Tapimas šventuoju Katalikų Bažnyčioje yra ilga, daugiasluoksnė kelionė, kurioje susipina tikėjimas, mokslas ir istorija. Šis procesas, trunkantis nuo kelerių metų iki šimtmečių, yra tarsi detektyvinė istorija, kurioje ieškoma Dievo veikimo ženklų žmogaus gyvenime. Kiekvienas etapas reikalauja kruopštumo, o kandidato gyvenimas detaliai nagrinėjamas.
1. Pirmasis etapas: Dievo tarno titulas
Viskas prasideda, kai bendruomenė pastebi, kad kažkieno gyvenimas buvo išskirtinis – pilnas dorybių, pasiaukojimo ar neįprastos meilės artimui. Pagal Bažnyčios taisykles, tyrimas paprastai pradedamas praėjus bent penkeriems metams po kandidato mirties. Šis laikotarpis leidžia emocijoms nuslūgti ir objektyviai įvertinti žmogaus palikimą.
Vietinis tyrimas. Procesą inicijuoja vietos vyskupas, kuris suburia komandą, tirdamas kandidato gyvenimą: jo darbus, raštus, liudijimus apie jį. Įdomu, kad kartais tyrimą paskatina ne tik kunigai, bet ir paprasti žmonės, kurie meldžiasi prie kandidato kapo ar pasakoja apie jo gerumą. Pavyzdžiui, XIX a. Prancūzijoje šventosios Teresės Lizjietės kelias į šventumą prasidėjo nuo jos seserų vienuolyne surinktų užrašų apie jos „mažąjį kelią“ – paprastą, bet gilų tikėjimą.
Jei vyskupas randa pakankamai įrodymų apie dorybingą gyvenimą, kandidatas gauna titulą „Servus Dei“ (Dievo tarnas). Tai tarsi pirmasis laiptelis į šventumą, bet kelias dar ilgas.
2. Antrasis etapas: gerbiamasis
Bylos kelionė į Romą. Kai vietinis tyrimas baigiamas, dokumentai keliauja į Vatikaną, į Kongregaciją šventųjų byloms. Čia prasideda dar griežtesnis etapas. Teologai, istorikai ir kiti ekspertai naršo kandidato gyvenimą, ieškodami herojiškų dorybių – tai septynios pagrindinės dorybės (tikėjimas, viltis, meilė, teisingumas, ištvermė, nuosaikumas ir išmintis), kurios turi būti praktikuojamos neįprastu mastu.
Vienas įdomiausių pavyzdžių – šventasis Jonas Marija Vianney, Prancūzijos kaimo kunigas. Jo kandidatūra kėlė abejonių, nes jis vos išlaikė seminarijos egzaminus ir buvo laikomas „ne pernelyg išmintingu“. Vis dėlto jo nepaprastas nuolankumas ir valandas trunkančios išpažintys, keitusios žmonių gyvenimus, įtikino Vatikaną, kad dorybės svarbesnės už akademinius pasiekimus.
Jei Kongregacija patvirtina herojiškas dorybes, kandidatas paskelbiamas „Venerabilis“ (gerbiamasis). Šis titulas reiškia, kad žmogus gyveno šventai, bet dar nėra oficialiai garbinamas kaip šventasis.
3. Trečiasis etapas: palaimintasis
Norint žengti toliau, reikia stebuklo – konkretaus įvykio, kuris, pasak Bažnyčios, įvyko dėl kandidato užtarimo ir negali būti paaiškintas mokslu. Dažniausiai tai būna neįtikėtini išgijimai, pavyzdžiui, nuo nepagydomų ligų. Šiuos atvejus tiria ne tik teologai, bet ir medikų komisija, kuri turi patvirtinti, kad išgijimas yra nepaaiškinamas.
Fascinuojantis faktas. 1992 m., tiriant Motinos Teresės beatifikaciją, buvo nagrinėjamas atvejis, kai Indijos moteris, sirgusi pilvo naviku, pasveiko po maldos prie Motinos Teresės relikvijos. Gydytojai, net ir netikintys, pripažino, kad navikas dingo be medicininės intervencijos. Šis stebuklas atvėrė kelią jos beatifikacijai 2003 m.
Patvirtinus stebuklą, kandidatas paskelbiamas palaimintuoju per iškilmingą ceremoniją, vadinamą beatifikacija. Palaimintasis gali būti garbinamas tam tikroje vyskupijoje ar regione, bet dar nėra visuotinai pripažintas šventasis.
4. Paskutinis etapas: šventasis
Norint tapti šventuoju, reikia antrojo stebuklo, įvykusio jau po beatifikacijos. Šis reikalavimas pabrėžia, kad kandidato užtarimas ir toliau veikia tikinčiųjų gyvenimus. Antrasis stebuklas tiriamas taip pat kruopščiai kaip pirmasis, o jo patvirtinimas atveria duris į kanonizaciją.
Istorinis pavyzdys. Šventasis popiežius Jonas Paulius II buvo kanonizuotas 2014 m., rekordiškai greitai – praėjus vos devyneriems metams po jo mirties. Antrasis stebuklas buvo susijęs su Kosta Rikos moterimi, kuri pasveiko nuo smegenų aneurizmos po maldos Jonui Pauliui II. Šis atvejis sukėlė diskusijų, nes kai kurie teigė, kad procesas buvo skubinamas dėl popiežiaus populiarumo, tačiau Vatikanas laikėsi griežtų taisyklių.
Patvirtinus antrąjį stebuklą, popiežius per iškilmingą ceremoniją paskelbia kandidatą šventuoju. Šventieji įtraukiami į Bažnyčios šventųjų sąrašą, o jų vardai minimas liturgijoje visame pasaulyje.
Kiek trunka procesas?
Kai kurie šventieji, kaip šventasis Pranciškus Asyžietis, buvo kanonizuoti per kelerius metus po mirties, nes jų šventumas buvo akivaizdus jau gyviems esant. Tačiau kiti, kaip šventoji Joana Arkietė, laukė šimtmečius – ji buvo kanonizuota tik 1920 m., praėjus beveik 500 metų po mirties.
Neįprasti kandidatai.
Ne visi šventieji buvo kunigai ar vienuoliai. Pavyzdžiui, šventasis Tomas Moras buvo teisininkas ir Anglijos lordas kancleris, nukirsdintas už tikėjimą XVI a. Jo istorija rodo, kad šventumas gali slypėti ir pasaulietiniame gyvenime.
Kai kurie gerai žinomi šventieji..
- Šventasis Pranciškus Asyžietis (1181–1226)
Italijos mistikas, įkūręs pranciškonų ordiną, garsėja meile gamtai ir neturtui. Jo gyvenimas įkvėpė legendą, kad jis kalbėjosi su paukščiais ir net sutramdė vilką Gubbio mieste. Mažai kas žino, kad jaunystėje Pranciškus buvo turtingas pirklių sūnus, mėgęs prabangą, kol vizija pakeitė jo gyvenimą. - Šventoji Joana Arkietė (1412–1431)
Prancūzijos kaimo mergaitė, vadovavusi kariuomenei per Šimtametį karą, tvirtino gavusi Dievo nurodymus. Sudeginta kaip eretikė, vėliau paskelbta šventąja 1920 m. Jos drąsa įkvepia ir dėl to, kad, būdama neraštinga, sugebėjo įtikinti karalių savo misija. - Šventasis Augustinas (354–430)
Hipono vyskupas ir filosofas, kurio „Išpažinimų“ knyga laikoma pirmąja autobiografija Vakarų pasaulyje. Jo jaunystės klajonės per įvairias filosofijas ir audringas gyvenimas daro jį artimą tiems, kurie ieško prasmės. Įdomu, kad jo motina, šventoji Monika, meldėsi už jo atsivertimą 17 metų. - Šventoji Teresė Avilietė (1515–1582)
Ispanijos mistikė ir karmelitų reformatorė, garsėjanti giliomis dvasinėmis vizijomis. Jos knyga „Vidaus pilis“ iki šiol traukia ieškančius dvasinio kelio. Mažai žinoma, kad Teresė buvo charizmatiška ir sąmojinga, kartais erzindavusi savo laikmečio vienuolynų vadovus savo drąsa. - Šventasis Jonas Paulius II (1920–2005)
Pirmasis lenkas popiežius, kanonizuotas 2014 m., padėjo griauti komunizmą ir keliavo po pasaulį kaip joks kitas pontifikas. Jo jaunystėje parašyti eilėraščiai ir teatro pjesės atskleidžia meninę sielą, retai siejamą su popiežiumi. - Šventoji Motina Teresė (1910–1997)
Kalkutos misionierė, įkūrusi Gailestingumo seserų ordiną, skirta tarnauti vargingiausiems. Jos gyvenimas, pilnas pasiaukojimo, slepia ir vidines dvasines kovas, apie kurias ji rašė privačiuose laiškuose. 2016 m. kanonizacija patvirtino jos pasaulinę įtaką. - Šventasis Petras (m. apie 64 m.)
Jėzaus apaštalas, laikomas pirmuoju popiežiumi. Jo gyvenimas – nuo paprasto žvejo iki kankinio Romoje – tapo Bažnyčios pamatu. Įdomu, kad Petras, anot tradicijos, prašė būti nukryžiuotas žemyn galva, nes jautėsi nevertas mirti kaip Jėzus. - Šventoji Marija Magdalietė (I a.)
Jėzaus sekėja, pirmoji pamačiusi prisikėlusį Kristų. Ilgai klaidingai laikyta atgailaujančia nusidėjėle, ji dabar pripažįstama kaip „apaštalų apaštalė“. Archeologiniai radiniai Magdaloje rodo, kad ji galėjo būti kilusi iš turtingos šeimos. - Šventasis Ignacas Lojola (1491–1556)
Jėzuitų ordino įkūrėjas, kurio „Dvasinės pratybos“ keičia gyvenimus ir šiandien. Buvęs kareivis, jis atsivertė po sužeidimo, kai skaitydamas šventųjų gyvenimus nusprendė keisti savo kelią. Jo disciplinuotas požiūris daro jį modernių lyderių įkvėpėju. - Šventoji Katerina Sienietė (1347–1380)
Italijos mistikė, kuri, būdama vos 33 metų, drąsiai rašė laiškus popiežiams ir valdovams, ragindama Bažnyčios reformas. Jos vizijos ir laiškai tokie įtaigūs, kad ji paskelbta Bažnyčios mokytoja. Retai minimas faktas – Katerina išmoko rašyti tik paskutiniais gyvenimo metais.