Anakletai yra krikščionių bendruomenės dalis, siejama su ankstyvosios Bažnyčios istorija, tačiau šis terminas nėra plačiai žinomas ar naudojamas šiuolaikinėje teologijoje. Tačiau vienas iš istorinių kontekstų, kuriame gali pasirodyti šis terminas, yra susijęs su Popiežiumi Anakletu, kuris, pagal tradiciją, buvo trečiasis Romos vyskupas po šventojo Petro ir Linuso. Popiežius Anakletas kartais vadinamas Kletu, ir jo vardas … [Skaityti toliau…]
Politeistas yra žmogus, kuris tiki ir garbina daugiau nei vieną dievą. Politeizmas yra religijos forma, kurioje pripažįstamas daugybės dievybių egzistavimas, kiekviena iš jų turi savo unikalią galią, funkcijas ar atsakomybę. Šios dievybės gali būti susijusios su įvairiais gamtos reiškiniais, visuomenės sritimis arba žmogaus gyvenimo aspektais, pavyzdžiui, su meile, karu, derliumi, vandenimis, ugnimi ir kt. Politeizmas … [Skaityti toliau…]
Pauliaus mokymas, arba Pauliaus teologija, yra vieno iš įtakingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, apaštalo Pauliaus, doktrinos ir idėjos, kurios suformavo daugelį esminių krikščioniškojo tikėjimo aspektų. Paulius parašė daug laiškų (epistolų), kurie sudaro didelę dalį Naujojo Testamento ir turi didelę įtaką krikščionių teologijai, ypač Vakarų krikščionybėje. Pagrindinės Pauliaus mokymo temos: Pauliaus mokymas turėjo esminę įtaką krikščionių teologijai … [Skaityti toliau…]
Antinomizmas yra teologinė doktrina arba religinis požiūris, kuris teigia, kad tikintieji yra išgelbėti malone per tikėjimą, todėl jie nėra saistomi moralinio įstatymo, kaip, pavyzdžiui, Dekalogo (dešimties Dievo įsakymų) reikalavimų. Terminas „antinomizmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžių „anti“ (prieš) ir „nomos“ (įstatymas), reiškiančių „prieš įstatymą“. Pagrindinės antinomizmo savybės: Antinomizmas yra svarbus teologinis klausimas, kuris susijęs su … [Skaityti toliau…]
Šolastika (arba scholastika) yra filosofinė ir teologinė kryptis, kuri klestėjo viduramžių Europoje, ypač nuo XI iki XV amžiaus. Ji siekė suderinti krikščioniškąjį tikėjimą su antikinės filosofijos, ypač Aristotelio, principais, naudodama griežtą loginę analizę ir dialektiką. Šolastika buvo pagrindinė viduramžių mokymo ir intelektualinio diskurso forma Europos universitetuose ir vienuolynuose. Pagrindinės šolastikos savybės: Šolastika yra svarbus intelektualinės … [Skaityti toliau…]
Monofizitizmas yra krikščioniškoji teologinė doktrina, kuri teigia, kad Jėzus Kristus turi tik vieną, dieviškąją prigimtį, o ne dvi – dieviškąją ir žmogiškąją – kaip tai teigia ortodoksinė krikščionybė. Terminas „monofizitizmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžių „monos“ (vienas) ir „physis“ (prigimtis), reiškiančių „viena prigimtis“. Pagrindinės monofizitizmo savybės: Monofizitizmas yra svarbi krikščioniškosios teologijos istorijos dalis, kuri rodo … [Skaityti toliau…]
Hesichazmas yra mistinė teologinė tradicija Rytų Ortodoksų Bažnyčioje, pabrėžianti vidinę tylą, kontempliaciją ir nuolatinę maldą kaip būdus vienyti save su Dievu. Šis dvasinis judėjimas siekia tiesioginės Dievo patirties per vidinę ramybę ir asmeninę maldą, dažnai naudojant „Jėzaus maldą“ kaip pagrindinę dvasinę praktiką. Pagrindinės hesichazmo savybės: Hesichazmas yra gili ir kontempliatyvi dvasinė tradicija, kuri pabrėžia vidinę … [Skaityti toliau…]
Arianizmas yra ankstyvosios krikščionybės teologinė doktrina, kurią IV amžiuje sukūrė Aleksandrijos presbiteris Arijus (apie 250–336 m.). Arianizmas buvo vienas iš reikšmingiausių teologinių ginčų ankstyvojoje krikščionybėje ir galiausiai buvo paskelbtas erezija. Ši doktrina turėjo didelę įtaką ankstyvosios krikščionybės formavimuisi ir ilgainiui sukėlė didelius ginčus, kurie paveikė bažnyčios vystymąsi. Pagrindinės arianizmo savybės: Arianizmas yra svarbus ankstyvosios krikščionybės … [Skaityti toliau…]
Apofatika, dar vadinama apofatine teologija arba negatyvia teologija, yra teologinis metodas ir filosofinė kryptis, kuri pabrėžia Dievo pažinimą per neigimus arba tai, kas Dievas nėra, o ne per teiginius apie tai, kas Jis yra. Šis metodas dažniausiai naudojamas Rytų ortodoksų teologijoje, tačiau jis turi šaknis ir Vakarų krikščionybėje bei kituose religiniuose ir filosofiniuose kontekstuose. Pagrindinės … [Skaityti toliau…]
Hagiozė yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „hagios“, reiškiančio „šventas“. Tai reiškia asmens tapimą šventuoju arba procesą, kuriuo žmogus laikomas šventu, dažniausiai po mirties. Hagiozė dažniausiai siejama su krikščionių bažnyčia, kur ji apima šventumo pripažinimą asmeniui, kurio gyvenimas buvo laikomas ypatingai dorybingu, dievotu arba stebuklingu. Pagrindinės hagiozės savybės: Hagiozė yra svarbi krikščioniškojo tikėjimo ir … [Skaityti toliau…]