Šventoji inkvizicija buvo Katalikų Bažnyčios institucija, sukurta siekiant kovoti su erezijomis, tikėjimo išdavyste ir religiniais nukrypimais. Inkvizicija atsirado XII amžiuje ir veikė daugelį šimtmečių, iki XIX amžiaus. Jos pagrindinis tikslas buvo apsaugoti katalikų tikėjimo grynumą, nubausti ir atgrasyti tuos, kurie buvo įtariami erezijomis ar nepakankamu tikėjimu.
Pati inkvizicijos idėja buvo susijusi su tuo, kad Katalikų Bažnyčia laikė save atsakinga už tikėjimo ir moralės apsaugą. Inkvizitoriai dažnai buvo vienuoliai, ypač dominikonai ir pranciškonai, kurie turėjo tirti ir bausti tuos, kurie buvo įtariami erezija. Procedūros dažniausiai apėmė apklausas, liudytojų parodymus ir kartais kankinimus, siekiant gauti prisipažinimus.
Inkvizicijos veikla buvo skirtinga įvairiose šalyse ir laikmečiuose. Pavyzdžiui, viena garsiausių inkvizicijos formų buvo Ispanijos inkvizicija, kuri buvo įsteigta 1478 metais ir veikė daugiau nei 300 metų. Ši inkvizicija garsėjo griežtomis priemonėmis prieš žydus, musulmonus ir protestantus. Jos pagrindinis tikslas buvo religinės vienybės palaikymas Ispanijoje po Reconquistos – laikotarpio, kai krikščionys atsiėmė Iberijos pusiasalį iš musulmonų valdovų.
Inkvizicijos procesai dažnai buvo vieši, o bausmės apėmė įvairius nuosprendžius – nuo atgailos iki mirties bausmės, dažniausiai deginimo ant laužo. Tačiau ne visi inkvizicijos tyrimai baigėsi tokiais kraštutinumais; daugelis įtariamųjų buvo paleisti arba nubausti lengvesnėmis bausmėmis.
Nepaisant to, kad inkvizicija buvo institucija, siekianti apsaugoti tikėjimo grynumą, ji dažnai buvo kritikuojama dėl savo žiaurumo ir neteisingų metodų. Inkvizicija paliko gilius istorinius ir kultūrinius pėdsakus, o jos palikimas šiandien kelia daug diskusijų apie religijos ir valstybės sąsajas, tikėjimo laisvę bei žmogaus teises.
Šventoji inkvizicija buvo oficialiai panaikinta XIX amžiaus pradžioje. Šiuolaikinėje Bažnyčioje inkvizicijos funkcijas atlieka Tikėjimo mokymo kongregacija, kuri yra atsakinga už tikėjimo klausimų aiškinimą ir doktrinos apsaugą, tačiau tai labai skiriasi nuo praeities inkvizicijos praktikos.
Kitas įdomus faktas slepiasi pačioje teismo pradžioje. Prieš pradedant apklausas, inkvizitoriai privalėjo paskelbti malonės laikotarpį, kuris truko nuo trisdešimt iki keturiasdešimt dienų. Jei žmogus pats ateidavo ir prisipažindavo suklydęs, bausmė būdavo labai lengva, o kartais jos išvis atsisakydavo. Bažnyčia labiau norėjo susitaikymo nei griežtos bausmės.
Taip pat tyrimai rodo, jog dauguma bylų baigdavosi ne mirties bausme, o įpareigojimu nešioti geltonus kryžius ant drabužių arba atlikti tam tikrą piligriminę kelionę. Inkvizicija turėjo savo raštininkus, kurie kruopščiai registravo kiekvieną žodį. Dėl šio kruopštumo šiandien istorikai gali detaliai sužinoti, kuo tikėjo paprasti praeities žmonės, kokiomis bijojimo formomis jie gyveno ir kaip Bažnyčia bandė tvarkyti visuomenės dvasinį gyvenimą.