Vardas Gilles de Rais prancūzų kalboje tariamas maždaug kaip „Žilis de Rė”, o lietuviškuose tekstuose dažniausiai randamas kaip Žilberas de Rė – pastarasis variantas kartais pasitaiko senesnėse istorinėse knygose, kur bandyta pritaikyti vardą prie lietuviškos fonetikos ir viduramžių transkripcijų. Šis vardas – ne iš liaudies, o iš bretoniškos kilmės bajorų giminės, kur Gilles kilo iš senosios prancūzų formos, reiškiančios „pažadas” ar „įkeitimas”, o Rais – iš jų pilies pavadinimo Bretanėje.
Jis gimė 1405 metais netoli Nanto, iš Montmorency-Laval giminės, vienos seniausių ir turtingiausių Prancūzijoje. Vaikystė buvo kupina netikėtumų: tėvas žuvo baisioje medžioklės nelaimėje – arklys įmetė jį į vilko nasrus ar kažką panašaus, berniukas galbūt matė viską savo akimis. Motina mirė netrukus po to, tad augo pas senelį Žaną de Kraoną, kuris jį vedė prie karo meno ir ambicijų. Šešiolikos vedė turtingą paveldėtoją Katriną de Tuar, bet santuoka buvo daugiau sandėris nei meilė – taip jis tapo vienu turtingiausių vyrų Europoje, valdė žemes nuo Bretanės iki Anžu.
Šimtametis karas jam davė šlovę. Žilis kovojo šalia Žanos d’Ark – būtent jis vadovavo kariuomenei prie Orleano, kai mergelė pakėlė vėliavą. Po pergalės Karolis VII jį paskyrė Prancūzijos maršalu – 25 metų vyras su tokia garbe buvo retas reiškinys. Bet po Žanos sudeginimo 1431 metais jo gyvenimas ėmė slysti žemyn. Pinigai tirpo kaip sniegas: statė prabangias šventes, samdė choristus, alchemikus, muzikantus. Vienu metu jis net įkūrė Šventųjų Nekaltųjų koplyčią su berniukų choru – ironija, žinant, kas vėliau atsitiko.
1430-aisiais ėmė sklisti gandai: vaikai dingsta aplink jo pilis Machecoul, Tiffauges, Champtocé. Tarnai nešdavo kūnus į upes ar degindavo. 1440 metais viskas iškilo į dienos šviesą – po ginčo su bažnyčia jis įsiveržė į pamaldas ir pagrobė kunigą. Tai tapo pretekstu areštui. Bažnytinėje ir pasaulietinėje teismo salėje jis buvo apkaltintas erezija, sodomija ir daugiau nei šimto vaikų nužudymu – rituališkai kankinamas, žalojamas, kartais net išardomas kūnais. Savo parodymuose prisipažino, kad viską darė dėl malonumo ir alchemijos eksperimentų – norėjo išgauti auksą iš kraujo ar susisiekti su demonu Barronu, kuris, pasak jo, reikalavo vaikų širdžių.
1440 m. spalio 26 dieną Nante jis buvo pakartas ir sudegintas – minia stovėjo tyliai, nes daugelis tikėjo, kad maršalas tikrai buvo susidėjęs su velniu. Po egzekucijos kai kurie tėvai net plakdavo vaikus tą dieną, kad šie prisimintų atgailą.
Istorikai iki šiol ginčijasi: ar jis tikrai buvo pirmasis užfiksuotas serijinis žudikas, ar teismas – politinis spektaklis, kad Karolis VII ir bažnyčia pasiglemžtų jo žemes? Kai kurie gynėjai, kaip rašytojas Gilbertas Prouteau XX a. pabaigoje, reikalavo peržiūros, teigdami, kad prisipažinimas išgautas grasinimais kankinimu, o liudytojai – papirkti. Tačiau dauguma tyrinėtojų, remdamiesi teismo protokolais ir liudijimais iš kelių kaimų, mano, kad šerdis tiesa: jis žudė, nes galėjo – galia, vienatvė ir karo traumos virto kažkuo neįsivaizduojamu.