Humberto iš Silva Candida (†1061) traktatas Trijų knygų veikalas prieš simonistus (Humbertus cardinalis Silvae-Candidae – Libri III adversus simoniacos) yra vienas svarbiausių XI a. Bažnyčios dokumentų, skirtų kovai su simonija ir pasaulietine įtaka dvasinėms pareigoms. Parašytas apie 1057–1058 m., šis trijų knygų veikalas tapo kertiniu tekstu, formavusiu vėlesnes Grigaliaus VII reformas ir visą investitūros kovos teologinį pagrindą. Humbertas, vienas ryškiausių to meto kardinolų ir popiežiaus Leono IX artimiausių patarėjų, čia pasirodo kaip griežtas, aštrus ir nepaprastai retoriškas Bažnyčios gynėjas.

Veikalas parašytas kaip atsakas į anoniminį simonistų traktatą, kuriame buvo teigiama, kad sakramentai galioja nepriklausomai nuo tarnautojo moralės, todėl simonistų šventimai esą tokie pat teisėti kaip ir kitų dvasininkų. Humbertas šią poziciją laiko pavojinga erezija, griaunančia pačią Bažnyčios struktūrą. Jis kaltina simonistus ne tik moraliniu nuopuoliu, bet ir teologiniu iškrypimu, lygindamas juos su senovės eretikais, tokiais kaip Jovinianas, ir vadindamas jų argumentus „demonų įkvėpta sofistika“.

Pirmojoje knygoje Humbertas nuosekliai griauna simonistų teiginius, remdamasis Šventuoju Raštu, Bažnyčios tėvais ir kanonų teise. Jo retorika čia ypač aštri: simonistai vaizduojami kaip tie, kurie „sumaišo šventą ir profanu“, „iškreipia Raštą“, „nuodija paprastųjų tikėjimą“ ir „ardo Kristaus Kūno vienybę“. Humbertas pabrėžia, kad sakramentai, nors ir turi objektyvią galią, negali būti atskirti nuo Bažnyčios bendrystės ir teisėtos hierarchijos.

Antrojoje knygoje jis pereina prie kanoninių argumentų, rodydamas, kad nuo pat ankstyvosios Bažnyčios laikų simonija buvo laikoma sunkia nuodėme, o simonistai – netinkami eiti dvasines pareigas. Humbertas cituoja Nikėjos, Chalkedono ir kitų susirinkimų kanonus, taip pat Grigaliaus Didžiojo ir kitų tėvų autoritetą, kad parodytų, jog simonija nėra tik moralinis nusižengimas, bet ir teisinis Bažnyčios tvarkos pažeidimas.

Trečiojoje knygoje jis pateikia praktines išvadas: simonistai turi būti nušalinti, jų šventimai laikytini abejotinais, o Bažnyčia privalo griežtai saugoti savo sakramentinę tvarką nuo pasaulietinės valdžios įtakos. Ši dalis ypač svarbi, nes joje jau aiškiai matyti būsimos investitūros kovos kontūrai — Humbertas formuluoja principus, kuriuos vėliau perims ir radikaliai išplėtos Grigalius VII.

Trijų knygų veikalas prieš simonistus

Humbertus cardinalis Silvae-Candidae – Libri III adversus simoniacos

vertimas iš lotynų kalbos

ŠVENTOSIOS ROMOS BAŽNYČIOS VYSKUPAI SAVO ATSAKYME PRIEŠ SIMONISTUS

Kad nepasirodytų sau išmintingas, esame priversti atsakyti kvailiui, kuris, nutrynęs savo traktato – tiksliau, lojimo – pavadinimą ir nuslėpęs vardą, begėdiškai bando įtikinti, jog tai, kas brangu, neturi būti atskirta nuo to, kas žema, ir kad nėra jokio skirtumo tarp to, kas šventa, ir to, kas profaniška, tarp švaraus ir nešvaraus. Ir nors dieviškasis įstatymas daro tam tikrą skirtį tarp raupsų ir raupsų, šis baisus išsisukinėtojas ir demoniškas ginčytojas, lyg koks antras Jovinianas ar prisikėlęs stoikas, tvirtina, kad ta pati malonė glūdi ir veikia tiek katalikuose, tiek eretikuose, ir kad visiškai nesvarbu, ar kokių nors Kristaus sakramentų teikimas vyksta už Katalikų Bažnyčios ribų, ar jos viduje, nes jis mano, kad Šventosios Dvasios pilnatvė vienodai ir lygiai veikia tiek viduje, tiek išorėje; ir kad nieko negalima suteikti į Katalikų [Bažnyčią] sugrįžusiems, nei atimti iš tų, kurie nuo jos nusigręžė.

Taigi, kad ir koks aštrus būtų šis spėliotojas, jis vis tiek pasirodo esąs Dievo priešas, net jei kai kuriuose dalykuose atrodo jo gynėjas, nes, pasak apaštalo, jis turi maldingumo išvaizdą, bet atsižada jo jėgos. Ir nors jis kartais kai ką teisingai aukoja, visgi nusideda tuo, kad neteisingai atskiria, todėl turi būti nubaustas Kaino prakeiksmu ir nuosprendžiu bei išmestas nuo žemės veido, tai yra iš Katalikų Bažnyčios. Mat jis, savo ir daugelio Kristaus mažutėlių pražūčiai, iškraipo šventuosius Raštus ir teisingas šventųjų tėvų mintis jas lankstydamas: kai kurias sutrumpina, o kai kurias prailgina savais žodžiais. Galiausiai, smarkiai įtempęs lanką, jis paruošė savo strėles strėlinėje, kad tyloje šaudytų į tiesiaširdžius. Ir kas dar blogiau, pasipūtęs ir apakintas žinojimo puikybės ar kažkokio savo susilaikymo, turėdamas, kaip manoma, Dievo uolumo, bet ne pagal išmanymą, jis mano teikiąs paslaugą Dievui, jei lyg vėžys, sėlinantis maringomis kalbomis, užkrės, sugadins ir nuo skaistybės, kuri yra Kristuje, atskirs paprastų brolių protus.

Juk palikęs gyvojo vandens šaltinį, jis išsikasė sau cisternas – kiauras cisternas, kurios negali sulaikyti vandens, ir nesirūpina iš šulinių, kuriuos iškasė Izaoko tarnai, semti gyvą vandenį, bet verčiau neša į juos purvą. Ir lyg ta Patarlių moteris, triukšminga ir klajojanti, nepakenčianti ramybės, kvaila ir rėksminga, pilna vilionių, visiškai nieko neišmananti ir negalinti namuose nusėdėti, ir visais atžvilgiais stokojanti tikros duonos, ji tai lauke, tai aikštėse, tai prie gatvių kampų tyko, tai sėdi savo namų tarpduryje ant kėdės aukštoje miesto vietoje, kad šauktų praeivius, einančius savo keliu: „Kas yra neišmanėlis, tesuka pas mane“. Ir neprotingajam ji tarė: „Vogtas vanduo saldesnis ir duona, valgoma slapčia, skanesnė“. Ir jis nežinojo, kad ten yra milžinai ir kad jos svečiai yra pragaro gelmėse.

Nuo šios ištvirkėlės šventyklos, tikriau sakant – purvyno, ir nuo jos atkaklaus įžūlumo bei įžūlaus atkaklumo nėra kuo tinkamiau ir atsargiau atgrasyti ir atitraukti mūsų mažutėlius, kaip šiais įsčiose pašventinto Jeremijo priekaištais ar barimais: „Ko gi tau lankytis Asirijoje ir gerti upės [Eufrato] vandenį? Ko gi tau eiti į Egiptą ir gerti drumzliną [Nilo] vandenį?“ Ir išrinktojo indo, palaimintojo Pauliaus, tokiais atkalbinėjimais: „Negalite būti Viešpaties stalo dalyviai ir demonų stalo dalyviai. Negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės“. Ir: „Neįsikinkykite į vieną jungą su netikinčiais“. „Kokia gi teisybės bendrystė su neteisybe? Arba kokia šviesos draugystė su tamsa? Koks Kristaus sutarimas su Beliaru? Arba kokia tikinčiojo dalis su netikinčiu? Ir koks Dievo šventyklos sutarimas su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip sako Dievas: Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu, ir būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Todėl išeikite iš jų tarpo ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite to, kas netyra, ir aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – sako visagalis Viešpats.“ „Taigi, turėdami tokius pažadus, mylimieji, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios suteršimų, baigdami savo pašventinimą Dievo baimėje“.

Šiuose apaštalo žodžiuose, nors aiškiau už dieną esame raginami atskirti santuoką ir kūnišką ryšį nuo netikinčiųjų, juo labiau [turime atskirti] dvasinį, ir neliesti to, kas netyra, kad save pačius pristatytume savo Dievui kaip šlovingą Bažnyčią, neturinčią dėmės ar raukšlės, ar ko nors panašaus; kad Jis pats mumyse gyventų ir mus priimtų, tobulindamas mūsų pašventinimą. Be to, kai girdi „netikinčius“, suprask ne tik pagonis, bet ir eretikus, apie kuriuos palaimintasis Jeronimas ir visas šventųjų mokytojų choras liudija esant blogesnius už pagonis, nes pagonims dar yra tikėjimo viltis, o eretikuose – jau nesantaikos kova. O eretikas yra tas, kuris nesutinka su katalikų tikėjimu, tikėdamas ir gindamas tai, kuo neturi būti tikima.

ŠVENTOSIOS ROMOS BAŽNYČIOS VYSKUPAI SAVO ATSAKYME PRIEŠ SIMONISTUS

Kad nepasirodytų sau išmintingas, esame priversti atsakyti kvailiui, kuris, nutrynęs savo traktato – tiksliau, lojimo – pavadinimą ir nuslėpęs vardą, begėdiškai bando įtikinti, jog tai, kas brangu, neturi būti atskirta nuo to, kas žema, ir kad nėra jokio skirtumo tarp to, kas šventa, ir to, kas profaniška, tarp švaraus ir nešvaraus. Ir nors dieviškasis įstatymas daro tam tikrą skirtį tarp raupsų ir raupsų, šis baisus išsisukinėtojas ir demoniškas ginčytojas, lyg koks antras Jovinianas ar prisikėlęs stoikas, tvirtina, kad ta pati malonė glūdi ir veikia tiek katalikuose, tiek eretikuose, ir kad visiškai nesvarbu, ar kokių nors Kristaus sakramentų teikimas vyksta už Katalikų Bažnyčios ribų, ar jos viduje, nes jis mano, kad Šventosios Dvasios pilnatvė vienodai ir lygiai veikia tiek viduje, tiek išorėje; ir kad nieko negalima suteikti į Katalikų [Bažnyčią] sugrįžusiems, nei atimti iš tų, kurie nuo jos nusigręžė.

Taigi, kad ir koks aštrus būtų šis spėliotojas, jis vis tiek pasirodo esąs Dievo priešas, net jei kai kuriuose dalykuose atrodo jo gynėjas, nes, pasak apaštalo, jis turi maldingumo išvaizdą, bet atsižada jo jėgos, manydamas, kad maldingumas yra pasipelnymas. Ir nors jis kartais kai ką teisingai aukoja, visgi nusideda tuo, kad neteisingai atskiria, todėl turi būti nubaustas Kaino prakeiksmu ir nuosprendžiu bei išmestas nuo žemės veido, tai yra iš Katalikų Bažnyčios. Mat jis, savo ir daugelio Kristaus mažutėlių pražūčiai, iškraipo šventuosius Raštus ir teisingas šventųjų tėvų mintis jas lankstydamas: kai kurias sutrumpina, o kai kurias prailgina savais žodžiais. Galiausiai, smarkiai įtempęs lanką, jis paruošė savo strėles strėlinėje, kad tyloje šaudytų į tiesiaširdžius. Ir kas dar blogiau, pasipūtęs ir apakintas žinojimo puikybės ar kažkokio savo susilaikymo, turėdamas, kaip manoma, uolumo dėl Dievo, bet ne pagal išmanymą, jis mano teikiąs paslaugą Dievui, jei lyg vėžys, sėlinantis maringomis kalbomis, užkrės, sugadins ir nuo skaistybės, kuri yra Kristuje, atskirs paprastų brolių protus.

Juk palikęs gyvojo vandens šaltinį, jis išsikasė sau cisternas – kiauras cisternas, kurios negali sulaikyti vandens, ir nesirūpina iš šulinių, kuriuos iškasė Izaoko tarnai, semti gyvą vandenį, bet verčiau neša į juos purvą. Ir lyg ta Patarlių moteris, triukšminga ir klajojanti, nepakenčianti ramybės, kvaila ir rėksminga, pilna vilionių, visiškai nieko neišmananti ir negalinti namuose nusėdėti, ir visais atžvilgiais stokojanti tikros duonos, ji tai lauke, tai aikštėse, tai prie gatvių kampų tyko, tai sėdi savo namų tarpduryje ant kėdės aukštoje miesto vietoje, kad šauktų praeivius, einančius savo keliu: „Kas yra neišmanėlis, tesuka pas mane“. Ir neprotingajam ji tarė: „Vogtas vanduo saldesnis ir duona, valgoma slapčia, skanesnė“. Ir jis nežinojo, kad ten yra milžinai ir kad jos svečiai yra pragaro gelmėse.

Nuo šios ištvirkėlės šventyklos, tikriau sakant – purvyno, ir nuo jos atkaklaus įžūlumo bei įžūlaus atkaklumo nėra kuo tinkamiau ir atsargiau atgrasyti ir atitraukti mūsų mažutėlius, kaip šiais įsčiose pašventinto Jeremijo priekaištais ar barimais: „Ko gi tau lankytis Asirijoje ir gerti upės vandenį? Ko gi tau eiti į Egiptą ir gerti drumzliną vandenį?“ Ir išrinktojo indo, palaimintojo Pauliaus, tokiais atkalbinėjimais: „Negalite būti Viešpaties stalo dalyviai ir demonų stalo dalyviai. Negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės“. Ir: „Neįsikinkykite į vieną jungą su netikinčiais“. „Kokia gi teisybės bendrystė su neteisybe? Arba kokia šviesos draugystė su tamsa? Koks Kristaus sutarimas su Beliaru? Arba kokia tikinčiojo dalis su netikinčiu? Ir koks Dievo šventyklos sutarimas su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip sako Dievas: Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu, ir būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Todėl išeikite iš jų tarpo ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite to, kas netyra, ir aš jus priimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – sako visagalis Viešpats.“ „Taigi, turėdami tokius pažadus, mylimieji, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios suteršimų, baigdami savo pašventinimą Dievo baimėje“.

Šiuose apaštalo žodžiuose, nors aiškiau už dieną esame raginami atskirti santuoką ir kūnišką ryšį nuo netikinčiųjų, juo labiau [turime atskirti] dvasinį, ir neliesti to, kas netyra, kad save pačius pristatytume savo Dievui kaip šlovingą Bažnyčią, neturinčią dėmės ar raukšlės, ar ko nors panašaus; kad Jis pats mumyse gyventų ir mus priimtų, tobulindamas mūsų pašventinimą. Be to, kai girdi „netikinčius“, suprask ne tik pagonis, bet ir eretikus, apie kuriuos palaimintasis Jeronimas ir visas šventųjų mokytojų choras liudija esant blogesnius už pagonis, nes pagonims dar yra tikėjimo viltis, o eretikuose – jau nesantaikos kova. O eretikas yra tas, kuris nesutinka su katalikų tikėjimu, tikėdamas ir gindamas tai, kuo neturi būti tikima, ar tai būtų apie Dievą, ar apie Jo kūrinius. Vis dėlto, ne kiekvienas iškart turi būti laikomas eretiku, jei ką nors pajuto prieš tikėjimą, bet tik tuomet, jei atkakliai ir neprotingai gynė savo pojūčius ar nuomones. Todėl tokio tuoj pat reikia vengti, kaip tas pats apaštalas sako: „Eretiko po vieno ir antro įspėjimo venk, žinodamas, kad toks žmogus yra iškrypęs ir nusideda, savęs paties pasmerktas“.

Taigi, jei su tokiu pasišlykštėjimu ir tokiu staigiu pasmerkimu turi būti pasmerktas ir atstumtas eretikas, ko nusipelno jo gynėjas? Juk tas, kuris gina kitų paklydimą, yra daug labiau smerktinas ir pažymėtinas už anuos, nes jis ne tik pats klysta, bet ir kitiems paruošia bei sutvirtina paklydimo kliūtis. Todėl, kadangi jis yra paklydimo mokytojas, teisingai vadinamas ne tik eretiku, bet ir ereziarchu, kuris yra toks, tarytum pirmas paklydime.

Tad tegu žiūrisi simonistų, t. y. Simono Mago – pirmojo eretiko po malonės apsireiškimo – mokinių ar sekėjų atkaklūs gynėjai, kokiu laipsniu ar kokiu vardu jie turi būti laikomi tarp tikinčiųjų. O dabar jau ateik, Šventoji Dvasia, ir prisijunk prie mūsų balso. Pritaikyk sudrausminimą ir, jei įmanoma, pataisymą simonistinei beprotybei, kalbančiai žodį prieš Tave ir piktžodžiaujančiai Tau, ir per mane, Tavo nebylų nešulinį gyvulį, pagal Tavo visagalybę žmogaus balsu iš dangaus kalbėdama, sustabdyk netikrų pranašų neišmanymą, kurie, norėdami būti įstatymo mokytojais, nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina. Apgink, o laisviausias iš visų Dieve ir Viešpatie, visame kame lygus ir bendraamžis Dievui Tėvui ir Sūnui, savo ypatingąją laisvę nuo šventvagiškų prekiautojų, nuo Simono Samariečio pinigingų paveldėtojų, kad prieš didžiojo Simono Petro nuosprendį, paskelbtą pačiose krikščionybės ištakose, Tavo mažutėliai ir paprastieji nebūtų įvesti į tokį pražūtingą paklydimą, jog nors kiek tikėtų arba, kas laikoma pakenčiamiau, manytų, kad Tave, aukščiausią ir nelyginamą Dievo dovaną, galima įsigyti už pinigus – ką net ištarti yra nusikaltimas – lyg kokį pirktinį vergą, parduodamą gyvulį ar pigų tarną.

Ir kur dings ta mūsų laisvė, apie kurią ir mes patys per Tave jau viliamės ir giriamės Dievo vaikų laisve, apaštalui skelbiant: „Kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė“. Ir: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“, – jei Tu pats esi kaip vergas parduotas pinigų keitėjams ir Mamonos tarnams, ir Tu, balandė, iš būtinybės ar savo noru atiduodi save draskyti vanagams? O jei dėl tokių nedorų tarnų ir blogiausių prekiautojų užgaidos Tu nužengi ar esi įliejama į pašventinamus kūrinius, reikia sakyti, kad Tu arba iš baimės prieš tokius šeimininkus, lyg parodžius Tavo pirkimo dokumentus ir raštus, esi prievarta verčiama tai daryti, arba, tapusi visiškai sutarianti ir vienmintė su iškrypusiais šeimininkais, esi maloniai traukiama meilės ir tam tikros pagarbos pinigams, ir taip malonė jau nebėra malonė, nes ne veltui gauta. Tad jei esi verčiama baimės, pražūva Tavo visagalybė ir laisvė, nes jau nebevelk ten ir tada, kur nori. O jei esi traukiama meilės, tuomet jau nebe „palaiminti vargdieniai dvasia“, bet vargšai, nes Tu pasirodai esanti atkakli pinigų, kuriuos klaidingai liepi niekinti ir išdalinti be jokio būsimo atlygio, sekėja.

Bet neduok Dieve net lengvai įtarti ką nors panašaus apie Tave, o nepažeidžiamos ir nepriekaištingos tiesos tikroji Dvasia, kurią Dievas mums davė kaip tikėjimo ir vilties užstatą, kad, įsipareigojusi simonistams kaip piniginis užstatas, būtum vadinama ne viešpačių Viešpačiu, bet jau trečiu laipsniu žemiau, ar net tūkstantąja dalimi, blogiausių tarnų ir dar blogesnio šeimininko, būtent Mamonos, vergu.

Todėl jau dabar piktžodžiaujančių Tau ir sau neteisėtą kunigystę pasisavinti drįstančiųjų žodžius paneikime priešingais žodžiais, Tavo ugniai einant priekyje ir deginant įžūliuosius, ir galiausiai, svetimai jų ugniai išblaškytai šen ir ten, tegu variniai smilkalų indai, kaip antai pašventinti nusidėjėlių mirtimis, būna iškalti į plokštes ir pritvirtinti prie Viešpaties altoriaus, kad iš jų pačių kalbų, nors ir skambių, bet tamsių, Viešpaties skaisčios ištaros, lyg sidabras ir auksas, palyginus su variu, taptų žinomesnės ir aiškiau bei akivaizdžiau suspindėtų. „Juk turi būti erezijų, – sako apaštalas, – kad išryškėtų tarp jūsų tie, kurie yra patikimi.“

HUMBERTO, ŠVENTOSIOS ROMOS BAŽNYČIOS KARDINOLO VYSKUPO, KNYGOS SAVO ATSAKYME PRIEŠ SIMONISTUS SKYRIŲ PRADŽIA

I. Išpuolis prieš gadintoją, kaltinant jį melu.
II. Apie netikrus vyskupus, kuriuos pažymi popiežiaus Leono dekretinis skyrius.
III. Kad simonistai yra blogesni už arijonus ir patį savo mokytoją Simoną.
IV. Šventosios Dvasios pyktis ant Simono, jo ir jo sekėjų palyginimas, ir ką jie gauna.
V. Kad tas šventojo Leono skyrius turi būti suprantamas ne apie eretikus, bet apie katalikus.
VI. Apie netikrų vyskupų skirtumą ir jų įšventinimus.
VII. Apie šventojo Grigaliaus skyrių, draudžiantį peršventinti, kur taip pat leidžiama simonistus bent jau prilyginti arijonams.
VIII. Apie apaštalų kanonus ir antrąjį rankos uždėjimą.
IX. Kaip leidžiamas eretikų krikštas ir kas yra leidimas.
X. Šventųjų tėvų nuomonės apie eretikų krikšto netobulumą.
XI. Kur pateikiamos šventųjų tėvų nuomonės, kuriose nurodoma vengti eretikų.
XII. Apie eretikų įšventinimus pagal palaimintąjį Inocentą.
XIII. Iš ten pat, pagal palaimintąjį Grigalių.
XIV. Ankstesnių palaimintojo Grigaliaus minčių prieš neteisingus ginčytojus apibendrinimas.
XV. Apie tikslius ir netikslius pasakymus bei simonistų tuštybę.
XVI. Šventojo Ambraziejaus nuomonė apie simonistų įšventinimus.
XVII. Apibendrinimas iš ten pat. Paskui palaimintojo Augustino nuomonė.
XVIII. Šventųjų tėvų nuomonės apie prekiaujančius bažnytiniu orumu.
XIX. Atmetimas tų, kurie sako, kad simonistai turi malonę, iš kurios yra šalinami.
XX. Kad simonistai yra be tikėjimo; ir kad jiems pritariantys netenka tikėjimo.
XXI. Atmetimas tų, kurie sako, kad Šventoji Dvasia turima ir gali būti teisėtai duota to, kuris ją neteisėtai priėmė.

BAIGIAMI PIRMOSIOS [ANTISIMONISTINĖS] KNYGOS SKYRIAI. PRADEDAMA PIRMOJI KNYGELĖ PRIEŠ ERETIKUS IR YPAČ SIMONISTUS, PARAŠYTA DIALOGO FORMA GADINTOJO IR SUDRAUSMINTOJO VARDU, IŠLEISTA HUMBERTO, ŠVENTOSIOS ROMOS BAŽNYČIOS KARDINOLO VYSKUPO.

I SKYRIUS.

Sudrausmintojas.
Pačiame savo ginčo prieangyje iškėlęs keletą skyrių savo ir saviškių gynybai, lyg kokius spąstus ar tinklus, paruoštus neatsargiems sugauti, sugadintas gadintojas ir suvedžiotas suvedžiotojas galiausiai smurtingai išlenda iš pasalų urvų ir staiga pratrūksta šiais argumentais, kad pasmaugtų įkliuvusius.

Gadintojas.
Taigi, perskaitę šiuos skyrius, o teisingumo mylėtojai, aiškiau išgirdote, kad netikrų vyskupų atliktas įšventinimas gali išlikti galiojantis.

Sudrausmintojas.
Nuodytojų būdas yra mirtinos taurės kraštus patepti trupučiu medaus, kad iš anksto pajustas saldumas priverstų nedelsiant nuryti viską, kas liko mirtina. Tuo kaltinamas ir šis šmeižikas, kai regzdamas skyrių pinkles, kurias iš visur elgetaudamas ir savo disputo duryse iškabindamas sugadino, prabyla:

Gadintojas.
Toliau seka puikūs liudijimai, kuriais parodoma, kad popiežiaus Formozo įšventinimas yra galiojantis ir teisėtas.

Sudrausmintojas.
Šią savo nuomonę, kad pelnytų jai didžiausią palankumą ir padarytų visiems gerbtiną, jis melagingai užvadino kildindamas iš didžiausio ir pirmojo Nikėjos susirinkimo autoriteto. Koks jis pasirodė šioje įžūlybėje, paaiškėjo tolesniuose žodžiuose, nes pačias savo pasakojimo duris jis sutepė melu, ar veikiau šventvagyste. Mat tas pirmasis skyrius ar eilutė nerandama nei visame Nikėjos, nei kokiame nors po jo buvusiame susirinkime; ir apie popiežiaus Formozo įšventinimą, ar jis laikytinas galiojančiu, ar negaliojančiu, nieko Nikėjos ar kokiame nors po jo buvusiame susirinkime nėra svarstoma ar rodoma, nes net lengvai įtarti tokį dalyką būtų laikoma begaline kvailyste. Juk tarp Nikėjos sinodo ir popiežiaus Formozo yra daugiau nei penki šimtai metų, tai yra tarp didžiojo Konstantino ir imperatoriaus Arnulfo, kurio pagalba Formozas sugebėjo išlaikyti Romos pontifikaciją. Be to, Arnulfas skaičiuojamas šeštuoju ar septintuoju po imperatoriaus Karolio Didžiojo. O jei jis manė, kad tą skyrių reikia priskirti Nikėjos susirinkimui dėl to, kad keletas skyrių iš tų, kuriuos jis prijungė, yra iš to susirinkimo, tai įspėtas tegu žino, kad ten neįdėjo jokio kito, išskyrus vienintelį skyrių apie katarus. Iš to aiškėja, koks didelis yra šmeižikas, kuris, nugalėtas paklydimo, netgi meluodamas prieš didžiausią ir visam pasauliui žinomą bei garbingą susirinkimą, begėdiškai stengiasi pasirodyti nugalėtoju. Bet tegu jau jo žodžiai būna išsijoti ir atskirti.

II SKYRIUS.

Pateikęs palaimintojo Leono, popiežiaus ir didžiojo mokytojo, skyrių, jis bando savo klaidą pagrįsti tuo, tarytum ten būtų kalbama apie simonistus ar tikrai apie kokius kitus eretikus, o ne veikiau apie katalikus, jei kuriuos bažnyčios vadovai dėl nežinojimo, įžūlumo ar būtinybės konsekravo ar kada nors konsekruos ne pagal kanonų subtilybes. Juk galėjo ir gali atsitikti, kad konsekruotiesiems trūksta vieno, dviejų ar visų trijų šių skyrių [sąlygų]. Tai yra, kad jie nėra išrinkti dvasininkų, nei prašyti žmonių, nei konsekruoti provincijos vyskupų su metropolito sprendimu; visgi konsekracija jiems netrūksta, nes ji atlikta be piniginio parsidavimo, nors dėl minėtų trijų skyrių ji svyruoja ar klaidžioja neaiški ir nestabili. Kitaip, jei juose nebūtų jokios vyskupiškos konsekracijos, visiškai nebūtų jokio jų įšventinimo, nors jie ir įšventintų, taip sakant, dvasininkus bažnyčiose, kurios priklauso tikriems vyskupams, su įprastu vadovaujančiųjų sprendimu. Juk jokia bažnyčia ir joks jai vadovaujančiųjų sprendimas negalėjo ir niekada negalės padaryti taip, kad kas nors galėtų kam nors duoti tai, ko, kaip įrodyta, jis pats jokiu būdu neturi, [tai yra] savo malda ir veiksmu suteikti kitiems galiojančią konsekraciją, kurios pats sau niekaip negalėjo priimti ar savyje turėti. Argi šiuo atveju pasauliečio kataliko įšventinimas nebūtų laikomas labiau pagirtinu nei bet kurio eretiko vyskupo, jei vien tik bažnyčioms vadovaujančių vyskupų sprendimu kas nors galėtų duoti tai, ko neturi?

Juk mūsų pasaulietis, jei reikalauja būtinybė, krikštija nuodėmių atleidimui per Šventąją Dvasią, ko joks eretikas, net jei vadinasi vyskupu, niekada niekam nesuteikia. Tai pats palaimintasis Leonas savo kituose dekretuose taip pripažįsta, liudydamas, kad ir pats krikštas, suteiktas eretikų Šventosios Trejybės vardu, turi tik krikšto formą be pašventinimo galios. „Tie, – sako jis, – kurie priėmė krikštą iš eretikų, kadangi anksčiau nebuvo krikštyti, sutvirtinami vien Šventosios Dvasios šaukimusi per rankų uždėjimą, nes gavo tik krikšto formą be pašventinimo galios. Ir skelbiame, kad šios taisyklės, kaip žinote, reikia laikytis visose bažnyčiose, kad kartą pradėtas nuplovimas nebūtų išniekintas jokiu kartojimu, kaip sako apaštalas: Vienas Dievas, vienas tikėjimas, vienas krikštas; kurio nuplovimo jokiu kartojimu negalima teršti; bet, kaip sakėme, reikia šauktis tik Šventosios Dvasios pašventinimo, kad tai, ko iš eretikų niekas negauna, gautų iš katalikų kunigų.“

Taigi iš šių palaimintojo Leono žodžių aišku, kad eretikų krikštas turi tik tikro krikšto formą arba išvaizdą, ir suteikia tik kūnų nuplovimą ar apiplovimą, bet ne sielų, nes yra duodamas ir priimamas be pašventinimo galios arba Šventosios Dvasios pašventinimo, kurio iš eretikų niekas negauna ir nepasiekia. O jei Viešpaties Jėzaus krikštas, pagal Jo krikštytojo liudijimą, vyksta Šventojoje Dvasioje ir ugnyje, kad iš to galėtų įvykti visų nuodėmių atleidimas ir mūsų senojo žmogaus atsinaujinimas, akivaizdu, kad eretikų krikštas, kadangi yra be Šventosios Dvasios pašventinimo, neatlieka jokio nuodėmės atleidimo, jokio senojo žmogaus atsinaujinimo, bet tik regimą nuplovimą. Ir katalikai sutiko jo nekartoti tikrai ne dėl kokio nors jo šventumo ar pagarbos, bet išmintingai vengdami ginčytis linkusios ir neišmanančios minios papiktinimo, kad bet kokiu būdu sugrąžintų daugiau žmonių Kristui; jie leido jų nuplovimui, kuris šiaip jau iš geresnės pusės yra netobulas, būti galiojančiu; tačiau taip, kad iš katalikų kunigų per rankų uždėjimą ir Šventosios Dvasios šaukimąsi jie, sutvirtinti, gautų pašventinimą nuodėmių apvalymui ir senumo atnaujinimui, kurio iki tol visiškai neturėjo. Ir kad aiškiau suprastum, kokio netobulumo jie yra vertinami ar laikomi net ir po šio savo priėmimo, visuotiniu kanonu nustatyta, kad niekas iš tokių nebūtų keliamas į katalikų dvasininkiją, o jei jis yra iš dvasininkijos, kuri laikoma pas eretikus, tenkinasi tik pasauliečių bendryste, išskyrus katarus, kuriuos vienintelius šventasis Nikėjos sinodas, rastus savo dvasininkijoje, leidžia būti Katalikų [Bažnyčioje], tačiau ne be rankos uždėjimo, nors jie yra didelės ir nuostabios sąžinės ir niekuo nenukrypsta nuo katalikų tikėjimo išpažinimo ir apaštalinės Bažnyčios vienybės, išskyrus tik nusikaltėlių atskyrimą, kurių jie vengia, nors nuolat ragina juos nešti atgailos vertus vaisius ir tik iš Dievo prašyti bei laukti atleidimo.

III SKYRIUS.

Tad jei katarai dėl šios menkiausios klaidos, tikriau sakant, dėl šio pernelyg griežto ir mažiau diskretiško savo sprendimo buvo priskirti eretikams, nors niekuo kitu nesiskiria nuo katalikų tikėjimo tiesos, ir negali būti priimti į katalikų dvasininkiją be rankos uždėjimo, ar gali, ar galės būti laikomas galiojančiu didesnių ir blogesnių eretikų įšventinimas arba, kaip sakoma, konsekracija, kurios grįžtantys katarai be rankos uždėjimo negali gauti ar pasilikti sau? Ir, kad pasakyčiau aiškiau, ar bus be jokio svarstymo ir peržiūros priimti į Katalikų Bažnyčią simonistų atlikti įšventinimai ir konsekracijos, kai juos septintasis visuotinis sinodas patriarcho Tarasijaus laiške popiežiui Adrianui neabejotinai apibrėžė kaip blogesnius už arijonus?

Juk arijonai, nors labiausiai klysta tuo, kad tvirtina Sūnų esant mažesnį už Tėvą ir kūrinį, o Šventąją Dvasią taip pat mažesnę už Tėvą ir Sūnų bei kūrinį, vis dėlto abu vadina Dievu ir nė vieno iš jų nebando pajungti jokiam kūriniui, išskyrus Dievą Tėvą, viso kas regima ir neregima kūrėją. O simonistai, visiškai nepatenkinti tokia didele arijonų šventvagyste, visagalę Šventąją Dvasią laiko ne tik mažesne už Tėvą ir Sūnų ar pavaldžia vien Tėvui ir Sūnui, bet ir žemesne už save pačius bei sau pavaldžia, lyg kokį parduodamą ir pigų tarną, kad ji, nori nenori, paklustų jų valiai ir balsams ir, pinigų virvelėmis pritraukta arba lyg jų aukso grandinėmis pririšta, teiktų savo pašventinimo ir malonės pilnatvę jų šventvagiškoms apeigoms ir pasibjaurėtinoms konsekracijoms bei bendradarbiautų su jų parsidavėliškumu ar veikimu. Net akimirką tai pamanyti yra nepakenčiama ir galbūt neatleistina šventvagystė, nes tai yra nusidėti prieš Dvasią ar tarti žodį prieš Ją. Dėl vien šio manymo Simonas, tas pirmasis jų sektos autorius ir vėliavnešys, nuo kurio jie ir vadinami, buvo negrįžtamai pasmerktas.

Jį šiaip jau bet kokiu būdu būtų buvę galima pateisinti arba religijos naujumu, arba nežinojimu, esant tokiam akivaizdžiam Šventosios Dvasios veikimui; ja gėrėdamasis ar apstulbintas, kaip dar žalias krikšte ir naujokas tikėjimo pažinime, staiga lyg uolus ir delsimo nepakenčiantis mokinys, jis pamanė, kad tokią neįkainojamą pažinimo dovaną iš veiksmingų mokytojų reikia siekti ir gauti net už didžiausius pinigus. Tačiau jis liko nepateisinamas palaimintiesiems apaštalams Petrui ir Jonui, taip, kad tas romiausias Petras ir Bar-Jona, tai yra balandžio sūnus, paprasčiausias ir nekaltos sielos, neišlaikęs jokio švelnumo, nepradėjęs nuo jokio nuosaikaus pabarimo, kaip įprasta daryti naujokams, nepareikalavęs jokio atsiteisimo, nelaukęs jokio pasitaisymo, nepateikęs jokio įspėjimo, kad ateityje saugotųsi bandyti ką nors panašaus, su tokiu uolumu užsidegė prieš tą nelaimėlį, su tokiu aštrumu subiaurojo, kad, nesilaikydamas teismo tvarkos, pirmiau paskelbęs neatšaukiamą nuosprendį, kirto kaltininkui anatemą sakydamas: „Tebūnie tavo pinigai su tavimi pražūčiai“, o paskui paaiškino jam visą tokio didelio ir staigaus pasmerkimo priežastį, pridurdamas: „Kadangi manei, jog Dievo dovana gali būti įgyta už pinigus“. Tuoj pat paneigdamas bet kokią dvasinės malonės dalį jo manymui, sako: „Nėra tau dalies nei burtų šiame žodyje“, tai yra šioje dovanoje. Ir galiausiai, taip pasibjaurėjęs jo nedorybe ir širdies ištvirkimu, griežtai subarė: „Nes tavo širdis nėra teisi prieš Dievą, matau tave esantį kartumo tulžyje ir nedorybės pančiuose“. Ir pagaliau, paragintą atgailai, paliko jį neužtikrintą ir abejojantį dėl tokios piktžodžiavimo nuodėmės atleidimo, sakydamas: „Taigi atgailauk dėl šios savo nedorybės ir melsk Dievą, galbūt tau bus atleista ši tavo širdies mintis“. Šiame palaimintojo Petro paskutiniame nuosprendyje Simonui niekas kitas nepeikiama, tik širdies mintis, kaip ir pirmame pasmerkiamas tik manymas.

IV SKYRIUS.

Taigi visiems sveiko proto žmonėms aiškiau už dieną matyti, kad Petras, begalinės kantrybės ir kaimiško paprastumo vyras, anaiptol ne savo paties impulsu ir žmogiška aistra ar susijaudinimu paskelbė tokį staigų ir griežtą nuosprendį, bet pati Šventoji Dvasia, gyvenanti Petre kaip savo šventykloje, nepakentė tokio įžeidimo, piktžodžiavimo ir paniekinimo ir, visiškai supykusi pykčiu, kuriam niekas negalėtų pasipriešinti, bei, kaip metaforiškai skaitoma Pradžios knygoje, paliesta širdies skausmo viduje ir užbėgdama už akių ateičiai, bjauriu ir baisiu nubaudimu per garbingojo Petro burną sutriuškino mago ir jo sekėjų begėdišką ir savanaudišką įžūlumą, bei apgynė ir atkeršijo už savo malonės laisvę prieš tuos, kurie, prieštaraudami akivaizdžiai tiesos, kuri yra Kristus, nuomonei, tikėjo, jog manoma, kad pinigais ji gali būti paversta vergija.

Tuomet tas pamišėlis, išsigandęs tokio žodžių griaustinio ir žaibo, paprašė apaštalų užtarimo, kad nuo jo būtų atitraukta tokia Dievo rūstybė, sakydamas: „Melskite jūs už mane Viešpatį, kad nieko man nenutiktų iš to, ką pasakėte“. Tačiau jis dėl to nenusipelnė jokio atsakymo iš jų nei tada, nei vėliau, kad ainiai suprastų, į kokią didžiulę bedugnę jis įpuolė, kuriam net patys šventieji apaštalai neišdrįso ištiesti savo užtarimo rankos, teisingiau manydami, kad jis, atskirtas nuo jų bendrystės, turi būti paliktas neatšaukiamai Dievo rūstybei, nes matė jo nusikaltimą esant neišperkamą.

O jei, kaip sako Auksaburnis, pirmtakų žlugimas turi būti įspėjimas sekėjams, turime apsvarstyti tai, ką tas pats mokytojas priduria: kad jei dažnai įkrentame į tą patį, labiau atleidimo nusipelno tie, kurie įkrito pirmieji, nei mes, kurie esame antri. Todėl, prašau, tegu pagaliau pabunda simonistai ir jų artimi kambariniai bei ištikimi pėdsekiai, kad matydami, kokį žlugimą patyrė, į kokią bedugnę nugarmėjo jų pirmasis autorius, susimąstytų ir bent vėlai pripažintų, kur jie guli, ir kad jie yra jau ne antri po jo, bet daug daugiau nei tūkstantieji žlugime, drįsę tikėti, kad per pinigus gali tapti kunigais ar gauti bet kokį kitą bažnytinį laipsnį, ar nusipelnyti, ar duoti kam nors veltui arba už kainą tai, ko, kaip aišku, jie patys jokiu būdu negalėjo gauti per pinigus, kaip liudija apaštalų kunigaikštis jų kunigaikščiui Simonui: „Nėra tau dalies nei burtų šiame žodyje“.

Šioje įžūlybėje mago klaida yra net atleistinesnė, nes jis tik manė ar mąstė, kad Dievo dovana gali būti įgyta už pinigus, nei šitų, kurie tiki ir pasitiki, ir be to sako, kad jie ją vis dėlto gavo už pinigus, ją valdo ir gali bet kam duoti. Juk jei jie tuo netikėtų, kartu su mumis ir patys skelbtųsi negalėję tapti vyskupais per pinigus ir liaautųsi savinęsi ne savo pareigas, ir neperduotų kitiems verčiau savo pražūties pasmerkimo nei kokio nors vyskupiškos tarnystės įšventinimo ar konsekracijos. O jei tiki, jie akivaizdžiai yra eretikai, blogesni už tą, kuris anksčiau tai tik manė ar mąstė. O jei netiki, kodėl savinasi svetimą pareigybę, ir kodėl nepripažįsta, kad negali kitiems tarnystėje suteikti to, ko patys neturi? Ir čia jie taip pat akivaizdžiai yra eretikai ir puola į neviltį, arba tikrai viltimi prie savo pirmosios piktžodžiavimo prieš Šventąją Dvasią nuodėmės prideda kasdienius piktžodžiavimus, blogesni už tą savo mokytoją, kuris po savo atstūmimo nei tikėjo gavęs ar turįs Dievo dovaną, tai yra Šventąją Dvasią, nei kam nors dėl to uždėjo rankas, nors jis prašė iš apaštalų tik tos galios, kad kam tik uždėtų rankas, tas gautų Šventąją Dvasią.

Jis blogas, nes tam siūlė pinigus; šie blogesni, nes ne tik siūlo, bet ir atkakliai teikia. Jis blogas, nes nepraėjus nė pusmečiui nuo savo atsivertimo vieną kartą įpuolė į šią šventvagystę; kiek blogesni šie, nes nuo kūniškos motinos įsčių priėmę Kristaus tikėjimą, nuo vaikystės iki pat senatvės beveik nieko kito negali mąstyti ar daryti? Jis nusikaltėlis, nes nei subartas, nei įspėtas neatsikvošėjo atgailai; daug labiau nusikaltėliai šie, nes tapę nepataisomi ir neatgailaujantys, ir jokio pabarimo ar įspėjimo nesudaužyti, neapleidžia svetimos tarnystės ar vietos, kurią pasisavino, ir nepaveda savęs nuolatinei atgailai, jei galbūt jiems kada nors būtų atleista tai, kad kartu su savimi pražudė daugelį ir savo pasmerkimo užkratu užkrėtė Kristaus Bažnyčią. Jis nedorėlis, nes vos prasidėjus antriems metams po Viešpaties kančios ėmėsi tokio nusikaltimo, neatgrasytas jokio dėl to atmesto pavyzdžio; tačiau daug nedorelesni šie, nes po daugiau nei tūkstančio metų nuo paties mago pasmerkimo ir atmetimo, tapę tarsi drąsesni dėl daugybės pasmerktųjų pavyzdžių, nenustoja imtis tokio nusikaltimo ir, atkakliau už patį savo mokytoją toje kaltėje pasilikdami, moko ir daro, pasitikėdami, kad Šventąją Dvasią gavo ne veltui ir duoda ne veltui, nors pati Tiesa liudija: „Dovanai gavote, dovanai duokite“.

V SKYRIUS.

Tad iš to aišku, kad jokiu būdu tiesos dvasios negauna tie, kurie nesiekia gauti dovanai. Ką gi, klausiu, jie pagaliau gauna? Ogi melo dvasią, kurią be abejonės duoda, nesvarbu, ar ne veltui, ar veltui kam nors rankas uždeda; juk negali duoti nieko kito, nei ką gavo, nes niekada nerenkamos figos nuo erškėčių, nei vynuogės nuo dagių. Galiausiai malonė (gratia), jei nėra gaunama veltui (gratis), nėra malonė ir negali būti teisingai taip vadinama. O simonistai ne veltui gauna tai, ką gauna. Taigi malonės, kuri labiausiai veikia bažnytiniuose laipsniuose, jie negauna; o jei negauna, tai ir neturi; jei neturi, tai nei veltui, nei ne veltui negali kam nors duoti to, ko neturi. Ką gi jie duoda? Žinoma, tai, ką turi. O ką jie turi? Ogi melo dvasią. Kaip tai įrodome? Nes jei tiesos dvasia, liudijant pačiai Tiesai, iš kurios ji kyla, yra gaunama veltui, tai ta, kuri gaunama ne veltui, be abejonės įrodoma esanti melo dvasia.

Tačiau dabar grįžkime prie minėto skyriaus aptarimo ir įrodykime, kad palaimintasis Leonas, ten minėdamas netikrus vyskupus, nustatė tokio pobūdžio taisykles ne prieš simonistus ar kokius kitus eretikus, bet prieš tam tikrus katalikus. Ir kad jis ten nekalbėjo apie simonistus ar kokius nors kitus eretikus, pakankamai įrodyta aukščiau; dabar gi reikia įrodyti, kad jis vis dėlto kalba apie netikrus vyskupus katalikus.

Kiekvienas, konsekruojamas vyskupu, pagal šventąsias dekretines taisykles pirmiausia turi būti išrinktas dvasininkijos, po to paprašytas liaudies, ir galiausiai konsekruotas provincijos vyskupų su metropolito sprendimu. Kitaip jis negalės būti vadinamas ar laikomas tikru, pagrįstu ar tikruoju vyskupu, jei neturės konkrečios dvasininkijos ir liaudies, kuriai vadovautų, ir nebus konsekruotas savo provincijos [vyskupų] su metropolito, kuriam apaštališkojo sosto vardu priklauso rūpestis ta provincija, autoritetu. O tas, kuris bus konsekruotas be kurio nors iš šių trijų skyrių [reikalavimų], turi būti vadinamas ir laikomas ne tikru, ne pagrįstu ir ne tikruoju, bet netikru vyskupu (pseudoepiscopus), ir neskaičiuojamas tarp kanoniškai paskirtų ar tapusių vyskupais. Juk kadangi vyskupas vadinamas prižiūrėtoju arba tuo, kuris žiūri iš viršaus, kokiai dvasininkijai ar kokiai liaudžiai vadovauja tas, kuris neturėjo jokios dvasininkijos ir jokios liaudies rinkimų, kuriems vadovautų, ir be to, neturėjo metropolito bei provincijos vyskupų autoriteto?

O tai, kas minėtame skyriuje seka toliau – „todėl, kadangi dažnai kyla klausimas dėl netinkamai gautos garbės, kas galėtų abejoti, jog jiems niekaip nesuteikta tai, ko, kaip mokoma, nebuvo suteikta“ – reikia suprasti taip: vyskupišką garbę, tai yra konsekraciją, jie gavo, bet netinkamai (male), ne todėl, kad už pinigus ar iš simonistų – tokiu būdu juk negalėtų įvykti ar būti laikoma jokia konsekracija, kaip aukščiau pakankamai parodyta – bet todėl, kad be dvasininkijos, liaudies ir metropolito autoriteto. Ir todėl nereikia abejoti, kad tokie vyskupai yra neverti, kad jiems būtų priskirta tai, kas, kaip mokoma, nebuvo suteikta konsekruojant, būtent – valdžia šventinti konkrečią parapiją ir konkrečius dvasininkus. Arba, kaip Afrikos susirinkime skaitoma apie presbiterius, įšventintus be titulų pavadinimo: „niekur netarnauja ir nešventina, kad neįžeistų tų, kurie tokius nekanoniškai įšventino“.

Tačiau kur, kokiomis sąlygomis, per ką ir kaip tokių įšventinimas gali galioti, jis pasirūpino parodyti tame pačiame skyriuje, pridurdamas: „Jei kokie nors dvasininkai buvo šių netikrų vyskupų įšventinti tose bažnyčiose, kurios priklausė tikriems vyskupams, ir jų įšventinimas vyko su vadovaujančiųjų pritarimu bei sprendimu, jis gali būti laikomas galiojančiu, taip, kad jie pasiliktų tose bažnyčiose. Kitaip gi įšventinimas turi būti laikomas negaliojančiu, kuris nėra nei pagrįstas vieta, nei sutvirtintas autoritetu.“ Taigi aišku, kad jei jie įšventino dvasininkus bet kokių vyskupų, turinčių savo bažnyčias, su jų sprendimu ir pritarimu, įšventinimas gali būti laikomas galiojančiu, taip, kad jų įšventinti dvasininkai pasiliktų savo vyskupų bažnyčiose, nes tos [bažnyčios] nėra jų [netikrų vyskupų], kad galėtų jas duoti savo įšventintiesiems. Tokiu būdu jų iki tol nestabili konsekracija sutvirtinama kitų vyskupų autoritetu ir pagrindžiama vieta, tai yra jų bažnyčiose.

VI SKYRIUS.

Tad kad kas nors iškrypėliškai netvirtintų, jog tokie netikri vyskupai niekada negali atlikti galiojančių įšventinimų, kaip negali simonistai ar bet kokie kiti eretikai; arba kad simonistai ar bet kokie kiti eretikai gali atlikti galiojančius įšventinimus, kaip ir anie, ir kad vieni bei kiti turi būti vertinami vienodai – tarkim, todėl, kad ir vieni, ir kiti vadinami pseudo-vyskupais, tai yra netikrais vyskupais – tegu tas, kas toks bebūtų, atkreipia dėmesį, jog „netikras“ (falsum) ne visada sakoma vienodai, bet kartais iš dalies, o kartais visiškai. Tai lengviausiai patvirtinama kasdieniu pavyzdžiu.

Sakoma juk „netikras pinigas“, kuris visgi atrodo kitaip budintiems, ir kitaip miegantiems. Mat anas klaidina arba lydiniu, arba medžiaga, arba tikrai tik svoriu, o šis – viskuo, nes nei egzistavo, nei egzistuoja, nei egzistuos, bet iš viso yra netikras ir niekas. Vieną, nors ir apgauna žmogaus įžūlumas didžiausia ar mažiausia jo verte, visgi jam suteikia bent mažai ar daug. Kitą gi velniška iliuzija sukuria tuščią nuo bet kokio tikrumo ir nepriskiria jam nieko, išskyrus vien apgaulę. Todėl pagrįstai katalikų netikras vyskupas lyginamas su netikru pinigu; bet tokiu, kurį žmogaus menas, nors kai kuriuose dalykuose netobulą, visgi kai kuriuose suformuoja tobulą. Tuo tarpu eretikų netikras vyskupas lygiai taip pat pagrįstai prilyginamas netikram pinigui; bet tokiam, kurį velniškas menas suformuoja savyje visiškai neegzistuojantį, tačiau tobulą vien iliuzijoje.

Mūsų pinigas, nors ir netikras, visgi bus kokios nors vertės, kad ir kokio netikrumo būtų. Nes jei atmetamas dėl svorio, bus priimtas dėl medžiagos ar lydinio; arba jei ne dėl dviejų kartu, tai dėl vieno iš šių trijų kuriuo nors būdu bus pripažintas. Taip ir mūsų netikras vyskupas, kad ir kiek mažiau teisingumo savyje turėtų, visgi Dievo ir sveiko proto žmonių pripažįstamas arba dėl tikėjimo ar savo gyvenimo tyrumo, arba dėl vienos konsekracijos, nors atmetamas dėl rinkimų [trūkumo]. O miegančiųjų netikras pinigas, kad ir kokio tobulumo atrodytų, yra niekas ir neturi jokios vertės ar reikšmės jokioje savo dalyje; net tikėti jį esant pinigu, buvus ar būsiant, yra pražūtingas melas. Taip ir eretikų netikras vyskupas, kad ir kokio susilaikymo ar šventumo atrodytų (jei taip galima sakyti), visgi Dievo ir budrios širdies žmonių akyse laikomas niekuo, nes visa, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė. O tikėti jį tam tikra prasme esant vyskupu yra ne tik nuodėmė, bet ir baisi šventvagystė.

Tad mūsų teiginiui patvirtinti norisi į šį veikalą įterpti paminėjimą kai kurių, kurie nebuvo nei dvasininkijos išrinkti, nei liaudies prašyti, nei konsekruoti provincijos vyskupų su metropolito sprendimu, ir visgi dėl vienos konsekracijos Kristaus Bažnyčioje buvo rasti tokio autoriteto, šventumo ir naudingumo, kad niekas, nebent šventvagys, nedrįstų jų kuo nors vadinti netikrais vyskupais.

Ir pirmiausia čia paminėtume palaimintuosius apaštalus, visuotinės Bažnyčios įkūrėjus ir kunigaikščius, jei nelaikytume teisingiausiu dalyku, kad įstatymai ir prigimtis turi tylėti ten, kur palaiminimą, malonę ir šlovę davė Įstatymo davėjas ir prigimties Viešpats. Todėl su priderama pagarba pasveikinę ir praleidę tokius didžius įšventinimus, taip pat ir tuos, kuriais patys palaimintieji apaštalai, sekdami savo Viešpaties ir Mokytojo pavyzdžiu, apšvietė Aziją, Europą ir Afriką tokio pobūdžio vyskupais – o labiausiai palaimintasis Petras, kuris savo Italiją ir visas Galijas pasiuntęs pamokslininkus, taip pat jo paties įšventintus, privertė bėgti paskui Kristų – manome, kad iš jų palikuonių, praėjus daug laiko, reikia paminėti tik du, kurie, jau paskelbus šventuosius kanonus, žinomi kaip taip įšventinti.

Kaip skaitoma „Tripartinėje istorijoje“: Aristėjas Petruose įšventinamas vyskupu; ir kadangi piliečiai atsisakė jį priimti, Romos miesto vyskupas liepė jam vykti į Perintą, tuometinį Korinto metropolį, ir ten padėti jo vyskupui, ir jam, kol buvo gyvas, vadovavo bažnyčiai. Taip pat Sizinijus, Konstantinopolio ganytojas, konsekravo Proklą Kizikui; bet prieš jam išvykstant į Kiziką, susirinkę piliečiai patys įsišventino vienuolį Dalmacijų vyskupu. Taigi Proklas liko neturėdamas savo bažnyčios, tačiau labai klestėjo Konstantinopolio bažnyčių mokyme, o vėliau buvo pasodintas į Konstantinopolio sostą.

Tad aišku, kad nė vienas nebuvo dvasininkijos ar liaudies išrinktas, nes akivaizdu, jog jie nebuvo priimti. Be to, minėta istorija, minėdama antrąjį visuotinį susirinkimą, tai yra Konstantinopolio, sako: „Tėvai vėl patvirtino Nikėjos tikėjimą ir paskyrė patriarchus, padalindami provincijas, kad vienos diecezijos vyskupai neitų į svetimas bažnyčias. Tai juk anksčiau dėl persekiojimų laiko vykdavo be atrankos.“ Mat dėl taip įšventintųjų kitas sinodas pasiūlė tokią taisyklę: „Jei koks nors vyskupas, įšventintas parapijai, kurioje yra įšventintas, nėra priimamas ne dėl savo kaltės, bet dėl to, kad atsisako liaudis arba dėl kokios nors kitos priežasties, kilusios ne iš jo, tegu dalyvauja tik šioje garbėje ir tarnystėje, ir nepriima nieko iš tos bažnyčios reikalų, kurioje susirenka švęsti, bet laukia to, ką provincijos sinodas savo sprendimu nustatys“.

Iš to tad tebūna suprasta, kad mūsų katalikai seniau ir vėliau be tų trijų skyrių [sąlygų] gavo galiojančią konsekraciją, o eretikai visi, ir ypač simonistai – visiškai jokios, nei tada, nei vėliau, net jei jiems ir būtų taikomi tie trys skyriai, būtent: dvasininkijos rinkimai, liaudies prašymas ir metropolito sprendimas; nes netikintiems negali prilipti niekas iš švarumo ar malonės, kol jų širdys nebus apvalytos tikėjimu. Vis dėlto, tai sakydami, mes taip gerbiame mūsų šventųjų tėvų įšventinimus dėl laiko būtinybės ir jų didžiausio autoriteto, kad savo ainiams ir sau patiems visur tvirtiname, jog reikia laikytis bažnytinių taisyklių, nes senuosius pateisina būtinybė ir jų laisvė, o moderniuosius kaltina vien tik jų valia ir įžūlumas.

VII SKYRIUS.

Gadintojas.
Girdėjote taip pat, kad kaip niekas neturi būti krikštijamas iš naujo, taip niekas negali būti iš naujo konsekruojamas tame pačiame laipsnyje.

Sudrausmintojas.
Kas sako ar mano, kad kas nors gali būti iš naujo konsekruojamas tame pačiame laipsnyje? Toli nuo mūsų taip manyti. Juk tarp kitų dalykų, kuriuos apie tai gavome iš šventųjų tėvų, taip pat su derama pagarba priimame ir pateiktą palaimintojo popiežiaus Grigaliaus skyrių. Kaip jis pats ten liudija, pelnytai buvo nuteistas tas, kuris išdrįso padaryti ką nors panašaus: būtent, presbiterį, anksčiau nusižengusį, pašalino iš pareigų ir paskyrė atgailą, o jai pasibaigus tą patį vėl tame pačiame laipsnyje konsekravo, lyg jis niekada nebūtų buvęs presbiteriu. To jokiu būdu nereikėjo ir nereikia daryti, bet jei kas nors neteisingai pašalintas vėliau randamas nekaltas, kaip nustatė Toledo susirinkimas, vyskupui turi būti grąžinta lazda ir žiedas, presbiteriui – arnotas ir stula, ir taip per kitus laipsnius kiekvienam grąžinama tai, kas buvo atimta šalinant. O rastam kokiame nors lengvesniame nusižengime privataus pasitenkinimo atgaila taip paskiriama, kad jie visgi nebūtų šalinami, bet jiems būtų visiškai išsaugotas turimas laipsnis.

Kaip matyti, pats palaimintasis Grigalius šio skyriaus pabaigoje taip manė; ką čia, kaip įrodyta, tas suktas ir netyras [autorius] praleido, nes jautė, kad tai akivaizdžiai prieštarauja jo išvedžiojimams: „Jei kas nors, – sako jis, – galbūt dėl lengvos kaltės šalinamas nuo kunigystės, turi būti paskirta atgaila ir visgi išsaugotas laipsnis“. Juk dėl kriminalinių nusikaltimų teisingai pašalintas asmuo arba nerandamas, arba vargiai randamas teisėtai sugrąžintas. Jei sugrąžinamas neteisingai pašalintas, kaip sakoma aukščiau iš Toledo susirinkimo; o teisingai pašalintas niekur ir niekada teisėtai nesugrąžinamas; o rastas ne tokiuose sunkiuose nusižengimuose, tiesa, nėra šalinamas, bet, išsaugojus jam laipsnį, kuriam laikui nuo jo nušalinamas – tai kas gi galiausiai yra kaltinamas iš naujo konsekruotas katalikų?

Juk be nepriekaištingo gyvenimo dvasininkų, daugiau nei šių trijų minėtų rūšių katalikybėje nerandama. Jie bus arba neteisingai pašalinti, arba teisingai, arba tikrai nepašalinti (jei rasti lengvesnėse kaltėse). O kas yra daugiau nei šie, be abejonės yra už Katalikų Bažnyčios ribų. Juk jie vadinami eretikais: arba vyskupais, arba presbiteriais, arba diakonais, ar bet kokio kito laipsnio dvasininkais.

Todėl net prieš savo valią tas Spygliuotasis (Spinosulus), diskusijai vystantis, jau atpažįstamas atskleidžiantis savo iškrypusio sumanymo pradžią, eigą ir pabaigą, ir lyg susisukęs ežys, vandeniui artėjant, priverčiamas parodyti savo galvą, kojas ir uodegą. Juk aišku, kad jis atkakliai gina eretikų ir ypač simonistų įšventintuosius, nes katalikybėje, kaip gausiai parodyta aukščiau, kartą gautas laipsnis nekartojamas. Jis taip pat vargsta su įvairiais, bet tuščiais argumentais, siekdamas įrodyti, kad simonistų, kaip sakoma, įšventinti dvasininkai turėtų būti laikomi katalikų dvasininkijoje ir joje pasilikti be atgailos ir rankos uždėjimo – neva jiems nieko netrūksta ir jokios malonės nestinga.

Mes gi pakankamais šventųjų tėvų liudijimais aukščiau įrodėme, kad simonistai yra eretikai, blogesni už blogiausius arijonus. Ir jei vis dar abejojama, ar simonistai laikytini eretikais, tebūna atsiverstos katalikų tėvų knygos apie įvairias erezijas, būtent Epifanijaus, Filastrijaus, Augustino ir kitų, kurie bandė apie tai rašyti; ir visose randami simonininkai, kurie yra ir simonistai, erezijų katalogo pirmi, kurių autorius Simonas, jei nusipelnė būti pasmerktas kaip akivaizdus eretikas, nes manė ar mąstė, jog Šventąją Dvasią galima nusipirkti už pinigus ir dalinti kam panorėjus, tegu patys žiūrisi, ko nusipelno, nes jie visiškai tikrai tiki, kad tarpininkaujant pinigams gali arba galėjo tapti vyskupais ir kam nors suteikti bažnytines konsekracijas ar įšventinimus. Jei jie netikėtų galintys tai padaryti, susilaikytų nuo tokios didelės įžūlybės.

Jei dėl to savo manymo tas Simonas akivaizdžiai skelbiamas blogesniu už blogiausius arijonus, kadangi siekė pajungti sau Šventąją Dvasią, už ką gi bus blogesni šie jo mokiniai simonininkai, kadangi visiškai tiki tokią didelę nedorybę? Juk erezijų kataloge jie neatpažįstami kaip blogesni už arijonus. Taigi akivaizdu, kad simonistai kaip laiku, taip ir paklydimu yra pirmesni už likusius eretikus. Tačiau, kad jie nesiskųstų esą mūsų pernelyg spaudžiami, galiausiai pripažįstame juos lygiais arijonams, nors jų autorių Simoną parodėme buvusį iškrypusį labiau už arijonus, už kurį šie jo mokiniai įrodomi esantys dar labiau iškrypę. Priėmus šį lygybės faktą, bus būtina, kad simonininkai kartu su jiems lygiais arijonais tikėtųsi ir lygios katalikų nuomonės prieš save.

Taigi tebūna jie puolami jau ne mūsų, bet seniausių ir visais atžvilgiais katalikiškų bei ortodoksiškų tėvų strėlėmis ir užverčiami jų sprendimais, kad pagal Saliamono ištarą: „kurie dedasi turtingi“, galiausiai vėlai paraudonuotų turį tik visišką skurdą, arba pagal iškalbingojo jo tėvo liudijimą: „kai pabus iš savo miego visi turtingi vyrai, nieko neras savo rankose“, tai yra įšventinimuose. Tačiau pirmiausia čia tebūna prismeigtas jų šmeižto viršus, o po to tebūna subadytas akivaizdžiais tėvų žaibais.

Kai jis sako „Iš ten pat“ (Unde supra), aišku, kad ankstesnį šventojo Grigaliaus skyrių jis sujungia su pridedamu apaštalų skyriumi tam, kad įrodytų, jog katalikų ir eretikų įšventinimas niekuo nesiskiria, kai tai, ką šventasis Grigalius specialiai liudija apie katalikų įšventinimą, šis bando bendrai perkelti į eretikų pusę, tarytum apaštalai būtų uždraudę eretikų, kaip sakoma, įšventintiesiems priimti antrąjį rankos uždėjimą iš katalikų.

Štai iš apaštalų kanonų žinome, kad tik penkiasdešimt skyrių turi būti priimami ne tiek palaimintojo Izidoriaus autoritetu, kiek švenčiausiojo popiežiaus Klemenso ir daugelio jo įpėdinių; tačiau, kaip bus galima įrodyti iš autentiškų ir senovinių egzempliorių, dabartinis skyrius, aišku, čia yra apvogtas ir netekęs savo tikrosios prasmės bei vientisumo pabaigoje, ir jam po tiesos priedanga prilipdytas svetimas pramanas. Mat senesniuose ir tikresniuose kanonuose randama taip: „Jei kas nors priims antrąjį rankos uždėjimą iš ko nors, tebūnie pašalintas ir jis pats, ir tas, kuris išdrįs jį peršventinti. Išskyrus tuos, kurie, kaip įrodyta, yra įšventinti eretikų“. Mat tų žodžių, kuriuos tas nedoriausias smuklininkas, atėmęs Soreko vyną, įmaišė iš kiauros cisternos vandenų, kad girdytų savo apgautuosius – sakydamas, jog tokių pakrikštytieji ar įšventintieji negali būti nei tikintieji, nei dvasininkai – nerandama nei tame šventųjų apaštalų, nei kokiame nors katalikų tėvų kanone.

Šia savo klastinga įžūlybe ar profaniško balso naujove jis aiškiau už saulę parodo, kaip jį reikia priimti ar klausyti ankstesnėje ar tolesnėje diskusijoje. Juk jis akivaizdžiai puola ir, kiek įmanydamas, siekia panaikinti bei paversti niekais šventąjį Nikėjos sinodą, kuriame yra ir tas skyrius, kurį mums tas pamišėlis manė prikaišiosiantis savo gynybai tolesniuose žodžiuose: jame katarams, tai yra artimesniems katalikų tikėjimui eretikams, jei kada ateina į katalikybę, nurodoma priimti rankos uždėjimą ir taip pasilikti katalikų dvasininkijoje. Juk negalima manyti, kad šventieji tėvai tai nustatė apie novacijonų pasauliečius, kurie nepriėmė jokio rankos uždėjimo laipsniams gauti, bet apie jų dvasininkus, kuriems jų sektos vadovai buvo uždėję rankas, kad būtų paaukštinti kokiai nors altoriaus tarnystei. Kai jiems, atėjusiems į katalikybę, ranką uždeda katalikų kunigai, argi jie nepriima antrojo rankos uždėjimo? Kurį jie todėl priima iš katalikų, nes, kaip įrodyta, buvo įšventinti eretikų, kaip skaitoma minėtame apaštalų kanone pagal senąją tiesą, kurią šis melagingas taisytojas, nesigėdydamas nuslėpti, pasirodo padaręs viešą įžeidimą ir šventajam Nikėjos susirinkimui.

Taip pat tebūna apsvarstyta ir ta jo išvada, kurioje jis apibrėžė, kad tokių pakrikštytieji ar įšventintieji negali būti nei tikintieji, nei dvasininkai. Jei tai tiesa, nekalbant jau apie kitus dalykus, aišku, kad novacijonai eretikai, pereidami į katalikybę, bėga tarytum nuo liūto veido, bet juos pasitinka lokys, nes per katalikų kunigo rankos uždėjimą jiems tai suteikiama pražūčiai, kad nuo šiol jie patys ar jų pakrikštytieji bei įšventintieji negalėtų būti laikomi tikinčiaisiais ar dvasininkais. Tikrai, tokiu atveju jiems būtų buvę pakenčiamiau pasilikti taip, kaip buvo, nei ateiti į katalikybę ir joje priimti rankos uždėjimą po to, kurį gavo iš saviškių. Dvigubu sudužimu įrodomi tie, kurių krikštas ar dvasininkystė, kaip skelbiama, jau nebegali būti niekas.

Bet toli nuo mūsų tai net lengvai manyti. Kitaip ir Nikėjos sinodas pasirodys klaidą ne pašalinęs, bet išplatinęs, ir šventieji tėvai, sekę jo autoritetu, kurie bet kokiems į jų katalikybę pereinantiems eretikams uždėjo rankas, iš blogų padarė blogesnius čia ir ateityje. Todėl tas šmeižikas, jei abiem akimis nėra aklas, jau gali aiškiai pripažinti, kad nei eretikų pasauliečiai į bendrystę, nei dvasininkai į dvasininkiją katalikybėje neturi būti priimami be katalikų kunigo rankos uždėjimo po to, kurį žinoma gavę iš saviškių. Juk jei jie bus pasauliečiai, per rankos uždėjimą ir patepimą krizma sutvirtinami tikėjime; jei dvasininkai – lygiai taip pat per rankos uždėjimą pasilieka laipsnyje, kurį iki tol atrodė turėję.

Iš to aišku, kad antrasis rankos uždėjimas yra autentiškas ir labai reikalingas, jei tik atliekamas katalikų po eretikų, bet ne po katalikų. Tačiau tas rankos uždėjimas, jei išmintingai pastebima, teisingai vadinamas ne antruoju ar kitu, bet teisėtu (rite). Juk palaimintasis popiežius Inocentas liudija visų eretikų rankos uždėjimą esant iškreiptą, o katalikų – teisingą. Tad jei eretikų rankos uždėjimas yra iškreiptas, o katalikų – teisingas, aišku, kad anas dėl tam tikro visiškai tuščio panašumo piktnaudžiaujant vadinamas pirmuoju, o šis lygiai taip pat piktnaudžiaujant – antruoju, nors iš esmės ar atsitiktinai jie neturi jokio tarpusavio skaičiavimo. Mat jei šis, kuris piktnaudžiaujant vadinamas antruoju, lygiai taip pat būtų iškreiptas ar dar labiau iškreiptas, jis būtų vadinamas antruoju jau ne piktnaudžiaujant, bet tikrai. Dabar gi, kai anas yra iškreiptas, o šis – teisingas, aišku, kad dviejuose visiškai priešinguose ir nepanašiuose dalykuose neturi būti sakoma „pirmas“ ir „antras“, bet „vienas tas“, „vienas ir šitas“.

Taip pat reikia manyti ir apie įšventinimus arba, kaip priešgyniautojai tvirtina, apie peršventinimus. Galiausiai, jei eretikas po eretiko kam nors uždeda rankas, peršventinimas yra iškreiptas ar dar labiau iškreiptas, todėl tai ne įšventinimas, bet dvigubas pasmerkimas. O jei katalikas po eretiko – šis įšventinimas laikomas teisingu ir vienu, todėl tai ne peršventinimas, bet vienintelis apvalymas; kurį, jei katalikas po kataliko drįsta, kaip manoma, kartoti, be abejonės teisingą sumaišo su iškreiptu, ir todėl turi būti sakoma ne kad peršventino, bet kad save ir kitą nuo teisingo suvedžiojo ar patraukė prie iškreipto. Dėl to, kaip minėta apaštalų skyriuje, abu turi būti teisiami, tai yra šalinami, nes manydami, kad katalikų įšventinimas kartotinas, užsitraukė lygų pavojų.

Esant tokiai padėčiai, vieniems simonistams minėta tėvų taisyklė manoma esanti visiškai nereikalinga, tarytum jie arba nebūtų laikytini eretikais, arba tikrai tokiais, kuriems katalikybė negali suteikti jokios dvasinės malonės, neva kuriems Šventosios Dvasios pilnatvė pagal pageidavimą, ar veltui, ar ne veltui norėtų ją dalinti, tarnauja ar paklūsta.

IX SKYRIUS.

Tačiau kadangi katalikai šaukia prieš eretikus, o tiek vieni, tiek kiti skelbiasi esą katalikai ir vieni kitus ar abipusiai vadina eretikais, taip kad šioje žaizdotoje Egipto tamsoje, apčiuopiamoje mūsų laikais, nelengva įžiūrėti, kas kokios dvasios yra, – praleidus visus tuos, dėl kurių šiuo metu galima abejoti, ar jie laikytini katalikais, ar eretikais, stilius tenukrypsta tik į du iš seniausiųjų, kuriuos buvus tikrais ir pagarsėjusiais eretikais bei šventųjų tėvų vieningu sprendimu pasmerktais nuo pradžios niekas neabejoja. Ir pirmąjį atskleidė bei pasmerkė šventieji apaštalai, o kitą – visam pasauliui gerbtini šventojo Nikėjos sinodo tėvai, ir po jų visi, kas tik buvo ar yra katalikų tikėjimo. Mes kalbame apie Simoną Magą su jo simonininkais ir Arijų, Aleksandrijos presbiterį, su jo arijonais. Iš jų pirmąjį, nors šventųjų tėvų laikomas blogesniu, visgi kadangi aukščiau pripažinome abu esant lygius erezijoje, pulkime ir svaidykime šventųjų tėvų ietis prieš nulietą klastingojo ir prisikėlusio Simono skydą bei šarvus, kuriais buvo užpulti ir nugalėti dirbtiniai pamišusio ir jau niekur nebesirodančio Arijaus šarvai.

Ir pirmiausia, pateikus katalikų tėvų liudijimus bei taisykles, tebūna parodyta, kaip jie vertino arijonų ir kitų eretikų krikštą arba ką apie jį manė. Taigi šventųjų apaštalų kanonuose, kuriuos šis mūsų prieštarautojas aukščiau sakė esant priimtinus šventojo Izidoriaus autoritetu, o mes veikiau palaimintojo popiežiaus Klemenso ir daugelio jo įpėdinių autoritetu, be abejonės randami šie du skyriai:

„Vyskupą arba presbiterį, priėmusius eretikų krikštą, įsakome šalinti. Koks gi Kristaus sutarimas su Beliaru arba kokia tikinčiojo dalis su netikinčiu?“

Toliau seka kitas panašus:

„Vyskupas arba presbiteris, jei tą, kuris turi krikštą pagal tiesą, išdrįs perkrikštyti, arba jei suteršto bedievių eretikų nepakrikštys, tebūnie pašalintas kaip besityčiojantis iš Viešpaties kryžiaus ir visiškai neskiriantis tikrų kunigų nuo netikrų kunigų.“

Ši taisyklė, kadangi dėl savo didelio subtilumo daug ką piktino ir kėlė skandalą, apaštalų įpėdinių buvo pašalinta ir aptepta tam tikru sušvelninimu, kad krikštą, tai yra panardinimą į vandenį, šaukiantis Trejybės, leistų laikyti galiojančiu, ir nuspręstų jokiu būdu nekartoti, jei bus nustatyta, kad atlikta tos pačios šventosios Trejybės vardu. Šį leidimo žodį tikrai vartojo ir palaimintasis Leonas: „Eretikų krikštą, – sako jis, – leidžiame būti galiojančiu.“

Tačiau ir garbingasis kankinys bei vyskupas Kiprijonas, ką manė apie eretikų krikštą, bus galima aiškiai sužinoti iš paties susirinkimo. Jis su savo bendravyskupiais prieš tai nustatė tą patį, ką ir minėti apaštalų kanonai. Bet įsigalėjo vėlesnė taisyklė, nes ji ir daugiau žmonių susigrąžindavo, ir pašalindavo išminčių ginčus, ir numalšindavo neišmanančios liaudies priešiškumą.

Be to, tai, kas leidžiama, nors ir yra leistina, visgi ne visur laikoma gėriu, kaip palaimintasis Jonas Auksaburnis, plačiau aiškindamas šio žodžio savybę Mato evangelijos komentare, sako: „Taigi Mozė matė, kad žydai dėl kūniško malonumo buvo atsidavę aukojimų pomėgiui, ir jei būtų jiems įsakęs atsitraukti nuo aukų, nebūtų buvęs paklausytas, nes įsisenėjusi aistra neišgydoma akimirksniu vaistu; jis įsakė jiems aukoti aukas, bet ne demonams, kaip Egipte, o gyvajam Dievui. Leido mažesnį blogį, kad nepražudytų viso gėrio. Dėl šios priežasties leido jiems ir duoti skyrybų raštą, nes geriau leisti santuokas nutraukti įstatymu, nei neapykantai verčiant daryti žmogžudystes. Leido jiems daryti blogį, kad nedarytų blogesnių dalykų. Tad tai leisdamas, neparodė jiems Dievo teisingumo, bet kartu su nuodėme pašalino nusidėjimo kaltę, kad tarytum pagal įstatymą besielgiantiems jų nuodėmė neatrodytų esanti nuodėmė; tarkim, jei kas turi vergą, kuris keikiasi ir geria, šeimininkas, apsvarstęs, kad jei lieps laikytis abiejų, nieko nepeš, liepia jam: gerk, kiek nori, bet viešai nesikeik, kad bent iš dalies išmoktų paklusti įsakymams. Taip leista ir skyrybos, blogis tiesa, tačiau pašalinta žmogžudystė. Dėl šios priežasties ir apaštalai įsakė eiti į antrą santuoką dėl žmonių nesusilaikymo. Juk priimti antrą [santuoką] pagal apaštalo įsakymą yra teisėta, tačiau pagal tiesos religiją tai tikrai yra ištvirkavimas. Bet kai leidžiant Dievui viešai ir teisėtai sueinama, tampa garbingu ištvirkavimu; todėl Viešpats palaimino, nes Mozė tai leido, o ne įsakė. Juk viena yra įsakyti, kita – leisti. Ką įsakome, norime; ką leidžiame, nenorintys įsakome, nes blogos žmonių valios prievarta uždrausti negalime.“ Tiek Auksaburnis. Šio iškilaus vyro veiksmingas teiginys remiamas tiek daugelio didžių autorių ir mokytojų, tiek ir šia jau nuvalkiota patarle: „Leidžia Dievas įvykti tam, ko nenori“.

X SKYRIUS.

Tačiau tolesniuose žodžiuose aiškiau pasirodys, kokio netobulumo yra eretikų krikštas. Palaimintasis popiežius Siricijus Taragonos vyskupui, klausiančiam apie krikštą, taip atsakė: „Tavo prašymo turinys bylojo, kad labai daug pakrikštytų arijonų skuba į katalikų tikėjimą, ir kad kai kurie iš mūsų brolių nori juos iš naujo krikštyti, ko daryti nevalia, nes tai draudžia ir Apaštalas, ir kanonai, ir po Ariminio susirinkimo panaikinimo pasiųsti į provincijas mano pirmtako, garbingo atminimo Liberijaus, bendrieji dekretai. Juos kartu su novacijonais ir kitais eretikais, kaip nustatyta sinode, mes prijungiame prie katalikų bendruomenės per vien septynių dovanų Dvasios šaukimąsi, vyskupo rankos uždėjimą. To nuo šiol ir visi Rytai bei Vakarai laikosi. Nuo šio kelio ir jūs ateityje jokiu būdu neturite nukrypti, jei nenorite būti atskirti nuo mūsų kolegijos sinodo sprendimu.“

Šiame dekretiniame skyriuje aiškiai užsimenama, kad katalikai nuo apaštalų laikų iki popiežiaus Liberijaus laikėsi ne vienos formos, bet dvigubos taisyklės dėl atėjusiųjų iš eretikų priėmimo, ir kad tas pats [popiežius], panaikinus Ariminio susirinkimą, bendru dekretu pirmiausia uždraudė katalikams perkrikštyti arijonų pakrikštytuosius, bet [nurodė] prijungti prie katalikų bendruomenės per vyskupo rankos uždėjimą.

Tačiau kokio netobulumo katalikybėje yra laikomi eretikų pakrikštytieji, aiškiai parodo palaimintasis popiežius Inocentas, pateikdamas seną ir autentišką šventosios Romos Bažnyčios taisyklę, sakydamas: „Mūsų Bažnyčios įstatymas yra tiems, kurie ateina nuo eretikų, bet visgi ten yra pakrikštyti, per rankos uždėjimą suteikti tik pasauliečių bendrystę, ir neteikti jiems jokio šlovės laipsnio ar dvasininkystės.“ Iš šios taisyklės aišku, ką šventieji tėvai mano apie eretikų pakrikštytuosius, kurių, nesakau, kad į kokį nors švento altoriaus laipsnį, bet net į dvasininkystės garbę kelti nesutinka, išskyrus, kaip aukščiau minėta, katarus.

Taip pat, ką garbingiausias tikėjimo mokytojas Leonas manė apie eretikų krikštą – nors aukščiau gausiai išdėstyta, visgi mums visiškai nebuvo sunku čia vėl įterpti jo skyrių apie tai: „Tie, kurie priėmė krikštą iš eretikų, kadangi anksčiau nebuvo krikštyti, sutvirtinami vien Šventosios Dvasios šaukimusi per rankų uždėjimą, nes gavo tik krikšto formą be pašventinimo galios. Ir skelbiame, kad šios taisyklės, kaip žinote, reikia laikytis visose bažnyčiose, kad kartą pradėtas nuplovimas nebūtų išniekintas jokiu kartojimu, kaip sako apaštalas: Vienas Dievas, vienas tikėjimas, vienas krikštas; kurio nuplovimo jokiu kartojimu negalima teršti; bet, kaip sakėme, reikia šauktis tik Šventosios Dvasios pašventinimo, kad tai, ko iš eretikų niekas negauna, gautų iš katalikų kunigų.“

Iš ten pat tas pats mokytojas: „Yra tokių, kurie nežino esą pakrikštyti, bet kai sužino, kad tie, kurie juos krikštijo, išpažįsta savęs nežiną, todėl, kadangi kokiu nors būdu gavo krikšto formą, nėra krikštijami, bet per rankos uždėjimą ir Šventosios Dvasios galią, kurios iš eretikų gauti negalėjo, prijungiami prie katalikų.“

Taip pat palaimintasis Euzebijus, valdęs Romos Bažnyčią prieš Miltiadą ir Silvestrą, apie eretikų priėmimą taip mokė Galijos vyskupus: „Kadangi žinote, ką reikėjo daryti su atsivertusiais eretikais, žinokite, kad mes tuos, kurie krikštyti Šventosios Trejybės tikėjime, priimame per rankos uždėjimą.“ Taip pat iš ten pat Kampanijos ir Toskanos vyskupams: „Visus eretikus, kurie tik atsiverčia į Dievo malonę ir yra krikštyti tikint Šventąja Trejybe, laikydamiesi Romos Bažnyčios taisyklės, įsakome sutaikyti per rankos uždėjimą.“

Rankos uždėjimo sakramentas turi būti laikomas su didele pagarba. Jo niekas kitas negali atlikti, tik aukščiausieji kunigai; nei apaštalų laikais skaitoma ar žinoma, kad jį atliko kas nors kitas nei patys apaštalai, nei niekada gali atlikti ar turi daryti kiti, nei tie, kurie užima jų vietą, kaip jau pasakyta. Nes jei bus drįstama kitaip, tebūnie laikoma negaliojančiu ir tuščiu, ir niekada nebus skaitoma tarp bažnytinių sakramentų. Iš ten pat aukščiau iš Arlio susirinkimo, kurio autoriumi laikomas palaimintasis popiežius Silvestras: „Jei kas nors iš erezijos ateina į Bažnyčią, tepaklausia jo Tikėjimo išpažinimo, ir jei matys jį esant pakrikštytą Tėve ir Sūnuje, ir Šventojoje Dvasioje, tegu tik uždeda jam ranką, kad gautų Šventąją Dvasią.“

Šiais ir daugybe kitų panašių šventųjų tėvų liudijimų akivaizdžiai esame mokomi, kaip katalikų tikėjimo įkūrėjai ir skelbėjai vertino eretikų krikštą, taip pat ir jų rankos uždėjimą; kurie abu nebuvo be krizmos. Mat iš jų į katalikybę ateinantieji ir rankos uždėjimą su Šventosios Dvasios šaukimusi priima iš katalikų vyskupų, ir šventąja krizma patepami, tarytum nieko iš to iki šiol nebūtų turėję.

XI SKYRIUS.

Be to, pateikdami dar kitas šventųjų tėvų taisykles, stengsimės parodyti, kaip jie vertino, tiksliau – nurodė elgtis su eretikais bet kokioje veikloje ar bendravime; juos laikė blogesniais už pagonis ir žydus, kaip aiškiau už šviesą esame mokomi iš palaimintojo Jono Auksaburnio Mato evangelijos aiškinimo. Mat jis sako:

„Karalius, pamatęs Kristaus Bažnyčioje nevilkintį vestuvių drabužiu, tai yra tikėjimu ir darbais, tarė tarnams, tai yra piktosioms dvasioms: suriškite jį; nes blogį atlygina per piktąsias dvasias; koks buvo klaidos dvasia, kurią pasiuntė Dievas, kad suvedžiotų Ahabą, kaip parašyta trečiojoje Karalių knygoje; arba koks yra klaidos veikimas, kurį Dievas siųs tiems, kurie nepriėmė Dievo meilės, kad tikėtų melu.“ Ir po kelių žodžių: „Ir paėmę jį už pačių darbų, už pačių jo sumanymų, išmeskite į tamsybes išorėje, tai yra į pagonių, žydų arba eretikų klaidą. Ir galbūt pagonių tamsybės yra artimesnės, o žydų – tolimesnės, bet eretikų – blogiau nei išorinės. Nes pagonys tiesą niekina, kurios negirdėjo; žydai – kuria netikėjo; eretikai atmeta tą, kurią girdėjo ir išmoko. Taip pat ir pačių eretikų tamsybių vienos yra arčiau tiesos šviesos, o kitos – toliau nuo tiesos, todėl tamsesnės; o dar kitos – labiausiai nutolusios, todėl tirštesnės ir labiau išorinės, tai yra paverstos iškrypusiomis erezijomis.“

Iš šios Auksaburnio minties įrodoma, kad eretikai yra blogesni už pagonis ir žydus, nors ir tarp pačių eretikų kai kurie yra artimesni tiesai, tai yra katalikų tikėjimui, o kai kurie – labiau nutolę. O kur katalikai turi vengti eretikų ir laikytis atokiai kaip nuo pagonių ar žydų, esame mokomi ir iš daugelio šventųjų tėvų raštų, ir iš žemiau pateiktų katalikų susirinkimų skyrių.

Iš Laodikėjos susirinkimo, VI skyrius:
„Neleidžiama eretikams, pasiliekantiems erezijoje, įžengti į Dievo namus.“

Taip pat iš to paties susirinkimo, IX skyrius:
„Katalikams nevalia eiti į kapines ar vadinamąsias kankinių vietas, priklausančias eretikams, melstis ar prašyti išgydymo; o tie, kurie nuėjo, jei yra tikintieji, turi būti ekskomunikuoti atgailai tam tikram laikui. Atgailaujančius ir prisipažinusius suklydus reikia priimti.“

Taip pat iš to paties [susirinkimo], X skyrius:
„Tie, kurie priklauso Bažnyčiai, negali savo vaikų bet kaip sutuokti su eretikais.“
Šiam skyriui pritardamas Kartaginos susirinkimas nustatė, „kad niekas iš dvasininkų nebendrautų santuokoje su pagonimis, eretikais ar schizmatikais, ir kad vyskupai ar bet kokie dvasininkai neperleistų savo turto dovanodami tiems, kurie nėra katalikai krikščionys, net jei yra giminaičiai.“

Taip pat iš Laodikėjos susirinkimo, XXXI skyrius:
„Nedera su jokiais eretikais sudaryti santuokų, nei sūnus ar dukteris jiems duoti, nei imti, nebent jie pažadėtų tapsią katalikais krikščionimis.“

Taip pat iš to paties susirinkimo, XXXII skyrius:
„Nedera priimti eretikų palaiminimų (eulogijų), nes šie palaiminimai veikiau yra beprotybės (alogijos) nei palaiminimai.“

Taip pat iš to paties susirinkimo, XXXIII skyrius:
„Nedera melstis kartu su eretikais ar schizmatikais.“

Taip pat iš to paties [susirinkimo], XXXVII skyrius:
„Nedera iš žydų ar eretikų priimti šventinių dovanų, kurios siunčiamos, nei švęsti kartu su jais.“

Iš ten pat apaštalų kanone:
„Vyskupas, presbiteris ar diakonas, kuris melsis kartu su eretikais, tebūnie tik atskirtas nuo bendrystės. O jei leis jiems veikti ar melstis kaip dvasininkams, tebūnie pašalintas.“

Iš ten pat, iš popiežiaus Fabiano dekretų:
„Visi, kurie nemoko teisingo mokymo arba nesilaiko teisingo tikėjimo, negali kaltinti teisingai tikinčiųjų, nes yra pažymėti negarbe ir apaštališku autoritetu atskirti nuo Bažnyčios kūno iki teisingo jų atsivertimo ir sugrįžimo.“
Todėl apaštališku autoritetu kartu su visais to paties apaštališkojo sosto ir visuotinės Bažnyčios vyskupais nustatome, kad visi, kurie įtariami katalikų tikėjimo atžvilgiu, nebūtų priimami kaltinti teisingai tikinčiųjų, nes visi įtariamieji visada turi būti pašalinti ir nepriimami. Todėl teisingai atmetamas kaltinimas tų, kurie įtariami teisingo tikėjimo atžvilgiu, ir jais visiškai neturi būti tikima.

Taip pat iš palaimintojo popiežiaus ir kankinio Dionyzo dekretų:
„Jokiu būdu neleisk, kad nusikaltimas, sakomas esąs padarytas vyskupų, būtų metamas per kitus, nebent per tuos, kurie tą patį siekia įrodyti; jei tik jie patys pasirodė esą verti pasitikėjimo ir nepriekaištingi, ir viešais veiksmais parodė, kad yra laisvi nuo bet kokio įtarimo, ir kad gyvena tyrą bei nepriekaištingą tikėjimo gyvenimą. Juk negali niekas, prisipažinęs apie save, būti priimtas dėl svetimo nusikaltimo, nes jo ir kiekvieno kaltinamojo pareiškimas yra įtartinas ir neturi būti priimtas.“

Taip pat iš popiežiaus Gajaus dekretų vyskupui Feliksui:
„Žinok, kad pagonys ir eretikai negali kaltinti krikščionių arba užtraukti jiems negarbės dėmę.“

Iš šių ir panašių katalikų tėvų dekretų bei sprendimų akivaizdžiai matyti, kad eretikams draudžiama įžengti į Dievo namus ir kad jie yra pašalinti nuo bet kokios bendrystės su katalikais: maldų, vaišių, vestuvių ar santuokų, turto ar paveldo dovanojimo; jiems nesuteikiama teisė kaltinti katalikus ar liudyti prieš juos; katalikams visiškai draudžiama eiti į jų kapines melstis ar priimti palaiminimus bei šventines dovanas. Todėl niekas neabejoja, kad eretikai visais atžvilgiais turi būti katalikų atstumti, taip pat, ar tikrai labiau, nei žydai ar pagonys, nes pastaruosiuose dar yra tikėjimo viltis, kaip aukščiau pasakyta, o anuosiuose jau yra nesantaikos kova.

XII SKYRIUS.

Bet dabar pažiūrėkime, ką šventieji tėvai manė apie eretikų laipsnius ar veikiau įšventinimus.

Iš palaimintojo popiežiaus Inocento laiško Makedonijos vyskupams:
„Prieita prie sunkiausio klausimo, kuris dėl savo sudėtingumo reikalauja ilgesnio aptarimo; mat mes sakome, kad eretikų įšventintieji per tą rankos uždėjimą turi sužeistą galvą; ir kur padaryta žaizda, reikia taikyti gydymą, kad galėtų atgauti sveikatą. Ta sveikata, sekanti po žaizdos, negalės būti be rando; o ten, kur būtinas atgailos vaistas, ten negali būti vietos įšventinimo garbei. Nes kaip tam, kuris per atgailą atskiriamas, gali būti priskirta tai, ką įprasta gauti tik esant švariam ir tyram? Tačiau priešingai tvirtinama, kad tas, kuris prarado garbę, negali garbės duoti, ir kad tas [įšventinamasis] negalėjo nieko gauti, nes davėjas neturėjo nieko, ką galėtų duoti. Ir tikrai tiesa, kad ko neturėjo, to negalėjo duoti. Pasmerkimą, žinoma, kurį turėjo, davė per iškreiptą rankos uždėjimą. Ir kaip tas, kuris tapo pasmerktojo dalininku, gali turėti garbę priimti, negaliu rasti.“

Tad tegu pagaliau pabunda simonistų įšventintieji ir, staiga sukrėsti bei sugėdinti tokio didžio tarp didžiųjų pontifiko griaustinio ir žaibo, bent vėlai pripažįsta, ką gavo iš savo įšventintojų; arba tegu mus protingai pamoko, jei gali ar drįsta, kad simonistai nei yra, nei turi būti vadinami eretikais.

Mat eretikų įšventintieji, kaip mokoma, turi sužeistą galvą per tą rankos uždėjimą, nes „kas tik palies nešvarųjį, bus nešvarus“. Taigi aišku, kad kiekvienas eretikas yra nešvarus. Ką tik paliečia, be abejonės tampa nešvaru pagal Viešpaties žodį Mozės įstatyme.

Juk iš nešvaraus eretiko negalėjo ir negalės būti suteikta tai, ką įprasta gauti tik švarai ir tyrumui, nes aišku, kad jo širdis nėra apvalyta nuoširdaus tikėjimo. Tad tas, kuriam negalėjo būti priskirta nieko iš švarumo ir tyrumo, ką gi kito galės suteikti tam, kurį palies, jei ne nešvarumą, kurį vienintelį turi? Todėl belieka, kad tas, kurį nešvarusis paliečia, yra ne kas kitas kaip nešvarus, nes [eretikas] per savo iškreiptą rankos uždėjimą duoda pasmerkimą, kurį turi. Juk tas, kuris neturi garbės, negali garbės duoti. Ir kai davėjuje nieko nėra, nėra ko kas nors, net jei visais būdais trokštų, galėtų gauti. Taigi jis gauna pasmerkimą, kurį turi tas, kas atlieka jam iškreiptą ir neteisingą rankos uždėjimą. Tokiu būdu įšventintasis (kaip manoma), tapęs pasmerktojo, tai yra eretiko, dalininku per tą savo įšventinimą, tokio didžio pontifiko sprendimu yra neatstatomas į garbę.

Mat jis nustato, kad jo žaizdai, kuri įspausta jo galvoje, būtinas atgailos vaistas.
Kurį net jei ir seka pasveikimas, visgi randas visiškai neišnyksta, nes po atgailos niekas negali būti priimtas į bažnytinę garbę. Todėl aišku, kad tie, kurie įrodyta esantys eretikų įšventinti, atmetami dvejopai: būtent, kad tapo jų dalininkais, ir kad yra atgailautojai. Tegu jie apsvarsto, į kokią pražūtį pateko, kad jiems net pats vaistas, tai yra atgaila, užkerta kelią siekti bažnytinės garbės.

Bet kad gaudantys tik žodžius ir nepaisantys prasmės nemanytų ką nors turį tame, kas skaitoma minėtame skyriuje – „tas, kuris prarado garbę, negali garbės duoti, ir kas tapo pasmerktojo dalininku“ – tarytum būtų kalbama apie tą, kuris kadaise turėjo garbę ir vėliau prarado, arba kuris kadaise buvo reguliariai įšventintas ir vėliau pasmerktas, tegu žino iš kitų dieviškųjų raštų, kad taip nereikia suprasti; bet kad jis prarado ten, kur netvarkingai siekė gauti garbę, ir ten tapo pasmerktas, kur nepabūgo tapti eretiku. Mat gaudamas jis prarado, arba tikrai buvo pasmerktas, nes nusipelnė, kad ateityje negalėtų gauti bažnytinės garbės, kaip sako psalmininkas: „Numeitei juos, kai jie buvo išaukštinti“. Juk nesako: „numeitei juos po to, kai buvo išaukštinti“, bet „kai buvo aukštinami“.

XIII SKYRIUS.

Palaimintasis Grigalius savo „Moralėse“, kalbėdamas apie strutį, kad Dievas atėmė iš jo išmintį ir nedavė jam supratimo, sako: „Nors viena yra atimti gautą, o kita – gauto neatimti, visgi čia kartojimu tai yra sujungta. Tai, ką pasakiau „atėmė“, pridūriau „nedavė“, tarytum sakyčiau: tai, ką pasakiau „atėmė“, [reiškia] ne neteisingai atėmė išmintį, bet teisingai nedavė. Taip ir apie faraoną rašoma, kad Viešpats užkietino jo širdį; ne todėl, kad pats įnešė kietumą, bet todėl, kad dėl [jo] nuopelnų nesuminkštino jo jautrumu iš viršaus.“

Tebūnie parodyta iš paties palaimintojo Grigaliaus žodžių, ar simonistas turi būti laikomas ar vadinamas eretiku.

Iš jo laiško frankų karalienei Brunhildai:
„Ir to nepraleisime, bet visiškai smerkiame kaip pasibjaurėtiną ir baisiausią dalyką tai, kad šventieji laipsniai ten suteikiami per simonistinę ereziją, kuri pirmoji kilo prieš Bažnyčią ir pasmerkta griežtu prakeiksmu. Iš to atsiranda, kad kunigiškas orumas yra niekinamas ir šventa garbė laikoma nusikaltimu. Žūsta gi pagarba, dingsta drausmė, nes tas, kuris turėjo taisyti kaltes, siekia kunigystės garbės nusikalstamu veiksmu, nusipelnęs pasmerkimo. Mat kas gi gerbs tai, kas parduodama, arba kas nelaikys pigiu to, kas perkama? Todėl labai liūdžiu ir baisiai tai žemei užjaučiu, nes, nors Šventąją Dvasią, kurią Visagalis Dievas per rankos uždėjimą teikia žmonėms, jie niekina gauti kaip dievišką dovaną, bet siekia dovanomis (kyšiais), nemanau, kad tokia kunigystė ilgai išsilaikys. Mat kur dangiškosios malonės dovanos laikomos parduodamomis, ten garbinamas ne Dievas, bet prieš Dievą – pinigai.“

Taip pat frankų karaliams Teodorikui ir Teodebertui:
„Pranešama, kad jūsų karalystės ribose siaučia bjauri erezija, kuri pirmoji prieš Dievo Bažnyčią klastingai įsėlino velnio pakišta ir pačioje savo pradžioje apaštališko uolumo buvo partrenkta ir pasmerkta. Nors kunigystėje turi būti gyvenimas su mokslu, jei gyvenimo trūksta, nuopelnai nieko nereiškia, liudijant palaimintajam Jokūbui, kuris sako: tikėjimas be darbų miręs. Kokius gi darbus gali atlikti kunigas, kuris tokio didžio sakramento garbę bando gauti kyšiais? Iš to atsiranda, kad ir tie, kurie siekia šventųjų laipsnių, rūpinasi ne gyvenimą taisyti, ne papročius tvarkyti, bet kaupti turtus, už kuriuos perkama šventa garbė. Iš to taip pat kyla, kad nekalti ir vargšai yra atstumiami nuo šventųjų laipsnių ir niekinami. Ir kol vargšo nekaltumas nepatinka, nenuostabu, kad ten, kur auksas patinka, giriamos ydos. Todėl ne tik įšventintojo ir įšventinamojo sielą įsminga mirtina žaizda, bet ir jūsų prakilnybės karalystė slegiama vyskupų kaltės, kurių užtarimais ji veikiau turėjo būti remiama. Mat jei kunigystės vertu tikimas tas, kuriam padeda ne veiklos nuopelnai, bet pinigų gausa, belieka, kad bažnytinėje garbėje nieko sau neapgintų dorumas, nieko – darbštumas, bet viską užimtų profaniška aukso meilė. Ir kol ydas atlygina garbė, į baudėjo vietą ateina tas, kuris galbūt turėjo būti baudžiamas; ir iš to matyti, kad kunigai ne klesti, bet veikiau žūsta. Juk koks bus ganytojas, kai gydymą žaizdoms taiko tas, kuris pats laiko žaizdą? Arba kada apgins tautą maldos skydu tas, kuris pats save atstatė priešų ietims? Arba kokį vaisių iš savęs duos tas, kieno šaknis užkrėsta sunkia liga? Todėl reikia bijoti didesnės nelaimės tose vietose, kur valdyti paskiriami tokie užtarėjai, kurie labiau prieš save provokuoja Dievo rūstybę, nei patys turėjo permaldauti [Jį] už tautas.“

Taip pat tas pats Augustoduno vyskupui Syagrijui:
„Pasiuntiniui pas mus neseniai lankantis, sužinota, kad Galijos dalyse šventieji laipsniai suteikiami per simonistinę ereziją; ir esame apimti didelio liūdesio ir sielvarto, jei bažnytinėse tarnystėse kokią nors vietą turi pinigai ir tai, kas šventa, tampa pasaulietiška. Kas tik stengiasi tai gauti duodamas kainą, tuščiai geidžia ne būti, bet tik vadintis kunigu. Kas gi, kas per tai vyksta, jei ne tai, kad nėra jokio išbandymo dėl veiklos, jokio rūpesčio dėl papročių, jokio tyrimo dėl gyvenimo, bet vertu laikomas tik tas, kuris turi pakankamai, kad sumokėtų kainą? Iš to, jei pasvertume teisingomis svarstyklėmis, kol netinkamas skuba užimti vietą tuščiai garbei, tuo pačiu jis labiau vertas [bausmės], kuo labiau nevertas garbės. Kaip tas, kuris pakviestas atsisako ir ieškomas pasitraukia, turi būti prileistas prie šventųjų altorių, taip tas, kuris savo noru siekia arba įkyriai peršasi, be abejonės turi būti atstumtas. Mat tas, kuris taip stengiasi pakilti prie altorių, ką gi daro, jei ne tai, kad kildamas smunka ir lipdamas išoriškai, viduje leidžiasi į gelmes? Todėl, brangiausiasis, tegu šventinant kunigus klesti nuoširdumas, tebūna paprastas sutarimas be parsidavimo. Tegu pirmauja tyri rinkimai, kad į kunigystės viršūnę būtų pakeltas ne tas, kurį rekomenduoja pardavėjų balsai, bet tas, kuris tikima esąs Dievo sprendimu [išrinktas]. Mat kad Dievo dovaną pirkti ar parduoti už kainą yra sunkus nusikaltimas, liudija Evangelijos autoritetas. Juk Viešpats ir mūsų Atpirkėjas, įžengęs į šventyklą, išvartė kėdes parduodančiųjų balandžius. Ką gi reiškia parduoti balandžius, jei ne tai, kad gautų kainą už rankos uždėjimą ir parduotų Šventąją Dvasią, kurią visagalis Dievas žmonėms suteikia? Kad jų kunigystė Dievo akyse griūva, aiškiai parodyta kėdžių išvartymu. Ir visgi nedorybės iškrypimas dar rodo savo jėgas. Juk verčia parduoti tuos, kuriuos suvedžiojo, kad pirktų; ir kol nekreipiama dėmesio į tai, kas dievišku balsu įsakyta: „Dovanai gavote, dovanai duokite“, vyksta tai, kad pirkėjo ir pardavėjo nusikaltimas auga ir tampa viena ir ta pačia būkle. Ir nors jis moko, kad ši erezija prieš visas kitas iškilo iš maringos šaknies ir pačioje savo kilmėje buvo pasmerkta apaštališku pasibjaurėjimu, kodėl nesisaugoma, kodėl nepagalvojama, kad palaiminimas jam pavirsta prakeiksmu, ir kad jis paaukštinamas tik tam, kad taptų eretiku?

Taigi sielų priešas, negalėdamas įsiveržti per tai, kas yra akivaizdu, gudriai įsėlina prisidengęs tarytum maldingumo išvaizda, ir bando pakišti koją, įtikinėdamas, kad galbūt reikia imti iš turinčiųjų, kad būtų ką išdalinti neturintiems; ir taip lyg ir per išmaldos dalijimą įlieja mirtinus nuodus. Juk nei medžiotojas neapgautų laukinio žvėries, nei paukštininkas paukščio, nei žvejys nepagautų žuvies, jei anas spąstus statytų atvirai, arba šis ant kabliuko neturėtų paslėpto masalo. Taigi visais būdais reikia bijoti ir saugotis priešo klastos, kad paslėpta strėle nesužeistų tų, kurių negali nugalėti atvira pagunda. Juk nelaikytina išmalda, jei vargšams dalinama tai, kas gauta iš neteisėtų dalykų; nes tas, kuris su tokia intencija blogai ima, kad tarytum gerai dalintų, labiau apsunkinamas nei apvalomas. Mūsų Atpirkėjui patinka ta išmalda, kuri sukaupiama ne iš neteisėtų dalykų ir neteisybės, bet teikiama iš leistinų ir gerai įgytų dalykų. Todėl tikra ir tai, kad net jei statomi vienuolynai, ligoninės ar kas kita, atlygio negauna, nes kol iškrypęs garbės pirkėjas pereina į pardavėjo vietą ir už kyšio davimą paskiria kitus pagal savo panašumą, jis blogai įšventindamas sugriauna daugiau, nei gali pastatyti tas, kuris iš jo paėmė pinigus už įšventinimą. Kad po išmaldos priedanga nesistengtume ko nors priimti su nuodėme, Šventasis Raštas atvirai draudžia sakydamas: „Aukos nedorėlių nepriimtinos Viešpačiui, kurios aukojamos iš nusikaltimo“. Juk viskas, kas Dievo aukai aukojama iš nusikaltimo, ne numaldo visagalio Dievo rūstybę, bet ją sukelia. Todėl parašyta: „Gerbk Viešpatį iš savo teisingų darbų“. Taigi kas blogai paima, kad tarytum gerai duotų, be abejonės aišku, kad Viešpaties negerbia. Taip pat per Saliamoną sakoma: „Kas aukoja auką iš vargšo turto, tas lyg aukojantis sūnų tėvo akivaizdoje“. Koks tėvo skausmas būtų, apsvarstykime, jei jo akivaizdoje būtų aukojamas sūnus; ir iš to lengvai suprasime, kokiu skausmu sukeliamas visagalis Dievas, kai Jam aukojama auka iš plėšimo. Tad labai reikia vengti, brangiausias broli, po išmaldos priedanga daryti simonistinės erezijos nuodėmes. Juk viena yra daryti išmaldą dėl nuodėmių, kita – daryti nuodėmes dėl išmaldos.“

Ir po kiek laiko tas pats tam pačiam kaip aukščiau:
„Kad galbūt kas nors nenorėtų gintis blogo papročio pretekstu, tavo broliškumo proto įžvalgumas tegu sutramdo juos vadžiomis ir neleidžia jiems pasilikti neleistinuose dalykuose; nes viskas, kas verta bausmės, turi būti pateikiama ne kaip pavyzdys sekimui, bet veikiau sudrausminimui.“

Ir po kelių žodžių:
„Todėl dėl šių dalykų, kurie aukščiau pasakyti, norime surengti sinodą, patinkantį Dievui, ir jame, dalyvaujant mūsų garbingiausiam broliui vyskupui Grigaliui ir mylimiausiam sūnui abatui Kiriakui, visi tie dalykai, kurie, kaip skelbėme, prieštarauja šventiems kanonams, tebūna griežtai pasmerkti paskelbiant anatemą; tai yra, kad niekas nedrįstų duoti kokio nors kyšio už bažnytinių laipsnių gavimą, ar priimti už duotus, ir kad niekas iš pasauliečių staiga nedrįstų pasiekti šventosios tarnystės vietos, ir kad kitos moterys negyventų su kunigais, išskyrus tas, kurias leidžia šventieji kanonai.“

Taip pat tas pats vyskupui Viktorui:
„Kas tik norėdamas atlikti šią, būtent simonistinę ir neofitų ereziją, dėl savo pareigos godžiai nenutyli, tegu neabejoja turįs su juo dalį pasmerkime, iš kurio pirmiau priėmė šio piniginio nuodo pradžią.“

Iš to paties dekretų kaip aukščiau:
„Sekdamas senąja tėvų taisykle, nustatau, kad niekada nieko nereikia priimti už įšventinimus: nei už [palių] davimą, nei už raštų perdavimą, nei už tą, ką naujas apsimetimas sugalvojo per ambicijas – vadinamąjį „pastellą“ (vaišes). Juk kadangi įšventindamas vyskupą pontifikas uždeda ranką, o tarnas skaito Evangelijos skaitinį, ir notaras rašo jo patvirtinimo laišką, kaip nedera pontifikui parduoti rankos, kurią uždeda, taip ir tarnas ar notaras neturi savo balso ar plunksnos parduoti jo įšventinime. Už įšventinimą, palių davimą ar naudojimą, ar raštus, bei „pastellus“ įšventinamajam apskritai draudžiu ką nors duoti. Jei kas nors už šiuos minėtus dalykus išdrįs reikalauti ar prašyti kokio nors atlygio, bus kaltas griežtame visagalio Dievo teisme.“

Taip pat tam pačiam Arlio vyskupui Virgilijui:
„Kai kuriems pasakojant sužinota, kad Galijos ar Germanijos dalyse niekas nepasiekia šventojo laipsnio be atlygio davimo. Jei taip yra, verdamas sakau, dejuodamas skelbiu, kad kai kunigų luomas viduje žlunga, jis ilgai negalės stovėti ir išorėje. Juk žinome iš Evangelijos, ką mūsų Atpirkėjas pats padarė, įžengęs į šventyklą ir išvartęs balandžius parduodančiųjų kėdes. Mat parduoti balandžius reiškia gauti laikiną atlygį už Šventąją Dvasią, kurią visagalis Dievas, vien esmę su savimi, per rankų uždėjimą teikia žmonėms. Iš to, kaip jau sakiau, numatoma, koks blogis seka, nes tų, kurie Dievo šventykloje išdrįso pardavinėti balandžius, kėdės Dievo sprendimu griuvo. Ši klaida pavaldiniuose plinta su prieaugiu. Juk ir pats tas, kuris atvedamas į šventąją garbę, jau pačioje savo iškilimo šaknyje sugadintas, yra labiau pasiruošęs kitiems parduoti tai, ką nusipirko. Kur yra tai, kas parašyta: „Dovanai gavote, dovanai duokite“? Kadangi simonistinė erezija pirmoji kilo prieš šventąją Bažnyčią, kodėl neapsvarstoma, kodėl nematoma, kad tas, kas įšventina ką nors už kainą, elgiasi taip, kad paaukštintasis taptų eretiku?“

Tas pats Korinto vyskupui Jonui kaip aukščiau:
„Kadangi šį nedoriausią iškrypimą šventoji visuotinė Bažnyčia visiškai pasmerkė, raginame jūsų broliškumą, kad tokį bjaurų ir didžiulį nusikaltimą visose vietose, kurios yra jūsų pavaldume, visais savo rūpesčio būdais sutramdytumėte. Mat jei ateityje sužinosime, kad kas nors panašaus daroma, jau nebe žodžiais, bet kanonine bausme tai nubausime, ir apie jus pradėsime turėti kitokią nuomonę, nei derėtų. Žino gi jūsų broliškumas, kad anksčiau palijai nebūdavo duodami, jei nebūdavo duodamas atlygis. Kadangi tai buvo netinkama, surengę susirinkimą prie palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, kūno, uždraudėme ką nors imti tiek už šį, tiek už kitus įšventinimus, grasindami griežta anatemas. Todėl nedera konsekruoti ar leisti atvesti į šventuosius laipsnius jokių asmenų nei už atlygį, nei per protekciją, nei per kieno nors prašymą. Juk tai ir nuodėmė, kaip sakėme, yra sunki, ir be bausmės to daryti negalime leisti.“

XIV SKYRIUS.

Iš šių daugybinių ir pakartotų tokio iškilaus mokytojo minčių aiškiai įrodoma, kad šventųjų laipsnių pardavinėjimas yra erezija ir vadinama simonistine, pirmoji iš visų ir pačioje savo kilmėje pasmerkta apaštališku pasibjaurėjimu bei griežtu prakeiksmu, kaip pirmoji išlindusi prieš šventąją Bažnyčią iš maringos šaknies. Dėl jos, be abejonės, visa kunigiška pagarba ar veikla viduje ir išorėje sugadinama, ir šventa garbė laikoma nusikaltimu. Juk niekas nemano, kad tai, kas parduodama, yra gerbtina, bet veikiau visiškai pigu tai, kas perkama. Galiausiai, kur dangiškosios malonės dovanos laikomos parduodamomis, ten garbinami pinigai prieš Dievą, taip, kad nelaimingame žmoguje viešpatauja ne tikrasis ir senasis Dievas, bet netikras ir naujas, būtent pats nedoriausias mamona, kuris valdo tokius pinigus; ir nėra abejonės, kad vargšų nekaltumas nepatinka ten, kur įrodyta, jog atlygis rekomenduoja nusikaltimus, nes kur auksas patinka, ten ir yda.

Dėl to skelbiama, kad ne tik į įšventintojo ir įšventinamojo sielą įsminga mirtina žaizda, bet ir tie, kurie vyskupų užtarimais turėjo būti remiami, yra slegiami kaltės. Tas pats mokytojas taip pat tvirtina, kad jei kunigystės vertu tikimas tas, kuriam padeda pinigų gausa, pasekmė yra ta, kad bažnytinėje garbėje nieko sau neapgintų dorumas, bet viską užimtų profaniška aukso meilė, taip kad ydos, kurios nusipelnė bausmės, atlyginamos garbe, kai tas, kuris turėjo būti baudžiamas, pasisavina baudėjo vietą. Tokie kunigai, be abejonės, tvirtinama, ne klesti, bet veikiau žūsta, kurių šaknis užkrėsta sunkia liga.

Lygiai taip pat jis tvirtina, kad didesnės nelaimės reikia bijoti tose vietose, kurioms valdyti skiriami tokie užtarėjai, kurie labiau prieš save provokuoja Dievo rūstybę, nei patys turėjo permaldauti [Jį] už tautas. Toliau jis liudija esąs slegiamas didelio sielvarto, jei bažnytinėse tarnystėse kokią nors vietą turi pinigai, nes tai, kas šventa, tuoj pat tampa pasaulietiška. Mat kiekvieną, kuris stengiasi tai, kas šventa, gauti už kainą, jis skelbia nesant kunigu, bet tik tuščiai norint taip vadintis. Galiausiai po daugelio žodžių, kuriais juos atmeta, jis tvirtina, kad palaiminimas jiems pavirsta prakeiksmu, ir kad jie paaukštinami tik tam, kad iš katalikų taptų eretikais, kurių visa veikla, net jei atrodo esanti kažkiek reikšminga, Dievo akyse laikoma niekuo.

Tačiau kadangi iš šių ir kai kurių kitų palaimintojo Grigaliaus žodžių kai kurie manosi radę pagrindą, kuriuo begėdiškai ir atkakliai gina savo nuomonės klaidą – tiek, kad moko, jog Šventoji Dvasia yra parduodama ir kartu perkama – reikia pasistengti, kad galiausiai jiems taptų gėda taip manius ar sakius. Mat jie sako: „Štai ką palaimintasis Grigalius apie tai manė, aiškiai parodo jo laiško frankų didžiūnams turinys. ‚Visiškai, – sako jis, – smerkiame kaip pasibjaurėtiną ir sunkiausią dalyką tai, kad šventieji laipsniai jūsų kraštuose suteikiami per simonistinę ereziją‘. Ir po kiek laiko: ‚Todėl labai liūdžiu ir tai žemei užjaučiu, nes, nors Šventąją Dvasią, kurią visagalis Dievas per rankos uždėjimą teikia visiems, jie niekina turėti kaip dievišką dovaną, bet pasiekia dovanomis (kyšiais)‘.“

Iš šio didžio pontifiko žodžių pateikimo tie bepročiai susikuria sau klastingos argumentacijos priežastis ir, kaip per išminčių sakoma: „iš visko pamišėliui“, sako: „Štai čia aiškiai palaimintasis Grigalius liudija, kad Šventoji Dvasia parduodama ir suteikiama per pinigus, ir per už kainą atpirktą rankos uždėjimą visgi priimama ir teikiama Šventoji Dvasia. Juk jis pripažįsta, kad šventieji laipsniai suteikiami per simonistinę ereziją, ir kad žmonės Šventąją Dvasią pasiekia dovanomis“.

Ak, vargšai ir kasdien vis labiau vargšai, kurie, nusikalstamesni už kareivius, dalijusius Dievo jėgą ir Dievo išmintį [Kristų], nebijo uždėti smurtinių rankų ant nesiūto Jo tunikos rūbo ir atsiplėšti sau skiautes, ir kas dar blogiau, mano, kad visa ji atiteko jiems. Mat kai tokio didžio mokytojo intencija turėjo būti atsekama iš konteksto, jie sau pasičiumpa tą sakinio dalelę, kad ten sakoma „suteikiami šventieji laipsniai“, ir atmeta tai, kas ten pat įterpta: „per simonistinę ereziją“. Jei jie būtų paprasta proto akimi pažvelgę, kas yra erezija ir ypač simonistinė, jokiu būdu nemanytų, kad per simonistinę ereziją suteikiami „šventieji“ (sacros), tai yra šventi, bet veikiau „prakeikti“ (sacros), tai yra pasibjaurėtini laipsniai, ir todėl ne laipsniai, bet klaidos.

Jie taip pat atsiplėšia ir tai, kad „žmonės Šventąją Dvasią pasiekia dovanomis“, bet nežiūri į tai, kas ten įterpta: „kurią visagalis Dievas per rankos uždėjimą teikia visiems, jie niekina turėti kaip dievišką dovaną“. Jei būtų tai pamatę, jokiu būdu nemanytų, kad kokie nors žmonės per bet kieno rankos uždėjimą už bet kokią kainą gali pasiekti Šventąją Dvasią, kurią jie niekina turėti kaip dievišką dovaną. Kaip gi gali pasiekti visagalio Dievo dovaną tas, kuris niekina ją turėti Jo dovanojimu, ir dar stengiasi ją užimti ir išplėšti siūlydamas pinigus? Juk apgailėtinai klysta tas, kuris mano, kad galima padaryti kokią nors prievartą visagaliui Dievui, kad Jis suteiktų savo malonę tam, kuris niekina ją gauti kaip Jo dovaną.

Be to, tie patys, gindami kartą susidarytą piktžodžiavimą ir viską tirštindami, prideda: „Kitoje vietoje šlovingasis Grigalius, aiškindamas Evangelijos žodžius, tarp kitko taip sako: ‚Jums, kunigai, kalbu, nes sužinojome, kad kai kurie iš jūsų daro įšventinimus už kainą, parduoda dvasinę dovaną ir iš svetimų nedorybių su nuodėmės žala kaupia laikiną pelną‘. Ir po kiek laiko: ‚Balandis parduodamas, nes rankos uždėjimas, per kurį Šventoji Dvasia priimama iš dangaus, teikiamas už kainą‘.“

Jei šiuose palaimintojo Grigaliaus žodžiuose jie priima tai, ką jis sako – kad kai kurie parduoda dvasinę malonę – kodėl apleidžia tai, ką jis priduria: kad jie „iš svetimų nedorybių su nuodėme kaupia laikiną pelną“? Ir kaip dvasinė malonė gali būti ten parduodama ir perkama, kur kito nedorybė, būtent pirkėjo, kitam, tai yra pardavėjui, kaupia laikiną pelną su nuodėme? Juk kokia dvasinė malonė galės būti duota ir gauta ten, kur abiem atvejais parodoma veikianti nedorybė, jei, kaip tvirtina Viešpaties mylimasis Jonas: „Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, daro ir nedorybę“? Ir nuodėmė yra nedorybė.

Tad toli gražu, toli gražu, kad Šventoji Dvasia būtų laikoma tarpininke ar kažkaip dalyvautų tokiuose bjauriuose ir nedoruose sandėriuose, kur iš abiejų pusių lydi ir viešpatauja nedorybė. Taigi balandis neparduodamas ir neperkamas, bet manoma ar atrodo, kad yra parduodamas ar perkamas šventvagių ir kvailių, kaskart, kai jų iškreiptas rankos uždėjimas teikiamas už kainą. Per kurį visgi, kada tik jis vyksta, suinteresuotieji Šventąją Dvasią priima iš dangaus [ne kaip malonę, bet kaip teismą], kuri per jokį prekiautojų, kokius minėjome, rankos uždėjimą nesiteikia suteikti bent dalies savo malonės, bet dėl taip priimto pasmerkimo lygiai taip pat pasibjauri.

XV SKYRIUS.
Apie tikslius ir netikslius pasakymus bei simonistų tuštybę.

Jei šiuos ir panašius ortodoksiškų tėvų žodžius jie būtų gėrę pamaldžia ausimi ir atrajoję katalikiškos širdies burnoje, pagaliau kartu su mumis skelbtų, kad Šventoji Dvasia negali būti nei parduodama, nei perkama. Tačiau, nepaisydami savo pasmerkimo arba apsimesdami jo nemato, jie priima šventuosius tėvus kalbant netiksliai ir pagal paprotį (usualiter), bet atmeta juos aiškinančius save tiksliai ir pagal taisyklę (regulariter).

Iš tiesų, palaimintasis Grigalius kalba pagal paprotį arba netiksliai ten, kur sako, kad šventieji laipsniai suteikiami tokių asmenų; bet pagal taisyklę ir tiksliai jis pats paaiškina, ką nori, kad būtų suprasta apie tuos laipsnius, kai įterpia: „per simonistinę ereziją“. Juk jokia dvasinė malonė neįsiterpia ten, kur pikta erezija yra tarpininkė.

Taip pat ir ten jis kalba pagal paprotį, kur sako, kad žmonės Šventąją Dvasią pasiekia dovanomis (kyšiais); bet pagal taisyklę paaiškina, ką nori, kad būtų suprasta, kai įterpia: „Kurią visagalis Dievas niekina, kad kas turėtų [kaip] Jo dovaną“. Juk kas be Dievo gali turėti Šventąją Dvasią, tai yra Jo dovaną? Juk Dievas nėra kas kita, o Jo dovana, tai yra Šventoji Dvasia – kas kita, nors pelnytai sakoma ir yra, kad [Asmuo] yra kitas. Šis kalbėjimo būdas taip dažnai randamas dieviškuose bei žmogiškuose raštuose, ar net mūsų kasdieniuose pokalbiuose, kad senieji gramatikai priskyrė jį tam tikram tropui, kuris vadinamas katachreze (catacrisis), tai yra piktnaudžiavimu.

Šio žodžio prasmę jie aiškina taip: katachrezė yra svetimo vardo pasisavinimas, pavyzdžiui, „žuvininkas“ (piscina), nors žuvų neturi. Taigi per šį tropą įvyksta tai, kad dalykas, neturintis savo vardo, pasisavina svetimą. Todėl aišku, kad šiuo būdu mūsų šventieji tėvai teisėtai pasisavino svetimus vardus dėl tam tikro dalykų panašumo ten, kur atsitiko taip, kad tikrieji [vardai], kurių šiaip jau yra mažai ir kartais pasakojimui mažiau tinka, nebuvo po ranka.

Dėl to, kaip ir daugelis kitų, taip ir palaimintasis popiežius Inocentas sako, kad kai kurie yra eretikų įšventinti, nors tuoj pat tvirtina, kad iš to įšventinimo jie gavo tik pasmerkimą. Jei jis, kalbėdamas tiksliai, būtų pasakęs „eretikų pasmerktieji“, būtų manoma, kad jis kalba apie kokius nors katalikus, eretikų pašalintus ar ekskomunikuotus.

Net ir pats palaimintasis Grigalius savo pasakojimo pabaigoje parodė, kokia intencija sakė, kad šventieji laipsniai tokių suteikiami arba dvasinė malonė parduodama ar perkama ir kitus panašius dalykus, kai paliudijo, kad palaiminimas jiems pavirsta prakeiksmu, ir kad jie paaukštinami tam, kad taptų eretikais. Kas gi, apsvarstęs savo pareigą, smarkiai neužsidegtų taisyti tokį nusikaltimą, kai žinotų, jog nedelsiant turės dalį su šios erezijos autoriumi?

Šiuo kalbėjimo būdu beveik kasdien sakoma, kad kas nors parduoda Dievą, kai parduoda teisingumą, nors aišku, kad nė vienas negali būti parduotas, bet abu gali būti įžeisti kaina; juk pardavėjas nieko kito nesuteikia, kaip tik klastotę, ir pirkėjas nieko kito negauna, kaip tik tą pačią [klastotę], už kurią abu užsitraukia lygų pasmerkimą. Ir visgi, nors abu yra tikrai kalti ir, liudijant jų pačių sąžinei, abu pasmerkti, vienas iš jų, piktnaudžiaujant žodžiais, vadinamas teisėju, o kitas – išteisintuoju, nors veikiau yra pasmerktasis.

Taip ir pas eretikus sakoma esant vyskupus, kunigus ir kitų laipsnių dvasininkus, bažnyčias, įšventinimus, konsekravimus, aukas ir visus kitus sakramentus, bet tik pagal vardą ir išvaizdą, o ne pagal kokią nors pačių dalykų galią ir tiesą. Ir nenuostabu, kai ir pas pagonis randami beveik visi mūsų sakramentų vardai, kuriuose visgi niekas, nebent pamišėlis, nemano esant ką nors kita nei šventvagystę, o ne kokį nors šventumą ar tiesą; juk „viskas, kas ne iš tikėjimo, yra nuodėmė“.

Todėl tegu niekas, pasisavinęs [vardus] ir suklaidintas netikslių pasakymų, nenukrypsta nuo tikrosios ir vidinės sakramentų tiesos, tikėdamas ar skelbdamas, kad jis ar kas nors kitas veltui ar ne veltui gali gauti iš bet ko, kas to, ko ieškoma, nei gavo, nei turi. Juk kad ir su kokiu uolumu gulėtumei ar stovėtumei prie tvenkinio (piscina), kad iš jo pagautum žuvis, kurių jis, kadangi negavo, tai ir neturi, nieko tau jo vardas ar dalyko panašumas nesuteiks, išskyrus tuščią vargą, ar veltui, ar ne veltui to reikalautum.

Taigi belieka, kad simonistai kunigai kartu su kitais eretikais, lyginant su kunigais, kurie Dievo malone yra tai, kas yra, ne be pagrindo būtų prilyginti statulėlėms arba aukso ir sidabro stabams, kurie, kaip gieda psalmininkas: „Turi burną ir nekalbės, turi akis ir nematys, turi ausis ir negirdės, turi nosį ir neužuos, ir nėra dvasios jų burnoje. Turi rankas ir nečiuops, turi kojas ir nevaikščios, nešauks savo gerklėje“. Juk ne tikėjimas, bet klasta juos išrado. Todėl, nors vardai tie patys ir ausims ar akims jie pateikia tam tikrą tikrų narių panašumą, visgi savyje neišlaiko jokios tiesos.

Juk jų burna rodo tik tuščią tikros burnos vardą ir šiokį tokį, bet tuščią panašumą, nors medžiaga, gamyba ir veikimu yra visiškai nepanaši: neturi kaulų, sąnarių, nervų, venų, kraujo, kūno, odos, gyvybės ir judėjimo, skonio, kalbėjimo, pūtimo, spjaudymo ar kosėjimo galios; manyk, kad tai pasakyta ir apie kitus narius, kuriais stabai nei sau, nei kam nors kitam negali padėti ar ką nors atlikti.

Taigi simonistai kunigai, kaip stabai, pasisavinę tik tuščią katalikų kunigų vardą ir jų išorinio kulto panašumą, kadangi per tarpininkę godulystę, kuri yra stabų garbinimas, tapo auksu ir sidabru, tarytum gavo auksinių ar sidabrinių stabų [statusą] iš stabmeldystės. Kadangi pas juos viskas yra netikra, aišku, kad mažiausiai vertintina tai, kas pas juos vadinama sakramentais. Todėl ir vyskupas, tokių kūrėjas, net jei anksčiau buvo laikomas kataliku, gavęs kainą tampa ir pats statulėle; lygiai taip pat ir stabai, arba veikiau stabmeldžiai, visi tie, kurie dėdami į juos išganymo viltį garbina jų tuštybę, pagal tai, kaip psalmininkas prakeikia: „Panašūs į juos tebūna tie, kurie juos daro, ir visi, kurie jais pasitiki“. Ir vėl: „Tebūna sugėdinti visi, kurie garbina drožinius, kurie giriasi savo stabais“.

Argi nesigiria savo stabais tie, kurie skelbia, kad simonistai atlieka galiojančias konsekracijas? Todėl būtina, kad jie būtų sugėdinti, nes tai, kas aiškiai negauta, nei veltui, nei už kainą negalės būti suteikta jokiam žmogui. Ir kadangi ką kiekvienas garbina, tuo tampa, stabu tampa tas, kas stabą garbina, kaip Dievu tampa tas, kas Dievą garbina – tačiau malone, ne prigimtimi, kaip sako psalmininkas: „Aš tariau: jūs esate dievai“.

Todėl godžiausi žmonės, garbinantys pinigus kaip dievą, laiko juos svetimu visagaliu, kaip pagonys bet kokius savo dievus, tiek, kad [mano] jie galintys pajungti sau Šventąją Dvasią. Ir bandydami iš savęs matuoti neišmatuojamą didybę, kadangi pamatę monetą jie patys išbąla ir jos paliepimu daro tai, kas leistina ir neleistina, jie visiškai tiki, kad Dievui patinka tai, kas jiems patiems negali nepatikti; kurių beprotybę satyrikas taip pat peikia:

„O pasilenkusios prie žemės sielos ir tuščios dangiškų dalykų!
Kokia nauda mūsų papročius įnešti į šventyklas
Ir manyti, kad dievams patinka auksas iš šios sugedusios mėsos?“

Jei pagonis, nors ir piktnaudžiaudamas protu, tikėjo stabus esant visagaliais dievais ir viso gėrio autoriais, visgi kaip protingas gyvūnas proto buvo atvestas prie to, kad tuos, kuriuos tikėjo esant aukščiausiai gerus, nuosekliai tikėtų negalint patikti ydingiems žmonių jausmams ar aistroms; juk būtina, kad aukščiausia dorybė būtų laisva nuo bet kokios ydos; argi manai, kad krikščionys yra tie, kurie Šviesybių Tėvą, iš kurio yra ir nužengia kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana, laiko tokiu netobulu, kad manytų galintys pinigais, kuriuos myli labiau už viską, palenkti Jį sau ir įgyti Jo aukščiausią dovaną, ir kad Dievui negalėtų nepatikti sandėris, kuris jiems taip patinka?

XVI SKYRIUS.
Šventojo Ambraziejaus nuomonė apie simonistų įšventinimus.

Bet čia dar tebūna pridėta keletas didžiojo Ambraziejaus žodžių, kuriais simonistai, kadangi įrodomi esantys godūs, [įrodomi] ir palūkininkai, ir todėl, pasak to, kas parašyta, prakeikti labiau už visus. Juk kiekvienas goduolis yra palūkininkas, ir kiekvienas palūkininkas – goduolis.

Taigi palaimintasis Ambraziejus, kalbėdamas apie vyskupų gyvenimą ir įšventinimą, tarp kitko sako:

„Nors mus jau spaudžia šios knygelės ilgumas ir laikas mus ragina artėti prie šio veikalo pabaigos, visgi broliškos meilės rūpestis verčia mus įspėti jus, ypač kunigus, kurie apmarinti proto stingulio silpnina kunigystės garbę. Ir kurie, kaip žinoma, pagimdė naują pabaisišką taisyklę ir audrą, ir sekdami Gehaziu bei Simono nuosprendžiu, įkainojo šventą vyskupišką malonę; nieko nebijodami, kai perka kunigišką garbę už pinigus, jie pamiršta, kad palaimintasis apaštalas Petras pasmerkė juos kartu su Simonu, kaip [skaitoma] Apaštalų darbuose, kur sako: „Tebūnie tavo pinigai su tavimi pražūčiai, kadangi manei, jog Dievo dovana, tai yra Šventoji Dvasia, gali būti įgyta už pinigus“. Juk ir raupsus kartu su Gehaziu tegu tiki gavę iš šventojo, taip pat ir tie, kurie mano įsigiję kunigišką malonę už pinigus.

Kai mes norime nuoširdžiai panaikinti šias jų žaizdas, Simono pavyzdžiu jie siekia įgyti vaistą už kainą. Mat kaip esant ligotai galvai, būtina, kad likęs kūnas būtų drėkinamas mirtino skysčio tėkme, taip ir tie, kurie laikomi Bažnyčios galva, užkrečia visą brolijos kūną maringa liga, taip kad niekas iš viso kūno sąnarių negali išlikti sveikas, kurio mūsų kunigų aplaidumas neužkrėtė mirtinu virusu. Taip matai Bažnyčioje visur tuos, kuriuos ne nuopelnai, bet pinigai iškelia į vyskupystės laipsnį.

Turtuolį pasaulietį ir nemokšą, kurie tokį kunigystės būdą sau prisiima, jei norėtum nuoširdžiai paklausti, kas juos padarė kunigais, tuoj atsakys ir tars: ‚Esu neseniai įšventintas arkivyskupo vyskupu; daviau šimtą solidų, kad nusipelnyčiau gauti vyskupišką malonę; jei jų nebūčiau davęs, šiandien nebūčiau vyskupas. Todėl man geriau iš piniginės išimti auksą, nei prarasti tokią kunigystę. Daviau auksą ir įsigijau vyskupystę. Tačiau, jei būsiu gyvas, neabejoju tuoj pat tuos solidus atgausiąs. Įšventinu presbiterius, konsekruoju diakonus ir imu auksą; juk ir iš kitų laipsnių lygiai taip pat tikiuosi gauti piniginio pelno. Štai ir auksą, kurį daviau, savo piniginėje atgavau, ir vyskupystę veltui gavau‘.

Būtent dėl to aš ir liūdžiu, kad arkivyskupas kūniškai padarė vyskupą. Mat dėl pinigų dvasiškai padarė raupsuotąjį. ‚Tavo pinigai, – sako [Petras], – tebūnie su tavimi pražūčiai, nes Šventosios Dvasios dovaną įkainojai už kainą ir sielų pražūčiai sudarei šlykštų sandėrį‘, ir neišmanantys bei nemokyti žmonės jų įšventinimuose šaukia ir sako: ‚Vertas esi ir teisingas esi‘, o vargšė sąžinė sako: ‚Nedoras esi ir neteisingas esi‘. Mat toks vyskupas taria tautai sakydamas: ‚Ramybė jums‘. Kūniškomis akimis, tiesa, atrodo lyg didelis vyskupas, o dievišku žvilgsniu matomas didelis raupsuotasis. Per pinigus įgijo neteisėtą laipsnį, ir Dievo akyse prarado vidinį žmogų: kūnas priėmė orumą, o siela prarado dorumą. Kūnas tapo sielos ponu, ir siela, kuri buvo ponia, tapo kūno tarnaite. Kūnas viešpatauja tautoms, o siela tarnauja demonui. Kūnas nusipirko kunigystę, ir paruošė sielai nuostolį.

Ir ką padeda žmogui toks gėris, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet patirtų savo sielos nuostolį? Arba ką duos žmogus mainais už savo sielą? Ką jis turėjo, kai buvo įšventintas vyskupu, buvo auksas, o ką prarado – buvo siela. Kai kitą įšventino, ką gavo, buvo pinigai, o ką davė – buvo raupsai. Tai yra neteisiųjų prekės nedorame pelne.

Visgi klausiu tavęs, broli ir mūsų bendravyskupe, nes ir aš esu vyskupas ir su vyskupu kalbu. Tad pasakyk man trumpai, broli vyskupe, kai davei pinigus, ką gavai? ‚Gavau vyskupišką malonę‘. Aš klausiu tavęs, kodėl ši malonė vadinama tokiu vardu? ‚Todėl, – sako, – kad duodama veltui (gratis)‘. Tai jei malonė duodama veltui ir neįkainojama auksu, kodėl pas tave malonė perkama už pinigus? ‚Negaučiau, – sako, – jei nepirkčiau už pinigus; ir nebūčiau buvęs įšventintas vyskupu, jei nebūčiau davęs pinigų‘.

Taigi, kaip aiškėja iš tavo atsakymų, malonės, kai buvai įšventintas, negavai, nes jos nusipelnei ne veltui. Ir todėl, broli, jei malonės negavai, kaip tapai vyskupu? Juk ir mokiniams Viešpats sakė: ‚Dovanai gavote, dovanai duokite‘. Kodėl tad manei turįs veltui duotą malonę už kainą? Nieko, kaip matau, išskyrus prakeiksmą, už auksą neįsigijai ir šventosios malonės negavai.

Tačiau dar kartą pasiklausykime tavęs, broli vyskupe, kad neatrodytų, jog ką nors apie įrodymus nutylėjome. Kas duoda, broli, vyskupišką malonę? Dievas ar žmogus? Be abejonės atsakai: Dievas, bet visgi Dievas duoda per žmogų; žmogus uždeda ranką, Dievas suteikia malonę; kunigas uždeda prašančią dešinę, ir Dievas palaimina galinga dešine; vyskupas inicijuoja laipsnį, o Dievas suteikia orumą. O teisingume, o lygybe! Jei žmogui duodami pinigai, kuris įšventinime neveikia nieko, tik tarnystę, kodėl Dievui viskas atimama, kuris tau suteikia patį laipsnį? Ar tau atrodo teisinga, kad tarnas būtų pagerbtas, o šeimininkas įžeistas? Ir kad neteisingai kunigas priimtų pinigus, o Dievas patirtų skriaudą nuo žmogaus? Bet kadangi už suteiktą laipsnį Dievas iš tavęs nieko nelaukia, panorėjo žmogui suteikti veltui; o vyskupas plėšikas iš tavęs reikalauja atlygio; Dievas nori duoti žmogui, o nevertas kunigas trukdo bėgančiam be kainos. Ką tad turi, ko negavai? Jei gavai auksą, ko giriesi, tarytum nebūtum gavęs?“

XVII SKYRIUS.
Ankstesnių minčių apibendrinimas. Paskui palaimintojo Augustino nuomonė.

Štai iš pateiktų tokio didžio ir išmintingo vyro teiginių įvairiopai esame mokomi, kad už kainą negalima gauti vyskupiškos malonės, bet [gaunami] raupsai; ir kas drįsta prieš tai prasižioti ir loti, kad sau ar kam nors kitam iš tokių raupsuotųjų, tai yra simonistų, gali būti duota kokia nors šventųjų laipsnių malonė, kurios jie neturi, o ne veikiau vieni raupsai, kuriuos jie gavo ir turi?

Ir kai tas pats garsusis mokytojas neabejotinai skelbia, kad parduoto slėpinio kaltė yra neišperkama ir kad dangaus malonės kerštas pereina palikuonims, taip, kad Gehazio pavyzdys prilimpa prie pardavėjo ir jo sėklos amžiams, kokios vertės yra tie, kurie priešingai prieštarauja? „Ar žino, kad daro nuodėmę, ir pati mirtis juos negali atgrasyti nuo nedorybės?“ Ypač kai Viešpats apie save sako: „Aš atlyginsiu tėvų nuodėmes vaikams iki trečios ir ketvirtos kartos“. Ir visgi abu teiginiai teisingi, nes yra Viešpaties, tačiau pagal asmenų savybes ir kaltes, atsižvelgiant į aplinkybes, turi būti suprantami tinkamai. Juk ne visiems piktžodžiautojams skiriamas vienodas nuosprendis, nes ir piktžodžiavimas nėra vienodas, liudijant pačiai Tiesai. „Kiekviena, – sako Jis, – nuodėmė ir piktžodžiavimas bus atleista žmonėms, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas.“

Argi ne dėl šio piktžodžiavimo Dvasiai pranašas, apaštalas ir mokytojas įrodomi paskelbę tą patį vienodą nuosprendį, kaip ir pats jų Viešpats? Juk pranašas sako: „Naamano siro raupsai prilips tau ir tavo sėklai amžiams“. Apaštalas gi: „Tebūnie tavo pinigai su tavimi pražūčiai“. Ir po kelių žodžių: „Taigi atgailauk dėl šios savo nedorybės ir melsk Dievą, galbūt tau bus atleista ši tavo širdies mintis“. Kurių autoritetu sekdamas mokytojas sako: „Neišperkama yra parduoto slėpinio kaltė“.

Taip pat palaimintasis Augustinas ten pat, Jono evangelijos aiškinime:
„Tas Simonas todėl norėjo pirkti Šventąją Dvasią, nes norėjo parduoti Šventąją Dvasią, ir manė, kad apaštalai yra tokie prekeiviai, kokius Viešpats išvarė iš šventyklos su rimbais. Juk toks jis buvo, ir norėjo nusipirkti, kad parduotų. Jis buvo iš tų, kurie pardavinėjo balandžius; juk balandyje pasirodė Šventoji Dvasia. Kas tad parduoda balandžius, broliai? Tie, kurie sako: ‚mes duodame Šventąją Dvasią‘. Kodėl gi jie taip sako ir už kokią kainą parduoda? Paima savo garbės kainą, laikinų kėdžių kainą, kad atrodytų patys parduodantys balandžius. Tegu saugosi rimbų kirčių. Balandis nėra parduodamas, jis duodamas veltui (gratis), nes vadinasi malonė (gratia).“

Tas pats ten pat, tame pačiame aiškinime:
„Apaštalų darbuose skaitome, kad Samarijoje daugelis įtikėjo per Pilypo pamokslavimą. Suprantama, kad tai vienas iš apaštalų arba iš diakonų, nes ten skaitome įšventintus septynis diakonus, tarp kurių yra ir Pilypo vardas. Taigi per Pilypo pamokslavimą samariečiai įtikėjo, Samarija ėmė gausėti tikinčiųjų. Ten buvo tas Simonas Magas, kuris savo magiškais veiksmais buvo apkvaitinęs liaudį, kad jie jį laikytų Dievo jėga. Visgi sujaudintas ženklų, kuriuos darė Pilypas, ir jis pats įtikėjo; bet kaip įtikėjo, parodė vėlesni įvykiai. Pakrikštytas ir Simonas.

Išgirdo tai apaštalai, kurie buvo Jeruzalėje, pas juos buvo pasiųsti Petras ir Jonas; rado daugelį pakrikštytų; ir kadangi niekas iš jų dar nebuvo gavęs Šventosios Dvasios, kaip ji tada nužengdavo, kad parodytų tikinčiųjų atėjimą ženklais (kad kalbėtų kalbomis tie, ant kurių nužengdavo Šventoji Dvasia), uždėjo jiems rankas melsdamiesi už juos, ir jie gavo Šventąją Dvasią. Tas Simonas, kuris Bažnyčioje buvo ne balandis, bet varnas, nes ieškojo to, kas jo, o ne kas Jėzaus Kristaus (iš ko krikščionyse labiau mylėjo galią nei teisingumą), pamatė, kad per apaštalų rankų uždėjimą duodama Šventoji Dvasia – ne todėl, kad jie patys davė, bet todėl, kad jiems meldžiantis buvo duota; ir tarė apaštalams: ‚Ką norite iš manęs gauti pinigų, kad per mano rankų uždėjimą taip pat būtų duodama Šventoji Dvasia?‘

Ir tarė jam Petras: ‚Tebūnie tavo pinigai su tavimi pražūčiai, kadangi manei, jog Dievo dovana gali būti įgyta už pinigus‘. Kam sako: ‚Tebūnie tavo pinigai su tavimi pražūčiai‘? Juk jis buvo pakrikštytas. Krikštą turėjo, bet balandžio širdies neturėjo. Klausykis, kad neturėjo, ir atkreipk dėmesį į pačius apaštalo Petro žodžius: ‚Nėra tau dalies nei burtų šiame tikėjime; nes matau tave esantį kartumo tulžyje‘. Štai! Balandis tulžies neturi. Simonas turėjo, todėl buvo atskirtas nuo balandžio vidaus. Ką gi jam padėjo krikštas?“

Šiuose iškalbingiausio ir įžvalgiausio mokytojo žodžiuose būtina atkreipti dėmesį tiems, kurie begėdiškai ir bedieviškai bando įrodyti, kad balandis arba dvasinė malonė yra parduodama, į tai, ką jis sako: „Balandis nėra parduodamas, jis duodamas veltui, nes vadinasi malonė“. Taip pat į tai, kad Simonas matė per apaštalų rankų uždėjimą duodant Šventąją Dvasią ne todėl, kad jie patys davė, bet todėl, kad jiems meldžiantis ji buvo duota.

Juk Dievas suteikia žmonėms savo Šventąją Dvasią, bet per maldą ir šaukimąsi tų, kurie šios tarnystės ar pareigos įšventinimą žinomi gavę iš katalikų veltui, net jei žmonių akyse laikomi blogo elgesio.

Šiame tikėjime ar tarnystėje eretikai neturi nei dalies, nei burtų, nes jie už kainą tampa ne Kristaus, bet šėtono tarnais, ir per jų maldą ar šaukimąsi Šventoji Dvasia neduodama, nes jų tarnystė, net jei jie atrodo teisingo elgesio, Dievo nepripažįstama; ir todėl jų malda tampa nuodėme, kaip apie kitą blogiausią pirklį yra pranašaujama psalmininko prakeiksme.

Mat, kaip palaimintasis apaštalas sako korintiečiams, tokie yra netikri apaštalai, klastingi darbininkai, apsimetantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu. Juk ir pats šėtonas apsimeta šviesos angelu; tad nieko ypatingo, jei ir jo tarnai apsimeta teisingumo tarnais; jų galas bus pagal jų darbus. Taigi, kaip šėtonas, apsimetęs šviesos angelu, negali nebūti tamsos angelu – tuo labiau iškrypusiu, kuo labiau įžūliu – taip ir jo tarnai, apsimetę teisingumo tarnais, negali nebūti neteisingumo tarnais, tuo labiau vertais pasibjaurėjimo, kuo įžūliau meluoja esą tuo, kuo nei yra, nei gali tapti.

XVIII SKYRIUS.
Šventųjų tėvų nuomonės apie prekiaujančius bažnytiniu orumu.

Iš ten pat apaštalų kanonų, XXX skyrius:
„Jei koks nors vyskupas, presbiteris ar diakonas pinigais įgijo šį orumą, tebūnie pašalintas ir jis pats, ir tas, kuris jį įšventino, ir visiškai atskirtas nuo bendrystės, kaip Simonas Magas mano [Petro].“

Iš ten pat, XXXI skyrius:
„Jei koks nors vyskupas, pasinaudojęs pasaulietinėmis galiomis, per jas gavo bažnyčią, tebūnie pašalintas ir jis pats, ir tebūna atskirti visi, kurie su juo bendrauja.“

Prieš šį skyrių [nusideda] tas, kuris sau už kainą įgyja galias; net jei jos yra bažnytinės, be abejonės tampa pasaulietiškos, kaip sako palaimintasis Grigalius: „Jei bažnytinėse tarnystėse kokią nors vietą turi pinigai, tai, kas šventa, tampa pasaulietiška.“

Iš ten pat. Iš Chalkedono susirinkimo, II skyrius:
„Jei koks nors vyskupas už pinigus atliko įšventinimą ir pavertė parduodama malonę, kuri negali būti parduota, ir už pinigus įšventino presbiterį, diakoną ar ką nors iš tų, kurie priskiriami dvasininkijai, arba paaukštino už pinigus valdytoją (ekonomą), gynėją (defensorių) ar paramonarijų (sargą), kuris yra pavaldus taisyklei, dėl savo gėdingo pasipelnymo: tas, kuriam įrodyta tai bandžius, tegu patiria savo laipsnio praradimo pavojų. O tas, kuris įšventintas, tegu neturi jokios naudos iš šio įšventinimo ar paaukštinimo, kuris įvyko per prekybą, bet tebūna svetimas tam orumui ar rūpesčiui, kurį įgijo pinigais. O jei kas nors pasirodys esąs tarpininkas tokiuose gėdinguose ir nedoruose davimuose ar priėmimuose, jei bus dvasininkas, tebūnie nušalintas nuo savo laipsnio; jei pasaulietis ar vienuolis, tebūnie atskirtas (anathema).“

Iš ten pat iš popiežiaus Hormizdo laiško:
„Tais, apie kuriuos bus nustatyta, kad jie, būdami neverti šventųjų laipsnių, nusipirko orumą už kainą, įrodytais, būtina atsikratyti, nes šventasis skaitinys liudija, kad Simono pasmerkimas apima ir davėją, ir gavėją. Tai teisingai ir tiksliai lyginama, kad rankos uždėjimas ir palaiminimas, kuris, tikima, yra iš Dievo, nebūtų perkamas už kainą, nes Simonas, norėdamas už kainą nusipirkti Šventąją Dvasią, buvo ištiktas apaštalo prakeiksmo.“

Iš ten pat iš Remigijaus aiškinimo:
„Viešpats, norėdamas parodyti, kad visi dangiškosios malonės pardavėjai ir pirkėjai turi būti atskirti nuo šventosios Bažnyčios bendruomenės, ėmė varyti perkančius ir parduodančius iš šventyklos ir išvartė balandžius parduodančiųjų kėdes, kad pamokytų, jog prekeivių kunigystė sugriūva. Nors yra daug tokių, kurie kūniškai nėra atskirti nuo šventosios Bažnyčios bendruomenės, vis dėlto dvasiškai Dievo akyse jie yra atstumti ir netekę savo orumo.“

XIX SKYRIUS.
Atmetimas tų, kurie sako, kad simonistai turi malonę, iš kurios yra šalinami.

Nors žodžių svarstytojams ir argumentų nepaisytojams manoma pakankamai atsakyta aukščiau dėl kai kurių posakių, kurie minėtuose skyriuose vartojami piktnaudžiaujant ir netiksliai pagal katachrezės tropą – pavyzdžiui, „įgijo orumą už kainą“ arba „atliko įšventinimą“ ir panašiai – visgi dabar tebūna išnarpliota tai, ką jie tuščiai bando mums prieštarauti. Mat jie sako:

Prieštaravimas.
„Štai įsakyta šalinti įšventintus už pinigus. Vadinasi, aišku, kad jie gavo dvasinę malonę ir buvo pakelti į garbės laipsnį, iš kurio liepiama juos šalinti. Juk pašalinimas yra turėtos garbės praradimas arba atėmimas.“

Atmetimas.
Kadangi jiems aukščiau parodyta, kad tuo pačiu tropu tvenkinys (piscina) vadinamas ir tai, kas neturi žuvų (pisces), jei jie nenori būti užsispyrę, kuo greičiau gali suprasti, kad ir pašalinimu (depositio) teisėtai vadinamas veiksmas tų, kurie neturėjo jokio paaukštinimo ar garbės laipsnio, nebent tik paviršutiniškai dėl kokio nors panašumo; ypač kai ir pateiktas Chalkedono susirinkimo skyrius akivaizdžiai pritaria mūsų pusei, kurio pradžioje skaitoma: „Jei koks nors vyskupas už pinigus atliko įšventinimą ir pavertė parduodama malonę, kuri negali būti parduota“. Todėl šešių šimtų trisdešimties šventųjų vyskupų taip darniai ir vieningai griaudint, nusikaltėliai, sugrįžę į protą, tesimoko, kad malonė negali būti parduota. Juk skaitoma, kad patys šventieji tėvai pasižadėjo ginti šį savo sinodą iki kraujo.

Galiausiai, mes kalbame nors ir neįprastu, bet tinkamu būdu, jei tokį pašalinimą vadiname atskleidimu, kaip apie Viešpatį Jėzų Simeonas skelbia Evangelijoje, kad Jis paskirtas daugelio nupuolimui ir atsikėlimui. Juk nupuldamas atsikelia tas, kas, palikęs blogį, pasiryžta gėriui. Todėl, kadangi daugybe dieviškojo autoriteto liudijimų aišku, jog Šventoji Dvasia negali būti parduota, tegu jau, kaip dūmai išsisklaido, išnyksta tie bjaurūs ir migloti argumentai, tikriau – fantazijos, neturinčios nieko iš tiesos, bet viską iš tuštybės, kuriais jie taip argumentuoja:

Prieštaravimas.
„Jei tas, kuris už rankų uždėjimą ima kainą, tam, kurį konsekruoja už kainą, Šventosios Dvasios nesuteikia, vadinasi, Šventosios Dvasios nei anas nepardavė, nei šis nenusipirko. O kunigystė be Šventosios Dvasios davimo nei suteikiama, nei gaunama. Vadinasi, aišku, kad nėra kunigas tas, kuris per rankų uždėjimą negauna kunigystės. Belieka, kad nėra būtina jį šalinti iš to laipsnio, kurio niekada neįgijo. Todėl veltui prieš tokius pateikiami šventųjų tėvų išleisti kanonų nuostatai, kurie sprendžia tokius šalinti.“

Atmetimas.
Tokiu sofistiniu ir painiu silogizmu suktas iškrypimas, akivaizdžiai nepabūgęs priešintis Šventajai Dvasiai – nes iškrypėliškai tiki Ją esant parduodamą ir perkamą, kur girdimi pardavėjo ir pirkėjo vardai – ironiškai daro išvadą, kad nebūtina jo šalinti iš laipsnio, kurio niekada neįgijo, arba, jei gauna, nereikia šalinti; ir tuo būdu panaikina šventųjų tėvų skyrių, paskelbtą prieš simonistus. Tas fantastiškas silogizmas grasina ragais: kurį tik paspausi, tuo pat būsi prispaustas.

Juk jei pripažinsi, kad juos reikia šalinti, būtinai pripažinsi, kad jie įgijo orumą, iš kurio šalinami. Jei pripažinsi, kad jie įgijo orumą, bus aišku, kad ir Šventoji Dvasia buvo jų parduota ir pirkta. O jei tai bus aišku, būtinai taip pat bus aišku, kad Šventoji Dvasia jų turima, duodama ir gaunama, ir tuo būdu būtinai pripažinsi, kad simonistų, tai yra eretikų, atlikti įšventinimai ar konsekravimai, veltui ar ne veltui, visais atžvilgiais galioja ir niekuo nenusileidžia tiems, kurie atliekami katalikų. O jei neigsi, kad jie įgijo orumą, būtinai pripažinsi, kad jų nereikia šalinti iš to orumo, kurio niekada neįgijo. O jei pripažinsi, kad jų nereikia šalinti, būtinai manysi, kad šventųjų tėvų dekretai, kurie sprendžia malonės pardavėjus ir pirkėjus šalinti, paskelbti veltui.

Todėl beliks, kad arba pripažinus simonistų pašalinimą bus pripažinta ir visa kita, kas aukščiau atrodo visiškai absurdiška, ir taip bus patvirtinti tie šventųjų tėvų skyriai, arba, paneigus pašalinimą, jie bus atmesti.

Tačiau nors aukščiau plačiai parodyta, kad Šventoji Dvasia negali būti parduota nei pirkta, be kurios kunigystė negali būti įgyta ar turima, ar įvykti kokia nors konsekracija, ir todėl tokie įžūlėliai turi būti šalinami iš to pavidalo ar išvaizdos, kurią, neteisėtai pasisavindami tarytum teisingumo tarnai, sau priskiria – visgi tebūna pripažinta, kad tarp pardavėjo ir pirkėjo būtinai vyksta sandėrio dalykas (res negotii), nes kitaip nei anas negalės būti teisėtai vadinamas pardavėju, nei šis pirkėju. Bet tas [dalykas] negali būti Šventoji Dvasia, nes pati Šventoji Dvasia vadinama ir yra malonė. O malonė, jei nėra gaunama ir duodama veltui (gratis), nėra malonė ir teisingai taip nesivadina. Juk jei malonė parduodama ir perkama, pagrįstai daroma išvada, kad ji jau nebėra malonė. Taigi aišku, kad Šventoji Dvasia, arba tikrai malonė, nėra pardavimo ir pirkimo dalykas.

Todėl reikia ieškoti kito dalyko, kurį, kad ilgiau ir bet kur ieškodami nepavargtume ar tikrai nenuklystume, tegu mums parodo palaimintasis Ambraziejus. „Ką davė, – sako jis, – kai buvo įšventintas vyskupu, buvo auksas, o ką prarado – buvo siela. Kai kitą įšventino, ką gavo, buvo pinigai, o ką davė – buvo raupsai.“

Iš šios tokio iškilaus vyro minties be abejonės esame mokomi, kad šio šlykštaus sandėrio dalykas teisingai vadinamas ir tikrai yra tik sielų pražūtis, pasmerkimas ir raupsai. Pražūtis – taip pat ir pagal apaštalų kunigaikštį, pasmerkimas – pagal palaimintąjį Inocentą, o raupsai – pagal tą patį Ambraziejų. Todėl, kur tik minima pražūtis ar pasmerkimas, būtinai pražūties ar pasmerkimo autorius velnias suprantamas kaip tokių veiksmų bendrininkas ir valdovas, lygiai kaip ir tas pats nešvarus dvasia ten, kur duodami raupsai. Juk dalyko, kurio autorius jis yra, negali nevaldyti ar neviešpatauti. O tiems, kuriems viešpatauja pražūties, pasmerkimo ir nešvarumo dvasia, mūsų Viešpaties Jėzaus, kuris yra viso švarumo autorius, gelbstinti Dvasia nuo jų pasitraukia toli. Juk koks Kristaus sutarimas su Beliaru?

Taigi iš tų, kuriuos užvaldo pražūtis ir nešvarumas ir kuriuos savo ruožtu ji pati užvaldo, kas, jei ne pražūtis ar nešvarumas, kurį vienintelį jie įgijo, gali būti duodama ir gaunama? Todėl, kadangi būtinai daroma išvada, jog parduota ir pirkta pražūtis ir raupsai, belieka, kad tokie prekeiviai netiksliai vadinami kunigais ir dvasininkais, o tiksliai – pražuvusiais ir raupsuotaisiais; kurių iškreiptas rankos uždėjimas suteikia blogį, kurį vienintelį įgijo, bet nesuteikia jokio gėrio, nes jokio [gėrio] taip prekiaudami neįgijo. Juk niekada teisingai nesuteikiama tai, kas paimta neteisingai. Todėl jis kartu su savimi ir kitus pražudo ir sutepa, o ne pašventina ar apvalo, kaip Raštas aiškiai šaukia: „Ką tik palies nešvarusis, bus nešvaru“.

Taip pat: „Šventoji auklėjimo Dvasia bėgs nuo veidmainystės ir pasitrauks nuo minčių, kurios yra be supratimo, ir bus išvaryta atėjusios nedorybės“. Todėl vadinama auklėjimo (disciplinos) Dvasia, nes daro auklėtus tuos, kuriems tik įkvepia, ir per juos savo malonių dovanas, kaip nori, kiekvienam padalina auklėjimui. O neauklėtus toli nuo savęs atstumia, arba veikiau, kadangi jie yra apsimetėliai, bėga nuo jų. Ir kas gali būti pražūtingiau įrodytas esąs apsimetėlis, nei tas, kuris prieš katalikų discipliną, kurios ypatingu valdytoju tikima esant Šventąją Dvasią, apsimeta esąs tuo, kuo nei yra, nei jokiu būdu gali būti, būtent – kad už pinigus būtų laikomas vyskupu ar bet kokio kito laipsnio dvasininku?

XX SKYRIUS.
Kad simonistai yra be tikėjimo; ir kad jiems pritariantys netenka tikėjimo.

Ir tiesa, kiti veidmainiai, lyginant su šiais, yra mažiau žalingi, nes vargiai kam kenkia, išskyrus save pačius; o šie kartu su savimi būriais žudo krikščionis, kai juos savo raupsais nuolat užkrečia ir padaro parduoto ar pirkto pasmerkimo bei pražūties dalininkais prisidengdami įšventinimu ar pašventinimu. Šie akivaizdūs apsimetėliai ir suktieji labiau už kitus provokuoja, o ne numaldo Dievo rūstybę, nes parsidavę pardavėjai kasdien parduoda Kristaus avis ir jaučius, tai yra paprastus ir gabius, arba tikrai silpnus ir stiprius. Ir kam parduoda, jei ne, kaip sako palaimintasis Augustinas, velniui?

Ten, kur suvedžioti kunigai tiki, kad galima tapti [kunigu] už kainą, ir kad Šventoji Dvasia parduodama ir perkama, įrodoma, kad jų širdies pirmagimis, tai yra tikėjimas, yra sugedęs; o jam sugedus, būtinai taip sugenda gėrybės, jei kokių galėjo būti, kad visiškai tampa niekuo; nes vienintelė sielos skaistybė yra nesugedęs tikėjimas, kurį būtent bijojo, kad netikri apaštalai sugadins, tas, kuris korintiečiams sakė: „Pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu; juk sužiedavau jus su vienu vyru, kad pristatyčiau Kristui kaip skaisčią mergelę. Bet bijau, kad kaip gyvatė savo klasta suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nebūtų sugadintos ir nenukryptų nuo paprastumo, kuris yra Kristuje Jėzuje“.

Šį tikėjimą tas pats apaštalas pagal jam duotą malonę kaip išmintingas architektas padėjo jiems kaip pamatą. Kurio, kaip jis pats toliau sako, „niekas negali padėti kito, be to, kuris padėtas, tai yra Jėzus Kristus“. Be to, Jėzus Kristus per tikėjimą gyvena širdyse, sutvirtintose Šventąja Dvasia, kaip jis pats nurodo efeziečiams: „Lenkiu savo kelius prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad duotų jums pagal savo šlovės turtus būti galingai sutvirtintiems Jo Dvasios vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“.

Tad jei, pasak tokio iškilaus paslapčių žinovo, kuris buvo pagautas net iki trečio dangaus ar į patį rojų, tikėjimas yra krikščionybės pamatas, o pamatas yra Jėzus Kristus, belieka, kad tikėjimas būtų Kristus, kuris mus, sutvirtintus Dievo Tėvo Dvasios, gyvendamas valdo. Iš to be abejonės aišku, koks tarp krikščionių turi būti laikomas tas, kuris blogai mano apie Šventąją Dvasią. Juk aišku, kad jis neturi nei Sūnaus, nei Tėvo. Nes kaip katalikiškai skelbiama, Trejybės – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – darbai yra neatskiriami, ir kuriam trūksta bet kurio vieno iš trijų apsilankymo, būtinai trūks ir likusių dviejų.

Taigi, kas tiki, kad Šventoji Dvasia gali būti įgyta ne tik tikėjimu, bet ir pinigais, tas neturi Dievo Tėvo, kuriam pamaldžiausias apaštalas lenkė kelius, kad efeziečius sutvirtintų per tą pačią savo Dvasią. Taip pat neturi Sūnaus, be kurio niekas negali krikščionims padėti kito pamato, nes, kad nepalūžtume po tokio didžio pamato didybe, esame remiami ir tvirtinami Šventosios Dvasios. Belieka, kad tas, kuris neturi Šventosios Dvasios, kuria remiasi pamatas, tai yra Jėzus Kristus, neturi ir paties pamato. Jei neturi pamato, neturi Kristaus. Jei neturi Kristaus, neturi tikėjimo, per kurį Kristus gyventų jo širdyje. Taigi išeina, kad tas, kuris neturi tikėjimo, yra netikintis; o netikintis, kadangi neturi Kristaus dvasios, nėra Jo. Kieno gi jis yra? Žinoma, to, kuris yra galvažudys nuo pradžios ir kuris nesilaikė tiesoje, nes jame nėra tiesos, nes jis yra melagis ir melo tėvas, kuris, kadangi nerenka su Kristumi, barsto; ir kadangi nėra su Juo, yra prieš Jį.

Todėl akivaizdu, kad simonistai per godulystę nuklydo nuo tikėjimo, arba veikiau tapo atsimetėliais ir patyrė tikėjimo sudužimą, kaip apaštalas sako Timotiejui: „Visų blogybių šaknis yra godulystė, kurios geisdami kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir pervėrė save daugybe skausmų“. Aišku, kad tokie paklydėliai turi būti vadinami ir laikomi atsimetėliais ar tikėjimo laivo sudužėliais, o ne vyskupais ar dvasininkais. Juk jei žemiškų ir laikinų prekių prekiautojai per godulystę neretai nukrypsta nuo tikėjimo, kai neatsargiai ar sukti prisiekdami ir kreivai prisiekdami taria savo Dievo vardą ir savo sielas veltui, kad susižertų bent šiek tiek pelno, kiek, manome, nukrypsta nuo tikėjimo tie, kurie laiko parduodamomis ne tik savo sielas, bet ir Šventąją Dvasią, patį Dievą ir Viešpatį, bando parduoti? Tikrai visu keliu nukrypsta nuo tikėjimo tie, kurių nuo pradžios pasmerktos prekyvietės Šventoji Dvasia bjaurisi ir bėga nuo jų toli. Jai bėgant, jiems negali likti ir pamatas, kuris yra Jėzus Kristus, nes pati Dvasia, kuriai priklauso paremti ir sutvirtinti, pasitraukia.

Taip atsitinka, kad kol godžiausi iš mirtingųjų stengiasi nusipirkti ir parduoti tai, kas nelyginama, jie padaro piktąsias dvasias uolesnes griauti išoriškai ne tik jų gerų darbų sienas, bet ir viduje išrauti patį tikėjimą, tai yra pamatą, ir [piktosios dvasios] tarytum ragina viena kitą visapusiškam griovimui sakydamos tai, ką psalmininkas su ašaromis nurodo: „Ištuštinkite, ištuštinkite iki pat pamatų jame“.

Iš tiesų, išrovus iš žmonių širdžių pamatą, tai yra Kristų, kuris visada remiasi Šventąja Dvasia, tikra, kad tokie namai paliekami Dievo apleisti ir sugriauti iki pamatų, ir tampa plėšikų landyne, kurie juos tuoj pasisavina savo patyčioms; taip kad krikščioniu vadinamas tik tuščiu vardu tas, kuriam visiškai nieko neliko iš tikėjimo, tai yra iš Kristaus; ir dėl to įrodoma, kad jis yra be Dievo ir blogesnis už pagonį, nes šis yra kartu ir netikintis, ir atsimetėlis, tuo tarpu pagonis, nors yra netikintis, visgi negali būti teisingai vadinamas ar laikomas krikščionių tikėjimo ar gyvensenos, kurios niekada neturėjo, atsimetėliu. Nuo tokio [žmogaus] minčių, kaip pasakyta, pasitraukia Šventoji Dvasia, nes jos yra be supratimo. Ir kokios mintys yra labiau be supratimo, nei tos, kurios mano, kad Šventoji Dvasia gali būti parduodama ir perkama? Juk mažiau žalinga yra bet kas, kas neprotingai galvojama apie kūrinį, nei tai, kas [galvojama] apie Kūrėją.

XXI SKYRIUS.
Atmetimas tų, kurie sako, kad Šventoji Dvasia turima ir gali būti teisėtai duota to, kuris ją neteisėtai priėmė.

Jei Šventoji Dvasia pasitraukia nuo tų, kurie mano, kad Ją galima parduoti, daug labiau nuo tų, kurie ne tik taip mano, bet ir tiki tiek, kad daugelio pražūčiai taip skelbia žodžiais ir raštais.

Prieštaravimas.
„Aišku, – sako jie, – kad Šventosios Dvasios malonė yra ir parduodama, ir perkama. Taigi Šventąją Dvasią, kurią kas nors neteisėtai įgijo, neteisėtai turėjo; kam neteisėtai suteikė, su savimi pasmerkė; o kam teisingai suteikė, tas, jei yra teisingas, teisingai gali turėti, nes geras iš blogo gėrį gerai gavo.“

[Atmetimas.]
Koks supratimas ar kokia proto kibirkštis gali būti rasta šioje nuomonėje? O Dieve ir Viešpatie, Šventoji Dvasia, kuris esi amžinasis teisingumas, pagal šių pamokslininkų, tikriau – pražudytojų, klastą, Tu gali būti neteisėtai įgytas, neteisėtai turimas, neteisėtai suteiktas. Ir kur tada beieškoti teisingumo, jei teisingumas gali būti neteisėtai įgytas ir turimas? Ak, vargšai ir bepročiai, kurie Tave laiko lyg kokiu gyvuliu, vagyste įgytu ir vagies turimu, ir taip sąmoningai nupirktu.

Bet pirmiausia tegu jie patys tampa „kaip arklys ir mulas, kurie neturi supratimo“, nes žmonės, būdami garbėje, nesuprato, buvo prilyginti neprotingiems gyvuliams ir tapo panašūs į juos. Nors jie sukurti Dievo kaip protingi gyvūnai, visgi piktnaudžiaudami protu nesupranta, kad teisingumas su neteisybe arba dorybė su yda negali derėti ar sutarti. Kurie, kaip sako palaimintasis apaštalas Judas: „Ko nežino, tam piktžodžiauja. O ką iš prigimties kaip neprotingi gyvūnai supranta, tame genda“.

Todėl, Šventajai Dvasiai pabėgus ir pasitraukus nuo tokių minčių, kaip aukščiau sakoma, jie pagaunami, tai yra visiškai užvaldomi atėjusios nedorybės, būtent piktosios dvasios, kuri yra tokia nedora, kad yra pati nedorybė, kaip šlovingasis Paulius pareiškia: „Jau veikia nedorybės paslaptis“. Ir po kelių žodžių: „Ir tada pasirodys tas nedorėlis“, kuris galiausiai yra toks galvažudys, kad yra ir pati mirtis; toks pražuvęs ir pražudytojas, kad yra ir pati pražūtis.

Tad šios nedorybės visiškai užvaldyti, jau kaip visiškai kūniški (animales) žmonės, jie nesupranta to, kas yra Dievo dvasios. Juk jiems tai kvailystė, ir jie negali suprasti to, kas turi būti dvasiškai ištirta. Be to, kaip tas pats apaštalas priduria: „Dvasinis žmogus sprendžia apie viską, o apie jį niekas negali spręsti. Nes kas gi pažino Viešpaties mintį, kas Jį pamokys? O mes turime Kristaus mintį“. Nes kaip šiek tiek anksčiau pasakyta: „Mums Dievas apreiškė per savo Dvasią. Juk Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. Kas gi iš žmonių žino, kas yra žmoguje, jei ne žmogaus dvasia, kuri yra jame? Taip ir to, kas yra Dievo, niekas nežino, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią, kuri yra iš Dievo, kad žinotume, kas mums Dievo dovanota; ką ir skelbiame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet Dvasios mokymu, dvasinius dalykus dvasiniai lygindami“.

Iš šių apaštalo žodžių tarp kitko dabar labiausiai reikia atkreipti dėmesį į tai, ką jis sako: „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią, kuri yra iš Dievo“. Juk pasaulio dvasia, kaip rašo palaimintasis apaštalas Jonas, yra piktojoje padėtyje esanti piktoji dvasia, kuri Viešpaties Evangelijoje vadinama pasaulio kunigaikščiu, kaip antai: „Pasaulio kunigaikštis dabar bus išmestas laukan“. Ir: „Pasaulio kunigaikštis jau nuteistas“. Ir: „Ateina šio pasaulio kunigaikštis ir manyje jis nieko neturi“.

Aišku, kad jos negavo tie, kurie žino tai, kas jiems Dievo dovanota. Šį žinojimą jiems sukuria Dvasia, kuri yra iš Dievo. Kurią, kaip liudijama, jie gavo tam, kad žinotų, kas jiems Dievo dovanota. Tai, kad mes šį žinojimą tobulai išlaikome, įrodoma tuo, jog išpažįstame ir pagal savo išgales giname, kad Dievo dovana yra dovaujama, tai yra veltui gaunama ir duodama, pagal evangelinę ir apaštališką tradiciją, dvasinius dalykus lygindami su dvasiniais.

Tuo tarpu iš priešingos pusės daroma išvada, kad pasaulio dvasią gavo tie, kurie prieš evangelinę ir apaštališką discipliną mano, tiki, išpažįsta ir kiek gali bando ginti, kad Dievo dovana gali būti įgyta už pinigus, dvasinius dalykus lygindami su kūniškais. Jei jie prisimintų, kas ir kur yra ta pati pasaulio dvasia, arba ką ji jau patyrė, su dideliu širdies gailesčiu siektų būti išplėšti iš tamsos galybės ir, kol dar galima, būti perkelti į Tėvo aiškumo Sūnaus karalystę.

Juk jis yra pasaulio kunigaikštis, šių tamsybių valdovas, tai yra pasaulietiškų žmonių, kuriuose kaip neklusnumo vaikuose karaliauja ir veikia ta pati senoji gyvatė, kuri yra velnias ir šėtonas, jau nuteistas ir pasmerktas išmesti laukan; kuriam teisingai [buvo] suteikta [galia], tas, jei yra teisingas, teisingai gali turėti, nes geras iš blogo gėrį gerai gavo.

PIRMA KNYGA BAIGTA.

PRADEDAMI ANTROS KNYGOS SKYRIAI.

I. Ką palaimintasis apaštalas Petras ir jo bendraapaštaliai manė apie eretikus.
II. Apie maldingumą ir bedievystę, ir apie Kaino bei Balaamo įžūlumą.
III. Apie Korės ir jo šalininkų nuodėmę bei jų bausmę.
IV. Apie įžūliuosius sekančią minią ir apie tikros bei netikros kunigystės skirtumą.
V. Apie Janį ir Mambrį, už kuriuos simonininkai yra blogesni.
VI. Kur krikščionys įspėjami vengti eretikų klastos, ir kur parodomas jų blogis bei bausmė.
VII. Apie apsimestinai ieškančiųjų Dievo pasmerkimą pagal Ananijo ir Safyros pavyzdį.
VIII. Apie tai, kad Viešpačiui reikia ne tik įžadėti, bet ir tesėti.
IX. Kad Šventoji Dvasia pasirodo tikintiesiems, o nuo netikinčiųjų, kurie Jos nė neieško, lieka paslėpta.
X. Apie tų, kurie statydina ant Kristaus pamato, ir tų, kurie be Jo pamato, nusižengimų skirtumą.
XI. Kad eretikų reikia vengti kaip angių ir blogo medžio.
XII. Kad eretikų reikia saugotis labiau nei angių, ir apie jų prigimtį bei tipą.
XIII. Kaip angys tinka simonistams.
XIV. Kad Kristaus sakramentų ir žodžių griovėjai yra vieno būdo, ir kad nei prašo, nei gauna iš Jo.
XV. Kaip kai kurie Dievo negirdi tam tikru atžvilgiu, o tam tikru atžvilgiu girdi.
XVI. Kur prieštaraujama, kad eretikai, kaip ir nusikaltėliai, Bažnyčioje girdi Dievą.
XVII. Apie skirtumą tarp pasaulio prekeivių ir tų, kurie vadinami simonininkais.
XVIII. Apie tai, kad kūniški Bažnyčios nariai nėra be tikėjimo, kaip Rubenas, Gadas ir pusė Manaso giminės.
XIX. Apie tai, kad simonistai yra užvaldyti šėtono, pagal Judo, ėmusio išduoti Viešpatį, pavyzdį.
XX. Kiek prakeiksmų kartu su Judu užsitraukia simonistai, ir kaip jie parduoda visą Bažnyčią.
XXI. Apie tai, kad simonininkams nepadeda jokia jų išmalda.
XXII. Ką daro ar kenčia simonistinės lapės.
XXIII. Alegorija apie Samsono pagautas lapes.
XXIV. Judo ir simonininkų veiksmų palyginimas.
XXV. Apie tai, kad Judas atgailavo be tikėjimo, ir kad sutinkantys su aukštaisiais kunigais praranda tikėjimą.
XXVI. Kad net veltui įšventintieji iš simonininkų gauna tik pasmerkimą, ir kad verčia garbinti stabus vietoj Kristaus.
XXVII. Šventojo Augustino nuomonė, kuria visi eretikai įrodomi neigiantys Jėzų Kristų atėjus kūne.
XXVIII. To paties autoriaus [mintis] kaip aukščiau, apie tai, kad eretikai neturi Šventosios Dvasios, nors turi regimus sakramentus.
XXIX. To paties autoriaus ir iš ten pat [mintis], kurioje atpažįstama Dievo dvasia.
XXX. Minėtų šventojo Augustino žodžių apibendrinimas.
XXXI. Apie simonininkų blogybę, ir kad jie yra blogesni už plėšikus bei be jokio tikėjimo Dievu.
XXXII. Kaip eretikai, ištvirkaujantys nuo Dievo, verčia ir kitus ištvirkauti.
XXXIII. Apie Bažnyčios mažėjimą ir eretikų gausėjimą.
XXXIV. Kiek pražūtingesni už visus eretikus yra simonininkai.
XXXV. Apie simonistinės erezijos gimimą ir augimą.
XXXVI. Kaip simonistai velniui parduoda ne tik Bažnyčios turtą, bet ir pačius kunigaikščius su tautomis.
XXXVII. Apie neįkainojamą erezijos nedorybę, ir kokiam žvėriui ji prilyginama Apokalipsėje.
XXXVIII. Minėtos Apokalipsės ištaros apibendrinimas.
XXXIX. Kokie yra katalikų ženklai ir stebuklai.
XL. Kokie yra eretikų ženklai ir stebuklai.
XLI. Apie šio žvėries žiaurumą ir apie Kristaus bei antikristo žymę.
XLII. Apie Kristaus ir antikristo prekeivius.
XLIII. Pagal kokią žymę simonininkai atpažįstami kaip antikristai.
XLIV. Kiek kalti Bažnyčiai yra simonininkai, ir apie Kristaus vardo skaičių.
XLV. Apie antikristo vardo skaičių.
XLVI. Kaip šėtonas prieš dieviškąją Trejybę pastato profanišką trejybę.
XLVII. Kad eretikams niekas nepadeda nei tikėjimui, nei išganymui, net jei garsiais balsais gieda katalikišką tikėjimo išpažinimą.

SKYRIŲ PABAIGA.

PRADEDAMA ANTRA KNYGA.

I SKYRIUS.
Ką palaimintasis apaštalas Petras ir jo bendraapaštaliai manė apie eretikus.

Pasiryžęs pagal savo gabumus apginti pamaldžiausio apaštalų kunigaikščio Simono Petro nuosprendį prieš bedieviškiausią Simoną Magą, paskelbtą iš balandės, kurios sūnus jis buvo, uolumo, prieš atkaklius šmeižikus, manau, kad nėra tinkamesnės pradžios nei žodžiai to paties, kurio išskirtinis tikėjimas nei susvyravo, nei kada nors susvyruos. Prie jų tarytum parašai tebūna pridėtos sutariančios jo bendraapaštalių nuomonės.

Mat jis pats savo antrajame laiške plačiau kalbėdamas apie jį ir panašius klastingus atsimetėlius sako: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie įves pražūtingas erezijas ir, išsigindami juos atpirkusio Viešpaties, užsitrauks sau greitą pražūtį. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. Iš godumo jie išnaudos jus sukurtais žodžiais; jų teismas jau seniai neatidėliojamas, ir jų pražūtis nemiega“. Ir po kelių žodžių: „Bet šie, kaip neprotingi gyvuliai, iš prigimties skirti sugavimui ir sunaikinimui, piktžodžiaudami tam, ko neišmano, savo sugedime pražus, gaudami atlygį už neteisybę“.

Ir dar po kelių žodžių: „Viliojantys nestabilias sielas, turintys širdį, išlavintą godume, prakeikimo vaikai; palikę tiesų kelią, jie nuklydo sekdami Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamilo neteisybės atlygį. Tačiau jis buvo sudrausmintas dėl savo beprotybės: nebylus nešulinis gyvulys prabilęs žmogaus balsu sutrukdė pranašo pamišimą. Šie yra šaltiniai be vandens ir audros genami debesys, kuriems skirta tamsos migla. Kalbėdami išpūstus tuštybės žodžius, jie kūno geismais ir pasileidimu vilioja tuos, kurie vos paspruko nuo gyvenančių paklydime, žadėdami jiems laisvę, nors patys yra sugedimo vergai. Juk kieno kas nugalėtas, to ir vergas.

Jei, pabėgę nuo pasaulio purvo per mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus pažinimą, jie vėl į jį įsipainioja ir būna nugalimi, tai paskutinė būklė jiems tampa blogesnė už pirmąją. Jiems būtų buvę geriau nepažinti teisingumo kelio, negu pažinus nusigręžti nuo jiems perduoto švento įsakymo. Jiems nutiko pagal teisingą patarlę: Šuo sugrįžo prie savo vėmalo, ir: Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purve“.

Taip pat apaštalas Judas, įspėdamas mus apie tokius, sako: „Įsėlino kai kurie žmonės, kurie jau seniai užrašyti šiam teismui, bedieviai, mūsų Dievo malonę paverčiantys pasileidimu ir neigiantys vienintelį Valdovą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. Ir po kelių žodžių: „Vargas jiems, nes jie nuėjo Kaino keliu, pasidavė Balaamo paklydimui dėl užmokesčio ir pražuvo Korės maište. Šie yra dėmės jūsų meilės pokyliuose, kai vaišinasi su jumis be baimės, ganydami patys save. Debesys be vandens, vėjų nešiojami; rudeniniai medžiai, bevaisiai, du kartus mirę, išrauti; šėlstantys jūros bangos, putojantys savo gėda; klaidžiojančios žvaigždės, kurioms amžiams skirta tamsos audra.

Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo, Henochas, sakydamas: ‚Štai atėjo Viešpats su savo šventaisiais tūkstančiais vykdyti teismo visiems ir nubausti visų bedievių dėl visų jų bedievystės darbų, kuriuos jie bedieviškai darė, ir dėl visų aštrių žodžių, kuriuos prieš Jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai‘. Šie yra murmėtojai, besiskundžiantys likimu, gyvenantys pagal savo geismus, ir jų burna kalba išdidžius žodžius, pataikaudama asmenims dėl naudos.

Tačiau jūs, mylimieji, prisiminkite žodžius, kuriuos iš anksto pasakė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalai, kurie sakė jums, kad paskutiniais laikais ateis šaipūnai, gyvenantys pagal savo bedieviškus geismus. Tai tie, kurie atsiskiria, kūniški (animales), neturintys Dvasios. O jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje, išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. Ir vienus, kurie abejoja, barkite, kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies; o kitų gailėkitės su baime, nekęsdami net drabužio, sutepto kūno geismų“.

Taip pat Jonas, ar tai būtų evangelistas, kaip manoma, ar Efezo bažnyčios presbiteris, rašydamas vienai šventai moteriai sako: „Tai yra meilė – kad gyventume pagal Jo įsakymus. Tai ir yra įsakymas, kaip girdėjote nuo pradžios, kad jame gyventumėte. Nes į pasaulį išėjo daug suvedžiotojų, kurie neišpažįsta Jėzaus Kristaus, atėjusio kūne. Toks yra suvedžiotojas ir antikristas. Žiūrėkite savęs, kad neprarastumėte to, ką nuveikėte, bet gautumėte visą atlygį. Kiekvienas, kuris peržengia ribą ir nepasilieka Kristaus mokyme, neturi Dievo; kas pasilieka mokyme, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šio mokymo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite. Nes kas jį sveikina, dalyvauja jo piktuose darbuose“.

Dėl to ir tas, mažiausias iš apaštalų pašaukimu, bet didžiausias skelbimu ir darbais, Paulius, atgraso galatus, apžavėtus netikrų apaštalų, sakydamas: „Stebiuosi, kad taip greitai nuo to, kuris jus pašaukė į Kristaus malonę, pereinate prie kitos evangelijos; kuri nėra kita, nebent yra kažkas, kas jus klaidina ir nori iškreipti Kristaus evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus paskelbtų jums evangeliją kitokią, nei mes jums paskelbėme, tebūnie atskirtas (anathema). Kaip jau sakiau, taip ir dabar vėl sakau: jei kas jums skelbia evangeliją kitokią, nei priėmėte, tebūnie atskirtas“.

Tas pats filipiečiams sako: „Kiek mūsų yra tobulų, taip mąstykime; o jei ką kitaip mąstote, ir tai Dievas jums apreikš. Vis dėlto, ką pasiekėme, pagal tą ir mąstykime ir laikykimės tos pačios taisyklės. Broliai, būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie taip elgiasi, kaip turite pavyzdį mumyse“.

Tas pats kolosiečiams: „Tai sakau, kad niekas jūsų neapgautų įtikinėjančiais žodžiais“. Ir po kelių žodžių: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija, pasaulio elementais, o ne Kristumi“.

Tas pats ir tesalonikiečiams: „Jei kas neklauso mūsų žodžio šiame laiške, tą pažymėkite ir nebendraukite su juo, kad jis būtų sugėdintas. Tačiau nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį“.

Tas pats Timotiejui: „Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir neveidmainiško tikėjimo. Nuo to kai kurie nuklydo ir pasuko į tuščias kalbas, norėdami būti įstatymo mokytojais, bet nesuprasdami nei ką kalba, nei ką tvirtina“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasiduodami klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingai kalbėdami melą ir turėdami sudegintą sąžinę“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Jei kas moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais ir su mokymu, atitinkančiu maldingumą, tas yra pasipūtęs, nieko neišmano, bet serga klausinėjimais ir žodžių ginčais, iš kurių kyla pavydas, barniai, piktžodžiavimai, blogi įtarinėjimai, ginčai žmonių sugedusio proto ir praradusių tiesą, kurie manosi, kad maldingumas yra pasipelnymas. Iš tiesų didelis pasipelnymas yra maldingumas su pasitenkinimu. Juk nieko neatsinešėme į šį pasaulį, ir aišku, kad nieko negalime išsinešti; turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo patenkinti. Nes tie, kurie nori tapti turtingi, pakliūva į pagundą ir velnio spąstus bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geismų, kurie panardina žmones į pražūtį ir sunaikinimą. Visų blogybių šaknis yra godulystė, kurios geisdami kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir pervėrė save daugybe skausmų“.

Tas pats tam pačiam: „Nesivelk į žodžių karus. Tai niekam nenaudinga, tik klausytojų pražūčiai. Stenkis stropiai pasirodyti Dievui tinkamas, darbininkas, neturintis ko gėdytis, teisingai perteikiantis tiesos žodį. O venk profaniškų ir tuščių kalbų, nes jos vis labiau veda į bedievystę, ir jų žodis plinta kaip vėžys. Iš jų yra Himenėjas ir Filetas, kurie nuklydo nuo tiesos, sakydami, kad prisikėlimas jau įvyko, ir griauna kai kurių tikėjimą. Bet tvirtas Dievo pamatas stovi, turėdamas šį antspaudą: ‚Viešpats pažįsta savuosius‘, ir: ‚Tepasitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris mini Viešpaties vardą‘. Dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių; vieni garbei, kiti ne garbei. Jei kas apsivalys nuo šių, bus indas garbei, pašventintas ir naudingas Viešpačiui, paruoštas kiekvienam geram darbui. Jaunystės geismų bėk, o siek teisumo, tikėjimo, meilės, ramybės su tais, kurie šaukiasi Viešpaties iš tyros širdies. Kvailų ir nemokšiškų klausinėjimų venk, žinodamas, kad jie sukelia barnius. O Viešpaties tarnui nedera barnis, bet jis turi būti švelnus visiems, mokantis, kantrus, su romumu drausminantis priešgyniaujančius, galbūt Dievas duos jiems atgailą tiesai pažinti, ir jie atsikvošės iš velnio spąstų, kurio yra pagauti jo valiai.

Tai žinok, kad paskutiniais laikais užeis sunkūs laikai. Žmonės bus savimylos, godūs, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, nepaklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, be meilės, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys gėrio, išdavikai, akiplėšos, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus nei Dievą, turintys maldingumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos; tokių šalinkis. Iš tokių yra tie, kurie įsėlina į namus ir pavergia moteriškes, apkrautas nuodėmėmis, vedžiojamas įvairių geismų, kurios visada mokosi ir niekada negali pasiekti tiesos pažinimo. Kaip Janis ir Mambris priešinosi Mozei, taip ir šie priešinasi tiesai – žmonės sugedusio proto, netikę tikėjimui. Bet jie toliau nebengs, nes jų beprotybė bus visiems akivaizdi, kaip ir anų buvo“.

Ir po kelių žodžių: „Ateis laikas, kai jie nepakęs sveiko mokslo, bet pagal savo geismus susirinks sau mokytojų krūvą, kad kutentų jiems ausis; ir nuo tiesos jie nukreips ausis, o atsigręš į pasakas“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Aleksandras kalvis padarė man daug blogo; Viešpats atlygins jam pagal jo darbus“.

Taip pat Titui: „Yra daug nepaklusnių, tuščiakalbių ir suvedžiotojų, ypač iš apipjaustytųjų, kuriems reikia užčiaupti burnas; jie apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno. Vienas iš jų, jų pačių pranašas, pasakė: ‚Kretiečiai visada melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai‘. Šis liudijimas teisingas. Todėl griežtai juos bark, kad būtų sveiki tikėjime, nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir žmonių, nusigręžusių nuo tiesos, įsakymus“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Kvailų klausinėjimų, genealogijų, ginčų ir kovų dėl įstatymo venk; jos yra nenaudingos ir tuščios. Eretiko po vieno ir antro įspėjimo šalinkis, žinodamas, kad toks žmogus yra iškrypęs ir nusideda, savęs paties pasmerktas“.

<…>

IV SKYRIUS.

Juk išvarytas ne už dangaus ir žemės ribų, bet iš tikinčiųjų širdžių, kuriuos Kristus padarė karalyste ir kunigais Dievui, savo Tėvui. Tad jei pasaulio dvasia jau pasmerkta ir išvaryta laukan, aišku, kad jau pasmerktas ir su ja laukan išvarytas pasaulis, kuriam ji vadovauja; ir kad ji nebėra pasaulyje, kurį Dievas pamilo ir, atpirkęs savo Sūnaus krauju, apvalė vandens nuplovimu žodyje, kad pats Dievas būtų su jais kaip jų Dievas. Kokia gi tikinčiojo dalis su netikinčiu?

Todėl, kas tik blogai mano apie Šventąją Dvasią, teatkreipia dėmesį, ką palaimintasis popiežius Damazas rašo Antiochijos patriarchui Paulinui, tarp kitko sakydamas: „Jei kas nors apie Tėvą ir Sūnų gerai manys, o apie Šventąją Dvasią neteisingai laikysis, tas yra eretikas“. Taip pat, kad visi eretikai, blogai manantys apie Dievo Sūnų ar Šventąją Dvasią, randami žydų ir pagonių neištikimybėje.

Juk žydams sakant: „Mes nesame gimę iš ištvirkavimo, tai yra stabmeldystės; turime vieną Tėvą – Dievą“, Viešpats Jėzus atsakė: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mane mylėtumėte. Juk aš iš Dievo išėjau ir atėjau. Ne pats nuo savęs atėjau, bet Jis mane siuntė. Jūs esate iš tėvo velnio“.

Taip pat Simonui Magui, trokštančiam nusipirkti Šventąją Dvasią, Petras tarė: „Nėra tau dalies nei burtų šiame tikėjime“.

Tačiau, kad šis nenutrūkstamas atmetimas, nors ir labai reikalingas, jei bus ilgiau tęsiamas, taip neprispaustų ir neužpultų dezertyro, kad mūsų bendražygis pavargęs žūtų, dėl lepaus skaitytojo atokvėpio rašytojo intencija turi pasirūpinti, ir pagaliau čia tebūna šios pirmosios knygelės pabaiga.

BAIGIAMA PIRMA KNYGA.

PRADEDAMI ANTROS KNYGOS SKYRIAI.

I. Ką palaimintasis apaštalas Petras ir jo bendraapaštaliai manė apie eretikus.
II. Apie maldingumą ir bedievystę, ir apie Kaino bei Balaamo įžūlumą.
III. Apie Korės ir jo šalininkų nuodėmę bei jų bausmę.
IV. Apie įžūliuosius sekančią minią ir apie tikros bei netikros kunigystės skirtumą.
V. Apie Janį ir Mambrį, už kuriuos simonininkai yra blogesni.
VI. Kur krikščionys įspėjami vengti eretikų klastos, ir kur parodomas jų blogis bei bausmė.
VII. Apie apsimestinai ieškančiųjų Dievo pasmerkimą pagal Ananijo ir Safyros pavyzdį.
VIII. Apie tai, kad Viešpačiui reikia ne tik įžadėti, bet ir tesėti.
IX. Kad Šventoji Dvasia pasirodo tikintiesiems, o nuo netikinčiųjų, kurie Jos nė neieško, lieka paslėpta.
X. Apie tų, kurie statydina ant Kristaus pamato, ir tų, kurie be Jo pamato, nusižengimų skirtumą.
XI. Kad eretikų reikia vengti kaip angių ir blogo medžio.
XII. Kad eretikų reikia saugotis labiau nei angių, ir apie jų prigimtį bei tipą.
XIII. Kaip angys tinka simonistams.
XIV. Kad Kristaus sakramentų ir žodžių griovėjai yra vieno būdo, ir kad nei prašo, nei gauna iš Jo.
XV. Kaip kai kurie Dievo negirdi tam tikru atžvilgiu, o tam tikru atžvilgiu girdi.
XVI. Kur prieštaraujama, kad eretikai, kaip ir nusikaltėliai, Bažnyčioje girdi Dievą.
XVII. Apie skirtumą tarp pasaulio prekeivių ir tų, kurie vadinami simonininkais.
XVIII. Apie tai, kad kūniški Bažnyčios nariai nėra be tikėjimo, kaip Rubenas, Gadas ir pusė Manaso giminės.
XIX. Apie tai, kad simonistai yra užvaldyti šėtono, pagal Judo, ėmusio išduoti Viešpatį, pavyzdį.
XX. Kiek prakeiksmų kartu su Judu užsitraukia simonistai, ir kaip jie parduoda visą Bažnyčią.
XXI. Apie tai, kad simonininkams nepadeda jokia jų išmalda.
XXII. Ką daro ar kenčia simonistinės lapės.
XXIII. Alegorija apie Samsono pagautas lapes.
XXIV. Judo ir simonininkų veiksmų palyginimas.
XXV. Apie tai, kad Judas atgailavo be tikėjimo, ir kad sutinkantys su aukštaisiais kunigais praranda tikėjimą.
XXVI. Kad net veltui įšventintieji iš simonininkų gauna tik pasmerkimą, ir kad verčia garbinti stabus vietoj Kristaus.
XXVII. Šventojo Augustino nuomonė, kuria visi eretikai įrodomi neigiantys Jėzų Kristų atėjus kūne.
XXVIII. To paties autoriaus [mintis] kaip aukščiau, apie tai, kad eretikai neturi Šventosios Dvasios, nors turi regimus sakramentus.
XXIX. To paties autoriaus ir iš ten pat [mintis], kurioje atpažįstama Dievo dvasia.
XXX. Minėtų šventojo Augustino žodžių apibendrinimas.
XXXI. Apie simonininkų blogybę, ir kad jie yra blogesni už plėšikus bei be jokio tikėjimo Dievu.
XXXII. Kaip eretikai, ištvirkaujantys nuo Dievo, verčia ir kitus ištvirkauti.
XXXIII. Apie Bažnyčios mažėjimą ir eretikų gausėjimą.
XXXIV. Kiek pražūtingesni už visus eretikus yra simonininkai.
XXXV. Apie simonistinės erezijos gimimą ir augimą.
XXXVI. Kaip simonistai velniui parduoda ne tik Bažnyčios turtą, bet ir pačius kunigaikščius su tautomis.
XXXVII. Apie neįkainojamą erezijos nedorybę, ir kokiam žvėriui ji prilyginama Apokalipsėje.
XXXVIII. Minėtos Apokalipsės ištaros apibendrinimas.
XXXIX. Kokie yra katalikų ženklai ir stebuklai.
XL. Kokie yra eretikų ženklai ir stebuklai.
XLI. Apie šio žvėries žiaurumą ir apie Kristaus bei antikristo žymę.
XLII. Apie Kristaus ir antikristo prekeivius.
XLIII. Pagal kokią žymę simonininkai atpažįstami kaip antikristai.
XLIV. Kiek kalti Bažnyčiai yra simonininkai, ir apie Kristaus vardo skaičių.
XLV. Apie antikristo vardo skaičių.
XLVI. Kaip šėtonas prieš dieviškąją Trejybę pastato profanišką trejybę.
XLVII. Kad eretikams niekas nepadeda nei tikėjimui, nei išganymui, net jei garsiais balsais gieda katalikišką tikėjimo išpažinimą.

SKYRIŲ PABAIGA.

PRADEDAMA ANTRA KNYGA.

I SKYRIUS.
Ką palaimintasis apaštalas Petras ir jo bendraapaštaliai manė apie eretikus.

Pasiryžęs pagal savo gabumus apginti pamaldžiausio apaštalų kunigaikščio Simono Petro nuosprendį prieš bedieviškiausią Simoną Magą, paskelbtą iš balandės, kurios sūnus jis buvo, uolumo, prieš atkaklius šmeižikus, manau, kad nėra tinkamesnės pradžios nei žodžiai to paties, kurio išskirtinis tikėjimas nei susvyravo, nei kada nors susvyruos. Prie jų tarytum parašai tebūna pridėtos sutariančios jo bendraapaštalių nuomonės.

Mat jis pats savo antrajame laiške plačiau kalbėdamas apie jį ir panašius klastingus atsimetėlius sako: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie įves pražūtingas erezijas ir, išsigindami juos atpirkusio Viešpaties, užsitrauks sau greitą pražūtį. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. Iš godumo jie išnaudos jus sukurtais žodžiais; jų teismas jau seniai neatidėliojamas, ir jų pražūtis nemiega“. Ir po kelių žodžių: „Bet šie, kaip neprotingi gyvuliai, iš prigimties skirti sugavimui ir sunaikinimui, piktžodžiaudami tam, ko neišmano, savo sugedime pražus, gaudami atlygį už neteisybę“.

Ir dar po kelių žodžių: „Viliojantys nestabilias sielas, turintys širdį, išlavintą godume, prakeikimo vaikai; palikę tiesų kelią, jie nuklydo sekdami Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamilo neteisybės atlygį. Tačiau jis buvo sudrausmintas dėl savo beprotybės: nebylus nešulinis gyvulys prabilęs žmogaus balsu sutrukdė pranašo pamišimą. Šie yra šaltiniai be vandens ir audros genami debesys, kuriems skirta tamsos migla. Kalbėdami išpūstus tuštybės žodžius, jie kūno geismais ir pasileidimu vilioja tuos, kurie vos paspruko nuo gyvenančių paklydime, žadėdami jiems laisvę, nors patys yra sugedimo vergai. Juk kieno kas nugalėtas, to ir vergas.

Jei, pabėgę nuo pasaulio purvo per mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus pažinimą, jie vėl į jį įsipainioja ir būna nugalimi, tai paskutinė būklė jiems tampa blogesnė už pirmąją. Jiems būtų buvę geriau nepažinti teisingumo kelio, negu pažinus nusigręžti nuo jiems perduoto švento įsakymo. Jiems nutiko pagal teisingą patarlę: Šuo sugrįžo prie savo vėmalo, ir: Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purve“.

Taip pat apaštalas Judas, įspėdamas mus apie tokius, sako: „Įsėlino kai kurie žmonės, kurie jau seniai užrašyti šiam teismui, bedieviai, mūsų Dievo malonę paverčiantys pasileidimu ir neigiantys vienintelį Valdovą ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. Ir po kelių žodžių: „Vargas jiems, nes jie nuėjo Kaino keliu, pasidavė Balaamo paklydimui dėl užmokesčio ir pražuvo Korės maište. Šie yra dėmės jūsų meilės pokyliuose, kai vaišinasi su jumis be baimės, ganydami patys save. Debesys be vandens, vėjų nešiojami; rudeniniai medžiai, bevaisiai, du kartus mirę, išrauti; šėlstantys jūros bangos, putojantys savo gėda; klaidžiojančios žvaigždės, kurioms amžiams skirta tamsos audra.

Apie juos pranašavo ir septintasis nuo Adomo, Henochas, sakydamas: ‚Štai atėjo Viešpats su savo šventaisiais tūkstančiais vykdyti teismo visiems ir nubausti visų bedievių dėl visų jų bedievystės darbų, kuriuos jie bedieviškai darė, ir dėl visų aštrių žodžių, kuriuos prieš Jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai‘. Šie yra murmėtojai, besiskundžiantys likimu, gyvenantys pagal savo geismus, ir jų burna kalba išdidžius žodžius, pataikaudama asmenims dėl naudos.

Tačiau jūs, mylimieji, prisiminkite žodžius, kuriuos iš anksto pasakė mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalai, kurie sakė jums, kad paskutiniais laikais ateis šaipūnai, gyvenantys pagal savo bedieviškus geismus. Tai tie, kurie atsiskiria, kūniški (animales), neturintys Dvasios. O jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje, išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. Ir vienus, kurie abejoja, barkite, kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies; o kitų gailėkitės su baime, nekęsdami net drabužio, sutepto kūno geismų“.

Taip pat Jonas, ar tai būtų evangelistas, kaip manoma, ar Efezo bažnyčios presbiteris, rašydamas vienai šventai moteriai sako: „Tai yra meilė – kad gyventume pagal Jo įsakymus. Tai ir yra įsakymas, kaip girdėjote nuo pradžios, kad jame gyventumėte. Nes į pasaulį išėjo daug suvedžiotojų, kurie neišpažįsta Jėzaus Kristaus, atėjusio kūne. Toks yra suvedžiotojas ir antikristas. Žiūrėkite savęs, kad neprarastumėte to, ką nuveikėte, bet gautumėte visą atlygį. Kiekvienas, kuris peržengia ribą ir nepasilieka Kristaus mokyme, neturi Dievo; kas pasilieka mokyme, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų. Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šio mokymo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite. Nes kas jį sveikina, dalyvauja jo piktuose darbuose“.

Dėl to ir tas, mažiausias iš apaštalų pašaukimu, bet didžiausias skelbimu ir darbais, Paulius, atgraso galatus, apžavėtus netikrų apaštalų, sakydamas: „Stebiuosi, kad taip greitai nuo to, kuris jus pašaukė į Kristaus malonę, pereinate prie kitos evangelijos; kuri nėra kita, nebent yra kažkas, kas jus klaidina ir nori iškreipti Kristaus evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus paskelbtų jums evangeliją kitokią, nei mes jums paskelbėme, tebūnie atskirtas (anathema). Kaip jau sakiau, taip ir dabar vėl sakau: jei kas jums skelbia evangeliją kitokią, nei priėmėte, tebūnie atskirtas“.

Tas pats filipiečiams sako: „Kiek mūsų yra tobulų, taip mąstykime; o jei ką kitaip mąstote, ir tai Dievas jums apreikš. Vis dėlto, ką pasiekėme, pagal tą ir mąstykime ir laikykimės tos pačios taisyklės. Broliai, būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie taip elgiasi, kaip turite pavyzdį mumyse“.

Tas pats kolosiečiams: „Tai sakau, kad niekas jūsų neapgautų įtikinėjančiais žodžiais“. Ir po kelių žodžių: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija, pasaulio elementais, o ne Kristumi“.

Tas pats ir tesalonikiečiams: „Jei kas neklauso mūsų žodžio šiame laiške, tą pažymėkite ir nebendraukite su juo, kad jis būtų sugėdintas. Tačiau nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį“.

Tas pats Timotiejui: „Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir neveidmainiško tikėjimo. Nuo to kai kurie nuklydo ir pasuko į tuščias kalbas, norėdami būti įstatymo mokytojais, bet nesuprasdami nei ką kalba, nei ką tvirtina“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo, pasiduodami klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingai kalbėdami melą ir turėdami sudegintą sąžinę“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Jei kas moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais ir su mokymu, atitinkančiu maldingumą, tas yra pasipūtęs, nieko neišmano, bet serga klausinėjimais ir žodžių ginčais, iš kurių kyla pavydas, barniai, piktžodžiavimai, blogi įtarinėjimai, ginčai žmonių sugedusio proto ir praradusių tiesą, kurie manosi, kad maldingumas yra pasipelnymas. Iš tiesų didelis pasipelnymas yra maldingumas su pasitenkinimu. Juk nieko neatsinešėme į šį pasaulį, ir aišku, kad nieko negalime išsinešti; turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo patenkinti. Nes tie, kurie nori tapti turtingi, pakliūva į pagundą ir velnio spąstus bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geismų, kurie panardina žmones į pražūtį ir sunaikinimą. Visų blogybių šaknis yra godulystė, kurios geisdami kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir pervėrė save daugybe skausmų“.

Tas pats tam pačiam: „Nesivelk į žodžių karus. Tai niekam nenaudinga, tik klausytojų pražūčiai. Stenkis stropiai pasirodyti Dievui tinkamas, darbininkas, neturintis ko gėdytis, teisingai perteikiantis tiesos žodį. O venk profaniškų ir tuščių kalbų, nes jos vis labiau veda į bedievystę, ir jų žodis plinta kaip vėžys. Iš jų yra Himenėjas ir Filetas, kurie nuklydo nuo tiesos, sakydami, kad prisikėlimas jau įvyko, ir griauna kai kurių tikėjimą. Bet tvirtas Dievo pamatas stovi, turėdamas šį antspaudą: ‚Viešpats pažįsta savuosius‘, ir: ‚Tepasitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris mini Viešpaties vardą‘. Dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių; vieni garbei, kiti ne garbei. Jei kas apsivalys nuo šių, bus indas garbei, pašventintas ir naudingas Viešpačiui, paruoštas kiekvienam geram darbui. Jaunystės geismų bėk, o siek teisumo, tikėjimo, meilės, ramybės su tais, kurie šaukiasi Viešpaties iš tyros širdies. Kvailų ir nemokšiškų klausinėjimų venk, žinodamas, kad jie sukelia barnius. O Viešpaties tarnui nedera barnis, bet jis turi būti švelnus visiems, mokantis, kantrus, su romumu drausminantis priešgyniaujančius, galbūt Dievas duos jiems atgailą tiesai pažinti, ir jie atsikvošės iš velnio spąstų, kurio yra pagauti jo valiai.

Tai žinok, kad paskutiniais laikais užeis sunkūs laikai. Žmonės bus savimylos, godūs, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, nepaklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, be meilės, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys gėrio, išdavikai, akiplėšos, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus nei Dievą, turintys maldingumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos; tokių šalinkis. Iš tokių yra tie, kurie įsėlina į namus ir pavergia moteriškes, apkrautas nuodėmėmis, vedžiojamas įvairių geismų, kurios visada mokosi ir niekada negali pasiekti tiesos pažinimo. Kaip Janis ir Mambris priešinosi Mozei, taip ir šie priešinasi tiesai – žmonės sugedusio proto, netikę tikėjimui. Bet jie toliau nebengs, nes jų beprotybė bus visiems akivaizdi, kaip ir anų buvo“.

Ir po kelių žodžių: „Ateis laikas, kai jie nepakęs sveiko mokslo, bet pagal savo geismus susirinks sau mokytojų krūvą, kad kutentų jiems ausis; ir nuo tiesos jie nukreips ausis, o atsigręš į pasakas“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Aleksandras kalvis padarė man daug blogo; Viešpats atlygins jam pagal jo darbus“.

Taip pat Titui: „Yra daug nepaklusnių, tuščiakalbių ir suvedžiotojų, ypač iš apipjaustytųjų, kuriems reikia užčiaupti burnas; jie apverčia aukštyn kojomis ištisus namus, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno. Vienas iš jų, jų pačių pranašas, pasakė: ‚Kretiečiai visada melagiai, pikti žvėrys, tingūs pilvai‘. Šis liudijimas teisingas. Todėl griežtai juos bark, kad būtų sveiki tikėjime, nekreipdami dėmesio į žydų pasakas ir žmonių, nusigręžusių nuo tiesos, įsakymus“.

Ir po kelių žodžių tas pats tam pačiam: „Kvailų klausinėjimų, genealogijų, ginčų ir kovų dėl įstatymo venk; jos yra nenaudingos ir tuščios. Eretiko po vieno ir antro įspėjimo šalinkis, žinodamas, kad toks žmogus yra iškrypęs ir nusideda, savęs paties pasmerktas“.

II SKYRIUS.
Apie maldingumą ir bedievystę, ir apie Kaino bei Balaamo įžūlumą.

Tegu niekas nelaiko pertekliumi, kad mes čia ištisai įterpėme šias ištraukas iš apaštališkų raštų, nes jos pažymi ne tik kitas erezijas, bet ypač tą, kuri, sekdama gėdingu pelnu, laiko maldingumą pasipelnymu. Maldingumas (pietas) čia turi būti suprantamas ne kaip tas, kuris paprastai suprantamas ir netiksliai vadinamas gailestingumu, bet tas, kuris graikiškai vadinamas eusebia, tai yra geras garbinimas, arba veikiau theusebia, tai yra Dievo garbinimas, pagal kurį Dievo garbintojas arba gėrio garbintojas vadinamas maldingu (pius), tai yra teisingu tikėjimu atsidavusiu Dievui ir religingu; taip pat ir atvirkščiai, bedievis (impius) yra kiekvienas, kuris, nežinodamas tikrojo Dievo, būtent netikintis arba netikėlis, plačiai atsiduoda paklydimo dvasioms ir tarnauja jų užgaidoms.

Juk maldingumo durininkė yra tikėjimas, be kurio nei Dievui patinkama, nei Dievas permaldaujamas ar garbinamas. Todėl, atsižvelgdami į šio žodžio tikrąją prasmę, kiek mūsų yra tikinčiųjų, kol keliaujame [žemėje], mes teisingai ir išganingai išpažįstame save nusidėjėliais Viešpačiui, bet visais būdais bjaurimės vadintis ir vengiame būti bedieviais. Tuo pagrindu tvirtinama, kad kiekvienas bedievis yra ir nusidėjėlis, bet ne kiekvienas nusidėjėlis yra ir bedievis, nes kiekvienas tikintysis, kol čia gyvena, tiesa, nėra be nuodėmės, bet yra be bedievystės, tai yra netikėjimo. O netikintis nėra nei be nuodėmės, nei be bedievystės, kokie yra bedieviai žydai ir pagonys, apie kuriuos Viešpats Evangelijoje sako: „Kas netiki, jau yra pasmerktas“, kaip ir „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“. Todėl pagal psalmininką „neprisikels bedieviai teisme“.

Jei, pasak apaštalo, tiesos neteko tie, kurie maldingumą, tai yra Dievo garbinimą, laiko pasipelnymu, kiek labiau simonistai, kurie maldingumą taip laiko pasipelnymu, kad net visas paties maldingumo pareigas, būtent dieviškojo kulto laipsnius, dėl pelno pardavinėja, taip kad net patį maldingumo autorių – Šventąją Dvasią, tikrąją Dievo dovaną, kuri labiausiai veikia pačiuose bažnytiniuose laipsniuose ar sakramentuose – pasitiki galintys įgyti už pinigus?

Negalima nepastebėti, kad pačiuose šventųjų apaštalų raštuose, kur peikiamos esamos ir būsimos erezijos, nutylint daugybės nusikaltėlių prieš įstatymą ir po įstatymu vardus, pavyzdžiu iškeliami būtent Kainas, Balaamas, Korė, taip pat Janis ir Mambris. Pirmus tris iš eilės pateikia Judas [Tado] Jokūbo, sakydamas: „Vargas jiems, nes jie nuėjo Kaino keliu, pasidavė Balaamo paklydimui dėl užmokesčio ir pražuvo Korės maište“. Vidurinįjį iš jų palaimintasis Petras mini taip: „Sekdami Bosoro sūnaus Balaamo keliu“. O du paskutinius palaimintasis Paulius atskleidžia taip: „Kaip Janis ir Mambris priešinosi Mozei, taip ir šie priešinasi tiesai“.

Todėl atidžiai pažvelgus, šiuose penkiuose asmenyse pastebima smerkiant įžūlumą, godumą ir atkaklumą. Šie trys dalykai yra visų erezijų daigai, augimas ir kartu sutvirtinimas.

Kaino įžūlumas tarp kitų pasireiškė tuo, kad, pasak palaimintojo apaštalo Jono žodžių, jis, kuris buvo iš piktojo ir kurio darbai buvo pikti, iš pavydo švenčiausiam broliui, kurio darbai buvo teisūs, pasisavino kunigišką tarnystę aukodamas auką Dievui. Šią kunigystės prerogatyvą tėvams prieš įstatymą suteikdavo vien pasišventimas, kad jie kaip kunigai pagal įstatymą statytų aukurus Viešpačiui ir aukotų atnašas, kaip Nojus, Melchizedekas, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir palaimintasis Jobas.

Be to, godumas jam taip įkvėpė, kad jis pirmas stengėsi bendrą ir visiems viešą gėrį paversti savo nuosavu ir privačiu, savavališkai nustatydamas ribas ir žymėdamas žemes. Kaip purvinas ir uolus kasėjas jis taip ant jos tūnojo ir viską, kas jam iš jos išeidavo, taip godžiai krovėsi, kad vargais negalais, godumui šiaip ne taip sutikus, vien iš pavydo broliui paaukojo nuo žemės pakeltą pėdą. Ir tikrai apgailėtinas bei nuostabus klastingo žmogaus godumas, kuriam, esant tik dviem vyrams, t. y. tėvui ir broliui, mažas ir ankštas pasirodė visas pasaulis su tiek pat savo dalių. Galiausiai atkaklumas jį nepataisomai surišo, kai jis paniekino paklusti net pačiam Viešpačiui, kuris jį drausmino ir bandė atgrasyti nuo nuodėmės bei iš anksto suplanuoto brolžudiškumo. Pradžios knyga pasakoja, kad Viešpats tarė Kainui: „Kodėl supykai? Ir kodėl tavo veidas paniuro? Argi ne tiesa: jei gera darysi, gausi; o jei bloga darysi, tuoj pat tarpduryje nuodėmė bus, bet tau bus jos geismas, o tu viešpatausi jai?“ Arba pagal kitą vertimą: „Jei teisingai aukoji, bet neteisingai dalini, nusidėjai; nurimk“.

Balaamas pasižymėjo šiuo įžūlumu, nes būdamas burtininkas ir stabmeldys, manėsi esąs pranašas ir palaimintas tas, kurį palaimintų, bei prakeiktas tas, kurį prakeiktų, ir tarytum Dievo kunigas statė aukurus. Jo godumas aiškiai atpažįstamas tiek iš Skaičių knygos, tiek iš palaimintojo apaštalo Petro laiško, kur jis pranašauja, kad iš Bažnyčios išeis melagingi mokytojai, „viliojantys nestabilias sielas, turintys širdį, išlavintą godume, prakeikimo vaikai; palikę tiesų kelią, jie nuklydo sekdami Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamilo neteisybės atlygį“. Jam pritardamas jo bendraapaštalis Judas [Tado] Jokūbo grasina jiems: „Vargas tiems, kurie pasidavė Balaamo paklydimui dėl užmokesčio“.

Jo atkaklumas labiausiai įrodomas tuo, kad net keturis kartus Viešpaties sudrausmintas ir įspėtas jis visiškai nepakeitė savo nusistatymo prakeikti ir pražudyti Izraelį. Juk, kaip pasakoja šventoji istorija, du kartus Viešpats jį, dar esantį namuose, taip įspėjo: „Neik su šiais žmonėmis ir nekeik tautos, nes ji palaiminta“. Tačiau vėliau jam įsakė: „Jei šie vyrai atėjo tavęs šaukti, kelkis ir eik su jais, tik daryk tai, ką tau įsakysiu“. Jam jau esant kelyje, po asilės poelgių pasirodęs angelas pagrasino taip: „Aš atėjau pasipriešinti tau, nes tavo kelias yra pražūtingas ir man priešingas“. Vis dėlto, leisdamas jam eiti, tarė: „Eik su jais, bet saugokis, kad nekalbėtum nieko kito, tik ką aš tau įsakysiu“. Bet tas bedievis, pasidavęs laukiniam godumui, slapta paruošė jiems pražūties spąstus, kuriais akivaizdžiai pasirinko tapti panašus į juos mirtyje.

III SKYRIUS.
Apie Korės ir jo šalininkų nuodėmę bei jų bausmę.

Jau pačiame Korės maište įžūlumas ir godumas atrodo esą tapatūs. Siekdamas jam nepriklausančios kunigystės jis buvo įžūlus, o būdamas įžūlus – siekė. Be to, godumas, kaip sako palaimintasis Grigalius, yra ne tik pinigų, bet ir aukštumų (celsitudinis). Teisingai vadinama godumu, kai siekiama viršyti saiką, kai siekiama ne to, kas pakanka, bet ambicingai geidžiama padidinti galią ar garbę. Juk Paulius apie Dievo Sūnų sako: „Nelaikė grobiu būti lygiu Dievui“. Tuo tarpu velnias mūsų protėvį patraukė į puikybę, nes pažadino jį siekti dieviškumo aukštumų.

Korės atkaklumas taip pat parodomas tuo, kad jis neišgirdo širdimi nei pabarimo, nei įspėjimo. Galiausiai, kaip pasakoja istorija, jam taip aštriai ir begėdiškai besiginčijančiam ir priekaištaujančiam romiausias iš žmonių Mozė atsakė: „Rytą parodys Viešpats, kas Jam priklauso; ir kas yra šventas, priartės prie Jo; ir ką išsirinks, tie priartės prie Jo. Darykite tai: pasiimkite smilkytuvus tu, Kore, ir visas tavo susirinkimas, ir rytoj įdėkite ugnies, ir užberkite ant viršaus smilkalų Viešpaties akivaizdoje; ir kurį išsirinks, tas bus šventas. Daug sau leidžiate, Levio sūnūs!“

Ir vėl tarė Mozė Korei: „Klausykitės, Levio sūnūs! Argi maža jums, kad Izraelio Dievas atskyrė jus nuo visos minios ir prijungė prie savęs, kad tarnautumėte Jam padangtės kultu ir stovėtumėte minios akivaizdoje, ir tarnautumėte jai? Dėl to Jis leido priartėti tau ir visiems tavo broliams, Levio sūnums, kad siektumėte ir kunigystės, ir visa tavo gauja stotų prieš Viešpatį?“

Dėl to, kad aukščiausio laipsnio vyrai Datanas ir Abironas, pakviesti per pasiuntinius, atmetė kvietimą įžūliu prieštaravimu, Mozė labai supyko ir tarė Viešpačiui: „Nežvelk į jų aukas. Tu žinai, kad niekada iš jų nepaėmiau nė asiliuko, ir nė vieno iš jų nenuskriaudžiau“. Ir tarė Korei: „Tu ir visa tavo gauja stokite atskirai prieš Viešpatį, ir rytoj Aaronas atskirai. Paimkite kiekvienas savo smilkytuvą ir užberkite ant jų smilkalų, aukodami Viešpačiui du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; Aaronas taip pat telaiko savo smilkytuvą“.

Kai jie tai padarė stovint Mozei ir Aaronui, ir sukvietę prieš juos visą minią prie Sandoros palapinės durų, visiems pasirodė Viešpaties šlovė. Ir Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui, sakydamas: „Atsiskirkite nuo šios minios, kad juos staiga sunaikinčiau“. Jie parpuolė veidais žemėn ir tarė: „Galingiausias Dieve, viso kūno dvasių Dieve! Ar dėl vieno nusidėjusio Tavo rūstybė išsilies ant visų?“

Tarė Viešpats Mozei: „Įsakyk visai tautai, kad pasitrauktų nuo Korės, Datano ir Abirono palapinių“. Mozė atsikėlė ir nuėjo pas Dataną ir Abironą; o paskui jį einant Izraelio vyresniesiems, tarė miniai: „Pasitraukite nuo šių nedorų žmonių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad nepražūtumėte dėl jų nuodėmių“.

Kai jie pasitraukė nuo jų palapinių aplinkui, Datanas ir Abironas išėję stovėjo savo palapinių prieangyje su žmonomis, vaikais ir visa šeimyna. Mozė tarė: „Iš to sužinosite, kad Viešpats mane siuntė daryti visus šiuos darbus, ir kad ne iš savo širdies juos išsigalvojau. Jei šie žmonės mirs įprasta žmonių mirtimi ir juos ištiks bausmė, kuri paprastai ištinka kitus, ne Viešpats mane siuntė. Bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atvers savo burną ir praris juos bei visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į pragarą, žinosite, kad jie piktžodžiavo prieš Viešpatį“.

Vos tik jis baigė kalbėti, žemė po jų kojomis atsivėrė ir, atvėrusi savo burną, prarijo juos su jų palapinėmis ir visu jų turtu; ir jie gyvi nužengė į pragarą, uždengti žeme, ir pražuvo iš minios tarpo. O visas Izraelis, kuris stovėjo aplinkui, pabėgo nuo jų šauksmo, sakydami: „Kad kartais ir mūsų neprarytų žemė“. Bet ir ugnis, išėjusi nuo Viešpaties, užmušė du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus.

Iš šio baisaus dieviškojo griežtumo teismo, net ir paviršutiniškai žvelgiant į istoriją, kurią beveik visą nusprendėme įtraukti į šį veikalą, galime numanyti, ko nusipelno arba ką patirs tie, kurie krikščioniškosios malonės kunigystę drįsta savintis pasaulietiškai, jei tokia bausme buvo nubausti tie, kurie Mozės įstatymo kunigystę bandė sau įžūliai pagrobti; nors tarp šių dviejų [kunigysčių], kaip didžiausias skirtumas yra sakramentuose, taip ir didžiausias atstumas turi būti tarp abiejų tarnų – kiek paprastai skiriasi vergas nuo imperatoriaus asmens.

Mat ana Mozės kunigystė, užsiimdama kūniškomis aukomis, ožių ir jaučių bei kitų gyvulių krauju – kuriuo, pasak apaštalo, buvo neįmanoma panaikinti nuodėmių – teikė tik būsimųjų gėrybių šešėlį; o krikščioniškoji, atsidavusi dvasinėms aukoms, kasdien lieja nekaltą ir dėmės neturintį Jėzaus Kristaus, kuris naikina pasaulio nuodėmes, Avinėlio kraują nuodėmių atleidimui per akivaizdžią esamų ir būsimų gėrybių tiesą.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad Korė ne pinigais, bet savo laipsnio artumu ir giminyste, kuria jis ir Aaronas buvo gentainiai (nors ne tos pačios šeimos), ir todėl, kad pasitikėjo, jog ir pats priklauso Viešpačiui, kaip aiškiai matyti iš šių jo žodžių: „Tebūnie jums žinoma, kad visa šventųjų minia [yra šventa], ir juose yra Viešpats. Kodėl išsikeliate virš Viešpaties tautos?“

Taip pat ne mažiau dėmesio verta tai, kokiu baisiu ir apgailėtinu būdu Datanas ir Abironas gyvi nužengė į pragarą su visais savaisiais ir visu savo turtu, nors patys kunigystės nesiekė – mat nebuvo iš Levio giminės – bet tik pritarė įžūliesiems. Ir vis dėlto pritarėjai ir gynėjai buvo nubausti griežčiau nei patys įžūlėliai. Juk baisiau būti prarytam žemės gyvam su turtu ir pačiais mažyliais, kurie nebuvo nusidėję, nei būti sudegintam ugnimi vieniems, kurie nusidėjo.

Teatkreipia į tai dėmesį pasauliečiai ir dvasininkai, kurie nebijo globoti nedorų ir neauklėtų, ypač tie, kurie nevertus asmenis savo galia, palankumu ar užmokesčiu reikalauja paaukštinti į šventuosius laipsnius. Teatkreipia dėmesį ir į tai, kad tautai buvo uždrausta liesti bet ką, kas priklausė Datanui ir Abironui, kad nebūtų įtraukti į jų nuodėmes, tuo tarpu kai Korės turtas taip nepražuvo, kad net jų smilkytuvai, iškalti į plokštes, Dievo įsakymu buvo pritvirtinti prie aukuro. Ir kaip pasakoja istorija tolesniuose žodžiuose, įvyko didelis stebuklas, kad žūstant Korei jo sūnūs nežuvo. Tegu pagaliau supranta nedorėlių gynėjai ar pritarėjai, kiek jie yra blogesni už pačius nedorėlius. Mat kaip pirmuosius nusikaltime, Dataną ir Abironą pirma prarijo žemė, o paskui Korę su jo bendrininkais pagavusi liepsna sudegino.

Prieš visus kitus teatkreipia dėmesį simonistai, kurie po daugybės anatemų drįsta pulti Šventąją Dvasią pinigais dėl bažnytinio orumo ambicijų ir kurie tiki Ją nugalėję ar galį nugalėti – kiek jie yra nusikalstamesni už Korę, kuris prieš bet kokią anatemą bandė užgrobti žydų sinagogos kunigystę be jokių pinigų siūlymo ar žadėjimo, bet pasikliaudamas vien giminyste ar šventumu. Be to, simonistų ar bet kokių neauklėtųjų pritarėjai ir užsispyrę gynėjai teatkreipia dėmesį, ko turi bijoti iš evangelinės tiesos, jei Datanas ir Abironas patyrė tokią nelaimę nuo įstatymo šešėlio. Juk Evangelijos atsargumas yra griežtesnis nei įstatymo, nes ten baudžiamas tik nedoras veiksmas, o čia – ir mintis. Ir tikrai Datanas ir Abironas bei Korė, manoma, buvo sutriuškinti dvigubu sudužimu – kūno ir sielos, kaip liudija Judas [Tado] Jokūbo.

IV SKYRIUS.
Apie įžūliuosius sekančią minią ir apie tikros bei netikros kunigystės skirtumą.

Jėzus, gelbėdamas tautą iš Egipto žemės, antrą kartą pražudė tuos, kurie netikėjo. Bet dabar tebūna apsvarstyta, ką ta pati istorija prideda:

„Visas Izraelio sūnų susirinkimas kitą dieną murmėjo prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: ‚Jūs užmušėte Viešpaties tautą‘. Kylant maištui ir triukšmui stiprėjant, Mozė ir Aaronas pabėgo prie Sandoros palapinės. Kai tik įėjo, juos pridengė debesis ir pasirodė Viešpaties šlovė. Viešpats tarė Mozei: ‚Pasitraukite iš šios minios vidurio, aš juos sunaikinsiu net dabar‘. Kai jie gulėjo veidais į žemę, Mozė tarė Aaronui: ‚Paimk smilkytuvą ir, pasėmęs ugnies nuo aukuro, užberk smilkalų ant viršaus; skubėk greitai pas tautą, kad melstumeisi už juos. Juk rūstybė jau išėjo nuo Viešpaties ir bausmė siaučia‘.

Kai Aaronas tai padarė ir nubėgo į minios vidurį, kurią jau naikino ugnis, jis paaukojo smilkalus ir, stovėdamas tarp mirusiųjų ir gyvųjų, meldėsi už tautą, ir bausmė liovėsi. O tų, kurie buvo užmušti, buvo keturiolika tūkstančių septyni šimtai žmonių, neskaitant tų, kurie žuvo Korės maište.“

Šiame fakte akivaizdžiai parodoma, kad ir iškrypėlius sekanti minia dieviško pasipiktinimo baisiai išguldoma, kai skundžiasi dėl tų pačių iškrypėlių, kuriuos klaidingai tikėjo ir vadino Dievo tauta, nužudymo. Ir nenuostabu, nes, kaip sako Saliamonas, „kvailių draugas taps panašus į juos“. Jų draugijos vengti jis moko taip:

„Mano sūnau, jei tave vilios nusidėjėliai, nepritark jiems. Jei sakys: ‚Eik su mumis‘ arba ‚Mesk burtą su mumis, tebūnie viena piniginė mums visiems‘. Jų kojos bėga į blogį. Nepavydėk nedoriems vyrams ir netrokšk būti su jais, nes jų lūpos kalba klastą. Ir su šmeižikais nesimaišyk, nes staiga pakils jų pražūtis, ir kas žino jų abiejų žlugimą? Neatiduok svetimiesiems savo garbės ir savo metų žiauriajam, kad kartais svetimi nepasisotintų tavo jėgomis, ir tavo triūsas nebūtų svetimame name, ir kad nedejuotumei pabaigoje, kai bus sunaikintas tavo kūnas ir oda, ir nesakytumei: ‚Kodėl nekenčiau drausmės ir mano širdis nepakluso įspėjimams, ir neklausiau savo mokytojų balso, ir nepalenkiau savo ausies mokytojams? Vos neįpuoliau į visokį blogį bažnyčios ir sinagogos viduryje‘.“

Tai iš Patarlių surinkome plačiau todėl, kad buka ir tingi, ir į blogį linkusi žmonių daugybė niekina tiesos mokymo pažinimą, trokšdama mėgdžioti tik nedorus savo vyresniųjų ar vadovų veiksmus, ir bando teisintis savo nežinojimu, kuriam savo noru pasiduoda, nors Paulius sako: „Kas nežino, tas bus nežinomas“. Todėl krikščionių liaudis tegu atmeta nuo savęs nežinojimą, kuris yra ydų motina, ir tegu išmoksta, kas yra ganytojas, kas samdinys, kas vagis ir plėšikas; ir ganytoju tegu visiškai seka ir jo klauso, samdinio tegu tik klauso ir laikinai pakenčia, o vagies ir plėšiko nei kada nors teklauso, nei tepakenčia, nes jie ateina tik vogti, žudyti ir pražudyti.

O, ašarų verta mūsų sugadinta žmogiškoji prigimtis, kuri, varginama ilgų apmąstymų ir kasdienių įspėjimų, vargiai kada atpažįsta, ko jai siekti ar vengti, tuo tarpu kai visi kiti gyvūnai nuo pat savo pradžios vien prigimties instinktu siekia sau tinkamų dalykų ir vengia netinkamų, kaip antai purpleliai ir panašūs paukščiai vengia vanagų ir jų giminės paukščių, o siekia balandžio.

Minėtos istorijos paviršiuje taip pat neabejotinai parodoma, kiek skiriasi tie, kurie patys pasiima garbę, nuo tų, kurie yra pašaukti Dievo. Mat Korė ir jo bendrininkai, aukodami smilkalus ir maldas Viešpačiui, niekam nepadėjo, o sau visais atžvilgiais pakenkė, nes nedelsiant nusipelnė ugnies. Tuo tarpu Aaronas vienas, aukodamas smilkalus ir melsdamasis už žūstančius, stovėdamas tarp mirusiųjų ir gyvųjų kaip kokia neįveikiama ir nepraeinama siena, ir pats išliko nepaliestas tokio didelio gaisro, ir nukreipė jį nuo likusių gyvų. Taip vieno teisėto kunigo auka ir malda numaldė dievybės rūstybę, kurią sau ir kitiems išprovokavo du šimtai penkiasdešimt įžūlėlių. Tai turi išgirsti simonistai ir jų gynėjai, jei turi ausis klausyti, ir pagaliau liautis savo maldomis ir aukomis prieš save ir prieš tautą negęstamai kurstyti Dievo rūstybę.

V SKYRIUS.
Apie Janį ir Mambrį, už kuriuos simonininkai yra blogesni.

Liko Janis ir Mambris, kurių įžūlumas ir godumas yra akivaizdūs. Galiausiai, būdami burtininkai, dėl dvigubo godumo jie drįso mėgdžioti dievybės ženklus: arba kad būtų tautos išaukštinti, laikomi lygiais Mozei ar už jį viršesniais, arba tikrai kad būtų apipilti karališkomis dovanomis. Jų atkaklios apgaulės nesustabdė nuoga tiesa ir didžiausia Mozės ženklų galia, kol [Dievas] jiems viešai visiems leido apgaudinėti. Mat kadangi jie nenorėjo naudotis protu gėriui nuo blogio atskirti, ne žodžiai, bet ženklai juos, kaip netikinčius, įspėjo atsipeikėti ir subarė.

Juk įspėjimas kartu su subarimu jiems buvo taikomas tada, kai jų lazdas prarijo Mozės lazda, ir kai vanduo, paverstas krauju, bei varlės, išvestos [į žemę], buvo grąžintos į tai, kas buvo, tik per Mozę, tuo tarpu kai patys burtininkai tas bausmes sau ir kitiems galėjo tik pridėti, bet negalėjo panaikinti. Kai vėliau trečioje bausmėje jie prarado net pačią galimybę apgaudinėti ir kenkti, jie tarė: „Tai Dievo pirštas“.

Iš to aišku, kad Šventoji Dvasia, kurios veikimui jie priešinosi Mozėje, tuomet panaikino jų apgaules, o vėliau trečioje, kuri jau buvo šeštoji bausmė, dėl atkaklumo net su gyvuliais subjaurojo juos votimis ir pūslėtais pūliniais bei pasmerkė, kad jie nebegalėtų stovėti prieš Mozę. Be to, kad Dievo pirštas yra Šventoji Dvasia, nurodo pats Viešpats Evangelijoje sakydamas: „Jei aš Dievo pirštu išvarau demonus“. Ką kitas evangelistas aiškindamas sako: „Jei aš Dievo Dvasia…“

Tad tegu eretikai apsvarsto, kam jie prilyginti, ir tegu saugosi savo paslaptis arba, kaip jie patys drįsta vadinti, sakramentus, lyginti su katalikų sakramentais, kuriuose bendradarbiauja Dievo pirštas, kad dėl savo neprotingo atkaklumo nebūtų nepataisomai ištikti Šventosios Dvasios, kuriai atkakliai priešintis nebijo, lyg neprotingi gyvuliai. Tegu taip pat apsvarsto, kad tie burtininkai jokiais savo užkeikimais ir prakeikimais negalėjo pašalinti ar sumažinti savo ir saviškių nelaimių, bet veikiau jas padidino, ir galiausiai, pripažinę Dievo pirštą, tegu pradeda nuolankiai vengti sau ir saviškiams bažnytinių laipsnių, kad pasigailėtų, o ne išdidžiai savindamiesi platintų pražūtį.

Jei jie to nepadarys, be abejonės žinos esą blogesni už Janį ir Mambrį, nes šie, pajutę, kad Dievo pirštas jiems priešinasi, pasitraukė ir Jį išpažino, nors, būdami neatgailaujantys, atleidimo nenusipelnė. O šie neturi nieko iš to, išskyrus vien atkaklumą, žinoma, tiek blogesni, kiek anie nusikaltime buvo menkesni – juk buvo faraono, mirtingo žmogaus, magai, tuo tarpu šie po religijos vardu yra senosios gyvatės sąvadautojai.

Todėl, išsigandę Kaino, Balaamo ir Korės, apie kuriuos kalbėjome aukščiau, ir šių magų, apie kuriuos dabar kalbama, pavyzdžio, visi, kurie trokšta amžinai džiaugtis Katalikų Bažnyčios ramybe, tesaugosi įžūlumo, tebėga nuo godumo, tevengia atkaklumo, visada prieš akis turėdami tą palaimintojo Pauliaus ištarą: „Visa, kas parašyta, mums pamokyti parašyta“. Ir: „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys. O užrašyta mums įspėti, kuriuos pasiekė amžių pabaiga“.

VI SKYRIUS.
Kur krikščionys įspėjami vengti eretikų klastos, ir kur parodomas jų blogis bei bausmė.

Ir dabar, kunigai, žemės karaliai ir visos tautos, supraskite, pasimokykite kunigaikščiai ir visi žemės teisėjai, jaunuoliai ir mergelės, seniai su jaunais, laikykitės drausmės, kad kartais nesupyktų Viešpats ir nepražūtumėte iš teisingo kelio. Mylėkite teisingumą, prisiminkite, kas davė jums Dvasios užstatą, ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate pažymėti atpirkimo dienai. Ar nežinote, kad jūsų kūnai yra Šventosios Dvasios, kurią turite iš Dievo, šventykla, ir jūs nebepriklausote patys sau? Jūs juk esate gyvojo Dievo šventykla, ir Šventoji Dvasia gyvena jumyse. O jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą sunaikins Dievas. Juk Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs.

Atpirkti didele kaina, nenorėkite savęs vėl parduoti velniui už mažiausią skatiką; kol jį grąžinsite, veltui tikitės išeiti iš griežto Teisėjo kalėjimo. Nenorėkite padaryti Tėvo namų prekybos namais, nei maldos namų plėšikų landyne. Išlaisvintas iš nelaisvės gerume, drąsiai pradėk daryti gera dėl Jo ir pasiekti tobulybę, ir ieškokite Jo širdies paprastume, o ne kokiame nors dvilypume, nes negalite tarnauti Dievui ar glaustis prie Jo ir [kartu] prie Mamonos.

Galiausiai, kadangi pati Šventoji Dvasia yra paprastumas ir daro paprastus, ir ieško paprastųjų, kad patys Jė ieškotų, Ji tinkamai pasirodė paprasčiausiame paukštyje virš paprasčiausio Viešpaties Jėzaus ir pasiliko. Ji, patenkinta paprastais grūdais, netrokšta jokio grobio, bet veikiau atsargiai vengia klastingų vanagų ir panašių plėšrūnų. Juk „teisiųjų paprastumas veda juos, o apgavikų klasta juos sunaikins“. Todėl teisieji, gyvenantys iš tikėjimo, ar paprastai kam nors uždėtų rankas dėl savo pareigos, ar darytų ką nors kita Viešpaties vardu, viskas jiems išeina į gera. Priešingai, iškrypėliai, kadangi nepasotinamai geidžia abipusės klastos, nuodėmė yra viskas, ką jie daro, nes tai kyla ne iš tikėjimo. Mat kur yra klasta, ten yra ir apgaulė. O kur apgaulė, ten ir netikėjimas bei prakeiksmas, kaip pranašas skelbia: „Prakeiktas, kas daro Viešpaties darbą apgaulingai“.

Todėl tarp kitų tebūna atkreiptas dėmesys į tą simonistų klastą, kuria jie vienas kitą apgauna parduodami ir pirkdami. Iš tiesų pirkėjas, duodamas kainą, apgauna pardavėją, atimdamas iš jo Dievo malonę, kad pardavėjas jos neturėtų; arba [pardavėjas], imdamas kainą, lygiai taip pat apgauna pirkėją, atimdamas iš jo Dievo malonę, kad jis jos negautų. Dėl šios klastos, kadangi abu vienas iš kito atima Dievo malonę, nuo jų nutolsta palaiminimas, kuriuo vėliau jie kartu su savimi pasmerktų kitus. Ką tik jų rankos uždėjimas paliečia, veltui ar ne veltui, suteršia; ir dėl to atsitinka, kad iškrypėlių klasta juos sunaikina ir nepalieka jiems dvasinės malonės šaknies ir atžalos.

Juk kaip pavojinga yra prekyba net pasauliečiams pasaulietiniuose dalykuose, rodo ši išminčio patarlė: „Dvi rūšys man pasirodė sunkios ir pavojingos. Sunkiai prekeivis išsivaduoja nuo aplaidumo, ir smuklininkas nebus pateisintas nuo savo lūpų nuodėmių. Dėl nepritekliaus daugelis nusidėjo, ir kas siekia praturtėti, nusuka savo akį; kaip tarp akmenų sandūros įkalama vinis, taip tarp pardavimo ir pirkimo įsispraus nuodėmė“.

Jei pardavimas ir pirkimas yra toks sunkus ir pavojingas pasauliečiams jų bendruose ir privačiuose reikaluose, kas gali apsakyti, koks sunkus ir pavojingas jis yra dvasininkams bažnytiniuose įšventinimuose? Ir tikrai tau leistina parduoti savo daiktą, nes pagal palaimintojo Augustino žodžius neleidžiama parduoti to, kas neteisėtai perkama. Juk pats Viešpats jaunuoliui tarė: „Eik, parduok visa, ką turi“. Ir kitur, Jam sakant Judui išdavikui: „Ką darai, daryk greičiau“, kai kurie mokiniai pamanė, kad Jis įprastai pasakė: „Nupirk mums tai, ko reikia šventei“.

Ir vis dėlto daugeliui mirtingųjų leistinas ir labai reikalingas savo daiktų pardavimas vargiai neįsmeigia nuodėmės, kurią Raštas teigia esant įkaltą ir įsispraudusią tarp parduodančiojo ir perkančiojo kaip vinį tarp akmenų sandūrų. O kokį, manome, nusikaltimą užsitraukia tie, kurie neteisėtu ir maringu pardavimu drįsta parduoti svetimą daiktą, prieštaraujant tam, kieno jis yra? Aišku, kad jie yra smurtininkai ir plėšikai, apie kuriuos apaštalas sako: „Nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“.

Tegu jie, jei gali, teisingai apsvarsto, kokį plėšimą vykdo tie, kurie drįsta nedorai prekiauti pačiu Dievu ir visų regimųjų bei neregimųjų dalykų Viešpačiu, kur Jo malonę, kurią liepė veltui gauti ir veltui duoti, jie nedvejoja parduoti ir pirkti daugelio sielų pražūčiai. Tačiau šiame dalyke jie yra ne tik plėšikai ir šventvagiai, bet ir žmogžudžiai, kreivapriesiekiai, atsimetėliai ir eretikai, kurių teisingam nubaudimui vargiai pakaktų įvairių ir nesuskaičiuojamų žemutinio pragaro kančių. Nepasitenkinę minėtais nusikaltimais, amžinojo pasmerkimo saikui pripildyti jie piktžodžiauja Šventajai Dvasiai, kurią savo šventvagyste, plėšimu ir kitomis nedorybėmis tiek skelbia ir tiki bendradarbiaujant, kad pagal jų norą būtų pašventinta ir palaiminta visa, ką jie, raupsuotieji ir prakeiktieji, paliečia burna ir ranka.

VII SKYRIUS.
Apie apsimestinai ieškančiųjų Dievo pasmerkimą pagal Ananijo ir Safyros pavyzdį.

Taigi, kiek jūsų yra Dievo vaikai, kadangi esate vedami Dievo Dvasios, širdies paprastume ieškokite pačios Dievo Dvasios, nes Ją randa tie, kurie Jos negundo. Juk Ji paprasta, tikriau – pats paprastumas, kuriam visais atžvilgiais pasibjaurėtinas apsimetėlių ir suktųjų dvilypumas, pagal tai, kas parašyta: „Apsimetėliai ir suktieji provokuoja Dievo rūstybę“. O kur tik apsimetimas ar suktumas, ten ir klasta, ir kur klasta, ten gundoma dievybė; kuriuo gundymu išprovokuojama Dievo rūstybė, kaip Apaštalų darbuose apaštalų kunigaikščio žodžiu ir veiksmu aiškiai parodoma, kur skaitoma taip:

„Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Safyra pardavė sklypą ir, žinant žmonai, pasiliko dalį kainos, o kitą dalį atnešęs padėjo prie apaštalų kojų. Petras tarė jam: ‚Ananijau, kodėl šėtonas užpildė tavo širdį, kad meluotum Šventajai Dvasiai ir pasilaikytum dalį sklypo kainos? Argi jis nebuvo tavo, kol jį turėjai, ir pardavus argi nebuvo tavo valdžioje? Kodėl gi savo širdyje sumanėte šį dalyką? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui‘. Išgirdęs šiuos žodžius, Ananijas krito ir mirė. Ir didelė baimė apėmė visus, kurie tai girdėjo. Pakilę jaunuoliai suvyniojo jį, išnešė ir palaidojo.

Praėjus maždaug trims valandoms, atėjo ir jo žmona, nežinodama, kas atsitiko. Petras paklausė jos: ‚Pasakyk man, moterie, ar už tiek pardavėte sklypą?‘ Ji atsakė: ‚Taip, už tiek‘. Petras jai tarė: ‚Kodėl gi susitarėte gundyti Viešpaties Dvasią? Štai tų, kurie palaidojo tavo vyrą, kojos prie durų, ir tave išneš‘. Ir tuoj pat ji krito prie jo kojų ir mirė. Įėję jaunuoliai rado ją negyvą, išnešė ir palaidojo šalia jos vyro. Ir didelė baimė apėmė visą bažnyčią ir visus, kurie tai girdėjo.“

Šis dieviškas skaitinys neabejotinai liudija, kad apgavikas įrodomas pamelavęs ne žmonėms, bet Dievui, būtent Šventajai Dvasiai, ir gundęs pačią Dievo Dvasią. Jam, nelaimėliui, kaip bausmė siunčiama staigi mirtis, kurią netrukus patiria ir Safyra, tiesa, nežinojusi apie mirtį, bet anksčiau žinojusi apie apgavystę. Juose paraidžiui išsipildo ištara, kuri sako: „Darantys ir pritariantys baudžiami ta pačia bausme. Ir kurie tokius dalykus daro, verti mirties, ne tik kurie daro, bet ir kurie pritaria darantiems“. Tą pritarimą palaimintasis Petras aiškiai įvardija kaip sąmokslą, sakydamas: „Kodėl gi susitarėte gundyti Viešpaties Dvasią?“

Kadangi Šventoji Dvasia savo malonės išliejimu įkvėpė pirminę Bažnyčią tokia meile, kad tikinčiųjų daugybės buvo viena širdis ir viena siela, ir niekas nevadino savo nuosavybe to, ką turėjo, bet viskas jiems buvo bendra – niekam, kartą uždėjusiam ranką ant tokio arklo, neleidžiama žvalgytis atgal; kitaip jis netinka Dievo karalystei, nuo kurios, savo noru tapęs ankstesnio pasiryžimo apgaviku, visiškai atsimeta. Todėl pagal išminčio ištarą: „Kas nukrypsta nuo teisingumo, daro nuodėmę, Dievas paruošė jį kalavijui“, būtent tam, kuriuo uždraudus jam rojų jis paliekamas susidėti su velniu ir jo angelais.

Galiausiai, net jei kas nors, pasitraukęs nuo aukštesnio pasiryžimo, pasišvenčia geram, bet žemesniam, tas gėris jam jau nebėra gėris, bet nuodėmė. Pavyzdžiui, jei tos, kurios įžadėjo mergystės ar našlystės susilaikymą, nueina į santuoką, kuri šiaip jau yra gera, pagal apaštalą jos turi pasmerkimą, nes paniekino pirmąjį tikėjimą. Dėl to ir Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje sako: „Kai padarysi įžadą Viešpačiui, savo Dievui, nedelsk jo įvykdyti, nes Viešpats, tavo Dievas, pareikalaus jo, ir jei delsi, tau bus įskaityta nuodėmė. Jei nenorėsi pasižadėti, būsi be nuodėmės; bet kas kartą išėjo iš tavo lūpų, laikykis ir daryk, kaip pažadėjai Viešpačiui, savo Dievui, ir savo valia bei savo burna kalbėjai“.

Todėl Šventoji Dvasia, nepakentusi nė akimirkos, kad Jos įsteigimui, t. y. bendram gyvenimui, būtų daroma apgavystė, kai nelaimingasis Ananijas įėjęs padėjo dalį kainos prie apaštalų kojų, subartas mirė, ir nė akimirkos nebuvo leista jam turėti dalies su šventaisiais, kuriuos apgavo, nei gyvam, nei mirusiam; taip pat ir jo žmonai, žinojusiai apie apgavystę.

Ir tikrai, žmogišku vertinimu, ši bausmė atrodo pernelyg griežta, kad žmogus, tame bendruomeniniame gyvenime dar labai žalias ar naujokas, ir apie kurį neskaitoma, kad anksčiau būtų gavęs kokį nors draudimą dėl to, kartu su žmona nubaudžiamas tokia staigia ir baisia mirtimi. Taip pat todėl, kad, kaip sako Aratorius: „Ne svetimą turtą pasisavino, bet savo“. Tačiau dėl kartą prisiimto bendro gyvenimo pasiryžimo, tai, kas buvo jo, jau nebuvo jo, nes buvo ir tų, kurie nedrįso nieko vadinti savo.

Todėl jis tapo ne tik apgaviku, bet ir šventvagišku vagimi, nes tai, ką anksčiau turėjo galios pasilikti ar parduoti, dėl jo įžado ir profesijos tapo šventa; ir kadangi jis pavogė šventą iš švento, apgaudamas šventuosius savo turtu, jis teisėtai patyrė griežtesnę bausmę, nei jei būtų pavogęs šventą iš nešvento arba nešventą iš švento.

Būtina, kad tai atidžiai apsvarstytų bendro gyvenimo išpažinėjai, kad po draudimų neapgaudinėtų vienas kito bent paskutine savo buvusio turto dalimi, ir kad kaip tikro šventvagio pasmerkimą, kurį anie patyrė kūne, šie patirtų sieloje kartu su visais, kurie drįsta daryti kokią nors apgavystę ar plėšimą Bažnyčiai – tuo sunkiau, kuo siela geresnė už kūną.

Tegu apsvarsto ir tai, kad kiekviena jų mintis, žodis ir veiksmas apgavystėje ir po apgavystės, nors žmonėms atrodytų geras, Šventajai Dvasiai visgi laikomas melu ir gundymu, kaip Petras sako Ananijui: „Kodėl šėtonas gundė tave meluoti Šventajai Dvasiai ir pasilaikyti dalį sklypo kainos? Kodėl savo širdyje sumanėte šį dalyką? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui“. Čia aiškiai parodoma, kad sumanęs apgavystę širdyje jis pamelavo Dievui. Ir po kelių žodžių jo žmonai sako: „Kodėl gi susitarėte gundyti Viešpaties Dvasią?“

VIII SKYRIUS.
Apie tai, kad Viešpačiui reikia ne tik įžadėti, bet ir tesėti.

Tačiau kad koks nors silpno tikėjimo žmogus savyje nepasakytų: „Jei taip griežtai reikalaujama to, kas įžadėta, ateityje reikia saugotis ką nors tokio įžadėti“, tegu išgirsta psalmininką, Šventojoje Dvasioje taip įspėjantį: „Darykite įžadus“. Ir kad nemanytum, jog pakanka tik padaryti įžadą, tuoj prideda: „Ir tesėkite“. Ir tarytum klaustum, kam daryti įžadus ir tesėti, atsako: „Viešpačiui, savo Dievui“. Ir kad galbūt nemanytum, jog tu ar kiti, aukojantys išorines dovanas, pavyzdžiui, aliejų, vašką, smilkalus, pasninką ir daugelį panašių dalykų, esate išimtis, prideda: „Visi, kurie aplink Jį nešate dovanas“, tarytum sakytų: „Nekaltinu, tiesa, kad aukojate Viešpačiui savo išorinius dalykus, bet įspėju, kad ir save pačius – sielą ir kūną – aukotumėte kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, neprisitaikę prie šio pasaulio, bet pasikeitę atsinaujinusiu mąstymu, kad ištirtumėte, kas yra Dievo valia, kas gera, priimtina ir tobula“.

Šį įžadą, kad neapleistum, kam įžadėjai, įkala sakydamas: „Baisiajam“. Manai, kokiam baisiajam? Pridūrė: „Ir tam, kuris atima kunigaikščių dvasią“. Jo baisumą, stengdamasis atskleisti mirtingiesiems kaip tikrai neišreiškiamą, užbaigė taip: „Baisiajam visiems žemės karaliams“. Taigi, kadangi labai neverta būti nedėkingiems mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kuris mumyse ir dėl mūsų tiek ir tokių dalykų nuveikė ir iškentėjo, viską, ką turime, kuo gyvename ir esame, Jam įžadėkime ir atiduokime. Kitaip geriau neįžadėti, nei įžadėjus netesėti; kai net per Mozę parodoma esant nuodėme, jei delsiame įvykdyti įžadą. Jei nuodėmė yra, kai delsiame įvykdyti, kiek labiau, jei neįvykdome?

Juk jei į save panašiam žmogui ką nors pažadame ir neatiduodame, tarytum būtume apgavę jį jo turtu, pajusime jį priešinantis mums kiek galės. O jei, ėmęsi vykdyti įžadą Dievui, palūžtame, nusigręžiame paskui šėtoną, ir tampame kaip šuo, sugrįžęs prie vėmalo, ir kiaulė purvo baloje.

Taigi, po to, kai manoma, jog išminčiui daugeliu būdų įrodyta, kiek reikia vengti apgavystės, tegu pagaliau simonistai, kuriais beveik visa ši mūsų tragedija austa, sugrįžta į save ir, įspėti, pripažįsta, kokią apgavystę vykdo. Ir jei Ananijas, pasižymėjęs vien apgavyste – vagyste, šventvagyste, melu, sąmokslu ir Dievo Dvasios gundymu – nubaudžiamas staigia mirtimi vien už tai, kad iš savo nedidelio lauko kainos pasiliko šiek tiek sau, rūpindamasis rytojumi: šie, jei pajėgia, teįvertina, kokia vagyste, šventvagyste, melu, sąmokslu ir Dievo Dvasios gundymu yra nusikaltę ir kokios bausmės verti tie, kurie, ruošdamiesi apgauti vienas kitą ir Šventąją Dvasią, stengiasi Ją pateikti kaip tarpininkę ir kainos priežastį, kad, gaudydami svetimą daiktą ir svetimą turtą, įvykdytų savo sąmokslą, kuriuo susitaria gundyti pačią Šventąją Dvasią.

Tačiau, kadangi Ji nerandama tų, kurie Ją gundo, kiekviena jų mintis, žodis ir veiksmas be abejonės laikomas melu Šventajai Dvasiai, net jei žmonėms atrodytų rodantis kokį nors tiesos ženklą.

IX SKYRIUS.
Kad Šventoji Dvasia pasirodo tikintiesiems, o nuo netikinčiųjų, kurie Jos nė neieško, lieka paslėpta.

Be to, kad melas Šventajai Dvasiai užtraukia pasmerkimą sau ir savo bendrininkams, bet jokio pašventinimo niekam nesuteikia, šaukia Ananijo ir Safyros mirtis. Netgi jei Dievas pasirodo tiems, kurie turi tikėjimą Juo, aišku, kad Šventoji Dvasia nepasirodo simonistams, kurie netikėjimu ir melu Ją puola. Juk kur melas, ten ir netikėjimas. Todėl Viešpats, kuris pasirodo tikintiesiems, pasislepia nuo netikinčiųjų.

Katalikų tikėjimui Ji pasirodo, nes jame ir per jį pasilieka mūsų širdyse; o klastingai erezijai, kadangi jos visais atžvilgiais bjaurisi, niekur ir niekada nėra, nebent kaip rūstus keršytojas. Todėl aišku, kad Ji jų nerandama, nes apgaudinėdami ir meluodami jie Ją gundo, kaip neturintys tikėjimo Ja, pagal tai, kaip apaštalas įspėja saugotis žydų netikėjimo, sakydamas: „Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir nuo gyvačių žuvo“. Apie juos ir psalmininkas sako: „Gundė Dievą savo širdyse, prašydami maisto savo sieloms“, sakydami, kaip pasakoja istorija: „Ar yra Dievas tarp mūsų, ar ne?“

Taip pat išminties žodžiai: „Kurie manęs ieško, manęs neranda“. Jei suprantama „šiame amžiuje“, reikia suprasti pagal tai, kas eina prieš tai, tarytum sakytų: „Gundys mane blogieji ir neras manęs jiems palankaus pagal savo norą“; kitaip kas ieškojo Viešpaties ir nerado? „Nes gailestingumas Jį pasitinka, ir kas ieško, tas randa.“ O jei suprantama „ateityje“, bus ieškomas tada ir nerastas, nes dabar, kol galima rasti, nėra ieškomas. Todėl pranašas, ragindamas tikrai ieškoti Viešpaties, sako: „Kol galima rasti, ieškokite“. Juk tas, kuris apsimestinai ieško Dievo, niekada Jo neras. „Ieškokite, – sako psalmininkas, – Viešpaties ir būkite stiprūs; ieškokite Jo veido visada.“

Ir vis dėlto, kadangi visiškai tiesa: „Kas ieško, randa“, tebūna pripažinta, kad ir simonistai ne apsimestinai, bet godžiai ieško ir dėl to, ko ieško, neabejotinai randa. Bet ko ieškoma? Tai, ką psalmė priekaištingai parodo sakydama: „Žmonių sūnūs, iki kada bus sunkios jūsų širdys? Kodėl mylite tuštybę ir ieškote melo?“ Ir ką jie randa? Žinoma, melo tėvą, tai yra velnią, kuris, liudijant Viešpačiui, „nesilaikė tiesoje, nes jame nėra tiesos. Ir kai kalba melą, kalba iš savęs, nes jis melagis ir jo tėvas“. Dėl to ir išminčius sako: „Visada ginčų ieško piktas“. Ginčų, žinoma, prieš Dievą, ginčų autoriaus.

Tad jei kas randa, ko ieško, ir jei ieškantis melo ar ginčo randa melo tėvą ar nesantaikos autorių, ko ieško simonininkai pardavėjai ir pirkėjai? Be abejonės, žemiško pelno, ir, kad būtų pasakyta trumpai ir aiškiai – tik pinigų. Bet ką jie randa? Velnio pagundą ir kilpą, nes, puldami Dievo malonę, nori praturtėti. Ir kokio velnio? Žinoma, Mamonos, kuris vadovauja žemiškam pelnui ir pinigams. Ir kam randa? Kad jis būtų jų šeimininkas, o jie – jo vergai, pagal tai, kas sakoma: „Pinigų mylėtojas yra Mamonos vergas“.

X SKYRIUS.
Apie tų, kurie statydina ant Kristaus pamato, ir tų, kurie be Jo pamato, nusižengimų skirtumą.

Tačiau kadangi ir tarp katalikų retu paukščiu laikomas tas, kuris tarp jų niekina pinigus – nors labai skiriasi tie, kurie jų sau teisėtai ieško tik būtiniausiam naudojimui, nuo tų, kurie ieško ir pertekliui – prekeiviai, apie kuriuos kalbama, neturi savęs niekuo lyginti su tais iš mūsų, kurie verčiau renkasi laikinai skursti, nei laikyti Dievo malonę parduodama, pasitikėdami, kad nieko netrūks Jį bijantiems. Kurie, jei ir žemiškų dalykų reikaluose kartais nusižengia, išmaldomis ir kitais gerais darbais kuo greičiau tikrai gali numaldyti sau Viešpatį, nes prote išlaiko sveiką katalikų tikėjimo pamatą. Dėl šio pamato jie pagrįstai bus išgelbėti, tačiau taip, tarytum per ugnį, net jei ant viršaus pristatė malkų, kartais šieno, šiaudų; kas tikima ir apie visus nusikaltėlius, kurie išlaiko tą pamatą, jei tik šiame gyvenime atneš vertus atgailos vaisius.

Tuo tarpu parsidavėliai Mamonos vergai ir jo pamišusio pykčio vadai bei vėliavnešiai, kurie ne tik savo sielas laiko parduodamomis, bet ir stengiasi parduoti patį sielų Kūrėją ir Pašventintoją, ką darys, arba kur tie patys klastingiausi vanagai bėgs nuo pačios balandės, kurią laiko parduodama, kalavijo veido – jie, kurie patys save atskyrė nuo pamato, kuris yra Jėzus Kristus, tai yra nuo tikėjimo, ant kurio, kaip ant tvirtos uolos, Jis pats stato savo Bažnyčią?

Juk nei išmaldomis, nei kitais gerais darbais, kurie, atėmus patį pamatą, juose visiškai negali būti, jie negali būti pagelbėti; veikiau jiems nuodėme įskaitoma viskas, kas kitiems teikia išganymą. Ir nenuostabu, kai jie nei savo, nei kieno nors kito išganymo neieško bažnytinėse pareigose, kurias sau blogai pasisavina; kas įrodoma tuo, kad juos valdo vien tik pinigai, kurie vieninteliai veikia jų veiksmuose; juk jų prašoma, jų ieškoma iš pardavėjo, į juos beldžiamasi, jie siūlomi, jie garbinami, jų šaukiamasi, jie duodami, jie imami, jie turimi, jie valdomi.

Jei jie pašalinami iš vidurio, arba tikrai, kai reikalaujama, atsisakoma [duoti], be abejonės aišku, kad nei Dievo prašoma, nei ieškoma, nei į Jį beldžiamasi, nei Jis siūlomas, nei garbinamas, nei šaukiamasi, nei duodamas, nei imamas, nei turimas, nei valdomas. Taip atvirkščiai: [pinigai] patys prašo, patys ieško, patys beldžiasi, juos pačius pirkėjas siūlo, juos garbina, jų šaukiasi, juos duoda, per juos gauna ką gauna, per juos turi ką turi, per juos valdo ką valdo.

Bet ką? Išorinį pabalinimą ir vidinį pajuodinimą, nes pražūtį, nes pasmerkimą, nes prakeiksmą, nes šventvagystę, nes melą, nes atsimetimą vieni kitiems duoda, ima, turi ir valdo. Veikiau yra valdomi tiek demonų, kiek būdų nedorai prekiaudami apgauna ir yra apgaunami. Ypač gi piktojo Mamonos, kurio vyriausieji palūkininkai jie yra, ir kuriam tarnauja visa jų intencija ir veikla.

Juk nė vienas iš jų, nei pardavėjas, nei pirkėjas, nestato Dievo priešais savo veidą; veikiau visiškai nustumia Dievą sau už nugaros, kuriam pirmenybę teikia prieš pinigą. Iš to išeina, kad nustumdami Dievą, pirmąjį ir paskutinįjį, Senolį dienomis, kurio karalystė be pabaigos, jie pasistato sau naują dievą ir, palikę savąjį, garbina svetimą dievą, psalmininkui prieštaraujant taip: „Izraeli, jei manęs klausysi, nebus tavyje naujo dievo, ir negarbinsi svetimo dievo“. Bet kadangi nebuvo paklausytas, priduria: „Ir paleidau juos pagal jų širdies geismus“. Ir po kiek laiko: „Viešpaties priešai jam melavo“; apie kuriuos kitur skundžiasi: „Vis dėlto jie sumanė atimti mano kainą“, tai yra mano Dievą nuo manęs. Ką pasiekė tokiu sumanymu, prideda sakydamas: „Savo burna laimino, o savo širdimi keikė“.

Tad jei tie, kurie sumanė atstumti Dievą nuo švento vyro, jau keikia širdimi, nors laimina burna; ką, manai, daro tie, kurie ne tik mintimi, bet ir kalba bei darbu stengiasi atstumti Viešpatį nuo savęs ir nuo kitų? Kurių burnos palaiminimas, koks jis bebūtų, tampa neišsakomu prakeiksmu Dievo akyse, kuris vertina žmonių žodžius ar veiksmus tik pagal širdies intenciją ir nežiūri, ką gero jie sako, bet kur link sako. Tai atskirti gali tik vienas Dievas, kaip apaštalas aiškiai skelbia: „Gyvas yra Dievo žodis, ir veiksmingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, ir prasiskverbiantis iki sielos ir dvasios padalijimo, sąnarių ir kaulų smegenų, ir minčių bei širdies intencijų teisėjas, ir nėra jokio kūrinio, nematomo Jo akivaizdoje. Viskas nuoga ir atvira akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą“.

XI SKYRIUS.
Kad eretikų reikia vengti kaip angių ir blogo medžio.

Bet kad niekas nemanytų esąs laisvas nuo kaltės, jei nepaiso saugotis tokių, tarsi negalėtų prasiskverbti į jų širdis – pats Viešpats Evangelijoje, įspėdamas saugotis netikrų pranašų, tuoj pridėjo atpažinimo ženklą, sakydamas: „Iš jų vaisių pažinsite juos“. Todėl aišku, kad tie, kurių godumas viešai taip šėlsta, kad jie nedvejoja siūlyti Šventąją Dvasią kaip prekę, yra netikri pranašai, nes kaip paslėptą profaniško medžio daigą parodo maringo vaisiaus skonis, taip ir juos.

Taigi, kas išeina iš burnos, išeina iš širdies; ir todėl, jei yra bloga širdyje, negali būti gera burnoje, net jei atrodytų esant. Tai ir suteršia žmogų, kurio burnoje palaiminimas, nes skamba ne dėl Dievo, bet dėl pinigo, laikomas didžiausiu prakeiksmu ir jokiu palaiminimu. Tokie, kaip sako apaštalas, saldūs žodžiai ir palaiminimai suvedžioja nekaltųjų širdis. Štai kokie palaiminimai – kurie suvedžioja nekaltuosius. O ką reiškia „suvedžioja“ (seducunt)? Veda atskirai (seorsum ducunt). Iš kur ir kur? Nuo Dievo pas velnią. Juk jei nuo velnio pas Dievą, vestų gerai. Tikrai, blogas žmogus iš blogo savo širdies lobyno iškelia blogį. Juk ką kito jis galės iš ten iškelti, jei ne tai, ką sukaupė? Tokius Viešpats užsipuola sakydamas: „Angių išperos, kaip galite kalbėti gera, būdami blogi? Arba padarykite medį blogą ir jo vaisių blogą“.

Šiuose tiesos žodžiuose jie įrodomi esantys blogesni už blogus medžius, nes šie, kokie yra sau šaknyse, tokius save parodo žmonėms skoniu; o anie, būdami blogi širdyje, visgi drįsta žodžiais rodyti gera burnoje. Ir kaip tinkamai blogais medžiais, kurie gyvena, bet nejaučia, suprantami pagonys, kurie stabmeldystės neištikimybę, kurią turi širdyje, rodo ir burnoje; o angių išperomis, kurios gyvena ir jaučia, bet neskiria, suprantami netikintys ir iškrypę eretikai, kurie neištikimybę išlaiko darbuose, bet burnoje kartais parodo, kad ir jie jaučia kai ką teisingo? Kadangi jie to neskiria, sau ir daugeliui yra blogesni ir pražūtingesni už pagonis, kurie nejaučia nieko iš krikščionių tikėjimo, kaip angys yra žalingesnės už blogą medį – tiek, kiek nuodai skiriasi nuo kartaus ar kenksmingo vaisiaus. Ir angys, jei nėra užpultos ar sužeistos, pačios puola kitus gyvūnus ir iš prigimties kenkia. O blogas medis nei puola ką nors savo vaisiumi, nei kenkia kam nors, jei nėra liečiamas.

Tad kadangi taip skiriasi angys, kurios, kaip sakyta, simbolizuoja eretikus, ir blogi medžiai, simbolizuojantys pagonis, kas abejoja, kad katalikai turi labiau pakęsti pagonis nei eretikus? Juk pagonys, jei jų neerzini, tavęs nepuola, o suerzinti, jei nugali, padaro išorinio turto nuostolių ir įžeidimų, bet mirtį kūnui sukelia tik labai retai. Tuo tarpu eretikai, prisidengę krikščioniškos prasmės išvaizda ir ją iškėlę, patys tave puola, net jei esi ramus ir tyli, ir atkakliai siekdami tik sielos mirties, išorinius nuostolius ir kūno mirtį laiko niekais, nors ir tai kartais, jei nugali, padaro tiems, kurie jiems tvirtai priešinasi.

Šiuo poelgiu jie visais atžvilgiais panašūs į velnią, kuris trokšdamas tik sielų mirties, kaip moko palaimintasis Grigalius, nesirūpina atimti žemiškų dalykų, bet siekia sužeisti mumyse meilę, kurios pamatas yra tikėjimas. O suerzinti pagonys savo žiaurumu panašūs į žvėris, kurie drasko juos erzinančiųjų drabužius ir kartais siautėja prieš juos iki pat kūno mirties.

Jie tampa tuo labiau pakenčiami geriesiems, o eretikai nepakenčiamesni, kuo žvėrys pasirodo esą žiaurumu menkesni už demonus, kurių žiaurumas yra prigimtis, tuo tarpu šių – yda.

XII SKYRIUS.
Kad eretikų reikia saugotis labiau nei angių, ir apie jų prigimtį bei tipą.

Todėl jei bjaurimės angimis, kurios, vedamos gamtos dėsnių, iš savo žiaurumo neužsitraukia jokios nuodėmės, kiek labiau reikia bjaurėtis eretikais, kurie, stumiami vien demonų įkvėpimo, nepagarbiai daro visa, kas tik yra ydų ir nusikaltimų. Juos ne be pagrindo suprantame kaip chaldėjus, tai yra pavergiančius, arba tarytum demonus, nes nors prigimtimi yra žmonės, tačiau pavergdami tikinčias tautas savo yda yra demonai; jų reikia saugotis tuo atidžiau, kuo jie, kaip pikčiausi žvėrys, ne tik dantimis žaloja, bet, kas apgailėtiniau, liežuviu pražudo nesuskaičiuojamas žmonių minias, kai kiti žvėrys savo aukas puola tik dantimis, ragais ar kanopomis; pastarųjų reikia bijoti tuo mažiau, kuo išoriškiau yra tai, ko jie siekia, ir kuo atviriau siautėja; o anų – tuo labiau, kuo labiau viduje yra tai, ko jie siekia, ir kuo slapčiau siautėja. Apie juos psalmininkas sako: „Žmonių sūnūs, jų dantys yra ginklai ir strėlės, ir jų liežuvis – aštrus kalavijas“. Kiek tas liežuvis gali pakenkti neatsargiajam, parodo palaimintasis Jobas sakydamas: „Užmušė jį angies liežuvis“.

Jos prigimtis žmonėms tokia pasibjaurėtina, kad nors niekas iš patirties to nežino, vargiai be sielos pasišlykštėjimo klausosi, kai apie tai pasakojama. Mat, kaip teigia fiziologai, angis norėdama pastoti atvira burna ieško savo patino, kurio galvą šis beprotiška meile įkiša į jos burną, o ji dar beprotiškiau nukąstą praryja; taip po patino mirties tuoj pat pastojusi, kai ateina laikas gimdyti, nelaiminga motina suplėšoma sūnų, skubančių gimti, per šonus ir žūsta, nes gamta jai atėmė bendrus visiems pastojimo ir gimdymo būdus. Taip žūsta blogiausi žvėrys: patinas – santykiaudamas, patelė – gimdydama. Patinas žūsta nuo patelės, patelė – nuo vaikų, kurie pagal tėvų dėsnį neilgai trukus irgi žus.

Šis gamtinis pasakojimas, jei bus išnagrinėtas simboliškai – nes niekas žemėje nevyksta be priežasties – be abejonės tinka sielai su jos blogais geismais ir kūno aistromis, ir todėl trokštančiai ištvirkauti nuo Dievo, teisėto savo sužadėtinio; jai kaip angiai pasitinka jos porininkas, būtent velnias, kuris protu ir atsimetimu pirmesnis, kaip svetimautojas, įkiša į jos geismą tarytum į burną galvą, tai yra savo pasiūlymą ar įkalbėjimą; vargšė siela, tuo pernelyg susižavėjusi, paima tai iš jo ir paslepia savo slaptybėse; iš to tuoj pastojusi, po truputį ir pamažu savyje formuoja ir augina nedorybės sėklas, kurios subrendusios, kadangi iškrypusiame prote neranda natūralių ir savo pastangoms tinkamų takų ar išėjimų – juk nei sielos, nei angelo prigimtis nėra tokia, kad ydų darbai gimtų – nužudo savo nelaimingą motiną, tai yra sielą.

Mat kai pajunta, kad jos prigimtis trukdo jų gimimui, tiek įsiunta, kad sugraužę gyvybines dalis ir šonus, būtent jos nemirtingumą ir stiprybę, su didžiausia savo motinos pražūtimi pasiekia savo tikslą ir išsiveržia laukan. Taip „nuodėmė, kai subręsta, gimdo mirtį“. Nes „siela, kuri nusideda, ji mirs“. Tačiau siela miršta gimdydama, o jos suvedžiotojas, tai yra velnias, santykiaudamas, žinoma, įkalbėdamas blogį; juk paties velnio galva yra jo įkalbėjimas, kuris, jei priimamas, tampa visos nuodėmės daigynu ir pradžia. Ir kad niekas nemanytų, jog siūlydamas blogį jis gali nemirti, tesupranta, kad pats velnias, dvasinė angis, miršta tiek kartų, kiek kartų žmonėms siūlo blogį. Jis, nors sukurtas nemirtingu ir nors visada gyvena, visgi visada miršta: tiek dėl savo nuodėmės, kurią padarė pradžioje, tiek dėl pikto įkalbėjimo, kuriuo visada trokšta, kad sielos pražūtų.

Tad jis be paliovos miršta ir nemiršta, nes niekada visiškai nepraranda paties savo gyvenimo, ir visgi be paliovos spaudžiamas dvigubų ir atsinaujinančių kančių. Jam tas jo gyvenimas suteikia tik tai, kad visada mirdamas niekada numirtų ir taip nebūtų išvaduotas iš jam didėjančių kančių. Juk „jis yra galvažudys nuo pradžios“. Pirmiausia nužudė savo žmogų, ir po to visus, kuriuos tik galėjo ir galės. Ir tikrai ne ginklu, nuodais ar kokiu kitu mirties įrankiu ginkluotas jis priėjo prie pirmojo žmogaus. Pasėjo blogą žodį ir nužudė. Todėl joks blogio patarėjas teneabejoja esąs žudikas; kad nemanytų, jog nužudęs kitą jis pats dar gyvena, teatkreipia dėmesį į apaštalą Joną, sakantį: „Žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, pasiliekančio jame“. Kad neišsisukinėtume ir savo noru neiškraipytume jo minties, jis prieš tai pasakė: „Kas nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“. „O jūs visi, – sako Kristus, – esate broliai.“ Be abejonės jų nekenčia tas, kuris jiems sąmoningai siūlo blogį. Todėl jis laikomas kaltu tuo didesne žmogžudyste, kuo panašiau imituoja pirmąjį žudiką, t. y. velnią, ir kuo vertingesnė yra siela už kūną. Ir visgi jokios žmogžudystės rūšies nepraleido tas pats apaštalas, sakydamas: „Žinote, kad kiekvienas žmogžudys…“

XIII SKYRIUS.
Kaip angys tinka simonistams.

Tai, ką apie angių prigimtį simboliškai taikėme velniui, nors galima taikyti visiems jo nariams, visgi ypatingai tinka pagrindiniams, tai yra eretikams, kaip esantiems antriems po jo; nes kaip tarp Dievo ir serafimų nėra jokių dvasių, taip tarp velnio ir eretikų nėra jokių žmonių. Tačiau kadangi negalime išvardyti tiek pabaisų vardų, pažiūrėkime, kaip tai tinka vien simonistams, apie kuriuos dabar kalbama.

Bet kuris krikščionių profesijos asmuo, jei sugadinus natūralų savo sielos judesį, t. y. pagirtiną geismą, yra pagaunamas, taip sakant, garbės ambicijos, pirmiausia netenka Dievo meilės, o tada, tapęs ambicingu, visiškai nelaukia, kol Viešpats pašlovins Jį šlovinantįjį. Todėl, nepakęsdamas ramybės ir delsimo, visur ir godžiai ieško savo geismui lygaus. Jį atsitiktinai radęs, plačia burna įkvepia jam didžiulę savo krūtinės liepsną, kai nerimastingai siūlydamas parodo pinigus, iki tol slėptus širdyje ir su širdimi. Juk kur lobis, ten ir širdis.

Tad tas nelaimėlis, kaip antras svetimautojas po velnio, pamatęs pinigus – tarytum anksčiau paslėptą, bet dabar jam atskleistą kito širdies godumą – pamišęs dėl pinigų meilės pasmerkia tai [aistrai] savo galvą; ten, tapęs savo gyvybės priešu ir pamiršęs amžinąją mirtį, savo tikėjimą ar protą, kurį buvo gavęs iš Viešpaties kaip pagrindinį narį, neištikimai ir neprotingai panardina į kito neištikimybę ir neprotingumą; ir taip netekęs galvos miršta. Tačiau kita angis negauna tos savo porininko galvos savo ar kieno nors kito naudai, o tik vienai pražūčiai, nes ambicingas asmuo pražudo savo bendrininką, siūlydamas jam geidžiamą pinigą ir atimdamas iš jo tikėjimą, t. y. jo pagrindą; visgi jis neįgyja atimto tikėjimo nei sau, nei kam kitam, o tik vieną neištikimybę, kurią, apsvaigęs nuo velnio nuodų, prarijo kaip savo ir kitų pražūties sėklą. Juk tikėjimas negali tapti neištikimybe, bet kai tik ateina neištikimybė, tikėjimas pasitraukia, tarytum nuo to, su kuriuo niekada nebendrauja.

Ir kaip angies patinas, kai atiduoda galvą nukąsti, jau nebėra galva nei sau, nei bjauriai patelei, bet sau – mirtis, o anai tampa mirties daigynu: taip ir bjaurūs simonininkai, kai atneša dvasinę malonę parduoti ir pirkti, malonė palieka pardavėją, bet neateina pas pirkėją, o Dievo rūstybė baisiai užvaldo abu. Taigi jie vienas kitą žudo savo liežuviais kaip angys, nes vienas reikalaudamas, o kitas siūlydamas parduodamą malonę tampa eretikais ir žūsta.

Iš jų, kadangi jie yra nuodingi, gimsta tik nuodingi vaikai, kaip liudija vienas išminčius: „Nusidėjėlių vaikai yra bjaurūs, ir tie, kurie bendrauja su nedorėlių namais. Nusidėjėlių vaikų paveldas pražus, ir su jų sėkla nuolat bus gėda. Dėl nedoro tėvo skundžiasi vaikai, nes dėl jo jie patiria gėdą. Vargas jums, nedori vyrai, kurie palikote Aukščiausiojo Viešpaties įstatymą. Ir jei gimsite, gimsite prakeikimui, ir jei mirsite, jūsų dalis bus prakeikimas. Viskas, kas yra iš žemės, į žemę sugrįš, taip nedorėliai nuo prakeikimo į pražūtį“. Ir kitur: „Svetimautojų vaikai bus netobuli, ir iš neteisėtos lovos sėkla bus sunaikinta; ir jei bus ilgaamžiai, bus laikomi nieku, ir be garbės bus paskutinė jų senatvė; o jei mirs greičiau, neturės vilties nei paguodos teismo dieną. Juk nedorų giminės galas yra baisus“.

Taip pat Viešpats per pranašą atmesdamas netikrą kunigystę sako: „Kadangi tu atstūmei pažinimą, aš atstumsiu tave, kad neatliktum man kunigo pareigų“. Dievo pažinimas yra, pavyzdžiui, Dievo malonę, gautą veltui, veltui duoti. Juk Jis žino, kaip skaitoma Pakartoto Įstatymo knygoje, ką kalba. Kadangi simonininkai atstumia šį pažinimą ir nenori suteikti jam priėjimo prie savęs, net jei ne žodžiais, tai darbais sako pačiam Viešpačiui Dievui: „Pasitrauk nuo mūsų, mes nenorime pažinti Tavo kelių“.

Todėl ir patys teisingai atstumti Dievo, kad neatliktų Jam kunigo pareigų, viską, ką iš kunigiškų pareigų jie tariamai vykdo, atlieka tik sau, o ne Dievui ir ne Jo tautai; kitaip [atliktų] Dievui, jei Jo tautai; kurių „duona jų pilve virsta angių tulžimi viduje“, nes gyvenimo gėrimą jie paverčia sau nuodų taure, ir miršta nuo to, nuo ko atrodo maitinami gyvenimui. Jiems, įpuolusiem į erezijos klaidą, nutinka taip, kad kaip nuo angių tulžies, taip nelaimingieji miršta nuo savo duonos. Ir savo aukoje randa mirtį, nes gyvenimo sakramentuose ar žodžiuose visiškai neieško gyvenimo. Ir reikia pažymėti, kad palaimintojo Jobo knygoje tokia duona vadinama jau ne Dievo duona, bet jo, būtent eretiko, duona.

Šias palaimintojo Grigaliaus mintis šiame posme, kurias jis taikė eretikams, iškraipantiems šventąjį Raštą, mes ne be pagrindo perkėlėme tiems, kurie iškraipo altoriaus sakramentus, nes Dievo žodis ir Dievo duona yra lygios, tikriau – tos pačios vertės ir amžinumo. Juk mūsų Dievo žodis, pasak Izaijo, išliks per amžius, ir pasak paties Žodžio, bendraamžio Dievui Tėvui, Evangelijoje sakančio: „Mano žodžiai nepraeis“. Apie juos ir palaimintasis Petras Jam sako: „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“. Lygiai taip pat Dievo duona, kaip moko Evangelijoje pats Žodis, tikriau – pati Duona, nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę. „Ir aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus; kas valgys šios duonos, gyvens per amžius.“

Iš to aiškus Dievo žodžio ir Jo duonos lygumas ir bendraamžiškumas, nes kaip anas iš šventųjų Raštų, taip ši iš sakramentų teikia amžinąjį gyvenimą. Ir nenuostabu, kai vienas ir tas pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir šventuosiuose Raštuose yra Dievo Žodis, ir sakramentuose – Dievo Duona. Iš to seka, kad su vienodu pasibjaurėjimu turime vengti dieviškųjų žodžių griovėjų ir dangiškųjų sakramentų griovėjų. Jiems, net jei, kaip manoma, prašo dangiškojo Tėvo duonos, duodamas akmuo; jei žuvies – gyvatė; jei kiaušinio – skorpionas; nes kaip psalmininkas pranašiškai prakeikia: „Duoda jiems Viešpats pagal jų darbus ir pagal jų išradimų nedorybę, pagal jų rankų darbus atlygina jiems, grąžina jiems jų atpildą. Nes jie nesuprato Viešpaties darbų, ir jų rankų darbuose Jis juos sunaikins ir neatstatys“. Ir nenuostabu; juk jie neprašo dangiškojo Tėvo to, kas dangiška, ir todėl nieko dangiško iš Jo negauna, bet teisingu paties Dievo Tėvo leidimu ir sprendimu gauna iš velnio, kaip blogi vaikai iš blogiausio tėvo: vietoj meilės ar sakramento duonos – užkietėjimo akmenį, vietoj tikėjimo žuvies – neištikimybės gyvatę, vietoj vilties kiaušinio – nevilties skorpioną. Juk jokios dangiškos geradarystės šis piktas tėvas negali suteikti savo vaikams, kai net kūniški tėvai, nors ir blogi, atsisako duoti savo vaikams, prašantiems iš jų, ką nors kita, nei geras dovanas (kiek tai liečia šį pasaulį): jei prašo duonos, ištiesia duoną, jei žuvies – žuvį, jei kiaušinio – kiaušinį.

XIV SKYRIUS.
Kad Kristaus sakramentų ir žodžių griovėjai yra vieno būdo, ir kad nei prašo, nei gauna iš Jo.

Iš to aiškėja, kad tie, kuriems duodami pražūtingi dalykai, prašė sau pražūtingų dalykų ir nieko neprašė iš Šviesybių Tėvo, iš kurio yra kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana, nei prašė Jėzaus vardu; kitaip prieštaraujama taip pažadėjusiam pačiam Kristui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei ko prašysite Tėvą mano vardu, duos jums“. Ir: „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, duos jums“.

Taigi aišku, kad šiems eretikams duodama tai, ko jie prašo iš to, kurio prašo. Ir ko jie prašo? Savo tėvo ir pono Mamonos. Ir ko prašo? Duonos. Kokios duonos? Žinoma, tos, kuri jiems saldžiai kvepia, kaip sako Saliamonas: „Saldi žmogui melo duona“. Kad niekas neabejotų, jog ji yra akmuo, pridūrė: „O paskui jo burna prisipildys žvyro“. Matai, čia vietoj meilės duonos duotas užkietėjimo akmuo, dėl kurio blogiausio nuopelno atsitinka taip, kad prašantiems tikėjimo duodama neištikimybė kaip gyvatė vietoj žuvies? Juk kur valgoma melo duona ir geriama nedorybės vynas, nėra abejonės, kad ten viešpatauja viena neištikimybė.

Todėl atsitinka, kad užvaldyti tokios maringos gyvatės, jei paprašo vilties kiaušinio, nusipelno didžiausios nevilties skorpiono. Tuo juose išsipildo tai, ką sako išminčius: „Bedievis, atėjęs į blogio gelmes, niekina“. Šios trys pagrindinės blogybės, priešingos minėtoms trims pagrindinėms sielos dorybėms, kyla tik iš godumo. Apie jo blogiausią palikuonį kažkas parašė tokį dvieilį:

„Visada godus myli melą, vagystes, plėšimus.“

Tokį skurdą ir nelaimę jis užsitraukia todėl, kad neištikimai prašydamas duonos nusipelnė akmens. Todėl, praradęs kūnišką širdį, kurioje ilsėtųsi maldingumo ir gailestingumo dvasia, rado akmeninę, nejautriai užkietėjusią prieš visas meilės ar žmogiškumo pareigas. Tokios širdies Dievas žmogui nei duoda, nei daro, bet teisingai apleisdamas leidžia jai tokiai tapti, kai savo įkvėpimu nesuminkština [žmogaus], pasidavusio savanoriškam užkietėjimui, bet palieka jį užkietėjusį dvasinėse nedorybėse ir toliau kietėti.

Jei būtų tikrai prašoma, Jis maloniai suteiktų meilės dvasią, kurios karštis ištirpdytų godumo šaltį. Juk jei, kaip sako Viešpats, tėvai, nors ir blogi, moka duoti gerus dalykus savo vaikams, kiek labiau Tėvas iš dangaus duos gerąją Dvasią Jo prašantiems. Iš to leidžiama suprasti, kad jei blogieji yra dosnūs savo vaikų prašymui ir norui, daug labiau ir nepalyginamai dosnesnis yra aukščiausiai geras Tėvas Jo prašantiems vaikams; ir kaip nepalyginami yra gėris ir blogis, taip aišku, kad jokie eretikai, ir ypač simonistai, negauna gerosios Dvasios, nes neprašo gerosios Dvasios iš dangiškojo Tėvo. O ko ir iš ko prašo? Žinoma, blogosios dvasios iš savo blogojo tėvo, kaip viso blogio autoriaus ir išradėjo.

Bet priešingai sakoma: „Argi nematyti ir negirdėti, kad tokie šaukiasi dangiškojo Tėvo ir prašo gerosios Dvasios sau ar kitiems?“ Jiems atsakoma apaštalo žodžiais: „Kaip šauksis to, kuriuo neįtikėjo?“ Ir kad nebūtų sakoma, jog jie tikrai ir katalikiškai tiki Dievą, pridedama: „Kaip tikės tuo, kurio negirdėjo?“ Ir tikrai, nekalbant apie kasdienius žmogiško trapumo ir staigaus geismo nusižengimus, kaip jie tiki Tuo, kurio, ilgai apgalvoję ir pasitarę įpuolę į šios erezijos nusikaltimą, niekina ir negirdi sakančio: „Dovanai gavote, dovanai duokite“? Taigi aišku, kad jie netiki Tuo, kurio negirdi skiriančio ir nustatančio neliečiamas ir amžinas privilegijas savo sakramentams.

XV SKYRIUS.
Kaip kai kurie Dievo negirdi tam tikru atžvilgiu, o tam tikru atžvilgiu girdi.

Tačiau kad niekas nemanytų, jog čia galima mums prikaišioti šmeižtą, tvirtinant, kad ir mes netikime Dievu, nes dažnai negirdime Jo, draudžiančio nuodėmes ir nusikaltimus bei kviečiančio į dorybes, težino, kad kaip yra didelė dieviškų įsakymų įvairovė, taip yra ir didelė atsivertusiųjų įvairovė.

Juk yra tam tikri dieviški įsakymai, kuriuos jei kas pamaldžiai pažeidžia, ne tik negauna jokios kaltės, bet ir pelno didelį atlygį, kaip antai tas šlovingas pažeidėjas Paulius, kuris, nors turėjo Viešpaties įsakymą, kaip ir jo bendraapaštaliai, kad skelbiantis Evangeliją iš Evangelijos ir gyventų, niekuo iš to nesinaudojo ir gyveno iš savo rankų darbo, kad neduotų jokios progos [priekaištui] Kristaus Evangelijai.

Taip yra ir kai kurie [įsakymai], kuriuos jei vykdytume nuolat ir niekada laikinai nenutrauktume, ne mažai nukryptume – pavyzdžiui, dėl maišo ar krepšio ar kitų dalykų neėmimo ir ėmimo, būtent taikos ar persekiojimo metu. Juk tas pats, kuris anksčiau sakė: „Nenešiokite maišo ar krepšio“, vėliau sako: „Dabar kas turi maišą, tepasiima, taip pat ir krepšį“. Todėl kai tokie Viešpaties įsakymai protingai pertraukiami, toks pertraukėjas be abejonės laikomas palaimintu.

Yra taip pat kitų [įsakymų], kurie netobuliems kelia nerimą savo per dideliu subtilumu, kaip antai: „Negeisk“, ir griežtas draudimas ne tik įžeidžiančio, bet ir tuščio žodžio; juos pažeidus, jų tikėjimas tikrai nėra sužeidžiamas, bet elgesio šventumas pablogėja, nors neinanant paskui savo geismus ir save griežtai teisiant dėl savo žodžių, jis pataisomas ir pagerėja, ypač kai širdimi, burna ir darbu Dievui, savo Tėvui, kasdien taip išpažįsta: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Čia yra ir kitų, kurie, nors kviečia mažiau tobulus į tobulumą, visgi apsunkina jų valią būtinybe, kaip antai: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok visa, ką turi“. Ir: „Kas gali išmanyti, teišmano“.

Šios keturios dieviškų įsakymų įvairovės tinka dvasiniams ir tikriems katalikams, kurie, nors ne visus Dievo įsakymus girdi taip, kad vykdytų, visgi savo sveiką tikėjimą parodo teisingais darbais.

Lieka penktoji, kuri formuoja tikinčius, bet visgi kūniškus ir neišprususius, ir sulaiko nuo gėdingų darbų bei nusikaltimų, kaip antai Dekalogas ir panašūs dalykai, pavyzdžiui: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi“; ir: „Gerbk tėvą ir motiną, nežudyk, nesvetimauk“. Tokie, jei vengia blogio, bet nedaro gera, yra tikintys, bet jų tikėjimas neveiklus. O jei ir blogio nevengia, bet dar ir kriminalinėmis nuodėmėmis save pražudo, jų tikėjimas jau laikomas kaip miręs medis, bet neišrautas su šaknimis, nes visgi kažkaip dar gyvena iš vilties, kuria tikisi sau atleidimo, ir Dievą, iš kurio tikisi to atleidimo, bei artimą nors kiek myli.

Galiausiai, kaip sako apaštalas: „Tikėjimas yra viliamų dalykų pagrindas“. Iš to aišku, kad tikėjimas yra vilties pagrindas. O kur viltis, ten ir meilė, nes būtina mylėti gėrybes, kurių viliamasi. Iš to patvirtinama ta palaimintojo Grigaliaus mintis, kad kiekvienas kiek tiki, tiek viliasi ir myli.

Be to, viltis tiek sakoma esanti tik gerų dalykų, kad gramatikų laikoma klaida (kuri graikiškai vadinama acyrologia, o lotyniškai – netikslus pasakymas), kur tik randama pavartota kitaip, kaip antai poeto eilutė: „Jei aš galėjau tikėtis (sperare) tokio skausmo“. Ką jie aiškina taip: „tikėtis pasakė vietoj bijoti“. Išlaikydamas šio žodžio tikrąją prasmę kitas sako: „Teleidžiama tikėtis (sperare) bijančiajam“. Todėl, nors tikėjimas yra apie gerus ir blogus dalykus, viltis visgi yra tik apie gerus, nes tikime gėrybėmis, kurias žada Dievas, ir lygiai taip pat blogybėmis, kuriomis grasina, tačiau viliamės tik pačių gėrybių, o blogybių tik bijome.

Dėl to, nors palaimintasis Jokūbas sako: „Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai; ir demonai tiki ir dreba“, visgi šiame dalyke nedorų žmonių tikėjimas skiriasi nuo demonų tikėjimo, nes nedori žmonės tiki ir viliasi; o demonai tiki, bet nesitiki, tikriau – puola į neviltį ir todėl dreba. O jei iškrypę žmonės tiki, bet nesitiki, jie jau niekuo nesiskiria nuo demonų tikėjimo.

Tačiau reikia žinoti, kad kaip blogai yra žmonėms nusidėti puolat į neviltį, taip pat ir pernelyg pasitikint diena iš dienos atidėlioti atgailą ir dėti nuodėmę prie nuodėmės, ir iš jų pinti sau ilgą virvę, kuria pabaigoje surišti rankomis ir kojomis bus įmesti į išorines tamsybes; tokių, kol jie nepuola į neviltį ir negina savo nuodėmių, jokiu būdu nepasmerkiame galutiniu nuosprendžiu išmesti iš Katalikų Bažnyčios rojaus, nors kartais gydymo tikslais kuriam laikui pašaliname iš mūsų bendrystės. Ir todėl aišku, kad tokie vis dar skaičiuojami tarp tikinčiųjų ir, nors nusikaltėliai, visgi neteisingai vadinami bedieviais, nes bedievis, t. y. netikintis, „atėjęs į blogio gelmes, niekina“.

Taigi ir šie negirdėjo Viešpaties, draudžiančio nusikaltimus, ir visgi tiki Juo, kaip aukščiau aiškiai parodyta; tą patį reikia pasakyti ir apie tuos, kurie net nuo dorybių viršūnės kartais lygiai taip pat nupuola į ydų bedugnę.

XVI SKYRIUS.
Kur prieštaraujama, kad eretikai, kaip ir nusikaltėliai, Bažnyčioje girdi Dievą.

Tačiau kad minėti eretikai nepultų mūsų šiais mūsų ginklais kaip neatsargių, tvirtindami, kad ir jie pagal tų, kuriuos paminėjome, pavyzdį tiki Dievą, nors ir negirdi Jo įsakymo „Dovanai gavote, dovanai duokite“, težino, kad mūsų padėtis nepalyginamai skiriasi nuo jų.

Mūsiškiai tam tikrų Kristaus įsakymų tarytum negirdi: arba juos džiaugsmingai peržengia dėl savo aukščiausio tobulumo, arba išgąsdinti proto silpnumo nepasiekia, arba vedami žmogiško trapumo kartais neatsargiai praleidžia, arba nugalėti velniškos pagundos jais nusikalsta ar nuo jų pasitraukia.

Pirmieji iš jų ne tik girtini ir sektini, bet ir skelbtini palaimintaisiais; viduriniai – girtini, bet verti gailesčio; o paskutiniai – lygiai verti gailesčio ir barimo, ir visgi, atsižvelgiant į laiką ir priežastį, jei leidžiasi būti subarti ir pataisyti, kantriai pakenčiami ir laukiami. Nors jie atsimetė nuo Dievo nedoru darbu, visgi vis dar yra su Juo ir stovi už Jį dėl tikėjimo išpažinimo, kurį išlaiko širdimi ir lūpomis. Nors darbais nuo Dievo pasitraukia, tikėjimu – ne, kol Jį tiki ir skelbia ištikimu visuose Jo žodžiuose ir šventu visuose Jo darbuose, net ir tada, kai patį tikėjimą apleidžia patvirtinti darbais.

Jie girdi Viešpatį Kristų sakantį tikėti: „Tai yra Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė“; ir: „Tikite Dievą, tikėkite ir mane“. Bet negirdi Jo liepiančio daryti: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už persekiojančius ir šmeižiančius jus“; ir: „Nekraukite sau lobių žemėje“; ir daugybės panašių dalykų. Apie juos, gyvenančius arba žaliuojančius iš tikėjimo, bet mirštančius arba džiūstančius dėl darbų, ne be pagrindo pranašas sako: „Viena dalis palijo, o kita, ant kurios nepalijo, sudžiūvo“. Taigi jie žaliuoja tikėjimo syvais, kuriuos išgirdę priėmė tikėjimui ir išlaiko; bet džiūsta dėl gero darbo apleidimo, kurį išgirdę vykdymui neišlaiko.

Jiems, kiek tai liečia tikėjimą, ta Viešpaties ištara, kaltinanti žydus netikėjimu, pilnai netinka: „Jei sakau tiesą, kodėl manimi netikite? Kas yra iš Dievo, tas girdi Dievo žodžius. Todėl jūs negirdite, nes nesate iš Dievo“. Juk visi kūniški žmonės Bažnyčioje tiki Kristų sakant tiesą ir girdi Jo žodžius, nors ir ne savo pažangai. Todėl jie ir yra iš Dievo, kiek girdi Dievo žodžius, ir nėra iš Dievo, kiek negirdi.

Tuo tarpu eretikai nei vienu, nei kitu būdu negirdi Dievo ar Jo žodžių, nes nepriėmę ar praradę tikėjimą jie ne tik nedaro nieko gero, bet net jei atrodo ką nors darą, viskas yra nuodėmė, nes tai be tikėjimo. Kitaip, jei jie nėra be katalikų tikėjimo, kuris vienintelis yra tikėjimas, jie nėra eretikai. Bet, laikinai praleidus kitus, simonistai nuo pat krikščionybės pradmenų vadinami ir laikomi eretikais. Vadinasi, jie be tikėjimo; jei be tikėjimo, negali turėti ir vilties, nes tikėjimas yra vilties pagrindas. Jei neturi vilties, neturi ir meilės, nes niekas negali mylėti to, ko nei viliasi, nei tiki, kaip pakankamai įrodyta šiek tiek aukščiau.

Iš to galima daryti išvadą, kad eretikai yra žemesni ir už pagonis dėl netikėjimo, nes demonai tiki, kad yra vienas Dievas, ir dreba, o anie – nei tiek. Ir visgi jie viršesni už demonus tuo, kad pagonys per krikštą, o eretikai galbūt per atgailą gali būti išgelbėti. Nors, jei gerai apsvarstytume tikėjimo apibrėžimą, demonams tikėjimas ar tikrumas priskiriamas ne tikslia, bet piktnaudžiaujama prasme. Mat jei tikėjimas, kaip apibrėžia apaštalas, yra „viliamų dalykų pagrindas, nematomų dalykų įrodymas“, aišku, kad demonai neturi nei tikėjimo, nei tiki Dievą, kurį, būdami sukurti angeliško orumo, prieš savo nuopuolį pažino ir regėjo veidas į veidą. Dėl to jie netiki, kad Dievas yra, ir negali sakyti to, ką kvailys tarė savo širdyje: „Nėra Dievo“, nes dėl to, kad anksčiau matė, jie žino Jį esant. „Juk ką kas mato, argi to viliasi?“

Iš to aišku, kad ir demonai neturi tikėjimo. Kitaip, jei tikrai turėtų tikėjimą, jiems netrūktų vilties ir meilės, ir dėl to jie jau nebebūtų demonai. Todėl ir ta velnio viltis, apie kurią Viešpats sako palaimintajam Jobui: „Jo viltis jį apvils“, nėra tikra viltis, bet tam tikras saugumas, kuriuo jis pats ar jo tarnai tuščiai save glosto dėl Dievo gailestingumo, visiškai nebijodami Jo teisingumo griežtumo. Be abejonės jie to bijotų, jei jų viltis remtųsi tikėjimu, nes tikėjimas tiki Dievą ir kaip tą, kurio reikia bijoti, ir kaip tą, kurį reikia mylėti. Todėl tikėjimas, išlaikydamas teisingiausio Teisėjo baimę, suteikia vilčiai maldingiausio Tėvo meilę, kad ji tik mylėdama viltųsi to, ką tikėjimas tiki esant mylėtina.

Taip tikėjimo ir vilties neturi nei velnias, nei bedieviai, nors randama piktnaudžiaujant sakant, kad jie turi, kaip palaimintasis Grigalius sako netikinčiuosius turint tikėjimą, kai tiki esą gimę iš tų, kuriuos vadina tėvais, nors savo paties prasidėjimo ir gimimo nematė, ir daugelį panašių dalykų iš žmonių bendravimo ar veiklos. Apie juos tas pats mokytasis tėvas sako: „Turi netikintieji tikėjimą, bet tuščią Dievo atžvilgiu“.

XVII SKYRIUS.
Apie skirtumą tarp pasaulio prekeivių ir tų, kurie vadinami simonininkais.

Bet ne visai veltui pateikus šiuos dalykus, panagrinėkime, kaip dvasininkai, kurie bažnytiniuose sakramentuose neduoda veltui to, kas duotina veltui, sakomi visiškai prarandą tikėjimą ir labiau nei bet kurie krikščionys dvasininkai ar pasauliečiai, net jei dėl žemiško pelno apgaudinėtų savo brolius sandėriuose arba per brangiai parduotų tai, ką gavo pigiai ar tikrai veltui.

Ir pirmiausia pažiūrėkime, kokia nuolatinė bendra abiejų rūšių prekeivių intencija ar priežastis, o paskui – kokia privati. Taigi, trumpai sakant, mums atrodo bendra abiejų intencija jų veikloje ta, kad abu siekia laikinai praturtėti laikinais dalykais. Dėl to abu lygiai, nors nelygiai pagal savo pareigų skirtumus, yra ištinkami tos išminčio ištaros: „Kas siekia praturtėti, nebus nekaltas“. Juk pagal bendrą intenciją jie patiria bendrą nekaltumo nuostolį, nors dėl laipsnio skirtumo vienas didesnį, kitas mažesnį.

Taip pat jiems bendra yra dėl verslo siūlyti prekes, nustatyti kainą, parduoti ir trokšti pirkėjo. Jei čia neįsimaišytų nieko kito, kaltės būtų arba visai nebūtų, arba labai mažai. Juk negalima laikyti kalte, jei dėl bendro būtinumo prekės siūlomos parduoti, įkainojamos, parduodamos ir perkamos; juk neleidžiama parduoti tik to, kas neteisėtai perkama.

Jiems taip pat kartais bendras brolio apgavimas, nes vienas iš jų, kaskart kai prekiauja, apgauna ir yra apgaunamas; o kitas, nors ir kartais, bet ne visada. Už šį apgavimą, nors Viešpats baudžia abu, visgi ne griežčiau vieną nei kitą, atsižvelgiant į apgavystės ir priežasties kokybę.

Taip pat ir pigiai parduoti tai, kas brangiai gauta, kartais yra bendra abiem, nes vienas iš jų, kaskart kai parduoda tai, ką brangiai gavo, parduoda pigiai, o kitas – nors ir kartais, bet ne nuolat. Ir visgi anas, visada pigiai parduodamas tai, kas brangu, sunkiai nusideda, o šis tuo pelno sau gerą nuopelną ir malonę pas Dievą ir žmones.

Tad pasakėme, kas abiem bendra, pasakykime ir kas privatu. Vyskupams ar kitiems dvasininkams, kuriems priklauso teikti dieviškus sakramentus, pirmas ir ypatingas dalykas yra siūlyti ar išstatyti tik dangišką prekę; o pasauliečiams ar kitiems pasaulietinio verslo atstovams – tik žemišką ir pasaulietišką. Anie taip pat visada siūlo, įkainoja ir parduoda ne savo daiktą, prieštaraujant tam, kieno jis yra; o šie – tik savo, niekam neprieštaraujant. Lygiai taip pat anie visada pigiai parduoda ne savo; o šie vargiai kada pigiai parduoda savo. Be to, anie tai, kas gauta veltui, duoda ne veltui; o šie – kas gauta ne veltui, duoda ne veltui.

Juk jei atidžiai apsvarstytume, niekada žmogus iš žmogaus negauna jokios naudos veltui, nes gauna tai, ką gauna, arba už paslaugą, arba už žmogišką palankumą ar malonę, arba už rankų darbo atlygį; o jei gauna iš žmogaus tik dėl Dievo, dar labiau ne veltui gauna, nes ir tai pats žmogus gavo iš Dievo, kad galėtų duoti kitam, ir duodamas kaupia sau gerą nuopelną pas Dievą, kuris vienintelis todėl yra tikras Dievas ir Viešpats, nes, pasak psalmininko, Jam nereikia mūsų gėrybių.

Apie Jo pilniausią ir vienintelę pilnatvę puikusis Prosperas, remdamasis mokytojo tėvo Augustino supratimu, iš pradžių proza, o paskui eilėmis taip išdėsto: „Dievas neliepia, kad Jam tarnautume tam, kad Jam pačiam tai būtų naudinga, bet kad tai būtų naudinga tarnaujančiajam. Todėl tikrasis Viešpats yra tas, kuriam tarno nereikia, bet kurio tarnui reikia“.

To paties autoriaus epigrama iš ten pat:

Ne todėl viską sukūrė Dievas, kad Jam būtų naudinga,
Ir tarno tarnystės tikrajam Viešpačiui nereikia.
Klausantysis įsakymų gauna naudą, o ne tas, kuris įsako,
Ir tampa mažesnis kiekvienas, kuris paniekina valdžią.
Nes visagalis Dievas, kartu visažinė galybė,
Nieko nepraranda duodamas, nieko negauna imdamas.
Niekada neturėjo to, ko neturi; duodantis kažką turėti
Padės, ir neimdamas nieko, išskyrus tai, ką davė.

XVIII SKYRIUS.
Apie tai, kad kūniški Bažnyčios nariai nėra be tikėjimo, kaip Rubenas, Gadas ir pusė Manaso giminės.

Bet kad grįžtume prie mums rūpimų prekeivių: anie patį Dievą ir Viešpatį, būtent Šventąją Dvasią, laiko parduodamu ir turi [kaip prekę]; o šie, net jei pasiekė godumo blogybių gelmes, laiko savo sielas parduodamomis, bet visgi netiki, kad gali jas parduoti ar duoti kokiam nors žmogui.

Tad aštriu proto žvilgsniu išskobdami bendrus ir ypatingus šių prekeivių bruožus, kuriuos pažymėjome, atskirai apsvarstykime, kuris iš jų labiau nusideda, arba kuris labiau priartėja prie Skilės ar Charibdės bedugnės.

Pirmiausia pažvelkime į pasaulietinio verslo atstovus, kuo jie dažniausiai nusikalsta. Aišku, nusikalsta tuo, kad siekia laikinai praturtėti, bet kas gi nerandamas trokštantis praturtėti daugiau nei teisinga? Tikrai rečiausias toks paukštis. Nusikalsta ir tuo, kad dėl pelno apgaudinėja brolius sandėriuose, kai pigius daiktus jiems parduoda brangiau arba brangius atima pigiai.

Kai kuriems iš jų lieka tas didžiausias godumo nusikaltimas, kuriuo jie laiko parduodamomis net savo sielas, kai dėl pelno darydami įvairius nusikaltimus ir nuodėmes jas nužudo; iš to, nors jų sielos miršta, tikėjimas jiems visgi visiškai neatimamas. Jie ne tik nepuola sveiko tikėjimo ir jo neatmeta, bet tą patį tikėjimą, nors jiems patiems mirusį, stengiasi ginti širdimi ir lūpomis.

Juos ne be pagrindo simbolizuoja Rubeno ir Gado sūnūs bei pusė Manaso giminės, kurie ginkluoti pereina Jordaną priešais savo brolius ir galinga ranka bei ginklu kovodami įgyja ir pajungia jiems pažadėtąją žemę. Tačiau tarp jų jie neieško sau kitos dalies, bet grįžta gyventi į savąją, kurią paliko už Jordano. Visgi jie pastato aukurą prie paties Jordano kaip liudijimą sau, kad pats Viešpats yra Dievas, kad vėliau kitų giminių vaikai negalėtų sakyti jų vaikams: „Nėra jums dalies Viešpatyje, nes Jordaną padėjo tarp mūsų ir jūsų“.

Taip ir visi pasauliečiai, bet visgi tikintys šventoje Bažnyčioje, kaskart kai eretikai ar pagonys paskelbia tikėjimo karą katalikams, tikėjimu ir darbais išlaikantiems krikštą, tuoj pat ginkluoti šventųjų tėvų ištaromis ir kartais remiami pasaulietinės valdžios, atskuba į pagalbą savo broliams, kovosiantiems už tikėjimą. Ir nepalieka jų tol, kol, stipriai nugalėję priešą, iškovoja jiems trokštamą ramybę. Bet kuo greičiau grįžta į savąją [dalį] už Jordano, nes, nors išpažįstamo katalikų tikėjimo uolumu laikinai padeda katalikams, visgi po Jordano perėjimo, tai yra krikšto sakramento, jie peržengia krikšto tikėjimą darbais ir taikos metu apleidžia tai, ką kare narsiai gina.

Mat geisdami tik laikinų ir praeinančių dalykų, jie nesirūpina gauti kitokio paveldo su savo broliais, išskyrus to paties tikėjimo išpažinimą ir gynimą. Tai jie patvirtina ir tarytum aukurą, pastatytą paties Jordano pažadėtojoje žemėje, liudijimu, kai tik katalikams ir dvasiniams vyrams barant ir smerkiant jų kūnišką gyvenimą tiek, kad neigia jiems dalį Dieve, jie griebiasi šventųjų bendrystės patvirtinimo per katalikų tikėjimo išpažinimą (kurį virš švento krikšto šaltinio, lyg aukurą virš Jordano, jie patys ir jų tėvai išpažindami pastatė), ir tuo reikalauja sau dalies Dieve, kad tikėjimo simbolį širdimi ir lūpomis ištikimai išlaiko ir, kaskart kai reikia, įspėti pagal išgales narsiai gina.

Todėl atsitinka, kad aukuras, kuris anksčiau buvo laikomas ir vadinamas šventvagišku, tarytum būtų pastatytas deginamosioms aukoms ir atnašoms prieš dieviškus įsakymus, vėliau dėl protingos priežasties pripažįstamas ir vadinamas tikėjimo bei krikščioniškos bendrystės tarp kūniškų ir dvasinių žmonių liudijimu. Kad tas, kuris per tikėjimą ir darbus yra dvasinių Viešpats, per tikėjimą būtų ir kūniškų Dievas.

Šiam reikalui ištirti ne be priežasties pasiuntiniu siunčiamas Finėjas, kuriam Viešpats nustatė amžinos kunigystės sandorą, nes kunigo pareiga yra uoliai tirti, kad kartais kas nors, palikęs Dievą ir vienintelį Jo tikėjimą, tarytum paniekinęs vienintelį aukurą, nepasisavintų sau neteisėtos kunigystės ir nepasirinktų kito aukuro savo neištikimybės aukoms ir demonų garbinimui. Tai, be abejo, daro tie, kurie nukrypsta nuo tikėjimo ir pasisavina bažnytinių sakramentų išvaizdą, kaip po daugelio metų Izraelio vaikai, palikę Viešpatį, per nedorėlį Jeroboamą įsteigė aukurus aukso veršiams ir demonų kunigus prieš Viešpaties aukurą ir Jo kunigystę. Bet apie tai plačiau bus kalbama kitoje vietoje.

Tebūna tik pastebėta tai, kad kol Izraelio vaikai nepasisavino kito aukuro be vieno ir kitos kunigystės, vieno Dievo garbinime, tai yra tikėjime, išlaikė tarpusavio taiką. Bet vos tik pasisavino, tuoj pat vieni kitus puolė nuolatiniu karu, ir Judas negalėjo sutarti su Izraeliu ar drįsti sudaryti draugystės, Viešpačiui prieštaraujant ir barant karalių Juozapatą už šį įžūlumą taip: „Tu susidedi draugystėn su tais, kurie nekenčia Viešpaties, ir teiki pagalbą bedieviui, todėl nusipelnei Viešpaties rūstybės“ ir t.t.

Be to, iš palaimintojo Grigaliaus „Moralės“ neabejotinai parodoma, kad ir tie, kurie Bažnyčioje gyvena blogai, yra ir teisėtai vadinami tikinčiaisiais. Mat XXXIII knygoje jis sako: „Behemotas vienus praryja po krikščionybės vardu, nes juos suvedžioja pačioje tikėjimo klaidoje; tų jis niekada neatitraukia nuo tikėjimo tiesos, bet palenkia nedoro veikimo papročiu. Kitus, kiek nori, įtraukia į nešvarų veikimą, bet ne intencijos uolumu viduje iškraipo, kad tų, kurių protą atitraukia nuo meilės, išoriškai darbas nebūtų teisingas. Tad jie ir tikėjimą turi, bet tikėjimo gyvenimo neturi, nes arba atvirai prieštarauja, arba iš iškrypusios širdies daro tai, kas yra iškrypę, net jei atrodytų šventa. Kadangi daugelis yra tikintys išpažinimu, o ne gyvenimu, todėl Tiesos balsu sakoma: ‚Ne kiekvienas, kuris man sako: Viešpatie, Viešpatie, įeis į dangaus karalystę‘. Ir vėl sako: ‚Kodėl vadinate mane: Viešpatie, Viešpatie, ir nedarote, ką sakau?‘“

Ir po kelių žodžių: „Niekas tenemano, kad jam gali pakakti tikėjimo be darbų, kai žinome parašyta: ‚Tikėjimas be darbų miręs‘. Niekas tenemano, kad vien tikėjimo išpažinimu visiškai išvengė Behemoto įkandimų, nes jau, tiesa, prarijo upę, bet trokšta, kad Jordanas įtekėtų į jo burną; ir tiek kartų Jordanas įteka į jo burną, kiek kartų krikščionis nuteka į nedorybę. Jo burnoje mes jau buvome, tikėjimui mus pakeliant; bet su dideliu uolumu reikia saugotis, kad neįpultume į tą jo nasrų angą. Ir su nuostabiu atsargumu reikia bėgti, kad tuščiai tikint nebūtų einama per klystkelius, nes kelias, tiesa, veda į dangiškąją tėvynę, bet einančius klystkeliais vargiai nuveda“.

XIX SKYRIUS.
Apie tai, kad simonistai yra užvaldyti šėtono, pagal Judo, ėmusio išduoti Viešpatį, pavyzdį.

Tad po to, kai pasinaudojant pasauliečių prekeivių pavyzdžiu akivaizdžiu ir gausiu autoritetu parodyta, kiek mūsų kūniški žmonės, net su savo mirusiu tikėjimu, skiriasi nuo eretikų, kuriems neliko net mirusio tikėjimo, bet visiškai jokio, nes jis išrautas su šaknimis ir ištuštintas, lieka iš eilės parodyti, kuo nusikalsta bažnytinės tarnystės pardavėjai.

Žinoma, ir jie siekia laikinai praturtėti, bet nusikalsta tiek daugiau už kitus prekeivius, kiek amžinieji dalykai vertingesni už laikinus, dangiški už žemiškus; ir, trumpai bei aiškiai sakant, kiek visų kūrinių Kūrėjas Dievas yra viršesnis už menkiausią kūrinį. Apie kurio sakramentus kai kas nors prekiaudamas siekia praturtėti, be abejonės kaip kitas Judas nedorai nusprendžia išduoti patį Dievą, kuris tuose sakramentuose esmingai yra ir veikia. Todėl būtina, kad tuos, kuriuos ta pati intencija prilygina bedieviui ir žiauriam Judui, ta pati kaltė surištų ir tas pats pasmerkimas apimtų.

Ir tikrai velnias, stovintis Judo, ne bet kokio vagies, bet šventvagio, dešinėje, kad įkalbėtų blogį, vien dėl išdavystės sumanymo įėjo į jo širdį, kad suvedžiotų, kaip liudija Jono evangelija: „Ir vakarienei vykstant, kai velnias jau buvo įdėjęs į Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdį, kad jį išduotų“ ir t.t. Ką nelaimingas Judas gavo iš šio velnio įėjimo, Lukas aiškiausi parodo taip: „Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos. Ir jis nuėjo ir tarėsi su vyriausiaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip jį jiems išduoti. Jie apsidžiaugė ir susitarė duoti jam pinigų. Ir jis pažadėjo, ir ieškojo progos išduoti jį jiems be minios“.

Šiuose tiesakalbių evangelistų žodžiuose aiškiai užsimenama, kokią kaltę užsitraukė blogiausias išdavikas vien dėl tos išdavystės sumanymo; nors dar gerokai prieš pačią išdavystę jis buvo šventvagiškas vagis, kai Viešpaties pinigus, skirtus vargšams, kuriuos nešiojo tarnystės dėlei, vogė iš iždo, visgi neskaitoma, kad velnias įėjo į jį, nebent tada, kai į jo širdį buvo įdėta mintis išduoti Mokytoją. Jei jis tokio gyventojo nusipelnė vien dėl išdavystės potraukio, kokio, manome, nusipelnė dėl paties veiksmo?

Galiausiai reikia žinoti, kad kaip gėris turi savo pakopas, kuriomis pamažu kildamas daro pažangą, taip ir blogis turi savas, kuriomis nesustodamas leisdamasis į blogesnius dalykus žlunga. Ir nenuostabu, kai gėrio įkvėpimas yra Dievo sėkla, o blogio įkvėpimas lygiai taip pat yra velnio sėkla. Ir kaip Dievo sėkla, įkritusi į gerą žemę, pagal evangelinį žemdirbio palyginimą, pirmiausia išleidžia daigą, paskui augina žolę, tada varpą, po to pilną javą varpoje, kuris tuoj pat pjautuvu nupjautas ir vėtykle išvalytas padedamas į dangišką kluoną – taip ir velnio sėkla blogoje žemėje savo augimu stengiasi iškilti, kad greitai pasiektų savo kluoną, būtent amžinąją ugnį. Juk niekas staiga netampa žemiausiu blogyje, kaip niekas staiga netampa aukščiausiu gėryje.

Todėl ir velniškų raugių sėkla, įkritusi į blogiausiojo Judo širdį, pirmiausia slapta išaugino išdavystės svarstymą, paskui atvirai prasiveržė į maringos klastos žolę, kai jis nueidamas ir kalbėdamas su žydais savo žodžiais, tarytum vešint jam lapams savo nedorybės šešėlyje, perdavė kitą piktą sėklą pagrindinio ir vienintelio kviečio grūdo nužudymui. Kai jiems tuo apsidžiaugus ir sutarus dėl pinigų jis pažadėjo, tarytum išleido varpą, kuri brendo, kol jis ieškojo progos išduoti; ir pilnas rauges savyje parodė, kai išdavystę įvykdė bučinio ženklu. Galiausiai atėjo pjautuvas, kai pasikoręs kilpoje jis perplyšo pusiau ir iškeliavo į savo vietą.

Jo artimesniais sekėjais tapę simonininkai ne mažesniu godumu nusirita iki to, kad bando išduoti Šventąją Dvasią. Su šiuo įėjimu velnias, išlaužęs tikėjimo, t. y. baimės ir meilės, duris, smurtu įsiveržia į jų širdis; tas pats, kuris iki tol jiems iš išorės patarnavo, kol per kitas godumo blogybes suviliotus pargriovė, bet visgi dar nebuvo visiškai pašalinęs kokio nors tikėjimo Dievu iš jų širdžių. Bet vos tik jie nebijo blogai manyti apie Dievą ir bandyti, nors ir slapta, visiškai praranda tikėjimą; ir taip pasitraukus Kristui, kuris anksčiau per tikėjimą gyveno jų širdyse, įsiveržia neištikimybės svečias velnias.

Tuomet, gimdydami tokio didelio neteisingumo sumanymą, jie klastingai ieško panašių į save, kuriems galėtų išlieti slaptus savo protų pūlius, ir radę tokius šnibžda: „Ką norite mums duoti? Ir mes jums išduosime Šventąją Dvasią“. Argi šis balsas, kuris pas Judą buvo vienas ir vieną dieną, pas šiuos nėra beveik nuolatinis ir kasdienis? Ir o, kad šie vanagai, pagal Izaiją, vienas pas kitą susirinkę į savo Babiloną, šį bjaurų balsą vienas kitam šnibždėtų lėtai ir tyliai, o ne įžūliai ir garsiai šauktų!

Bet, kas dar blogiau, šios prekybos paprotys taip įsigalėjo, kad jau tarytum iš autoriteto ir taisyklės Šventoji Dvasia savo sakramentuose viešai visiems siūloma pardavimui, viešai įkainojama, viešai reikalaujama Jos kaina, viešai, kaip tikima, parduodama ir viešai perkama; šiame dalyke jie nusikalstamesni už nusikaltėlį Judą, kuris jokiu būdu nebandė viešai ar slapta raginti ko nors kito daryti išdavystę.

Jei jis tarp kitų dalykų Viešpatį Dievą baisiai įžeidė ir tuo, kad Neįkainojamąjį paliko įkainoti žydų sprendimui ir kad Nepalyginamąjį taip menkai vertino, jog už denarų skaičių Jį išdavė profaniškiems žmonėms, kur eis nuo Dievo dvasios ir nuo Jo veido, kur bėgs šie, kurie dabar savo, dabar svetimu sprendimu patį Šventąją Dvasią įprato įkainoti, ir taip menkai vertina, kad nedvejoja parduoti ne tik už menką pinigų sumą, bet, o gėda ir koktu sakyti, už šunį, kiaulę, vanagą ir kitokias bet kokias ir panašias dovanėles?

Juk neįkainojama kaltė yra norėti parduoti dangaus ir žemės Kūrėją už kad ir kokią didelę ir brangią prekę. Todėl, kaip sakoma aukščiau, nepakenčiamą nusikaltimą daro kaskart, kai tai, kas brangu ir už viską brangiau, bando pigiai parduoti. Kas gi brangiau ir vertingiau už Dievą? Kurio nepalyginamą pranašumą išminties vardu išminčius taip giria sakydamas: „Nėra nieko, ką būtų galima palyginti su Ja, negalima Jai prilyginti brangakmenio, nes visas auksas, palyginus su Ja, yra mažai smėlio, ir kaip purvas bus vertinamas sidabras Jos akivaizdoje, nes neišmatuojama Jos šviesa. Ji yra begalinis lobis žmonėms“. Ir po kelių žodžių: „Joje yra supratimo dvasia, šventa, vienintelė, daugeriopa, subtili, iškalbinga, judri, nesuteršta“ ir t.t.

Palaimintasis Jobas taip pat apie tai sako: „Žmogus nežino jos kainos. Už ją neduodamas grynas auksas, nei sidabras nebus sveriamas mainais už ją. Ji nelyginama su dažytomis Indijos spalvomis, nei su brangiausiu sardoniksu ar safyru. Jai neprilygs auksas ar stiklas, nei bus keičiami į ją aukso indai. Aukšti ir iškilūs dalykai nebus minimi lyginant su ja. Išmintis gi traukiama iš paslėptų dalykų. Jai neprilygs Etiopijos topazas, nei bus lyginama su tyriausiais dažais“. Po kelių žodžių trumpai atskleisdamas, kas yra išmintis, Dievo asmeniu sako žmogui: „Štai Viešpaties baimė – ji yra išmintis, ir pasitraukti nuo blogio – supratimas“.

Apie tai palaimintasis Jeronimas Zacharijo aiškinime sako: „Gelbėtojas numetė savo kainą; tai didybės ženklas, kad tokiame dideliame susibūrime tikinčiųjų Jis atsiduoda už tokią menką kainą“. Ironiškai sako: „Garbinga kaina, kuria buvau jų įkainotas“. Tai sako su pasipiktinimu: „Tiek mane mano tauta ir vargšai, kuriuos aš ganiau ir išsirinkau sau sūnumis, įkainojo pirkimui ir pardavimui“.

XX SKYRIUS.
Kiek prakeiksmų kartu su Judu užsitraukia simonistai, ir kaip jie parduoda visą Bažnyčią.

Lygiai taip pat, kai šie eretikai bjauraus sandėrio ambicija siekia sutraukyti krikščioniškojo įstatymo pančius ir nusimesti nuo savęs apaštališkos drausmės jungą, Tas, kuris gyvena danguje, juokiasi ir tyčiojasi, kai jie begėdiškai prekiaudami Dievu nieko neranda savo rankose, išskyrus tai, ką Judas ir žydai savo rankose – būtent amžiną prakeiksmą ir pasmerkimą, kuriuo pagal Judo pavyzdį jų vaikai tampa našlaičiais, o žmona – našle, nes Kristaus kraujas pasilieka ant jų ir ant jų vaikų kerštui.

Jų vaikai nuo pat savo prasidėjimo ir gimimo tampa našlaičiais, nes be Dievo Tėvo, o žmona, t. y. jų liaudis, našle, nes be teisėto vyro Kristaus. Iš to aišku, kad eretikai gimdydami miršta, kurių žmona lieka našle, o vaikai – našlaičiais. Ir tikrai visiškai miršta Dievui, kai Jo sakramentų malonę neteisingai įšventindami kitus nebijo parduoti. Taip jų liaudis, pritardama jiems ir palaikydama, tarytum žmona tampa našle Dievui, kad abiejų vaikai gimsta tik našlaičiais, nes tuoj pat netenka amžinojo Tėvo, kai įšventinami sakramentais, kurie pas eretikus vadinami tokiais.

Jiems lygiai taip pat prie jų pasmerkimo saiko prisideda tai, kad iš jų giminės pareikalaujama piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai, kuri yra nuodėmių atleidimas, kaip iš pamišusio Judo ir klastingų žydų – Kristaus kraujo, kuris išlietas nuodėmių atleidimui. Visą jų turtą klastingasis palūkininkas Mamonas iškrato už jiems paskolintą jų klastos pinigą, ir jų darbus išplėšia svetimi, kurių balso nepažįsta Kristaus avys.

Ir ką daugiau sakyti, kai psalmė, iš kurios trumpai tai parinkome, plačiau tokius persekioja? Jei tikintis skaitytojas krikščioniška prasme ją ištirs, nedelsiant po Judo išdaviko vardu pastebės, kiek, kokių ir kiek prakeiksmų bei bausmių priklauso simonininkams. Juk jokiems eretikams labiau negali būti pritaikytas to psalmės pranašiškas prakeiksmas, nukreiptas į Kristaus pardavėją ir Jo pirkėjus, kaip šiems, kurie Šventąją Dvasią padaro parduodama visų Jos sakramentų malonėje.

Iš jų, kad paminėčiau kai ką konkrečiai, šie parduoda katekizaciją, krikštą ir tobulos krikščionybės antspaudą, būtent nuo pirmo pašventintos druskos maisto iki sutvirtinimo per vyskupą, kuris yra septintas atgimimo sakramentas pagal tą pačią septyniolypę Dvasią visų nuodėmių atleidimui. Ir tai parduoda kaskart, kai už kainą įšventina vyskupus, presbiterius ir kitus, kurių pareigos tarnauja atgimdančiai malonei Katalikų Bažnyčioje. Lygiai taip pat diakonuose [parduoda] visa, kas priklauso diakonams sakramentuose; subdiakonuose – kas subdiakonams; akolituose – kas akolitams; egzorcistuose – kas egzorcistams; skaitovuose – kas skaitovams;ostiarijuose – kas ostiarijams; dvasininkuose – kas dvasininkams; ekonomuose – kas ekonomams; bažnyčiose – kas bažnyčioms; vienuolynuose – kas vienuolynams ir panašiai.

Taip nepalikdami jokio krikščionių religijos laipsnio laisvo nuo pardavimo, jie nepalieka nieko neparduoto visame krikščionybės pasaulyje. Ne menkiausio valdos kampelio, ne laukelio, ne lūšnelės, net mažiausio skatiko; tiek, kad ne tik esamos, bet ir būsimos tikinčiųjų aukos Bažnyčioje randamos parduotos anksčiau nei paaukotos. Taip šie, kurie vadinasi krikščionimis, visą krikščionių pasaulį, kiek nuo jų priklauso, parduoda, kurį Dievas taip pamilo, kad savo viengimį Sūnų atidavė atpirkimui už jį. Ir kam parduoda, jei ne velniui? Ir kam parduodami? Kad vėl būtų jo ir darytų blogį pagal jo valią, ir jiems nepadėtų jokie krikščionybės sakramentai, nes gauti veltui nei duodami, nei teikiami veltui; kurie, net jei atrodo darą gera, jau nėra gera, nes įskaitoma tam, kurio vergais tapo per savo mokytojų blogai apsaugotą raštą, kurie, pasipuošę gerojo ganytojo indais, klastingai tempia pas piktąjį liūtą tuos, kuriuos atkakliai atitraukia nuo gerojo avinėlio.

Todėl jie verti nepaguodžiamo raudojimo, nes žūsta vien dėl savo aplaidumo ar nežinojimo, kai nepaiso ar nemoka vengti tokių daugybės ir tokių vilkų blogio. Jei Judo pasiutimą palygintume su jų pasiutimu, jis pasirodys daugeliu atžvilgių pakenčiamesnis. Anas, veikiamas staigaus įniršio, vieną kartą pardavė Mokytoją, kurį matė mirtingą ir neabejojo esant kenčiantį. Šie gi, degdami ilgalaikiu sumanymu, tūkstančius kartų parduoda Šventąją Dvasią, kurią lūpomis išpažįsta nemirtinga ir nekenčiančia. Anas, nors laikinai sutrikdė kelis mokinius valandai, visgi neatėmė iš jų Kristaus net ir nužudyto. Šie ir visuotinę Bažnyčią be paliovos trikdo, ir iš nesuskaičiuojamų Kristaus tautų išnaikina Jo malonę. Anas vienas, išduodamas vieną, pražudė save ir kelis savo bendrininkus, bet visgi viso pasaulio išganymui, nors nenorėdamas ir nežinodamas, patarnavo. Šie gi, kai nesuskaičiuojami išduoda Vieną, pražudo save ir savo rėmėjus ir, siautėdami viso pasaulio pražūčiai, priešinasi visų tikinčiųjų išganymui ir nei sau, nei kam nors, nebent galbūt atsikvošėdami, kada nors gali padėti.

Anas išpardavė tik Mokytoją ir be jo bei saviškių turto. Šie gi ne tik Dvasią Globėją, bet be to visa, kas yra Jo ir saviškių visur, iki mažiausio aso. Anas be savęs nieko kito nedrįso ieškoti kaip tarpininko ar liudininko. Šie gi ne tik save ir savo namiškius, bet ir svetimus labai dažnai pasikviečia ir padaro savo sandėrio tarpininkais bei liudininkais. Anas, vedamas atgailos, trisdešimt sidabrinių grąžino pirkėjams net jiems nenorint. Šie gi, neatgailaujantys, ne tik negrąžina menkiausios kainos, bet norėtų gauti daugiau.

Be to, kad jokiu būdu nebūtų laikomi menkesniais už pražuvusį Judą ir jo bendrininkus, kurie tiek daug nusikaltimų pasirodo esą už juos pranašesni, ir šie džiaugiasi, kai įkainoja Šventąją Dvasią, panašiai kaip anie džiaugėsi įkainodami Kristų; ir kaip anie ieškojo progos išduoti, taip ir šie ieško progos savo prekybai.

XXI SKYRIUS.
Apie tai, kad simonininkams nepadeda jokia jų išmalda.

Tikrai, kaip koks godžiausias prekeivis nerimastingai laukia ir uždusęs siekia metinių mugių, taip ir šie laukia savo laiku vyksiančių įšventinimų, kad arba iš ten išpirktų savo daiktus, įkeistus tokios kainos viltimi, arba pripildytų tuščią piniginę, arba perpildytų pilną. Iš tų pinigų, kuriuos taip myli, kad nebijo parduoti Šventosios Dvasios, jie negaus vaisiaus, net jei išleistų vargšams ir šventoms vietoms, kaip ir Judas iš savųjų, už kuriuos buvo nupirktas laukas piligrimų laidojimui; tai nei Kristaus pardavėjui, nei pirkėjams niekuo nepadėjo jų sielų atlygiui – tiek, kad net menko kapo ten profaniškas Judas negavo ir nelaidotas negulėjo viršuje.

Čia jei apsvarstytume tai, kad vyriausieji kunigai manė ir išpažino, jog jiems grąžintų išdavystės pinigų nevalia dėti į korbaną, tai yra dėti kartu su šventosios šventyklos aukomis, nes tai kraujo kaina, argi nepagalvokime, kiek nusikalstamesni už žydus laikytini šie, kurie mano, kad Globėjo kainą kartais galima dėti kartu su aukomis, kurias krikščionių pamaldumas sunešė ar suneša Dievo bažnyčioms?

Juk šventvagiai iš tokios šventvagiškos kainos dėl kažkokios tuščios sielos atpirkimo vilties įprato tai žemes, tai apdangalusi, tai knygas, tai indus ir įvairius bei perteklinius bažnytinės tarnystės reikmenis prijungti prie Dievo bažnyčių valdų ir iždų. Tai darydami jie ne tik negauna jokio atlygio, bet ir užsitraukia didžiausią pasmerkimo padidėjimą, kai savo nešvarios aukos prisilietimu sutepa šventyklą ir visa, kas jai priklausė, kaip Viešpats per Mozę tvirtina: „Ką tik palies nešvarusis, taps nešvaru“. Kad tai neįvyktų, tas pats Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje taip draudžia: „Nenešk ištvirkėlės užmokesčio nei šuns kainos į Viešpaties, tavo Dievo, namus, kad ir ką būtų įžadėję, nes abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui“.

Šiuo dieviškojo įstatymo įsakymu atmetama auka, įgyta per nedorybę, nes Viešpats nekenčia plėšimo deginamojoje aukoje. Tas, kuris pelnytai paniekina ištvirkėlės užmokestį — tą, kurį profaniška moteris gauna ištvirkaudama ir taip gadindama savo bei kito kūną — juo labiau paniekins tą užmokestį, kurį simonistas įgyja ištvirkaudamas ne kūnu, bet sielomis: savo ir daugelio, prostituodamas jas profaniškiems dalykams ir nusigręždamas nuo krikščionių tikėjimo.

Lygiai taip pat Jis bjaurisi šuns kaina, ne todėl, kad Jam būtų pasibjaurėtina kokio nors gyvūno prigimtis, bet todėl, kad bjaurisi auka, kurią kas nors, lyg nebylys šuo, pataikaudamas ir pritardamas svetimoms ydoms, nusipelnė iš ydingųjų. Arba tikrai šuns kaina Dievui yra visa tai, ką aukoja tas, kuris po atgailos sugrįžo prie nuodėmės vėmalo. Juk abu dalykai yra pasibjaurėjimas Dievo akyse – ar ištvirkavimo, ar tavo pataikavimo kainą įžadėtum Jam paaukoti, kad ir kokia didelė ir brangi ta kaina būtų.

Kaipgi bus numaldomas Dievas kaina, kuria prostitruojama nesuskaičiuojamų sielų mergystė, tai yra nesugadintas ir Jam sužadėtas tikėjimas, arba kuria nusikaltėliams teikiamas atkaklumas ar neatgailavimas, kaskart kai „nusidėjėlis giriamas už savo sielos geismus ir nedorėlis laiminamas“?

O jei už tai sau ir savo giminaičiams bei draugams, kaip kitas Gehazis, įsigys valdų, šeimynų ir kitų dalykų, naudingų tik pasaulietiniam žmonių gyvenimui, vis tiek negaus iš jų vaisiaus, nes simonistinio prakeiksmo raupsai jiems ir jų sėklai amžiams taip prilips, kad „svyruodami klajos jų vaikai ir elgetaus, ir bus išvaryti iš savo būstų“.

Taigi, ar dvasiškai, ar kūniškai tas kainas išleistų, visiškai aišku, kad jie vargsta veltui, nes niekada nei teisingai, nei vaisingai niekam neduoda tas, kuris neteisingai ima. Todėl jie prekiaudami vienas kitą apgauna ir vienas iš kito atima tai, ką turėjo. Juk pardavėjas, reikalaudamas pinigų, iš pirkėjo pavagia kartu ir tikėjimą, ir pinigus. O pirkėjas, duodamas pardavėjui, lygiai taip pat pavagia tikėjimą ir Šventosios Dvasios malonę; ir įvyksta nuostabus ir apgailėtinas dalykas, kad nė vienas neturi to, ką iš kito pavogė, bet be to, abu praranda tai, ką anksčiau turėjo, ir vienas iš kito gauna tik pasmerkimą, kurio anksčiau neturėjo.

Ir jei abu yra nelaimingi, tai nelaimingesnis visgi tas, kuris prarado ir savo pinigus, ir tikėjimą, ir dvasinę malonę, kurios reikalavo už duotą kainą, iš kito atėmė, bet sau negavo, o veikiau vietoj palaiminimo užsitraukė prakeiksmą. Taip atsitinka, kad kaip kas nors, atimdamas kitam gyvybę (sielą), aną, tiesa, nužudo, bet pats dviejų sielų neturi, o veikiau praranda ir savąją, taip ir šie atima vienas iš kito tikėjimą ir malonę, bet nė vienas iš jų neturi nė vieno iš šių dalykų, ir be to baisiai patenka į gyvojo Dievo rankas, kur padaryta nuodėmė gimdo jiems mirtį.

Todėl jie tuoj pat Dievo valia atiduodami velniui, kuris anksčiau įėjo į jų širdis, kad užgrobtų, idant visada juos valdytų ramybėje; ir taip į juos vėl, kaip į kitą Judą po pamirkyto kąsnio, įeina šėtonas, kur savo tikėjimo išdavikus, nuteistus dėl abipusės apgavystės, pasisavina sau. Mat pamirkytas kąsnis reiškė apgavyste užkrėstą išdaviko protą. Galiausiai, ne visada tai, kas pamirkoma, yra nuplaunama, bet kartais suteršiama.

XXII SKYRIUS.
Ką daro ar kenčia simonistinės lapės.

Taigi, kadangi šie apgavikai ir klastūnai laiko nieku, kad Viešpats būtų jų dalis ir jie – Viešpaties dalis, kaip laputės, kad nesunaikintų Sodomos vynuogynų, jos užgrobia ir žydintį Kristaus vynuogyną ir tampa dalimi tų lapių, kurios ten turi sau urvus. Kadangi pagal savo nedoriausios valdžios kokybę ar skirtumą jos pasidalija jas [dalims] pasisavinti, Izaijas apie Idumėją, naudodamas įvairių ir kenksmingų paukščių, medžių, žolių ir nešvarių žvėrių vardus bei reikšmes, taip pranašauja: „Ją užvaldys pelikanas ir ežys, ir ibis bei varnas gyvens joje“. Ir po kelių žodžių: „Ir jos rūmuose išdygs erškėčiai ir dilgėlės, ir usnys jos tvirtovėse. Ir ji bus drakonų buveinė ir stručių ganykla, ir susitiks demonai su onokentaurais, ir gauruotas šauks vienas kitam. Ten gulės lamija ir ras sau poilsį; ten turės urvą ežys ir augins vaikus, ir raussis aplink, ir šildys jos šešėlyje. Ten susirinko vanagai, vienas pas kitą“.

Tapusios tokių ir tokių klastingų lapių dalimis bei dalininkėmis, laputės, apie kurias dabar kalbama, yra valdomos ir valdo dėl savo dvilypumo nuopelno, daugybės būdų padalytos daugeriopo demonų nedorumo ir dar daugeriopiau bus padalytos, ir įvairiopai dalijančios ir pasidalysiančios sau tas pačias valdas, kurių pačios yra dalijamos valdymui. Apie jas taip pat vienas išminčius sako: „Lapė gyvena sieloje, kuri atsimena pyktį, ir žvėrys guli neramioje širdyje“.

Tuo tarpu Kristaus avelės yra palaimintos dėl savo paprastumo; jų šeimininkas yra jų Dievas, kuris visas yra vienintelė dalis jų garbingo paveldo; jį Jis joms sugrąžins – visą atskirose, ir kiekvieną atskirą visame Jame, kad jos visos būtų tobulai viena, ir Dievas būtų vienas visiems ir viskas visame kame. Taip jos bus Jo tauta, ir pats Dievas su jomis bus jų Dievas. Kadangi minėtos laputės bjaurisi šiuo vieninteliu paprastumu, jos gyvena drakonų dykumose ir apleistose stručių vietose, netekusios garbingo ir gausaus vienos avidės ir vieno ganytojo paveldo.

Kadangi jos kartais užima ganytojišką arba dieviško stebėjimo protą, kai neteisėtai pasisavindamos bažnyčios valdymą ar Šventojo Rašto studijavimą abu išvaisto nedoru veiksmu ir aiškinimu, teisingai Jeremijas savo raudose apie jas taip skundžiasi: „Liūdinti tapo mūsų širdis, aptemo mūsų akys dėl Siono kalno, nes jis pražuvo, lapės vaikščiojo po jį“. Bet nors dėl tokių stebėtojų Siono kalnas kartais pražūva, visgi mums yra nemenka paguoda, kad sakoma, jog jos ne gyveno ar stovėjo, bet tik vaikščiojo po jį. Juk Katalikų Bažnyčioje ar kanoniniame Rašte eretikų vyskupystė ar mokymas negalės ilgai ilsėtis ar stovėti.

Iš tiesų, kadangi jie nekalba tiesos savo širdyje, kadangi daro klastą savo liežuviu, kadangi ima kyšius prieš nekaltuosius, jie negali gyventi Dievo palapinėje ar ilsėtis Jo šventajame kalne. Taip pat, kadangi priima savo sielas veltui ir klastingai prisiekia savo artimui, jie negali stovėti Jo šventoje vietoje. Ir sakoma, kad jie nestovės ten, kur tokie net neužlipa. Mat koks užlipa, psalmininkas paaiškina sakydamas: „Nekaltas rankomis ir tyras širdimi“ ir t.t.

Iš to aišku, kad šios tokios klastingos ir plėšrios lapės nei vaikščiojo katalikiško Siono kalne, į kurį negalėjo nė užlipti. Tačiau pagal tikinčios liaudies vertinimą manant, kad tokie vadovauja Dievo Bažnyčiai ar tyrinėja jos mokymą, sakoma, kad jos vaikščiojo, Viešpačiui per pranašą sakant: „Jie karaliavo, bet ne nuo manęs. Tapo kunigaikščiais, ir aš nežinojau“. Ir kitur: „Visi jos kunigaikščiai tapo kaip avinai“.

Iš jų tas stipriausiasis Samsonas simboliškai pagavo tris šimtus lapių ir, kaip pasakoja istorija, surišo jų uodegas prie uodegų ir viduryje pririšo deglus, kuriuos uždegęs ugnimi paleido, kad bėgiotų šen ir ten. Jos tuoj pat nubėgo į filistinų javus, kuriuos uždegus sudegė ir sukrauti pėdai, ir dar stovintys šiauduose, tiek, kad sunaikino ir vynuogynus bei alyvmedžius. Kad šis faktas joms atsitiko kaip provaizdis ir užrašytas mūsų pamokymui, neabejoja niekas, kas tiki Pauliaus evangelija. Iš tiesų mūsų Viešpats Jėzus Kristus, stipriausias iš visų ir pavyduolis, nepakęsdamas žmonos, kurią vedė iš pagonių, ištekėjusios už bet ko kito, keršydamas už tokį didelį savo įžeidimą, tuos, kurie buvo išmintingi daryti bloga, bet daryti gera nemokėjo, jų klastoje pagavo tarytum lapes, kurios skaičiumi 300 išreiškia tik tas erezijas, kurios giriasi krikščionišku vardu, kaip antai simonistinė, sabelijonų, arijonų ir kitos, išskyrus žydų ir pagonių erezijas, kurioms nukryžiuotasis Kristus yra arba papiktinimas, arba kvailystė.

XXIII SKYRIUS.
Alegorija apie Samsono pagautas lapes.

O kad trijų šimtų skaičius nurodo visus krikščionis, pažymėtus Kristaus kryžiumi, parodo raidė Tau, kuri, suformuota kryžiaus ženklu, išreiškia patį skaičių. Apie ją Ezechielio knygoje sakoma vyrui, apsirengusiam lininiais drabužiais: „Pažymėk Tau ženklu kaktas vyrų, kurie dūsauja ir liūdi“. Kad žudikai jų neliestų, pridedama: „O ant kurio pamatysite Tau, neužmuškite“. Šis ženklas buvo ir su Gideonu, kai dieviško orakulo pamokytas jis su trimis šimtais vyrų parbloškė madianitus, kaip mūsų Gideono provaizdis, kuris, apeidamas dangaus skliautą, visas pasiliko mergelės įsčiose. Šis [Kristus] su trimis šimtais ginkluotų dvasinio skelbimo trimitų, kūniško trapumo ąsočių ir dieviškumo stebuklų žibintų nugalėjo ir nugali pasaulį [per tuos], kuriuos išmokė išsižadėti savęs, nešti savo kryžių ir sekti paskui Jį.

Jų saulė, tai yra Samsonas, po to – nes nėra kas pasislėptų nuo jo kaitros ir spindesio – iš savo Bažnyčios avidės, kurią liejo teisingumo spinduliais, sumedžiojo ir atskyrė klastingas ir nešvarias erezijų lapes, kurios turi maldingumo išvaizdą, bet ne jėgą, skaičiumi tris šimtus. Jas surišo uodegomis prie uodegų, mokydamas, kad nors jų veidai ir burnos nukreipti į skirtingas puses, visgi jų pasturgaliai slepia ir išlaiko vieną klaidų pabaigą, tarytum iš vieno neištikimybės mazgo.

Juk nors atskiros erezijos, stengdamosi iškelti savo puikybės, tarytum savo Babilono, bokštą prieš Dievą, dieviškai sumaišius kalbas, skirtingai mano ir kalba apie krikščionių religiją ir viešai viena kitą puola, visgi pabaigoje jos slapta sutaria, surištos vienu bedievystės mazgu, kur pagaunamos nieko kito nesiekiančios, kaip tik neištikimybe sugriauti tikėjimą ir sau išplėšti Kristaus kaimenę. Jų viduryje, būtent uodegų surišime, mūsų Samsonas padėjo deglus, kur jų piktą santarvę, kuri pabaigoje buvo jungiama abipusės ir vidinės neapykantos bei pavydo uolumo, sukurstė vieną prieš kitą. Iš to kyla, kad kol viena kuri nors stengiasi kitą patraukti paskui save arba atskirti nuo savęs, visos viena prieš kitą siautėja atkakliomis sielomis. Juk „nėra ramybės bedieviams“, sako Dievas.

Tuos deglus Jis uždegė tada, kai neatšaukiamu anatema, tarytum savo rūstybės ugnimi, kuri degtų iki pragaro gelmių, per savo katalikiškosios [Bažnyčios] sprendimą atvirai įžiebė jų neapykantą jų pačių ir daugelio pražūčiai. Taip paleistos, klajojančios ir bėgančios, jos laksto šen ir ten, nes, trumpam įsiplieskus Dievo rūstybei, jos žuvo iš teisingo kelio. Galiausiai įžengusios į filistinų laukus, jos kartu su savimi sudegino visas svetimaujančios ir svetimtaučių genties maisto atsargas, nes be abejonės tie, kurie sutinka, kad Kristaus žmona svetimautų, dėl teisingo Jo teismo ugnies, kurią erezijos tarytum uodegose atneša į savo pabaigą, praranda viską, ką turėjo gero.

Todėl ir „filistinai“ verčiami kaip „savo burna ar taure krintantys“, kad būtų suprantama „savo“ arba „svetima“. Juk tiek svetimtaučiai, tai yra pagonys, tiek jų kaimynai, pamišę ir blogai gyvenantys krikščionys, krinta nuo svetimos burnos, kaskart kai tiki eretikų mokymais, kurie iš tiesų yra demonų [mokymai], kaip antai nelaimingieji gotai, kurių vieni iš pagonybės, kiti iš katalikų tikėjimo per imperatorių Valentą ir Konstantinopolio [vyskupą] Eudoksijų perėjo į arijonų ereziją. Jie krinta ir nuo savo burnos, kol savo palankumu gina ir aukština eretikus.

Ir ne be priežasties pasakojama, kad sudegė būtent jų javai, vynuogynai ir alyvmedžiai, nors kartu su jais žuvo ir nemažai kitų dalykų. Kodėl tai, jei ne tam, kad taptų žinoma, jog eretikai ar jų rėmėjai prarado tikrąją auką ir pašventinimą? Mat javuose ir vynuogynuose ne be pagrindo suprantamas Viešpaties Kūno ir Kraujo sakramentas, kuris iš jų paruošiamas tikinčiosios liaudies gyvybei. O alyvmedžiuose – šventojo patepimo aliejus. Jiems pas juos [eretikus] išnykus, iš visų bažnytinių sakramentų jiems lieka tik krikšto vanduo, kurį vienintelį jie gali duoti tik vienintelei pražūčiai, kaip aukščiau pakankamai įrodyta.

Ir sakoma, kad šias tokias dideles blogybes padarė ar daro mūsų Samsonas Kristus ne todėl, kad tokius dalykus įsakė, bet todėl, kad teisingai leido jiems įvykti. Paulius taip pat skelbia filipiečiams saugotis šių kartu vaikščiojančių lapių, kurios proga ar iš pavydo taip skelbia Nukryžiuotąjį, kad stengiasi panaikinti Jo kryžių, sakydamas: „Būkite mano sekėjai ir žiūrėkite į tuos, kurie taip elgiasi, kaip turite pavyzdį mumyse. Nes daugelis vaikščioja, apie kuriuos dažnai jums sakiau, o dabar ir verkdamas sakau: tai Kristaus kryžiaus priešai“. Parodydamas, kad jų uodegose yra jų pražūties ugnis, jis priduria: „Kurių galas – pražūtis“.

Be to, kaip teigia fiziologai, alkana lapė parkrenta purvinoje vietoje ir apsimeta negyva, ir taip staiga pasičiumpa blogai patiklius paukščius ir suėda. Aišku, kad tai neretai daro eretikai, kurie, badaudami žemiško pelno ar liaudies palankumo, apsimeta mirusiais šiam pasauliui per tam tikrą susilaikymą, ir skraidančias, bet vis dar kūniškas sielas, pasijutusias saugiomis nuo pavojų, savo neištikimybe pasmaugia ir įjungia į save velnią.

Toks buvo ir Erodas, kuris apsimetė trokštąs pamatyti Jėzų dėl ženklų, nors siekė Jį nužudyti. Todėl ir pats Viešpats tiems, kurie Jam tai pranešė, atsakė: „Eikite, pasakykite tai lapei“, kas akivaizdžiai parodoma kančioje, kur pasakojama, kad Jėzus buvo išjuoktas ir paniekintas jo ir visos jo kariaunos.

XXIV SKYRIUS.
Judo ir simonininkų veiksmų palyginimas.

Bet dabar apsvarstykime Kristaus išdavystės ir išdaviko pabaigą, ir palyginę su ja įvertinkime Šventosios Dvasios išdavikų veiksmus ir atpildą. Judas, blogiausias prekeivis, savo bendrininkams tarė: „Kurį pabučiuosiu, tas ir yra, suimkite jį ir veskite atsargiai“. O simonininkai saviškiams lygiai taip pat: „Kuriam iš jūsų melsdamiesi uždėsime rankas, nedelsiant ateina jam Šventoji Dvasia, kurią būtina, kad gautų ir turėtų laisvam bažnytinės pareigos vykdymui“.

Šiuo įžūlumu jie tampa daug blogesni už patį Judą, kuris nemanė, kad išduotas Viešpats jam liko, ir įspėjo vesti ne bet kaip, bet atsargiai; tuo tarpu šie Šventąją Dvasią taip išduoda, kad tiki Ją pasilikus sau, ir kitiems išduotą Jos malonę liepia savo autoritetu naudoti kaip tinkamiems. Ir Judas sveikindamas ir bučiuodamas, burna, linktelėjimu ar gestu vaidindamas taiką ir meilę, kurios širdyje neturėjo, išdavė Viešpatį Jėzų už kainą; o šie melsdami, prašydami, uždėdami rankas ir darydami visa kita, kas būdinga teisėtiems kunigams, dėl akių darydami, kaip manoma, išduoda Šventąją Dvasią už kainą.

Koks atsakymas jų balsams ir išorinėms pagarboms iš Šventosios Dvasios yra tinkamesnis, nei tas, kurį Kristus davė Judui? „Judai, bučiniu išduodi Tėvo ir Sūnaus Dvasią?“ Tarytum ironiškai sakytų: „Ar manai, kad aš tau taip suteikta, kad turėtum mane net ir apsimestinai išduoti ir parduoti kam panorėjęs?“ Bet vargas tam, per kurį Šventoji Dvasia išduodama už kainą; geriau jam būtų, jei nebūtų gimęs. Ir ne be pagrindo simonistas čia pavadintas Judu, kas verčiama „išpažinimas“; nes kaip anas lūpomis išpažindamas ir sakydamas: „Rabi“, išdavinėjo Mokytoją, taip ir šis, lūpomis išpažindamas ir šaukdamasis Šventosios Trejybės, parduoda Šventąją Dvasią, kurią įvardija Dievu ir Viešpačiu.

Tačiau tokioms eretikų pastangoms jokiu būdu nebendradarbiauja Dievas, bet piktosios dvasios, kurios [sako] Kristaus išdavikams, apie kuriuos taip sakoma: „Tai jūsų valanda ir tamsos galybė“. Juk nuo šiol anie negali turėti Šventosios Dvasios nei kitiems, nei sau, net jei kada nors turėjo, kaip nei žydai, nei Judas [negalėjo turėti] Kristaus, nors pastarasis anksčiau Jį turėjo.

Bet kodėl sakoma, kad jie jau nebegali turėti To, kurio net šauktis jau nebegali? Tai parodė pasibjaurėtina Judo mirtis, kuris, išdavęs Kristų, nuskubėjo prie kilpos ir, verta savo nusikaltimui bausme, užsirišus ir visiškai susispaudus toms gerklėms, kurios drįso atverti ar paskolinti savo takus pražūtingam išdavystės balsui, žuvo; ir po tikrų blogo sumanymo žodžių, ir po apsimestinių dar blogesnio prašymo žodžių jis negalėjo nei tikrai, nei apsimestinai šauktis Dievo.

Ne be pagrindo užspaudžiamos jo trachėjos, kad jau nebegalėtų išleisti gyvybinio kvapo tos, kurios įžūliai išleido balsą, išdrįsusį parduoti pasaulio Atpirkėją. Todėl pasikoręs jis perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto. Jo dvasia nenusipelnė turėti bendro kitiems žmonėms ir natūralaus išėjimo, nes jis surengė sąmokslą prieš bendrą prigimties Viešpatį. Taip, pasibjaurėtinas dangui ir žemei, ir nekenčiamas visos kūrinijos, jis žuvo tarp abiejų, kai žemė atsisakė priimti jo bjauriausią ir smirdintį lavoną, o oras – jo bedieviškiausią ir nešvariausią dvasią.

Todėl tegu simonistai pasimoko iš savo pirmtako (pirmųjų vaisių), kas ir kokie jie yra ir ko nusipelno. Ir jei pirmieji vaisiai sutrinami dvigubu sutrynimu, kiek kartų bus sutrintos tokios didelės jų krūvos? Ar mato, kad po paties pardavimo balso jie negali šauktis Viešpaties, nes jų gerklės suspaudžiamos neišnarpliojama neištikimybės kilpa? Juk kaip jie šauksis To, kuriuo neįtikėjo?

Bet galbūt, vis dar atkaklūs geležiniu sprandu ir begėdiški varine kakta, jie užsispyrę tvirtina, kad katalikiška prasme tiki Dievą, nors ir parduoda Šventąją Dvasią. Tad tegu ištiria visais įmanomais būdais visas to savo pirmojo autoriaus slėptuves parduodant Viešpatį Dievą ir teparodo, jei kur ras, kad jis tikėjo Jėzų nuo to laiko, kai šėtonas įėjo į jo širdį Jį išduoti. Jei jis bet kokiu būdu Juo tikėtų, jokiu būdu nebandytų to daryti. Juk žinotų, kad Viešpats negali būti parduotas ir kad niekas negali pasipriešinti Jo valiai ir galiai.

Bet nelaimėlis nepažino Jame nieko, išskyrus tai, kas buvo žmogiška ir ką matė. Ir nenuostabu, nes jis nepažino iš esmės net to, ką matė, kol galbūt, sugadintas fariziejiško raugo, Gelbėtojo stebuklus priskyrė demonų kunigaikščiui. Juk jei pažintų, be abejonės tikėtų; nes niekas netiki to, ko visiškai nepažįsta, nors tikėdamas nusipelno pažinti tobuliau, kaip sako apaštalas: „Dabar pažįstu iš dalies, o tada pažinsiu taip, kaip ir aš esu pažintas“. Ir kitur: „Pažinę Dievą“, būtent per tikėjimą, „esate Jo pažinti“. Bet kas tuo abejos dėl kūniško ir mirtingo Judo, kai tas pats apaštalas tvirtina, kad niekas iš šio amžiaus kunigaikščių, nors ir subtilesnės bei nemirtingos prigimties (kaip antai egzistuoja dvasinės blogio jėgos danguje), nepažino įsikūnijusios Dievo Tėvo išminties? „Juk jei būtų pažinę, niekada nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.“

XXV SKYRIUS.
Apie tai, kad Judas atgailavo be tikėjimo, ir kad sutinkantys su aukštaisiais kunigais praranda tikėjimą.

Bet kad kartais jie nemanytų, jog jis įtikėjo, kai skaitoma, kad gailėjosi ir grąžino pinigus, težino, kad gailestis čia vadinamas netiksliai, nes tiksliau tai buvo pasaulio liūdesys, kuris neša mirtį, o ne tas, kuris, pasak apaštalo, yra pagal Dievą ir atneša atgailą, vedančią į pastovų išganymą. Galiausiai, pagirtina atgaila nebūna be vilties, kurios pagrindas yra tikėjimas. Kadangi Judo atgaila buvo be vilties, aišku, kad jis neturėjo jokio tikėjimo; ir todėl, matydamas save pasmerktą, vedamas pasaulio liūdesio, jis pasirinko iš nevilties pasismaugti, užuot su viltimi nuolankiai atnešęs atgailos vertus vaisius. Jei tai būtų padaręs, klaida jam nebūtų pakenkusi.

Bet tas neištikimasis, kuris anksčiau piktžodžiavo Dievo Sūnui, manydamas, kad Jį galima parduoti, galiausiai piktžodžiavo ir Šventajai Dvasiai, manydamas, kad Ji negali suteikti atleidimo už tokią didelę nuodėmę. O kad Jėzų Kristų jis laikė ne Dievu, bet tik žmogumi, nors ir teisiu, rodo jo išpažinimas, kuriame sako: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Į tai pikčiausi pirkėjai tuoj atsakė: „Kas mums darbo? Tu žiūrėkis“. Tarytum sakytų: „Kas mums darbo dėl tos tavo nuodėmės? Mes tik pirkome tą, kurį tu pardavei. Tu žiūrėk, ką padarei, nes mes tą, kurį nupirkome ir kurį mums perdavei, priėmėme, turime ir nepaleisime“.

Argi ne šiuo atsakymu kasdien naudojasi simonistai, kaskart kai jų šventvagiškas įšventinimas atmetamas? „Kas mums darbo dėl simonistinės erezijos nusikaltimo? Težiūrisi tie, kas padarė, kas mums dvasinę malonę pardavė ir perdavė, nes ką kartą priėmėme, tą turime ir savo pareigos neatsisakysime“.

Kad jie nemanytų esą išimti iš anųjų dalios (nors šie, kurie iš malonės pirkėjų, kaip manoma, veltui gavo bažnytinių laipsnių malonę, yra daug labiau pakenčiami), tegu apsvarsto, kad vyriausieji kunigai Jėzaus, kurį nusipirko, negalėjo duoti minioms, kurių palankumą buvo įgiję, bet, kaip jas įtikino, iš teisėjo išsireikalavo Barabą, maištininką plėšiką ir žudiką.

Taip ta nelaiminga minia, fariziejų įtikinta ir suvedžiota, nusipelnė tapti fariziejais, tai yra atskirtais nuo Dievo Tėvo ir Mokytojo, ir tapti jų tėvo ar mokytojo vaikais, kad nuo šiol būtų broliai tų, kurie yra iš tėvo velnio ar jo mokymo. Tai juk reiškia vardas Barabas arba Bar-Abbas (tėvo sūnus). Tai padariusi ji patyrė tokį didelį pirmykščio tikėjimo praradimą, kad ta pati, kuri prieš trumpą laiką pasitiko Viešpatį su palmėmis ir klojo savo drabužius bei medžių šakas Jo kelyje, šaukdama: „Osana Dovydo Sūnui, palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu, Izraelio karalius, osana aukštybėse“, staiga ėmė šaukti: „Barabą!“

Kiek kartų teisėjas, laikydamas juos neprotingais, bandė atvesti į protą ir pataisyti klaidą, nieko nelaimėjo, bet triukšmas tik didėjo ir jų balsai stiprėjo, ir jie nenorėjo nieko kito, tik atmesti Jėzų nuo savęs ir reikalauti sau Barabo, sakydami: „Ne šitą, bet Barabą“. Ir: „Šalin šitą, o mums paleisk Barabą“. Ir: „Šalin, šalin, nukryžiuok, nukryžiuok Jį“. Ir: „Jo kraujas ant mūsų ir ant mūsų vaikų“. Ir kitus panašius dalykus.

Šiuo sąmokslu ir nuosprendžiu jie taip save ir savo palikuonis atidavė velniui, kad vargiai kas iš tos nesuskaičiuojamos daugybės galėjo būti išlaisvintas. Juk labai mažai buvo tų, kurie iš ten įtikėjo, palyginus su tais, kurie neįtikėjo ir nesirūpino išgelbėti savęs ir savo palikuonių nuo amžinosios mirties. Todėl kartu su sielos mirtimi jie patyrė ir gėdingiausią bei žiauriausią kūno mirtį per Vespasianą ir Titą bei per Elijų Adrianą.

Apie tą tautą reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad kiek iš jų buvo išgelbėta, ne vien krikštu (kuris be abejonės suteikia visų nuodėmių atleidimą) nusipelnė būti tobulai sutaikyti su Dievu, jei nebūtų pirma pasistengę Jį permaldauti atgaila. Taip, akivaizdžiai išsiliejant Šventajai Dvasiai ir Petrui pamokslaujant, tiems, kuriems vėrė širdį, buvo pasakyta: „Darykite atgailą, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir gausite Šventosios Dvasios dovaną“.

Nei nežinojimas negalėjo jų atleisti nuo būtinybės atgailauti, nors pats Petras vėliau jiems tai paliudijo sakydamas: „Ir dabar, broliai, žinau, kad tai padarėte iš nežinojimo, kaip ir jūsų vadai. Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų panaikintos jūsų nuodėmės“. Kokios tai buvo nuodėmės, jis parodė anksčiau sakydamas: „Mūsų tėvų Dievas pašlovino savo Sūnų Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsigynėte Piloto akivaizdoje, kai tas nusprendė Jį paleisti. Jūs išsigynėte Šventojo ir Teisiojo, o reikalavote, kad jums dovanotų žmogžudį, Gyvybės Autorių gi nužudėte“.

Jei sakoma, kad Kristų neigė tie, kurie, netikėdami ar abejodami Jį esant Dievu, atidavė Jį teisėjui nužudyti kaip paprastą žmogų už paprastą žmogų [Barabą], argi bus abejojama, ar neigia Šventąją Dvasią tie, kurie tvirtina visiškai tikį Ją esant Dievu ir Viešpačiu, ir visgi parduoda už auksą? O, kiek labiau pakenčiamas būtų šis neigimas, jei jis vyktų bent už žmogų – tiek labiau, kiek žmogus vertingesnis už akmenį.

XXVI SKYRIUS.
Kad net veltui įšventintieji iš simonininkų gauna tik pasmerkimą, ir kad verčia garbinti stabus vietoj Kristaus.

Iš to būtina, kad suprastų, ką gavo iš tokių Šventosios Dvasios prekeivių tie, kurie buvo įtikinti ir taip veltui įšventinti. Juk jokiu būdu jie nebūtų priėmę rankos uždėjimo, jei nebūtų buvę įtikinti, kad anie yra Viešpaties kunigai. Tegu taip pat atkreipia dėmesį, kokia atgaila turi būti baudžiami tie, kurie žinojo, kai mato, kad net krikštijami žydai, nors ir nežinoję, nebuvo atleisti nuo atgailos.

Ir tikrai, kiek tai liečia žmogišką teismą, nežinojimas turėjo būti atleistas. Bet jis buvo neatleistinas, nes, kaip sako apaštalas: „Kas nežino, tas bus nežinomas“. O, kiek ir kokių paprastų ir kaimiškų žmonių būrių, ieškodami tiesos, bet nežinodami, buvo suvedžioti eretikų; tikime, kad jie žuvo teisingai, bet kaip tai buvo teisinga, negalime visiškai suprasti. Ir tikrai, „kas palies dervą, tas ja susiteps, ir kas bendraus su išdidžiuoju, tas taps išdidus“. Kas sau blogas, kam kitam bus geras?

Tegu žino, bent įspėti, kad visi vagys ir plėšikai neateina, nebent kad žudytų ir pražudytų. Iš jų kruvinų rankų jie gavo ne tik jokio pašventinimo, bet ir daug suteršimo, tiek, kad jų siela, anksčiau ištikima ir pilna teisingumo, tapo ištvirkėle. Ir kurioje anksčiau ilsėjosi teisingumas, dabar – žmogžudžiai; kurios sidabras pavirto nuodegomis, o vynas sumaišytas su vandeniu.

Kodėl taip? Todėl, kad visi jos kunigaikščiai yra neištikimi vagių bendrininkai; įtikinti jų, nežinodami katalikų tikėjimo tyrumo ir būdami neatsargūs, vietoje Kristaus jie priima tą maištininką plėšiką, kuris savo širdyje tarė: „Pasišausiu sostą šiaurėje, būsiu lygus Aukščiausiajam“, bei tą galvažudį, kuris buvo nuo pradžios. Jei kas iki tol buvo uolūs Viešpaties šlovintojai ir pamaldūs priėmėjai, dabar tampa begėdiškais Jo piktžodžiautojais ir įkyriais plėšiko prašytojais, kurių intencija ieško tik jo, net kai jų balsas apsimeta meldžiantis Dievą.

Ko gi, klausiu, jie meldžia, jei ne Mamoną, kuris nei dėl Dievo, nei dėl artimo neištartų nė žodžio, nei pražiotų burnos, nei pakeltų rankos, jei negautų ar nesitikėtų pinigų? Bet geroji išminties Dvasia neišlaisvins piktžodžiautojo nuo jo lūpų. Kadangi jo inkstų liudytojas yra Dievas, ir jo širdies tyrėjas yra tikras, ir jo liežuvio klausytojas, Jis neišlaisvino eretiko piktžodžiautojo nuo jo lūpų, kuriam gražiai kalbėti yra ne kas kita, kaip savo balsu save patį pasmerkti ir save patį prakeikti. Nors Viešpaties Dvasia yra jo laiminančio liežuvio klausytoja, nes Ji pripildo žemės ratą ir visa apima, ir turi balso pažinimą, kaip jie manė, visgi inkstų ir širdies tyrėjas nežiūri, ką kas sako, bet kur link sako.

Tokius balsus ir išorinį pamaldumą atmesdama, pati Šventoji Dvasia per Izaiją liudija: „Kai tiesite savo rankas, aš nusuksiu savo akis nuo jūsų. Ir kai dauginsite maldas, aš neišklausysiu. Jūsų rankos pilnos kraujo“. Argi vagių ir plėšikų bendrininkai nėra vagys ir plėšikai, Saliamonui sakant: „Kvailių draugas taps panašus [į juos], ir kas dedasi su vagimi, nekenčia savo sielos“? Be to, vagys ir plėšikai yra kraujo ir klastos vyrai; kas yra jų bendrininkas, būtinai turi būti kruvinas ir klastingas.

Todėl, kadangi jo rankos pilnos kraujo ir susidėjimo su plėšikais, jo malda atstumiama nuo tyriausios Didenybės. Kaip sako išminčius: „Kas nusuka savo ausį, kad negirdėtų įstatymo, to malda pasibjaurėtina“. Jei taip nutinka tiems, kurie negirdi įstatymo, liepiančio gerbti Viešpatį iš savo ir nuosavo turto, kas bus tiems, kurie bedieviškai parduoda kito išmaldą, jiems taip patikėtą, kad veltui duotų tai, ką veltui gavo?

Jų malda ar palaiminimas ne tik neišklausomas ar nepriimamas, bet netgi pavirsta nuodėme ir prakeiksmu, nes „nėra jų burnoje tiesos, jų širdis tuščia; jų gerklė – atviras kapas, savo liežuviais klastingai elgėsi, angių nuodai po jų lūpomis. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, greitos jų kojos kraujo pralieti. Sudužimas ir nelaimė jų keliuose, ir ramybės kelio jie nepažino; nėra Dievo baimės prieš jų akis. Argi nesupras visi, kurie daro neteisybę, kurie ryja mano tautą kaip duonos kąsnį? Viešpaties jie nesišaukė“.

Ir kas labiau ryja Dievo tautą kaip duonos maistą, nei tie, kurie visus krikščionių religijos sakramentus nešioja parduodamus ir atsisako duoti Dievo liaudžiai, nebent ji juos išsipirktų už kainą? Bet vargas nelaimingajai [liaudžiai], kuri taip patiria dvigubą žalą, nes ir savo išorinius gėrius praranda prekiaudama, ir vidinių negauna, o veikiau užsitraukia pasmerkimą, kuriuo kaip sugedusi duona išspjaunama iš Kristaus kūno ir praryjama eretikų, ir jiems įsčiose taip suvartojama, kad būna tik su jo bendrininkais, kurio nėra: kurį kaip liūtą, riaumojantį ir ieškantį ką praryti, kai kvailiai neatsargiai bando pabėgti, pasitinka lokys, būtent klastinga erezija, rodanti tam tikrą žmogiškumo, tarytum proto, išvaizdą, ir taip žvėriškai sudrasko jų kepenų vidų, t. y. teisingą intenciją, ir slapta atiduoda praryti liūtui, nuo kurio jie tuščiai manė pabėgę.

Todėl, kadangi apie tokius rijikus pridedama: „Nes Dievo nesišaukė“, reikia klausti, ko jie šaukiasi, nes neretai turi ilgas maldas ir yra žmonių girdimi bei matomi šaukiantis Dievo. Bet iš šio sunkaus klausimo mus išvaduoja palaimintasis Jeronimas, kaip įprasta glaustai, aiškindamas Zachariją, sakantį: „Ir bus tą dieną, sako Galybių Viešpats, išnaikinsiu stabų vardus iš žemės, ir jie daugiau nebus minimi, ir pranašus bei nešvariąją dvasią pašalinsiu iš žemės“. Kaip stabai tampa amatininkų rankomis, taip iškrypęs eretikų mokymas viską, ką sukuria, paverčia stabu ir priverčia vietoj Kristaus garbinti antikristą.

Jei jie kartais žodžiais ir keikia velnią, tai iš tikrųjų keikia patys save, kaip patvirtina išminčiaus ištara: „Kai bedievis keikia velnią, keikia savo paties sielą“. Niekas tam neprieštaraus, nebent akivaizdus eretikas. Todėl tegu dabar apsvarsto plėšikų paskirtieji ir pastatytieji laiminti ir melstis bet kokiu būdu, net ir nemokamu, ką jie sau ar kitiems įgijo iš tų bendrystės, kurių dalininkais tapo ir kuriems savo noru pasirašė, kai jų veiksmą ne tik laikė galiojančiu, bet ir skelbė. Be abejonės jie yra žmogžudžiai, kokie ir tie, su kuriais sutinka. Juk jie taip žudo vidinį žmogų savyje ir kituose, kad jų išorinis žmogus gyvena veltui, netrukus patirsiantis amžiną bausmę. Juk kur galiausiai pražus siela, ten paskui nueis ir kūnas.

XXVII SKYRIUS.
Šventojo Augustino nuomonė, kuria visi eretikai įrodomi neigiantys Jėzų Kristų atėjus kūne.

Bet kad niekas mūsų nešmeižtų, jog mes iš savo galvos, o ne iš dieviškųjų raštų kuriame naują puolimą prieš eretikus, manydamas, kad jie nėra visiškai be tikėjimo ar neneigia Viešpaties Dievo, teatkreipia dėmesį į garbingą ir katalikišką mokytoją Augustiną, griaudėjantį palaimintojo apaštalo Jono laiške:

„Visi eretikai, visi schizmatikai išėjo iš mūsų, tai yra išeina iš Bažnyčios; bet jie nebūtų išėję, jei būtų buvę iš mūsų prieš išeidami“. Ir po kelių žodžių: „Visi, kurie išeina iš Bažnyčios ir atsiskiria nuo Bažnyčios vienybės, yra antikristai: niekas neabejoja. Juk jis pats liudija: ‚Jie išėjo iš mūsų, bet nebuvo mūsų. Nes jei būtų buvę mūsų, būtų pasilikę su mumis‘. Taigi, kas tik nepasilieka su mumis, bet išeina iš mūsų, akivaizdu, kad yra antikristai.

Ir kaip įrodoma, kad jie antikristai? Iš melo. O kas yra melagis, jei ne tas, kuris neigia, kad Jėzus yra Kristus? Paklauskime eretikų: kokį randi eretiką? Tą, kuris neigia, kad Jėzus yra Kristus. Tegu supranta jūsų meilė didį slėpinį. Klausykitės, ką įkvėpė Viešpats Dievas ir ką noriu jums pasakyti. Štai išėjo iš mūsų ir tapo donatininkais. Klausiame jų, ar Jėzus yra Kristus; tuoj pat išpažįsta, kad Jėzus yra Kristus. Tad jei tas yra antikristas, kuris neigia Jėzų esant Kristų, tai nei mes galime vadinti juos antikristais, nei jie mus, nes ir mes išpažįstame, ir jie. Tad jei nei jie mūsų nevadina, nei mes jų, vadinasi, nei jie išėjo iš mūsų, nei mes iš jų. Vadinasi, mes neišėjome iš mūsų: esame vienybėje. Jei esame vienybėje, ką veikia du aukurai šiame mieste? Ką veikia padalinti namai, padalintos santuokos? Ką veikia bendra lova ir padalintas Kristus?

Tegu įspėja mus tiesa, kad sakytume tai, kas tikra: arba jie išėjo iš mūsų, arba mes iš jų. Bet neduok Dieve, kad mes iš jų; juk turime Viešpaties paveldo testamentą. Skaitykime, ir ten rasime save: ‚Duosiu tau tautas tavo paveldui ir tavo valdoms žemės pakraščius‘. Mes laikomės Kristaus paveldo; jie gi nesilaiko ir nebendrauja su visu pasauliu, nebendrauja su visuma, atpirkta Viešpaties krauju.

Tad jie išėjo iš mūsų, jie yra antikristai; jei antikristai, tai melagiai; jei melagiai, neigia Jėzų Kristų. Ir vėl grįžtame prie klausimo sunkumo. Paklausk kiekvieną atskirai – išpažįsta Jėzų esant Kristų. Spaudžia mus ankštas supratimas šiame laiške. Matote klausimą; šis klausimas trikdo ir mus, ir juos, jei nėra suprastas. Arba mes esame antikristai, arba jie yra antikristai. Bet šis laiškas pažymėjo antikristus. Kas neigia, kad Jėzus yra Kristus, tas yra antikristas. Tad dabar ieškokime, kas neigia; ir žiūrėkime ne į liežuvį, bet į darbus. Juk jei visi būtų klausiami, visi vienu balsu išpažintų Jėzų esant Kristų. Tenutyla trumpam liežuvis, paklausk gyvenimo. Jei rasime tai, jei pats Raštas mums pasakys, kad neigimas vyksta ne tik liežuviu, bet ir darbais, tikrai rasime daug antikristų, kurie lūpomis išpažįsta Kristų, o papročiais nesutinka su Kristumi.

Kur tai randame? Rašte. Paklausk Paulių ir žiūrėk, ką jis sako apie tokius: ‚Jie sakosi pažįstą Dievą, bet darbais Jį neigia‘. Radome ir šiuos antikristus; kas darbais neigia Kristų, tas yra antikristas. Neklausau, kas skamba, bet žiūriu, kas gyvena. Darbai kalba, o žodžių reikalaujame. Juk koks blogasis nenori gražiai kalbėti? Bet ką sako apie tokius Viešpats? ‚Veidmainiai, kaip galite kalbėti gera, būdami blogi?‘ Jūsų balsus atnešate į mano ausis, aš gi žiūriu į jūsų mintis; piktą valią ten matau, ir rodote netikrus vaisius. Žinau, ką iš ten surinksiu: nerenku figų nuo erškėčių, nerenku vynuogių nuo dagių. Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių.

Labiau melagis yra antikristas, kuris lūpomis išpažįsta Jėzų esant Kristų, o darbais neigia. Todėl melagis, nes viena kalba, kita daro.“

Tegu simonininkai, remdamiesi šiais tokio didžio mokytojo žodžiais, begėdiškai nespaudžia mūsų ir nemano gyveną su mumis katalikiškoje vienybėje, nes mums ir jiems yra vienas aukurąs ir viena santuoka, ir neatrodo, kad kokiu nors elgesiu nuo mūsų skirtųsi; težino, kad tai reikia priskirti mūsų nežinojimui arba aplaidumui ir jų apgaulei bei begėdiškumui.

Nors iš tikrųjų yra antikristai, jie apsimeta esą Kristaus, ir tuo labiau reikia jų saugotis, kuo pražūtingiau jie tūno Kristaus avidėje po bendrystės priedanga, apsimetę pieningomis avimis, kol katalikų sakramentuose kaip avių kailiuose nenustoja rengti pasalas katalikams ir „po avelių išvaizda vykdo žiaurias žudynes“. Jie, sekdami savo autoriaus Judo pavyzdžiu, su taikos ar bučinio ženklu po vienos bendrystės simboliu planuoja ir vykdo tiek gausesnes išdavystes ir žudynes Bažnyčioje, kuo slapčiau išsilaiko jų nedorybė.

Tarytum žudikai jie apsimeta kelionės draugais ir staiga, ištraukę durklą, puola neatsargius ir nieko tokio neįtariančius žmones draugiškų pokalbių metu, išmokę per taiką daryti karą; lygūs nešvariems manichėjams, kurie, kad nebūtų sučiupti, šventvagiška burna priimdavo net katalikų komuniją, tačiau kartais būdavo pagaunami tuo, kad susilaikydami nuo Kristaus kraujo vyno (kurio netikėjo išlieto nuodėmių atleidimui) pasitraukdavo.

Taip ir šių niekaip negalime sučiupti, nebent ten, kur sužinome juos bandant parduoti Šventosios Dvasios malonę; bet kiek besislėptų ir apsimetinėtų, visgi nuo Bažnyčios kartu su manichėjais ir kitais eretikais kaip tikri eretikai ir pirmieji iš visų atskirti anatema bei atkirsti, ar jie apgaulingai būtų viduje, ar tikrai išorėje, jie yra antikristai.

Ir ne tokie antikristai, kokie yra kai kurie iš katalikų, kurie vis dar priešingi Kristui krikščionišku gyvenimu, nors sutaria su Juo krikščionišku tikėjimu. O šie abiem atžvilgiais yra antikristai, nes yra priešingi Jam dėl iškrypusio tikėjimo ir dėl nedoro veikimo, kuris, net jei atrodo geras, yra tik nuodėmė, nes be tikėjimo. Kad būtume atskirti nuo jų išsisukinėjimo, esame pažymėti tokiu mūsų Imperatoriaus ženklu: „Dovanai gavote, dovanai duokite“.

XXVIII SKYRIUS.
To paties autoriaus [mintis] kaip aukščiau, apie tai, kad eretikai neturi Šventosios Dvasios, nors turi regimus sakramentus.

Bet dar pasiklausykime kai kurių to paties mokytojo žodžių: „Mylimieji, netikėkite kiekviena dvasia, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo“. Ir kas yra tas, kuris ištiria dvasias? Sunkų dalyką mums uždavė, broliai mano; gerai mums būtų, kad jis pats pasakytų, iš ko atskirtume. Pasakys, nebijokite; bet pirma žiūrėkite, klausykitės. Žiūrėkite dabar tą skyrių, iš kurio tušti eretikai kelia triukšmą. Klausykitės, žiūrėkite, ką sako: „Mylimieji, netikėkite kiekviena dvasia, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo“.

Šventoji Dvasia Evangelijoje pavadinta vandens vardu, Viešpačiui šaukiant ir sakant: „Kas trokšta, ateikite pas mane ir gerkite. Kas tiki mane, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės“. Iš kur tas vanduo? Niekas manęs teneklausia. Klausk Evangelijos: „Tai jis sakė, – sako, – apie Dvasią, kurią turėjo gauti tie, kurie Jį tikėjo“. Taigi viena yra sakramento vanduo, kita – Dvasios vanduo. Sakramento vanduo yra regimas, Dvasios vanduo – neregimas. Anas nuplauna kūną ir reiškia tai, kas daroma sieloje; per tą Dvasią pati siela apvaloma ir pasotinama.

Jis yra Dievo Dvasia, kurios negali turėti eretikai ir visi, kurie atsikerta nuo Bažnyčios“ ir t.t. Šioje katalikiško mokytojo katalikiškoje mintyje aiškiai parodoma, kad eretikams liko tik regimi sakramentai be jokio neregimo pašventinimo, kuris be abejonės yra Šventoji Dvasia. Todėl jiems yra tik regima sakramento duona, bet neregimos Dvasios duonos nėra. Tą patį reikia tikėti apie krikšto vandenį, pašventinimo patepimą ir kitus bažnytinius sakramentus.

Ir o, kad tie patys regimi sakramentai jiems būtų likę tyri, kaip atrodo, ir paprasti, ir tik savo prigimtyje, ir nebūtų juose jokio suteršimo! Bet, kas blogiau, tai yra suteršimo ir melo duona, ir viskas, kas jų yra, kaip Šventoji Dvasia per pranašą Ozėją Efraimo vardu liudija sakydama: „Efraimas grįžo į Egiptą ir Asirijoje valgė tai, kas suteršta. Nelies vyno Viešpačiui, ir nepatiks Jam jų aukos, kaip gedinčiųjų duona. Visi, kurie ją valgys, susiterš, nes jų duona jų sielai neįeis į Viešpaties namus“. „Jų aukurai tapo nuodėme; jie aukos aukas, žudys mėsą ir valgys, Viešpats jų nepriims.“

Apie jų mokytojus jis iš anksto pasakė: „Jie sės vėją ir pjaus audrą. Javas stovi, bet jame nėra daigo, jis neduos miltų. O jei ir duos, svetimieji juos suvalgys“. „Pranašas tapo bepročiu, dvasios vyras – pamišėliu.“ „Visuose jų namuose regiu jų nedorybes. Jie giliai nusidėjo, kaip Gibėjos dienomis.“ Jei klausiama, kokia buvo Gibėjos nuodėmė, Teisėjų knyga aiškiai parodo, pasakodama, kad Gibėjos gyventojai buvo sumoteriškėję ir sodomitai, o kiti – jų gynėjai.

Būtent tokie yra eretikų susirinkimai, kurie Dievo namus paverčia plėšikų landyne ir viešnamiu. Jų klausytojams Dievo Dvasia draudžia džiaugtis kaip katalikams, sakydama: „Nesidžiauk, Izraeli, nedžiūgauk kaip tautos, nes tu ištvirkavai nuo savo Dievo“. Ir specialiai pažymėdamas simonistinę ereziją prideda: „Pamilai užmokestį visuose javų kluonuose“. Ir po kelių žodžių: „Apgavo mane Kanaanas savo prekyba, ir klasta Izraelio namuose“. „Kanaanas, rankoje turėdamas klastingas svarstykles, pamilo šmeižtą. Ir tarė Efraimas: Tikrai tapau turtingas, radau sau stabą. Visi mano darbai neras man nedorybės, kuria nusidėjau“.

Kad jokie sakramentai, kurie laikomi pas eretikus, nepadeda jų klausytojams, parodo sakydamas: „Kluonas ir spaustuvas jų nemaitins, ir vynas jiems pameluos“. „Jie negyvens Viešpaties žemėje.“ „Suarėte nedorybę, pjovėte neteisybę, valgėte melo vaisių.“

O kad tiek liaudis, tiek jų kunigaikštis turi būti išmesti iš Bažnyčios, taip pranašauja: „Iš savo namų išvariau juos, nebemylėsiu jų daugiau. Visi jų kunigaikščiai atsimetėliai, jų šaknis išdžiūvo, vaisiaus nebeduos; o jei ir pagimdys, nužudysiu mylimus jų įsčių vaisius. Atmes juos mano Dievas, nes jie Jo neklausė, ir jie bus klajūnai tarp tautų“.

Be to, kadangi Efraimas, kuris yra ir Izraelis, atskirtas nuo Judo, buvo eretikų tipas, o Judas – katalikų, pasimokykime dabar, kiek Dievas vertina abiejų darbus. „Judas liudytojas nužengė su Viešpačiu ir su šventaisiais ištikimas. Efraimas gano vėją ir vejasi kaitrą. Visą dieną daugina melą ir nusiaubimą, ir sudarė sutartį su asirais ir nešė aliejų į Egiptą“, t. y. savo pašventinimą ar gailestingumą vargšams nešė iš vidaus į išorines tamsybes. Todėl „Viešpaties teismas su Judu“, t. y. atskyrimas ir tiesa.

Ir kadangi eretikai ir šaukiasi Viešpaties, ir nesišaukia, sakoma: „Jie šaukėsi: Mano Dieve, mes pažinome tave, Izraeli! – bet nesišaukė manęs savo širdimi, o staugė savo guoliuose. Dėl kviečių ir vyno jie atrajojo“. Taigi staugti yra vilkų darbas. Iš to aišku, kad eretikai ne meldžia Dievą, bet staugia. Tai labiausiai tinka simonininkams, kurie kaip plėšrūs ir alkani vilkai neturi jokių balsų Dievui, nebent kad savo nedorybės pelnu pasotintų pilvą; jie ir virš aukos kviečių bei vyno ne meldžiasi, bet atrajoja, nes ten mąsto tik apie savo įprastą maistą, tai yra pinigus. Taip simonininkas vagis, įėjęs į Viešpaties namus, apiplėšia vagišius lauke, kai parduodamas regimus sakramentus savo pavaldiniams atima net jų žemišką turtą.

XXIX SKYRIUS.
To paties autoriaus ir iš ten pat [mintis], kurioje atpažįstama Dievo dvasia.

Bet tebūna plunksna grąžinta palaimintajam Augustinui prie minėto klausimo, ir tegu trumpai paliečia tai, ką tas mokytojas, įprastai plačiai, iš eilės ir aiškiai dėsto žmonėms.

„Vandens vardu, – sako jis, – žymima Šventoji Dvasia, ir šis laiškas mums sako: ‚Netikėkite kiekviena dvasia, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo‘. Supraskime iš to, kad tai pasakyta: nuo svetimo vandens susilaikyk ir iš svetimo šaltinio negerk. Ką reiškia ‚iš svetimo šaltinio negerk‘? Svetima dvasia netikėk.

Tad lieka išbandymas, iš kurio būtų įrodyta, kas yra Dievo Dvasia. Tiesa, padėjo ženklą galbūt sunkų. Visgi pažiūrėkime. Turime grįžti prie tos meilės. Ji yra ta, kuri mus moko, nes ji yra patepimas. Visgi ką jis sako čia? ‚Ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo; nes daug netikrų pranašų išėjo į šį pasaulį‘. Jau ten yra visi eretikai ir visi schizmatikai. Kaipgi aš ištirsiu dvasią? Sako: ‚Iš to pažįstama Dievo Dvasia. Kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus atėjusio kūne, nėra iš Dievo, ir tai yra antikristas, apie kurį girdėjote, kad ateis, ir dabar jau yra šiame pasaulyje‘.

Vadinasi, dvasia, kuri yra pas eretikus, yra iš Dievo, nes išpažįsta Jėzų Kristų atėjus kūne? Jau čia jie galbūt kelia galvas prieš mus ir sako: ‚Jūs neturite dvasios iš Dievo, bet ir mes išpažįstame Jėzų Kristų atėjus kūne. O šis neigė turint Dievo dvasią tuos, kurie neišpažįsta Jėzaus Kristaus atėjus kūne‘. Paklausk arijonų, išpažįsta Jėzų Kristų atėjus kūne; paklausk eunomijonų, išpažįsta Jėzų Kristų atėjus kūne; paklausk makedonijonų, išpažįsta Jėzų Kristų atėjus kūne; paklausk katafrigių, išpažįsta Jėzų Kristų atėjus kūne; paklausk novacijonų, išpažįsta Jėzų Kristų atėjus kūne.

Tad visos šios erezijų dvasios turi Dievo Dvasią? Vadinasi, netikri pranašai nėra? Vadinasi, nėra jokios apgavystės, jokio suvedžiojimo? ‚Galbūt jie antikristai, kurie išėjo iš mūsų, bet nebuvo mūsų‘.

Ką gi darome? Iš kur atskiriame? Žiūrėkime į darbus, ne į liežuvio triukšmą. Klauskime, kodėl Kristus atėjo kūne, ir rasime, kas neigia Jį atėjus kūne. Nes jei žiūrėsi į liežuvius, išgirsi daugybę erezijų išpažįstant Kristų atėjus kūne, bet tiesa jas nuteisia. Kodėl Kristus atėjo kūne? Ar ne todėl, kad mums parodytų prisikėlimo viltį? Taigi Dievas atėjo kūne, kad mirtų už mus. Kaip, kodėl mirė už mus? ‚Niekas neturi didesnės meilės, kaip gyvybę už savo draugus atiduoti‘. Taigi meilė atvedė Jį į kūną. Todėl kas neturi meilės, tas neigia Kristų atėjus kūne.

Dabar klausiu visų eretikų: ar Kristus atėjo kūne? Atėjo, tai tikiu, tai išpažįstu. Priešingai, tai neigi. Kaip neigiu? Girdi, kad tai sakau? Aš tave įrodau neigiant. Sakai balsu, neigi širdimi; sakai žodžiais, neigi darbais. Kaip, sakai, neigiu darbais? Todėl, kad Kristus atėjo kūne tam, kad mirtų už mus. Todėl mirė už mus, kad išmokė didelės meilės. Tu neturi meilės, nes dėl savo garbės skaldai vienybę.

Tad supraskite iš to dvasią iš Dievo. Belskite, lieskite molinius indus, kad kartais nebūtų įskilę ir blogai skambėtų. Žiūrėkite, ar sveikai skamba, žiūrėkite, ar ten yra meilė. Atskiri save nuo pasaulio vienybės, skaldai Bažnyčią nuo vienybės, draskai Kristaus kūną. Jis atėjo kūne, kad surinktų, o tu rėki tam, kad išbarstytum.

Tad ta yra Dievo Dvasia, kuri sako Jėzų Kristų atėjus kūne; kuri sako ne liežuviu, bet darbais; kuri sako ne skambėdama, bet mylėdama. O ana nėra Dievo Dvasia, kuri neigia Jėzų Kristų atėjus kūne. Neigia ir ji ne liežuviu, bet gyvenimu; ne žodžiais, bet darbais. Aišku, broliai, iš kur pažįstame. Daugelis viduje yra tarytum viduje, bet niekas nėra išorėje, nebent tikrai būtų išorėje.

Tiek, kad žinotumėte, jog tai taikoma darbams: ‚kiekviena dvasia‘, sako, ‚kuri skaldo Jėzų (neigia atėjus kūne), nėra iš Dievo‘. Skaldyti – suprantama darbais. Ką tau parodo tas, kuris neigia, kadangi pasakė ‚skaldo‘? Jis atėjo surinkti, tu ateini skaldyti. Nori atskirti Kristaus narius; kaipgi neneigi Kristaus atėjus kūne, jei dėl savo garbės plėšai Dievo Bažnyčią, kurią Jis surinko? Taigi eini prieš Kristų, esi antikristas. Būk viduje ar būk išorėje, esi antikristas. Bet kai esi viduje, slepiesi; kai esi išorėje, pasirodai. Skaldai Jėzų ir neigi Dievą atėjus kūne, nesi iš Dievo.

Tad tas skaldo, kuris nedaro [meilės darbų]. Ko mus moko, jei ne to, kad klaustume darbų, o netikėtume žodžiais? Visi neigia Jėzų atėjus kūne, kurie pažeidžia meilę. Juk Jėzui nebuvo reikalo ateiti kūne, nebent dėl meilės. Kaip Dievo Sūnus galėjo atiduoti savo gyvybę už mus, jei neapsivilktų kūnu, kuriame galėtų mirti? Todėl kas pažeidžia meilę, kad ir ką sakytų liežuviu, savo gyvenimu neigia Kristų atėjus kūne, ir toks yra antikristas, kur jis bebūtų.

‚O kas išeina iš Jo [Dievo], tas klauso mūsų. Kas pažįsta Dievą, klauso mūsų; kas nepažįsta Dievo, neklauso mūsų. Iš to atpažįstama tiesos Dvasia ir klaidos dvasia‘. Jau padarė mus atidžius, nes kas pažįsta Dievą, tas klauso; kas nepažįsta, neklauso; ir tai yra tiesos ir klaidos dvasių atskyrimas. Pažiūrėkime, kuo turime Jo klausyti. ‚Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo‘ ir t.t.“

Taip pat iš ten pat:
„Meilės pažeidėjai patys pasidarė [atskirti]; kaip jie myli pačią meilę, taip myli [ir vienybę]. Bet juos įrodo balandis: jis nužengia iš dangaus, atsiveria dangūs, ir jis pasilieka virš Viešpaties galvos. Kodėl tai? Kad išgirstų: ‚Šitas yra tas, kuris krikštija‘. Pasitraukite, plėšikai, pasitraukite, Kristaus valdos grobikai! Savo valdose, kur norite viešpatauti, išdrįsote uždėti galingojo titulus. Jis pažįsta savo titulus, atsiima savo valdą; nenaikina titulų, bet įeina ir valdo. Taip ateinantis į katalikybę: krikštas nenaikinamas, kad nebūtų sunaikintas imperatoriaus titulas, bet kas yra katalikybėje, pažįsta savo Viešpatį. Įeina Savininkas su savo titulais, kur įėjo plėšikas su svetimais titulais.“

Tas pats iš ten pat:
„‚Kiekvienas, kuris tiki, kad Jėzus yra Kristus, iš Dievo yra gimęs‘. Kas yra tas, kuris netiki, kad Jėzus yra Kristus? Tas, kuris taip negyvena, kaip įsakė Kristus. Juk daugelis sako: ‚Tikiu‘; bet tikėjimas be darbų negelbsti. Tikėjimo darbas yra pati meilė, sakant apaštalui Pauliui: ‚Ir tikėjimas, kuris veikia per meilę‘.

Tavo darbai, kuriais tikėjai, buvo arba jokie, arba, jei atrodė geri, buvo blogi. Juk jei buvo jokie, buvai lyg žmogus be kojų arba sužeistomis kojomis, negalintis vaikščioti. O jei atrodė geri, prieš tau įtikint, bėgai, tiesa, bet bėgdamas šalia kelio klydai veikiau nei keliavai. Taigi mums reikia ir bėgti, ir bėgti kelyje. Kas bėga šalia kelio, bėga tuščiai, tikriau – bėga vargui; tuo labiau klysta, kuo greičiau bėga šalia kelio. Koks yra kelias, kuriuo bėgame? Kristus, kuris pasakė: ‚Aš esu kelias‘. Kokia tėvynė, į kurią bėgame? Kristus, kuris pasakė: ‚Aš esu tiesa‘. Per Jį bėgame, pas Jį bėgame, Jame ilsimės. Bet kad bėgtume per Jį, Jis nusitiesė iki mūsų.“ Ir t.t.

Tas pats iš ten pat:
„Ką demonai galėjo daugiau pasakyti, kaip tik pasakyti: ‚Žinome, kas esi, Dievo Sūnus, Dievo Šventasis‘? Ką sakė demonai, tą sakė ir Petras. Tie patys žodžiai, ne ta pati siela. Ir iš kur aišku, kad Petras tai sakė su meile? Nes krikščionio tikėjimas yra su meile Dievui, o demono – be meilės. Kaip be meilės? Demonai tai sakė, kad Kristus nuo jų pasitrauktų. Juk prieš sakydami: ‚Žinome, kas esi, Dievo Sūnus, kas mums ir tau‘, jie sakė: ‚Ko atėjai prieš laiką mūsų pražudyti?‘ Taigi viena yra išpažinti Kristų, kad laikytumeisi Kristaus; kita – išpažinti Kristų, kad atstumtum Kristų nuo savęs.

Tad matote, kaip čia sako: ‚Kas tiki‘; tai tam tikras savitas tikėjimas, ne bet koks, bendras su daugeliu. Tegu joks eretikas nesako jums: ‚Ir mes tikime‘. Todėl jis pateikė demonų pavyzdį, kad nesidžiaugtumėte tikinčiųjų žodžiais, bet ištirtumėte gyvenimo darbus. Ką reiškia tikėti į Jį? ‚Ir kiekvienas, kuris myli gimdytoją, myli tą, kuris iš jo gimęs‘. Tuoj pat prie tikėjimo prijungė meilę, nes be meilės tikėjimas tuščias. Su meile tikėjimas yra krikščionio, be meilės – demono; o tie, kurie netiki, yra blogesni už demonus ir burtininkus.

‚Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs [iš Dievo]. Iš to pažįstame, kad mylime Dievo vaikus‘. Dievo vaikais pavadino tuos, kuriuos šiek tiek anksčiau vadino Dievo Sūnumi, nes Dievo vaikai yra Dievo Sūnaus kūnas. Ir kadangi Jis galva, o mes nariai, yra vienas Dievo Sūnus. Todėl kas myli Dievo vaikus, myli Dievo Sūnų, ir kas myli Dievo Sūnų, myli Tėvą; ir niekas negali mylėti Tėvo, jei nemyli Sūnaus. Ir kas myli Sūnų, myli Dievo vaikus. Kokius Dievo vaikus? Dievo Sūnaus narius. Ir mylėdamas pats tampa nariu ir per meilę įeina į Kristaus kūno sandarą, ir tampa vienas Kristus, mylintis save patį.

Juk kai nariai myli vienas kitą, kūnas myli save; ‚ir jei kenčia vienas narys, kenčia visi nariai, ir jei garbinamas vienas narys, džiaugiasi visi nariai‘. Ir ką toliau sako? ‚Jūs gi esate Kristaus kūnas ir nariai iš nario‘. ‚Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato?‘ Išplėsk meilę per visą pasaulį, jei nori mylėti Kristų, nes Kristaus nariai yra visame pasaulyje. Kur privalai būti, kad būtum po Galva? Jei nesi kūne, nesi po Galva. Ką padeda, kad tiki ir piktžodžiauji? Garbini Jį Galvoje, o piktžodžiauji kūne. Jis myli savo kūną. Jei tu atsiskyrei nuo Jo kūno, Galva neatsiskyrė nuo savo kūno. ‚Veltui mane garbini‘, šaukia tau Galva iš viršaus; ‚veltui mane garbini‘.

Tarytum kas nors norėtų pabučiuoti tau galvą ir tryptų tau kojas; galbūt kaustytais batais sutraiškytų tavo kojas norėdamas laikyti tau galvą ir pabučiuoti; argi pagerbimo žodžių viduryje nenutrauktum kalbos ir nesakytum: ‚Ką darai, žmogau? Trypi mane‘. Nesakytum: ‚Trypi galvą‘, nes galva pagerbta; bet galva labiau šaukia dėl trepiamų narių nei dėl savęs, kad yra pagerbta. Argi pati galva nešaukia: ‚Noriu tavo pagarbos, nustok mane trypti‘? Dabar tu pasakyk, jei gali: ‚Kur aš tave trypiau?‘ Tark tai Galvai: ‚Norėjau tave pabučiuoti, norėjau apkabinti‘. Bet ar nematai, o kvaily, kad ko nori apkabinti, dėl kūno vienybės priklauso tam, ką trypi? Viršuje mane garbini, apačioje mane trypi. Labiau skauda tai, ką trypi, nei džiugina tai, kad garbini; nes ir tas, kurį garbini, jaučia skausmą dėl tų, kuriuos trypi.

Kaip šaukia liežuvis: ‚Man skauda‘? Nesako: ‚Skauda mano kojai‘, bet ‚man skauda‘ sako. O liežuvi, kas tave palietė, kas įdūrė, kas įgėlė? Niekas, bet esu sujungtas su tais, kurie trepiami. Kaip nori, kad man neskaudėtų, kai nesu atskirtas?

Todėl mūsų Galva pakilo į dangų, nes matė daugelį ketinančių Jį pagerbti; nes pakilo į dangų ir matė, kad jų garbė yra niekas, jei trypia Jo narius žemėje; kad niekas neklystų ir, garbindamas Galvą danguje, netryptų kojų žemėje, Jis pavedė savo narius žemėje; pasakė, kur yra Jo nariai, pasakė paskutinius žodžius ir iškeliavo. Po tų žodžių Jis daugiau nekalbėjo žemėje. Jau nerandi Kristaus kalbančio žemėje; randi Jį kalbantį, bet iš dangaus. Ir kodėl iš paties dangaus? Todėl, kad nariai buvo trepiami žemėje. Juk persekiotojui Sauliui tarė: ‚Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?‘ Pakilau į dangų, bet vis dar guliu žemėje; čia sėdžiu Tėvo dešinėje, ten vis dar esu alkanas, trokštantis ir keleivis.

Kaip tad pavedė savo kūną žemėje ketindamas pakilti? Savo mokiniams atsakė: ‚Gausite ant jūsų nužengusios Šventosios Dvasios jėgą, ir būsite man liudytojai Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir iki pat žemės pakraščių‘. Štai kur guliu, nes kylu; kylu juk, nes esu Galva; mano kūnas vis dar guli. Kur guli? Per visą žemę. Saugokis, kad nemuštum, saugokis, kad nepažeistum, saugokis, kad netryptum. Tai yra paskutiniai Kristaus žodžiai, kai Jis ketino eiti į dangų.

Prašau, pagalvokite, ar mirštančio tėvo paskutiniai žodžiai kūniškiems paveldėtojams yra mielesni, malonesni ir didesnio svorio, nors jis tuoj eis į kapą: Kristaus paveldėtojams kokie turi būti paskutiniai žodžiai To, kuris neis į kapą, bet kils į dangų? Ir jei pavelėtojų labiau saugomi mirštančio tėvo paskutiniai žodžiai, kurio lavonas be jausmų guli kape, ko sau tikisi tie, kurie nesaugo danguje Sėdinčiojo paskutinių žodžių, matančio iš viršaus, ar yra niekinamas, ar neniekinamas – To, kuris pasakė: ‚Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?‘ Kuris saugo teismui visa, ką mato kenčiant savo narius, kuriems eretikų liežuvio kalavijas yra sunkesnis ir nepakenčiamesnis už pagonių kalaviją.“

XXX SKYRIUS.
Minėtų šventojo Augustino žodžių apibendrinimas.

Būtina, kad dėl šių aiškių pagrindinio mokytojo minčių į save sugrįžtų naujojo įsakymo pažeidėjai, bet kokie eretikai ir pirmiausia simonistai, kurie iš gautos Šventosios Dvasios galios daro sau prekę vien pasaulietiniam verslui, o ne kokiam nors Kristaus liudijimui. Juk Kristus tvirtino, kad Šventosios Dvasios galią, Jam kylant į dangų, Jo mokiniai turi priimti vien tam, kad būtų Jo prisikėlimo ir meilės liudytojai visur žemėje.

Tačiau šie iškrypėliausi žmonės, pavirtę kreivu lanku, puola ir kerta Tą, kurio buvo įtempti, kai Jo malonės turtus, kuriuos jiems liepta visiems nemokamai, kaip gavo, išdėstyti ir išdalinti, drįsta dalinti už kainą. Taip nedėkingi Kristui jie sukyla kovoti prieš Jį Jo paties dovanomis ir Jo tikintiesiems, kaip Jo nariams, padaro bjauriausias ir nepagydomas žaizdas, nes paties Jo, kuris yra saviškių Galva, pasiekti negali. Nors lūpomis kartais apsimeta norį Jį pagerbti, viskas, ką jie daro, Jam yra įžeidimas, o ne pagarba, kol Jo tikinčiuosius savo neištikimybe kaip vagys ir plėšikai žudo.

Juos, kaip paprastas avis, suvedžiotas apsimestiniu ganytojo švilpimu, jie susišaukia pas save ir taip tai vogčiomis, tai prievarta būriais aukoja velniui, kai sutinka, kad iš jų būtų perkama tai, kas priimama ne kitaip, kaip tik tam, kad būtų duodama veltui. Šiuo užkratu kelios sergančios avys užkrečia visą kaimenę, kai kai kurie kūniški žmonės, paliesti ambicingo godumo ligos, ima bjaurėtis dangiškojo mokslo maistu ir per klystkelius pasislepia nuo ganytojo akių. Todėl plėšikaujantys simonininkai, radę juos kaip vienišas avis, kuo greičiau dėl savo ligos didumo sutinka su jų valia.

Mat anie nori žudyti, šie – mirti; anie siekia pražudyti, šie – negyventi; anie naikinti, šie – žūti. Taip ir vieni, ir kiti savo pražūčiai ir visos Bažnyčios užkratui sugalvoja ir vykdo kūnišką ar pasaulietinę prekybą Šventąja Dvasia. Jų persekiojimas Kristui yra sunkesnis nei bet kokių pagonių, kurie viešu žiaurumu ir laikinomis bausmėmis siautėja prieš krikščionis, nei šių, kurie slaptu sąmokslu po taikos ženklu sukelia amžinas mirtis.

Jei Kristus negalėjo pakęsti savo narių persekiojimo, kad iš dangaus nesušuktų Sauliui, Jo nepažįstančiam ir turinčiam Dievo uolumo (nors ne pagal pažinimą), ir neatimtų jam regėjimo, kas, manome, nutiks šiems, kurie išpažįsta pažįstantys Dievą ir Jo Bažnyčios vadovus, ir visgi, degdami velnišku uolumu, sąmoningai nenustoja persekioti ir žudyti nesuskaičiuojamų tikinčiųjų sielų? Ir jei Saulius už kūnišką persekiojimą buvo nubaustas tokiu smūgiu, kokiu, manai, nubaudžiami šie už dvasinį?

Todėl anas teisėtai laikinai prarado kūno akis, o šie – širdies, kad nuo šiol jie, tapę aklais aklųjų vadais, kartu su savo sekėjais įkristų į amžinos pražūties duobę. Jei jie pripažintų save aklais, kaip Viešpats sako panašiems į juos, neturėtų nuodėmės, nes rūpestingai siektų daryti vertus atgailos vaisius. Dabar gi, kadangi sako: „Regime“, jų nuodėmė pasilieka; jiems iš dangaus Viešpats šaukia tiek kartų, kiek per savo tarnus, kuriuose Jis tarytum danguje gyvena, šventųjų Raštų žodžiais bara jų įžūlumą.

Kadangi dabar Jis nėra girdimas, vėliau kaip stiprus ir galingas „išeis iš savo slaptavietės ir kaip karys sužadins uolumą, šauks ir rėks, ir sustiprės prieš savo priešus“, kuriems tada sakys: „Tylėjau, visada tylėjau, buvau kantrus; tai darėte, ir aš tylėjau“. Todėl, kadangi po truputį ir dalimis išsklaidėte mano kaimenę ir prarijote, išsklaidysiu jus ir prarysiu kartu.

XXXI SKYRIUS.
Apie simonininkų blogybę, ir kad jie yra blogesni už plėšikus bei be jokio tikėjimo Dievu.

Prieš šiuos netikrus liudytojus, kuriuos jau nebekenčiantis, bet vis dar tokius kenčiantis savo Bažnyčios kančiose (kokius anksčiau kentėjo) Jėzus savyje meldžia Tėvą, sakydamas per psalmininką: „Neatiduok manęs mano persekiotojų sieloms, nes pakilo prieš mane neteisingi liudytojai, ir neteisybė sumelavo pati sau“. Bedieviška tikėti, kad jie išlaiko bent menkiausią Dievo ir artimo meilės kibirkštėlę. Juk Dievo ir artimo meilė yra tikra ir ypatinga maldingųjų ir šventųjų dorybė, tuo tarpu kitos dorybės gali būti bendros geriems ir blogiems.

Kaip ji gali būti tuose, kurie Dievą taip niekina, kad stengiasi Jį net parduoti už bet kokią kainą, ir artimo taip nekenčia, kad visiškai uždaro jam savo širdį, idant jis veltui negautų to, ką dieviškas dosnumas norėjo ir liepė per juos duoti veltui? Juk jei net turėdami šio pasaulio turto jie uždarytų savo širdį stokojančiam artimui ir nieko jam neduotų veltui iš savo [turto], kaip Dievo meilė, kuri yra tik abipusė, pasiliktų juose?

Bet šie ne tik neduoda nieko iš savo, bet kad duotų tai, ką gavo iš Dievo duoti veltui, apiplėšia nelaimingą artimą visomis kūno ir sielos gėrybėmis, taip užkietėję prieš meilę, kad net burnos neatveria Dievui dėl Jo ar artimo meilės, nebent įsiterpus duotam ar pažadėtam pinigui. Ir o, kiek jie blogesni už blogiausius plėšikus, kurie kartu sudrasko artimo sielą ir kūną, kai kiti plėšikai taip nužudo kūną, kad sielos nužudyti negali.

Taigi aišku, kad jie neturi jokios Dievo, kurio nemato, meilės, kurie taip blogai moka mylėti artimą, kurį mato; jei jie jį bent kiek mylėtų dėl Dievo ir Dieve, jau nebūtų eretikai, net jei būtų kūniškiausi ir nusikaltėliai, nes būtinai turėtų tiek teisingo tikėjimo, nors ir mažiausio, kiek tikros meilės. Bet kadangi neturi nė vieno, jie yra eretikai ir antikristai, kurie neigia Jėzų atėjus kūne.

Juk kodėl Jėzus atėjo kūne, jei ne tam, kad iš įvairių žmonių savybių ir iš visų pagonių tautų per didžią meilę, kuria paguldė už juos savo gyvybę, pristatytų sau šlovingą Bažnyčią, neturinčią dėmės ar raukšlės, ar ko nors panašaus, kurioje, vienoje balandėje, savo draugėje, seseryje ir nekaltose sužadėtinėje besiilsinčioje, pats nekaltas Sužadėtinis ilsėtųsi ir karaliaujančioje karaliautų, ir taip visiems saviškiams Jame pačiame viename ištobulintiems, pats vienas Dievas būtų viskas visame kame?

Šiai nuostabiai ir trokštamai vienybei labiau už kitus pavydi ir kėsinasi tie, kurie nebijo parduoti Šventosios Dvasios, kuria tokia narių įvairovė po viena galva Kristumi nepriekaištinga ir nesuvokiama sandara sujungiama, sutvirtinama ir suvienijama. Juk Ji tarytum stipriausias ir karščiausias bitumas ar klijai meile, kurią išlieja šventųjų širdyse, Kristaus kūną, suformuotą ir paruoštą tinkamais ryšiais ir sandūromis, suklijuoja ir sujungia, ir augina Dievo augimu, kur iš įvairios profesijos ir gyvensenos žmonių padaro vieną kūną ir vieną dvasią pagal pašaukimą, kuriuo esate pašaukti vienoje viltyje.

Kai šie eretikai drįsta pavogti Ją tarytum veiksmingiausius Dievo statybos klijus, kokius ir kokių apgailėtinų griuvėsių pridaro! Juose, kaip paprastai būna griuvėsiuose, neberandama nieko tvarkingo, nieko nesumaišyto. Juose nebėra jokio grožio, tik dilgėlių ir erškėčių, būtent geismo ir godumo purvas bei gyvačių landynių siaubas.

XXXII SKYRIUS.
Kaip eretikai, ištvirkaujantys nuo Dievo, verčia ir kitus ištvirkauti.

Štai kaip nuo Dievo ištvirkaujantys ir profaniški simonininkai sutepa ir griauna tą šlovingąją [Bažnyčią], kurią Kristus, kad būtų be dėmės, apvalė vandens nuplovimu žodyje, ir kad būtų be raukšlės, išlygino jos raukšles ant kryžiaus kančios. Kurią, o skausme, dabar nebaudžiami ištvirkėliai sutepa, kai jos nuplovimą ir kitus dieviškų sakramentų pavidalus, jai dangiškai suteiktus grožio išlaikymui, užkrečia savo nešvarumo užkratu ir savo prekyba ištuština; kurią lygiai taip pat suraukšlėja, kai jos paprastą intenciją, tarytum skaisčią odą, subjauroja savo suktumo dvilypumu, kad pelnytai tas Sužadėtinis, gražus išvaizda labiau už žmonių sūnus, grasina šiai savo gražiausiai Sužadėtinei, kurios grožiu gėrisi labiau už viską, kad nepradėtų klaidžioti po savo draugių, t. y. eretikų, kaimenes, kurie, ganydami savo ožiukų bandas, meluoja esą Sužadėtinio draugai, o pavydėdami Sužadėtinės ne Sužadėtiniui, bet sau, mąsto tik apie svetimavimą.

Todėl pagal palaimintojo Jeronimo aiškinimą Sužadėtinis toje pačioje Giesmių giesmėje grasina savo Sužadėtinei ir sako: „Arba pažinsi save, kad esi Karaliaus sužadėtinė ir graži, ir mano padaryta graži (juk aš sau paruošiau šlovingą Bažnyčią, neturinčią dėmės ar raukšlės), arba žinok, kad jei nepažinsi savęs ir nežinosi savo orumo, patirsi tai, kas seka“. Kas gi tai yra?

„Jei nepažinsi savęs, o gražioji tarp moterų, išeik tu avių pėdomis ir ganyk ne avių bandas, ne ėriukų, bet savo ožiukus.“ „Juk pastatys avis dešinėje, o ožius kairėje.“ „Jei nepažinsi savęs, o gražioji tarp moterų, išeik tu avių pėdomis ir ganyk savo ožiukus prie ganytojų palapinių.“ Ganytojų pėdomis, sako, būsi paskutinė, ne tarp avių, bet tarp savo ožiukų, su kuriais gyvendama negalėsi būti su manimi, tai yra būti su gėriu. „Mano žirgui faraono vežimuose prilyginau tave.“

„Jei nori suprasti, o Sužadėtine, kaip turi save pažinti, sužinok, kam tave prilyginau, ir tada pamatysi, kad esi tokia, jog neturi būti subjaurota, kai pažinsi savo grožį. Kas gi tai yra: ‚Mano žirgui faraono vežimuose prilyginau tave‘? Žinau Sužadėtinį raitelį, pranašui sakant: ‚Tavo jojimas – išgelbėjimas‘. Prilyginta esi tad mano žirgui faraono vežimuose. Kiek skiriasi mano jojimas – aš juk esu Viešpats ir skandinu bangose faraoną ir jo raitelius, ir jojikus, ir jo žirgus bei vežimus; kiek, sakau, skiriasi mano jojimas nuo faraono jojimo, tiek tu, o Sužadėtine, o bažnytine siela, esi geresnė už visas sielas, kurios nėra bažnytinės. Taigi, jei esi bažnytinė siela, esi geresnė už visas sielas; jei nesi geresnė, nesi bažnytinė.“

Dėl to, vargas man! Kiek bijau, kad pagal šią tokio išmintingo vyro nuomonę tas dangiškasis Sužadėtinis, supykęs ant savo Sužadėtinės, t. y. mūsų Katalikų [Bažnyčios], jau ilgai begėdiškai klaidžiojančios per eretikų avidės, duos skyrybų raštą ir jai neatšaukiamai pasakys: „Išeik ir eik avių pėdomis, ir ganyk savo ožiukus prie ganytojų palapinių“. Ji juk atrodo taip savęs nepažįstanti, kad nesigėdija klystkeliais glaustis ir gyventi pas profaniškus ganytojus, kurie žinomi ganantys tik ožiukus, kuriais dar ir prekiauja.

Todėl labai reikia saugotis, kad ožiukų palaidumas ir ožių įžūlumas dėl nuolatinio bendro gyvenimo nesukeltų pavojaus jos skaistybei, ir taip po truputį įsileidus svetimavimus į Sužadėtinio guolį, ji nebūtų išniekinta iki viršūnės, ir jau nebeganytų avinėlių, kuriuos pritardama ir bendraudama su eretikais paverčia ožiukais, statomais kairėje; iš kurių tuo tarpu užauga jų vadai ir tėvai – įžūlūs ožiai, pateksiantys burtu su daugybe prakeiksmų ir visos katalikų liaudies nuodėmių, užkrautų ant jų galvos ir kaktos, į Dievo apleisto velnio dalį, kurio pragare nėra nė vieno, kas išpažintų Viešpatį.

Taigi su savo ožiukais gaus burtą – prakeikimo dykumą, tie, kurie atsisakė valdyti jiems paskirtą burtą – palaiminimo rojų. Taps velnio dvasininkija ir šėtono sinagoga, nes atsisakė būti Dievo dvasininkija ir Bažnyčia. Kadangi šio nepalyginamo blogio budriai nesisaugoma, jis be paliovos daro tokius nuostolius Dievo Bažnyčiai, kad ji, kaip mėnulis savo mėnesiniame cikle arba jaunatyje, nors yra pilna, atrodo arba mažiausia, arba niekas. Tai jai atsitinka todėl, kad ji, net subarta ir įspėta, neraudonuoja savęs nepažindama. Todėl dėl teisingo Dievo teismo ji, kuri savęs nepažįsta, taip nepažįstama ir saviškių, kad daugelis jau abejoja, ar ji apskritai yra.

XXXIII SKYRIUS.
Apie Bažnyčios mažėjimą ir eretikų gausėjimą.

Taip simonistinės erezijos mirtini skysčiai įsiskverbia į katalikų krūtinę, taip ji slegiama jos nuosprendžio, taip ji trikdoma ir alinama jos vidinio ir naminio karo, kad ta Sužadėtinė, vos pusgyvė, jau tik virpa paskutiniu atodūsiu, ir tarytum talpiausias laivas, tuoj nuskęsiantis, atpalaiduoja jau traškančias lentas, arba kaip kadaise gausus miestas, pats savęs užpultas ir nugalėtas, galiausiai vargsta ir vargiai besitiki kurio nors iš saviškių išgelbėjimo. Kadangi ji niekina mažus dalykus, po truputį nusirita iki to, kad jau beveik nebežino, kur ji yra ir kieno ji yra; tik Dievas tarp tiek tūkstančių blogiausių pardavėjų ir pirkėjų žino, kurie yra Jo, kuriems kasdien švelniai ir artimai širdies ausyje sako:

„Nebijok, mažoji kaimene, nes jūsų Tėvui patiko duoti jums karalystę. Parduokite, ką turite, ir duokite išmaldą. Pasidarykite sau kapšus, kurie nesusidėvi, neišsenkantį lobį danguje, kur vagis neprisiartina ir kandys nesuėda. Kur jūsų lobis, ten bus ir jūsų širdis“. Bet o Jėzau, Gerasis Ganytojau, koks mažas dabar atrodo šių Tavo avinėlių skaičius tarp nesuskaičiuojamų ožiukų būrių! Taip jau nugalėtas romusis Tavo Jokūbas pasišiaušusio ir gauruoto brolio iš tos pačios įsčios, kad, pasak Izaijo, ožiukams ganyti visoje žemėje yra erškėčiai ir spygliai, o mažyčiams avinėliams vargiai belieka kokia ganykla.

Tikrai mums atėjo ta diena, taip išpranašauta to paties pranašo: „Ir bus tą dieną, sumenks Jokūbo šlovė, ir jo kūno riebumas sunyks; ir bus kaip pjaunamų javų rinkėjas pjūtyje, ir jo ranka rinko varpas; ir bus kaip renkantis varpas Refaimų slėnyje. Ir liks jame kaip vynuogė, ir kaip purtyto alyvmedžio kekė, dvi arba trys alyvuogės šakos viršūnėje, arba keturios ar penkios jos šakose, sako Viešpats, Izraelio Dievas“.

Po to, kokį sumažėjimą katalikybė dar patiria pačiame savo mažume, prideda tas pats pranašas: „Todėl sodinsite ištikimą sodinuką, ir sėsite svetimą sėklą“. Vargas, vargas, vargas, Viešpatie Dieve, pasigailėk, pasigailėk savo tautos ir neatiduok savo paveldo pražūčiai! Būk gailestingas, prašau, nurimk! Kas pakels Jokūbą, nes jis mažas? Sumenkome labiau už visas tautas, ir be to, tie, kuriuos Tau sodiname, tampa netikinčiais, ir sėjame svetimą sėklą, nes pagal Jeremijo raudą: „Kuriuos auginame ir maitiname, mūsų priešas juos suryja“.

Ir o, kad bent vieni būtų suryti! Bet kas sunkiausia, Bažnyčios įsčiose pagimdyti ir jos pienu maitinti tie, kurie vėliau nuo jos pereina pas klastingą Simoną su motinos ginklais ir žiauriai sukyla prieš ją, ir savo buvusius brolius, apgautus su motinos pavojumi, po taikos priedanga nužudo. Kodėl gi jie su tokia neapykanta ir atkaklumu be paliovos drasko Kristaus Bažnyčią, dėl kurios vienos Jis atėjo kūne, jei neneigia Kristaus atėjus kūne?

Juk jei palaimintasis tėvas Augustinas tvirtino, kad arijonai, makedonijonai, katafrigai ir novacijonai neigia Kristų atėjus kūne, nes blogai manydami apie dievybę savo įžūlumu skaldo Jo Bažnyčią, kiek labiau simonistai, kurie ne tik blogai manydami apie Dievą, bet ir prekiaudami Jo Bažnyčia, ją ir visa, kas jos yra, beveik paverčia niekuo, kiek tai nuo jų priklauso?

Ir tikrai arijonai, nors Sūnų ir Šventąją Dvasią iškrypėliškai vadina mažesniais už Dievą Tėvą ir kūriniais, visgi nemano, kad kurį nors galima parduoti; to nemano nei patys makedonijonai, nors piktavališkai vadina Šventąją Dvasią mažesne už Tėvą ir Sūnų bei kūriniu, nei katafrigai, nors teigia Šventąją Dvasią esmingai atėjus į Montaną, jų sektos autorių. Iš to aiškiau už saulę matyti, kad simonistai labiau už visus šiuos neigia Kristų atėjus kūne, nes lūpomis, tiesa, vadina Šventąją Dvasią viskuo lygia Tėvui ir Sūnui, bet visgi tiki, kad Ją galima kasdien parduoti, tuo, kad begėdiškai parduoda Jos regimus sakramentus.

XXXIV SKYRIUS.
Kiek pražūtingesni už visus eretikus yra simonininkai.

Kiek labiau pateisinamai šį verslą vykdytų arijonai ir makedonijonai, ir tikėtų, kad Šventąją Dvasią galima parduoti už kainą, kurią skelbia esant kūriniu? Juk labiau nuoseklu, kad kūrinį galima parduoti, nei pasaulio Kūrėją ir Pašventintoją. Be to, daug labiau pakenčiamas tų įniršis, kuriuos prieš katalikybę apginklavo veikiau atviras siaubas nei apsimestinė meilė, ir kurių viešas išpažinimas šaukė, kad jų reikia saugotis. Už juos simonistai yra tiek nepakenčiamesni, kiek meilikaujanresni ir slapbesni; juos ir katalikais laikome iš išpažinimo, ir tėvais ar draugais iš meilikaujančio ar taikingo įspėjimo bei pasveikinimo, kurį taip stengiasi pridengti savo iškrypimui, kad būtų laikomi meilesniais už pačius meiliausius, nors visiškai nenurimsta žudyti Dievo tautos, kuri tokio didelio blogio nejaučia, o veikiau jiems šypsosi ir ploja. Juos, kaip blogesnius už blogiausius arijonus, kaip aukščiau aiškiai parodyta, šventasis septintasis sinodas apibrėžė nepriekaištingu ir autentišku sprendimu.

Palyginus su jais gerais gali būti laikomi net novacijonai, kurie, pasipūtę nuostabaus susilaikymo ir griežčiausios drausmės sekta, moko, kad antrąkart vedusių ir atgailaujančių už nusikaltimus Bažnyčia neturi priimti, nors visuose kituose dalykuose niekaip neprieštarauja katalikų tikėjimui. Bet kadangi šiuo savo papiktinimu piktina ir skaldo Bažnyčią, ir jie neigia Jėzų Kristų atėjus kūne – ne lūpomis, bet, kaip beveik visi kiti eretikai, veiksmais.

Tad jei novacijonai, pažymėti dėl per didelio teisingumo, neigia Kristų atėjus kūne, argi galima bent lengvai abejoti, kad simonistai neigia Kristų atėjus kūne, kurie, prisipildę daugiau nei velniškos puikybės, laiko save jau ne lygiais Dievui per plėšimą, kaip velnias, bet viršesniais, manydami, kad gali Jį parduoti už kainą, ir net tai išpažįsta?

Šia beprotybe jie ne tik piktina Dievo Bažnyčią, bet, kas visiškai nepakeliama, taip pargriauna, kad jos užstatą, t. y. Šventąją Dvasią, kuria ji pažymėta atpirkimo dienai ir kurios yra pašventinama bei gaivinama, visiškai iš jos išplėšia, kol patys persimaino į teisingumo tarnus. Kas drįsta bent sapnuoti, kad jie tiki Šventąją Dvasią, kurią daugiau nei tūkstantį kartų bando parduoti? Argi galima tikėti apie kokį nors, kad ir menkiausią vergą, jog jis ramia širdimi leistųsi tiek kartų parduodamas ir verčiau nesirinktų bėgti ar per bet kokį pavojų atsikratyti tokio bjauraus valdymo ir tokios patyčios?

Bet, o nusikaltime! Šiam tokiam gėdingam ryšiui ir įžeidimui, nepakenčiamam net menkiausiems vergams, manoma esant pavaldžią ir pagal pardavėjų norą paklūstančią laisvės Dvasią, kurių spygliai dygimo metu rodė žolės minkštumą, bet jau seniai suaugę suprantami kaip dygliuotas krūmas. Argi klastingo Simono bandymas nebuvo lyg minkšta žolė, palyginus su jo sekėjų veiksmais mūsų laikais? Juk jis, nors ir norėjo nusipirkti Šventąją Dvasią tam, kad brangiau parduotų, visgi tam siūlė savo, o ne svetimus pinigus, kaip ir palaimintasis Petras jam atsakydamas parodė, sakydamas: „Tebūnie tavo pinigai su tavimi pražūčiai“.

Jo artimesni sekėjai, žinoma, darė tą patį, kai tik iš savo turto ar tėvų bei draugų lėšų ar valdų bandė nusipirkti bažnytinius laipsnius, daugiausia dėl tos priežasties, kad, būdami galingi ir kilmingi dėl pasaulietinio turto, dar galingesni ir kilmingesni už kitus iškiltų per bažnytinį orumą. Juk nieko labiau netrokšta kiekviena protinga siela, tiek sveika, tiek nesveika, kaip galios; kurią galią sveika siela siekia gauti glausdamasi prie Viešpaties Dievo ir dėdama į Jį savo viltį, sekdama šventųjų angelų pavyzdžiu, kurie išstovėjo; o nesveika – toldama nuo Dievo ir pasitikėdama savimi ar drįsdama apie save, sekdama pavyzdžiu pabėgėlių dvasių, kurios nuo pradžios nupuolė, kurių kunigaikštis, kaip nurodo pranašas, prieš nupuolant širdyje sakė: „Į dangų įžengsiu, virš žvaigždžių, dangaus iškelsiu savo sostą, sėdėsiu sandoros kalne, šiaurės šonuose, pakilsiu virš debesų aukščio, būsiu lygus Aukščiausiajam“.

XXXV SKYRIUS.
Apie simonistinės erezijos gimimą ir augimą.

Tačiau ši bažnytinio orumo ambicija, gimusi iš molio, nuo pat apaštalų laikų iki krikščionių kunigaikščių laikų, atgrasytas persekiojimų žiaurumo, išnyko. Nes pirmasis iš visų ir sunkesnėms kančioms buvo atiduodamas tas, kuris atrodė pirmasis vadovas ir galingesnis už kitus. Bet vos tik krikščionims buvo grąžinta taika, tiek, kad net patys imperatoriai savo didingą galvą ir visus žemiškos valdžios ženklus palenkė po Kristaus kunigų kojomis, tas senasis maras sugrįžo ir, pamatęs tokią didelę galią ir šlovingą karalystę bei kunigystę, kurioje šventieji jau karaliavo su Kristumi, apstulbo; ir trokšdamas kaip įprasta jai viešpatauti ir vadovauti, kadangi negalėjo per tiesą, kurios dalininkas nėra, panoro ją sau pasigrobti klasta.

Todėl tai, ką Katalikų Bažnyčia buvo pelniusi Dievo malone, simonistinė ambicija siekė gauti pinigais; ne tam, kad katalikybėje kaip įvaikintas sūnus būtų pavaldus Dievo malonei ir tarnautų, bet kad kaip įžūlus tironas vadovautų ir įsakinėtų. Ir tai iš pradžių, kaip sakėme, bandė pasiekti tik savo ar saviškių kaina, kad vadovautų bent mažiausiai Bažnyčios daliai; kartais ir didžiules savo valdas dėl šios priežasties prijungdavo prie bažnytinių valdų ir po tokios naudos priedanga vykdė savo ambicijos sandėrį, kad neišmanantiems atrodytų, jog tokių vadovavimas ne tik nekenkia, bet ir labai padeda Dievo Bažnyčiai, kurią, kad bent taip gautų jai vadovauti, turtino savo nuosavybe.

Tačiau, kadangi kaip gėris žengia savo pakopomis, taip ir blogis savomis, tol šis prekybos, nors ir kiek pateisinamos, dažas lipo prie Bažnyčios, kol koks nors krikščionybės ar padorumo statusas buvo mūsų protėviuose. Bet kai nuodėmėms įsigalėjus jie visiškai užsitraukė Dievo nežinojimą, atmetė bet kokią pasiteisinimo ar kokio nors padorumo spalvą ir nebesirūpino slėpti savo godumo, bet leido jam siautėti atviromis rankomis; galiausiai įgijęs bjauriausią laisvę, jis pastūmėjo bažnytinių orumų trokštančius į tai, kad jie jau visiškai nieko nebeimtų ir nebeatimtų iš savo ar saviškių piniginių ar turto, bet visą duotą ar pažadėtą kainą nugremžtų iš bažnyčių, kurioms vadovauja, pajamų ar valdų.

Todėl visur, ir ypač per visą Italiją, matomos Dievo bažnyčios, vienuolynai ir kitos religinės vietos: vienos sugriautos ir išverstos iš pamatų, kitos net iškastos, kitos dar šiurpios pusiau sugriuvusiais stogais ir savo griūtį grasinančiomis sienomis, kitos apleistos žmonių, paliktos tik kenksmingiems žvėrims ir nešvariems paukščiams, kitos pilnos krūmų ir dilgėlių; kitos, nors dar atrodo išoriškai stovinčios sienomis ir pastatais bei gyvenamos, visgi randamos apiplėštos viso savo grožio ir vidinio papuošimo tiek knygose, tiek ir bažnytinės tarnystės induose bei drabužiuose, taip kad iš daugelio dalykų, kuriuos pamaldžioji senovė buvo surinkusi ar paruošusi pamaldiems tikslams, nebeliko nė menkiausio psalteriuko, molinio indelio ar drobinės servetėlės.

Kai kurios, anksčiau garsios daugybe ir įvairių dvarų, pilių, miestelių, šeimynų ir gyvulių, dabar neturi nė laukelio, nė lūšnelės, nė vergelio, nė asiliuko ar ožiuko, netgi visiškai nieko iš to, ką turėjo, tiek, kad pačius šventyklos kiemus ir krikščionių kapines svetimas žemdirbys sau aria ir dirba, ir pripildo javų ar vynuogių.

XXXVI SKYRIUS.
Kaip simonistai velniui parduoda ne tik Bažnyčios turtą, bet ir pačius kunigaikščius su tautomis.

Taip daugelio šventųjų ir religingų krikščionių kaulai abejingai išmetami iš pačių jų kapų ir kaip neprotingų gyvulių kaulai paliekami nuogi ir atstumti ant žemės paviršiaus. Vargšas aš, prisimenu dažnai matęs pačiuose [bažnyčių] sienose net kilmingų bazilikų grindis ariamas ir sėjamas arba gyvulius jose laikomus. Ir dėl šių tokių didelių nelaimių kaltas ne tiek vandalas, gotas, hunas, langobardas ar vengras, kiek simonistinis priešas, kuris kilnojamąjį ir nekilnojamąjį bei savaime judantį garbingų vietų turtą taip parduodamas ir dovanodamas giminaičiams bei svetimiesiems iššvaisto ir išbarsto, kad nieko sau ir savo palikuonims nepalieka, išskyrus ašaras.

O, kad jis plėštų bent tik tai, ką rado paruošta savo pirmtakų ir turi po ranka savo laiku, o ne ir tai, ko dar neturi! Juk dešimtines, gyvųjų ir mirusiųjų aukas bei visas pajamas, kurias po jo iki pasaulio pabaigos Bažnyčia turėjo gauti, per velniškas sutartis jis parduoda ar dovanoja pasauliečiams ir, kokiais tik gali būdais ir sąlygomis, amžinai atima, taip kad tie, kurie vėliau ateinančiose kartose tarnaus Dievui ir rūpinsis savo bei kitų išganymu, nerastų visiškai nieko sau palikto nei vienos valandos maistui, nei drabužiui, nei nakvynei.

Iš to kyla knygelės pasauliečių rankose, iš to įvairūs raštų paminklai ir dokumentai, blogai apsaugoti tokių parašais, kuriais panaikinami senieji Dievo bažnyčių raštai ir kanoninės privilegijos: ir pasauliečių teisei iki pasaulio pabaigos priskiriama ir patvirtinama visa bažnytinė valda. Jau nebegali katalikų pontifikų dekretai ar privilegijos pasipriešinti šių eretikų raštams, nebegali jokie kanonai ar jokie šventųjų tėvų sinodai nugalėti, nebegali jokie imperatorių ediktai ir potvarkiai ar religingų kunigaikščių įstatymai pasipriešinti. Taip įsigalėjo priešas, kad jau prieš jį nebegali atsilaikyti skydas, šarvai, ietis, kalavijas. Visa ginkluotė jam virsta šiaudais, nes jis nebijo nei gynybos, nei jokios bausmės.

Jis juokiasi iš svyruojančios ieties ir nekreipia dėmesio į trimito garsą, nes laiko pajuoka dvasinį grasinimą ar nuosprendį, kuris tarytum ietis smogia iš tolo, ir kūnišką pasmerkimą, kuris iš arti; taip jis niekina bet kokio kunigo anatemą, taip bet kokio žemiško kunigaikščio įstatymus; dėl jų bet koks menkas žmogus atsisako grąžinti pamaldiems tikslams net pėdos žingsnį iš viso to, ką jam eretikas patvirtino savo ranka.

Taip tai, kas anksčiau buvo vagystė, ir kas palaipsniui tapo plėšikavimu, dabar pasiekė tokią tironiją, kad bet kas, siekiantis vadovauti bažnyčioms ar miestams, to negauna anksčiau, nei priesaika ir raštu patvirtina pačiai tai liaudžiai, kad laikysis eretikų ir šventvagių raštų ir juos gins. Atrodo maža reikalauti to iš žemesnių valdžių – tai reikalaujama iš pačių aukščiausių imperatorių. Ir jiems neleidžiama priimti imperijos ženklų anksčiau, nei prisiekia, kad tų raštų ne tik nepanaikins, bet ir gins.

O Romos respublikos laisve ir maldingume! O imperatoriškos didybės dosnume ir galia! Vyriausiasis kunigaikštis verčiamas prisiekti, kad religingų kunigaikščių įstatymų prieš jį ar savo paties neturi laikytis, bet veikiau panaikinti. Nori, kad ciesoriaus būtų atiduota jam tų, kurie prieštarauja, kad Dievui būtų atiduota tai, kas Dievo. Tepažiūri, prašau, kokia jam ta imperija, kuri jį staiga iš krikščionio padaro pagoniu, tikriau – blogesniu už pagonį, nes atsimeta nuo Dievo; juk su iškrypusiais tampa iškrypęs ir su šventvagiais šventvagis, ir todėl vertas mirties, nes pritaria tokius dalykus darantiems; jis jau neturi būti vadinamas pritariančiu iškrypėliams, bet iš tikrųjų įsakančiu daryti dar blogiau, kuriems savo priesaika suteikia leidimą nebaudžiamiems pasilikti tai, ką užgrobė, ir įžūlumą nebaudžiamiems grobti, jei kas liko.

Juk jei, kaip teigia filosofas, tas, kuris nedraudžia nusidėti, kai gali, įsako, tai daug labiau tas, kuris ne tik nedraudžia, kai gali, bet dar ir prisiekia niekada nedrausti; kuris Dievui ir šventiesiems apaštalams bei Jo kunigams lygiai taip pat prisiekia drausti tokius dalykus ir ginti bažnytinį turtą. Teištiria kas gali, kaip ir kur jis išvengs šio labirinto: prisiekti, kad draus tokius dalykus, ir prisiekti, kad nedraus; čia prisiekti, kad gins bažnyčių turtą, ten prisiekti, kad negins.

XXXVII SKYRIUS.
Apie neįkainojamą erezijos nedorybę, ir kokiam žvėriui ji prilyginama Apokalipsėje.

Taip liaudies nedorybės ir savo paties tingumo apakinti vyriausieji kunigaikščiai nepaiso matyti Dievo darbų, koks Jis baisus savo sprendimuose žmonių sūnums, ir todėl kartu su tais, kuriuos turėjo valdyti, ir po tais, kuriems turėjo vadovauti, įkrenta į amžinosios mirties duobę. Pagonių kunigaikščiai tose pačiose kančiose yra tiek laisvesni ir viršesni už juos, kiek buvo dosnesni ir greitesni išsaugoti ir grąžinti kiekvienam jo teisę pasaulietiniuose dalykuose.

Mat jie privilegijas savo (kaip buvo tikima) religijos pontifikams ir šventykloms teikė su pamaldžiu dosnumu ir gynė galinga ranka savo laiku, ir ateičiai savo įstatymais parūpino jiems apsaugą nuo bet kokių sumažinimų ar atėmimų. Jų uolumą nuo prietarų nukreipęs į religiją didysis Konstantinas privilegijas, kurias anie suteikė savo žyniams ir šventykloms, suteikė Kristaus bažnyčioms ir jų tarnams; tai stengėsi daryti ir jo palikuonys, kiek jų buvo ortodoksų, iki šių pavojingų laikų.

Ir o, kiek labiau pakenčiama Kristaus bažnyčioms arijonų ar eunomijonų, ar eutichijonų, ar bet kokia kita erezija! Nes nors jos savo pasiutimu kaip vilkas drasko ir išsklaido Dievo avis, visgi jų avidžių ir ganyklų atimti nesirūpina, bet palieka po savęs, kur likusios ir būsimos avys galėtų bendrauti ir iš ko gyventi. Juk katalikams yra šiokia tokia paguoda dėl praėjusio ar esamo nuostolio, kur lieka bent šiek tiek, arba tikrai nieko netrūksta maistui ir drabužiui.

Taip po arijono Auksentijaus katalikas Ambraziejus rado jam paliktą Milano bažnyčios išlaikymą ir būstą. Taip po kyniko Maksimo Nektarijus. Taip po Dioskoro Proterijus. Ir jei peržiūrėtum kitus erezijų žvėris, nerastum jokio pražūtingesnio už šią, kuri taip išdrasko Kristaus avis, kad po jos gyvenantiems nebelieka nei avidžių, nei ganyklų. Tikrai ji ne tik geležiniais ir dideliais dantimis viską ėda ir trupina, o likučius savo kojomis trypia, kaip tas žvėris, kuris simbolizavo Romos imperiją, bet be to, iš jos išeinanti liepsna nepalieka priešais save nieko nesudeginto.

Todėl jei pranašas, apstulbintas jos galios ir dydžio, nutylėjo jos vardą, nors kitų, kad ir baisių [žvėrių], vardų nepraleido, kokiam žvėriui ši bus prilyginta, arba kokiu vardu vadinama, kuri randama nepanašiausia ir žiauriausia iš visų? Vis dėlto, nors aną, kuri buvo ketvirtosios karalystės pranašystė, Danielius (tai reiškia „mano Dievo teismas“), išskyrus dantis ir kojas, neparodė nei vardu, nei išvaizda, Viešpaties malonė (tai reiškia Jonas) šią, kuri yra erezijos pranašystė, savo Apokalipsėje, tik vardą nutylėdamas, tarytum regimą visiems pavaizdavo sakydamas:

„Ir mačiau kitą žvėrį, kylantį iš žemės, ir jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Ir jis vykdė visą pirmojo žvėries [būtent to, kuris buvo panašus į leopardą, kurio kojos kaip lokio, o burna kaip liūto] valdžią jo akivaizdoje. Ir vertė žemę bei jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį. Ir darė didelius ženklus, kad net ugnį iš dangaus nuleisdavo į žemę žmonių akivaizdoje. Ir suvedžiojo žemės gyventojus tais ženklais, kuriuos jam buvo leista daryti žvėries akyse, liepdamas žemės gyventojams pasidaryti žvėries atvaizdą. Ir jam buvo leista suteikti dvasią žvėries atvaizdui, ir padaryti, kad kas tik negarbins žvėries atvaizdo, būtų nužudytas. Ir jis vertė visus, mažus ir didelius, turtingus ir vargšus, laisvus ir vergus, turėti žymę ant dešinės rankos ar kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturi žymės, arba žvėries vardo, arba jo vardo skaičiaus“ ir t.t.

Apie ją po kelių žodžių angelas garsiu balsu sako žmonėms: „Jei kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima žymę ant savo kaktos ar rankos, tas irgi gers Dievo rūstybės vyno, kuris įpiltas grynas į Jo rūstybės taurę, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akivaizdoje; ir jų kančių dūmai kils per amžių amžius, ir neturės poilsio nei dieną, nei naktį tie, kurie garbino žvėrį ir jo atvaizdą, ir kas priėmė jo vardo žymę“.

Be to, tą antrąjį žvėrį vėliau jis vadina netikru pranašu, sakydamas: „Ir mačiau iš slibino burnos, ir iš žvėries burnos, ir iš netikro pranašo burnos išeinančias tris netyras dvasias kaip varles. Tai demonų dvasios, darančios ženklus, ir jos išeina pas visos žemės karalius, kad surinktų juos į kovą didžiąją visagalio Dievo dieną. Štai ateinu kaip vagis. Palaimintas, kuris budi ir saugo savo drabužius, kad nevaikščiotų nuogas ir nematytų jo gėdos“.

Ir po kelių žodžių: „Ir pamačiau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kariauti su Tuo, kuris sėdėjo ant žirgo, ir su Jo kariuomene. Ir buvo pagautas žvėris, ir kartu su juo netikras pranašas, kuris darė ženklus jo akyse, kuriais suvedžiojo tuos, kurie priėmė žvėries žymę, ir tuos, kurie garbino jo atvaizdą. Jiedu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą, degantį siera. O kiti buvo užmušti kalaviju To, kuris sėdėjo ant žirgo, išeinančiu iš Jo burnos, ir visi paukščiai pasisotino jų kūnais“.

Ir po to apie šventųjų šlovę net ir šiame amžiuje taip sako: „Ir pamačiau sostus, ir jie sėdėjo juose, ir teismas buvo jiems duotas; ir sielas tų, kurie buvo nukirsdinti dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, ir kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo, ir nepriėmė žymės ant savo kaktų arba rankų; ir jie atgijo ir karaliavo su Kristumi tūkstantį metų. Kiti mirusieji neatgijo, kol nepasibaigė tūkstantis metų. Tai yra pirmasis prisikėlimas. Palaimintas ir šventas tas, kuris turi dalį pirmajame prisikėlime; jiems antroji mirtis neturi galios, bet jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su Juo tūkstantį metų“.

XXXVIII SKYRIUS.
Minėtos Apokalipsės ištaros apibendrinimas.

Kadangi šią apaštališką pranašystę šventieji tėvai aiškina įvairiai ir gausiai, manome, kad iš jos reikia trumpai paminėti tik tai, jog pirmasis žvėris, panašus į leopardą, kurio kojos lokio ir burna liūto, specialiai pranašavo antikristą, kurio valdymas pasireikš nuostabiu greičiu ir klastingiausiu plėšrumu, ir kurio laikinas gyvenimas baigsis labai greitai, būtent per 42 mėnesius.

Juk leopardas yra margas, kraujo trokštantis, greitas, plėšrus ir staigus gyvūnas, tiek, kad šuoliu puola į mirtį, nes, kaip sako Jeremijas, jis negali pakeisti savo margumo. Jo kojos – lokio kojos; tai visi eretikai, apsimetę tam tikra žmogiško sumanumo, tarytum dieviško proto, išvaizda; jie antikristo kūne yra tuo pražūtingesni, kuo žemesni. Jais laikoma ir valdoma visų narių sandara, jais remiama visa velniško kūno masė, jais nešama, jais ginkluojama, jais visur klajojama, jais sekama – ne tam, kad būtų sutrinta, bet kad padidėtų; jais tarytum tvirčiausiais pagrindais ir kolonomis iškeliama. Kas tik jais seka – ar pagonis, ar žydas, ar krikščionis – tuoj įjungiamas į antikristą ir per juos nešamas į amžiną pražūtį.

Be to, kaip Viešpats Jėzus vadinamas ir yra Tėvo burna, taip ir tas piktžodžiautojas yra to riaumojančio liūto burna, kuris slankioja ieškodamas ką praryti; jam drakonas, tas pats, kuris ir liūtas, kaip sūnui ir rankai davė savo jėgą ir valdžią, kad atviru ir kartu paslėptu blogiu siautėtų pasaulyje.

Tačiau eretikus, kuriuos Dievo paslapčių žinovas numatė esant įjungtus ir esant jo kojomis, tolesniuose žodžiuose jis pamatė specialiai pažymėtus kitame žvėryje, kuris kilo iš žemės ir turėjo du ragus, panašius į avinėlio, ir kalbėjo kaip drakonas. Juk visi eretikai, kurie sakosi esą Kristaus, kyla iš žemės kaip žvėrys, nes iš Bažnyčios tvirtumo dėl savo pasipūtimo ar išdidumo puikybės išeina tarnauti tai jūrų pabaisai, antikristui, išpampusiam pasaulietine galia, pagal šio apaštalo žodžius: „Iš mūsų išėjo, bet nebuvo mūsų“. Žeme čia ne be pagrindo suprantama šventoji Bažnyčia, apie kurią alegoriškai sako psalmininkas: „Jis įkūrė žemę ant jos tvirtumo, ji nesvyruos per amžių amžius“. Ir: „Viešpaties yra žemė ir jos pilnatvė, žemės ratas ir visi, kurie jame gyvena. Nes Jis ant jūrų ją įkūrė ir ant upių ją paruošė. Kas užlips į Viešpaties kalną, arba kas stovės Jo šventoje vietoje?“ Juk Viešpats padarė, kad ji būtų virš jūrų, tai yra virš pasaulietinio išdidumo ir galios. Iškėlė ją virš upių, t. y. pasaulietinių geismų, kad ji jau būtų vienintelis Jo kalnas ir šventa vieta.

Kas tik iš jos išeina, rodo du ragus, panašius į avinėlio, nes arba tvirtina priimą du Testamentus, arba besilaiką tiek pat meilės įsakymų, arba kad jų galia priklauso Kristaus karalystei ir kunigystei, arba kad jie pašventinti Jo krikštu ir kryžiumi. Bet juose nerodo jokios tiesos, išskyrus tik avinėlio ragų panašumą išoriškai. Todėl ir kalba kaip drakonas, kuris nestovėjo tiesoje; kai kalba melą, kalba iš savęs, nes jis melagis ir jo tėvas; ir kaip anas kalbėjo ir kalba tik tam, kad taptų žudiku, taip ir šie kalba tik tam, kad taptų žudikais.

Jie taip pat vykdo visą pirmojo žvėries valdžią jo akivaizdoje, nes ar paslėptu, ar atviru blogiu ne mažiau nei pats antikristas siautėja prieš žmones. Tačiau tai daro jo akivaizdoje, nes kaip katalikai priskiria Kristui viską, ką daro Jam vadovaujant, taip eretikai – antikristui viską, ką daro jo suteikta galia. Juk kaip šventieji pranašai ėjo Viešpaties veido priekyje paruošti Jo kelių, taip ir šie, tapę to atsimetėlio pirmtakais, eina priekyje ir jo akivaizdoje daro viską, ką daro.

Visa tai negali būti niekas kita kaip blogis, net jei atrodo gera. Juk kaip gerieji, sekdami savo Atpirkėjo pavyzdžiu, sakančio: „Aš neieškau savo garbės ir atėjau vykdyti ne savo valios, bet To, kuris mane siuntė“, viską, kas yra ir ką gali, priskiria Jam, ieškodami ne to, kas jų, bet kas Kristaus – taip ir atmestieji, ieškodami tik to, kas jų, o ne kas Kristaus, viską, ką daro, daro antikristo akivaizdoje, kuris ateis savo vardu ir kalbės iš savęs kaip melagis, ieškodamas tik savo garbės, sekdamas savo tėvo drakono pavyzdžiu, kuris nuo pradžios ieškojo tik savo, kai tyrinėjo sau nuosavą sostą ir per puikybę geidė tapti lygus Aukščiausiajam.

XXXIX SKYRIUS.
Kokie yra katalikų ženklai ir stebuklai.

Kaip eretikai priverčia žemę ir jos gyventojus garbinti pirmąjį žvėrį, palaimintasis Jeronimas, kaip jau aukščiau pateikta, parodo sakydamas: „Kaip stabai tampa amatininkų rankomis, taip iškrypęs eretikų mokymas viską, ką sukuria, paverčia stabu ir priverčia vietoj Kristaus garbinti antikristą“. Kadangi ženklais, kuriuos daro to žvėries akivaizdoje, jie suvedžioja žemės gyventojus, t. y. Bažnyčią – mažus ir didelius, turtingus ir vargšus, laisvus ir vergus – ir Viešpats Evangelijoje taip pranašauja saviškiams: „Atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys ženklus bei stebuklus, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Ir tada, jei jums sakys: ‚Štai čia yra Kristus, štai ten‘, netikėkite, neikite paskui“.

Juk kaip šventieji pranašai prieš pirmąjį Jėzaus Kristaus atėjimą, [taip] šventieji apaštalai ir jų sekėjai prieš antrąjį davė ir duoda daug ir didelių ženklų bei stebuklų, taip ir eretikai, kuriuos Viešpats vadina netikrais pranašais ir netikrais kristais, t. y. antikristais, daro prieš savo vadovą antikristą.

Bet tebūna ištirta, kokius ženklus ir stebuklus davė ar duoda Kristaus garbintojai, ir kokius – antikristo garbintojai. Iš tiesų pirmojo Kristaus atėjimo skelbėjai visais savo veiksmais ir žodžiais iškėlė ir apdainavo Kristaus ir Jo Bažnyčios sakramentus, kaip Mozė, mūsų Vyriausiojo Kunigo provaizdis, pervedė Izraelio tautą per Raudonąją jūrą, maitino mana iš dangaus ir girdė vandenį iš uolos, o kunigus ir palapinę su visu jos inventoriumi apvalė ne tik krauju, bet ir pašventino aliejumi. Šis katalikiškos tiesos atvaizdas ar šešėlis nesiliovė, kol atėjo pati Tiesa – Kristus, kuris taip pat yra Kelias ir Gyvenimas.

Tada Tiesa, kilusi iš žemės, visas tautas per savo antrojo atėjimo skelbėjus perkelia per tikrą krikštą, maitina gyva ir tikra duona, girdo nauju vynu ir ne tik kunigus, bet ir visą savo Bažnyčią, pirmiau atpirktą Jo krauju, be paliovos šventina savo malonės patepimu. Kaip tai daro, parodo apaštalas, girdamas Kristaus duoną ir vyną: „Kaskart, – sako, – kai valgysite šią duoną ir gersite taurę, skelbsite Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“.

Tad, kol kas nutylint apie išgydytus ligonius ir prikeltus mirusius bei kitas geradarystes ar bausmes, kurios taip pat buvo ir yra ženklai bei stebuklai, pakalbėkime šiek tiek tik apie krikštą, auką ir patepimą, kurie mums atrodo esantys pagrindiniai ir didžiausi ženklai bei stebuklai, nes be jų niekas negali gyventi Dievui. Šiuose dalykuose Jis yra su mumis nuo pirmojo savo atėjimo iki antrojo, kuris bus pasaulio pabaigoje.

Šie dalykai taip yra ženklai, kad yra ir tikrovė (res). Juk jie reiškia tai, kas yra ir ką turi savyje. Taip regimas krikšto šaltinis yra ženklas, kuris visgi turi savyje tikrovę, būtent Šventąją Dvasią, kuri teikia dvasinį ir neregimą nuplovimą vidiniam žmogui per kūnišką ir regimą ženklą, kuris rodomas kūno akims per išorinio žmogaus panardinimą į vandenį. Tą patį manyk pasakyta ir apie altoriaus sakramentus, ir apie šventojo krizmos patepimą, ir apie kitas Katalikų Bažnyčios paslaptis, kurios todėl vadinamos paslaptimis (mysterio), t. y. slaptais dalykais, nes juose glūdi slapta galia, kuri per regimą dalyką veikia tai, kas jai priklauso, atsižvelgiant į žmonių savybes ir tarnystę. Paslaptis (secretum) kyla iš žodžio „atskirti“ (secerno) – atskirai matoma (seorsum cretum), t. y. matoma, tarytum atskirta nuo akių, žinoma, kūno, ne širdies.

Šie dalykai taip pat taip yra ženklai, kad yra ir stebuklai (prodigia), t. y. toliau sakantys (porro dicentia). Mat jie taip ženklina Kristaus mirtį ir Jo praeities tvarkymą, kad visgi pranašauja, t. y. toliau sako, Jį visada gyvenant ir karaliaujant bei ateisiant teisti gyvųjų ir mirusiųjų.

XL SKYRIUS.
Kokie yra eretikų ženklai ir stebuklai.

Tačiau ženklai ir stebuklai prieš pirmąjį Kristaus atėjimą tuo skiriasi nuo ženklų ir stebuklų, kuriuos daro katalikai prieš antrąjį Jo atėjimą, kad anie taip ženklino, jog visiškai nebuvo tikrovė; o šie taip yra ženklai, kad yra ir esmingai bei tikrai tikrovė.

Tad lieka ištirti to žvėries, kuris yra visuotinis eretikų tipas, ženklus ir stebuklus – kokie jie yra ir ką ženklina ar pranašauja; ir visų pirma pastebėti, kad tas žvėris tolesniuose žodžiuose vadinamas netikru pranašu. O jei jis yra netikras pranašas, būtina, kad jo ženklai ir stebuklai būtų netikri; o kas yra netikra, būtina, kad ženklintų tik klastotę ir melą. Taigi aišku, kad pas tą, kuris ženklina tik klastotes, nėra jokio tikro ar teisingo ženklo.

Bet kokie yra ženklai, kuriuos tas žvėris drįsta daryti? Žinoma, vanduo, duona, vynas, aliejus ir kiti regimi katalikų religijos sakramentų įrankiai, kurie jiems [eretikams] leisti tik dėl akių ir pavidalo iki pabaigos, Dievui pykstant ant tokių, be jokios dvasinės malonės ar reikšmės. Ir o, kad patys regimi sakramentų įrankiai pas juos galėtų būti turimi bent jų medžiagos ar prigimties švaroje ir neturėtų netyros dvasios! Bet, kas blogiau, jie paniekinami Dievo dvasios ir geidžiami velnio dvasios, kuria ir persisunkia. Nors juose išoriškai matomas vanduo, duona, vynas, aliejus ir kiti sakramentai tarytum avių maistas ir drabužis, viduje slepiasi baisus vilkų pasiutimas.

Todėl Viešpats per Ozėją skundžiasi dėl dešimties giminių, turinčių eretikų pavidalą, sakydamas: „Ji nežinojo, kad aš daviau jai javų, vyno ir aliejaus, ir padauginau jai sidabro ir aukso, kurį jie paaukojo Baalui“. Ir po kelių žodžių: „Sunaikinsiu jos vynuogyną ir figmedį, ir paversiu juos mišku, ir suės juos lauko žvėrys“.

Taigi šiuo menu, šiais dažais šis žvėris daro pirmojo žvėries atvaizdą, kad kaip šventieji tėvai savo apeigomis prieš įstatymą ir po įstatymu pavaizdavo ateisiantį Kristų, taip ir eretikai savo apgavystėmis – antikristą. Juk kaip mūsų senųjų tėvų tarpe tada veikė ir dabar katalikuose veikia amžinojo teisingumo ir lygumo paslaptis, kuri yra Kristus, taip ir eretikuose kaip nepasitikėjimo vaikuose veikia neteisybės ir nedorybės paslaptis, kuri yra antikristas. Jei jis dabar nebūtų juose paslėptas ir uždengtas, apaštalas nesakytų apie jo pasireiškimą: „Kad būtų apreikštas savo metu, ir tada pasirodys tas nedorėlis“.

Mat kaip katalikai išlaiko tam tikrus hebrajų ženklus, kuriuose paslėptą Viešpatį esmingai neša ir pranašauja, taip ir eretikai rodo tam tikrus pasisavintus katalikų ženklus, kuriuose paslėptą antikristą neša ir pranašauja. Jo atvaizdui jie suteikia ir dvasią, kai jo mėgdžiojimą rekomenduoja savo skelbimo ir gynimo melu, kiek gali.

Tarp kitų ženklų, kuriuos vaidina, jie taip pat daro, kad ugnis nužengtų iš dangaus į žemę, kaskart kai, sekdami apaštalų pavyzdžiu, uždėdami kam nors rankas drįsta manyti, kad jis priima Šventosios Dvasios malonę ir pašventinimą. Bet tai jie atrodo darantys žemėje, kurią vadina savo bažnyčia, ir žmonių, tai yra kūniškų, akivaizdoje. Arba kitaip: jie nuleidžia ugnį iš dangaus į žemę, kai jų bedievystė pasaulietiškai taip klesti, kad net išrinktieji, kuriuose Dievas gyvena tarytum danguje, yra sukrečiami nuostabos ir išlieja žmogiško pavydo ugnį į Bažnyčią, kai mažiau teisingi širdimi, matydami eretikų ramybę ir gausą, jiems pavydi.

XLI SKYRIUS.
Apie šio žvėries žiaurumą ir apie Kristaus bei antikristo žymę.

Bet šis žvėris, kuris anksčiau tarytum naminis meilikavo ženklais, kad suvedžiotų, pabaigoje kaip neprijaukinamas žvėris savo riaumojimu ir siautėjimu visus gąsdina, kad nebeliktų kas iš mirties baimės pasipriešintų jo žiaurumui. Tai galima aiškiai suprasti iš vienos simonistų erezijos, kuri ankstesniais laikais atrodė tokia švelni, kad vargiai buvo pastebimas jos nedorumas. Dabar gi ji prasiveržė į tokį žiaurumą, kad kaip kadaise arijonų laikais, taip ir mūsų laikų žmonės pasakoja esą viešai mušami, apiplėšiami turto, tremiami ir žudomi simonistų vien už tai, kad meiliais ir švelniais žodžiais įspėjo juos atsipeikėti.

Taip šis žvėris, kuris iškišo tarytum romią ir avinėlio galvą, pamažu veržia savo uodegą kaip kedrą, kad jau nebegaili jokio amžiaus, jokios lyties, jokios padėties, jokios profesijos, jokio luomo, jokios valdžios. Nuo didžiausių iki mažiausių būriais veda tautas į karą prieš Avinėlį ir Jo kariuomenę. Ir prieš save pasiunčia daugelį, bet paskui save tempia nesuskaičiuojamus, tiek, kad kartu su tais, kurie mąstė žemiškai, drakono uodega, t. y. jo išmesta sekėja, nutraukia ant žemės net dvasinius, kurie Bažnyčioje tarytum žvaigždės danguje atrodė šviečiantys.

Taip iš ambicingo ir dygliuoto erškėčio išėjusi ugnis sudegino ne tik nevaisingus miškus, kurie, atmesti alyvmedžio, vynmedžio ir figmedžio, išsirinko jį sau karaliumi, bet prarijo ir pačius Libano kedrus. Kad galėtų įvykdyti šią nedorybę, antikristo žyme ji pažymi visų jai pritariančiųjų dešines rankas ir kaktas; kas jos neturės, negalės nei parduoti, nei pirkti.

Galbūt klausiama, kas ta žymė. Be abejonės – neištikimybė, kuri tiksliai vadinama ir bedievyste. Juk kaip katalikų tikėjimas, kuris vadinamas ir maldingumu, yra Kristaus žymė, taip ir eretikų neištikimybė atpažįstama kaip antikristo žymė. Ir kaip katalikai Kristaus žymę nešioja dešinėje rankoje ir kaktoje, taip lygiai eretikai – antikristo žymę.

Mes dešinėje nešiojame Kristaus kryžiaus stigmas, kurias lengvu tos pačios dešinės judesiu sau ir kitiems parodome kaskart, kai reikia; kurias ir savo kaktose, įspaustas išganingu aliejumi, nešiojame; ir jų nesigėdijame, bet veikiau jomis taip didžiuojamės, kad su apaštalu išpažįstame: „Aš nešioju Jėzaus Kristaus žymes savo kūne“. Ir su Jeronimu: „Kryžiaus vėliavą nešioju savo kaktoje“.

Ir kaip tinkamai ji įspausta kaktoje, kuri yra pagrindinė ir garbingiausia galvos dalis bei gėdos vieta, tarytum mūsų išorinio žmogaus viršutinėje staktoje, kad įspėtų pagrindinei mūsų vidinio žmogaus daliai, kuri yra protas, pritvirtinti Kristaus kryžių kaip amžiną paminklą ir apsaugą, idant su Juo taip kentėtume, kad kartu karaliautume, ir didžiausia garbe laikytume kentėti pažeminimą dėl Jo vardo, ir nieko dėl Jo nesigėdytume, išskyrus nuodėmę.

Taip ir mūsų dešinėje, kuri po galvos užima pirmąją vietą tarp galūnių ir yra darbšti menų imitatorė bei įvairių savo ir kitų kūnų naudų administratorė, yra kryžiaus žymė, kuria esame įspėjami, kad visuose savo veiksmuose turime atsižvelgti į nukryžiuotojo Kristaus darbus ir žodžius, apaštalui sakant: „Visa, ką tik darote žodžiu ar darbu, visa darykite mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, dėkodami Dievui Tėvui per Jį“. Kai tai darysime, nieko kairio, bet viskas dešinė bus tai, ką veiksime, ir kairė nežinos blogybių, ką daro mūsų dešinė.

XLII SKYRIUS.
Apie Kristaus ir antikristo prekeivius.

Taigi, kadangi per tikėjimą pirmiausia esame Dievo pažįstami, tikėjimas be abejonės yra žymė, kuria esame paženklinti: ji randama mūsų dešinėje ir kaktoje, kaskart kai mūsų Karaliaus karalystėje siekiame prekiauti naudingai ir taikiai. Juk jei atidžiai pastebime, niekas, nei geras, nei blogas, negali šiame amžiuje gyventi nė valandos, jei neprekiauja. Todėl Kristus, ketindamas keliauti į tolimą šalį, kilmingo žmogaus pavidalu tarė savo tarnams: „Prekiaukite, kol sugrįšiu“. Todėl ir apie šventąją Bažnyčią Patarlėse sakoma: „Ji tapo kaip prekybininko laivas, iš toli parnešantis savo duoną“. „Drobulę padarė ir pardavė, ir juostą atidavė kanaaniečiui“.

Taigi prekeivis yra Kristus ir saviškiai, prekeivis – antikristas ir saviškiai; pastarajam per Ezechielį Viešpats Tyro karaliaus pavidalu sako: „Tu, cherubinas dengiantis, ir aš pastačiau tave šventajame Dievo kalne, vaikščiojai tarp ugninių akmenų, tobulas savo keliuose nuo savo sukūrimo dienos, kol buvo rasta tavyje neteisybė. Dėl tavo prekybos gausos tavo vidus prisipildė nedorybės“. Ir po kelių žodžių: „Dėl tavo nedorybių gausos ir tavo prekybos neteisybės sutepai savo pašventinimą“. Jo miestui taip pat sako: „Tavo prekyba pripildė tave, ir tu buvai labai pašlovinta savo motinų širdyje, į daugelį vandenų tave nuvedė tavo irkluotojai“.

Aišku tad, kad žmogaus gyvenimas čia nepraleidžiamas kitaip, kaip tik prekiaujant. Bet tikintieji su Kristaus žyme parduoda nykstančias gėrybes ir perka amžinas. O netikintieji irgi su antikristo žyme parduoda nykstančias gėrybes ir perka amžinas blogybes. Anie atiduoda savo laikiną gyvenimą ir gauna amžiną; šie atiduoda savo laikiną gyvenimą ir gauna amžiną mirtį. Anie parduoda save ir visa, ką turi, ir gauna šimteriopai su pilnu amžinojo gyvenimo palūkanų priedu; šie parduoda save ir visa, ką turi, ir vėliau neranda nieko iš to, tik sukauptas amžinosios mirties palūkanas; į jų sandėrius niekas, kariaujantis Dievui, neįsitrauks.

Juk neištikimybė arba bedievystė yra bendra žymė jiems visiems: pagonims, žydams, eretikams, kaip svetimiems vaikams ir sumelavusiems Dievui. Bet kas tai, kad dalis šių bedievių nešioja kryžiaus žymę dešinėje rankoje ir kaktoje? Argi dėl šios žymės jie bus priskirti Kristaus prekeiviams? Argi jie nėra vagys ir plėšikai? Tad kieno kryžių jie rodo kaip savo neištikimybės žymę? Be abejonės to piktžodžiautojo ir įžūlaus plėšiko, kuris per savo nukryžiuotą sūnų, t. y. plėšiką, įžūliai užgauliojo Viešpatį, nukryžiuotą kartu su juo.

Bet kodėl šie plėšikai rodo kryžiaus žymę taip, kad šaukiasi Kristaus vardo? Nenuostabu, nes tai daro mūsų Kristaus įžeidimui ir nuostoliui, o savo plėšiko garbei ir naudai. Juk jų bendrininkas ir bendramokslis, nors sako Dievui: „Jei esi Dievo Sūnus, gelbėk save ir mus“, įžeidinėjo ir šmeižė Kristaus visagalybę bei teikė priešams progą iš Jo tyčiotis. Priekaištaudamas Jam dėl kryžiaus bausmės ir dėl to, kad yra lygus plėšikams, tas įžūlusis, apsvaigęs nuo drakono tulžies, nejautė nei esamos, nei būsimos savo gėdos dėl Kristaus gėdos.

Tą jo buvusį draugą, kai jis bara ir nedvejoja širdimi tikėti bei lūpomis išpažinti Kristų Karaliumi ir Viešpačiu net mirštantį ant kryžiaus, jis pakeičia plėšiko žymę, kuriai buvo atsidavęs, į Kristaus žymę, su kuria iš plėšiko bausmės nusipelno kankinio triumfo. Taip eretikai, kad ir ką atrodytų darą dešinio ar turį ypatingo, viskas yra antikristo veikla, būtent per jo žymės, t. y. neištikimybės, atpažinimą dešinėje ir kaktoje, nors patys antikristai savo antikristą kartu su žydais vadina Kristumi.

XLIII SKYRIUS.
Pagal kokią žymę simonininkai atpažįstami kaip antikristai.

Kaip arijonai pagal šią žymę atpažįstami esą antikristai, nes skelbia Sūnų esant mažesnį už Tėvą, o Šventąją Dvasią už abu, taip ir simonininkai lygiai taip pat pagal šią žymę atpažįstami esą antikristai, nes Šventąją Dvasią, kaip manoma, parduoda ir perka arba tiki ir sako, kad Ją galima parduoti ir pirkti. Jie ne tik slapta kaip kiti eretikai prekiauja po antikristu, bet be to ir pasaulietiškai, kaip pigų vergą, siūlo Šventąją Dvasią pardavimui ir tariasi bei ima už Ją pasaulietinę kainą.

Jos niekas negali parduoti ar pirkti, nebent pažymėtas antikristo žyme, tai yra neištikimybe, dešinėje rankoje ir kaktoje, t. y. pagrindinėje savo mąstymo ir veikimo dalyje, kad nuolat galėtų savo prekyba turtinti antikristą.

Todėl ir pranašas, raudodamas dėl Judėjos, sako: „Jos priešai tapo galva, jos priešai praturtėjo, nes Viešpats kalbėjo apie ją“. Taip pat ir kitas, bardamas stabo drožėją, sako: „Kvailio širdis garbins stabą ir neišgelbės savo sielos, nei pasakys: ‚Melas yra mano dešinėje‘“. Bet šis sandėris neįvyksta, nebent ten, kur abu, t. y. pardavėjas ir pirkėjas, randami nešiojantys antikristo žymę. Kadangi Petras jos neturėjo, parduoti negalėjo, nors magas, pažymėtas ta žyme, norėjo pirkti.

Čia reikia pastebėti, nuo kokio silpnumo ši erezija pasiekė kokią stiprybę. Pirmiausia ji nerado pardavėjo; vėliau, po ilgo laiko, pardavėją rado, bet tokį, kuris ieškojo tik pirkėjo, o ne kito, kainos. O dabar pardavėjas iš pirkėjo nesigėdija visais būdais reikalauti ne tik jo ir jo artimųjų, bet ir bažnytinių pinigų. Vargas man! Teko man iš tų, kurie dalyvavo, sužinoti apie tokį baisų nusikaltimą: pardavus brangius sienų marmurus ir bazilikų papuošimus šiam sandėriui, pardavėjas vertė ir liepė nuplėšti net stogų čerpes, kad iš nelaimingiausio pirkėjo, jau vėlai raudančio dėl tokio poelgio, būtų išieškota pažadėta kainos suma.

Tepasako kas gali, kokia erezija kada nors sugalvojo tokį Dievo bažnyčių nuniokojimą, kokį ši. Ir išminčiai skelbia, kad su simonistais reikia elgtis švelniau, nei buvo elgiamasi su kitais, ir sušvelninti jiems kanonų griežtumą labiau nei novacijonams, kuriems katalikybė parodė save gailestingesnę ir atlaidesnę. Tebūna pasigailėta, sutinku, vilkų, vagių ir plėšikų, jei jie patys kada nors pasigailėjo ar gailisi avių, arba jei jas kada nors grobia ar vagia tam, kad nenužudytų ir nepražudytų.

Tebūna leidžiama nebaudžiamiems augti ir gimdyti vaikus, bet tebūna numatyta, ar tai naudinga mažai avinėlių kaimenei. Tebūna verdamas ožiukas savo motinos piene, net Viešpačiui draudžiant, bet tebūna saugomasi, kad taip jis netaptų ožiu, baustinu neatšaukiamu prakeiksmu. Tebūna atitraukti nuo sergančių avių chirurginiai įrankiai, nuo šašuotų jų šonų ėdri druska, actas ir gyva siera, bet tebūna žiūrima, kad pamažu neišplistų į visas baisūs užkratai.

Tebūna pasigailėta ir šventvagių, kurių jokie įstatymai negaili, bet tebūna saugomasi, kad šis gailestingumas jiems nebūtų bedievystė prieš Dievą ir saviškius, ir pamaldžias vietas; jei kas jiems liko, tepraranda. Tebūna pasigailėta brolžudžio Kaino, jei jis pats, net įspėtas, nustojo žudyti brolį. Tebūna pasigailėta žmogžudžių, jei jie nenusidėjo iki mirties. Tebūna pasigailėta plėšikų, jei jie ne tik nustojo plėšti, bet ir pagrobtus dalykus, kuriuos vis dar sau smurtu laiko, tinkamai grąžino.

XLIV SKYRIUS.
Kiek kalti Bažnyčiai yra simonininkai, ir apie Kristaus vardo skaičių.

O, dėl kiek ir kokių brolžudysčių ir žmogžudysčių, labiau nei kiti eretikai, simonininkai yra laikomi kalti, kurie, neskaitant paprastos liaudies, kasdien su baisia šventvagyste žudo tiek būrių Dievo namiškių, būtent dvasininkų, vienuolių ir vienuolių moterų. Pardavinėdami ir dovanodami pasauliečiams jų išlaikymą, jie juos susvetimina, ir jų kūnus žudo nepakeliu badu bei visų daiktų stoka, ir sielas lygiai taip pat verčia daryti nuodėmes, nuo kurių jos miršta.

Juk kai tie, kurie ketina gyventi celibatinį ir dvasinį gyvenimą, jaučia, kad jiems nepalikta nieko iš jų išlaikymo, iš ko galėtų pragyventi, priversti bėga pas pasauliečius prašyti pagalbos; kuriems būtinai yra priversti pajungti sielas, bandydami palengvinti kūnus. O, kiek vargšų, našlių ir našlaičių, kurie turėjo būti maitinami iš bažnytinės išmaldos, jie nužudė! O, kiek pamaldžių vietų sugriovė, kur vargšams ir bažnyčioms priklausančią dešimtinių ir aukų dalį amžinai pardavė ar padovanojo pasauliečiams! Todėl jau būtina, kad prieš krikščioniškos tarnystės privilegiją „už savo algą tarnautų kareivis“, kas tik nori tarnauti Kristui. Iš to kyla, kad nei dvasininkų, nei vienuolių ar vienuolių moterų niekas nedrįsta versti ar laisva valia kviesti į reguliarų gyvenimą, nebent pagal kiekvieno iš jų valią.

Bet čia jau trumpai apie žvėries vardo skaičių pasakysime tai, kad kaip mūsų Kristaus vardas, kuris yra Jėzus (ΙΗΣΟΥΣ), graikiškomis raidėmis suskaičiavus išreiškia 888, taip ir antikristo vardas – 666. Šis skaičius randamas daugelyje graikiškų žodžių, skaičiuojant graikiškai, tarp kurių yra Teitan (ΤΕΙΤΑΝ), kuris pas mus rašomas Titanas (Titan). Jo daugiskaita yra Titanai (Titanes), kuriais suprantami milžinai, kadaise pasakiškai bandę užpulti dangaus gyventojus, ir saulės, kuri, kaip sakoma, anksčiau atstūmė bendrininkus; todėl saulė vis dar vadinama Titanu, kuris graikiškai vadinamas ir Apolonu (Apollon), t. y. naikinančiu, nes savo karščiu išdžiovindamas sunaikina visus augalų syvus.

Šiuo vardu Apokalipsė vadina bedugnės karalių, kuris, kaip ten pat pridedama, lotyniškai turi vardą „Naikintojas“ (Exterminans), kurio graikišką atitikmenį APOLYON (ΑΠΟΛΛΥΩΝ), reiškiantį pražūtį, jei suskaičiuosi, lygiai taip pat rasi 666. Taigi, ar milžinu, ar pražūtimi vadintum antikristą, nieko netrukdo, nes jis yra ir milžinas, kuris priešinasi Dievui ir išsikelia virš visko, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir yra pražūtis, nes yra nuodėmės žmogus ir pražūties sūnus, kuris, nors visiems žada išganymą, neišgelbsti nė savęs, kaip šaukia psalmininkas: „Karalius neišgelbėjamas didele galybe, ir milžinas nebus išgelbėtas savo jėgos gausybe“.

Prieš jį, taip pat atgal susijuosusį, kaip prieš priešingą sau galybę, kovoja tas susijuosęs Milžinas, apie kurį liudija psalmininkas: „Džiūgavo kaip milžinas bėgti keliu“. Jam pritardamas palaimintasis Ambraziejus sako: „Išeina iš savo menės, karališkojo kuklumo dvaro, dvigubos prigimties milžinas, žvalus bėgti keliu“. Jo malone kaip mes išgelbėjami matydami, taip ir pirmieji mūsų tėvai nusipelnė būti išgelbėti vildamiesi, sakant apaštalui Petrui: „Tikime, kad Jėzaus Kristaus malone būsime išgelbėti taip pat, kaip ir jie“.

Jį būsimo išganymo vardu aštuoneto skaičiuje jie iškeldavo, kaip antai Nojus aštuntas arkoje ir Abraomas apipjaustydamas Izaoką aštuntą dieną. Jį ir mes parodyto ir parodytino išganymo vardu išlaikome tame pačiame skaičiuje, per Jo prisikėlimą, įvykusį aštuntą dieną, ir per Jo Dvasios atėjimą nuo to paties prisikėlimo aštuntą, savaičių pirmąją dieną, tikėdami, kad per aštuoneto skaičių dabar prisikeliame sielomis Jėzuje, o paskutiniąją dieną – ir kūnais.

Jis ne veltui žymimas tuo skaičiumi, kuriame telpa šešetas ir septynetas, kad parodytų, jog kaip pasaulio Kūrėjas, po gerų darbų atlikimo tarytum po šešeto, mes turėsime sielų ramybės septynetą, ir galiausiai gausime taip pat ir kūnų prisikėlimo aštuonetą.

XLV SKYRIUS.
Apie antikristo vardo skaičių.

Todėl ir antikristas, kad nebūtų laikomas mažesniu už patį velnią, kiek gali, stengiasi Jėzaus Kristaus paslaptį ženklais ir skaičiais, kaip apgaulės meistras, pakreipti į save, piktnaudžiaudamas net Jo vardais, kad ir pats būtų vadinamas Mesiju arba Kristumi, milžinu arba stipriuoju, nors iš tikrųjų yra pražūties sūnus, kuris atėjo pražudyti visko, ką Viešpats Jėzus pagal savo vardą atėjo ieškoti ir gelbėti, nes buvo pražuvę.

Jo įžeidimui ir savo tamsybių nuslėpimui Titanas arba Apolonas siekia vadintis tarytum saule, kad būtų laikomas ta pagrindine saule, kurią taip pranašauja Malachijas: „Jums, kurie bijote mano vardo, patekės teisingumo saulė“; nors jis yra visiškai dervos ir sieros pragaro vergas, maištaujantis prieš nekintamąją saulę ir naikinantis visą tikėjimo žalumą ir daigus. Jis bus slapta pradėtas ir gimęs iš bjaurios kraujomaišos, pačiame savo prasidėjime bus pagrobtas tamsos kunigaikščio ir įvaikintas bei laikomas sūnumi, kad jo galia ir melagingais ženklais būtų panaikinta pirmoji mūsų viltis, t. y. mergelės žmogaus, būtent švenčiausiosios Marijos, gimdymas, ir kad šis pavainikis vietoj ano būtų vadinamas ir laikomas žmogaus sūnumi, kuris visgi bus toli gražu viršesnis ir galingesnis už aną.

Ir visa tai, ir dar daug daugiau už tai jis suklastos, kad mūsų Karaliaus nuolankumą sugriautų puikybe, maldingumą – bedievyste, švelnumą – žiaurumu, tiesą – melu, per tam tikrus savo išsisukinėjimus, kuriuose dėl tam tikro tikėtinumo lengviau sau pajungs neatsargius. Dėl to jis veltui stengiasi savo vardo skaičių prilyginti Jėzaus Kristaus vardo skaičiui, nes jam neprilygsta. Juk nors pasisavina šešetą, septyneto ir aštuoneto neturi. Iš to išmintingiems aišku, kad antikristas ir jo sekėjai pasieks tik blogų darbų tobulumą, ir nei sielų ramybės septyneto, nei kūnų prisikėlimo aštuoneto nepasieks, nebent antroje mirtyje, nes be regimo ir laikino savo veikimo šešeto nesirūpina sukaupti sau jokio atlygio ateičiai.

Tai apie antikristo ženklus ir žymę bei vardo skaičių galbūt plačiau nei būtina išdėstėme todėl, kad niekas, nežinodamas jo klastos ir slapto nedorumo, neįtartų, jog pasaulio pabaigoje jis prikels mirusius gyvenimui, arba kad žmonės bus deginami matoma jo žyme dešinėje ir kaktoje, arba įrašomi jo vardo skaičiumi, ir tuščiai nesigirtų, jog tokių dalykų be jokios savo kūno kančios nepriims, jei tada gyvens, kai galbūt jau savo noru visam tam pasidavė. Ak! Kiek ir kokių žmonių nematė antikristo laikų ir visgi yra jo kūne, kuris tuo daugiau ir stipresnių į save įjungia, kuo klastingiau nuo jų slepia savo blogį. Juk godžiau geriama nuodai, kurie laikomi kilniu vynu ne tik dėl brangios taurės, bet ir dėl spalvos.

XLVI SKYRIUS.
Kaip šėtonas prieš dieviškąją Trejybę pastato profanišką trejybę.

Todėl senasis drakonas, visada trokštantis kenkti ir įgudęs klastoti, tarp tiek daugybės dalykų, kuriuos, kaip parodyta aukščiau, jis bando ir imituoja, taip pat visais būdais stengiasi pasiekti tai, kad kaip „yra trys, kurie liudija tiesą danguje, ir trys, kurie žemėje“, taip ir jis priešingai pertvarko tris, kurie liudytų jo klastotę šiame drumstame ore, kurį jam dar leidžiama užimti, ir tris, kurie žemėje. Iki to jo puikybė prasiveržė, kad jau tiek siekia tapti panašus į Aukščiausiąjį, kad visgi išsikeltų virš visko, kas vadinama Dievu ar garbinama.

Todėl maištininkas prieš Dievą, prieš palaimintąją ir nedalomą Jo Trejybę pastatė savo atvirkštinį pasibjaurėjimą, būtent save, savo antikristą ir abiejų netikrą pranašą, kad jis pats, melo tėvas, priešintųsi tiesos Tėvui, antikristas – Kristui kaip melas tiesai, o netikras pranašas – kaip melagio ir melo sąmokslas – teisingajam ir tiesos Dvasiai. Jie lygiai taip pat kartu prieš tris, kurie liudija tiesą žemėje, iš savo burnos tarytum varles išvemia tris netyras dvasias, kurios suterštų, užgrobtų ir parduotų tuos, kuriuos vanduo nuplovė, Dvasia pripildė ir Kristaus kraujas atpirko.

Šios netyros dvasios ne be pagrindo prilyginamos varlėms, kurios vengia skaidrių ir tekančių vandenų ir mėgsta dumblinas pelkes, kuriose įžūliu ir nedarniu kurkimu triukšmauja ir daugina bei augina savo palikuonis. Jose nerasi, kur galėtum įsitvirtinti pasivaikščiojimui ar poilsiui, bet [rasi], kur įklimpsi suteršimui ir prarijimui; kuriose niekas kitas nesiveisia, tik rūkai, smarvė, aštrios viksvos, pelkių nendrės ir meldai, nuodingos gyvatės ir kenksmingi kirminai bei nevaisingi medžiai.

Tokia yra atstumtųjų daugybė, kuri kaip stovintis ir kartus vanduo pavertė žemę, anksčiau sausą ir gyvenamą žmonėms, į purvinas ir nepraeinamas pelkes, kuriose jau nerandama nieko, kas nebūtų skirta negęstančiai ugniai, kuriose jau girdima niekas kitas, tik netinkamas ir ginčytis linkęs kūniškų ir plepių žmonių tauškimas, ginančių savo girtuoklystę ir savo įžūlumu trikdančių dvasinių ir tylių žmonių blaivumą; tokie yra pagonių poetai ir filosofai, žydų pasakoriai bei eretikai, kurie kaip purvinos varlės dumblinose pelkėse neprotingai ir atkakliai deklamuoja savo raudas.

Jiems vadovauja ir giesmes įkvepia trys jų autoriai: pagonims – šėtonas, žydams – antikristas, o eretikams – netikras pranašas. Šiais trimis velnias stengiasi sumedžioti, sugauti ir sužvejoti sau tris viso žmonių giminės sektas: per save kaip per Behemotą – pagonis, per antikristą kaip per paukštį – žydus, per netikrą pranašą kaip per Leviataną – krikščionis. Iš jų, kurie pagaunami, nutempiami prie vogtų vandenų kaip bepročiai, nes suvedžiojami arba pasaulietine išmintimi, arba laikina laime, arba krikščionišku vardu.

Trečiasis iš jų yra tuo pražūtingesnis, kuo labiau už anuos yra dvigubo vandens, būtent išminties ir krikšto, išpažinėjas. Tai nurodoma ir tuo, kad nuo jo laiko drakonas ir pirmasis žvėris Apokalipsėje atrodo tarytum atostogaujantys. Mat pagonis nuo pradžios užvaldžius velniui, o žydus užgrobus antikristui, drakonas ir žvėris jau saugiai ilsisi, nes neabejojama, kad vienas netikras pranašas sugebės suvedžioti ir sau pajungti krikščionis.

Iš šių trijų netyrų dvasių pastatytas Babilonas iš trijų profesijų žmonių atiduodamas Viešpaties, kaip sako pranašas, į ežio, kuris nestovėjo tiesoje, valdas ir į vandens pelkes, būtent į profaniškų miniių susibūrimus, kurių protus valdo klaidų rūkai, o kūnus – visokio geismo smarvė. Juose gimsta tik nesuvaldomas pyktis, tuščia pompa, veidmainystė ir klasta, taip pat bukumas bei nevaisingas ir įžūlus daugžodžiavimas, tarp kurių yra ir dvi dėlės dukterys, sakančios: „Duok, duok“.

Juk godumas yra žiauriausia dėlė, kuri nepaleis odos, nebent būtų pilna kraujo. Jos dvi dukterys yra geismas ir plėšimas, kurios, nors būdingos visiems kūniškiems žmonėms, visgi simonistams – gyviausiai ir akivaizdžiausiai. Mat jie nepraleidžia progos vienas kitam sakyti: „Duok, duok“; pavyzdžiui, geidulingas pirkėjas sako pardavėjui: „Duok man neregimą malonę“; plėšrus pardavėjas pirkėjui lygiai taip pat sako: „Duok man regimus pinigus“. Arba tikrai pirkėjas sako: „Duok man Šventąją Dvasią“, pardavėjas priešingai: „Duok man sveiką monetą“. Iš to aišku, kad jie yra Babilono pelkių gyventojai, kurie nieko negali suteikti be įkandimo, be žaizdos, be kraujo. Jie, jei pirmiau gurkšniu kokio nors aštrumo neišvems jiems įgimto godumo nuodų, mokės kviesti tik marą.

XLVII SKYRIUS.
Kad eretikams niekas nepadeda nei tikėjimui, nei išganymui, net jei garsiais balsais gieda katalikišką tikėjimo išpažinimą.

Tad tegul eina dabar simonistai ir garsiais balsais išpažįsta, kad Jėzus atėjo kūne, kurio kūno kankinimu ir draskymu jie nepasisotina, ir kurio mirtimi maitinasi. Subarti ir nuteisti, atkakliai ir begėdiškai, kaip jiems įprasta, tegu gieda katalikišką simbolį (Tikėjimo išpažinimą), visais, kaip sakoma, devyniais žmogaus balso instrumentais tešaukia ir teskelbia, kad tiki Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, kuris dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus, ir įsikūnijo iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos, ir tapo žmogumi, ir t.t. Tegu rėkia, jei gali ir nori, geležiniu ar variniu balsu, ir šimteriopus garsus tegu alsuoja jų krūtinės, kuriais išpažintų, kad tiki ir Šventąją Dvasią, Viešpatį gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus, ir vieną, šventą, katalikišką ir apaštalinę Bažnyčią, ir t.t.

Argi jie, darydami minėtas žaizdas Kristaus kūnui, kuris yra Jo Bažnyčia, neneigia Jį atėjus kūne? Argi, mesdami minėtus piktžodžiavimus ir įžeidimus Šventajai Dvasiai, neneigia Jos esant Viešpačiu, ir kartu su Tėvu ir Sūnumi garbintina bei šlovintina, ir kalbėjusia per pranašus?

Ir jei sakoma, kad novacijonai tai neigia, argi sakysime, kad simonistai išpažįsta? Nors girdima, kad novacijonai aiškiais ir garsiais balsais gieda mūsų simbolį ir jį pasirašo, visgi įrodoma, kad jie neigia Jėzų Kristų atėjus kūne, ne todėl, kad jie sužeistų sveikus Jo narius, bet todėl, kad netiki, jog sužeisti [nariai] gali būti pagydyti Dievo Bažnyčioje.

O ar kuriuo nors būdu galima klausytis simonistų, kaskart kai jie rėkia tikį Jėzų atėjus kūne arba Šventąją Dvasią garbintiną su Tėvu ir Sūnumi, kai jie ne tik negydo sužeistų Kristaus narių, bet ir sveikus sužeidžia iki mirties?

Tačiau, kad palyginus su simonistais būtų suvokta, kiek labiau pakenčiama yra novacijonų erezija, nusprendėme čia įterpti iš „Tripartinės istorijos“, kas ir iš kur kilo jų klaida:

„Po to, – sako ji, – kai buvo parašytas ir pasirašytas Nikėjos susirinkimo tikėjimo apibrėžimas, imperatorius paklausė Acesijaus, novacijonų religijos vyskupo, ar ir jis sutinka su tikėjimu ir Velykų šventės nustatymu. O jis tarė: ‚Nieko, o imperatoriau, naujo sinodas nenustatė. Taip aš seniai ir nuo apaštalų laikų gavau ir tikėjimo apibrėžimą, ir Velykų šventės laiką‘.

Tačiau kai imperatorius vėl paklausė: ‚Kodėl tad atsiskiri nuo bendrystės?‘, jis atsakė tai, kas įvyko Decijaus persekiojimo metu, ir iškėlė griežčiausios taisyklės subtilybę, kad nedera tų, kurie po krikšto nusideda nuodėme, kurią dieviškieji raštai skelbia esant iki mirties, laikyti vertais šventųjų bendrystės; bet [reikia] juos kviesti atgailai, o atleidimo vilties laukti ne iš kunigų, bet tik iš Dievo, kuris turi galią atleisti nuodėmes“.

Bet apie tai tiek.

Čia, norėdami pasirūpinti skaitytojo atokvėpiu ir rašytojo poilsiu, nusprendėme, kad čia būtų padėta šio veikalo antroji riba.

BAIGIAMA ANTRA KNYGA.

PRADEDAMI TREČIOSIOS KNYGOS SKYRIAI.

I. Prieš tuos, kurie sako pirkę ne pašventinimą, bet Bažnyčios turtą.
II. Įrodymas, kad nieko nepadeda valdymas be jo privilegijos.
III. Apie Chalkedono susirinkimo sprendimą prieš minėtuosius.
IV. Apie pašventinimą, šventinantį bažnytinius daiktus, ir po to sekančius šventųjų tėvų liudijimus.
V. Kaip simonistai savo verslu puola Dievo Bažnyčią, ir kad beveik visi pasauliečiai ir dvasininkai nuolat siekia prekiauti Bažnyčia.
VI. Apie lazdas ir žiedus, duodamus pasaulietinės valdžios rankomis.
VII. Apie Otonų laikus ir imperatoriaus Henriko uolumą bei Frankų karaliaus blogybę.
VIII. Apie keturgubą pardavimą pas lotynus ir apie Didžiojo Konstantino atsidavimą dvasininkams.
IX. Apie dvasininkų ir pasauliečių skirtumą ir apie palaimintojo Grigaliaus uolumą tokiuose dalykuose.
X. Kiek laisvesnė graikų bažnyčia už lotynų nuo pasauliečių valdžios.
XI. Kaip ir per ką bažnyčios neteko savo privilegijų.
XII. Apie moterų įžūlumą ir pašventintų dalykų orumą.
XIII. Apie senojo įstatymo kunigystės orumą ir apie Judo bei Izraelio karalių įžūlumą ir bausmę.
XIV. Apie Sauliaus įžūlumą ir bausmę.
XV. Kokios nelaimės slegia kunigaikščius su tautomis dėl kunigiškos tarnystės pasisavinimo.
XVI. Apie šventųjų karalių uolumą dieviškajam kultui ir atlygį, bei apie tautų nuodėmę ir bausmę.
XVII. Apie Izraelio ir Judo nuopelnus kaip eretikų ir katalikų provaizdžius.
XVIII. Apie katalikų ir eretikų kunigystės skirtumą ir apie simonininkų pirmienas.
XIX. Kaip patys kunigai pagal įstatymą vengė bedievių bendrystės ir kaip apvalydavo tai, kas jų suteršta.
XX. Apie kunigų pavojų ir mūsų laikų dvasininkų nedrausmingą ambiciją.
XXI. Apie pagrindinę Italijos blogybę ir apie vieną tuščią vyskupą bei kunigų, kunigaikščių ir tautų pareigas.
XXII. Apie žalingą kunigų tylėjimą ir pataikūnų plepumą.
XXIII. Apie blogai tylinčių ir blogai kalbančių kunigų pavojų ir apie nedalomą dievybės ir saviškių vienybę.
XXIV. Apie nedalomos Trejybės pavyzdį visuose kūriniuose.
XXV. Kad pašventinimas yra nedalomas nuo tų, kuriuos šventina, ir kaip pašventinama.
XXVI. Apie atsiskyrusiųjų bausmę, ir kad Šventosios Dvasios negauna niekas, išskyrus apaštalų tikėjimo sekėjus.
XXVII. Apie Šventosios Dvasios malonę mokiniams po prisikėlimo ir bausmę Ananijui.
XXVIII. Kiek daug veikė ir veikia ta pati Dvasia Bažnyčioje iki pasaulio pabaigos.
XXIX. Šventojo Augustino nuomonė apie sielos galią ir jos paaiškinimas, ir kokie yra pasauliečių paaukštintieji bei jų metropolitai.
XXX. Apibendrinimas apie eretikų nušalinimą ir Ezechielio ištara prieš juos.
XXXI. Apie netikslius pasakymus minėtuose pranašo ir palaimintojo Grigaliaus žodžiuose.
XXXII. Apie nusikaltusius katalikus, paaukštintus arba nupuolusius vėliau, ir apie jų tarnystę bei nušalinimą.
XXXIII. Apie bet kokius simonistų paaukštintuosius ir priešininkų prieštaravimo atmetimas.
XXXIV. Argumentai iš pasaulietinių įstatymų prieš simonistus – paaukštintojus ar paaukštintuosius.
XXXV. Viešpaties ištaros apie gerus ganytojus ir samdinius pakartojimas.
XXXVI. Apie samdinių užmokestį ir jų paaukštinimą.
XXXVII. Apie tai, kad katalikai nieko neaukština už nusikaltimą, o simonistai už vien nusikaltimą – visus.
XXXVIII. Kur reikia klausyti samdinių, ir kur nereikia jų paisyti.
XXXIX. Apie blogus, sąmoningai ar nesąmoningai paaukštintus, ir apie jų tarnystę – Paschazijaus nuomonė.
XL. Apie simonistus vagis, ir kaip jie patenka į avidę.
XLI. Kaip simonistai mėgdžioja pasaulio vagis, ir koks yra jų balsas, kurio negirdi avys.
XLII. Su kokiu budrumu avys turi priešintis vagims, įėjusiems į avidę.
XLIII. Apie skirtumą tarp samdinių ir vagių, ir kad eretikai neturi būti katalikų pakenčiami taip, kaip blogai gyvenantys katalikai.
XLIV. Pateiktais pavyzdžiais parodoma, kad eretikai senųjų katalikų nebuvo pakenčiami nė valandai, o samdiniai buvo pakenčiami.
XLV. Apie tai, kad šventasis Grigalius, dar būdamas diakonas, vengė Eutichijaus, ir kad Šv. Jeronimas tvirtina, jog dėl jų nereikia laukti viešo teismo.
XLVI. Apie sinodus, sprendžiančius, kaip eretikai turi būti sutaikomi, ir apie tam tikrą kvartodecimanų pasiteisinimą.
XLVII. Apie protestų knygeles ir jų autoritetą.
XLVIII. Apie kai kurių katalikų tvirtumą, kad nenusileistų ar nepritartų eretikams.
XLIX. Apie palaimintąjį vyskupą Joną, gundytą, bet apsaugotą, kad neparduotų malonės, ir apie jo įspėjimą prieš eretikus.
L. Apie palaimintojo Antano atsargumą ir regėjimą, ir apie palaimintojo Jeronimo budrumą.
LI. Apie dvi kartas – Kaino ir Abelio – iki pat pasaulio pabaigos pagal Auksaburnio žodžius.
LII. Apie jų bendrystės, krikšto ir įšventinimo atmetimą ir apie tai, kad jų pasmerkimas neturi būti atšaukiamas, pagal popiežiaus Felikso sprendimą Zenonui ir Akacijui.
LIII. Glaustas ankstesnių temų apibendrinimas, ir kad eretikai teisėtai prilyginami mulams.

SKYRIŲ PABAIGA.

PRADEDAMA TREČIA KNYGA.

I SKYRIUS.
Prieš tuos, kurie sako pirkę ne pašventinimą, bet Bažnyčios turtą.

Kaip daiktų prigimtyje nėra nieko tvirtesnio ir galingesnio už aiškią ir atvirą tiesą, taip nėra nieko tuštesnio ir blogesnio už kampuotą ir klastingą melą. Juk toks didelis yra tiesos aiškumas ir kartu veiksmingumas, kad kaip tikra šviesa ji ne tik krenta į kiekvieno akis, bet ir šviečia tamsoje. Priešingai, toks didelis yra melo tamsumas ir kartu silpnumas, kad jis nei suvokia, nei jaučia tiesą, kuria yra pagaunamas ir perveriamas.

Kad žmonės užsitraukė tai dėl teisingo pasmerkimo, pats tiesos Autorius, Tiesa, Evangelijoje panoro parodyti taip: „Tai yra teismas, kad šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą. Jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, nekenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų peikiami. O kas daro tiesą, eina į šviesą, kad pasirodytų jo darbai, jog jie padaryti Dieve“. Tarytum sakytų: Gydytojas atėjo į pasaulį, kiekvieną žmogų rado sergantį. Vieni iš jų, pasirinkę verčiau likti ligoniais, nei eidami pas Gydytoją pasirodyti ligoniais, padarė melą. Kiti, pasirinkę verčiau pasirodyti ligoniais, nei likti ligoniais, eidami pas Gydytoją padarė tiesą.

Taigi, ar anie, ar šie, vienodai buvo laikomi ligoniais. Bet anųjų darbai buvo blogi dėl puikybės, priešinantis Gydytojui ir neigiant savo ligą. Šių gi darbai buvo geri dėl nuolankumo, nusileidžiant Gydytojui ir išpažįstant savo ligą.

Tai aiškiu sprendimu pastebima ir pas simonistus bei jų, kaip sakoma, įšventintuosius: dalis jų išmintingai paklūsta šventųjų tėvų sprendimams, priimtiems prieš simonistus, ir nuolankiai atskleisdami savo kaltę prašo tinkamo vaisto; o kita dalis neprotingai priešinasi, išdidžiai gina savo kaltę ir tvirtina, kad jiems vaisto nereikia. Ir nenuostabu, nes jie be abejonės priklauso tai kartai, kuri pagal Saliamoną atrodo sau švari, bet nėra nuplauta nuo savo purvo.

Jie, jausdami, kad tiesa nugali ir paneigia jų melą, nesiliauja visais įmanomais būdais išsisukinėti, jį paramstyti ir pridengti migla, bei stengiasi paversti Dievo įsakymą niekais dėl savo pramanų. Iš tos kartos juk buvo ir tie, kuriuos tiesa Evangelijoje paneigia sakydama: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie sakote: ‚Jei kas prisiekia šventykla, tai nieko; bet jei kas prisiekia šventyklos auksu, tas įpareigotas‘. Akli, kas didesnis: auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą? Ir: ‚Jei kas prisiekia aukuru, tai nieko; bet jei kas prisiekia dovana, kuri yra ant jo, tas įpareigotas‘. Akli, kas didesnis: dovana ar aukuras, kuris pašventina dovaną?“

Ir ne be pagrindo jie vadinami aklais ir veidmainiais, nes dieviškajam įstatymui liudijant: „Kas palies šventyklą ir aukurą, bus pašventintas“, jie taip priešinasi, kad begėdiškai siekia įtikinti, jog pašventintojas yra niekas, o vertinti ir paisyti reikia tik pašventintų dalykų. Jų sekėjai, dabartiniai simonistai, kai yra kaltinami prekiaujantys pašventinimu arba visų pašventintoju – Šventąja Dvasia, bėga į kitą savo melo kampą ir iš ten spjaudo šias tuščias pasiteisinimų miglas: „Toli gražu, kad mes pirktume bažnytinį pašventinimą (konsekraciją); mes pirkome tik bažnytinę nuosavybę (possessionem)“, tarytum eidami atvirkščiu pėdsaku fariziejų keliu stengtųsi įrodyti, kad reikia gerbti tik pašventintoją, o pašventinti dalykai yra niekas.

Kadangi prieš juos ankstesniame pasakojime stengėmės pagal išgales apginti Pašventintoją, dabar, vedami tos pačios Šventosios Dvasios, imkimės ginti pašventintus dalykus.

Ir pirmiausia tebūna ištirta tai, kuo dalis minėtų prekeivių bando save pridengti ir apginti, o ereziją įtvirtinti ir patvirtinti, tvirtindami, kad jie už kainą pirko ne neregimą Šventosios Dvasios malonę, bet tik regimus bažnyčių turtus, nes atsitiko taip, kad pašventinimą iš metropolito gavo veltui. To jie netvirtintų, jei turėtų bent kibirkštėlę kokio nors supratingumo ar bent kiek gėdos kaitoje. Bet kadangi jie nei protingi, nei rausta, ieškodami pasiteisinimų nuodėmėse, iš figmedžio, kurį prakeikė Viešpats, lapų, kaip pirmieji tėvai, blogai susisiuva trumpas ir plazdančias prijuostes ir pridengia savo gėdas, būdami išvaromi iš Dievo rojaus su anatema.

Kadangi šis jų melo apsiaustas yra trumpas, jis negali uždengti abiejų galų, nes jei bando juo uždengti galvą, tuoj apnuogina kojas. O jei uždengia kojas, kartu atidengia galvą; jų veiksmas ar intencija apsinuogina arba iš pradžios, arba iš pabaigos. Juk jei jie norėjo įsigyti tik bažnyčios paveldą ar turtą, kodėl nedelsiant po pardavimo ir pirkimo, net neįšventinti, užgrobia vyskupo sostą ir jo valdžią? Kodėl veržiasi iš žemesnio laipsnio į aukštesnį? Kodėl skelbia vyskupišką teismą ir patarimą nusikaltusiems? Kodėl reikalauja, kad jiems, kanoniškai išrinktiems į vyskupystę, būtų suteiktas pašventinimas, jei ne todėl, kad jie laiko savo bažnytinę valdą, kurią anksčiau nusipirko, ir nepasitiki, kad kas nors kitas užims bažnyčią virš jų?

Jei jie perka bažnytinius turtus tik tam, kad jais naudotųsi, kodėl nepasitenkindami jų naudojimu dar ir begėdiškai reikalauja palaiminimo, kurio, kaip sako, nepirko? Bet galbūt, ko nemanau, jie sakys, kad pirkdami bažnytines valdas nežinojo, jog dėl to turės būti ir įšventinti, bet manė valdysią tai, ką nusipirko, kaip pasauliečiai. Tad teparodo visiems, kad tada nežinojo, ir teliauja reikalauti vyskupiškos malonės, kurios, mokėdami kainą už bažnytinius daiktus, nei galvojo [gauti], nei reikalavo. Ir nors su šventvagyste turi tik tai, ką nusipirko, tenesisavina iš to teisingumo, priklausančio vyskupams, bet kaip pasauliečiai tegu atiduoda vyskupams tai, kas jų, ne tik iš beneficijų, bet ir iš savo valdų. Tegu leidžia kitiems priimti pašventinimą, vyskupišką valdžią, sielų ganytojo pareigas, kas be abejonės yra dvasiniai ir neregimos malonės dalykai.

Tačiau jie pripažįsta (ką be abejonės žinojo prieš pradėdami prekiauti), kad bažnyčių turtai priklauso vyskupams, ir kad jie kitaip negali jų išlaikyti, nebent su vyskupo drabužiu ir vardu; todėl pašventinimą, kurį anksčiau pirko su kitais bažnyčių turtais, reikalauja tarytum jiems teisėtai priklausantį. Argi pasaulietis, pirkdamas dvarus ar ežerus, kartu neperka ir visko, kas jam iš jų išeis veltui? Argi neperka ir paties dirbimo (cultura), kuriuo naudojasi valda?

II SKYRIUS.
Įrodymas, kad nieko nepadeda valdymas be jo privilegijos.

Juk jei jis neperka paties dirbimo, tikriau – leidimo turėti ir dirbti, kokią naudą jam teikia nupirkta valda? Atrodo, kad jis norėjo tik iššvaistyti savo pinigus ir dar nusipirkti sau ir saviškiams skaudžius įžeidimus ir sumušimus, kada tik išdrįs vykdyti dirbimą, kurio nupirktame dvare nenusipirko.

Iš to visiškai aišku, kad joks galingasis, tikriau – joks žmogus regimuose daiktuose neperka nieko, išskyrus tai, kas nematoma. Pavyzdžiui, kas nors perka daugybę miestų, provincijų, karalysčių. Ką juose nupirko, jei ne leidimą turėti ir valdyti? Pereikime prie mažesnių dalykų: kas nors perka žirgą; ką jame perka, jei ne leidimą turėti, joti ir daryti su juo ką nori? Kitaip juk kas ką nors perka?

Taigi aišku, kad perkama ne kas kita, kaip leidimas arba naudojimasis parduodamais daiktais. Todėl tenustoja simonistai plėšikai balinti savo pasmerkimo kartuves, tikriau, kadangi yra tėvžudžiai ir brolžudžiai, tenustoja veltui tepti maišą, į kurį turi būti įsiūti ir nubausti, ir pagaliau nors vėlai tesupranta, kad jie nusipirko ne bažnytines valdas, bet tik leidimą valdyti. Tas leidimas yra vyskupiškas palaiminimas kaip valdymo privilegija.

Tikrai, jei kur nors būtų paskelbtas toks įsakas, kad jo būtų nenukrypstamai laikomasi – jog niekas nieko ten nevaldytų be karaliaus rankos parašo – ką, sakytume, kas nors iš jų teisėtai įsigijo, jei ne vien karaliaus parašą, ar veltui, ar ne veltui jį gautų? Juk be to leidimo jokia valda, kad ir nupirkta, nepereitų jo teisei. Todėl leidimas, ar nemokamas, ar pirktas, labiau perkelia valdos nuosavybę kitam, nei suteikta ar pirkta valda – leidimą. Taip vyskupiškas orumas sau reikalauja valdos, o ne valda – vyskupiškos garbės.

Ir vis dėlto vyskupiškas orumas yra toks, kad be tų, kuriems turi būti teikiamas ar taikomas, jis nėra pareiga; lygiai kaip jei kas sakytųsi turįs leidimą dirbti lauką, bet neturėtų lauko, kurį dirbtų. Argi tas leidimas nėra nereikalingas ir niekinis? Panašiai vyskupas, kuris vadinamas prižiūrėtoju, bus niekas, jei neturės tų, kuriuos prižiūrėtų.

Ir ką daugiau sakyti? Kas neatskiriamai ką nors talpina arba neatskiriamai ko nors talpinamas, nė vienas iš jų negali būti parduotas ar nupirktas be kito. Vyskupiškas orumas talpina Dievui pašvęstus dalykus, ir taip pat yra talpinamas jų, tikriau – juose, kaip ir pats pašventintas Dievo; tarytum koks subjektas taip talpintų savo akcidencijas, kad ir pats būtų jų labiau talpinamas.

Todėl kaip visuose regimuose daiktuose, kai tik jie parduodami, parduodama ne tiek jų regima materija, kiek esmingai jai priklausantys atsitiktiniai dalykai (accidentia), kurie patys savaime yra neregimi (nors nė vienas negali būti parduotas be kito): taip ir Dievui pašvęstuose dalykuose parduodamas labiau jų pašventinimas ar šventumas, kuris yra Šventosios Dvasios malonė, pati savaime neregima, nors parduodami ir patys daiktai. Galiausiai, pavyzdžiui, kas perka medį, labiau perka jo formą, t. y. aukštį, storumą ir, trumpai sakant, jo kiekį bei kokybę, kurie patys savaime yra neregimi, nei materiją, pajungtą juslėms per formas. Taip ir kas žirgą, taip ir kas dvarą bei visa kita.

III SKYRIUS.
Apie Chalkedono susirinkimo sprendimą prieš minėtuosius.

Bet jau įvairiopai pagauti ir paneigti Simono Mago bendrininkai tenumeta menkus meną, kuriais, tarytum kaukėmis prisidengę savo prigimtinius ir tikrus veidus, nebaudžiami tyčiojasi iš visų, kuriuos gali, ir apgaudinėja; ir arba teatsikvošėja, arba težūsta vieni, patirsiantys, kad apgavikams pasityčios pats Dievas. Nors ankstesniais žmogiškojo mokslo argumentais siekėme juos įrodyti [klystant], visgi turime po ranka dieviškus šventųjų tėvų sprendimus, kurių vienų pakanka jų burnoms užčiaupti ir išsisukinėjimams sustabdyti.

Mat šventas ir visuotinis Chalkedono susirinkimas vieningu sutarimu nukreipė tą patį sprendimą ekonomui, tai yra valdytojui, paaukštintam už pinigus, kaip ir vyskupui ar presbiteriui bei kitiems dvasininkų luomo tarnams: būtent, kad paaukštintojas būtų nušalintas, o paaukštintasis netektų pareigų, kurių siekė pinigais; o tokio gėdingo ir nedoro davimo bei priėmimo tarpininkai, jei būtų dvasininkai, būtų nušalinti; jei pasauliečiai ar vienuoliai – atskirti (anathema).

Ar jauti, simoniste, kaip dangaus vėjas nuplėšė tavo apsiaustą ir paliko tave nuogą po žiemos audromis dangiškam žaibui? Ar jauti, šešių šimtų trisdešimties tėvų sunkiomis ietimis subadytas, kad pirkdamas bažnytinį rūpestį ar valdymą turi ne mažiau už tuos, kurie nusipirko patį pašventinimą? Štai ekonomas už pinigus siekė valdyti bažnyčios turtą, o ne būti įšventintas; juk ekonomas nėra šventinamas; ir visgi, jei paaukštinamas už pinigus, užsitraukia ne mažesnį pasmerkimą nei vyskupas ar presbiteris, paaukštintas už pinigus. Kodėl taip, jei ne todėl, kad Šventoji Dvasia veikia ne tik didžiausiose, bet ir mažiausiose bažnytinio valdymo pareigose?

Tai iš patirties žinojo tas ištikimas valdytojas, kuris sakė: „Tegu žmogus laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių valdytojais; čia jau reikalaujama iš valdytojų, kad būtų rasti ištikimi“. Galiausiai, nenorėdamas, kad korintiečiai nežinotų apie dvasines dovanas, sako: „Yra dovanų įvairovė, bet ta pati Dvasia; ir tarnysčių įvairovė, bet tas pats Viešpats; ir veiksmų įvairovė, bet tas pats Dievas, kuris veikia visą visame“. Jis, tuoj pat pagal tai, ką matė būdamas pagautas į trečią dangų – devynis dangiškųjų kareivijų būrius – išvardijęs devynias įvairių dovanų dalybas šioje mūsų dangaus karalystėje, t. y. dabartinėje Bažnyčioje, pridūrė: „Visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, dalydama kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka“.

Ir pastebėk, kad apaštalas, kuris anksčiau dvasines dovanas buvo apėmęs trejeto skaičiumi, tuoj pat jas išplečia į devyneto, nurodydamas, kad pagal palaimintosios Trejybės pavyzdį šio laiko Bažnyčioje randamos tik trys žmonių įvairovės: mokytojų, susilaikančiųjų ir susituokusių. Tačiau jei šias tris vertinsime pagal pareigų įvairovę tarytum asmeniškai, šioje Bažnyčioje be abejonės randamos devynios žmonių įvairovės pagal dangiškosios kariuomenės pavyzdį, kaip subtiliai ir pakankamai savo raštuose apie dangiškąją hierarchiją liudija garbingasis tėvas Dionizas Areopagitas.

IV SKYRIUS.
Apie pašventinimą, šventinantį bažnytinius daiktus, ir po to sekančius šventųjų tėvų liudijimus.

Todėl nenuostabu, jei bet kokio ir bet kokio dydžio bažnytinio turto valdytojas, paaukštintas už pinigus, net jei nėra šventinamas, bažnytinėmis taisyklėmis yra pasmerkiamas kartu su savo autoriais ir tarpininkais taip, lyg būtų šventinamas; nes būtina, kad būtų šventa viskas, kas tarnauja ir priklauso šventyklos bei altoriaus naudojimui. O jei tai šventa, kaip ir iš tikrųjų yra, būtina, kad savyje turėtų šventumą ir pašventinimą, kuriuo yra šventa. O šventumo ar pašventinimo nėra ir negali būti be Šventosios Dvasios, tikriau – jis pats yra Šventoji Dvasia; lygiai kaip kas yra išmintingas ar skaistus, būtina, kad savyje turėtų išmintį ar skaistybę, kuria yra išmintingas ar skaistus.

Taigi aišku, kad pašventinimas ar šventumas, būtent Šventoji Dvasia, glūdi pašventintuose ar šventuose daiktuose bei asmenyse. Todėl kas tik parduoda ar perka bažnytinę algą ar beneficiją, be abejonės parduoda ar perka Šventąją Dvasią; ne tam, kad pati Šventoji Dvasia būtų turima parduotame ar nupirktame daikte ar su juo, bet kad nuo to [daikto], kurį šventino, Ji įžeista pasitrauktų, ir jį, kad suterštų, užgrobtų netyroji dvasia, pagal tai, kas sakoma per Malachiją: „Judas suteršė Viešpaties pašventinimą, kurį mylėjo“. Juk pašventinimas negali būti suterštas, bet metonimiškai sakoma, kad suteršiamas, nes talpina tai, kas talpinama; kur daiktas, kurį Jis iki tol šventino, suteršiamas taip, kaip pasakyta.

Kad už tokius, kol neatsivers, nereikia net melstis, Šv. Jeronimas aiškindamas tą patį pranašą aiškiai parodo taip: „Kadangi jie tai padarė, pranašo kalba nukreipiama į juos, ir nuo nuodėmės jie atitraukiami prakeiksmais. Ir nepasakė: ‚Teprakeikia Viešpats tą, kuris tai padarė‘, bet ‚kuris padarys‘, nukreipdamas prakeiksmą į ateitį, kad paskatintų nusidėjėlius atgailai. ‚Mokytoją‘, sako, ‚ir mokinį‘ – ar jis būtų kunigas, ar levitas – ištiks vienodas prakeiksmas. ‚Ir aukojantį dovaną Galybių Viešpačiui‘, suprask: Tesunaikina Viešpats tą, kuris už tokius žmones norės aukoti dovaną ant altoriaus; jų vienintelis vaistas yra nedaryti to, ką darė“.

Šioje tokio mokyto vyro glaustoje, bet griežtoje mintyje tegu atkreipia dėmesį, ko nusipelno tie, kurie suteršia Dievui pašventintus daiktus, kai iš jų pelnosi sau. Per jų verslą tai, kas šventa, tampa pasaulietiška, kaip moko palaimintasis Grigalius. Todėl, kadangi jie vagia šventus dalykus (sacra legunt), pelnytai vadinami šventvagiais (sacrilegi). Juk jie pavagia pašventinimą, kai atima ar užgrobia daiktus, kuriuos jis šventino, su tokia apgaule juos atima ir pasisavina, kad tarytum neatsargus žmogus, apvogtas, siekia pasirodyti turtingi bažnytine regimybe, nieko iš jos nebeturėdami.

Tokius šventvagius saugotis Pijus, apaštališkojo sosto pontifikas, skelbia sakydamas: „Nuo visų jo pasisavinimų reikia šalinti įžeidimą, kad valdos, paskirtos dangiškoms paslaptims, nebūtų varginamos kokių nors įsibrovėlių. Jei kas tai išdrįs, tebūnie laikomas šventvagiu ir teisiamas kaip šventvagys. Girdėjome, kad tie, kurie tai daro, persekioja dvasininkus ir Viešpaties kunigus bei juos šmeižia, kad pridėtų blogį prie blogio ir taptų blogesni, nesuprantanti, kad Dievo Bažnyčia susideda iš kunigų ir auga į Dievo šventyklą. Ir kaip tas, kuris niokoja Dievo Bažnyčią, plėšia ir grobia jos valdas ir dovanas, tampa šventvagiu, taip ir tas, kuris persekioja jos kunigus, tampa kaltas šventvagyste ir teisiamas kaip šventvagys“.

Ir palaimintasis popiežius Urbonas: „Bažnytiniai turtai vadinami tikinčiųjų aukomis, nes aukojami Viešpačiui. Todėl jie neturi būti naudojami kitiems tikslams, nei bažnytiniams ir brolių krikščionių, norinčių gyventi bendrą gyvenimą ar stokojančių, nes tai yra tikinčiųjų įžadai ir atpirkimo kaina už nuodėmes, ir atiduoti Viešpačiui minėtam darbui atlikti. Jei kas, neduok Dieve, elgsis kitaip, težiūri, kad negautų Ananijo ir Safyros pasmerkimo ir netaptų kaltas šventvagyste, kaip ir tie, kurie apgaule pasisavino minėtų daiktų kainą“. Ir po kelių žodžių: „To, broliai, reikia labai saugotis ir bijoti, nes Bažnyčios turtas ne kaip nuosavas, bet kaip bendras ir Viešpačiui paaukotas turi būti ištikimai dalijamas su didžiausia baime ne kitiems, nei minėtiems tikslams, kad neužsitrauktų šventvagystės kaltės tie, kurie jį atitraukia nuo ten, kur jis buvo atiduotas, ir kas blogiau, kad netaptų anathema maranatha, ir jei ne kūnu, kaip Ananijas ir Safyra, kurie krito negyvi, tai siela, kuri vertingesnė už kūną, mirusi ir atskirta nuo tikinčiųjų bendrystės, kristų ir nugarmėtų į bedugnės gelmes. Kas tai padarys, po deramo keršto griežtumo, kuris teisėtai taikomas šventvagiams, tebūnie pasmerktas amžina negarbe ir atiduotas į kalėjimą arba ištremtas į amžiną tremtį, nes pagal apaštalą tokį žmogų reikia atiduoti šėtonui, kad dvasia būtų išgelbėta Viešpaties dieną“.

Taip pat ir palaimintasis popiežius Liucijus: „Jūsų bažnyčių turtai ir tikinčiųjų aukos, kurias pranešėte esant varginamas kokių nors įsibrovėlių ir atimamas iš jūsų bei jūsų bažnyčių, be abejonės yra didžiausia nuodėmė, liudijant Raštui, kuris sako: ‚Kas atima ką nors iš tėvo ar motinos ir sako: tai ne nuodėmė, yra žmogžudžio bendrininkas‘. Mūsų tėvas be abejonės yra Dievas, kuris mus sukūrė, ir motina – mūsų Bažnyčia, kuri mus krikštu dvasiškai pagimdė. Ir todėl tas, kuris atima, apgauna ir grobia Kristaus ir Bažnyčios pinigus, teisingo Teisėjo akyse bus laikomas žmogžudžiu. Todėl parašyta: ‚Kas grobia artimo pinigus, daro neteisybę; o kas atims Bažnyčios pinigus ar daiktus, daro šventvagystę‘. Todėl ir Judas, kuris apgaule pasisavino pinigus, skirstomus Bažnyčios reikalams, t. y. vargšams, kuriuos Bažnyčia privalo maitinti, Gelbėtojo, kurio vietą užima vyskupai, įsakymu tapo ne tik vagimi, bet vagimi ir šventvagiu. Apie tokius, t. y. kurie grobia, apgauna ar atima Bažnyčios turtus, Viešpats grasindamas visiems kalba per pranašą, sakydamas: ‚Dieve, kas bus panašus į Tave? Netylėk ir nenurimk, Dieve. Nes štai Tavo priešai sukėlė triukšmą, ir tie, kurie Tavęs nekenčia, pakėlė galvą‘ ir t.t. iki psalmės pabaigos.

Tai daryti draudžia pranašai, draudžia apaštalai, draudžia jų įpėdinių ir visų katalikų tėvų dekretai, ir tokius įžūlumus teisia kaip šventvagystes. Mes, sekdami jų pavyzdžiais, visus tokius įžūlėlius, Bažnyčios plėšikus bei jos turto svetimintojus kartu su jumis apaštališka valdžia atskiriame nuo šventosios motinos Bažnyčios slenksčių, skelbiame anatemą ir smerkiame, bei teisiame kaip šventvagius. Ir ne tik juos, bet ir visus jiems pritariančius, nes ne tik tie, kurie daro, teisiami kaip kalti, bet ir tie, kurie pritaria darantiems. Juk vienoda bausmė apima ir veikiančius, ir pritariančius“.

Apie juos ir palaimintasis popiežius ir kankinys Steponas sako: „Sakome, kad tie asmenys yra begėdžiai (infames), kurie dėl kokios nors kaltės pažymėti negarbe, t. y. visi, kurie atmeta krikščionių įstatymo normą ir niekina bažnytinius nuostatus. Taip pat vagys, šventvagiai ir visi, įsipainioję į mirtinus nusikaltimus“ ir t.t.

Tas pats iš ten pat: „Viskas, kas neteisingai daroma prieš šventus Dievo dalykus ir vyskupus, bus laikoma šventvagyste, nes tai yra šventa ir niekas neturi to pažeisti“.

Tas pats: „Pasauliečiams, kad ir kokie religingi jie būtų, neskaitoma, kad kada nors būtų suteikta kokia nors galia disponuoti bažnytiniais turtais“.

V SKYRIUS.
Kaip simonistai savo verslu puola Dievo Bažnyčią, ir kad beveik visi pasauliečiai ir dvasininkai nuolat siekia prekiauti Bažnyčia.

Šiais palaimintųjų pontifikų ir kankinių dekretiniais sprendimais, pasirašytais jų krauju, aiškiau už saulę parodoma, kad bažnytinio turto grobikai ar niokotojai yra begėdžiai, vagys, šventvagiai, taip pat žmogžudžiai, ekskomunikuoti ir atiduotini amžinam kalėjimui ar tremčiai. Tegu eina veidmainiai ir begėdiškai tvirtina, kad jie pirko ne bažnytinį pašventinimą, bet Bažnyčios daiktus. Ir kad kartais dar nesistengtų prisidengti tvirtindami, jog jie neįsiveržė, neužgrobė, nevargino ir neniokojo bažnytinio turto, tesužino, kad visa tai daro arba padarė, kai savo kaina sulaužo jos neliečiamybę ir šventųjų tėvų patvirtintas privilegijas, ir pasisavina arba pasisavino tų daiktų naudojimą, priklausantį bažnytiniams asmenims ir vargšams.

Juk kaip plėšikai savo ginklais, o vagys kopėčiomis ar kokiomis nors mašinomis įsiveržia į svetimus namus ir tai, kas svetima, jėga ar apgaule sau pasigrobia, taip ir jie savo pinigais tarytum savo ginklais ir mašinomis puola ir užkariauja Dievo bažnyčias ir sau pasisavina tai, kas priklausė bažnytinei šeimynai.

Jei koks nusikaltėlis už pinigus, duotus ar pažadėtus neteisingiausiam ir godžiausiam globėjui, užgrobtų kito sužadėtinę su visu jos kraičiu, argi nebūtų teisingai sakoma ir įrodoma, kad jis užpuolė ir užkariavo tą merginą ir visa, kas jos, tais pinigais? Už tokį įžūlų nusikaltimą šventieji kanonai baudžia ekskomunika iki mirties tiek grobiką, tiek globėją, ir visus jų rėmėjus, o pasaulietiniai įstatymai – mirtimi arba amžina tremtimi.

Iš šios bausmės suprantama, kokia atstumta ir negarbinga laikoma Kristaus Sužadėtinė, kurios įžeidimų nėra kas gedėtų, kurios skaistybę, prostituotą, parduotą ir atiduotą šventvagiškiems grobikams, nėra kas gintų, nėra kas bent išplėštų ją iš jų ir sugrąžintų Sužadėtiniui, kad ir išniekintą. Ir manoma, kad amžinai tai kęs Jėzus, kurio skundų dėl Jo Sužadėtinės pagrobimo dabar joks bažnytinis ar pasaulietinis asmuo nesiteikia nei pažvelgti, nei išklausyti, ko ramia širdimi nepakenčia net menkiausias vyras; juk dažnai, jei teisėjai ir globėjai atmeta jo skundą, jis bet kokiais būdais, net blogiausiomis liepsnomis, kad ir koks būtų menkas, atkeršija už savo sužadėtinės pagrobimą?

Ko, klausiu, dar lieka Kristaus Sužadėtinei, jei ne, džiūstant po nepakeliama ir nepataisoma nelaime, guostis, jei gali, tuo beviltišku posakiu: „Mano tėvas mane pardavė, karalius nupirko; kam skųsiuosi, kas iš jų man padarys teisingumą?“

Iš tiesų, kas ją išpirks, kai ją parduoda tie patys, kurių globai po Dievo ji buvo patikėta? Nuo aukščiausio bažnyčios laipsnio iki mažiausio visi nepraleidžia progos prekiauti bažnytiniu turtu sau. Imperatoriai taip pat, karaliai, kunigaikščiai, teisėjai ir visi, kas tik turi kokią nors galią pasaulyje, visų pirma tuo užsiima ir to siekia tie, kurie turėtų ginti bažnytinį turtą dvasiniu kalaviju, [ir] tie, kurie materialiu.

Jie nesvarsto, kokie nusikalstami ir pasibjaurėtini Dievui ir žmonėms tampa švaistydami tai, ką gavo saugoti Kristaus vargšams. Juk jei bet kurio našlaičio globėjas parduotų globoti gautą palikimėlį dėl savo pelno arba dovanotų pagal savo užgaidą, arba kartą priimtą globą sąmoningai ir apgalvotai perleistų kokiam nors išlaidūnui ir našlaičiui palikto turto naikintojui, jis būtų visų laikomas ir teisiamas kaip pasibjaurėtinas ir žmogžudys. Kokie, manome, pasibjaurėtini ir kiek žmogžudysčių kalti tampa tie, kurie pagal savo užgaidą švaisto bažnyčių turtą, kurių globėjais jie paskirti To, kuriam paliktas vargšas, kuris yra ir našlaičių tėvas, ir našlių teisėjas?

Iš to kyla, kad pasaulio karaliai ir kunigaikščiai, paskirti Dievo bažnyčių globėjais ir gynėjais, apleidę jiems iš aukštybių patikėtą pareigą, kalaviją, kurį kaip Dievo tarnai ir keršytojai rūstybėje rodo kiekvienam darančiam blogį, nešioja be priežasties; juo arba niekada, arba vargiai kada pasirūpina piktadarių nubaudimu ir gerųjų pagyrimu. Ir o, kad jie taip atšaltų ar drungnėtų nuo šios savo pareigos, kad neįkaistų ar neliepsnotų grobti svetimo! Mat apleidę karinį reikalą, kuriuo turėjo ginti valstybę ir tėvynę nuo išorės antpuolių, apleidę ir teisinį savo įstatymų laikymąsi bei baimę, kuriais turėjo drausti dieviškojo ir žmogiškojo teisingumo pažeidėjus nuo vidinių ir kasdienių nusižengimų, visą savo galią, visą baimę, visą išradingumą, visą uolumą perkelia tam, kad užkariautų ir sau visiškai pasisavintų bažnytinį turtą, kurio globėjais buvo duoti.

Jie, nepasitenkindami savo teismu, užima bažnytinį, pirmininkauja ir vadovauja sinodui, ir, baisūs žemiška galia, padaro taip, kad viskas vyktų ir būtų sprendžiama pagal jų valią ir sprendimą. Jie patys tampa pirmesni už primus ir metropolitus vyskupų rinkimuose, kurie turėtų tik patvirtinti dvasininkijos, liaudies ir luomo (ordinis) sutarimą bei troškimą bet kuriame mieste savo sutikimu pagal Dievą, kaip moko palaimintasis popiežius Celestinas:

„Nusipelniusiems savo bažnyčiose dvasininkams neturi būti pirmenybė teikiama svetimšaliams ir pašaliniams bei tiems, kurie anksčiau buvo nežinomi, atstumiant tuos, kurie gerai užsitarnavo savo piliečių liudijimą. Niekas tenebūna duodamas vyskupu prieš [žmonių] valią. Tebūna reikalaujama dvasininkijos, liaudies ir luomo sutarimo ir troškimo. Tik tada tebūna renkamas iš kitos bažnyčios, jei to miesto, kuriam turi būti įšventintas vyskupas, dvasininkijoje nerandama jokio verto, ko, tikime, neatsitiks. Pirmiausia juk anie turi būti atmesti, kad kai kurie iš svetimų bažnyčių būtų pelnytai iškelti. Tegu kiekvienas turi savo tarnystės vaisių toje bažnyčioje, kurioje per visas pareigas praleido savo gyvenimą. Į svetimą atlygį kitas tenesikėsina ir kitaip sau priklausančio užmokesčio kitas tenedrįsta savintis. Tebūna dvasininkams galimybė priešintis, jei matys save skriaudžiamus, ir ko matys esant neteisėto, tenebijo atmesti; juk jei ne pelnytą atlygį, tai bent laisvą sprendimą apie tą, kuris juos valdys, privalo turėti“.

Tam pritardamas palaimintasis popiežius ir mokytojas Leonas sako: „Joks protas neleidžia, kad tarp vyskupų būtų laikomi tie, kurie nei dvasininkų išrinkti, nei liaudies prašyti, nei provincijos vyskupų su metropolito sprendimu konsekruoti“ ir t.t.

VI SKYRIUS.
Apie lazdas ir žiedus, duodamus pasaulietinės valdžios rankomis.

Nors visam pasauliui garbingi ir aukščiausieji pontifikai, diktuojant Šventajai Dvasiai, taip nusprendė, kad dvasininkijos rinkimai būtų tvirtinami metropolito sprendimu, o liaudies ir luomo prašymas – kunigaikščio sutikimu, šventųjų kanonų atmetimui ir visos krikščionių religijos sutrypimui viskas vyksta atvirkščia tvarka, ir pirmi tampa paskutiniais, o paskutiniai – pirmais.

Pirma juk renkant ir tvirtinant yra pasaulietinė valdžia, kurią, nori nenori, seka luomo, liaudies ir dvasininkijos pritarimas, ir galiausiai metropolito sprendimas. Todėl taip paaukštinti, kaip aukščiau skelbiama, neturi būti laikomi tarp vyskupų, nes jų paskyrimas kabo žemyn galva, nes tai, kas turėjo būti jiems paskutinis, tapo pirmu ir atlikta tų, kuriems tai visiškai nepriklauso.

Kas gi bendro pasauliečiams asmenims dalyti bažnytinius sakramentus ir pontifikalinę ar pastoracinę malonę, būtent riestas lazdas ir žiedus, kuriais daugiausia atliekama, kariaujama ir remiasi visa vyskupiškā konsekracija?

Juk riestose lazdose, viršuje užlenktose ir riestose pritraukimui bei pakvietimui, o apačioje nusmailintose ir ginkluotose atstūmimui bei baudimui, žymima jiems patikėta ganytojiška rūpyba; ji savo sandara ar gamyba įspėja ganytojus, kad būtų tiesūs ir lygūs, ir stačią bei kietą savo veiklos ar kontempliacijos viršūnę, norėdami pakviesti ir pritraukti prie savęs Dievo kaimenę, nuolankiai nuleistų ir palenktų, tačiau taip, kad ir patys save visada stebėtų ir niekada nenukreiptų proto žvilgsnio nuo savęs stebėjimo. Jų galas rodo, kad griežtu pabarimu gąsdintų nedrausmingus, ir jei šie bus atkaklūs, galutiniu nuosprendžiu pašalintų iš Bažnyčios. Visa tai apaštalas trumpai nurodo taip: „Prašome jus, drausminkite neramius, guoskite mažadvasius, palaikykite silpnus, būkite kantrūs visiems“.

O žiedas rodo dangiškų paslapčių antspaudą, įspėdamas pamokslininkus, kad slaptą Dievo išmintį su apaštalu atantspauduotų ir kalbėtų tarp tobulųjų, o netobuliems, kuriems dar reikia ne kieto maisto, bet tik pieno, nutylėtų kaip užantspauduotą; arba kad kaip Sužadėtinio draugai nuolat rodytų ir rekomenduotų tikėjimo užstatą Jo Sužadėtinei, kuri yra Bažnyčia.

Todėl kas tik šiais dviem [ženklais] ką nors įvesdina, be abejonės, tai darydamas sau pasisavina visą ganytojišką valdžią. Juk po šios įvesdinimo (investitūros) kokį laisvą sprendimą apie tokius jau duotus vadovus galės turėti dvasininkija, liaudies ir luomo ar metropolitas, kuris juos konsekruos, kas belieka, jei ne pritarti? Taip įvesdintasis (investitus) smurtu pirmiau įsiveržia pas dvasininkiją, liaudį ir luomą viešpatauti, nei yra jų pažįstamas, ieškomas ar prašomas. Taip jis puola metropolitą, jau nebe jo teisiamas, bet pats jį teisiantis; juk jis jau nebereikalauja ir nepriima jo sprendimo, bet tik reikalauja ir išgauna patarnavimą, kuris jam paliktas tik maldoje ir patepime.

Ką gi jam jau reiškia ar padeda grąžinti lazdą ir žiedą, kuriuos nešioja? Argi todėl, kad jie duoti pasauliečio asmens? Bet ir pasauliečio suteiktas krikštas nėra kartojamas, o malda ir patepimu kunigo, jei [pakrikštytasis] išgyvena, papildomas; be jų, nebent galbūt išgyventų, į dangaus karalystę be abejonės įeinama, tuo tarpu be vandens nuplovimo – niekas.

Iš to aišku, kad visa vyskupiškā pareiga jiems duota lazdoje ir žiede, be kurių įvesdinimo ir valdžios jie negali vyskupauti, nors be regimo patepimo tai buvo suteikta šventiesiems apaštalams vien priimant ganytojišką rūpestį, kuris regimai parodomas ir duodamas lazda ir žiedu.

Klausiu tad, kodėl grąžinama tai, kas turima, jei ne tam, kad arba vėl bažnytinis turtas būtų parduodamas po šia įsakymo ar dovanojimo išvaizda, arba kad ankstesniam pardavimui patvirtinti pasirašytų metropolitas ir jo sufraganai, arba tikrai kad pasaulietinio įšventinimo įžūlumas būtų pridengtas tam tikra dvasinės drausmės spalva ir apdangalų?

Jei tai nebuvo padaryta ir nėra daroma, tegu kas nors mane apkaltina melu. Bet, kas dar sunkiau, ne tik prisimenama ir pasakojama, kad kažkas tokio vyko ankstesniais laikais, bet ir mūsų laikais tai matoma ir žinoma kaip įprastas dalykas. Argi pasaulio kunigaikščiai pirmiausia nepardavinėjo ir nepardavinėja bažnytinių dalykų netikru investitūros vardu, o paskui metropolitai – po konsekracijos priedanga?

VII SKYRIUS.
Apie Otonų laikus ir imperatoriaus Henriko uolumą bei Frankų karaliaus blogybę.

Nutylint apie ankstesnius amžius, daugelio atmintis dar išlaiko šį abipusio pardavimo pasiutimą, siautusį per Germaniją, Galijas ir visą Italiją nuo Otonų laikų iki augusto ir dieviško atminimo imperatoriaus Henriko, Konrado sūnaus. Šis savo dienomis tiek nuo savęs, tiek nuo jam patikėtos imperijos bažnytinių asmenų šiek tiek pašalino tokią didelę šventvagystę, nors labai stengėsi ir troško pašalinti visą. Dėl šio geriausio savo širdies troškimo, užkluptas pirmalaikės mirties, jis, kaip tikima, vien dėl šios intencijos kaip dėl savo akies paprastumo buvo perkeltas į amžinojo gyvenimo karalystę, nors buvo giriamas ir dėl daugelio kitų gėrybių.

Jo amžininkas ir bendravardis, Vakarų Frankijos pražudytojas ir Dievo tironas, priešingai, kaip pražūties sūnus ir antikristas priešinasi Kristui, kurio malonę puola ir nesiliauja kariauti visose savo valdžios dalyse. Dėl šio savo nuopelno jis laikomas drakono, kurio sekėjas yra, uodega, kuri nutraukė ir traukia nesuskaičiuojamas ir ryškias dangaus, t. y. frankų bažnyčios, žvaigždes ir meta į tamsią žemę, apdengtą mirties migla.

Tegu Šventoji Dvasia, prieš kurią jis be paliovos nusideda labiau nei Simonas Magas, arba greitai jį sudrausmintą pataiso, arba greitai savo nužudytą pašalina iš vidurio, kad jis ilgiau nebedarytų tiek piktžodžiavimų ir įžeidimų pačiai Šventajai Dvasiai savo pasmerkimo padidinimui ir šventosios krikščionybės sunaikinimui. Jį Dievas dėl tautos nuodėmių leido karaliauti, kad per jį visiškai būtų nutempti į velnio dalį tie, kurie vardu buvo laikomi Kristaus.

Šis pražuvęs pražudytojas taip atvirai ir užsispyrusiai iki šiol, kaip antras Julijanas, priešinasi Jam, kad, nors daug kartų garbingo atminimo apaštališkojo sosto pontifikų pono Leono ir Viktoro buvo įspėtas ir subartas dėl tokios didelės apostazijos, kasdien tampa blogesnis ir niekina padaryti galą savo nedorybėms, maištaudamas prieš Dievą ir Jo kunigus, kenksmingas ir žemei, kurią kaip nevaisingas medis užima. Jo nedorybės mėgdžiotojai arba bendrininkai ir sėbrai su tais profaniškais pinigais drįsta eiti ir lankyti Simono Petro slenksčius, tikėdami, kad jam gali patikti jau prieš jo nuosprendį įgyti pinigai pagal Simono Mago pavyzdį, ir nebijo kartu su juo iš paties apaštalų kunigaikščio išgirsti ir sau sakant: „Tebūnie tavo pinigai su tavimi pražūčiai“. Jų pinigai, kad ir kokie dideli būtų, tampa nešvarūs, kai tik simonistiniai pinigai prisilietę juos paliečia. Bet grįžkime prie temos.

VIII SKYRIUS.
Apie keturgubą pardavimą pas lotynus ir apie Didžiojo Konstantino atsidavimą dvasininkams.

Taigi bažnytiniai turtai pardavinėjami visur ir plačiai: pirmiausia kunigaikščių ir jų namiškių, paskui metropolitų ir jų namiškių. Juk nė vienas pardavimas nevyksta be tarpininkų. Kiek labiau pakenčiamai būtų parduodama, jei bent pagal Rytų ir užjūrio bažnyčios pavyzdį būtų parduodama tik metropolitų ir jų namiškių, nes būtų parduodama tik du kartus, o ne keturis. Nors Konstantinopolio imperijos bažnyčios varginamos įvairiopų klaidų, nuo šios jos žinomos esančios visiškai laisvos.

Galiausiai, kaip patvirtinau klausa ir rega, ir be to sužinojau iš ortodoksiško atminimo imperatoriaus Konstantino Monomacho lūpų pačiame karališkame mieste, būdamas ten dėl apaštališkojo sosto reikalų, nei pats imperatorius, nei joks pasaulietis niekada nedrįsta sau prisiimti jokio bažnyčių ar bažnytinių įšventinimų bei turtų tvarkymo, bet viskas kartu, kai kartą palikta, paliekama tvarkyti metropolitams ir bažnytiniams asmenims nuo didžiojo ir pirmojo Konstantino laikų, kuris apie tai paskelbė įsimintiną ir visiems katalikams gerbtiną sprendimą.

Pirmininkaudamas šventam sinodui, kuris buvo surinktas Nikėjoje, kai pamatė jam pateiktą kai kurių skundą, tarė: „Jūs niekieno negalite būti teisiami, nes esate palikti vienintelio Dievo teismui; juk esate pašaukti dievais, todėl negalite būti teisiami žmonių. Eikite ir tarpusavyje susitvarkykite savo bylas, nes neverta, kad mes teistume dievus“.

Todėl tas pats šventas sinodas taip paskelbė: „Yra senas paprotys, kad Romos miesto vyskupas turėtų pirmenybę ir savo rūpesčiu valdytų priemiesčių vietas ir visą provinciją. O tie, kurie yra Egipte, Aleksandrijos vyskupas tegu turi rūpestį visais. Panašiai ir aplink Antiochiją, ir kitose provincijose savos privilegijos tebūna saugomos metropolinėms bažnyčioms“.

Be to, ką randame įterptą į Romos pontifikų dekretus apie bažnytinius turtus ir reikalus, manome, kad reikia įterpti ir čia. Tai yra taip:

„Niekas, kas skaito Šventąjį Raštą, nežino, kad gimstančios Bažnyčios pradžioje mokiniai susirinkę į viena su tikinčiųjų daugybe, kurių buvo viena širdis ir viena siela, parduodami savo žemes ir valdas atnešdavo, ir būdavo dalijama kiekvienam, kiek kam reikėjo. Mat būsimą Bažnyčią tautose apaštalai numatė, ypač todėl, kad Viešpats jiems buvo išpranašavęs: ‚Eikite į visą pasaulį, skelbkite Evangeliją‘, arba kadangi turėjo būti išvaryti iš Judėjos, žinojo, kad bus išsklaidyti tautose ir Bažnyčia bus renkama iš neišsilavinusios liaudies. Todėl Judėjoje jie neįsigijo žemių, bet tik pinigus vargšams remti.

Tačiau kai tarp pasaulio audrų ir nelaimių Bažnyčia augo, ji pasiekė tai, kad ne tik tautos, bet ir Romos kunigaikščiai, kurie laikė beveik viso pasaulio monarchiją, atskubėjo prie Kristaus tikėjimo ir krikšto sakramentų. Iš jų labai religingas vyras, Konstantinas pirmasis, aiškiai priėmęs tiesos tikėjimą, davė leidimą visame pasaulyje po jo valdžia gyvenantiems ne tik tapti krikščionimis, bet ir statyti bažnyčias, ir nustatė duoti žemių. Galiausiai tas pats minėtas kunigaikštis paskyrė didžiules dovanas ir šventyklos statybą pirmajam sostui palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, tiek, kad paliko imperatorišką sostą, kuriam vadovavo Romos kunigaikščiai, ir užleido jį palaimintajam Petrui ir jo įpėdiniams naudotis.

Nuo to laiko ir toliau religingi vyrai ne tik valdas ir žemes, kurias turėjo, bet ir save pačius pašventė Viešpačiui, statydami bazilikas savo žemėse šventųjų kankinių garbei miestuose ir vienuolynus, kuriuose rinktųsi Viešpačiui tarnaujančiųjų būrys. Galiausiai karaliai, valdytojai ir magistratai ne tik suteikė šį leidimą, bet ir patys dovanojo savo turtą per visas žemės karalystes, iš kurio būtų maitinami vargšai, nieko pasaulyje neturintys, ir statomos bei restauruojamos bažnyčios, ir Dievui bei Jo Bažnyčiai teisėtai tarnaujantiems bei Jo tarnams be būtinybės būtų teikiama parama, kad tai gaudami pagal apaštalo nurodymus galėtų atlikti maldas, prašymus, užtarimus, padėkas už visus žmones, už karalius ir tuos, kurie yra aukštybėse, kad jie turėtų ramų ir tylų gyvenimą; ir kad tai gera ir priimtina Dievo akivaizdoje, liudija tas pats tautų mokytojas, kuriam gulėjo visų bažnyčių rūpestis ir kuris paskyrė vyskupus valdyti Dievo Bažnyčią per Šventąją Dvasią, sakydamas jiems: ‚Ganykite Dievo kaimenę, kuri yra pas jus, prižiūrėdami ne prievarta, bet savo noru pagal Dievą, ne dėl gėdingo pelno, bet noriai‘.

‚Niekas, kariaujantis Dievui, neįsivelia į pasaulietinius reikalus‘. Kokie yra pasaulietiniai reikalai, šventieji kanonai parodo ir draudžia taip: ‚Kadangi aišku, jog kai kurie, kurie atrodo išrinkti į dvasininkiją, dėl gėdingo pelno tampa svetimų valdų nuomininkais ir imasi pasaulietinių reikalų savo globon, niekindami Dievo tarnystę, o lakstydami po pasauliečių namus ir dėl godumo prisiimdami paveldo rūpesčius, minėtas sinodas nusprendė, kad joks dvasininkas ateityje nenuomotų valdų ir nesimaišytų į pasaulietinius reikalus, išskyrus globą našlaičių ir našlių, arba jei miesto vyskupas lieptų turėti bažnytinių turtų rūpestį‘.

Čia aiškiai matyti, kad vienokie yra pasaulietiniai reikalai, kitokie – bažnytiniai. Argi Mozė nebuvo pasaulyje, kai dažnai įeidavo ir išeidavo iš palapinės? Viduje pagautas kontempliacijos, išorėje spaudžiamas silpnųjų reikalų; viduje mąstydamas Dievo paslaptis, išorėje nešė kūniškų žmonių naštas. Jo tipą Bažnyčioje turi vaidinti kunigai, kad išeidami į išorę tvarkyti reikalų dėl pavaldinių poreikių, viduje sugrįžtų į save per įsakymų apmąstymą. Kaip Paulius, kuris įterpiamas į dangiškas paslaptis ir visgi per nuolaidumo jausmą tyrinėja kūniškų žmonių guolį. Kaip Jokūbas matė kylančius ir besileidžiančius angelus, nes Bažnyčios vadovai ne tik siekia Dievo kontempliuodami, bet ir žemyn nusileidžia pas Jo narius gailėdamiesi. Ir kol kunigai mėgdžioja šių veiksmus, ir save saugo, ir pavaldinių naštas neša, ir atrodo esantys tokie, kokius tas pats puikusis Paulius nurodo: ‚kad tie, kurie naudojasi šiuo pasauliu, būtų tarytum nesinaudojantys, ir kurie džiaugiasi – tarytum nesidžiaugiantys, ir kurie perka – tarytum nevaldantys‘.

IX SKYRIUS.
Apie dvasininkų ir pasauliečių skirtumą ir apie palaimintojo Grigaliaus uolumą tokiuose dalykuose.

Iš to lygiai taip pat esame mokomi, kad kaip dvasininkams draudžiama imtis pasaulietinių reikalų, taip ir pasauliečiams – bažnytinių. Ir kaip dvasininkai nuo pasauliečių, taip pasauliečiai pašalinami nuo dvasininkų tiek dėl abipusio kaltinimo, tiek dėl liudijimo teisės. Ir kaip dvasininkai nuo pasauliečių skiriasi drabužiais ir profesija, taip turi būti atskirti veiksmais ir gyvensena, kad nė vienas iš jų nepasisavintų kito pareigos ar paveldo dalies, bet abu laikytųsi šventųjų tėvų ir ortodoksiškų kunigaikščių nustatytų ribų.

Juk kaip dvasininkai nuo pasauliečių net bazilikų sienose atskiriami vietomis ir pareigomis, taip ir išorėje turi būti atskirti ir atpažįstami pagal veiklas. Todėl pasauliečiai tetvarko ir terūpinasi tik savo, t. y. pasaulietiniais, o dvasininkai – tik savo, t. y. bažnytiniais reikalais. Apie tai abi pusės turi joms nustatytas taisykles tiek iš šventojo popiežiaus ir kankinio Stepono bei kitų pontifikų ir šventųjų tėvų susirinkimų, tiek iš katalikų kunigaikščių.

Tai pakankamai parodoma palaimintojo Grigaliaus darbuose, kur skaitoma taip: „Niekas iš pasauliečių netvarkė jokios šventųjų Laterano rūmų tarnybos ar bažnytinio turto, bet visas bažnytinės teisės pareigas atlikdavo ne kas kitas kaip bažnytiniai vyrai, nes pasauliečiai buvo paskirti tik ginklų tarnybai arba nuolatiniam laukų rūpesčiui. Dėl to kai kurie didžiūnai, prisidengdami religija, pirmiausia ėmė skustis galvas (tonzūrą). Jų išsisukinėjimui išmintingai užkirsdamas kelią imperatorius Mauricijus, per stratorių Longiną davęs įstatymą, įsakė, kad kas tik buvo įsipainiojęs į viešąsias administracijas, tam nebūtų leidžiama ateiti į bažnytinę tarnybą“.

VIII SKYRIUS.
Apie ketveriopą pardavimą pas lotynus ir Didžiojo Konstantino atsidavimą dvasininkams.

Taigi, bažnytiniai turtai yra išparduodami (išgrobstomi) visur ir padrikai – pirmiausia kunigaikščių ir jų artimųjų, paskui metropolitų ir jų artimųjų. Joks pardavimas nevyksta be tarpininkų. Kiek pakenčiau būtų parduodama, jei bent jau Rytų ir užjūrio bažnyčių pavyzdžiu pardavinėtų tik metropolitai ir jų artimieji, nes tuomet būtų parduodama tik du kartus, o ne keturis. Nors Konstantinopolio imperijos bažnyčios varginamos daugybės klaidų, nuo šios jos yra visiškai laisvos.

Galiausiai, kaip patvirtinau savo klausa ir rega, ir be to, sužinojau iš paties ortodoksų atminimo imperatoriaus Konstantino Monomacho lūpų, būdamas pačiame karališkajame mieste dėl Apaštalų Sosto atsakymų: nei pats imperatorius, nei koks nors pasaulietis niekada nedrįsta savintis bažnyčių tvarkymo, bažnytinių įšventinimų ar turtų, bet viskas kartu, kai tik kartą paliekama, yra paliekama tvarkyti metropolitams ir dvasininkams nuo paties didžiojo ir pirmojo Konstantino laikų, kuris šiuo klausimu ištarė atmintiną ir visiems katalikams gerbtiną nuosprendį.

Pirmininkaudamas šventajam sinodui, susirinkusiam Nikėjoje, pamatęs jam pateiktą kai kurių skundą, jis tarė: „Jūs niekieno negalite būti teisiami, nes esate palikti vien Dievo teismui; juk esate pavadinti dievais, todėl negalite būti teisiami žmonių. Eikite ir patys tarpusavyje spręskite savo bylas, nes nedera, kad mes teistume dievus.” Todėl pats šventasis sinodas taip paskelbė: „Senas paprotys yra, kad Romos miesto vyskupas turėtų pirmenybę ir rūpestingai valdytų priemiesčių vietas bei visą provinciją. O tų, kurie yra Egipte, visų rūpestį tegul turi Aleksandrijos vyskupas. Taip pat ir Antiochijoje bei kitose provincijose savos privilegijos tegul būna išsaugotos metropolinėms bažnyčioms.”

Be to, manome, kad čia reikia įterpti tai, kas randama įrašyta Romos popiežių dekretuose apie bažnytinius daiktus ir reikalus. Tai skamba taip: „Niekas, kas skaito Šventąjį Raštą, nežino, kad gimstančios Bažnyčios pradžioje, mokiniams susirinkus į viena su daugybe tikinčiųjų, kuriuose buvo viena širdis ir viena siela, parduodavo savo žemes ir valdas, atnešdavo [pinigus], ir būdavo padalijama kiekvienam pagal poreikį.” Juk apaštalai numatė būsimą Bažnyčią tautose, ypač todėl, kad Viešpats jiems buvo išpranašavęs: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją”, arba dėl to, kad turėjo būti išvaryti iš Judėjos; jie žinojo, kad bus išsklaidyti tarp tautų ir kad Bažnyčia bus suburta iš paprastų žmonių. Todėl Judėjoje jie visai neįsigijo žemių, o tik kainą [už jas] vargšams remti.

Tačiau kai Bažnyčia augo tarp pasaulio audrų ir negandų, pasiekta to, kad ne tik tautos, bet ir Romos valdovai, kurie laikė beveik viso pasaulio monarchiją, atsigręžė į Kristaus tikėjimą ir krikšto sakramentus. Iš jų labai religingas vyras, Konstantinas Pirmasis, akivaizdžiai įgijęs tiesos tikėjimą, suteikė leidimą visame pasaulyje, esančiame po jo valdžia, ne tik tapti krikščionimis, bet ir statyti bažnyčias bei paskirti [joms] žemes. Galiausiai tas pats minėtas valdovas skyrė didžiules dovanas ir įsteigė šventojo Petro, apaštalų kunigaikščio, pirmojo sosto šventyklos statybą, taip, kad imperatoriaus sostą, kuriame sėdėjo Romos valdovai, paliko ir perleido naudotis šventajam Petrui ir jo įpėdiniams.

Nuo to laiko ir vėliau religingi vyrai ne tik valdas ir žemes, kurias turėjo, bet ir save pačius pašventė Viešpačiui, statydami bazilikas savo žemėse šventųjų kankinių garbei bei vienuolynus miestuose, kuriuose rinktųsi tarnaujančiųjų Viešpačiui bendruomenė. Galiausiai karaliai, valdytojai ir magistratai ne tik suteikė šį leidimą, bet ir patys dosniai aukojo iš savo nuosavybės visose žemės karalystėse, kad iš to būtų maitinami vargšai, kurie nieko pasaulyje neturėjo, ir kad bažnyčios būtų statomos bei atstatomos, ir kad Dievui bei jo bažnyčiai tinkamai tarnaujantiems jo tarnams būtų teikiama parama be stygiaus, idant šie, tai gaudami, pagal apaštalo nurodymus galėtų atlikti maldas, prašymus, užtarimus ir padėkas už visus žmones, už karalius ir tuos, kurie yra aukštumoje, kad jie gyventų tylų ir ramų gyvenimą; ir tas pats tautų mokytojas liudija, kad tai yra gera ir priimtina Dievo akyse.

Ir tas, kuriam teko rūpestis visomis bažnyčiomis ir kuris paskyrė vyskupus valdyti Dievo Bažnyčią per Šventąją Dvasią, jiems sako: „Ganykite pas jus esančią Dievo kaimenę, prižiūrėdami ne priverstinai, bet noriai pagal Dievą, ne dėl bjauraus pelno, bet savo noru”. „Niekas, tarnaujantis Dievui, neįsivelia į pasaulietinius reikalus”. Kokie gi yra pasaulietiniai reikalai, šventieji kanonai parodo ir draudžia taip: „Kadangi akivaizdu, jog kai kurie, kurie atrodo išrinkti į dvasininkus, dėl bjauraus pelno tampa svetimų valdų nuomininkais ir imasi pasaulietinių reikalų savo globoje, menkindami Dievo tarnystę, bet bėgiodami po pasauliečių namus ir dėl godumo prisiimdami rūpestį turtais, minėtas sinodas nusprendė, kad joks dvasininkas ateityje negali nuomotis valdų ar kištis į pasaulietinius reikalus, išskyrus [globą] našlaičių ir našlių, arba jei miesto vyskupas lieptų rūpintis bažnytiniais reikalais.” Čia aiškiai matyti, kad vieni yra pasaulietiniai reikalai, kiti – bažnytiniai.

Argi Mozė nebuvo pasaulyje, kai dažnai įeidavo į padangtę ir išeidavo? Būdamas viduje jis buvo pagautas kontempliacijos, o lauke spaudžiamas silpnųjų reikalų; viduje mąstydamas apie Dievo paslaptis, lauke nešė kūniškųjų naštas. Kunigai bažnyčioje turi sekti jo pavyzdžiu, kad išeidami į išorę tvarkyti reikalų dėl pavaldinių poreikių, viduje sugrįžtų į save per įsakymų apmąstymą. Kaip Paulius, kuris įterpiamas į dangiškas paslaptis, ir vis dėlto per atjautos jausmą tyrinėja kūniškųjų guolį. Kaip Jokūbas matė kylančius ir besileidžiančius angelus, nes, žinoma, bažnyčios vadovai ne tik siekia Dievo jį kontempliuodami, bet ir iš gailestingumo nusileidžia žemyn pas jo narius. Ir kol kunigai imituoja jų darbus, jie ir save saugo, ir pavaldinių naštas neša, ir atrodo esantys tokie, kokius liepia tas pats garbingasis Paulius: kad tie, kurie naudojasi šiuo pasauliu, būtų lyg nesinaudotų, ir kurie džiaugiasi, lyg nesidžiaugtų, ir kurie perka, lyg neturėtų.

IX SKYRIUS.
Apie skirtumą tarp dvasininkų ir pasauliečių bei palaimintojo Grigaliaus uolumą šiuose dalykuose.

Iš to taip pat pasimokome, kad kaip dvasininkams draudžiama imtis pasaulietinių reikalų, taip ir pasauliečiams – bažnytinių. Ir kaip dvasininkai atskiriami nuo pasauliečių, taip ir pasauliečiai nuo dvasininkų tiek dėl teisės vienas kitą kaltinti, tiek liudyti. Ir kaip dvasininkai nuo pasauliečių skiriasi apranga ir profesija, taip turi būti atskirti veiksmais ir elgesiu, kad nei vienas iš jų nepasiglemžtų kito pareigų ar paveldimos dalies, bet abu paisytų ribų, nustatytų šventųjų tėvų ir ortodoksų valdovų. Juk kaip dvasininkai nuo pasauliečių net bazilikų sienose turi būti atskirti vietomis ir pareigomis, taip ir išorėje turi būti atskirti ir atpažįstami pagal reikalus. Todėl pasauliečiai tegu tvarko ir prižiūri tik savo, tai yra pasaulietinius, o dvasininkai tik savo, tai yra bažnytinius reikalus. Abi pusės turi joms nustatytas taisykles tiek šventojo popiežiaus ir kankinio Stepono bei kitų pontifikų ir šventųjų tėvų susirinkimų, tiek katalikų valdovų.

Tai pakankamai parodoma palaimintojo Grigaliaus darbuose, kur skaitoma taip: „Nė vienas pasaulietis netvarkė jokios šventųjų Laterano rūmų tarnybos ar bažnytinio paveldo, bet visas bažnytinės teisės pareigas atlikdavo ne kas kitas, kaip dvasininkai, kadangi pasauliečiai buvo skirti tik ginkluotai karo tarnybai arba nuolatiniam laukų rūpesčiui. Dėl to kai kurie didžiūnai, prisidengdami religija, pirmiausia ėmė kirptis plaukus (tonzūra). Jų išsisukinėjimams imperatorius Mauricijus išmintingai užkirto kelią, per stratorių Longiną išleisdamas įstatymą, kuriuo įsakė, kad tam, kas buvo įsipainiojęs į viešąjį administravimą, nebūtų leista ateiti į bažnytinę tarnybą.” Šį įstatymą Grigalius labai gyrė sakydamas: „Kas, dėvėdamas pasaulietinį drabužį, skuba ateiti į bažnytines pareigas, tas nori ne palikti pasaulį, bet jį pakeisti.”

Šis palaimintasis pontifikas taip pat įvairiose provincijose šventosios religijos apsaugai ir vargšų reikalams uoliai valdyti pasitelkė savo bažnyčios veiklius vyrus kaip valdų valdytojus, tarp jų diakoną Kiprijoną Sicilijos valdai, notarą Pantaleoną Sirakūzų valdai ir kitus, kurie ten minimi, iki pat presbiterio Kandido Galijos valdai. Todėl jis taip pat rašo Januarijui iš Kaljario, be kita ko, sakydamas: „Mums pranešta, kad kai kuriems pasauliečiams patikėjote savo paveldo priežiūrą. To jūsų brolystė ateityje turi vengti, ir kad jokie bažnyčios turtai nebūtų patikimi pasauliečiams vyrams, negyvenantiems pagal jūsų regulą, bet [tik] patikrintiems jūsų tarnybos dvasininkams, kuriuose, jei bus rasta kokia nors blogybė, galėtumėte nubausti kaip pavaldinius už tai, kas buvo atlikta neteisėtai. Mat juos pas jus jų aprangos pareiga labiau įpareigos nei pateisins.”

Jis taip pat, rašydamas imperatoriui Mauricijui apie kunigus, be kita ko, sako: „Tegul mūsų viešpaties rūstybė kunigams nekyla greitai dėl žemiškosios valdžios, bet su puikiu supratingumu dėl To, kurio tarnai jie yra, tegul jiems taip viešpatauja, kad taip pat parodytų deramą pagarbą. Juk dieviškuose žodžiuose kunigai kartais vadinami dievais, kartais angelais. Ir per Mozę apie tą, kuris turi būti atvestas priesaikai, sakoma: ‘Atvesk jį pas dievus’, tai yra pas kunigus. Ir vėl parašyta: ‘Dievų nepeiksi’, tai yra kunigų. Ir pranašas sako: ‘Kunigo lūpos saugo pažinimą ir įstatymo ieškoma iš jo lūpų, nes jis yra Galybių Viešpaties angelas’. Tad kas nuostabaus, jei jūsų pamaldumas teiksis pagerbti tuos, kuriems Dievas, savo žodyje teikdamas garbę, pats juos vadina arba angelais, arba dievais? Prieš imperatorių Konstantiną visi, kurie buvo pagonys valstybės vadovai, nepažindami tikrojo Dievo, garbino medinius ir akmeninius dievus, ir vis dėlto jų žyniams teikė didžiausią pagarbą. Tad kas nuostabaus, jei krikščionis imperatorius teiksis pagerbti tikrojo Dievo kunigus, kai pagonių valdovai, kaip minėjau, mokėjo rodyti pagarbą žyniams, kurie tarnavo mediniams ir akmeniniams dievams.”

Ne mažiau iš kitų paties pontifiko žodžių matyti, kad jo sprendimu ir sutikimu buvo atliekami vyskupų įšventinimai, kas neginčijamai aišku iš dviejų atvejų, dėl kurių jis taip rašo ir įsako liaudžiai bei dvasininkijai: „Kiek Apaštalų Sostas Dievo valia yra iškeltas virš visų bažnyčių, tiek tarp daugybės rūpesčių mus ypač jaudina tas atvejis, kai laukiama mūsų sprendimo įšventinti ganytoją. Taigi, mirus Milano bažnyčios vyskupui Laurencijui, dvasininkija mums savo pranešimu leido žinoti, kad jie vienbalsiai sutarė išrinkti mūsų sūnų, savo diakoną Konstancijų. Tačiau kadangi tas pranešimas nebuvo pasirašytas, idant nepraleistume nieko, kas susiję su atsargumu, todėl, remiantis šio potvarkio autoritetu, tau būtina vykti į Genują. Ir kadangi ten daugelis milaniečių, priversti langobardų barbariško žiaurumo, yra apsistoję, tau dera, sušaukus juos bendrai, ištirti jų valią. Ir jei jokie nesutarimai jų neskiria nuo rinkimų vienybės, jei tikrai sužinosi, kad visų valia ir sutarimas išlieka dėl minėto mūsų sūnaus Konstancijaus, tuomet pasirūpink, kad jis būtų įšventintas savų vyskupų, kaip reikalauja senovės paprotys, su mūsų autoriteto pritarimu ir Viešpačiui guodžiant, kad, išlaikius tokį paprotį, ir Apaštalų Sostas išlaikytų savo galią, ir kitiems suteiktų savo teisių nesumažintų.” Tačiau kai po kelerių metų, puikiai atlikęs pontifiko pareigas, užmigo Viešpatyje, Milano dvasininkija ir liaudis, rinkdami diakoną Deusdeditą, buvo gąsdinami karaliaus Agilulfo, kad išrinktų tą, kurio norėjo langobardų barbarybė; bet jie, nusiuntę savo nutarimą Grigaliui, prašė patarimo ir leidimo, kuriems jis, be kita ko, taip atrašė: „Tegul jūsų meilės negąsdina tai, ką nurodote parašę apie Agilulfą. Mat mes jokiu būdu neduosime sutikimo žmogui, kuris nėra renkamas katalikų, o ypač langobardų, nes akivaizdu, kad šventojo Ambraziejaus vikaras yra nevertas, jei įšventinamas išrinktas tokių žmonių.“ Ir po kelių žodžių: „Tad, kad įšventinant diakoną Deusdeditą, kurį jūs išsirinkote, nekiltų joks delsimas, išsiuntėme savo notarą Pantaleoną, kuris, mūsų autoritetui pritariant, pasirūpintų, kad jis būtų įšventintas, kaip yra įprasta.“

X SKYRIUS.
Kiek graikų Bažnyčia yra laisvesnė nuo pasauliečių valdžios nei lotynų.

Taigi, kaip minėta, šie šventųjų tėvų ir religingų valdovų nuostatai dėl bažnytinių asmenų ir turtų iki šiol neliečiamai laikomiesi užjūrio imperijoje, ir viskas paliekama tvarkyti vien metropolitams arba kitiems vyskupams. Todėl bet koks bažnyčios administravimas tvarkomas vien jų sprendimu: ar jie nori veltui, ar ne veltui patikėti ją kokiam nors dvasininkui; ir ji niekada nėra parduodama, nebent metropolitų ar vyskupų bei jų artimųjų. Nors vien toks pardavimas yra eretiškas ir labai bjaurus, vis dėlto Dievo bažnyčioms ten tai labiau pakenčiama nei pas mus, kur, kaip aukščiau parodyta, parduodama nuolat ir keturis kartus.

Mat mūsų amžiaus ir imperijos valdovų įžūlumas bei godumas neleidžia savęs suvaržyti nustatytomis ribomis, bet, peržengę dieviškus ir žmogiškus įstatymus (kurie tarp ginklų tyli, net jei tai bažnytiniai įstatymai), savinasi viską, tad be jų davimo ar pardavimo nė vienam dvasininkui neįmanoma ten gyventi ar iš to pragyventi. Todėl atsitinka taip, kad tie, kurie turėtų būti laisviausi iš visų žmonių – pavyzdžiui, tie, kurių paveldas yra pats Dievas ir kurie savo ruožtu yra Dievo dalis, – tampa labiausiai niekinami iš visų. Juk kad ir koks menkas pasauliečio tarnas ar samdinys, jis nėra verčiamas tarnauti niekam kitam, tik tam, kuriam priklauso, ir tik jam vienam su savo daiktais yra pavaldus, būdamas visiškai laisvas nuo kitų. Taip pat bet kurio vidutinioko ar turtingo pasauliečio valda priklauso tik to, kieno ji yra, valdžiai, ir joks kunigaikštis į ją nesikėsina ir jos neparduoda. Tik dvasininkai, tik Bažnyčia yra tie, kuriuos užgriūva visų šmeižtai, smurtas, galia ir plėšikavimas – tiek, kad jei pasauliečiai ką nors paaukoja Dievo bažnyčioms savo sielų atpirkimui, tai netrukus tampa šmeižto ir pardavimo objektu, nors anksčiau pačių dovanotojų buvo valdoma taikiai.

Ir kas gi labiausiai savinasi ir parduoda, jei ne tie, kurie skbiasi esą Dievo bažnyčių advokatai ar gynėjai? Būtent patys imperatoriai, patys kunigaikščiai ir jų parankiniai. Jie patys, prisidengdami gynybos vardu ir pretekstu, pasisavina, perleidžia ar parduoda ne tik bažnyčias, bet ir viską, kas joms priklauso teisiškai – tiek turtus ir asmenis, tiek pareigas. Tad bent subarti tegul susimąsto, kiek mažiau jie gerbia Dievą nei žmones, esančius jų valdžioje, kad ir kokio luomo šie būtų, į kurių valdas jie vengia ir saugosi kėsintis. Jie mano, kad reikia nusileisti žmonėms, esantiems žemiau jų, bet nemano, kad reikia nusileisti Dievui, esančiam virš jų. Jie bijo ir gėdijasi žmonių, kuriems saugo žemiškąją ar civilinę teisę, bet nei bijo, nei gėdijasi Dievo, kuriam neišsaugo nei žemiškosios teisės, nei dangiškojo teisingumo.

Ir nors jie nedvejodami elgiasi šventvagiškai su Dievu, kurio paveldą sau savinasi, vis tiek siekia būti žmonių vadinami ir laikomi religingais bei katalikiškais valdovais, nors iš tiesų yra Dievo priešai, prieš kurį vieningai susimokė, kad paveldėtų jo šventovę. Todėl, kaip pranašauja psalmininkas prakeikdamas, jie turi tapti kaip Orebas, Zebas, Zebėjas ir Calmana, kurie juk buvo svetimtaučių vadai ir izraelitų priešai. Mūsų laikų kunigaikščiai, pasekę jų piktumu, tepažiūri, iki ko priėjo. Galiausiai, kaip iš ankstesnių palaimintojo Grigaliaus žodžių akivaizdžiai matyti, klastingojo Simono ambicija juos jau atvedė iki to, kad dabar jų viešpatavimas katalikų bažnyčioms užgulė sunkiau nei kadaise langobardų tironija. Juk langobardai, nors tuomet buvo barbarai ir arijonai, ir net jų karalius Agilulfas, nors ir labai priešiškas Romos laisvei bei orumui, nebandė priešintis Romos pontifikui, kad šis nepaskirtų Milano bažnyčios metropolito pagal senovines ir kanonines Apaštalų Sosto privilegijas. Nei karaliaus sutikimas, nei jo tautos noras nepakenkė ir neišplėšė iš apaštališkojo ganytojo jo sprendimo dėl metropolitų rinkimų, nors ginklų galia ir savo barbarišku žiaurumu jie niokojo ir šiurpino visą Italijos žemę, ir, kas dar baisiau, arijonišku įniršiu persekiojo kiekvieną kataliką. Šią privilegiją jis išlaikė ne tik Italijoje, tuomet užgrobtoje barbarų ir arijonų, bet ir Vokietijoje bei visoje Galijoje, kaip aiškiai liudijama jo darbuose ir žodžiuose.

XI SKYRIUS.
Kaip ir per ką bažnyčios buvo atimtos jų privilegijos.

Ši tvirta ir ypatinga kanoninė valdžia buvo išsaugota Romos pontifikams visų metropolitų atžvilgiu, o taip pat visiems metropolitams visų jų sufraganų atžvilgiu, kaip ras kiekvienas, ieškantis palaimintojo Bonifaco, Mainco arkivyskupo, darbuose. Nei tuometinis karalius Pipinas, nei jo sūnus, pirmasis frankų imperatorius Karolis Didysis, nei joks jų karalystės ar imperijos įpėdinis iki pat Otonų laikų nesiėmė laužyti šio kanono. Tačiau jiems [Otonams] augant ir stiprėjant imperijoje, Romos pontifikų galia ėmė menkti ir silpti, tiek dėl jų pačių neveiklumo ir neišmanymo, tiek dėl naujųjų valdovų įžūlumo, kol visa bažnytinė tarnyba ir teisė pamažu buvo pavogta ir išplėšta iš jų rankų, jiems vargais negalais išlaikant tik tuščią senojo orumo vardą, bet ne patį orumą.

Taip nusilpnus ir atmetus dvasininkų luomo galvą, pasaulietinė valdžia netrukus visą jo kūną nebaudžiama užsigrobė savo įnoriams tenkinti. Pirmiausia ji nepagrobė visų bažnytinių dalykų iš karto, bet, kaip būdinga kitoms nedorybėms, po vieną ir pamažu. Mat iš pradžių ambicingiems bažnytinių pareigų ar valdų trokštantiems asmenims ji padėdavo prašymais, vėliau grasinimais, po to – nuolaidžiaujančiais žodžiais. Matydama, kad niekas jai neprieštarauja, kad niekas nepajudina plunksnos ar neatveria burnos ir nesurinka, ji žengė prie didesnių dalykų; ir jau investitūros vardu pradėjo iš pradžių teikti raštus ar kokias nors lazdeles, vėliau pasaulietines lazdas, ir galiausiai – bažnytines.

Šis didžiausias nusikaltimas jau taip įsišaknijo, kad tik tai laikoma kanoniška, o kas yra bažnytinė taisyklė – nežinoma ir nepaisoma. Ir aš pats pamenu matęs, kaip pasaulietiniai kunigaikščiai kai kuriuos investuoja ganytojo lazdomis ir žiedais į vyskupijas ir abatijas, o jų metropolitai ir primai, nors ir dalyvavo, nebuvo apie tai paklausti ir nedrįso nė žodžio prieš tai ištarti. Jiems, pagautiems tokio svetimavimo su žmonomis ir vaikų žudymo, pelnytai dėl jų aplaidumo ir nusikaltimo tenka tas Mozės prakeiksmas: „Vesi žmoną, o kitas tavo akyse miegos su ja.“ Kaip palaimintasis Jeronimas pranašo Zacharijo komentare liudija, nieko žiauresnio ir nieko vargingesnio negalima rasti, kai vyrai dėl savo paties mirties baimės nedrįsta ginti nei vaikų gyvybės, nei žmonų skaistybės. Tą patį ir pranašas Amosas, grasindamas bedieviui kunigui Amazijui, sako: „Tavo žmona mieste ir tavo sūnūs bei dukterys kris nuo kardo, o tavo žemė bus išmatuota virve.“

Juk neabejotinai kunigo žmona yra išniekinama kitų, kai tik bažnyčią administruoja ar tvarko pasauliečiai, kuriems tai nepriklauso. Taip pat ir jo žemė matuojama virve ten, kur bažnytinė valda atskiriama nuo Viešpaties kunigystės dalies ir grąžinama į pasauliečių dalį ir valdžią. Jei jie būtų bažnyčios gynėjai, o ne plėšikai ar grobikai, be abejonės, dėl kokios nors kunigų kaltės ar aplaidumo jie nevengtų jos ginti, bet nesisavintų jos teisių. Nes asmens veiksmas, kaip moko palaimintasis Grigalius, neturi virsti žala bažnyčiai, bet asmenį reikia bausti taip, kad bažnyčios turtas išliktų visapusiškai nepažeistas. Bažnyčia turi savo įstatymus, savo teisėjus, per kuriuos su religingų ir išmintingų žmonių patarimu jos vadovų ir tarnų kaltės yra arba papeikiamos, arba ištaisomos. Jei dvasininkai tai ignoruoja ar visai nesirūpina, tuomet pasaulietiniams valdovams ir ištikimiems pasauliečiams, dėl gynybos ir atkūrimo, kuriuos jie skolingi savo motinai bažnyčiai, būtina įsikišti ir tinkamu bei netinkamu laiku juos raginti ir įspėti, kad tylėjimu ir abejingumu nepalankiautų Dievo bažnyčių griovėjams ir nedrausmingiesiems, bet kartu su jais kiltų atkurti jos pagal jos kanonus.

O jei jie [dvasininkai] į įspėjimus nekreips dėmesio ir priešinsis, tegul pasaulietinė valdžia pagaliau daro tai, ką daro laisvos ir mylimos motinos neišsigimę sūnūs: sužinoję, kad jos skaistybė yra pagrobta svetimautojų, jie nedelsdami ruošiasi keršyti, net jei jų tėvas, įspėtas apie tai, apleistų kerštą už tokią nepakenčiamą blogybę. Saugodami savo giminę nuo dėmės ir savo vardą nuo didelės gėdos, net ir tėvui nieko nedarant, geri sūnūs nenustoja keršyti už savo motinos skriaudas. O jei jie, išplėšę ją iš svetimautojų, negrąžintų jos teisėtai santuokai, bet savo pačių geiduliams prostitruotų motinos skaistybę, argi jie nebūtų blogesni ir bjauresni už bet kuriuos svetimautojus? Argi nebuvo pakenčiau jos visai neginti nuo kitų, nei apgintą taip savintis ir pavergti? Meldžiu, tegul krikščionys valdovai ir pasauliečiai apsvarsto tai su krikščionišku pamaldumu ir pagaliau supranta, kiek jie yra nusikalstamesni, jei savo dvasinę motiną gina taip, kad negrąžina jos tėvui, bet paverčia ją prostitute sau patiems. Ir kokiam tėvui? Tam, be abejo, kuriam joks kūniškas tėvas, nepasakysiu – negali būti prilygintas, bet net negali būti statomas šalia, kaip sakoma: „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, tas manęs nevertas“; kurių [kūniškų tėvų], jei jie stoja skersai kelio dvasiniam tėvui, turime nekęsti ir vengti.

XII SKYRIUS.
Apie moterų įžūlumą ir pašventintų daiktų orumą.

Tačiau kodėl skundžiamės tik dėl vyrų pasauliečių, kai net pačios pasaulietės moterys, kurioms neleidžiama nei kalbėti bažnyčioje, nei viešpatauti vyrui, ne tik patiki pasauliečiams tvarkyti bažnytinius turtus, bet ir pačios investuoja dvasininkus ganytojo lazdomis ir žiedais į vyskupijas ir abatijas, – tuos, kuriuos joms rekomenduoja palankumas, pasaulietinis paklusnumas arba laikinas užmokestis? Jos taip pat vadovauja visiems dvasininkų susirinkimams ir teismams, kur jų nurodymu, net joms nesant, vieni yra iškeliami, kiti nušalinami, treti, nors ir kalti, arba praleidžiami, arba apginami. Taip, per šį visiškai iškrypusį piktnaudžiavimą, kaip bedievis Porfirijus šmeižia, „mūsų senatas yra moterys“, kurios be to dar dalija kunigiškus insignijas. Ir dvasininkams neleidžiama priimti savo pareigų kitaip, nei iš jų dovanos, – tų daiktų, kurių ne tik moterys, bet ir joks vyras, nebent dvasininkas, neturi liesti ar nešioti.

Apie tai palaimintasis popiežius ir kankinys Steponas taip skelbia: „Bažnytiniai drabužiai, kuriais tarnaujama Viešpačiui, turi būti pašventinti ir garbingi; niekas neturi jais naudotis kitiems tikslams, kaip tik bažnytiniams ir Dievo vertoms apeigoms. Jų neturi liesti ar nešioti niekas kitas, tik Dievui pašvęsti žmonės, kad dieviškas kerštas, kuris ištiko Baltazarą, neužgriūtų tų, kurie tai pažeidžia ir drįsta taip elgtis, ir nenublokštų jų į bedugnę.“ Remiantis šiuo didžio pontifiko dekretu, pasauliečiai vyrai ir moterys privalo saugotis, kad savo prisilietimu neišniekintų bažnytinių drabužių ir, būdami žemesni, neišdrįstų savintis to, kas priklauso aukštesniems.

Juk tiems, kuriems neleidžiama [turėti] net durininko raktelio, kuriuo jis užrakina ir atrakina šventosios šventyklos duris, ar varpo virvės, kuria pranešamos tam tikros Dievo tarnybos valandos, tuo labiau neleidžiama liesti vyskupo lazdos ir žiedo. Jais paženklintas vyskupas ne tik durininkus, bet ir kitus bažnytinius laipsnius bei pačią šventyklą su visu jos inventoriumi, taip pat altorių su visais jo reikmenimis pašventina visagaliam Dievui. Lygiai taip pat, kam nevalia liesti subdiakono, nešančio atnašas prie altoriaus, juostos ar rankšluosčio, tuo labiau nevalia liesti vyskupo žiedo, kuriuo jis pasipuošęs stovi prie altoriaus, šventina ir aukoja Dievo Avinėlį, arba konsekruoja Šventosios Dvasios krizmą, ar laimina Dievo tautą.

Ir nenuostabu, kad mes taip gerbiame Kristaus tiesą Naujajame Testamente, kai jos šešėlį Senajame Testamente Viešpats nurodė taip gerbti ir branginti, kad Skaičių knygoje per Mozę sako: „Levitų priežiūroje bus padangtės lentos, skersiniai, stulpai ir jų papėdės bei viskas, kas priklauso tokiam kultui, taip pat kiemo stulpai su jų papėdėmis aplinkui ir kuoleliai su virvėmis. Mozė ir Aaronas su savo sūnumis stovyklaudami priešais Susitikimo palapinę, tai yra rytų pusėje, saugos šventovę Izraelio vaikų viduryje. Kas svetimas prisiartins, mirs.“ Toliau parodoma, kokioje pagarboje Viešpats norėjo, kad būtų laikomi altoriaus indai, sakydamas: „Ugnies indus, šakes, trišakius, kablius ir semtuvus bei visus altoriaus indus uždengs hiacinto spalvos kailių apdangalu ir įvers neštuvus. Kai Aaronas ir jo sūnūs suvynios šventovę ir visus jos indus stovyklai pajudant, tada ateis Kehato sūnūs jų nešti; bet jie nelies šventovės indų, kad nemirtų.“

Vėl įspėdamas saugotis šio pavojaus, Jis sako Mozei ir Aaronui: „Nepražudykite Kehato giminės tarp levitų; bet darykite jiems tai, kad jie gyventų ir nemirtų, jei paliestų šventų švenčiausiąją. Aaronas ir jo sūnūs įeis ir patys paskirstys nešulius, ir nustatys, ką kas turi nešti. Kiti tegul iš jokio smalsumo nežiūri į tai, kas yra šventovėje, kol tai nėra suvyniota, kitaip jie mirs.“ Tai po ilgo laiko patyrė levitas Uza, kai bandė prilaikyti pasvirusią Viešpaties Arką, kurią liesti buvo leista tik kunigams. Iš to tegul susimąsto, ko nusipelno tie, kurie vien iš įžūlumo čiupinėja ir nešioja bažnytinės tarnystės drabužius ir indus, jei iš dangaus nužudomi tie, kurie vien smalsumo vedami į juos pažiūrėjo ar staigios būtinybės paskatinti bandė prilaikyti. Ir juk tai buvo levitai ir pašvęstieji, kuriuos sulaikė tokia bausmė; kokiu, manome, griežtumu ji atbaidė pasauliečius nuo šių dalykų?

Bet kad kas nors nemanytų, jog visa tai reikėjo saugoti tik tautai po įstatymu, o ne mums, esantiems malonėje, tegul išgirsta apaštalą, sakantį: „Visa, kas parašyta, mums pamokyti parašyta“; taip pat ir palaimintąjį popiežių Steponą, nusprendusį panašiai, kaip aukščiau minėta; ir mūsų Viešpatį, Evangelijoje savo sekėjams diegiantį didesnį teisingumo tobulumą, kuriems Jis pradžioje tarė: „Jei jūsų teisumas nebus didesnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę.“ Iš tikrųjų įstatymas nei pykčio, nei pašaipos, nei įžeidžiančio žodžio broliui nebaudžia mirtimi, o tik faktinę žmogžudystę; tuo tarpu malonė [baudžia] ne tik pačią žmogžudystę, bet ir jos kurstytoją bei sėklą, tai yra pyktį ir akivaizdų įžeidimą, ir tuo sunkesne mirtimi, kuo siela yra pranašesnė už kūną. Juk ano [kūno] mirties, kurią vienintelę jie jautė, baimė sulaikydavo juos, kaip išsigandusius vergus, nuo nusikaltimų; o mes, kaip laisvi, vien iš meilės amžinajam Tėvui turime vykdyti teisingumą.

Jei jį, kaip Jo drausmę, atmetame ir nedrausmingai priešinamės Jo valiai, mes ne tik būsime išeldėti, bet ir amžinai nubausti sielos mirtimi, kurios, tikėdami ją gresiant, vengėme nepaisyti. Ir vis dėlto tuo mes skiriamės nuo anų, kad mums, kaip laisviems, paliekama galimybė atgailauti ir atsilyginti; o jiems, kaip vergams, nedelsiant buvo taikomas laikinos mirties kerštas, kuris be abejonės buvo laikomas amžinosios mirties šešėliu. Todėl, kaip sako apaštalas, pašaukti į laisvę, nepiktnaudžiaukime laisve ir nedelskime grįžti pas savo Tėvą, nei nusimindami, nei per daug pasitikėdami atidėliodami iš dienos į dieną, nes kaip tas, kas nusimena, taip ir tas, kas nusideda vildamasis, yra prakeiktas.

XIII SKYRIUS.
Apie Senojo Įstatymo kunigystės orumą ir apie Judo bei Izraelio karalių įžūlumą bei bausmę.

Tegul apsvarsto ir tai, kad nors dvylika Izraelio giminių tuomet turėjo tiek pat vadų, tarp kurių buvo ir Nahšonas iš Judo giminės (iš kurios neturėjo būti atimtas skeptras ir vadas iš jo palikuonių iki pat karalių Karaliaus Kristaus), vis dėlto nė vienas iš jų, išskyrus patį Mozę, neišdrįso iš savo gentainių įšventinti vyriausiojo kunigo, kunigų ir levitų bei įsteigti ir nustatyti visų to meto apeigų. Mat jis pats, veikdamas kaip vyriausiasis pontifikas ir didžiausias primas, savo brolį Aaroną ir jo sūnus, žemesnio laipsnio kunigus, aprengė kunigiškais drabužiais, pašventino ir patepė. Jis taip pat pastatė abi padangtes ir su visais jų reikmenimis, altoriais ir indais pašventino jas patepdamas ir apšlakstydamas vandeniu su yzopu, kuriuo apšlakstęs pašventino ir tautą.

„Perskaitęs,“ kaip sako apaštalas laiške hebrajams, „visą įstatymo nurodymą visai tautai, Mozė, paėmęs veršių ir ožių kraujo su vandeniu, purpurine vilna ir yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą, sakydamas: ‘Tai kraujas sandoros, kurią jums įsakė Dievas.’ Taip pat padangtę ir visus tarnybos indus panašiai apšlakstė krauju, ir beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.“ Vėliau, mirus jo broliui Aaronui, jis ant kalno aprengė jo sūnų Eleazarą tėvo drabužiais, kad šis eitų pontifiko pareigas vietoj jo. Argi kur nors randama, kad kitų giminių vadai ar tautos būtų paskyrę ar įsteigę pontifikus bei kitus Viešpaties padangtės ar šventyklos tarnus, ar būtų išdrįsę savintis ką nors iš jų dalies ar teisės?

Jie patys [kunigai] savarankiškai ir tarpusavyje tvarkė savo įšventinimus ir bylas, kaip jiems atrodė tinkama, ir visa levitų giminė buvo pavaldi tvarkyti tik savo pontifikams, niekam iš vadų ar liaudies neprieštaraujant, bet priešingai – visiems priklausant nuo jų nurodymo ir valios tiek dėl aukų, tiek dėl kitų apeigų laikymosi. Kas jų neklausytų, turėjo būti pašalintas iš savo tautos (mirti). Ir šis teisėtumas levitų giminei kitų buvo neliečiamai išlaikytas iki pat blogiausio karaliaus Jeroboamo, kuris savo schizma padalijo karalystę ir kunigystę, įsteigdamas kitus altorius ir kitus kunigus stabams, kurių kunigai tapdavo ne pagal Mozės tvarką, bet simoniškai. Mat kas tik norėjo, kaip liudija istorija, „pripildydavo savo ranką“ (sumokėdavo) ir tapdavo kunigu tų, kurie nėra dievai.

Tuo tarpu Judas ir Benjaminas su dalimi levitų giminės kurį laiką išlaikė kunigystę savo daliai, nors kartais ir nukrypdami; todėl šventyklą ir altorių kartais išniekindavo kai kurių kunigų ir karalių piktumas, kartais apvalydavo jų įpėdinių pamaldumas. Toje pirminėje karalystės vienybėje ir vėlesnėje schizmoje labai ryškiai buvo pavaizduota katalikų santarvė ir eretikų nesantaika, taip pat katalikų mažumas Jeruzalės judėjų tarpe, o eretikų gausa – Bet-Aveno izraelitų tarpe. Čia taip pat reikia pastebėti, kad tie, kurie pasiliko sau tik netikrą kunigystę kartu su pačiu Mozės įstatymu (kurį skaitė veltui) ir Dovydo psalmėmis (kurias giedojo demonams, o ne Dievui), pirmieji užsitraukė neatšaukiamą ir amžiną nelaisvę.

O tie, kurie išlaikė Dievo įsteigtą kunigystę, nors ir krisdami bei keldamiesi, patyrė tik septyniasdešimties metų nelaisvę, ir tai – ilgai po anų; iš kurios jie, tarsi pagerėję ir atsinaujinę, su įstatymu ir psalmėmis, su savo kunigais ir pranašais, su pačiais šventaisiais indais ir daugybe pagonių valdovų dovanų sugrįžo atstatyti šventyklos ir šventojo miesto. Mat aniem, kaip užkietėjusiai ištvirkaujančiai žmonai, Viešpats kartą davė skyrybų raštą, kad tenkintų savo geidulius be jokio vyro pavydo baimės; o šitiems, kaip palaidiems ir pasileidusiems sūnums, kad atsitokėtų, pritaikė tėviškas rykštes, kaip sako per Zachariją: „Aš užsidegiau didžiu pavydu Sionui ir didžiu pykčiu dėl jo; taip sako Galybių Viešpats: Aš sugrįžau į Sioną ir gyvensiu Jeruzalėje, ir Jeruzalė bus vadinama tiesos miestu, Galybių Viešpaties kalnu, pašventintu kalnu.“

Tai, be daugelio kitų dalykų, aiškiai galima suprasti iš to vieno fakto: nors Jeroboamas savavališkai prisiėmė dešimties giminių, kurioms vadovavo, kunigystę, stovėdamas prie Betelio aukuro ir smilkydamas, jis vis dėlto išvengė akivaizdžios fizinės bausmės. Tuo tarpu Judo karalius Ozijas, kai tai pabandė daryti, nors ir degdamas neprotingu uolumu Dievui, buvo ištiktas raupsų dar prieš prisiartindamas prie smilkalų aukuro su smilkaline, kurią jau buvo pagriebęs. Jis, kaip tvirtina palaimintasis Jeronimas remdamasis istorija, buvo teisus vyras ir darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse: statė šventyklą, tiesė vandentiekį, aukojo indus ir už šiuos nuopelnus nugalėjo priešus (kas yra didžiausias pamaldumo ženklas), savo valdose turėdamas daug pranašų.

Kol gyveno kunigas Zacharijas, vadinamas Supratinguoju, jis patiko Dievui ir su visa pagarba įeidavo į Jo šventyklą. Tačiau mirus Zacharijui, norėdamas pats paaukoti dovanas, jis ne tiek pamaldžiai, kiek įžūliai pasikėsino į kunigų luomą. Kai levitai ir kiti kunigai šaukė: „Argi ne tu esi karalius Ozijas, o ne kunigas?“, jis nenorėjo klausyti ir tuojau pat jam kaktoje atsirado raupsai. Tą kūno vietą kunigas dengdavo aukso plokštele. Dėl šio įvykio Dievo šventykloje kilo žemės drebėjimas, kurį mini ir pranašas Zacharijas, ir Amoso knygos antraštė. Taigi jis buvo raupsuotas iki pat savo mirties dienos ir gyveno atskirai atskirtame name, o karalystę valdė jo sūnus.

Kol jis gyveno raupsuotas ir, kiek galėjo, griovė kunigystę, Izaijas negalėjo regėti Dievo regėjimo. Kol jis valdė karalystę Judėjoje, pranašas nepakėlė akių į dangų, jam nebuvo atverti dangūs, jam nepasirodė Galybių Viešpats, ir tikėjimo paslaptyje nebuvo išgirstas tris kartus šventas vardas. Bet kai jis mirė, visa tai pasirodė atviroje šviesoje. Ir po kelių žodžių [Jeronimas sako]: „Kol Ozijas gyvas, tu, Izaijai, nesupranti, kad esi vargšas, nesigraudini, nesijaudini; bet kai jis miršta, tada pastebi, kad tavo lūpos netyros, tada supranti, kad esi nevertas Dievo regėjimo.“ Izaijas, būdamas teisus, nusidėjo tik kalba, todėl tik lūpas turėjo netyras; ir, kaip aš manau, dėl to, kad nesubarė į šventyklą besiveržiančio Ozijo ir pagal Elijo pavyzdį laisvu balsu neįvardijo bedievio.

X SKYRIUS.
Kiek graikų Bažnyčia yra laisvesnė nuo pasauliečių valdžios nei lotynų.

Taigi, kaip minėta, šie šventųjų tėvų ir religingų valdovų nuostatai dėl bažnytinių asmenų ir turtų iki šiol neliečiamai laikomiesi užjūrio imperijoje, ir viskas paliekama tvarkyti vien metropolitams arba kitiems vyskupams. Todėl bet koks bažnyčios administravimas tvarkomas vien jų sprendimu: ar jie nori veltui, ar ne veltui patikėti ją kokiam nors dvasininkui; ir ji niekada nėra parduodama, nebent metropolitų ar vyskupų bei jų artimųjų. Nors vien toks pardavimas yra eretiškas ir labai bjaurus, vis dėlto Dievo bažnyčioms ten tai labiau pakenčiama nei pas mus, kur, kaip aukščiau parodyta, parduodama nuolat ir keturis kartus.

Mat mūsų amžiaus ir imperijos valdovų įžūlumas bei godumas neleidžia savęs suvaržyti nustatytomis ribomis, bet, peržengę dieviškus ir žmogiškus įstatymus (kurie tarp ginklų tyli, net jei tai bažnytiniai įstatymai), savinasi viską, tad be jų davimo ar pardavimo nė vienam dvasininkui neįmanoma ten gyventi ar iš to pragyventi. Todėl atsitinka taip, kad tie, kurie turėtų būti laisviausi iš visų žmonių – pavyzdžiui, tie, kurių paveldas yra pats Dievas ir kurie savo ruožtu yra Dievo dalis, – tampa labiausiai niekinami iš visų. Juk kad ir koks menkas pasauliečio tarnas ar samdinys, jis nėra verčiamas tarnauti niekam kitam, tik tam, kuriam priklauso, ir tik jam vienam su savo daiktais yra pavaldus, būdamas visiškai laisvas nuo kitų. Taip pat bet kurio vidutinioko ar turtingo pasauliečio valda priklauso tik to, kieno ji yra, valdžiai, ir joks kunigaikštis į ją nesikėsina ir jos neparduoda. Tik dvasininkai, tik Bažnyčia yra tie, kuriuos užgriūva visų šmeižtai, smurtas, galia ir plėšikavimas – tiek, kad jei pasauliečiai ką nors paaukoja Dievo bažnyčioms savo sielų atpirkimui, tai netrukus tampa šmeižto ir pardavimo objektu, nors anksčiau pačių dovanotojų buvo valdoma taikiai.

Ir kas gi labiausiai savinasi ir parduoda, jei ne tie, kurie skbiasi esą Dievo bažnyčių advokatai ar gynėjai? Būtent patys imperatoriai, patys kunigaikščiai ir jų parankiniai. Jie patys, prisidengdami gynybos vardu ir pretekstu, pasisavina, perleidžia ar parduoda ne tik bažnyčias, bet ir viską, kas joms priklauso teisiškai – tiek turtus ir asmenis, tiek pareigas. Tad bent subarti tegul susimąsto, kiek mažiau jie gerbia Dievą nei žmones, esančius jų valdžioje, kad ir kokio luomo šie būtų, į kurių valdas jie vengia ir saugosi kėsintis. Jie mano, kad reikia nusileisti žmonėms, esantiems žemiau jų, bet nemano, kad reikia nusileisti Dievui, esančiam virš jų. Jie bijo ir gėdijasi žmonių, kuriems saugo žemiškąją ar civilinę teisę, bet nei bijo, nei gėdijasi Dievo, kuriam neišsaugo nei žemiškosios teisės, nei dangiškojo teisingumo.

Ir nors jie nedvejodami elgiasi šventvagiškai su Dievu, kurio paveldą sau savinasi, vis tiek siekia būti žmonių vadinami ir laikomi religingais bei katalikiškais valdovais, nors iš tiesų yra Dievo priešai, prieš kurį vieningai susimokė, kad paveldėtų jo šventovę. Todėl, kaip pranašauja psalmininkas prakeikdamas, jie turi tapti kaip Orebas, Zebas, Zebėjas ir Calmana, kurie juk buvo svetimtaučių vadai ir izraelitų priešai. Mūsų laikų kunigaikščiai, pasekę jų piktumu, tepažiūri, iki ko priėjo. Galiausiai, kaip iš ankstesnių palaimintojo Grigaliaus žodžių akivaizdžiai matyti, klastingojo Simono ambicija juos jau atvedė iki to, kad dabar jų viešpatavimas katalikų bažnyčioms užgulė sunkiau nei kadaise langobardų tironija. Juk langobardai, nors tuomet buvo barbarai ir arijonai, ir net jų karalius Agilulfas, nors ir labai priešiškas Romos laisvei bei orumui, nebandė priešintis Romos pontifikui, kad šis nepaskirtų Milano bažnyčios metropolito pagal senovines ir kanonines Apaštalų Sosto privilegijas. Nei karaliaus sutikimas, nei jo tautos noras nepakenkė ir neišplėšė iš apaštališkojo ganytojo jo sprendimo dėl metropolitų rinkimų, nors ginklų galia ir savo barbarišku žiaurumu jie niokojo ir šiurpino visą Italijos žemę, ir, kas dar baisiau, arijonišku įniršiu persekiojo kiekvieną kataliką. Šią privilegiją jis išlaikė ne tik Italijoje, tuomet užgrobtoje barbarų ir arijonų, bet ir Vokietijoje bei visoje Galijoje, kaip aiškiai liudijama jo darbuose ir žodžiuose.

XI SKYRIUS.
Kaip ir per ką bažnyčios buvo atimtos jų privilegijos.

Ši tvirta ir ypatinga kanoninė valdžia buvo išsaugota Romos pontifikams visų metropolitų atžvilgiu, o taip pat visiems metropolitams visų jų sufraganų atžvilgiu, kaip ras kiekvienas, ieškantis palaimintojo Bonifaco, Mainco arkivyskupo, darbuose. Nei tuometinis karalius Pipinas, nei jo sūnus, pirmasis frankų imperatorius Karolis Didysis, nei joks jų karalystės ar imperijos įpėdinis iki pat Otonų laikų nesiėmė laužyti šio kanono. Tačiau jiems [Otonams] augant ir stiprėjant imperijoje, Romos pontifikų galia ėmė menkti ir silpti, tiek dėl jų pačių neveiklumo ir neišmanymo, tiek dėl naujųjų valdovų įžūlumo, kol visa bažnytinė tarnyba ir teisė pamažu buvo pavogta ir išplėšta iš jų rankų, jiems vargais negalais išlaikant tik tuščią senojo orumo vardą, bet ne patį orumą.

Taip nusilpnus ir atmetus dvasininkų luomo galvą, pasaulietinė valdžia netrukus visą jo kūną nebaudžiama užsigrobė savo įnoriams tenkinti. Pirmiausia ji nepagrobė visų bažnytinių dalykų iš karto, bet, kaip būdinga kitoms nedorybėms, po vieną ir pamažu. Mat iš pradžių ambicingiems bažnytinių pareigų ar valdų trokštantiems asmenims ji padėdavo prašymais, vėliau grasinimais, po to – nuolaidžiaujančiais žodžiais. Matydama, kad niekas jai neprieštarauja, kad niekas nepajudina plunksnos ar neatveria burnos ir nesurinka, ji žengė prie didesnių dalykų; ir jau investitūros vardu pradėjo iš pradžių teikti raštus ar kokias nors lazdeles, vėliau pasaulietines lazdas, ir galiausiai – bažnytines.

Šis didžiausias nusikaltimas jau taip įsišaknijo, kad tik tai laikoma kanoniška, o kas yra bažnytinė taisyklė – nežinoma ir nepaisoma. Ir aš pats pamenu matęs, kaip pasaulietiniai kunigaikščiai kai kuriuos investuoja ganytojo lazdomis ir žiedais į vyskupijas ir abatijas, o jų metropolitai ir primai, nors ir dalyvavo, nebuvo apie tai paklausti ir nedrįso nė žodžio prieš tai ištarti. Jiems, pagautiems tokio svetimavimo su žmonomis ir vaikų žudymo, pelnytai dėl jų aplaidumo ir nusikaltimo tenka tas Mozės prakeiksmas: „Vesi žmoną, o kitas tavo akyse miegos su ja.“ Kaip palaimintasis Jeronimas pranašo Zacharijo komentare liudija, nieko žiauresnio ir nieko vargingesnio negalima rasti, kai vyrai dėl savo paties mirties baimės nedrįsta ginti nei vaikų gyvybės, nei žmonų skaistybės. Tą patį ir pranašas Amosas, grasindamas bedieviui kunigui Amazijui, sako: „Tavo žmona mieste ir tavo sūnūs bei dukterys kris nuo kardo, o tavo žemė bus išmatuota virve.“

Juk neabejotinai kunigo žmona yra išniekinama kitų, kai tik bažnyčią administruoja ar tvarko pasauliečiai, kuriems tai nepriklauso. Taip pat ir jo žemė matuojama virve ten, kur bažnytinė valda atskiriama nuo Viešpaties kunigystės dalies ir grąžinama į pasauliečių dalį ir valdžią. Jei jie būtų bažnyčios gynėjai, o ne plėšikai ar grobikai, be abejonės, dėl kokios nors kunigų kaltės ar aplaidumo jie nevengtų jos ginti, bet nesisavintų jos teisių. Nes asmens veiksmas, kaip moko palaimintasis Grigalius, neturi virsti žala bažnyčiai, bet asmenį reikia bausti taip, kad bažnyčios turtas išliktų visapusiškai nepažeistas. Bažnyčia turi savo įstatymus, savo teisėjus, per kuriuos su religingų ir išmintingų žmonių patarimu jos vadovų ir tarnų kaltės yra arba papeikiamos, arba ištaisomos. Jei dvasininkai tai ignoruoja ar visai nesirūpina, tuomet pasaulietiniams valdovams ir ištikimiems pasauliečiams, dėl gynybos ir atkūrimo, kuriuos jie skolingi savo motinai bažnyčiai, būtina įsikišti ir tinkamu bei netinkamu laiku juos raginti ir įspėti, kad tylėjimu ir abejingumu nepalankiautų Dievo bažnyčių griovėjams ir nedrausmingiesiems, bet kartu su jais kiltų atkurti jos pagal jos kanonus.

O jei jie [dvasininkai] į įspėjimus nekreips dėmesio ir priešinsis, tegul pasaulietinė valdžia pagaliau daro tai, ką daro laisvos ir mylimos motinos neišsigimę sūnūs: sužinoję, kad jos skaistybė yra pagrobta svetimautojų, jie nedelsdami ruošiasi keršyti, net jei jų tėvas, įspėtas apie tai, apleistų kerštą už tokią nepakenčiamą blogybę. Saugodami savo giminę nuo dėmės ir savo vardą nuo didelės gėdos, net ir tėvui nieko nedarant, geri sūnūs nenustoja keršyti už savo motinos skriaudas. O jei jie, išplėšę ją iš svetimautojų, negrąžintų jos teisėtai santuokai, bet savo pačių geiduliams prostitruotų motinos skaistybę, argi jie nebūtų blogesni ir bjauresni už bet kuriuos svetimautojus? Argi nebuvo pakenčiau jos visai neginti nuo kitų, nei apgintą taip savintis ir pavergti? Meldžiu, tegul krikščionys valdovai ir pasauliečiai apsvarsto tai su krikščionišku pamaldumu ir pagaliau supranta, kiek jie yra nusikalstamesni, jei savo dvasinę motiną gina taip, kad negrąžina jos tėvui, bet paverčia ją prostitute sau patiems. Ir kokiam tėvui? Tam, be abejo, kuriam joks kūniškas tėvas, nepasakysiu – negali būti prilygintas, bet net negali būti statomas šalia, kaip sakoma: „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane, tas manęs nevertas“; kurių [kūniškų tėvų], jei jie stoja skersai kelio dvasiniam tėvui, turime nekęsti ir vengti.

XII SKYRIUS.
Apie moterų įžūlumą ir pašventintų daiktų orumą.

Tačiau kodėl skundžiamės tik dėl vyrų pasauliečių, kai net pačios pasaulietės moterys, kurioms neleidžiama nei kalbėti bažnyčioje, nei viešpatauti vyrui, ne tik patiki pasauliečiams tvarkyti bažnytinius turtus, bet ir pačios investuoja dvasininkus ganytojo lazdomis ir žiedais į vyskupijas ir abatijas, – tuos, kuriuos joms rekomenduoja palankumas, pasaulietinis paklusnumas arba laikinas užmokestis? Jos taip pat vadovauja visiems dvasininkų susirinkimams ir teismams, kur jų nurodymu, net joms nesant, vieni yra iškeliami, kiti nušalinami, treti, nors ir kalti, arba praleidžiami, arba apginami. Taip, per šį visiškai iškrypusį piktnaudžiavimą, kaip bedievis Porfirijus šmeižia, „mūsų senatas yra moterys“, kurios be to dar dalija kunigiškus insignijas. Ir dvasininkams neleidžiama priimti savo pareigų kitaip, nei iš jų dovanos, – tų daiktų, kurių ne tik moterys, bet ir joks vyras, nebent dvasininkas, neturi liesti ar nešioti.

Apie tai palaimintasis popiežius ir kankinys Steponas taip skelbia: „Bažnytiniai drabužiai, kuriais tarnaujama Viešpačiui, turi būti pašventinti ir garbingi; niekas neturi jais naudotis kitiems tikslams, kaip tik bažnytiniams ir Dievo vertoms apeigoms. Jų neturi liesti ar nešioti niekas kitas, tik Dievui pašvęsti žmonės, kad dieviškas kerštas, kuris ištiko Baltazarą, neužgriūtų tų, kurie tai pažeidžia ir drįsta taip elgtis, ir nenublokštų jų į bedugnę.“ Remiantis šiuo didžio pontifiko dekretu, pasauliečiai vyrai ir moterys privalo saugotis, kad savo prisilietimu neišniekintų bažnytinių drabužių ir, būdami žemesni, neišdrįstų savintis to, kas priklauso aukštesniems.

Juk tiems, kuriems neleidžiama [turėti] net durininko raktelio, kuriuo jis užrakina ir atrakina šventosios šventyklos duris, ar varpo virvės, kuria pranešamos tam tikros Dievo tarnybos valandos, tuo labiau neleidžiama liesti vyskupo lazdos ir žiedo. Jais paženklintas vyskupas ne tik durininkus, bet ir kitus bažnytinius laipsnius bei pačią šventyklą su visu jos inventoriumi, taip pat altorių su visais jo reikmenimis pašventina visagaliam Dievui. Lygiai taip pat, kam nevalia liesti subdiakono, nešančio atnašas prie altoriaus, juostos ar rankšluosčio, tuo labiau nevalia liesti vyskupo žiedo, kuriuo jis pasipuošęs stovi prie altoriaus, šventina ir aukoja Dievo Avinėlį, arba konsekruoja Šventosios Dvasios krizmą, ar laimina Dievo tautą.

Ir nenuostabu, kad mes taip gerbiame Kristaus tiesą Naujajame Testamente, kai jos šešėlį Senajame Testamente Viešpats nurodė taip gerbti ir branginti, kad Skaičių knygoje per Mozę sako: „Levitų priežiūroje bus padangtės lentos, skersiniai, stulpai ir jų papėdės bei viskas, kas priklauso tokiam kultui, taip pat kiemo stulpai su jų papėdėmis aplinkui ir kuoleliai su virvėmis. Mozė ir Aaronas su savo sūnumis stovyklaudami priešais Susitikimo palapinę, tai yra rytų pusėje, saugos šventovę Izraelio vaikų viduryje. Kas svetimas prisiartins, mirs.“ Toliau parodoma, kokioje pagarboje Viešpats norėjo, kad būtų laikomi altoriaus indai, sakydamas: „Ugnies indus, šakes, trišakius, kablius ir semtuvus bei visus altoriaus indus uždengs hiacinto spalvos kailių apdangalu ir įvers neštuvus. Kai Aaronas ir jo sūnūs suvynios šventovę ir visus jos indus stovyklai pajudant, tada ateis Kehato sūnūs jų nešti; bet jie nelies šventovės indų, kad nemirtų.“

Vėl įspėdamas saugotis šio pavojaus, Jis sako Mozei ir Aaronui: „Nepražudykite Kehato giminės tarp levitų; bet darykite jiems tai, kad jie gyventų ir nemirtų, jei paliestų šventų švenčiausiąją. Aaronas ir jo sūnūs įeis ir patys paskirstys nešulius, ir nustatys, ką kas turi nešti. Kiti tegul iš jokio smalsumo nežiūri į tai, kas yra šventovėje, kol tai nėra suvyniota, kitaip jie mirs.“ Tai po ilgo laiko patyrė levitas Uza, kai bandė prilaikyti pasvirusią Viešpaties Arką, kurią liesti buvo leista tik kunigams. Iš to tegul susimąsto, ko nusipelno tie, kurie vien iš įžūlumo čiupinėja ir nešioja bažnytinės tarnystės drabužius ir indus, jei iš dangaus nužudomi tie, kurie vien smalsumo vedami į juos pažiūrėjo ar staigios būtinybės paskatinti bandė prilaikyti. Ir juk tai buvo levitai ir pašvęstieji, kuriuos sulaikė tokia bausmė; kokiu, manome, griežtumu ji atbaidė pasauliečius nuo šių dalykų?

Bet kad kas nors nemanytų, jog visa tai reikėjo saugoti tik tautai po įstatymu, o ne mums, esantiems malonėje, tegul išgirsta apaštalą, sakantį: „Visa, kas parašyta, mums pamokyti parašyta“; taip pat ir palaimintąjį popiežių Steponą, nusprendusį panašiai, kaip aukščiau minėta; ir mūsų Viešpatį, Evangelijoje savo sekėjams diegiantį didesnį teisingumo tobulumą, kuriems Jis pradžioje tarė: „Jei jūsų teisumas nebus didesnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę.“ Iš tikrųjų įstatymas nei pykčio, nei pašaipos, nei įžeidžiančio žodžio broliui nebaudžia mirtimi, o tik faktinę žmogžudystę; tuo tarpu malonė [baudžia] ne tik pačią žmogžudystę, bet ir jos kurstytoją bei sėklą, tai yra pyktį ir akivaizdų įžeidimą, ir tuo sunkesne mirtimi, kuo siela yra pranašesnė už kūną. Juk ano [kūno] mirties, kurią vienintelę jie jautė, baimė sulaikydavo juos, kaip išsigandusius vergus, nuo nusikaltimų; o mes, kaip laisvi, vien iš meilės amžinajam Tėvui turime vykdyti teisingumą.

Jei jį, kaip Jo drausmę, atmetame ir nedrausmingai priešinamės Jo valiai, mes ne tik būsime išeldėti, bet ir amžinai nubausti sielos mirtimi, kurios, tikėdami ją gresiant, vengėme nepaisyti. Ir vis dėlto tuo mes skiriamės nuo anų, kad mums, kaip laisviems, paliekama galimybė atgailauti ir atsilyginti; o jiems, kaip vergams, nedelsiant buvo taikomas laikinos mirties kerštas, kuris be abejonės buvo laikomas amžinosios mirties šešėliu. Todėl, kaip sako apaštalas, pašaukti į laisvę, nepiktnaudžiaukime laisve ir nedelskime grįžti pas savo Tėvą, nei nusimindami, nei per daug pasitikėdami atidėliodami iš dienos į dieną, nes kaip tas, kas nusimena, taip ir tas, kas nusideda vildamasis, yra prakeiktas.

XIII SKYRIUS.
Apie Senojo Įstatymo kunigystės orumą ir apie Judo bei Izraelio karalių įžūlumą bei bausmę.

Tegul apsvarsto ir tai, kad nors dvylika Izraelio giminių tuomet turėjo tiek pat vadų, tarp kurių buvo ir Nahšonas iš Judo giminės (iš kurios neturėjo būti atimtas skeptras ir vadas iš jo palikuonių iki pat karalių Karaliaus Kristaus), vis dėlto nė vienas iš jų, išskyrus patį Mozę, neišdrįso iš savo gentainių įšventinti vyriausiojo kunigo, kunigų ir levitų bei įsteigti ir nustatyti visų to meto apeigų. Mat jis pats, veikdamas kaip vyriausiasis pontifikas ir didžiausias primas, savo brolį Aaroną ir jo sūnus, žemesnio laipsnio kunigus, aprengė kunigiškais drabužiais, pašventino ir patepė. Jis taip pat pastatė abi padangtes ir su visais jų reikmenimis, altoriais ir indais pašventino jas patepdamas ir apšlakstydamas vandeniu su yzopu, kuriuo apšlakstęs pašventino ir tautą.

„Perskaitęs,“ kaip sako apaštalas laiške hebrajams, „visą įstatymo nurodymą visai tautai, Mozė, paėmęs veršių ir ožių kraujo su vandeniu, purpurine vilna ir yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą, sakydamas: ‘Tai kraujas sandoros, kurią jums įsakė Dievas.’ Taip pat padangtę ir visus tarnybos indus panašiai apšlakstė krauju, ir beveik viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.“ Vėliau, mirus jo broliui Aaronui, jis ant kalno aprengė jo sūnų Eleazarą tėvo drabužiais, kad šis eitų pontifiko pareigas vietoj jo. Argi kur nors randama, kad kitų giminių vadai ar tautos būtų paskyrę ar įsteigę pontifikus bei kitus Viešpaties padangtės ar šventyklos tarnus, ar būtų išdrįsę savintis ką nors iš jų dalies ar teisės?

Jie patys [kunigai] savarankiškai ir tarpusavyje tvarkė savo įšventinimus ir bylas, kaip jiems atrodė tinkama, ir visa levitų giminė buvo pavaldi tvarkyti tik savo pontifikams, niekam iš vadų ar liaudies neprieštaraujant, bet priešingai – visiems priklausant nuo jų nurodymo ir valios tiek dėl aukų, tiek dėl kitų apeigų laikymosi. Kas jų neklausytų, turėjo būti pašalintas iš savo tautos (mirti). Ir šis teisėtumas levitų giminei kitų buvo neliečiamai išlaikytas iki pat blogiausio karaliaus Jeroboamo, kuris savo schizma padalijo karalystę ir kunigystę, įsteigdamas kitus altorius ir kitus kunigus stabams, kurių kunigai tapdavo ne pagal Mozės tvarką, bet simoniškai. Mat kas tik norėjo, kaip liudija istorija, „pripildydavo savo ranką“ (sumokėdavo) ir tapdavo kunigu tų, kurie nėra dievai.

Tuo tarpu Judas ir Benjaminas su dalimi levitų giminės kurį laiką išlaikė kunigystę savo daliai, nors kartais ir nukrypdami; todėl šventyklą ir altorių kartais išniekindavo kai kurių kunigų ir karalių piktumas, kartais apvalydavo jų įpėdinių pamaldumas. Toje pirminėje karalystės vienybėje ir vėlesnėje schizmoje labai ryškiai buvo pavaizduota katalikų santarvė ir eretikų nesantaika, taip pat katalikų mažumas Jeruzalės judėjų tarpe, o eretikų gausa – Bet-Aveno izraelitų tarpe. Čia taip pat reikia pastebėti, kad tie, kurie pasiliko sau tik netikrą kunigystę kartu su pačiu Mozės įstatymu (kurį skaitė veltui) ir Dovydo psalmėmis (kurias giedojo demonams, o ne Dievui), pirmieji užsitraukė neatšaukiamą ir amžiną nelaisvę.

O tie, kurie išlaikė Dievo įsteigtą kunigystę, nors ir krisdami bei keldamiesi, patyrė tik septyniasdešimties metų nelaisvę, ir tai – ilgai po anų; iš kurios jie, tarsi pagerėję ir atsinaujinę, su įstatymu ir psalmėmis, su savo kunigais ir pranašais, su pačiais šventaisiais indais ir daugybe pagonių valdovų dovanų sugrįžo atstatyti šventyklos ir šventojo miesto. Mat aniem, kaip užkietėjusiai ištvirkaujančiai žmonai, Viešpats kartą davė skyrybų raštą, kad tenkintų savo geidulius be jokio vyro pavydo baimės; o šitiems, kaip palaidiems ir pasileidusiems sūnums, kad atsitokėtų, pritaikė tėviškas rykštes, kaip sako per Zachariją: „Aš užsidegiau didžiu pavydu Sionui ir didžiu pykčiu dėl jo; taip sako Galybių Viešpats: Aš sugrįžau į Sioną ir gyvensiu Jeruzalėje, ir Jeruzalė bus vadinama tiesos miestu, Galybių Viešpaties kalnu, pašventintu kalnu.“

Tai, be daugelio kitų dalykų, aiškiai galima suprasti iš to vieno fakto: nors Jeroboamas savavališkai prisiėmė dešimties giminių, kurioms vadovavo, kunigystę, stovėdamas prie Betelio aukuro ir smilkydamas, jis vis dėlto išvengė akivaizdios fizinės bausmės. Tuo tarpu Judo karalius Ozijas, kai tai pabandė daryti, nors ir degdamas neprotingu uolumu Dievui, buvo ištiktas raupsų dar prieš prisiartindamas prie smilkalų aukuro su smilkaline, kurią jau buvo pagriebęs. Jis, kaip tvirtina palaimintasis Jeronimas remdamasis istorija, buvo teisus vyras ir darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse: statė šventyklą, tiesė vandentiekį, aukojo indus ir už šiuos nuopelnus nugalėjo priešus (kas yra didžiausias pamaldumo ženklas), savo valdose turėdamas daug pranašų.

Kol gyveno kunigas Zacharijas, vadinamas Supratinguoju, jis patiko Dievui ir su visa pagarba įeidavo į Jo šventyklą. Tačiau mirus Zacharijui, norėdamas pats paaukoti dovanas, jis ne tiek pamaldžiai, kiek įžūliai pasikėsino į kunigų luomą. Kai levitai ir kiti kunigai šaukė: „Argi ne tu esi karalius Ozijas, o ne kunigas?“, jis nenorėjo klausyti ir tuojau pat jam kaktoje atsirado raupsai. Tą kūno vietą kunigas dengdavo aukso plokštele. Dėl šio įvykio Dievo šventykloje kilo žemės drebėjimas, kurį mini ir pranašas Zacharijas, ir Amoso knygos antraštė. Taigi jis buvo raupsuotas iki pat savo mirties dienos ir gyveno atskirai atskirtame name, o karalystę valdė jo sūnus.

Kol jis gyveno raupsuotas ir, kiek galėjo, griovė kunigystę, Izaijas negalėjo regėti Dievo regėjimo. Kol jis valdė karalystę Judėjoje, pranašas nepakėlė akių į dangų, jam nebuvo atverti dangūs, jam nepasirodė Galybių Viešpats, ir tikėjimo paslaptyje nebuvo išgirstas tris kartus šventas vardas. Bet kai jis mirė, visa tai pasirodė atviroje šviesoje. Ir po kelių žodžių [Jeronimas sako]: „Kol Ozijas gyvas, tu, Izaijai, nesupranti, kad esi vargšas, nesigraudini, nesijaudini; bet kai jis miršta, tada pastebi, kad tavo lūpos netyros, tada supranti, kad esi nevertas Dievo regėjimo.“ Izaijas, būdamas teisus, nusidėjo tik kalba, todėl tik lūpas turėjo netyras; ir, kaip aš manau, dėl to, kad nesubarė į šventyklą besiveržiančio Ozijo ir pagal Elijo pavyzdį laisvu balsu neįvardijo bedievio.

XIV SKYRIUS.
Apie Sauliaus įžūlumą ir bausmę.

Argi ir Saulius, kuris, kaip skaitoma, buvo išrinktasis ir geras vyras, ir nebuvo už jį geresnio tarp Izraelio vaikų, ir mažas savo paties akyse, – argi ne dėl to, kad pasisavino kunigystę, buvo atmestas, amžiams prarado karalystę, kurią jam ruošė Viešpats, ir pats save nužudė? Vis dėlto, kokios būtinybės verčiamas jis tai pasisavino, mums čia nebuvo sunku prisiminti pagal istoriją: „Filistinai,“ sakoma, „susirinko kariauti prieš Izraelį: trisdešimt tūkstančių vežimų, šeši tūkstančiai raitelių ir likusi minia, gausi kaip smiltys jūros pakrantėje. Jie pakilo ir pasistatė stovyklą Michmaše, į rytus nuo Bet-Aveno. Kai Izraelio vyrai pamatė, kad pateko į keblią padėtį (nes tauta buvo nualinta), jie išsislapstė urvuose, brūzgynuose, uolose, duobėse ir cisternose. O hebrajai persikėlė per Jordaną į Gado ir Gileado žemę. Kai Saulius dar buvo Gilgale, visa tauta, kuri sekė paskui jį, buvo išsigandusi. Jie laukė septynias dienas pagal susitarimą su Samueliu, bet Samuelis neatvyko į Gilgalą, ir tauta ėmė skirstytis nuo jo. Tada Saulius tarė: ‘Atneškite man deginamąją ir bendravimo auką.’ Ir jis paaukojo deginamąją auką. Ir kai jis baigė aukoti deginamąją auką, štai atėjo Samuelis, ir Saulius išėjo jo pasitikti, kad jį pasveikintų. Samuelis tarė jam: ‘Ką padarei?’ Saulius atsakė: ‘Kadangi mačiau, jog tauta skirstosi nuo manęs, o tu neatvykai sutartu laiku, be to, filistinai buvo susirinkę Michmaše, aš tariau: Dabar filistinai nusileis pas mane į Gilgalą, o aš dar nepermaldavau Viešpaties veido. Būtinybės verčiamas paaukojau deginamąją auką.’ Samuelis tarė Sauliui: ‘Kvailai pasielgei ir nesilaikei Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos jis tau davė. Jei to nebūtum padaręs, Viešpats dabar būtų įtvirtinęs tavo karalystę Izraelyje amžiams. Bet dabar tavo karalystė toliau nebeišliks. Viešpats ieškojo sau vyro pagal savo širdį, ir Viešpats paskyrė jį būti savo tautos vadu, nes tu nesilaikei to, ką Viešpats įsakė’.“

Jam, ilgai po to vėl pasielgusiam įžūliai dėl Amaleko grobio jau be jokios būtinybės, bet vien savo valia, tas pats Samuelis tarė: „Argi Viešpats nori deginamųjų aukų ir atnašų, o ne labiau to, kad būtų klausoma Viešpaties balso? Juk paklusnumas yra geriau nei auka, ir klausyti yra geriau nei aukoti avinų taukus: nes priešgyniauti yra tarsi būrimo nuodėmė, ir nepaklusti – tarsi stabmeldystės nusikaltimas. Taigi, kadangi atmetei Viešpaties žodį, jis atmetė tave, kad nebūtum karaliumi.“ Ir Saulius tarė Samueliui: „Nusidėjau, nes peržengiau Viešpaties žodį ir tavo žodžius, bijodamas tautos ir paklusdamas jų balsui. Bet dabar, prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad pagarbintum Viešpatį.“ Ir Samuelis tarė Sauliui: „Negrįšiu su tavimi, nes atmetei Viešpaties žodį, ir Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi.“ Ir Samuelis apsisuko eiti. O tas sugriebė jo apsiausto kraštą, ir šis suplyšo. Ir Samuelis tarė jam: „Viešpats šiandien atplėšė Izraelio karalystę nuo tavęs ir atidavė ją tavo artimui, geresniam už tave. Be to, Izraelio Nugalėtojas nepasigailės ir gailesčiu nepasikeis; nes jis ne žmogus, kad gailėtųsi.“ Ir Samuelis nebematė Sauliaus iki pat savo mirties dienos.

Iš šio taip griežto dieviško nuosprendžio abiem karaliams tegul krikščionys valdovai supranta, kad nei pamaldumas, nei būtinybė nebuvo pasiteisinimas, kad abu nebūtų Dievo nubausti už pasisavintą kunigystę. Ir Ozijas prarado savo kūno sveikatą bei švarą ir karalystę, o Saulius, atiduotas piktajai dvasiai, prarado Šventąją Dvasią ir karalystę, ir sielos bei kūno mirtį, ir, pats save nužudęs, užtraukė pražūtį visiems savo namams. Ir juk nė vienas iš jų nepasisavino nei krūtinės skydo, nei šventosios stulos, nei aukso plokštelės, nei kokių nors kitų kunigiškų drabužių, tik tai, kad pirmasis paaukojo deginamąją auką, o antrasis griebė smilkalinę smilkyti.

Reikia pastebėti ir tai, kiek labiau atleistina ir pakenčiama yra tai, kas daroma verčiant būtinybei, nei tai, kas pasisavinama savo valia. Mat nors Saulius, būtinybės verčiamas, paaukojo deginamąją auką, vis dėlto jis taip neužrūstino Viešpaties ar pranašo, kad būtų visiškai jų apleistas, nes vėliau Viešpats jį išgarsino daugybe pergalių, o pranašas dažnai jį lankė, sveikino ir pagal Viešpaties žodį liepė eiti sunaikinti Amaleką. Tačiau kai jis tai [kunigystės teisę spręsti dėl grobio] pasisavino savo valia, tuojau pat gera Viešpaties dvasia nuo jo pasitraukė, ir pikta Viešpaties dvasia pradėjo jį kankinti, ir po to jis nebeturėjo pergalės ir nebematė Samuelio.

XV SKYRIUS.
Kokie rykščių smūgiai spaudžia kunigaikščius kartu su tautoms dėl kunigiškų pareigų pasisavinimo.

Tai būtinai turi paisyti krikščionys valdovai ir liautis savintis bet ką iš kunigiškų pareigų, kad neapsivilktų ne tik paprasta, bet ir dviguba gėda lyg dvigubu apsiaustu. Juk Dievas, keršto viešpats, Dievas, galingas keršytojas ir pavyduolis, tokio didelio nusikaltimo paprastai nepalieka nenubausto, bet atkeršija arba šiame amžiuje, arba būsimajame, arba tikrai abiejuose. Todėl tepažiūri į išorinius karus, vidinius maištus, tautą prieš tautą, karalystę prieš karalystę, didelius žemės drebėjimus įvairiose vietose, baisenybes iš dangaus ir audras, marus ir badus, kurie be paliovos vargina krikščionis; ir prieš visa tai – kad jie pakėlė rankas prieš Dievo apaštalus ir tarnus. Ir bent jau sudrausminti tiek rykščių tegul pagaliau supranta, kad kartais net po rykščių neužsitrauktų amžinos mirties.

Be to, tepažiūri, kad nors frankų žemėje karaliai kyla iš tos pačios giminės, kas prisimena karalių per šimtą ir daugiau metų valdžiusį per savo sūnus ar bent iki ketvirtos kartos? Štai Otonai, labiau nei visi karaliai prieš juos pasisavinę kunigiškas pareigas, vargiai pasiekė trečiąją [kartą]. Po jų pirmasis Henrikas [neturėjo] jokios. Kas patyrinės, galės rasti, kad taip nutiko ir kitose karalystėse bei kunigaikštystėse.

Ir vis dėlto, apimti nuostabaus aklumo, tokie kunigaikščiai mano teikią paslaugą Dievui, jei iš taip įgytų pinigų ar valdų stato naujas bažnyčias ar kitas pamaldžias vietas, nors tai jiems ne tik nieko nepadeda, bet ir labai kenkia, kaip pakankamai parodyta aukščiau iš palaimintojo Grigaliaus žodžių. Ir iš tiesų, kokia nauda kunigaikščiams sugriauti tūkstantį bažnyčių ir pastatyti vieną, sekant pavyzdžiu tų kunigaikščių, kuriuos minėjome anksčiau, kurie iš daugelio bažnyčių ir ypač vargšės Italijos provincijų grobio įsteigė dvi vyskupijas, kad bent taip būtų žmonių teismo patvirtinti tie, kurie dieviškojo yra atmesti? Ir tarsi būtų padarę kažką didingo, tik vardo dėlei perdavė jas Apaštalų Sosto teisei, pasilikdami sau ir savo įpėdiniams visą valdžią joms.

Be abejo, tiek jie, tiek kiti jų pasekėjai arba apgaudinėja, arba yra apgaunami, jei tiki, kad Apaštalų Kunigaikščiui, nepaisant jo nuosprendžio Simonui Magui, tokios aukos ar pinigai jau gali patikti, lyg jis gailėtųsi savo pirminio sprendimo. Ir kodėl jie nesupranta, kad ne jų reikalas yra kurti Dievo bažnyčias, bet sukurtas ginti. Tam jie gauna kalaviją iš Kristaus kunigų, tam yra patepami, kad kovotų už Dievo bažnyčių gynybą ir, kur reikia, kariautų, o ne kad bažnyčias steigtų ir jas ar ką nors iš jų šventintų ar savintųsi. O jei kur nors reikia statyti avidės protingosioms avims, tebūna jie pamaldūs ir veiklūs pagalbininkai jų ganytojams, kad jos būtų statomos ne iš kitų, bet tik iš tų [bažnyčių] pieno ir vilnų, kurioms tai rūpi. Nes, kaip sako išminčius: „Kas stato savo namus svetimomis lėšomis, yra kaip tas, kuris renka savo akmenis žiemą.“

Ir iš tiesų, kiek tai vertinama Dievo ir sveiko proto žmonių, jei kas nors vien dėl išmaldos apiplėštų turtingą ar vidutinioką, arba nužudytų kokį žmogų, kad aprengtų nuogą ar atgaivintų mirštantįjį? Ir kiek labiau girtinas jis būtų, jei vargšus apleistų, nei kad jų pasigailėtų tokiu būdu? Todėl pasaulietiniai galingieji, kad galingai nekentėtų kančių, be kitų bažnytinių sakramentų, tegul saugosi investuoti ką nors bažnytiniais žiedais ir lazdomis, žinodami, kad tai ne jų, o kunigų pareiga.

Jie juk, kaip namų tarnai pagal evangelinį palyginimą, šeimininkui įsakus, sugrįžtančiam sūnui palaidūnui atneša geriausią drabužį, tai yra katekizuoja; jie jį aprengia, tai yra pakrikštija; jie aunasi ankstesnių tėvų sekimo apavą ant jo kojų; jie, dar labiau, užmauna pamokslavimo arba bažnytinės sužadėtuvių žiedą ant jo rankos. Juk tiems, kuriems nepriklauso krikštyti ir pamokslauti, tuo labiau nepriklauso duoti žiedą, kuriuo ypač pabrėžiamas bažnyčios vadovų pamokslavimas ir mokymas; kuriems priklauso taip pat atvesti nupenėtą veršį ir jį papjauti, tai yra paruošti Kristaus kūno ir kraujo sakramentus jo puotaujančiai šeimynai. O jei pasaulio kunigaikščiai nori pasirūpinti savo sielų atlygiu gindami ir globojami bažnytinius asmenis ir turtus, tegul per kunigus padeda išlaikyti kunigiškas pareigas, buveines ir išlaidas, kur tik bažnytinė padėtis randama nepažeista, sekdami švenčiausiojo karaliaus Dovydo pavyzdžiu. Jis, kad kunigystė, tuomet buvusi nepažeista, per tinkamas ir deramas pareigas būtų Viešpačiui tvarkoma kunigiškais burtais, stengėsi ir iš Viešpaties priešų grobio bei savo teisės turtų parūpino ir paruošė išlaidas savo sūnui Saliamonui Viešpaties šventyklai statyti, kaip aiškiau parodo pirmosios Metraščių knygos pabaiga.

XVI SKYRIUS.
Apie šventųjų karalių uolumą dieviškajam kultui ir apie tautų atlygį bei bausmę.

Tačiau ten, kur bažnytinė padėtis ir dieviškasis kultas yra sumažėjęs arba panaikintas, karaliaus Jozijo uolumu ir būdu tegul jie ruošiasi jį atkurti ir apginti, ir su pamaldžiu atsidavimu tegul nuolankiai kreipiasi į jo kunigus, net jei šie nebijo apleisti savo pareigos, su pamaldžiais skundais ir įspėjimais pagal Ezekijo pavyzdį. Mat taip apie jį pasakojama antrojoje Metraščių knygoje: „Ezekijas pirmaisiais savo karaliavimo metais ir pirmąjį mėnesį atidarė Viešpaties namų duris ir jas atnaujino. Jis atvedė kunigus ir levitus, surinko juos rytinėje aikštėje ir tarė jiems: ‘Klausykite manęs, levitai, ir pasišventinkite. Apvalykite Viešpaties, jūsų tėvų Dievo, namus, pašalinkite visa, kas nešvaru, iš šventovės. Mūsų tėvai nusidėjo ir darė pikta Viešpaties, mūsų Dievo, akyse, palikdami jį. Jie nugręžė savo veidus nuo Viešpaties padangtės ir atsuknugarą. Jie uždarė duris, kurios buvo prieangyje, užgesino žibintus, nesmilkė smilkalų ir neaukojo deginamųjų aukų šventovėje Izraelio Viešpačiui Dievui. Todėl Viešpaties rūstybė pakilo prieš Judą ir Jeruzalę, ir jis atidavė juos sąmyšiui, pražūčiai ir pajuokai, kaip patys matote savo akimis. Štai mūsų tėvai krito nuo kalavijo, mūsų sūnūs ir dukterys bei žmonos išvestos į nelaisvę dėl šio nusikaltimo. Dabar tad man patinka sudaryti sandorą su Izraelio Viešpačiu Dievu, kad jis nukreiptų nuo mūsų savo rūstybės įniršį. Mano sūnūs, neapsileiskite. Jus Viešpats išsirinko, kad stovėtumėte prieš jį ir jam tarnautumėte, jį garbintumėte ir degintumėte smilkalus’.“

Jo pamaldumui nepakako pataisyti vien savo pavaldinius, bet [jis ėmėsi] įspėti ir svetimus, kaip ten pat po kelių žodžių priduriama: „Bėgikai su laiškais, karaliui ir jo kunigaikščiams įsakius, vyko per visą Izraelį ir Judą, skelbdami tai, ką karalius buvo įsakęs: ‘Izraelio vaikai, grįžkite pas Viešpatį, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą, ir jis sugrįš pas likutį, kuris išsprūdo iš Asirijos karaliaus rankos. Nebūkite kaip jūsų tėvai ir broliai, kurie atsitraukė nuo Viešpaties, savo tėvų Dievo, ir jis atidavė juos pražūčiai, kaip patys matote. Dabar nekietinkite savo sprandų kaip jūsų tėvai, paduokite rankas Viešpačiui ir ateikite į jo šventovę, kurią jis pašventino amžiams. Tarnaukite Viešpačiui, savo tėvų Dievui, ir tenusigręžia nuo jūsų jo rūstybės įniršis; nes jei jūs sugrįšite pas Viešpatį, jūsų broliai ir sūnūs sulauks gailestingumo tų akyse, kurie juos išvedė į nelaisvę, ir sugrįš į šią žemę. Juk Viešpats, jūsų Dievas, yra gailestingas ir maloningas, ir nenugręš savo veido nuo jūsų, jei sugrįšite pas jį’.“

Ir ką daugiau bepridurti? Norintiems gerai ir laimingai valdyti, išganingi šio karaliaus darbai ir žodžiai padeda siekti savo ir saviškių išganymo; jo veiklumas taip patiko Dievui, kad viena malda jis sunaikino šimtas aštuoniasdešimt penkis tūkstančius savo priešų ir sau, jau mirštančiam, išmeldė penkiolika gyvenimo metų, kai tuo tarpu „kraujo ir klastos vyrai savo dienų neipusėja“. Galiausiai Dovydas savo pamaldumu ir teisingumu įgijo sau karalystės sostą savo palikuonims per amžius. Tuo tarpu nei Jeroboamas, nei kas nors iš jo įpėdinių, išskyrus Jehu, dėl savo bedievystės ir neteisybės nepasiekė trečios kartos, bet greičiau iš kai kurių palikuonių nebuvo palikta net „besišlapinančio prie sienos“ (nė vieno vyro).

Tegul į tai atkreipia dėmesį kunigaikščių patarėjai ir parankiniai, tegul į tai atkreipia dėmesį jų tautos ir nemano, kad jos nėra susijusios su savo kunigaikščių įžūlumu, bet težino, kad jos visapusiškai yra jų kaltės bendrininkės, o tikriau – autorės. Juk vanagas, nors ir stengtųsi, be sparnų ir plunksnų negali medžioti. Todėl nusikalstant valdovui, kuris yra vienas, dažnai parbloškiama ir plakama daugybė žmonių, nes nieko tokio jis negalėjo padaryti be jų pritarimo ar pagalbos. Mat bijodami ar mylėdami žmogų labiau nei Dievą, jie ne tik pritaria blogai darantiems valdovams, bet dar ir dėl jų piktumo įgauna drąsos ir puikuojasi bei sukyla prieš tuos, prieš kuriuos gali. Jei jie vieningai pasipriešintų ir protestuotų prieš tuos, kurie bando daryti bloga – kaip kartais daro dėl savo nepatogumų ar patogumų, arba dėl gautų ar jiems pažadėtų pinigų iš kitų – jie labai lengvai atitrauktų savo kunigaikščius ir didžiūnus nuo blogio. Juk jei vyriausiųjų kunigų minia nebūtų palaikiusi savo rėkimo įžūlumu, Pilotas būtų paleidęs Viešpatį Jėzų, ir patys kunigaikščiai nebūtų įvykdę savo valios suimdami Viešpatį.

Bet tarkime, kad karo nemokanti ir prasta liaudis iš būtinybės seka bet kokią kunigaikščių valią; vis dėlto tegul saugosi, kad pati būtinybė netaptų jiems noru ir laisve daryti bloga. Jei jie privalo susilaikyti nuo bet kokio žmogaus žalojimo, tai tuo labiau nuo bažnytinių turtų savinimosi, prisimindami: „Jei žmogus nusideda žmogui, Dievas gali būti jam permaldautas; bet jei nusideda Dievui, kas melsis už jį?“ Taip pat tegul prisimena, kad tautos yra baudžiamos gausiau (ir kartais jų kunigaikščiams išvengiant laikinos bausmės), nes pačių [žmonių] yra daugiau, o kunigaikščių mažiau, arba todėl, kad kunigaikščių įžūlumas ir nedorybė daugiausia kyla iš jų kaip iš savo šaknų. Dėl to faraonas žuvo su visa savo tauta, taip pat septyniasdešimt Bet Šemešo vyrų ir penkiasdešimt tūkstančių iš liaudies, kad pamatė Dievo arką; ir Dovydui, kuris liepė suskaičiuoti tautą, išsigelbėjus, septyniasdešimt tūkstančių vyrų buvo nužudyta angelo per tris dienas. Ir reikia pastebėti, kad nusikalstant dieviškoje byloje kunigaikščiai žuvo kartu su savo tauta, o nusikalstant žmogiškoje byloje kunigaikščiai išsigelbėjo, o tauta buvo išžudyta.

XVII SKYRIUS.
Apie Izraelio ir Judo nuopelnus kaip eretikų ir katalikų pirmavaizdžius.

Bet kadangi Izraelio kunigaikščių ir tautų pavyzdžiais iš dalies pasistengėme atgrasyti ir kartu pakviesti mūsų laikų kunigaikščius ir tautas, lieka, kad tas, kas trokšta atskirti dviejų tautų – Izraelio ir Judo – vertę, kiek jos vertinamos Dievo ir jo tikrųjų izraelitų maldoje ir darbuose, teatsiverčia pranašus, o ypač Ozėją ir Amosą, taip pat Abiją, Judo karalių, katalikų vardu ir balsu skelbiantį prieš Jeroboamą ir jo žmones (be abejonės eretikus) tokius žodžius: „Klausyk, Jeroboamai ir visas Izraeli, argi nežinote, kad Izraelio Viešpats Dievas atidavė karalystę Dovydui valdyti Izraelį amžiams, jam ir jo sūnums druskos sandora?“ Ir po kelių žodžių: „Dabar tad jūs sakote, kad galite pasipriešinti Dievo karalystei, kurią jis valdo per Dovydo sūnus, ir turite didelę žmonių daugybę bei auksinius veršius, kuriuos Jeroboamas jums padarė dievais. Jūs išvarėte Viešpaties kunigus, Aarono sūnus ir levitus, ir pasidarėte sau kunigus kaip visos žemės tautos. Kas tik ateina ir įšventina savo ranką su jaučiu, su jaučiais ir septyniais avinais, tas tampa kunigu tų, kurie nėra dievai. O mūsų Viešpats yra Dievas, kurio mes nepaliekame, ir kunigai tarnauja Viešpačiui iš Aarono sūnų, ir levitai yra savo tvarkoje. Jie aukoja deginamąsias aukas Viešpačiui kiekvieną dieną rytą ir vakarą, ir smilkalus, paruoštus pagal įstatymo nurodymus, ir duonos išdėliojamos ant švariausio stalo, ir pas mus yra auksinė žvakidė ir jos žiburys, kad degtų vakare. Mes juk laikomės Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kurį jūs palikote. Todėl mūsų kariuomenėje vadas yra Dievas ir jo kunigai, kurie trimituoja trimitais ir skamba prieš jus. Izraelio vaikai, nekovokite prieš Viešpatį, savo tėvų Dievą, nes jums tai nebus naudinga.“

Čia, jei kas nors išmintingai apsvarstys eretikų kunigystės pirmavaizdį Izraelio tautoje, atskirtoje nuo Judo, aiškiau nei dieną supras, ką daro jų dogmos ir įšventinimai. Mat apie tai ketvirtojoje Karalių knygoje skaitoma taip: „Izraelis buvo ištremtas iš savo žemės į Asiriją iki šios dienos. O Asirijos karalius atgabeno žmones iš Babilono, Kuto, Avos, Hamato ir Sefarvaimo ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoj Izraelio vaikų; jie užėmė Samariją ir gyveno jos miestuose. Kai jie ten pradėjo gyventi, jie nebijojo Viešpaties, ir Viešpats pasiuntė jiems liūtus, kurie juos žudė. Buvo pranešta Asirijos karaliui ir pasakyta: ‘Tautos, kurias perkėlei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo papročių, ir Viešpats pasiuntė joms liūtus, ir štai jie žudo juos, nes jie nežino to krašto Dievo apeigų.’ Tada Asirijos karalius įsakė, sakydamas: ‘Nuveskite ten vieną iš kunigų, kuriuos iš ten išvedėte į nelaisvę, tegul eina ir gyvena su jais, ir moko juos to krašto Dievo papročių.’ Taigi, atvykus vienam iš tų kunigų, kurie buvo išvesti į nelaisvę iš Samarijos, jis gyveno Betelyje ir mokė juos, kaip garbinti Viešpatį. Ir kiekviena tauta pasidirbo savo dievą, ir pastatė juos aukštumų šventyklose, kurias buvo padarę samariečiai, kiekviena tauta savo miestuose, kuriuose gyveno, ir vis dėlto garbino Viešpatį. Ir nors garbino Viešpatį, jie tarnavo ir savo dievams pagal paprotį tų tautų, iš kurių buvo perkelti į Samariją; iki šios dienos jie laikosi senojo papročio. Jie nebijo Viešpaties ir nesilaiko jo apeigų, sprendimų, įstatymo ir įsakymo, kurį Viešpats įsakė Izraelio vaikams. Taigi šios tautos buvo bijančios Viešpaties, bet vis dėlto tarnaujančios ir savo stabams; juk ir jų vaikai bei vaikaičiai, kaip darė jų tėvai, taip daro iki šios dienos.“

Šis įvykis nurodo į eretikus, kurių pirmavaizdis tai yra: jie bijo Dievo ir nebijo, garbina ir negarbina. Galiausiai, nors giriasi turintys ir besilaikantys Mozės įstatymo ir garbinantys bei bijantys Dievo, iki šios dienos žydai nebendrauja su samariečiais. Kokia yra abiejų jų religija, Viešpats Evangelijoje parodė samarietei sakydamas: „Jūs garbinate tai, ko nepažįstate, mes garbiname tai, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų.“ Todėl ir jų mokytojams sadukiejams, siekiantiems paneigti mirusiųjų prisikėlimą, Jis sako: „Klystate, nepažindami Raštų ir Dievo galybės.“ Ir paneigęs juos pasiūlytu pavyzdžiu apie Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, pridūrė: „Tad jūs labai klystate.“ Kiek jie paklydo ir kiek fariziejai juos pralenkė, Apaštalų darbų knyga taip atskleidžia: „Sadukiejai sako, kad nėra prisikėlimo, nei angelo, nei dvasios; o fariziejai pripažįsta abu.“ Todėl sadukiejai jų pačių yra laikomi turinčiais demoną.

XVIII SKYRIUS.
Apie katalikų ir eretikų kunigystės skirtumą ir apie simonininkų pradžią.

Be to, kiek katalikų kunigai, nors ir blogai gyvenantys, skiriasi nuo eretikų, galima spręsti iš to, kad artėjant Babilono nelaisvei Dievą garbinančių kunigų paslėpta aukurų ugnis šuliniuose po septyniasdešimties metų Nehemijo buvo rasta gyva net po vandeniu ir vandenyje, su ant viršaus uždėtais malkomis ir auka. Sugrąžinta į aukurą pagal įstatymą ir nuolat kurstoma religingų kunigų pastangomis, ji neužgeso nuo persų karaliaus Kyro dienų iki Antiocho karalystės. Šis [Antiochas] be abejonės buvo antikristo pirmavaizdis, kurio pranašais laikomi eretikai; iš jų, kaip pirmieji, taip ir didžiausi abiejuose testamentuose, yra simonininkai.

Tai patvirtinama ne tik kitais Raštais, bet ir Makabėjų darbais. Mat antikristo pirmavaizdis Antiochas pirmasis pardavė žydų kunigystę Jasonui, rodančiam Simono Mago pirmavaizdį. Apie tai ten pat pasakojama: „Po Seleuko mirties, kai karalystę perėmė Antiochas, vadinamas Kilminguoju, Jasonas, Onijo brolis, siekė vyriausiojo kunigo vietos, nuėjęs pas karalių ir pažadėjęs jam tris šimtus šešiasdešimt talentų sidabro ir iš kitų pajamų aštuoniasdešimt talentų; be to, žadėjo dar šimtą penkiasdešimt, jei jam bus leista savo valdžia įsteigti gimnaziją ir efebiją (jaunuolių auklėjimą) ir Jeruzalės gyventojus įrašyti kaip antiochiečius. Karaliui sutikus ir jam gavus valdžią, jis tuojau pat ėmė versti savo gentainius į pagonišką paprotį.“ Ir po kelių žodžių: „Tai buvo ne pradžia, bet tam tikras augimas ir pažanga pagoniško ir svetimtaučių gyvenimo būdo dėl bedievio ir ne kunigo Jasono nedoro ir negirdėto nusikaltimo, taip, kad kunigai jau nebuvo atsidavę aukuro pareigoms.“ Ar matai, kaip per simoninę ereziją net žydų kunigystė buvo taip sugriauta, kad dėl pirkimo ir pardavimo nusikaltimo buvo paversta pagonybės augimu?

Čia akivaizdžiai parodoma, kad simoninė erezija yra ne krikščionybės, bet pagonybės sėkla ir plitimas. Juk simonininkas negali nieko kito padaryti ar norėti, tik perkelti savo gentainius, be abejo, krikščionis, į pagoniškas apeigas, kas tikrai yra nedoras ir negirdėtas nusikaltimas. Todėl tas pats Jasonas vadinamas ne kunigu, bet bedieviu, kuriuo vardu tiesiogiai nurodomas pagonis. Kartu apsvarstyk, kad per šį pirmąjį simonininkų sąmokslą – tai yra Antiocho, Jasono ir Menelajo (kuris, kilęs iš Benjamino giminės, pinigais išplėšė vyriausiąją kunigystę iš minėtojo Jasono) – aštuoniasdešimt tūkstančių žydų Jeruzalėje buvo išžudyta, o keturiasdešimt tūkstančių surištų buvo parduota.

Tuomet taip pat Antiochas, vadovaujamas Menelajo, kaip antikristas vadovaujamas simonininkų vadų, įžengęs į šventyklą (kuri su savo sakramentais vaizdavo Katalikų Bažnyčią ir jos sakramentus), paėmė auksinį aukurą, šviesos žvakidę ir visus jos indus, padėtinės duonos stalą, liejamąsias taures, dubenis, auksines grūstuves, uždangą, vainikus ir auksinį papuošalą, kuris kabojo šventyklos priekyje, ir viską sulaužė, įsakęs paskui šventyklą išniekinti ir pavadinti Olimpo Dzeuso vardu. Jis paėmė sidabrą ir auksą, ir geidžiamus indus, ir paslėptus lobius, kuriuos rado, ir, viską pasiėmęs, išvyko į savo žemę. Kiekvienas iš tų šventyklos papuošalų pavaizdavo Bažnyčios sakramentus, kaip liudija gausūs ortodoksų tėvų raštai. Iš jų auksinis papuošalas, buvęs šventyklos priekyje, aiškiai reiškė tikėjimo titulą, per kurį mes atpažįstami kaip Dievo ir per kurį įeinama pas Dievą.

Tai, be abejo, eretikų padedant antikristui sulaužyta ir paimta į nelaisvę, iš anksto parodoma to auksinio papuošalo sulaužymu ir pagrobimu; jam [papuošalui/tikėjimui] patekus į nelaisvę, Viešpats atstumia savo padangtę, kurioje gyveno tarp žmonių, ir atiduoda į nelaisvę jų galybę, ir jų grožį į priešo rankas, ir uždaro savo tautą kardu, ir paniekina savo paveldą. Jų jaunuolius ryja ugnis, ir jų mergelės nerauda. Jų kunigai krinta nuo kardo, ir jų našlės neverkiamos. Kodėl taip? Todėl, kad pagal raudantį Jeremiją, Viešpats atstūmė savo padangtę, prakeikė savo pašventinimą. Todėl ir pati šventykla jau vadinama ne Viešpaties, bet Olimpo Dzeuso, kad būtų parodyta, jog šio oro kunigaikščiui atiteko viskas, kas iš regimų sakramentų joje buvo Viešpaties.

Tačiau tokio didelio nusikaltimo autorius Jasonas, Menelajo išvarytas iš kunigystės, bėgdamas iš miesto į miestą, visų nekenčiamas kaip įstatymų išdavikas, pasibjaurėtinas kaip tėvynės ir piliečių priešas ir tas, kuris daugelį išvarė iš tėvynės, žuvo svetur; ir tas, kuris daugelį buvo palikęs nepalaidotus, pats atstumiamas neapraudotas ir nepalaidotas, negavęs nei svetimo kapo, nei dalies tėvų kapavietėje. Jo nugalėtojas Menelajas, po švenčiausiojo kunigo Onijo ir daugelio kitų šventųjų nužudymo, buvo nugalėtas savo brolio Lisimacho, neilgai trukus prie šventyklos iždo liaudies maište nužudyto. Šį šventvagį Raštas kaltina ne tik tuo, kad pinigais gavo kunigystę, bet kad dar ir šventus indus bei šventovės inventorių pavogęs išnešė; o kad tai yra ypatingas simonininkų nusikaltimas, niekas neabejoja. Jie ne tik eina pirkti kunigystės, bet ir išplėšia bei vagia viską, kas Dievo bažnyčiose galėjo išlikti. Taip pat ir pardavėjas neišvengė bausmės: ištiktas nepagydomos ir nematomos ligos, sugraužtas kirmėlių ir prisipildęs smarvės, nepakeliamos nei jo kariuomenei, nei jam pačiam, apgailėtina mirtimi mirė svetur kalnuose – kaip pirmavaizdis to, kurį šventajame kalne, pagal Danieliaus pranašystę, Viešpats Jėzus užmuš savo lūpų kvapu.

XIX SKYRIUS.
Kaip patys kunigai pagal Įstatymą vengė bendravimo su bedieviais ir apvalydavo tai, ką šie suteršė.

Štai, jei taip žuvo netikri pranašai ir netikri kristūs (mesijai) simonininkų tarpe net po Mozės įstatymo šešėliu, kaip manome, kaip jie žūsta dabar, esant Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesai? Su kokiu pavojumi savo kūnams ir turto praradimu Matatijas ir jo sūnūs bei daugelis kitų vengė bendravimo su jais, gali sužinoti tie, kurie norės atsiversti Makabėjų knygas. Iš tiesų daug tūkstančių žmonių, abiejų lyčių, ne tik miestuose, bet ir kalnuose bei dykumose tuomet buvo vainikuoti garbingu kankinystės vainiku už Dievo įstatymą, dėl kurio uoliai kovojo. To uolumo vedamas kunigas Matatijas ir penki jo sūnūs, palikę viską, ką turėjo mieste, pabėgo į kalnus ir pasitraukė į dykumą; ten jie gyveno kalnuose tarp žvėrių ir maitinosi žole, kad netaptų suteršimo dalyviais. Ir kiek gi šie, dar būdami judaizme, labiau vengė eretikų bendrystės nei mūsų šventieji tėvai krikščionybėje?

Kartu apsvarstykime ir tai, kad kol žydų kunigystė buvo stipri, jokie šventyklos reikmenys ar pinigai, ginami angelų sargybos, negalėjo būti išplėšti ar paimti į nelaisvę, nors to užsispyrusiai siekė Heliodoras, valdant vyriausiajam kunigui Onijui. Tačiau akivaizdu, kad tai įvyko be jokio keršto tuomet, kai kunigystė buvo parduota arba pasisavinta ne savo giminės.

Ne mažiau reikia atkreipti dėmesį į tų laikų teisėtų kunigų veiksmus: su kokiu uolumu ir kaip katalikai turi apvalyti tai, ką randa suteršta eretikų. Mat ten esame taip mokomi apie šiuos dalykus: „Judas išsirinko kunigus be dėmės, turinčius valią Dievo įstatyme, ir jie apvalė šventuosius dalykus bei išnešė suteršimo akmenis į nešvarią vietą. Jis svarstė apie deginamųjų aukų aukurą, kuris buvo išniekintas, ką su juo daryti. Ir jam atėjo gera mintis jį sugriauti, kad jis netaptų jiems gėda, nes pagonys jį suteršė. Taigi jie jį nugriovė ir padėjo akmenis ant namų kalno tinkamoje vietoje, kol ateis pranašas ir duos atsakymą dėl jų. Ir apvalius šventyklą, jie paėmė sveikus akmenis pagal įstatymą ir pastatė naują aukurą, panašų į tą, kuris buvo anksčiau; jie atstatė šventuosius dalykus ir pašventino tai, kas buvo namų viduje, bei šventyklą ir kiemus. Jie padarė naujus šventus indus, įnešė žvakidę, smilkalų aukurą ir stalą į šventyklą, uždėjo smilkalų ant aukuro ir uždegė žibintus, kurie buvo ant žvakidės, ir jie švietė šventykloje. Jie padėjo ant stalo padėtinę duoną ir pakabino uždangas, ir viską užbaigę atsikėlė prieš rytą. Ir iš įkaitintų akmenų gavę ugnį, aukojo auką pagal įstatymą ant naujo deginamųjų aukų aukuro, kurį padarė. Tai atlikę, jie meldė Viešpatį parpuolę ant žemės, kad daugiau nepatektų į tokias nelaimes, o jei kada nusidėtų, kad būtų Jo paties švelniau baudžiami, bet neatiduodami piktžodžiautojams ar barbarų tautoms. Tą pačią dieną, kurią šventykla buvo suteršta svetimtaučių, įvyko apvalymas – dvidešimt penktąją naujo Kislevo mėnesio dieną; ir su džiaugsmu šventė aštuonias dienas Palapinių šventės būdu. Ir bendru nutarimu bei dekretu nusprendė, kad visa žydų tauta kasmet tai švęstų aštuonias dienas. Jie papuošė šventyklos priekį aukso vainikais bei skydais, pašventino vartus bei patalpas ir įstatė joms duris, ir tautos džiaugsmas buvo labai didelis. Ir pagonių gėda buvo nukreipta.“

Šiuos įstatymo šešėlio bruožus tiesiu žingsniu atseka evangelinė tiesa, kai katalikai tėvai beveik tokiu pat būdu, atsižvelgdami į aplinkybes ir laiko kokybę, apvalo eretikų suterštas bažnyčias; tai mūsų uolumas parodys aiškiais pavyzdžiais kitoje vietoje. Tačiau kol kas tebūna apsvarstyta ir tai, kad prieš pirmąją nelaisvę, valdant kunigams (nors ir blogai gyvenantiems), nei Viešpaties aukuras, nei jo reikmenys, nei ugnis nebuvo visiškai atnaujinti, bet nuo stabmeldystės purvo ir kitų suteršimų teisėtų kunigų rankomis buvo apvalyti tik apvalymo vandeniu. O kad po nelaisvės, atsiradus parsidavėliškai kunigystei, buvo pasielgta kitaip, pakankamai parodyta aukščiau – tiek, kad net šventi kažkada buvusio aukuro akmenys buvo pašalinti, o nauja ugnis gauta iš įkaitintų akmenų, nors nuo Aarono kunigystės iki klastingo Jasono ugnis ant deginamųjų aukų aukuro nebuvo užgesusi ir joks karalius nebuvo ant jo pastatęs bjauraus sunaikinimo stabo.

Šis trečiasis aukuro ir šventyklos sutaikymas buvo išlaikytas per keletą teisėtų kunigų (nors Kristaus pirmtako tėvas Zacharijas gyveno net valdant Erodui), kol galiausiai, jau pamokslaujant Viešpačiui Jėzui Kristui, Anas ir Kajafas savo ambicijomis ir pinigais vėl pavertė kunigystę ne tik perkama, bet ir kasmetine. Dėl jų ir į juos panašių veiklos maldos namai buvo paversti plėšikų lindyne, kaip liudijo Viešpats. Juos netrukus, iškeltas ant kryžiaus tarsi ant pontifiko sosto, Jis pasmerkė ir negrįžtamai nušalino, kai perplyšus šventyklos uždangai nuo viršaus iki apačios per vidurį, apnuogino visus jų sakramentus, o jų kunigystę su visomis apeigomis ir įstatymu dvasiškai perkėlė sau ir savo bendrapaveldėtojams, tarsi Judo giminei, išpažįstančiai Jo vardą, atmetęs tuos, kurie Jo išsigynė šaukdami: „Neturime karaliaus, tik ciesorių.“

Galiausiai, viskas, kas iš kunigiškų pareigų vėliau ten buvo pasisavinta ir atlikta tiek jų pačių, tiek į juos panašių ir jų pasekėjų, buvo velnio, o ne Dievo garbinimas, kaip tvirtina palaimintasis popiežius ir mokytojas Leonas, ir kaip prieštaravo angeliškos galybės sakydamos: „Eikime iš šių buveinių.“ Taip, panaikinus nuolatinę auką, ten iki pat galo išlieka bjaurastis ir sunaikinimas, kaip palaimintasis Jeronimas, aiškindamas apie trijų ir keturių tautų nusikaltimus, sako: „Pranašas Amosas toms tautoms, kurios įtrauktos į jo skaitinį, dėl tų priežasčių, kurias mini, skelbia būsimą Dievo rūstybę. Ir kadangi toliau sako: ‘dėl trijų bedievysčių ir dėl keturių aš jo neatversiu’, jis nurodo, kad trečią kartą gali suteikti nuodėmių atleidimą, bet ketvirtą kartą darantiems tas pačias nuodėmes paskelbia neduosiąs nei atgailos, nei atleidimo. Mat ugnies panašumu, kurią jis pranašavo būsiant pasiųstą į minėtas tautas, jis norėjo parodyti sunkią ir neatšaukiamą Dievo rūstybę ir bausmę.“

Tegul nuo šio didžio vyro liudijimo pabunda simonininkai ir pasimoko, kiek mažiau jie patys gali tikėtis atvertimo, jei ne tik tris ar keturis, bet šimtą ar tūkstantį kartų daro tuos pačius nusikaltimus, be perstojo prekiaudami Šventosios Dvasios malone. Nors tai turi būti griežtai baudžiama pirkėjuose, vis dėlto daug griežčiau – pardavėjuose, nes kartais nutinka, kad pirkėjas pirkdamas nusideda tik vieną kartą, jei vėliau atsisako kam nors parduoti tai, ką manosi gavęs. O kokia malonė lieka pardavėjui, arba kokia rūstybė negresia tam, kuris nieko kito nedaro, tik pardavinėja?

Bet kad nebūtų manoma, jog tai pasakyta tik apie kitus nusikaltimus, o ne apie simoninę ereziją, pažiūrėkime, kas tuo pačiu pranašu sakoma apie Izraelį, kurio ambicija, tapusi eretikų pirmavaizdžiu, padalijo karalystę. Ir aiškiau nei saulėje bus matomas jų pirmasis sandoris, kuriuo jie neteisėtai parduoda, ir antrasis, kuriuo dar neteisėčiau išsiperka sudrausminančiųjų (lyg pranašų) liežuvius. Jis sako: „Taip sako Viešpats: Dėl trijų Izraelio nusikaltimų ir dėl keturių aš jo neatversiu, už tai, kad pardavė teisųjį už sidabrą ir vargšą už porą sandalų; ir ant įkeistų drabužių jie gulėjo prie kiekvieno aukuro, ir pasmerktųjų vyną gėrė savo Dievo namuose. Ir aš iškėliau iš jūsų sūnų pranašus ir iš jūsų jaunuolių nazirėjus; bet jūs girdėte nazirėjus vynu ir įsakėte pranašams, sakydami: ‘Nepranašaukite’.“

XX SKYRIUS.
Apie kunigų pavojų ir nedrausmingą mūsų laikų dvasininkų ambiciją.

Bet vargas, vargas jums, kunigai ir dvasininkai, nes mes patys suteikiame pasauliečiams drąsą ir kalaviją savintis ir grobti bažnytinius dalykus, kurių jie nei savintųsi, nei grobtų, jei mūsų aplaidumas arba palankumas jų tam neskatintų. Nors esame dangiškojo Šeimininko šunys, mes ne tik jokiu laisvu ir nuolatiniu lojimu, jokiu aštriu kandimu nenuvejame įkyrių plėšikų nuo Jo bandos ir avidžių, bet priešingai – nebylūs, praradę maldavimų liežuvius arba sučiaupę priekaištų dantis, balsais ir uodegomis tarsi tingūs ir visiškai nusmukę šunys begėdišku ir aklu meilikavimu kviečiame plėšti. Ir nesisaugome jokiu būdu užsitraukti mūsų Viešpaties įžeidimo iš baimės ar meilės, ir neprisimename, kad kaip žalingas šuo būsime įmesti į ryjančią prarają (Charibdę) ir užversti galutinėmis bausmėmis. Bet kas dar skaudžiau – tampame baisūs Viešpaties šeimynai, o plėšikams – švelnūs. Be to, mus užvaldęs toks bukumas, kad tikime, jog tai, kas mūsų, priklauso pasauliečiams.

Iš to kyla tai, kad kai kurie iš mūsų, vedami aklos ambicijos (nuo kurios ypač kenčiame Italijoje), nustūmę į šalį bažnytinius vadovus, kuriems vieniems tai priklauso, lenktyniaudami veržiasi į rūmus nekviesti ir nešaukti, begėdiškai kreipiasi į pasaulietines valdžias, savo tėvonijos pajamas ir turtus iššvaisto prisirišdami prie kunigaikščių bei jų artimųjų ir jiems tarnaudami, kad bent vėlai sumedžiotų kokį nors bažnytinį orumą po ilgų, didžiausių ir nuolatinių vargų, kuriuos su beprotiškiausia kantrybe kenčia dienomis ir naktimis, pakęsdami tremtį, badą, šaltį ir be saiko nemiegotas naktis. Tuo jie, be abejo, laikytini bjauresniais už ambicingąjį Katiliną, kuris tapo tėvynės tėvažudžiu, nes nenorėjo atsisakyti konsulato ambicijos. Bet jei anas, siekdamas žemiško orumo, nerimastingai drumstė ir griovė žemišką ir pagonišką karalystę ir buvo pavadintas bei laikomas tėvažudžiu, nes bandė valdyti net su miesto, kuriame gimė, pražūtimi, kai pajuto, kad senatoriai priešinasi jo ambicijai, – tai kuo, manome, turi būti vadinami ir laikomi tie, kurie savo ambicija griauna ir žudo dangišką ir krikščionišką karalystę, būtent Bažnyčią, savo motiną, prieštaraujant jiems pačiam karalių Karaliui Kristui ir visų gerbiamų praeities bei dabarties tėvų susirinkimui?

Kas suabejos juos pavadinti simonininkais virš visų ribų – tuos, kurie tokiuose sandėriuose išleidžia ne tik pinigus, bet ir save pačius? Juk labiau pakenčiami tie, kurie iškart, vienu metu ir vienoje, savo vietoje nusiperka tai, ko siekia, nei tie, kurie tai daro dalimis, daugybę kartų ir per visas savo gyvenimo dienas keliaudami ir bėgiadami iš vietos į vietą. Galiausiai jie, be jokio savo nuopelno, o tik dėl patarnavimo ar žmogiško palankumo gavę orumą iš pasauliečių (kurį turėjo gauti per dvasininkus, jei būtų gerai tarnavę savo bažnyčiose), su tironišku įniršiu įsiveržia į kitų darbus. Apie tokius Bažnyčia, t. y. bet kurio miesto dvasininkija ir liaudis, skųsdamasi ir raudodama kartu su Viešpačiu gali sakyti: „Jie karaliavo, bet ne iš manęs, tapo kunigaikščiais, ir aš jų nepažinojau.“

Vis dėlto tai sakydami mes nekaltiname tų, kurie dėl savo puikaus būdo ir viešosios naudos, kunigaikščių kvietimu ir prašymu bei savo vadovų leidimu ar įsakymu, būna žemiškuose rūmuose ir tarnauja, ir kartais, paprašyti bažnyčių, kurios neteko vadovo ir neturi nieko iš savų, kas tinkamai galėtų užimti vietą, prisiima valdymą; apie tokius negalima sakyti, kad jie pasiglemžė kitų darbus, bet kad atskubėjo pas brolius, stokojančius pagalbos darbe. Ir kas dar labiau girtina – savo pažangą, kurią jie buvo skolingi savo bažnyčiai, kurios išlaikomi ir kurioje tarnavo, jie iš meilės skiria kitoms pavojuje esančioms bažnyčioms, nežiūrėdami orumo, kuris jiems kaip užtarnavusiems priklausė jų pačių bažnyčioje ar tėvynėje. Tokie iš tiesų yra tuo labiau gerbtini, kuo labiau jie ieško ne savo, bet Kristaus [reikalų]; tačiau tiems [geriems] ir visiems geriesiems daro skriaudą (o tikriau – priešinasi Visagalio valiai, kurio valdžioje viskas yra) visi tie, kurie dėl to įkyriai ir begėdiškai peršasi. Tokių nedrausmingų ir valkataujančių yra tokia daugybė – ne tik kilmingų ir raštingų, kiek nekilmingų ir neraštingų, – kad ištuštėjus bažnyčioms ir vienuolynams, pasauliečių rūmai ir namai vargiai begali sutalpinti dvasininkų būrius.

Tarp jų randama tokių, kurie bažnytinių garbių siekia ne tiek dvasininko tarnyste, kiek medicinos, juokdarystės ar gnatonišku (padlaižūnišku) būdu. Meluoju, jei Italija negavo daugybės tokių, kurių neiškėlė jokia dorovės ar mokslo malonė, bet arba juokdarystė, arba apgaulingas meilikavimas, arba, kas laikoma labiau atleistina, tik medicina. Nors joks krikščionis neturėtų su jais bendrauti, nes jie iš tiesų yra be galvos (acephalous) ir klaidžioja be savo vadovų laiškų ir leidimo, jiems vis dėlto patikimas bažnytinis valdymas. Jį galiausiai gavę, jie ne tik kaip nedrausmingi ir kvaili jį sujaukia ir iššvaisto, bet ir kaip gašlūnai suteršia įvairiopu ištvirkavimu ir bjaurumu.

XXI SKYRIUS.
Apie pagrindinę Italijos blogybę ir apie vieną tuščią vyskupą bei kunigų, kunigaikščių ir liaudies pareigas.

Nors tokiomis šventimais yra suterštos daugelis provincijų, bet ypač Italija, į kurią paprastai suteka tokios nuosėdos; jos ne tik savo smarve priverčia susirgti trokštančius plaukti į dangaus karalystę, bet dar ir savo svoriu nuskandina. Be abejo, tokie žmonės, lėčiausi gerai girdėti ir dar lėtesni gerai gyventi, būdami patys greičiausi kalbėti ir labiausiai įgudę meilikauti, klastinga apgaule suvedžioja paprastas ir pagal savo prigimtį kitus vertinančias kunigaikščių ausis ir iškreipia jų teisingus siekius. Pasipūtę kūno išmintimi, kuri negali paklusti Dievo įstatymui kaip jo priešė, ir mokėdami tai apsimesti, tai vėl nuslėpti bet ką tikėtinais argumentais, jie piktnaudžiauja iškarpydami sveikas Kristaus ir šventųjų tėvų mintis, kad įtikintų. Taip jie – tai džiaugsmingi su mimo lengvabūdiškumu, tai rūstūs su filosofiniu orumu, tai šmaikštūs su pasaulietiniu mandagumu, tai įkyrūs su piniginiu dosnumu – lyg koks piktadarys ir daugiaveidis Protėjas, patys būdami mainūs, savo nuožiūra prievarta ir, kas dar baisiau, piktžodžiaudami iškreipia viską, kas Dievo ir žmonių akyse buvo laikoma naudinga ir garbinga šventajai Bažnyčiai.

Mat žavėdamiesi asmenimis dėl naudos, tarp kitų savo kliedesių ir apgaulių, kuriomis lyg naujais spąstais pagauna neatsargiuosius, jie atviroms ir godžioms kunigaikščių ausims virš saiko išaukština pasaulietinę valdžią, o ypač imperatoriškąją ir karališkąją galią, ir sumenkina bažnytinį orumą. Ir kadangi visų dalykų po saule kaita yra tokia, kad jie kartais klesti, kartais nyksta, pagal išorinį klestėjimą ar nuosmukį jie vertina bažnytinio reikalo nuopelną ir kunigiškojo orumo galią: tai jie pasaulietines valdžias iškelia virš jo kaip saulę virš mėnulio, tai prilygina jam kaip vieną saulę kitai saulei, tai vėl – kas vis dėlto nutinka rečiausiai – vien sūnystės vardu pastato žemiau, kaip sūnų tėvui.

Šis nešvaraus ir begėdiško meilikavimo prasimanymas mūsų dienomis taip įsigalėjo, kad vienas iš tokių parazitų, šventosios Bažnyčios gėdai ir savo paties pražūčiai vadinamas vyskupu, buvo įpratęs taip pelnytis populiarumą: „Popiežius,“ sakau, „yra Tėvas, imperatorius – Sūnus, o aš, kuris tarp jų dviejų bėgioju, esu Šventoji Dvasia.“ Kuris katalikas gali šią piktžodystę ne tai kad viešai skelbti, bet bent jau kantriai klausytis? Bet aklas pataikūnas, be saiko patenkintas savimi dėl savo meilikavimo poveikio, bandydamas žmonių būti vertinamas daugiau nei buvo ar atrodė, pasirodo įklimpęs į dviejų erezijų piktžodžiavimus. Savo įžūlumu jis nustatė laipsnius Šventojoje Trejybėje kaip Arijus ir pasiskelbė esąs Šventoji Dvasia kaip Manis. Dėl šios šventvagystės ir daugelio kitų dalykų tapęs nekenčiamas Dievui ir Jo ištikimiesiems, jis lyg antras Jasonas žuvo svetur, valkata ir bėglys.

Todėl bet kuris kunigaikštis, kuris nori čia užsitikrinti laimę, o ateityje palaimą, tegul saugosi tokiems pritarti. „Karalius, kuris noriai klauso melo žodžių, turės visus tarnus bedievius.“ Ir tegul nelaiko Kristaus kunigų ir to, kas jiems priklauso, kitoje vietoje, nei laikė didysis Konstantinas ir jo ortodoksai įpėdiniai imperijoje, kaip iš dalies parodyta kiek aukščiau šiame veikale. Todėl tas, kas nori nepriekaištingai ir naudingai palyginti kunigiškąjį ir karališkąjį orumą, tesako, kad kunigystė dabartinėje Bažnyčioje prilygsta sielai, o karalystė – kūnui, nes jos viena kitą myli, viena kitai reikalingos, ir viena iš kitos reikalauja bei teikia pagalbą. Iš jų, kaip siela yra viršesnė ir vadovauja, taip kunigiškasis orumas – karališkajam, kaip dangiškas žemiškam. Tad kad viskas būtų ne atvirkščiai, bet tvarkingai: kunigystė kaip siela tegu iš anksto nurodo, kas darytina; o karalystė vėliau, kaip savo kūno galva, tegu vadovauja visiems nariams ir veda juos ten, kur reikia. Juk kaip karaliams priklauso sekti dvasininkais, taip ir pasauliečiams – savo karaliais dėl Bažnyčios ir tėvynės naudos; taip tauta turi būti vienos valdžios mokoma, kitos valdoma, ir nė viena iš jų tauta neturi sekti neapgalvotai.

Tai šventųjų tėvų autoritetas kunigams taip įkala į galvą: „Tautą reikia mokyti, o ne ja sekti; ir mes, jei jie nežino, kas leistina ar neleistina, turime juos įspėti, o ne pritarti jiems.“ O apie karalius ir pasaulio kunigaikščius sakoma: „Pasaulio kunigaikščiai kartais užima valdžios viršūnes Bažnyčioje tam, kad per tą valdžią sutvirtintų bažnytinę drausmę. Kitaip valdžios Bažnyčioje nebūtų būtinos, nebent tam, kad tai, ko kunigas nepajėgia pasiekti mokymo žodžiu, valdžia įsakytų drausmės siaubu. Dažnai dangiškoji karalystė gauna naudos per žemiškąją karalystę, kad tie, kurie būdami Bažnyčioje veikia prieš tikėjimą ir Bažnyčios drausmę, būtų sutramdyti kunigaikščių griežtumu, ir pačią drausmę, kurios Bažnyčios nauda ar humaniškumas nepajėgia vykdyti, išpuikėlių sprandams uždėtų kunigaikščio valdžia. Tegu žino pasaulio kunigaikščiai, kad jie turės duoti apyskaitą dėl Bažnyčios, kurią jie apsiima ginti iš Kristaus. Mat ar Bažnyčios ramybė ir drausmė didės per ištikimus kunigaikščius, arirs, Jis pareikalaus iš jų apyskaitos – Tas, kuris jų valdžiai patikėjo šventąją Bažnyčią.“

Apie žalingą kunigų tylėjimą ir pataikūnų daugžodžiavimą.

Kadangi niekas iš krikščionių nedrįsta prieštarauti, kad taip yra, vargas mums, kunigams, nes tylime, nes esame vyrai nešvariomis lūpomis. Jei švenčiausiasis Izaijas užsitraukė lūpų nešvarumą, nes laisvu balsu kaip Elijas nepasmerkė karaliaus, tik kartą pasikėsinusio į kunigišką pareigą, ir negalėjo būti tobulai apvalytas nuo to nešvarumo (pagal palaimintojo Jeronimo nuomonę), kol krito žiauriai perpjautas, – meldžiu, kada bus apvalytos mūsų lūpos, kurie be paliovos ne tik nepasmerkiame kunigaikščių, besisavinančių bažnytinius dalykus, bet dar ir giriame? Ir tokiomis lūpomis drįstame kreiptis į Viešpatį ar tarti Jo vardą? Ir ką padeda kasdien sakyti: „Viešpatie, išlaisvink mano sielą nuo nedorų lūpų ir klastingo liežuvio“, ir: „Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavo šlovę“? Argi nėra nedoros lūpos tos, kurios nepasmerkia nedorybės arba kurios negina teisybės? Jei visi krikščionys turi melsti būti nuo jų išlaisvinti, tai tuo labiau kunigai, kurie turi uoliai melstis ir pamokslauti ne tik už save, bet ir už visus, kad kartais, kai padaugins maldas, Dievas jų neišklausytų, įžeistas jų suterštų lūpų.

Mat tiesos įstatymas, kaip aiškina palaimintasis Jeronimas apie Malachiją, yra kunigo lūpose – tautų mokymas, kuris kunige neturi būti subjaurotas jokiu melu, bet visas plaukti iš tiesos šaltinio, ir kad jis pats turėtų ramybę ir kitus sutaikintų, ir teisme neatsižvelgtų į asmenis, ir daugelį atitrauktų nuo nedorybės, bardamas kitus. „Kunigo lūpos saugos pažinimą“. Ir nepasakė „išneš“, bet „saugos“, kad kalbėtų tinkamu metu. „Ir įstatymo ieškos iš jo lūpų, nes jis yra Galybių Viešpaties angelas“ ir sargybinis, Viešpaties duotas Izraelio namams. Iš jo burnos bus pareikalauta mokymo ir pabarimo, kad, jei nepraneš teisiajam, kad nenusidėtų, ir neteisiajam, kad atsiverstų, abiejų kraujo bus pareikalauta iš jo liežuvio rankos. Jei tokia bausme baudžiamos lūpos vien dėl tylėjimo tapusios nedoros, kaip, manai, bus baudžiamos klastingos lūpos, kurios ne tik nutyli nedorybę, kurią joms įsakyta barti, bet dar ir meluodamos stengiasi pavaizduoti ją kaip teisybę? Todėl vargas jums, kurie vadinate gera blogiu ir bloga gėriu, paversdami tamsą šviesa ir šviesą tamsa, paversdami kartų saldžiu ir saldų [karčiu]…

Vargas jums, kurie esate išmintingi savo akyse ir protingi patys sau, kurie išteisinate bedievį už dovanas ir teisuolio teisumą atimate iš jo. Juk kas sako bedieviui, kaip teigia Saliamonas: „Tu esi teisus“, tą keiks tautos ir juo bjaurėsis giminės. Juos pranašas, įspėdamas saugotis, sako: „Mano tauta, tie, kurie vadina tave laiminga, patys tave klaidina ir tavo kelią suardo. Viešpats stoja teisti, stoja teisti tautų. Viešpats ateis į teismą su savo tautos vyresniaisiais ir jos kunigaikščiais. Jūs nuniokojote mano vynuogyną, vargšo grobis jūsų namuose.“

Šią niekšiškiausią meilikavimo ydą būtina persekioti tuo aršiau, kuo ji pražūtingesnė už beveik visas ydas. Ji griauna kunigišką autoritetą, karališkąją galią ir saiką; ji supainioja tai, kas teisinga ir neteisinga, kad Dievui ir žmonėms nebūtų atiduota tai, kas priklauso. Juk meilikautojas yra švelnus priešas; jis klastingas kunigaikščiams, kuriems sulaužo ištikimybės priesaiką, kai įkalba juos daryti bloga arba giria jų blogus darbus, kad šie, neatgailaudami, kauptų sau rūstybę ateičiai; jis pražūtingiausias tautoms, kurioms neleidžia nei protauti, nei atsitokėti; jis nekenčiamas Dievui, prieš kurį veikia kaip veiksmingas velnio padėjėjas, atitraukdamas žmones nuo gėrio ir kurstydamas blogiui. Apie tokius garbingasis Prosperas, puikus tiek prozoje, tiek eilėse, sako: „Meilikautojų liežuviai pririša sielas nuodėmėse.“ Juk jie mėgaujasi darydami tai, kur ne tik nebijo peikėjo, bet dar ir girdi girėją.

Apie tai jo epigrama skamba taip:
„Pataikūniškas liežuvis didina nusidėjėlio ydas
ir pririša tą, kuris mėgaujasi nusikaltimu, per pagyrimą.
Kad puolusiam nekiltų rūpestis taisytis ir sveikti,
šmeižikiška garbė meilikauja kaltajam.
Tegul sergantis netiki apgaulingais gydytojo žodžiais
ir neamilsta pražūtingų giriamo maro žaizdų.
Tegul verčiau skamba laisvas draugo, kuris bara, balsas,
ir neleidžia aklam nuodui sklisti gyslomis.“

XXII SKYRIUS.
Apie pavojų tų kunigų, kurie blogai tyli, ir tų, kurie blogai kalba, ir apie nedalomą Dievo ir Jo tarnų vienybę.

Tad šie ir daugelis panašių dalykų tebūna kantriai išklausyti, išmintingai apsvarstyti, ir galiausiai, jei Kristaus tarnai, o ypač kunigai, nori išvengti savo ir kitų pražūties, tegu saugosi tylėti ne tik prieš blogus, bet ir prieš gerus – ar iš baimės, ar iš žmogiškos meilės; kitaip jie mirs, jei įeidami į Dievo padangtę ar išeidami neskleis garso apie save. Lygiai taip pat velnio tarnai, parazitai ir pilvakalbiai, o ypač klaidžiojantys dvasininkai, tenustoja įtikti savo vyresniesiems ar pavaldiniams, pritardami blogiems ir šmeiždami gerus. Pirmieji teišdrįsta kalbėti, antrieji teišmoksta tylėti. Kitaip Viešpats sunaikins Egipto jūros liežuvį, ir bus taip, kad tie, kurie vadina laimingais, klaidina, o tie, kurie vadinami laimingais, nustumiami į bedugnę.

Jų nedorybę ir bausmę psalmininkas nurodo psalmėje apie nusikaltėlį sakydamas: „Jie kalbėjo tuštybes kiekvienas savo artimui; klastingos lūpos širdyje ir iš širdies kalbėjo. Tesunaikina Viešpats visas klastingas lūpas ir didžiakalbį liežuvį – tuos, kurie sakė: ‘Savo liežuvį išaukštinsime, mūsų lūpos yra mūsų, kas yra mūsų viešpats?’“ Taigi, kaip prakeiktas tas, kuris sulaiko savo kalaviją nuo kraujo, taip vargas ir tam, kuris apgaudinėja savo draugą ir veda jį negeru keliu. Todėl, pranašui raginant, mikčiojančių liežuvis tekalba greitai ir aiškiai, o kvailių širdis tesupranta mokslą, ir murmėtojai teišmoksta įstatymą, kad kartais tie [tylintys], neduok Dieve, tylėjimu pritardami susiskaldymui (kuris Dievui nepridera), ir anie [meilikaujantys], atkakliai pataikaujantys ir pritariantys, nebūtų atskirti nuo Dievo kaip tikri schizmatikair eretikai.

Juk neabejotinai schizma ar erezija yra bandymas atskirti Dievą ir Jo saviškius vienus nuo kitų, kaip Šv. Paulius liudija korintiečiams: „Meldžiu jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų. Būkite tobuli toje pačioje mintyje ir tame pačiame moksle. Mat man apie jus, mano broliai, pranešė Chlojės namiškiai, kad tarp jūsų yra ginčų. Sakau tai, nes kiekvienas iš jūsų sako: ‘Aš esu Pauliaus’, ‘o aš – Apolo’, ‘o aš – Kefo’, ‘o aš – Kristaus’. Argi Kristus padalytas?“ (Reikia suprasti: „Jokiu būdu“).

Kitaip ta Jo malda, neduok Dieve, būtų nevaisinga, kurią Jis, eidamas į kančią, išliejo Dievu Tėvui; joje, be kita ko, Jis labiausiai prašė dėl savo mokinių, kad jie būtų viena Jame, sakydamas: „Aš daviau jiems Tavo žodį, ir pasaulis jų nekentė, nes jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio. Neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio. Pašventink juos tiesoje; Tavo žodis yra tiesa. Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Ir už juos aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesoje. Ne tik už juos prašau, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės mane, kad visi būtų viena, kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. Ir aš daviau jiems šlovę, kurią Tu man davei, kad jie būtų viena, kaip ir mes esame viena. Aš juose ir Tu manyje, kad jie būtų tobulai viena.“

Ar matai, piktžodžiaujantis skaldytojau, kad Kristaus neįmanoma padalyti į dalis? Juk Kristus ir Jo tarnai yra nedalomi. Ir kas dar labiau stebina – tikri žmonės yra nedalomi nuo Dievo Tėvo (kuris yra tik Dievas) per Kristų (kuris yra Dievas ir žmogus), kaip Jis pats sako: „Aš juose ir Tu manyje, kad jie būtų tobulai viena.“ Tačiau ši nuostabi ir trokštama vienybė Jam priklauso pagal prigimtį kaip Viengimiui, o žmogui suteikiama tik per malonę kaip įvaikiui.

Galiausiai, kad Kristus Jėzus pasirodytų kaip vienintelis ištikimas tarpininkas abiem – Dievui ir žmogui suvienyti, Jis savo dieviškajai prigimčiai ir šventumui (kuriais lygus Dievui) suvienijo žmogiškąją prigimtį ir pašventinimą (kuriuo gimė šventas ir be nuodėmės), kad iš vienos pusės taip atitiktų nuodėmėje pradėtam žmogui, jog jam padėtų, o iš kitos – taip pagelbėtų, kad grąžintų prarastą pašventinimą. Šis pašventinimas, dieviškai suteiktas mergelės žemei (Adamo prigimčiai) ir velniškai atimtas, grąžinamas Mergelės Marijos Sūnui; per tai tas pats tikras žmogus yra paskirtas Dievo Sūnumi galybėje pagal šventumo Dvasią. Šią šventumo Dvasią pats Dievo ir žmogaus Sūnus prašydamas saviškiams sako: „Pašventink juos tiesoje“, t. y. manyje, kuris esu Tiesa, „kuris už juos pašventinu save“ žmogiškai, nors dieviškai esu pats šventumas, „kad ir jie būtų pašventinti manyje“. Iš to teisingai daroma išvada, kad tik per pašventinimą žmogiški dalykai sujungiami su dieviškais. Tad jei Kristaus tarnai ir vergai tampa viena su Kristumi Dieve, nes yra pašventinti Jame, akivaizdu, kad viskas, kas priklauso Kristaus tarnams, yra viena su jais Kristuje, nes tai pašventinta juose Kristui. Ir jei kūniško vergo nuosavybė susijungia su šeimininku ir atitenka jam per vergą, kuris jam priklauso, kaipgi dar labiau nesusijungia ir neatitenka Kristui viskas, kas priklauso Jo tarnams – ypač tiems, kurie neturi jokios nuosavybės, išskyrus tai, kas iš Jo dovanų jiems dovanojama, ir kurių paveldas be to yra pats Viešpats, kuriam ir jie patys yra paveldas?

XXIV SKYRIUS.
Apie nedalomos Trejybės pavyzdį visuose kūriniuose.

Bet, o skausme! Šią džiuginančią ir nedalomą vienybę bando padalyti tie, kurie patys yra padalyti ir atskirti nuo Jo, nors ji [vienybė] taip talpina savyje pašventinimą, kad yra jo talpinama. Iš tiesų, lyg sergantys akių uždegimu su pūlingomis išskyromis arba padauginę gėrimo, jie tiki, kad saulė, mėnulis ar bet koks žiburys jiems ne tik dvigubinasi, bet ir dauginasi; kaip puikusis Prudencijus, paneigdamas markionitus, išsigalvojusius du dievus – gerą ir blogą, sako:
„Niekas nemato dviejų saulių, nebent serga glaukoma.“
Todėl, jei gali, tegul apsvarsto, kaip toli nuo Dievo eina tie, kurie stengiasi padalyti tai, kas nedaloma.

Juk pats Dievas savo nedalomą Trejybę patvirtina vienybe ir šį savo nekintamos bei nematomos prigimties pavyzdį suteikia bei išlaiko ne tik nematomuose ir kintamuose, bet ir matomuose savo kūriniuose. Mat visus dalykus, kuriuos Dievas sukūrė savo vienintele išmintimi, Jis paženklino trejybe, kuria jie egzistuoja, suteikdamas jiems visiems matą, skaičių ir svorį. Šie trys dalykai vienu metu ir neatskiriamai glūdi visuose kūriniuose, ir nė vieno iš jų negalima rasti anksčiau ar vėliau už kitus du, arba fiziškai nuo jų atskiriamo. Nesvarbu, ar bet kokioje kūniškoje prigimtyje nagrinėtum matą, skaičių ar svorį, net kūno pojūčiais pajusi, kad šie trys dalykai gimsta, yra, auga, mažėja ir nyksta kartu ir neatskiriamai.

Jei atkreipsi dėmesį, suprasi, kad tai galioja ir nekūniškiems kūriniams. Juk jie turi matą, kuriuo yra apibrėžiami, nuopelnų svorį ir įvairių veiksmų skaičių. Be abejonės, kaip narių ar dalių įvairovė suteikia kūnams skaičių, taip ir sukurtoms dvasioms – veiksmų įvairovė. Todėl, kaip sako garbingasis Prosperas:
„Taip kūrinių išvaizda skelbia Kūrėją,
suteikiantį daiktams formas, vietas, laikus ir judesius
savo matais, skaičiais ir svoriais.“

Nors šie trys dalykai yra visuose kūriniuose vienodai, vis dėlto jie sudaro tam tikrą vienetą ir yra sujungti vienybe, kad pagal savo būdą taip išsiplėstų savo trejybe, jog kiekvienas būtų suvaržytas savo vienybe; taip jie turi skaičių ir neturi, panašiai kaip jų Kūrėjas, kuris vadinamas ir trimis aukščiausiais, ir vienu. Be to, kaip ši palaiminta ir negendantį Trejybė teisingai vadinama ir laikoma vienu Dievu, taip ir toji gendanti trejybė atskiruose kūriniuose vadinama ir laikoma arba viena dvasia, arba vienu kūnu.

Iš viso to daugybę kartų esame mokomi, kad Dievas tiek savyje, tiek visuose savo darbuose pabrėžia ir labiau už viską myli vienį (monadą), o labiausiai bjaurisi ir nekenčia dvejeto (diados), atskeliančio bet ką nuo savęs. Mat nedalomas vienis savo prigimties gerumu net tai, kas daloma, sugrąžina į nedalomą sąjungą ir nedalomai sujungia. O dvejetas dėl savo ydingo blogumo siekia padalyti net tai, kas nedaloma. Toji [monada], kaip neliečiama ir taikinga, moka tik atitraukti nuo susiskaldymo, įvairovės ir atskirumo bei suvienyti savo visiems bendroje ir esamoje nedalomybėje. Priešingai, ši [diada], kaip išniekinta niekintoja ir schizmatikė, bando tik atplėšti ir atskirti nuo panašaus ir bendro gėrio. Ji, be abejonės, savo noru pasitraukusi nuo ano nekintamo ir nedalomo vienio, pirmiausia susirado sau atskirą ir vienišą vietą šiaurės pakraščiuose, o paskui atskyrė žmogų nuo Dievo. Ji taip pat savo papročiu per ištvirkėlę tarė: „Nei man, nei tau, bet tebūnie padalyta.“ Ji net Evangelijoje per kitą asmenį trokšta įtikinti amžinąjį vienį pasidalyti, sakydama: „Liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimą“; kuriam palaimintasis vienis, skelbdamas savo prigimties neaistringumą, atsakė: „Žmogau, kas mane paskyrė jūsų teisėju arba dalytoju?“ Ir jei apsvarstysi visus dieviškus darbus, rasi, kad jie egzistuoja per vienį, o žūsta priartėję prie dvejeto. Jiems vienis yra buvimo principas, o dvejetas – išnykimo pradžia. Mat kol narių ar dalių įvairovė ir gausa laikoma vienybe ar yra sujungta į visumą, ji egzistuoja; bet kai priartėja prie dvejeto, pradeda nykti ir mirti. Tai nurodė ir Mozė, kuris, paminėjęs, kad Dievas matė atskirų dienų darbus esant gerus, kalbėdamas apie antrąją dieną tai nutylėjo, parodydamas, kad Dievui neatrodo gera tai, kas, pasitraukęs nuo Jo nekintamos vienybės, pradeda ir patenka į daugybės kintamumą.

XXV SKYRIUS.
Kad pašventinimas yra neatskiriamas nuo tų dalykų, kuriuos pašventina, ir kaip jie pašventinami.

Tad, kai šiais ir daugeliu kitų Šventojo Rašto liudijimų aišku, jog Viešpačiui Dievui Jo kūrinijos visumoje labiausiai patinka visuotinis ir bendras gėris, o priešingai – nepatinka dalinis ir privatus, – kokio mokslo, o tikriau – kokio įžūlumo yra tie, kurie skelbia, kad bet kokie Dievui pašventinti dalykai gali būti nebaudžiamai ir be šventvagystės atskirti nuo paties jų pašventinimo, kuriuo jie susieti su Dievu? Kaip jie pašventinami, Senasis Įstatymas (kuris yra Naujojo pirmavaizdis) parodo įvairiopai: arba iš prievolės, arba iš atnašavimo, arba iš įžado.

Iš prievolės – kaip pirmagimiai, pirmieji vaisiai ir dešimtinės, kurios reikalaujamos kaip pašventintos Viešpačiui dar prieš joms gimstant. Iš atnašavimo – kaip krūtinė, petys, gyvulys ar bet kas, kas pašventinama Viešpačiui, kai teisingai aukojama. Iš įžado – visa, kas laisva valia pažadama. Mat nuo paties įžado jie laikomi pašventintais Viešpačiui. Visa tai trumpai apibendrinama Kunigų knygoje (Levitik), kur taip įsakoma: „Pirmagimių, kurie priklauso Dievui, niekas negalės pašventinti ir įžadėti; ar tai jautis, ar avis, jie yra Viešpaties. O jei gyvulys nešvarus, tas, kuris atnašavo, išpirks jį pagal įvertinimą ir pridės penktadalį kainos; jei nenorės išpirkti, bus parduotas kitam už tiek, kiek bus įvertintas. Visa, kas pašvęsta Viešpačiui, ar tai būtų žmogus, ar gyvulys, ar laukas, nebus parduota ir negalės būti išpirkta. Kas tik kartą pašvęsta, bus šventų švenčiausia Viešpačiui. Visos žemės dešimtinės, ar iš javų, ar iš medžių vaisių, yra Viešpaties ir Jam pašventinamos. O jei kas norės išpirkti savo dešimtines, pridės penktadalį jų vertės. Visų dešimtinių – jaučių, avių ir ožkų, kurios praeina po ganytojo lazda – kas dešimtas praeis, bus pašventinta Viešpačiui. Nebus renkama nei gera, nei bloga, ir nebus keičiama kitu. Jei kas pakeis, tai ir tai, ką keičia, ir tai, kas pakeista, bus pašventinta Viešpačiui ir nebus išpirkta.“

Jei atidžiai patyrinėsi, rasi, kad Padangtė ir visi jos reikmenys, patepti pašventinimo aliejumi, vadinami šventų švenčiausiais, o kiti išoriniai dalykai, priklausantys jai ar jos tarnams, – tik šventais. Iš to suprantama, kad šie gavo pašventinimą, kuriuo yra šventi, iš tos bendrystės, kuria per tikinčiųjų atsidavimą yra susieti su šventų švenčiausiais. Iš jų jie gaudavo ir turėdavo tokį pašventinimą, kad įspėjimo būdu kai kurie dalykai šventovės vietoje priklausė tik kunigams, kai kurie – ir jų giminės vyrams, kai kurie – ir visai jų šeimynai, pirktai ar gimusiai namuose, išskyrus visus svetimšalius, taip pat kunigo įnamius, samdinius, raupsuotuosius ir nešvariuosius.

Jei kas nors iš šių pašventintų dalykų nusižengdavo apeigoms per klaidą, aukodavo už savo kaltę aviną be dėmės iš bandos, kurį buvo galima nupirkti už du šekelius pagal šventovės svorį, ir atlygindavo padarytą žalą, pridėdamas penktadalį ir atiduodamas kunigui, ir taip jam būdavo atleidžiama. O jei kas suvalgydavo ką nors iš pašventintų dalykų per nežinojimą, pridėdavo penktadalį prie to, ką suvalgė, ir duodavo kunigui į šventovę, kad nesuterštų Izraelio vaikų pašventintų dalykų, kuriuos jie aukoja Viešpačiui, kad kartais neužsitrauktų savo kaltės nedorybės tie, kurie suvalgė pašventintus dalykus. „Aš,“ sako, „esu Viešpats, kuris juos pašventinu.“

Iš to akivaizdžiai įrodoma, kad Viešpats savo Padangtę ir tarnus taip pašventina, jog viskas, kas jiems priklauso, išlieka pašventinta. Iš to, jei kas nors bent kiek pasisavintų per klaidą ar nežinojimą, turėtų grąžinti su priedų arba mirti tarp savo tautos; o jei per puikybę – jokiu būdu neišvengtų baisios mirties nuosprendžio. Taigi, kai visa ko Pašventintojas Viešpats tai švelniai įspėdamas, tai griežtai atgrasydamas tvirtina, jog Jo pašventinimas yra neatskiriamas nuo tų, kuriuos ar ką Jis pašventina, – kas gi yra tie, kurie kalba nedorybę prieš Aukščiausiąjį, teigdami, kad pašventintus dalykus galima nusipirkti ar gauti dovanų be pašventinimo?

Jie turėjo pasimokyti bent iš regimų dalykų, kurių, kaip žinia, negalima nei parduoti, nei dovanoti be mato, be skaičiaus ir be svorio, kuriuos Dievas jiems suteikė kartą ir visiems laikams. Jei tai suteikta tiems dalykams, kurių naudojimą ir tarnystę Jis palieka ir leidžia net savo priešams (būtent, kad jie nebūtų turimi be savo savybių), kiek labiau tai suteikiama tiems, kuriuos Jis savo pašventinimu paskyrė vien savo šventosios Bažnyčios išlaidoms ir savo šventiems tarnams – ne tik iš priešų, bet ir iš savo draugų pasauliečių?

Be abejonės, tokiems schizmatikams ne be pagrindo gali būti taikomas tas Kristaus skundas: „Jie pasidalijo mano drabužius.“ Argi ir šie, lyg pagonys kareiviai, dėl pajuokos ir įžeidimų (kuriuos atkakliai daro Kristui, norėdami įtikti Jo priešams ir atitraukti draugus nuo Jo) atlygio, nuolat nedalija Jo drabužių, kai tik pasisavina ir sau pasidalija daiktus, tikinčiųjų atsidavimu surinktus ir pašventintus vien Jam, skirtus Jo narių, dar čia stokojančių tokių dalykų, maistui ir aprangai – ne kokiam nors savo pašventinimui, bet vien prakeikimui ir amžinam pasmerkimui? Be to, jie maitina Jį tulžimi ir girdo actu, nes atimdami iš Jo vargšų priklausomą išlaikymą, pripildo jų gyvenimą nepakeliama bado ir troškulio kartėle; o jei ir atrodo, kad kartais ką nors jiems duoda iš savo, tai elgiamasi lyg su purpuriniu apsiaustu nešlovingesniems (kaip manoma) Kristaus nariams. Juk jie rūpinasi ne Jo gėda, bet savo, kai vargšų nelaimėms padeda tik tam, kad neatrodytų nežmoniški arba kad nebūtų apkaltinti nesigėdijantys savo įkyrumo.

XXVI SKYRIUS.
Apie dalintojų bausmę ir kad Šventosios Dvasios negauna niekas, išskyrus apaštalų tikėjimo sekėjus.

Kadangi taip yra, ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria, nes tai darydamas elgsis pražūtingai, kaip pats Viešpats draudžia Evangelijoje, paklaustas apie sutuoktinių skyrybas. Mat kaip anie, nors prieš santuoką buvo du, po santuokos jau ne du, bet vienas kūnas (kaip liudija Viešpats); arba kaip protinga siela ir kūnas yra vienas žmogus, – taip dvasininkų luomas ir bažnytinė nuosavybė yra vienas Viešpaties pašventinimas. Kas jį pasaulietiškai padalija, sukelia tik dvasinę pražūtį, tarsi svetimavimu išardytų santuoką ar žudydamas – žmogų. Tai padarius, neišvengiamai padarysi du niekus, kol vieną padalytą duodi Dievui (t. y. vyrą), jei žmoną vis dėlto [atskiri], arba vidinį žmogų, jei atskiri išorinį. Taip nusidedi prieš Dievą ir Jo tarnus, kai pašventintą jų nuosavybę atskiri nuo jos pašventinimo.

Čia elgiesi pavojingiau nei svetimavime, nes ten papiktini vieną, o čia – daugybę tūkstančių žmonių. O jei kas papiktintų vieną iš Dievo mažutėlių, jam reikia užkabinti girnų akmenį ant kaklo ir nuskandinti jūros gelmėje; ko, manome, nusipelno tas, kuris tiek Jo mažutėlių kartu su didesniaisiais papiktina savo ambicija ir grobimu? Tokiu papiktinimu jis savo svetimavimu, žmogžudyste ir šventvagyste išardo Kristaus ir Bažnyčios santuoką, kur savo piktu uolumu pašalina iš Bažnyčios dieviškosios santuokos užstatą – Šventąją Dvasią, kuria ji buvo šventinama, gaivinama ir puošiama.

Ši Dvasia, kaip Kūrėjas, pripildo žemės rutulį ir palaiko viską, kad galėtų egzistuoti; taip ji, kaip Pašventintojas, pripildo ir palaiko Bažnyčią ir visa, kas jos, kad galėtų ne tik egzistuoti, bet ir būti šventa. Šį pašventinimą gera valia, atsidavimas ir malda kviečia pašventinti viską, kas tikinčiųjų aukojama šventajai Bažnyčiai; jie, laikydamiesi Viešpaties įsakymų, perkelia žemiškus turtus nuo žemės į dangiškus lobynus per vargdienių dvasia rankas (kurių yra dangaus karalystė), ir kurių advokatas bei guodėjas yra Šventoji Dvasia, nuo kurios kyla visas pašventinimas, tikriau – kuri pati yra pašventinimas. Ja pašventinamas ir valdomas visas Bažnyčios kūnas, ji, Kristaus vietininkė, visur globoja Jo mokinius ir visus tikinčiuosius vietoj Jo kūniško buvimo. Sūnus prašė Tėvą duoti saviškiams šį kitą Globėją, kad pasiliktų su jais per amžius.

Šios tiesos Dvasios (kuri yra Kristus) negali priimti pasaulis, paskendęs blogyje – t. y. eretikai, žydai, netikintys ir pagonys. Kitaip, jei pasaulis, kuris susideda iš tokių, pasilikdamas netikėjime galėtų priimti tiesos Dvasią, tuomet arba nėra jokios Bažnyčios, arba, jei ji yra, tiesa (kuri teigia, kad už jos ribų negalima gauti Šventosios Dvasios) apkaltinama melu. Juk jei eretikai ir kiti netikintys gali gauti tiesos Dvasią, akivaizdu, kad katalikai arba jos negauna, arba niekuo nesiskiria nuo eretikų, tikriau – katalikai yra tas pats, kas eretikai. Bet tebūna šis netikėjimas toli nuo krikščionių sielų! Juk neliečiama tiesa savo pažado sprendimą patvirtino neliečiamu parašu, tuojau pat pridurdama: „Nes jis jos nemato ir nepažįsta.“

Tad kadangi daugiau yra ką nors gauti nei tik matyti ar pažinti, akivaizdu, kad melagingas pasaulis negauna tiesos Dvasios, kurios, kaip skelbiama, nei mato, nei pažįsta. Kas tad nenusipelno net mažiausio, ar galima abejoti, kad nenusipelno didžiausio? Ir kas laikomas nevertu net paskutinės kibirkšties, ar vertas, kad jam tektų visa liepsna? Tačiau ta pati Tiesa, užtikrindama saviškius dėl savo Dvasios, pridūrė: „O jūs ją pažįstate, nes ji pasilieka su jumis ir bus jumyse.“ Iš to įrodoma, kad Šventoji Dvasia Kristaus mokinių yra pažįstama ir pasilieka su jais bei juose per amžius.

O jei koks nors šmeižikas bando įrodyti, kad Šventoji Dvasia Kristaus buvo pažadėta tik tiems, kurie tuomet Jam buvo artimi, tegul išgirsta, kas sakoma: „kad pasiliktų su jumis per amžius“. Ir kad kartais dar neišsisukinėtų, teprisimena tai, ką kiek aukščiau pateikėme kaip pavyzdį, kur Kristus, prašydamas Tėvą pašventinti mokinius, sako: „Ne tik už juos prašau, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės mane, kad visi būtų viena.“ Be to, pašventinimas nei duodamas, nei turimas be Šventosios Dvasios. Tad akivaizdu, kad apaštalai ir jų įpėdiniai, apaštališku tikėjimu širdimi tikintys ir lūpomis išpažįstantys, pažįsta Šventąją Dvasią, priima ją, ir ji pasilieka su jais bei juose.

Todėl, kol kas palikę kitus marus nuošalyje, tegul simonininkai įrodo, kad jie seka apaštališką tikėjimą ir mokymą, parduodami ir pirkdami Šventąją Dvasią: tuomet be ginčų bus jiems leista priimti ir turėti Šventąją Dvasią bei išmelsti ar duoti ją, kam norės, veltui ar ne veltui. Bet jei jie to įrodyti negalės (kaip iš tiesų negali), ypač žinodami iš pačių pirmykštės ir visos Bažnyčios stulpų – apaštalų kunigaikščio Petro ir Viešpaties mylimojo apaštalo bei evangelisto Jono – kad jų pradininkas [Simonas Magas] vien už tokio nedoro sandorio sumanymą buvo negrįžtamai sutriuškintas, tegul žino, kad jie yra iš to pasaulio, kuris negali priimti tiesos Dvasios, ir atsitokėję tegul skuba tapti iš to pasaulio, kurį Kristus išsirinko iš ano pasaulio.

XXVII SKYRIUS.
Apie Šventosios Dvasios malonę mokiniams po Prisikėlimo ir apie bausmę Ananijui.

Šį Globėją Tėvas atsiuntė savo Sūnaus vardu, kad Jis pats visko išmokytų tikinčiuosius ir primintų jiems viską, ką tas pats Sūnus jiems pasakė. Šią savo Dvasią, kuri kyla iš Tėvo, Tiesa atsiuntė saviškiams, kad ji liudytų apie Jį per juos; ji nebūtų buvusi Sūnaus atsiųsta jiems ir nebūtų atėjusi, jei pats Sūnus nebūtų iš čia iškeliavęs. Tai jiems labiausiai buvo naudinga, kad neliktų kūniški, jei stengtųsi pažinti Kristų tik pagal kūną. Atėjusi ji smerkia nešvarų pasaulį dėl netikėjimo nuodėmės, dėl saviškių teisumo ir dėl išvarytojo velnio teismo.

Ši tiesos Dvasia atėjusi išmoko Kristaus mokinius visos tiesos, kad tapę dvasiniais per ją sužinotų daug dalykų, kuriuos Kristus turėjo jiems pasakyti; bet kadangi jie vis dar buvo kūniški, negalėjo to pakelti. Ji kalba ne iš savęs, bet kalba tai, ką girdi, ir praneša jiems tai, kas ateis. Ji pašlovina Sūnų, kuri nebuvo duota prieš Jo kančią, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. Ji yra tas gyvasis vanduo, kurio atsigerti tas pats Sūnus kviečia trokštančius; ji taip pat yra tiesos Dvasia, kuri prieš karalius ir valdytojus kaip ištikimas advokatas kalba mokiniuose, kad nereikėtų iš anksto galvoti, kaip atsakyti; kuriems tą valandą duodama, ką kalbėti, nes ne jie patys kalba, bet Šventoji Dvasia.

Ji padarė taip, kad apaštalai taptų Kristaus liudytojais Jeruzalėje ir nuo jos visur iki pat žemės pakraščių. Ji taip pat regimai juos uždegė ir apdovanojo visų kalbų bei savo septyneriopa malone. Ji paprastuose ir neraštinguose apaštaluose pasipriešino vyriausiems kunigams ir žydų vadovams, kad šie, uždraudus jiems kalbėti, tvirtai atsakytų: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, ir: „Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo. Mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome“, ir nuplakti eitų džiūgaudami iš tarybos, nes buvo palaikyti vertais kentėti panieką dėl Jėzaus vardo. Ji jiems meldžiantis sudrebino vietą, kurioje jie buvo, ir pripildė juos, kad su pasitikėjimu skelbtų Dievo žodį. Ji darė daug ženklų ir stebuklų per apaštalų rankas. Ji padarė tikinčiųjų daugybę viena širdimi ir viena siela.

Ji Petro žodžiu nužudė bendruomenės pinigų, priklausiusių jai, grobstytojus, sakydama: „Ananijau, kodėl šėtonas užpildė tavo širdį meluoti Šventajai Dvasiai? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui. Ir be abejo, sutarėte gundyti Viešpaties Dvasią.“ Čia aiškiai skelbiama, kad pinigai, kuriais bendruomenės nariai buvo laikinai taip išlaikomi, kad tarp jų nebūtų vargšų, priklausė ne žmonėms, bet Šventajai Dvasiai. Jai pamelavę apkaltinami ir tuojau miršta tie, kurie bandė tą pačią Šventąją Dvasią atskirti nuo tų pinigų, kuriuos savo įžade jai buvo pašventinę savo bendruomenės išlaikymui, ir todėl, kad bandė klastingai pasilikti sau kažką asmeniško slapta, o viešai parodytą dalį – nupirkti kaip Kristaus vargšų maistą ir drabužį.

Ji [Šventoji Dvasia] Simono Petro lūpomis be pabaigos pasmerkė Simoną Magą, nes jis manė, kad jos malonę galima pirkti ir parduoti. Šiame neatšaukiamame nuosprendyje reikia atkreipti dėmesį, kiek atleistinesnė buvo Ananijo kaltė pasisavinant laikiną ir savo paties pinigą, nei klastingo mago – vien įkainojant apgaulingą amžinosios malonės sandorį. Todėl anas, gundydamas Šventąją Dvasią apgaulėje dėl išorinio ir regimo daikto, kurį buvo pašventinęs, nubaudžiamas tik išorinio žmogaus mirtimi; o šis, sumąstęs apgaulę dėl vidinės ir neregimos malonės, ištinkamas vidinio žmogaus mirtimi. Nors abu nusidėjo Šventajai Dvasiai, vis dėlto pagal kalčių pobūdį manoma, kad Ananijas, nubaustas laikinąja mirtimi, išvengė amžinosios, o Simonas, pasmerktas amžinąja mirtimi, laikinąją atidėjo, nes nei šiame, nei būsimajame amžiuje jam nebus atleista piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią.

Ananijui nebuvo leista nė akimirkos gyventi kūne, kad ta mirtis būtų jam slaptas vaistas, o gyviesiems – akivaizdus pavyzdys; o Simonui, mirusiam sieloje, leidžiama kurį laiką gyventi laikinai, kad padidėtų jo būsimos kančios ir kad būtų išbandyti gerieji, nors galiausiai jis, sutriuškintas ir dar labiau sutriuškintinas, buvo pašalintas iš žmonių tarpo. Jų bausmėje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip sako palaimintasis Prosperas: „Nėra nieko nelaimingesnio už nusidėjėlių laimę, nes baudžiamasis nebaudžiamumas yra maitinamas, ir pikta valia, kaip vidinis priešas, stiprėja.“ Mat amžinajai bausmei paliekama tai, kas nenubaudžiama ir nenukertama laikinu rykšte.

XXVIII SKYRIUS

Kiek daug ta pati Dvasia nuveikė ir veikia Bažnyčioje iki pat amžių pabaigos.

Be to, ši visagalė Dvasia apaštalui Petrui, parodžiusi dangišką drobulę ir pranešusi, kad atvyko Kornelijaus pasiuntiniai, liepė krikštyti pagonis, kurių pirmienas ji apvalė net prieš krikštą, išliedama save ir įkvėpdama kalbėti visomis kalbomis. Ji pašalino nuo pagonių apipjaustymo ir žydų apeigų naštą, Petrui tariant: „Pasirodė Šventajai Dvasiai ir mums“. Ši Jėzaus Dvasia neleido apaštalams vykti į Bitiniją ar skelbti Evangelijos Azijoje. Ji įsakė Paulių ir Barnabą atskirti Evangelijos darbui. Ji tą patį Paulių įspėjo persikelti į Makedoniją, ir išpranašavo, kad vėliau jis bus žydų surištas grandinėmis ir atiduotas romėnams.

Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai ir paveldėtojai, Kristaus bendraipėdiniai. Per Ją, kuri visa ištiria, net Dievo gelmes, Dievas apreiškė saviškiams tai, ko akis neregėjo, ausis negirdėjo ir kas į žmogaus širdį neatėjo. Ji per Paulių duoda patarimą mergelėms, taip pat susituokusiems ir našlėms. Ją turime kaip Kristaus užstatą, šaukiančią mūsų širdyse: „Aba, Tėve“. Joje esame pažymėti atpirkimo dienai. Kas jos neturi, tas nėra Kristaus.

Galiausiai ta pati Dvasia, kaip liudija tas pats apaštalas, padeda mūsų silpnumui. Juk mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais; o Tas, kuris ištiria širdis, žino, ko trokšta Dvasia, nes ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią. Ją apaštalai priėmė iš Kristaus lūpų po prisikėlimo, kad atleistų ir sulaikytų žmonių nuodėmes.

Ir ką daugiau sakyti? Ji išmokė švęsti katekizmo ir skrutinijų, taip pat krikšto, mišių ir kanoninių valandų įstatymus bei iškilmes. Ji įsteigė šventąją krizmą, ji sutvarkė įvairius dvasininkų bei patarnautojų laipsnius ir pareigas Bažnyčioje. Ji atskyrė įvairių profesijų žmones ne tik būstais ir maistu, bet ir apranga. Ji paskyrė vadovus atskiroms profesijoms, kad jie laipsniškai būtų suvienyti į visumą. Ji nurodė viską, kas dera dieviškajai tarnystei ar garbingai ir naudingai pasitarnauja žmogiškajam bendravimui. Ji iš anksto nustatė visus Bažnyčios sakramentus, kurie buvo iki šiol, yra ir bus. Ji išpuošia Bažnyčios rojų kankinių rožėmis ir išpažinėjų lelijomis.

Galiausiai ji pripildė, valdė ir vedė visų evangelistų, apaštalų ir ortodoksų plunksnas bei sielas, kad kur tik eitų jos dvelksmas, ten eitų ir jie, sekdami paskui ją. Ši gyvybės Dvasia yra ratuose, tai yra kanoniniuose Raštuose, kad jie eitų su einančiais šventaisiais gyvūnais, stovėtų su stovinčiais ir kiltų su pakylančiais nuo žemės, nes jų žodžiai yra dvasia ir gyvybė. Ji taip juos gaivina, kad per juos atgaivintų ir žmones. Be jos ne tik nieko neduoda jų raidė, bet netgi žudo, kaip kūniškai suprastas Kristaus kūnas.

Ji paskelbė visus apaštališkųjų vyrų dekretus ir šventųjų tėvų kanonus įvairiuose susirinkimuose Dievo bažnyčių pataisymui ir drausmei, tiek bendrai, tiek atskirai, kaip liudija palaimintasis popiežius Damasas, kuris apie tai rašo Kartaginos arkivyskupui Aurelijui: „Savo noru pažeidžiantys kanonus yra griežtai teisiami šventųjų tėvų ir pasmerkiami Šventosios Dvasios, kurios įkvėpimu ir dovana jie buvo padiktuoti, nes atrodo, jog ne be pagrindo piktžodžiauja Šventajai Dvasiai tie, kurie prieš tuos pačius šventuosius kanonus ne priversti būtinybės, bet savo noru, kaip minėta, arba įžūliai elgiasi, arba drįsta kalbėti, arba savanoriškai pritaria norintiems taip daryti. Toks įžūlumas aiškiai yra viena iš piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai rūšių. Nes, kaip jau sakyta, veikiama prieš Tą, kurios pastangomis ir malone tie patys šventieji kanonai buvo išleisti.“

Velniškas nedorumas dažnai klastingai apgauna daugelį ir taip pasinaudoja kai kurių neapdairumu, prisidengdamas pamaldumo išvaizda, kad įtikintų daryti tai, kas žalinga, vietoje to, kas naudinga. Todėl šventųjų kanonų norma, kurie yra sukurti Dievo Dvasios ir pašventinti viso pasaulio pagarbos, turi būti mūsų ištikimai žinoma ir rūpestingai saugoma kaip autoritetas, kad jokiu būdu, neduok Dieve, neperžengtume šventųjų tėvų nuostatų be neišvengiamos būtinybės, bet ištikimiausiai žengdami per juos kartu su tais, kurie juos sukūrė dievišku įkvėpimu, Viešpačiui padedant, nusipelnytume turėti atlygio šlovę ir jų nuopelnų gausą.

XXIX SKYRIUS

Šventojo Augustino mintys apie sielos galią ir ištrauka iš jos, bei kokie yra pasauliečių iškelti dvasininkai ir jų metropolitai.

Ar šios Dvasios pašventinimas pašventina ir valdo visą Bažnyčios kūną, jei tuo dar abejojama, arba klausiama, kaip ji tai daro, težino, kad tai yra neišsakoma ir viršija žmogaus suvokimą. Todėl būtina tai pamaldžiai tikėti ir suprasti, kad bedieviškai diskutuojant nebūtų įžeista. Vis dėlto siela, kiek leidžiama kūriniui, gali skelbti žmogui tokį didį Kūrėją – Dvasią, kad iš to menko proto susidarytų to neišsakomo išsiliejimo sampratą, per kurią atsirastų koks nors laiptelis bent silpnai pamąstyti apie nesuvokiamą Išgelbėtojo galią.

Siela, kaip palaimintasis Augustinas rašo šventajam Jeronimui, per visą kūną, kurį ji gaivina, išsidėsto ne vietiniu paplitimu, bet tam tikra gyvybine įtampa. Juk ji visa vienu metu yra visose jo dalelėse – nei mažesnė mažesnėse, nei didesnė didesnėse, bet kai kur intensyviau, kai kur silpniau, ir visose dalyse ji yra visa, ir atskirose dalyse visa. Juk ne kitaip ji jaučia viską, kas vyksta kūne, tačiau jaučia visa. Juk kai gyvame kūne paliečiamas mažytis taškas, nors ta vieta ne tik nėra visas kūnas, bet kūne jos beveik nesimato, vis dėlto tai nelieka paslėpta nuo visos sielos. Ir tai, kas jaučiama, nebėgioja per visą kūną, bet jaučiama tik ten, kur vyksta. Kaipgi tai tuoj pat pasiekia visumą, kas nevyksta visumoje, jei ne todėl, kad ji yra ir ten, kur tai vyksta, ir, kad būtų ten visa, neapleidžia kitų dalių? Juk ir tos dalys gyvena jai esant, tarytum nieko tokio nebūtų įvykę. Jei taip būtų, ir jei abu dalykai vyktų vienu metu, abu jie vienu metu neliktų paslėpti nuo visos sielos. Todėl ji negalėtų būti visa vienu metu visose ir atskirose savo kūno dalelėse, jei būtų jose pasklidusi taip, kaip matome kūnus, pasklidusius erdvėse, užimančius mažesnėmis savo dalimis mažesnes vietas, o didesnėmis – didesnes. Kad taip vyksta su siela, patvirtina tiek tokio daktaro nuomonė, tiek kasdienė patirtis.

Tad kas iš tikinčiųjų dar galėtų abejoti, kad Šventoji Dvasia daug neapsakomiau savo pašventinimu pripildo visą Bažnyčią, kad pagal tarnų ir jos dalykų kokybę pašventintų kiekvieną atskirai, kas su ja susiję ir jai priklauso?

Juk dvasininkų luomas Bažnyčioje yra pagrindinis, tarytum akys galvoje, apie kurį Viešpats sako: „Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį“. Yra ir pasaulietinė valdžia, tarytum krūtinė ir rankos, stiprios ir ištiestos paklusti ir ginti Bažnyčią. Toliau yra liaudis, tarytum žemesnieji ar galūnių nariai, vienodai pavaldūs ir labai reikalingi tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. O galvos plaukais ne be pagrindo galima laikyti Bažnyčios valdas, nagais ar likusiais kūno plaukeliais – pasaulio turtus. Kas juos neatsargiai ar smurtu atima iš išorinio žmogaus, neišvengiamai sunkiai įžeidžia vidinį dėl padarytos gėdos ar įžūlumo skriaudos.

Nėra abejonės, kad tai daro Šventoji Dvasia, kuri visoje Bažnyčioje daug pranašiau nei siela veikia visa visuose, dalindama kiekvienam, kaip nori, ir skelbdama mokiniams daug dalykų, kurių prieš Kristaus kančią jie negalėjo pakelti. Todėl, kaip pasitraukus sielai, kūną tuoj pat užvaldo smarvė ir kirmėlės, kurios jį, žmonėms baisiai bjaurintis ir atmetant, paverčia pelenais, taip ir bažnytiniai dalykai, pasitraukus nuo jų jos pašventinimui, tuoj pat atitenka demonų valdžiai su didžiausiu Dievo ir šventųjų tėvų prakeiksmu ir žūsta.

Todėl, kaip Viešpats Evangelijoje sako žmogui, reikalaujančiam padalyti palikimą: „Žiūrėkite ir saugokitės bet kokio godumo“. O jūs, susiskaldę dalintojai, pagaliau ar bent vėlai supraskite, kad tai, kas nedaloma, negali būti padalinta, ir jau nebeklausykite dalintojų, jei norite pasirūpinti savo ir jų sielomis pagal Dievą. Juk sekdami tuo, kas regima, ir niekindami tai, kas neregima, laikinai siekiate tuščios garbės nendrės, bet po trumpo laiko nebematote nei aukščiausios palaimos rūmų, nei didžiausio skurdo kalėjimo.

Jei didžioji jūsų dalis krikščioniška dvasia tai apsvarstytų, Bažnyčia niekuomet nebūtų nuolat kankinama tokios didelės blogybės. Bet, deja! Gavę bažnytinį orumą iš pasaulietinės valdžios, nors pagal kanonų autoritetą turėtų būti kartu su savo autoriais ir rėmėjais atskirti ne tik nuo altoriaus bendrystės, bet ir nuo įėjimo į bažnyčią, jie joje gauna pirmąją vietą, Kristaus sakramentų dalijimą ir visų dalykų valdymą bei tvarkymą, nors jiems draudžiama net peržengti jos slenkstį. Tai, pavyzdžiui, kunigaikščiams priesaiką sulaužę asmenys, kuriems tokioje didelėje įžūlybėje neištikimieji arba pritaria, arba primygtinai reikalauja; šventvagiai, vagys ir plėšikai Dievo akivaizdoje, kurie vagia jo šventenybes ir smurtu plėšia; be to, Kristaus vargšų žudikai, kurių paveldą ir pinigus jie pasisavina sukčiaudami ir naudoja savo reikmėms; ekskomunikuoti Dievo ir visų jo šventųjų – praeities, dabarties ir ateities, kurių drausmę jie griauna ir trypia, kuriuos papiktinti ir įžeisti jiems nerūpi.

Juos tikrai reikia laikyti ne kaip kitus nedrausmingus krikščionis Bažnyčioje, bet kaip tikrus eretikus, piktžodžiaujančius Šventajai Dvasiai, nes jie įžūliai ir savo noru laužo įstatymus, surašytus ir pasirašytus Dievo pirštu. Jų nuodėmėse be jokios abejonės dalyvauja primai ir metropolitai, kurie tokiems greitai ir be kanoninio ištyrimo uždeda rankas, nors apaštalas laiške Timotiejui tam prieštarauja.

Ką dėl tokių kunigaikščių, kunigų ir jų rėmėjų Bažnyčia dažnai kenčia net regimai, aiškiai nurodo pranašas Michėjas: „Klausykite šito, Jokūbo namų vadai ir Izraelio namų kunigaikščiai! Jūs bjauritės teisingumu ir iškraipote visa, kas tiesu. Jūs statote Sioną krauju ir Jeruzalę nusikaltimais. Jo vadai sprendžia už kyšius, jo kunigai moko už atlygį, jo pranašai buria už pinigus, tačiau remiasi Viešpačiu, sakydami: „Argi nėra Viešpaties tarp mūsų? Mūsų neištiks nelaimė.“ Todėl dėl jūsų kaltės Sionas bus suartas kaip laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsių krūva, o šventyklos kalnas – miškais apaugusia aukštuma.“

XXX SKYRIUS

Apibendrinimas apie eretikų nušalinimą ir Ezechielio nuosprendis jiems.

Nors, Viešpačiui duodant, aš jau didžiąją dalį priešininkų katalikams mestų iečių atrėmiau, numušiau arba atbukinau, vis dėlto šios knygos pabaigoje manau esant reikalinga atbukinti tą baisiais nuodais persmelktą ietį, kuria atkakliai puolama bažnytinė taisyklė: esą, jei pagal ją seka, kad eretikus reikia nušalinti, tai pagal jų tvirtinimą seka, kad jie buvo gavę bažnytinę malonę, nuo kurios aukštumos juos reikia nušalinti (nuleisti).

Todėl čia aš laikinai kantriai klausiu žodžių svarstytojų: nuo kokio dieviškosios malonės laipsnio nušalinami tie, kuriems psalmininkas taip linki: „Išblaškyk juos savo galybe ir nuversk (nušalink) juos, Viešpatie, mano gynėjau“? Be to, nuo kokio bažnytinio laipsnio nušalinami tie, už kuriuos katalikų Bažnyčia Viešpaties kančios dieną taip meldžiasi: „Visagali amžinasis Dieve, kuris gelbsti visus ir nenori, kad kas nors pražūtų, pažvelk į sielas, apgautas velniškos klastos, kad, atmetus (nušalinus) visą eretišką nedorybę, paklydusiųjų širdys atsipeikėtų ir sugrįžtų į tavo tiesos vienybę“.

Štai čia katalikų Bažnyčia prašo, kad eretiška nedorybė būtų pašalinta (nušalinta) nuo sielų, apgautų velniškos klastos. Psalmininkas aukščiau taip pat prašo, kad jo priešai būtų nušalinti (nuversti). Šiame nušalinime mes negalime suprasti jokio nupuolimo nuo kokios nors malonės ar orumo didybės, kurią jie anksčiau turėjo, išskyrus tik eretiško melo įžūlumą, kurį jie sau atkakliai prisiima prisidengdami katalikiška tiesa.

Taip ir simonininkams ar bet kokiems eretikams, kai liepiama būti nušalintiems, liepiama būti nušalintiems ne nuo kokios nors bažnytinio įšventinimo malonės, kurią jie iki šiol turėtų, bet tik nuo išorinės bažnytinių laipsnių regimybės, kuria jie piktnaudžiauja savo pražūčiai ir krikščionių liaudies apgaulei per apsišaukėliškumą. Jiems labiausiai tinka pasakėčia apie asilą, apsirengusį liūto kailiu, kuris, pasisavinęs ar, tiksliau sakant, suvaidinęs liūto jėgą, gąsdino bailius jaučius savo laukuose, nors iš tų kailių ar trofėjų negalėjo įgyti visiškai jokios liūto drąsos, išskyrus tuščią terorą. Kai valstietis jam nutraukė liūto kailį, jis visiškai neatėmė iš jo liūto galios, kurią jis būtų gavęs ar turėjęs iš to kailio, bet tik įžūlumą, kurį jis buvo įgijęs per tą veidmainystę. Kaip pasakojama, tas pats valstietis, mušdamas išrengtą asilą, jam tarė:

„Galbūt nežinančius apgauni pamėgdžiotu riaumojimu,
Bet man, kuris pažinojau anksčiau, visada liksi asilas.“

Yra ir dar kai kas, ko prašoma toje maldoje, būtent, kad eretikai ir schizmatikai sugrįžtų į dieviškosios tiesos vienybę. Jos įžangoje taip pat esame raginami melstis už juos, kad Dievas ir mūsų Viešpats teiktųsi juos atšaukti nuo visų klaidų ir sugrąžinti į šventąją motiną, katalikų ir apaštalų Bažnyčią. Iš to aiškiau nei dieną matyti, kad eretikų nėra katalikų ir apaštalų Bažnyčios vienybėje, į kurią, kad jie būtų atšaukti ir sugrįžtų, meldžiasi ta pati visuotinė Bažnyčia.

Vadinasi, simonininkai arba nėra eretikai ir yra Bažnyčioje, arba jie tikrai yra eretikai ir yra už Bažnyčios ribų. Tačiau jei jie yra Bažnyčioje, jie yra katalikai ir gali priimti Šventąją Dvasią, ir tada jų negalima laikyti ar vadinti eretikais. Bet jei jie yra už Bažnyčios ribų, jie tikrai yra arba eretikai, arba pagonys, ir todėl negali priimti Šventosios Dvasios, nes už Bažnyčios ribų jos negalima gauti, kaip aukščiau liudijo Viešpats. Jo nuomonę be jokios abejonės sekė visi ortodoksai, o ypač iškilusis Prosperas, sakydamas: „Kaip reikia apsvarstyti, ką ir kam aukoji, taip reikia apsvarstyti, ir kur aukoji, nes tikros aukos vieta nėra už katalikų Bažnyčios ribų.“ Tai jis taip pat paaiškina eilėmis, pridurdamas:

„Težino tas, kas atiduoda pamaldžius įžadus griausmingam Viešpačiui,
Kad visame pasaulyje yra viena vieta dieviškoms apeigoms,
Kurią suteikia tikroji Bažnyčia,
Ir be kurios nėra jokio teisingumo nuopelno.“

Čia aiškiai skelbiama, kad nei tikrosios Bažnyčios, nei tikros aukos, nei dieviško kulto negalima turėti ar būti už katalikų Bažnyčios ribų. Tad arba simonininkai bus ne tik skelbiami, bet ir laikomi katalikais, arba bus įrodyta, kad jie neturi nei tikros aukos, nei tikros aukos vietos, nei dieviško kulto, kaip ir kiti eretikai. Ką gi jie tada turi? Tik klastotę ir demonišką kultą.

Bet tarkime, pas juos minimi auka, kunigystė ir kiti katalikų sakramentai bei ženklai. O, kiek daug dalykų minima, kurie, kaip įrodoma, savyje neturi nieko iš tų dalykų, kurių pavadinimais yra vadinami! Nors tai jau buvo gausiai parodyta anksčiau, tai galima parodyti ir iš pranašo Ezechielio žodžių, kur jis sako pranašaujantiems iš savo širdies:

„Vargas neišmintingiems pranašams, kurie seka savo dvasia ir nieko nemato. Tavo pranašai, Izraeli, buvo kaip lapės dykumose. Jūs neužkopėte į spragas ir nepastatėte sienos aplink Izraelio namus, kad atsilaikytumėte mūšyje Viešpaties dieną. Jie regi tuštybę ir buria melą, sakydami: „Sako Viešpats“, nors Viešpats jų nesiuntė; ir jie tikėjosi patvirtinti žodį. Argi nematėte tuščio regėjimo ir nekalbėjote melagingo bėrimo? Jūs sakote: „Sako Viešpats“, nors aš nekalbėjau. Todėl taip sako Viešpats Dievas: Kadangi kalbėjote tuštybę ir regėjote melą, štai aš prieš jus, sako Viešpats Dievas. Mano ranka bus prieš pranašus, kurie regi tuštybę ir buria melą. Jie nebus mano tautos taryboje, nebus įrašyti į Izraelio namų raštus ir neįeis į Izraelio žemę; ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats Dievas. Dėl to, kad jie klaidino mano tautą, sakydami: „Taika“, nors taikos nėra. Ir kai vienas statė sieną, kiti ją tinkavo moliu be šiaudų. Sakyk tiems, kurie tinkuoja be rišamosios medžiagos, kad ji grius: ateis tvindantis lietus, ir aš pasiųsiu didžiulę krušą iš viršaus, ir audringą vėją, kuris ją sugriaus. Štai siena griuvo; argi jums nebus sakoma: „Kur tinkas, kuriuo tinkavote?“ Todėl taip sako Viešpats Dievas: Savo rūstybėje aš sukelsiu audringą vėją, ir mano įniršyje bus tvindantis lietus, ir didelė kruša mano pyktyje jai sunaikinti. Aš sugriausiu sieną, kurią tinkavote be rišamosios medžiagos, sulyginsiu ją su žeme, ir jos pamatai bus atidengti; ji grius ir sunyks savo viduryje; ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats. Aš išliesiu savo rūstybę ant sienos ir ant tų, kurie ją tinkuoja be rišamosios medžiagos, ir pasakysiu jums: Sienos nebėra, ir nebėra tų, kurie ją tinkavo. Tai Izraelio pranašai, kurie pranašauja Jeruzalei ir regi jai taikos regėjimą, nors taikos nėra, sako Viešpats Dievas.

O tu, žmogaus sūnau, atgręžk veidą į savo tautos dukteris, kurios pranašauja iš savo širdies, ir pranašauk prieš jas, ir sakyk: Taip sako Viešpats Dievas: Vargas toms, kurios siuva raiščius kiekvienai alkūnei ir daro pagalvėles kiekvieno amžiaus galvoms sieloms gaudyti. Gaudydamos mano tautos sielas, jos žadėjo gyvybę jų sieloms ir niekino mane prieš mano tautą dėl saujos miežių ir duonos gabalo, žudydamos sielas, kurios neturi mirti, ir žadėdamos gyvybę sieloms, kurios neturi gyventi, meluodamos mano tautai, tikinčiai melu. Todėl taip sako Viešpats Dievas: Štai aš prieš jūsų pagalvėles, kuriomis jūs ten gaudote skraidančias sielas; aš nuplėšiu jas nuo jūsų rankų ir paleisiu sielas, kurias jūs gaudote, sielas skristi. Aš sudraskysiu jūsų raiščius ir išgelbėsiu savo tautą iš jūsų rankų, ir jie daugiau nebus grobis jūsų rankose; ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats. Už tai, kad melu nuliūdinote teisiojo širdį, kurios aš nenuliūdinau, ir sustiprinote nedorėlio rankas, kad jis negrįžtų iš savo pikto kelio ir gyventų, todėl jūs daugiau nebematysite tuštybės ir nebebusite ateities. Aš išgelbėsiu savo tautą iš jūsų rankų, ir jūs žinosite, kad aš esu Viešpats.“

XXXI SKYRIUS

Apie tikrąsias reikšmes minėtuose pranašo ir palaimintojo Grigaliaus pridurtuose žodžiuose.

Šiuos pranašo žodžius mes čia įterpėme iš eilės todėl, kad, net jei kitų trūktų, vien šių pakaktų eretikų paneigimui ir ypač simonininkų prieštaravimams. Kad praleistume kitas minėtos pranašystės dalis, palieskime tik tai, kas šiuo metu verta dėmesio, būtent liaudies pastatytą sieną, kurią pranašai tinkuoja moliu be šiaudų. Mat kai kuriose provincijose, ypač Rytuose, plytos gaminamos taip, kad į molį įmaišoma šiaudų, kurie suriša molio medžiagą, kad vėliau karštis nesuardytų to, ką drėgmė sujungė. Todėl ir patys šiaudai čia vadinami rišamąja medžiaga (temperatura), nes sutvirtina irų molį, kad šis nesuirtų.

Tad liaudis save stato į sieną, kai stengiasi tapti Kristaus Bažnyčia. Bet kadangi pseudopranašų, t. y. eretikų, ji tinkuojama regimų sakramentų moliu be neregimos malonės rišamosios medžiagos, ji pasmerkta griūti. Ši siena, žinoma, vadinama ne siena, ir tinkas – ne tinku, ir pranašai – ne pranašais, ir atgaivintos sielos – ne gyvomis, ir numarintos – ne mirštančiomis. Čia taip pat pranašaujama bausmė tiems, kurie nuliūdina teisiojo širdį, kurios Dievas nenuliūdino, ir sustiprina nedorėlio rankas, kad šis negrįžtų iš savo pikto kelio ir gyventų.

O kad regimų sakramentų dalykai, kurie randami pas krikščionybės eretikus, yra ne tik nuostoliai, bet ir mėšlas, parodoma iš apaštalo žodžių filipiečiams, kur jis skelbia, kiek vertino anksčiau ir kiek dabar vertina aukas bei apeigas, kurios pas judaizmo eretikus buvo laikomasi po Kristaus kančios, sakydamas: „Pagal įstatymo teisingumą buvau be priekaišto; bet tai, kas man buvo laimėjimas, dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip, aš viską laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybės, dėl kurio aš visko netekau ir viską laikau mėšlu, kad laimėčiau Kristų.“

Viešpats taip pat per Malachiją, atmesdamas žydų kunigystę, sako: „Štai aš numesiu jums petį ir išbarstysiu ant jūsų veidų jūsų iškilmių mėšlą, ir jis nusineš jus su savimi.“ Tai aiškindamas palaimintasis Jeronimas priduria: „Nes jis kalba kunigams: „Numesiu“, sako, „jums į veidus“, tai, ką jūs manote esant švenčiausia įstatyme ir kas jums Dievo dovanota kaip dorybių atlygis iš aukų. Mat petį, t. y. ranką, krūtinę, liežuvį, skrandį ir tai, kas aprašyta Kunigų knygoje, kunigai gaudavo iš aukų. Visa tai jis liudija atmetąs dėl jų nuodėmių ir mesiąs kunigams į veidus, kad jie būtų tokie, kaip tai, ką aukoja, kokie ir tie dalykai, kurie aukojami. „Ir jis nusineš jus su savimi“, sako, t. y. jūsų iškilmių mėšlas, kad smirdantys veidai būtų sudrumsti pūvančio mėšlo mišiniu.“

Be to, iš palaimintojo Grigaliaus žodžių, kurių perkeltines prasmes simonininkų gynėjai priima kaip tiesiogines, parodoma, kiek daug sakoma netiesiogiai. Mat jis sako Evangelijos apie Epifaniją traktate: „Visi elementai paliudijo, kad atėjo jų Kūrėjas. Kad kalbėčiau žmogišku papročiu: Dangus pažino, kad jis yra Dievas, nes tuojau pasiuntė žvaigždę. Jūra pažino, nes pasidarė minama po jo kojomis. Žemė pažino, nes jam mirštant sudrebėjo. Saulė pažino, nes paslėpė savo šviesos spindulius. Uolos ir sienos pažino, nes jo mirties metu supleišėjo. Pragaras pažino, nes atidavė mirusiuosius, kuriuos laikė. Ir vis dėlto šį, kurį juto Dievą esant visi nejautrūs elementai, iki šiol netikinčių žydų širdys visiškai nepripažįsta Dievu, ir, kietesnės už uolas, nenori supleišėti atgailai ir atsisako išpažinti jį, kurį elementai, kaip sakėme, šaukia esant Dievą arba ženklais, arba plyšimais.“

Tad simonininkai ir jų užsispyrę gynėjai privalo pripažinti, kad palaimintasis Grigalius čia kalbėjo perkeltine prasme. Kitaip, jei tvirtina, kad kalbėjo tiesiogiai, jie privalo išpažinti, kad jis buvo manichėjas, kuris tikėjo ir skelbė, jog nejautrūs daiktai turi ne tik gyvybinę, bet ir juntančią sielą. O jei bijo tai išpažinti, turi kartu su mumis pripažinti, kad nei dangus, nei jūra, nei žemė, nei saulė, nei uolos, nei sienos, nei pragaras nepažino ir nešaukė savo Kūrėjo, ir nedarė jam pagerbti visų tų dalykų, kurie skelbiami padaryti, bet dėl staigaus ir neįprasto jų pasikeitimo ar sukrėtimo jis buvo žmonių pažintas ir paskelbtas pagal metonimijos tropą, kai tai, kas padaroma, paprastai nurodoma tuo, kuo padaroma; pavyzdžiui, žmogus vadinamas dulkėmis, o dangus – oru. Šiuo tropu taip pat sakoma, kad Dievas ką nors pažino, kai jis padaro, kad tai būtų žmonių pažinta. Šiuo būdu palaimintasis Grigalius pripažįsta, kad dvasinė malonė arba balandis yra parduodamas, kai manoma, kad jis parduodamas. Juk, kaip jis pats tvirtina, kalbėdamas žmogišku papročiu, jis pareiškė, kad kaip nejautrūs dalykai jautė, taip ir neparduodami dalykai yra parduodami.

XXXII SKYRIUS

Apie nusikaltusius katalikus, kurie buvo iškelti arba vėliau nupuolė, ir apie jų tarnystę bei nušalinimą.

Tad šiais ir daugybe kitų argumentų įrodyta, kad simonininkai neįgijo jokio bažnytinio orumo, nors jų gynėjai begėdiškai stengiasi įtikinti, kad juose gauta garbė išlieka, nebent Romos ir apaštalų sosto ganytojas arba jų provincijos vyskupai metropolitai juos sinodiškai pašalintų. Kaipgi juose gali išlikti tai, kas visiškai nebuvo gauta?

O ką jie priduria, kad tai reikia taikyti visiems nusikaltimams, jog jei kunigas svetimauja, turi būti nušalintas – težino, kad tai reikia vertinti ir daryti visai kitaip. Juk eretikai tiek skiriasi nuo katalikų, kad kad ir koks nusikaltęs katalikas yra priimtinesnis Dievui ir labiau pakenčiamas žmonėms, nei kad ir koks teisus (jei galima taip sakyti) eretikas. Todėl katalikas, net ir nusikaltęs, ką gero daro ar turi, be abejonės yra gera dėl tikėjimo nuopelno, be kurio jo nėra. O eretikas, net jei laikomas teisiu, ką gero, atrodo, daro ar turi, be abejonės yra bloga dėl jo klastos nuopelno, su kuria viskas, ką jis daro, yra nuodėmė.

Tai aukščiau patvirtinta tiek daugybe liudijimų, kad čia apie tai neverta ilgiau kalbėti. Jūs arba nežinote, arba apsimetate, arba dėl aplaidumo žmonių silpnybėms nusikaltimams ar nuodėmėms kunigystės orumas kartais suteikiamas nevertiesiems, kurių iškėlimu katalikų Bažnyčioje laikinai atsižvelgiama į artimo būtinybę ar naudą, arba paklūstama valiai. Kadangi jie yra katalikų tikėjimo, reikia tikėti, kad jiems, kai jie iškeliami katalikų, suteikiama Šventoji Dvasia, kurią jie turi, nors ir ne savo, bet kitų išganymui atlikti. Taigi Ji yra su jais, kai jie patarnauja, ir nėra, kai jie nusikalsta. Ji dalyvauja tarnystėje, kurią atpažįsta tikinčiųjų tikėjimu; ji nedalyvauja jų nedorybėje, kurios neatpažįsta. Ji teikiasi dalyvauti savo sakramentuose su jai paklūstančiais, ir atsisako dalyvauti su jai besipriešinančiais dėl papročių nedorumo.

Tad kad ir kokiu menku jų širdies tikėjimu pakviesta Šventoji Dvasia, per jų lūpų ir rankų tarnystę ji įsilieja į pašventinamus dalykus saviškių išganymui, bet įžeista nusikaltimų klastos, ji išprovokuojama pasmerkti nusikaltėlius. Kadangi jie yra tarnai ir nusikaltėliai, ji priima jų tarnystę, bet niekina ir baudžia nusikaltimus, būdama tarnams artima taip, kad nusikaltėliams ji yra tolima. Jiems puikiai tinka tas pranašo sakinys, kuriuo jis sako Viešpačiui: „Tu arti jų lūpų, bet toli nuo jų inkstų.“ Mat Šventoji Dvasia, pirmininkaudama tokių tarnų tikėjimo širdyse (kurio autorius ji yra), pagal Dievą užtaria šventuosius ir išmeldžia tai, kas jiems naudinga pagal Dievą. Tai, tiesą sakant, vadinama metonimija, nes ji priverčia prašyti ir išmelsti, nors pati kartu su Tėvu ir Sūnumi yra prašoma ir duoda net per nusikaltusių, bet visgi katalikų, tarnystę, uždėtą katalikų, kad laikinai ir vietoje būtų pasirūpinta katalikų būtinybe ar nauda.

Šiuos tarnus, nors ir kaltina daugybė blogybių, vis dėlto teisina kai kurie gėriai: tikėjimas, kuris pagal savo saiką yra vilties ir meilės talpa, taip pat būtinybė ir nauda, Bažnyčios pamaldumas ar prašymas, galiausiai nemokamas įšventinimas tų, kurie jį gavo nemokamai. Jei jiems trūksta gyvenimo nekaltumo pagal kanonų drausmę, vis dėlto yra paklusnumas ar bent jau pats iškėlimas į bažnytinę tarnystę be jokio pardavinėjimo, pagal paties Viešpaties Jėzaus Kristaus duotą taisyklę, kuria remiamasi iš vienos pusės, net jei silpnama iš kitos. Jei šios Viešpaties taisyklės nebūtų, niekas, kad ir koks kitur nekaltas, negalėtų duoti ir gauti jokios malonės. Tad aišku, kad vien šia taisykle net ir blogieji nukreipiami į kažką gero, kol jai pritaria, o be jos net ir teisieji nemažai sugenda, kai nuo jos nukrypsta.

Todėl tarnuose, iškeltuose tokiu būdu, kaip pasakyta, arba po iškėlimo nupuolusiuose į kokį nors nusikaltimą, gauta garbė išlieka tol, kol Bažnyčia jų kaltybes arba nežino, arba nepastebi ir dėl kitų naudos, tikėdamasi tokių atgailos, pakenčia. Kol tokių nušalinimas tų, kuriems tai rūpi, dėl bet kokios priežasties atidėliojamas, jiems leidžiama atlikti pareigas, kurių jie jau neverti; ir viskas, kas tuo tarpu jų daroma pagal anksčiau jiems patikėtą ar vėliau leistą tarnystę, laikoma šventa. Nors jiems patiems tai yra bausmė, kitiems tai padeda gyvenimui. Tokie tikrai nušalinami tada, kai nušalinami, nes, nors ir ne pagal nuopelnus, bet pagal pareigas jie, kaip žinoma, turėjo tikrą iškėlimą. Ir su jais nenušalinami ir nepasmerkiami tie, kurie buvo jų kanoniškai iškelti prieš jų nušalinimą, arba tai, kas jų buvo katalikiškai administruojama.

XXXIII SKYRIUS

Apie bet kokius simonininkų iškeltuosius ir priešininkų prieštaravimo atmetimas.

Bet ne taip yra su bedieviais simonininkais, ne taip. Jų nušalinimas nėra turėtos garbės atėmimas, bet apsimestinio ar tariamo iškėlimo atskleidimas ar paneigimas. Nors yra daug dalykų, kurie juos kaltina, nėra nieko, kas juos teisintų. Juk jų, kaip manoma, įšventinime neatsižvelgiama nei į Bažnyčios būtinybę ar naudą, nei pritariama pamaldumui ar prašymui, bet abipusiai rūpinamasi tik godumu. Nežiūrima nei į katalikų tikėjimą, nei į apaštalų mokymą, bet tik į eretišką klastą ir simonininkų ambicijas, nei į jokį gyvenimo nekaltumą, bet tik į pinigus. Todėl jie stengiasi parduoti ir pirkti tai, kas gali būti duodama ir gaunama tik nemokamai.

Tad kuo rūpinamasi tokiuose įšventinimuose, jei ne dviejų godumu? Juk nei vienas iš jų anksčiau nepajudina rankos ar neatveria burnos dėl Dievo ar artimo, kol kitas nepriartina rankos prie kapšelio ar neatveria burnos pažadui. Ir kokiu įžūlumu tvirtinama, kad kad ir kokie teisieji žmonės gali gauti ką nors malonės nemokamai iš tokių, kuriems, kaip žinoma, nepadėjo niekas iš krikščionių tikėjimo, bet viskas iš demoniškos klastos? Net jei atrodo, kad jie kartais kai kuriuos iškelia nemokamai, aišku, kad jie tai daro ne nemokamai, bet pasaulietiškai siekia arba jų paslaugų, arba kitų palankumo.

Jei šių dviejų dalykų viešai nėra, vis dėlto galima spėti, kad nemokamu, kaip manoma, kilmingųjų ar religingų asmenų iškėlimu jie slapta siekia jų palankumo ar autoriteto, kad jau jų iškeltieji būtų saugesni dėl savo iškėlimo, o būsimi iškeliamieji – greitesni pirkti, o jie patys – drąsesni parduoti. Taip arba vykdomas dabartinis sandoris, arba iš dabarties patvirtinamas praeities, arba kviečiamas būsimas. Nuo visų šių dovanų rūšių dvasininkų rankos turi būti nupurtytos, bet visų pirma nuo pinigų, kurie buvo vardu pasmerkti apaštalo Petro ir prakeikti kartu su pačiu Simonu Magu.

Be to, nemanoma, kad absurdiška čia pasipriešinti ir kitam tuščiakalbių argumentui. Jie sako:

Prieštaravimas: Imperatorių įstatymas nustato, kad jei kas padarys tą ar aną, bus nubaustas mirtimi (neteks galvos). Bet atsitinka, kad koks nors pasaulietis padaro tą nusikaltimą, už kurį pagal duotą įstatymą turi netekti galvos. Kol teisėjas, kuriam tai priklauso, atideda vykdymą arba dėl gailestingumo, arba dėl aplaidumo, argi jis tuo tarpu negyvena? Argi nenešioja galvos, kurią teisingai turi prarasti? Argi galiausiai, jei vėliau susilauks sūnaus, sūnus bus kaltas dėl tėvo kraujo nusikaltimo? Tikrai ne. Nes tas, kuris padarė nusikaltimą, vienas patirs bausmės nuosprendį.

Atmetimas: Šis argumentas, kaip įrodoma, veikia mūsų naudai, ne prieš mus, būtent dėl „turinčių galvas“ (cephalis), o ne dėl „begalvių“ (acephalis). Kadangi šiek tiek aukščiau pakankamai parodyta, kad nemokamai katalikų iškeltieji, nors prieš ar po savo iškėlimo randami nusikaltę, nėra be galvos, ir kartu, kad prieš jų nušalinimą jų iškeltieji nežūsta dėl jų. Todėl aišku, kad minėtu argumentu nenumatyta jokios gynybos „begalviams“ (eretikai neturi Kristaus – Galvos) nei jų sūnums, nes jie neturi ir neturėjo galvos, t. y. bažnytinės pareigos, kurios galėtų netekti. Juk įstatymas, kuriuo nustatoma, kad kas nors netenka to, ko neturi, yra akivaizdžiai perteklinis. Tai tas pats, lyg būtų sakoma: „Jei kas nors nukirsdintas padarys tą ar aną, tenetenka galvos.“

Be jokios abejonės, nukirsdintas yra kiekvienas eretikas, savo erezija atkirstas nuo Bažnyčios galvos – Kristaus, ir visi, kurie vėliau atrodo jų iškelti. Todėl ir mirusieji gimsta iš mirusiųjų, ir per tai niekas iš jų negauna nieko kito, kaip tik dvėseną; o kas iš jų atimama jų nušalinimo metu, jau gausiai parodyta.

XXXIV SKYRIUS

Argumentai iš pasaulietinių įstatymų prieš iškeliančius arba simonininkų iškeltus.

Taigi, jų pačių sprendimu, šių gynėjų veiksmai pasirodė esą silpni. Juk bylinėjamasi ne su tuo, su kuo reikia, ir ne už tą, kurį apsiėmė ginti, bet prieš jį. Mat kol jie vargsta įrodinėdami, kad „begalviai“ turi ir nešioja galvą ar kad teisėtai nukirsdinti gali gimdyti, jie sugalvojo nereikalingą argumentaciją iš „turinčių galvas“, kad jie nešioja galvą ir gimdo, kol nėra nukirsdinti, ir po ilgo gimdymo persileisdami išmetė tai iš savo nedorybės įsčių.

Todėl, atmetus šią kaip tikrai menkavertę, paimkime argumentus iš susijusių ir panašių bylų. Klausykite: yra kas nors, kas, papirkęs teisėją pinigais, jo palankumu ir neteisingu nuosprendžiu įgyja svetimą žemę. Jei vėliau teisingas teisėjas, tai išaiškinęs, jį iš ten išmeta, ir turtas, kaip teisinga, grįžta pirminiam savininkui ar jo įpėdiniams, argi teisėtas savininkas išsaugo burtus, kam nors padovanotus ar parduotus, ar titulus, ar tarnybas ir teises, suteiktas grobiko toje vietoje, ir verčiau, rūpindamasis savimi ir savo palikuonimis, jų iš ten nepanaikina? Kitaip, jei jis tai praleidžia dėl pagarbos ar palankumo grobikui, tarytum tas būtų ten ką nors teisingai sutvarkęs, jis savo tingumu susilpnina ir atitolina savo teisę nuo savęs, o savo priešininkui ją patvirtina ir sugrąžina.

Šiuo neteisingo įgijimo ir teisingo praradimo ar teisingo atgavimo argumentu galima pamokyti, kas parduodama simonininkų, kas perkama, kas nemokamai ar ne nemokamai suteikiama jų iškeltųjų, kas svetimoje valdoje pelningai sutvarkoma ir daroma sau ar kitiems. Nors grobikas tvirtintų, liudijant neteisingam teisėjui, kad jis gavo savo teisingumą, turėjo jį ir kitiems padovanojo ar pardavė, arba kad jis vėliau iš jo neteisingai atimtas, vis dėlto aišku, kad nei jis, nei kas nors per jį niekada nieko neįgijo, išskyrus tik neteisybę ir savo nuostolį tokiuose sklypuose. Kai jie, nubausti įstatymų bausme ir daugkartiniu atlyginimu, kartu išmetami – tiek darytojai, tiek rėmėjai, – jie netenka ne teisingumo, kurio juose neturėjo, bet tik neteisybės, kurią užsitraukė.

Galiausiai teisėjas, turintis būti atleistas dėl priesaikos laužymo ir klastojimo nusikaltimo per atgailą, nušalinamas, o grobikai nuo klastojimo raupsų ir plėšimo apvalomi ne kitaip, kaip tik jei iki paskutinio skatiko amžinai atiduos tai, ką čia laikinai sudarė. Nes neteisingas liudytojas nebus nenubaustas. Ir „Niekas ilgai nesidžiaugia, kas laimi per neteisingą teisėją“.

Dar daugiau. Argi, jei kas nors pagaunamas pavogęs kokį daiktą, negrąžina jo keturgubai, kaip liudija Saliamonas, ir neatiduoda viso savo namų turto? O jei kas nors sąmoningai nusipirko vogtą daiktą, jis praranda ir sumokėtą kainą, ir niekuo mažiau yra laikomas kaltu vagyste ir bausme. O tas, kuris nežinodamas, praranda ir sumokėtą kainą, ir nupirktą prekę grąžina be vagystės dėmės; tačiau tik jei priesaika įrodys kaltintojams, kad pirkdamas nežinojo, jog tai vogta; kitaip, jei bandys jėga sau pasilikti arba dels pasiteisinti dėl vagystės, patirs vagystės kaltę su dėme ir bausme.

Tai neišvengiamai turi patirti tas, kuris kad ir nemokamai gavo iš vagies vogtą daiktą. Iš to daroma išvada: jei be nešlovės, nuostolio ir bausmės neišsisuka tas, kas iš bet kokio vagies įgijo vogtą daiktą, kai tik jis pas jį randamas, tai juo labiau tie, kurie iš vagių simonininkų sąmoningai ar nesąmoningai už kainą ar dovanai įgyja pavogtą Dievo balandį, kaip atrodo, ir tuo labiau, kuo dieviški dalykai yra didesni ir brangesni už žmogiškus.

Tad arba tebūnie įrodyta, kad simonininkai, kaip ir kiti eretikai, nėra vagys ir plėšikai, arba tebūnie pripažinta, kad nieko iš jų negalima gauti ar būti gautam be nešlovės, nuostolio ir bausmės, kurių tikrai negalima išvengti be teisinio atlyginimo. O jei vis dar mažiau suprantama, ar simonininkai yra vagys ir plėšikai, tebūnie atidžiai įsiklausoma ir ištikimai tikima, nes, jei jie yra eretikai, be jokios abejonės jie yra vagys ir plėšikai, o jei katalikai, jie bus arba ganytojai, arba samdiniai.

Bet kad prie šios dviprasmybės ilgiau nebūtų gaištama, tebūnie išklausytas aukščiausiasis Gerasis Ganytojas, sprendžiantis būtent tai. Juk savo kalba tarytum rodykle jis atskirai parodo ganytojus, samdinius, vagis ir plėšikus, avis ir vilkus. Ir nurodydamas ganytojus sako: „Kas įeina pro vartus, tas avių ganytojas; jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso, ir jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda, ir kai savąsias avis išleidžia, eina priešakyje jų“; ir: „Geras ganytojas guldo savo gyvybę už savo avis“. Toliau rodydamas samdinius sako: „Samdinys ir tas, kuris nėra ganytojas, kuriam avys nepriklauso, mato ateinantį vilką, palieka avis ir bėga. Samdinys bėga, nes jis samdinys, ir jam nerūpi avys.“ O rodydamas vagis ir plėšikus sako: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa kitur, tas vagis ir plėšikas.“ Ir: „Visi, kiek jų atėjo (suprask: ne pro vartus), buvo vagys ir plėšikai. Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti.“ Avis taip pat specialiai pažymi sakydamas: „Avys seka ganytoją, nes pažįsta jo balsą; o paskui svetimą jos neseka, bet bėga nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso.“ Čia svetimaisiais vadina vagis ir plėšikus. Jau apibūdindamas vilkus sako: „Vilkas griebia ir išsklaido avis.“

XXXV SKYRIUS

Viešpaties mokymo apie gerus ganytojus ir samdinius pakartojimas.

Nors šie Viešpaties žodžiai yra pakankami, kad būtų galima visiškai atskirti geruosius nuo blogųjų, vis dėlto manome, jog dėl kai kurių lėtesnio supratimo žmonių juos reikia trumpai pakartoti.

Pirmiausia apie gerus ganytojus pasakome tik tiek, kad jie yra paties Aukščiausiojo Ganytojo nariai; jame viename, tarytum galvoje, jie visi yra ištobulinti per jį, po juo ir su juo – vienas ganytojas vienos avidės. Šie, nesvarbu, ar tai vyskupai, ar kiti bažnyčios vadovai bei tarnai, kaip didžiojo šeimininko sūnūs ir namiškiai, gano jo avis ne sau patiems, bet jam, ieškodami ne savo, o jo naudos, tenkindamiesi paprastu maistu ir drabužiu, kurį šeimininkas jiems paskyrė iš savo avių pieno ir vilnos. Mat dešimtines, pirmienas, tikinčiųjų atnašas bei privalomo pavaldumo pagarbą jie reikalauja tik tam, kad pajėgtų ganyti avis ir patys kelyje nenusilptų iš bado ar nuogumo.

Jie eina pirma avių, jie jas pažįsta ir yra jų pažįstami. Jie parūpina avims sveiką ir gyvybę teikiančią ganyklą, o priklausomai nuo aplinkybių – tai glamonėja, tai sudraudžia. Jie rūpestingai saugo riebius ir stiprius gyvulius, o ligotus, silpnus ar palūžusius uoliai stengiasi gydyti, atgaivinti ir sustiprinti. Jie lazdomis ir garsiais šūksniais gena šalin nuo avių vilkus, savo budrumu priešindamiesi oro ar žemės galybėms, kad jų negintų, idant velnias dvasiniais gundymais ar koks pasaulietinis plėšikas kūniškais persekiojimais jų neišgrobstytų ir neišsklaidytų. Todėl neretai, tokiems besipriešindami, jie drąsiai pasitinka didelius pavojus ir savo kūno mirtimi džiaugsmingai guldo pasišventusias sielas už avis. Iš to labiausiai atpažįstama, kad jie yra geri ganytojai, nes matydami ateinantį vilką jie nebėga.

Tokie, be abejo, įeina į avidę per vartus – Kristų, nemokamai išrinkti ir iškelti šiai tarnystei, nemokamai ir nuoširdžiai savo balsais bei elgesiu skelbiantys Kristų. Mat jie ima laikiną atlygį iš avių ne todėl, kad skelbia Evangeliją, bet kad pajėgtų ją skelbti; ne tam, kad laikinai praturtėtų ar sužibėtų, bet kad pasirūpintų savo laikina būtinybe vardan amžinojo Kristaus avių išganymo. Tėvynėje jiems niekuo netrukdo tai, kad kelionėje jie vartojo lėšas, nes jie nesiekė jomis prisipildyti savo laikinų kapšų, bet siekė laikinai gyventi broliams Kristuje, tad čia pasinaudoję jiems priklausančiomis lėšomis, ten galėtų mėgautis pilnu atlygiu.

Kalbėjome apie labai mažą skaičių išrinktųjų, pakalbėkime apie daugelį pašauktųjų į ganytojo tarnystę. Ir pirmiausia tebūnie pasakyta apie samdinio vardą. Samdinys (lot. mercennarius) yra sudurtinis žodis iš „užmokesčio“ (merces) ir „metų“ (annus), nes, pasamdytas už metinį atlygį, jis tvarko bylas arba gano savo samdytojo avis. Nors jis jas gano, Viešpats skelbia, kad jis nėra ganytojas, nes avys nėra jo nuosavos. Mat jis siekia ne jų išganymo ir pagausėjimo jose, tarytum savose, bet tik savo užmokesčio iš jų, tarytum iš svetimų. Tai parodo atėjęs vilkas, nes vos pamatytas jis priverčia samdinį bėgti; šis nebėgtų, jei avys būtų jo arba jei jis pats būtų ganytojas. Bet kadangi jis yra samdinys, jis bėga; juk jam nerūpi avys, iš kurių jis siekia gauti ne gyvybę ar gerą sveikatą, bet tik ganymo užmokestį. Kadangi šis rūpi jam, o ne avys, jis jų negelbsti ir neina į jokį pavojų, kad apgintų nuo gresiančių nelaimių, bet saugo save tik sutartam užmokesčiui, dėl kurio ir ganė avis. Kaip jis nesirūpino jų saugumu prieš sutardamas dėl užmokesčio, taip nesirūpina ir jį gavęs. Jei jos visos žūsta, net ir tada, kai yra ganomos, jam nerūpi; svarbu tik, kad jis pats neprarastų savo užmokesčio. Visgi jis yra reikalingas šeimininkui nuvedant ir parvedant avis į ganyklas, bet nenaudingas vejant šalin vilkus.

XXXVI SKYRIUS

Apie samdinių užmokestį ir jų iškėlimą.

Tokie, be jokios abejonės, yra visi, kurie ganytojo vardu sėdėdami ganytojo soste valdo Kristaus Bažnyčią ir ieško tik savo, o ne Kristaus naudos. O kas yra „savo“? Pirmosios vietos vaišėse, pirmieji krėslai sinagogose, sveikinimai aikštėse ir noras, kad žmonės juos vadintų rabi. Be to, avių vilna ir pienas, tai yra visos tikinčiųjų liaudies pajamos, kurias jie paverčia savo naudojimui ir pelnui, kurias savo prabangai ir godumui tenkinti išreikalauja taip smurtingai, kad neretai iš avių išgauna ir išplėšia ne tik pieną ir vilną, bet kartu su jais ir kraują, kai tironišku valdymu verčia beturčius atiduoti tai, ko šie neturi.

Jie jokiomis ietimis nestoja už avis, net nesustena, jei pajunta, kad patys gali būti vilkų sužeisti, arba jei baiminasi, kad kurį laiką bus apgauti dėl vilnos ir pieno tų avių, kurios serga, vengdami jas gydyti. Tačiau jie yra kaltinami ne dėl to, kad teisingai priima šiuos Viešpaties jiems skirtus dalykus, bet kad myli ir reikalauja tik šių dalykų davimo ir naudojimo, o ne vaisiaus, ir gano avis tik dėl to, kas ganytojams priklauso tiek, jog tampa bloga to neatiduodantiems, net jei nėra gera tiems, kurie priima tik tai, kur reikalaujama vien tik to.

Kadangi jie katalikišku išpažinimu skelbia Kristų, jie per vartus įeina į avių avidę pas avis, kad jas išvestų ir parvestų, tačiau kadangi yra tarnai, o ne sūnūs, jie nepasilieka namuose amžinai. Negalima sakyti, kad jie užlipo kitur arba gano avis (t. y. Bažnyčią) už Bažnyčios ribų, nei kad atėjo vogti, žudyti ir naikinti, bet buvo pakviesti kitų tik tam, kad saugotų ir ganytų, gaudami savo atlygį. Kadangi jie tai daro labiau iš meilės laikinam atlygiui nei amžinajam, jie yra ne ganytojai, bet samdiniai, nes nesitenkinda maistu ir drabužiu kaip šeimininko namiškiai, bet reikalauja metinių atlyginimų, kuriais galėtų išpūsti savo privačius kapšus, idant netyčia kada nors nušalinti nuo avių, kurios nėra jų, priežiūros, neliktų tuščiomis.

Tokiems, kadangi viską, ko siekia, jie gauna iš avių kelionėje, tėvynėje bus pasakyta: „Iš tiesų sakau jums, jūs atsiėmėte savo užmokestį“. Jie tikrai nėra iš tų nedaugelio, kurie išgelbėjami, nes dabar nesistengia įeiti pro ankštus vartus, bet yra iš tų daugelio, kurie vėliau norės įeiti ir negalės. Mat kai, kaip liudija Lukas, šeimininkas užeis ir užrakins duris, jie pradės stovėti lauke ir belsti į duris sakydami: „Viešpatie, atidaryk mums“, o jis atsakydamas tars jiems: „Aš nežinau, iš kur jūs“. Tada jie ims sakyti: „Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje ir tu mokei mūsų aikštėse“; arba kaip sako Matas: „Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu ir tavo vardu nedarėme daugybės stebuklų?“ Ir tada jis jiems pareikš: „Niekada jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs visi piktadariai“.

Tačiau šie samdiniai, kol jiems leidžiama vadovauti tikintiesiems, yra reikalingi, nes dėl savo užmokesčio teikia bažnytinius sakramentus ir skelbia katalikų tikėjimą. Todėl pakenčiamas jų nedoras gyvenimas ir gerbiamos pareigos, per kurias liaudžiai parūpinami būtini dalykai. Kad būtų pritarta jų iškėlimui, kadangi tarpininkavo bendra būtinybė, o ne privatus godumas, nereikia abejoti, jog daugybei tikinčiųjų, besirūpinančių savo išganymu pagal laiko būtinybę, buvo suteikta tai, ką Viešpats pažadėjo suteikti dviem sutariantiems, sakydamas: „Jei du iš jūsų susitars žemėje dėl bet kokio dalyko, ko tik prašytų, jiems bus suteikta mano Tėvo“. Todėl, verčiant būtinybei, jų dabartiniai ar praeities veiksmai nėra tardomi, bet tokiuose asmenyse atsižvelgiama tik į tarnystę ir krikščionių tikėjimo skelbimą. Net ir po jų iškėlimo Bažnyčia neretai pakenčia bet kokį jų elgesį, nebent jie nukryptų nuo tikėjimo. Juk kaip pasaulietiniai samdiniai vertinami ne pagal kaltes, kuriomis kenkia tik sau, bet pagal rūpestį ir naudą, kuria gali padėti avims, taip ir Bažnyčios samdiniai. Ir kaip anie, jei pagaunami buvę vagys, nėra priimami, arba jei priimti pradeda vogti, yra išmetami, taip ir šie – jei prieš ar po savo iškėlimo, kaip paaiškėja, serga erezija. Ir kaip anie ieškomi ir kviečiami į kokią nors tarnybą tikintis pasaulietinio atlygio, taip ir šie – tikintis bažnytinės išmaldos.

XXXVII SKYRIUS

Apie tai, kad katalikai nieko neiškelia už nusikaltimą, o simonininkai visus iškelia vien už nusikaltimą.

Dėl to jie neduoda ir nežada savo įšventintojams jokios kainos, bet greičiau patys gauna, panašiai kaip pasaulio samdiniai, kurie, jei nebus užtikrinti dėl sutarto atlygio, niekam neįsipareigos tarnauti. Kitaip jie būtų apkaltinti suplanavę vagystę iš svetimo turto, ko siekia siūlydami kainą ir prisidengdami svetima nauda. Taigi, tiek vieni, tiek kiti yra kviečiami ir patraukiami kitų naudai dėl būtinybės, o ne be reikalo, prašant, o ne už kainą. Todėl, ar jie būtų laikomi nusikaltėliais, ar nekaltais, būtina, kad jie būtų nemokamai paskirti vadovauti.

Nėra tokio, kuris nežinotų, kad pas simonininkus taip nevyksta; juos, tiek nusikaltusius, tiek nekaltus, rekomenduoja ne būtinybė ar žmonių pamaldumas, o vien tik pinigai. Juk jie nemokės ir iš tiesų negali pasakyti tiems, kuriuos ruošiasi iškelti: „Ateik, kad būtum iškeltas, nes esi reikalingas ar patinkantis Bažnyčiai“, bet: „…nes davei arba duosi mums šimtą solidų“ ar kiek tik be būtų. Argi kada nors girdėta, kad koks nors, kad ir koks nusikaltęs, katalikas sakytų kandidatui: „Ateik, kad būtum iškeltas, nes padarei svetimavimą, sulaužei priesaiką“ ir panašiai? Jokiu būdu! Bet ką sako? „Esi reikalingas tarnystei ir patinkantis Bažnyčiai.“ Ir kandidatas nesako: „Suteik man bažnytinį laipsnį, nes esu ištvirkėlis ar šventvagis“, bet: „…nes noriu pasiūlyti Dievo Bažnyčiai savo tarnystę, kad iš jos pelnyčiau prideramą atlygį.“

Galiausiai, panašiai kaip demonų kunigaikštis, kuris, kaip skaitoma, iškelia ir karūnuoja savo parankinius tam, kad apgautų ir įstumtų geruosius į nusikaltimus, taip ir simonininkai iškelia savo bendrininkus. Jų begėdiškumas toks didelis, kad jie visiems viešai skelbia savo kaltę, sakydami pardavėjui: „Mes davėme tau kainą, duok mums siekiamą laipsnį arba grąžink paimtą kainą.“ Taigi, remiantis palaimintojo Grigaliaus sprendimu, akivaizdu, kad pas simonininkus atlyginama už ydas, būtent už visų blogybių šaknį – godumą bei eretišką klastą, kurios yra tiek sunkesnės už ištvirkavimą ar svetimavimą, kiek sunkiau yra nusidėti prieš Dievą nei prieš savo kūną ar kitą žmogų. Apie šiuos simonininkus išties sakoma: „Nusidėjėlis giriamas savo sielos geismuose, ir nedorėlis yra laiminamas“. Neduok Dieve, kad taip elgtųsi kokie nors katalikai, net kai jų iškeliami asmenys yra nusikaltėliai.

XXXVIII SKYRIUS

Kuo reikia klausyti samdinių, o kuo ne.

Tad tegul avys pasimoko iš paties Ganytojo, kuo jos privalo klausyti net ir samdinių. Apie juos jis Evangelijoje sako: „Mozės krėsle atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl viską, ką jie jums liepia, darykite ir laikykitės“. Štai kokio klusnumo blogiems samdiniams reikalauja Aukščiausiasis Gerasis Ganytojas – kad liaudis jų žodžius ne tik išsaugotų mintyse, bet ir vykdytų darbais.

Tuoj pat jis priduria, kuo į juos nereikia žiūrėti: „Tačiau nesielkite pagal jų darbus“. Kodėl taip, Viešpatie? Argi neįsakei savo sekėjams laikytis ir daryti visko, ką jie sakys? Jis pridūrė: „Jie juk kalba, bet nedaro“. Tarytum sakytų: „Žiūrėkite į tai, ką jie sako, bet nežiūrėkite į tai, kad jie nedaro to, ką sako“.

Čia jis trumpai įspėjo gerbti ir priimti jų lūpų mokymą bei tarnystę, kurią jie gavo iš Dievo kitų išganymui, tačiau saugotis jų kūniškų darbų, kuriuos jie turi iš piktojo tik savo pačių pražūčiai. Avys neturi elgtis pagal samdinių darbus, kad, kaip anie kalba ir nedaro, taip ir jos, klausydamos jų, nepradėtų elgtis taip, jog nebedarytų, matydamos juos kalbant, bet nedarant.

Su kokia intencija atliekami jų darbai, Viešpats atskleidžia sakydamas: „Visus savo darbus jie daro tik tam, kad būtų žmonių matomi“. Čia jis apibendrintai parodo, kad savo skelbimu ar tarnyste jie nieko nesiekia, išskyrus tai, kad taptų žinomi žmonėms ir jiems patiktų. Toliau jis atskleidžia, kokie tie jų darbai: „Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie pasididina maldos diržus (filakterijus) ir pasiplatina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas vaišėse, pirmuosius krėslus sinagogose, sveikinimus aikštėse ir kad žmonės juos vadintų rabi“.

Šiais mūsų Atpirkėjo žodžiais jie peikiami ne už tai, kad uždeda žmonėms Dievo įsakymų naštas – juk pripažįstama, kad tai jų pareiga, – bet už tai, kad tos naštos nepakeliamos, ir kad jie patys jų nepalengvina net mažiausiu savo veiksmu. Ir ne už tai, kad turi filakterijus ir spurgus, bet kad anuos išplatina, o šiuos pasididina; ne už tai, kad kaip mokytojai užima pirmąsias vietas, sėdi priekyje, yra sveikinami ar vadinami rabi, bet kad jie myli tik šiuos dalykus.

Ir vis dėlto, nors daugybė Kristaus tarnų yra tokie, kad Kristaus tarnystėje, kurią atlieka, ieško ne Kristaus, o tik pasaulio, Kristus visgi nori, kad jiems būtų ištikimai atiduodama tai, kas jų: t. y. kad jų būtų klausoma, jie būtų gerbiami, jiems būtų atlyginama tikinčiųjų dešimtinėmis ir atnašomis. Taigi, jei jie tokie blogi žmonių akyse, kaip manai, kokie jie Dievo akyse? Ir visgi Dievas pakenčia juos, tiek slapta, tiek viešai blogus ar apsimestinai gerus, ir neatima iš jų užmokesčio, kurio jie siekia. Kadangi jie yra Kristaus tarnai, nors ir netinkamai vadovauja, jie verti paprastos, t. y. šio laiko, pagarbos. Nes tie vyresnieji, kurie gerai vadovauja, kaip sako apaštalas, yra verti dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie triūsia skelbdami žodį ir mokydami. Juk Raštas sako: „Neuždėk antsnukio kuliančiam jaučiui“ ir: „Darbininkas vertas savo užmokesčio“.

Jei klausiama, kokia apaštalo nuomonė apie samdinius, jis laiške kolosiečiams (iš tikrųjų filipiečiams 1, 15-19) tai parodo taip: „Tiesa, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniavimo, kiti – iš geros valios, iš meilės, žinodami, kad aš čia paskirtas ginti Evangeliją. O anie skelbia Kristų iš vaidų, nenuoširdžiai, manydami padidinti mano pančių sunkumą. Bet kas gi? Svarbu, kad visokiu būdu – ar dėl akių, ar iš tiesų – yra skelbiamas Kristus. Tuo aš džiaugiuosi ir toliau džiaugsiuosi. Juk aš žinau, kad man tai išeis į išganymą“.

Iš šios tokio didžio daktaro minties mes pasimokome, kiek samdiniai yra būtini; dėl jų, net nenuoširdžiai skelbiančių Kristų, toks didis apaštalas džiaugiasi taip, kad liudija besidžiaugiantis ir besidžiaugsiantis, nesvarbu, ar iš pavydo, ar dėl akių skelbiama, kad tik būtų skelbiamas Kristus. O kas nežino, koks didelis nusikaltimas yra pavydas? Štai, net jei per jį, tarytum per rungtyniavimą ir menkinimą gerųjų, yra skelbiamas Kristus, apaštalas džiaugiasi. Koks didelis netobulumas – griebtis progos skelbti tik dėl kūno naudos! Ir vis dėlto apaštalas džiaugiasi tokiu skelbimu. Todėl nereikia nei perimti blogų darbų dėl gero skelbimo ir tarnystės, nei niekinti švento skelbimo ir tarnystės gėrio dėl blogų darbų. Būtina, skinant vynuogių kekę, kabančią ant gyvatvorės, saugotis gyvatvorės dyglių.

XXXIX SKYRIUS

Apie bloguosius, iškeltus žinant arba nežinant, ir Paschazijo sprendimas apie jų tarnystę.

Kad Viešpats parodytų, jog tokie bus Jo Bažnyčioje iki pat amžių pabaigos, ir kad Bažnyčios mokytojai kartais turės pro pirštus žiūrėti į jų iškėlimą ar tarnystę, Jis panoro Judą, šventvagį vagį, iškelti į apaštalo laipsnį, nors nuo pradžios žinojo, kas yra žmoguje. Taip pat šventieji apaštalai iš tūkstančių šventų vienuolių nežinodami (taip sakant) išrinko Nikolajų, Epikūro bandos kiaulę, ir iškėlė į diakonatą. Šiuose dviejuose akivaizdžiai buvo pavaizduota, kad vieni žinomi, kiti nežinomi, kai yra iškeliami Bažnyčioje, tačiau jų pareigos arba patvirtinamos dėl jų pačių, arba laikinai pakenčiamos dėl kitų.

Visa, ką jie laikinai atlieka dieviškuose sakramentuose pagal jiems patikėtas pareigas, yra šventa, kaip Judas prieš išdavystės susitarimą ir Nikolajus prieš savo bjaurios sektos išradimą. Tai patvirtinama ir iš Paschazijo knygelės apie Viešpaties Kūną, kur skaitoma taip:

„Nors kunigas būtų kaltas, jo tarnystė yra šventa, ir kunigystės laipsnį kompensuoja Vyriausiasis Kunigas Kristus, kad šis kūno ir kraujo slėpinys niekuo nebūtų menkesnis dėl bet kurio nevertojo, jei tik pašventinimas atliekamas pagal apaštališkosios kilmės įsteigimą. Mat malonė, kurią pažadėjo pati tiesa, įvykdoma ne dėl jo, bet dėl jo pareigų, gautų iš vyriausiojo popiežiaus (Kristaus), ir jo kunigystė bei pontifikatas jame nesumenksta dėl kieno nors nuopelnų. Juk pašventinimo galia glūdi tame, ką turi tas, kuris yra įšventinamas. Todėl grįžtantys eretikai, kurie anksčiau buvo pakrikštyti, nėra perkrikštijami, lygiai kaip tie, kurie pas juos buvo įšventinti, nėra įšventinami iš naujo, kai sugrįžta į katalikų vienybę. Bet arba jie pakeičiami, jei to reikalauja Bažnyčios nauda, arba, jei ne, visgi įšventinimo sakramentas išlieka, todėl jiems tarp pasauliečių rankos nėra uždedamos.

Taigi, sakramento galia išlieka juose jiems patiems teismui, net kai jie būdami kalti konsekruoja, tačiau pašventinimo galia ir įšventinimas yra pakankamai naudingi tiems, kurie tikėjimu, viltimi ir meile bendrauja su gautos palaimos ir administravimo malone. Šie gyvybės sakramentai, tekantys iš dangaus sosto, netampa iškreipti išganymui, nes nėra jokio teisingumo bendravimo su nedorybe, kaip ir šviesos su tamsa. Ir vis dėlto tokie, nors būtų svetimautojai ir žudikai, ir didžiąja dalimi priklausytų velniui, kol dar nėra nukirsti evangeliniu pjautuvu, konsekruoja; nežiūrima, kas ir kokie jie yra, bet ką duoda, arba ką gauna tie, kurie su jais pamaldžiai bendrauja, ir ne kas turi galią konsekruoti, bet ką turi. Mat kaip Kristaus vardu, jam pačiam liudijant, net velnio nariai išvarinėja demonus ir daro daugybę stebuklų, taip ta pačia jo galia sakramente blogųjų konsekruojamas kūnas ir kraujas; nors ir sakoma, kad nusidėjėlių Dievas neklauso, tačiau visa tai švenčiama sakramente tiek virš krikšto vandenų, tiek virš aliejaus, tiek virš eucharistijos, tiek virš galvų tų, kuriems uždedamos rankos. Todėl tai gauna ir per nevertinguosius, ir nors jie neturi Šventosios Dvasios, visgi Dievas yra tas, kuris duoda tą pačią Šventąją Dvasią per jų tarnystę ir konsekruoja dėl savo dosnumo dovanos pareigų.“

Kad dėl šios minėto vyro nuomonės mums nebūtų primesta šmeižto, jog čia sakoma, kad Šventoji Dvasia duodama per nusikaltėlių tarnystę, nors patys jie jos neturi, tegul atkreipia dėmesį į tai, ką jis įterpė pradžioje, kur hipotetiškai sako: „Ši tarnystė niekuo nėra menkesnis dėl bet kurio nevertojo, jei tik pašventinimas atliekamas pagal apaštališkosios kilmės įsteigimą, nes malonė, kurią pažadėjo pati tiesa, įvykdoma ne dėl jo, bet dėl jo pareigų, gautų iš vyriausiojo popiežiaus.“ Iš to aišku, kad jie turi Šventąją Dvasią tarnystėje, kurią gavo pagal apaštališkosios kilmės įsteigimą, tačiau neturi jos sau patiems. Jie turi gėrį, kad patarnautų kitiems, bet neturi, kad nukreiptų blogį nuo savęs. Be to, jie turi, kad teisingai tikėtų, bet neturi, kad teisingai gyventų, kaip aukščiau gausiai parodyta. O eretikų tarnystė nėra Kristaus, nes ji nebuvo gauta pagal apaštališkosios kilmės įsteigimą.

XL SKYRIUS

Apie vagis simonininkus ir kaip jie patenka į avidę.

Tad, kadangi buvo kalbėta apie samdinius Bažnyčios viduje, pakalbėkime ir apie vagis už Bažnyčios ribų. Didžiausias ir pirmasis jų požymis yra tai, kad jie neįeina pro vartus, bet lipa per kitur. Už šį nusižengimą ir įžūlumą Viešpats juos vadina vagimis ir plėšikais, todėl apie tai skaitoma su paties Viešpaties priesaika: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa per kitur, tas vagis ir plėšikas“. Jei jis būtų tai pasakęs be priesaikos, kas, nebent melagis ir antikristas, netikėtų pačiai tiesai ir kalbančiam Kristui? Bet jis pasirūpino tai pareikšti su priesaika, nes norėjo, kad tai būtų atidžiau išklausyta ir tvirčiau įsiminta.

Tiesos patarlė yra teisinga paraidžiui ir ne mažiau teisinga pagal kalbėtojo intenciją. Žmonių tarpe vagys ir plėšikai yra tie, kurie neįeina į avidę pro vartus, bet lipa per kitur; ir Dievo akyse vagys ir plėšikai yra tie, kurie neįeina į Bažnyčią per Kristų, kuris, kaip skelbia, yra Bažnyčios vartai, bet lipa per kitur. Šie, be jokios abejonės, yra visi eretikai, žydai ir pagonys. Jie visi vienodai neįeina į Bažnyčią per Kristų, nes neigia jį atėjusį kūne.

Jei klausiama, kaip visi eretikai neigia Kristų atėjusį kūne, kai kai kurie iš jų išpažįsta jį atėjusį kūne, tebūnie perskaityta šv. Augustino nuomonė trečioje šio veikalo knygoje. Dabar pažiūrėkime, kaip jie lipa per kitur. Be abejo, per kitur lipa, pavyzdžiui, arijonai, kurie taip atskiria asmenų trejybę, kad padalija ir dieviškosios substancijos vienybę. Per kitur – sabelijonai, kurie taip skelbia dieviškosios substancijos vienybę, kad sumaišo asmenų trejybę. Ilga būtų ir viršytų mūsų proto jėgas po vieną vardinti likusių erezijos marų.

Tad praleidę kitus, parodykime, kaip per kitur lipa simonininkai, į kuriuos mūsų durklas sminga ypatingiau. Be abejo, ir jie, paniekinę vartus – Kristų, ir jo vartininką – Šventąją Dvasią, lipa per kitur, kai savo pinigais tarsi kopėčiomis ir mašinomis puola Viešpaties sieną, tai yra vieningą Dievo tautos sutarimą ir tvirtumą, ir ją arba peršliaužia, arba pasikasa, arba tiesiog taranuodami įsiveržia. Jie negerbia vartų įstatymo, sakančio: „Dovanai gavote, dovanai duokite“, ir nelaukia vartininko leidimo, bet genami staigios valdžios aistros, perlipę, pasikasę ar pralaužę sieną, kaip blogiausi vagys ir plėšikai užpuola avis.

Dievo avidės siena perlipama, kai piktnaudžiaudami pasaulietine valdžia jie įgyja galią laikinai valdyti avis; ji pasikasama, kai jie ištraukia bažnytinius asmenis, susijusius su Bažnyčios pamatu, ir patraukia juos į save; ji pralaužiama, kai jie atskiria paprastus ir pasauliečius žmones nuo Kristaus meilės ir prijungia prie savęs. Jie taip pat nuplėšia stogą, kai sunaikina Bažnyčios vadovus, pažeisdami jų pareigų integralumą. Tad ar šliauždami, ar kasdamiesi, ar įsiverždami jie pultų į avidę, aišku, kad jie lipa per kitur, o ne pro vartus. Galiausiai jie už pinigus nugali arba pasaulietines valdžias, arba žemesnio rango dvasininkus, arba jų vadovus, arba bent jau vidutinės galios pasauliečius. Mat mažesnėms liaudies grupėms, kaip silpnesnėms avims, gynybai pastatyti šie keturi luomai: pasauliečiai – kaip siena nuo regimų antpuolių, o dvasininkai – kaip stogas nuo neregimų.

Tad aišku, kad simonininkai plėšikai, norėdami įgyti galią skersti ir naikinti avis, įgijo vidinį priėjimą per tuos, kurie buvo paskirti išoriniais gynėjais. Todėl ir jie neišvengs keršto, kai tarsi čerpės ar akmenys, išimti iš pastato, jau gulės apleisti ir nenaudingi ant žemės paviršiaus, už Kristaus pastato ribų. Bet ir pačios sienos bei stogas atrodo pražūtingai stovintys ar išlikę, kai iš ten išvytas vartininkas ir išžudytos avys, nes jie paliekami vienatvei ir griuvėsiams, taip pat žvėrims ir nešvariems paukščiams.

XLI SKYRIUS

Kaip simonininkai pamėgdžioja pasaulio vagis ir koks yra jų balsas, kurio neklauso avys.

Čia apsvarstykime, kaip simonininkų plėšikavimas labai atitinka tai, ką kartais daro pasaulio plėšikai. Juk smurtu įsiveržę į avidę, jie pirmiausia puola vartininką ir nedelsdami jį pasmaugia arba suriša, kad galėtų saugiau išvaryti ir pražudyti avis. Šį nusikaltimą, kaip liudija kasdienė patirtis, daro simonininkai, ir tuo nedoriau, kuo dieviški dalykai yra pranašesni už žmogiškus. Iš tiesų jie, norėdami laisvai ryti ir naikinti Dievo liaudį, pirmiausia stengiasi joje užgesinti Šventąją Dvasią arba surišę ją pasisavinti.

Argi neatrodo, kad jie tempia ją surištą, kai pasitiki galintys jos malonę kaip belaisvę parduoti kam panorėję? Argi jie neapleidžia jos kaip pačių užgesintos, kai savo klasta avyse užgesina Tą, kuris jas gaivino? Sakoma, kad Šventoji Dvasia užgesinama, kai tikėjimas, kuris yra jos dovana ir kuriam ji vadovauja, užgesinamas atėjus klastai. Todėl ir apaštalas įspėja: „Negesinkite Dvasios, neniekinkite pranašysčių“. Šie vagys akivaizdžiai gesina Šventąją Dvasią avyse, kai bedievystės bendravimu ar pritarimu priverčia ją įžeistą pasitraukti ir bėgti nuo jų; jai užgesus, jie jau niekina visas pranašystes, tai yra Šventuosius Raštus. Juk su kokia pagarba jie priims kitų nuomones, jei taip atkakliai trypia paties didžiojo pranašo ir pranašų Viešpaties dekretą, kuriuo jis, pasirašydamas po savo sakramentų įsteigimu, sako: „Dovanai gavote, dovanai duokite“?

Nors tokie atrodo esą Bažnyčios viduje, nenuostabu – juk ir vagys, kai vagia, atrodo esą avidės viduje. Jie būtų mažiau smerkiami, jei vogtų išorėje. Argi žydai ir pagonys kartais neatrodo esą materialių bažnyčios sienų viduje? Ir vis dėlto kokie įeina, tokie ir išeina; arba veikiau viduje jie tampa blogesni dėl savo įžūlumo, sakramentų įžeidimo ir kitų sutepimo. „Kokia bendrystė tarp tikinčio ir netikinčio?“ Tačiau kol jie matomi viduje, argi jie laikomi krikščionimis? Taip ir simonininkai, kol matomi Bažnyčios viduje, be abejonės, tuo labiau turi būti atmetami ir laikomi vagimis.

Galiausiai, tada reikės tikėti, kad jie nėra vagys ir plėšikai, kai bus įrodyta, kad jie įėjo į avidę pro vartus, o ne lipo per kitur. Priešingu atveju, neišskiriant nei jų, nei kokių nors eretikų, visi, kaip liudija Viešpats, kurie atėjo ne pro vartus, yra vagys ir plėšikai. Kad netyčia nebūtų pamanyta, jog jie kuo nors naudingi kaip samdiniai, pridurta: „Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti“.

Tad kur yra tie, kurie skelbia geriesiems, kad tai, ką jie gavo iš blogų simonininkų, yra gera ir ne tik nekenkia, bet netgi padeda, kai Viešpats prieštarauja, jog vagys ateina tik vogti, žudyti ir naikinti? Jei jie savyje turi tik tai ir ateina tik tam, kokį gėrį jie gali duoti bent jau kokiam nors geram žmogui, nebent atsipeikėję pirma patys pasikeistų ir gautų gėrį, kurį galėtų duoti kitiems?

Nekalbant apie jų darbus, net pats jų balsas yra tiek pražūtingas, kad jei avys jį išgirs, negalės nemirti. Galiausiai, kai jos jį išgirsta, nustoja būti Kristaus avys, jam pačiam liudijant: „Avys jų neklausė“. Aišku, kad tokios jau nėra gerojo ganytojo avys, kurios klausėsi vagių. O kas jos? Vagių pagrobtos, paskerstos ir pražudytos, todėl niekas kita, kaip tik plėšikų aukos. Jos vargšės nebūtų to patyrusios, jei nebūtų klausiusios jų balsų. Nors plėšikai kartais pajėgia įsiveržti pas avis, visgi jie negali jų pavogti, paskersti ar pražudyti, nebent jos pirma jų paklausytų; vagys neįvykdo to, ką bando, kol avys nesuteikia jiems savo klausos. Kokias žudynes simonininkai pajėgtų sukelti katalikams, jei šie, įspėti savo gerojo ganytojo Kristaus, vengtų klausytis jų kaip ganytojų ir teikti tokiems vagims savo palankumą bei pritarimą?

Todėl vagių ir plėšikų pagausėjimas ir įžūlumas labiausiai kyla iš vargano avių pakantumo; jos žūsta teisingu Dievo teismu, nes įspėtos ir pamokytos dviem požymiais (tarsi dviem liudytojais) saugotis vagių, arba apleido tai, arba paniekino. Gerasis ganytojas pateikė savo avims du požymius, pagal kuriuos jos atpažintų vagis, kad, jei netyčia vienas įvyktų be jų žinios ir valios, jos išvengtų kito. Pirmasis vagių ir plėšikų požymis nurodomas pagal įėjimą į avidę – jei tai daroma ne pro vartus, bet per kitur. Antrasis – pagal avims nepažįstamą balsą. Kokį jį, būtina trumpai priminti, nes manome, kad apie neteisingą įėjimą jau pakankamai paaiškinta.

Kaip, pavyzdžiui, arijonų balsas yra tvirtinti, kad Sūnus mažesnis už Tėvą (pačiam Sūnui prieštaraujant: „Aš ir Tėvas esame viena“), taip lygiai simonininkų balsas yra pardavinėti Šventąją Dvasią, prieštaraujant tam pačiam Kristui, kurio dvasia ji yra: „Dovanai gavote, dovanai duokite“. Jei jo avys atpažįsta ir žino šį Kristaus balsą, jos būtinai seks savo ganytoją, o ne vagį, kuris be abejonės yra svetimas. Avys jo neseka, bet bėga nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso, kurių lūpos kalba tuštybę, o dešinė yra neteisybės dešinė.

Tad tegul niekas savęs neguodžia, tegul niekas neieško pasiteisinimų nuodėmėms, dėdami figos lapus ant savo gėdos. Kas tik klauso simonininkų balso, sakančio: „Neduosiu tau krikšto, neduosiu tau Kristaus kūno ir kraujo sakramento, neduosiu tau Šventosios Dvasios, neduosiu tau jokio bažnytinio laipsnio, neatliksiu bažnyčių konsekravimo ar kokių kitų dieviškų sakramentų teikimo, jei neduosi man kainos“, be jokios abejonės, nėra Kristaus avis, nes priešingai jo balsui klauso ir atpažįsta svetimųjų balsą. Todėl jis be abejonės seka svetimąjį, o ne Kristų, kuris jo jau nebeatpažįsta, net jei jis tam, kurio balso nustojo klausyti, šauktų: „Viešpatie, Viešpatie“. Jei jis būtų išlaikęs jo balsą, būtų kuo greičiau pabėgęs nuo svetimojo, skleidžiančio jam nepažįstamą balsą.

XLII SKYRIUS

Su kokiu budrumu avys turi priešintis vagims, įėjusiems į avidę.

Taigi, jei avys nepajėgia pasipriešinti simonininkams vagims, besiveržiantiems į avidę, tegul bent jau priešinasi įėjusiems tuo vieninteliu būdu, kuriuo gali: nenorėdamos ir nebūdamos priverstos jų taip klausyti, kad sektų tokius tarytum ganytoją ar klausytų tarytum samdinį, bet, kaip minėta, darytų vienintelį dalyką, kurį gali – bėgtų nuo jų, vengdamos jų bendrystės, pareigų ir dirbtuvių, surinktų iš avių kraujo, kurias jie skerdžia ir naikina.

Tad Kristaus avys, apsuptos ar engiamos bet kokių žmonių gąsdinimų, kūno ar turto nuostolių, tegul prieš viską stengiasi išvengti savo sielų sužeidimo, kad nebūtų plėšikų prarytos gyvos, ir tegul nebijo tų, kurie užmuša kūną, bet negali užmušti sielos, o bijo to, kuris gali abu pražudyti negęstančioje pragaro ugnyje. Tegul jos apsvarsto: jei be pasiteisinimo bus visi tie, kurie pasaulio pabaigoje, esant didžiausiam krikščionių tikėjimo nuosmukiui, seks antikristą, suvedžioti ne tik dideliais ženklais ir stebuklais, bet ir priversti visapusiško persekiojimo kančių, tai daug labiau be pasiteisinimo yra tie, kurie dabar, esant didžiausiai krikščioniško vardo šlovei, suvedžioti pataikavimų ir gąsdinimų, seka vagis ir plėšikus.

Kaip aniems buvo išpranašauta, kad kils netikri pranašai ir netikri kristūs, taip ir šiems – kad ateis vagys ir plėšikai ir įeis į avidę. Viešpats apaštalams taip įspėjo saviškius: „Žiūrėkite, kad kas jūsų nesuvedžiotų. Daug kas ateis mano vardu, sakydami: „Aš esu“, ir daugelį suvedžios. Tada, jei kas jums sakys: „Štai čia Kristus“, arba „Štai ten“, netikėkite ir neikite, ir nesekite. Štai aš jums iš anksto pasakiau. Jei tad jums sakys: „Štai jis dykumoje“, neikite; „Štai jis slaptoje“, netikėkite. Štai jis! Dievo karalystė yra jūsų viduje. Jūs tad žiūrėkite: štai viską jums iš anksto pasakiau“.

Tarsi sakytų: „Nuo jūsų priklauso būti suvedžiotiems ar nesuvedžiotiems, ir dėl to būsite be pasiteisinimo, jei apleisite ar paniekinsite atsargumą, nes aš viską jums iš anksto pasakiau. Aš nurodžiau, kur yra Dievo karalystė, t. y. katalikų Bažnyčia – būtent jūsų viduje, kurie širdimi ir lūpomis saugote ir išlaikote apaštališką tikėjimą ir mokymą. Todėl kur šis tikėjimas sudūžta ar sugenda, netikėkite, kad ten yra Kristus ar jo karalystė, net jei būtų sakoma ir atrodytų, kad tai dykuma ar slapta vieta“.

O, kiek ir kokių atsiskyrėlių arijonų laikais sakė, kad Kristus yra jų dykumoje, nors užsikrėtę arijonų maru jie turėjo pas save antikristą! O, kiek ir kokių, kurie tada buvo laikomi bažnytiniais, rėkė ir šaukė, kad Kristus yra jų slaptose vietose, nors lygiai taip pat slėpė pas save antikristą – koks buvo Euzebijus Cezarietis, aršiausias Arijaus gynėjas, kaip liudija palaimintasis Jeronimas; koks buvo Didimas, Eutichas ir daugybė kitų tiek miestuose, tiek vienumose. Ką pasakėme apie minėtą ereziją, tebūnie taikoma ir kitoms.

Jei kas apsvarstys minėtus Viešpaties žodžius, ras vagis ir plėšikus akivaizdesnėmis pastraipomis aprašytus pas Joną nei netikrus pranašus ir netikrus kristus pas kitus evangelistus, nors šie vadina netikrais pranašais ar netikrais kristais tuos pačius, kuriuos anas vadina vagimis ir plėšikais. Kiti evangelistai nenurodė jokio kito jų atpažinimo ženklo, išskyrus tai, kad jie darys didelius ženklus ir stebuklus (kas ne tik neapsaugo neatsargių nuo klaidos, bet netgi atsargius įveda į klaidą), o Jonas pagal jų įėjimą ir balsą visiems parodė juos tarsi pirštu, kad niekas negalėtų ateityje teisintis savo pražūties nežinojimu, jei nepabūgo klausyti ir sekti jam nurodytų vagių.

Galiausiai, jei laisvas sprendimas apie įėjimą to, kuris jas valdys, kartais atimamas iš avių, jos vis tiek gali neklausyti svetimųjų balso ir nesekti, bet bėgti nuo svetimo. O jei pamatytų ką nors, pasipuošusį tikro ganytojo išvaizda, tegul nedrįsta jo klausyti ir sekti, kol iš jo įėjimo ir balso nesužinos, ar jis ganytojas, ar plėšikas, ir su pagirtinu smalsumu tegul taria jam su Jėzumi Navinu: „Ar tu mūsų, ar priešininkų?“

XLIII SKYRIUS

Apie skirtumą tarp samdinių ir vagių, ir kad katalikai neturi pakęsti eretikų taip, kaip pakenčia blogai gyvenančius katalikus.

Iš to, kas pasakyta, jau pakankamai aišku, kiek vagys ir plėšikai skiriasi nuo samdinių. Samdinių visuose jų žodžiuose reikia klausyti, Viešpačiui taip įsakant dėl jų: „Viską, ką jie liepia, darykite ir laikykitės“; o vagių ir plėšikų neleidžiama net klausytis, nes vos jų pasiklausius, žūstama. Samdiniai yra tokie, kad apaštalas džiaugiasi net jų skelbimu; o vagys ir plėšikai tokie, kad tas pats apaštalas juos verkdamas vadina klastojančiais Dievo žodį ir Kristaus kryžiaus priešais.

Samdiniai, nors ieško savo, o ne Kristaus, visgi neieško sau kitų dalykų, nei tų, kurie priklauso ir įsakyta atiduoti ganantiems Kristaus avis, būtent dešimtinių ir privalomos pagarbos. Reikalaudami to jie nenusikalsta, nes siekia, kad Dievui būtų atiduota tai, kas Dievo. Jie nusikalsta tik tuo, kad siekia tik šių dalykų sau, nes sako, kad tik šie dalykai yra jų; visgi, kol dėl jų jie laikinai gano Dievo ganyklos avis, jie ir šioje dalyje atiduoda Dievui tai, kas Dievo.

Kad dešimtinės ir kitos tikinčiųjų atnašos priklauso ir atiduodamos tik Viešpačiui, ir kad jos dieviškai paskirtos bet kokiems jo tarnams kaip laikinas atlygis, taip aiškina palaimintasis Jeronimas komentuodamas Malachiją: „Kas yra, sako, tarp jūsų, o kunigai, kuris uždarytų mano duris ir uždegtų mano aukurą veltui? Juk nė vienas tarp jūsų nėra iki pat paskutinio patarnautojo (nesakau kunigų ir levitų, bet net giedotojų bei tų, kurie tarnauja prie altoriaus įvairiose pareigose), kuris netarnautų man, negaudamas maisto iš mano namų“. Tai jis sako turėdamas omenyje visų derlių dešimtines, kurios aukojamos liaudies.

Kai plėšikai jas reikalauja, jie reikalauja ne savo. Jiems už dievišką tarnystę, kurios jie visiškai neturi, nepriklauso joks atlygis, tik už jų plėšikavimą – kartuvės arba griežčiausia bausmė. Ir vis dėlto, deja! jie dažnai paima ne tik tai, kas, kaip jie randa, paskirta Kristaus tarnams, bet ir tai, kas uždrausta, nors jie ateina ir sugeba tik vogti, žudyti ir naikinti.

Kas, būdamas sveiko proto, mano, kad katalikai turi pakęsti tokius vagis ir plėšikus, kurių Viešpats liepia taip vengti, jog liudija, kad tie, kurie jų klausėsi, nėra avys? Ir kokiu įžūlumu kas nors skelbia, kad jų tarnystę reikia toleruoti ir priimti, kol jie bus sinodiškai nušalinti, ir kad visa, kas jų tarnystės metu vyksta avidėje, yra gera ir šventa, kai jie turi tik vogimo, žudymo ir naikinimo tarnystę? Jei Kristaus avis vogti, žudyti ir naikinti yra gera ir šventa, tebūnie pakenčiami vagys ir plėšikai, kurie, kaip liudija Viešpats, nieko kito nemoka ir negali daryti.

Jei kas drįsta tam prieštarauti, tvirtindamas, kad vagys ir plėšikai moka ar gali daryti ką nors kita gero, teišdrįsta ginčytis ir teisme bylinėtis su Viešpačiu, ir jei gali, teįrodo jį melavus. Bet jei niekas iš krikščionių to nedrįsta, būtina pripažinti, kad tokie vagys ir plėšikai sau ir kitiems daro tik bloga.

Kodėl manoma, kad simonininkus reikia daugybę kartų ir beveik kasdien sinodiškai šalinti, kai jie nuo pradžios vieną kartą, kartu ir neatšaukiamai buvo pašalinti apaštalų kunigaikščių, kaip ir vėliau kiti eretikai buvo pašalinti ortodoksų ir katalikų tėvų pačioje savo atsiradimo pradžioje? Juk kiekvieną kartą, kai blogas medis išraunamas su šaknimis, veltui tikima, kad jo šakos gyvena ar gyvens, nebent ir jos būtų išrautos, nes išraunant jų motiną, ir jos laikomos išrautomis.

Taip ir bet kurio eretiko nušalinimo, kaip kokio nukirtimo, nereikia ieškoti atskirose personose tarsi atskirose šakose, jei aišku, kad erezijos autorius, kaip blogo medžio šaknis, visiškai išrautas. Aišku, kad tai netaikoma blogai gyvenantiems katalikams, kurių šaknis – katalikų Bažnyčia – niekada neišraunama, net kai kai kurios jos šakos nupjaunamos dėl savo nevaisingumo ar netvarkos ydos. Kol jos laikomos ant savo motinos medžio, jos arba pasitaiso, arba tarnauja žmonių šešėliui ar paukščių poilsiui.

Taip ir blogi geros katalikų Bažnyčios tarnai, nors gyvena blogai sau, kol atidedamas jų pašalinimas, arba pasitaiso, arba bent jau laikinai suteikia kitiems šiokią tokią naudą. Iš to galima suprasti, kad blogai gyvenančių katalikų nušalinimas dažniausiai atidedamas pagal laiką ir aplinkybes, o kartais įvykdomas; o eretikų – neatidedamas nei pagal laiką, nei pagal aplinkybes, bet vos jiems pasirodžius, įvykdomas.

Todėl dėl blogai gyvenančių Kristaus tarnų katalikų liaudis turi laukti katalikų sinodo ir jų neatmesti, kol jų neatmes jų bendradarbių ar mokytojų sprendimas, pagal tai, ką moko Saliamonas: „Tegul tavo akys žiūri tiesiai, ir tavo blakstienos tebūna nukreiptos pirmyn“. Mat dažnai atsitinka, kad tai, kas netobuliems atrodo nepakeliama, tobuliems atrodo pakenčiama, ir atvirkščiai – kas tobuliems nepakeliama, netobuliems atrodo pakenčiama. Kad dėl šio neaiškumo Bažnyčia netyčia nesuklystų ar nepasipiktintų, reikia kantriai ir išmintingai laukti, kol tai atskirs ir nustatys sinodo sprendimas.

Kas mano, kad to reikia laukti ir dėl eretikų, kai apie juos jau buvo surengti susirinkimai, nežinau, ar tikrai gali vadintis kataliku; juk kam bet kokia erezija Bažnyčioje atrodo pakenčiama, tas be abejonės patyrė tikėjimo laivo sudužimą arba atkrito nuo katalikų tikėjimo.

XLIIII SKYRIUS

Pateiktais pavyzdžiais parodoma, kad senieji katalikai eretikų nepakentė nė valandai, o samdinius pakentė.

Argi arijonų ar kitų eretikų laikais, jei kur katalikams būdavo paskiriamas vyskupas eretikas, katalikai toleruodavo jo tarnystę ar laikydavo ją šventa, kol jis būdavo sinodiškai nušalintas? Kad to niekada nebuvo toleruojama, aiškėja tiek iš daugybės istorijų, tiek iš „Tripare istorijos“, kuri pasakoja, kad vaikai ugnimi apvalė žaidimo kamuolį, nes jis atsitiktinai pariedėjo tarp asilo, kuriuo jojo to miesto vyskupas eretikas, kojų. Pasakojama, kad katalikai taip bjaurėjosi jo pirtimis, jog atsisakydavo ten praustis ne tik kartu su juo, bet ir be jo, kol tų vietų neapvalydavo šviežiais vandenimis.

Kad kas nors nepamanytų, jog šis geras katalikų uolumas, pateiktas visiems katalikams kaip pavyzdys, buvo rodomas taikos metu ar esant kokiai nors laikinojo krikščionių valdymo galybei, težino, kad tai vyko arijonų imperatorių ir kunigaikščių laikais, kurie dėl to patį miestą atidavė kalavijui, ir didžioji dalis piliečių buvo išžudyta. Su kokiu džiaugsmu jie skubėjo į mirtį išpažindami katalikų tikėjimą, ir kad budeliai pavargo žudyti anksčiau, nei atsidavę piliečiai liovėsi siūlytis ir veržtis būti nužudyti, kas nori sužinoti smulkiau, tepersaito minėtą istoriją. Ten jis ras ne tik tai, bet ir daugybę kitų patyčių, plakimų, pavojų ir nuostolių, kuriuos katalikai patyrė iš eretikų.

Po šių blogybių, kas pajėgs paminėti, su kokia ištverme katalikų Bažnyčia Afrikoje priešinosi už bet kokį žvėrį žiauresniems vandalams, net verčiama ilgiau gyventi po nesuskaičiuojamais ir rinktiniais kankinimais, ir vos vėlai leista mirti.

Todėl vargas mūsų laikų katalikų klestėjimui, per kurį krikščionių tikėjimas be jokių ar su menkais savo ir savo turto nuostoliais yra paminamas ir iškraipomas valdant krikščioniškiausiems kunigaikščiams, ko mūsų protėviams nepajėgė nei paminti, nei iškraipyti neišpasakytos negandos net valdant šventvagiškiems tironams.

Kiek ilgai eretikai turi būti pakenčiami ar kaip nušalinami, nustatė pirmiausia Viešpats, kai nurodė, kad avys jų neturi klausyti, bet bėgti, o vėliau tai darbais ir žodžiais patvirtino dieviškai kalbantis Paulius. Nors jis samdinius, net ir vaidingus, užsispyrusius, godžius, trokštančius ir pavydžius pakenčia taip, kad teigia besidžiaugiantis ir besidžiaugsiantis net jų skelbimu, tačiau vagis ir plėšikus, t. y. žmones eretikus, po vieno ir antro įspėjimo nurodo vengti. Jis akivaizdžiai parodė tai daręs, kai Aleksandrą, Himenėją ir Filetą, sakančius, kad prisikėlimas jau įvyko, atidavė šėtonui, kad jie pasimokytų nepiktžodžiauti.

Palaimintasis Augustinas Evangelijos pagal Joną traktate, aiškindamas, kad samdiniai kai kuriais atžvilgiais yra būtini ir naudingi, nors daugelyje dalykų kalti, nuolaidžiai sako: „Kadangi pasaulyje yra daug prižiūrėtojų, kurie ieško savo naudos, o ne Jėzaus Kristaus, ir vis dėlto jie vadinami ganytojais, Paulius sako, kad jie skelbia tiesą. Prižiūrėtojai jie yra, ganytojai jie yra. Tačiau prižiūrėtojai, ieškantys savo, o ne Jėzaus Kristaus, yra samdiniai“. Tame pačiame traktate toliau: „Jūs jau žinote Viešpaties vardu, kas yra geras ganytojas, ir kaip ganytojai yra jo nariai, todėl yra vienas geras ganytojas. Jūs žinote, kas yra samdinys, kurį reikia pakęsti; kas yra vilkas, vagys ir plėšikai, kurių reikia saugotis; kas yra avys; kas yra vartai, pro kuriuos įeina ir avys, ir ganytojas; kaip reikia suprasti vartininką. Jūs taip pat žinote, kad tas, kas neįeina pro vartus, yra vagis ir plėšikas, ir ateina tik vogti, žudyti ir naikinti“.

Štai toks didis daktaras, nors pasakė, kad samdinį reikia pakęsti ir kad Bažnyčia turi samdinius vadovus, argi kur nors randama, kad būtų sakęs, jog vagis ir plėšikus reikia pakęsti ir kad Bažnyčia turėtų juos vadovais? Jo traktate kas nori, ras kruopščiau aprašytus samdinius, vagis, plėšikus ir visa kita, jei mano, kad čia jam nepakankamai paaiškinta.

XLV SKYRIUS

Apie tai, kad šventasis Grigalius, dar būdamas diakonas, vengė Euticho, ir kad Šv. Jeronimas teigia, jog dėl tokių nereikia laukti viešo teismo.

(Čia tekstas nutrūksta. Rankraštyje pažymėta: „kodekso lapai dingo“ [folia codicis periere]).