Senovėje žmonės tikėjo, kad pasaulis parašytas skaičiais. Ne tik matematikai, bet ir mistikai pastebėjo, kad tam tikri skaičiai turi ypatingą galią – jie pasirodo gamtoje, religijoje, mene, net žmogaus gyvenime. Todėl atsirado sąvoka „dieviškasis skaičius“ – tai ne paprastas matematinis vienetas, bet simbolis, per kurį galima pajusti aukštesnę tvarką.
Vienas garsiausių pavyzdžių yra skaičius 3. Daugelyje religijų jis reiškia pilnatvę ir vienybę. Krikščionybėje – Šventoji Trejybė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Senovės graikai 3 laikė tobulumo ženklu, o liaudies išmintyje vis dar sakoma, kad „viskas geriausia po tris“. Skaičius 7 taip pat giliai įsišaknijęs religiniuose simboliuose: septynios savaitės dienos, septyni sakramentai, septynios dorybės ir nuodėmės. Jis vaizduoja ciklą, užbaigtumą, tarsi visatos tvarką, kurią žmogus tik gali priimti.
Įdomu, kad ir matematikoje egzistuoja ypatingi skaičiai, kuriuos mistikai mėgsta vadinti dieviškaisiais. Auksinis pjūvis – 1,618… – randamas augalų spiralėse, jūrų kriauklėse, net žmogaus kūno proporcijose. Atrodo, tarsi pati gamta būtų sukurta pagal šį paslaptingą dėsnį. Dar kiti žavisi skaičiumi Pi – 3,14159…, kuris begalinis, niekada nesikartojantis, simbolizuojantis begalybę ir žmogaus nesugebėjimą iki galo suvokti dieviškosios paslapties.
Religiniuose tekstuose skaičiai nėra vien atsitiktiniai. Biblijoje gausu skaičių simbolikos: 40 dienų pasninko, 12 Izraelio giminių, 144 000 išrinktųjų. Kiekvienas iš jų turi prasmę, susijusią su dvasiniu augimu, išbandymais ar išgelbėjimu. Budizmo tradicijoje sutinkame 108 karoliukus maldos vėriniuose – šis skaičius simbolizuoja visų geidulių ir minčių visumą, kurią žmogus turi peržengti.
Dieviškasis skaičius yra ne tiek pats skaičius, kiek jausmas, kad pasaulis nėra chaotiškas. Už jo slypi tam tikra paslėpta tvarka, kurią žmogus bando suprasti per matematiką ir religiją. Kai kurie randa ramybę skaičiuodami žvaigždžių judėjimą, kiti – kartodami mantrą su 108 karoliukais, o dar kiti – prisimindami, jog trejybė simbolizuoja meilę ir vienybę. Skaičiai tampa tiltu tarp žmogaus proto ir to, kas vadinama dieviškumu.
Auksinis pjūvis
Auksinis pjūvis, dar vadinamas graikiška raide Φ (Fi, angl. Phi), nuo seniausių laikų vadinamas dieviškąja proporcija. Jo esmė labai paprasta, bet kartu ir paslaptinga: atkarpa padalijama taip, kad visos atkarpos ilgis santykiautų su didžiąja dalimi taip, kaip didžioji dalis santykiauja su mažąja. Matematiškai šis santykis lygus maždaug 1,6180339…, begalinei ir niekada nesikartojančiai dešimtainei trupmenai.
Apie šį reiškinį kalbėjo jau senovės graikai. Pitagoro pasekėjai manė, kad skaičiai valdo visatą, o Fi yra ypatingas raktas į harmoniją. Platonas aukso pjūvį laikė idealios tvarkos ženklu, kuris pasireiškia ne tik matematikoje, bet ir pačioje būties sandaroje. Vėliau renesanso menininkai, tokie kaip Leonardo da Vinci, sąmoningai naudojo šią proporciją savo paveiksluose ir architektūroje – nuo „Vitruvijaus žmogaus“ iki „Paskutinės vakarienės“.
Gamta taip pat kupina aukso pjūvio pavyzdžių. Saulėgrąžos sėklos sukasi spirale pagal Fi proporciją, kriauklių formos ir net galaktikų vijos atspindi tą pačią harmoniją. Net žmogaus kūno proporcijose aptinkama šio santykio pėdsakų – tarkime, santykis tarp rankos ir dilbio, tarp kūno aukščio ir atstumo nuo galvos iki bambos. Atrodo, tarsi pati kūrinija būtų sumodeliuota pagal šį „dieviškąjį kodą“.
Įdomu tai, kad aukso pjūvis dažnai vadinamas grožio paslaptimi. Tyrinėtojai nustatė, kad žmonės nesąmoningai patraukliau vertina veidus ar meno kūrinius, kuriuose dominuoja Fi proporcijos. Todėl kai kurios kultūros net bandė sudėti „idealaus grožio“ formulę, remdamiesi būtent šiuo santykiu.
Aukso pjūvis atrado vietą ir teologinėse interpretacijose. Krikščionybėje jis kartais laikomas Dievo kūrybos ženklu – skaičius, kuris jungia materiją ir dvasią, tvarką ir grožį. Mistikai jį vadino „Dievo parašu“ pasaulyje, nes jis matomas visur – nuo gėlės žiedo iki žvaigždžių išsidėstymo.
Šiuolaikinėje kultūroje Fi naudojamas ne tik mene ar architektūroje, bet ir dizaino, net finansų srityje. Grafikuose ieškoma aukso pjūvio lygių, kurie, kaip tikima, gali padėti nuspėti rinkos judėjimą. Taigi šis senovinis principas gyvena net XXI amžiuje, jungdamas matematiką, estetiką, religiją ir net spekuliaciją.