Ezoterinė krikščionybė

„Ezoterinė krikščionybė: arba mažesniosios misterijos“ (Esoteric Christianity: or The Lesser Mysteries) yra Annie Besant 1901 m. išleista knyga, kurią 1914 m. pakartotinai publikavo Teosofijos draugijos leidykla Adyare. Šis kūrinys siekia parodyti, kad krikščionybė turi ne tik išorinę, visiems prieinamą formą, bet ir vidinę, gilesnę tradiciją, kurią autorė vadina „misterijomis“. Besant teigia, kad pirmieji krikščionys turėjo slaptą mokymą, perduodamą tik iniciuotiems, ir kad ši tradicija buvo susijusi su senovės misterijų mokyklomis. Knyga skirta atskleisti šią ezoterinę dimensiją ir parodyti, kaip ji gali būti suprantama šiuolaikiniam skaitytojui.

Knygos pradžioje Besant remiasi Klemensu Aleksandriečiu ir kitais ankstyvaisiais krikščionių autoriais, kurie, jos teigimu, liudija apie dviejų lygių mokymą: viešą ir slaptą. Ji cituoja Klemenso žodžius apie „misterijas prieš misterijas“ ir apie tai, kad ne visos tiesos gali būti atskleistos visiems. Šios citatos naudojamos kaip argumentas, kad krikščionybė iš pradžių turėjo iniciacinę struktūrą, panašią į graikų ar egiptiečių misterijų tradicijas. Besant teigia, kad vėlesniais amžiais ši vidinė tradicija buvo prarasta arba užgniaužta, o krikščionybė tapo vien tik išorine religine sistema.

Knygos tikslas ir pagrindinė idėja

Besant siekia parodyti, kad krikščionybė turi gilesnį, universalesnį turinį, nei paprastai manoma. Ji teigia, kad Kristaus mokymas buvo dviejų lygių: paprastas, skirtas visiems, ir gilesnis, skirtas tik iniciuotiems. Ši idėja grindžiama teosofiniu požiūriu, pagal kurį visos didžiosios religijos turi vidinę ir išorinę dalį. Besant mano, kad krikščionybė nėra išimtis ir kad jos vidinė dalis yra suderinama su kitų religijų ezoterinėmis tradicijomis.

Autorė kritikuoja tai, ką vadina „vulgaria krikščionybės forma“, kai sudėtingos dvasinės idėjos supaprastinamos iki moralinių taisyklių ar dogmų. Jos nuomone, toks supaprastinimas atitolina žmones, kurie ieško gilesnio dvasinio supratimo. Todėl knyga skirta tiems, kurie nori pažvelgti į krikščionybę kaip į dvasinės evoliucijos kelią, o ne tik kaip į tikėjimo sistemą.

Ezoterinės tradicijos samprata

Besant teigia, kad ankstyvoji krikščionybė turėjo slaptą mokymą, perduodamą tik tiems, kurie buvo pasirengę jį priimti. Ji remiasi Klemenso ir Origeno tekstais, kuriuose minimos „paslaptys“, „tobulieji“ ir „žinojimas“. Ši tradicija, anot autorės, buvo panaši į kitų senovės religijų misterijas, kuriose mokiniai pereidavo tam tikrus pasirengimo etapus, kol galėdavo priimti gilesnį mokymą. Besant mano, kad ši tradicija buvo prarasta dėl istorinių aplinkybių, ypač dėl Bažnyčios ir valstybės susiliejimo, kuris skatino vienodą, visiems pritaikytą mokymą.

Autorė taip pat pabrėžia, kad ezoterinė krikščionybė nėra atskira religija, bet gilesnis tos pačios tradicijos sluoksnis. Ji teigia, kad Kristaus mokymas buvo universalus ir kad jo tikslas buvo dvasinė žmogaus transformacija. Ši transformacija, anot Besant, yra panaši į iniciacijos procesą, kurį galima rasti įvairiose religijose.

Knygoje nagrinėjamos kelios pagrindinės temos:

• krikščionybės vidinė struktūra ir misterijos
• Kristaus kaip dvasinio principo samprata
• ankstyvosios Bažnyčios gnostinės tradicijos

Besant taip pat aptaria simbolius, kurie, jos teigimu, turi ezoterinę prasmę. Ji analizuoja kryžiaus, prisikėlimo, sakramentų ir kitų krikščioniškų elementų simboliką. Ši analizė grindžiama teosofine idėja, kad simboliai perteikia universalias dvasines tiesas, kurios yra bendros visoms religijoms.

Knygos reikšmė ir vertinimas

„Ezoterinė krikščionybė“ padarė didelę įtaką XX a. pradžios dvasiniams judėjimams, kurie siekė sujungti Rytų ir Vakarų religijas. Knyga nėra akademinis tyrimas, todėl jos teiginiai apie istoriją ar teologiją dažnai neatitinka tradicinės krikščionybės ar šiuolaikinės mokslo istorijos. Tačiau ji yra svarbi kaip teosofinė interpretacija, atskleidžianti, kaip krikščionybė gali būti suprantama platesniame dvasiniame kontekste.

Besant tekstas skirtas skaitytojams, kurie ieško gilesnio dvasinio supratimo ir nori matyti krikščionybę kaip universalią dvasinę sistemą. Knyga pabrėžia vidinį žmogaus kelią, dvasinę brandą ir simbolių reikšmę. Tai kūrinys, kuris atspindi teosofijos pastangas sujungti religijas ir parodyti jų bendrą pagrindą.

Ezoterinė krikščionybė: arba mažesniosios misterijos

autorė ANNIE BESANT

(Trečiasis leidimas)

The Theosophical Publishing House
Adjaras, Čenajus (Madrasas), Indija,

Pakartotinis leidimas 1914 m.

Pereinant prie žinojimo paslapčių apmąstymo, mes laikysimės garsios ir garbingos tradicijos taisyklės: pradėsime nuo visatos kilmės, išdėstysime tuos fizinio apmąstymo taškus, kuriuos būtina aptarti iš anksto, ir pašalinsime visa, kas gali būti kliūtis kelyje; kad ausis būtų paruošta priimti Gnozės tradiciją, žemei esant išvalytai nuo piktžolių ir paruoštai vynuogyno sodinimui; nes prieš kovą yra kova, ir paslaptys prieš paslaptis. — Šv. Klemensas Aleksandrietis.

Tegul šio pavyzdžio pakanka tiems, kurie turi ausis. Nes nereikalaujama atskleisti paslapties, o tik nurodyti tai, ko pakanka. — Šv. Klemensas Aleksandrietis.

Kas turi ausis klausyti, teklauso. — Šv. Matas.

PRATARMĖ

Šios knygos tikslas – pasiūlyti tam tikras minties kryptis apie gilias tiesas, glūdinčias krikščionybės pagrinduose, tiesas, kurios dažniausiai yra nepastebimos ir pernelyg dažnai neigiamos. Kilnus troškimas dalytis su visais tuo, kas brangu, plačiai skleisti neįkainojamas tiesas, niekam neužverti kelio į tikrojo žinojimo šviesą, baigėsi uolumu be nuovokos, kuris suvulgarino krikščionybę ir pateikė jos mokymus tokia forma, kuri dažnai atstumia širdį ir atitolina protą. Įsakymas „skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ [Morkaus, XVI, 15] – nors ir pripažįstamas abejotino autentiškumo – buvo aiškinamas kaip draudimas mokyti Gnozės (slaptojo žinojimo) tik nedaugelį, ir, atrodo, ištrynė mažiau populiarų to paties Didžiojo Mokytojo pasakymą: „Neduokite to, kas šventa, šunims, ir nebarstykite savo perlų kiaulėms“. [Mato, VII, 6]

Šis apgaulingas sentimentalumas – atsisakantis pripažinti akivaizdžią intelekto ir moralės nelygybę ir taip nuleidžiantis aukštai išsivysčiusiųjų mokymą iki lygio, pasiekiamo mažiausiai pažengusiems, aukojantis aukštesnįjį dėl žemesniojo tokiu būdu, kuris kenkia abiem, – neturėjo vietos tvirtame ankstyvųjų krikščionių sveiko proto pojūtyje. Šv. Klemensas Aleksandrietis, užsiminęs apie Misterijas, gana tiesmukai sako: „Net ir dabar aš bijau, kaip sakoma, „mesti perlus kiaulėms, kad jos jų nesutryptų ir atsigręžusios mūsų nesudraskytų“. Nes sunku pateikti tikrai tyrus ir skaidrius žodžius apie tikrąją Šviesą kiauliškiems ir nelavintiems klausytojams“. [Clarke’s Ante-Nicene Christian Library, Vol. IV. Clement of Alexandria. Stromata, bk. I, ch. xii.]

Jei tikrasis žinojimas, Gnozė, vėl turi tapti krikščioniškųjų mokymų dalimi, tai gali įvykti tik laikantis senųjų apribojimų, ir idėja viską sulyginti pagal mažiausiai išsivysčiusiųjų gebėjimus turi būti galutinai atmesta. Tik mokant to, kas viršija mažai pažengusiųjų suvokimą, gali atsiverti kelias slaptojo žinojimo (arkano) atkūrimui, ir Mažųjų misterijų studijos turi eiti pirmiau Didžiųjų. Didžiosios misterijos niekada nebus viešinamos per spaudą; jas Mokytojas gali perduoti mokiniui tik „iš lūpų į ausį“. Tačiau Mažosios misterijos, dalinis gilių tiesų atskleidimas, gali būti atkurtos net ir dabar, ir toks tomas kaip šis yra skirtas jas apibūdinti bei parodyti mokymų, kuriuos reikia įsisavinti, prigimtį.

Ten, kur duodamos tik užuominos, rami meditacija apie nurodytas tiesas padarys jų kontūrus matomus, o aiškesnė šviesa, gauta per nuolatinę meditaciją, palaipsniui parodys jas pilniau. Nes meditacija nuramina žemesnįjį protą, nuolat užsiėmusį mąstymu apie išorinius objektus, ir tik tada, kai žemesnysis protas yra ramus, jį gali apšviesti Dvasia. Dvasinių tiesų pažinimas turi būti gautas būtent taip – iš vidaus, o ne iš išorės, iš dieviškosios Dvasios, kurios šventykla mes esame [I Kor., III, 16], o ne iš išorinio Mokytojo. Šie dalykai yra „dvasiškai vertinami“ tos dieviškosios viduje gyvenančios Dvasios, to „Kristaus proto“, apie kurį kalba didysis Apaštalas [Ten pat, II, 14, 16], ir ta vidinė šviesa yra išliejama ant žemesniojo proto.

Tai yra Dieviškosios Išminties, tikrosios TEOSOFIJOS, kelias. Tai nėra, kaip kai kurie mano, atskiesta induizmo, budizmo, daoizmo ar kokios nors konkrečios religijos versija. Tai yra Ezoterinė krikščionybė lygiai taip pat, kaip tai yra Ezoterinis budizmas, ir ji priklauso visoms religijoms po lygiai, bet nė vienai išimtinai. Tai yra šaltinis tų pasiūlymų, pateiktų šiame mažame tome, skirtame padėti tiems, kurie ieško Šviesos – tos „tikrosios Šviesos, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį“ [Jono, I, 9], nors dauguma dar neatvėrė jai akių. Ši knyga neatneša Šviesos. Ji tik sako: „Štai Šviesa!“ Nes taip mes girdėjome. Ji kreipiasi tik į tuos nedaugelį, kurie alksta daugiau, nei jiems suteikia egzoteriniai (išoriniai) mokymai. Tiems, kurie yra visiškai patenkinti egzoteriniais mokymais, ji nėra skirta; nes kodėl duona turėtų būti brukama tiems, kurie nėra alkani? Tiems, kurie alksta, telydi viltis, kad tai bus duona, o ne akmuo.

I SKYRIUS

PASLĖPTOJI RELIGIJŲ PUSĖ

Daugelis, o galbūt ir dauguma tų, kurie pamatys šios knygos pavadinimą, iškart jam paprieštaraus ir neigs, kad egzistuoja kas nors vertinga, ką būtų galima teisingai apibūdinti kaip „Ezoterinė krikščionybė“. Plačiai paplitusi ir kartu populiari idėja, kad nėra tokio dalyko kaip okultinis mokymas, susijęs su krikščionybe, ir kad „Misterijos“, tiek Mažosios, tiek Didžiosios, buvo grynai pagoniška institucija. Pats pavadinimas „Jėzaus Misterijos“, toks įprastas pirmųjų amžių krikščionių ausims, šiuolaikiniams jų įpėdiniams sukeltų nuostabą, ir, jei būtų ištartas kaip nurodantis specialią ir apibrėžtą instituciją Ankstyvojoje Bažnyčioje, sukeltų nepasitikėjimo šypseną. Iš tiesų buvo giriamasi, kad krikščionybė neturi paslapčių, kad ką ji turi pasakyti, sako visiems, ir ką ji turi mokyti, moko visus. Manoma, kad jos tiesos yra tokios paprastos, jog „keleivis, net ir kvailas, jose nepaklys“, o „paprasta Evangelija“ tapo šabloniška fraze.

Todėl būtina aiškiai įrodyti, kad bent jau Ankstyvojoje Bažnyčioje krikščionybė nė kiek neatsiliko nuo kitų didžiųjų religijų turėdama paslėptąją pusę ir kad ji saugojo kaip neįkainojamą lobį paslaptis, savo Misterijose atskleidžiamas tik nedaugeliui išrinktųjų. Tačiau prieš tai darant, būtų gerai apsvarstyti visą šį religijų paslėptosios pusės klausimą ir pamatyti, kodėl tokia pusė privalo egzistuoti, jei religija nori būti tvirta ir stabili; tuomet jos egzistavimas krikščionybėje pasirodys kaip iš anksto nulemta išvada, o užuominos apie ją Bažnyčios Tėvų raštuose atrodys paprastos ir natūralios, o ne stebinančios ir nesuprantamos. Kaip istorinis faktas, šio ezoterizmo egzistavimas yra įrodomas; tačiau taip pat galima parodyti, kad intelektualiai jis yra būtinybė.

Pirmasis klausimas, į kurį turime atsakyti, yra: koks religijų tikslas? Jos yra duotos pasauliui žmonių, išmintingesnių už mases, kurioms jos dovanojamos, ir yra skirtos paspartinti žmonijos evoliuciją. Kad tai darytų efektyviai, jos turi pasiekti individus ir jiems daryti įtaką. Tačiau ne visi žmonės yra tame pačiame evoliucijos lygmenyje; evoliuciją galima įsivaizduoti kaip kylantį šlaitą, kuriame žmonės išsidėstę kiekviename taške. Labiausiai išsivysčiusieji yra toli virš mažiausiai išsivysčiusiųjų tiek intelektu, tiek charakteriu; gebėjimas tiek suprasti, tiek veikti skiriasi kiekviename etape. Todėl beprasmiška visiems teikti tą patį religinį mokymą; tai, kas padėtų intelektualiam žmogui, būtų visiškai nesuprantama kvailam, o tai, kas šventąjį panardintų į ekstazę, nusikaltėlio nė nepaliestų. Kita vertus, jei mokymas būtų pritaikytas padėti neprotingam, jis būtų nepakenčiamai lėkštas ir nebrandus filosofui, o tai, kas atperka nusikaltėlį, būtų visiškai nenaudinga šventajam. Visgi visiems tipams reikia religijos, kad kiekvienas galėtų stiebtis į aukštesnį gyvenimą nei tas, kurį gyvena, ir joks tipas ar pakopa neturėtų būti aukojama dėl kitos. Religija turi būti tokia pat laipsniška kaip ir evoliucija, kitaip ji nepasieks savo tikslo.

Toliau kyla klausimas: kokiu būdu religijos siekia paspartinti žmonijos evoliuciją? Religijos siekia lavinti moralinę ir intelektinę prigimtį bei padėti dvasinei prigimčiai išsiskleisti. Žvelgdamos į žmogų kaip į sudėtingą būtybę, jos siekia pasitikti jį kiekviename jo sandaros taške, todėl atneša kiekvienam tinkamas žinias, mokymus, adekvačius pačiam įvairiausiam žmogiškųjų poreikių spektrui. Todėl mokymai turi būti pritaikyti kiekvienam protui ir širdžiai, kuriai jie skirti. Jei religija nepasiekia ir neįvaldo intelekto, jei ji neapvalo ir neįkvepia emocijų, ji nepasiekė savo tikslo, kiek tai liečia konkretų asmenį.

Ji ne tik kreipiasi į intelektą ir emocijas, bet, kaip minėta, siekia paskatinti dvasinės prigimties išsiskleidimą. Ji atliepia tą vidinį impulsą, kuris egzistuoja žmonijoje ir kuris nuolat stumia rasę pirmyn. Nes giliai visų širdyse – dažnai užklotas laikinų sąlygų, dažnai panardintas po slegiančiais interesais ir nerimu – egzistuoja nuolatinis Dievo ieškojimas. „Kaip elnė ilgisi vandens upelių, taip ilgisi“ [Psalmynas, XLII, 1] žmonija Dievo. Ieškojimas kartais trumpam sustoja, ir troškimas atrodo išnykęs. Civilizacijoje ir mintyje pasikartoja fazės, kai šis žmogaus Dvasios šauksmas dieviškumo link – ieškant savo šaltinio, kaip vanduo ieško savo lygio, pasiskolinant palyginimą iš Džordano Bruno – šis žmogaus Dvasios ilgesys to, kas jai gimininga visatoje, dalies ilgesys visumos, atrodo nutildytas, išnykęs; vis dėlto tas ilgesys vėl pasirodo, ir vėl tas pats šauksmas suskamba iš Dvasios. Nors ši tendencija kurį laiką gali būti mindoma, atrodytų, sunaikinta, ji vėl ir vėl pakyla su neužgesinamu atkaklumu, ji kartojasi vėl ir vėl, kad ir kiek kartų būtų tildoma; ir taip ji įrodo esanti prigimtinė žmogaus prigimties tendencija, neišraunama jos sudedamoji dalis. Tie, kurie triumfuodami skelbia: „Žiūrėkite! Ji mirusi!“, randa ją vėl priešais save su nesumažėjusiu gyvybingumu. Tie, kurie stato į ją neatsižvelgdami, randa savo puikiai sukonstruotus statinius suskaldytus tarytum žemės drebėjimo. Tie, kurie laiko ją išaugta, randa, kad jos neigimą pakeičia pačios beprotiškiausios prietaros. Ji yra tokia integrali žmonijos dalis, kad žmogus norės gauti kokį nors atsakymą į savo klausimus; verčiau atsakymą, kuris yra klaidingas, negu jokio. Jei jis negali rasti religinės tiesos, jis priims religinę klaidą, o ne jokios religijos, ir priims pačius grubiausius ir nesuderinamus idealus, užuot pripažinęs, kad idealas neegzistuoja.

Taigi religija atliepia šį troškimą ir, pasitelkusi žmogiškosios prigimties dėmenį, kuris jį sukelia, jį treniruoja, stiprina, gryrina ir veda link tinkamos pabaigos – žmogaus Dvasios susijungimo su dieviškąja, kad „Dievas būtų viskas visame kame“. [I Kor., XV, 28]

Kitas klausimas, kuris iškyla mūsų tyrime, yra: koks yra religijų šaltinis? Į šį klausimą šiais laikais buvo pateikti du atsakymai – lyginamosios mitologijos atstovų ir lyginamosios religijotyros atstovų. Abi pusės savo atsakymus grindžia bendru pripažintų faktų pagrindu. Tyrimai neginčijamai įrodė, kad pasaulio religijos yra ryškiai panašios savo pagrindiniais mokymais, tuo, kad turi Įkūrėjus, pasižyminčius antžmogiškomis galiomis ir nepaprastu moraliniu pakilumu, savo etiniais priesakais, priemonių susisiekti su nematomais pasauliais naudojimu ir simboliais, kuriais išreiškia savo pagrindinius tikėjimus. Šis panašumas, daugeliu atvejų prilygstantis tapatybei, įrodo – anot abiejų minėtų mokyklų – bendrą kilmę.

Tačiau dėl šios bendros kilmės prigimties abi mokyklos nesutaria. Lyginamosios mitologijos atstovai tvirtina, kad bendra kilmė yra bendras neišmanymas, ir kad aukščiausios religinės doktrinos yra tiesiog rafinuotos laukinių, pirmykščių žmonių grubių ir barbariškų spėjimų apie save ir savo aplinką išraiškos. Animizmas, fetišizmas, gamtos garbinimas, saulės garbinimas – tai yra pirmykščio purvo sudedamosios dalys, iš kurio išaugo nuostabi religijos lelija. Krišna, Buda, Laodzi, Jėzus yra labai civilizuoti, bet tiesioginiai laukinio besisukančio žiniuonio palikuonys. Dievas yra sudėtinis daugybės dievų, kurie yra gamtos jėgų personifikacijos, atvaizdas. Ir taip toliau. Visa tai apibendrinama fraze: Religijos yra šakos iš bendro kamieno – žmogaus neišmanymo.

Kita vertus, lyginamosios religijotyros atstovai mano, kad visos religijos kyla iš Dieviškųjų Žmonių mokymų, kurie skirtingoms pasaulio tautoms laikas nuo laiko pateikia tokias fundamentalių religijos tiesų dalis, kokias žmonės pajėgūs priimti, visada mokydami tos pačios moralės, diegdami panašių priemonių naudojimą, pasitelkdami tuos pačius reikšmingus simbolius. Laukinės religijos – animizmas ir kitos – yra degeneracijos, nuosmukio rezultatai, iškreipti ir sunykę tikrųjų religinių įsitikinimų palikuonys. Saulės garbinimas ir tyros gamtos garbinimo formos savo laiku buvo kilnios religijos, labai alegoriškos, bet kupinos gilios tiesos ir žinojimo. Didieji Mokytojai – kaip teigia induistai, budistai ir kai kurie lyginamosios religijotyros atstovai, pavyzdžiui, teosofai – sudaro ilgalaikę Broliją žmonių, pakilusių virš žmonijos, kurie pasirodo tam tikrais laikotarpiais, kad apšviestų pasaulį, ir kurie yra dvasiniai žmonių rasės globėjai. Šį požiūrį galima apibendrinti fraze: „Religijos yra šakos iš bendro kamieno – Dieviškosios Išminties“.

Ši Dieviškoji Išmintis vadinama Išmintimi, Gnoze, Theosophia, ir kai kurie įvairiais pasaulio amžiais taip troško pabrėžti savo tikėjimą šia religijų vienove, kad pirmenybę teikė eklektiškam Teosofo pavadinimui, o ne kokiam nors siauresniam apibūdinimui.

Šių dviejų priešingų mokyklų teiginių santykinė vertė turi būti sprendžiama pagal kiekvienos pateiktų įrodymų įtikinamumą. Išsigimusi kilnios idėjos forma gali labai panašėti į rafinuotą grubios idėjos produktą, ir vienintelis būdas nuspręsti tarp degeneracijos ir evoliucijos būtų, jei įmanoma, ištirti tarpinius ir tolimus protėvius. Išminties šalininkų pateikiami įrodymai yra būtent tokio pobūdžio. Jie teigia: kad religijų Įkūrėjai, sprendžiant iš jų mokymų įrašų, buvo toli virš vidutinio žmonijos lygio; kad religijų Šventraščiuose yra moralinių priesakų, didingų idealų, poetinių siekių, gilių filosofinių teiginių, kuriems grožiu ir pakilumu net neprilygsta vėlesni tų pačių religijų raštai – tai yra, kad sena yra aukščiau už nauja, o ne nauja aukščiau už sena; kad negalima nurodyti jokio atvejo, patvirtinančio rafinavimo ir tobulinimo procesą, kuris, kaip teigiama, yra dabartinių religijų šaltinis, tuo tarpu galima pateikti daugybę išsigimimo iš tyro mokymo atvejų; kad net tarp laukinių, atidžiai ištyrus jų religijas, galima rasti daug pėdsakų kilnių idėjų – idėjų, kurios akivaizdžiai viršija pačių laukinių produktyvumo gebėjimus.

Šią paskutinę idėją išplėtojo Endriu Lengas (Andrew Lang), kuris – sprendžiant iš jo knygos „Religijos atsiradimas“ (The Making of Religion) – turėtų būti priskiriamas prie lyginamosios religijotyros, o ne lyginamosios mitologijos atstovų. Jis nurodo egzistuojant bendrą tradiciją, kuri, kaip jis teigia, negalėjo būti pačių laukinių sukurta, nes tai žmonės, kurių įprasti tikėjimai yra patys grubiausi, o protai mažai išlavėję. Jis parodo, kad po grubiais tikėjimais ir degradavusiomis pažiūromis glūdi kilnios didingo pobūdžio tradicijos, liečiančios Dieviškosios Būtybės prigimtį ir Jos santykius su žmonėmis. Dievybės, kurios garbinamos, dažniausiai yra tikri velniai, bet už jų, anapus viso to, yra neryškus, bet šlovingas visa apgaubiantis Buvimas, retai arba niekada neįvardijamas, bet apie kurį šnabždamasi kaip apie viso ko šaltinį, kaip apie galią, meilę ir gėrį, per daug švelnų, kad keltų siaubą, per daug gerą, kad reikalautų maldavimo. Tokios idėjos akivaizdžiai negalėjo būti sugalvotos laukinių, tarp kurių jos randamos, ir jos išlieka kaip iškalbingi liudytojai apreiškimų, kuriuos suteikė koks nors didis Mokytojas – neryškią tradiciją apie jį taip pat dažniausiai galima aptikti – kuris buvo Išminties Sūnus ir perdavė dalį jos mokymų seniai praėjusiais amžiais.

Lyginamosios mitologijos atstovų požiūrio priežastis ir netgi pateisinimas yra akivaizdūs. Visur jie rado žemas religinio tikėjimo formas, egzistuojančias tarp laukinių genčių. Buvo matoma, kad jos lydi bendrą civilizacijos stoką. Žiūrint į civilizuotus žmones kaip į evoliucionuojančius iš necivilizuotų, kas gali būti natūraliau nei manyti, jog civilizuota religija evoliucionuoja iš necivilizuotos? Tai pirmoji akivaizdi mintis. Tik vėlesnės ir gilesnės studijos gali parodyti, kad šiandienos laukiniai nėra mūsų protėvių tipai, o degeneravę didžių praeities civilizuotų giminių palikuonys, ir kad žmogus savo kūdikystėje nebuvo paliktas augti nelavintas, bet buvo globojamas ir ugdomas vyresniųjų, iš kurių gavo savo pirmines gaires tiek religijoje, tiek civilizacijoje. Šį požiūrį pagrindžia tokie faktai, kaip tie, kuriuos nagrinėjo Lengas, ir tai netrukus iškels klausimą: „Kas buvo tie vyresnieji, apie kuriuos tradicijos randamos visur?“

Tęsiant mūsų tyrimą, prieiname prie kito klausimo: kokiems žmonėms buvo duotos religijos? Ir čia mes iškart susiduriame su sunkumu, kurį turi spręsti kiekvienas religijos Įkūrėjas – sunkumu, apie kurį jau kalbėta, susijusiu su pirminiu religijos tikslu, žmonijos evoliucijos spartinimu, ir iš to išplaukiančia išvada, kad Jis privalo atsižvelgti į visas evoliucionuojančios žmonijos pakopas. Žmonės yra kiekviename evoliucijos etape, nuo pačių barbariškiausių iki labiausiai išsivysčiusių; randama aukšto intelekto žmonių, bet taip pat ir visiškai neišlavėjusio mentaliteto; vienoje vietoje yra labai išvystyta ir sudėtinga civilizacija, kitoje – grubi ir paprasta santvarka. Netgi bet kurioje konkrečioje civilizacijoje randame pačių įvairiausių tipų – nuo tamsiausių iki labiausiai išsilavinusių, nuo mąstančių iki nerūpestingų, nuo dvasingų iki brutalių; visgi kiekvienas iš šių tipų turi būti pasiektas, ir kiekvienam turi būti padėta toje vietoje, kurioje jis yra. Jei evoliucija yra tiesa, šis sunkumas yra neišvengiamas, ir dieviškasis Mokytojas turi su juo susidurti ir jį įveikti, kitaip Jo darbas bus nesėkmingas. Jei žmogus evoliucionuoja, kaip evoliucionuoja viskas aplink jį, šie išsivystymo skirtumai, šios įvairios intelekto pakopos turi būti žmonijos charakteristika visur ir turi būti numatytos kiekvienoje pasaulio religijoje.

Taigi susiduriame su situacija, kad negalime turėti vieno ir to paties religinio mokymo net vienai tautai, o juo labiau vienai civilizacijai ar visam pasauliui. Jei bus tik vienas mokymas, didelė dalis tų, kuriems jis skirtas, visiškai išvengs jo įtakos. Jei jis bus pritaikytas tiems, kurių intelektas ribotas, kurių moralė elementari, kurių suvokimas atbukęs, kad galėtų jiems padėti ir juos lavinti, ir taip įgalinti juos evoliucionuoti, tai bus religija, visiškai netinkama tiems žmonėms, gyvenantiems toje pačioje tautoje, sudarantiems tos pačios civilizacijos dalį, kurie turi aštrų ir subtilų moralinį suvokimą, šviesų ir guvų intelektą bei besiskleidžiantį dvasingumą. Tačiau jei, kita vertus, norima padėti pastarajai klasei, jei intelektui turi būti suteikta filosofija, kurią jis galėtų laikyti nuostabia, jei subtilūs moraliniai suvokimai turi būti dar labiau išgryninti, jei bundanti dvasinė prigimtis turi būti įgalinta išsiskleisti į tobulą dieną, tuomet religija bus tokia dvasinga, tokia intelektuali ir tokia morali, kad skelbiama pirmajai klasei ji nepalies nei jų protų, nei širdžių; jiems ji bus beprasmių frazių virtinė, nepajėgi pažadinti jų snaudžiančio intelekto ar suteikti kokį nors elgesio motyvą, kuris padėtų jiems augti į tyresnę moralę.

Žvelgiant į šiuos faktus apie religiją, svarstant jos tikslą, priemones, kilmę, prigimtį ir skirtingus žmonių, kuriems ji skirta, poreikius, pripažįstant dvasinių, intelektinių ir moralinių galių evoliuciją žmoguje bei kiekvieno žmogaus poreikį tokiam mokymui, kuris tinka jo pasiektam evoliucijos etapui, mes prieiname prie absoliučios būtinybės turėti įvairiapusį ir laipsnišką religinį mokymą, tokį, kuris atlieptų šiuos skirtingus poreikius ir padėtų kiekvienam žmogui jo vietoje.

Yra dar viena priežastis, kodėl ezoterinis mokymas yra pageidautinas tam tikros klasės tiesų atžvilgiu. Būtent šios klasės atžvilgiu ypač galioja faktas, kad „žinojimas yra galia“. Viešas giliai intelektualios filosofijos, pakankamos lavinti jau labai išsivysčiusį intelektą ir patraukti kilnaus proto ištikimybę, skelbimas negali niekam pakenkti. Ją galima skelbti be dvejonių, nes ji nepritraukia neišmanančiųjų, kurie nusigręžia nuo jos kaip nuo sausos, sustabarėjusios ir neįdomios. Tačiau yra mokymų, kurie susiję su gamtos sandara, paaiškina paslėptus dėsnius ir nušviečia slapta vykstančius procesus, kurių žinojimas suteikia gamtos energijų kontrolę ir įgalina jas turintįjį nukreipti šias energijas tam tikriems tikslams, panašiai kaip chemikas elgiasi kurdamas cheminius junginius. Toks žinojimas gali būti labai naudingas labai išsivysčiusiems žmonėms ir gali labai padidinti jų galią tarnauti rasei. Tačiau jei šis žinojimas būtų paskelbtas pasauliui, juo galėtų būti ir būtų piktnaudžiaujama, lygiai kaip viduramžiais Bordžijos (Borgias) ir kiti piktnaudžiavo žiniomis apie subtilius nuodus. Jis patektų į rankas žmonėms, turintiems stiprų intelektą, bet nesuvaldomus troškimus, žmonėms, valdomiems atskirumo instinktų, siekiantiems naudos savo atskiram „aš“ ir nerūpestingiems bendro gėrio atžvilgiu. Juos patrauktų idėja įgyti galių, kurios iškeltų juos virš bendro lygio ir paliktų paprastą žmoniją jų valiai, ir jie pultų įgyti žinias, kurios išaukština jų turėtojus iki antžmogiško rango. Turėdami jas, jie taptų dar labiau savanaudiški ir užkietėję savo atskirume, jų puikybė būtų maitinama, o atsiribojimo jausmas stiprėtų, ir taip jie neišvengiamai būtų varomi keliu, vedančiu į demoniškumą, Kairiosios rankos keliu, kurio tikslas yra izoliacija, o ne sąjunga. Ir jie ne tik patys nukentėtų savo vidinėje prigimtyje, bet ir taptų grėsme Visuomenei, kuri ir taip pakankamai kenčia nuo žmonių, kurių intelektas labiau išsivystęs nei jų sąžinė. Iš čia kyla būtinybė nuslėpti tam tikrus mokymus nuo tų, kurie morališkai dar nėra pasiruošę juos priimti; ir ši būtinybė slegia kiekvieną Mokytoją, kuris gali tokias žinias perduoti. Jis trokšta jas suteikti tiems, kurie panaudos jas teikiančias galias bendram gėriui, žmonijos evoliucijos spartinimui; bet jis lygiai taip pat trokšta neprisidėti prie jų suteikimo tiems, kurie jas naudotų savo pačių išaukštinimui kitų sąskaita.

Tai nėra vien teorinis klausimas, pasak Okultinių įrašų, kuriuose pateikiamos detalės įvykių, minimų Pradžios knygoje, VI skyriuje ir toliau. Šios žinios tais senovės laikais ir Atlantidos žemyne buvo teikiamos be jokių griežtų sąlygų kandidatų moraliniam pakilumui, tyrumui ir nesavanaudiškumui. Tie, kurie buvo intelektualiai kvalifikuoti, buvo mokomi lygiai taip pat, kaip šiais laikais žmonės mokomi įprasto mokslo. Viešumas, kurio dabar taip primygtinai reikalaujama, tuomet buvo suteiktas, ir rezultatas buvo tas, kad žmonės tapo milžinais žiniomis, bet taip pat ir milžinais blogiu, kol žemė ėmė dejuoti po savo engėjais ir sutryptos žmonijos šauksmas nuskambėjo per pasaulius. Tada atėjo Atlantidos sunaikinimas, to didžiulio žemyno panardinimas po vandenyno bangomis; kai kurios to detalės pateikiamos hebrajų Šventraščiuose pasakojime apie Nojaus tvaną, ir tolimųjų Rytų induistų Šventraščiuose pasakojime apie Vaivasvatą Manu.

Po šios patirties apie pavojų, kylantį leidus neapvalytoms rankoms sugriebti žinojimą, kuris yra galia, didieji Mokytojai įvedė griežtas sąlygas dėl tyrumo, nesavanaudiškumo ir savitvardos visiems kandidatams į tokį mokymą. Jie griežtai atsisako suteikti tokio pobūdžio žinias tiems, kurie nesutinka su griežta disciplina, skirta pašalinti atskirumo jausmą ir interesus. Jie vertina kandidato moralinę stiprybę net labiau nei jo intelektinį išsivystymą, nes pats mokymas lavins intelektą, tuo pačiu metu sukeldamas įtampą moralinei prigimčiai. Daug geriau, kad Didieji būtų puolami neišmanėlių dėl Jų tariamo savanaudiškumo slepiant žinias, negu kad Jie pastūmėtų pasaulį į dar vieną Atlantidos katastrofą.

Tiek teorijos mes pateikiame pagrįsdami būtinybę turėti paslėptąją pusę visose religijose. Kai nuo teorijos pereiname prie faktų, natūraliai klausiame: ar ši paslėptoji pusė egzistavo praeityje, sudarydama pasaulio religijų dalį? Atsakymas turi būti nedelsiamas ir neabejotinas „taip“; kiekviena didžioji religija pretendavo turėti paslėptą mokymą ir skelbėsi esanti teorinio mistinio, o taip pat ir praktinio mistinio, arba okultinio, žinojimo saugykla. Mistinis populiaraus mokymo paaiškinimas buvo viešas ir aiškino pastarąjį kaip alegoriją, suteikiantį grubiems ir neracionaliems teiginiams bei istorijoms prasmę, kurią intelektas galėtų priimti. Už šio teorinio misticizmo, kaip ir už populiariojo, egzistavo tolesnis praktinis misticizmas, paslėptas dvasinis mokymas, kuris buvo perduodamas tik esant apibrėžtoms sąlygoms – sąlygoms, kurios buvo žinomos ir paskelbtos, ir kurias privalėjo įvykdyti kiekvienas kandidatas. Šv. Klemensas Aleksandrietis mini šį Misterijų padalijimą. Po apsivalymo, sako jis, „yra Mažosios misterijos, kurios turi tam tikrą mokymo ir parengiamojo pasiruošimo tam, kas bus vėliau, pagrindą, ir Didžiosios misterijos, kuriose apie visatą nebelieka ko mokytis, o tik kontempliuoti ir suvokti gamtą bei daiktus“. [Ante-Nicene Library, Vol. XII. Clement of Alexandria. Stromata, bk, V, ch. xi.]

Šios pozicijos negalima ginčyti senųjų religijų atžvilgiu. Egipto Misterijos buvo tos senovinės žemės šlovė, ir kilniausi Graikijos sūnūs, tokie kaip Platonas, vyko į Saisą ir Tėbus, kad būtų įšventinti Egipto Išminties Mokytojų. Persų Mitros misterijos, Orfėjo ir Bacho misterijos bei vėlesnės graikų Eleusino pusiau-misterijos, Samotrakės, Skitijos, Chaldėjos misterijos yra žinomos bent jau pavadinimais kaip kasdieniai žodžiai. Net ir itin atskiestoje Eleusino misterijų formoje jų vertę labai giria iškiliausi Graikijos žmonės, tokie kaip Pindaras, Sofoklis, Isokratas, Plutarchas ir Platonas. Ypač jos buvo laikomos naudingomis pomirtiniam egzistavimui, nes Įšventintasis sužinodavo tai, kas užtikrindavo jo būsimą laimę. Sopatras taip pat teigė, kad Įšventinimas nustato sielos giminystę su dieviškąja Prigimtimi, o egzoteriniame Himne Demetrai daromos paslėptos užuominos į šventąjį vaiką Jakchą (Iacchus) bei jo mirtį ir prisikėlimą, kaip tai buvo nagrinėjama Misterijose. [See Article on „Mysteries”, Encyc. Britannica, ninth edition]

Iš Jamblicho, didžiojo III ir IV a. po Kr. teurgo, galima daug sužinoti apie Misterijų tikslą. Teurgija buvo magija, „paskutinė žynių mokslo dalis“ [Psellus, quoted in Iamblichus on the Mysteries. T. Taylor, p. 343], ir ji buvo praktikuojama Didžiosiose misterijose, siekiant iššaukti aukštesniųjų Būtybių pasirodymą. Teorija, kuria rėmėsi šios Misterijos, gali būti labai trumpai išdėstyta taip: Yra VIENAS, pirmesnis už visas būtybes, nejudrus, buvaująs savo paties vienovės vienatvėje. Iš TO kyla Aukščiausiasis Dievas, Save pagimdęs, Gėris, visų dalykų Šaltinis, Šaknis, Dievų Dievas, Pirmoji Priežastis, išskleidžianti Save į Šviesą. [Iamblichus, as ante, p. 301] Iš Jo kyla Intelektualusis Pasaulis, arba ideali visata, Visuotinis Protas, Nous, ir nematerialūs arba intelektualūs Dievai priklauso jam. Iš to kyla Pasaulio Siela, kuriai priklauso „dieviškosios intelektualios formos, esančios su regimais Dievų kūnais“. [Ibid., p. 72.] Tada eina įvairios antžmogiškųjų būtybių hierarchijos: Arkangelai, Archontai (Valdovai) arba Kosmokratoriai, Angelai, Daimonai ir t. t. Žmogus yra žemesnės eilės būtybė, savo prigimtimi gimininga jiems ir galinti juos pažinti; šis pažinimas buvo pasiekiamas Misterijose, ir jis vedė į sąjungą su Dievu.

[Straipsnyje apie „Misticizmą“ Encyclopedia Britannica pateikiama tokia informacija apie Plotino (204–206 m. po Kr.) mokymą: „Vienis [minėtas Aukščiausiasis Dievas] yra išaukštintas virš ‘nous’ ir ‘idėjų’; jis visiškai peržengia egzistenciją ir nėra pažinus protu. Pats likdamas ramybėje, jis, tarytum, iš savo pilnatvės spinduliuoja savo paties atvaizdą, kuris vadinamas ‘nous’ ir kuris sudaro intelektualiojo pasaulio idėjų sistemą. Siela savo ruožtu yra ‘nous’ atvaizdas arba produktas, ir siela savo judėjimu gimdo kūniškąją materiją. Taigi siela žiūri į dvi puses – link ‘nous’, iš kurio ji kyla, ir link materialaus gyvenimo, kuris yra jos pačios produktas. Etinės pastangos susideda iš jusliškumo atmetimo; materiali egzistencija pati savaime yra susvetimėjimas nuo Dievo… Norint pasiekti galutinį tikslą, pati mintis turi būti palikta nuošalyje; nes mintis yra judėjimo forma, o sielos troškimas yra nejudri ramybė, priklausanti Vieniui. Sąjunga su transcendentine dievybe yra ne tiek žinojimas ar regėjimas, kiek ekstazė, susiliejimas, kontaktas.“ Neoplatonizmas, taigi, yra „pirmiausia visiško racionalizmo sistema; kitaip tariant, daroma prielaida, kad protas gali nubraižyti visą daiktų sistemą. Tačiau, kadangi Dievas teigiamas esantis anapus proto, misticizmas tam tikra prasme tampa būtinu tariamai viską apimančio racionalizmo papildymu. Sistema kulminaciją pasiekia mistiniame akte“.]

Misterijose šios doktrinos yra išdėstomos: „visų dalykų progresija iš Vienio ir regresija į Jį, ir visiškas Vienio viešpatavimas“ [Iamblichus, as ante, p. 73.], be to, šios skirtingos Būtybės buvo iššaukiamos ir pasirodydavo – kartais mokyti, kartais vien savo buvimu pakylėti ir apvalyti. „Dievai, – sako Jamblichas, – būdami geranoriški ir palankūs, teurgams suteikia savo šviesą nepavydėtina gausa, šaukdami jų sielas aukštyn pas save, parūpindami joms sąjungą su savimi ir pratindami jas, kol jos dar yra kūne, būti atskirtoms nuo kūnų ir būti vedamoms aplinkui prie jų amžinojo ir intelektualaus principo“. [Ibid., pp. 55, 56] Nes „sielai turint dvejopą gyvenimą – vieną sąjungoje su kūnu, o kitą atskirai nuo bet kokio kūno“ [Ibid., pp. 118, 119.], „būtiniausia yra išmokti atskirti ją nuo kūno, kad taip ji galėtų susivienyti su Dievais savo intelektualiąja ir dieviškąja dalimi bei išmokti tikrųjų žinojimo principų ir intelektualiojo pasaulio tiesų“. [Iamblichus, pp. 118, 119] „Dievų buvimas iš tiesų suteikia mums kūno sveikatą, sielos dorybę, intelekto tyrumą ir, vienu žodžiu, pakylėja viską mumyse į tinkamą prigimtį. Tai parodo sielos akims tai, kas nėra kūnas, kaip kūną, per kūno akis“. [Ibid., pp. 95, 100.] Kai pasirodo Dievai, siela gauna „išlaisvinimą iš aistrų, transcendentinį tobulumą ir visiškai pranašesnę energiją, bei dalyvauja dieviškoje meilėje ir beribiame džiaugsme“. [Ibid., p. 101.] Tuo mes įgyjame dievišką gyvenimą ir realybėje tampame dieviški. [Ibid., p. 330.]

Misterijų kulminacinis taškas buvo tada, kai Įšventintasis tapdavo Dievu, ar tai būtų per sąjungą su dieviška Būtybe už savęs, ar per dieviškojo Aš realizavimą savyje. Tai buvo vadinama ekstaze ir tai buvo būsena, kurią indų jogas pavadintų aukštuoju Samadhi, kai grubusis kūnas yra transo būsenoje, o išlaisvinta siela įgyvendina savo sąjungą su Didžiuoju Vienu. Ši „ekstazė nėra gebėjimas tikrąja to žodžio prasme, tai sielos būsena, kuri transformuoja ją tokiu būdu, kad ji suvokia tai, kas anksčiau jai buvo paslėpta. Būsena nebus nuolatinė, kol mūsų sąjunga su Dievu netaps neatšaukiama; čia, žemiškame gyvenime, ekstazė tėra blyksnis… Žmogus gali nustoti būti žmogumi ir tapti Dievu; bet žmogus negali būti Dievu ir žmogumi tuo pačiu metu“. [G. R. S. Mead. Plotinus, p. 42.] Plotinas teigia, kad jis šią būseną buvo pasiekęs „kol kas tik tris kartus“.

Taip pat ir Proklas mokė, kad vienintelis sielos išsigelbėjimas yra grįžti į savo intelektualiąją formą ir taip pabėgti iš „gimimo rato, iš gausių klajonių“, ir pasiekti tikrąją Būtį, „į vienodą ir paprastą tapatumo periodo energiją, vietoje gausiai klaidžiojančio periodo judėjimo, kuriam būdingas skirtumas“. Tai gyvenimas, kurio siekė tie, kuriuos Orfėjas įšventino į Bacho ir Prozerpinos misterijas, ir tai yra apvalomųjų, arba katartinių, dorybių praktikavimo rezultatas. [Iamblichus, p. 364]

Šios dorybės buvo būtinos Didžiosioms misterijoms, nes jos lietė subtiliojo kūno, kuriame siela veikė būdama už grubiojo kūno ribų, apvalymą. Politinės arba praktinės dorybės priklausė įprastam žmogaus gyvenimui ir tam tikru mastu buvo reikalaujamos, kad jis apskritai galėtų tapti kandidatu į tokią Mokyklą, kokia aprašoma toliau. Tada sekė katartinės dorybės, kuriomis buvo apvalomas subtilusis kūnas (emocijų ir žemesniojo proto); trečia – intelektualiosios, priklausančios Augoeides, arba intelekto šviesos formai; ketvirta – kontempliacinės, arba paradigminės, kuriomis buvo realizuojama sąjunga su Dievu. Porfirijas rašo: „Tas, kuris veikia pagal praktines dorybes, yra vertas žmogus; bet tas, kuris veikia pagal apvalomąsias dorybes, yra angeliškas žmogus arba gerasis daimonas. Tas, kuris veikia vien pagal intelektualias dorybes, yra Dievas; bet tas, kuris veikia pagal paradigmines dorybes, yra Dievų Tėvas“. [G. R. S. Mead, Orpheus, pp. 285, 286.]

Misterijose daug mokymo taip pat suteikdavo arkangelų ir kitos hierarchijos, o Pitagoras, didis mokytojas, įšventintas Indijoje ir perdavęs „žinojimą apie dalykus, kokie jie yra“ savo pasižadėjusiems mokiniams, sakoma, turėjo tokį muzikos pažinimą, kad galėjo ją naudoti žmonių laukiniams aistrų proveržiams valdyti ir jų protams apšviesti. Pavyzdžių apie tai pateikia Jamblichas savo Pitagoro gyvenime. Atrodo tikėtina, kad titulas Theodidaktos, suteiktas Amonijui Sakui, Plotino mokytojui, nurodė ne tiek jo mokymų didingumą, kiek šį dieviškąjį mokymą, gautą Misterijose.

Kai kuriuos naudotus simbolius aiškina Jamblichas, kuris ragina Porfiriją pašalinti iš savo minčių simbolizuojamo daikto vaizdinį ir pasiekti jo intelektualiąją prasmę. Taip „purvas“ reiškė viską, kas kūniška ir materialu; „Dievas, sėdintis virš lotoso“ reiškė, kad Dievas peržengia tiek purvą, tiek intelektą, simbolizuojamą lotoso, ir yra įsitvirtinęs Savyje (sėdintis). Jei „plaukiantis laivu“, buvo vaizduojamas Jo valdymas pasauliui. Ir taip toliau. Apie šį simbolių naudojimą Proklas pastebi, kad „Orfiškasis metodas siekė atskleisti dieviškus dalykus simbolių pagalba – metodas, bendras visiems dieviškojo žinojimo rašytojams“. [G. R. S. Mead. Orpheus, p. 59.]

Pitagoro mokykla Didžiojoje Graikijoje (Magna Graecia) buvo uždaryta VI a. pr. Kr. pabaigoje dėl pasaulietinės valdžios persekiojimo, tačiau egzistavo kitos bendruomenės, išlaikiusios šventąją tradiciją. Mydas (Mead) teigia, kad Platonas ją intelektualizavo, norėdamas apsaugoti nuo didėjančio išniekinimo, o Eleusino apeigos išsaugojo kai kurias jos formas, praradusios jos esmę. Neoplatonikai paveldėjo iš Pitagoro ir Platono, ir jų darbus turėtų studijuoti tie, kurie nori suvokti bent dalį tos didybės ir grožio, išsaugoto pasauliui Misterijose.

Pati Pitagoro mokykla gali tarnauti kaip taikytos disciplinos pavyzdys. Mydas apie tai pateikia daug įdomių detalių ir pastebi: „Antikos autoriai sutaria, kad ši disciplina sėkmingai išugdė aukščiausius pavyzdžius ne tik tyriausio skaistumo ir jausmų, bet ir manierų paprastumo, subtilumo bei skonio rimtiems užsiėmimams, kas neturėjo lygių. Tai pripažįsta net krikščionių rašytojai“. Mokykla turėjo išorinius mokinius, gyvenančius šeimyninį ir socialinį gyvenimą, ir citata nurodo į juos. Vidinėje Mokykloje buvo trys laipsniai: pirmasis – Klausytojų, kurie dvejus metus mokėsi tyloje, dėdami visas pastangas įsisavinti mokymus; antrasis laipsnis buvo Mathematici, kur buvo mokoma geometrijos ir muzikos, skaičiaus, formos, spalvos ir garso prigimties; trečiasis laipsnis buvo Physici, kurie įsisavino kosmogoniją ir metafiziką. Tai vedė į tikrąsias Misterijas. Kandidatai į Mokyklą privalėjo būti „nepriekaištingos reputacijos ir ramaus būdo“.

Glaudus tapatumas tarp metodų ir tikslų, siekiamų šiose įvairiose Misterijose, ir Indijos Jogos metodų bei tikslų yra akivaizdus net paviršutiniškiausiam stebėtojui. Tačiau nebūtina manyti, kad antikos tautos sėmėsi iš Indijos; visos jos sėmėsi iš vieno šaltinio, Didžiosios Centrinės Azijos Ložės, kuri siuntė savo Įšventintuosius į kiekvieną kraštą. Visi jie mokė tų pačių doktrinų ir taikė tuos pačius metodus, vedančius į tuos pačius tikslus. Tačiau tarp visų tautų Įšventintųjų vyko gausus bendravimas, egzistavo bendra kalba ir bendras simbolizmas. Taip Pitagoras keliavo tarp indų ir Indijoje gavo aukštą Įšventinimą, o Apolonijas Tijanietis vėliau sekė jo pėdomis. Visiškai indiški tiek frazeologija, tiek mintimi buvo mirštančio Plotino žodžiai: „Dabar aš siekiu parvesti Aš, esantį manyje, atgal į Visų-Aš (All-self)“.

Tarp indusų pareiga mokyti aukščiausiojo žinojimo tik vertus buvo griežtai pabrėžiama. „Giliausia žinojimo pabaigos paslaptis… neturi būti skelbiama tam, kuris nėra sūnus ar mokinys, ir kurio protas nėra ramus“. [Shvetãshvataropanishat, vi, 22.] Taip pat, po Jogos apžvalgos, skaitome: „Kelkis! Pabusk! Radęs Didžiuosius, klausykis! Keliu eiti taip sunku, kaip aštriu skustuvo ašmenimis. Taip sako išmintingieji“. [Kathopanishat, iii, 14.] Mokytojas yra reikalingas, nes vien rašytinio mokymo nepakanka. „Žinojimo pabaiga“ yra pažinti Dievą – ne tik tikėti; tapti viena su Dievu – ne tik garbinti iš tolo. Žmogus turi pažinti dieviškosios Egzistencijos realybę, ir tada žinoti – ne tik miglotai tikėti ir viltis – kad jo paties vidinis Aš yra viena su Dievu, ir kad gyvenimo tikslas yra realizuoti tą vienovę. Jei religija negali nuvesti žmogaus į tą realizaciją, ji tėra „kaip žvangantis varis ar skambantys cimbolai“. [I Kor, xiii, 1]

Taip pat buvo teigiama, kad žmogus turėtų išmokti palikti grubųjį kūną: „Tegul žmogus su tvirtumu atskiria ją [sielą] nuo savo paties kūno, kaip žolės stiebą nuo jo makšties“. [Kathopanishat, vi., 17.] Ir buvo parašyta: „Auksiniame aukščiausiame apvalkale gyvena be dėmės, nekintantis Brahmanas; Tai yra spindinti balta Šviesų Šviesa, žinoma Aš pažinėjams“. [Mundakopanishat, II, ii, 9] „Kai regėtojas išvysta aukso spalvos Kūrėją, Viešpatį, Dvasią, kurios įsčios yra Brahmanas, tada, atmetęs nuopelnus ir nusižengimus, be dėmės, išmintingasis pasiekia aukščiausiąją sąjungą“. [Ibid., III, i, 3.]

Nė hebrajai nebuvo be savo slaptojo žinojimo ir savo Įšventinimo Mokyklų. Pranašų draugija Najote, kuriai vadovavo Samuelis [I Sam., xix, 20.], sudarė tokią Mokyklą, ir žodinis mokymas buvo jų perduodamas. Panašios Mokyklos egzistavo Betelyje ir Jeriche, o Krudeno Konkordancijoje (Cruden’s Concordance) randame tokią įdomią pastabą: „Pranašų Mokyklos arba Kolegijos yra pirmosios [mokyklos], apie kurias turime kokių nors žinių Rašte; kur pranašų vaikai, tai yra jų mokiniai, gyveno atsiskyrėlišką ir griežtą gyvenimą, studijuodami, medituodami ir skaitydami Dievo įstatymą… Šias Pranašų Mokyklas arba Draugijas pakeitė sinagogos“. Kabala, kurioje yra pusiau viešas mokymas, dabartine savo forma yra moderni kompiliacija, kurios dalis yra rabino Mozės de Leono (mirė 1305 m.) darbas. Ją sudaro penkios knygos: Bahir, Zohar, Sepher Sephiroth, Sepher Yetzirah ir Asch Metzareth, ir teigiama, kad ji buvo perduodama žodžiu nuo labai senų laikų – istoriškai skaičiuojant senovę. Dr. Vinas Vestkotas (Wynn Westcott) sako, kad „hebrajų tradicija seniausias Zohar dalis priskiria datai, ankstesnei už antrosios Šventyklos statybą“; o rabinas Simeonas ben Jochajus, sakoma, užrašė dalį jos I a. po Kr. Apie Sepher Yetzirah Saadja Gaonas (mirė 940 m.) kalba kaip apie „labai senovinę“. Kai kurios senojo žodinio mokymo dalys buvo įtrauktos į Kabalą, kokia ji yra dabar, tačiau tikroji archajinė hebrajų išmintis lieka saugoma nedaugelio tikrųjų Izraelio sūnų.

Kad ir kokia trumpa ši apžvalga, jos pakanka parodyti, jog paslėptoji pusė egzistavo pasaulio religijose už krikščionybės ribų, ir dabar galime nagrinėti klausimą, ar krikščionybė buvo išimtis šioje visuotinėje taisyklėje.

II SKYRIUS

PASLĖPTOJI KRIKŠČIONYBĖS PUSĖ

(a) RAŠTŲ LIUDIJIMAS

Pamatę, kad praeities religijos vienu balsu teigė turinčios paslėptąją pusę, esančios „Misterijų“ sergėtojos, ir kad šį teiginį patvirtino didžiausių žmonių siekis būti įšventintiems, dabar turime išsiaiškinti, ar krikščionybė stovi už šio religijų rato ir viena neturi Gnozės, siūlydama pasauliui tik paprastą tikėjimą, o ne gilų žinojimą. Jei taip būtų, tai iš tiesų būtų liūdnas ir apgailėtinas faktas, įrodantis, kad krikščionybė skirta tik vienai klasei, o ne visiems žmogiškųjų būtybių tipams. Tačiau kad taip nėra, mes galėsime įrodyti be jokios racionalios abejonės galimybės.

Ir tas įrodymas yra dalykas, kurio krikščionijai šiuo metu labiausiai reikia, nes pats krikščionijos žiedas džiūsta dėl žinių trūkumo. Jei ezoterinis mokymas galės būti atkurtas ir pritrauks kantrius bei nuoširdžius mokinius, neilgai trukus bus atkurtas ir okultinis mokymas. Mažųjų misterijų mokiniai taps kandidatais į Didžiąsias, ir su žinojimo atgavimu vėl sugrįš mokymo autoritetas. Ir iš tiesų poreikis yra didelis. Nes, žvelgdami į pasaulį aplink mus, matome, kad religija Vakaruose kenčia nuo to paties sunkumo, kurį teoriškai tikėtumėmės rasti. Krikščionybė, praradusi savo mistinį ir ezoterinį mokymą, praranda įtaką daugybei labiau išsilavinusių žmonių, o dalinis atgimimas per pastaruosius kelerius metus sutampa su kai kurių mistinių mokymų sugrąžinimu. Kiekvienam praėjusio amžiaus paskutinių keturiasdešimties metų tyrinėtojui akivaizdu, kad minios mąstančių ir moralių žmonių pasitraukė nuo bažnyčių, nes mokymai, kuriuos jie ten gavo, įžeidė jų intelektą ir šokiravo jų moralinį jausmą. Tuščia apsimetinėti, kad plačiai paplitęs šio laikotarpio agnosticizmas kilo dėl moralės stokos ar tyčinio proto klastingumo. Kiekvienas, atidžiai studijuojantis šiuos reiškinius, pripažins, kad stipraus intelekto žmones iš krikščionybės išstūmė jiems pateikiamų religinių idėjų nebrandumas, prieštaravimai autoritetinguose mokymuose, požiūris į Dievą, žmogų ir visatą, kurio joks lavintas intelektas negalėtų priimti. Negalima sakyti, kad koks nors moralinis nuosmukis slypėjo maišto prieš Bažnyčios dogmas šaknyse. Maištininkai nebuvo per blogi savo religijai; priešingai, religija buvo per bloga jiems. Maištas prieš populiariąją krikščionybę kilo dėl sąžinės pabudimo ir augimo; būtent sąžinė, kaip ir intelektas, sukilo prieš mokymus, žeminančius tiek Dievą, tiek žmogų, kurie vaizdavo Dievą kaip tironą, o žmogų kaip iš esmės blogą, pelnantį išgelbėjimą vergišku paklusnumu.

Šio maišto priežastis slypėjo laipsniškame krikščioniškojo mokymo nuleidime į vadinamąjį paprastumą, kad patys neišmanėliai galėtų jį suvokti. Protestantų religininkai garsiai tvirtino, kad nieko nereikia skelbti, išskyrus tai, ką kiekvienas gali suvokti, kad Evangelijos šlovė slypi jos paprastume ir kad vaikas bei nemokytas žmogus turėtų gebėti ją suprasti ir pritaikyti gyvenime. Tiesa, jei tuo norima pasakyti, kad yra tam tikrų religinių tiesų, kurias gali suvokti visi, ir kad religija žlunga, jei palieka žemiausiąjį, didžiausią neišmanėlį, bukiausią už savo pakylėjančios įtakos ribų. Bet klaidinga, visiškai klaidinga, jei tuo norima pasakyti, kad religija neturi tiesų, kurių neišmanėlis negali suprasti, kad ji yra toks skurdus ir ribotas dalykas, jog neturi ko mokyti, kas būtų aukščiau neprotingojo minties ar aukščiau degradavusiojo moralinio akiračio. Klaidinga, mirtinai klaidinga, jei tokia yra prasmė; nes plintant šiam požiūriui, užimant sakyklas ir skambant bažnyčiose, daugelis kilnių vyrų ir moterų, kurių širdys pusiau dūžta nutraukiant ryšius, siejančius juos su jų ankstyvuoju tikėjimu, pasitraukia iš bažnyčių ir palieka savo vietas veidmainiams ir neišmanėliams. Jie pereina arba į pasyvaus agnosticizmo būseną, arba – jei yra jauni ir entuziastingi – į aktyvios agresijos būseną, netikėdami, kad tai, kas įžeidžia tiek intelektą, tiek sąžinę, gali būti aukščiausia, ir pirmenybę teikdami atviro netikėjimo sąžiningumui, o ne intelekto ir sąžinės slopinimui autoriteto, kuriame jie neatpažįsta nieko dieviško, įsakymu.

Taip studijuodami mūsų laikų mintį matome, kad paslėpto mokymo klausimas krikščionybėje tampa gyvybiškai svarbus. Ar krikščionybė išliks kaip Vakarų religija? Ar ji išgyvens ateities šimtmečius ir toliau vaidins vaidmenį formuojant besivystančių Vakarų rasių mintį? Jei ji turi gyventi, ji privalo atgauti prarastą žinojimą ir vėl turėti savo mistinius bei okultinius mokymus; ji vėl turi iškilti kaip autoritetinga dvasinių tiesų mokytoja, apsirengusi vieninteliu ko nors vertu autoritetu – žinojimo autoritetu. Jei šie mokymai bus atgauti, jų įtaka netrukus pasimatys platesniuose ir gilesniuose tiesos požiūriuose; dogmos, kurios dabar atrodo kaip paprasti kevalai ir grandinės, vėl bus pamatytos kaip daliniai fundamentalių realybių pristatymai. Pirmiausia Ezoterinė Krikščionybė vėl pasirodys „Šventoje Vietoje“, Šventykloje, kad visi, gebantys ją priimti, galėtų sekti jos viešos minties linijomis; ir antra, Okultinė Krikščionybė vėl nusileis į Adytumą (vidinę šventyklą), gyvuodama už Šydo, saugančio „Šventų Švenčiausiąją“, į kurią gali įžengti tik Įšventintasis. Tada okultinis mokymas vėl bus pasiekiamas tiems, kurie kvalifikuojasi jį priimti pagal senąsias taisykles, tiems, kurie šiais laikais nori atitikti senovinius reikalavimus, keliamus visiems, kurie trokšta pažinti dvasinių dalykų realybę ir tiesą.

Dar kartą nukreipiame akis į istoriją, kad pamatytume, ar krikščionybė buvo unikali tarp religijų tuo, kad neturėjo vidinio mokymo, ar ji panašėjo į visas kitas turėdama šį paslėptą lobį. Toks klausimas yra įrodymų, o ne teorijos dalykas, ir turi būti sprendžiamas remiantis egzistuojančių dokumentų autoritetu, o ne vien šiuolaikinių krikščionių ipse dixit (nepagrįstu teigimu).

Faktiškai tiek „Naujasis Testamentas“, tiek ankstyvosios Bažnyčios raštai pateikia tuos pačius pareiškimus apie tai, kad Bažnyčia turėjo tokius mokymus, ir iš jų sužinome faktą apie Misterijų – vadinamų Jėzaus Misterijomis arba Karalystės Paslaptimi – egzistavimą, kandidatams keliamas sąlygas, šiek tiek apie bendrą suteikiamų mokymų pobūdį ir kitas detales. Tam tikros „Naujojo Testamento“ vietos liktų visiškai neaiškios, jei ne šviesa, kurią joms meta konkretūs Bažnyčios Tėvų ir Vyskupų teiginiai, tačiau toje šviesoje jos tampa aiškios ir suprantamos.

Iš tiesų būtų buvę keista, jei būtų kitaip, kai apsvarstome religinės minties kryptis, dariusias įtaką pirmykštei krikščionybei. Gimininga hebrajams, persams ir graikams, nuspalvinta senesnių Indijos tikėjimų, giliai paveikta Sirijos ir Egipto minties, ši vėlesnė didžiojo religinio kamieno šaka negalėjo daryti nieko kito, kaip tik vėl patvirtinti senąsias tradicijas ir įteikti Vakarų rasėms pilną senojo mokymo lobį. „Šventiesiems kartą perduotas tikėjimas“ iš tiesų būtų netekęs savo pagrindinės vertės, jei, perduodant jį Vakarams, ezoterinio mokymo perlas būtų buvęs nuslėptas.

Pirmieji įrodymai, kuriuos reikia ištirti, yra „Naujojo Testamento“. Savo tikslams galime atidėti visus ginčytinus klausimus dėl skirtingų skaitymų ir skirtingų autorių, kuriuos gali išspręsti tik mokslininkai. Kritinė tekstotyra turi daug ką pasakyti apie rankraščių amžių, dokumentų autentiškumą ir t. t. Bet mums nereikia tuo rūpintis. Galime priimti kanoninius Raštus kaip rodančius tai, kuo ankstyvoji Bažnyčia tikėjo apie Kristaus ir Jo tiesioginių pasekėjų mokymą, ir pažiūrėti, ką jie sako apie slapto mokymo, skirto tik nedaugeliui, egzistavimą. Pamatę žodžius, įdėtus į paties Jėzaus lūpas ir Bažnyčios laikomus aukščiausiu autoritetu, pažvelgsime į didžiojo apaštalo šv. Pauliaus raštus; tada apsvarstysime teiginius tų, kurie paveldėjo apaštališkąją tradiciją ir vadovavo Bažnyčiai pirmaisiais amžiais po Kr. Išilgai šios nenutrūkstamos tradicijos ir rašytinių liudijimų linijos teiginys, kad krikščionybė turėjo paslėptąją pusę, gali būti įtvirtintas. Toliau rasime, kad Mažąsias mistinio aiškinimo misterijas galima atsekti per šimtmečius iki pat XIX a. pradžios, ir kad nors po Misterijų išnykimo nebuvo pripažintų Misticizmo Mokyklų, ruošiančių Įšventinimui, visgi didieji Mistikai laikas nuo laiko pasiekdavo žemesnes ekstazės pakopas savo pačių nuolatinėmis pastangomis, neabejotinai padedami nematomų Mokytojų.

Paties Mokytojo žodžiai yra aiškūs ir apibrėžti, ir, kaip pamatysime, Origeno buvo cituojami kaip nurodantys į Bažnyčioje saugomą slaptą mokymą. „Kai Jis pasiliko vienas, aplink Jį buvę kartu su dvylika paklausė apie palyginimą. Ir Jis jiems tarė: ‘Jums duota žinoti Dievo karalystės paslaptį, o tiems, kurie yra išorėje, viskas sakoma palyginimais’“. Ir vėliau: „Daugeliu tokių palyginimų Jis skelbė jiems žodį, kiek jie sugebėjo klausyti. Be palyginimų Jis jiems nekalbėjo, o kai pasilikdavo vienas, savo mokiniams viską išaiškindavo“. [Morkaus iv, 10,11, 33,34. Taip pat žr. Mato xiii, 11, 34, 36 ir Luko viii, 10] Atkreipkite dėmesį į reikšmingus žodžius „kai pasilikdavo vienas“ ir frazę „tiems, kurie yra išorėje“. Taip pat ir šv. Mato versijoje: „Jėzus paleido minias ir atėjo į namus. Prie Jo priėjo mokiniai“. Šie mokymai, duoti „namuose“, giliausios Jo nurodymų prasmės, kaip teigiama, buvo perduodami iš mokytojo mokytojui. Evangelija, pastebėsite, pateikia alegorinį mistinį paaiškinimą, tą, kurį mes pavadinome Mažosiomis misterijomis, tačiau buvo sakoma, kad gilesnė prasmė suteikiama tik Įšventintiesiems.

Vėlgi, Jėzus sako net savo apaštalams: „Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti“. [Jono xvi, 12] Kai kas iš to tikriausiai buvo pasakyta po Jo mirties, kai Jis pasirodė savo mokiniams, „kalbėdamas apie Dievo karalystę“. [Ap. d. 1, 3] Niekas iš šių dalykų nebuvo viešai užrašyta, bet kas galėtų patikėti, kad jie buvo apleisti ar pamiršti ir nebuvo perduoti kaip neįkainojamas turtas? Bažnyčioje buvo tradicija, kad Jis lankė savo apaštalus ilgą laiką po savo mirties, norėdamas suteikti jiems nurodymų – faktas, kuris bus paminėtas vėliau – ir garsiajame gnostikų traktate Pistis Sophia skaitome: „Atsitiko taip, kad kai Jėzus prisikėlė iš numirusių, Jis praleido vienuolika metų kalbėdamasis su savo mokiniais ir juos mokydamas“. Tada yra frazė, kurią daugelis norėtų sušvelninti ir paaiškinti kitaip: „Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms“ [Mato vii, 6] – priesakas, kuris iš tiesų yra bendro pritaikomumo, bet ankstyvosios Bažnyčios buvo laikomas nurodančiu į slaptus mokymus. Reikėtų prisiminti, kad senovėje šie žodžiai neskambėjo taip šiurkščiai kaip dabar; nes žodis „šunys“ – kaip „vulgarūs“, „profaniški“ – buvo tam tikro rato narių taikomas visiems, esantiems už jo ribų, ar tai būtų draugija, ar asociacija, ar tauta – kaip žydai taikė visiems pagonims. [Apie graikę moterį: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunims“. – Morkaus vii, 27] Kartais jis buvo naudojamas įvardyti tiems, kurie buvo už Įšventintųjų rato, ir randame jį naudojamą ta prasme ankstyvojoje Bažnyčioje; tie, kurie, nebūdami įšventinti į Misterijas, buvo laikomi esančiais už „Dievo karalystės“ arba „dvasinio Izraelio“ ribų, buvo vadinami šiuo vardu.

Buvo keletas pavadinimų, neskaitant termino „Paslaptis“ arba „Misterijos“, naudojamų įvardyti šventąjį Įšventintųjų ratą arba susijusių su Įšventinimu: „Karalystė“, „Dievo Karalystė“, „Dangaus Karalystė“, „Siauras Kelias“, „Ankšti Vartai“, „Tobulieji“, „Išgelbėtieji“, „Amžinasis Gyvenimas“, „Gyvenimas“, „Antrasis Gimimas“, „Mažutėlis“, „Mažas Vaikas“. Reikšmė tampa aiški naudojant šiuos žodžius ankstyvuosiuose krikščionių raštuose, o kai kuriais atvejais net ir už krikščioniškosios sferos ribų. Pavyzdžiui, terminą „Tobulieji“ naudojo Esėjai, kurie savo bendruomenėse turėjo tris ordinus: Neofitai, Broliai ir Tobulieji – pastarieji buvo Įšventintieji; ir jis paprastai naudojamas ta prasme senuosiuose raštuose. „Mažas Vaikas“ buvo įprastas vardas ką tik įšventintam kandidatui, t. y. tam, kuris ką tik priėmė savo „antrąjį gimimą“.

Kai žinome šį vartojimą, daugelis neaiškių ir kitaip šiurkščių vietų tampa suprantamos. „Tuomet vienas Jam tarė: Viešpatie, ar maža tų, kurie bus išgelbėti? Ir Jis jiems atsakė: Stenkitės įeiti pro ankštus vartus, nes daugelis, sakau jums, ieškos kaip įeiti, bet negalės“. [Luko xiii, 23, 24] Jei tai taikoma įprastu protestantišku būdu – išgelbėjimui nuo amžinosios pragaro ugnies, teiginys tampa neįtikėtinas, šokiruojantis. Negalima manyti, kad pasaulio Išgelbėtojas tvirtintų, jog daugelis sieks išvengti pragaro ir patekti į dangų, bet negalės to padaryti. Tačiau pritaikius tai siauriems Įšventinimo vartams ir išsigelbėjimui nuo atgimimų, tai visiškai teisinga ir natūralu. Taip pat: „Įeikite pro ankštus vartus, nes platūs vartai ir erdvus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo einančių; nes ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“. [Mato vii, 13, 14] Iškart po to sekantis įspėjimas apie netikrus pranašus, tamsiųjų Misterijų mokytojus, šiame kontekste yra labai tinkamas. Joks tyrinėtojas negali nepastebėti pažįstamo šių žodžių skambesio, naudojamo ta pačia prasme kituose raštuose. „Senovinis siauras kelias“ visiems pažįstamas; kelias „sunkiai einamas kaip aštrūs skustuvo ašmenys“, jau minėtas; ėjimas „nuo mirties į mirtį“ tų, kurie seka gėlėmis klotu troškimų keliu, kurie nepažįsta Dievo; nes tik tie žmonės tampa nemirtingi ir išvengia plačių mirties nasrų, nuolat besikartojančios pražūties, kurie atsisakė visų troškimų. [Brhadãranyakopanishat IV, iv, 7] Užuomina į mirtį, žinoma, yra į pakartotinius sielos gimimus grubioje materialioje egzistencijoje, kuri visada laikoma „mirtimi“ lyginant su aukštesnių ir subtilesnių pasaulių „gyvenimu“.

Šie „Ankšti Vartai“ buvo Įšventinimo vartai, ir per juos kandidatas įžengdavo į „Karalystę“. Ir visada buvo bei turi būti tiesa, kad tik nedaugelis gali įžengti pro tuos vartus, nors miriadai – nepaprastai „didelė minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti“ [Apr. vii, 9], o ne nedaugelis – įžengia į dangaus pasaulio laimę. Taip kalbėjo ir kitas didis Mokytojas beveik trimis tūkstančiais metų anksčiau: „Tarp tūkstančių žmonių vos vienas stengiasi siekti tobulumo; iš sėkmingai siekiančiųjų vos vienas pažįsta mane iš esmės“. [Bhagavad Gita, vii, 3] Nes Įšventintieji kiekvienoje kartoje yra negausūs, žmonijos žiedas; tačiau šiame teiginyje didžiajai žmonijos daliai nėra skelbiama jokia niūri amžinosios kančios bausmė. Išgelbėtieji, kaip mokė Proklas, yra tie, kurie pabėga iš gimimo rato, kuriame žmonija yra surišta.

Šiame kontekste galime prisiminti istoriją apie jaunuolį, kuris atėjo pas Jėzų ir, kreipdamasis į Jį „Gerasis Mokytojau“, paklausė, kaip galėtų laimėti amžinąjį gyvenimą – gerai žinomą išsilaisvinimą iš atgimimų per Dievo pažinimą. [Reikia prisiminti, kad žydai tikėjo, jog visos netobulos sielos grįžta vėl gyventi žemėje.] Jo pirmasis atsakymas buvo įprastas egzoterinis priesakas: „Laikykis įsakymų“. Bet kai jaunuolis atsakė: „Viso to laikausi nuo pat savo jaunystės“, tada tai sąžinei, laisvai nuo bet kokio nusižengimo žinojimo, atėjo tikrojo Mokytojo atsakymas: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, ir turėsi turtą danguje; tada ateik ir sek paskui mane“. „Jei nori būti tobulas“, būti Karalystės nariu, turi priimti neturtą ir paklusnumą. Ir tada savo mokiniams Jėzus paaiškina, kad turtingas žmogus sunkiai gali įeiti į Dangaus Karalystę, toks įėjimas sunkesnis nei kupranugariui pralįsti pro adatos ausį; žmonėms toks įėjimas negalimas, Dievui viskas įmanoma. [Mato xix, 16–26] Tik Dievas žmoguje gali peržengti tą barjerą. Šis tekstas buvo įvairiai aiškinamas bandant jį sušvelninti, nes akivaizdžiai neįmanoma jo priimti paviršutiniška prasme, kad turtingas žmogus negali patekti į pomirtinę laimės būseną. Į tą būseną turtingas žmogus gali patekti lygiai taip pat kaip ir vargšas, ir visuotinė krikščionių praktika rodo, kad jie nė akimirkai netiki, jog turtai kelia pavojų jų laimei po mirties. Bet jei priimama tikroji Dangaus Karalystės prasmė, turime paprasto ir tiesioginio fakto išraišką. Nes tas Dievo pažinimas, kuris yra Amžinasis Gyvenimas [Jono xvii, 3], negali būti įgytas, kol neatsisakoma visko, kas žemiška, negali būti išmoktas, kol viskas nepaaukota. Žmogus turi atsisakyti ne tik žemiškų turtų, kurie nuo tol per jo rankas gali pereiti tik kaip prievaizdui, bet jis turi atsisakyti ir savo vidinio turto, kiek jis laiko jį savo nuosavybe prieš pasaulį; kol jis nėra nuogai išrengtas, jis negali praeiti pro ankštus vartus. Tokia visada buvo Įšventinimo sąlyga, ir „neturtas, paklusnumas, skaistybė“ buvo kandidato įžadas.

„Antrasis gimimas“ yra dar vienas gerai žinomas Įšventinimo terminas; net ir dabar Indijoje aukštesnės kastos vadinamos „dukart gimusiomis“, ir ceremonija, kuri padaro jas dukart gimusiomis, yra Įšventinimo ceremonija – tiesa, šiais laikais tai tik kevalas, bet „dangiškųjų dalykų atvaizdas“. [Žyd. ix, 23] Kai Jėzus kalba Nikodemui, Jis teigia, kad „jei kas neatgimsta iš naujo, negali regėti Dievo karalystės“, ir apie šį gimimą kalbama kaip apie gimimą „iš vandens ir Dvasios“ [Jono iii, 3, 5] – tai yra pirmasis Įšventinimas; vėlesnis yra „Šventąja Dvasia ir ugnimi“ [Mato iii, 11], Įšventintojo krikštas jo brandoje, kaip pirmasis yra gimimo krikštas, pasveikinantis jį kaip „Mažą Vaiką“, įžengiantį į Karalystę. [Ten pat, xviii, 3] Kaip gerai ši vaizdija buvo žinoma tarp žydų mistikų, rodo Jėzaus nuostaba, kai Nikodemas suklupo ties Jo mistine frazeologija: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito neišmanai?“ [Jono iii, 10]

Kitas Jėzaus priesakas, kuris jo pasekėjams lieka „kieta kalba“, yra: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų Tėvas danguje yra tobulas“. [Mato v, 48] Eilinis krikščionis žino, kad negali įvykdyti šio įsakymo; būdamas pilnas įprastų žmogiškų silpnybių ir trūkumų, kaip jis gali tapti tobulas kaip Dievas? Matydamas jam iškelto tikslo neįmanomumą, jis tyliai atideda jį į šalį ir daugiau apie tai negalvoja. Bet matomas kaip daugelio nuolatinio tobulėjimo gyvenimų vainikuojanti pastanga, kaip Dievo mumyse triumfas prieš žemesniąją prigimtį, jis tampa pasiekiamas, ir mes prisimename Porfirijo žodžius, kad žmogus, kuris pasiekia „paradigmines dorybes, yra Dievų Tėvas“, ir kad Misterijose šios dorybės buvo įgyjamos.

Šv. Paulius seka savo Mokytojo pėdomis ir kalba lygiai ta pačia prasme, bet, kaip galima tikėtis iš jo organizacinio darbo Bažnyčioje, su didesniu konkretumu ir aiškumu. Mokinys turėtų atidžiai perskaityti Pirmojo laiško korintiečiams II ir III skyrius bei IV skyriaus 1 eilutę, skaitydamas prisiminti, kad žodžiai skirti krikštytiems ir komuniją priimantiems Bažnyčios nariams, pilnateisiams nariams šiuolaikiniu požiūriu, nors Apaštalas juos apibūdina kaip kūdikius ir kūniškus. Jie nebuvo katechumenai ar neofitai, bet vyrai ir moterys, turintys visas Bažnyčios narystės privilegijas ir atsakomybes, Apaštalo pripažįstami kaip atskirti nuo pasaulio ir iš kurių tikimasi, kad jie nesielgs kaip pasaulio žmonės. Faktiškai jie turėjo viską, ką šiuolaikinė Bažnyčia suteikia savo nariams. Apibendrinkime Apaštalo žodžius:

„Aš atėjau pas jus nešdamas dieviškąjį liudijimą, ne viliodamas jus žmogiška išmintimi, bet Dvasios galybe. Iš tiesų ‘mes skelbiamo išmintį tarp tobulųjų’, bet tai nėra žmogiška išmintis. ‘Mes skelbiame paslaptingą Dievo išmintį, tą paslėptąją, kurią Dievas paskyrė prieš amžius’ ir kurios nežino jokie šio pasaulio valdovai. Tos išminties dalykai yra aukščiau žmonių mąstymo, ‘bet Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią… Dievo gelmes’, ‘kurių moko Šventoji Dvasia’. [Atkreipkite dėmesį, kaip tai dera su Jėzaus pažadu Jono evangelijoje xvi, 12–14: „Dar daug ką turiu jums pasakyti, bet dabar negalite pakelti. Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, Ji įves jus į visą tiesą… Ji paskelbs jums būsimus dalykus… Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“.] Tai yra dvasiniai dalykai, kuriuos gali suprasti tik dvasinis žmogus, kuriame yra Kristaus protas. ‘Ir aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje… Jūs nepajėgėte pakelti, ir dabar dar nepajėgiate. Nes jūs vis dar kūniški’. Kaip išmintingas statybos vadovas [Kitas techninis pavadinimas Misterijose.] aš padėjau pamatą’ ir ‘jūs esate Dievo šventykla, ir Dievo Dvasia gyvena jumyse’. ‘Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių tvarkytojais (prievaizdais)’.“

Ar kas nors gali skaityti šią ištrauką – ir viskas, kas padaryta santraukoje, tai tik išryškinti esminiai punktai – nepripažindamas fakto, kad Apaštalas turėjo dievišką išmintį, suteiktą Misterijose, kurios jo Korinto pasekėjai dar nebuvo pajėgūs priimti? Ir atkreipkite dėmesį į pasikartojančius techninius terminus: „išmintis“, „paslaptinga Dievo išmintis“, „paslėptoji išmintis“, žinoma tik „dvasiniam“ žmogui; apie kurią kalbama tik tarp „tobulųjų“, išmintis, nuo kurios „nedvasiniai“, „kūdikiai Kristuje“, „kūniški“ buvo atskirti, žinoma „išmintingam statybos vadovui“, „Dievo paslapčių tvarkytojui“.

Vėl ir vėl jis nurodo į šias Misterijas. Rašydamas Efezo krikščionims, jis sako, kad „apreiškimu“, atidengimu jam buvo „paskelbta paslaptis“, ir iš čia jo „Kristaus paslapties suvokimas“; visi gali sužinoti apie „paslapties bendrystę“. [Efez. iii, 3, 4, 9] Šios Paslapties, kartoja jis kolosiečiams, jis tapo tarnu, „paslapties, kuri buvo paslėpta amžiuose ir kartose, bet dabar apreikšta Jo šventiesiems“; ne pasauliui, net ne krikščionims, bet tik Šventiesiems. Jiems buvo atidengta „šios paslapties šlovė“; ir kas tai buvo? „Kristus jumyse“ – reikšminga frazė, kuri, kaip tuoj pamatysime, priklausė Įšventintojo gyvenimui; taip galiausiai kiekvienas žmogus turi išmokti išminties ir tapti „tobulas Kristuje Jėzuje“. [Kol. i, 23, 25–28. Bet šv. Klemensas savo ‘Stromata’ verčia „kiekvienas žmogus“ kaip „visas žmogus“. Žr. V kn., x sk.] Šių kolosiečių jis prašo melstis, „kad Dievas atvertų mums žodžio duris skelbti Kristaus paslaptį“ [Kol. iv, 3], vieta, į kurią šv. Klemensas nurodo kaip į tą, kurioje apaštalas „aiškiai atskleidžia, kad žinojimas priklauso ne visiems“. Taip pat jis rašo savo mylimam Timotiejui, liepdamas jam rinkti diakonus iš tų, kurie laiko „tikėjimo paslaptį grynoje sąžinėje“, tą didžiąją „Dievotumos paslaptį“, kurią jis buvo išmokęs [I Tim. iii, 9, 16], kurios žinojimas buvo būtinas Bažnyčios mokytojams.

Šv. Timotiejus užima svarbią poziciją, atstovaudamas kitai krikščionių mokytojų kartai. Jis buvo šv. Pauliaus mokinys ir jo paskirtas vadovauti bei valdyti dalį Bažnyčios. Sužinome, kad jis buvo paties šv. Pauliaus įšventintas į Misterijas, ir į tai daroma nuoroda, o techninės frazės vėl pasitarnauja kaip raktas. „Šį įsakymą atiduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave“ [I Tim. i, 18] – iškilmingas Įšventintojo, priėmusio kandidatą, palaiminimas; bet dalyvavo ne vien Įšventintojas: „Neapleisk savyje dovanos, kuri tau buvo duota per pranašystę su vyresniųjų (Presbiterijos) rankų uždėjimu“ [Ten pat, iv, 14] – Vyresniųjų Brolių. Ir jis primena jam laikytis to „amžinojo gyvenimo, į kurį esi pašauktas ir kurį išpažinai geru išpažinimu daugelio liudytojų akivaizdoje“ [Ten pat, vi, 13] – naujo Įšventintojo įžadas, duotas Vyresniųjų Brolių ir Įšventintųjų susirinkimo akivaizdoje. Tuomet suteiktas žinojimas buvo šventas įpareigojimas, apie kurį šv. Paulius taip stipriai sušunka: „O Timotiejau, saugok tai, kas tau patikėta“ [Ten pat, 20] – ne žinojimą, kurį paprastai turėjo krikščionys, dėl kurio šv. Timotiejui nebūtų taikomas joks ypatingas įpareigojimas, bet šventą užstatą, patikėtą jam kaip Įšventintajam ir esminį Bažnyčios gerovei. Vėliau šv. Paulius vėl grįžta prie to, pabrėždamas reikalo svarbą tokiu būdu, kuris būtų perdėtas, jei žinios būtų buvusios bendra krikščionių nuosavybė: „Laikykis pavyzdžio sveikosor žodžių, kuriuos girdėjai iš manęs… Tą gerąjį dalyką, kuris tau patikėtas, saugok per Šventąją Dvasią, kuri gyvena mumyse“ [II Tim. i, 13, 14] – rimčiausias priesakas, kokį tik gali ištarti žmogaus lūpos. Be to, jo pareiga buvo pasirūpinti tinkamu šio švento užstato perdavimu, kad jis būtų perduotas ateičiai ir Bažnyčia niekada neliktų be mokytojų: „Ką girdėjai iš manęs daugelio liudytojų akivaizdoje“ – šventus žodinius mokymus, duotus Įšventintųjų susirinkime, kurie liudijo perdavimo tikslumą – „tą patikėk ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti“. [Ten pat, ii, 2]

Žinojimas – arba, jei labiau patinka, prielaida – kad Bažnyčia turėjo šiuos paslėptus mokymus, meta ryškią šviesą ant pavienių šv. Pauliaus pastabų apie save, ir kai jos surenkamos kartu, turime Įšventintojo evoliucijos apybraižą. Šv. Paulius tvirtina, kad nors jis jau buvo tarp tobulųjų, Įšventintųjų – nes sako: „Taigi visi, kurie esame tobulieji, taip mąstykime“ – jis dar nebuvo „pasiekęs“, iš tiesų dar nebuvo visiškai „tobulas“, nes dar nebuvo laimėjęs Kristaus, dar nebuvo pasiekęs „aukštojo Dievo pašaukimo Kristuje“, „Jo prisikėlimo jėgos ir bendrystės Jo kentėjimuose, tapdamas panašus į Jo mirtį“; ir jis stengėsi, sako jis, „kad tik kaip nors pasiekčiau prisikėlimą iš numirusių“. [Fil. iii, 8, 10–12, 14, 15] Nes tai buvo Įšventinimas, kuris išlaisvino, kuris padarė Įšventintąjį Tobulu Mokytoju, Prisikėlusiu Kristumi, galutinai išlaisvindamas Jį iš „mirusiųjų“, iš žmonijos gimimo rate, iš pančių, kurie rišo sielą prie grubios materijos. Čia vėl turime daugybę techninių terminų, ir net paviršutiniškas skaitytojas turėtų suprasti, kad čia minimas „prisikėlimas iš numirusių“ negali būti įprastas šiuolaikinio krikščionio prisikėlimas, kuris, kaip manoma, yra neišvengiamas visiems žmonėms ir todėl akivaizdžiai nereikalauja jokių ypatingų pastangų jam pasiekti. Faktiškai pats žodis „pasiekti“ būtų netinkamas kalbant apie visuotinę ir neišvengiamą žmogiškąją patirtį. Pagal šiuolaikinį krikščionišką požiūrį, šv. Paulius negalėjo išvengti to prisikėlimo. Koks gi tuomet buvo tas prisikėlimas, kuriam pasiekti jis dėjo tokias įtemptas pastangas? Vėlgi, vienintelis atsakymas ateina iš Misterijų. Jose Įšventintasis, artėjantis prie Įšventinimo, išlaisvinančio iš atgimimų ciklo, gimimo rato, buvo vadinamas „kenčiančiu Kristumi“, jis dalijosi pasaulio Išgelbėtojo kančiomis, buvo mistiškai nukryžiuotas, „tapo panašus į Jo mirtį“, ir tada pasiekė prisikėlimą, bendrystę su pašlovintuoju Kristumi, ir po to mirtis jam nebeturėjo galios. [Apr. i, 18. „Aš esu Gyvasis. Buvau miręs, ir štai esu gyvas per amžių amžius. Amen.“] Tai buvo „prizas“, kurio link veržėsi didysis Apaštalas, ir jis ragino „visus, kurie yra tobulieji“, ne paprastą tikintįjį, taip pat to siekti. Tegul jie nesitenkina tuo, ką įgijo, bet toliau veržiasi pirmyn.

Šis Įšventintojo panašumas į Kristų iš tiesų yra Didžiųjų misterijų pagrindas, kaip pamatysime detaliau, kai studijuosime „Mistinį Kristų“. Įšventintasis nebeturėjo žiūrėti į Kristų kaip į esantį už jo paties: „Nors ir pažinome Kristų pagal kūną, bet dabar daugiau taip nepažįstame“. [II Kor. v, 16]

Eilinis tikintysis buvo „apsivilkęs Kristumi“, „visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“. [Gal. iii, 27] Tada jie buvo „kūdikiai Kristuje“, apie kuriuos jau buvo užsiminta, ir Kristus buvo Išgelbėtojas, į kurį jie kreipėsi pagalbos, pažindami Jį „pagal kūną“. Bet kai jie nugalėjo žemesniąją prigimtį ir nebebuvo „kūniški“, tada jie turėjo žengti į aukštesnį kelią ir patys tapti Kristumi. Tai, ką jis pats jau buvo pasiekęs, buvo Apaštalo troškimas savo pasekėjams: „Mano vaikeliai, dėl kurių aš vėl kenčiu gimdymo sąrėmius, kol jumyse išsiugdys Kristus“. [Gal. iv, 19] Jis jau buvo jų dvasinis tėvas, „pagimdęs jus per Evangeliją“. [I Kor. iv, 15] Bet dabar „vėl“ jis buvo kaip tėvas, kaip jų motina, kad atvestų juos į antrąjį gimimą. Tada kūdikis Kristus, Šventasis Vaikas, gimė sieloje, „paslėptas širdies žmogus“ [I Petr. iii, 4]; Įšventintasis taip tapo tuo „Mažu Vaiku“; nuo tol jis turėjo savo asmeniu išgyventi Kristaus gyvenimą, kol taps „tobulu žmogumi“, augdamas „iki Kristaus pilnatvės amžiaus saiko“. [Efez. iv, 13] Tada jis, kaip darė šv. Paulius, savo kūne papildė Kristaus kentėjimus [Kol. i, 24] ir visada nešiojo „savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį“ [II Kor. iv, 10], kad galėtų iš tiesų pasakyti: „Aš esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“. [Gal. ii, 20] Taip kentėjo pats Apaštalas; taip jis save apibūdina. Ir kai kova baigta, koks skirtingas ramus triumfo tonas nuo įtemptų ankstesnių metų pastangų: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimo laikas čia pat. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol man paruoštas teisumo vainikas“. [II Tim. iv, 6, 8] Tai buvo vainikas, suteiktas „tam, kuris nugali“, apie kurį pakilęs Kristus sako: „Aš jį padarysiu stulpu savo Dievo šventykloje, ir jis nebeišeis laukan“. [Apr. iii, 12] Nes po „Prisikėlimo“ Įšventintasis tapo Tobulu Žmogumi, Mokytoju, ir Jis nebeišeina iš Šventyklos, bet iš jos tarnauja ir vadovauja pasauliams.

Prieš baigiant šį skyrių, verta pažymėti, kad pats šv. Paulius sankcionuoja teorinio mistinio mokymo naudojimą aiškinant istorinius įvykius, užrašytus Šventraščiuose. Ten aprašyta istorija jo nelaikoma vien faktų, įvykusių fiziniame lygmenyje, įrašu. Būdamas tikras mistikas, jis fiziniuose įvykiuose matė šešėlius visuotinių tiesų, nuolat besiskleidžiančių aukštesniuose ir vidiniuose pasauliuose, ir žinojo, kad įvykiai, atrinkti išsaugojimui okultiniuose raštuose, buvo tipiniai, kurių paaiškinimas pasitarnautų žmogaus mokymui. Taip jis paima Abraomo, Saros, Hagaros, Izmailo ir Izaoko istoriją ir sakydamas: „tai yra alegorija“, imasi pateikti mistinę interpretaciją. [Gal. iv, 22–31] Kalbėdamas apie izraelitų pabėgimą iš Egipto, jis kalba apie Raudonąją jūrą kaip apie krikštą, apie maną ir vandenį kaip apie dvasinį maistą ir dvasinį gėrimą, apie uolą, iš kurios tekėjo vanduo, kaip apie Kristų. [I Kor. x, 1–4] Jis mato didžiąją Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungos paslaptį žmogiškame vyro ir žmonos santykyje ir kalba apie krikščionis kaip apie Kristaus kūno kūną ir kaulus. [Efez. v, 23–32] Laiško žydams autorius alegorizuoja visą žydų garbinimo sistemą. Šventykloje jis mato dangiškosios Šventyklos atvaizdą, Vyriausiame Kunige mato Kristų, aukose – dėmės neturinčio Sūnaus atnašavimą; Šventyklos kunigai tėra „pavyzdys ir šešėlis dangiškųjų dalykų“, dangiškosios kunigystės, tarnaujančios „tikrojoje padangtėje“. Taip III–X skyriuose išplėtojama labai sudėtinga alegorija, ir autorius teigia, kad Šventoji Dvasia taip nurodė gilesnę prasmę; viskas buvo „įvaizdis dabartiniam laikui“.

Šiame šventųjų raštų požiūryje neteigiama, kad aprašyti įvykiai neįvyko, bet tik tai, kad jų fizinis įvykimas buvo mažesnės svarbos dalykas. Ir toks paaiškinimas yra Mažųjų misterijų atidengimas, mistinis mokymas, kurį leidžiama duoti pasauliui. Tai nėra, kaip daugelis mano, tik vaizduotės žaismas, bet tikros intuicijos rezultatas, matant atvaizdus danguje, o ne tik jų metamus šešėlius žemiško laiko ekrane.

III SKYRIUS

PASLĖPTOJI KRIKŠČIONYBĖS PUSĖ

(b) BAŽNYČIOS LIUDIJIMAS

Nors gali būti, kad kai kurie norėtų pripažinti, jog Apaštalai ir jų tiesioginiai įpėdiniai turėjo gilesnį dvasinių dalykų žinojimą nei tikinčiųjų masės aplink juos, tikriausiai nedaugelis norės žengti kitą žingsnį ir, palikdami tą užburtą ratą, pripažinti Ankstyvosios Bažnyčios Misterijas kaip jų švento mokymo saugyklą. Visgi mes turime šv. Paulių, užtikrinantį neužrašyto mokymo perdavimą, patį įšventinantį šv. Timotiejų ir nurodantį šv. Timotiejui savo ruožtu įšventinti kitus, kurie vėl perduotų tai dar kitiems. Taip mes matome numatytas keturias viena po kitos einančių mokytojų kartas, apie kurias kalbama pačiuose Šventraščiuose, ir jos apima kur kas daugiau nei vien Ankstyvosios Bažnyčios rašytojų, kurie liudija apie Misterijų egzistavimą, laikotarpį. Nes tarp jų yra pačių Apaštalų mokiniai, nors patys aiškiausi teiginiai priklauso tiems, kurie nuo Apaštalų nutolę per vieną tarpinį mokytoją.

Dabar, vos tik pradedame studijuoti Ankstyvosios Bažnyčios raštus, susiduriame su faktais, kad yra užuominų, kurios suprantamos tik pripažįstant Misterijų egzistavimą, o tada ir teiginių, kad Misterijos egzistuoja. To, žinoma, buvo galima tikėtis, matant, kokiame taške Naujasis Testamentas palieka šį klausimą, tačiau džiugu rasti faktus, atitinkančius lūkesčius.

Pirmieji liudytojai yra tie, kurie vadinami Apaštališkaisiais Tėvais, Apaštalų mokiniai; bet labai mažai jų raštų, ir tie patys ginčytini, išliko. Nebūdami parašyti polemiškai, jų teiginiai nėra tokie kategoriški kaip vėlesnių rašytojų. Jų laiškai skirti tikinčiųjų padrąsinimui. Polikarpas, Smirnos vyskupas ir šv. Jono bendramokinis kartu su Ignotu [I tomas. Ignoto kankinystė, III sk. – Naudojami vertimai iš Clarke’o „Ante-Nicene Library“, itin naudingo krikščioniškosios senovės rinkinio. Tomo numeris nuorodų pradžioje nurodo tomą šioje serijoje.], išreiškia viltį, kad jo korespondentai yra „gerai susipažinę su šventaisiais Raštais ir kad niekas nuo jūsų nėra paslėpta; bet man ši privilegija dar nėra suteikta“ [Ten pat. Polikarpo laiškas, XII sk.] – rašydamas, matyt, prieš pasiekdamas pilną Įšventinimą. Barnabas kalba apie perdavimą „dalies to, ką aš pats esu gavęs“ [Ten pat. Barnabo laiškas, I sk.], ir, mistiškai išaiškinęs Įstatymą, pareiškia, kad „mes tuomet, teisingai suprasdami Jo įsakymus, aiškiname juos taip, kaip Viešpats numatė“ [Ten pat, X sk.].

Ignotas, Antiochijos vyskupas, šv. Jono mokinys [Ten pat. Ignoto kankinystė, I sk.], kalba apie save kaip apie „dar netobulą Jėzuje Kristuje. Nes aš dabar pradedu būti mokiniu ir kalbu jums kaip savo bendražygiams mokiniams“ [Ten pat. Ignoto laiškas efeziečiams, III sk.], ir jis kalba apie juos kaip apie „įšventintus į Evangelijos paslaptis kartu su Pauliumi, šventuoju, kankiniu“ [Ten pat, XII sk.]. Vėl jis sako: „Argi negalėčiau parašyti jums dalykų, kupinų didesnės paslapties? Bet bijau tai daryti, kad nepadaryčiau žalos jums, kurie esate tik kūdikiai. Atleiskite man šiuo atžvilgiu, kad, negalėdami priimti jų svaraus turinio, nebūtumėte jų uždusinti. Nes net aš, nors esu surištas [dėl Kristaus] ir galiu suprasti dangiškus dalykus, angelų eiles ir skirtingas angelų bei kariaunų rūšis, skirtumą tarp galybių ir viešpatysčių, ir įvairovę tarp sostų ir valdžių, eonų galybę ir kerubų bei serafų viršenybę, Dvasios kilnumą, Viešpaties karalystę ir, svarbiausia, nepalyginamą Visagalio Dievo didybę – nors aš esu su šiais dalykais susipažinęs, vis dėlto dėl to jokiu būdu nesu tobulas, nei esu toks mokinys kaip Paulius ar Petras“ [Ten pat. Traliečiams, V sk.]. Ši ištrauka įdomi, nes nurodo, kad dangiškųjų hierarchijų organizacija buvo viena iš temų, kurių buvo mokoma Misterijose. Vėl jis kalba apie Vyriausiąjį Kunigą, Hierofantą, „kuriam buvo patikėta šventų švenčiausioji ir kuriam vienam patikėtos Dievo paslaptys“ [Ten pat. Filadelfiečiams, IX sk.].

Toliau prieiname prie šv. Klemenso Aleksandriečio ir jo mokinio Origeno, dviejų antrojo ir trečiojo amžių rašytojų, kurie mums daugiausia pasakoja apie Misterijas Ankstyvojoje Bažnyčioje; nors bendra atmosfera kupina mistinių užuominų, šie du yra aiškūs ir kategoriški savo teiginiuose, kad Misterijos buvo pripažinta institucija.

Taigi šv. Klemensas buvo Panteno mokinys, ir jis kalba apie jį bei du kitus, manoma, Tatianą ir Teodotą, kaip apie „išsaugojusius palaimintojo mokymo tradiciją, gautą tiesiogiai iš šventųjų Apaštalų – Petro, Jokūbo, Jono ir Pauliaus“ [IV tomas. Klemensas Aleksandrietis. Stromata, I kn., I sk.], tad jo ryšį su pačiais Apaštalais sudarė tik vienas tarpininkas. Jis buvo Aleksandrijos Katechetinės mokyklos vadovas 189 m. po Kr. ir mirė apie 220 m. Origenas, gimęs apie 185 m., buvo jo mokinys, ir jis yra, ko gero, labiausiai išsimokslinęs iš Tėvų bei itin reto moralinio grožio žmogus. Tai liudytojai, iš kurių gauname patį svarbiausią liudijimą apie apibrėžtų Misterijų egzistavimą Ankstyvojoje Bažnyčioje.

Šv. Klemenso „Stromata“, arba „Įvairybės“, yra mūsų informacijos šaltinis apie Misterijas jo laikais. Jis pats apie šiuos raštus kalba kaip apie „gnostinių užrašų rinkinį pagal tikrąją filosofiją“ [IV tomas. Stromata, I kn., xxviii sk.], taip pat apibūdina juos kaip memorandumus mokymų, kuriuos jis pats gavo iš Panteno. Ši ištrauka yra pamokanti: „Viešpats… leido mums perduoti tas dieviškąsias Paslaptis ir tą šventąją šviesą tiems, kurie geba jas priimti. Jis tikrai neatskleidė daugelio dalykų daugelį, kurie daugeliui nepriklausė, bet atskleidė nedaugeliui, kuriems, Jis žinojo, jie priklauso, kurie buvo pajėgūs priimti ir būti suformuoti pagal juos. Tačiau paslaptingi dalykai patikimi kalbai, o ne raštui, kaip yra ir su Dievu. Ir jei kas nors sako [Atrodo, kad net ir tais laikais buvo tokių, kurie prieštaravo bet kokiam slaptam tiesos mokymui!], jog parašyta: ‘Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, ir nieko slapta, kas netaptų žinoma’, tegul išgirsta iš mūsų ir tai, kad tam, kuris klausosi slaptai, net tai, kas slapta, bus apreikšta. Būtent tai buvo išpranašauta šioje ištarmėje. Ir tam, kuris geba slaptai laikytis to, kas jam perduota, tai, kas uždengta, bus atskleista kaip tiesa; ir kas paslėpta nuo daugelio, pasirodys akivaizdu nedaugeliui… Misterijos perduodamos mistiškai, kad tai, kas kalbama, būtų kalbėtojo lūpose; tiksliau, ne jo balse, bet jo supratime… Puikiai žinau, kad šių mano memorandumų rašymas yra silpnas, palyginti su ta dvasia, kupina malonės, kurią man buvo suteikta privilegija girdėti. Bet tai bus atvaizdas, primenantis archetipą tam, kuris buvo paliestas tirsu.“ Tirsas, galime čia įsiterpti, buvo lazda, nešiojama Įšventintųjų, ir kandidatai būdavo ja paliečiami Įšventinimo ceremonijos metu. Ji turėjo mistinę reikšmę, Mažosiose misterijose simbolizuodama nugaros smegenis ir kankorėžinę liauką, o Didžiosiose – Okultistams žinomą Lazdą. Todėl pasakyti „tam, kuris buvo paliestas tirsu“ reiškė lygiai tą patį, ką pasakyti „tam, kuris buvo įšventintas į Misterijas“.

Klemensas tęsia: „Mes neselbiame paaiškiną slaptus dalykus pakankamai – toli gražu ne – bet tik primename juos atminčiai, ar būtume ką pamiršę, ar tam, kad nepamirštume. Puikiai žinau, kad daugelis dalykų mums išsprūdo dėl ilgo laiko, kad jie nubyrėjo neužrašyti… Taigi yra dalykų, kurių neprisimename; nes galia, buvusi tuose palaimintuose vyruose, buvo didi“. Dažna patirtis tų, kuriuos mokė Didieji, nes Jų buvimas stimuliuoja ir suaktyvina galias, kurios paprastai yra latentinės ir kurių mokinys be pagalbos negali iššaukti. „Taip pat yra dalykų, kurie ilgai liko nepastebėti ir dabar išsprūdo; ir kitų, kurie išsitrynė, išblėsę pačiame prote, kadangi tokia užduotis nelengva nepatyrusiems; šiuos aš atgaivinu savo komentaruose. Kai kuriuos dalykus aš sąmoningai praleidžiu, vykdydamas išmintingą atranką, bijodamas rašyti tai, apie ką kalbėti saugojausi; ne šykštėdamas – nes tai būtų negerai – bet baimindamasis dėl savo skaitytojų, kad jie nesukluptų suprasdami juos neteisingai; ir, kaip sako patarlė, kad nebūtume rasti ‘duodantys vaikui kardą’. Nes neįmanoma, kad tai, kas parašyta, neišsprūstų [netaptų žinoma], nors ir liktų mano nepaskelbta. Bet kadangi šie dalykai nuolat sukasi [prote], naudojant tik vieną balsą – rašto balsą, jie nieko neatsako tam, kuris klausinėja daugiau nei parašyta; nes jiems neišvengiamai reikia kieno nors pagalbos: arba to, kuris rašė, arba kito, kuris ėjo jo pėdomis. Apie kai kuriuos dalykus mano traktatas užsimins; ties kai kuriais stabtelės; kai kuriuos tik paminės. Jis bandys kalbėti nepastebimai, rodyti slaptai ir demonstruoti tylėdamas“. [Ten pat, I kn., i sk.]

Šios ištraukos, jei ji būtų vienintelė, pakaktų įrodyti slapto mokymo egzistavimą Ankstyvojoje Bažnyčioje. Bet ji anaiptol nėra vienintelė. Tame pačiame I knygos XII skyriuje, pavadintame „Tikėjimo paslaptys neturi būti atskleistos visiems“, Klemensas pareiškia, kad, kadangi kiti nei išmintingieji gali pamatyti jo darbą, „todėl būtina slėpti Paslaptyje išmintį, kuri buvo pasakyta ir kurios mokė Dievo Sūnus“. Apvalytas kalbėtojo liežuvis, apvalytos klausytojo ausys – tai buvo būtina. „Tokios buvo kliūtys mano rašymo kelyje. Ir net dabar aš bijau, kaip sakoma, ‘mesti perlus kiaulėms, kad jos jų nesutryptų ir atsigręžusios mūsų nesudraskytų’. Nes sunku pateikti tikrai tyrus ir skaidrius žodžius apie tikrąją šviesą kiauliškiems ir nelavintiems klausytojams. Nes vargu ar kas nors, ką jie galėtų išgirsti, miniai atrodytų juokingiau už šiuos dalykus; ir, kita vertus, vargu ar kas nors galėtų būti nuostabiau ar labiau įkvepiančio kilnios prigimties žmonėms. Tačiau išmintingieji netaria lūpomis to, ką svarsto taryboje. Bet ‘ką girdite į ausį’, sakė Viešpats, ‘skelbkite nuo stogų’, liepdamas jiems priimti slaptas tikrojo žinojimo tradicijas ir aiškinti jas iš aukštai ir matomai; ir kaip ‘girdėjome į ausį’, taip ir perduoti tiems, kam būtina; bet neįsakydamas mums be atrankos dalytis su visais tuo, kas jiems sakoma palyginimais… Tačiau šiuose memorandumuose yra tik apmatai, kuriuose tiesa pasėta retai ir plačiai, kad ji praslystų pro akis tų, kurie renka sėklas kaip kuosos; bet kai jos ras gerą žemdirbį, kiekviena iš jų sudygs ir duos derlių“.

Klemensas galėjo pridurti, kad „skelbti nuo stogų“ reiškė skelbti arba aiškinti Tobulųjų, Įšventintųjų susirinkime, ir jokiu būdu ne šaukti garsiai žmogui gatvėje.

Vėl jis sako, kad tie, kurie yra „vis dar akli ir nebylūs, neturintys supratimo arba neapakinto ir aštraus kontempliacinės sielos regėjimo… turi stovėti už dieviškojo choro ribų… Todėl, laikantis slėpimo metodo, tikrai šventas Žodis, tikrai dieviškas ir mums būtiniausias, padėtas tiesos šventovėje, egiptiečių buvo nurodomas tuo, kas pas juos buvo vadinama adytais (slaptomis šventovėmis), o hebrajų – uždanga. Tik pašvęstiesiems… buvo leista prie jų prieiti. Nes ir Platonas manė, jog neteisėta ‘netyrajam liesti tai, kas tyra’. Todėl pranašystės ir orakulai sakomi mįslėmis, ir Misterijos nerodomos nesusilaikant visiems ir bet kam, bet tik po tam tikrų apsivalymų ir ankstesnių instruktažų“. [Ten pat, V kn., iv sk.] Tada jis ilgai kalba apie Simbolius, aiškindamas pitagoriškus, hebrajiškus, egiptietiškus [Ten pat, v–viii sk.], ir pastebi, kad neišmanantis ir nemokytas žmogus nesugeba jų suprasti. „Bet Gnostikas suvokia. Taigi nepageidaujama, kad visi dalykai būtų be atrankos atidengti visiems ir bet kam, arba kad išminties nauda būtų perduota tiems, kurie net sapne nėra apvalyti sieloje (nes neleidžiama kiekvienam atsitiktiniam praeiviui įteikti to, kas buvo įgyta tokiomis sunkiomis pastangomis); ir Žodžio Paslaptys neturi būti aiškinamos profanams“. Pitagoriečiai ir Platonas, Zenonas ir Aristotelis turėjo egzoterinius ir ezoterinius mokymus. Filosofai įsteigė Misterijas, nes „argi nebuvo naudingiau, kad šventa ir palaiminta realybių kontempliacija būtų paslėpta?“ [Ten pat, ix sk.] Apaštalai taip pat pritarė „Tikėjimo Paslapčių uždengimui“, „nes yra instrukcija tobuliesiems“, apie kurią užsimenama Kolosiečiams i, 9–11 ir 25–27. „Taigi, viena vertus, yra Misterijos, kurios buvo paslėptos iki Apaštalų laikų ir buvo jų perduotos taip, kaip gautos iš Viešpaties, ir, paslėptos Senajame Testamente, buvo apreikštos šventiesiems. Ir, kita vertus, yra ‘šios paslapties šlovės turtai pagonims’, kas yra tikėjimas ir viltis Kristuje; ką kitoje vietoje jis pavadino ‘pamatu’“. Jis cituoja šv. Paulių, norėdamas parodyti, kad šis „žinojimas priklauso ne visiems“, ir, remdamasis Žyd. v ir vi, sako, kad „tarp hebrajų tikrai buvo dalykų, perduotų neužrašytų“; tada nurodo į šv. Barnabą, kuris kalba apie Dievą, „kuris įdėjo į mūsų širdis išmintį ir Savo paslapčių supratimą“, ir sako, kad „tik nedaugeliui skirta šiuos dalykus suvokti“, kaip rodančius „Gnostinės tradicijos pėdsaką“. „Todėl mokymas, atskleidžiantis paslėptus dalykus, vadinamas apšvietimu, nes tik mokytojas atidengia skrynios dangtį“. [Ten pat, V kn., x sk.] Toliau remdamasis šv. Pauliumi, jis komentuoja jo pastabą romiečiams, kad jis ateis „su Kristaus palaiminimo pilnatve“ [Rom. xv, 29], ir sako, kad jis taip įvardija „dvasinę dovaną ir Gnostinį aiškinimą, kuriuos jis, būdamas ten, trokšta jiems suteikti kaip ‘Kristaus pilnatvę, pagal Paslapties apreiškimą, užantspauduotą amžinybės amžiuose, bet dabar apreikštą per pranašų Raštus’ [Rom. xvi, 25–26; cituojama versija žodžiais skiriasi, bet prasme ne, nuo Angliškosios Autorizuotos Versijos]… Tačiau tik nedaugeliui jų parodoma, kokie dalykai yra Paslaptyje. Teisingai tad Platonas laiškuose, kalbėdamas apie Dievą, sako: ‘Mes turime kalbėti mįslėmis; kad jei lentelė per kokią nelaimę atsidurtų savo lapais jūroje ar sausumoje, tas, kuris skaitys, liktų nežinioje’.“ [Stromata, V kn., x sk.]

Po daugybės graikų rašytojų nagrinėjimo ir filosofijos tyrimo šv. Klemensas pareiškia, kad Gnozė, „suteikta ir apreikšta Dievo Sūnaus, yra išmintis… Ir pati Gnozė yra tai, kas perdavimo būdu nusileido nedaugeliui, Apaštalų suteikta neužrašyta“. [Ten pat, VI kn., vii sk.] Pateikiamas labai ilgas Gnostiko, Įšventintojo, gyvenimo išdėstymas, ir šv. Klemensas jį užbaigia sakydamas: „Tegul šio pavyzdžio pakanka tiems, kurie turi ausis. Nes nereikalaujama atskleisti paslapties, o tik nurodyti tai, ko pakanka tiems, kurie dalyvauja žinojime, kad jie tai prisimintų“. [Ten pat, VII kn., xiv sk.]

Laikydamas Raštą susidedantį iš alegorijų ir simbolių, ir slepiantį prasmę tam, kad paskatintų tyrinėjimą ir apsaugotų neišmanančius nuo pavojaus [Ten pat, VI kn., xv sk.], šv. Klemensas natūraliai apribojo aukštesnįjį mokymą tik išsilavinusiems. „Mūsų Gnostikas bus giliai išsimokslinęs“, – sako jis. „Dabar Gnostikas privalo būti eruditas“. Tie, kurie įgijo parengtį per ankstesnį lavinimąsi, galėjo įsisavinti gilesnį žinojimą, nes nors „žmogus gali būti tikintysis be mokslo, mes taip pat tvirtiname, kad žmogui be mokslo neįmanoma suvokti dalykų, kurie skelbiami tikėjime“. [Ten pat, I kn., vi sk.] „Kai kurie, manantys esą natūraliai apdovanoti, nenori liesti nei filosofijos, nei logikos; dar daugiau, jie nenori mokytis gamtos mokslo. Jie reikalauja vien tikėjimo… Taip pat aš vadinu tikrai išsilavinusiu tą, kuris viską panaudoja tiesai – kad iš geometrijos, muzikos, gramatikos ir pačios filosofijos, atrinkdamas tai, kas naudinga, jis saugotų tikėjimą nuo užpuolimo. Kaip būtina tam, kuris trokšta tapti Dievo galios dalininku, nagrinėti intelektualius dalykus filosofuojant“. [Ten pat, ix sk.] „Gnostikas naudojasi mokslo šakomis kaip pagalbine parengiamąja pratyba“. [Ten pat, VI kn., x sk.] Taigi šv. Klemensas toli gražu nemanė, kad krikščionybės mokymas turėtų būti matuojamas pagal nemokytųjų neišmanymą. „Tas, kuris susipažinęs su visomis išminties rūšimis, bus iškiliausias Gnostikas“. [Ten pat, I kn., xiii sk.] Taigi, nors jis priėmė neišmanėlį ir nusidėjėlį ir Evangelijoje rado tai, kas tiko jų poreikiams, jis manė, kad tik išsilavinę ir tyri buvo tinkami kandidatai į Misterijas. „Apaštalas, priešpriešindamas Gnostiniam tobulumui, bendrą tikėjimą vadina pamatu, o kartais pienu“ [XII tomas. Stromata, V kn., iv sk.], bet ant to pamato turėjo būti statomas Gnozės statinys, ir žmonių maistas turėjo pakeisti kūdikių maistą. Jo daromame skirtume nėra nieko šiurkštaus ar paniekinamo, tik ramus ir išmintingas faktų pripažinimas.

Net gerai pasiruošęs kandidatas, išsilavinęs ir treniruotas mokinys, galėjo tikėtis tik žingsnis po žingsnio žengti į gilias tiesas, atidengiamas Misterijose. Tai aiškiai matoma jo komentaruose apie Hermo regėjimą, kuriuose jis taip pat pateikia keletą užuominų apie okultinių kūrinių skaitymo metodus. „Argi Galia, pasirodžiusi Hermui Regėjime Bažnyčios pavidalu, nedavė perrašyti knygos, kurią ji norėjo padaryti žinomą išrinktiesiems? Ir šią, sako jis, jis perrašė paraidžiui, nerasdamas, kaip užbaigti skiemenis. Ir tai reiškė, kad Raštas yra aiškus visiems, kai priimamas pagal bazinį skaitymą; ir kad tai yra tikėjimas, užimantis pradmenų vietą. Todėl taip pat naudojamas vaizdingas posakis ‘skaitymas pagal raidę’, tuo tarpu mes suprantame, kad gnostinis Raštų išskleidimas, kai tikėjimas jau pasiekė pažengusią būseną, prilyginamas skaitymui pagal skiemenis… Dabar, kai Išgelbėtojas išmokė Apaštalus, neužrašytas užrašytųjų (rašų) aiškinimas buvo perduotas ir mums, Dievo galia įrašytas į naujas širdis, pagal knygos atnaujinimą. Taip didžiausią autoritetą turintys graikai granato vaisių skiria Hermiui, kuris, jie sako, yra kalba, dėl jo interpretacijos. Nes kalba daug ką slepia… Kad tiesos įgijimas yra toks sunkus ne tik tiems, kurie skaito paprastai, bet kad net tiems, kurių prerogatyva yra tiesos pažinimas, jos kontempliacija nėra suteikiama iš karto, moko Mozės istorija; kol pripratę žvelgti, kaip hebrajai į Mozės šlovę, o Izraelio pranašai į angelų regėjimus, taip ir mes tampame pajėgūs žvelgti tiesos spindesiui į veidą“. [Ten pat, VI kn., xv sk.]

Būtų galima pateikti dar daugiau nuorodų, tačiau šių turėtų pakakti faktui įtvirtinti, kad šv. Klemensas žinojo apie Misterijas Bažnyčioje, buvo į jas įšventintas ir rašė tų naudai, kurie taip pat buvo įšventinti.

Kitas liudytojas yra jo mokinys Origenas, tas spindintis mokslo, drąsos, šventumo, atsidavimo, romumo ir uolumo švyturys, kurio darbai išlieka kaip aukso kasyklos, kuriose mokinys gali kasti išminties lobius.

Jo garsiojoje polemikoje su Celsu buvo išsakyti išpuoliai prieš krikščionybę, kurie iššaukė krikščioniškosios pozicijos gynybą, kurioje dažnai daromos nuorodos į slaptus mokymus. [Knyga I „Prieš Celsą“ randama „Ante-Nicene Library“ X tome. Likusios knygos yra XXIII tome.]

Celsas teigė, kaip puolimo pagrindą, kad krikščionybė yra slapta sistema, ir Origenas tai paneigia sakydamas, kad nors tam tikros doktrinos buvo slaptos, daugelis kitų buvo viešos, ir kad ši egzoterinių ir ezoterinių mokymų sistema, priimta krikščionybėje, taip pat buvo bendrai naudojama tarp filosofų. Skaitytojas turėtų atkreipti dėmesį į šioje ištraukoje daromą skirtumą tarp Jėzaus prisikėlimo, vertinamo istorinėje šviesoje, ir „prisikėlimo paslapties“.

„Be to, kadangi jis [Celsas] dažnai vadina krikščioniškąją doktriną slapta sistema [tikėjimo], mes turime jį paneigti ir šiuo klausimu, nes beveik visas pasaulis geriau susipažinęs su tuo, ką skelbia krikščionys, nei su mėgstamiausiomis filosofų nuomonėmis. Nes kas gi nežino teiginio, kad Jėzus gimė iš mergelės, kad Jis buvo nukryžiuotas, ir kad Jo prisikėlimas yra daugelio tikėjimo objektas, ir kad skelbiamas ateisiantis visuotinis teismas, kuriame nedorėliai bus nubausti pagal savo nuopelnus, o teisieji gaus deramą atlygį? Ir vis dėlto prisikėlimo Paslaptis, kadangi nėra suprantama, tampa pajuokos objektu tarp netikinčiųjų. Tokiomis aplinkybėmis vadinti krikščioniškąją doktriną slapta sistema yra visiškai absurdiška. Tačiau tai, kad turėtų būti tam tikros doktrinos, neatskleistos miniai, kurios yra [apreikštos] po to, kai buvo išmokytos egzoterinės, nėra vien krikščionybės ypatybė, bet ir filosofinių sistemų, kuriose tam tikros tiesos yra egzoterinės, o kitos – ezoterinės. Kai kurie Pitagoro klausytojai tenkinosi jo ipse dixit (paties pasakymu); tuo tarpu kiti buvo slaptai mokomi tų doktrinų, kurios nebuvo laikomos tinkamomis perduoti profaniškoms ir nepakankamai paruoštoms ausims. Be to, visoms Misterijoms, kurios švenčiamos visur Graikijoje ir barbariškose šalyse, nors ir laikomos paslaptyje, nėra metamas joks šešėlis, tad jis veltui stengiasi šmeižti slaptas krikščionybės doktrinas, matydamas, kad jis neteisingai supranta jos prigimtį“. [X tomas. Origenas prieš Celsą, I kn., vii sk.]

Neįmanoma paneigti, kad šioje svarbioje ištraukoje Origenas aiškiai priskiria krikščioniškąsias Misterijas tai pačiai kategorijai kaip ir pagoniškojo pasaulio Misterijas, ir teigia, kad tai, kas nelaikoma gėda kitose religijose, neturėtų tapti puolimo objektu, kai randama krikščionybėje.

Vis dar rašydamas prieš Celsą, jis pareiškia, kad slapti Jėzaus mokymai buvo saugomi Bažnyčioje, ir konkrečiai nurodo paaiškinimus, kuriuos Jis davė Savo mokiniams apie Savo palyginimus, atsakydamas į Celso palyginimą apie „vidines Dievo Bažnyčios Misterijas“ su egiptietišku gyvūnų garbinimu. „Aš dar nekalbėjau apie laikymąsi viso to, kas parašyta Evangelijose, kurių kiekvienoje yra daug doktrinos, sunkiai suprantamos ne tik miniai, bet net ir kai kuriems protingesniems, įskaitant labai gilų paaiškinimą palyginimų, kuriuos Jėzus pateikė ‘esantiems lauke’, tuo tarpu pasilikdamas pilnos jų prasmės parodymą tiems, kurie peržengė egzoterinio mokymo stadiją ir kurie atėjo pas Jį privačiai į namus. Ir kai jis tai supras, jis žavėsis priežastimi, kodėl vieni sakomi esantys ‘lauke’, o kiti ‘namuose’“. [Ten pat]

Ir jis atsargiai užsimena apie „kalną“, į kurį Jėzus užkopė, nuo kurio nusileido, kad padėtų „tiems, kurie nepajėgė sekti paskui Jį ten, kur ėjo Jo mokiniai“. Užuomina yra į „Įšventinimo Kalną“, gerai žinomą mistinę frazę, kaip ir Mozė padarė Padangtę pagal pavyzdį, „parodytą tau ant kalno“. [Išėjimo xxv, 40, xxvi, 30, ir palyginkite su Žyd. viii, 5, ir ix, 25] Origenas vėliau vėl į tai nurodo sakydamas, kad Jėzus parodė save esantį labai skirtingą savo tikrąja išvaizda, kai buvo ant „Kalno“, nuo to, ką matė tie, kurie negalėjo „sekti paskui Jį taip aukštai“. [Origenas prieš Celsą, IV kn., xvi sk.]

Taip pat savo Mato evangelijos komentare, xv skyriuje, nagrinėdamas epizodą su siro-finikiete moterimi, Origenas pastebi: „Ir galbūt Jėzaus žodžiuose yra tam tikros duonos, kurią galima duoti tik racionalesniems, kaip vaikams; ir kitų, tarytum trupinių nuo didžiojo namo ir kilmingųjų stalo, kuriuos gali vartoti kai kurios sielos, panašios į šunis“.

Celsui skundžiantis, kad į Bažnyčią priimami nusidėjėliai, Origenas atsako, kad Bažnyčia turėjo vaistų tiems, kurie sirgo, bet taip pat dieviškų dalykų studijas ir žinojimą tiems, kurie buvo sveiki. Nusidėjėliai buvo mokomi nenusidėti, ir tik tada, kai būdavo matoma, kad padaryta pažanga ir žmonės „apvalyti Žodžiu“, „tada, ir ne anksčiau, mes kviečiame juos dalyvauti mūsų Misterijose. Nes mes skelbiame išmintį tarp tobulųjų“. [Origenas prieš Celsą, III kn., lix sk.] Nusidėjėliai ateidavo būti išgydyti: „Nes Žodžio dieviškume yra tam tikros pagalbos priemonės tų, kurie serga, išgydymui… Kitos, vėlgi, kurios tyriems siela ir kūnu parodo ‘Paslapties apreiškimą, kuri buvo laikoma slapta nuo pasaulio pradžios, bet dabar tapo akivaizdi per pranašų Raštus’ ir ‘per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasirodymą’, koks ‘pasirodymas’ apreiškiamas kiekvienam iš tobulųjų ir apšviečia protą tikruoju dalykų pažinimu“. [Ten pat, lxi sk.] Tokie dieviškų Būtybių pasirodymai vykdavo, kaip matėme, pagoniškose Misterijose, ir Bažnyčios Misterijos turėjo lygiai taip pat šlovingų lankytojų. „Dievas Žodis“, sako jis, „buvo atsiųstas kaip gydytojas nusidėjėliams, bet kaip Dieviškųjų Misterijų Mokytojas tiems, kurie jau yra tyri ir daugiau nebenusideda“. [Ten pat, lxii sk.] „Išmintis neįeis į nedoro žmogaus sielą ir negyvens kūne, kuris įsitraukęs į nuodėmę“; todėl šie aukštesni mokymai duodami tik tiems, kurie yra „atletai pamaldume ir kiekvienoje dorybėje“.

Krikščionys nepriimdavo netyrųjų į šį žinojimą, bet sakydavo: „Kas turi švarias rankas ir todėl kelia šventas rankas į Dievą… tegul ateina pas mus… kas tyras ne tik nuo bet kokio suteršimo, bet ir nuo to, kas laikoma mažesniais nusižengimais, tegul drąsiai būna įšventintas į Jėzaus Misterijas, kurios tinkamai atskleidžiamos tik šventiesiems ir tyriesiems“. Todėl, prieš pradedant Įšventinimo ceremoniją, tas, kuris veikia kaip Įšventintojas, pagal Jėzaus, Hierofanto, priesakus, paskelbdavo reikšmingą proklamaciją „tiems, kurie buvo apvalyti širdyje: Tas, kurio siela ilgą laiką nejautė jokio blogio, ypač nuo tada, kai jis atsidavė Žodžio gydymui, tegul toks išgirsta doktrinas, kurios buvo privačiai pasakytos Jėzaus Jo tikriesiems mokiniams“. Tai buvo „įšventinimo tų, kurie jau buvo apvalyti, į šventąsias Misterijas“ pradžia. [Ten pat, lx sk.] Tik tokie galėjo sužinoti nematomų pasaulių realybes ir įžengti į šventuosius aptvarus, kur, kaip senovėje, mokytojai buvo angelai ir kur žinojimas buvo suteikiamas regėjimu, o ne tik žodžiais. Neįmanoma nebūti priblokštam šių krikščionių tono skirtumo nuo jų moderniųjų įpėdinių. Jiems tobulas gyvenimo tyrumas, dorybės praktikavimas, dieviškojo Įstatymo vykdymas kiekvienoje išorinio elgesio detalėje, teisumo tobulumas buvo – kaip ir pagonims – tik kelio pradžia, o ne pabaiga. Šiais laikais manoma, kad religija šlovingai pasiekė savo tikslą, kai sukūrė Šventąjį; tada ji skyrė savo aukščiausias energijas Šventiesiems ir, paėmusi tyrausirdžius, vedė juos į Palaimingąjį Regėjimą.

Tas pats slapto mokymo faktas vėl iškyla, kai Origenas diskutuoja su Celso argumentais dėl protėvių papročių laikymosi išmintingumo, pagrįsto tikėjimu, kad „įvairios žemės dalys nuo pradžių buvo paskirstytos skirtingoms prižiūrinčioms Dvasioms ir taip išdalytos tam tikroms valdančioms Galioms, ir tokiu būdu vykdomas pasaulio administravimas“. [XXIII tomas. Origenas prieš Celsą, V kn., xxv sk.]

Origenas, paprieštaravęs Celso išvadoms, tęsia: „Bet kadangi manome esant tikėtina, jog kai kurie iš tų, kurie pratę prie gilesnio tyrimo, susidurs su šiuo traktatu, išdrįskime išdėstyti keletą gilesnio pobūdžio svarstymų, perteikiančių mistinį ir slaptą požiūrį į pirminį įvairių žemės dalių paskirstymą skirtingoms prižiūrinčioms Dvasioms“. [Ten pat, xxviii sk.] Jis sako, kad Celsas neteisingai suprato gilesnes priežastis, susijusias su žemiškų reikalų sutvarkymu, kurių kai kurios net paliestos graikų istorijoje. Tada jis cituoja Pakartoto Įstatymo xxxii, 8–9: „Kai Aukščiausiasis padalijo tautas, kai išsklaidė Adomo sūnus, Jis nustatė ribas žmonėms pagal Dievo Angelų skaičių; ir Viešpaties dalis buvo jo tauta Jokūbas, ir Izraelis jo paveldo virvė“. Tai Septuagintos formuluotė, o ne angliškosios autorizuotos versijos, bet ji labai įtaigi tuo, kad titulas „Viešpats“ laikomas tik žydų Valdančiojo Angelo titulu, o ne „Aukščiausiojo“, t. y. Dievo. Šis požiūris išnyko dėl neišmanymo, ir iš čia kyla daugelio teiginių, nurodančių į „Viešpatį“, netinkamumas, kai jie perkeliami „Aukščiausiajam“, pvz., Teisėjų i, 19.

Tada Origenas pasakoja Babelio bokšto istoriją ir tęsia: „Bet šiomis temomis būtų galima daug pasakyti, ir tai mistinio pobūdžio; su kuo dera šie žodžiai: ‘Gera slėpti karaliaus paslaptį’, Tobito xii, 7, kad doktrina apie sielų įėjimą į kūnus (tačiau ne apie transmigraciją iš vieno kūno į kitą) nebūtų numesta bendram supratimui, nei tai, kas šventa, duota šunims, nei perlai barstomi kiaulėms. Nes toks elgesys būtų bedieviškas, prilygstantis paslaptingų Dievo išminties pareiškimų išdavystei… Tačiau pakanka istoriniu pasakojimo stiliumi pavaizduoti tai, kas skirta perteikti slaptą prasmę istorijos rūbu, kad tie, kurie turi gebėjimą, patys išsiaiškintų viską, kas susiję su šia tema“. [XXIII tomas. Origenas prieš Celsą, V kn., xxix sk.] Tada jis plačiau aiškina Babelio bokšto istoriją ir rašo: „Dabar, kitoje vietoje, jei kas turi gebėjimą, tegul supranta, kad tame, kas įgauna istorijos formą ir kas turi tam tikrų tiesiogiai teisingų dalykų, visgi perteikiama gilesnė prasmė…“ [Ten pat, xxxi sk.]

Pabandęs parodyti, kad „Viešpats“ buvo galingesnis už kitas prižiūrinčias skirtingų žemės dalių Dvasias, ir kad jis išsiuntė savo tautą būti nubaustą gyvenimu po kitų galių valdžia, o vėliau susigrąžino juos su visomis mažiau privilegijuotomis tautomis, kurias buvo galima pritraukti, Origenas baigia sakydamas: „Kaip anksčiau pastebėjome, šios pastabos turi būti suprantamos kaip mūsų išsakytos su paslėpta prasme, nurodant į klaidas tų, kurie tvirtina…“ [Ten pat, xxxii sk.], kaip tai darė Celsas.

Pastebėjęs, kad „krikščionybės tikslas yra, kad taptume išmintingi“ [Ten pat, xlv sk.], Origenas tęsia: „Jei paimsite knygas, parašytas po Jėzaus laikų, rasite, kad tos tikinčiųjų minios, kurios girdi palyginimus, yra tarsi ‘išorėje’ ir vertos tik egzoterinių doktrinų, tuo tarpu mokiniai privačiai mokosi palyginimų paaiškinimo. Nes privačiai Savo mokiniams Jėzus atvėrė visus dalykus, vertindamas labiau už minias tuos, kurie troško pažinti Jo išmintį. Ir Jis pažada tiems, kurie Juo tiki, atsiųsti išmintingų vyrų ir rašto aiškintojų… Ir Paulius Dievo suteiktų ‘Charizmų’ kataloge pirmoje vietoje įrašė ‘išminties Žodį’, antroje, kaip jam žemesnį, ‘pažinimo žodį’, o trečioje ir žemiau – ‘tikėjimą’. Ir kadangi jis ‘Žodį’ laikė aukštesniu už stebuklingas galias, dėl tos priežasties ‘stebuklų darymą’ ir ‘gydymo dovanas’ jis stato į žemesnę vietą nei Žodžio dovanos“. [XXIII tomas. Origenas prieš Celsą, V kn., xlvi sk.]

Evangelija iš tiesų padėjo neišmanantiems, „bet tai nėra kliūtis Dievo pažinimui, o pagalba – būti išsilavinusiam, studijavusiam geriausias nuomones ir būti išmintingam“. [Ten pat, xlvii–liv sk.] Kalbant apie neprotinguosius, „aš stengiuosi ir tokius patobulinti pagal savo geriausius gebėjimus, nors nenorėčiau statyti krikščionių bendruomenės iš tokios medžiagos. Nes aš teikiu pirmenybę tiems, kurie yra sumanesni ir aštresnio proto, nes jie sugeba suvokti kietos kalbos prasmę“. [Ten pat, lxxiv sk.] Čia turime aiškiai išdėstytą senovinę krikščionišką idėją, visiškai sutampančią su svarstymais, pateiktais šios knygos I skyriuje. Krikščionybėje yra vietos neišmanantiems, bet ji nėra skirta tik jiems ir turi gilių mokymų „sumaniems ir aštraus proto“.

Būtent jiems jis deda daug pastangų parodyti, kad žydų ir krikščionių Raštai turi paslėptų prasmių, uždengtų istorijomis, kurių išorinė prasmė atstumia juos kaip absurdiška, nurodydamas į gyvatę ir gyvybės medį bei „kitus teiginius, kurie seka po to, kurie patys savaime galėtų atvirą skaitytoją priversti pamatyti, kad visi šie dalykai ne be pagrindo turėjo alegorinę prasmę“. [Ten pat, IV kn., xxxix sk.] Daugybė skyrių skirta šioms alegorinėms ir mistinėms prasmėms, paslėptoms po Senojo ir Naujojo Testamentų žodžiais, ir jis teigia, kad Mozė, kaip ir egiptiečiai, pateikė istorijas su paslėptomis prasmėmis. [X tomas. Origenas prieš Celsą, I kn., xvii sk. ir kiti.] „Tas, kuris atvirai nagrinėja istorijas“ – tai Origeno bendroji interpretacijos taisyklė – „ir norėtų apsisaugoti, kad jos jo neapgautų, naudosis savo sprendimo galia dėl to, kokiems teiginiams jis pritars, ir kokius priims perkeltine prasme, siekdamas atrasti tokių išradimų autorių prasmę, ir nuo kokių teiginių jis susilaikys tikėjęs, kaip parašytų tam tikrų asmenų pasitenkinimui. Ir mes tai pasakėme iš anksto apie visą istoriją, pasakojamą Evangelijose apie Jėzų“. [Ten pat, I kn., xlii sk.] Didelė jo Ketvirtosios knygos dalis skirta Rašto istorijų mistinių paaiškinimų iliustracijoms, ir kiekvienas, norintis gilintis į šią temą, gali ją perskaityti.

Knygoje De Principiis Origenas pateikia kaip priimtą Bažnyčios mokymą, „kad Raštai buvo parašyti Dievo Dvasios ir turi prasmę ne tik tokią, kuri akivaizdi iš pirmo žvilgsnio, bet ir kitą, kuri daugumai praslysta pro akis. Nes tie [žodžiai], kurie parašyti, yra tam tikrų Paslapčių formos ir dieviškų dalykų atvaizdai. Dėl to visoje Bažnyčioje vyrauja viena nuomonė, kad visas įstatymas iš tiesų yra dvasinis; bet kad dvasinė prasmė, kurią įstatymas perteikia, žinoma ne visiems, o tik tiems, kuriems suteikta Šventosios Dvasios malonė išminties ir pažinimo žodyje“. [X tomas. De Principiis, Pratarmė, p. 8.] Tie, kurie prisimena tai, kas jau buvo cituota, „išminties Žodyje“ ir „pažinimo žodyje“ pamatys dvi tipines mistines instrukcijas – dvasinę ir intelektualinę.

Ketvirtojoje De Principiis knygoje Origenas plačiai aiškina savo požiūrį į Rašto interpretaciją. Jis turi „kūną“, kuris yra „bendra ir istorinė prasmė“; „sielą“, perkeltinę prasmę, atrandamą pasitelkus intelektą; ir „dvasią“, vidinę ir dievišką prasmę, žinomą tik tiems, kurie turi „Kristaus protą“. Jis mano, kad nesuderinami ir neįmanomi dalykai į istoriją įtraukiami tam, kad pažadintų protingą skaitytoją ir priverstų jį ieškoti gilesnio paaiškinimo, tuo tarpu paprasti žmonės skaitytų toliau, neįvertindami sunkumų. [Ten pat, i sk.]

Kardinolas Njumanas savo knygoje Arians of the Fourth Century („Ketvirtojo amžiaus arijonai“) pateikia keletą įdomių pastabų apie Disciplina Arcani, bet su giliai įsišaknijusiu XIX a. skepticizmu jis negali visiškai patikėti „Paslapties šlovės turtais“ arba tikriausiai nė akimirkai neįsivaizdavo tokių nuostabių realybių egzistavimo galimybės. Visgi jis tikėjo Jėzumi, o Jėzaus pažado žodžiai buvo aiškūs ir apibrėžti: „Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais – atneisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tą dieną jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“. [Jono xiv, 18–20] Pažadas buvo su kaupu išpildytas, nes Jis atėjo pas juos ir mokė juos Savo Misterijose; jose jie matė Jį, nors pasaulis Jo nebematė, ir jie pažino Kristų kaip esantį juose, ir savo gyvenimą kaip Kristaus.

Kardinolas Njumanas pripažįsta slaptą tradiciją, perduotą nuo Apaštalų, bet jis mano, kad ji susidėjo iš krikščioniškų doktrinų, kurios vėliau buvo atskleistos, pamiršdamas, kad tie, kuriems buvo sakoma, jog jie dar nėra tinkami jos priimti, nebuvo pagonys ar net besimokantys katechumenai, o pilnateisiai krikščionių Bažnyčios nariai, priimantys komuniją. Taigi jis teigia, kad ši slapta tradicija vėliau buvo „autoritetingai atskleista ir įamžinta simbolių forma“ ir buvo įkūnyta „ankstyvųjų Susirinkimų tikėjimo išpažinimuose“. Bet kadangi doktrinos tikėjimo išpažinimuose yra aiškiai išdėstytos Evangelijose ir Laiškuose, ši pozicija visiškai nepagrįsta, nes visa tai jau buvo atskleista plačiajam pasauliui; ir visuose juose Bažnyčios nariai tikrai buvo kruopščiai apmokyti. Pakartotiniai teiginiai apie slaptumą tampa beprasmiai, jei taip aiškinami. Tačiau kardinolas sako, kad viskas, kas „nebuvo tokiu būdu patvirtinta, ar tai būtų pranašiška informacija, ar komentaras apie praeities tvarkas, dėl aplinkybių yra prarasta Bažnyčiai“. Tai labai tikėtina, faktiškai tikrai tiesa, kiek tai liečia Bažnyčią, bet tai vis tiek nėra nebeatgaunama.

Komentuodamas Irenėjų, kuris savo veikale „Prieš erezijas“ labai pabrėžia Apaštališkosios Tradicijos egzistavimą Bažnyčioje, kardinolas rašo: „Tada jis pereina prie kalbos apie Bažnyčioje saugomų tradicijų aiškumą ir įtikinamumą, kaip talpinančių tą tikrąją tobulųjų išmintį, apie kurią kalba šv. Paulius ir į kurią pretendavo gnostikai. Ir iš tiesų, be formalių įrodymų apie Apaštališkosios Tradicijos egzistavimą ir autoritetą pirmykščiais laikais, yra aišku, kad tokia tradicija turėjo būti, darant prielaidą, kad Apaštalai bendravo, o jų draugai turėjo atmintį kaip ir kiti žmonės. Visiškai neįsivaizduojama, kad jie nebūtų buvę paskatinti sistemingiau išdėstyti apreikštų doktrinų seriją, nei jie užrašė Rašte, kai tik jų atsivertusieji tapo atviri erezijų skleidėjų išpuoliams ir iškraipymams; nebent jiems būtų buvę uždrausta tai daryti – prielaida, kurios negalima palaikyti. Jų teiginiai, atsiradę tokiomis aplinkybėmis, būtų buvę išsaugoti savaime; kartu su tomis kitomis slaptomis, bet mažiau svarbiomis tiesomis, į kurias, atrodo, nurodo šv. Paulius ir kurias daugiau ar mažiau pripažįsta ankstyvieji rašytojai, nesvarbu, ar tai liestų Žydų Bažnyčios pirmavaizdžius, ar būsimus krikščionių likimus. Ir tokie apaštališkojo mokymo prisiminimai akivaizdžiai būtų privalomi tikėjimui tų, kurie buvo juose apmokyti; nebent būtų galima manyti, kad nors atėję iš įkvėptų mokytojų, jie nebuvo dieviškos kilmės“. Dalyje apie alegorizavimo metodą jis rašo apie Izaoko aukojimą ir kt. kaip apie „Naujojo Testamento apreiškimo tipą“: „Šiai pastabai patvirtinti tebūnie pastebėta, kad Bažnyčioje, atrodo, buvo [„Atrodo, buvo“ yra gana silpnas išsireiškimas po to, ką sako Klemensas ir Origenas, kurių pavyzdžiai pateikti tekste.] tradicinis šių istorinių tipų paaiškinimas, kilęs iš Apaštalų, bet laikomas tarp slaptų doktrinų, kaip pavojingas daugumai klausytojų; ir tikrai šv. Paulius Laiške žydams pateikia tokios tradicijos pavyzdį, tiek kaip egzistuojančios, tiek kaip slaptos (net jei būtų įrodyta, kad ji žydiška kilmės), kai, pirmiausia susilaikydamas ir kvestionuodamas savo brolių tikėjimą, jis, ne be dvejonių, perteikia evangelinę Melchizedeko pasakojimo, įtraukto į Pradžios knygą, prasmę“.

Socialiniai ir politiniai sukrėtimai, lydėję jos mirtį, dabar ėmė kankinti didžiulį Romos Imperijos kūną, ir net krikščionys buvo įtraukti į savanaudiškų kariaujančių interesų verpetą. Mes vis dar randame pavienių nuorodų į specialų žinojimą, suteiktą Bažnyčios lyderiams ir mokytojams, dangiškųjų hierarchijų pažinimą, angelų teikiamus nurodymus ir t. t. Tačiau tinkamų mokinių trūkumas lėmė Misterijų, kaip viešai žinomos institucijos, atitraukimą, ir mokymas buvo teikiamas vis labiau slaptai toms retoms ir dar retesnėms sieloms, kurios savo mokymusi, tyrumu ir atsidavimu parodė esančios pajėgios jį priimti. Nebeliko mokyklų, kuriose būtų teikiami parengiamieji mokymai, ir joms išnykus „durys užsidarė“.

Visgi per krikščioniją galima atsekti dvi sroves, kurių šaltinis buvo išnykusios Misterijos. Viena buvo mistinio mokymo srovė, tekanti iš Išminties, Gnozės, suteiktos Misterijose; kita buvo mistinės kontempliacijos srovė, lygiai taip pat Gnozės dalis, vedanti į ekstazę, į dvasinį regėjimą. Tačiau pastaroji, atskirta nuo žinojimo, retai pasiekdavo tikrąsias ekstazes ir linko arba siautėti žemesnėse nematomų pasaulių srityse, arba pasiklysti tarp margos subtilių antfizinių formų minios, matomų vidiniam regėjimui kaip objektyvūs reiškiniai – per anksti iššaukti pasninkų, budėjimų ir įtempto dėmesio – bet dažniausiai gimusių iš paties regėtojo minčių ir emocijų. Net kai stebimos formos nebuvo išorėn iškeltos mintys, jos buvo matomos per iškreipiančią išankstinių idėjų ir įsitikinimų atmosferą ir todėl buvo iš esmės nepatikimos. Vis dėlto, kai kurie regėjimai tikrai buvo apie dangiškus dalykus, ir Jėzus iš tiesų laikas nuo laiko pasirodydavo Savo atsidavusiems mylėtojams, o angelai kartais savo buvimu nušviesdavo vienuolio ir vienuolės celę, pamaldaus atsidavusiojo ir kantraus Dievo ieškotojo vienatvę. Neigti tokių patirčių galimybę reikštų kirsti į pačią šaknį to, kuo „buvo labiausiai tikima“ visose religijose ir kas žinoma visiems Okultistams – bendravimo tarp Dvasių, įvilktų į kūną, ir tų, kurios apsirengusios subtilesniais apvalkalais, proto susilietimo su protu per materijos barjerus, Dievybės išsiskleidimo žmoguje, užtikrinto žinojimo apie gyvenimą už mirties vartų.

Žvelgdami per šimtmečius, nerandame laiko, kai krikščionija būtų buvusi palikta visiškai be misterijų. „Tikriausiai apie V a. pabaigą, kaip tik tada, kai Atėnų Mokyklose mirė senovės filosofija, spekuliatyvioji neoplatonizmo filosofija įsitvirtino krikščioniškojoje mintyje per Pseudo-Dionisijo literatūrines klastotes. Krikščionybės doktrinos tuo metu jau buvo taip tvirtai įsitvirtinusios, kad Bažnyčia galėjo be nerimo žiūrėti į simbolinį ar mistinį jų aiškinimą. Todėl ‘Theologica Mystica’ ir kitų Aeropagitui priskiriamų kūrinių autorius imasi plėtoti Proklo doktrinas su labai mažais pakeitimais į ezoterinės krikščionybės sistemą. Dievas yra bevardis ir viršesnis už esmę Vienis, iškilęs virš paties gėrio. Iš čia ‘negatyvioji teologija’, kuri kyla nuo kūrinio prie Dievo atmesdama vieną po kito kiekvieną apibrėžtą predikatą, veda mus arčiausiai tiesos. Grįžimas pas Dievą yra visų dalykų užbaigimas ir tikslas, nurodomas krikščioniškojo mokymo. Tas pačias doktrinas su didesniu bažnytiniu užsidegimu skelbė Maksimas Išpažinėjas (580–622). Maksimas atstovauja beveik paskutinei Graikų Bažnyčios spekuliatyviajai veiklai, tačiau Pseudo-Dionisijo raštų įtaka buvo perduota Vakarams IX a. per Erigeną, kurio spekuliatyviojoje dvasioje kyla tiek viduramžių scholastika, tiek misticizmas. Erigena išvertė Dionisiją į lotynų kalbą kartu su Maksimo komentarais, ir jo sistema iš esmės remiasi jais. Priimama negatyvioji teologija, ir teigiama, kad Dievas yra Būtis be predikatų, virš visų kategorijų, ir todėl ne neteisingai vadinama Nieku [klausimas: Ne-Daiktu; No-Thing]. Iš šio Nieko arba nesuvokiamos esmės amžinai kuriamas idėjų arba pirminių priežasčių pasaulis. Tai yra Žodis arba Dievo Sūnus, kuriame egzistuoja visi dalykai, kiek jie turi substancinę egzistenciją. Visa egzistencija yra teofanija, ir kaip Dievas yra visų dalykų pradžia, taip Jis yra ir pabaiga. Erigena moko apie visų dalykų atstatymą pagal dionisiškąją adunatio arba deificatio formą. Tai yra nuolatiniai kontūrai to, ką galima vadinti misticizmo filosofija krikščioniškaisiais laikais, ir nuostabu, su kokia maža variacija jie kartojami iš amžiaus į amžių“. [Straipsnis „Misticizmas“ – Encyc. Britan.]

XI a. Bernardas iš Klervo (1091–1153) ir Hugonas iš Šv. Viktoro tęsia mistinę tradiciją, kartu su Ričardu iš Šv. Viktoro kitame amžiuje, ir Šv. Bonaventūra, Serafiškuoju Daktaru, bei didžiuoju Šv. Tomu Akviniečiu (1227–1274) XIII amžiuje. Tomas Akvietis dominuoja viduramžių Europoje savo charakterio jėga ne mažiau nei savo mokytumu ir pamaldumu. Jis tvirtina „Apreiškimą“ kaip vieną žinojimo šaltinį, Raštą ir tradiciją esant dviem kanalais, kuriais jis teka, ir jo raštuose matoma Pseudo-Dionisijo įtaka sieja jį su neoplatonikais. Antrasis šaltinis yra Protas, ir čia kanalai yra Platono filosofija bei Aristotelio metodai – pastaroji sąjunga krikščionybei neatnešė nieko gero, nes Aristotelis tapo kliūtimi aukštesnės minties pažangai, kas tapo akivaizdu Džordano Bruno, pitagoriečio, kovose. Tomas Akvietis buvo kanonizuotas 1323 m., ir didysis dominikonas išlieka kaip teologijos ir filosofijos sąjungos tipas – jo gyvenimo tikslas. Jie priklauso didžiajai Vakarų Europos Bažnyčiai, pateisindami jos pretenziją būti laikoma švento mistinio mokslo deglo perdavėja. Aplink ją taip pat išdygo daugybė sektų, laikomų eretiškomis, visgi turinčių tikras švento slaptojo mokymo tradicijas: katarai ir daugelis kitų, persekiojamų Bažnyčios, pavydžios savo autoriteto ir bijančios, kad šventieji perlai nepatektų į profanų globą. Šiame amžiuje taip pat švyti Šv. Elžbieta Vengrė savo švelnumu ir tyrumu, o Ekhartas (1260–1329) įrodo esąs vertas Aleksandrijos Mokyklų paveldėtojas. Ekhartas mokė, kad „Dievybė yra absoliuti Esmė (Wesen), nepažini ne tik žmogui, bet ir Jai pačiai; Ji yra tamsa ir absoliutus neapibrėžtumas, Nicht, priešingai Icht, arba apibrėžtai ir pažiniai egzistencijai. Visgi Ji yra visų dalykų potencialumas, ir Jos prigimtis yra, triadiniu procesu, ateiti į Savęs kaip triasmenio Dievo sąmonę. Kūrimas nėra laiko aktas, bet amžina dieviškosios prigimties būtinybė. Aš esu toks pat būtinas Dievui, mėgsta sakyti Ekhartas, kaip Dievas yra būtinas man. Mano pažinime ir meilėje Dievas pažįsta ir myli Save“. [Straipsnis „Misticizmas“. Encyclopaedia Britannica.]

Po Ekharto XIV a. seka Jonas Tauleris ir Mikalojus iš Bazelio, „Dievo Draugas Oberlande“. Iš jų išaugo Dievo Draugų Draugija, tikri mistikai ir senosios tradicijos sekėjai. Mydas pastebi, kad Tomas Akvietis, Tauleris ir Ekhartas sekė Pseudo-Dionisiju, kuris sekė Plotinu, Jamblichu ir Proklu, kurie savo ruožtu sekė Platonu ir Pitagoru. [Orpheus, pp. 53, 54] Taip susieti Išminties sekėjai visais amžiais. Tikriausiai būtent „Draugas“ buvo autorius knygos Die Deutsche Theologie („Vokiečių teologija“), mistinio pamaldumo knygos, kuriai teko keista lemtis būti patvirtintai Staupico, Augustinų Ordino generalinio vikaro, rekomendavusio ją Liuteriui, ir paties Liuterio, kuris ją išleido 1516 m. kaip knygą, kuri turėtų eiti iškart po Biblijos ir Šv. Augustino iš Hipono raštų. Kitas „Draugas“ buvo Ruisbrokas (Ruysbroeck), kurio įtakai (kartu su Grotu) priskiriamas Bendrojo Gyvenimo Brolijos įkūrimas – Draugijos, kuri turi išlikti visada atmintina, nes tarp savo narių turėjo tą mistikų kunigaikštį Tomą Kempietį (1380–1471), nemirtingojo „Kristaus sekimo“ autorių.

XV a. grynai intelektualinė misticizmo pusė išryškėja stipriau nei ekstatinė – tokia dominuojanti šiose XIV a. draugijose – ir turime kardinolą Mikalojų Kuzietį kartu su Džordanu Bruno, kankiniu-filosofijos riteriu, ir Paracelsu, labai apšmeižtu mokslininku, kuris sėmėsi savo žinių tiesiogiai iš originalaus rytietiško šaltinio, o ne per graikų kanalus.

XVI a. matė Jokūbo Bėmės (Jacob Böhme, 1575–1624), „įkvėpto batsiuvio“, tikrai Įšventintojo užtemime, žiauriai persekioto neapsišvietusių žmonių, gimimą; ir tada taip pat atėjo Šv. Teresė, labai engta ir kenčianti ispanų mistikė; ir Šv. Kryžiaus Jonas, deganti intensyvaus atsidavimo liepsna; ir Šv. Pranciškus Salezas. Išmintinga buvo Roma kanonizuodama juos, išmintingesnė už Reformaciją, kuri persekiojo Bėmę, bet Reformacijos dvasia visada buvo intensyviai antimistinė, ir kur tik praėjo jos dvelksmas, gražiosios misticizmo gėlės nuvyto tarytum nuo siroko.

Visgi Roma, kuri, nors ir kanonizavo Teresę mirusią, žiauriai ją kankino gyvą – blogai pasielgė su ponia de Gijon (Mme. de Guyon, 1648–1717), tikra mistike, ir su Migeliu de Molinosu (1627–1696), vertu sėdėti šalia Šv. Kryžiaus Jono, kuris XVII a. tęsė aukštąjį mistiko atsidavimą, paverstą ypač pasyvia forma – kvietizmu.

Tame pačiame amžiuje iškilo Kembridžo platonikų mokykla, kurios ryškus pavyzdys gali būti Henris Moras (Henry More, 1614–1687); taip pat Tomas Vonas (Thomas Vaughan) ir Robertas Fladas (Robert Fludd), rozenkreiceris; taip pat susiformuoja Filadelfiečių draugija, ir matome Viljamą Lo (William Law, 1686–1761), aktyvų XVIII a. ir susipinantį su Sen Martenu (S. Martin, 1743–1803), kurio raštai sužavėjo tiek daug XIX a. studentų. [Čia reikia padėkoti straipsniui „Misticizmas“ Encyc. Brit., nors tas leidinys jokiu būdu nėra atsakingas už išreikštas nuomones.]

Taip pat neturėtume praleisti Kristiano Rozenkreico (mirė 1484 m.), kurio mistinė Rožės Kryžiaus Draugija, pasirodžiusi 1614 m., turėjo tikrąjį žinojimą ir kurio dvasia atgimė „Grafe de Sen Žermene“ (Comte de S. Germain), paslaptingoje figūroje, kuri pasirodo ir išnyksta prieblandoje, apšviestoje niūrių XVIII a. pabaigos blyksnių. Mistikai taip pat buvo kai kurie kvakeriai, daug persekiojama Draugų sekta, ieškanti Vidinės Šviesos apšvietimo ir visada besiklausanti Vidinio Balso. Ir buvo daugelis kitų mistikų, „kurių pasaulis nebuvo vertas“, kaip visiškai žavinga ir išmintinga Motina Julijona iš Noridžo (XIV a.), krikščionijos brangakmeniai, per mažai žinomi, bet pateisinantys krikščionybę pasauliui.

Vis dėlto, pagarbiai sveikindami šiuos Šviesos Vaikus, išsibarsčiusius per šimtmečius, esame priversti pripažinti, kad jiems trūko tos aštraus intelekto ir aukšto atsidavimo sąjungos, kuri buvo suvirinta Misterijų mokymo, ir nors stebimės, kad jie pakilo taip aukštai, negalime netrokšti, kad jų retos dovanos būtų buvusios išlavintos pagal tą didingą disciplina arcani.

Alfonsas Luisas Konstantas (Alphonse Louis Constant), geriau žinomas savo pseudonimu Elifas Levi (Eliphas Levi), gana gerai išreiškė Misterijų praradimą ir poreikį jas atkurti. „Didelė nelaimė ištiko krikščionybę. Misterijų išdavystė, kurią įvykdė netikri gnostikai – nes gnostikai, tai yra tie, kurie žino, buvo pirmykštės krikščionybės Įšventintieji – lėmė Gnozės atmetimą ir atitolino Bažnyčią nuo aukščiausių Kabalos tiesų, kuriose glūdi visos transcendentalinės teologijos paslaptys… Tegul pati absoliučiausia mokslinė žinija, tegul aukščiausias protas vėl tampa liaudies vadovų paveldu; tegul žynių menas ir karališkasis menas paima dvigubą senovinių įšventinimų skeptrą, ir socialinis pasaulis vėl išeis iš savo chaoso. Daugiau nedeginkite šventų paveikslų; nebegriaukite šventyklų; šventyklos ir atvaizdai yra būtini žmonėms; bet išvarykite samdinius iš maldos namų; tegul aklieji daugiau nebebūna aklųjų vadovai, atkurkite intelekto ir šventumo hierarchiją ir pripažinkite tik tuos, kurie žino, mokytojais tų, kurie tiki“. [Magijos Misterijos. Vert. A. E. Waite, pp. 58 ir 60]

Ar šiandienos Bažnyčios vėl imsis mistinio mokymo, Mažųjų misterijų, ir taip paruoš savo vaikus Didžiųjų misterijų atkūrimui, vėl pritraukdamos Angelus kaip Mokytojus ir turėdamos kaip Hierofantą Dieviškąjį Mokytoją Jėzų? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso krikščionybės ateitis.

IV SKYRIUS

ISTORINIS KRISTUS

Pirmajame skyriuje jau kalbėjome apie tapatumus, egzistuojančius visose pasaulio religijose, ir matėme, kad iš šių tikėjimų, simbolikos, apeigų, ceremonijų, istorijų ir atminimo švenčių tapatumų studijų iškilo moderni mokykla, kuri visa tai sieja su bendru šaltiniu – žmogaus neišmanymu ir primityviu gamtos reiškinių aiškinimu. Iš šių tapatumų buvo nukalti ginklai kiekvienai religijai paeiliui smogti, ir patys efektyviausi išpuoliai prieš krikščionybę bei istorinį jos Įkūrėjo egzistavimą buvo apginkluoti iš šio šaltinio. Pradedant dabar Kristaus gyvenimo, krikščionybės apeigų, jos sakramentų, jos doktrinų studijas, būtų pražūtinga ignoruoti faktus, kuriuos išrikiavo lyginamosios mitologijos atstovai. Teisingai suprasti, jie gali būti padaryti naudingais, o ne žalingais. Matėme, kad Apaštalai ir jų įpėdiniai labai laisvai elgėsi su Senuoju Testamentu, laikydami jį turinčiu alegorinę ir mistinę prasmę, daug svarbesnę už istorinę, nors jokiu būdu jos neneigdami, ir kad jie nesivaržė mokyti apmokytą tikintįjį, jog kai kurios istorijos, kurios atrodė istorinės, iš tiesų buvo grynai alegorinės. Niekur, ko gero, nėra labiau būtina tai suprasti, nei studijuojant istoriją apie Jėzų, vadinamą Kristumi, nes kai neišpainiojame susipynusių gijų ir nematome, kur simboliai buvo priimti kaip įvykiai, o alegorijos – kaip istorijos, prarandame didžiąją dalį pasakojimo pamokomumo ir daug jo rečiausio grožio. Negalime per daug pabrėžti fakto, kad krikščionybė laimi, o ne pralaimi, kai žinojimas pridedamas prie tikėjimo ir dorybės, pagal apaštališkąjį priesaką. [II Šv. Petro i, 5] Žmonės bijo, kad krikščionybė susilpnės, kai protas ją studijuos, ir kad yra „pavojinga“ pripažinti, jog įvykiai, laikyti istoriniais, turi gilesnę mitinę ar mistinę prasmę. Priešingai, ji sustiprėja, ir mokinys su džiaugsmu atranda, kad brangusis perlas švyti tyresniu, aiškesniu spindesiu, kai pašalinamas neišmanymo sluoksnis ir pamatomos daugybė jo spalvų.

Šiuo metu yra dvi mąstymo mokyklos, aršiai priešiškos viena kitai, kurios ginčijasi dėl didžiojo hebrajų Mokytojo istorijos. Pagal vieną mokyklą, Jo gyvenimo pasakojimuose nėra nieko, išskyrus mitus ir legendas – mitus ir legendas, kurie buvo pateikti kaip tam tikrų gamtos reiškinių paaiškinimai, išlikę iš vaizdingo būdo mokyti tam tikrų gamtos faktų, įspausti į neišsilavinusiųjų protus tam tikras didingas gamtos įvykių klasifikacijas, kurios buvo svarbios pačios savaime ir tiko moraliniam mokymui. Tie, kurie pritaria šiam požiūriui, sudaro aiškiai apibrėžtą mokyklą, kuriai priklauso daug aukšto išsilavinimo ir stipraus intelekto žmonių, o aplink juos buriasi minios mažiau mokytų, kurie su grubiu smarkumu pabrėžia destruktyvesnius jų pareiškimų elementus. Šiai mokyklai prieštarauja ortodoksinės krikščionybės tikinčiųjų mokykla, kurie skelbia, kad visa Jėzaus istorija yra istorija, neatskiesta legenda ar mitu. Jie tvirtina, kad ši istorija yra ne kas kita, kaip istorija apie gyvenimą žmogaus, gimusio prieš kokius devyniolika šimtmečių Palestinoje, kuris perėjo visas Evangelijose aprašytas patirtis, ir jie neigia, kad istorija turi kokią nors prasmę už vieno dieviško ir žmogiško gyvenimo ribų. Šios dvi mokyklos stovi tiesioginiame antagonizme: viena tvirtina, kad viskas yra legenda, kita skelbia, kad viskas yra istorija. Tarp jų plyti daugybė nuomonių fazių, paprastai žymimų kaip „laisvamanybė“, kurios gyvenimo istoriją laiko iš dalies legendine ir iš dalies istorine, bet nepasiūlo jokio apibrėžto ir racionalaus interpretacijos metodo, jokio adekvataus sudėtingos visumos paaiškinimo. Ir krikščionių Bažnyčios ribose taip pat randame didelį ir vis augantį skaičių ištikimų ir pamaldžių krikščionių, pasižyminčių rafinuotu intelektu, vyrų ir moterų, kurie yra nuoširdūs savo tikėjime ir religingi savo siekiuose, bet kurie Evangelijos istorijoje mato daugiau nei vieno dieviško Žmogaus istoriją. Jie teigia – gindami savo poziciją priimtais Raštais – kad Kristaus istorija turi gilesnę ir reikšmingesnę prasmę, nei guli paviršiuje; nors jie palaiko istorinį Jėzaus charakterį, jie tuo pat metu skelbia, kad KRISTUS yra daugiau nei žmogus Jėzus ir turi mistinę prasmę. Šiam teiginiui pagrįsti jie nurodo tokias frazes, kaip šv. Pauliaus naudota: „Mano vaikeliai, dėl kurių aš vėl kenčiu gimdymo sąrėmius, kol jumyse išsiugdys Kristus“ [Gal. iv, 19]; čia šv. Paulius akivaizdžiai negali turėti omenyje istorinio Jėzaus, bet kažkokį išsiskleidimą iš žmogaus sielos, kuris jam yra Kristaus formavimas joje. Vėlgi tas pats mokytojas pareiškia, kad nors jis pažino Kristų pagal kūną, nuo šiol jis Jo taip nebepažins [II Kor. v, 16], akivaizdžiai leisdamas suprasti, kad nors jis pripažino kūniškąjį Kristų – Jėzų – buvo aukštesnis požiūris, kurį jis pasiekė ir kuris užtemdė istorinį Kristų. Tai požiūris, kurio daugelis ieško mūsų dienomis, ir – susidūrę su lyginamosios religijotyros faktais, sugluminti Evangelijų prieštaravimų, supainioti problemų, kurių negali išspręsti tol, kol yra pririšti prie vien paviršinių savo Rašto prasmių – jie beviltiškai šaukia, kad raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę, ir siekia atsekti kokią nors gilią ir plačią prasmę istorijoje, kuri yra tokia pat sena kaip pasaulio religijos ir kuri visada tarnavo kaip kiekvienos religijos, kurioje ji pasirodydavo, centras ir gyvybė. Šie besiblaškantys mąstytojai, pernelyg nesusiję ir neapibrėžti, kad apie juos būtų galima kalbėti kaip apie formuojančius mokyklą, atrodo, tiesia ranką į vieną pusę tiems, kurie mano, kad viskas yra legenda, prašydami jų priimti istorinį pagrindą; į kitą pusę jie sako savo bendratikiams krikščionims, kad kyla vis didesnis pavojus, jog, laikantis pažodinės ir unikalios prasmės, kurios negalima apginti prieš didėjantį šių dienų žinojimą, dvasinė prasmė bus visiškai prarasta. Kyla pavojus prarasti „istoriją apie Kristų“ su ta mintimi apie Kristų, kuri buvo atrama ir įkvėpimas milijonams kilnių gyvenimų Rytuose ir Vakaruose, nors Kristus būtų vadinamas kitais vardais ir garbinamas kitomis formomis; pavojus, kad brangusis perlas išsprūs mums iš rankų ir žmogus liks nuskurdęs amžiams.

Ko reikia, kad šis pavojus būtų atitolintas – tai išpainioti skirtingas gijas Kristaus istorijoje ir paguldyti jas vieną šalia kitos: istorijos giją, legendos giją, misticizmo giją. Jos buvo supintos į vieną giją dideliam mąstančiųjų nuostoliui, ir jas išpainioję atrasime, kad istorija tampa vertingesnė, o ne mažiau vertinga, kai prie jos pridedamas žinojimas, ir kad čia, kaip ir visame kame, kas iš esmės yra tiesa, kuo ryškesnė šviesa į ją metama, tuo didesnis grožis atsiskleidžia.

Pirmiausia studijuosime istorinį Kristų; antra, mitinį Kristų; trečia, mistinį Kristų. Ir rasime, kad elementai, paimti iš visų šių dalių, sudaro Bažnyčių Jėzų Kristų. Visi jie įeina į sudėtį tos didingos ir jaudinančios Figūros, kuri dominuoja krikščionijos mintyse ir emocijose – Skausmų Vyro, Išgelbėtojo, Žmonių Mylėtojo ir Viešpaties.

ISTORINIS KRISTUS ARBA JĖZUS GYDYTOJAS IR MOKYTOJAS

Jėzaus gyvenimo istorijos giją galima išpainioti iš tų, su kuriomis ji susipynusi, be didelių sunkumų. Čia galime pagrįstai padėti savo studijoms remdamiesi tais praeities įrašais, kuriuos ekspertai gali patys iš naujo patikrinti, ir iš kurių tam tikras detales apie hebrajų Mokytoją pasauliui pateikė H. P. Blavatskaja ir kiti, kurie yra okultinio tyrimo ekspertai. Daugelio protuose kyla pasipriešinimas, kai žodis „ekspertas“ naudojamas ryšium su okultizmu. Tačiau tai reiškia tik asmenį, kuris specialiomis studijomis, specialiu lavinimusi sukaupė ypatingą žinojimą ir išvystė galias, kurios įgalina jį pateikti nuomonę, pagrįstą jo paties individualiu dalyko, su kuriuo jis susiduria, pažinimu. Kaip kalbame apie Haksli (Huxley) kaip biologijos ekspertą, kaip kalbame apie geriausią matematikos studentą kaip matematikos ekspertą arba apie Lajelį (Lyell) kaip geologijos ekspertą, taip galime pagrįstai vadinti žmogų okultizmo ekspertu, kuris pirmiausia intelektualiai įsisavino tam tikras fundamentalias teorijas apie žmogaus ir visatos sandarą, o antra, savyje išvystė galias, kurios yra latentinės kiekviename – ir gali būti išvystytos tų, kurie atsiduoda atitinkamoms studijoms – gebėjimus, kurie įgalina jį patį tirti labiau paslėptus gamtos procesus. Kaip žmogus gali gimti su matematiniu gabumu ir metai iš metų tą gabumą lavindamas gali nepaprastai padidinti savo matematinį pajėgumą, taip žmogus gali gimti su tam tikromis galiomis savyje, galiomis, priklausančiomis Sielai, kurias jis gali išvystyti lavinimusi ir disciplina. Kai, išvystęs tas galias, jis pritaiko jas nematomojo pasaulio tyrimui, toks žmogus tampa Okultinio Mokslo ekspertu, ir toks žmogus gali savo valia iš naujo patikrinti įrašus, kuriuos minėjau. Toks pakartotinis patikrinimas paprastam žmogui yra lygiai taip pat nepasiekiamas, kaip matematikos knyga, parašyta aukštosios matematikos simboliais, yra nepasiekiama tiems, kurie nėra apmokyti matematinio mokslo. Žinojime nėra nieko išskirtinio, išskyrus tai, kiek kiekvienas mokslas yra išskirtinis; tie, kurie gimę su gebėjimu ir tą gebėjimą lavina, gali įsisavinti atitinkamą mokslą, tuo tarpu tie, kurie pradeda gyvenimą be jokio gebėjimo, arba tie, kurie jo nelavina, jei jį turi, turi tenkintis likdami nežinioje. Tokios yra taisyklės visur įgyjant žinias – tiek Okultizme, tiek bet kuriame kitame moksle.

Okultiniai įrašai iš dalies patvirtina istoriją, papasakotą Evangelijose, ir iš dalies jos nepatvirtina; jie parodo mums gyvenimą ir taip įgalina mus atpainioti jį nuo mitų, kurie su juo susipynę.

Vaikas, kurio žydiškas vardas buvo paverstas į Jėzaus, gimė Palestinoje 105 m. pr. Kr., Publijaus Rutilijaus Rufo ir Gnėjaus Malijaus Maksimo konsulavimo metu. Jo tėvai buvo kilmingi, nors neturtingi, ir jis buvo išauklėtas hebrajų Raštų pažinime. Jo karštas pamaldumas ir rimtumas, neįprastas jo amžiui, paskatino tėvus paskirti jį religiniam ir asketiškam gyvenimui, ir netrukus po apsilankymo Jeruzalėje, kuriame jaunuolio nepaprastas intelektas ir žinių troškimas pasireiškė ieškant daktarų Šventykloje, jis buvo išsiųstas mokytis į Esėjų bendruomenę pietinėje Judėjos dykumoje. Kai sulaukė devyniolikos metų, jis nukeliavo į Esėjų vienuolyną netoli Serbalo kalno, vienuolyną, kurį dažnai lankė mokyti vyrai, keliaujantys iš Persijos ir Indijos į Egiptą, ir kur buvo įkurta puiki okultinių kūrinių biblioteka – daugelis jų indiški iš Trans-Himalajų regionų. Iš šio mistinio mokslo židinio jis vėliau keliavo į Egiptą. Jis buvo pilnai apmokytas slaptų mokymų, kurie buvo tikrasis gyvybės šaltinis tarp Esėjų, ir Egipte buvo įšventintas kaip mokinys tos vienos didingos Ložės, iš kurios kiekviena didžioji religija turi savo Įkūrėją. Nes Egiptas išliko vienu iš pasaulinių tikrųjų Misterijų centrų, kurių visos pusiau viešos Misterijos yra neryškūs ir tolimi atspindžiai. Misterijos, apie kurias kalbama istorijoje kaip apie egiptietiškas, buvo tikrųjų dalykų „ant Kalno“ šešėliai, ir ten jaunasis hebrajas gavo iškilmingą pašventinimą, kuris paruošė jį Karališkajai Kunigystei, kurią jis vėliau turėjo pasiekti. Toks antžmogiškai tyras ir toks pilnas atsidavimo jis buvo, kad savo maloningame vyriškume jis iškiliai išsiskyrė iš griežtų ir kiek fanatiškų asketų, tarp kurių buvo lavinamas, skleisdamas ant rūstaus būdo žydų aplink save švelnios ir jautrios išminties aromatą, kaip rožės krūmas, keistai pasodintas dykumoje, skleistų savo saldumą ant aplinkinio nevaisingumo. Graži ir ori jo balto tyrumo malonė gaubė jį kaip spindintis mėnesienos halas, ir jo žodžiai, nors negausūs, buvo visada saldūs ir mylintys, palenkiantys net pačius šiurkščiausius laikinam švelnumui, o pačius griežčiausius – praeinančiam minkštumui. Taip jis gyveno dvidešimt devynerius mirtingo gyvenimo metus, augdamas iš malonės į malonę.

Šis antžmogiškas tyrumas ir atsidavimas paruošė žmogų Jėzų, mokinį, tapti šventykla aukštesnei Galiai, galingam, viduje gyvenančiam Buvimui. Atėjo laikas vienai iš tų Dieviškųjų manifestacijų, kurios amžius po amžiaus vyksta žmonijos pagalbai, kai reikalingas naujas impulsas paspartinti dvasinę žmonijos evoliuciją, kai nauja civilizacija ruošiasi aušti. Vakarų pasaulis tuomet buvo laiko įsčiose, pasiruošęs gimimui, ir Teutonų porasis turėjo perimti imperijos skeptrą, krentantį iš silpstančių Romos rankų. Prieš jai pradedant savo kelionę, turėjo pasirodyti Pasaulio Išgelbėtojas, kad palaimindamas stovėtų prie kūdikio Heraklio lopšio.

Galingas „Dievo Sūnus“ turėjo priimti kūną žemėje, aukščiausiasis Mokytojas, „pilnas malonės ir tiesos“ [Jono i, 14] – Tas, kuriame Dieviškoji Išmintis gyveno pilniausiu saiku, kuris iš tiesų buvo įsikūnijęs „Žodis“, Šviesa ir Gyvybė besiliejančiu turtingumu, tikras Gyvybės Vandenų Šaltinis. Atjautos ir Išminties Viešpats – toks buvo Jo vardas – ir iš Savo buveinės Slaptosiose Vietose Jis išėjo į žmonių pasaulį.

Jam reikėjo žemiškosios padangtės, žmogiškos formos, žmogaus kūno, ir kas gi labiau tiko džiaugsmingai ir noriai atiduoti savo kūną tarnystei Tam, prieš kurį Angelai ir žmonės lenkiasi su nuolankiausia pagarba, nei šis hebrajas iš hebrajų, šis tyriausias ir kilniausias iš „Tobulųjų“, kurio be dėmės kūnas ir nesuterštas protas siūlė geriausia, ką žmonija galėjo atnešti? Žmogus Jėzus atidavė save kaip norimą auką, „paaukojo save be dėmės“ Meilės Viešpačiui, kuris pasiėmė Sau tą tyra formą kaip padangtę ir gyveno joje trejus mirtingo gyvenimo metus.

Ši epocha tradicijose, įkūnytose Evangelijose, pažymėta kaip Jėzaus Krikštas, kai Dvasia buvo matoma „nusileidžianti iš dangaus kaip balandis ir pasilikdama ant Jo“ [Ten pat, i, 32], ir dangiškasis balsas paskelbė Jį mylimuoju Sūnumi, kurio žmonės turėtų klausyti. Iš tiesų Jis buvo mylimasis Sūnus, kuriuo Tėvas gėrėjosi [Mato iii, 17], ir nuo to laiko „Jėzus pradėjo pamokslauti“ [Ten pat, iv, 17] ir buvo ta nuostabi paslaptis, „Dievas, apsireiškęs kūne“ [I Tim. iii, 16] – ne unikalus tuo, kad Jis buvo Dievas, nes: „Argi nėra parašyta jūsų Įstatyme: Aš tariau: jūs esate dievai? Jeigu jis vadina dievais tuos, kuriems buvo skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas), tai kaipgi tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin, jūs sakote: ‘Tu piktžodžiauji’, – kadangi aš pasakiau: Aš esu Dievo Sūnus?“ [Jono x, 34–36] Iš tiesų visi žmonės yra Dievai, atsižvelgiant į Dvasią juose, bet ne visuose Dievybė pasireiškia taip, kaip tame mylimajame Aukščiausiojo Sūnuje.

Tam pasireiškusiam Buvimui teisėtai gali būti suteiktas „Kristaus“ vardas, ir būtent Jis gyveno ir judėjo žmogaus Jėzaus pavidalu po Palestinos kalvas ir lygumas, mokydamas, gydydamas ligas ir burdamas aplink Save, kaip mokinius, keletą labiau pažengusių sielų. Retas Jo karališkosios meilės žavesys, sklindantis iš Jo kaip spinduliai iš saulės, traukė prie Jo kenčiančius, pavargusius ir engiamus, o subtiliai švelni Jo jautrios išminties magija apvalė, iškilnino ir pasaldino gyvenimus tų, kurie susidūrė su Jo gyvenimu. Palyginimais ir šviesia vaizdija Jis mokė neišsilavinusias minias, kurios spaudėsi aplink Jį, ir, naudodamas laisvosios Dvasios galias, Jis išgydė daugelį ligų žodžiu ar prisilietimu, sustiprindamas magnetines energijas, priklausančias Jo tyram kūnui, su įtaigia Savo vidinio gyvenimo jėga. Atsturtas Savo brolių Esėjų, tarp kurių Jis pirmiausia darbavosi – kurių argumentai prieš Jo ketinamą mylinčio darbo gyvenimą apibendrinti gundymo istorijoje – nes jis nešė žmonėms dvasinę išmintį, kurią jie laikė savo didžiausiu ir slapčiausiu turtu, ir nes Jo viską apimanti meilė įtraukė į savo ratą atstumtuosius ir degradavusius – visada mylint žemiausiame, kaip ir aukščiausiame, Dieviškąjį Aš – Jis matė aplink Save per greitai besirenkančius tamsius neapykantos ir įtarumo debesis. Jo tautos mokytojai ir valdovai netrukus ėmė žvelgti į Jį su pavydu ir pykčiu; Jo dvasingumas buvo nuolatinis priekaištas jų materializmui, Jo galia – nuolatinis, nors ir tylus, jų silpnumo atskleidimas. Vos treji metai praėjo nuo Jo krikšto, kai susikaupusi audra pratrūko, ir Jėzaus žmogiškasis kūnas sumokėjo kainą už tai, kad talpino savyje šlovingą Mokytojo, daugiau nei žmogaus, Buvimą.

Mažas būrelis išrinktų mokinių, kuriuos Jis buvo pasirinkęs kaip savo mokymų saugyklas, taip neteko savo Mokytojo fizinio buvimo anksčiau, nei spėjo įsisavinti Jo nurodymus, tačiau jie buvo aukšto ir pažengusio tipo sielos, pasiruošusios mokytis Išminties ir tinkamos perduoti ją menkesniems žmonėms. Imliausias iš visų buvo tas „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“, jaunas, trokštantis ir aistringas, giliai atsidavęs savo Mokytojui ir dalijęsis Jo viską apimančios meilės dvasia. Jis atstovavo, per šimtmetį po fizinio Kristaus pasitraukimo, mistinio atsidavimo dvasią, kuri siekė exstasis (ekstazės), regėjimo ir sąjungos su Dieviškumu, tuo tarpu vėlesnis didysis apaštalas, šv. Paulius, atstovavo išminties Misterijų pusę.

Mokytojas nepamiršo Savo pažado ateiti pas juos po to, kai pasaulis Jo nebematys [Jono xiv, 18, 19], ir daugiau nei penkiasdešimt metų Jis lankė juos savo subtiliame dvasiniame kūne, tęsdamas mokymus, kuriuos pradėjo būdamas su jais, ir lavindamas juos okultinių tiesų pažinime. Jie gyveno kartu, didžiąją dalį laiko nuošalioje vietoje Judėjos pakraštyje, netraukdami dėmesio tarp daugelio iš pažiūros panašių to meto bendruomenių, studijuodami gilias tiesas, kurių Jis juos mokė, ir įgydami „Dvasios dovanas“.

Šios vidinės instrukcijos, pradėtos per Jo fizinį gyvenimą tarp jų ir tęstos Jam palikus kūną, sudarė „Jėzaus Misterijų“, kurias matėme ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje, pagrindą ir suteikė vidinį gyvenimą, kuris buvo branduolys, aplink kurį kaupėsi nevienalytės medžiagos, suformavusios bažnytinę krikščionybę.

Nuostabiame fragmente, pavadintame Pistis Sophia, turime didžiausio susidomėjimo vertą dokumentą, susijusį su paslėptuoju mokymu, parašytą garsiojo Valentino. Jame sakoma, kad per vienuolika metų iškart po Savo mirties Jėzus mokė Savo mokinius tik iki „pirmųjų įstatymų regionų ir iki pirmosios paslapties regionų, paslapties už šydo“ [Valentinas. Vert. G. R. S. Mead. Pistis Sophia, I kn., 1.]. Jie iki tol nebuvo išmokę angelų eilių pasiskirstymo, apie kurį iš dalies kalba Ignotas. [Ten pat, p. 62] Tada Jėzus, būdamas „ant Kalno“ su savo mokiniais ir gavęs Savo mistinį Apdarą, visų regionų pažinimą ir Galios Žodžius, kurie juos atrakina, mokė savo mokinius toliau, žadėdamas: „Aš ištobulinsiu jus kiekviename tobulume, nuo vidinių paslapčių iki išorinių paslapčių; Aš pripildysiu jus Dvasios, kad būtumėte vadinami dvasiniais, tobulais visuose tobulumuose“. [Ten pat, 60] Ir Jis mokė juos apie Sofiją, Išmintį, ir apie jos nuopuolį į materiją jai bandant pakilti pas Aukščiausiąjį, ir apie jos šauksmus Šviesai, kuria ji pasitikėjo, ir apie Jėzaus siuntimą atpirkti ją iš chaoso, ir apie jos vainikavimą Jo šviesa bei išvedimą iš nelaisvės. Ir Jis pasakojo jiems toliau apie aukščiausią Paslaptį, neišreiškiamą, pačią paprasčiausią ir aiškiausią iš visų, nors ir aukščiausią, kurią gali pažinti tik tas, kuris visiškai atsižada pasaulio [Ten pat, II kn., 218]; per tą žinojimą žmonės tampa Kristumis, nes tokie „žmonės yra aš pats, ir aš esu tie žmonės“, nes Kristus yra toji aukščiausia Paslaptis. [Ten pat, 230] Tai žinodami, žmonės „transformuojami į gryną šviesą ir atvedami į šviesą“. [Ten pat, 357] Ir Jis atliko jiems didžiąją Įšventinimo ceremoniją, krikštą, „kuris veda į tiesos regioną ir į šviesos regioną“, ir liepė jiems švęsti jį kitiems, kurie bus verti: „Bet slėpkite šią paslaptį, neduokite jos kiekvienam žmogui, bet [tik] tam, kuris vykdys viską, ką pasakiau jums savo įsakymuose“. [Ten pat, 377]

Po to, pilnai apmokyti, apaštalai išėjo pamokslauti, visada padedami savo Mokytojo.

Be to, tie patys mokiniai ir jų ankstyviausi kolegos iš atminties užrašė visus viešus Mokytojo posakius ir palyginimus, kuriuos buvo girdėję, ir su dideliu uolumu rinko bet kokius pranešimus, kuriuos galėjo rasti, užrašydami ir juos bei platindami visa tai tarp tų, kurie pamažu jungėsi prie jų mažos bendruomenės. Buvo sudaryti įvairūs rinkiniai, kiekvienam nariui užrašant tai, ką jis pats prisiminė, ir pridedant ištraukas iš kitų pasakojimų. Vidiniai mokymai, Kristaus suteikti Jo išrinktiesiems, nebuvo užrašyti, bet buvo mokomi žodžiu tų, kurie buvo laikomi vertais juos priimti, mokinių, kurie formavo mažas bendruomenes atsiskyrėliškam gyvenimui ir išlaikė ryšį su centriniu organu.

Taigi istorinis Kristus yra šlovinga Būtybė, priklausanti didžiajai dvasinei hierarchijai, kuri vadovauja dvasinei žmonijos evoliucijai; kuris apie trejus metus naudojosi mokinio Jėzaus žmogiškuoju kūnu; kuris praleido paskutinius iš šių trejų metų viešai mokydamas visoje Judėjoje ir Samarijoje; kuris buvo ligų gydytojas ir atliko kitus nepaprastus okultinius darbus; kuris subūrė aplink Save mažą mokinių grupę, kurią mokė gilesnių dvasinio gyvenimo tiesų; kuris traukė žmones prie Savęs ypatinga meile ir švelnumu bei turtinga išmintimi, kuri dvelkė iš Jo Asmens; ir kuris galiausiai buvo nubaustas mirtimi už piktžodžiavimą, už Savęs paties ir visų žmonių prigimtinio Dieviškumo mokymą. Jis atėjo suteikti naują dvasinio gyvenimo impulsą pasauliui; iš naujo išleisti vidinius mokymus, liečiančius dvasinį gyvenimą; iš naujo nužymėti siaurą senovinį kelią; paskelbti apie „Dangaus Karalystės“ egzistavimą, apie Įšventinimą, kuris leidžia pasiekti tą Dievo pažinimą, kuris yra amžinasis gyvenimas; ir priimti į tą Karalystę keletą, kurie galėtų mokyti kitus. Aplink šią šlovingą Figūrą susibūrė mitai, kurie sujungė Jį su ilga Jo pirmtakų virtine, mitai, alegoriškai pasakojantys visų tokių gyvenimų istoriją, nes jie simbolizuoja Logoso darbą Kosmose ir aukštesniąją individualios žmogaus sielos evoliuciją.

Tačiau nereikia manyti, kad Kristaus darbas Jo pasekėjams baigėsi po to, kai Jis įsteigė Misterijas, arba apsiribojo retais pasirodymais jose. Tas Galingasis, kuris naudojosi Jėzaus kūnu kaip savo priemone ir kurio globėjiškas rūpestis apima visą penktojo žmonijos porasio dvasinę evoliuciją, atidavė į stiprias šventojo mokinio, kuris perleido Jam savo kūną, rankas kūdikystėje esančios Bažnyčios globą. Ištobulinęs savo žmogiškąją evoliuciją, Jėzus tapo vienu iš Išminties Mokytojų ir paėmė krikščionybę savo ypatingon globon, visada siekdamas nukreipti ją teisingomis vėžėmis, saugoti, ginti ir puoselėti. Jis buvo Hierofantas krikščioniškose Misterijose, tiesioginis Įšventintųjų Mokytojas. Jo įkvėpimas palaikė Gnozės šviesą Bažnyčioje, kol užgulusi neišmanymo masė tapo tokia didelė, kad net Jo alsavimas negalėjo pakankamai įpūsti liepsnos, kad apsaugotų ją nuo užgesimo. Jo kantrus darbas stiprino sielą po sielos ištverti tamsoje ir puoselėti savyje mistinio ilgesio kibirkštį, troškulį rasti Paslėptąjį Dievą. Jo nuolatinis tiesos liejimas į kiekvienas smegenis, pasiruošusias ją priimti, kad ranka tiestųsi į ranką per šimtmečius ir perduotų žinojimo deglą, kuris taip niekada nebuvo užgesintas. Jo Forma stovėjo prie kankinimų stalo ir degančio laužo liepsnose, drąsindama Jo išpažinėjus ir Jo kankinius, malšindama jų skausmų kančią ir pripildydama jų širdis Savo ramybės. Jo impulsas kalbėjo Savonarolos griaustinyje, vadovavo ramiai Erazmo išminčiai, įkvėpė gilią Dievu apsvaigusio Spinozos etiką. Jo energija stūmė Rodžerį Beikoną, Galilėjų ir Paracelsą jų gamtos tyrinėjimuose. Jo grožis viliojo Fra Andželiką, Rafaelį ir Leonardą da Vinčį, įkvėpė Mikelandželo genijų, švietė priešais Muriljo akis ir suteikė galią, kuri iškėlė pasaulio stebuklus: Milano katedrą (Duomo), Venecijos Šv. Morkaus baziliką, Florencijos katedrą. Jo melodija dvelkė Mocarto mišiose, Bethoveno sonatose, Hendelio oratorijose, Bacho fugose, rūsčiame Brahmso spindesyje. Jo Buvimas džiugino vienišus mistikus, persekiojamus okultistus, kantrius tiesos ieškotojus. Įtikinėjimais ir grasinimais, Šv. Pranciškaus iškalba ir Voltero pašaipomis, saldžiu Tomo Kempiečio nuolankumu ir grubiu Liuterio vyriškumu Jis siekė mokyti ir žadinti, laimėti šventumui arba nuplakti nuo blogio. Per ilgus šimtmečius Jis kovojo ir dirbo, ir, nešdamas visą didžiulę Bažnyčių naštą, Jis niekada nepaliko be rūpesčio ar paguodos nė vienos žmogiškos širdies, kuri šaukėsi Jo pagalbos. Ir dabar Jis stengiasi krikščionijos naudai nukreipti dalį didžiojo Išminties srauto, išlieto pasaulio atgaivai, ir ieško per Bažnyčias tų, kurie turi ausis girdėti Išmintį ir kurie atsilieps į Jo kvietimą pasiuntiniams nešti ją Jo kaimenei: „Štai aš; siųsk mane“.

V SKYRIUS

MITINIS KRISTUS

Jau matėme, kaip lyginamoji mitologija naudojama prieš Religiją, ir kai kurie patys destruktyviausi jos išpuoliai buvo nukreipti prieš Kristų. Jo gimimas iš Mergelės per „Kalėdas“, nekaltųjų žudynės, Jo stebuklų darymas ir Jo mokymai, Jo nukryžiavimas, prisikėlimas ir įžengimas į dangų – visi šie įvykiai Jo gyvenimo istorijoje nurodomi kitų gyvenimų istorijose, ir Jo istorinis egzistavimas ginčijamas remiantis šiais tapatumais. Kiek tai liečia stebuklų darymą ir mokymus, galime trumpai atmesti tai pirmiausia pripažindami, kad dauguma didžiųjų Mokytojų atliko darbus, kurie fiziniame lygmenyje amžininkų akyse atrodo kaip stebuklai, bet okultistams žinoma, jog jie atlikti naudojantis galiomis, kurias turi visi Įšventintieji virš tam tikro laipsnio. Jo pateikti mokymai taip pat gali būti pripažinti kaip neoriginalūs; bet ten, kur lyginamosios mitologijos studentas mano įrodęs, kad nė vienas nėra dieviškai įkvėptas, kai parodo, jog panašūs moraliniai mokymai skambėjo iš Manu lūpų, iš Budos lūpų, iš Jėzaus lūpų, okultistas sako, kad Jėzus tikrai turėjo kartoti Savo pirmtakų mokymus, nes Jis buvo pasiuntinys iš tos pačios Ložės. Gilios tiesos, liečiančios dieviškąją ir žmogiškąją Dvasią, buvo lygiai tokios pačios tiesos dvidešimt tūkstančių metų prieš Jėzui gimstant Palestinoje, kaip ir Jam gimus; ir sakyti, kad pasaulis buvo paliktas be tokio mokymo ir kad žmogus buvo paliktas moralinėje tamsoje nuo savo pradžios iki dvidešimt šimtmečių atgal, reiškia sakyti, kad buvo žmonija be Mokytojo, vaikai be Tėvo, žmogiškos sielos, šaukiančios šviesos į tamsą, kuri nedavė joms jokio atsakymo – koncepcija, lygiai taip pat piktžodžiaujanti Dievui, kaip ir beviltiška žmogui, koncepcija, kuriai prieštarauja kiekvieno Išminčiaus pasirodymas, galinga literatūra, kilnūs gyvenimai tūkstančiuose amžių prieš išeinant Kristui.

Pripažindami tad Jėzuje didįjį Vakarų Mokytoją, pagrindinį Ložės Pasiuntinį Vakarų pasauliui, turime susidurti su sunkumu, kuris sugriovė šį tikėjimą daugelio protuose: kodėl šventės, skirtos paminėti įvykius Jėzaus gyvenime, randamos ikikrikščioniškose religijose ir jose mini identiškus įvykius kitų Mokytojų gyvenimuose?

Galima sakyti, kad lyginamajai mitologijai, kuri šiais laikais atkreipė visuomenės dėmesį į šį klausimą, yra apie šimtą metų, pradedant Duliuro (Dulaure) Histoire Abrégée de différents Cultes („Sutrumpinta skirtingų kultų istorija“), Diupui (Dupuis) Origines de tous les Cultes („Visų kultų ištakos“), Moro (Moor) Hindu Pantheon („Indų panteonas“) ir Godfrio Higinso (Godfrey Higgins) Anacalypsis pasirodymu. Po šių darbų sekė daugybė kitų, tampančių vis moksliškesniais ir griežtesniais faktų rinkime bei lyginime, kol tapo neįmanoma jokiam išsilavinusiam žmogui net ginčyti tapatumų ir panašumų, egzistuojančių visomis kryptimis. Šiais laikais neberasime krikščionių, kurie būtų pasiruošę tvirtinti, kad krikščioniški simboliai, apeigos ir ceremonijos yra unikalūs – išskyrus, žinoma, tarp neišmanančiųjų. Ten vis dar matome tikėjimo paprastumą kartu su faktų nežinojimu; bet už šios klasės ribų nerandame net pačių pamaldžiausių krikščionių teigiant, kad krikščionybė neturi labai daug bendro su tikėjimais, senesniais už ją pačią. Tačiau gerai žinoma, kad pirmaisiais amžiais „po Kristaus“ šie panašumai buvo visų pripažįstami, ir kad moderni lyginamoji mitologija tik atkartoja su dideliu tikslumu tai, kas buvo visuotinai pripažinta Ankstyvojoje Bažnyčioje. Justinas Kankinys, pavyzdžiui, savo puslapius pripildo nuorodų į savo laikų religijas, ir jei šiuolaikinis krikščionybės puolėjas norėtų pacituoti daugybę atvejų, kai krikščioniški mokymai yra identiški senesnių religijų mokymams, jis negalėtų rasti geresnių vadovų už antrojo amžiaus apologetus. Jie cituoja pagonių mokymus, istorijas ir simbolius, teigdami, kad pats krikščionybės tapatumas su jais turėtų užkirsti kelią lengvabūdiškam pastarųjų atmetimui kaip savaime neįtikėtinų. Iš tiesų, šiam tapatumui pateikiama kurioziška priežastis, kuri vargu ar ras daug šalininkų šiais laikais. Justinas Kankinys sako: „Tie, kurie perduoda mitus, sukurtus poetų, nepateikia jokio įrodymo jaunuoliams, kurie jų mokosi; o mes imamės įrodyti, kad jie buvo ištarti veikiant nedoriems demonams, siekiant apgauti ir suklaidinti žmonių giminę. Nes išgirdę per pranašus skelbiant, kad turi ateiti Kristus ir kad bedievių laukia bausmė ugnimi, jie iškėlė daugelį, vadinamų Jupiterio sūnus, manydami, kad sugebės žmonėse sukelti idėją, jog tai, kas buvo sakoma apie Kristų, tėra nuostabios pasakos, panašios į tas, kurias pasakojo poetai“. „Ir velniai, iš tiesų, išgirdę šį apsiplovimą, paskelbtą pranašo, pakurstė tuos, kurie įeina į jų šventyklas ir ruošiasi artintis prie jų su liejamosiomis aukomis ir deginamosiomis aukomis, taip pat apsišlakstyti; ir jie priverčia juos taip pat visiškai apsiplauti išeinant“. „Ką [Viešpaties Vakarienę] nedorieji velniai imitavo Mitros misterijose, įsakydami daryti tą patį“. [II tomas. Justinas Kankinys. Pirmoji apologija, §§ liv, lxii ir lxvi] „Nes aš pats, kai atradau nedorą priedangą, kurią piktosios dvasios užmetė ant dieviškųjų krikščionių doktrinų, kad atgrasytų kitus prie jų prisijungti, juokiausi“. [II tomas. Justinas Kankinys. Antroji apologija, § xiii]

<… dalis teksto praleidžiama …>

14 SKYRIUS

APREIŠKIMAS

Visos mums žinomos religijos yra Šventųjų Knygų saugotojos ir kreipiasi į šias knygas spręsdamos ginčytinus klausimus. Jose visada yra mokymai, kuriuos perdavė religijos Įkūrėjas arba vėlesni mokytojai, laikomi turinčiais antžmogiškąjį žinojimą. Net kai religija pagimdo daugybę nesutariančių sektų, kiekviena sekta laikysis Šventojo Kanono ir jo žodį interpretuos taip, kaip geriausiai atitinka jos pačios specifines doktrinas. Kad ir kaip plačiai tikėjimu būtų atsiskyrę kraštutinis Romos katalikas ir kraštutinis protestantas, jie abu kreipiasi į tą pačią Bibliją. Kad ir kaip toli vienas nuo kito būtų filosofiškasis vedantistas ir visiškas beraštis valabačaristas (Vallabhacharya), jie abu laiko tas pačias Vedas aukščiausiomis. Kad ir kaip aršiai vienas kitam prieštarautų šiitas ir sunitas, jie abu laiko šventu tą patį Koraną. Gali kilti ginčų ir barnių dėl tekstų prasmės, bet į pačią Knygą visais atvejais žvelgiama su didžiausia pagarba. Ir pagrįstai; nes visose tokiose knygose yra Apreiškimo fragmentų, atrinktų Vieno iš didžiųjų Jų, kurie saugo jį patikėtą; toks fragmentas įkūnijamas tame, ką čia, apačioje, vadiname Apreiškimu arba Šventraščiu, ir dalis pasaulio džiaugiasi juo kaip didžiulės vertės lobiu. Fragmentas pasirenkamas atsižvelgiant į laiko poreikius, žmonių, kuriems jis duodamas, gebėjimus, ir rasės, kurią ketinama mokyti, tipą. Jis paprastai pateikiamas ypatinga forma, kurioje išorinė istorija, pasakojimas, giesmė, psalmė ar pranašystė paviršutiniškam ar neišmanančiam skaitytojui atrodo esanti visa knyga; tačiau šiose gilesnėse prasmėse slypi paslėpti dalykai – kartais skaičiuose, kartais žodžiuose, sukonstruotuose pagal paslėptą planą – iš tikrųjų šifre – kartais simboliuose, atpažįstamuose apmokytųjų, kartais alegorijose, parašytose kaip istorijos, ir daugybe kitų būdų. Šios Knygos iš tiesų turi savyje kažką sakramentiško, išorinę formą ir vidinį gyvenimą, išorinį simbolį ir vidinę tiesą.

Paaiškinti paslėptą prasmę gali tik tie, kuriuos apmokė tie, kurie patys buvo joje apmokyti; iš čia ir šv. Petro ištarmė, kad „jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama“ [2 Petr., i, 20]. Išsamūs Biblijos tekstų paaiškinimai, kurių gausu patristinės literatūros tomuose, proziškam šiuolaikiniam protui atrodo keisti ir pertempti. Žaismas skaičiais, raidėmis, iš pažiūros fantastiškos pastraipų, kurios išoriškai atrodo kaip paprasti istoriniai teiginiai, interpretacijos erzina šiuolaikinį skaitytoją, kuris reikalauja, kad faktai jam būtų pateikti aiškiai ir nuosekliai, ir, visų pirma, reikalauja to, ką jaučia kaip tvirtą pagrindą po kojomis. Jis kategoriškai atsisako sekti lengvapėdį mistiką per tai, kas jam atrodo kaip klampios pelkės, laukinėse gaudynėse paskui šokančias klaidžiojančias ugneles, kurios pasirodo ir išnyksta su gluminančiu ir neracionaliu kaprizingumu. Visgi vyrai, parašę šiuos erzinančius traktatus, buvo puikaus intelekto ir ramaus sprendimo žmonės, Bažnyčios meistrai-statytojai. Ir tiems, kurie skaito juos teisingai, jie vis dar pilni užuominų ir pasiūlymų bei nurodo ne vieną tamsų takelį, vedantį į žinojimo tikslą, kuris kitu atveju galėtų būti praleistas.

Jau matėme, kad Origenas, vienas sveikiausio proto žmonių ir išmanantis okultinį žinojimą, moko, kad Raštai yra trejopi, susidedantys iš Kūno, Sielos ir Dvasios. [Žr. anksčiau, p. 88] Jis sako, kad Raštų Kūną sudaro išoriniai istorijų ir pasakojimų žodžiai, ir jis nedvejodamas sako, kad jie nėra tiesiogiai teisingi, bet yra tik pasakojimai neišmanėlių mokymui. Jis netgi eina taip toli, kad pastebi, jog tuose pasakojimuose pateikiami teiginiai, kurie yra akivaizdžiai neteisingi, tam, kad paviršiuje gulintys ryškūs prieštaravimai paskatintų žmones domėtis tikrąja šių neįmanomų sąryšių prasme. Jis sako, kad kol žmonės yra neišmanantys, jiems pakanka Kūno; jis perteikia mokymą, suteikia instrukcijas, ir jie nemato savęs paneigimų bei neįmanomybių, susijusių su pažodiniais teiginiais, todėl nėra jų trikdomi. Protui augant, intelektui vystantis, šie prieštaravimai ir neįmanomybės patraukia dėmesį ir glumina mokinį; tada jis paskatinamas ieškoti gilesnės prasmės ir pradeda rasti Raštų Sielą. Ta Siela yra atlygis protingam ieškotojui, ir jis išsivaduoja iš raidės pančių, kuri žudo [2 Kor., iii, 6]. Raštų Dvasią gali pamatyti tik dvasiškai apsišvietęs žmogus; tik tie, kuriuose Dvasia yra išsivysčiusi, gali suprasti dvasinę prasmę: „Taip pat ir to, kas Dievo, nežino niekas, tik Dievo Dvasia… Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia“. [1 Kor., ii, 11, 13]

Šio Apreiškimo metodo priežasties toli ieškoti nereikia; tai vienintelis būdas, kuriuo vienas mokymas gali būti padarytas prieinamu skirtinguose evoliucijos etapuose esantiems protams, ir taip lavinti ne tik tuos, kuriems jis tiesiogiai duodamas, bet ir tuos, kurie vėliau laike bus pažengę toliau už tuos, kuriems Apreiškimas buvo suteiktas pirmiausia. Žmogus yra progresuojantis; išorinė prasmė, duota seniai neišsivysčiusiems žmonėms, neišvengiamai turi būti labai ribota, ir jei joje nebūtų paslėpta kažkas gilesnio ir pilnesnio už šią išorinę prasmę, Rašto vertė išnyktų praėjus keliems tūkstantmečiams. Tuo tarpu šiuo nuoseklių prasmių metodu jam suteikiama amžina vertė, ir išsivystę žmonės gali jame rasti paslėptų lobių, iki tos dienos, kai, turėdami visumą, jiems nebereikės dalies.

Pasaulio Biblijos, taigi, yra fragmentai – Apreiškimo fragmentai, ir todėl pagrįstai apibūdinamos kaip Apreiškimas.

Kita, gilesnė žodžio prasmė apibūdina mokymo visumą, kurią didžioji dvasinių Mokytojų Brolija saugo patikėtą žmonėms; šis mokymas įkūnytas knygose, parašytose simboliais, ir jose yra pasakojimas apie kosminius dėsnius, apie principus, kuriais grindžiamas kosmosas, apie metodus, kuriais jis evoliucionuoja, apie visas būtybes, kurios jį sudaro, apie jo praeitį, dabartį ir ateitį; tai yra Apreiškimas. Tai yra neįkainojamas lobis, kurį saugo žmonijos Globėjai ir iš kurio jie laikas nuo laiko atrenka fragmentus pasaulio Biblijoms suformuoti.

Trečia, aukščiausias, pilniausias ir geriausias Apreiškimas yra Dievybės Savęs atidengimas kosmose, atskleidžiant atributą po atributo, galią po galios, grožį po grožio visose įvairiose formose, kurios savo visuma sudaro visatą. Jis rodo Savo spindesį saulėje, Savo begalybę žvaigždėtuose erdvės laukuose, Savo jėgą kalnuose, Savo tyrumą snieguotose viršūnėse ir skaidriame ore, Savo energiją banguojančiose vandenyno bangose, Savo grožį krentančiame kalnų sraute, ramiame, skaidriame ežere, vėsiame, giliame miške ir saulės apšviestoje lygumoje, Savo bebaimiškumą didvyryje, Savo kantrybę šventajame, Savo švelnumą motinos meilėje, Savo globojančią priežiūrą tėve ir karaliuje, Savo išmintį filosofe, Savo žinojimą mokslininke, Savo gydančią galią gydytoje, Savo teisingumą teisėjuje, Savo turtą pirklyje, Savo mokymo galią kunige, Savo darbštumą amatininke. Jis šnabžda mums vėjelyje, Jis šypsosi mums saulės šviesoje, Jis bara mus ligoje, Jis skatina mus tai sėkme, tai nesėkme. Visur ir visame kame Jis suteikia mums Savo blyksnius, kad viliotų mus Jį mylėti, ir Jis slepiasi, kad išmoktume stovėti vieni. Pažinti Jį visur yra tikroji Išmintis; mylėti Jį visur yra tikrasis Troškimas; tarnauti Jam visur yra tikrasis Veiksmas. Šis Dievo Savęs atskleidimas yra aukščiausias Apreiškimas; visi kiti yra pagalbiniai ir daliniai.

Įkvėptas žmogus yra žmogus, kurį dalis šio Apreiškimo pasiekė per tiesioginį visuotinės Dvasios veikimą atskiroje Dvasioje, kuri yra Jos palikuonis, kuris pajuto apšviečiančią Dvasios įtaką Dvasiai. Joks žmogus nežino tiesos taip, kad niekada negalėtų jos prarasti, joks žmogus nežino tiesos taip, kad niekada negalėtų ja suabejoti, kol Apreiškimas neateina jam tarytum jis stovėtų vienas žemėje, kol Dieviškumas išorėje neprabyla Dieviškumui viduje, žmogaus širdies šventykloje, ir žmogus taip sužino pats, o ne per kitą.

Mažesniu laipsniu žmogus yra įkvėptas, kai kas nors didesnis už jį paskatina jame galias, kurios paprastai dar nėra aktyvios, ar net užvaldo jį, laikinai naudodamas jo kūną kaip priemonę. Toks apšviestas žmogus savo įkvėpimo metu gali kalbėti tai, kas viršija jo žinojimą, ir ištarti tiesas, iki tol neįspėtas. Tiesos kartais taip išliejamos per žmogišką kanalą pasaulio pagalbai, ir Kažkas didesnis už kalbėtoją siunčia savo gyvybę į žmogiškąją priemonę, ir jos veržiasi iš žmogiškų lūpų; tada didis mokytojas kalba dar didingiau nei pats žino, Viešpaties Angelui palietus jo lūpas ugnimi [Iz., vi, 6, 7]. Tokie yra rasės Pranašai, kurie tam tikrais laikotarpiais kalbėjo su pribloškiančiu įsitikinimu, su aiškia įžvalga, su visišku žmogaus dvasinių poreikių supratimu. Tada žodžiai gyvena nemirtingu gyvenimu, ir kalbėtojas yra tikrai pasiuntinys nuo Dievo. Žmogus, kuris taip pažino, niekada nebegali visiškai prarasti žinojimo atminimo, ir jis nešiojasi savo širdyje tikrumą, kuris niekada negali visiškai išnykti. Šviesa gali išnykti ir tamsa nusileisti ant jo; dangaus spindesys gali išblėsti ir debesys gali jį apsupti; grasinimas, klausimas, iššūkis gali jį užpulti; bet viduje, jo širdyje glūdi Ramybės Paslaptis – jis žino, arba žino, kad yra žinojęs.

Tas tikrojo įkvėpimo atminimas, ta paslėpto gyvenimo realybė buvo sudėta į gražius ir teisingus žodžius Frederiko Majerso (Frederick Myers) jo gerai žinomame eilėraštyje „Šv. Paulius“. Apaštalas kalba apie savo paties patirtį ir bando suteikti aiškią išraišką tam, ką prisimena; jis vaizduojamas kaip nepajėgus visiškai atkurti savo žinojimo, nors jis žino ir jo tikrumas nesvyruoja:

Taip, net aš, ištroškęs Jo įkvėpimo,
Aš, kuris kalbėjausi su Juo, vėl pamirštu;
Taip, daugel dienų su raudom ir troškimu,
Aukoju Dievui kantrybę ir skausmą.

Tada per mano išpažinties skundo vidurį,
Tada per mano maldos gėlą ir aistrą,
Staiga pašoka Jo užvaldymo smūgis,
Sudrebina mane ir paliečia, ir Viešpats yra čia.

Štai, jei kokia plunksna užrašytų ant tavo gegnės
Mene ir Mene liepsnos klostėse,
Ar manai, kad kokie nors prisiminimai po to
Galėtų visiškai atsekti dvieilį, koks jis atėjo?

Štai, jei koks keistas suprantamas griaustinis
Dainuotų žemei žvaigždės paslaptį,
Vargu ar pagautumėte, iš siaubo ir nuostabos,
Nuotrupas istorijos, kuri nuskambėjo taip toli!

Vargu ar pagaunu Jo apreiškimo žodžius,
Sunkiai Jį girdžiu, miglotai suprantu.
Tik galia, kuri skamba manyje
Gyvena ant mano lūpų ir moja mano rankai.

Kas pajuto Aukščiausiojo Dvasią
Negali nei sumaišyti, nei abejoti Juo, nei neigti;
Taip, vienu balsu, O pasauli, nors tu neigi,
Stok tu toje pusėje, nes šioje esu aš.

Greičiau pasaulis suabejos, kai jos atsigavimas
Lieja lietų ir veržiasi iš velėnos;
Greičiau nei tas, kuriame didysis pradėjimas
Juda sieloje, kad sugytų į Dievą.

Ne, nors tuomet partrenktum jį iš jo šlovės,
Aklą ir nukankintą, išprotėjusį ir vienišą,
Net ant kryžiaus jis palaikytų savo istoriją,
Taip, ir Pragare šnabždėtų: „Aš žinojau“.

Tie, kurie bet kokia prasme suvokė, kad Dievas yra aplink juos, juose ir visame kame, sugebės suprasti, kaip vieta ar objektas gali tapti „šventu“ per nežymų šio amžinojo visuotinio Buvimo suobjektyvinimą, kad tie, kurie paprastai nejaučia Jo visur esamybės, galėtų Jį pajausti. Tai paprastai atlieka koks nors labai pažengęs žmogus, kuriame vidinis Dieviškumas yra plačiai išsiskleidęs ir kurio subtilieji kūnai todėl yra jautrūs subtilesnėms sąmonės vibracijoms. Per tokį žmogų arba tokio žmogaus dvasinės energijos gali būti išlietos, ir jos susijungs su jo tyru gyvybiniu magnetizmu. Tada jis gali jas išlieti ant bet kokio objekto, ir jo eteris bei subtilesnės materijos kūnai susiderins su jo vibracijomis, kaip paaiškinta anksčiau, be to, Dieviškumas jame galės lengviau pasireikšti. Toks objektas tampa „įmagnetintas“, ir, jei tai atlikta stipriai, objektas pats taps magnetiniu centru, savo ruožtu galinčiu įmagnetinti tuos, kurie prie jo prisiartina. Taip elektrine mašina įelektrintas kūnas paveiks kitus kūnus, šalia kurių jis gali būti padėtas.

Taip „šventu“ paverstas objektas yra labai naudingas priedas maldai ir meditacijai. Garbintojo subtilieji kūnai susiderina su jo aukštomis vibracijomis, ir jis pasijunta nurimęs, sušvelnėjęs, nuramintas be pastangų iš savo pusės. Jis perkeliamas į būseną, kurioje malda ir meditacija tampa lengvos ir vaisingos, o ne sunkios ir bergždžios, ir varginantis pratimas nejučiomis tampa malonus. Jei objektas yra kokio nors švento Asmens atvaizdas – Nukryžiuotasis, Madona su Vaiku, Angelas, Šventasis – gaunama dar didesnė nauda. Pavaizduota Būtybė, jei jos magnetizmas buvo įdėtas į atvaizdą atitinkamu Galios Žodžiu ir Ženklu, gali sustiprinti tą magnetizmą su labai maža dvasinės energijos sąnauda, ir taip gali paveikti atsidavusįjį ar net pasirodyti per atvaizdą, kai kitu atveju to nebūtų dariusi. Nes dvasiniame pasaulyje laikomasi jėgų taupymo, ir mažas energijos kiekis bus išeikvotas ten, kur didesnis būtų sulaikytas.

Tų pačių okultinių dėsnių taikymas gali paaiškinti visų pašventintų objektų – relikvijų, amuletų ir kt. – naudojimą. Visi jie yra įmagnetinti objektai, daugiau ar mažiau galingi, arba nenaudingi, priklausomai nuo juos įmagnetinusio asmens žinojimo, tyrumo ir dvasingumo.

Vietos panašiai gali būti padarytos šventomis dėl jose gyvenančių šventųjų, kurių tyras magnetizmas, sklindantis iš jų, suderina visą atmosferą ramybę teikiančioms vibracijoms. Kartais šventi vyrai ar Būtybės iš aukštesnių pasaulių tiesiogiai įmagnetins tam tikrą vietą, kaip tuo atveju, minimu Ketvirtojoje Evangelijoje, kur Angelas tam tikru metu ateidavo ir paliesdavo vandenį, suteikdamas jam gydomųjų savybių [Jono, v, 4]. Tokiose vietose net nerūpestingi pasaulietiški žmonės kartais pajus palaimingą įtaką ir bus laikinai sušvelninti bei palenkti link aukštesnių dalykų. Dieviškoji Gyvybė kiekviename žmoguje nuolat bando pajungti formą ir suformuoti ją į savo pačios išraišką, ir lengva pamatyti, kaip tai Gyvybei padės forma, pervesta į vibracijas, simpatizuojančias labiau išsivysčiusios Būtybės vibracijoms, jos pačios pastangoms esant sustiprintoms galingesnės jėgos. Išorinis šio poveikio atpažinimas yra tylos, ramybės ir taikos jausmas; protas praranda savo neramumą, širdis – savo nerimą. Kiekvienas, kuris save stebi, ras, kad kai kurios vietos yra labiau palankios ramybei, meditacijai, religinei minčiai, garbinimui nei kitos. Kambaryje, pastate, kur buvo daug pasaulietiškų minčių, lengvabūdiškų pokalbių, paprasto kasdienio gyvenimo skubėjimo, daug sunkiau nuraminti protą ir sukoncentruoti mintį nei vietoje, kur religinė mintis buvo puoselėjama metai iš metų, amžius po amžiaus; ten protas tampa ramus ir nurimsta nejučiomis, ir tai, kas pirmuoju atveju būtų pareikalavę rimtų pastangų, antruoju padaroma be pastangų.

Tai yra piligrimystės vietų, laikinų atsiskyrimų į vienatvę pagrindas; žmogus atsigręžia į vidų ieškoti Dievo savyje, ir jam padeda atmosfera, sukurta tūkstančių kitų, kurie prieš jį ieškojo to paties toje pačioje vietoje. Nes tokioje vietoje yra ne tik vieno šventojo sukurtas ar kokios nors didžios Būtybės iš nematomo pasaulio apsilankymo nulemtas įmagnetinimas; kiekvienas asmuo, kuris aplanko vietą su širdimi, kupina pagarbos ir atsidavimo, ir yra suderintas su jos vibracijomis, sustiprina tas vibracijas savo paties gyvybe ir palieka vietą geresnę, nei ji buvo, kai jis atėjo. Magnetinė energija lėtai išsisklaido, ir šventas objektas ar vieta palaipsniui išsimagnetina, jei atidedama į šalį ar apleidžiama. Ji tampa labiau įmagnetinta, kai yra naudojama ar lankoma. Tačiau neišmanančio pašaipūno buvimas žaloja tokius objektus ir vietas, sukeldamas priešiškas vibracijas, kurios susilpnina jau ten esančias. Kaip garso bangą gali pasitikti kita, kuri ją užgesina, ir rezultatas yra tyla, taip pašaipios minties vibracijos susilpnina arba užgesina pagarbios ir mylinčios minties vibracijas. Sukeltas poveikis, žinoma, priklausys nuo santykinio vibracijų stiprumo, bet žalingoji negali būti be rezultato, nes vibracijos dėsniai aukštesniuose pasauliuose yra tokie patys kaip ir fiziniame, o minties vibracijos yra realių energijų išraiška.

Bažnyčių, koplyčių, kapinių pašventinimo priežastis ir poveikis dabar bus akivaizdūs. Pašventinimo aktas nėra tik paprastas viešas vietos paskyrimas tam tikram tikslui; tai yra vietos įmagnetinimas visų tų, kurie joje lankysis, naudai. Nes regimasis ir neregimasis pasauliai yra tarpusavyje susiję, persipynę vienas su kitu, ir regimajam geriausiai gali pasitarnauti tie, kurie gali valdyti neregimojo energijas.

PABAIGOS ŽODIS

Pasiekėme mažos knygos apie didžią temą pabaigą ir tik pakėlėme kampelį Šydo, kuris slepia Amžinosios Tiesos Mergelę nuo nerūpestingų žmonių akių. Buvo pamatytas tik jos drabužio kraštas, sunkus nuo aukso, gausiai išpuoštas perlais. Visgi net ir tai, jam lėtai banguojant, dvelkia dangiškais aromatais – sandalmedžiu ir rožių aliejumi iš pasaulių, gražesnių už mūsąjį. Kokia turėtų būti neįsivaizduojama šlovė, jei Šydas būtų pakeltas ir mes pamatytume dieviškosios Motinos Veido spindesį, ir Jos rankose Vaiką, kuris yra pati Tiesa? Prieš tą Vaiką Serafimai visada dengiasi veidus; kas gi iš mirtingųjų gali žvelgti į Jį ir likti gyvas?

Tačiau kadangi žmoguje gyvena Jo paties Aš, kas uždraus jam praeiti pro Šydą ir pamatyti „atviru veidu Viešpaties šlovę“? Nuo Urvo iki aukščiausiojo Dangaus; toks buvo Žodžio, tapusio Kūnu, takas, žinomas kaip Kryžiaus Kelias. Tie, kurie dalijasi žmogyste, dalijasi ir Dievyste, ir gali žengti ten, kur Jis žengė. „Kas Tu esi, Tai esu aš“.

TAIKA VISOMS BŪTYBĖMS.