Enciklika Dilexit Nos

Dilexit Nos (lot. „Pamilo mus“) – popiežiaus Pranciškaus enciklika, paskelbta 2024 metų spalio 24 dieną. Tai ketvirtoji jo enciklika, skirta Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Dievo meilės žmonėms slėpiniui.

Enciklika paskelbta minint 350 metų nuo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies apsireiškimų šventajai Margaritai Marijai Alakok, kurie prasidėjo 1674 metais. Popiežius norėjo atnaujinti pamaldumą Jėzaus Širdžiai šių apsireiškimų jubiliejaus proga ir priminti pasauliui apie Dievo meilę, gailestingumą ir kvietimą grįžti prie esminių tikėjimo vertybių.

Dilexit Nos enciklikoje popiežius Pranciškus rašė:

• Primena Dievo meilės pirmenybę – kad Dievas pirmas pamilo žmogų, kaip rašoma 1 Jono laiške: „Jis pirmas mus pamilo“ (1 Jn 4, 19).
• Aiškina Švenčiausiosios Jėzaus Širdies pamaldumo reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje: meilės, gailestingumo ir artimo tarnystės svarbą.
• Skatina tikinčiuosius atnaujinti pasitikėjimą Dievo gailestingumu, ypač tiems, kurie patiria kančią, vienatvę ar netikrumą.
• Kviečia Bažnyčią būti atviros širdies bendruomene, pasirengusia priimti kiekvieną žmogų.
• Pabrėžia misijų svarbą – skleisti Dievo meilę ne žodžiais, bet darbais, liudijant kasdieniu gyvenimu.

• Atgaivinti ir sustiprinti pamaldumą Jėzaus Širdžiai, kuris daug kur buvo primirštas.
• Paskatinti tikinčiuosius gyventi ne baime, bet meile ir pasitikėjimu Dievu.
• Kviesti Bažnyčią atsigręžti į silpniausius, vargstančius ir kenčiančius.
• Priminti, kad kiekvieno krikščionio pašaukimas – būti Dievo meilės ženklu pasaulyje.

ŠVENTOJO TĖVO PRANCIŠKAUS

ENCIKLIKA DILEXIT NOS

APIE ŽMOGIŠKĄJĄ IR DIEVIŠKĄJĄ JĖZAUS KRISTAUS ŠIRDIES MEILĘ

1. „JIS MUS MYLĖJO“, – sako šventasis Paulius apie Kristų (plg. Rom 8, 37), kad parodytų, jog niekas niekada negali mūsų „atplėšti“ nuo tos meilės (Rom 8, 39). Paulius galėjo tai tvirtinti užtikrintai, nes pats Jėzus buvo pasakęs savo mokiniams: „Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9, 12). Net ir dabar Viešpats mums sako: „Aš jus pavadinau draugais“ (Jn 15, 15). Jo atvira širdis eina pirma mūsų ir laukia mūsų besąlygiškai, prašydama tik leisti Jam pasiūlyti savo meilę ir draugystę. Nes „Jis mus pirmas pamilo“ (plg. 1 Jn 4, 10). Dėl Jėzaus „mes pažinome ir tikime meile, kurią Dievas mums turi“ (1 Jn 4, 16).

PIRMAS SKYRIUS

ŠIRDIES SVARBA

2. Širdies simbolis dažnai buvo naudojamas išreikšti Jėzaus Kristaus meilei. Kai kurie klausia, ar šis simbolis vis dar reikšmingas šiandien. Vis dėlto, gyvenant paviršutiniškumo epochoje, kai skubame nuo vieno dalyko prie kito, dažnai nesuprasdami kodėl, ir tampame nepasotinamais vartotojais bei rinkos mechanizmų, abejingų gilesnei mūsų gyvenimo prasmei, vergais, mums visiems reikia iš naujo atrasti širdies svarbą.

KĄ REIŠKIA „ŠIRDIS“?

3. Klasikinėje graikų kalboje žodis kardía žymi giliausią žmogaus, gyvūnų ir augalų dalį. Homero kūriniuose jis reiškia ne tik kūno centrą, bet ir žmogaus sielą bei dvasią. „Iliadoje“ mintys ir jausmai kyla iš širdies ir yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Širdis laikoma troškimų vieta ir erdve, kurioje formuojasi svarbūs sprendimai. Platonui širdis tarsi sujungia racionalius ir instinktyvius asmens aspektus, nes tiek aukštesniųjų gebėjimų, tiek aistrų impulsai, kaip manoma, teka per venas, susiliejančias širdyje. Taigi nuo seniausių laikų buvo pripažįstama, kad žmogus nėra tik skirtingų gebėjimų suma, bet kūno ir sielos vienybė, turinti koordinuojantį centrą, kuris suteikia prasmę ir kryptį viskam, ką žmogus patiria.
4. Biblija mums sako, kad „Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas… jis gali teisti širdies mintis ir ketinimus“ (Hbr 4, 12). Taip jis kalba apie širdį kaip apie branduolį, slypintį po visais išoriniais pavidalais, net po paviršutiniškomis mintimis, galinčiomis mus suklaidinti. Emauso mokiniai, keliaudami paslaptingu keliu kartu su prisikėlusiu Kristumi, išgyveno nerimo, sumišimo, nevilties ir nusivylimo akimirką. Vis dėlto, nepaisant to, jų širdyse vyko kažkas gilaus: „Argi mūsų širdys nedegė mumyse, kai Jis kalbėjo mums kelyje?“ (Lk 24, 32).
5. Širdis taip pat yra nuoširdumo vieta, kur nėra vietos apgaulei ar kaukėms. Ji dažniausiai atskleidžia mūsų tikruosius ketinimus, tai, ką iš tiesų galvojame, tikime ir trokštame, – „paslaptis“, kurių niekam neatskleidžiame: vienu žodžiu, nuogą tiesą apie mus pačius. Tai ta mūsų dalis, kuri nėra nei išvaizda, nei iliuzija, bet yra autentiška, tikra, visiškai „kas mes esame“. Štai kodėl Samsonas, slėpęs nuo Dalilos savo stiprybės paslaptį, buvo jos paklaustas: „Kaip gali sakyti: ‘Aš tave myliu’, kai tavo širdis nėra su manimi?“ (Ts 16, 15). Tik kai Samsonas atvėrė jai savo širdį, ji suprato, „kad jis jai atskleidė visą savo paslaptį“ (Ts 16, 18).
6. Ši kiekvieno žmogaus vidinė tikrovė dažnai slepiasi po daugybe „lapijos“, kuri apsunkina ne tik mūsų pačių supratimą, bet dar labiau – kitų pažinimą: „Širdis yra klastingesnė už viską ir nepagydoma; kas ją supras?“ (Jer 17, 9). Todėl galime suprasti Patarlių knygos patarimą: „Saugok savo širdį labiau už viską, nes iš jos kyla gyvenimo šaltiniai; pašalink iš savęs iškreiptą kalbą“ (Pat 4, 23–24). Vien išorė, nesąžiningumas ir apgaulė kenkia ir iškreipia širdį. Nepaisant visų mūsų pastangų atrodyti tuo, kuo nesame, širdis yra galutinis teisėjas, vertinantis ne tai, ką rodome ar slepiame nuo kitų, bet tai, kas mes iš tiesų esame. Ji yra pagrindas bet kokiam tvirtam gyvenimo projektui; nieko verta negalima pasiekti be širdies. Melaginga išvaizda ir netiesa galiausiai palieka mus tuščiomis rankomis.
7. Kaip šio pavyzdį norėčiau pakartoti istoriją, kurią jau esu pasakojęs kitomis progomis. „Per karnavalą, kai buvome vaikai, mano močiutė gamindavo kepinius iš labai plonos tešlos. Kai ji mesdavo tešlos juosteles į aliejų, jos išsipūsdavo, bet kai jas perkandome, viduje jos buvo tuščios. Tarmiškai tie sausainiai buvo vadinami ‘melagiais’… Močiutė paaiškino kodėl: ‘Kaip melas, jie atrodo dideli, bet viduje tušti; jie netikri, nerealūs’.“
8. Užuot vijęsi paviršutiniškus pasitenkinimus ir vaidinę roles kitų labui, geriau pagalvokime apie tikrai svarbius gyvenimo klausimus. Kas aš iš tikrųjų esu? Ko ieškau? Kokią kryptį noriu suteikti savo gyvenimui, sprendimams ir veiksmams? Kodėl ir kokiu tikslu esu šiame pasaulyje? Kaip noriu prisiminti savo gyvenimą, kai jis baigsis? Kokią prasmę noriu suteikti visoms savo patirtims? Koks noriu būti kitiems? Kas esu Dievui? Visi šie klausimai grąžina mus prie širdies.

GRĮŽIMAS PRIE ŠIRDIES

9. Šiame mūsų „skystame“ pasaulyje reikia vėl pradėti kalbėti apie širdį ir mąstyti apie šią vietą, kur kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo klasės ar padėties, kuria sintezę, kur susiduria su savo jėgų, įsitikinimų, aistrų ir sprendimų pamatiniu šaltiniu. Vis dėlto esame panirę į visuomenes, pilnas serijinių vartotojų, gyvenančių diena iš dienos, valdomų pašėlusio tempo ir bombarduojamų technologijų, neturinčių kantrybės, reikalingos užsiimti vidinio gyvenimo procesais, kurie savo prigimtimi to reikalauja. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės „rizikuoja prarasti savo centrą, paties savęs centrą“. „Iš tiesų, mūsų laikų vyrai ir moterys dažnai jaučiasi sutrikę ir suskaidyti, beveik netekę vidinio principo, galinčio sukurti vienybę ir harmoniją jų gyvenime ir veiksmuose. Elgesio modeliai, kurie, deja, dabar plačiai paplitę, pervertina mūsų racionalųjį-technologinį matmenį arba, priešingai, mūsų instinktus“. Širdžiai nebelieka vietos.
10. Šiuolaikinės skystos visuomenės keliamos problemos yra daug diskutuojamos, tačiau šis giluminio mūsų žmogiškumo branduolio – širdies – nuvertinimas turi daug ilgesnę istoriją. Jį jau matome helenistiniame ir prieš krikščioniškame racionalizme, pokrikščioniškame idealizme ir įvairiose materializmo formose. Širdis buvo ignoruojama antropologijoje, o didžioji filosofinė tradicija laiko ją svetima sąvoka, teikdama pirmenybę kitoms sąvokoms, tokioms kaip protas, valia ar laisvė. Pati šio termino reikšmė yra neaiški ir sunku ją tiksliai įvardyti mūsų žmogiškojoje patirtyje. Galbūt tai lemia sunkumas traktuoti ją kaip „aiškią ir skirtingą idėją“ arba tai, kad ji kelia savęs supratimo klausimą, kur giliausia mūsų dalis yra taip pat mažiausiai pažįstama. Net susitikimas su kitais nebūtinai tampa keliu susitikti su savimi, nes mūsų mąstymo modelius valdo nesveikas individualizmas. Daugelis žmonių jaučiasi saugesni kurdami savo mąstymo sistemas lengviau kontroliuojamoje proto ir valios srityje. Nesugebėjimas rasti vietos širdžiai, atskirtai nuo mūsų žmogiškųjų galių ir aistrų, vertinamų atskirai viena nuo kitos, lėmė asmeninio centro idėjos susilpnėjimą, kuriame meilė galiausiai yra vienintelė tikrovė, galinti suvienyti visas kitas.
11. Jei nuvertiname širdį, taip pat nuvertiname, ką reiškia kalbėti iš širdies, veikti su širdimi, puoselėti ir gydyti širdį. Jei nevertiname širdies specifiškumo, praleidžiame pranešimus, kurių protas vienas negali perteikti; praleidžiame mūsų susitikimų su kitais turtingumą; praleidžiame poeziją. Taip pat prarandame istorijos ir savo praeities pėdsakus, nes tikroji mūsų asmeninė istorija kuriama su širdimi. Gyvenimo pabaigoje tik tai bus svarbu.
12. Taigi reikia pasakyti, kad mes turime širdį, širdį, kuri egzistuoja kartu su kitomis širdimis, padedančiomis jai tapti „Tu“. Kadangi negalime šios temos plėtoti išsamiai, paimkime personažą iš vieno Dostojevskio romano – Nikolajų Stavroginą. Romano Guardini teigia, kad Stavroginas yra blogio įsikūnijimas, nes pagrindinis jo bruožas yra beširdiškumas: „Stavroginas neturi širdies, todėl jo protas yra šaltas ir tuščias, o kūnas paskendęs gyvuliškoje tinginystėje ir juslingume. Jis neturi širdies, todėl negali prie nieko priartėti ir niekas negali prie jo iš tiesų priartėti. Nes tik širdis kuria intymumą, tikrą artumą tarp dviejų asmenų. Tik širdis sugeba priimti ir pasiūlyti svetingumą. Intymumas yra tinkama širdies veikla ir jos sritis. Stavroginas visada yra be galo tolimas, net nuo savęs paties, nes žmogus gali įžengti į save tik su širdimi, o ne su protu. Žmogus negali savo protu įžengti į savo vidinį pasaulį. Taigi, jei širdis nėra gyva, žmogus lieka svetimas sau pačiam.“
13. Visi mūsų veiksmai turi būti pavaldūs širdies „politinei valdžiai“. Taip mūsų agresyvumas ir obsesiniai troškimai ras ramybę didesniame gėryje, kurį siūlo širdis, ir širdies galioje atsispirti blogiui. Protas ir valia tarnauja didesniam gėriui, jausdami ir ragaudami tiesas, o ne siekdami jas valdyti, kaip linkę daryti mokslai. Valia trokšta didesnio gėrio, kurį širdis atpažįsta, o vaizduotė ir emocijos yra vadovaujamos širdies plakimo.
14. Taigi galima sakyti, kad aš esu mano širdis, nes širdis yra tai, kas mane išskiria, formuoja mano dvasinę tapatybę ir sujungia mane su kitais žmonėmis. Skaitmeninio pasaulio algoritmai rodo, kad mūsų mintys ir valia yra daug labiau „vienodos“, nei anksčiau manėme. Jos lengvai nuspėjamos ir todėl gali būti manipuliuojamos. Su širdimi taip nėra.
15. Žodis „širdis“ įrodo savo vertę filosofijai ir teologijai, siekiančioms integralios sintezės. Jo reikšmės neišsemiama nei biologija, nei psichologija, nei antropologija, nei joks kitas mokslas. Tai vienas iš tų pirminių žodžių, kurie „aprašo tikrovę, priklausančią žmogui būtent todėl, kad jis yra viena visuma (kaip kūniškai-dvasinė būtybė)“. Todėl biologai nėra „realistiškesni“, kai kalba apie širdį, nes jie mato tik vieną jos aspektą; visuma nėra mažiau reali, o dar realesnė. Abstrakti kalba taip pat niekada negali įgyti tokio konkretaus ir integruojančio reikšmės. Žodis „širdis“ sužadina giliausią mūsų asmens branduolį ir taip leidžia mums suprasti save kaip visumą, o ne tik per vieną atskirą aspektą.
16. Ši unikali širdies galia taip pat padeda suprasti, kodėl, kai suvokiame tikrovę širdimi, mes ją pažįstame geriau ir pilniau. Tai neišvengiamai veda prie meilės, kurios širdis yra pajėgi, nes „giliausias tikrovės branduolys yra meilė“. Heideggeriui, kaip aiškina vienas šiuolaikinis mąstytojas, filosofija prasideda ne nuo paprastos sąvokos ar tikrumo, o nuo sukrėtimo: „Mąstymas turi būti išprovokuotas, kad pradėtų dirbti su sąvokomis ar dirbdamas su jomis. Be gilių emocijų mąstymas negali prasidėti. Pirmasis mentalinis vaizdinys būtų tarsi žąsų oda.

ŠIRDIS VIENIJA FRAGMENTUS

17. Tuo pačiu metu širdis leidžia užmegzti visus tikrus ryšius, nes santykis, neformuojamas širdies, negali įveikti individualizmo sukelto susiskaidymo. Dvi monados gali artėti viena prie kitos, bet niekada iš tikrųjų nesusijungs. Visuomenė, kurioje dominuoja narcisizmas ir savanaudiškumas, vis labiau tampa „beširdė“. Tai savo ruožtu veda prie „troškimo praradimo“, nes, kai kiti žmonės išnyksta iš mūsų akiračio, mes atsiduriame įkalinti savo pačių pastatytose sienose, nebegalėdami užmegzti sveikų santykių. Dėl to tampame nepajėgūs atsiverti Dievui. Kaip sako Heideggeris, norėdami būti atviri dieviškumui, turime pastatyti „svečių namus“.
18. Taigi matome, kad kiekvieno žmogaus širdyje egzistuoja paslaptingas ryšys tarp savęs pažinimo ir atsivėrimo kitiems, tarp susitikimo su savo asmenine unikalumu ir noro atsiduoti kitiems. Mes tampame savimi tik tiek, kiek įgyjame gebėjimą pripažinti kitus, o tik tie, kurie gali pripažinti ir priimti save, vėliau sugeba susitikti su kitais.
19. Širdis taip pat pajėgi suvienyti ir suderinti mūsų asmeninę istoriją, kuri gali atrodyti beviltiškai suskaidyta, tačiau yra vieta, kur viskas gali įgauti prasmę. Evangelija mums tai sako, kalbėdama apie Švenčiausiąją Mergelę, kuri matė dalykus širdimi. Ji sugebėjo dialoguoti su savo patirtimis, apmąstydama jas savo širdyje, brangindama jų atminimą ir žvelgdama į juos platesnėje perspektyvoje. Geriausias širdies mąstymo išraiškos pavyzdys randamas dviejose šventojo Luko Evangelijos ištraukose, kurios kalba apie tai, kaip Marija „saugojo (synetérei) visus šiuos dalykus ir apmąstė (symbállousa) juos savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19 ir 51). Graikų kalbos veiksmažodis symbállein, „apmąstyti“, sukelia vaizdinį, kai du dalykai („simboliai“) sujungiami mintyse ir apie juos mąstoma, vedant dialogą su savimi. Luko 2, 51 eilutėje naudojamas veiksmažodis dietérei, turintis „saugoti“ prasmę. Tai, ką Marija „saugojo“, buvo ne tik jos prisiminimai apie tai, ką matė ir girdėjo, bet ir tie aspektai, kurių ji dar nesuprato; jie vis dėlto liko gyvi ir esantys jos atmintyje, laukdami, kol bus „sujungti“ jos širdyje.
20. Šiame dirbtinio intelekto amžiuje negalime pamiršti, kad poezija ir meilė yra būtinos mūsų žmogiškumui išsaugoti. Joks algoritmas niekada negalės užfiksuoti, pavyzdžiui, nostalgijos, kurią visi jaučiame, nesvarbu, kokio amžiaus esame ar kur gyvename, prisimindami, kaip pirmą kartą naudojome šakutę, kad užsandarintume pyragų kraštus, kuriuos padėjome gaminti savo mamoms ar močiutėms namuose. Tai buvo kulinarinio mokymosi akimirka, kažkur tarp vaikiško žaidimo ir suaugusiojo gyvenimo, kai pirmą kartą pajutome atsakomybę už darbą ir pagalbą vienas kitam. Be šakutės, galėčiau paminėti tūkstančius kitų mažų dalykų, kurie yra brangi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis: šypsena, kurią sukėlėme papasakoję anekdotą, piešinys, kurį nupiešėme prie lango šviesoje, pirmasis futbolo žaidimas su skudurine kamuoliu, kirminai, kuriuos rinkome į batų dėžutę, gėlė, kurią įspraudėme į knygos puslapius, mūsų rūpestis dėl iš lizdo iškritusio paukščiuko, noras, kurį sugalvojome skindami ramunę. Visi šie maži dalykai, patys savaime paprasti, tačiau mums nepaprasti, niekada negali būti užfiksuoti algoritmų. Šakutė, anekdotas, langas, kamuolys, batų dėžutė, knyga, paukštis, gėlė: visi šie dalykai gyvena kaip brangūs prisiminimai, „saugomi“ giliai mūsų širdyje.
21. Šis gilus branduolys, esantis kiekviename vyre ir moteryje, nėra sielos, bet visos asmenybės, turinčios unikalią psichosomatine tapatybę, branduolys. Viskas randa savo vienybę širdyje, kuri gali būti meilės buveine visais jos dvasiniais, psichiniais ir net fiziniais matmenimis. Vienu žodžiu, jei meilė viešpatauja mūsų širdyje, mes tampame, visiškai ir šviesiai, tais asmenimis, kuriais esame skirti būti, nes kiekvienas žmogus pirmiausia sukurtas meilei. Giliausioje mūsų būties skaiduloje mes buvome sukurti mylėti ir būti mylimi.
22. Dėl šios priežasties, kai matome naujų karų protrūkius, su kitų šalių bendrininkavimu, tolerancija ar abejingumu, ar smulkmeniškas galios kovas dėl partinių interesų, galime būti gundomi manyti, kad mūsų pasaulis praranda savo širdį. Pakanka pamatyti ir išgirsti pagyvenusias moteris – iš abiejų pusių – kurios yra šių niokojančių konfliktų malonėje. Širdį drasko matyti jas gedinčias dėl nužudytų anūkų ar trokštančias pačioms mirti, praradus namus, kuriuose praleido visą savo gyvenimą. Šios moterys, kurios dažnai buvo stiprybės ir atsparumo ramsčiai gyvenimo sunkumų ir išbandymų metu, dabar, savo dienų pabaigoje, vietoj pelnyto poilsio patiria tik kančią, baimę ir pasipiktinimą. Kaltinimų permetimas kitiems neišsprendžia šių gėdingų ir tragiškų situacijų. Matyti šias pagyvenusias moteris verkiančias ir nejauti, kad tai yra kažkas nepakeliamo, yra ženklas, kad pasaulis tapo beširdis.
23. Kai žmogus mąsto, klausinėja ir reflektuoja apie savo tikrąją tapatybę, stengiasi suprasti gilesnius gyvenimo klausimus ir ieškoti Dievo, ar patiria jaudulį, vos įžvelgdamas tiesą, tai veda prie suvokimo, kad mūsų, kaip žmonių, išsipildymas randamas meilėje. Mylėdami jaučiame, kad pradedame suprasti savo egzistencijos šioje žemėje tikslą ir tikslą. Viskas susilieja į darnumo ir harmonijos būseną. Taigi, apmąstant mūsų gyvenimo prasmę, galbūt lemiamas klausimas, kurį galime užduoti, yra: „Ar turiu širdį?“

UGNIS

24. Viskas, ką aptarėme, turi įtakos dvasiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, šventojo Ignaco Lojolos Dvasinių pratybų teologija grindžiama „jausmu“ (affectus). Pratybų struktūra remiasi tvirtu ir širdingu troškimu „perkrikštyti“ savo gyvenimą, o šis troškimas savo ruožtu suteikia stiprybės ir priemonių šiam tikslui pasiekti. Ignaco pateiktos taisyklės ir vietos kompozicijos tarnauja kažkam daug svarbesniam, būtent žmogaus širdies paslapčiai. Michelis de Certeau parodo, kaip Ignaco minimi „judesiai“ yra Dievo troškimo ir mūsų pačių širdies troškimo „įsiveržimas“ į tvarkingą meditacijų eigą. Kažkas netikėto ir iki tol nežinomo pradeda kalbėti mūsų širdyje, pralauždamas mūsų paviršutinišką žinojimą ir kvestionuodamas jį. Tai naujas „gyvenimo sutvarkymo“ procesas, pradedant nuo širdies. Tai nėra apie intelektualias sąvokas, kurias reikia įgyvendinti kasdieniame gyvenime, tarsi afektyvumas ir praktika būtų tik žinojimo duomenų poveikis ar priklausomybė nuo jų.
25. Ten, kur filosofo mąstymas sustoja, tikinčiojo širdis tęsia savo kelią meile ir garbinimu, maldaudama atleidimo ir pasiruošusi tarnauti ten, kur Viešpats leidžia mums pasirinkti, kad galėtume sekti Jo pėdomis. Tuo metu suvokiame, kad Dievo akyse esame „Tu“, ir būtent dėl to galime būti „Aš“. Iš tiesų, tik Viešpats siūlo kiekvieną iš mūsų traktuoti kaip „Tu“, visada ir amžinai. Priimti Jo draugystę yra širdies reikalas; tai mus sudaro kaip asmenis pilniausia šio žodžio prasme.
26. Šventasis Bonaventūras mums sako, kad galiausiai turėtume melsti ne šviesos, o „liepsnojančios ugnies“. Jis moko, kad „tikėjimas yra intelekte taip, kad sužadintų jausmą. Šia prasme, pavyzdžiui, žinojimas, kad Kristus mirė už mus, nelieka žinojimu, bet neišvengiamai tampa jausmu, meile.“ Tuo pačiu keliu šventasis Johnas Henry Newmanas pasirinko kaip savo šūkį frazę Cor ad cor loquitur, nes, anapus visų mūsų minčių ir idėjų, Viešpats mus gelbsti kalbėdamas mūsų širdims iš savo Šventosios Širdies. Šis suvokimas privertė jį, iškilų intelektualą, pripažinti, kad giliausias jo susitikimas su savimi ir Viešpačiu įvyko ne per skaitymą ar refleksiją, o per maldingą dialogą, širdis į širdį, su Kristumi, gyvu ir esančiu. Eucharistijoje Newmanas susitiko su gyva Jėzaus širdimi, galinčia mus išlaisvinti, suteikti prasmę kiekvienai mūsų gyvenimo akimirkai ir dovanoti tikrąją ramybę: „O švenčiausia, mylimiausia Jėzaus Širdie, Tu esi paslėpta Šventojoje Eucharistijoje, ir Tu vis dar plaki dėl mūsų… Aš garbinu Tave su visa savo geriausia meile ir pagarba, su karščiausiu jausmu, su labiausiai nuslopinta, labiausiai ryžtinga valia. O mano Dieve, kai Tu teikiesi leisti man Tave priimti, valgyti ir gerti Tave, ir Tu kuriam laikui apsigyveni manyje, O padaryk, kad mano širdis plaktų kartu su Tavo Širdimi. Išvalyk ją nuo visko, kas žemiška, kas išdidaus ir juslingo, kas kieta ir žiauru, nuo visų iškrypimų, netvarkos, nuo viso negyvumo. Taip užpildyk ją Tavimi, kad nei dienos įvykiai, nei laiko aplinkybės neturėtų galios jos sudrumsti, bet Tavo meilėje ir Tavo baimėje ji rastų ramybę.“
27. Prieš Jėzaus širdį, gyvą ir esančią, mūsų protas, apšviestas Dvasios, auga suprasdamas Jo žodžius, o mūsų valia skatinama juos įgyvendinti. Tai lengvai galėtų likti savarankiško moralizmo lygyje. Tačiau Viešpaties klausymas ir ragavimas, taip pat deramas Jo pagarbinimas yra širdies reikalas. Tik širdis pajėgi nukreipti mūsų kitas galias ir aistras, ir visą mūsų asmenį, į pagarbos ir mylinčio paklusnumo poziciją prieš Viešpatį.

PASAULIS GALI KEISTIS, PRASIDEDANT NUO ŠIRDIES

28. Tik pradedant nuo širdies mūsų bendruomenės sugebės suvienyti ir sutaikyti skirtingus protus ir valias, kad Dvasia galėtų mus vesti vienybėje kaip brolius ir seseris. Sutaikinimas ir taika taip pat gimsta iš širdies. Kristaus širdis yra „ekstazė“, atsivėrimas, dovana ir susitikimas. Toje širdyje mes mokomės bendrauti vieni su kitais sveikai ir džiaugsmingai, statyti šiame pasaulyje Dievo meilės ir teisingumo karalystę. Mūsų širdys, sujungtos su Kristaus širdimi, yra pajėgios įgyvendinti šį socialinį stebuklą.
29. Taigi, rimtas širdies vertinimas turi pasekmių visai visuomenei. Antrasis Vatikano Susirinkimas moko, kad „kiekvienam iš mūsų reikia širdies pokyčio; turime nukreipti savo žvilgsnį į visą pasaulį ir ieškoti tų užduočių, kurias visi kartu galime atlikti, kad pagerintume mūsų rasę.“ Nes „šiandien pasaulyje egzistuojantys disbalansai iš tiesų yra gilesnio disbalanso, įsišaknijusio žmogaus širdyje, simptomas.“ Apmąstydamas mūsų pasaulį kamuojančias tragedijas, Susirinkimas ragina mus grįžti prie širdies. Jis aiškina, kad žmogus „savo vidiniu gyvenimu pranoksta visą materialųjį universą; šią gilų vidinį gyvenimą jis patiria, kai įžengia į savo širdį, kur Dievas, kuris tyrinėja širdį, jo laukia, ir kur jis sprendžia savo likimą Dievo akivaizdoje.“
30. Tai jokiu būdu nereiškia pernelyg didelio pasitikėjimo savo gebėjimais. Niekada nepamirškime, kad mūsų širdys nėra savarankiškos, bet trapios ir sužeistos. Jos turi ontologinį orumą, tačiau tuo pačiu metu privalo siekti vis oringesnio gyvenimo. Antrasis Vatikano Susirinkimas pabrėžia, kad „Evangelijos fermentas pažadino ir tebežadina žmogaus širdyse neišsenkamą žmogaus orumo troškulį.“ Tačiau norint gyventi pagal šį orumą, nepakanka žinoti Evangeliją ar mechaniškai vykdyti jos reikalavimus. Mums reikia Dievo meilės pagalbos. Todėl kreipkimės į Kristaus širdį, į Jo būties branduolį, kuris yra liepsnojanti dieviškosios ir žmogiškosios meilės krosnis ir aukščiausias išsipildymas, į kurį gali siekti žmogus. Ten, toje širdyje, mes pagaliau iš tiesų pažįstame save ir mokomės mylėti.
31. Galiausiai, ta Šventoji Širdis yra visos tikrovės vienijantis principas, nes „Kristus yra pasaulio širdis, ir Jo mirties bei prisikėlimo Velykų paslaptis yra istorijos centras, kuris dėl Jo yra išganymo istorija.“ Visos kūrinijos „kartu su mumis ir per mus juda link bendro atvykimo taško, kuris yra Dievas, toje transcendentinėje pilnatvėje, kur prisikėlęs Kristus apkabina ir apšviečia viską.“ Kristaus širdies akivaizdoje dar kartą prašau Viešpatį pasigailėti šio kenčiančio pasaulio, kuriame Jis pasirinko gyventi kaip vienas iš mūsų. Tegul Jis išlieja savo šviesos ir meilės lobius, kad mūsų pasaulis, kuris žengia pirmyn nepaisydamas karų, socialinių-ekonominių skirtumų ir technologijų naudojimo, keliančio grėsmę mūsų žmogiškumui, atgautų tai, kas svarbiausia ir būtina: savo širdį.

ANTRAS SKYRIUS

MEILĖS VEIKSMAI IR ŽODŽIAI

32. Kristaus širdis, kaip giliausio ir asmeniškiausio Jo meilės mums šaltinio simbolis, yra pati Evangelijos skelbimo pradžios esmė. Ji yra mūsų tikėjimo ištakose, kaip šaltinis, kuris atgaivina ir suteikia gyvybės mūsų krikščioniškoms tikėjimo tiesoms.

VEIKSMAI, ATSPINDINTYS ŠIRDĮ

33. Kristus parodė savo meilės mums gilumą ne ilgais aiškinimais, o konkrečiais veiksmais. Tyrinėdami Jo bendravimą su kitais, galime suvokti, kaip Jis elgiasi su kiekvienu iš mūsų, nors kartais tai gali būti sunku pastebėti. Dabar kreipkimės į vietą, kur mūsų tikėjimas gali susitikti su šia tiesa: Dievo Žodį.
34. Evangelija mums sako, kad Jėzus „atėjo pas savuosius“ (plg. Jn 1, 11). Šie žodžiai taikomi mums, nes Viešpats nelaiko mūsų svetimais, o laiko savo nuosavybe, kurią Jis saugo ir brangina. Jis iš tiesų elgiasi su mumis kaip su „savo“. Tai nereiškia, kad esame Jo vergai, ką Jis pats neigia: „Aš jūsų nevadinu tarnais“ (Jn 15, 15). Veikiau tai atspindi abipusį priklausymą, būdingą draugams. Jėzus atėjo mūsų pasitikti, įveikdamas visas distancijas; Jis tapo toks artimas mums, kaip paprasčiausios, kasdienės mūsų gyvenimo tikrovės. Iš tiesų, Jis turi kitą vardą – „Emanuelis“, kuris reiškia „Dievas su mumis“, Dievas kaip mūsų gyvenimo dalis, Dievas, gyvenantis tarp mūsų. Dievo Sūnus įsikūnijo ir „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą“ (Fil 2, 7).
35. Tai tampa akivaizdu, kai matome Jėzų veikiant. Jis ieško žmonių, artėja prie jų, visada atviras susitikimui su jais. Matome tai, kai Jis sustoja pasikalbėti su samariete prie šulinio, kur ji atėjo semti vandens (plg. Jn 4, 5–7). Matome tai, kai nakties tamsoje Jis susitinka su Nikodemu, kuris bijojo būti pamatytas Jo akivaizdoje (plg. Jn 3, 1–2). Stebimės, kai Jis leidžia prostitutei plauti Jo kojas (plg. Lk 7, 36–50), kai sako svetimavimu pagautai moteriai: „Aš tavęs taip pat neteisiu“ (Jn 8, 11), ar kai Jis bara mokinius už jų abejingumą ir tyliai klausia kelkraštyje sėdinčio aklojo: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51). Kristus parodo, kad Dievas yra artumas, užuojauta ir švelni meilė.
36. Kai Jėzus ką nors gydė, Jis mieliau tai darė ne iš tolo, o būdamas arti: „Jis ištiesė ranką ir palietė jį“ (Mt 8, 3). „Jis palietė jos ranką“ (Mt 8, 15). „Jis palietė jų akis“ (Mt 9, 29). Kartą Jis net sustojo išgydyti kurtį savo seilėmis (plg. Mk 7, 33), kaip tai darytų motina, kad žmonės nemanytų, jog Jis yra nutolęs nuo jų gyvenimų. „Viešpats išmano švelnumo mokslą. Savo užuojautoje Dievas myli mus ne žodžiais; Jis išeina mūsų pasitikti ir, savo artumu, parodo savo švelnios meilės gilumą.“
37. Jei mums sunku pasitikėti kitais, nes buvome įskaudinti melo, žaizdų ir nusivylimų, Viešpats šnabžda mums į ausį: „Drąsos, sūnau!“ (Mt 9, 2), „Drąsos, dukra!“ (Mt 9, 22). Jis skatina mus įveikti baimę ir suvokti, kad, turėdami Jį šalia, neturime ko prarasti. Petrui, išsigandusiam, „Jėzus tuojau ištiesė ranką, sugriebė jį“ ir tarė: „Mažatiki, ko suabejojai?“ (Mt 14, 31). Tu taip pat neturėtum bijoti. Leisk Jam prieiti ir atsisėsti šalia tavęs. Gali būti daug žmonių, kuriais nepasitiki, bet ne Juo. Nedvejok dėl savo nuodėmių. Atmink, kad daug nusidėjėlių „atėjo ir sėdėjo su Juo“ (Mt 9, 10), tačiau Jėzus dėl nė vieno iš jų nesipiktino. Religinis elitas skundėsi ir vadino Jį „rijūnu ir girtuokliu, muitininkų ir nusidėjėlių draugu“ (Mt 11, 19). Kai fariziejai kritikavo Jį už artumą žmonėms, laikomiems žemesniais ar nuodėmingais, Jėzus atsakė: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos“ (Mt 9, 13).
38. Tas pats Jėzus dabar laukia, kol duosi Jam galimybę apšviesti tavo gyvenimą, pakelti tave ir pripildyti savo stiprybės. Prieš savo mirtį Jis užtikrino savo mokinius: „Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais; Aš ateisiu pas jus. Dar truputį, ir pasaulis manęs nebematys, bet jūs mane matysite“ (Jn 14, 18–19). Jėzus visada randa būdą būti tavo gyvenime, kad galėtum Jį sutikti.

JĖZAUS ŽVILGSNIS

39. Evangelija pasakoja, kad prie Jėzaus priėjo turtingas žmogus, kupinas idealizmo, tačiau stokojantis jėgų pakeisti savo gyvenimą. Tada Jėzus „pažvelgė į jį“ (Mk 10, 21). Ar gali įsivaizduoti tą akimirką, tą susitikimą tarp jo akių ir Jėzaus akių? Jei Jėzus tave kviečia ir šaukia misijai, Jis pirmiausia į tave pažvelgia, išbando tavo širdies gelmes ir, žinodamas viską apie tave, nukreipia į tave savo žvilgsnį. Taip buvo, kai „eidamas palei Galilėjos jūrą, Jis pamatė du brolius… ir, eidamas toliau, pamatė kitus du brolius“ (Mt 4, 18, 21).
40. Daugybė Evangelijos puslapių iliustruoja, koks dėmesingas Jėzus buvo individus ir, svarbiausia, jų problemoms bei poreikiams. Mums sakoma, kad „pamatęs minias, Jis jų pagailėjo, nes jie buvo suvargę ir apleisti“ (Mt 9, 36). Kai jaučiamės, kad visi mus ignoruoja, kad niekam nerūpi, kas su mumis bus, kad esame niekam nesvarbūs, Jis išlieka mumis susirūpinęs. Natanaeliui, stovėjusiam atokiai ir užsiėmusiam savo reikalais, Jis galėjo pasakyti: „Aš mačiau tave po figmedžiu, prieš tai, kai Pilypas tave pašaukė“ (Jn 1, 48).
41. Būtent dėl rūpesčio mumis Jėzus žino kiekvieną mūsų gerą ketinimą ir mažą gailestingumo veiksmą. Evangelija pasakoja, kad kartą Jis „pamatė vargšę našlę, įmetančią du mažus variokus“ į Šventyklos iždą (Lk 21, 2) ir tuojau pat atkreipė į tai savo mokinių dėmesį. Jėzus taip vertina gėrį, kurį mato mumyse. Kai šimtininkas priėjo prie Jo su visišku pasitikėjimu, „Jėzus klausėsi jo ir stebėjosi“ (Mt 8, 10). Kaip paguodžia žinojimas, kad, net jei kiti nepastebi mūsų gerų ketinimų ar veiksmų, Jėzus juos mato ir labai vertina.
42. Savo žmogiškume Jėzus to išmoko iš Marijos, savo motinos. Švenčiausioji Mergelė rūpestingai apmąstė patirtus dalykus; ji „saugojo juos… savo širdyje“ (Lk 2, 19, 51) ir, kartu su šventuoju Juozapu, mokė Jėzų nuo pat vaikystės būti dėmesingam tokiu pat būdu.

JĖZAUS ŽODŽIAI

43. Nors Šventasis Raštas išsaugo Jėzaus žodžius, visada gyvus ir aktualius, yra akimirkų, kai Jis kalba mums viduje, kviečia mus ir veda į geresnę vietą. Ta geresnė vieta yra Jo širdis. Ten Jis kviečia mus rasti naujų jėgų ir ramybės: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Šia prasme Jis galėjo pasakyti savo mokiniams: „Pasilikite manyje“ (Jn 15, 4).
44. Jėzaus žodžiai rodo, kad Jo šventumas neatmetė gilių emocijų. Įvairiomis progomis Jis demonstravo meilę, kuri buvo tiek aistringa, tiek užjaučianti. Jis galėjo būti giliai sujaudintas ir nuliūdęs, net iki ašarų. Akivaizdu, kad Jėzus nebuvo abejingas kasdieniams žmonių rūpesčiams ir заботoms, tokiems kaip jų nuovargis ar alkis: „Man gaila šios minios… jie neturi ko valgyti… jie nualps kelyje, o kai kurie iš jų atėjo iš toli“ (Mk 8, 2–3).
45. Evangelija neslepia Jėzaus meilės Jeruzalei: „Kai Jis priartėjo ir pamatė miestą, Jis verkė dėl jo“ (Lk 19, 41). Tada Jis išsakė giliausią savo širdies troškimą: „Jei tu būtum šią dieną atpažinusi, kas tau neša taiką“ (Lk 19, 42). Evangelistai, kartais rodydami Jį Jo galioje ir šlovėje, taip pat vaizduoja Jo gilias emocijas, susidūrus su mirtimi ir draugų jaučiamu sielvartu. Prieš pasakodama, kaip Jėzus, stovėdamas prie Lozoriaus kapo, „pradėjo verkti“ (Jn 11, 35), Evangelija pastebi, kad „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jn 11, 5) ir kad, matydamas Mariją ir tuos, kurie buvo su ja, verkiančius, „Jis labai susijaudino dvasioje ir giliai sukrėstas“ (Jn 11, 33). Evangelijos pasakojimas nepalieka abejonių, kad Jo ašaros buvo tikros, vidinio sukrėtimo ženklas. Evangelijos taip pat nesistengia nuslėpti Jėzaus kančios dėl artėjančios smurtinės mirties nuo tų, kuriuos Jis taip labai mylėjo, rankų: Jis „pradėjo nerimauti ir jaudintis“ (Mk 14, 33), net iki šauksmo: „Mano siela labai nuliūdusi, net iki mirties“ (Mk 14, 34). Šis vidinis sukrėtimas randa galingiausią išraišką Jo šauksme nuo kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34).
46. Iš pirmo žvilgsnio visa tai gali atrodyti kaip pamaldus sentimentalizmas. Tačiau tai yra itin rimta ir lemiamos svarbos, o savo aukščiausią išraišką randa Nukryžiuotajame Kristuje. Kryžius yra iškalbingiausias Jėzaus meilės žodis. Žodis, kuris nėra paviršutiniškas, sentimentalus ar tik pamokantis. Tai meilė, gryna meilė. Štai kodėl šventasis Paulius, ieškodamas tinkamų žodžių apibūdinti savo santykiui su Kristumi, galėjo kalbėti apie „Dievo Sūnų, kuris mane mylėjo ir atidavė save už mane“ (Gal 2, 20). Tai buvo giliausias Pauliaus įsitikinimas: žinojimas, kad jis yra mylimas. Kristaus savęs atidavimas ant kryžiaus tapo varomąja Pauliaus gyvenimo jėga, tačiau tai jam turėjo prasmę tik todėl, kad jis žinojo, jog už to slypi dar didesnis dalykas: faktas, kad „Jis mane mylėjo“. Tuo metu, kai daugelis ieškojo išganymo, klestėjimo ar saugumo kitur, Paulius, vedamas Dvasios, sugebėjo matyti toliau ir stebėtis didžiausiu ir esminiu dalyku: „Kristus mane mylėjo“.
47. Dabar, apmąstę Kristų ir pamatę, kaip Jo veiksmai ir žodžiai suteikia mums įžvalgų apie Jo širdį, kreipkimės į Bažnyčios apmąstymus apie šventąją Viešpaties Šventosios Širdies paslaptį.

TREČIAS SKYRIUS

ŠTAI ŠIRDIS, KURI TAIP LABAI MYLĖJO

48. Pamaldumas Kristaus širdžiai nėra vieno organo garbinimas atskirai nuo Jėzaus Asmens. Tai, ką kontempliuojame ir garbiname, yra visas Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, vaizduojamas paveiksle, kuris pabrėžia Jo širdį. Ta kūniška širdis laikoma išskirtiniu įsikūnijusio Sūnaus giliausios esaties ir Jo meilės, tiek dieviškos, tiek žmogiškos, ženklu. Labiau nei bet kuri kita Jo kūno dalis, Jėzaus širdis yra „natūralus Jo beribės meilės ženklas ir simbolis“.

KRISTAUS GARBINIMAS

49. Svarbu suvokti, kad mūsų santykis su Jėzaus Kristaus Asmeniu yra draugystės ir garbinimo santykis, traukiamas meilės, vaizduojamos Jo širdies paveiksle. Mes gerbiame šį paveikslą, tačiau mūsų garbinimas skirtas tik gyvajam Kristui, Jo dieviškumui ir pilnatviškai žmogiškumui, kad galėtume būti apglėbti Jo žmogiškosios ir dieviškosios meilės.
50. Kad ir koks būtų naudojamas paveikslas, akivaizdu, kad gyva Kristaus širdis – o ne jos atvaizdas – yra mūsų garbinimo objektas, nes ji yra Jo švento prisikėlusio kūno dalis, neatskiriama nuo Dievo Sūnaus, kuris tą kūną prisiėmė amžiams. Mes ją garbiname, nes tai „Žodžio Asmens širdis, su kuria ji yra neatskiriamai sujungta“. Mes jos negarbiname dėl jos pačios, bet todėl, kad su šia širdimi įsikūnijęs Sūnus yra gyvas, myli mus ir priima mūsų meilę mainais. Bet koks meilės ar garbinimo aktas, skirtas Jo širdžiai, taip yra „tikrai ir iš tiesų atiduodamas pačiam Kristui“, nes jis spontaniškai nukreipia į Jį ir yra „Jėzaus Kristaus begalinės meilės simbolis ir švelnus atvaizdas“.
51. Dėl šios priežasties niekada neturėtų būti manoma, kad šis pamaldumas gali atitraukti ar atskirti mus nuo Jėzaus ir Jo meilės. Natūraliu ir tiesioginiu būdu jis nukreipia mus į Jį ir tik į Jį, kuris kviečia mus į brangią draugystę, pažymėtą dialogu, jausmais, pasitikėjimu ir garbinimu. Kristus, kurį matome vaizduojamą su pradurta ir liepsnojančia širdimi, yra tas pats Kristus, kuris iš meilės mums gimė Betliejuje, keliavo per Galilėją, gydydamas ligonius, apglėbdamas nusidėjėlius ir rodydamas gailestingumą. Tas pats Kristus, kuris mylėjo mus iki galo, plačiai išskėsdamas rankas ant kryžiaus, kuris vėliau prisikėlė iš numirusių ir dabar gyvena tarp mūsų šlovėje.

JO PAVEIKSLO GARBINIMAS

52. Nors Kristaus ir Jo širdies paveikslas pats savaime nėra garbinimo objektas, jis taip pat nėra tik vienas iš daugelio galimų paveikslų. Jis nebuvo sukurtas prie rašomojo stalo ar suprojektuotas menininko; tai „ne įsivaizduotas simbolis, o tikras simbolis, reprezentuojantis centrą, šaltinį, iš kurio ištekėjo išganymas visai žmonijai“.
53. Visuotinė žmogaus patirtis padarė širdies paveikslą unikaliu. Iš tiesų, per istoriją ir įvairiose pasaulio dalyse jis tapo asmeninio intymumo, jausmų, emocinio prisirišimo ir meilės gebėjimo simboliu. Peržengdamas visus mokslinius paaiškinimus, ranka, padėta ant draugo širdies, išreiškia ypatingą jausmą: kai du žmonės įsimyli ir artėja vienas prie kito, jų širdys plaka greičiau; kai esame apleisti ar apgauti to, kurį mylime, mūsų širdys nusileidžia. Taip pat, kai norime pasakyti kažką labai asmeniško, dažnai sakome, kad kalbame „iš širdies“. Poezijos kalba atspindi šių patirčių galią. Istorijos eigoje širdis įgavo unikalią simbolinę vertę, kuri yra daugiau nei tik sutartinė.
54. Todėl suprantama, kad Bažnyčia pasirinko širdies paveikslą, kad reprezentuotų Jėzaus Kristaus žmogiškąją ir dieviškąją meilę bei giliausią Jo Asmens branduolį. Tačiau, nors liepsnojanti širdis gali būti iškalbingas Jėzaus Kristaus degančios meilės simbolis, svarbu, kad ši širdis nebūtų vaizduojama atskirai nuo Jo. Taip Jo kvietimas į asmeninį susitikimo ir dialogo santykį taps dar reikšmingesnis. Garbingas paveikslas, vaizduojantis Kristų, laikantį savo mylinčią širdį, taip pat rodo Jį tiesiogiai žvelgiantį į mus, kviečiantį į susitikimą, dialogą ir pasitikėjimą; jis rodo Jo stiprias rankas, galinčias mus palaikyti, ir Jo lūpas, kurios asmeniškai kalba kiekvienam iš mūsų.
55. Širdis taip pat turi pranašumą, kad yra iš karto atpažįstama kaip gilus kūno vienijantis centras, išreiškiantis visą asmenį, skirtingai nei kiti atskiri organai. Kaip dalis, atstovaujanti visumai, mes galėtume ją neteisingai interpretuoti, jei kontempliuotume ją atskirai nuo paties Viešpaties. Širdies paveikslas turėtų mus vesti kontempliuoti Kristų visa Jo žmogiškumo ir dieviškumo grožiu ir turtingumu.
56. Kad ir kokias estetines savybes priskirtume įvairiems Kristaus širdies vaizdavimams, kai meldžiamės prieš juos, nėra taip, kad „iš jų ko nors siekiame ar aklai pasitikime paveikslais, kaip kadaise darė pagonys“. Veikiau „per šiuos paveikslus, kuriuos bučiuojame, prieš kuriuos klaupiamės ir atidengiame galvas, mes garbiname Kristų“.
57. Kai kurie iš šių vaizdavimų iš tiesų gali mums pasirodyti neskoningi ir ne itin skatinantys jausmus ar maldą. Tačiau tai mažai svarbu, nes jie yra tik kvietimai į maldą, ir, cituojant rytietišką patarlę, neturėtume apsiriboti žvilgsniu į pirštą, kuris rodo į mėnulį. Nors Eucharistija yra tikras buvimas, kurį reikia garbinti, šventi paveikslai, nors ir palaiminti, nukreipia anapus savęs, kviesdami mus pakelti širdis ir sujungti jas su gyvojo Kristaus širdimi. Taigi paveikslas, kurį gerbiame, tarnauja kaip kvietimas padaryti vietos susitikimui su Kristumi ir garbinti Jį taip, kaip norime Jį įsivaizduoti. Stovėdami prieš paveikslą, stovime prieš Kristų, ir Jo akivaizdoje „meilė sustoja, kontempliuoja paslaptį ir ja mėgaujasi tyloje“.
58. Tuo pačiu metu niekada neturime pamiršti, kad širdies paveikslas kalba mums apie kūną ir žemiškas tikroves. Tokiu būdu jis nukreipia mus į Dievą, kuris norėjo tapti vienu iš mūsų, mūsų istorijos dalimi ir palydovu mūsų žemiškoje kelionėje. Abstraktesnė ar stilizuota pamaldumo forma nebūtinai būtų ištikimesnė Evangelijai, nes šiuo iškalbingu ir apčiuopiamu ženklu matome, kaip Dievas norėjo apsireikšti ir priartėti prie mūsų.

APČIUOPIAMA MEILĖ

59. Kita vertus, meilė ir žmogaus širdis ne visada eina kartu, nes neapykanta, abejingumas ir savanaudiškumas taip pat gali viešpatauti mūsų širdyse. Vis dėlto mes negalime pasiekti savo išsipildymo kaip žmonės, nebent atversime savo širdis kitiems; tik per meilę mes tampame visiškai savimi. Giliausia mūsų dalis, sukurta meilei, įgyvendins Dievo planą tik jei išmoksime mylėti. Ir širdis yra tos meilės simbolis.
60. Amžinasis Dievo Sūnus, savo visiškoje transcendencijoje, pasirinko mylėti kiekvieną iš mūsų žmogiška širdimi. Jo žmogiškos emocijos tapo to begalinės ir nesibaigiančios meilės sakramentu. Taigi Jo širdis nėra tik kažkokios bekūnės dvasinės tiesos simbolis. Žvelgdami į Viešpaties širdį, mes kontempliuojame fizinę tikrovę, Jo žmogišką kūną, kuris leidžia Jam turėti tikras žmogiškas emocijas ir jausmus, kaip ir mes, nors ir visiškai perkeistus Jo dieviškosios meilės. Mūsų pamaldumas turi kilti iki begalinės Dievo Sūnaus Asmens meilės, tačiau turime atminti, kad Jo dieviškoji meilė yra neatskiriama nuo Jo žmogiškosios meilės. Jo kūniškos širdies paveikslas padeda mums tai padaryti.
61. Kadangi širdis populiariojoje sąmonėje ir toliau laikoma kiekvieno žmogaus afektiniu centru, ji išlieka geriausia priemone, išreiškiančia Kristaus dieviškąją meilę, amžiams ir neatskiriamai sujungtą su Jo visiškai žmogiška meile. Pijus XII pastebėjo, kad Evangelija, kalbėdama apie Kristaus širdies meilę, kalba „ne tik apie dieviškąją meilę, bet ir apie žmogiškąjį jausmą“. Iš tiesų, „Jėzaus Kristaus širdis, hipostatiškai sujungta su dieviškuoju Žodžio Asmeniu, be abejo, plakė meile ir kiekvienu kitu švelniu jausmu“.
62. Bažnyčios Tėvai, priešindamiesi tiems, kurie neigė ar menkino tikrąjį Kristaus žmogiškumą, pabrėžė konkrečią ir apčiuopiamą Viešpaties žmogiškųjų jausmų tikrovę. Šventasis Bazilijus pabrėžė, kad Viešpaties įsikūnijimas nebuvo kažkas įsivaizduojamo, ir kad „Viešpats turėjo mūsų natūralius jausmus“. Šventasis Jonas Chrizostomas nurodė pavyzdį: „Jei Jis nebūtų turėjęs mūsų prigimties, Jis nebūtų kartais patyręs liūdesio“. Šventasis Ambraziejus teigė, kad „priimdamas sielą, Jis prisiėmė sielos aistras“. Šventajam Augustinui mūsų žmogiškieji jausmai, kuriuos Kristus prisiėmė, dabar yra atviri malonės gyvenimui: „Viešpats Jėzus prisiėmė šiuos mūsų žmogiškojo silpnumo jausmus, kaip Jis prisiėmė mūsų žmogiškojo silpnumo kūną, ne iš būtinybės, bet sąmoningai ir laisvai… kad tie, kurie jaučia sielvartą ir liūdesį gyvenimo išbandymuose, nemanytų, jog yra atskirti nuo Jo malonės“. Galiausiai, šventasis Jonas Damaskietis laikė tikrus Kristaus žmogiškume parodytus jausmus įrodymu, kad Jis prisiėmė mūsų prigimtį visa apimtimi, kad išpirktų ir perkeistų ją visa apimtimi: Kristus prisiėmė viską, kas yra žmogaus prigimties dalis, kad viskas būtų pašventinta.
63. Čia galime pasinaudoti teologo mintimis, kuris teigia, kad „dėl graikų mąstymo įtakos teologija ilgą laiką kūną ir jausmus priskyrė priežmogiškam ar po žmogumi esančiam ar potencialiai nežmogiškam pasauliui; tačiau tai, ko teologija neišsprendė teoriškai, dvasingumas išsprendė praktiškai. Tai, kartu su liaudišku pamaldumu, išsaugojo santykį su kūniška, psichologine ir istorine Jėzaus tikrove. Kryžiaus kelias, pamaldumas Kristaus žaizdoms, Jo Brangiajam Kraujui ir Jo Šventajai Širdžiai, taip pat įvairūs Eucharistijos pamaldumai… visa tai užpildė teologijos spragas, maitindami mūsų širdis ir vaizduotę, mūsų švelnią meilę Kristui, mūsų viltį ir atmintį, mūsų troškimus ir jausmus. Protas ir logika ėjo kitais keliais“.

TRIGUBA MEILĖ

64. Mes taip pat neliekame tik Viešpaties žmogiškųjų jausmų lygyje, kad ir kokie gražūs ir jaudinantys jie būtų. Kontempliuodami Kristaus širdį, matome, kaip Jo kilniose ir tauriuose jausmuose, gerume ir švelnume bei tikruose žmogiškuosiuose jausmuose atsiskleidžia gilesnė Jo begalinės dieviškosios meilės tiesa. Benedikto XVI žodžiais, „iš savo begalinės meilės horizonto Dievas norėjo įžengti į žmogaus istorijos ir žmogaus būklės ribas. Jis prisiėmė kūną ir širdį. Taigi mes galime kontempliuoti ir sutikti begalybę ribotume, nematomą ir neišreiškiamą paslaptį Nazareto Jėzaus žmogaus širdyje“.
65. Viešpaties širdies paveikslas iš tiesų kalba mums apie trigubą meilę. Pirmiausia kontempliuojame Jo begalinę dieviškąją meilę. Tada mūsų mintys krypsta į Jo žmogiškumo dvasinį matmenį, kuriame širdis yra „to karščiausios meilės, įlietos į Jo sielą, simbolis, kuris praturtina Jo žmogiškąją valią“. Galiausiai „tai taip pat Jo juntamosios meilės simbolis“.
66. Šios trys meilės nėra atskiros, lygiagrečios ar nesusijusios, bet kartu veikia ir išreiškiamos nuolatine ir gyvybine vienybe. Nes „per tikėjimą, kuriuo tikime, kad žmogaus ir dieviškoji prigimtis buvo sujungtos Kristaus Asmenyje, galime matyti artimiausius ryšius tarp švelnios Jėzaus fizinės širdies meilės ir dvigubos dvasinės meilės, būtent žmogiškosios ir dieviškosios“.
67. Įžengę į Kristaus širdį, jaučiame, kad esame mylimi žmogaus širdies, pilnos jausmų ir emocijų, panašių į mūsų. Jėzaus žmogiškoji valia laisvai renkasi mus mylėti, ir ta dvasinė meilė yra užlieta malonės ir meilės. Kai neriame į Jo širdies gelmes, jaučiamės priblokšti Jo begalinės amžinojo Sūnaus meilės šlovės, kurios nebegalime atskirti nuo Jo žmogiškosios meilės. Būtent Jo žmogiškojoje meilėje, o ne atskirai nuo jos, mes sutinkame Jo dieviškąją meilę: atrandame „begalybę ribotume“.
68. Bažnyčios nuolatinis ir nedviprasmiškas mokymas yra tas, kad mūsų Kristaus asmens garbinimas yra nedalomas, neatskiriamai apimantis tiek Jo dieviškąją, tiek Jo žmogiškąją prigimtį. Nuo seniausių laikų Bažnyčia mokė, kad turime „garbinti vieną ir tą patį Kristų, Dievo ir žmogaus Sūnų, sudarytą iš dviejų neatskiriamų ir nedalomų prigimčių ir jose esantį“. Ir mes tai darome „vienu garbinimo aktu… nes Žodis tapo kūnu“. Kristus jokiu būdu nėra „garbinamas dviejose prigimtyse, kur būtų įvedami du garbinimo aktai“; vietoj to, mes garbiname „vienu garbinimo aktu Dievo Žodį, tapusį kūnu, kartu su Jo paties kūnu“.
69. Šventasis Jonas nuo Kryžiaus siekė paaiškinti, kad mistinėje patirtyje prisikėlusio Kristaus begalinė meilė nėra suvokiama kaip svetima mūsų gyvenimams. Begalybė tam tikra prasme „nusileidžia“, kad per atvirą Kristaus širdį leistų mums patirti tikrą abipusės meilės susitikimą, nes „iš tiesų tikėtina, kad žemai skraidantis paukštis gali pagauti karališkąjį erelį aukštybėse, jei šis erelis nusileidžia su noru būti pagautas“. Jis taip pat aiškina, kad Sužadėtinis, „matydamas, kad nuotaka yra sužeista meile Jam, dėl jos dejonių Jis taip pat yra sužeistas meile jai. Tarp mylinčiųjų vieno žaizda yra abiejų žaizda“. Jonas nuo Kryžiaus laiko Kristaus pradurto šono paveikslą kvietimu į visišką susivienijimą su Viešpačiu. Kristus yra sužeistas elnias, sužeistas, kai mes neleidžiame Jo meilei mūsų paliesti, kuris nusileidžia prie vandens srautų numalšinti savo troškulio ir paguodžiamas, kai mes kreipiamės į Jį:
    
    „Grįžk, balandėle!
Sužeistas elnias matomas ant kalvos,
atvėsintas tavo skrydžio vėjeliu“.

TREJYBINĖS PERSPEKTYVOS

70. Pamaldumas Jėzaus širdžiai, kaip tiesioginis Viešpaties kontempliavimas, traukiantis mus į vienybę su Juo, yra aiškiai kristologinio pobūdžio. Tai matome Laiške hebrajams, kuris ragina mus „ištvermingai bėgti mums paskirtą rungtį, žiūrint į Jėzų“ (12, 2). Tuo pačiu metu turime suvokti, kad Jėzus kalba apie save kaip kelią pas Tėvą: „Aš esu kelias… Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Jėzus nori mus nuvesti pas Tėvą. Todėl nuo pat pradžių Bažnyčios skelbimas nesibaigia Jėzumi, o Tėvu. Kaip šaltinis ir pilnatvė, Tėvas galiausiai yra tas, kurį reikia šlovinti.
71. Pavyzdžiui, kreipdamiesi į Laišką efeziečiams, galime aiškiai matyti, kaip mūsų garbinimas nukreiptas į Tėvą: „Aš lenkiu kelius prieš Tėvą“ (3, 14). Yra „vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris yra virš visų, per visus ir visuose“ (4, 6). „Dėkokite Dievui Tėvui visada ir už viską“ (5, 20). Tai Tėvas, „dėl kurio mes egzistuojame“ (1 Kor 8, 6). Šia prasme šventasis Jonas Paulius II galėjo pasakyti, kad „visas krikščioniškas gyvenimas yra tarsi didelė piligrimystė į Tėvo namus“. Tai buvo ir šventojo Ignaco Antiochijiečio patirtis jo kelyje į kankinystę: „Manyje neliko jokios žemiškų dalykų troškimo kibirkšties, tik gyvojo vandens šnabždesys, kuris šnibžda manyje: ‘Eik pas Tėvą’“.
72. Tėvas pirmiausia yra Jėzaus Kristaus Tėvas: „Tebūna palaimintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas ir Tėvas“ (Ef facilities, 1, 3). Jis yra „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas“ (Ef 1, 17). Kai Sūnus tapo žmogumi, visi Jo žmogiškosios širdies lūkesčiai ir siekiai buvo nukreipti į Tėvą. Jei apsvarstysime, kaip Kristus kalbėjo apie Tėvą, galime suvokti meilę ir jausmus, kuriuos Jo žmogiškoji širdis jautė Jam, šį visišką ir nuolatinį orientavimąsi į Jį. Jėzaus gyvenimas tarp mūsų buvo atsakymo į nuolatinį Jo žmogiškosios širdies kvietimą ateiti pas Tėvą kelionė.
73. Žinome, kad aramėjiškas žodis, kurį Jėzus vartojo kreipdamasis į Tėvą, buvo „Abba“, intymus ir familiarus terminas, kuris kai kuriems atrodė trikdantis (plg. Jn 5, 18). Taip Jis kreipėsi į Tėvą, išreikšdamas savo kančią dėl artėjančios mirties: „Abba, Tėve, Tau viskas įmanoma; atimk šią taurę nuo manęs; tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu“ (Mk 14, 36). Jėzus gerai žinojo, kad Tėvas Jį visada mylėjo: „Tu mylėjai mane prieš pasaulio sukūrimą“ (Jn 17, 24). Savo žmogiškojoje širdyje Jis džiaugėsi girdėdamas Tėvą sakant Jam: „Tu esi mano Sūnus, mylimasis; Tavimi Aš patenkintas“ (Mk 1, 11).
74. Ketvirtoji Evangelija mums sako, kad amžinasis Sūnus visada buvo „arti Tėvo širdies“ (Jn 1, 18). Šventasis Ireniejus todėl skelbia, kad „Dievo Sūnus buvo su Tėvu nuo pradžių“. Origenas savo ruožtu teigia, kad Sūnus išlieka „nenutrūkstamame Tėvo gelmių kontempliavime“. Kai Sūnus įsikūnijo, Jis praleisdavo ištisas naktis kalbėdamasis su savo mylimu Tėvu kalno viršūnėje (plg. Lk 6, 12). Jis mums sakė: „Aš turiu būti savo Tėvo namuose“ (Lk 2, 49). Matome taip pat, kaip Jis išreiškė savo pagyrimą: „Jėzus džiaugėsi Šventojoje Dvasioje ir tarė: ‘Dėkoju Tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie’“ (Lk 10, 21). Jo paskutiniai žodžiai, pilni pasitikėjimo, buvo: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).
75. Dabar kreipkimės į Šventąją Dvasią, kurios ugnis pripildo Kristaus širdį. Kaip kartą pasakė šventasis Jonas Paulius II, Kristaus širdis yra „Šventosios Dvasios šedevras“. Tai daugiau nei tik praeities įvykis, nes net dabar „Kristaus širdis yra gyva Šventosios Dvasios veikimu, kuriai Jėzus priskyrė savo misijos įkvėpimą (plg. Lk 4, 18; Iz 61, 1) ir kurios siuntimą Jis pažadėjo per Paskutinę Vakarienę. Tai Dvasia, kuri leidžia mums suvokti Kristaus pradurto šono ženklo turtingumą, iš kurio kilo Bažnyčia (plg. Sacrosanctum Concilium, 5)“. Vienu žodžiu, „tik Šventoji Dvasia gali atverti prieš mus ‘vidinio žmogaus’ pilnatvę, kuri randama Kristaus širdyje. Tik Ji gali padaryti, kad mūsų žmogiškosios širdys žingsnis po žingsnio semtųsi stiprybės iš tos pilnatvės“.
76. Jei siekiame giliau įžvelgti paslaptingą Dvasios veikimą, sužinome, kad Ji dejuoja mumyse, sakydama „Abba!“ Iš tiesų, „įrodymas, kad esate vaikai, yra tai, kad Dievas atsiuntė savo Sūnaus Dvasią į mūsų širdis, šaukiančią: ‘Abba! Tėve!’“ (Gal 4, 6). Nes „Dvasia liudija kartu su mūsų dvasia, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 16). Šventoji Dvasia, veikianti Kristaus žmogiškojoje širdyje, nuolat traukia Jį pas Tėvą. Kai Dvasia per malonę sujungia mus su Kristaus jausmais, Ji daro mus Sūnaus santykio su Tėvu dalininkais, per kurį mes gauname „įvaikinimo dvasią, per kurią šaukiame: ‘Abba! Tėve!’“ (Rom 8, 15).
77. Mūsų santykis su Kristaus širdimi taip keičiasi, dėka Dvasios, kuri veda mus pas Tėvą, gyvenimo šaltinį ir galutinį malonės šaltinį, skatinimo. Kristus nesitiki, kad mes tiesiog liktume Jame. Jo meilė yra „Tėvo gailestingumo apreiškimas“, ir Jo troškimas yra, kad, skatinami Dvasios, trykštančios iš Jo širdies, mes kiltume pas Tėvą „su Juo ir Jame“. Mes šloviname Tėvą „per“ Kristų, „su“ Kristumi ir „Jame“. Šventasis Jonas Paulius II mokė, kad „Išganytojo širdis kviečia mus grįžti prie Tėvo meilės, kuri yra kiekvienos tikros meilės šaltinis“. Būtent tai Šventoji Dvasia, ateinanti pas mus per Kristaus širdį, siekia puoselėti mūsų širdyse. Dėl šios priežasties liturgija, per Šventosios Dvasios gyvinantį darbą, visada kreipiasi į Tėvą iš prisikėlusios Kristaus širdies.

NAUJAUSI MAGISTERIUMO MOKYMAI

78. Kristaus širdis įvairiais būdais visada buvo присутна krikščioniškosios dvasingumo istorijoje. Šventajame Rašte ir pirmaisiais Bažnyčios gyvenimo amžiais ji pasirodė kaip Viešpaties pradurto šono paveikslas, kaip malonės šaltinis ir kvietimas į gilų bei mylintį susitikimą. Tuo pačiu pavidalu ji vėl pasirodė daugelio šventųjų, praeities ir dabarties, raštuose. Pastaraisiais amžiais šis dvasingumas pamažu įgavo specifinę Jėzaus Šventosios Širdies pamaldumo formą.
79. Daugelis mano pirmtakų įvairiais būdais kalbėjo apie Kristaus širdį ir ragino mus su ja susivienyti. XIX a. pabaigoje Leonas XIII skatino mus pašvęsti save Šventajai Širdžiai, taip sujungdamas mūsų kvietimą į vienybę su Kristumi ir mūsų nuostabą prieš Jo begalinės meilės didybę. Maždaug po trisdešimties metų Pijus XI pristatė šį pamaldumą kaip krikščioniškojo tikėjimo patirties „sumą“. Pijus XII tęsė, skelbdamas, kad Šventosios Širdies garbinimas išskirtiniu būdu, kaip aukščiausia sintezė, išreiškia garbinimą, kurį esame skolingi Jėzui Kristui.
80. Naujesniais laikais šventasis Jonas Paulius II pristatė šio pamaldumo augimą pastaraisiais amžiais kaip atsaką į rigoristinių ir bekūnių dvasingumo formų atsiradimą, kurios nepaisė Viešpaties gailestingumo turtingumo. Tuo pačiu metu jis matė tai kaip savalaikį kvietimą priešintis bandymams kurti pasaulį, kuriame nėra vietos Dievui. „Pamaldumas Šventajai Širdžiai, kaip jis išsivystė Europoje prieš du šimtmečius, įkvėptas šventosios Margaritos Marijos Alakok mistinių patirčių, buvo atsakas į jansenistų rigorą, kuris galiausiai nepaisė Dievo begalinio gailestingumo… Trečiojo tūkstantmečio vyrai ir moterys reikia Kristaus širdies, kad pažintų Dievą ir save; jiems jos reikia, kad statytų meilės civilizaciją“.
81. Benediktas XVI prašė mūsų pripažinti Kristaus širdyje intymų ir kasdienį buvimą mūsų gyvenimuose: „Kiekvienam žmogui reikia ‘centro’ savo gyvenime, tiesos ir gėrio šaltinio, iš kurio galima semtis kasdienio gyvenimo įvykiuose, situacijose ir kovose. Visi mes, kai sustojame tyloje, turime jausti ne tik savo širdies plakimą, bet dar giliau, patikimos buvimo, suvokiamo tikėjimo pojūčiais, tačiau daug tikresnio, plakimą: Kristaus, pasaulio širdies, buvimą“.

TOLIMESNĖS REFLEKSIJOS IR AKTUALUMAS MŪSŲ LAIKAIS

82. Išraiškingas ir simbolinis Kristaus širdies paveikslas nėra vienintelis Šventosios Dvasios mums suteiktas būdas susitikti su Kristaus meile, tačiau, kaip matėme, jis yra ypač privilegijuotas. Vis dėlto jis nuolat turi būti praturtinamas, gilintas ir atnaujinamas per meditaciją, Evangelijos skaitymą ir dvasinį brandumą. Pijus XII aiškiai nurodė, kad Bažnyčia neteigia, jog „mes turime kontempliuoti ir garbinti Jėzaus širdyje ‘formalų’ paveikslą, tai yra, tobulą ir absoliutų Jo dieviškosios meilės ženklą, nes šios meilės esmė jokiu būdu negali būti tinkamai išreikšta jokiu sukurtu paveikslu“.
83. Pamaldumas Kristaus širdžiai yra esminis mūsų krikščioniškam gyvenimui tiek, kiek jis išreiškia mūsų atsivėrimą tikėjime ir garbinime Viešpaties dieviškosios ir žmogiškosios meilės paslapčiai. Šia prasme galime dar kartą patvirtinti, kad Šventoji Širdis yra Evangelijos sintezė. Turime prisiminti, kad tam tikrų šventųjų, karštai skatinusių pamaldumą Kristaus širdžiai, regėjimai ar mistiniai pasirodymai nėra tai, ką tikintieji privalo tikėti, tarsi tai būtų Dievo žodis. Nepaisant to, jie yra turtingi padrąsinimo šaltiniai ir gali būti labai naudingi, net jei niekas neturi jaustis priverstas jų laikytis, jei jie nepasirodo naudingi jo ar jos asmeninėje dvasinėje kelionėje. Tačiau tuo pačiu metu turėtume būti dėmesingi, kad, kaip nurodė Pijus XII, šis pamaldumas negali būti laikomas „kildinamu iš privačių apreiškimų“.
84. Pavyzdžiui, Eucharistinės komunijos skatinimas kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį siuntė galingą žinią tuo metu, kai daugelis žmonių nustojo priimti komuniją, nes nebebuvo įsitikinę Dievo gailestingumu ir atleidimu ir laikė komuniją savotišku atlygiu už tobulumą. Jansenizmo kontekste šios praktikos plitimas buvo nepaprastai naudingas, nes jis padėjo aiškiau suvokti, kad Eucharistijoje gailestinga ir visada esanti Kristaus širdies meilė kviečia mus į vienybę su Juo. Taip pat galima sakyti, kad ši praktika gali būti panašiai naudinga ir mūsų laikais, dėl kitos priežasties. Šiandieninio pasaulio pašėlusiame tempe ir mūsų apsėstime laisvu laiku, vartojimu ir pramogomis, mobiliaisiais telefonais ir socialine žiniasklaida, mes pamirštame maitinti savo gyvenimus Eucharistijos stiprybe.
85. Nors niekas neturėtų jaustis įpareigotas kiekvieną ketvirtadienį praleisti valandą adoracijoje, šią praktiką tikrai reikėtų rekomenduoti. Kai ją atliekame su pamaldumu, vienybėje su daugeliu mūsų brolių ir seserų ir atrandame Eucharistijoje didžiulę Kristaus širdies meilę, mes „garbiname, kartu su Bažnyčia, ženklą ir dieviškosios meilės, kuri nuėjo taip toli, kad mylėjo per įsikūnijusio Žodžio širdį, žmogaus giminę, apraišką“.
86. Daugeliui jansenistų tai buvo sunku suprasti, nes jie įtariai žiūrėjo į viską, kas buvo žmogiška, jausminga ir kūniška, todėl laikė šį pamaldumą kaip atitolinantį mus nuo gryno Aukščiausiojo Dievo garbinimo. Pijus XII apibūdino kaip „klaidingą mistiką“ elitistinę tų grupių nuostatą, kurios laikė Dievą tokiu sublimiu, atskirtu ir tolimu, kad afektyvias liaudiško pamaldumo išraiškas laikė pavojingomis ir reikalaujančiomis bažnytinės priežiūros.
87. Galima teigti, kad šiandien, vietoj jansenizmo, susiduriame su galinga sekuliarizacijos banga, kuri siekia kurti pasaulį be Dievo. Mūsų visuomenėse taip pat matome įvairių religingumo formų, neturinčių nieko bendro su asmeniniu santykiu su meilės Dievu, plitimą, kurios yra naujos bekūnės dvasingumo apraiškos. Turiu įspėti, kad ir Bažnyčioje vėl iškilo žalingas jansenistinis dualizmas naujomis formomis. Pastaraisiais dešimtmečiais jis įgavo naujų jėgų, bet tai yra to gnostisizmo, kuris pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo tokia didelė dvasinė grėsmė, nes atmetė „kūno išganymo“ tikrovę, atgimimas. Dėl šios priežasties nukreipiu savo žvilgsnį į Kristaus širdį ir kviečiu visus mus atnaujinti pamaldumą jai. Tikiuosi, kad tai taip pat patrauks šių dienų jautrumą ir taip padės mums susidurti su dualizmais, senais ir naujais, į kuriuos šis pamaldumas siūlo veiksmingą atsaką.
88. Norėčiau pridurti, kad Kristaus širdis taip pat išlaisvina mus nuo kito tipo dualizmo, randamo bendruomenėse ir ganytojuose, pernelyg įsitraukusiuose į išorines veiklas, struktūrines reformas, kurios mažai susijusios su Evangelija, obsesinius reorganizacijos planus, pasaulietinius projektus, sekuliarų mąstymo būdą ir privalomas programas. Rezultatas dažnai yra krikščionybė, iš kurios atimtos švelnios tikėjimo paguodos, tarnavimo kitiems džiaugsmas, asmeninio įsipareigojimo misijai karštis, Kristaus pažinimo grožis ir gilus dėkingumas, gimstantis iš Jo siūlomos draugystės ir galutinės prasmės, kurią Jis suteikia mūsų gyvenimams. Tai taip pat iliuzinės ir bekūnės kito pasaulio išraiška.
89. Kai pasiduodame šiems požiūriams, taip plačiai paplitusiems mūsų dienomis, mes linkę prarasti bet kokį norą būti nuo jų išgydyti. Tai skatina mane pasiūlyti visai Bažnyčiai atnaujintą apmąstymą apie Kristaus meilę, vaizduojamą Jo Šventojoje Širdyje. Nes ten randame visą Evangeliją, mūsų tikėjimo tiesų sintezę, viską, ką garbiname ir ieškome tikėjime, viską, kas atsiliepia į mūsų giliausius poreikius.
90. Kontempliuodami Kristaus širdį, įsikūnijusią Evangelijos sintezę, galime, sekdami šventosios Teresės nuo Kūdikėlio Jėzaus pavyzdžiu, „dėti širdingą pasitikėjimą ne savimi, o begaliniu Dievo gailestingumu, kuris mus besąlygiškai myli ir jau viską mums davė Jėzaus Kristaus kryžiuje“. Teresė sugebėjo tai padaryti, nes atrado Kristaus širdyje, kad Dievas yra meilė: „Man Jis suteikė savo begalinį gailestingumą, ir per jį kontempliuoju ir garbinu kitas dieviškąsias tobulumus“. Todėl populiari malda, nukreipta kaip strėlė į Kristaus širdį, tiesiog sako: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Jokių kitų žodžių nereikia.
91. Sekančiuose skyriuose pabrėšime du esminius aspektus, kuriuos šiuolaikinis pamaldumas Šventajai Širdžiai turi sujungti, kad jis galėtų toliau mus maitinti ir priartinti prie Evangelijos: asmeninę dvasinę patirtį ir bendruomeninį misionierišką įsipareigojimą.

KETVIRTAS SKYRIUS

MEILĖ, KURI DUODA SAVE KAIP GĖRIMĄ

92. Dabar grįžkime prie Šventųjų Raštų, įkvėptų tekstų, kuriuose, visų pirma, susitinkame su Dievo apreiškimu. Ten, ir Bažnyčios gyvoje Tradicijoje, girdime, ką Viešpats norėjo mums pasakyti per istoriją. Skaitydami kelis Senojo ir Naujojo Testamentų tekstus, įgysime įžvalgų apie Dievo Žodį, kuris vadovavo didžiajai Jo tautos dvasinei piligrimystei per amžius.

DIEVAS, TROKŠTANTIS MEILĖS

93. Biblija rodo, kad tauta, keliavusi per dykumą ir troškusi laisvės, gavo pažadą apie gyvybę teikiančio vandens gausą: „Su džiaugsmu semsite vandenį iš išganymo šaltinių“ (Iz 12, 3). Mesijinės pranašystės pamažu susitelkė apie valančio vandens vaizdinį: „Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs… įdėsiu į jus naują dvasią“ (Ez 36, 25-26). Šis vanduo suteiks Dievo tautai gyvenimo pilnatvę, kaip šaltinis, trykštantis iš Šventyklos ir nešantis gyvenimo ir išganymo turtus. „Mačiau upės krante labai daug medžių iš abiejų pusių… ir kur tik ta upė teka, kiekviena gyva būtybė gyvens… ir kai ta upė įteka į jūrą, jos vandenys tampa švarūs; viskas gyvens, kur upė teka“ (Ez 47, 7-9).
94. Žydų Palapinių šventė (Sukkot), primenanti keturiasdešimties metų Izraelio klajones dykumoje, pamažu perėmė vandens simboliką kaip pagrindinį elementą. Joje buvo vandens aukojimo ryte ritualas, kuris tapo ypač iškilmingas paskutinę šventės dieną, kai vyko didelė procesija link Šventyklos, altorius buvo apeinamas septynis kartus ir vanduo buvo aukojamas Dievui tarp garsaus džiaugsmo šūksnių.
95. Mesijinės eros aušra buvo aprašyta kaip šaltinis, trykštantis tautai: „Aš išliesiu gailestingumo ir maldos dvasią ant Dovydo namų ir Jeruzalės gyventojų, ir jie žvelgs į tą, kurį jie perdūrė… Tą dieną atsivers šaltinis Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams, kad apvalytų juos nuo nuodėmės ir nešvarumo“ (Zch 12, 10; 13, 1).
96. Tas, kuris perdurtas, trykštantis šaltinis, gailestingumo ir maldos dvasios išliejimas: pirmieji krikščionys neišvengiamai laikė šiuos pažadus išpildytais Kristaus pradurtame šone, naujos gyvybės šaltinyje. Jono Evangelijoje mes kontempliuojame šį išpildymą. Iš Jėzaus sužeisto šono ištekėjo Dvasios vanduo: „Vienas iš kareivių ietimi perdūrė Jo šoną, ir tuojau ištekėjo kraujas ir vanduo“ (Jn 19, 34). Evangelistas tada primena pranašystę, kuri kalbėjo apie šaltinį, atvertą Jeruzalėje, ir perdurtąjį (Jn 19, 37; plg. Zch 12, 10). Atviras šaltinis yra Kristaus sužeistas šonas.
97. Anksčiau Jono Evangelija buvo kalbėjusi apie šį įvykį, kai „paskutinę šventės dieną“ (Jn 7, 37) Jėzus šaukė žmonėms, švenčiantiems didžiąją procesiją: „Kas trokšta, teateina pas mane ir tegeria… iš jo širdies tekės gyvojo vandens upės“ (Jn 7, 37-38). Tačiau, kad tai įvyktų, buvo būtina, kad ateitų Jėzaus „valanda“, nes Jis „dar nebuvo pašlovintas“ (Jn 7, 39). Šis išpildymas turėjo įvykti ant kryžiaus, kraujyje ir vandenyje, kurie ištekėjo iš Viešpaties šono.
98. Apreiškimo knyga perima pranašystes apie perdurtąjį ir šaltinį: „kiekviena akis Jį matys, net tie, kurie Jį perdūrė“ (Apr 1, 7); „Tegul kiekvienas, kuris trokšta, ateina; tegul kiekvienas, kuris nori, ima gyvenimo vandenį kaip dovaną“ (Apr 22, 17).
99. Jėzaus pradurtas šonas yra Dievo meilės, parodytos Jo tautai begalę kartų, šaltinis. Dabar prisiminkime kai kuriuos Jo žodžius: „Kadangi tu esi brangus mano akyse ir garbingas, Aš tave myliu“ (Iz 43, 4). „Ar gali moteris pamiršti savo žindomą kūdikį ar nerodyti užuojautos savo įsčių vaikui? Net jei jos pamirštų, Aš tavęs nepamiršiu. Štai, Aš įrėžiau tave savo rankų delnuose“ (Iz 49, 15-16). „Nes kalnai gali pasitraukti, ir kalvos būti pašalintos, bet mano ištikimoji meilė nuo tavęs nepasitrauks, ir mano taikos sandora nebus pašalinta“ (Iz 54, 10). „Aš mylėjau tave amžina meile; todėl Aš tęsiau savo ištikimybę tau“ (Jer 31, 3). „Viešpats, tavo Dievas, yra tavo viduryje, karys, kuris duoda tau pergalę; Jis džiaugsis tavimi su džiaugsmu, Jis atnaujins tave savo meile; Jis džiūgaus dėl tavęs su garsiu giedojimu“ (Sof 3, 17).
100. Pranašas Ozejas netgi kalba apie Dievo širdį, kuris „vedė juos žmogaus gerumo virvėmis, meilės juostomis“ (Oz 11, 4). Kai ta meilė buvo atstumta, Viešpats galėjo pasakyti: „Mano širdis manyje sukrėsta; mano užuojauta sušyla ir švelnėja“ (Oz 11, 8). Dievo gailestingoji meilė visada triumfuoja (plg. Oz 11, 9), ir ji turėjo rasti savo aukščiausią išraišką Kristuje, Jo galutiniame meilės Žodyje.
101. Kristaus pradurta širdis įkūnija visas Dievo meilės deklaracijas, esančias Šventuosiuose Raštuose. Ta meilė nėra tik žodžių klausimas; veikiau atviras Jo Sūnaus šonas yra gyvenimo šaltinis tiems, kuriuos Jis myli, šaltinis, numalšinantis Jo tautos troškulį. Kaip nurodė šventasis Jonas Paulius II, „esminiai [Šventosios Širdies pamaldumo] elementai nuolat priklauso Bažnyčios dvasingumui per visą jos istoriją; nes nuo pradžių Bažnyčia žvelgė į Kristaus širdį, perdurtą ant Kryžiaus“.

ŽODŽIO AIDAI ISTORIJOJE

102. Apsvarstykime keletą būdų, kaip krikščioniškojo tikėjimo istorijoje šios pranašystės buvo suprastos kaip išpildytos. Įvairūs Bažnyčios Tėvai, ypač tie Mažojoje Azijoje, kalbėjo apie Jėzaus sužeistą šoną kaip Šventosios Dvasios vandens šaltinį: žodį, jo malonę ir sakramentus, kurie jį perduoda. Kankinių drąsa gimsta iš „dangiškojo gyvųjų vandenų šaltinio, tekančio iš Kristaus šono“ arba, pagal Rufino versiją, „dangiškųjų ir amžinų srautų, tekančių iš Kristaus širdies“. Mes, tikintieji, atgimę Dvasioje, išeiname iš uolos plyšio; „mes išėjome iš Kristaus širdies“. Jo sužeistas šonas, suprantamas kaip Jo širdis, pilna Šventosios Dvasios, ateina pas mus kaip gyvojo vandens potvynis. „Dvasios šaltinis visiškai yra Kristuje“. Tačiau Dvasia, kurią mes gavome, neatitolina mūsų nuo prisikėlusio Viešpaties, bet pripildo mus Jo buvimu, nes gerdami Dvasią geriame tą patį Kristų. Šventojo Ambraziejaus žodžiais: „Gerk Kristų, nes Jis yra uola, kuri išlieja vandens potvynį. Gerk Kristų, nes Jis yra gyvenimo šaltinis. Gerk Kristų, nes Jis yra upė, kurios srovės džiugina Dievo miestą. Gerk Kristų, nes Jis yra mūsų taika. Gerk Kristų, nes iš Jo šono teka gyvasis vanduo“.
103. Šventasis Augustinas atvėrė kelią pamaldumui į Šventąją Širdį kaip mūsų asmeninio susitikimo su Viešpačiu vietą. Augustinui Kristaus sužeistas šonas yra ne tik malonės ir sakramentų šaltinis, bet ir mūsų intymios vienybės su Kristumi simbolis, meilės susitikimo vieta. Ten randame brangiausios išminties šaltinį, kuris yra Jo pažinimas. Efektyviai Augustinas rašo, kad Jonas, mylimasis mokinys, gulėdamas ant Jėzaus krūtinės per Paskutinę Vakarienę, priartėjo prie išminties slaptavietės. Čia neturime tik intelektualios abstrakčios teologinės tiesos kontempliacijos. Kaip aiškina šventasis Jeronimas, žmogus, gebantis kontempliuoti, „nesidžiaugia to vandens srovės grožiu, bet geria gyvąjį vandenį, tekantį iš Viešpaties šono“.
104. Šventasis Bernardas perima Viešpaties pradurto šono simboliką ir aiškiai supranta ją kaip viso Jo širdies meilės apreiškimą ir išliejimą. Per tą žaizdą Kristus atveria mums savo širdį ir leidžia mums pasisavinti Jo meilės ir gailestingumo beribę paslaptį: „Aš imu iš Viešpaties vidurių tai, ko man trūksta, nes Jo viduriai perpildyti gailestingumo per skyles, per kurias jie teka. Tie, kurie Jį nukryžiavo, perdūrė Jo rankas ir kojas, jie perdūrė Jo šoną ietimi. Ir per tas skyles aš galiu ragauti laukinį medų ir aliejų iš titnago uolų, tai yra, galiu ragauti ir matyti, kad Viešpats yra geras… Ietis perėjo per Jo sielą net iki Jo širdies srities. Jis nebėra nepajėgus gailėtis mano silpnumo. Jo kūnui padarytos žaizdos atskleidė mums Jo širdies paslaptis; jos leidžia mums kontempliuoti didžiąją Jo užuojautos paslaptį“.
105. Ši tema ypač pasikartoja Vilhelmo iš Šventojo Tjero raštuose, kuris kviečia mus įžengti į Jėzaus širdį, kuri maitina mus iš savo krūtinės. Tai nestebina, jei prisiminsime, kad Vilhelmui „menų menas yra meilės menas… Meilę pažadina gamtos Kūrėjas, ir tai yra sielos galia, kuri veda ją, tarsi per natūralų jos svorį, į tinkamą vietą ir tikslą“. Ta tinkama vieta, kur meilė viešpatauja pilnatvėje, yra Kristaus širdis: „Viešpatie, kur vedi tuos, kuriuos apkabini ir prispaudi prie savo širdies? Tavo širdis, Jėzau, yra saldžioji tavo dieviškumo mana, kurią laikai savo sielos auksiniame inde (plg. Heb 9, 4), ir kuri pranoksta visas žinias. Laimingi tie, kurie, panirę į tas gelmes, buvo Tavimi paslėpti savo širdies slėptuvėje“.
106. Šventasis Bonaventūras sujungia šias dvi dvasines sroves. Jis pristato Kristaus širdį kaip sakramentų ir malonės šaltinį ir ragina, kad mūsų šios širdies kontempliacija taptų draugų santykiu, asmeniniu meilės susitikimu.
107. Bonaventūras pirmiausia leidžia mums įvertinti malonės ir sakramentų, tekančių iš gyvenimo šaltinio, kuris yra Viešpaties sužeistas šonas, grožį. „Kad iš Kristaus, miegančio ant kryžiaus, šono būtų suformuota Bažnyčia ir išpildytas Raštas, kuris sako: ‘Jie žvelgs į tą, kurį perdūrė’, vienas iš kareivių ietimi smogė Jam į šoną ir atvėrė jį. Tai buvo leidžiama dieviškosios Apvaizdos, kad kraujyje ir vandenyje, tekančiuose iš tos žaizdos, ištekėtų mūsų išganymo kaina iš paslėpto Jo širdies šaltinio, leidžiant Bažnyčios sakramentams suteikti malonės gyvenimą ir taip būti tiems, kurie gyvena Kristuje, tarsi taure, pripildyta iš gyvojo šaltinio, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.
108. Tada Bonaventūras prašo mūsų žengti dar vieną žingsnį, kad mūsų prieiga prie malonės nebūtų laikoma kažkokia magija ar neoplatoniška emanacija, o veikiau kaip tiesioginis santykis su Kristumi, buvimas Jo širdyje, kad tas, kuris geria iš to šaltinio, taptų Kristaus draugu, mylinčia širdimi. „Kelkis, tu, Kristaus draugo siela, ir būk balandė, kuri lizdą suka uolos plyšyje; būk žvirblis, kuris randa namus ir nuolat juos saugo; būk turturėlė, kuri slepia savo skaistaus meilės palikuonis toje švenčiausioje plyšyje“.

PAMALDUMO KRISTAUS ŠIRDŽIAI PLITIMAS

109. Palaipsniui Kristaus sužeistas šonas, kaip Jo meilės buveinė ir malonės gyvenimo šaltinis, pradėjo būti siejamas su Jo širdimi, ypač vienuoliniame gyvenime. Žinome, kad istorijos eigoje pamaldumas Kristaus širdžiai ne visada buvo išreiškiamas vienodai, ir kad jo modernūs išsivystymai, susiję su įvairiomis dvasinėmis patirtimis, negali būti tiesiogiai kildinami iš viduramžių formų, juo labiau iš biblijinių formų, kuriose matome šio pamaldumo sėklas. Nepaisant to, Bažnyčia šiandien neatmeta nieko iš to gėrio, kurį Šventoji Dvasia mums suteikė per amžius, nes ji žino, kad visada bus įmanoma įžvelgti aiškesnę ir gilesnę tam tikrų šio pamaldumo aspektų prasmę ir laikui bėgant įgyti naujų įžvalgų.
110. Daugybė šventų moterų, pasakodamos apie savo susitikimus su Kristumi, kalbėjo apie poilsį Viešpaties širdyje kaip gyvenimo ir vidinės ramybės šaltinyje. Taip buvo su šventosiomis Lutgarde, Mechtilde iš Hackeborn, Angela iš Foligno ir ponia Julijona iš Norvičo, paminint tik kelias. Šventoji Gertrūda iš Helftos, cistersų vienuolė, pasakoja apie laiką maldoje, kai ji padėjo galvą ant Kristaus širdies ir girdėjo jos plakimą. Dialoge su šventuoju Jonu Evangelistu ji paklausė, kodėl jis savo Evangelijoje neaprašė to, ką patyrė, kai darė tą patį. Gertrūda daro išvadą, kad „saldus tų širdies plakimų garsas buvo rezervuotas moderniems laikams, kad, girdėdami juos, mūsų senstantis ir drungnas pasaulis būtų atnaujintas Dievo meile“. Ar galėtume manyti, kad tai iš tiesų yra žinia mūsų laikams, kvietimas suvokti, kaip mūsų pasaulis iš tiesų „paseno“ ir turi iš naujo suvokti Kristaus meilės žinią? Šventoji Gertrūda ir šventoji Mechtilde buvo laikomos tarp „intymiausių Šventosios Širdies patikėtinių“.
111. Kartūzai, ypač paskatinti Liudolfo iš Saksonijos, rado pamaldume į Šventąją Širdį priemonę augti jausmuose ir artume prie Kristaus. Visi, kurie įžengia per Jo širdies žaizdą, užsidega meile. Šventoji Kotryna Sienietė rašė, kad Viešpaties kančios mums yra neįmanoma suprasti, bet atvira Kristaus širdis leidžia mums turėti gyvą asmeninį susitikimą su Jo beribe meile. „Aš norėjau atskleisti tau mano širdies paslaptį, leisdamas tau matyti ją atvirą, kad suprastum, jog Aš mylėjau tave daug labiau, nei galėjau įrodyti tau per kančią, kurią kartą iškentėjau“.
112. Pamaldumas Kristaus širdžiai pamažu peržengė vienuolynų sienas, praturtindamas šventų mokytojų, pamokslininkų ir religinių kongregacijų steigėjų dvasingumą, kurie vėliau jį paskleidė iki tolimiausių žemės kampelių.
113. Ypač reikšminga buvo šventojo Jono Eudeso iniciatyva, kuris „po karšto misijos skelbimo su savo bendražygiais Renne įtikino tos vyskupijos vyskupą patvirtinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Garbingosios Širdies šventės šventimą. Tai buvo pirmas kartas, kai tokia šventė buvo oficialiai autorizuota Bažnyčioje. Po to, tarp 1670 ir 1671 metų, Kutanso, Evrė, Bajė, Lizjė ir Ruano vyskupai autorizavo šventės šventimą savo vyskupijose“.

ŠVENTASIS PRANCIŠKUS DE SALIS

114. Šiuolaikiniais laikais reikėtų paminėti svarbų šventojo Pranciškaus de Salio indėlį. Pranciškus dažnai kontempliuodavo atvirą Kristaus širdį, kuri kviečia mus joje apsistoti, užmegzti asmeninį meilės santykį, apšviečiantį Jo gyvenimo paslaptis. Savo raštuose šis šventasis Bažnyčios daktaras priešinasi griežtai moralei ir legalistiniam pamaldumui, pristatydamas Jėzaus širdį kaip kvietimą visiškai pasitikėti paslaptingu Jo malonės veikimu. Tai išreikšta jo laiške šventajai Janei Pranciškai de Šantal: „Esu tikras, kad mes nebebusime savyje… bet amžinai gyvensime Viešpaties pradurtame šone, nes be Jo ne tik nieko negalime padaryti, bet net jei ir galėtume, mums trūktų noro ką nors daryti.“
115. Pranciškui de Saliui tikrasis pamaldumas neturėjo nieko bendra su prietarais ar paviršutinišku pamaldumu, nes jis reiškia asmeninį santykį, kuriame kiekvienas iš mūsų jaučiasi unikaliai ir individualiai pažįstamas bei mylimas Kristaus. „Ši labiausiai garbinama ir mylima mūsų Mokytojo širdis, deganti meile, kurią Jis mums skelbia, [yra] širdis, ant kurios užrašyti visi mūsų vardai… Tikrai tai yra gilus paguodos šaltinis žinoti, kad esame taip giliai mylimi mūsų Viešpaties, kuris nuolat nešioja mus savo širdyje.“ Su mūsų vardų, užrašytų ant Kristaus širdies, įvaizdžiu šventasis Pranciškus siekė išreikšti, kokiu mastu Kristaus meilė kiekvienam iš mūsų nėra kažkas abstraktaus ir bendro, bet visiškai asmeninė, leidžianti kiekvienam tikinčiajam jaustis pažįstamam ir gerbiamam už tai, kas jis ar ji yra. „Koks mielas yra šis dangus, kuriame Viešpats yra jo saulė, o Jo krūtinė – meilės šaltinis, iš kurio palaimintieji geria iki soties! Kiekvienas iš mūsų gali ten pažvelgti ir pamatyti savo vardą, išraižytą meilės raidėmis, kurias tikra meilė gali perskaityti ir tikra meilė užrašė. Mielas Dieve! Ir ką gi, mylima dukra, apie mūsų mylimuosius? Tikrai jie taip pat ten bus; nes net jei mūsų širdys neturi meilės, jos vis dėlto turi meilės troškimą ir meilės pradžią.“
116. Pranciškus laikė šią Kristaus meilės patirtį esmine dvasiniam gyvenimui, iš tiesų viena iš didžiųjų tikėjimo tiesų: „Taip, mano mylima dukra, Jis galvoja apie tave ir ne tik, bet net apie mažiausią tavo galvos plauką: tai tikėjimo straipsnis ir jokiu būdu neturi būti abejojama.“ Iš to seka, kad tikintysis tampa pajėgus visiškai atsiduoti Kristaus širdžiai, kurioje jis ar ji randa poilsį, paguodą ir stiprybę: „O Dieve! Kokia laimė būti taip apkabintam ir ilsėtis Išganytojo glėbyje. Lik taip, mylima dukra, ir kaip kitas mažylis, šventasis Jonas, kol kiti ragauja įvairius maistus prie Viešpaties stalo, padėk savo galvą, savo sielą ir savo dvasią visiško pasitikėjimo gestu ant šio brangaus Viešpaties mylinčios krūtinės.“ „Tikiuosi, kad ilsiesi turturėlės plyšyje ir mūsų mylimo Išganytojo pradurtame šone… Koks geras yra šis Viešpats, mano mylima dukra! Kokia mylinti Jo Širdis! Likime čia, šioje šventoje buveinėje.“
117. Tuo pačiu metu, ištikimas savo mokymui apie kasdienio gyvenimo pašventinimą, Pranciškus siūlo, kad ši patirtis vyktų tarp mūsų kasdienio gyvenimo veiklų, užduočių ir įsipareigojimų. „Jūs paklausėte manęs, kaip sielos, kurios maldoje traukiamos į šį šventą paprastumą, į šį tobulą atsidavimą Dievui, turėtų elgtis visose savo veiksmuose? Atsakyčiau, kad ne tik maldoje, bet ir kasdienio gyvenimo elgesyje jos turėtų visada žengti į priekį paprastumo dvasia, atsiduodamos ir visiškai pasiduodamos Dievo valiai savo siela, veiksmais ir pasiekimais. Ir daryti tai su meile, pažymėta tobulu ir absoliučiu pasitikėjimu, atsiduodant malonei ir amžinosios meilės rūpesčiui, kurį dieviškoji Apvaizda jaučia jiems.“
118. Dėl šios priežasties, ieškodamas simbolio, kuris perteiktų jo dvasinio gyvenimo viziją, Pranciškus de Salisas padarė išvadą: „Aš pagalvojau, brangi Motina, jei sutinkate, kad turėtume pasirinkti kaip mūsų emblemą vieną širdį, pradurtą dviem strėlėmis, visą apsuptą erškėčių vainiku.“

NAUJA MEILĖS DEKLARACIJA

119. Po šios palankios saleziečių dvasingumo įtakos XVII a. pabaigoje įvyko Paray-le-Monial įvykiai. Šventoji Margarita Marija Alakok pranešė apie įspūdingą Kristaus apsireiškimų seriją tarp 1673 m. gruodžio pabaigos ir 1675 m. birželio. Pagrindinis šių apsireiškimų elementas buvo meilės deklaracija, kuri išsiskyrė pirmajame apsireištime. Jėzus pasakė: „Mano dieviškoji Širdis taip dega meile žmonėms, ir ypač tau, kad, nebegalėdama savyje sulaikyti savo karštos meilės liepsnų, ji turi jas išlieti per tave ir apsireikšti jiems, kad praturtintų juos savo brangiais lobiais, kuriuos dabar tau atskleidžiu.“
120. Šventosios Margaritos Marijos pasakojimas yra galingas ir giliai jaudinantis: „Jis atskleidė man savo meilės stebuklus ir nepaaiškinamas savo Šventosios Širdies paslaptis, kurias iki tol nuo manęs slėpė, kol pirmą kartą man ją atvėrė, tokiu ryškiu ir juntamu būdu, kad nepaliko man jokios abejonės vietos.“ Vėlesniuose apsireiškimuose šis paguodžiantis pranešimas buvo pakartotas: „Jis atskleidė man neišreiškiamus savo tyros meilės stebuklus ir iki kokių kraštutinumų ji nuvedė Jį mylėti žmoniją.“
121. Šis galingas Jėzaus Kristaus meilės suvokimas, kurį mums paliko šventoji Margarita Marija, gali paskatinti mus į didesnę vienybę su Juo. Mums nereikia jaustis įpareigotiems priimti ar pasisavinti kiekvienos jos dvasinės patirties detalės, kurioje, kaip dažnai nutinka, Dievo įsikišimas susipina su žmogiškaisiais elementais, susijusiais su asmens savais troškimais, rūpesčiais ir vidiniais vaizdiniais. Tokios patirtys visada turi būti interpretuojamos Evangelijos ir turtingos Bažnyčios dvasinės tradicijos šviesoje, net jei pripažįstame gėrį, kurį jos atneša daugeliui mūsų brolių ir seserų. Tokiu būdu galime atpažinti Šventosios Dvasios dovanas, esančias tose tikėjimo ir meilės patirtyse. Svarbiau už bet kokią atskirą detalę yra perduotos mums žinios esmė, kurią galima apibendrinti žodžiais, girdėtais šventosios Margaritos Marijos: „Štai širdis, kuri taip mylėjo žmones, kad nieko negailėjo, net iki ištuštinimo ir sunaudojimo, kad parodytų jiems savo meilę.“
122. Šis apsireiškimas kviečia mus augti mūsų susitikime su Kristumi, visiškai pasitikint Jo meile, kol pasieksime pilną ir galutinę vienybę su Juo. „Būtina, kad Jėzaus dieviškoji širdis tam tikru būdu pakeistų mūsų pačių; kad Jis vienas gyventų ir veiktų mumyse ir už mus; kad Jo valia… veiktų absoliučiai ir be jokio mūsų pasipriešinimo; ir galiausiai, kad Jo jausmai, mintys ir troškimai užimtų mūsų vietą, ypač Jo meilė, kad Jis būtų mylimas savyje ir dėl mūsų. Ir taip, ši mylima širdis būdama mūsų viskas visame, galime sakyti su šventuoju Pauliumi, kad mes nebe gyvename savo gyvenimus, bet Jis gyvena mumyse.“
123. Pirmajame šventosios Margaritos Marijos gautame pranešime šis kvietimas buvo išreikštas ryškiais, karštais ir mylinčiais žodžiais. „Jis paprašė mano širdies, kurią paprašiau Jo paimti, ką Jis padarė ir tada padėjo mane į savo garbinamą širdį, iš kurios Jis leido man pamatyti manąją kaip mažą atomą, suvartotą Jo paties ugnies krosnyje.“
124. Kitame momente matome, kad tas, kuris atsiduoda mums, yra prisikėlęs ir pašlovintas Kristus, pilnas gyvybės ir šviesos. Jei iš tiesų įvairiais laikais Jis kalbėjo apie kančias, kurias iškentėjo dėl mūsų, ir apie nedėkingumą, su kuriuo tai sutinkama, čia matome ne tiek Jo kraują ir skausmingas žaizdas, bet veikiau gyvenimo Viešpaties šviesą ir ugnį. Aistros žaizdos neišnyko, bet dabar yra perkeistos. Čia matome velykinę paslaptį visa jos didybe: „Kartą, kai Švenčiausiasis Sakramentas buvo išstatytas, Jėzus pasirodė, spindintis šlove, su savo penkiomis žaizdomis, kurios atrodė kaip daugybė saulių, liepsnojančių iš Jo šventosios žmogiškumo, bet ypač iš Jo garbinamos krūtinės, kuri atrodė kaip ugnies krosnis. Atvėręs savo apsiaustą, Jis atskleidė savo labiausiai mylinčią ir mylimą širdį, kuri buvo tų liepsnų gyvasis šaltinis. Tada aš atradau neišreiškiamus Jo tyros meilės stebuklus, kuria Jis myli žmones iki galo, tačiau gauna iš jų tik nedėkingumą ir abejingumą.“

ŠVENTASIS KLODAS DE LA KOLOMBJERAS

125. Kai šventasis Klodas de La Kolombjeras sužinojo apie šventosios Margaritos Marijos patirtis, jis nedelsdamas ėmėsi jos gynybos ir pradėjo skleisti žinią apie apsireiškimus. Šventasis Klodas atliko ypatingą vaidmenį plėtodamas Šventosios Širdies pamaldumo supratimą ir jo prasmę Evangelijos šviesoje.
126. Kai kurie šventosios Margaritos Marijos kalbos aspektai, jei neteisingai suprantami, gali sukelti pernelyg didelį pasitikėjimą mūsų asmeniniais aukojimais ir aukomis. Šventasis Klodas pabrėžia, kad Jėzaus širdies kontempliacija, kai ji yra autentiška, nesukelia savęs pasitenkinimo ar tuščio pasitikėjimo savo patirtimis ar žmogiškomis pastangomis, bet veikiau neišreiškiamą atsidavimą Kristui, kuris pripildo mūsų gyvenimą ramybe, saugumu ir ryžtu. Jis šį absoliutų pasitikėjimą išreiškė labai iškalbingai žinomoje maldoje:

„Mano Dieve, esu taip įsitikinęs, kad Tu sergėji tuos, kurie Tavyje tikisi, ir kad mums nieko netrūksta, kai visko ieškome Tavyje, kad esu nusprendęs ateityje gyventi laisvas nuo visų rūpesčių ir atiduoti visus savo nerimus Tau… Aš niekada neprarasiu savo vilties. Laikysiu ją iki paskutinio savo gyvenimo momento; ir tą akimirką visi pragaro demonai stengsis ją iš manęs atimti… Kiti gali ieškoti laimės iš savo turtų ar talentų; kiti gali remtis savo gyvenimo nekaltumu, savo atgailos griežtumu, savo išmaldų kiekiu ar savo maldų karštumu. Kalbant apie mane, Viešpatie, visas mano pasitikėjimas yra pats pasitikėjimas. Šis pasitikėjimas niekada nieko neapvylė… Todėl esu tikras, kad būsiu amžinai laimingas, nes tvirtai tikiuosi toks būti, ir nes iš Tavęs, o Dieve, to tikiuosi.“

127. 1677 m. sausio užraše, paminėjęs užtikrintumą, kurį jautė dėl savo misijos, Klodas tęsė: „Aš sužinojau, kad Dievas norėjo, kad tarnaučiau Jam, įgyvendindamas Jo troškimus dėl pamaldumo, kurį Jis pasiūlė asmeniui, su kuriuo Jis bendrauja pasitikėdamas, ir kurio labui Jis norėjo pasinaudoti mano silpnumu. Jau pasinaudojau tuo, kad padėčiau keliems asmenims.“
128. Reikėtų pripažinti, kad palaimintojo Klodo de La Kolombjero dvasingumas lėmė puikią šventosios Margaritos Marijos gilios ir jaudinančios dvasinės patirties ir ryškios bei konkrečios kontempliacijos formos, randamos šventojo Ignaco Lojolos Dvasinėse pratybose, sintezę. Trečiosios pratybų savaitės pradžioje Klodas apmąstė: „Du dalykai mane stipriai paveikė. Pirma, Kristaus požiūris į tuos, kurie siekė Jį suimti. Jo širdis pilna karčių sielvartų; kiekviena žiauri aistra išbandoma prieš Jį ir visa gamta yra sumaištyje, tačiau tarp visos šios sumaišties, visų šių pagundų, Jo širdis išlieka tvirtai nukreipta į Dievą. Jis nedvejodamas imasi vaidmens, kurį siūlė dorybė ir aukščiausia dorybė. Antra, tos pačios širdies požiūris į Judą, kuris Jį išdavė, apaštalus, kurie bailiai Jį paliko, kunigus ir kitus, atsakingus už Jo patirtą persekiojimą; nė vienas iš šių dalykų nesugebėjo sukelti Jame mažiausio neapykantos ar pasipiktinimo jausmo. Aš vėl prisistatau šiai širdžiai, laisvai nuo pykčio, laisvai nuo kartėlio, vietoj to pilnai tikros užuojautos savo priešams.“

ŠVENTASIS KAROLIS DE FUKO IR ŠVENTOJI TERESĖ NUO KŪDIKĖLIO JĖZAUS

129. Šventasis Karolis de Fuko ir šventoji Teresė nuo Kūdikėlio Jėzaus, to nenorėdami, performavo tam tikrus Kristaus širdies pamaldumo aspektus ir taip padėjo mums jį suprasti dar labiau evangeliška dvasia. Dabar panagrinėkime, kaip šis pamaldumas rado išraišką jų gyvenimuose. Sekančiame skyriuje grįšime prie jų, kad iliustruotume išskirtinai misionierišką dimensiją, kurią kiekvienas iš jų atnešė į šį pamaldumą.

130. Lujė Karolis de Fuko buvo įpratęs lankyti Švenčiausiąjį Sakramentą su savo pussesere Marija de Bondi. Vieną dieną ji parodė jam Šventosios Širdies paveikslą. Jo pusseserė atliko esminį vaidmenį Karolio atsivertime, kaip jis pats pripažino: „Kadangi Dievas padarė tave pirmuoju savo gailestingumo įrankiu man, iš tavęs viskas prasidėjo. Jei nebūtum manęs atsivertusi, atvedusi prie Jėzaus ir po truputį, raidė po raidės, mokiusi mane viso, kas šventa ir gera, kur būčiau šiandien?“ Tai, ką Marija pažadino jame, buvo intensyvus Jėzaus meilės suvokimas. Tai buvo esminis dalykas, sutelktas į pamaldumą Jėzaus širdžiai, kurioje jis rado beribį gailestingumą: „Pasitikėkime begaliniu to, kurio širdį tu mane išmokai pažinti, gailestingumu.“
131. Vėliau jo dvasinis vadovas, kunigas Henri Huvelinas, padėjo Karoliui gilinti neįkainojamos „šios palaimintos širdies, apie kurią tu man taip dažnai kalbėjai“ paslapties supratimą. 1889 m. birželio 6 d. Karolis pašventė save Šventajai Širdžiai, kurioje rado meilę be ribų. Jis sakė Kristui: „Tu suteikei man tiek daug naudos, kad atrodytų nedėkingumas Tavo širdžiai netikėti, kad ji pasirengusi suteikti man kiekvieną gėrį, kad ir koks didelis, ir kad Tavo meilė ir dosnumas yra beribiai.“ Jis turėjo tapti atsiskyrėliu „po Jėzaus širdies vardu.“
132. 1906 m. gegužės 17 d., tą pačią dieną, kai brolis Karolis, būdamas vienas, nebegalėjo švęsti Mišių, jis rašė apie savo pažadą „leisti Jėzaus širdžiai gyventi manyje, kad nebe aš gyvenčiau, bet Jėzaus širdis gyventų manyje, kaip Jis gyveno Nazarete.“ Jo draugystė su Jėzumi, širdis prie širdies, buvo toli gražu ne privatus pamaldumas. Ji įkvėpė griežtą gyvenimą, kurį jis vedė Nazarete, gimusį iš noro mėgdžioti Kristų ir būti Jam panašiam. Jo mylintis pamaldumas Jėzaus širdžiai turėjo konkretų poveikį jo gyvenimo būdui, ir jo Nazaretas buvo maitinamas jo asmeniniu santykiu su Kristaus širdimi.

ŠVENTOJI TERESĖ NUO KŪDIKĖLIO JĖZAUS

133. Kaip ir šventasis Karolis de Fuko, šventoji Teresė nuo Kūdikėlio Jėzaus buvo paveikta didžiojo pamaldumo atgimimo, kuris XIX a. užliejo Prancūziją. Tėvas Almiras Pišonas, jos šeimos dvasinis vadovas, buvo laikomas atsidavusiu Šventosios Širdies apaštalu. Viena iš jos seserų pasirinko religinį vardą „Sesuo Marija nuo Šventosios Širdies“, o vienuolynas, į kurį įstojo Teresė, buvo pašvęstas Šventajai Širdžiai. Vis dėlto jos pamaldumas įgavo tam tikrų išskirtinių bruožų, palyginti su to laikmečio įprastu pamaldumu.
134. Kai Teresei buvo penkiolika, ji galėjo kalbėti apie Jėzų kaip apie tą, „kieno širdis plaka unisonu su mano“. Po dvejų metų, kalbėdama apie Kristaus širdies, apvainikuotos erškėčiais, paveikslą, ji laiške rašė: „Tu žinai, kad aš pati nematau Šventosios Širdies taip, kaip visi kiti. Manau, kad mano Sužadėtinio Širdis yra tik mano, kaip mano yra tik Jo, ir tada kalbu su Juo šioje žavingoje širdies į širdį vienumoje, laukdama, kol vieną dieną galėsiu kontempliuoti Jį akis į akį.“
135. Viename iš savo eilėraščių Teresė išreiškė savo pamaldumo prasmę, kuri labiau susijusi su draugyste ir užtikrintumu nei su pasitikėjimu savo aukomis:
     
     „Man reikia širdies, degančios švelnumu,
Kuris bus mano atrama amžinai,
Kuris myli viską manyje, net mano silpnumą...
Ir kuris niekada nepalieka manęs dieną ar naktį...
Turiu turėti Dievą, kuris priima mano prigimtį,
Ir tampa mano broliu ir gali kentėti! ...
Ak! Gerai žinau, visas mūsų teisumas
Yra bevertis Tavo akyse...
Todėl aš, savo skaistyklai,
Renkuosi Tavo degančią meilę, o mano Dievo širdie!“
     
136. Turbūt svarbiausias tekstas, padedantis suprasti Teresės pamaldumą Kristaus širdžiai, yra laiškas, kurį ji parašė likus trims mėnesiams iki mirties savo draugui Morisui Beljerui: „Kai matau Mariją Magdaleną, einančią prieš daugelį svečių, nuplaunančią savo ašaromis savo garbinamo Mokytojo kojas, kurias ji liečia pirmą kartą, jaučiu, kad jos širdis suprato Jėzaus širdies meilės ir gailestingumo bedugnes, ir, nors ji yra nusidėjėlė, ši meilės širdis buvo pasirengusi ne tik jai atleisti, bet ir apipilti ją savo dieviškojo artumo palaiminimais, pakelti ją į aukščiausius kontempliacijos viršūnes. Ak! Mielas mažasis Broli, nuo tada, kai man buvo suteikta malonė taip pat suprasti Jėzaus širdies meilę, prisipažįstu, kad tai išvijo visą baimę iš mano širdies. Mano klaidų prisiminimas mane nuliūdina, traukia niekada nepasikliauti savo jėgomis, kurios yra tik silpnumas, bet šis prisiminimas dar labiau kalba man apie gailestingumą ir meilę.“
137. Tie moralizuotojai, kurie nori griežtai kontroliuoti Dievo gailestingumą ir malonę, galėtų teigti, kad Teresė galėjo tai pasakyti, nes buvo šventoji, bet paprastas žmogus to negalėtų sakyti. Tokiu būdu jie ištrina iš šventosios Teresės dvasingumo nuostabią originalumą, atspindintį Evangelijos širdį. Deja, tam tikruose krikščioniškuose sluoksniuose dažnai susiduriame su bandymu įsprausti Šventąją Dvasią į tam tikrą iš anksto numatytą modelį, leidžiantį jiems viską laikyti savo priežiūroje. Tačiau šis įžvalgus Bažnyčios daktaras juos nutildo ir tiesiogiai prieštarauja jų redukciniam požiūriui šiais aiškiais žodžiais: „Jei būčiau padariusi visas įmanomas nusikalstamas veikas, visada turėčiau tą patį pasitikėjimą; jaučiu, kad visa šių nusikaltimų gausybė būtų kaip vandens lašas, įmestas į ugnies krosnį.“
138. Seseriai Marijai, kuri gyrė jos dosnią meilę Dievui, pasirengusią net priimti kankinystę, Teresė atsakė ilgai laiške, kuris yra vienas iš didžiųjų dvasingumo istorijos etapų. Šią puslapį reikėtų perskaityti tūkstantį kartų dėl jo gilumo, aiškumo ir grožio. Ten Teresė padeda savo seseriai, „Marijai nuo Šventosios Širdies“, išvengti šio pamaldumo sutelkimo į kančią, nes kai kurie atgailą pristatė pirmiausia kaip aukų ir gerų darbų kaupimą. Teresė savo ruožtu pristato pasitikėjimą kaip didžiausią ir geriausią auką, malonią Kristaus širdžiai: „Mano kankinystės troškimai yra niekas; jie nėra tai, kas suteikia man beribį pasitikėjimą, kurį jaučiu savo širdyje. Jie, tiesą sakant, yra dvasiniai turtai, kurie daro žmogų neteisingą, kai jis jais pasitenkina ir mano, kad jie yra kažkas didinga… tai, kas [Jėzui] patinka, yra tai, kad Jis mato mane mylint savo mažumą ir skurdą, aklą viltį, kurią turiu Jo gailestingume… Tai yra mano vienintelis lobis… Jei nori jausti džiaugsmą, turėti trauką kančiai, tai savo paguodos tu ieškai… Suprask, kad būti Jo meilės auka, kuo silpnesnis esi, be troškimų ar dorybių, tuo labiau esi tinkamas šios sunaudojančios ir transformuojančios Meilės veikimui… O! Kaip norėčiau, kad galėčiau priversti tave suprasti, ką jaučiu!… Tai pasitikėjimas ir niekas kitas, tik pasitikėjimas, turi mus vesti į Meilę.“
139. Daugelyje savo raštų Teresė kalba apie savo kovą su dvasingumo formomis, pernelyg sutelkiančiomis į žmogaus pastangas, individualius nuopelnus, aukų aukojimą ir tam tikrų veiksmų atlikimą, kad „laimėtų dangų“. Jai „nuopelnas nesusideda iš daug darymo ar davimo, bet veikiau iš priėmimo“. Perskaitykime dar kartą kai kuriuos iš šių giliai prasmingų tekstų, kuriuose ji tai pabrėžia ir pristato kaip paprastą ir greitą būdą užvaldyti Viešpatį „per Jo širdį“.
140. Savo seseriai Leonijai ji rašo: „Užtikrinu tave, kad Dievas yra daug geresnis, nei tu manai. Jam užtenka žvilgsnio, meilės atodūsio… Kalbant apie mane, man labai lengva praktikuoti tobulumą, nes supratau, kad tai yra Jėzaus užvaldymas per Jo širdį… Pažvelk į mažą vaiką, kuris ką tik supykdė savo motiną… Jei jis ateina pas ją, ištiesdamas savo mažas rankas, šypsodamasis ir sakydamas: ‘Pabučiuok mane, daugiau taip nedarysiu’, ar jo motina galės nespausti jo švelniai prie savo širdies ir pamiršti jo vaikišką išdaigą? Tačiau ji žino, kad jos brangus mažylis tai pakartos kitą kartą, bet tai nesvarbu; jei jis vėl ją užvaldys per jos širdį, jis nebus nubaustas.“
141. Taip pat laiške tėvui Adolfui Rulandui ji rašo: „[M]ano kelias yra visas pasitikėjimas ir meilė. Nesuprantu sielų, kurios bijo tokio švelnaus draugo. Kartais, kai skaitau tam tikrus dvasinius traktatus, kuriuose tobulumas rodomas per tūkstantį kliūčių, apsuptas iliuzijų minios, mano vargšas mažas protas greitai pavargsta; užverčiu mokytą knygą, kuri laužo man galvą ir džiovina mano širdį, ir imu Šventąjį Raštą. Tada viskas man atrodo šviesu; vienas žodis atveria mano sielai begalinius horizontus, tobulumas man atrodo paprastas. Matau, kad pakanka pripažinti savo niekingumą ir atsiduoti kaip vaikui į Dievo rankas.“
142. Dar viename laiške ji tai sieja su tėvų rodoma meile: „Netikiu, kad [tėvo] širdis galėtų atsispirti savo vaiko filialiniam pasitikėjimui, kurio nuoširdumą ir meilę jis žino. Tačiau jis supranta, kad ne kartą jo sūnus kris į tas pačias klaidas, bet jis pasirengęs visada jam atleisti, jei jo sūnus visada jį užvaldys per jo širdį.“

ATBALSIAI JĖZAUS DRAUGIJOJE

143. Matėme, kaip šventasis Klodas de La Kolombjeras sujungė šventosios Margaritos Marijos dvasinę patirtį su Dvasinių pratybų tikslu. Manau, kad Šventosios Širdies vieta Jėzaus Draugijos istorijoje nusipelno kelių trumpų žodžių.
144. Jėzaus Draugijos dvasingumas visada siūlė „vidinį Viešpaties pažinimą, kad Jį labiau mylėtume ir sektume“. Šventasis Ignacas savo Dvasinėse pratybose kviečia mus atsistoti prieš Evangeliją, kuri sako, kad „[Kristaus] šonas buvo perdurtas ietimi ir ištekėjo kraujas bei vanduo“. Kai rekolekcijų dalyviai kontempliuoja nukryžiuoto Viešpaties sužeistą šoną, Ignacas siūlo jiems įžengti į Kristaus širdį. Taip mes turime būdą išplėsti savo širdis, kurį rekomendavo tas, kuris buvo „jausmų meistras“, naudodamas šventojo Petro Faberio žodžius viename iš jo laiškų šventajam Ignacui. Tėvas Juanas Alfonsas de Polankas pakartojo tą pačią išraišką savo šventojo Ignaco biografijoje: „Jis [kardinolas Gasparas Kontarinis] suprato, kad tėve Ignace jis sutiko jausmų meistrą.“ Šventojo Ignaco pasiūlyti pokalbiai yra esminė šios širdies lavinimo dalis, nes juose mes jaučiame ir ragaujame širdimi Evangelijos žinią ir apie ją kalbamės su Viešpačiu. Šventasis Ignacas sako, kad galime dalintis savo rūpesčiais su Viešpačiu ir ieškoti Jo patarimo. Kiekvienas, kuris seka Pratybomis, lengvai mato, kad jos apima dialogą, širdis prie širdies.
145. Šventasis Ignacas savo kontempliacijas pakelia iki kulminacijos prie kryžiaus papėdės ir kviečia rekolekcijų dalyvį su dideliu jausmu klausti nukryžiuoto Viešpaties, „kaip vienas draugas kitam, kaip tarnas savo šeimininkui“, ką jis ar ji turi padaryti dėl Jo. Pratybų eiga pasiekia kulminaciją „Kontempliacijoje, siekiant Meilės“, kuri sukelia padėką ir savo „atminties, supratimo ir valios“ aukojimą širdžiai, kuri yra kiekvieno gero dalyko šaltinis ir pradžia. Ši vidinė kontempliacija nėra mūsų supratimo ir pastangų vaisius, bet turi būti meldžiama kaip dovana.
146. Ta pati patirtis įkvėpė didžiąją jėzuitų kunigų eilę, kurie aiškiai kalbėjo apie Jėzaus širdį: šventąjį Pranciškų Borgiją, šventąjį Petrą Faberį, šventąjį Alfonsą Rodrigesą, tėvą Alvarezą de Pazą, tėvą Vincentą Karafą, tėvą Kasperą Drużbickį ir daugybę kitų. 1883 m. jėzuitai pareiškė, kad „Jėzaus Draugija priima ir su džiaugsmo bei dėkingumo perpildyta dvasia gauna maloniausią pareigą, kurią jai patikėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus, praktikuoti, skatinti ir propaguoti pamaldumą Jo dieviškajai širdžiai.“ 1871 m. rugsėjį tėvas Piteris Janas Bekksas pašventė Draugiją Jėzaus Šventajai Širdžiai, o kaip ženklą, kad tai išlieka išskirtinis Draugijos gyvenimo elementas, tėvas Pedras Arupė 1972 m. atnaujino tą pašventinimą, su įsitikinimu, kurį jis paaiškino šiais žodžiais: „Todėl noriu pasakyti Draugijai kažką, apie ką jaučiu, kad negaliu tylėti. Nuo savo noviciato laikų visada buvau įsitikinęs, kad tai, ką vadiname pamaldumu Šventajai Širdžiai, turi simbolinę išraišką to, kas yra giliausia ignaciškajame dvasingume, ir nepaprastą efektyvumą – ultra quam speraverint – tiek savo tobulėjimui, tiek apaštališkam vaisingumui. Aš ir toliau turiu šį patį įsitikinimą… Šiame pamaldume randu vieną iš giliausių savo vidinio gyvenimo šaltinių.“
147. Kai šventasis Jonas Paulius II ragino „visus Draugijos narius dar uoliau skatinti šį pamaldumą, kuris labiau nei bet kada atitinka mūsų laikų lūkesčius“, jis tai darė, nes pripažino gilų ryšį tarp pamaldumo Kristaus širdžiai ir ignaciškojo dvasingumo. Nes „noras ‘intymiai pažinti Viešpatį’ ir ‘turėti pokalbį’ su Juo, širdis prie širdies, yra būdingas ignaciškajam dvasiniam ir apaštališkajam dinamizmui, dėka Dvasinių pratybų, ir šis dinamizmas visiškai tarnauja Dievo širdies meilei.“

PLATI VIDINIO GYVENIMO SROVĖ

148. Pamaldumas Kristaus širdžiai vėl pasirodo daugelio šventųjų, visiškai skirtingų vienas nuo kito, dvasinėje kelionėje; kiekviename iš jų šis pamaldumas įgauna naujų atspalvių. Pavyzdžiui, šventasis Vincentas de Paulas sakydavo, kad Dievas trokšta širdies: „Dievas pirmiausia prašo mūsų širdies – mūsų širdies – ir tai yra tai, kas svarbu. Kaip gali žmogus, neturintis turtų, turėti didesnį nuopelną nei tas, kuris atsisako didelių turtų? Nes tas, kuris nieko neturi, tai daro su didesne meile; ir tai yra tai, ko Dievas ypač nori…“ Tai reiškia leisti savo širdžiai susivienyti su Kristaus širdimi. „Kokios palaimos sesuo neturėtų tikėtis iš Dievo, jei ji daro viską, kad jos širdis būtų būsenoje, suvienytoje su mūsų Viešpaties širdimi!“
149. Kartais galime būti gundomi laikyti šią meilės paslaptį kaip žavų praeities reliktą, puikų dvasingumą, tinkamą kitiems laikams. Tačiau turime nuolat priminti sau, kad, kaip kartą pasakė šventasis misionierius, „ši dieviškoji širdis, kuri leido save perdurti priešo ietimi, kad per tą šventą žaizdą išlietų sakramentus, kuriais buvo suformuota Bažnyčia, niekada nenustojo mylėti.“ Naujesni šventieji, tokie kaip šventasis Pijus iš Pjetrelčinos, šventoji Teresė iš Kalkutos ir daugelis kitų, su giliu pamaldumu kalbėjo apie Kristaus širdį. Čia taip pat paminėčiau šventosios Faustinos Kovalskos patirtis, kurios iš naujo siūlo pamaldumą Kristaus širdžiai, labai pabrėždamos prisikėlusio Viešpaties šlovingą gyvenimą ir Jo dieviškąjį gailestingumą. Įkvėptas jos patirčių ir šventojo Juozapo Sebastijono Pelčaro (1842–1924) dvasinio palikimo, šventasis Jonas Paulius II glaudžiai susiejo savo apmąstymus apie dieviškąjį gailestingumą su pamaldumu Kristaus širdžiai: „Bažnyčia atrodo ypač išpažįstanti Dievo gailestingumą ir jį gerbianti, kai ji kreipiasi į Kristaus širdį. Iš tiesų, būtent šis priartėjimas prie Kristaus Jo širdies paslaptyje leidžia mums sustoti prie šio Dievo Tėvo gailestingosios meilės apreiškimo taško, apreiškimo, kuris sudarė pagrindinį Žmogaus Sūnaus mesijinės misijos turinį.“ Šventasis Jonas Paulius taip pat kalbėjo apie Šventąją Širdį labai asmeniškai, pripažindamas, kad „ji man kalbėjo nuo pat jaunystės.“
150. Ilgalaikis pamaldumo Kristaus širdžiai aktualumas ypač akivaizdus evangelizacijos ir švietimo darbe, kurį atlieka daugybė vyrų ir moterų religinių kongregacijų, kurių kilmė buvo pažymėta šiuo giliai kristologiniu pamaldumu. Paminėti jas visas vardais būtų begalinis uždavinys. Paprasčiausiai apsvarstykime du atsitiktinai pasirinktus pavyzdžius: „Steigėjas [šventasis Danielius Kombonis] atrado Jėzaus širdies paslaptyje jėgos šaltinį savo misionieriškam įsipareigojimui.“ „Įsitraukę į Jėzaus širdies troškimus, mes norime, kad žmonės augtų orumu, kaip žmonės ir kaip Dievo vaikai. Mūsų atspirties taškas yra Evangelija, su viskuo, ko ji iš mūsų reikalauja meilės, atleidimo ir teisingumo, ir solidarumo su tais, kurie yra vargšai ir pasaulio atstumti.“ Taip pat daugybė šventovių visame pasaulyje, pašvęstų Kristaus širdžiai, išlieka įspūdingu maldos ir dvasinio uolumo atnaujinimo šaltiniu. Visiems tiems, kurie bet kokiu būdu yra susiję su šiais tikėjimo ir meilės erdvių, siunčiu savo tėvišką palaiminimą.

PAMALDUMAS PAGUODAI

151. Kristaus šono žaizda, gyvojo vandens šaltinis, lieka atvira prisikėlusio Išganytojo kūne. Gili žaizda, padaryta ietimi, ir erškėčių vainiko žaizdos, kurios paprastai vaizduojamos Šventosios Širdies atvaizduose, yra neatsiejama šio pamaldumo dalis, kurioje kontempliuojame Kristaus meilę, kuris aukojo save iki galo. Prisikėlusio Viešpaties širdis išlaiko šio visiško savęs atidavimo ženklus, kurie mums sukėlė intensyvius kentėjimus. Todėl natūralu, kad tikintieji norėtų atsakyti ne tik į šį didžiulį meilės išliejimą, bet ir į kentėjimus, kuriuos Viešpats pasirinko iškęsti dėl tos meilės.

Su Jėzumi ant kryžiaus

152. Tikslinga atgaivinti vieną konkretų dvasingumo aspektą, lydintį pamaldumą Kristaus širdžiai, būtent vidinį troškimą paguosti tą širdį. Čia nekalbėsiu apie „atgailos“ praktiką, kurią laikau labiau tinkama šio pamaldumo socialinei dimensijai, aptartai kitame skyriuje. Vietoj to norėčiau sutelkti dėmesį į dažnai jaučiamą tikinčiųjų širdžių troškimą, kurie meiliai kontempliuoja Kristaus kančios paslaptį ir patiria ją kaip paslaptį, kuri ne tik prisimenama, bet tampa mums dabartine per malonę, ar tiksliau, leidžia mums mistiškai būti dabartiems mūsų išganymo momentu. Jei tikrai mylime Viešpatį, kaip galėtume nenorėti Jo paguosti?
153. Popiežius Pijus XI norėjo pagrįsti šį konkretų pamaldumą suvokimu, kad mūsų išganymo Kristaus kančia peržengia, Dievo malone, visas laiko ir erdvės ribas. Ant kryžiaus Jėzus aukojo save už visas nuodėmes, įskaitant dar nepadarytas, įskaitant mūsų nuodėmes. Lygiai taip pat veiksmai, kuriuos dabar aukojame Jo paguodai, taip pat peržengdami laiką, paliečia Jo sužeistą širdį. „Jei dėl mūsų nuodėmių, dar būsimų, bet jau numatytų, Jėzaus siela tapo liūdna iki mirties, negalima abejoti, kad tuo pat metu Jis rado tam tikrą paguodą iš mūsų atgailos, taip pat numatytos, tuo momentu, kai ‘Jam pasirodė angelas iš dangaus’ (Lk 22:43), kad Jo širdis, prispausta nuovargio ir kančios, rastų paguodą. Ir todėl net dabar, nuostabiu, bet tikru būdu, galime ir turime paguosti tą Švenčiausiąją Širdį, kuri nuolat yra sužeidžiama nedėkingų žmonių nuodėmių.“

Širdies priežastys

154. Kai kuriems gali atrodyti, kad šis Šventosios Širdies pamaldumo aspektas neturi tvirto teologinio pagrindo, tačiau širdis turi savo priežastis. Čia sensus fidelium suvokia kažką paslaptingo, pranokstančio mūsų žmogiškąją logiką, ir supranta, kad Kristaus kančia nėra tik praeities įvykis, bet toks, kuriame galime dalyvauti per tikėjimą. Meditacija apie Kristaus savęs aukojimą ant kryžiaus krikščioniškajam pamaldumui reiškia daug daugiau nei tik prisiminimą. Šis įsitikinimas turi tvirtą teologinį pagrindą. Taip pat galime pridurti mūsų nuodėmių pripažinimą, kurias Jėzus užsikrovė ant savo sužeistų pečių, ir mūsų neadekvatumą prieš šią amžiną meilę, kuri visada yra begaliai didesnė.
155. Taip pat galime klausti, kaip galime melstis gyvenimo Viešpačiui, prisikėlusiam iš mirusiųjų ir karaliaujančiam šlovėje, tuo pat metu paguodžiant Jį Jo kentėjimų metu. Čia turime suvokti, kad Jo prisikėlusi širdis išlaiko savo žaizdą kaip nuolatinį prisiminimą, ir kad malonės veikimas leidžia patirti patirtį, kuri neapsiriboja vienu praeities momentu. Apmąstydami tai, esame kviečiami eiti mistiniu keliu, kuris pranoksta mūsų protinius apribojimus, bet išlieka tvirtai įsitvirtinęs Dievo žodyje. Popiežius Pijus XI tai aiškiai išdėsto: „Kaip šios atgailos veiksmai gali dabar teikti paguodą, kai Kristus jau karaliauja dangaus palaimoje? Į šį klausimą galime atsakyti šventojo Augustino žodžiais, kurie čia labai tinka – ‘Duok man tą, kuris myli, ir jis supras, ką sakau’. Kiekvienas, turintis didelę meilę Dievui, ir kuris atsigręžia į praeitį, gali medituoti apie Kristų, matyti Jį dirbantį žmogui, liūdintį, kenčiantį didžiausius sunkumus, ‘dėl mūsų, žmonių, ir mūsų išganymo’, beveik išsekusį nuo liūdesio, kančios, net ‘sužeistą dėl mūsų nuodėmių’ (Iz 53:5), ir atnešantį mums gydymą tomis pačiomis žaizdomis. Kuo daugiau tikintieji apmąsto visus šiuos dalykus, tuo aiškiau jie mato, kad žmonių nuodėmės, kada tik jos buvo padarytos, buvo priežastis, kodėl Kristus buvo atiduotas mirčiai.“
156. Šie Pijaus XI žodžiai nusipelno rimto svarstymo. Kai Raštas teigia, kad tikintieji, kurie nesilaiko savo tikėjimo, „vėl nukryžiuoja Dievo Sūnų“ (Hbr 6:6), arba kai Paulius, aukodamas savo kentėjimus dėl kitų, sako, kad „savo kūne užbaigiu, ko trūksta Kristaus kentėjimams“ (Kol 1:24), arba vėl, kai Kristus savo kančioje meldžiasi ne tik už savo mokinius tuo metu, bet ir už „tuos, kurie tikės manimi per jų žodį“ (Jn 17:20), visi šie teiginiai meta iššūkį mūsų įprastam mąstymo būdui. Jie rodo, kad neįmanoma visiškai atskirti praeities nuo dabarties, kad ir kaip sunku mūsų protui tai suvokti. Evangelija, visa savo turtingumu, buvo parašyta ne tik mūsų maldai meditacijai, bet ir tam, kad galėtume patirti jos tikrovę mūsų meilės darbuose ir mūsų vidiniame gyvenime. Tai tikrai taikoma Kristaus mirties ir prisikėlimo paslapčiai. Laiko skirtumai, kuriuos naudoja mūsų protas, atrodo nepajėgūs aprėpti šios tikėjimo patirties pilnatvės, kuri yra mūsų vienybės su Kristumi Jo kentėjimuose ir stiprybės, paguodos bei draugystės, kurią patiriame su Juo Jo prisikėlusiame gyvenime, pagrindas.
157. Taigi matome velykinės paslapties vienybę šiuose dviejuose neatskiriamuose ir vienas kitą praturtinančiuose aspektuose. Viena paslaptis, esanti per malonę abiejose dimensijose, užtikrina, kad kai aukojame savo kentėjimus Kristui Jo paguodai, tie kentėjimai yra apšviesti ir perkeisti Jo meilės velykine šviesa. Mes dalyvaujame šioje paslaptyje savo gyvenime, nes Kristus pats pirmasis pasirinko dalyvauti tame gyvenime. Jis norėjo pirmiausia patirti, kaip Galva, tai, ką vėliau patirs savo Kūne, Bažnyčioje: tiek mūsų žaizdas, tiek mūsų paguodas. Kai gyvename Dievo malonėje, šis abipusis dalijimasis tampa mums dvasine patirtimi. Trumpai tariant, prisikėlęs Viešpats, savo malonės veikimu, mistiškai sujungia mus su savo kančia. Tikinčiųjų širdys, patiriančios prisikėlimo džiaugsmą, tačiau tuo pat metu trokštančios dalyvauti Viešpaties kančioje, tai supranta. Jos trokšta dalyvauti Jo kentėjimuose, aukodamos Jam savo gyvenimo kentėjimus, kovas, nusivylimus ir baimes. Ir jos to nepatiria kaip izoliuoti individai, nes jų kentėjimai taip pat yra dalyvavimas Kristaus mistinio Kūno, šventosios Dievo tautos, kenčiančios kiekvienu laiku ir vietoje, kančiose. Taigi paguodos pamaldumas jokiu būdu nėra ahistoriškas ar abstraktus; jis tampa kūnu ir krauju Bažnyčios piligrimystėje per istoriją.

Atgaila

158. Natūralus troškimas paguosti Kristų, kuris prasideda mūsų liūdesiu kontempliuojant tai, ką Jis dėl mūsų iškentėjo, auga su sąžiningu mūsų blogų įpročių, prievartų, prisirišimų, silpno tikėjimo, tuščių tikslų ir, kartu su mūsų tikromis nuodėmėmis, mūsų širdžių nesugebėjimu atsakyti į Viešpaties meilę ir Jo planą mūsų gyvenimams pripažinimu. Ši patirtis yra valanti, nes meilė reikalauja ašarų valymo, kurios galiausiai palieka mus labiau trokštančius Dievo ir mažiau apsėstus savęs.
159. Taip matome, kad kuo gilesnis mūsų troškimas paguosti Viešpatį, tuo gilesnis bus mūsų nuoširdus „atgailos“ jausmas. Atgaila yra „ne kaltės jausmas, kuris mus atbaido ar apsėda mūsų nevertingumu, bet naudingas ‘perdurimas’, kuris valo ir gydo širdį. Kai pripažįstame savo nuodėmę, mūsų širdys gali atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, gyvojo vandens šaltiniui, kuris trykšta mumyse ir atneša ašaras į mūsų akis… Tai nereiškia verkti savigailoje, kaip dažnai esame gundomi… Verkti atgailos ašaromis reiškia rimtai atgailauti, kad nuliūdinome Dievą savo nuodėmėmis; pripažinti, kad visada liekame Dievo skolininkais… Kaip vandens lašai gali nudilinti akmenį, taip ašaros gali lėtai suminkštinti užkietėjusias širdis. Čia matome liūdesio stebuklą, tą ‘sveiką liūdesį’, kuris atneša didelę ramybę… Taigi atgaila nėra mūsų darbas, bet malonė ir, kaip tokia, ji turi būti ieškoma maldoje.“ Tai reiškia „prašyti liūdesio kartu su Kristumi Jo liūdesyje, kančios su Kristumi Jo kančioje, ašarų ir gilaus skausmo jausmo dėl didelių skausmų, kuriuos Kristus iškentėjo dėl manęs.“
160. Todėl prašau, kad niekas nenuvertintų karšto šventosios Dievo tautos pamaldumo, kuris savo liaudišku pamaldumu siekia paguosti Kristų. Taip pat raginu visus svarstyti, ar tam tikruose meilės demonstravimuose, siekiančiuose paguosti Viešpatį, gali būti daugiau protingumo, tiesos ir išminties nei šaltuose, tolimuose, apskaičiuotuose ir nominaliuose meilės aktuose, kuriuos kartais praktikuoja tie, kurie teigia turintys labiau apmąstytą, rafinuotą ir brandų tikėjimą.

Paguosti patys, kad paguostume kitus

161. Kontempliuodami Kristaus širdį ir Jo savęs atidavimą net iki mirties, mes patys randame didelę paguodą. Liūdesys, kurį jaučiame savo širdyse, užleidžia vietą visiškam pasitikėjimui, ir galiausiai išlieka dėkingumas, švelnumas, ramybė; išlieka Kristaus meilė, viešpataujanti mūsų gyvenimuose. Taigi atgaila „nėra nerimo šaltinis, bet sielos gydymas, nes veikia kaip balzamas ant nuodėmės žaizdų, paruošdamas mus priimti Viešpaties glamonę.“ Mūsų kentėjimai susijungia su Kristaus kentėjimais ant kryžiaus. Jei tikime, kad malonė gali įveikti kiekvieną atstumą, tai reiškia, kad Kristus savo kentėjimais susivienijo su savo mokinių kentėjimais kiekvienu laiku ir vietoje. Tokiu būdu, kai ištveriame kentėjimus, taip pat galime patirti vidinę paguodą, žinodami, kad Kristus kenčia su mumis. Siekdami Jį paguosti, mes patys būsime paguosti.
162. Tačiau tam tikru momentu mūsų kontempliacijoje taip pat turėtume išgirsti skubų Viešpaties prašymą: „Paguoskite, paguoskite mano tautą!“ (Iz 40:1). Kaip sako šventasis Paulius, Dievas mums siūlo paguodą „kad galėtume paguosti tuos, kurie yra bet kokioje nelaimėje, ta paguoda, kuria patys esame paguosti Dievo“ (2 Kor 1:4).
163. Tai mus skatina siekti gilesnio bendruomeninės, socialinės ir misionieriškos visų autentiškų pamaldumų Kristaus širdžiai dimensijos supratimo. Nes kaip Kristaus širdis veda mus pas Tėvą, taip ji siunčia mus pas mūsų brolius ir seseris. Tarnybos, brolybės ir misijos vaisiuose, kuriuos Kristaus širdis įkvepia mūsų gyvenimuose, išpildoma Tėvo valia. Tokiu būdu užbaigiame ratą: „Mano Tėvas yra pašlovintas tuo, kad jūs nešate daug vaisių“ (Jn 15:8).

PENKTAS SKYRIUS

MEILĖ UŽ MEILĘ

164. Šventosios Margaritos Marijos Alakok dvasinėse patirtyse susiduriame su karšta meilės Jėzui Kristui deklaracija ir giliai asmeniniu bei iššūkį keliančiu kvietimu patikėti savo gyvenimus Viešpačiui. Žinojimas, kad esame mylimi, ir visiškas pasitikėjimas ta meile jokiu būdu nesumažina mūsų troškimo dosniai atsakyti, nepaisant mūsų trapumo ir daugybės trūkumų.

DEJONĖ IR PRAŠYMAS

165. Pradedant antruoju didžiuoju Jėzaus apsireiškimu šventajai Margaritai Marijai, Jis kalbėjo apie liūdesį, kurį jaučia, nes Jo didelė meilė žmonijai mainais gauna „nieko, tik nedėkingumą ir abejingumą“, „šaltumą ir panieką“. Ir tai, pridūrė Jis, „man yra skaudžiau nei viskas, ką iškentėjau savo Kančioje.“
166. Jėzus kalbėjo apie savo meilės troškulį ir atskleidė, kad Jo širdis nėra abejinga tam, kaip mes atsakome į tą troškulį. Jo žodžiais: „Aš trokštu, bet su tokiu karštu troškimu būti mylimas žmonių Švenčiausiajame Sakramente, kad šis troškulys mane sunaudoja; ir nesutikau nieko, kas stengtųsi, pagal mano troškimą, numalšinti mano troškulį, grąžindamas meilę už mano meilę.“ Jėzus prašo meilės. Kai tikinčioji širdis tai supranta, jos spontaniškas atsakas yra meilė, o ne troškimas dauginti aukas ar tiesiog atlikti varginančią pareigą: „Gavau iš savo Dievo perteklinę Jo meilės malonę, ir jaučiau, kad esu skatinama atsakyti į kai kurias iš jų ir atsakyti meile už meilę.“ Kaip nurodė mano pirmtakas Leonas XIII, per savo Šventosios Širdies paveikslą Kristaus meilė „skatina mus grąžinti meilę už meilę.“

KRISTAUS MEILĖS PLĖTimas MŪSŲ BROLIAMS IR SESERIMS

167. Turime dar kartą imtis Dievo žodžio ir, tai darydami, suvokti, kad geriausias mūsų atsakas į Kristaus širdies meilę yra mylėti savo brolius ir seseris. Nėra didesnio būdo grąžinti meilę už meilę. Raštai tai aiškiai parodo: „Kaip padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25:40). „Visas įstatymas yra apibendrintas vienu įsakymu: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’“ (Gal 5:14). „Mes žinome, kad perėjome iš mirties į gyvenimą, nes mylime vieni kitus. Kas nemyli, lieka mirtyje“ (1 Jn 3:14). „Tie, kurie nemyli brolio ar sesers, kuriuos matė, negali mylėti Dievo, kurio nematė“ (1 Jn 4:20).
168. Meilė mūsų broliams ir seserims nėra tiesiog mūsų pačių pastangų vaisius; ji reikalauja mūsų savanaudiškų širdžių transformacijos. Šis suvokimas davė pradžią dažnai kartojamai maldai: „Jėzau, padaryk mūsų širdis panašias į Tavo.“ Šventasis Paulius savo ruožtu ragino savo klausytojus melstis ne už jėgas daryti gerus darbus, bet „turėti tą patį nusiteikimą tarp jūsų, kuris buvo Kristuje Jėzuje“ (Fil 2:5).
169. Turime prisiminti, kad Romos imperijoje daugelis vargšų, užsieniečių ir kitų, gyvenusių visuomenės pakraščiuose, sulaukė pagarbos, meilės ir rūpesčio iš krikščionių. Tai paaiškina, kodėl atsimetėlis imperatorius Julianas viename iš savo laiškų pripažino, kad viena priežastis, kodėl krikščionys buvo gerbiami ir mėgdžiojami, buvo pagalba, kurią jie teikė vargšams ir nepažįstamiems, kurie paprastai buvo ignoruojami ir traktuojami su panieka. Julianui buvo nepakenčiama, kad krikščionys, kuriuos jis niekino, „be to, kad maitina savo žmones, taip pat maitina mūsų vargšus ir nepasiturinčius, kurie negauna jokios pagalbos iš mūsų.“ Todėl imperatorius pabrėžė būtinybę kurti labdaros įstaigas, kurios konkuruotų su krikščionių ir taip pelnytų visuomenės pagarbą: „Kiekviename mieste turėtų būti įsteigta daug apgyvendinimo vietų, kad imigrantai galėtų mėgautis mūsų filantropija… ir pripratintų graikus prie tokių dosnumo darbų.“ Julianas nepasiekė savo tikslo, tikriausiai todėl, kad už tų darbų nebuvo nieko, kas prilygtų krikščionių meilei, gerbiančiai kiekvieno asmens unikalų orumą.
170. Bendraudamas su žemiausiais visuomenės sluoksniais (plg. Mt 25:31-46), „Jėzus atnešė didelę naujovę, pripažindamas kiekvieno asmens orumą, ypač tų, kurie buvo laikomi ‘nevertingais’. Šis naujas principas žmogaus istorijoje – kuris pabrėžia, kad asmenys yra dar ‘vertingesni’ mūsų pagarbai ir meilei, kai jie yra silpni, niekinami ar kenčiantys, net iki tokio laipsnio, kad praranda žmogaus ‘figūrą’ – pakeitė pasaulio veidą. Tai davė gyvybę institucijoms, kurios rūpinasi tais, kurie atsiduria nepalankiose sąlygose, tokiais kaip apleisti kūdikiai, našlaičiai, seni žmonės, palikti be pagalbos, psichikos ligoniai, žmonės su neišgydomomis ligomis ar sunkiomis deformacijomis ir tie, kurie gyvena gatvėse.“
171. Kontempliuodami Viešpaties pradurtą širdį, kuris „paėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas“ (Mt 8:17), mes taip pat esame įkvėpti būti atidesni kitų kentėjimams ir poreikiams bei patvirtinami mūsų pastangose dalintis Jo išlaisvinimo darbe kaip Jo meilės plitimo įrankiai. Medituodami apie Kristaus savęs aukojimą visų labui, natūraliai klausiame, kodėl ir mes neturėtume būti pasirengę atiduoti savo gyvenimų už kitus: „Mes žinome meilę tuo, kad Jis atidavė savo gyvybę už mus – ir kad mes turime atiduoti savo gyvybes už vieni kitus“ (1 Jn 3:16).

ATBALSIAI DVASINGUMO ISTORIJOJE

172. Šis ryšys tarp pamaldumo Jėzaus širdžiai ir įsipareigojimo mūsų broliams bei seserims buvo nuolatinis krikščioniškojo dvasingumo istorijoje. Apsvarstykime kelis pavyzdžius.

Būti šaltiniu, iš kurio kiti gali gerti

173. Pradedant Origeno, įvairūs Bažnyčios Tėvai apmąstė Jono 7:38 žodžius – „iš jo širdies tekės gyvojo vandens upės“ – kurie nurodo tuos, kurie, gėrę iš Kristaus, tiki Juo. Mūsų vienybė su Kristumi skirta ne tik mūsų pačių troškuliui numalšinti, bet ir padaryti mus gyvojo vandens šaltiniais kitiems. Origenas rašė, kad Kristus įvykdo savo pažadą, leisdamas šviežio vandens šaltiniams trykšti mumyse: „Žmogaus siela, sukurta pagal Dievo paveikslą, pati gali turėti ir išlieti šulinius, šaltinius ir upes.“
174. Šventasis Ambraziejus rekomendavo giliai gerti iš Kristaus, „kad amžinojo gyvenimo vandens šaltinis trykštų tavyje.“ Marius Viktorinas buvo įsitikinęs, kad Šventoji Dvasia taip gausiai save atidavė, kad „kas ją gauna, tampa širdimi, iš kurios teka gyvojo vandens upės.“ Šventasis Augustinas šį iš tikinčiojo tekančią srovę laikė geranoriškumu. Šventasis Tomas Akvinietis teigė, kad kai kas nors „skuba dalintis įvairiomis Dievo gautomis malonės dovanomis, iš jo širdies teka gyvasis vanduo.“
175. Nors „auka, paaukota ant kryžiaus meilės paklusnumu, teikia gausiausią ir begalinį pasitenkinimą už žmonijos nuodėmes,“ Bažnyčia, gimusi iš Kristaus širdies, pratęsia ir dovanoja, kiekvienu laiku ir vietoje, šios vienintelės atperkančios kančios vaisius, kurie veda vyrus ir moteris į tiesioginę vienybę su Viešpačiu.
176. Bažnyčios širdyje Marijos, kaip mūsų užtarėjos ir motinos, tarpininkavimas gali būti suprantamas tik kaip „dalyvavimas vieninteliame šaltinyje, kuris yra pats Kristaus tarpininkavimas,“ vienintelis Atpirkėjas. Dėl šios priežasties „Bažnyčia nedvejodama išpažįsta pavaldų Marijos vaidmenį.“ Pamaldumas Marijos širdžiai jokiu būdu neatima vienintelio garbinimo, skirto Kristaus širdžiai, bet veikiau jį didina: „Marijos kaip žmonijos motinos funkcija jokiu būdu neužtemdo ar nesumažina šio unikalaus Kristaus tarpininkavimo, bet veikiau rodo jo galią.“ Dėka gausių malonių, tekančių iš Kristaus atviro šono, įvairiais būdais Bažnyčia, Mergelė Marija ir visi tikintieji patys tampa gyvojo vandens srovėmis. Tokiu būdu Kristus demonstruoja savo šlovę per mūsų mažumą.

Brolybė ir mistika

177. Šventasis Bernardas, ragindamas mus susivienyti su Kristaus širdimi, pasitelkia šio pamaldumo turtingumą, kad pakviestų į atsivertimą, pagrįstą meile. Bernardas tikėjo, kad mūsų jausmai, pavergti malonumų, vis dėlto gali būti transformuoti ir išlaisvinti ne aklu paklusnumu įsakymui, bet atsaku į saldžią Kristaus meilę. Blogis yra nugalimas gėrio, užkariaujamas meilės žydėjimu: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdies meile ir gilumu; mylėk Jį visa savo protu, visiškai budriu ir susitelkusiu; mylėk Jį visa savo jėga, taip stipriai, kad net nebijotum mirti dėl Jo meilės… Tavo meilė Viešpačiui Jėzui turėtų būti ir saldi, ir intymi, kad atsispirtų saldiems juslinio gyvenimo vilionėms. Saldumas nugali saldumą, kaip viena vinis išmuša kitą.“
178. Šventasis Pranciškus de Salisas buvo ypač paveiktas Jėzaus žodžių: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11:29). Net paprasčiausiuose ir kasdieniškuose dalykuose, sakė jis, galime „pavogti“ Viešpaties širdį. „Tie, kurie nori Jam tinkamai tarnauti, turi atkreipti dėmesį ne tik į didingus ir svarbius dalykus, bet ir į menkus bei mažus, nes abiem mes galime laimėti Jo širdį ir meilę… Turiu omenyje kasdienio kantrumo veiksmus, galvos skausmą, dantų skausmą, stiprų peršalimą; varginančius vyro ar žmonos ypatumus, sudaužytą stiklą, pamesto žiedo, nosinės, pirštinės praradimą; kaimyno pašaipą; pastangą anksti eiti miegoti, kad anksti keltumėtės maldai ar komunijai, mažą drovumą, kurį kai kurie jaučia atvirai vykdydami religines pareigas… Būkite tikri, kad visi šie kentėjimai, kad ir kokie maži jie būtų, jei priimami su meile, yra labai malonūs Dievo gerumui.“ Tačiau galiausiai mūsų atsakas į Kristaus širdies meilę pasireiškia meile artimui: „meilė, kuri yra tvirta, pastovi, stabili, nesirūpinanti smulkmenomis ar žmonių padėtimi gyvenime, nepavaldi pokyčiams ar priešiškumui… Mūsų Viešpats mus myli be perstojo, pakelia tiek daug mūsų trūkumų ir ydų. Būtent dėl to mes turime daryti tą patį su savo broliais ir seserimis, niekada nepavargdami jų pakęsti.“
179. Šventasis Karolis de Fuko siekė mėgdžioti Jėzų, gyvendamas ir veikdamas taip, kaip Jis, nuolat stengdamasis daryti tai, ką Jėzus būtų daręs jo vietoje. Tik būdamas prilygintas Kristaus širdies jausmams jis galėjo visiškai pasiekti šį tikslą. Čia taip pat randame „meilės už meilę“ idėją. Jo žodžiais: „Aš trokštu kentėjimų, kad grąžinčiau meilę už meilę, kad Jį mėgdžiočiau… kad įsitraukčiau į Jo darbą, kad aukotų save su Juo, niekas, kuo esu, kaip auką, kaip auką už žmonių pašventinimą.“ Troškimas atnešti Jėzaus meilę kitiems, jo misionieriškas siekis pasiekti vargingiausius ir labiausiai užmirštus mūsų pasaulyje, paskatino jį pasirinkti kaip emblemą žodžius „Iesus-Caritas“, su Kristaus širdies simboliu, virš kurio yra kryžius. Tai nebuvo lengvas sprendimas: „Visa savo jėga stengiuosi parodyti ir įrodyti šiems vargšams, pasimetusiems broliams, kad mūsų religija yra visa meilė, visa brolybė, ir kad jos emblema yra širdis.“ Jis norėjo įsikurti su kitais broliais „Maroke, Jėzaus širdies vardu.“ Tokiu būdu jų evangelizacinis darbas galėjo spinduliuoti į išorę: „Meilė turi spinduliuoti iš mūsų brolijų, kaip ji spinduliuoja iš Jėzaus širdies.“ Šis troškimas pamažu padarė jį „visuotiniu broliu“. Leisdamas save formuoti Kristaus širdžiai, jis siekė priglausti visą kenčiančią žmoniją savo broliškoje širdyje: „Mūsų širdis, kaip Jėzaus, turi apimti visus vyrus ir moteris.“ „Jėzaus širdies meilė vyrams ir moterims, meilė, kurią Jis parodė savo kančioje, tai yra tai, ką turime turėti visiems žmonėms.“
180. Tėvas Henris Huvelinas, šventojo Karolio de Fuko dvasinis vadovas, pastebėjo, kad „kai mūsų Viešpats gyvena širdyje, Jis suteikia jai tokius jausmus, ir ši širdis siekia mažiausiųjų mūsų brolių ir seserų. Tokia buvo šventojo Vincento de Paulo širdis… Kai mūsų Viešpats gyvena kunigo sieloje, Jis verčia jį siekti vargšų.“ Svarbu suvokti, kad šventojo Vincento apaštališkasis uolumas, kaip aprašo tėvas Huvelinas, taip pat buvo maitinamas pamaldumu Kristaus širdžiai. Šventasis Vincentas ragino savo bendražygius „rasti mūsų Viešpaties širdyje paguodos žodį vargšui ligoniui.“ Kad šis žodis būtų įtikinamas, mūsų pačių širdis pirmiausia turi būti pakeista Kristaus širdies meile ir švelnumu. Šventasis Vincentas dažnai kartodavo šį įsitikinimą savo homilijose ir patarimuose, ir tai tapo pastebima jo Kongregacijos Konstitucijų savybe: „Turime labai stengtis išmokti šią pamoką, taip pat mokomą Kristaus: ‘Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies’. Turime prisiminti, kad Jis pats sakė, kad švelnumu mes paveldime žemę. Jei tai darysime, mes laimėsime žmones, kad jie atsigręžtų į Viešpatį. Tai neįvyks, jei elgsimės su žmonėmis griežtai ar aštriai.“

ATGAILA: STATYBA ANT GRIUVĖSIŲ

181. Visa tai, kas buvo pasakyta iki šiol, leidžia mums Dievo žodžio šviesoje suprasti tikrąją „atgailos“ Kristaus širdžiai, kurią Viešpats tikisi, kad mes, su Jo malonės pagalba, „aukosime“, prasmę. Šis klausimas buvo daug diskutuojamas, tačiau šventasis Jonas Paulius II davė mums aiškų atsakymą, kuris gali vadovauti krikščionims šiandien link atgailos dvasios, labiau suderintos su Evangelijomis.

Atgailos Kristaus širdžiai socialinė reikšmė

182. Šventasis Jonas Paulius aiškino, kad patikėdami save kartu Kristaus širdžiai, „ant neapykantos ir smurto sukauptų griuvėsių gali būti pastatyta labai trokštama meilės civilizacija, Kristaus širdies Karalystė.“ Tai akivaizdžiai reikalauja, kad mes „suvienytume sūnišką meilę Dievui ir meilę artimui“, ir iš tiesų tai yra „tikroji atgaila, kurios prašo Išganytojo širdis.“ Vienybėje su Kristumi, tarp griuvėsių, kuriuos palikome šiame pasaulyje savo nuodėmėmis, esame pašaukti statyti naują meilės civilizaciją. Tai reiškia atlikti atgailą taip, kaip Kristaus širdis norėtų, kad mes darytume. Tarp blogio padarytos žalos Kristaus širdis trokšta, kad mes bendradarbiautume su Juo, atkurdamas gėrį ir grožį mūsų pasaulyje.
183. Visos nuodėmės kenkia Bažnyčiai ir visuomenei; todėl „kiekviena nuodėmė neabejotinai gali būti laikoma socialine nuodėme“, ir tai ypač taikoma toms nuodėmėms, kurios „savo esme sudaro tiesioginį puolimą prieš artimą.“ Šventasis Jonas Paulius II aiškino, kad šių nuodėmių prieš kitus kartojimas dažnai įtvirtina „nuodėmės struktūrą“, kuri turi poveikį tautų vystymuisi. Dažnai tai yra dominuojančios mąstysenos dalis, kuri laiko normaliu ar pagrįstu tai, kas yra tik egoizmas ir abejingumas. Tai tada sukelia socialinį susvetimėjimą: „Visuomenė yra susvetimėjusi, jei jos socialinės organizacijos, gamybos ir vartojimo formos apsunkina savęs dovanojimą ir solidarumo tarp žmonių kūrimą.“ Ne tik moralinė norma skatina mus demaskuoti ir priešintis šiems susvetimėjusiems socialiniams struktūroms ir remti visuomenės pastangas atkurti bei įtvirtinti bendrąjį gėrį. Veikiau mūsų „širdies atsivertimas“ „įpareigoja“ atlikti šių struktūrų atgailą. Tai mūsų atsakas į Jėzaus širdies meilę, kuri moko mus mylėti savo ruožtu.
184. Būtent todėl, kad evangeliška atgaila turi šią gyvybiškai svarbią socialinę dimensiją, mūsų meilės, tarnystės ir susitaikymo veiksmai, kad būtų tikrai atgailaujantys, turi būti įkvėpti, motyvuoti ir įgalinti Kristaus. Šventasis Jonas Paulius II taip pat pastebėjo, kad „statyti meilės civilizaciją“, mūsų pasauliui šiandien reikia Kristaus širdies. Krikščioniška atgaila negali būti suprantama tiesiog kaip išorinių darbų rinkinys, kad ir kokie būtini ir kartais žavėtini jie būtų. Jiems reikia „mistikos“, sielos, prasmės, kuri suteikia jiems stiprybės, varomosios jėgos ir nenuilstamo kūrybiškumo. Jiems reikia gyvybės, ugnies ir šviesos, spinduliuojančių iš Kristaus širdies.

Sužeistų širdžių taisymas

185. Taip pat nepakanka vien tik išorinė atgaila, nei mūsų pasauliui, nei Kristaus širdžiai. Jei kiekvienas iš mūsų apsvarstys savo nuodėmes ir jų poveikį kitiems, suprasime, kad šio pasaulio padarytos žalos taisymas taip pat reikalauja troškimo taisyti sužeistas širdis ten, kur buvo padaryta giliausia žala, ir skausmas yra skaudžiausias.
186. Taigi atgailos dvasia „skatina mus tikėtis, kad kiekviena žaizda gali būti išgydyta, kad ir kokia gili ji būtų. Visiška atgaila kartais gali atrodyti neįmanoma, pavyzdžiui, kai prekės ar mylimi žmonės yra galutinai prarasti, arba kai tam tikros situacijos tapo nepataisomos. Vis dėlto ketinimas atitaisyti ir tai daryti konkrečiu būdu yra esminis susitaikymo proceso ir širdies ramybės sugrąžinimo dalis.“

Atleidimo prašymo grožis

187. Geri ketinimai nėra pakankami. Turi būti vidinis troškimas, kuris išreiškiamas mūsų išoriniais veiksmais. „Atgaila, jei ji turi būti krikščioniška, paliesti įžeisto asmens širdį ir nebūti paprastu komutatyvinio teisingumo aktu, reikalauja dviejų sudėtingų dalykų: pripažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo… Iš sąžiningo pripažinimo apie padarytą skriaudą mūsų broliui ar seseriai ir iš gilaus bei nuoširdaus suvokimo, kad meilė buvo pažeista, kyla troškimas atitaisyti.“
188. Niekada neturėtume manyti, kad mūsų nuodėmių pripažinimas prieš kitus yra kažkaip žeminantis ar įžeidžiantis mūsų žmogiškąjį orumą. Priešingai, tai reikalauja, kad nustotume save apgaudinėti ir pripažintume savo praeitį tokią, kokia ji yra, pažeista nuodėmės, ypač tais atvejais, kai sukėlėme skausmą savo broliams ir seserims. „Savo kaltinimas yra krikščioniškos išminties dalis… Tai malonu Viešpačiui, nes Viešpats priima atgailaujančią širdį.“
189. Šios atgailos dvasios dalis yra paprotys prašyti atleidimo iš mūsų brolių ir seserų, kas demonstruoja didelį kilnumą tarp mūsų žmogiškojo silpnumo. Atleidimo prašymas yra santykių gydymo priemonė, nes jis „vėl atveria dialogą ir išreiškia valią atkurti broliškos meilės ryšį… Tai paliečia mūsų brolio ar sesers širdį, atneša paguodą ir skatina priimti prašomą atleidimą. Net jei nepataisoma negali būti visiškai ištaisyta, meilė visada gali atgimti, padarydama skausmą pakeliamu.“
190. Širdis, pajėgi atgailauti, augs brolybėje ir solidarume. Priešingu atveju „mes regresuojame ir senstame viduje“, tuo tarpu kai „mūsų malda tampa paprastesnė ir gilesnė, pagrįsta garbinimu ir nuostaba Dievo akivaizdoje, mes augame ir bręstame. Mes tampame mažiau prisirišę prie savęs ir labiau prisirišę prie Kristaus. Tapę vargšais dvasia, priartėjame prie vargšų, tų, kurie yra brangiausi Dievui.“ Tai veda prie tikros atgailos dvasios, nes „tie, kurie jaučia širdies atgailą, vis labiau jaučiasi visų pasaulio nusidėjėlių broliais ir seserimis; atsisakydami savo pranašumo ir griežtų vertinimų, jie yra pilni degančio troškimo parodyti meilę ir atlikti atgailą.“ Iš atgailos gimęs solidarumo jausmas taip pat leidžia įvykti susitaikymui. Asmuo, pajėgus atgailauti, „užuot jautęs pyktį ir pasipiktinimą dėl mūsų brolių ir seserų klaidų, verkia dėl jų nuodėmių. Įvyksta tam tikras apvertimas, kur natūralus polinkis būti atlaidžiam sau ir nepalenkiamam kitiems yra apverčiamas ir, Dievo malone, tampame griežti sau ir gailestingi kitiems.“

ATGAILA: KRISTAUS ŠIRDIES PLĖTINYS

191. Yra dar vienas, papildantis, požiūris į atgailą, kuris leidžia mums ją tiesiogiai susieti su Kristaus širdimi, neišskiriant konkretaus įsipareigojimo mūsų broliams ir seserims aspekto.
192. Kitur esu pasiūlęs, kad „Dievas tam tikru būdu siekė save apriboti taip, kad daugelis dalykų, kuriuos laikome blogybėmis, pavojais ar kentėjimų šaltiniais, iš tikrųjų yra gimdymo skausmų dalis, kuriuos Jis naudoja, kad įtrauktų mus į bendradarbiavimą su Kūrėju.“ Šis mūsų bendradarbiavimas gali leisti Dievo galiai ir meilei plėstis mūsų gyvenimuose ir pasaulyje, tuo tarpu mūsų atsisakymas ar abejingumas gali tai užkirsti kelią. Keletas Biblijos ištraukų tai išreiškia metaforiškai, kaip tada, kai Viešpats šaukia: „Jei tik tu grįžtum pas mane, Izraeli!“ (plg. Jer 4:1). Arba kai, susidūręs su savo tautos atmetimu, Jis sako: „Mano širdis atšąla manyje; mano užuojauta šiltėja ir švelnėja“ (Oz 11:8).
193. Nors neįmanoma kalbėti apie naują kentėjimą pašlovinto Viešpaties dalyje, „Kristaus velykinė paslaptis… ir viskas, kas yra Kristus – viskas, ką Jis padarė ir kentėjo dėl visų žmonių – dalyvauja dieviškojoje amžinybėje, todėl pranoksta visus laikus, būdamas visuose juose.“ Galime sakyti, kad Jis leido savo prisikėlimo šlovingai plėtrai būti apribotai ir savo didžiulės ir degančios meilės sklaidai būti sulaikytai, kad paliktų vietos mūsų laisvam bendradarbiavimui su Jo širdimi. Mūsų Jo meilės atmetimas sukuria barjerą šiai maloningai dovanai, tuo tarpu mūsų pasitikintis jos priėmimas atveria erdvę, kanalą, leidžiantį jai įsilieti į mūsų širdis. Mūsų atmetimas ar abejingumas riboja Jo galios poveikį ir Jo meilės vaisingumą mumyse. Jei Jis nesutinka atvirumo ir pasitikėjimo manyje, Jo meilė yra atimama – nes Jis pats to norėjo – iš jos plėtinio, unikalaus ir nepakartojamo, mano gyvenime ir šiame pasaulyje, kur Jis kviečia mane Jį padaryti esamu. Vėlgi, tai kyla ne iš jokio Jo silpnumo, bet iš Jo begalinės laisvės, Jo paslaptingos galios ir Jo tobulos meilės kiekvienam iš mūsų. Kai Dievo galia atsiskleidžia mūsų žmogiškosios laisvės silpnume, „tik tikėjimas gali tai įžvelgti.“
194. Šventoji Margarita Marija pasakojo, kad viename iš Kristaus apsireiškimų Jis kalbėjo apie savo širdies aistringą meilę mums, sakydamas jai, kad „negalėdamas sulaikyti savo degančios meilės liepsnų, Jis turi jas paskleisti.“ Kadangi Viešpats, galintis viską, savo dieviškoje laisvėje norėjo reikalauti mūsų bendradarbiavimo, atgaila gali būti suprantama kaip mūsų pašalinimas kliūčių, kurias mes statome prieš Kristaus meilės plėtrą pasaulyje dėl mūsų pasitikėjimo, dėkingumo ir savęs aukojimo stokos.

AUKA MEILEI

195. Norėdami giliau apmąstyti šią paslaptį, galime dar kartą kreiptis į šventosios Teresės nuo Kūdikėlio Jėzaus spindintį dvasingumą. Teresė žinojo, kad tam tikruose sluoksniuose išsivystė ekstremali atgailos forma, pagrįsta noru aukotis už kitus ir tam tikra prasme tapti „žaibolaidžiu“ dieviškojo teisingumo bausmėms. Jos žodžiais: „Aš galvojau apie sielas, kurios aukoja save kaip Dievo teisingumo aukas, kad atitrauktų bausmes, skirtas nusidėjėliams, pritraukdamos jas ant savęs.“ Tačiau, kad ir kaip didinga ir dosni tokia auka galėjo atrodyti, ji jos pernelyg netraukė: „Buvau toli nuo to, kad jausčiau trauką tai daryti.“ Toks didelis akcentas Dievo teisingumui galėjo galiausiai privesti prie minties, kad Kristaus auka buvo kažkaip nebaigta ar tik iš dalies veiksminga, arba kad Jo gailestingumas nebuvo pakankamai galingas.
196. Su savo dideliu dvasiniu įžvalgumu šventoji Teresė atrado, kad galime aukoti save kitu būdu, nereikalaujant patenkinti dieviškojo teisingumo, bet leidžiant Viešpaties begalinei meilei laisvai plisti: „O mano Dieve! Ar Tavo paniekinta meilė liks uždaryta Tavo širdyje? Man atrodo, kad jei rastum sielų, kurios aukoja save kaip Tavo meilės holokausto aukas, Tu jas greitai sunaudotum; man taip pat atrodo, kad būtum laimingas, galėdamas nesulaikyti begalinio švelnumo bangų, esančių Tavyje.“
197. Nors prie vienintelės Kristaus atperkančios aukos nieko nereikia pridėti, tebėra tiesa, kad mūsų laisvas atsisakymas gali užkirsti kelią Kristaus širdžiai skleisti „Jo begalinio švelnumo bangas“ šiame pasaulyje. Vėlgi, tai todėl, kad Viešpats nori gerbti mūsų laisvę. Labiau nei dieviškasis teisingumas, šventosios Teresės širdį trikdė tai, kad Kristaus meilė gali būti atmesta, nes jai Dievo teisingumas suprantamas tik Jo meilės šviesoje. Kaip matėme, ji kontempliavo visas Dievo tobulumo savybes per Jo gailestingumą, taip matydama jas perkeistas ir spindinčias meile. Jos žodžiais: „net Jo teisingumas (ir galbūt šis labiau nei kiti) man atrodo apgaubtas meile.“
198. Tai buvo jos Aukos Akto, ne Dievo teisingumui, bet Jo gailestingajai meilei, pradžia. „Aš aukoju save kaip Tavo gailestingosios meilės holokausto auką, prašydama Tavęs nuolat mane sunaudoti, leisdamas begalinio švelnumo bangoms, uždarytoms Tavyje, plūsti į mano sielą, ir kad taip tapčiau Tavo meilės kankine.“ Svarbu suprasti, kad Teresei tai buvo ne tik apie tai, kad Kristaus širdis per jos visišką pasitikėjimą užpildytų jos širdį Jo meilės grožiu, bet ir apie tai, kad ta meilė, per jos gyvenimą, plistų kitiems ir taip transformuotų pasaulį. Vėlgi, jos žodžiais: „Bažnyčios, mano Motinos, širdyje būsiu meilė… ir taip mano svajonė išsipildys.“ Šie du aspektai buvo neatskiriamai sujungti.
199. Viešpats priėmė jos auką. Matome, kad netrukus po to ji pareiškė jaučianti intensyvią meilę kitiems ir teigė, kad tai kilo iš Kristaus širdies, pratęstos per ją. Taigi ji sakė savo seseriai Leonijai: „Aš tave myliu tūkstantį kartų švelniau nei įprastos seserys myli viena kitą, nes galiu tave mylėti mūsų dangiškojo sužadėtinio širdimi.“ Vėliau Morisui Beljerui ji rašė: „Kaip norėčiau, kad galėčiau priversti tave suprasti Jėzaus širdies švelnumą, ko Jis iš tavęs tikisi!“

Sąžiningumas ir Harmonija

200. Seserys ir broliai, siūlau, kad mes plėtotume šią atgailos priemonę, kuri, trumpai tariant, yra pasiūlyti Kristaus širdžiai naują galimybę skleisti šiame pasaulyje Jo karštos ir maloningos meilės liepsnas. Nors tebėra tiesa, kad atgaila apima troškimą „atlyginti už sužeidimus, padarytus nekurtai Meilei, ar tai būtų aplaidumas, ar sunkus nusikaltimas,“ tinkamiausias būdas tai padaryti yra mūsų meilei pasiūlyti Viešpačiui galimybę plisti, atlyginant už visas tas progas, kai Jo meilė buvo atmesta ar atsisakyta. Tai apima daugiau nei tik „Kristaus paguodą“, apie kurią kalbėjome ankstesniame skyriuje; tai išreiškiama broliškos meilės aktais, kuriais gydome Bažnyčios ir pasaulio žaizdas. Tokiu būdu mes siūlome Kristaus širdies gydomąją galią naujais būdais išreikšti save.
201. Aukos ir kentėjimai, reikalaujami šių artimo meilės aktų, sujungia mus su Kristaus kančia. Tokiu būdu, „per tą mistinį nukryžiavimą, apie kurį kalba Apaštalas, mes gausime gausius jo sutaikinimo ir atpirkimo vaisius, sau ir kitiems.“ Vienintelis Kristus mus išgelbsti savo auka ant kryžiaus; Jis vienintelis mus atperka, nes „yra vienas Dievas; taip pat yra vienas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, žmogus Jėzus Kristus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2:5-6). Atgaila, kurią mes aukojame, yra laisvai priimtas dalyvavimas Jo atperkančioje meilėje ir Jo vienintelėje aukoje. Taip mes užbaigiame savo kūne „tai, ko trūksta Kristaus kentėjimams dėl Jo kūno, tai yra Bažnyčios“ (Kol 1:24); ir pats Kristus per mus pratęsia Jo visiškos ir mylinčios savęs aukos poveikį.
202. Dažnai mūsų kentėjimai yra susiję su mūsų pačių sužeistu ego. Kristaus širdies nuolankumas nurodo mums nusižeminimo kelią. Dievas pasirinko ateiti pas mus nusižemindamas ir mažume. Senasis Testamentas jau rodė mums, įvairiomis metaforomis, Dievą, kuris įžengia į istorijos širdį ir leidžia savo tautai Jį atmesti. Kristaus meilė buvo parodyta tarp Jo tautos kasdienio gyvenimo, tarsi maldaujant atsako, lyg prašant leidimo parodyti savo šlovę. Tačiau „galbūt tik kartą Viešpats Jėzus užsiminė apie savo širdį, savo žodžiais. Ir Jis pabrėžia šią vienintelę savybę: ‘romumą ir nuolankumą’, tarsi sakydamas, kad tik šiuo būdu Jis nori mus laimėti sau.“ Kai Jis sakė: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11:29), Jis parodė mums, kad „norėdamas save parodyti, Jam reikia mūsų mažumo, mūsų nusižeminimo.“
203. Tame, ką pasakėme, svarbu pastebėti kelis neatskiriamus aspektus. Artimo meilės aktai, su atsižadėjimu, savęs neigimu, kentėjimais ir pastangomis, kuriuos jie reikalauja, gali būti tokie tik tada, kai yra maitinami paties Kristaus meile. Jis leidžia mums mylėti taip, kaip Jis mylėjo, ir tokiu būdu Jis myli ir tarnauja kitiems per mus. Jis nusižemina, kad parodytų savo meilę per mūsų veiksmus, tačiau net mūsų mažiausiuose gailestingumo darbuose Jo širdis yra pašlovinta ir demonstruoja visą savo didybę. Kai mūsų širdys visišku pasitikėjimu priima Kristaus meilę ir leidžia jos ugniai plisti mūsų gyvenimuose, mes tampame pajėgūs mylėti kitus taip, kaip Kristus, nuolankiai ir artimai visiems. Tokiu būdu Kristus patenkina savo troškulį ir šlovingai skleidžia Jo karštos ir maloningos meilės liepsnas mumyse ir per mus. Kaip galime nepastebėti šioje visoje nuostabios harmonijos?
204. Galiausiai, norint įvertinti šį pamaldumą visa jo turtingumu, būtina pridurti, Trinitarinės dimensijos šviesoje, kad atgaila, kurią Kristus atliko savo žmogiškumu, yra aukojama Tėvui per Šventosios Dvasios veikimą kiekviename iš mūsų. Todėl atgaila, kurią aukojame Kristaus širdžiai, galiausiai yra nukreipta į Tėvą, kuris džiaugiasi matydamas mus suvienytus su Kristumi, kai aukojame save per Jį, su Juo ir Jame.

MEILĖS ATNEŠIMAS Į PASAULĮ

205. Krikščioniškoji žinia yra patraukli, kai patiriama ir išreiškiama visa savo pilnatve: ne tik kaip prieglobstis pamaldžioms mintims ar proga įspūdingoms ceremonijoms. Kokia garbinimo forma būtų, jei būtume patenkinti individualiu santykiu su Kristumi ir nerodytume jokio susidomėjimo kitų kentėjimų palengvinimu ar pagalba jiems gyventi geresnį gyvenimą? Ar tai patiktų širdžiai, kuri mus taip mylėjo, jei mėgautumėmės privačia religine patirtimi, ignoruodami jos pasekmes visuomenei, kurioje gyvename? Būkime sąžiningi ir priimkime Dievo žodį visa jo pilnatve. Kita vertus, mūsų, kaip krikščionių, darbas visuomenės gerinimui neturėtų užgožti jo religinio įkvėpimo, nes galų gale tai būtų siekti mažiau mūsų broliams ir seserims, nei Dievas trokšta jiems duoti. Dėl šios priežasties turėtume užbaigti šį skyrių, primindami misionierišką mūsų meilės Kristaus širdžiai dimensiją.
206. Šventasis Jonas Paulius II kalbėjo apie socialinę pamaldumo Kristaus širdžiai dimensiją, bet taip pat apie „atgailą, kuri yra apaštališkas bendradarbiavimas pasaulio išganyme.“ Taigi pašventimas Kristaus širdžiai „turi būti matomas santykyje su Bažnyčios misionieriška veikla, nes jis atsiliepia į Jėzaus širdies troškimą skleisti visame pasaulyje, per Jo Kūno narius, Jo visišką įsipareigojimą Karalystei.“ Dėl to „per krikščionių liudijimą meilė bus išlieta į žmonių širdis, kad būtų statomas Kristaus kūnas, kuris yra Bažnyčia, ir kuriama teisingumo, taikos ir brolybės visuomenė.“
207. Jėzaus Šventosios Širdies meilės liepsnos taip pat plečiasi per Bažnyčios misionierišką veiklą, kuri skelbia Dievo meilės, apreikštos Kristuje, žinią. Šventasis Vincentas de Paulas tai gražiai išreiškė, kviesdamas savo mokinius melstis Viešpačiui už „šią dvasią, šią širdį, kuri skatina mus eiti visur, šią Dievo Sūnaus širdį, mūsų Viešpaties širdį, kuri paruošia mus eiti taip, kaip Jis ėjo… Jis siunčia mus, kaip [apaštalus], nešti ugnį visur.“
208. Šventasis Paulius VI, kreipdamasis į religines Kongregacijas, skirtas skleisti pamaldumą Šventajai Širdžiai, padarė šią pastabą: „Nėra abejonių, kad pastoracinis įsipareigojimas ir misionieriškas uolumas įsiliepsnos, jei kunigai ir pasauliečiai, trokšdami skleisti Dievo šlovę, kontempliuos amžinosios meilės pavyzdį, kurį Kristus mums parodė, ir nukreips savo pastangas, kad visi vyrai ir moterys taptų Kristaus neišmatuojamų turtų dalininkais.“ Kontempliuodami Šventąją Širdį, misija tampa meilės reikalu. Didžiausias pavojus misijoje yra tas, kad tarp visų dalykų, kuriuos sakome ir darome, mums nepavyksta sukelti džiaugsmingo susitikimo su Kristaus meile, kuri mus apkabina ir išgelbsti.
209. Misija, kaip Kristaus širdies meilės spinduliavimas, reikalauja misionierių, kurie patys yra įsimylėję ir, sužavėti Kristaus, jaučiasi įpareigoti dalintis šia meile, kuri pakeitė jų gyvenimus. Jie yra nekantrūs, kai laikas švaistomas diskutuojant apie antrinius klausimus ar koncentruojantis į tiesas ir taisykles, nes jų didžiausias rūpestis yra dalintis tuo, ką jie patyrė. Jie nori, kad kiti per jų pastangas, kad ir kokios nepakankamos jos būtų, pajustų Mylimojo gerumą ir grožį. Ar ne taip yra su kiekvienu mylinčiuoju? Galime paimti kaip pavyzdį Dantės Aligierio žodžius, kuriais jis siekė išreikšti šią meilės logiką:

„Aš sakau, kad, galvodamas apie jos vertę,

meilė taip saldžiai man jaučiasi,

kad jei tada neprarasčiau drąsos,

kalbėdamas priversčiau žmones įsimylėti.“

210. Gebėjimas kalbėti apie Kristų, liudijimu ar žodžiu, taip, kad kiti siektų Jį mylėti, yra didžiausias kiekvieno sielų misionieriaus troškimas. Šis meilės dinamizmas neturi nieko bendra su prozelitizmu; mylinčiojo žodžiai netrikdo kitų, jie nereikalauja ar neįpareigoja, jie tik veda kitus stebėtis tokia meile. Su didžiule pagarba jų laisvei ir orumui, mylintysis tiesiog laukia, kol jie paklaus apie meilę, kuri užpildė jo ar jos gyvenimą tokiu dideliu džiaugsmu.
211. Kristus prašo jūsų niekada nesigėdinti, su visa derama diskrecija ir pagarba, pasakyti kitiems apie savo draugystę su Juo. Jis prašo, kad išdrįstumėte pasakyti kitiems, koks geras ir gražus yra tai, kad Jį radote. „Kiekvienas, kuris mane pripažins prieš kitus, Aš taip pat pripažinsiu prieš savo Tėvą danguje“ (Mt 10:32). Širdžiai, kuri myli, tai nėra pareiga, bet neslopinamas poreikis: „Vargas man, jei neskelbiu Evangelijos!“ (1 Kor 9:16). „Manyje yra tarsi deganti ugnis, uždaryta mano kauluose; pavargau ją laikydamas, ir negaliu“ (Jer 20:9).

Tarnystės bendrystėje

212. Neturėtume galvoti apie šią Kristaus dalijimosi misiją kaip apie kažką tik tarp Jėzaus ir manęs. Misija patiriama bendrystėje su mūsų bendruomenėmis ir visa Bažnyčia. Jei nusigręšime nuo bendruomenės, nusigręšime nuo Jėzaus. Jei atsuksime nugarą bendruomenei, mūsų draugystė su Jėzumi atšals. Tai faktas, ir mes niekada neturime to užmiršti. Meilė mūsų bendruomenių broliams ir seserims – religinėms, parapinėms, vyskupinėms ir kitoms – yra tarsi kuras, kuris maitina mūsų draugystę su Jėzumi. Mūsų meilės aktai mūsų bendruomenės broliams ir seserims gali būti geriausias ir kartais vienintelis būdas, kaip galime liudyti kitiems mūsų meilę Jėzui Kristui. Jis pats sakė: „Iš to visi žinos, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13:35).
213. Ši meilė tada tampa tarnyste bendruomenėje. Aš niekada nepavargstu kartoti, kad Jėzus mums tai pasakė kuo aiškiausiais žodžiais: „Kaip padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25:40). Jis dabar prašo jūsų sutikti Jį ten, kiekviename mūsų brolyje ir seseryje, ypač vargšuose, niekinamuose ir apleistuose visuomenės nariuose. Koks gražus susitikimas tai gali būti!
214. Jei mums rūpi padėti kitiems, tai jokiu būdu nereiškia, kad nusigręžiame nuo Jėzaus. Veikiau mes sutinkame Jį kitu būdu. Kiekvieną kartą, kai stengiamės padėti ir rūpintis kitu žmogumi, Jėzus yra šalia mūsų. Niekada neturėtume pamiršti, kad, kai Jis siuntė savo mokinius į misiją, „Viešpats dirbo su jais“ (Mk 16:20). Jis visada yra ten, visada veikia, dalindamasis mūsų pastangomis daryti gera. Paslaptingu būdu Jo meilė tampa esama per mūsų tarnystę. Jis kalba pasauliui kalba, kuriai kartais nereikia žodžių.
215. Jėzus kviečia jus ir siunčia jus skleisti gerumą mūsų pasaulyje. Jo kvietimas yra tarnystės kvietimas, šaukimas daryti gera, galbūt kaip gydytojui, motinai, mokytojui ar kunigui. Kad ir kur būtumėte, galite išgirsti Jo kvietimą ir suvokti, kad Jis siunčia jus vykdyti tą misiją. Jis pats mums sakė: „Aš jus siunčiu“ (Lk 10:3). Tai yra mūsų draugystės su Juo dalis. Tačiau, kad ši draugystė bręstų, priklauso nuo jūsų leisti Jam siųsti jus į misiją šiame pasaulyje ir vykdyti ją užtikrintai, dosniai, laisvai ir be baimės. Jei liksite įstrigę savo komforto zonoje, niekada iš tikrųjų nerasite saugumo; abejonės ir baimės, liūdesys ir nerimas visada iškils horizonte. Tie, kurie neatlieka savo misijos šioje žemėje, ras ne laimę, bet nusivylimą. Niekada nepamirškite, kad Jėzus yra šalia jūsų kiekviename žingsnyje. Jis neišmes jūsų į bedugnę ar nepaliks jūsų likimo valiai. Jis visada bus ten, kad jus padrąsintų ir lydėtų. Jis pažadėjo, ir Jis tai padarys: „Nes Aš esu su jumis visada, iki amžiaus pabaigos“ (Mt 28:20).
216. Savo būdu jūs taip pat turite būti misionierius, kaip apaštalai ir pirmieji Jėzaus mokiniai, kurie išėjo skelbti Dievo meilės, pasakyti kitiems, kad Kristus yra gyvas ir vertas pažinimo. Šventoji Teresė tai patyrė kaip esminę savo aukos gailestingajai Meilei dalį: „Norėjau duoti savo Mylimąjį gerti ir jaučiau save sunaudotą sielų troškuliu.“ Tai yra ir jūsų misija. Kiekvienas iš mūsų turi ją vykdyti savo būdu; jūs pamatysite, kaip galite būti misionierius. Jėzus nusipelno ne mažiau. Jei priimsite iššūkį, Jis jus apšvies, lydės ir stiprins, ir jūs turėsite praturtinančią patirtį, kuri atneš jums daug laimės. Nesvarbu, ar matote tiesioginius rezultatus; palikite tai Viešpačiui, kuris veikia mūsų širdžių paslaptyje. Toliau patirkite džiaugsmą, gimstantį iš mūsų pastangų dalintis Kristaus meile su kitais.

IŠVADA

217. Šis dokumentas gali padėti mums pamatyti, kad socialinių enciklikų Laudato Si’ ir Fratelli Tutti mokymas nėra nesusijęs su mūsų susitikimu su Jėzaus Kristaus meile. Nes būtent gerdami iš tos pačios meilės mes tampame pajėgūs kurti brolybės ryšius, pripažinti kiekvieno žmogaus orumą ir dirbti kartu, rūpindamiesi mūsų bendrais namais.
218. Pasaulyje, kur viskas perkama ir parduodama, žmonių savivertės jausmas vis labiau priklauso nuo to, ką jie gali sukaupti pinigų galia. Mes nuolat esame stumiami toliau pirkti, vartoti ir blaškytis, laikomi nelaisvėje žeminančios sistemos, kuri neleidžia mums žvelgti už mūsų tiesioginių ir smulkių poreikių. Kristaus meilė neturi vietos šioje iškreiptoje mechanikoje, tačiau tik ta meilė gali mus išlaisvinti iš beprotiško siekio, kuriame nebėra vietos neatlygintinai meilei. Kristaus meilė gali suteikti širdį mūsų pasauliui ir atgaivinti meilę ten, kur manome, kad meilės gebėjimas buvo galutinai prarastas.
219. Bažnyčiai taip pat reikia tos meilės, kad Kristaus meilė nebūtų pakeista pasenusiomis struktūromis ir rūpesčiais, per dideliu prisirišimu prie mūsų pačių idėjų ir nuomonių, ir fanatizmu bet kokia forma, kurie galų gale užima Dievo neatlygintinos meilės, kuri išlaisvina, atgaivina, atneša džiaugsmą širdžiai ir kuria bendruomenes, vietą. Kristaus sužeistas šonas toliau lieja tą srovę, kuri niekada neišsenka, nepraeina, bet siūlo save vėl ir vėl visiems tiems, kurie nori mylėti taip, kaip Jis. Nes tik Jo meilė gali sukurti naują žmoniją.
220. Prašau mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kad Jo Šventoji Širdis toliau lietų gyvojo vandens sroves, kurios gali išgydyti mūsų padarytas žaizdas, stiprinti mūsų gebėjimą mylėti ir tarnauti kitiems, ir įkvėpti mus keliauti kartu link teisingo, solidarumo ir broliško pasaulio. Iki tos dienos, kai džiaugsimės švęsdami kartu dangaus karalystės puotą prisikėlusio Viešpaties akivaizdoje, kuris harmonizuoja visus mūsų skirtumus šviesoje, kuri amžinai spinduliuoja iš Jo atviros širdies. Tebūna Jis palaimintas amžinai.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2024 m. spalio 24 d., dvyliktaisiais mano pontifikato metais.