Epifanijus Salaminietis (graik. Ἐπιφάνιος ὁ Σαλαμινεύς, angl. Epiphanius of Salamis, apie 315–403) buvo vienas ryškiausių IV amžiaus Rytų Bažnyčios veikėjų, žinomas kaip asketas, vyskupas ir poleminis rašytojas. Jis gimė Palestinoje, netoli Eleuteropolio, regiono, kuriame tuo metu veikė įvairios žydų ir krikščionių grupės. Jaunystėje Epifanijus susidūrė su vietinėmis judaizuojančiomis bendruomenėmis, o šis ankstyvas kontaktas su įvairiomis religinėmis srovėmis vėliau suformavo jo ypatingą jautrumą doktrininiams nukrypimams. Dar būdamas jaunas jis priėmė krikščionybę ir pasirinko asketinį gyvenimą, o netrukus įkūrė vienuolyną netoli savo gimtojo miesto. Šis vienuolynas tapo jo veiklos centru ir vieta, kurioje jis įgijo reputaciją kaip griežtas, bet gerbiamas dvasinis vadovas.
Apie 367 metus Epifanijus buvo išrinktas Kipro Salaminos (Konstantijos) vyskupu. Kipras tuo metu buvo strategiškai svarbi sala, turėjusi glaudžius ryšius su Sirija, Palestina ir Mažąja Azija, todėl Epifanijaus įtaka greitai peržengė vietinės bendruomenės ribas. Jis aktyviai dalyvavo Bažnyčios gyvenime, palaikė ryšius su kitais vyskupais ir įsitraukė į svarbiausius to meto teologinius ginčus. Jo autoritetas buvo pripažįstamas tiek Rytuose, tiek Vakaruose, o jo vardas dažnai minimas kartu su kitais IV amžiaus Bažnyčios tėvais, tokiais kaip Atanazas, Bazilijus Didysis ar Jeronimas.
Epifanijaus rašytinis palikimas yra platus, tačiau svarbiausias jo kūrinys neabejotinai yra „Panarion“ („Vaistinėlė“) — didžiulis traktatas apie erezijas, parašytas 374–377 m. ir papildytas vėliau. Šiame veikale Epifanijus aprašo aštuoniasdešimt religinių judėjimų, pradedant žydų sektomis ir baigiant jo laikų krikščionių grupėmis. Kiekvienai erezijai jis pateikia kilmę, pagrindinius mokymus ir argumentus, kuriais siekia ją paneigti. Nors „Panarion“ yra poleminis kūrinys, jo vertė istorijai yra išskirtinė: daugelis jame minimų tekstų ir mokymų neišliko jokiu kitu pavidalu. Šiuolaikiniai tyrėjai nuolat remiasi Epifanijaus pateiktais duomenimis, ypač tais atvejais, kai jis cituoja dabar prarastus šaltinius.
Vienas svarbiausių „Panarion“ skyrių yra 42-asis, skirtas Markionui. Epifanijus pateikia daug citatų ir parafrazių iš Markiono evangelijos ir laiškų rinkinio, taip pat aptaria Markiono teologiją ir jos skirtumus nuo ortodoksinės tradicijos. Nors Epifanijus rašo iš priešiškos pozicijos, jo liudijimai yra vieni iš dviejų pagrindinių šaltinių, leidžiančių rekonstruoti Markiono tekstus. Šiuolaikiniai tyrėjai, tarp jų Dieter T. Roth ir Matthias Klinghardt, nuosekliai analizuoja Epifanijaus citatas, lygindami jas su Tertuliano liudijimais, kad nustatytų, kur Epifanijus cituoja tiksliai, o kur perteikia savo interpretaciją.
Be „Panarion“, Epifanijus parašė ir kitų reikšmingų veikalų. „Ancoratus“ yra dogmatinis traktatas, skirtas katechumenams, kuriame aptariami Trejybės ir Kristologijos klausimai. Jis taip pat parašė keletą laiškų, iš kurių žymiausias yra laiškas Jonui Jeruzaliečiui, atspindintis jo aktyvų dalyvavimą ginčuose dėl Origeno teologijos. Epifanijus buvo vienas iš ryškiausių Origeno kritikų ir ragino kitus vyskupus imtis veiksmų prieš origenistus. Ši veikla sukėlė įtampą tarp Rytų Bažnyčios hierarchų, ypač tarp Epifanijaus ir Jeronimo bei Rufino, tačiau ji atspindi jo įsitikinimą, kad doktrininis tikslumas yra būtinas Bažnyčios vienybei.
Epifanijaus stilius dažnai laikomas nenuosekliu, o argumentai — emocionaliais ir kartais skubotais. Tačiau jo raštai pasižymi nepaprasta informacijos gausa, ypač apie grupes, kurios kitu atveju būtų visiškai nežinomos. Jo tekstuose gausu citatų iš dabar prarastų raštų, todėl jie yra itin vertingi tekstologijai ir istorinei rekonstrukcijai.
Epifanijus mirė 403 metais, kelionėje iš Konstantinopolio į Kiprą. Jo palikimas išliko ne tik kaip poleminio autoriaus, bet ir kaip vieno iš svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios liudytojų. Jo darbai tebėra kertiniai šaltiniai tyrinėjant ankstyvąją krikščionybę, ypač tuos jos sluoksnius, kurie kitu atveju būtų likę nežinomi.
Pagrindiniai kūriniai
• Panarion („Vaistinėlė“) (Πανάριον / Adversus Haereses) — didžiausias Epifanijaus veikalas, aprašantis 80 erezijų nuo žydų sektų iki IV a. krikščioniškų judėjimų; pagrindinis šaltinis apie daugelį prarastų tekstų ir mokymų.
• Inkaruotas tikėjimas (Ἀγκυρωτός / Ancoratus) — dogmatinis traktatas, skirtas katechumenams; jame Epifanijus aiškina Trejybės, Kristologijos ir tikėjimo išpažinimo klausimus.
• Laiškas Jonui Jeruzaliečiui (Epistula ad Ioannem Hierosolymitanum) — laiškas, kuriame Epifanijus kritikuoja Origeno teologiją ir ragina imtis veiksmų prieš origenistus.
• Laiškas apie tikėjimą (De Fide) — trumpas dogmatinis tekstas, kuriame Epifanijus pateikia tikėjimo santrauką ir polemizuoja su arijonais.
• Prieš Origeną (Κατὰ Ὠριγένους / Contra Origenem) — priskiriamas Epifanijui, nors autorystė ne visiškai tikra; tekstas nukreiptas prieš Origeno teologines idėjas.
• Prieš Melitą (Κατὰ Μελίτου) — fragmentiškai išlikęs poleminis rašinys, skirtas Melito iš Sardų interpretacijoms kritikuoti; autentiškumas diskutuojamas.
• Prieš Apolinarą (Κατὰ Ἀπολιναρίου) — tekstas, kuriame Epifanijus ginčija Apolinaro Kristologiją; išlikęs tik fragmentais.
• Prieš Manichėjus (Κατὰ Μανιχαίων) — poleminis rašinys prieš manichėnus; dalis jo medžiagos integruota į „Panarion“.
• Prieš Bardesaną (Κατὰ Βαρδησάνου) — fragmentiškas tekstas, kuriame Epifanijus aptaria Bardesano mokymą; daug informacijos išliko tik per „Panarion“.
• Prieš Hieraką (Κατὰ Ἱεράκου) — poleminis tekstas prieš egiptietį asketą Hieraką; išlikęs tik per kitų autorių citatas.
• Prieš Antidikomarianitus (Κατὰ Ἀντιδικομαριανιτῶν) — traktatas prieš grupę, kuri neigė Mergelės Marijos garbę; išliko tik fragmentai.
• Prieš Kolutą (Κατὰ Κολλούθου) — tekstas apie Koluto schizmą Aleksandrijoje; išlikęs tik dalinai.