Šventasis Martynas, arba Šv. Martynas iš Tūrų (lot. Sanctus Martinus Turonensis), yra vienas žymiausių Vakarų Europos šventųjų – karių, elgetų, vynuogynų darbininkų, vargšų ir net žąsų globėjas. Gimė apie 316–336 metus Panonijoje, dabartinėje Vengrijoje, romėnų karininko šeimoje. Augo pagoniškoje aplinkoje, bet dar vaikystėje slapta lankėsi bažnyčioje, o penkiolikos, kaip karininko sūnus, buvo priverstas stoti į Romos legionus.
Būdamas kareiviu Amjene, žiemos naktį prie vartų pamatė sušalusį elgetą. Neturėdamas pinigų, Martynas perkirto savo raudoną karinį apsiaustą – pusę atidavė vargšui, pusę pasiliko sau. Tą naktį sapne išvydo Kristų, apsigaubusį jo apsiausto dalimi, sakantį apaštalams: „Martynas, dar katechumenas, mane apgaubė“. Šis regėjimas pakeitė viską – po kelių dienų Martynas pasikrikštijo, paliko kariuomenę ir pasirinko Dievo kelią. Legenda pasakoja, kad imperatorius Julianas atsisakė paleisti jį iš tarnybos, tuomet Martynas pareiškė: „Aš krikščionis, negaliu kariauti“ – ir stojo priešais priešą be ginklo, o barbarai pasidavė be kovos.
371 metais Tūrų gyventojai slapta išrinko jį vyskupu – jis, nenorėdamas priimti vyskupo pareigų, slapstėsi tarp žąsų, tačiau šios jį išdavė gagenimu. Nuo tada žąsys siejamos su jo švente, o lapkričio 11-ąją kepamos Martyno žąsys. Kaip vyskupas, jis gyveno asketiškai: miegojo ant šiaudų, valgė kartą per dieną, dėvėjo šiurkštų apdarą. Įkūrė Marmoutier vienuolyną (Marmutjė) prie Luaros – vieną pirmųjų Vakarų Europoje, kur mokė vienuolius darbo ir maldos ritmo. Keliavo po Galiją, griovė pagoniškas šventyklas, bet ne jėga – stebuklais: medžiai krito patys, ugnis geso, demonai bėgo. Žmonės sekė jį minios, o jis gydė ligonius, prikėlė tris mirusiuosius, net pats velnią išvarė iš apsėstojo.
Martynas buvo nuolankus – atsisakė prabangių rūmų, gyveno namelyje už miesto, lankė kalinius, dalijo duoną. Jo šūkis: „Viešpatie, jei tavo tautai dar reikia manęs, aš neprašau poilsio“. Mirė 397 metų lapkričio 8 dieną, 81 metų, po sunkios ligos. Palaidotas lapkričio 11-ąją – tą dieną dangus buvo apsiniaukęs, bet netikėtai prašviesėjo, ir prasidėjo Martyno vasara – šiltas rudens atokvėpis, kurį žmonės laikė ženklu iš dangaus. Per laidotuves įvyko stebuklas: aklieji praregėjo, luošieji atsistojo.
Šiandien Šv. Martyno diena – lapkričio 11-oji – švenčiama su žibintais ir žąsimis Vokietijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje. Vaikai eina su popieriniais žibintais, giedodami: „Martynas dalijo apsiaustą, dalink ir tu šilumą“. Jo kapas Tūre tapo piligrimystės vieta, o bazilika – viena seniausių Prancūzijoje. Martynas – ne tik šventasis, bet pavyzdys: kaip vienas poelgis gali pakeisti pasaulį, kaip gailestingumas nugali kardą. Jo gyvenimas primena: tikras stiprumas – ne jėgoje, o širdyje, kuri dalijasi net tuo, ką turi mažiausiai.
Toliau pateikta lentelė apibendrina svarbiausius Šv. Martyno gyvenimo etapus ir jo palikimą.
| Etapas / Įvykis | Vieta / Laikotarpis | Pagrindiniai bruožai ar simboliai |
|---|---|---|
| Gimimas ir vaikystė | Panonija (Vengrija) / 316–336 m. | Romos karininko sūnus; ankstyva trauka krikščionybei. |
| Kareivio tarnyba ir apsiausto dalybos | Amjenas (Prancūzija) / apie 338 m. | Perkirptas apsiaustas elgetai; Kristaus regėjimas sapne. |
| Atsivertimas ir krikštas | Galija / po 338 m. | Palieka legionus; mokosi pas šv. Hilarijų Puatjė. |
| Vyskupo tarnystė | Tūras (Prancūzija) / 371–397 m. | Marmoutier vienuolynas; misijos kaime; stebuklai ir demonų išvarymai. |
| Mirtis ir šventė | Tūras / 397 m. lapkričio 8 d. | Palaidotas lapkričio 11 d.; Martyno vasara; žąsys ir žibintai. |
| Globėjas ir palikimas | Europa (Prancūzija, Vengrija, Vokietija) | Kariai, vargšai, vynuogynai; šventė su žąsimis; piligrimystė į Tūrą. |