Euzebijaus „Theophania“ (Dieviškasis apsireiškimas) yra jo filosofinis testamentas. Tai kūrinys, kuriame autorius bando atsakyti į fundamentalų klausimą: kodėl Dievas nusprendė apsireikšti pasaulyje būtent tuo metu ir būtent tokiu būdu?
Parašytas jau po krikščionybės legalizavimo, šis traktatas spinduliuoja ramybe ir intelektualiniu užtikrintumu. Euzebijus čia nebe kovoja už būvį, o sistemina visą krikščioniškąją pasaulėžiūrą, paversdamas ją logiška, vientisa ir universalia sistema.
Logos – tiltas tarp Dievo ir kūrinijos
Centrinė kūrinio ašis yra Logosas (Dievo Žodis). Euzebijui Dievas Tėvas yra nepasiekiamas, nepažinus ir absoliučiai transcendentinis. Kad šis „Absoliutas“ galėtų bendrauti su materialiu ir kintančiu pasauliu, reikalingas tarpininkas. Būtent Logosas yra tas įrankis, per kurį Dievas sukūrė visatą ir per kurį ją nuolat palaiko.
Euzebijus visatą lygina su milžinišku muzikos instrumentu – lyra. Logosas yra muzikantas, kuris liečia stygas, derina skirtingus elementus (karštį ir šaltį, sausumą ir drėgmę) į vieną harmoningą simfoniją. Be Logoso pasaulis tiesiog subyrėtų į chaosą. Ši idėja leido Euzebijui suderinti krikščionybę su populiariąja to meto platonizmo ir stoicizmo filosofija, padarant tikėjimą priimtiną antikos intelektualams.
Penkių knygų architektūra
Nors graikiškas originalas išliko tik fragmentais, visas „Theophania“ tekstas pasiekė mus dėka unikalaus sirų kalbos vertimo, rasto 1839 m. Egipto dykumos vienuolyne. Veikalas suskirstytas į penkias knygas:
- Pirmoji knyga: Kosmologija. Čia nagrinėjama Logoso veikla gamtoje. Euzebijus įrodinėja, kad pati visatos tvarka liudija apie protingą kūrėją.
- Antroji knyga: Žmonijos nuopolis ir stabmeldystė. Autorius analizuoja, kaip žmogus, pamiršęs dvasinį šaltinį, pradėjo garbinti gamtos jėgas, demonus ir mirtingus valdovus. Tai kova prieš pagonišką tamsą.
- Trečioji knyga: Įsikūnijimo būtinybė. Kodėl Logosas tapo žmogumi? Euzebijus aiškina, kad tai buvo vienintelis būdas išgelbėti žmoniją iš neišmanymo ir mirties baimės. Kristus čia pristatomas kaip vyriausiasis gydytojas.
- Ketvirtoji knyga: Evangelijų pranašysčių išsipildymas. Čia Euzebijus pasitelkia savo istorinius įgūdžius, rodydamas, kaip Kristaus žodžiai apie Jeruzalės sugriovimą ir Bažnyčios augimą tapo tikrove.
- Penktoji knyga: Krikščionybės triumfas. Autorius analizuoja neįtikėtiną faktą: kaip vienas žmogus, miręs gėdinga mirtimi, per trumpą laiką pakeitė viso pasaulio istoriją, nugalėdamas galingas imperijas ir filosofines sistemas.
Politinė teologija: Viena imperija – vienas Dievas
Vienas įdomiausių „Theophania“ bruožų yra Euzebijaus bandymas susieti dvasinį apsireiškimą su politine realybe. Jis teigia, kad Romos imperijos suklestėjimas nebuvo atsitiktinis.
Pasak Euzebijaus, Dievas parengė pasaulį Kristui per Romos taiką (Pax Romana). Kol tautos buvo susiskaldžiusios į tūkstančius mažų karalysčių, nuolatos kariavo ir garbino skirtingus dievus, tiesos plitimas buvo neįmanomas. Suvienydama pasaulį po viena valdžia, Roma nutiesė kelius (tiek fizinius, tiek teisinius) Evangelijai. Ši mintis vėliau tapo Bizantijos imperijos pamatu: vienas Dievas danguje – vienas imperatorius žemėje.
Sirų kalbos „stebuklas“
Šio kūrinio likimas yra vertas atskiro romano. Viduramžiais graikiškas tekstas tiesiog pradingo. Tik XIX a. britų mokslininkas Samuelis Lee Londono bibliotekoje pastebėjo senovinį sirų kalbos rankraštį, pargabentą iš Egipto Nitrijos dykumos. Paaiškėjo, kad tai 411-aisiais metais (praėjus vos keliems dešimtmečiams po autoriaus mirties!) perrašyta „Theophania“ kopija.
Citatos
- „Panašiai kaip muzikantas, paėmęs į rankas lyrą ir protingai ją suderinęs, vienu prisilietimu išgauna akordus iš aukštų ir žemų stygų, taip ir Dievo Žodis, paimdamas visą pasaulį kaip vieną instrumentą, sujungė priešingus elementus į bendrą tvarką.“ (I knyga, 21). Tai klasikinė Euzebijaus metafora apie Logosą kaip kosminį menininką, palaikantį visatos balansą.
- „Kodėl gi tasai Žodis neapsireiškė kūne senovėje, o padarė tai dabar, po daugybės amžių, kai žmonija jau buvo pasiekusi visišką nevilties bedugnę?“ (II knyga, 1). Čia autorius kelia fundamentalų klausimą apie apreiškimo laiką, pabrėždamas, kad Kristus atėjo tada, kai pagoniškoji moralė galutinai žlugo.
- „Dvi didžios jėgos iškilo kartu: Romos imperija, valdanti visas tautas po vienu valdovu, ir Išganytojo mokymas, suvienijęs jas viena tiesa – ir abi jos kartu nugalėjo visą pasaulį taikai.“ (V knyga, 52). Tai esminė Euzebijaus politinės teologijos citata, teigianti, kad Pax Romana buvo būtina sąlyga krikščionybės plitimui.
- „Kas iš žmonių, kada nors gyvenusių, vien tik savo vardo galia įkūrė naują tautą, pasklidusią po visą žemės rutulį, kurios niekas negalėjo nugalėti – nei karaliai, nei įstatymai, nei mirtis?“ (IV knyga, 35). Euzebijus pateikia „naujos tautos“ (krikščionių) egzistavimą kaip empirinį įrodymą, kad Kristus yra Dievas, nes joks žmogus to nebūtų pasiekęs vienas.
- „Jis neprisiėmė žmogaus prigimties todėl, kad Jam jos reikėjo, bet tam, kad per tai, kas mums gimininga, Jis galėtų mus pamokyti apie tai, kas dangiška.“ (III knyga, 31). Čia aiškinama įsikūnijimo pedagogika – Logosas prisiėmė kūną kaip įrankį, kad taptų suprantamas ribotam žmogaus protui.
- „Žmonės tapo tokie akli, kad pradėjo garbinti ne tik gamtos stichijas, bet ir negyvus atvaizdus, paversdami demonus savo dievais ir aukodami jiems savo pačių vaikus.“ (II knyga, 12). Autorius pabrėžia radikalų pagoniškojo pasaulio nuosmukį, kurį turėjo nutraukti tik Dieviškasis apsireiškimas.
- „Jis yra gyvųjų Gyvybė, mąstančiųjų Protas ir visų daiktų, kurie yra, Prasmė bei Pradininkas.“ (I knyga, 6). Trumpa, bet tanki Logoso definicija, parodanti Jo metafizinį vaidmenį visoje egzistencijoje.
- „Vienas Dievas buvo skelbiamas visiems, viena karalystė juos apėmė, ir gilus taikos miegas užgulė visą žemę, nes karai tarp tautų liovėsi tą pačią akimirką, kai pasirodė Išganytojas.“ (V knyga, 5). Euzebijus vėl akcentuoja mistinį ryšį tarp monoteizmo pergalės ir politinio stabilumo.
- „Savo mirtimi Jis užantspaudavo pergalę prieš mirtį, o savo kūno prisikėlimu parodė mums nemirtingumo pavyzdį, kurį Jis žada visiems juo tikintiems.“ (III knyga, 50). Citata pabrėžia Prisikėlimą ne tik kaip stebuklą, bet kaip konkretų pažadą žmogaus prigimties perkeitimui.
- „Kas kitas, jei ne Dievo Žodis, įsakė paprastiems žvejams išmesti savo tinklus į visų tautų jūrą ir padarė juos žmonių žvejais, kurių žodis tapo galingesnis už bet kokį ginklą?“ (IV knyga, 7). Pabrėžiamas kontrastas tarp žmogiškojo apaštalų menkumo ir jų misijos sėkmės masto.