Įsivaizduokite ankstyvą rytą dykumoje, kur smėlis dar vėjuje šnabžda nakties paslaptis. Jaunas pranašas, apsigobęs drobine, dreba nuo regėjimo – angelas, ryškus kaip saulės spindulys, liepia jam kalbėti tiesą pasauliui. Bet žodžiai, kurie seka po to, ne apie šviesą, o apie tamsą: pragaro vartai, saugomi devyniolikos angelų. Tik vienas skaičius, toks paprastas, toks keistas. Kodėl ne šimtai? Kodėl ne tūkstančiai? Ši detalė, minima Korane, suroje Al-Muddaththir (74:30–31), iki šiol kelia klausimus. Ji ne tik religinis simbolis, bet ir istorinis momentas, kai tikėjimas susiduria su pašaipa. Pažiūrėkime, kas slypi už šios frazės – be išsigalvojimų, remdamiesi tik tuo, ką rašo šaltiniai.
Viskas prasideda VII amžiaus Mekoje, mieste, kur prekyba karavanais maišėsi su stabmeldyste. Pranašas Mahometas, tuomet dar ne visai pripažintas, gauna antrąjį Korano atskleidimą po ilgos pauzės. Pirmieji žodžiai – „O tu, apsigobęs! Kelkis ir įspėk!” (74:1–2). Tai kvietimas veikti, bet sura greitai pereina prie griežtesnių temų: teismo diena, turtuolis, kuris atstumia tiesą, ir pragaro ugnis. Čia, 30 eilutėje, ir išnyra tas skaičius: „Virš jos – devyniolika” (arabiškai: عَلَيْهَا تِسْعَةَ عَشَرَ). „Jos” – pragaro, vadinamo Saqar, kuris „neišvengs, nei paliks, degins odą” (74:27–29). Šie angelai – ne švelnūs sargas, o griežti prižiūrėtojai, pasirengę vykdyti dievišką teisingumą.
Kodėl devyniolika? Sekanti eilutė paaiškina: „Mes paskyrėme pragaro prižiūrėtojais tik angelus, o jų skaičių nustatėme kaip išbandymą netikintiesiems – kad Rašto žmonės (žydai ir krikščionys) įsitikintų, tikinčiųjų tikėjimas sustiprėtų, o Rašto žmonės ir tikintieji neturėtų abejonių. Tie, kurių širdyse liga, ir netikintieji sakys: ‘Ką Dievas šiuo pavyzdžiu nori pasakyti?’ Taip Dievas klaidina, ką nori, ir nukreipia, ką nori. Ir niekas nežino Viešpaties kariuomenės, išskyrus Jį. Tai tik priminimas pasauliui” (74:31, pagal vertimą iš islamicstudies.info). Šis paaiškinimas – kaip durys į platesnį kontekstą. Skaičius 19 nėra atsitiktinis. Jis skirtas išprovokuoti. Mekos politeistai, tokie kaip Abu Jahl (tikras vardas Amr ibn Hisham), vienas aršiausių pranašo priešų, girdami šią eilutę, pratrūko juoku. „Tik devyniolika? Kaip jie saugos tokį didelį pragarą?” – šaukė jie, matydami tai kaip silpnybę. Abu Jahl, turtingas klanų vadas, buvo tas „turtuolis su sūnumis ir palikuonimis” (74:11–14), kuris vadino Koraną „senovės magija” (74:24). Jo pašaipa tapo savotišku testu: kas juokiasi, tas atskleidžia savo širdies būklę. O žydai ir krikščionys, gyvenę netoliese, esą žinojo šį skaičių iš savo raštų – detales apie pragaro angelus, kurios sutapo su Koranu. Tai neabejotinai stiprino jų tikėjimą, kaip ir minima eilutėje.