Meilė nuo seno suvokiama kaip viena iš pagrindinių jėgų, galinčių daryti įtaką žmonių tarpusavio ryšiams ir pasaulio supratimui. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad šis jausmas kilo iš dieviškojo šaltinio, todėl stengėsi pagerbti dangiškus globėjus, galinčius skatinti santarvę. Mitologijoje rasime daugybę būtybių, kurių užduotis – palaikyti žmogiškąsias aistras, formuoti jautrumo ir atsidavimo vertybes. Religiniai tekstai rodo, kad … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorijoje dažnai iškildavo klausimas, kaip išsaugoti sveikatą ir prailginti gyvenimo trukmę. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad egzistuoja dieviškos būtybės, saugančios kūną, padedančios atsigauti po sužalojimų arba ligų. Apeigos, skirtos dangaus globėjams, buvo viena iš priemonių pasiekti dvasinę pusiausvyrą, užtikrinančią geresnę savijautą. Šventyklose, ritualuose ir liaudies pasakojimuose išryškėdavo įvairios gydomųjų galių istorijos. Pastaroji tradicija rodė asmens … [Skaityti toliau…]
Mėnulis nuo seno laikomas dangaus kūnu, kurio cikliškas pasirodymas veikia žmogaus gyvenimą ir aplinką. Senovėje jis buvo siejamas su žemdirbystės, moteriškosios prigimties, potvynių ir atoslūgių stebėjimu. Daugelis bendruomenių tikėjo, kad ši nakties šviesa turi gyvybės ir atsinaujinimo galios. Įvairiose religijose egzistavo dievybės, personifikuojančios Mėnulio ciklų mįslę, suteikiančios viltį ir naujos pradžios pojūtį. Senovės Graikijoje Selenė … [Skaityti toliau…]
Saulės dievai nuo seno užėmė reikšmingą vietą įvairiose pasaulio religijose. Dangaus šviesulio, suteikiančio šilumą ir šviesą, garbinimas dažnai atspindėjo bendruomenių siekį suvokti savo aplinką bei gamtos paslaptis. Gyvybės teikėjas, matomas kiekvieną rytą, buvo tapatinamas su ciklišku atsinaujinimu, todėl jam priskirtos ir dvasinės galios. Toks dievas dažnai laikytas keliu į dvasinį nušvitimą, simbolizuojant nenutrūkstantį gyvenimo ratą. … [Skaityti toliau…]
Nors graikų ir romėnų mitologijos dažnai painiojamos, o dievų vardai keičiami (pvz., Dzeusas = Jupiteris, Afroditė = Venera), skirtumų yra – istoriniu, kultūriniu ir net filosofiniu lygmeniu. Graikų mitai dažniausiai pradėdavo nuo Chaoso, o dievai atsirasdavo per dinastinius karus (Uranas → Kronas → Dzeusas). Jie turėjo gyvenimo istorijas: meilės nuotykius, kerštus, silpnybes. Pavyzdžiui, Dzeusas – … [Skaityti toliau…]
Baldras (arba Balduras) yra viena iškiliausių figūrų skandinavų mitologijoje. Jis laikomas dievu, siejamu su šviesa, grožiu, teisingumu, nekaltumu ir taika. Baldras yra Odino, pagrindinio dievų, ir Friggos, vaisingumo bei motinystės deivės, sūnus. Jo vardas dažnai minimas senoviniuose šiaurės tekstuose, tokiuose kaip „Eda“ ir „Skaldų poemos“, kur jis apibūdinamas kaip tobulas ir nepriekaištingas dievas, kurį dievai … [Skaityti toliau…]
Fortūna, romėnų mitologijoje laikoma likimo, sėkmės ir atsitiktinumo deive, buvo viena svarbiausių figūrų, simbolizuojančių žmogaus gyvenimo nepastovumą. Jos kultas buvo glaudžiai susijęs su žmonių tikėjimu, kad dievai lemia asmeninio ir visuomeninio gyvenimo eigą, o jų įtaka gali būti nenuspėjama ir netikėta. Fortūnos atitikmeniu graikų mitologijoje laikoma Tichė, tačiau romėnai suteikė Fortūnai savitas reikšmes, pabrėždami jos … [Skaityti toliau…]
Enlilis buvo vienas svarbiausių dievų senovės Mesopotamijos mitologijoje, ypač šumerų panteone. Jo vardas, kuris reiškia „vėjas, oras“ arba „valdovas vėjas“, simbolizavo galią, tvarką ir dievišką valdžią. Jis buvo laikomas dievu, kuris kontroliavo gamtos jėgas, tvarką pasaulyje ir net žmonių likimus. Enlilio garbinimas buvo reikšmingas ne tik šumerams, bet ir akadams, asirams bei babiloniečiams, kurie perėmė … [Skaityti toliau…]
Andajas (arba Andajus) buvo vienas iš senovės lietuvių dievų, minimas istoriniuose šaltiniuose kaip baltų mitologijos dvasinis veikėjas. Jo vardas pirmą kartą užfiksuotas Petro Dusburgiečio kronikoje XIV amžiuje. Šis dievas dažnai interpretuojamas kaip susijęs su vaisingumu, žemės derlingumu ar gamtos ritmais, nors tikslus jo vaidmuo ir garbinimo pobūdis nėra iki galo aiškus, nes išliko labai nedaug … [Skaityti toliau…]
Amšaspandai, dar vadinami Ameša Spenta, yra mazdaizmo ir zoroastrizmo teologijoje reikšmingos būtybės, laikomos šventomis nemirtingosiomis, kurios įkūnija dieviškąsias savybes ir veiklą. Jos atstovauja gerajam principui, kuris kovoja prieš blogio jėgas. Šie dvasiniai globėjai yra glaudžiai susiję su Ahura Mazda – aukščiausiuoju mazdaizmo Dievu, kuris laikomas visa ko kūrėju ir tvarkytoju. Amšaspandai yra suvokiami kaip Ahura … [Skaityti toliau…]