Betliejų. Įėję rado Jį su Jo motina Marija ir puolę pagarbino Jį bei atnešė dovanas. Jei Jis iškart garbinamas, vadinasi, gimė ne paprastas žmogus, bet Dievas, ir Kristumi tampa ne po trisdešimties metų ir ne po krikšto, bet iškart gimė Kristus iš mergelės, Dievas ir žmogus. Todėl ir angelai iškart gieda sakydami: „Garbė Dievui aukštybėse, ir žemėje ramybė, tarp žmonių geros valios“ ir skelbia piemenims: „Gimė jums Kristus Viešpats šiandien Dovydo mieste“. Ir ne tik tai, o apgautas Ebionai, parodoma, bet ir nuo dvylikos metų Jis randamas „sėdintis tarp kunigų ir vyresniųjų, klausinėjantis jų ir ieškantis su jais“, ir „jie stebėjosi malonės žodžiu, sklindančiu iš Jo lūpų“. Ir Jis darė tai ne po trisdešimtųjų metų, kad sakytum, jog tapo Kristumi tada, kai Dvasia atėjo į Jį, bet iškart nuo dvylikos metų, kaip sakiau, kaip parašyta Evangelijoje pagal Luką. Ir dar anksčiau, kai Jam būnant vaikui Juozapas ir Marija nuėjo (sako) į Jeruzalę pagarbinti per šventę ir grįžo, Jėzus pasiliko, ir jie ieškojo Jo kelionėje ir tarp giminių, bet nerado (nes Marija turėjo giminių); grįžusi ir radusi Jį, ji tarė Jam: „Ką mums padarei, vaike? Štai aš ir tavo tėvas sielvartaudami ieškojome tavęs“ (nes Juozapas buvo Jam tėvo vietoje, nors nebuvo Jo tėvas pagal prigimtį). Tada Viešpats jai: „Ko ieškote manęs? Ar nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“, nurodydamas, kad šventykla pastatyta Dievo, tai yra Jo paties Tėvo, vardu. Jei Jis nuo kūdikystės žino šventyklą ir Tėvą, vadinasi, gimęs Jėzus nėra paprastas žmogus, ir ne po trisdešimtųjų metų, atėjus balandžio pavidale, buvo pavadintas Sūnumi ir Kristumi, bet iškart ir drąsiau mokė, kad Jam reikia būti savo Tėvo reikaluose.

O kad Juozapas nebuvo Jo tėvas, bet tėvo vietoje, klausyk to paties evangelisto, kuris rašė Marijos vardu: „Aš ir tavo tėvas sielvartaudami ieškojome tavęs“; vėl kaip jis rašo sakydamas: „Jėzui buvo apie trisdešimt metų, būnant, kaip buvo manoma, Juozapo sūnumi“. Sakydamas „kaip buvo manoma“, parodė, kad Jis nebuvo jo sūnus, bet buvo manoma.

(30) Pritrūks man laiko pasakojant tiesos patvirtinimui ir Ebiono tuščiagarbystės bei jo suklastotos tuščiagarbystės mokyklos paneigimui. Iš kur gi nebūtų aišku, kad Juozapas nebuvo tėvas, bet buvo laikomas tėvu? „Štai“, sako, „mergelė lauksis ir pagimdys sūnų“; ir nepasakė „štai moteris“. Ir vėl kitoje vietoje sako: „Ir telyčia pagimdys, ir sakys: nepagimdė“. Kadangi kai kurie manichėjai ir markionistai sako, kad Jis negimė, todėl „pagimdys ir sakys: nepagimdė“; nes Marija nepagimdė iš vyro sėklos, ir šie pamišėliai melagingai sako, kad ji gimė iš vyro sėklos. Telyčia pagimdė tikrai Dievą, tikrai žmogų. O kad mergelė vadinama telyčia ir jos pelenai buvo apvalymas suterštiesiems, klausyk Įstatymo, sakančio: „Paimk sau raudoną telyčią“, kad parodytų išrinktąjį Marijos indą * dėl Gelbėtojo dievystės ugnies, tilpusios mergelėje; „nes Dievas“, sako, „yra ryjanti ugnis“. Ir Įstatymas sako: „Raudoną telyčią, ant kurios sprando nebuvo uždėtas jungas“, kad parodytų mergelę telyčią, nepažinusią vyro santuokos jungo. Bet kam man daug kalbėti? Kaip vėl Izaijas sakė Viešpaties vardu: „Paimk sau naują didelį popieriaus ritinį“; ritinį (tomos/pjūvį), nes mergelė yra iš vyro sėklos, bet nupjauta nuo vyrų santykiavimo ir atskirta nuo prigimtinio žmonių įpročio. Visi žmonės gimsta iš vyro sėklos; Kristaus gimimas pagal prigimtį turėjo įsikūnijimą iš moters, mergelės Marijos, bet prieš prigimtį buvo atskirtas nuo žmogiškos sekos, kaip ir Jokūbas apie Jį sako: „Iš atžalos, mano sūnau, pakilai“, ir nepasakė „iš sėklos pakilai“. Dėl to sako šventasis pranašas Izaijas, tiksliau Viešpats jam sako: „Paimk sau popieriaus ritinį“, nurodydamas įpročio formą, kurioje žmonių sūnūs viską rašo; kaip ir šimtas trisdešimt aštuntoje psalmėje sako: „Į tavo knygą visi bus įrašyti; dienomis bus suformuoti, ir niekas juose“; gimdą prilygino knygai. Todėl Dovydas sako: „Mano nepadarytą (embrioną) matė tavo akys“, tai yra, pasėtą prieš man susiformuojant pažinai mane ir dar anksčiau, prieš man esant pasėtam.

(31) Hebrajas nuostabiai paaiškina žodį. Nepadarytą jis pavadino „golmi“, kas verčiama kaip kruopa arba manų kruopos grūdas, neva tai, kas dar nesusijungė į duoną ir nebuvo sumaišyta, bet kaip nuo kviečio grūdo atpjauta kruopelė arba kruopų gabalėlis, arba smulkus akmenukas, kuris būna iš manų kruopų. Taip tiksliai parodydamas formos tipą, atpjaunamą iš žmogaus sėklai, jis sako (verčiant žodį į graikų kalbą): „Mano nepadarytą“, tai yra dar nesuformuotą įsčiose arba prieš įsčias „matė tavo akys“ („nes Dievas žino viską prieš įvykstant“, kaip parašyta); vis dėlto knyga ir ritinys reiškia gimdą. Ir nepasakė „paimk sau knygą“ ar „paimk sau popierių“, bet „ritinį (pjūvį)“ dėl išskirtinumo iš žmonių įpročio, „popieriaus“ dėl gimdos tinkamumo rašymui. „Naujo“ dėl mergelės naujumo ir nekaltumo, <„didelio“>; nes iš tiesų didi šventoji mergelė Marija Dievo ir žmonių akyse. Kaipgi nepavadintume jos didžia, sutalpinusios Nesutalpinamąjį, kurio dangus ir žemė negali sutalpinti? Bet Jis, būdamas Nesutalpinamas, savo paties pasirinkimu ir valia tilpo, norėdamas, o ne iš būtinybės. Todėl ritinys didelis ir naujas: didelis dėl stebuklo, naujas, nes mergelė. „Ir parašyk“, sako, „jame žmogaus rašikliu“, ir nepasakė: parašys jame kas nors žmogaus rašikliu, nei pasakė: parašys jame žmogus, kad Ebionas nerastų dingsties. Jei būtų pasakęs: parašys jame žmogus, jis galėtų sakyti, kad žmogus Juozapas pasėjo ir iš vyro sėklos gimė Kristus. Izaijui prieš septynis šimtus penkiasdešimt trejus metus (daugiau ar mažiau) sakė „parašyk“, kad iš laiko tarpo visiems pasirodytų tiesa, jog niekas negalėjo prieš septynis šimtus penkiasdešimt trejus metus pasėti to, kuris turėjo gimti. Argi veltui sako pranašui „parašyk“? Ne, bet kad parodytų Šventąją Dvasią, esančią pranaše, pačią tampančią veiksnia Kristaus kūniško atėjimo pradėjime tiesoje; „nes Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs“, sako angelas Gabrielis Marijai ir t.t. O „žmogaus rašikliu“ reiškia žmogaus atvaizdą; „nes žmogus Kristus Jėzus, Dievo ir žmonių tarpininkas“, kadangi iš aukštybių atėjo Dievas Žodis, o iš Marijos – žmogus, negimęs iš vyro sėklos. Ir dėl to tuoj pat pranašas sako: „Ir įėjo pas pranašę“, kad parodytų Mariją esant pranaše, o ne Ahazo žmoną, kaip kai kurie klysta sakydami, jog tai pasakyta apie Ezechiją. Juk Ezechijas jau buvo vienuolikos metų gimęs. Trečiaisiais jo tėvo valdymo metais buvo išpranašautas žodis: „Štai mergelė lauksis“. Mirus Ahazui, karaliavusiam keturiolika metų, Raštas tuoj pat sako: „Ir karaliavo Ezechijas, ir buvo dvidešimt metų, kai pradėjo karaliauti“. Kaip gi jo tėvo karaliavimo metu, jam valdžius keturiolika metų, pranašaujant apie Emanuelį, gimusį iš mergelės, gims Ezechijas, kuris pradėjo karaliauti dvidešimties metų po savo tėvo, ir argi protingiems nebus aišku, kad jis jau buvo gimęs, kai pranašas pranašavo šį žodį valdant Ahazui, Ezechijo tėvui? Juo labiau, kad Ahazo žmona nebuvo pranašė, kaip kiekvienam aišku. Marija gi yra ta, kuri pasakė ir pranašavo: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos žemės kartos“; pas kurią įėjo Gabrielis ir paskelbė gerąją naujieną, kad Dvasia nužengs ant jos, ta, kuri kalbėjo Izaijuje, ir ji pagimdys Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per Šventąją Dvasią, o ne iš vyro sėklos, kaip šie kvailiai ir klystantys piktžodžiauja.

(32) Paneigtas tuščiagarbio ir sabatas, ir apipjaustymas, ir kasdieniai krikštai, jo atliekami; nes Jėzus stengiasi daugiausia gydyti per sabatą. Ir ne tik gydo, bet ir gydo dviem būdais. Jis liepia išgydytiesiems per sabatą imti savo gultą ir eiti, be to, per sabatą suminkęs purvą uždėjo ant aklojo akių; o purvo minkymas yra darbas. Todėl apaštalai, supratę, kad sabatas panaikintas dėl Jo buvimo su jais ir mokymo, skina varpas per sabatą, trina ir valgo. Tai buvo antrasis-pirmasis (deuteroproton) sabatas, kaip sako Evangelija. Įstatymas nustatė įvairius sabatus: sabatą, natūraliai pasikartojantį kas savaitę, ir sabatą dėl pasitaikančių mėnulio jaunačių bei sekančių švenčių, pavyzdžiui, palapinių šventės ir Paschos dienų, kai pjauna avinėlį ir valgo neraugintą duoną; taip pat kai pasninkauja vieną pasninką per metus, vadinamą didžiuoju, ir kitą, kurį vadina mažuoju. Kai šios dienos pasitaiko pirmadienį, antradienį ar trečiadienį, jos jiems taip pat nustatomos kaip sabatas. Todėl po neraugintos duonos dienos ir nustatytos sabato dienos, per natūralų sabatą, kuris po neraugintos duonos dienos buvo laikomas sabatu, jie buvo rasti einantys per javus, skynė varpas, trynė ir valgė, rodydami, kad sabato nustatytas ryšys yra atrištas, atėjus didžiajam sabatui, tai yra Kristui, kuris mus atilsino nuo mūsų nuodėmių. Jo provaizdis buvo Nojus, kurį jo tėvas, pamatęs gimusį, pranašiškai pavadino Nojumi, sakydamas: „Šis atilsins mus nuo mūsų nuodėmių arba sunkių darbų“. Nojus neatilsino nuo nuodėmių, bet Lamechas pranašavo Kristui, aiškindamas Nojų tiesoje (Nojus verčiamas kaip atilsis) ir Šebet, kas verčiamas kaip atilsis ir sabatas; tai yra Kristus, kuriame atsiilsėjo Tėvas ir Jo Šventoji Dvasia, ir visi šventi žmonės Jame atsiilsėjo, nustoję daryti nuodėmes. Jis yra didysis ir amžinasis sabatas, kurio provaizdis buvo mažas ir laikinas sabatas, tarnavęs iki Jo atėjimo, įsakytas Jo pagal Įstatymą ir Jame panaikintas bei išpildytas Evangelijoje; taip Jis pasakė: „Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats“.

Todėl mokiniai drąsiai panaikina sabatą, nes ir prieš juos buvę kunigai šventykloje laužė sabatą aukodami ir nešdami Dievui aukas, kad nenutrūktų nuolatinė ir kasdienė auka. Ne tik kunigai pranašavo, kad sabatas bus panaikintas per veiklumą, bet ir pats apipjaustymas naikino sabatą. Vaikui gimus dažnai per sabatą, įvykdavo sabato ir apipjaustymo panaikinimas; taip abiem buvo iš anksto nustatytas panaikinimas. Parodoma, kad tie, kurie apipjausto gimusįjį per sabatą, jei nori tiksliai laikytis aštuntos dienos, radę ją pasitaikius per sabatą ir apipjaustydami, atliko darbą ir sulaužė sabatą; o jei atideda, kad nesulaužytų sabato, devintą dieną apipjausto apipjaustymą ir panaikina patį apipjaustymą bei aštuonių dienų įsakymo ribą.

(33) Bet ir pirmasis apipjaustymas nebuvo tobulas, o duotas kaip ženklas – priminimui apie vėlesnius dalykus ir dėl šventojo Abraomo dvejojimo, kaip minėta, už kurį jis buvo subartas, ir kaip didžiojo apipjaustymo, viską lygiai išpildančio vertuosiuose, provaizdis. Jei anas buvo dėl šventumo ir dangaus karalystės paveldėjimo, vadinasi, Sara neteko karalystės, ir Rebeka, ir Lėja, ir Rachelė, ir Jochebeda, ir Marija, Mozės sesuo, ir visos šventos moterys, ir negalės paveldėti dangaus karalystės, negalėjusios turėti Abraomo apipjaustymo, kurį Dievas jam davė pagal šių žodžius. Jei jos neatimtos nuo dangaus karalystės, nors neturėjo apipjaustymo, vadinasi, dabartinis kūniškas apipjaustymas nieko nereiškia. Kuo gi giriasi Ebionas dėl apipjaustymo, kai ir stabmeldžiai bei egiptiečių kunigai turi apipjaustymą? Taip pat ir saracėnai, dar vadinami izmaelitais, turi apipjaustymą, ir samariečiai [ir žydai], ir idumėjai, ir homeritai. Dauguma jų tai daro ne dėl įstatymo, bet dėl kokio nors neprotingo papročio.

Tiesiog sugaišiu daug laiko, narpliodamas jo tauškalus, nes jis veltui remiasi žodžiu, kurį pasakė Gelbėtojas: „Pakanka mokiniui būti kaip mokytojas“, kad ir jis didžiuotųsi savo apipjaustymu dėl Kristaus apipjaustymo, kuris Jame buvo gerai apipjaustytas ir per Jį panaikintas. Vis dėlto, kadangi tas gyvulys nori šį žodį taikyti Kristaus sekimui, nedvejosiu parodyti, kad ne dėl to tai pasakyta. Viešpats tuoj pat paaiškina sakydamas, kad ne dėl to pasakė, bet dėl persekiojimų ir žydų patyčių prieš Jį, ir sako: „Jei mane persekiojo, ir jus persekios; jei manęs nekentė, ir jūsų nekęs“. „Argi nevadinate manęs Viešpačiu ir Mokytoju? Ir gerai sakote, nes aš esu“; „Jei šeimininką pavadino Belzebubu, kiek labiau jo namiškius?“ ir „Tarnas negali būti didesnis už savo poną, nei mokinys už savo mokytoją; mokinys tebūna viskuo paruoštas kaip mokytojas“, tai yra pasiruošęs persekiojimui, piktžodžiavimui ir viskam, kas užgriūva. Todėl ir Šv. Paulius sakė: „Būkite mano sekėjai, kaip ir aš Kristaus“. Ir ne tai, kad jis sekė savo Valdovą taip, kaip nederėjo; jis nesakė: aš esu Dievas, ar aš esu Dievo Sūnus, ar aš esu Dievas Žodis; jis sako: „Aš esu mažiausias iš apaštalų“ ir „tarsi ne laiku gimusiam pasirodė ir man“.

(34) Jei tu, Ebionai, priimi šį žodį Kristaus sekimui ir dėl apipjaustymo, kuriuo tuščiai didžiuojiesi, nori būti kaip mokytojas, tiksliau kaip Viešpats, nesipanašink į Jį apipjaustyme; tai tau nepadės. Viešpats užbaigė jo laiką, kaip aiškiai įrodėme daugybe liudijimų. Jis atėjo ir išpildė, duodamas tobulą savo paslapčių apipjaustymą ne viename naryje, bet užantspauduodamas visą kūną ir apipjaustydamas nuo nuodėmės, ir gelbėdamas ne vieną tautos dalį, tai yra tik vyrus, bet visą krikščionių tautą tiesoje, vyrus ir moteris kartu užantspauduodamas ir gausiai * dangaus karalystės paveldėjimui, ir teikdamas antspaudą ne nepilnai, tik vienam vyrų būriui dėl silpnumo, bet visai tautai per antspaudą, įsakymus ir gerą mokymą atverdamas dangaus karalystę. O jei nori būti kaip Viešpats, o Ebionai, tai yra kaip mokytojas, tu labai klysti. Nepanašauk apipjaustyme, bet pašauk Lozorių iš kapo arba prikelk kitą mirusįjį, apvalyk raupsuotuosius arba suteik neregiams regėjimą, arba išgydyk paralyžiuotąjį nuo gimimo, jei gali; bet negali, nes elgiesi priešingai, būdamas užvaldytas netikėjimo, kūno pančių ir neišpildytų Įstatymo nuostatų. O jei ir galėtum tai padaryti, ko negali dėl savo netikėjimo, nesakau *, kaip Kristus. Tu negali supanašėti su Dievu, būdamas mirtingas ir apgautas žmogus, negali net Kristaus vardo šauktis stebuklams, o jei ir šauktumeisi, nieko nepadarytum. Jei ir apskritai pajėgtum prikelti paralyžiuotąjį, jis, atsikėlęs Jėzaus vardu, gautų iš Jo ir supratimą, kad neklausytų tavęs švęsti sabato, bet iš jį išgydžiusiojo vardo išmoktų: „Imk savo gultą ir eik į savo namus per sabatą“. Jau sakiau, kaip skirtingai kiekvienas iš jų kalba apie Kristų: kartais pats Ebionas sako, kad Jis gimė paprastu žmogumi iš santykiavimo, kitą kartą jo pasekėjai ebionitai – kad Sūnus gavo aukštesnę jėgą iš Dievo ir kad šis laikas nuo laiko apsivelka Adomu ir nusivelka; jų skirtingas nuomones paneigėme Dievo jėga.

Ir ko man dar gaišti sūriose ir potvynių užliejamose vietose, kurios tai užliejamos, tai išdžiūsta, iš kurių dažnai išmetamos žuvys ir kurios kenkia kojoms tų, kurie vaikšto tų vietų pakrantėmis (dėl to, kad tarp žuvų yra nuodingų: turiu omenyje rajas, drakoniukes, ryklius ir murenas, kaip jau minėta). Taigi vėl paliksiu šią vietą, dėkodamas Dievui, kad ir šią ereziją nustūmėme atgal, ne paviršutiniškai, bet kruopščiai paneigę. Atsiduokime kitoms iš eilės, mylimieji, prašydami Dievo pagalbos, kad Jis pats per mus užbaigtų pažado išpildymą.

Prieš valentinininkus, taip pat vadinamus gnostikais, vienuoliktoji erezija, o pagal seką – trisdešimt pirmoji

(1) Po šių vadinamųjų ebionitų, perėję jų nedorybę ir Dievo jėga pažadėję <nagrinėti> tolesnes erezijas, kurios turi kitų žvėrių pavidalus ir roplių nuodus, įkandimus ir nuodus, kiek tik įmanoma pamatyti jų mokymuose tarsi iš prarajos, pagimdytas ugnies gyvatės arba baisaus roplio ir bazilisko, pereisiu prie valentinininkų erezijos, pagal išgales juos paneigdamas. Jie taip pat pasivadino gnostikais; jų skirtumai yra dešimt, vienu jų svajonių smūgiu susidedantys iš porų (syzygijų), aštuonetų (ogdoadų) ir vyriškų bei moteriškų eonų, vienas po kito lygiai pažeistų. Dėstysiu nebe pagal laiko seką, bet eidamas nuo vienos prie kitos pagal pažangą. Nes visi šie sudygo vienu metu kaip grybai iš žemės, kaip blogai kvepiantys augalų daigai, dygliuota žolė ir daugybės skorpionų lizdas; visi jie išdygo gyvenimui vienu metu ir, kaip sakiau, pasirodė vienu dygliu kaip bjaurūs grybai, kaip apie juos jau sakė švenčiausiasis Ireniejus. Visi jie buvo amžininkai, kiekvienas pasiskolindamas blogą dingstį iš kito, vienas iš kito norėdamas dar kažko daugiau * pasirodymo dėlei sugalvojo sau skirtingą blogą išradimą. Visi jie pasivadino gnostikais: turiu omenyje Valentiną ir gnostikus prieš jį, taip pat Bazilidą, Saturnilą, Kolorbasą, Ptolemėją, Sekundą, Karpokratą ir daugelį kitų. Bet nors čia juos visus paminėjome dėl jų atsiradimo ir blogo dygimo vienu metu, vis dėlto kiekvieno sėklos piktavališkumą aprašysime atskirai. O dabar eisiu prie minėto erezijos vado ir tragedijos kūrėjo, turiu omenyje Valentiną ir jo mokymą, kylantį iš to didžio gnostikų pažado, bet vertą pasmerkimo kaip kliedesys *, nes protingiesiems jis pasirodo esąs smerktinas ir juokingas.

(2) Taigi šis Valentinas laiku seka po tų, kurie buvo minėti anksčiau: Bazilido, Saturnilo, Ebiono, Kerinto, Merinto ir jų pasekėjų; visi jie blogai išdygo gyvenimui vienu metu, tik Kerintas, Merintas ir Ebionas šiek tiek anksčiau; nes jie atsirado kartu su tais, kuriuos jau aprašiau prieš juos. Apie jo tėvynę ar iš kur jis kilęs daugelis nežino; nelengva rasti rašytoją, kuriam būtų rūpėję nurodyti jo vietą. Tačiau mus pasiekė gandas, tarsi aidas; todėl nepraleisime ir nenutylėsime apie jo vietą, nors ir abejotina (jei reikia sakyti tiesą), bet vis dėlto neslėpsime mus pasiekusios žinios. Kai kurie sakė, kad jis gimė Frebonyje, Egipto pajūryje, o graikų mokslus išėjo Aleksandrijoje. Iš ten, pamėgdžiodamas Hesiodo „Teogoniją“ ir pas patį Hesiodą minimus trisdešimt dievų, jis priėmė į savo protą pagonišką poetinę kūrybą ir, pasisėmęs idėjų iš tų, kurie su juo ir prieš jį atpuolė nuo tiesos, pats, lygiai kaip Hesiodas, pakeitęs vienus vardus kitais, norėjo sukurti pasaulio fantaziją. Ir jis nori įvesti trisdešimt dievų, eonų ir dangų; pirmasis iš jų yra Gelmė (Bythos), kaip ir pats sakė, kvailiodamas protu, lygiai kaip ir jo idėjos įkvėpėjas Hesiodas sakė: „Pirmiausia iš dievų atsirado Chaosas“; o kam gi neaišku, kad Chaosas ir Gelmė turi tą pačią reikšmę? Žiūrėk į apgaviko tragikomišką mitų kūrybą ir ydingą mokymą. Kaip sakiau, jis nori pavaizduoti trisdešimt eonų, kuriuos vadina ir dievais, sakydamas, kad yra penkiolika vyrų ir tiek pat moterų. Jis ir jo pasekėjai sako, kad kiekvienas eonas yra dvilytis ir pora; sako esant penkiolika dvejetų, kuriuos vadina syzygijomis (poromis). Iš viso yra trisdešimt eonų, ir kiekviena moteriška giminė gimdo iš vyriškos tolesnius eonus. Jie yra tokie, kaip išvardyta toliau, surašant kiekvieną vyrišką vardą priešais moterišką vardą: Ampsiu, Auraan, Bukua, Tarduu, Ubukua, Tardeddein, Mereksa, Atar, Barba, Uduak, Esten, [Uduuak, Eslen], [Amfen, Essumen], Vananin, Lamertarde, Atames, Sumin, Allora, Kubiata, Danadaria, Dammo, Oren, Lanafek, Udinfek, Emfiboche, Bara, Assiu, Ache, Belim, Deksariche, Masemon. Taip jie sudaryti pagal vyro ir moters poras, o pagal seką taip: Ampsiu, Auraan, Bukua, Tarduu, Ubukua, Tardeddein, Mereksa, Atar, Barba, Uduak, Esten, [Uduuak, Eslen], [Amfen, Essumen], Vananin, Lamertarde, Atames, Sumin, Allora, Kubiata, Danadaria, Dammo, Oren, Lanafek, Udinfek, Emfiboche, Bara, Assiu, Ache, Belim, Deksariche, Masemon. Šių vardų reikšmės yra šios: Gelmė (Bythos) ir Tyla (Sige), Protas (Nous) ir Tiesa (Aletheia), Žodis (Logos) ir Gyvenimas (Zoe), Žmogus (Anthropos) ir Bažnyčia (Ekklesia), Globėjas (Parakletos) ir Tikėjimas (Pistis), Tėviškas (Patrikos) ir Viltis (Elpis), Motiniškas (Metrikos) ir Meilė (Agape), Amžinasis Protas (Aeinous) ir Supratimas (Synesis), Geidžiamasis (Theletos) (dar vadinamas Šviesa) ir Palaima (Makariotes), Bažnytinis (Ekklesiastikos) ir Išmintis (Sophia), Gelminis (Bythios) ir Mišinys (Mixis), Nesentantis (Ageratos) ir Vienybė (Henosis), Savigimius (Autofyes) ir Susimaišymas (Sygkrasis), Viengimis (Monogenes) ir Vienovė (Henotes), Nejudantis (Akinetos) ir Malonumas (Hedone). Pagal sekos ir eilės numerį nuo aukščiausiojo neįvardijamo Tėvo ir Gelmės, kaip jie vadina, iki šio mūsų dangaus, trisdešimties skaičius yra toks: Gelmė, Tyla, Protas, Tiesa, Žodis, Gyvenimas, Žmogus, Bažnyčia, Globėjas, Tikėjimas, Tėviškas, Viltis, Motiniškas, Meilė, Amžinasis Protas, Supratimas, Geidžiamasis (ir Šviesa), Palaima, Bažnytinis, Išmintis, Gelminis, Mišinys, Nesentantis, Vienybė, Savigimius, Susimaišymas, Viengimis, Vienovė, Nejudantis, Malonumas.

(3) Tokia yra jų mitinė trisdešimties eonų tragedija ir tuščiažodžiavimas apie tariamą dvasinę Pilnatvę (Pleromą) pagal poras. Jei kas palygintų tai su Hesiodo, Stesichoro ir kitų graikų poetų kūryba, rastų, kad tai yra tas pats ir niekas kitas, ir iš to suprastų, kad erezijų vadovai neskelbia jokių nuostabių paslapčių. Jie tiesiog nusirašė nuo graikų tą dirbtinį poetinį įprotį kurti tautinius mitus ir mokymus, nieko nepakeitę, tik perdirbę vardus į barbariškus. Taip sako ir Hesiodas: pirmiausia atsiranda Chaosas (kad pasakytų Gelmė), tada Naktis, Erebas, Žemė, Eteris, Diena, Erosas, Metidė, Moras, Oizis, Potmas, Nemezidė, Momas, Filotė, Tanatas, Disnomija, Geras, Atė, Himeras, Letė, Hipnas, Hisminė, Lisimelė, Hibris, Eufronijas, Aiglė, Pausimerimnas, Apatė, Hedimelė, Eris. Šis skaičius pagal vyro ir moters seką taip pat sudaro trisdešimtuką. Jei kas norėtų pamatyti, kaip jie kurdami sujungia vieną su kitu, rastų, kad taip sujungiami ir suporuojami tarpusavyje tie, kurie poetams atrodė tinkami: pavyzdžiui, sujungę Gelmę su Naktimi ir Tyla, jie padarė, kad gimtų Žemė; kiti sako Dangus, kurį pavadino Hiperionu; tą patį sujungę su Žeme sako pagimdžius vyrus ir moteris, ir tolesnius taip pat, iki visos jų kūrybos pabaigos, kaip pasakoja begalinis kliedintis mitas. Galima rasti taip sujungtus ir suporuotus bei galinčius taip susidėlioti: Chaosas – Naktis, Erebas – Žemė, Eteris – Diena, Erosas – Metidė, Moras – Oizis, Potmas – Nemezidė, Momas – Filotė, Tanatas – Disnomija, Geras – Atė, Himeras – Letė, Hipnas – Hisminė, Lisimelė – Hibris, Eufronijas – Aiglė, Pausimerimnas – Apatė, Hedimelė – Eris. Jei kas atkreiptų dėmesį į jų prasimanymą ir norėtų sužinoti, kad jie tai paėmė iš pasaulietinių ir graikų poetų, nuo kurių šie pamišo, veltuiliedami entuziazmą ten, kur nereikia, į tuščią darbą ir nenaudingą vargą *, rastų juos tuo labiau paklydusius.

(4) Iš ten, neva tyrinėdami dar aukščiau, jie sugalvojo savo demonišku mąstymu rasti ir Trūkumą (Hysterema), kurį vadina Trūkumu, Visagaliu, Kūrėju (Demiurgu) ir esybių kūrėju; iš jo vėlgi kildina antrąjį Aštuonetą (Ogdoadą) su septyniais dangumis, sukurtą pagal pirmojo Aštuoneto panašumą, jam pačiam esant Aštuonete ir sukūrusiam septynis dangus po savęs.

Prie to Trūkumo jie nori prijungti kažkokį nesumaišytą ir nemoterišką Eoną, atėjusį čia iš Pilnatvės ieškoti sielos, atėjusios iš aukštybių nuo motinos Išminties (Sophios), kuriai nori priskirti Achamot vardą ir ją sukurti; jį vadina ir Gelbėtoju, ir Riba (Horos), ir Kryžiumi, ir Ribos nustatytoju, ir Perkėlėju, ir Jėzumi, kuris praėjo per Mariją kaip per vamzdį. Sako, kad jis yra šviesa iš aukščiausiojo Kristaus ir todėl pagal tėvo vardą vadinamas Šviesa dėl aukščiausios Šviesos, Kristumi dėl aukščiausio Kristaus, Žodžiu dėl aukščiausio Žodžio, Protu taip pat <ir> Gelbėtoju. Jis visada peržengia savo tėvą Kūrėją ir kartu su savimi nusiveda jam paklūstančius į aukščiausias Pilnatvės poras. O jų kliedesiai ir tokia tuštybė! Pateiksiu (kaip sakiau) ir tai, kaip jie sujungė savo kliedesius su poetiniais ir tautiniais mitais. Po trisdešimtuko * vieną vardą viduryje ir nemoterišką, o po jo – vėl Aštuonetą pagal porą, rastą nuo Kūrėjo, galinčią ir taip būti sudėliotą, ir vardai yra šie: pirmas Eksepafas, Porfirionas, Kloto, Riakas, Lachesė, Epifaonas, Atropė, Hiperionas, Asteropė. Tai yra tų poetų scena, turinti ir daug kitų dievų vardų, pas juos vadinamų, vyrų ir moterų, kitaip ir kitaip pas kai kuriuos vadinamų, galinčių sudaryti ir trijų šimtų šešiasdešimt penkių skaičių ir dar tapti dingstimi kitoms erezijoms, kurios vėl įvedė šią tragišką prielaidą sapnuodamos. Mat po minėtų vardų Hesiodas, Orfėjas ir Stesichoras sako atsiradus Dangų ir Tartarą, Kroną ir Rėją, Dzeusą ir Herą, ir Apoloną, Poseidoną ir Plutoną, ir tūkstančius kitų pas juos vadinamų <dievų>. Didelis yra jų apgaulingas paklydimas iš įtarumo, kuris, geisdamas tuščiažodžiavimo ir prisigalvojęs, sukūrė daug mitų.

Tai yra tai, kas atrodo akinanti šių apgautųjų protą. Tačiau Dievo apšviestam protui tai iš karto pasirodo juokinga. Praleidęs tai, vėl pateiksiu citatą iš jų pačių knygų sekos *, žodis į žodį, ką jie skaito; turiu omenyje jų knygą, ir tai yra:

(5) Išmintingiesiems, bet sieliniams (psichiniams), bet kūniškiems, bet pasaulietiškiems, bet Didybei * nenaikinamas protas nenaikinamiems sveikinti.

Aš miniu jums neįvardijamas, nenusakomas ir viršdangiškas paslaptis, kurių negali suvokti nei valdžios, nei galybės, nei pavaldiniai, nei joks mišinys, bet kurios apreikštos tik Nekintamojo Minčiai (Ennoia). Kai <pradžioje> Savatėvis (Autopator) pats savyje talpino viską, kas buvo jame nežinojime (kurį kai kurie vadina nesentančiu, visada jaunu, dvilyčiu Eonu, kuris visada talpina viską ir nėra talpinamas), tada jame esanti Mintis panorėjo – ta, kurią vieni vadino Mintimi, kiti Malone (pagrįstai, nes ji suteikė Didybės lobius tiems, kurie iš Didybės), o tie, kurie sakė tiesą, pavadino Tyla, nes per mąstymą be žodžio Didybė viską atbaigė – taigi, kaip sakiau, negendanti <Mintis>, norėdama nutraukti amžinus saitus, sumoterino Didybę, trokšdama Jo atilsio. Ir ji, susimaišiusi su Juo, parodė Tiesos Tėvą, kurį tobulieji pagrįstai pavadino Žmogumi, nes jis buvo prieš tai buvusio Negimusiojo atvaizdas (antitipas).

Po to Tyla, parodžiusi prigimtinę Šviesos vienybę su Žmogumi (jų susijungimas buvo valia), parodo Tiesą. Tiesą tobulieji pagrįstai pavadino, nes ji tikrai buvo panaši į savo motiną Tylą, Tylai to norint, kad šviesų pasiskirstymas tarp vyriško ir moteriško būtų lygus, idant per juos ir ta, kuri juose *, pasirodytų tiems, kurie iš jų [jame] pasidalijo į juslines šviesas. Po to Tiesa, parodžiusi motinišką „prounikiją“ (geismą/nešimą), sumoterino savo Tėvą į save ir jie susiėjo tarpusavyje negendančiu maišymusi ir nesenstančiu susijungimu, ir parodo dvasinį dvilytį ketvertą, ankstesnio ketverto (kuris buvo Gelmė, Tyla, Tėvas, Tiesa) atvaizdą. Tai yra ketvertas iš Tėvo ir Tiesos: Žmogus, Bažnyčia, Žodis, Gyvenimas. Tada viską talpinančios Gelmės valia Žmogus ir Bažnyčia, prisiminę tėviškus žodžius, susiėjo tarpusavyje ir parodo dvyliktuką dvilyčių „prounikų“. Vyriškieji yra: Globėjas, Tėviškas, Motiniškas, Amžinasis Protas, Geidžiamasis (kuris yra Šviesa), Bažnytinis; moteriškosios: Tikėjimas, Viltis, Meilė, Supratimas, Palaima, Išmintis. Vėliau Žodis ir Gyvenimas, ir jie pakeitę vienybės dovaną, bendravo tarpusavyje (jų bendravimas buvo valia) ir susiėję parodė dešimtuką „prounikų“, taip pat dvilyčių. Vyriškieji yra: Gelminis, Nesentantis, Savigimius, Viengimis, Nejudantis (šie įgijo vardus <dėl> viską talpinančiojo šlovės); moteriškosios: Mišinys, Vienybė, Susimaišymas, Vienovė, Malonumas (ir šios įgijo vardus Tylos šlovei).

(6) Taigi užbaigus Tiesos pagal Tėvą trisdešimtuką, kurį žemiškieji, nesuprasdami, skaičiuoja, ir kai prieina prie jo, neberasdami skaičiaus, sukasi ratu, vėl jį skaičiuodami – tai yra: Gelmė, Tyla, Tėvas, Tiesa, Žmogus, Bažnyčia, Žodis, Gyvenimas, Globėjas, Tėviškas, Motiniškas, Amžinasis Protas, Geidžiamasis, Bažnytinis, Tikėjimas, Viltis, Meilė, Supratimas, Palaima, Išmintis, Gelminis, Nesentantis, Savigimius, Viengimis, Nejudantis, Mišinys, Vienybė, Susimaišymas, Vienovė, Malonumas – tada viską talpinantis neprilygstamu supratimu nusprendė pavadinti kitą Aštuonetą vietoj ankstesnio autentiško Aštuoneto, kuris liktų Trejeto skaičiuje (nes Didybei nebuvo minties pulti į skaičių), pastatė priešpriešiais vietoj vyriškųjų vyriškuosius: Vienintelį, Trečią, Penktą, Septintą, ir moteriškuosius: Dvejetą, Ketvertą, Šešetą, Aštuonetą. Šis Aštuonetas, pavadintas vietoj ankstesnio Aštuoneto (Gelmės, Tėvo, Žmogaus, Žodžio ir Tylos, Tiesos, Bažnyčios, Gyvenimo), susijungė su šviesomis ir tapo užbaigtu Trejetu. Ir <buvo> ankstesnis Aštuonetas besiilsintis. Gelmė išėjo Didybės parama susijungti su Trejetu; nes susiėjo su Tiesa, ir Tiesos Tėvas susiėjo su Bažnyčia, ir Motiniškas turėjo Gyvenimą, ir Globėjas – Vienetą, ir Vienetas jungėsi su Tiesos Tėvu, ir Tiesos Tėvas buvo su Tyla, o dvasinis Žodis bendravo * dvasiniu maišymusi ir negendančiu susijungimu, Savatėviui darant pabaigą nedalomą savo atilsį.

Taigi Trejetas, užbaigęs gelmines paslaptis, atlikęs santuoką negendamybėje, parodė negendančias šviesas, kurios buvo pavadintos Vidurio (Mesotes) vaikais ir buvo beformės, nes nebuvo proto, besiilsinčios be mąstymo, be Minties (Ennoia). Nes apie ką kas nors veikia, jei nemąsto visuotinai, neveikia. Tada atsiradus šviesoms, kurių gausybės nebūtina išvardyti skaičiumi, bet suvokti (nes kiekviena gavo savo vardą neapsakomų paslapčių pažinimui), Tyla, norėdama išgelbėti viską pažinimo (gnozio) atrankai, sujungė su antruoju priešpriešiniu Aštuonetu negendančiu maišymusi, bet protinga valia; jos protinga valia buvo Šventoji Dvasia, esanti šventų bažnyčių viduryje. Pasiuntusi ją į antrąjį Aštuonetą, įtikino ir jį susijungti su ja. Taigi santuoka buvo atlikta Aštuoneto dalyse, Šventajai Dvasiai jungiantis su Vieninteliu, Dvejetui su Trečiu, Trečiajam su Šešetu, Aštuonetui su Septintu, Septintajam su Dvejetu ir Šešetui su Penktu. Visas Aštuonetas susiėjo su nesenstančiu malonumu ir negendančiu maišymusi (nes nebuvo atsiskyrimo vienas nuo kito; buvo susimaišymas su nepriekaištingu malonumu) ir parodė penketą nemoteriškų „prounikų“, kurių vardai yra šie: Vaisiaus davėjas (Karpistes), Ribos nustatytojas (Horothetes), Dėkojantis (Charisterios), Paleidžiantis (Afetos), Perkėlėjas (Metagogeus). Šie buvo pavadinti Vidurio sūnumis.

Noriu, kad žinotumėte: Ampsiu, Auraan, Bukua, Tarduu, Ubukua, Tardeddein, Mereksa, Atar, Barba, Uduak, Esten, [Uduuak, Eslen], [Amfen, Essumen], Vananin, Lamertarde, Atames, Sumin, Allora, Kubiata, Danadaria, Dammo, Oren, Lanafek, Udinfek, Emfiboche, Bara, Assiu, Ache, Belim, Deksariche, Masemon.

Tiek tebūna man pasakyta, pateikus dalį iš jų knygų.

Jis skelbė ir Egipte, iš kur, kaip echidnos kaulų liekanos, Egipte dar liko šiojo sėkla: Atribito, Prosopito, Arsinoito, Tėbų srityse ir žemutinėse Pajūrio dalyse bei Aleksandrijopolyje; bet nuvykęs į Romą jis taip pat skelbė. Atvykęs į Kiprą, † patyręs laivo sudužimą (fiziškai?), jis atsimetė nuo tikėjimo ir iškrypo protu. Prieš tai minėtose vietose buvo manoma, kad jis turi dalį pamaldumo ir teisingo tikėjimo. Kipre gi jis nuėjo į galutinę bedievystę ir pasinėrė į šią savo skelbiamą nedorybę.

Jis ir jo pasekėjai vadina mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kaip sakiau, ir Gelbėtoju, ir Kristumi, ir Žodžiu, ir Kryžiumi, ir Perkėlėju, ir Ribos nustatytoju, ir Riba. Sako, kad jis atsinešė kūną iš aukštybių ir perėjo per mergelę Mariją kaip vanduo per vamzdį, nieko nepriimdamas iš mergelės įsčių, bet turėdamas kūną iš aukštybių, kaip sakiau. Kad jis nėra tas pirmasis Žodis nei Kristus po Žodžio, esantis aukštybėse, aukštuosiuose Eonuose, bet kad šis buvo išskleistas ne dėl ko kito, o tik tam, kad ateitų ir išgelbėtų dvasinę giminę iš aukštybių.

Mirusiųjų prisikėlimą jie neigia, sakydami kažką mitiško ir kliedinčio: kad ne šis kūnas prisikelia, bet kitas iš jo, kurį jie vadina dvasiniu; tik tų, kurie pas juos yra dvasiniai, ir kitų, vadinamų sieliniais (psichiniais) *, jei sieliniai elgsis teisingai; o vadinamieji materialūs (hilikai), kūniški ir žemiški visiškai pražūva ir visai nėra išgelbėjami. Kiekviena substancija eina pas savo pradininkus (išskleidėjus): materialioji atiduodama materijai, o kūniška ir žemiška – žemei. Jie nori, kad būtų trys žmonių būriai: dvasiniai, sieliniai, kūniški, kaip buvo Kainas, Abelis, Setas, <kad parodytų> ir iš jų tris prigimtis, nebe po vieną, bet pagal giminę. Žemiškasis eina į pražūtį, sielinis, jei pasirenka geresnius dalykus, ilsėsis Vidurio vietoje; jei blogesnius, eis ir jis pas panašius. Dvasiniai, kuriuos įsėja Achamot, nuo tada iki dabar auklėjami čia teisingose sielose ir užauginti, nes buvo išsiųsti kaip kūdikiai, vėliau, tapę verti tobulumo, bus atiduoti kaip nuotakos Gelbėtojo angelams, moko jie, o jų sielos būtinai ilsėsis Viduryje su Kūrėju iki galo. Pačias sielas jie vėl skirsto, sakydami, kad vienos iš prigimties geros, kitos iš prigimties blogos. Gerosios yra tos, kurios tampa imlios sėklai, o iš prigimties blogos niekada nepriimtų tos sėklos.

(24) Tokia yra jų prielaida, kurios nei pranašai skelbė, nei Viešpats mokė, nei apaštalai perdavė; ja jie giriasi labiau nei kiti žinantys, skaitydami iš nerašytų šaltinių ir, kaip sakoma, bandydami pinti virves iš smėlio, stengiasi patikimai pritaikyti prie savo žodžių Viešpaties palyginimus, pranašų ištarmes ar apaštalų žodžius, kad jų pramanas neatrodytų be liudijimo, iškraipydami Raštų tvarką ir ryšį ir, kiek gali, ardydami tiesos narius. Jie perkelia ir perdirba, ir darydami vieną iš kito apgauna daugelį blogai sudėliota pritaikytų Viešpaties žodžių fantazija. Tarsi kas nors, paėmęs karaliaus atvaizdą, gražiai padarytą iš brangių akmenukų išmintingo menininko, išardytų tą žmogaus pavidalą, perkeltų tuos akmenukus, perstatytų ir padarytų šuns arba lapės pavidalą, ir tą patį blogai padarytą, o paskui tvirtintų ir sakytų, kad tai yra tas gražus karaliaus atvaizdas, kurį sukūrė išmintingas menininkas, rodydamas akmenukus, kurie buvo gražiai sudėlioti pirmojo menininko į karaliaus atvaizdą, bet blogai perkelti vėlesniojo į šuns pavidalą, ir per akmenukų vaizdą apgaudinėtų nepatyrusius, neturinčius supratimo apie karališką pavidalą, ir įtikintų, kad tas bjaurus lapės vaizdas yra tas gražus karaliaus atvaizdas. Tuo pačiu būdu ir šie, susiuvę senų bobų pasakas, paskui ištraukę žodžius, posakius ir palyginimus iš bet kur, nori pritaikyti Dievo žodžius savo mitams.

Ką jie taiko esantiems Pilnatvėje, jau pasakėme. Ką jie bando iš Raštų pritaikyti ir esantiems už jų Pilnatvės ribų, yra štai kas: sako, kad Viešpats atėjo kentėti pasaulio pabaigos laikais tam, kad parodytų kančią, įvykusią paskutiniam iš Eonų, ir per šią pabaigą parodytų Eonų istorijos pabaigą. Dvylikametę mergaitę, sinagogos vadovo dukterį, kurią atėjęs Viešpats prikėlė iš numirusių, jie aiškina kaip Achamot tipą, kurią jų Kristus, išsitiesęs, suformavo ir atvedė į suvokimą šviesos, kuri ją paliko. Kad Gelbėtojas jai pasirodė <save>, kai ji buvo už Pilnatvės ribų kaip išsigimėlis (persileidėlis), sako Paulių pasakius Pirmame laiške korintiečiams: „Paskiausiai iš visų kaip ne laiku gimusiam pasirodė ir man“. Kad Gelbėtojas atėjo pas Achamot su savo bendraamžiais (angelais), panašiai atskleidė jis tame pačiame laiške sakydamas: „Moteris turi turėti apdangalą ant galvos dėl angelų“; ir kad atėjus pas ją Gelbėtojui Achamot iš gėdos užsidėjo apdangalą <ant savo veido>, Mozė tai parodė užsidėdamas apdangalą ant savo veido. Jos kančias, kurias ji patyrė *, sako Viešpatį pažymėjus: sakydamas ant kryžiaus „Mano Dieve, kodėl mane apleidai“, Jis nurodė, kad Išmintis (Sophia) buvo palikta šviesos ir sulaikyta Ribos (Horos) veržtis pirmyn; jos liūdesį – sakydamas „Mano siela mirtinai nuliūdusi“; baimę – sakydamas „Tėve, jei įmanoma, tegu praeina ši taurė nuo manęs“; ir pasimetimą taip pat sakydamas „Ir ką pasakysiu, nežinau“.

Jie moko, kad Jis taip parodė tris žmonių gimines: materialiąją (hilikinę) – atsakydamas tam, kuris sakė „seksiu paskui tave“: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“; sielinę (psichinę) – pasakydamas tam, kuris sakė „seksiu paskui tave, bet leisk man pirma atsisveikinti su namiškiais“: „Nė vienas, uždėjęs ranką ant arklo ir besidairantis atgal, netinka dangaus karalystei“ (sako, kad šis buvo iš vidurinių; taip pat ir tą, kuris išpažino vykdęs daugumą teisingumo dalių, paskui nenorėjo sekti, bet buvo nugalėtas turtų, kad netaptų tobulas – ir šį laiko buvus iš sielinės giminės); dvasinę (pneumatinę) – sakydamas: „Palik mirusiems laidoti savo mirusius; o tu eik ir skelbk Dievo karalystę“, ir apie muitininką Zachiejų sakydamas: „Skubėk žemyn, nes šiandien man reikia pasilikti tavo namuose“; šiuos skelbia buvus iš dvasinės giminės. Ir palyginimą apie raugą, kurį moteris paslėpė trijuose saikuose miltų, sako reiškiant tris gimines. Moterimi, moko jie, vadinama Išmintis (Sophia), trimis saikais miltų – trys žmonių giminės: dvasinė, sielinė, žemiška (hilikinė); o raugu vadinamas pats Gelbėtojas. Ir Paulių <sako> aiškiai kalbėjus apie žemiškus, sielinius ir dvasinius: vienur „Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji“, kitur „Sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dvasios“, kitur „Dvasinis žmogus viską ištiria“. Žodžius „sielinis nepriima to, kas yra iš Dvasios“ sako pasakytus apie Kūrėją (Demiurgą), kuris, būdamas sielinis, nepažino nei Motinos, esančios dvasine, nei jos sėklos, nei Eonų Pilnatvėje. Kad Gelbėtojas priėmė pirmienas tų, kuriuos ketino gelbėti, sako Paulių pasakius: „Ir jei pirmienos šventos, tai ir tešla“, pirmienomis vadindami dvasinį pradą, o tešla – mus, tai yra sielinę bažnyčią, kurios tešlą (masę) sako jį priėmus ir savyje įmaišius, nes jis buvo raugas.

(26) Kad Achamot paklydo už Pilnatvės ribų, buvo suformuota Kristaus ir ieškoma Gelbėtojo, sako Jį nurodžius sakant, jog atėjo pas paklydusią <avį>. Paklydusia avimi aiškina jų Motiną, iš kurios nori, kad būtų pasėta čionykštė bažnyčia; paklydimu vadina buvimą už Pilnatvės ribų <visose> kančiose, iš kurių, kaip jie teigia, atsirado materija. Moterį, šluojančią namus ir randančią drachmą, aiškina kaip aukščiausią Išmintį (Sophia), kuri, praradusi savo Mintį (Enthymesis), vėliau, viskam apsivalius per Gelbėtojo atėjimą, ją randa. Todėl, pasak jų, ji grąžinama į Pilnatvę. Simeonas, paėmęs Kristų ant rankų, padėkojęs Dievui ir taręs: „Dabar atleidi savo tarną, Valdove, pagal savo žodį ramybėje“, sako esant Kūrėjo (Demiurgo) tipą, kuris atėjus Gelbėtojui sužinojo apie savo perkėlimą ir padėkojo Gelmei. Per Oną pranašę, skelbiamą Evangelijoje, kuri septynerius metus gyveno su vyru, o visą likusį laiką liko našle, kol pamačiusi Gelbėtoją Jį atpažino ir kalbėjo apie Jį visiems, jie tvirtina aiškiausiai nurodomą Achamot, kuri, trumpai pamačiusi <tada> Gelbėtoją su Jo bendraamžiais, visą likusį laiką likdama Viduryje laukė Jo, kada Jis vėl ateis ir sugrąžins ją į jos porą. Jos vardą nurodytą Gelbėtojo sakant: „Ir išmintis (sophia) buvo išteisinta savo vaikų“, ir Pauliaus: „Išmintį skelbiame tarp tobulųjų“. Poras Pilnatvėje sako Paulių minėjus parodant vienu pavyzdžiu; rašydamas apie gyvenimišką santuoką, jis sakė: „Ši paslaptis yra didelė, aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią“.

(27) Be to, jie moko, kad Viešpaties mokinys Jonas nurodė pirmąjį Aštuonetą, patys sakydami taip: Jonas, Viešpaties mokinys, norėdamas papasakoti visatos atsiradimą, kaip Tėvas viską išskleidė, daro prielaidą apie kažkokią Pradžią, pirmąją gimusią iš Dievo, kurią pavadino ir Sūnumi, ir Viengimiu Dievu, kuriame Tėvas sėklos pavidalu išskleidė viską. Iš šio, sako, buvo išskleistas Žodis, o jame visa Eonų substancija, kurią vėliau pats Žodis suformavo. Taigi, kalbėdamas apie pirmąjį atsiradimą, jis gerai pradeda mokymą nuo pradžios, tai yra nuo Sūnaus ir Žodžio.

Jis sako taip: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis buvo pradžioje pas Dievą“; pirmiau atskyręs tris – Dievą, Pradžią ir Žodį, vėl juos sujungia, kad parodytų abiejų jų – Sūnaus ir Žodžio – išskleidimą (emanaciją), ir jų sąjungą tarpusavyje bei su Tėvu. Nes Tėve ir iš Tėvo yra Pradžia, o Pradžioje ir iš Pradžios yra Žodis. Gerai tad pasakė: „Pradžioje buvo Žodis“; nes jis buvo Sūnuje. „Ir Žodis buvo pas Dievą“; nes ir Pradžia *. Ir „Dievas buvo Žodis“, nuosekliai; nes kas gimė iš Dievo, yra Dievas. „Jis buvo pradžioje pas Dievą“ parodė išskleidimo tvarką. „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko“; nes visiems po jo esantiems Eonams formos ir atsiradimo priežastis tapo Žodis. Bet „kas atsirado jame, sako, yra gyvybė“. Čia jis nurodė ir porą (syzygiją); nes pasakė, kad viskas atsirado per jį, o gyvybė – jame. Taigi ši, atsiradusi jame, yra artimesnė jam nei tie, kurie atsirado per jį; ji yra su juo ir per jį duoda vaisių. Kadangi prideda: „Ir gyvybė buvo žmonių šviesa“, Žmogų paminėjęs ką tik, ir Bažnyčią bendravardžiai su Žmogumi nurodė, kad vienu vardu parodytų poros bendrystę; nes iš Žodžio ir Gyvenimo atsiranda Žmogus ir Bažnyčia. Šviesa pavadino Gyvenimą žmonių (Žmogaus), nes jie buvo jos apšviesti, tai yra suformuoti ir apreikšti. Tai ir Paulius sako: „Viskas, kas apreiškiama, yra šviesa“. Kadangi Gyvenimas apreiškė ir pagimdė Žmogų ir Bažnyčią, ji vadinama jų šviesa. Taigi Jonas šiais žodžiais aiškiai nurodė ir kitus dalykus, ir antrąjį ketvertą: Žodį ir Gyvenimą, Žmogų ir Bažnyčią. Bet jis nurodė ir pirmąjį ketvertą. Pasakodamas apie Gelbėtoją ir sakydamas, kad viskas už Pilnatvės ribų per jį suformuota, vadina jį visos Pilnatvės vaisiumi. Juk pavadino jį šviesa, šviečiančia tamsoje ir tamsos neapgimta, nes viskas, kas atsirado iš aistros, buvo suformuota jo, bet jo nepažino. Ir sūnumi, ir tiesa, ir gyvybe vadina jį, ir „Žodžiu, tapusiu kūnu; kurio šlovę matėme, sako, ir jo šlovė buvo kaip viengimio, duota jam Tėvo, pilna malonės ir tiesos“. Sako taip: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes matėme jo šlovę, šlovę kaip viengimio iš Tėvo, pilną malonės ir tiesos“; taigi tiksliai nurodė ir pirmąjį ketvertą, paminėdamas Tėvą, Malonę, Viengimį ir Tiesą. Taip Jonas kalbėjo apie pirmąjį ir visų Eonų motiną Aštuonetą. Nes paminėjo Tėvą, Malonę, Viengimį, Tiesą, Žodį, Gyvenimą, Žmogų ir Bažnyčią.

(28) Matai, mylimasis, metodą, kuriuo naudodamiesi jie apgaudinėja save, prievartaudami Raštus, bandydami pagrįsti savo pramaną iš jų. Todėl aš pateikiau pačius jų žodžius, kad iš jų suprastum jų metodikos klastą ir paklydimo piktumą. Pirmiausia, jei Jonas būtų ketinęs nurodyti aukštesnįjį Aštuonetą, jis būtų išlaikęs išskleidimo tvarką ir pirmąjį ketvertą, esantį garbingiausią, kaip jie sako, būtų paminėjęs vardais pirmą, ir tada prijungęs antrąjį, kad per vardų tvarką pasirodytų Aštuoneto tvarka, o ne po tokio tarpo, tarsi pamiršęs, vėliau prisiminęs pabaigoje paminėtų pirmąjį ketvertą. Tada, norėdamas pažymėti poras, jis nebūtų praleidęs Bažnyčios vardo, nebent ir kitose porose būtų pasitenkinęs vyriškais pavadinimais, kad ir anie galėtų būti suprantami kartu, idant išlaikytų vienovę visur; <arba> jei kitų poras išvardijo, tai ir Žmogaus porą būtų nurodęs ir nebūtų palikęs mums spėlioti jos vardo.

Taigi aiškus jų aiškinimo suklastojimas. Jonui skelbiant vieną Dievą Visagalį ir vieną viengimį Kristų Jėzų, per kurį sako visa atsiradus, tą patį Dievo Sūnų *, tą patį viengimį, tą patį visų kūrėją, tą patį tikrąją šviesą, apšviečiančią kiekvieną žmogų, tą patį pasaulio kūrėją, tą patį atėjusį pas savuosius, tą patį tapusį kūnu ir gyvenusį tarp mūsų, – šie, iškreipdami aiškinimą pagal tikimybę, nori, kad vienas būtų Viengimis pagal išskleidimą, kurį vadina ir Pradžia, kitas būtų tapęs Gelbėtoju, kitas Žodis – Viengimio sūnus, ir kitas Kristus – išskleistas Pilnatvės atstatymui. Paėmę kiekvieną iš pasakytų dalykų nuo tiesos <ir> piktnaudžiaudami vardais, jie perkėlė juos į savo hipotezę, taip, kad pas juos tarp tiek daugybės dalykų Jonas nemini Viešpaties Kristaus Jėzaus. Nes jei paminėjo Tėvą, Malonę, Viengimį, Tiesą, Žodį, Gyvenimą, Žmogų ir Bažnyčią, pagal jų hipotezę jis kalbėjo apie pirmąjį Aštuonetą, kuriame dar nėra Jėzaus, dar nėra Kristaus, Jono mokytojo. O kad apaštalas kalbėjo ne apie jų poras, bet apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kurį žino ir kaip Dievo Žodį, jis pats padarė aišku. Apibendrindamas apie aukščiau minėtą Žodį pradžioje, jis paaiškina: „Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Tačiau pagal jų hipotezę ne Žodis tapo kūnu – tas, kuris niekada neišėjo už Pilnatvės ribų – bet Gelbėtojas, sudarytas iš visų ir vėlesnis už Žodį.

(29) Sužinokite tad, neišmanėliai, kad Jėzus, kentėjęs už mus, gyvenęs mumyse, tas pats yra Dievo Žodis. Jei koks kitas iš Eonų dėl mūsų išgelbėjimo tapo kūnu, būtų tikėtina, kad apaštalas kalbėtų apie kitą; bet jei Tėvo Žodis, nužengęs, yra tas pats † ir pakilęs, vienintelio Dievo viengimis Sūnus, Tėvo valia tapęs kūnu dėl žmonių, Jonas nekalbėjo apie nieką kitą, nei apie Aštuonetą, bet tik apie Viešpatį Jėzų Kristų. Juk ir Žodis pas juos nebuvo pirmasis tapęs kūnu. Jie sako, kad Gelbėtojas apsivilko sielinį kūną, pagamintą iš ekonomijos (tvarkos) neapsakoma apvaizda, kad taptų matomas ir paliečiamas. O kūnas yra senasis, iš dulkių pagal Adomą Dievo sukurtas kūrinys, kuriuo tikrai tapusį Dievo Žodį nurodė Jonas. Ir sugriautas jų pirmasis ir pirminis Aštuonetas. Parodžius vieną ir tą patį Žodį, Viengimį, Gyvenimą, Šviesą, Gelbėtoją, Kristų ir Dievo Sūnų, ir jam pačiam tapus kūnu už mus, sugriauta jų Aštuoneto palapinė. Jai sugriuvus, žlugo visa jų hipotezė, kurią melagingai sapnuodami jie puola Raštus, susikūrę savo hipotezę.

Tada rinkdami išbarstytus žodžius ir vardus, jie perkelia juos, kaip sakėme, iš prigimtinės prasmės į priešingą prigimčiai, elgdamiesi panašiai kaip tie, kurie išsikelia sau kokias nors temas, o paskui bando jas sudėlioti iš Homero eilėraščių, kad nepatyrusiems atrodytų, jog Homeras sukūrė eiles ta ekspromtu sugalvota tema; ir daugelį apgauna sudėliota eilių seka, manydami, kad Homeras taip parašė. Kaip tas, kuris aprašydamas Heraklį, Euristėjo siunčiamą pas šunį Hade, rašo Homero eilutėmis taip (niekas netrukdo pavyzdžio dėlei paminėti ir tai, nes abiejų sumanymas panašus ir tas pats):

Taip taręs išsiuntė iš namų sunkiai dūsaujantį (Odisėja 10.76)
Vyrą Heraklį, didžių darbų žinovą, (Odisėja 21.26)
Euristėjas, Stenelo sūnus perseidas, (Iliada 19.123)
Iš Erebo atvestiantį šunį nekenčiamo Hado. (Iliada 8.368)
Jis ėjo, kaip liūtas kalnų, savo jėga pasitikintis, (Iliada 6.503?)
Greitai per miestą; o draugai visi sekė, (Iliada 24.327?)
Nuotakos ir jaunikiai, ir daug iškentę seniai, (Odisėja 11.38)
Graudžiai raudodami, lyg jis eitų į mirtį. (Iliada 24.328)
Hermis gi siuntė ir žvitriakė Atėnė; (Odisėja 11.626)
Nes ji žinojo širdyje, kaip brolis vargo. (Iliada 2.409?)

Kas iš nepripratusiųjų nebūtų pagautas šių eilių ir nepamanytų, kad Homeras taip jas sukūrė šia tema? Bet patyręs Homero temas <atpažins eiles, bet temos ne>atpažins, žinodamas, kad viena iš jų pasakyta apie Odisėją, kita apie patį Heraklį, kita apie Priamą, kita apie Menelają ir Agamemnoną; paėmęs jas ir grąžinęs kiekvieną į savo <knygą>, jis panaikins <šią> temą. Taip ir tas, kuris savyje tvirtai laiko tiesos taisyklę (kanoną), kurią gavo per krikštą, atpažins vardus, žodžius ir palyginimus iš Raštų, bet šios piktžodžiaujančios temos neatpažins. Juk nors ir atpažins akmenukus, bet lapės vietoj karaliaus atvaizdo nepriims; grąžinęs kiekvieną pasakytą dalyką į savo vietą ir pritaikęs prie tiesos kūno, jis apnuogins ir parodys jų pramaną kaip nepagrįstą.

(30) Kadangi šioje scenoje trūksta atomazgos (išrišimo), kad kas nors, užbaigęs jų mimą, pateiktų paneigiantį žodį, manėme esant gerai pirmiausia parodyti, kur patys šio mito tėvai nesutaria tarpusavyje, būdami iš skirtingų paklydimo dvasių. Iš to bus galima tiksliausiai pamatyti (dar prieš įrodymą) tvirtą tiesą, skelbiamą Bažnyčios, ir jų suklastotą melagystę.

Bažnyčia, nors ir išplitusi visame pasaulyje iki žemės pakraščių, gavo iš apaštalų ir jų mokinių tikėjimą į vieną Dievą Tėvą Visagalį, sukūrusį dangų ir žemę, ir jūras, ir viską, kas juose; ir į vieną Kristų Jėzų, Dievo Sūnų, tapusį kūnu dėl mūsų išgelbėjimo; ir į Šventąją Dvasią, kuri per pranašus paskelbė ekonomijas (Dievo planus), atėjimą, gimimą iš mergelės, kančią, prisikėlimą iš numirusių ir mylimojo * Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties, kūnišką žengimą į dangų, ir Jo atėjimą iš dangaus Tėvo šlovėje „visa atnaujinti“ ir prikelti visą visos žmonijos kūną, kad Kristui Jėzui, mūsų Viešpačiui ir Dievui, ir Gelbėtojui, ir Karaliui, pagal neregimojo Tėvo valią, priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme, ir kiekvienos lūpos Jį išpažintų, ir Jis įvykdytų teisingą teismą visiems: nedorybės dvasias ir angelus, kurie nusikalto ir tapo atsimetėliais, bei bedievius, neteisius, nedorus ir piktžodžiaujančius žmones pasiųstų į amžinąją ugnį, o teisiems ir šventiems, ir laikiusiems Jo įsakymus bei pasilikusiems Jo meilėje (vieniems nuo pradžios, kitiems po atgailos), dovanotų gyvenimą, suteiktų negendamybę ir paruoštų amžinąją šlovę.

(31) Gavusi šį skelbimą ir šį tikėjimą, kaip minėjome, Bažnyčia, nors ir išsklaidyta visame pasaulyje, rūpestingai jį saugo, tarsi gyventų vienuose namuose; ir vienodai tuo tiki, tarsi turėtų vieną sielą ir tą pačią širdį; ir sutartinai tai skelbia, moko ir perduoda, tarsi turėtų vieną burną. Nors pasaulio kalbos skirtingos, bet tradicijos jėga viena ir ta pati. Nei Germanijoje įkurtos bažnyčios netiki kitaip ar perduoda kitaip, nei Iberijoje, nei pas keltus, nei Rytuose, nei Egipte, nei Libijoje, nei vidurio pasaulyje įkurtosios. Bet kaip saulė, Dievo kūrinys, visame pasaulyje yra viena ir ta pati, taip ir * šviesa, tiesos skelbimas, šviečia visur ir apšviečia visus žmones, norinčius ateiti į tiesos pažinimą. Ir nei labai iškalbingas bažnyčių vadovas nepasakys kitaip (nes niekas nėra aukščiau už mokytoją), nei silpnas kalboje nesumažins tradicijos. Tikėjimui esant vienam ir tam pačiam, nei tas, kuris gali daug apie jį pasakyti, nepadaugino, nei tas, kuris mažai – nesumažino.

Žinojimas daugiau ar mažiau pagal supratimą reiškia ne pačios temos keitimą ir kito dievo sugalvojimą šalia šios visatos Kūrėjo, Sutvėrėjo ir Maitintojo, tarsi šio neužtektų, ar kito Kristaus, ar kito Viengimio, bet tai, kas pasakyta palyginimais, papildomai išnagrinėti ir priderinti prie tikėjimo temos; ir išdėstyti Dievo planą bei ekonomiją, įvykusią žmonijai; ir paaiškinti, kad Dievas buvo kantrus dėl nusikaltusių angelų atsimetimo ir žmonių nepaklusnumo; ir skelbti, kodėl vienus dalykus laikinus, o kitus amžinus, vienus dangiškus, kitus žemiškus sukūrė vienas ir tas pats Dievas; ir suprasti, kodėl būdamas nematomas Dievas pasirodė pranašams ne vienu pavidalu, bet kitaip kitiems; ir pranešti, kodėl buvo sudaryta daug sandorų su žmonija, ir mokyti, koks kiekvienos sandoros bruožas; ir tyrinėti, kodėl Dievas visus uždarė neklusnume, kad visų pasigailėtų; ir dėkoti, kodėl Dievo Žodis tapo kūnu ir kentėjo; ir skelbti, kodėl Dievo Sūnaus atėjimas įvyko paskutiniais laikais, tai yra pabaigoje pasirodė Pradžia; ir atskleisti apie pabaigą ir būsimus dalykus, kiek parašyta Raštuose; ir netylėti, kodėl Dievas padarė atstumtąsias tautas bendrapaveldėtojomis, vieno kūno narėmis ir šventųjų dalininkėmis; ir skelbti, kaip šis mirtingas kūnas apsivilks nemirtingumu ir gendantis – negendamybe; ir kaip sakys: „Ne tauta – tauta, ir nemylimoji – mylimoji“, ir kaip „daugiau vaikų pas vienišąją nei pas tą, kuri turi vyrą“. Dėl šių ir panašių dalykų apaštalas sušuko: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“, bet ne tam, kad sugalvotų virš Kūrėjo ir Sutvėrėjo Jo Motiną ir jų Mintį – paklydusį Eoną – ir nueitų į tokią piktžodžiavimo ribą; nei <tam>, kad meluotų apie Pilnatvę virš jos, tada trisdešimties, o dabar † nesuskaičiuojamą Eonų giminę, kaip sako šie iš tiesų apleisti dieviško supratimo mokytojai, esant visai Bažnyčiai, turinčiai vieną ir tą patį tikėjimą visame pasaulyje, kaip anksčiau sakėme.

(32) Pažiūrėkime dabar ir į jų nepastovią nuomonę – kaip du ar trys būdami jie nekalba to paties apie tuos pačius dalykus, bet prieštarauja vieni kitiems dalykais ir vardais. Pirmasis, Valentinas, pritaikęs vadinamosios gnostikų erezijos principus savo mokyklos bruožui, išdėstė taip: nustatė esant neįvardijamą dvejybę (diadą), kurios vieną dalį vadina Neišsakomuoju, o kitą – Tyla. Tada iš šios dvejybės išskleista antra dvejybė, kurios vieną dalį vadina Tėvu, kitą – Tiesa. Iš šio ketverto gimsta Žodis ir Gyvenimas, Žmogus ir Bažnyčia; tai yra pirmasis Aštuonetas. Ir iš Žodžio bei Gyvenimo, sako, išskleista dešimt galių, kaip minėjome; o iš Žmogaus ir Bažnyčios – dvylika, iš kurių viena atsiskyrusi ir patyrusi trūkumą sukūrė likusią tikrovę. Jis nustatė dvi Ribas (Horus): vieną tarp Gelmės ir likusios Pilnatvės, atskiriančią sukurtus Eonus nuo negimusio Tėvo, kitą – atskiriančią jų Motiną nuo Pilnatvės. Kristus, pasak jo, išskleistas ne iš Eonų Pilnatvėje, bet pagimdytas Motinos, atsidūrusios išorėje, pagal geresniųjų atminimą, su tam tikru šešėliu. Ir šis, būdamas vyriškas, nukirtęs nuo savęs šešėlį, pakilo į Pilnatvę, o Motina, palikta su šešėliu ir ištuštinta nuo dvasinės substancijos, pagimdė kitą sūnų, ir tai yra Kūrėjas (Demiurgas), kurį jis vadina ir pavaldžių dalykų Visagaliu. Kartu su juo išskleistas ir kairysis valdovas, kaip jis mokė panašiai į tuos, kuriuos vadinsime melagingai vadinamais gnostikais. Jėzų <gi> sako kartais išskleistą iš to, kuris atsiskyrė nuo jų Motinos ir susijungė su visuma, tai yra <iš> Geidžiamojo, kartais iš to, kuris pakilo į Pilnatvę, tai yra Kristaus, kartais iš Žmogaus ir Bažnyčios. Ir Šventąją Dvasią sako išskleistą Tiesos Eonų patikrinimui ir vaisingumui, nematomai įeinančią į juos; per ją Eonai brandina tiesos vaisius.

Baigta Ireniejaus prieš valentinininkus.

(33) Šiuos ir panašius dalykus * minėtas vyras, presbiteris Ireniejus, viskuo papuoštas Šventosios Dvasios, kaip kilnus atletas, iškeltas Viešpaties ir pateptas dangiškomis dovanomis pagal tikrąjį tikėjimą ir pažinimą, nugalėjęs ir įveikęs visą jų kliedinčią hipotezę, smulkiai išdėstė jų tuščias kalbas. Labiausiai jis juos paneigė savo tolesnėje antroje knygoje ir kitose, norėdamas kažkaip nutempti parblokštąjį ir nugalėtąjį ant žemės ir visų akivaizdoje triumfuoti bei atskleisti tame parblokštajame esantį begėdišką ir silpną tuščiagarbystės iššūkį. Mes, pasitenkindami tuo, ką patys trumpai pasakėme, ir tuo, kas pasakyta bei surašyta šių tiesos rašytojų, ir matydami, kad kiti įdėjo darbo – turiu omenyje Klemensą, Ireniejų, Hipolitą ir daugelį kitų, kurie nuostabiai atliko jų paneigimą – nenorėjome daug pridėti prie vargo, kaip sakiau, pasitenkindami minėtais vyrais ir galvodami, kad kiekvienam protingam žmogui jų paneigimas bus akivaizdus iš pačių jų mokymuose esančių žodžių † prieš juos pačius.

(34) Pirmiausia todėl, kad jų nuomonės skiriasi ir vienas skelbiasi griaunantis kito nuomones; antra, kad jų mitai nepagrįsti, niekur apie tai nekalbant nei Raštui, nei Mozės įstatymui, nei jokiam pranašui po Mozės, nei Gelbėtojui, nei Jo evangelistams, nei apaštalams. Jei tai būtų buvę tiesa, Viešpats, atėjęs apšviesti pasaulio, ir prieš Jį pranašai, o vėliau ir apaštalai, pasmerkę stabmeldystę ir kiekvieną neteisėtą veiksmą bei nepabūgę rašyti prieš bet kokį neteisėtą mokymą ir prieštaravimą, būtų mums tai aiškiai paskelbę, ypač kai pats Gelbėtojas sako: „Tiems, kurie lauke, palyginimais, o jums † palyginimus reikia aiškinti dangaus karalystei“. Kiek palyginimų Jis pasakė evangelijose, atrodo, tuoj pat ir išaiškino: pavyzdžiui, kas yra garstyčios grūdas, kas raugas, kas moteris, įmaišiusi raugą į tris saikus, kas vynuogynas, kas figmedis, kas sėjėjas, kas gera žemė. Veltui šie entuziastingai kliedi, varomi demonų, apie kuriuos švenčiausias apaštalas Paulius sako: „Paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo mokymo, klausydami klaidinojančių dvasių ir demonų mokslų“. Ir vėl Šv. Jokūbas, sakydamas apie tokį mokymą: „Tai nėra išmintis, nužengianti iš aukštybių, bet žemiška, sielinė, demoniška; o išmintis iš aukštybių pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, romi, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių“ ir t.t., kurios nė vieno vaisiaus nerandama minėtuose dalykuose. Pas juos – „netvarka ir kiekvienas neteisėtas dalykas“, demonų pagimdymai ir drakonų šnypštimai, kai kiekvienas iš jų kalba vis kitaip ir kitką; pas juos nerandama nei gailestingumo, nei užuojautos, bet atskyrimai ir skirtumai, ir niekur nėra tyrumo, niekur taikos, niekur romumo.

(35) Noriu, verčiamas žodžio, nors ir žadėjau baigti, paminėti keletą jų pasakytų dalykų ir paneigti. Man rūpi ne meniškas žodis, bet skaitytojų nauda. Taigi jie sako, kad dvyliktasis eonas, atsidūręs trūkume, visiškai iškrito iš dvylikos skaičiaus, ir dvyliktasis skaičius pražūva. Sako, kad tai įvyko dėl to, jog Judas, būdamas dvyliktas, atkrito, ir taip dvyliktasis skaičius išnyko; panašiai ir apie kraujuoplūdžiu sergančią moterį, ir apie tą, kuri pametė vieną drachmą iš dešimties drachmų. Parodoma, kad nei dvyliktasis eonas negalės turėti Judo asmens, kaip sakė švenčiausiasis Ireniejus – nes Judas visiškai pražuvo, o vadinamasis dvyliktasis eonas pagal jų pramaną nebuvo ištuštintas; prieš jį atsistojo Perkėlėjas arba Ribos nustatytojas, tardamas jam „Jao“, kaip jie sako, ir taip jis buvo sutvirtintas; – nei dvylika metų kraujuoplūdžiu serganti moteris nebus panaši į jų dramą; ji buvo išgydyta po dvylikos metų, per kuriuos kentėjo kraujo tėkmę. Ji nebuvo vienuolika metų be kančios ir dvyliktais nepradėjo kraujuoti, bet veikiau vienuolika metų kraujavo, o dvyliktaisiais buvo išgydyta; – nei ta, kuri turėjo dešimt drachmų, neprarado vienos galutinai, kad materijos eonas būtų pasakojamas pas juos kaip pražuvęs; ji užsidegė žiburį ir rado drachmą.

(36) Taigi iš šių dviejų ar trijų žodžių visi jų dramatiški kūriniai bus tuoj pat paneigti ir palikti kaip silpni ir pasenę išminties sūnums ir šventosios Dievo katalikų Bažnyčios vaikams. Kad, puldamas prieš juos, neišplėsčiau veikalo į begalinį ilgį, čia baigsiu pasakojimą ir priminimą, ir padėjęs tašką tokiai jų didžiulei nedorybei, eisiu prie tolesnių, šaukdamasis Dievo kaip vadovo ir mūsų silpnumo pagalbininko, kad būtume išgelbėti nuo šios ir anksčiau minėtų erezijų bei tų, kurios bus aprašytos vėliau, mokslo mylėtojams ir norintiems tiksliai žinoti apie pasaulyje esančius tuščius balsus ir nepagrįstus ryšius. Šis, pasėjęs savo sapnus į daugelį ir pasivadinęs gnostiku, surišo daugelį skorpionų, galima sakyti, į vieną grandinę, kaip yra sena ir aiški patarlė, kad skorpionai, susikibę grandine vienas su kitu iki dešimties ar daugiau, nusileidžia nuo stogo ar namo ir taip klastingai daro žalą žmonėms. Taip ir šis, ir jo pasekėjai, vadinami gnostikais, tapo paklydimo vadais; gavę iš jo dingstis, kiekvienas, pasimokęs iš kito, po mokytojo padarė paklydimo priedą ir įvedė kitą ereziją, susijusią su ankstesne. Taip paeiliui tie vadinamieji gnostikai suskilo į įvairias erezijas; tačiau, kaip sakiau, pagrindus paėmę iš Valentino ir tų, kurie buvo prieš jį. Vis dėlto minėtosios kartu su šio Valentino tiesos [priešingu] mokymu, mūsų sutryptos, tebūna paliktos, o mes Dievo jėga apžvelkime tolesnes.

<…>

Knygos I, 58 skyrius

58. (1) Valesijai (Valesijonai, lot. Valesii, vėliau Valesiani). Jie, kiek man žinoma, gyvena pagrindiniame Arabijos Filadelfijos kaime, vadinamame Bakatu. Jie kastruoja visus, kurie pas juos užsuka ir priima jų svetingumą. Dauguma jų patys yra sukastruoti eunuchai. (2) Jie taip pat moko kitų dalykų, kupinų erezijų, atmeta Įstatymo ir Pranašų mokymą ir įveda įvairių kitokių nepadorumų.

<…>

Pastaba: Rašoma „Valesijonai“, nes tai paprastesnė ir įprastesnė lietuviška forma, kilusi iš sektos įkūrėjo Valeso vardo, nors tikslesnis akademinis terminas būtų „valesijai“.

Prieš valesijonus. 1 38, bet 58 serijos60

1,1 Aš dažnai girdėjau apie valesijonus, bet neturiu supratimo, kas Valesas < buvo >, iš kur jis atvyko, ar kokie jo posakiai, pamokymai ar pasisakymai < buvo >.

(2) Vardas, kuris yra arabiškas, verčia mane manyti, kad jis ir jo sekta vis dar egzistuoja, kaip < aš taip pat > įtariu – < nes* >, kaip sakiau, < negaliu to pasakyti užtikrintai* > – kad yra keletas Bakatoje, Filadelfijos žemėje už Jordano.

(3) Vietiniai juos vadina gnostikais, bet jie nėra gnostikai; jų idėjos kitokios. Bet ką aš sužinojau apie juos, yra tai:

1,4 Dauguma jų buvo bažnyčios nariai iki tam tikro laiko, kai jų kvailystė tapo plačiai žinoma ir jie buvo pašalinti iš bažnyčios. Visi, išskyrus kelis, yra eunuchai, ir jie turi tuos pačius įsitikinimus apie kunigaikštystes ir valdžias, kaip < setiečiai, archontikai* > ir kiti.

(5) Ir kai jie paima žmogų kaip mokinį, kol jis vis dar nekastruotas, jis nevalgo mėsos; bet kai jie įtikina jį tuo, arba kastruoja jėga, jis gali valgyti viską, nes jis pasitraukė iš varžybų ir daugiau nerizikuoja būti sužadintas geismo malonumui dalykais, kuriuos valgo.1

1,6 Ir jie ne tik taiko šią drausmę savo mokiniams; plačiai kalbama, kad jie dažnai taip pasielgė su svetimšaliais, kai šie keliavo pro šalį ir priėmė jų svetingumą.

(7) Jie sučiumpa juos [kai jie ateina] į vidų, pririša ant nugarų prie lentų ir atlieka kastraciją jėga.

1,8 Ir tai yra tai, ką aš girdėjau apie juos. Kadangi žinau, kur jie gyvena, ir šis vardas yra gerai žinomas tose dalyse, ir aš nesužinojau jokio kito sektos pavadinimo, darau prielaidą, kad tai yra ji.

2,1 Bet šie žmonės tikrai pamišę. Jei jie ketina paklusti Evangelijos įsakymui: „Jei viena tavo kūno dalis piktina tave, nukirsk ją. Geriau tau įeiti į dangaus karalystę luošam ar aklas, ar sužalotam“2 – kaip kas nors gali būti sužalotas karalystėje?

(2) Nes jei dangaus karalystė padaro viską tobula, joje negali būti jokių netobulumų. Ir kadangi prisikėlimas yra kūno prisikėlimas, visos kūno dalys bus prikeltos ir nė viena iš jų nebus palikta.

(3) Ir jei kokia nors kūno dalis nebus prikelta, nei visas kūnas nebus prikeltas. Ir jei tik viena dalis, kuri piktina, bus palikta, nė viena iš dalių nebus prikelta visai, nes jos visos mus piktino.

(4) Kas ketina išplėšti savo širdį? Ir vis dėlto širdis yra įžeidimų priežastis kiekviename žingsnyje, nes Raštas sako: „Iš vidaus kyla ištvirkavimas, svetimavimas, netyrumas ir panašūs dalykai.“3 Gerai, kas išplėš savo širdį?

2,5 Bet jei, pagal kai kurių žmonių kvailumą ir bedievystę, kūnas nebus prikeltas, kaip ši valeziečių taisyklė ką nors pakeis? Jei nė viena iš dalių nepateks į dangaus karalystę, koks dar poreikis būti be vienos dalies, kai kitos to nepasiekia?

(6) Bet jei kūnas prikeliamas – ir jis yra – kaip gali būti kūno sužalojimas dangaus karalystėje? Kaip dangaus karalystė, kurioje yra kūnų, kurie yra sužaloti, gali būti netinkama jos gyventojų šlovei?

(7) Ir jei piktinanti dalis apskritai turi būti nukirsta, tada ji buvo nukirsta ir nenusidėjo! Bet jei ji buvo nukirsta ir nenusidėjo, kadangi ji nenusidėjo, ji turėtų prisikelti pirmiausia.

3,1 Bet savo įžūlumu atlikdami šį neapgalvotą veiksmą, jie atskyrė save ir padarė save kitokius nei visi. Dėl to, kas buvo pašalinta, jie nebėra vyrai; ir jie negali būti moterimis, nes tai prieštarauja prigimčiai.

3,2 Be to, varžybų karūnos ir prizo pavadinimas jau buvo duotas, ir šie žmonės nepasirodys nė vienoje iš trijų eunuchų kategorijų, kurias paminėjo Viešpats.

(3) Jis sako: „Yra eunuchų, kurie tokie gimė iš motinos įsčių.“4 Tie eunuchai neatsako už savo būklę ir tikrai neturi nuodėmės, nes gimė tokie. Kita vertus, jiems nėra jokio nuopelno, kadangi jie negali daryti < nieko panašaus > – turiu omenyje nieko seksualaus – nes jiems trūksta dieviškai sukurtų gimdymo organų.

(4) Bet jie taip pat negali turėti dangaus karalystės kaip atlygio už buvimą eunuchais, nes neturi varžybų patirties.

(5) Nors jie patyrė troškimus, kadangi neturi galimybės daryti tai, ko nereikėtų daryti, jie taip pat neturi atlygio už nedarymą. Jie nepadarė to dalyko ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad negalėjo. Tai yra pirmojo eunuchų tipo, kurį mini Viešpats, kelias, to, kuris gimė eunuchu. Dėl savo operacijos valeziečiai negali būti nė vienu iš šių.

4,1 „Ir yra eunuchų,“ sako Išganytojas, „kurie buvo padaryti eunuchais žmonių.“ Valeziečiai nėra nė vienas iš šių taip pat. Jie – eunuchai, kurie yra „padaryti eunuchais žmonių“5 – yra padaromi karaliaus ar valdovo tarnyboje.

(2) Iš pavydo ir įtarumo savo žmonoms, kai kurie barbarų karaliai ar despotai paima berniukus, kai jie dar tik vaikai, ir padaro juos eunuchais, kad jiems būtų galima patikėti savo žmonas, kaip sakiau, kai jie užaugs.

(3) Ir tai buvo įprasta šių eunuchų priežastis. Įsivaizduoju, kad tai yra termino „eunuchas“ < kilmė >. „Eunuchas“ gali būti „geranoriškas“ (εὐνοῦς), nes jo nariai buvo pašalinti, ir su pašalintais organais jis negali turėti lytinių santykių.

(4) Taigi tai yra kita eunuchų kategorija, tokia, kuri paimama vaikystėje ir padaroma eunuchais žmonių, bet ne dėl dangaus karalystės.

4,5 „Ir yra eunuchų,“ sako Išganytojas, „kurie pasidarė eunuchais dėl dangaus karalystės.“6 Kas jie gali būti, jei ne kilnūs apaštalai, ir mergelės bei vienuoliai po jų?

(6) Jonas ir Jokūbas, Zebediejaus sūnūs, kurie liko skaistūs, tikrai nenusikirto savo narių savo rankomis, ir taip pat nesudrė santuokos; jie kovojo savo širdyse ir nuostabiai laimėjo šių varžybų karūnos šlovę.

(7) Ir visi milijonai po jų, kurie gyveno pasaulyje be sutuoktinių ir laimėjo šių varžybų šlovę vienuolynuose ir konventuose. Jie neturėjo santykių su moterimis, bet varžėsi tobuliausiose varžybose.

4,8 Taip yra su Eliju Senajame Testamente ir su Pauliumi, kuris sako: „Nesusituokusiems sakau, kad jiems gera, jei jie lieka tokie, kaip aš; bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi.“7

(9) Dabar kokioje būsenoje jis „liko?“ Nes jei jis būtų buvęs eunuchas, ir jo sekėjai būtų likę kaip jis, paklusdami jo „Likite kaip aš“ – kaip eunuchas galėtų tuoktis, jei nebegalėtų susilaikyti, pagal „Tegul tuokiasi ir nedega?“8 Jūs matote, kad jis kalba apie susilaikymą, ne apie savo narių sužalojimą.

4,10 Bet jei jie teigia pasidarę eunuchais dėl dangaus karalystės, kaip jie gali atskirti save nuo [atvejo, kurį apima] tekstas: „Yra eunuchų, kurie buvo padaryti eunuchais žmonių?“9

(11) Nes jei kas pasidaro eunuchu savo rankomis, jis yra vyras, ir jo rankos padarė šį gėdingą dalyką. Ir net jei jis negalėjo to padaryti pats, bet buvo padarytas eunuchu kitų, jis vis tiek negali būti eunuchu „dėl dangaus karalystės“, nes jis buvo „padarytas eunuchu žmonių“, ar savo ranka, ar kitų ranka.

4,12 Tačiau jis bus atimtas ir iš savo karūnos bei prizo ir neturės jokio kito nuopelno už susilaikymą nuo lytinių santykių. Su pašalintais nariais, kurie reikalingi jiems, jis negali juose dalyvauti.

(13) Bet tam, kuris sužaloja savo narį, ir tam, kuris nukerta kito asmens vynuogyną, nuosprendis yra vienas ir tas pats. Jis negyveno taip, kaip Dievas nori, bet susimokė maištauti prieš savo kūrėją, Viešpatį ir Dievą.

4,14 Bet toks žmogus vis tiek jaus troškimą. Išminčiaus patarlėje eunuchas nėra atleistas nuo troškimo, < bet trokšta* >, nes negali patenkinti savo troškimo, kaip sakoma:

(15) „Eunucho troškimas atimti nekaltybę mergelei.“10 Ir < jų kvailystė* > visa < nuėjo niekais* >. Kiek visokių nesąmonių buvo išrasta.

<…>