Evangelija pagal Joną (gr. Κατὰ Ἰωάννην – Kata Iōannēn) yra ketvirtoji kanoninė Naujojo Testamento knyga. Ji išsiskiria iš kitų trijų – Mato, Morkaus ir Luko (vadinamųjų sinoptinių evangelijų) – savo unikaliu stiliumi, struktūra ir teologiniu gyliu. Parašyta senąja graikų (koine) kalba maždaug 90–100 m. po Kr. (paskutinė iš keturių Evangelijų), ji tradiciškai priskiriama apaštalui Jonui (hebr. יְהוֹחָנָן – Yəhôḥānān, reiškiantį „Jahvė yra maloningas“; gr. Ἰωάννης – Iōannēs), Zebediejaus sūnui, dar vadinamam „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“ (gr. ὁ μαθητὴς ὃν ἠγάπα ὁ Ἰησοῦς – ho mathētēs hon ēgapa ho Iēsous). Visgi kai kurie šiuolaikiniai biblinių tekstų tyrinėtojai autorystę sieja su Jono mokykla arba kitu asmeniu, vadinamu „Jonu Presbiteriu“ (Jonu Vyresniuoju, gr. Ἰωάννης ὁ πρεσβύτερος – Iōannēs ho presbyteros) iš Efeso bendruomenės.
Ši Evangelija vadinama „dvasine Evangelija“. Skirtingai nuo sinoptinių Evangelijų (Mato, Morkaus, Luko), kurios daugiau dėmesio skiria istoriniams įvykiams ir Jėzaus palyginimams, Jonas labiau pabrėžia Jėzaus dieviškumą, Jo kilmę iš Tėvo ir gilias teologines kalbas. Čia nerasime Jėzaus gimimo istorijos ar Krikšto aprašymo, tačiau rasime ilgus dialogus ir „Aš esu“ ištarmes.
Evangelijos pagal Joną struktūra dažniausiai dalijama į keturias pagrindines dalis: Prologą, Ženklų knygą, Šlovės knygą ir Epilogą.
1. Prologas: Įsikūnijęs Žodis (1, 1–18)
Evangelija prasideda didingu himnu, kuris atskleidžia Kristaus preegzistenciją (buvimą prieš pasaulio sukūrimą) ir dievišką prigimtį:
- „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“
- Prologas pristato pagrindinę Evangelijos temą: Jėzus yra amžinasis Logos (Žodis), per kurį viskas sukurta ir kuris „tapo kūnu“ (įsikūnijo), kad apreikštų Dievą Tėvą žmonijai.
2. Ženklų knyga: Viešasis tarnavimas (1, 19 – 12, 50)
Šioje dalyje Jėzus atskleidžia savo šlovę per stebuklus, kuriuos Jonas vadina „ženklais“ (semeia), ir per mokymą:
- Septyni ženklai: Jonas aprašo septynis pagrindinius stebuklus, pradedant vandens pavertimu vynu Kanos vestuvėse ir baigiant įspūdingiausiu – Lozoriaus prikėlimu iš numirusių. Šie ženklai rodo Jėzaus galią gamtai, ligoms ir mirtį.
- Dialogai ir susitikimai: Aprašomi gilūs pokalbiai su įvairiais asmenimis, pvz., Nikodemu (apie atgimimą iš Dvasios) ir samariete prie šulinio (apie gyvąjį vandenį).
- Konfliktas: Auganti įtampa tarp Jėzaus ir religinių lyderių, kylanti dėl Jėzaus tiesioginių pareiškimų apie savo dieviškumą (pvz., „Prieš Abraomui gimstant, Aš Esu“).
3. Šlovės knyga: Kančia, mirtis ir atsisveikinimas (13, 1 – 20, 31)
Ši dalis apima Paskutinę vakarienę, Kančią ir Prisikėlimą. Jonui Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra ne pralaimėjimas, o Jo „išaukštinimas“ ir sugrįžimas pas Tėvą:
- Kojų plovimas: Tik Jonas aprašo šį įvykį, pabrėždamas tarnystės ir nuolankumo svarbą.
- Atsisveikinimo kalbos: Ilgos Jėzaus kalbos mokiniams, kuriose Jis pažada atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią, ir ragina pasilikti Jo meilėje (vynmedžio ir šakelių palyginimas).
- Kančia ir Prisikėlimas: Jėzaus suėmimas sode, teismas pas Pilotą (kur diskutuojama apie Tiesą), mirtis ir prisikėlimas. Prisikėlęs Jėzus pasirodo Marijai Magdai, mokiniams ir „netikinčiam“ Tomui.
4. Epilogas (21 skyrius)
Papildomas skyrius, kuriame aprašomas pasirodymas prie Tiberiados ežero. Čia įvyksta jautrus Jėzaus ir Petro dialogas: Jėzus tris kartus klausia Petro „Ar myli mane?“, taip atstatydamas jį po trigubo išsigynimo ir patikėdamas ganyti savo avis.
Pagrindinės teologinės temos
- AŠ ESU: Jėzus naudoja Dievo vardą iš Senojo Testamento, taikydamas jį sau su įvairiais įvaizdžiais: „Aš esu gyvybės duona“, „pasaulio šviesa“, „vartai“, „gerasis ganytojas“, „prisikėlimas ir gyvybė“, „kelias, tiesa ir gyvybė“, „tikrasis vynmedis“.
- Šviesa ir Tamsa: Evangelijoje vyrauja dualizmas – kova tarp šviesos (tikėjimo, tiesos) ir tamsos (netikėjimo, nuodėmės).
- Meilė: Naujas įsakymas – „mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau“.
Žymiausia citata
Jono evangelijoje randame vieną žinomiausių Biblijos eilučių, kuri dažnai vadinama „Evangelijos santrauka“:
„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono 3, 16)