Petro aktai su Simonu (Actus Petri cum Simone) – apokrifinis ankstyvosios krikščionybės tekstas, kuris, manoma, buvo sukurtas II–IV a. Kūrinys išliko lotyniškai Codex Vercellensis rankraštyje (IV a. pabaiga), tačiau tikėtina, kad originalus tekstas buvo sukurtas ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje. Pasakojimas seka apaštalo Petro gyvenimą po Kristaus prisikėlimo, jo mokymus ir susidūrimus su gnostiniu Simonu Magu, pabrėžiant … [Skaityti toliau…]
„Mūsų Viešpaties testamentas“ (angl. Testament of our Lord, lot. Testamentum Domini) yra ankstyvosios krikščionybės apokrifinis veikalas, priskiriamas vadinamajai bažnytinių nurodymų (angl. Church Orders) literatūrai. Šis tekstas, kurį tradicija priskiria pačiam Jėzui Kristui (neva tai Jo žodžiai, pasakyti apaštalams po prisikėlimo), iš tiesų buvo sukurtas vėliau, greičiausiai IV amžiuje. „Testamentas“ reikšmingas tuo, kad jame pateikiama išsami … [Skaityti toliau…]
Adajo mokymas (sir. ܡܠܦܢܘܬܐ ܕܐܕܝ, Malpānūṯā d-Addai), kartais sutinkamas pavadinimas Adajo doktrina. Anglų kalboje Doctrine of Addai ar Teaching of Addai. Šis kūrinys priskiriamas apaštalui Adajui (Addai), kuris sirų krikščioniškoje tradicijoje laikomas vienu iš septyniasdešimt mokinių ir misionieriumi, atvykusiu į Edessą. Vis dėlto pats tekstas parašytas daug vėliau. Tyrėjai jį paprastai datuoja IV arba V … [Skaityti toliau…]
Bičių knyga (siriškai Ktābā d-Debbā, lot. Liber Apis, angl. The Book of the Bee) yra vienas įdomesnių vėlyvosios Rytų krikščionybės literatūros kūrinių, sudarytas XIII amžiuje. Autorius – Saliamonas iš Basros (Solomon of Basra, siriškai Mar Šlēmōn d-Baṣrā), Perat-Maišano metropolitas, priklausęs Rytų Bažnyčios tradicijai. Kūrinys buvo parašytas kaip glausta teologinių ir istorinių žinių santrauka, apimanti pasaulio … [Skaityti toliau…]
„Lobių urvas“ (dar vadinamas The Cave of Treasures; siriškai ܡܥܪܬ ܓܙܐ — Meʿārath Gazzē; lotyniškai Spelunca Thesaurorum; arabiškai Maghārat al-Kunūz; kai kuriose etiopų tradicijose sutinkamos adaptuotos formos, pvz., Kifafa Gaze, kartais šį kūrinį vadina tiesiog Lobių knyga) – vienas žymiausių sirų krikščionybės apokrifinių kūrinių, galutinai susiformavęs maždaug VI–VII amžiuje Mesopotamijoje. Nors tradicija autorystę ilgą laiką … [Skaityti toliau…]
Ši frazė, ištarta Jėzaus paskutinės vakarienės metu, atskleidžia vieną esminių krikščioniškojo tikėjimo tiesų: Dievas Tėvas mums apreikštas per Sūnų. Kai mokinys Pilypas prašo Jėzaus: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir to mums pakaks“ (Jn 14, 8), Kristus atsako: „Kas matė mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9). Šiais žodžiais Jėzus pabrėžia savo asmens vienybę su Dievu Tėvu … [Skaityti toliau…]
Kinų mitologijoje nėra griežtos ribos tarp dievų, dvasių ir žmonių. Čia dieviškumas – tai ne amžinas statusas, o pasiekiamas laipsnis. Daugelis dievų buvę žmonės, paaukštinti į dievybes už nuopelnus – karvedžiai, išminčiai ar net ištikimi valstiečiai. Ši tradicija sujungia taoistinius nemirtinguosius, budistinius bodhisatvas ir senuosius liaudies tikėjimus į vieną gyvą sistemą, kur dvasios dalyvauja žmonių … [Skaityti toliau…]
Jėzaus Draugijos slapti nurodymai (Monita privata Societatis Iesu) yra vienas žymiausių XVII amžiaus antijėzuitiškų tekstų, kuris nuo pat pasirodymo 1612 metais buvo laikomas slaptu Jėzuitų ordino vadovu. Šis dokumentas teigia atskleidžiantis tariamas vidines instrukcijas, kaip ordinas turėtų elgtis su valdovais, didikais, našlėmis, jaunimu, kitais vienuoliais ir visuomene. Nors tekstas buvo pristatomas kaip autentiškas, jau XVII … [Skaityti toliau…]
Apie laisvąją valią (lot. De libero arbitrio diatribe sive collatio) yra 1524 metais pasirodęs Erazmo Svarstymas apie laisvąją valią (lot. De libero arbitrio diatribe sive collatio) yra 1524 metais pasirodęs Erazmo Roterdamiečio kūrinys, tapęs viena svarbiausių XVI amžiaus intelektualinių diskursų dalių. Ši diatriba žymi oficialų humanisto atsiribojimą nuo Martino Liuterio ir Reformacijos judėjimo, kurį jis … [Skaityti toliau…]
Stačiatikių Bažnyčia per šimtmečius pagerbė daugybę šventųjų – žmonių, kurie savo gyvenimu liudijo Evangelijos tiesas, pasižymėjo dorybėmis, kantrybe, atgaila ar net kankinyste. Jie kilę iš įvairių tautų ir laikotarpių: apaštalai, vienuoliai, dvasininkai, kankiniai, gydytojai bei paprasti pasauliečiai, kuriuos Dievas pašaukė ypatingai tarnystei. Šiame puslapyje pristatomi stačiatikių šventieji, kurie gerbiami visame ortodoksų pasaulyje: Rusijoje, Graikijoje, Gruzijoje, … [Skaityti toliau…]
Daugelis įsivaizduoja, kad šventasis – žmogus, kuris buvo be nuodėmės. Tačiau tiesa kur kas įdomesnė. Krikščionių tradicijoje šventasis yra žmogus arba kartais angelas, kuris gyvenimu liudijo ištikimybę Dievui, po mirties buvo pripažintas dangaus gyventoju ir tapo pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Svarbu žinoti, kad šventasis nėra tobulas. Net popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad Bažnyčia skelbia … [Skaityti toliau…]
Šventasis Martynas, arba Šv. Martynas iš Tūrų (lot. Sanctus Martinus Turonensis), yra vienas žymiausių Vakarų Europos šventųjų – karių, elgetų, vynuogynų darbininkų, vargšų ir net žąsų globėjas. Gimė apie 316–336 metus Panonijoje, dabartinėje Vengrijoje, romėnų karininko šeimoje. Augo pagoniškoje aplinkoje, bet dar vaikystėje slapta lankėsi bažnyčioje, o penkiolikos, kaip karininko sūnus, buvo priverstas stoti į … [Skaityti toliau…]