Šv. Jonas de Brebefas (Jean de Brébeuf, SJ) buvo prancūzų jėzuitas misionierius, vienas iš didžiųjų Šiaurės Amerikos tikėjimo liudytojų, kuris Evangelijos šviesą nešė į nežinomą ir priešišką pasaulį. Jo gyvenimas – tylus heroizmas, dvasinė jėga ir meilės liudijimas iki paskutinio atodūsio.
Jonas de Brebefas gimė 1593 metais Normandijoje, kilmingoje, tačiau nuolankioje šeimoje. Nuo jaunystės pasižymėjo tvirtu būdu, išmintimi ir giliais dvasiniais apmąstymais. 1617 metais įstojo į Jėzaus Draugiją, kurioje greitai įgijo pagarbą dėl ramybės ir nuolatinės dvasinės drausmės. Po studijų jis buvo išsiųstas į misijas Naujojoje Prancūzijoje – šio pašaukimo jis troško visa širdimi.
Į Kanadą Jonas atvyko 1625 metais. Tuo metu šalis buvo laukinė, nepažįstama, kupina pavojų. Kartu su keliais jėzuitais jis nuvyko į huronų žemes – į teritorijas, kurios šiandien būtų Ontarijo provincijoje. Ten gyveno tūkstančiai vietinių gyventojų, gyvenusių pagal savo papročius, kalbą ir dvasią. Misionierių laukė ne tik atšiaurus klimatas, bet ir nesupratimas: huronai ne kartą įtarė jėzuitus atnešant ligas ar piktąsias dvasias.
Jonas de Brebefas tapo tikru kultūriniu tiltu tarp pasaulių. Jis išmoko huronų kalbą, ją užrašė, sudarė pirmuosius žodynus ir gramatikas, vertė Evangelijos tekstus ir giesmes. Jis buvo ne tik misionierius, bet ir pirmasis europietis, kuris rimtai stengėsi suprasti vietinių dvasinį pasaulį. Jo dienoraščiai ir laiškai rodo didžiulį jautrumą – jis rašė ne kaip kolonistas, o kaip žmogus, mylintis tuos, kuriems tarnauja.
Savo raštuose jis apibūdino huronų papročius, religiją ir pasaulėžiūrą, bet svarbiausia – jų širdis. Jis sakė: „Šie žmonės turi tą pačią sielą, kurią Kristus atpirko, todėl reikia kalbėti jiems jų kalba, jų širdies tonais.“ Tokia nuostata buvo neįprasta to meto europiečiui, bet būtent dėl jos Brebefas įgijo huronų pagarbą – jie jį vadino „Echon“, t. y. „tas, kuris neša“.
Tačiau taika truko neilgai. Tarp huronų ir irokėzų kilo žiaurūs karai, o prancūzų misionieriai dažnai atsidurdavo tarp dviejų ugnies linijų. 1649 metais irokėzai užpuolė huronų kaimus, sudegino gyvenvietes ir paėmė belaisvius. Tarp jų buvo ir Jonas de Brebefas. Jis buvo kankinamas valandų valandas: deginamas, pjaustomas, žeminamas, bet visą laiką meldėsi ir ragino kitus kalinius neišsižadėti Kristaus.
Liudininkai pasakoja, kad per kankinimus jis nešaukė, nekeitė veido išraiškos, o tyliai kartojo maldas. Kai jam buvo nuplėšta oda nuo galvos, sakoma, kad jis sušnibždėjo: „Viešpatie, padaryk mane vertą Tavo kryžiaus.“ Šie žodžiai tapo dvasiniu testamentu. Jis mirė 1649 metų kovo 16 dieną, būdamas 56 metų.
Po jo mirties irokėzai, stebėdamiesi jo drąsa, net išgėrė jo kraują, tikėdami, kad taip perims jo stiprybę. Krikščionims tai tapo galingu simboliu – net priešai pripažino šventumo jėgą. Po kelių dienų buvo rasta jo kūno dalis, kurią vėliau krikščionys palaidojo prie Šv. Marijos misijos Hurone.
Jo raštai – „Santvaros laiškai“ (Relations des Jésuites) – yra vienas svarbiausių šaltinių apie ankstyvąją Kanados istoriją. Jose dera dvasinė išmintis ir antropologinis jautrumas. Viename laiške jis rašė: „Mūsų gyvenimas čia kaip grūdas, kurį laikas palaidos, kad Dievo žemė duotų vaisių.“ Ši mintis tapo pranašiška – iš jų kančios ir aukos išaugo Kanados Bažnyčia.
Jonas de Brebefas buvo beatifikuotas 1925 metais, o 1930 metais – kanonizuotas kartu su Šv. Izaoku Žogu ir kitais Šiaurės Amerikos kankiniais. Šių devynių vyrų atminimas minimas spalio 19-ąją.
Šv. Jonas de Brebefas yra Ontarijo provincijos ir visų Kanados misionierių globėjas. Jo gyvenimas rodo, kad tikrasis evangelizavimas ne prasideda nuo valdžios ar kalbos, o nuo meilės – nuo gebėjimo klausytis, gyventi tarp tų, kuriuos nori pakelti.