Šventoji Monika (lot. Sancta Monica) yra garsi Katalikų Bažnyčios šventoji, žinoma dėl savo nepalaužiamo tikėjimo, ištvermės ir nuolatinės maldos už savo sūnų – Šventąjį Augustiną, kuris vėliau tapo vienu didžiausių Bažnyčios mokytojų. Ji gimė apie 331 m. dabartinėje Alžyro teritorijoje, romėnų šeimoje.
Monika nuo jaunystės buvo labai pamaldi ir tvirta savo tikėjime. Ji ištekėjo už vyro, vardu Patricijus, kuris buvo pagonis. Nors jų santuoka nebuvo lengva – Patricijus buvo impulsyvus ir nelabai tikėjo Monikos religiniu gyvenimu – Monika kantriai meldėsi už savo vyro atsivertimą. Galiausiai jos maldos buvo išklausytos, ir Patricijus atsivertė į krikščionybę prieš savo mirtį.
Vienas iš pagrindinių Monikos gyvenimo išbandymų buvo jos sūnus Augustinas, kuris jaunystėje gyveno nesutvarkytą ir nerūpestingą gyvenimą, nepaisydamas krikščioniško tikėjimo. Monika nuolat meldėsi už Augustino atsivertimą ir sekė jį, kad padėtų jam rasti kelią į Dievą. Po daugybės metų maldų, ašarų ir vilties, Augustinas galiausiai atsivertė į krikščionybę 386 m. Tai buvo didelis džiaugsmas Monikai, kuri tapo įkvėpimu visiems, kurie meldžiasi už savo artimųjų dvasinį atgimimą.
Monikos pavyzdys yra svarbus dėl jos tvirtybės, pasitikėjimo Dievu ir atkaklumo maldoje. Jos gyvenimas rodo, kaip meilė, tikėjimas ir nuolatinė malda gali pakeisti net sunkiausias situacijas.
Šventoji Monika mirė 387 m., netrukus po Augustino atsivertimo, būdama Romoje. Prieš mirtį ji sakė: „Man nebėra nieko svarbaus šiame gyvenime, nes mano troškimai buvo išpildyti – mačiau, kaip tu tapai tikru Dievo tarnautoju.“
Šventosios Monikos atminimas yra švenčiamas rugpjūčio 27 dieną, ir ji laikoma motinų, našlių bei tų, kurie meldžiasi už savo vaikų atsivertimą, globėja. Jos gyvenimas yra priminimas apie ištikimą meilę, maldą ir nesibaigiantį tikėjimą Dievo malone.
Įdomu tai, kad Monikos vyras Patricijus, nors ir buvo karštakošis pagonis, turėjo vieną silpnybę – jis gerbė savo motiną. Kai kurie pasakojimai mini, kad Monika, norėdama sušvelninti vyro būdą, pasitelkdavo jo motinos autoritetą, parodydama, kaip gražu yra gyventi dorai.
Monika taip pat garsėjo savo kuklumu. Nors ji buvo turtinga ir gerbiama, ji vengė puikybės. Jos gyvenimo istorijoje minimas epizodas, kai ji, būdama jauna našlė, atsisakė antros santuokos, nors tai būtų buvę finansiškai naudinga. Ji visą savo laiką skyrė Dievui ir šeimai, neieškodama pasaulietinės garbės. Jos dvasinis vadovas, šventasis Ambraziejus, vėliau gyrė jos nuolankumą. Būtent šis nuolankumas ir nepalaužiama viltis padarė ją šventąja.