Semipelagianizmas buvo teologinis judėjimas, kilęs V a. pabaigoje–VI a. pradžioje Vakarų krikščionybėje, siekęs rasti kompromisą tarp šv. Augustino griežtos malonės doktrinos ir pelagianizmo, pabrėžusio žmogaus laisvą valią. Semipelagijonai, tokie kaip Jonas Kasianas, Vincentas iš Lerino ir Faustas iš Riezo, bandė suderinti Dievo malonės būtinybę su žmogaus iniciatyva tikėjimo kelyje, teigdami, kad žmogus gali žengti pirmą … [Skaityti toliau…]
Klauzūra – terminas, neatsiejamas nuo vienuolių gyvenimo, ypač moterų vienuolynų, kuriuose laikomasi popiežiškojo uždarumo. Šis žodis slepia ne tik fizinio atsiskyrimo, bet ir dvasinės disciplinos prasmę, formuojančią kontempliatyvų gyvenimą. Žodis „klauzūra“ kildinamas iš lotynų kalbos žodžio clausura, kuris reiškia „uždarymas“, „aptvėrimas“ arba „atskirtis“. Šis terminas kilęs nuo veiksmažodžio claudere – „uždaryti“, „užrakinti“. Originalo pavadinimas lotynų … [Skaityti toliau…]
Šią encikliką popiežius Pijus XI paskelbė 1926 metų vasario 28 dieną. Pavadinimas „Rerum Ecclesiae“ reiškia „Bažnyčios reikalai“ – šie žodžiai paimti iš pirmųjų lotyniško teksto sakinių, kaip įprasta enciklikoms. Šiuo dokumentu popiežius kreipėsi į visus Katalikų Bažnyčios vyskupus ir tikinčiuosius su pagrindiniu tikslu – atnaujinti misijų dvasią ir pabrėžti Bažnyčios pašaukimą skleisti Evangeliją visame pasaulyje. … [Skaityti toliau…]
Tikėjimas nuo seno laikomas ne tik paguodos, bet ir iššūkio šaltiniu. Jis kviečia žmogų į gilesnį gyvenimą, tačiau kartu reikalauja atsisakyti patogumų, laikytis drausmės ir kartais net kęsti persekiojimus. Ar tikėti reiškia kentėti? Ar tikinčiojo kelias neišvengiamai veda į kančią, ar vis dėlto jame slypi laisvė, kurios neįmanoma patirti be savęs peržengimo? Šie klausimai lydi … [Skaityti toliau…]
Popiežius Leonas XIII, valdęs nuo 1878 iki 1903 metų, pelnė išskirtinį vardą – „Rožinio popiežius“. Šį titulą jis užsitarnavo ne atsitiktinai, o dėl savo nuoseklios, atkaklios ir dvasiniu požiūriu gilios meilės Švč. Mergelės Marijos Rožinio maldai. Per savo pontifikatą jis paskelbė net vienuolika enciklikų apie Rožinį, kas iki šiol yra unikalus atvejis visoje Bažnyčios istorijoje. … [Skaityti toliau…]
Kasdienėje kalboje žodis „bausmė“ dažnai siejamas su baime, kerštu ar atpildu už padarytą pažeidimą. Tačiau teologinėje perspektyvoje, ypač katalikų doktrinoje, bausmė turi visai kitokią prasmę. Tai nėra Dievo rūstybės proveržis, o veikiau natūrali nuodėmės pasekmė, kuri išlieka net ir tada, kai Dievas savo gailestingumu žmogui jau yra atleidęs. Suvokti bausmę teologiškai reiškia suprasti skirtumą tarp … [Skaityti toliau…]
Akedija – tarsi sunkus rūkas, apgaubiantis sielą, kai malda tampa tuščia, tikėjimas blėsta, o dvasiniai tikslai atrodo nepasiekiami. Terminas, dažnai siejamas su senovės vienuolių patirtimi, apibūdina ne tik apatiją, bet ir gilų dvasinį tingumą, abejingumą geriems darbams ir neviltį. Graikiškas žodis acedia, kuris lietuviškai verčiamas kaip akedija, kilęs iš a- („be“) ir kēdos ( „rūpestis“, … [Skaityti toliau…]
Sarakostai vienuoliai, dar vadinami Sarabaitais (sarabaites lotynų kalba), yra viena iš vienuolių kategorijų, paminėtų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Ši regula, kuri tapo Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo pagrindu, išskiria keturis vienuolių tipus: cenobitus, anachoretus, sarabaitus ir girovagus. Sarakostai, kartu su girovagais, laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų gyvenimo būdas neatitinka Benedikto vizijos … [Skaityti toliau…]
Šv. Benediktas iš Nursijos savo Regula Benedicti pradžioje pateikia keturias vienuolių rūšis. Tai ne tik jų gyvenimo būdo aprašymas, bet ir dvasinės brandos vertinimas. Benediktas siekia parodyti, kodėl cenobitų kelias yra tinkamiausias, bet taip pat pripažįsta, kad vienuolinio gyvenimo formų įvairovė susiformavo dėl žmonių skirtingų pašaukimų ir būdų siekti Dievo. Cenobitai (coenobitae)Cenobitai gyvena bendruomenėje, vadovaujami … [Skaityti toliau…]
Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje. Šv. Benediktas siekė sukurti … [Skaityti toliau…]
Vienuolių įžadai – skurdas, skaistumas ir klusnumas – yra esminė pašvęstojo gyvenimo dalis Katalikų Bažnyčioje. Šie įžadai, dar vadinami evangeliniais patarimais, atspindi vienuolio ar vienuolės įsipareigojimą gyventi pagal Jėzaus Kristaus mokymą, atsisakant pasaulietinių gėrybių ir visiškai atsiduodant Dievui. Vienuolių įžadai yra vieši, savanoriški ir iškilmingi pažadai, kuriuos pašvęstojo gyvenimo nariai duoda Dievui, įsipareigodami gyventi pagal … [Skaityti toliau…]
Žodis „abatas“ kilęs iš aramėjų kalbos žodžio abba, reiškiančio „tėvas“, kuris vėliau per graikų ir lotynų kalbas (abbas) paplito krikščioniškame pasaulyje. Lotynų kalboje abbas reiškė pagarbų kreipinį į dvasinį vadovą ar tėvą. Lietuvių kalboje „abatas“ (moteriškasis atitikmuo – „abatė“) vartojamas apibūdinti vienuolyno vadovą, dažniausiai katalikų ar ortodoksų tradicijoje. Terminas atspindi ne tik administracinį, bet ir … [Skaityti toliau…]