Žodis simuliakras kilo iš lotynų kalbos simulacrum, kuris reiškė atvaizdą, paveikslą, statulą ar net vaiduoklį. Nuo pat pradžių šis terminas turėjo dviprasmišką atspalvį – tai buvo ne tik atvaizdas, bet ir kažkas, kas galėjo klaidinti, būti dirbtina, neautentiška. Senovės romėnų kontekste jis neretai reiškė tai, kas vaizduoja, bet nėra tikra – stabus, kaukes, dvasias.
Terminas simuliakras (lot. simulacrum) atsirado senovės Romoje ir iš pradžių reiškė vaizdinį atvaizdą, atspindį ar kopiją. Šaknis simul- (plg. simulare – apsimesti, imituoti) rodo, kad jau tada šis žodis turėjo dvilypę prasmę:
- Neutrali reikšmė:
- Bet koks materialus atvaizdas (statula, paveikslas, veidrodis)
- Religinėse apeigose – dievybės atstovas (pavyzdžiui, dievo skulptūra šventykloje)
- Neigiamas atspalvis:
- Apsimestinis, klastingas vaizdas (vaiduoklis, iliuzija)
- Dirbtinė, tuščia forma be tikrosios esmės
- Psichoanalizėje: Fantazmos ir sąmonės iliuzijos
- Postmoderniojoje filosofijoje (J. Baudrillard): Visiška realybės pakaitalų sistema, kur originalas nebėra svarbus
Lietuviški atitikmenys
Terminas lietuvių kalboje vartojamas kaip:
- Simuliakras (mokslinėje literatūroje)
- Atsimaininys, atvaizdavimas (bendrinėje kalboje)
- Vaiduoklinė kopija (metaforinis variantas)
Svarbu pabrėžti, kad nors šiandien dažniausiai kalbame apie virtualią realybę ar medijų sukuriamas iliuzijas, istoriškai sąvoka visada turėjo ir religinį, ir filosofinį sluoksnį – tai, kas atrodo realu, bet iš tiesų yra tik paviršiaus refleksas.
Vėliau žodis buvo perimtas į filosofinį žodyną, o šiuolaikinę formą jam suteikė prancūzų mąstytojas Jean Baudrillard, kuris suformulavo vieną iš radikaliausių postmodernizmo kritikų. Pasak jo, simuliakras yra ženklas, kuris nebereiškia nieko realaus – jis tik vaizduoja kitus ženklus, tarsi be pagrindo kabantis veidrodis.
Baudrillard išskyrė keturias simuliakro stadijas. Pirmiausia ženklas atspindi tikrovę. Antroje stadijoje ženklas pradeda iškraipyti tai, ką jis turėtų atspindėti. Trečioje – jis simuliuoja tikrovę, bet nebereferuoja į nieką konkretaus. Ketvirtoje stadijoje – simuliakro stadijoje – ženklas tampa tikrove pats savaime. Ne todėl, kad kažką vaizduoja, o todėl, kad sukuria tikrovės iliuziją, kuri visus tenkina.
Baudrillard šią būseną vadino hiperrealybe – pasauliu, kuriame žmonės gyvena ženkluose, įvaizdžiuose ir reprezentacijose, kurios atrodo realesnės už realybę, bet yra tik struktūrinė tuštuma. Tai ne melas, nes melas reikalauja tiesos, kurią jis slepia. Simuliakras neturi nieko, ką slėpti – jis tik rodo ženklus be referento.
Kasdienės simuliakro formos
Šiandien simuliakrai supa mus beveik visur. Parduotuvėje perki mineralinį vandenį, kuris žada gaivą ir kalnų tyrumą, bet tėra mieste išpilstytas skystis. Rinkimų kampanijoje kandidatas demonstruoja „natūralų“ veidą, kurį kruopščiai suprojektavo įvaizdžio specialistai. Pramogų parkas imituoja „tikrąją“ laukinių vakarų patirtį, kuri niekada neegzistavo. Net kai kurios maldos gali tapti simuliakrais – kai jos tariamos iš įpročio, be vidinės intencijos.
Tikrasis simuliakro pavojus slypi ne tame, kad jis meluoja, o tame, kad pakeičia tikrovę savo versija, ir niekas nebesugeba to atskirti.
Simuliakrai religijoje
Simuliakro sąvoka religiniame kontekste dažniausiai netaikoma tiesiogiai, tačiau kai kurie Biblijos epizodai atitinka jos dvasią. Pranašas Izaijas rašė: „Ši tauta artinasi prie manęs lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs.“ Tai – dvasinės mimikrijos pavyzdys: išoriškai viskas atrodo šventa, bet vidinė intencija yra tuščia. Tai tarsi ritualinis simuliakras – tikėjimo vaizdas be tikėjimo turinio.
Baudrillard pats nebuvo religingas, bet kai kurie jo tekstai prilygsta teologinei meditacijai. Pavyzdžiui, jis rašė, kad Dievo mirtis sukūrė pasaulį, kuriame nebeliko skirtumo tarp realybės ir jos parodijos. Netgi baimė nebesusijusi su gyvenimu – ji kyla iš simuliuotų pavojų, televizoriaus ir algoritmo.
Simuliakras – tai ne daiktas, ne įrankis ir ne sąvoka viena iš daugelio. Tai būdas, kuriuo šiuolaikinė kultūra nebe skiria realybės nuo jos ženklų. Tai žinojimo forma, kuri pasitenkina paviršiumi, nes paviršius tapo pakaitalu gilumai. Tai pasaulis, kur kopija nebepaiso originalo, o žmonės pradeda tikėti į ženklus, net jei niekas jų nebekuria su intencija.