Tamil Nadu kalvose, kur raudona žemė susiliečia su dangaus žydryne, tyvuliuoja Tiruvannamalajus – miestas, kuris traukia kaip magnetas tuos, kas ieško ne tik akmenų, bet ir vidinio šviesos pliūpsnio. Jo gatvėse, apsuptose Arunachalos kalno, girdisi maldybos, kurios sklinda nuo senovės šventyklų sienų, o naktimis kalno viršūnėje užsidega ugnis, primenanti, kad tamsa – tik iliuzija. Čia, kur oras kvepia smilkalais ir lietaus prisotinta žolė, žmonės vaikšto ratais aplink kalną, tikėdami, kad kiekvienas žingsnis artina prie nemirtingo žinojimo. Miestas alsuoja neįprasta energija: dieną piligrimai liečia šventus akmenis, o vakare susiburia prie laužų, pasakodami istorijas apie dievus, kurie žaidė su ugnimi.
Vardo šaknys ir kalno gimimas iš liepsnos
Tiruvannamalajaus vardas kyla iš tamilų kalbos žodžių „thiru“ – garbinimo priešdėlis, žymintis šventumą, ir „annamalai“ – neprieinama kalno formos, nurodanti Arunachalos kalvą, kuri laikoma Šivos ugnies įsikūnijimu. Lietuviškai tai galėtų skambėti kaip „Šventoji ugnies tvirtovė“, lyg miestas būtų saugoma liepsnos pilis, kur net vėjas nešioja kibirkštis iš praeities. Legenda pasakoja, kad kartą Brahma ir Višnu ginčijosi, kas didesnis: vienas kilo aukštyn kaip žąsis ieškodamas galvos, kitas leidosi žemyn kaip šaknis – bet abu nesėkmingai. Tada Šiva pasirodė kaip begalinis ugnies stulpas, pernelyg ryškus akims, tad jis virto Arunachala kalnu, pažadėdamas: kitos šventvietės spindės jo šviesa kaip mėnulis saulės. Šis mitas, užrašytas Skandos Puranoje, daro kalną Pancha Bhoota Sthalam – penkių elementų vieta, skirta ugniai.
Miesto istorija prasideda IX amžiuje, kai Čiola karaliai, tokie kaip Aditja I, pradėjo statyti Annamalajaus šventyklą – milžinišką kompleksą su keturiais rajonais, kur sienose iškaltos užrašai apie karalių priesaikas ir maldas. Pallavų laikais, VIII amžiuje, čia jau buvo akmens užrašai, liudijantys apie dvasios ieškotojus. Vienas keistas pasakojimas iš tų dienų: karaliaus Parantakos I valdymo metu, kai Rashtrakutai įsiveržė, šventykla tapo slėptuve – kunigai slėpė šventus lingamus po žeme, o kariai meldėsi, tikėdami, kad ugnis iš kalno sudegins priešus. Vėliau Vijanagarų dinastija praplėtė šventyklą, pridėdama 66 pėdų bokštą, nuo kurio matyti visa kalva, lyg dievas stebėtų pasaulį iš savo sosto.
Dvasios keliai ir mistiniai piligrimai prie ugnies
Šaivizmas, Šivos garbinimo tradicija, Tiruvannamalajuje virto gyvu pulsavimu: Apparas ir Sambandaras, didieji Najanarai, čia giedodavo Tevaramo himnus, o Sekkizaras aprašė jų vizitus Perijapurane – knygoje, pilnoje vizijų apie šokantį dievą. Miestas tapo Siddhų centru, kur tantra maišosi su jogos praktikomis, o olose slepiasi mistikai, kurie matė dieviškus ženklus. Vienas nestandartinis epizodas: XV amžiuje Nagalinga Desikaras, jogos meistras, valdė netoliese esančią Kunrakkudi šventyklą, bet sapnuose girdėjo Arunachalos balsą – jis persikėlė čia, įkurdamas Adeenam liniją, kur mokiniai mokėsi valdyti kvėpavimą, kad pajustų vidinę ugnį.
Šiandien religinis gyvenimas verda aplink Girivalam – 14 kilometrų ratą aplink kalną, kur piligrimai eina tyliomis naktimis, liečiant akmenis ir kartodami mantras. Kas mėnesį pilnaties metu tūkstančiai žengia šį kelią, tikėdami, kad kalnas sugeria jų sielvartus kaip smėlis lietų. O Kartigai Deepam festivalis, švenčiamas lapkričio–gruodžio sandūroje, traukia milijonus: dešimt dienų procesijų su vahana – nuo liūto vežimų iki sidabrinių riedulių, o kulminacijoje – Maha Deepam, milžiniškas laužas kalno viršūnėje, degantis iš 3000 svarų ghi, matomas už 50 kilometrų. 2025 metais, gruodžio 3 dieną, Bharani Deepam užsidegs anksti ryte, o vakare – didžioji ugnis, lydima chorų „Annamalaiyarukku Arohara“. Šis ritualas, prasidėjęs nuo senovės, kai Šiva žadėjo kasmet pasirodyti kaip šviesa, primena apie amžiną šviesą, kuri degina iliuzijas.
Kitas unikalus bruožas – Maruvoodal festivalis, kur Šiva ir Parvati vaizduojami kaip besiginčijanti pora: dievai „kovoja“ gatvėse, o minia juokiasi, matydama, kaip net deivės turi savo nuotaikas. Tai švenčiama vasario–kovo mėnesiais, su teatrališkomis scenomis, kur aktoriai įsikūniję dievus meta „žavesio strėles“ vienas į kitą, primenantys, kad meilė – net dieviška – pilna netikėtų posūkių.
Sielos atgarsiai ir amžini mokytojai kalno paunksmėje
Tiruvannamalajus – vieta, kur gimsta ir užgęsta šviesos nešėjai. 1879 metais netoli, Tiručulyje, pasaulį išvydo Venkataramanas Aijeras, vėliau žinomas kaip Ramana Maharshi – berniukas, kuris 16 metų patyrė „mirtį“: gulėdamas namuose, jis pajuto, kaip ego ištirpsta, o tikrasis „aš“ išnyra kaip amžina ramybė. Traukiamas Arunachalos, jis atvyko čia 1896 metais, įžengė į šventyklą ir niekada neišėjo – praleido 54 metus olose ir prie kalno papėdės. Jo kapas Ramanos ashrame tapo traukos centru: čia medituoja tūkstančiai, o jo žodžiai, surinkti „Kas aš?“ – trumpame tekste, parašytame 1902 metais tamilų kalba, moko savianalizės, klausiant „Nan jar?“ kol mintys nutyla.
Ramana rašė himnus Arunachalai, kaip „Penki himnai“ – poeziją, kur kalnas vadinamas guru, vedančiu prie tiesos. Vienas keistas faktas iš jo gyvenimo: kartą, medituodamas Virupakšos oloje, jį apsupo beždžionės, kurios ne tik ramiai sėdėjo, bet ir atnešė vandenį – lyg kalnas būtų siuntęs savo gyvūnus saugoti šventojo. Jo motina Alagammal mirė 1922 metais ashrame, o virš jos samadhi pastatytas šventyklos altorius, kur dabar dega amžinos žvakės. Net Somersetas Moemas, lankydamasis 1938 metais, įkvėpė Romaną savo romane „Skustuvo briauna“, vaizduodamas jį kaip mistiką, kuris moko, kad laimė – ne paieškoje, o nutraukime.