Šv. Joana Arkietė, dar vadinama Orleano mergele, yra viena žymiausių viduramžių Prancūzijos istorijos figūrų, simbolizuojanti tikėjimo, drąsos ir patriotiškumo dvasią. Ji gimė apie 1412 metus Domremy kaime, tuometinėje Prancūzijos teritorijoje, ir tapo vienu iš svarbiausių Šimtamečio karo veikėjų, prisidėjusi prie Prancūzijos pergalės prieš Anglijos armiją. Nepaisant savo heroizmo, Joanos gyvenimas baigėsi tragiškai – ji buvo sudeginta ant laužo 1431 metais, apkaltinta erezija. Po daugelio metų ji buvo reabilituota ir paskelbta šventąja.
Joanos gyvenimas buvo kupinas mistikos ir tikėjimo, kuris ją vedė per visus iššūkius. Būdama maždaug 13 metų, Joana pradėjo girdėti balsus, kuriuos laikė dieviškais. Ji teigė, kad tai buvo Šv. Mykolo, Šv. Kotrynos ir Šv. Margaritos balsai, raginantys ją imtis misijos išvaduoti Prancūziją nuo anglių ir užtikrinti, kad Prancūzijos karalius būtų tinkamai karūnuotas. Šie balsai suteikė jai drąsos ir įkvėpimo, kuris tapo jos misijos pagrindu.
1415 metais Šimtamečio karo metu Anglijos karalius Henrikas V pasiekė didžiulių pergalių prieš Prancūziją, o šalis buvo padalinta tarp Anglijos ir Burgundijos sąjungininkų. Prancūzijos valdovas Karolis VII buvo priverstas trauktis ir nebuvo oficialiai karūnuotas, nes Rheims katedra, kurioje tradiciškai karūnuojami Prancūzijos karaliai, buvo okupuota. Joana, įsitikinusi savo dieviška misija, išvyko pas Karolį VII, kad įtikintų jį leisti jai vadovauti armijai. Nors pradžioje susidūrė su skepticizmu, jos užtikrintumas ir pranašiški žodžiai pelnė Karolio pasitikėjimą.
1429 metais Joana vadovavo Prancūzijos armijai per Orleano mūšį, kuris tapo lemiamu momentu kare. Joanos vedama kariuomenė išlaisvino miestą nuo anglų apsupties, o tai buvo svarbi moralinė ir strateginė pergalė. Po šios pergalės ji dalyvavo keliuose kituose mūšiuose, kurie galiausiai leido Karoliui VII būti karūnuotam Rheims katedroje.
Tačiau Joanos misija truko neilgai. 1430 metais ji buvo suimta Burgundijos kariuomenės ir perduota anglams. Jos priešai apkaltino ją erezija, raganavimu ir nepaklusimu Bažnyčiai. 1431 metais Ruano mieste Joana buvo nuteista ir sudeginta ant laužo. Teismo procesas buvo politiškai motyvuotas, o jos mirtis tapo simboliu tiek religinio fanatizmo, tiek politinio manipuliavimo.
Joanos gyvenimas ir mirtis turėjo didžiulį poveikį Prancūzijos ir Europos istorijai. Jos tikėjimas ir pasiaukojimas įkvėpė ne tik Prancūzijos tautą, bet ir visą krikščioniškąją bendruomenę. 1456 metais Joana buvo reabilituota popiežiaus Kaliksto III įsakymu, o 1920 metais popiežius Benediktas XV ją paskelbė šventąja. Šiandien Joana Arkietė yra laikoma Prancūzijos globėja ir viena žymiausių krikščionybės kankinių.
Joanos istorija yra ne tik tikėjimo, bet ir drąsos pavyzdys, kai žmogus, vedamas vidinio įsitikinimo ir dieviškojo pašaukimo, keičia savo tautos likimą. Jos gyvenimas ir mirtis simbolizuoja tikėjimą Dievo valia net ir esant didžiausiems išbandymams. Šv. Joanos atminimas yra gyvas iki šiol, o jos dvasia įkvepia tikinčiuosius ir žmones visame pasaulyje.
Jos teologinis supratimas, nors ir neformaliai įgytas, buvo labai tvirtas. Kai ją apkaltino erezija, jos atsakymai teismo posėdžiuose parodė ne tik drąsą, bet ir puikų Biblijos bei Bažnyčios mokymo išmanymą, nors ji ir nemokėjo skaityti. Ji tvirtai laikėsi savo įsitikinimo, kad jos misija yra tiesiogiai iš Dievo, o tai yra aukštesnis autoritetas už bet kokį žemiškąjį teismą. Be to, ji turėjo ypatingą atsidavimą Eucharistijai, kas viduramžiais buvo esminis tikėjimo patvirtinimas. Jos gyvenimas buvo gyvas pavyzdys, kaip paprastas žmogus gali būti Dievo įrankiu dideliems darbams.