Šventasis Paulius VI (Paulus VI), gimęs kaip Giovanni Battista Montini, buvo vienas iškiliausių ir sudėtingiausių XX amžiaus popiežių, kuriam teko istorinė užduotis užbaigti Vatikano II susirinkimą ir įgyvendinti jo reformas. Gimęs 1897 metais Koncesijuje, netoli Brešos, jis augo inteligentų šeimoje, pasižymėjusioje aktyviu dalyvavimu visuomeniniame gyvenime. Po studijų seminarijoje ir dvasinių mokslų Romoje, jis didžiąją savo karjeros dalį praleido Vatikano valstybės sekretoriate, kur tapo artimu popiežiaus Pijaus XII bendradarbiu. 1954 metais jis buvo paskirtas Milano arkivyskupu, o 1963 metais, mirus popiežiui Jonui XXIII, konklava jį išrinko į Petro sostą pačiame didžiųjų Bažnyčios permainų įkarštyje.
Tapęs popiežiumi, Paulius VI nedelsdamas patvirtino savo pirmtako pradėtą kursą ir pratęsė Vatikano II susirinkimo darbą. Jam teko nelengva užduotis moderuoti diskusijas tarp konservatyviųjų ir progresyviųjų Bažnyčios tėvų, siekiant vienybės ir pusiausvyros. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo priimti esminiai dokumentai dėl Bažnyčios vietos šiuolaikiniame pasaulyje, religijos laisvės bei liturgijos atnaujinimo. Paulius VI įvedė šv. Mišių aukojimą vietinėmis kalbomis, siekdamas, kad tikėjimo paslaptys būtų prieinamos kiekvienam žmogui. Jis buvo pirmasis popiežius, kuris po daugelio amžių pradėjo aktyviai keliauti po pasaulį, aplankydamas Šventąją Žemę, Indiją, JAV bei Afriką.
Pauliaus VI pontifikatas sutapo su didžiuliais socialiniais bei kultūriniais sukrėtimais Vakaruose, įskaitant 1968 metų revoliucijas ir kintantį požiūrį į moralę. 1968 metais jis išleido garsiąją ir daug diskusijų sukėlusią encikliką „Humanae Vitae“ (Žmogiškoji gyvybė), kurioje patvirtino tradicinį Bažnyčios mokymą apie gyvybės šventumą ir santuokinę meilę. Nors už tai jis susilaukė nemažai kritikos iš liberaliųjų sluoksnių, popiežius liko ištikimas savo sąžinei ir tikėjimui, teigdamas, kad Bažnyčia negali aukoti tiesos vardan laikino populiarumo. Jis mirė 1978 metais Kastel Gandolfe, palikdamas Bažnyčią, kuri buvo modernizuota struktūriškai, tačiau išsaugojusi savo dvasinę šerdį.
Dialogo ir taikos apaštalas
Paulius VI savo dvasinėje programoje didžiausią dėmesį skyrė dialogui – tiek ekumeniniam su kitomis krikščionių konfesijomis, tiek tarpreliginiam bei dialogui su netikinčiais. Istorinis jo susitikimas 1964 metais Jeruzalėje su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru I užbaigė devynis šimtmečius trukusią abipusę ekskomuniką tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių. Tai buvo milžiniškas žingsnis link krikščionių vienybės, kurį jis vėliau įtvirtino įsteigdamas specialius sekretoriatus ryšiams su ne krikščionimis ir nekrikščioniškomis religijomis. Jis tikėjo, kad Bažnyčia turi būti atvira visai žmonijai, tarnauti kaip taikos ir teisingumo įrankis.
Socialinėje srityje jis parašė encikliką „Populorum Progressio“ (Tautų pažanga), kurioje pabrėžė, kad vystymasis yra naujas taikos vardas. Jis ragino turtingąsias valstybes padėti skurstančioms šalims, akcentuodamas socialinį teisingumą ir solidarumą kaip būtiną sąlygą stabiliam pasauliui. Popiežius pirmasis iš aukščiausių dvasininkų kreipėsi į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją Niujorke su garsiuoju šūkiu: „Niekada daugiau karo!“. Jo pastangos suderinti dvasinę misiją su aktyviu dalyvavimu sprendžiant pasaulines problemas padėjo Bažnyčiai tapti gerbiamu tarptautiniu autoritetu etikos klausimais.
Kanonizacija ir atminimas
Paulius VI buvo paskelbtas palaimintuoju 2014 metais, o 2018 metais popiežius Pranciškus jį kanonizavo. Jo kanonizacijos procese buvo pripažinti stebuklai, susiję su negimusių kūdikių išgydymu, kas simboliškai patvirtino jo mokymą apie gyvybės apsaugą. Šventasis mene dažnai vaizduojamas su tiara, kurios jis vėliau atsisakė vargšų labui, arba laiminantis minią savo giedru, bet susimąsčiusiu veidu. Jo palaikai ilsisi paprastame kape Šv. Petro bazilikos grotose, kaip jis pats prašė savo testamente, išreikšdamas troškimą būti palaidotam tiesiog žemėje.
- Rugsėjo 26-oji (kai kur gegužės 29-oji) yra jo liturginio minėjimo diena.
- Jis laikomas visų modernių popiežių, misionierių ir dialogo ieškotojų užtarėju.
Šv. Pauliaus VI palikimas šiandienos pasaulyje išlieka pamatu, ant kurio stovi šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia. Jis įrodė, kad ištikimybė tradicijai ir drąsus žvelgimas į ateitį nėra prieštaringi dalykai, o veikiau dvi tos pačios monetos pusės. Jo gebėjimas išlaikyti Bažnyčios laivą audringu permainų laikotarpiu daro jį vienu didžiausių XX amžiaus dvasinių lyderių. Šiandien Paulius VI prisimenamas kaip popiežius, kuris mylėjo modernųjį pasaulį su visais jo prieštaravimais ir siekė jį perkeisti Evangelijos šviesa, niekada neprarandant vilties dėl žmonijos ateities.