Decretum Gelasianum – lotyniškas pavadinimas, kuris pažodžiui reiškia „Gelasijaus dekretas“. Pilnesnė forma dažnai skamba Decretum Gelasianum de libris recipiendis et non recipiendis – „Gelasijaus dekretas apie knygas, kurias reikia priimti ir kurių nereikia“. Tai ne formalus įstatymas šiuolaikine prasme, o ankstyvosios krikščionybės dokumentas, kuriame aiškiai atskiriama, kas laikytina Dievo įkvėptu Šventuoju Raštu, o kas – apokrifiniu ar eretišku raštu.
Tradiciškai jis buvo siejamas su popiežiumi Gelasijumi I (valdė 492–496 m.). Tačiau šiandien mokslininkai beveik vieningai teigia, kad dokumentas nėra paties Gelasijaus kūrinys. Jis greičiausiai susiformavo VI a. pradžioje ar viduryje (apie 500–550 m., kai kuriuose tyrimuose – 519–553 m. ribose) ir yra anoniminio autoriaus arba redaktoriaus darbas. Manoma, kad jis atsirado Italijoje arba Pietų Galijoje. Tekstas sudėtinis: kai kurios dalys remiasi senesne romėniška tradicija, siejama su popiežiumi Damazu I ir 382 m. Romos sinodu. Vėlesniuose rankraščiuose jis kartais priskiriamas ir Hormizdui ar kitiems popiežiams.
Dokumentas susideda iš penkių dalių. Pirmoji – trumpos tikėjimo formulės apie Kristų ir Šventąją Dvasią. Antroji – kanoninių Biblijos knygų sąrašas. Senasis Testamentas čia apima ne tik hebrajiškąsias knygas, bet ir deuterokanonines (Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, Makabiejų ir kt.). Naujasis Testamentas – visi 27 knygos, kurias šiandien pripažįsta tiek katalikai, tiek protestantai. Šis sąrašas iš esmės sutampa su tuo, kurį vėliau patvirtino Tridento susirinkimas.
Trečioji dalis pabrėžia Romos Bažnyčios primatą ir išskiria tris „Petro kėdes“ – Romą, Aleksandriją ir Antiochiją. Ketvirtoji išvardija priimtinus visuotinius susirinkimus ir Bažnyčios tėvus (Augustinas, Jeronimas, Ambraziejus, Bazilijus ir kt.). Penktoji – ilgas atmestinių raštų katalogas. Čia atsiduria įvairūs apokrifiniai evangelijos, apaštalų vardu priskirti darbai, eretikų veikalai. Tarp jų – Barnabo evangelija, Petro apokalipsė, Tomo aktai, taip pat ir Tomo apokalipsė (lot. Revelatio quae appellatur Thomae arba Apocalypsis Thomae).
Būtent Tomo apokalipsė yra geras pavyzdys, kodėl šis dokumentas toks svarbus istorikams. Ilgą laiką šis ankstyvosios krikščionybės apokrifinis tekstas buvo žinomas tik iš neigiamo paminėjimo Decretum Gelasianum. Dokumentas jį aiškiai įvardija kaip apokrifinį ir draudžiamą. Tik XX a. pradžioje (1907–1913 m.) mokslininkai – F. Wilhelm, E. Hauler, M. R. James ir kiti – atrado lotyniškus fragmentus Miuncheno, Veronos, Vienos bibliotekose bei senąją anglų versiją Vercelli kodekse. Taip tekstas buvo atkurtas. Manoma, kad originalas galėjo būti parašytas graikų kalba tarp II ir IV a., tikėtina Sirijoje ar Persijoje, ir turėjo stiprių eschatologinių (pasaulio pabaigos) spekuliacijų, kurios Bažnyčiai atrodė pavojingos ar klaidinančios.
Decretum Gelasianum atspindi Romos Bažnyčios poziciją VI a. pradžioje, kai kanonas dar nebuvo visiškai užfiksuotas visoje krikščionijoje. Skirtinguose regionuose skyrėsi, kurios knygos skaitomos liturgijoje. Šis tekstas padėjo formuoti lotyniškosios Vakarų tradicijos požiūrį: jis ne tik „užantspaudavo“ kanoną su deuterokanoninėmis knygomis, bet ir aiškiai atskyrė, ko tikintieji turėtų vengti. Tai vienas seniausių bandymų sudaryti sistemingą „draudžiamų knygų“ sąrašą, vėliau plėtotą Index librorum prohibitorum tradicijoje.
Mokslininkai (ypač Ernst von Dobschütz, kuris XX a. pradžioje išsamiai ištyrė tekstą) pabrėžia, kad tai greičiau privatus, nors ir gerai informuotas, rinkinys, o ne oficialus popiežiaus dekretas iš Gelasijaus laikų. Nepaisant to, jis greitai įgijo autoritetą ir buvo cituojamas viduramžių kanonų teisės rinkiniuose.
Šiandien Decretum Gelasianum lieka vienu svarbiausių šaltinių Biblijos kanono istorijoje. Jis padeda suprasti, kodėl katalikiškoje ir ortodoksų Biblijose yra deuterokanoninės knygos, o protestantiškoje – ne. Jis taip pat parodo, kaip Bažnyčia ankstyvaisiais amžiais stengėsi apsaugoti tikėjimo grynumą nuo įvairių apokrifų, kurie tuo metu laisvai cirkuliavo. Tomo apokalipsės atvejis ypač iliustratyvus: dokumentas ne tik uždraudė, bet ir ilgam „palaidojo“ tekstą, kol archeologiniai ir filologiniai atradimai jį vėl iškėlė į dienos šviesą.
Trumpai tariant, tai praktinis VI a. Bažnyčios bandymas atsakyti į klausimą: ką tikintysis turėtų laikyti Dievo žodžiu, o ką – žmogaus išradimu ar klaidinančiu raštu. Dėl savo aiškumo, išsamumo ir išlikusios įtakos jis lieka vertingas tiek teologams, tiek istorikams.
Gelasijaus dekretas
Sine Nomine
GELAZIJAUS DEKRETAS
ROMOS MIESTO SUSIRINKIMAS, VADOVAUJANT POPIEŽIUI DAMAZUI, DĖL TIKĖJIMO IŠAIŠKINIMO
apie VI a.
leidimas: nežinomas
šaltinis: nežinomas
PIRMOJI KNYGA
I. Buvo pasakyta:
Pirmiausia reikia kalbėti apie septyniopą dvasią, kuri ilsisi Kristuje:
- išminties dvasia: „Kristus – Dievo galybė ir Dievo išmintis“;
- supratimo dvasia: „Aš tave pamokysiu ir nurodysiu kelią, kuriuo tau eiti“;
- patarimo dvasia: „Ir jo vardas bus vadinamas Didžiojo patarimo angelu“;
- tvirtybės dvasia: kaip nurodyta aukščiau – „Dievo galybė ir Dievo išmintis“;
- pažinimo dvasia: „Dėl Jėzaus Kristaus pažinimo pranašumo“;
- tiesos dvasia: „Aš esu kelias, gyvenimas ir tiesa“;
- Dievo baimės dvasia: „Išminties pradžia – Viešpaties baimė“.
Kristaus vardų apraiška yra daugialypė:
- Viešpats, nes yra dvasia;
- Žodis, nes yra Dievas;
- Sūnus, nes yra vienatinis iš Tėvo;
- žmogus, nes gimė iš Mergelės;
- kunigas, nes paaukojo save kaip deginamąją auką;
- ganytojas, nes yra globėjas;
- kirmėlė, nes prisikėlė;
- kalnas, nes yra stiprus;
- kelias, nes yra teisingas;
- durys, nes per jį įeinama į gyvenimą;
- avinėlis, nes nukentėjo;
- akmuo, nes yra kampinis pamatas;
- mokytojas, nes yra gyvenimo kelio rodtojas;
- saulė, nes yra apšvietėjas;
- tikras, nes iš Tėvo;
- gyvenimas, nes yra kūrėjas;
- duona, nes yra kūnas;
- samarietis, nes yra globėjas ir gailestingas;
- Kristus, nes yra pateptasis;
- Jėzus, nes yra gelbėtojas;
- Dievas, nes iš Dievo;
- angelas, nes yra siųstasis;
- sužadėtinis, nes yra tarpininkas;
- vynmedis, nes jo krauju esame atpirkti;
- liūtas, nes yra karalius;
- uola, nes yra atrama;
- žiedas, nes yra išrinktasis;
- pranašas, nes apreiškė ateitį.
Šventoji Dvasia nėra vien tik Tėvo ar vien tik Sūnaus dvasia, bet Tėvo ir Sūnaus dvasia; mat parašyta: „Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo dvasios“; taip pat parašyta: „Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“. Taip paminėjus Tėvą ir Sūnų, suprantama Šventoji Dvasia, apie kurią pats Sūnus evangelijoje sako, kad Šventoji Dvasia „iš Tėvo išeina“ ir „iš mano [dalies] ims ir jums paskelbs“.
ANTROJI KNYGA
II. Taip pat buvo pasakyta:
Dabar gi reikia kalbėti apie Šventąjį Raštą – ką priima visuotinė katalikų Bažnyčia ir ko ji privalo vengti.
SENASIS TESTAMENTAS
PRASIDEDA SENOJO TESTAMENTO KNYGŲ SĄRAŠAS:
- Pradžios knyga – viena knyga
- Išėjimo knyga – viena knyga
- Kunigų knyga – viena knyga
- Skaičių knyga – viena knyga
- Pakartoto Įstatymo knyga – viena knyga
- Jėzaus Navės (Jozuės) knyga – viena knyga
- Teisėjų knyga – viena knyga
- Rutos knyga – viena knyga
- Karalių knygos – keturios knygos
- Metraščių knygos – dvi knygos
- 150 Psalmių knyga – viena knyga
- Saliamono knygos – trys knygos:
- Patarlių knyga – viena knyga
- Koheleto (Ekleziasto) knyga – viena knyga
- Giesmių giesmė – viena knyga
- Taip pat Išminties knyga – viena knyga
- Sirachido (Ekleziastiko) knyga – viena knyga
TAIP PAT PRANAŠŲ KNYGŲ SĄRAŠAS:
- Izaijo knyga – viena knyga
- Jeremijo knyga – viena knyga, kartu su Kinot, tai yra jo Raudomis
- Ezechielio knyga – viena knyga
- Danieliaus knyga – viena knyga
- Ozėjo knyga – viena knyga
- Amoso knyga – viena knyga
- Michėjo knyga – viena knyga
- Joelio knyga – viena knyga
- Abdijo knyga – viena knyga
- Jonos knyga – viena knyga
- Nahumo knyga – viena knyga
- Habakuko knyga – viena knyga
- Sofonijo knyga – viena knyga
- Agėjo knyga – viena knyga
- Zacharijo knyga – viena knyga
- Malachijo knyga – viena knyga
TAIP PAT ISTORINIŲ KNYGŲ SĄRAŠAS:
- Jobo knyga – viena knyga
- Tobijo knyga – viena knyga
- Ezros knygos – dvi knygos
- Esteros knyga – viena knyga
- Juditos knyga – viena knyga
- Makabiejų knygos – dvi knygos
TAIP PAT NAUJOJO TESTAMENTO RAŠTŲ SĄRAŠAS, kuriuos priima ir gerbia šventoji visuotinė Romos Bažnyčia:
- Keturių Evangelijų knygos:
- pagal Matą – viena knyga
- pagal Morkų – viena knyga
- pagal Lūką – viena knyga
- pagal Joną – viena knyga
- Taip pat Apaštalų darbai – viena knyga
- Apaštalo Pauliaus laiškai, skaičiumi keturiolika:
- laiškas Romiečiams – vienas laiškas
- laiškas Korintiečiams – vienas laiškas
- laiškas Efeziečiams – vienas laiškas
- laiškai Tesalonikiečiams – du laiškai
- laiškas Galatams – vienas laiškas
- laiškas Filipiečiams – vienas laiškas
- laiškas Kolosiečiams – vienas laiškas
- laiškai Timotiejui – du laiškai
- laiškas Titui – vienas laiškas
- laiškas Filemonui – vienas laiškas
- laiškas Hebrajams – vienas laiškas
- Taip pat Jono apreiškimas (Apokalipsė) – viena knyga
- Taip pat kanoniniai laiškai, skaičiumi septyni:
- apaštalo Petro laiškai – du laiškai
- apaštalo Jokūbo laiškas – vienas laiškas
- apaštalo Jono laiškas – vienas laiškas
- kito Jono, presbiterio, laiškai – du laiškai
- apaštalo Judo Zeloto laiškas – vienas laiškas
NAUJOJO TESTAMENTO KANONO PABAIGA.
TREČIOJI KNYGA
III. Taip pat buvo pasakyta:
PRASIDEDA POPIEŽIAUS GELAZIJAUS KARTU SU SEPTYNYDESIMTIMI LABAI IŠMOKYTŲ VYSKUPŲ APAŠTALŲ SOSTE ROMOS MIESTE PARAŠYTAS DEKRETAS DĖL PRIIMTINŲ IR NEPRIIMTINŲ KNYGŲ
- Po visų šių pranašiškų, evangelinių bei apaštališkų raštų, kuriuos aukščiau išdėstėme ir kuriais Dievo malone yra pagrįsta katalikų Bažnyčia, mes taip pat manėme esant reikalinga nurodyti, kad nors visame pasaulyje paplitusi visuotinė Bažnyčia yra viena Kristaus buveinė (nuotakos kambarys), vis dėlto šventoji Romos Bažnyčia buvo iškelta virš kitų bažnyčių ne kokiais nors sinodų nutarimais, bet gavo pirmenybę paties mūsų Viešpaties ir Išganytojo evangeliniu balsu, tariančiu: „Tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės; tau duosiu dangaus karalystės raktus, ir ką tik tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
- Prie to dar prisideda bendrystė su palaimintoju apaštalu Pauliumi, „rinktiniu indu“, kuris ne kitu laiku, kaip tauškia eretikai, bet tuo pačiu metu, tą pačią dieną kartu su Petru Romos mieste, valdant cezariui Neronui, po kovos gavo kankinio vainiką; ir jie abu pašventino minėtąją šventąją Romos Bažnyčią Viešpačiui Kristui bei savo buvimu ir garbingu triumfu iškėlė ją virš visų kitų pasaulio miestų.
- Todėl pirmasis apaštalo Petro sostas yra Romos Bažnyčia, „neturinti nei dėmės, nei raukšlės, nei nieko panašaus“.
Antrasis gi sostas Aleksandrijoje yra pašventintas palaimintojo Petro vardu jo mokinio bei evangelisto Morkaus, kurį apaštalas Petras pasiuntė į Egiptą, kur šis skelbė tiesos žodį ir užbaigė savo gyvenimą šlovinga kankinyste.
O trečiuoju gerbiamu sostu laikoma Antiochija, priklausanti palaimintajam apaštalui Petrui, nes jis ten gyveno prieš atvykdamas į Romą ir ten pirmą kartą kilo naujosios tautos – krikščionių – vardas.
KETVIRTOJI KNYGA
IV. Ir nors „niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzų Kristų“, vis dėlto šventoji Romos Bažnyčia statydinimo tikslais, be tų Senojo ir Naujo Testamento raštų, kuriuos aukščiau pagal taisykles išvardijome, nedraudžia priimti ir šių raštų:
Šventąjį Nikėjos susirinkimą, kuriame dalyvavo trys šimtai aštuoniolika tėvų, tarpininkaujant didžiajam Konstantinui Augustui, kuriame buvo pasmerktas eretikas Arijus;
Šventąjį Konstantinopolio susirinkimą, tarpininkaujant vyresniajam Teodosijui Augustui, kuriame eretikas Makedonijus gavo pelnytą pasmerkimą;
Šventąjį Efezo susirinkimą, kuriame buvo pasmerktas Nestorijus, pritarus palaimintajam popiežiui Celestinui, tarpininkaujant Aleksandrijos sosto vadovui Kirilui ir iš Italijos siųstam vyskupui Arkadijui;
Šventąjį Chalkedono susirinkimą, tarpininkaujant Marcijui Augustui ir Konstantinopolio vyskupui Anatolijui, kuriame buvo pasmerktos nestorijonų ir eutichijonų erezijos kartu su Dioskoru bei jo bendrininkais.
Tačiau taip pat nusprendėme, kad reikia saugoti ir priimti visus kitus susirinkimus, kuriuos iki šiol po šių keturių autoriteto nustatė šventieji tėvai. O dabar reikia pateikti šventųjų tėvų trumpus kūrinius, kurie yra priimami katalikų Bažnyčioje:
- Taip pat palaimintojo Cecilijaus Kiprijono, kankinio ir Kartaginos vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Grigaliaus Nazianziečio, vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Bazilijaus, Kapadokijos vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Jono [Auksaburnio], Konstantinopolio vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Teofilio, Aleksandrijos vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Kirilo, Aleksandrijos vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Hilarijaus, Puatjė vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Ambraziejaus, Milano vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Augustino, Hipono vyskupo, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Jeronimo, presbiterio, kūrinius;
- taip pat palaimintojo Prospero, itin pamaldaus vyro, kūrinius;
taip pat palaimintojo popiežiaus Leono laišką, siųstą Konstantinopolio vyskupui Flavianui; jei kas nors dėl šio laiško teksto ginčytųsi bent per vieną jota ir nepriimtų jo visapusiškai su pagarba – tebūna prakeiktas (anathema sit);
taip pat nurodoma skaityti visų ortodoksų (teisatikių) tėvų kūrinius bei traktatus, kurie niekuo nenukrypo nuo bendrystės su šventąja Romos Bažnyčia ir neatsiskyrė nuo jos tikėjimo ar skelbimo, bet per Dievo malonę iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos dalyvavo šioje bendrystėje;
taip pat dekretinius laiškus, kuriuos palaimintieji popiežiai įvairiais laikais siuntė iš Romos miesto, atsakydami į įvairių tėvų paklausimus, su pagarba priimti;
taip pat šventųjų kankinių darbus (kankinystes), kurie švyti gausiomis kankinimų kančiomis ir nuostabiais išpažinimo triumfais. Kuris gi katalikas abejotų, kad jie per savo kovas patyrė didžiausių kančių ir visa tai ištvėrė ne savo jėgomis, bet Dievo malone ir pagalba? Tačiau dėl šios priežasties, pagal senovinį paprotį, šventojoje Romos Bažnyčioje jie nėra skaitomi, laikantis ypatingo atsargumo, nes tų, kurie juos aprašė, vardai yra visiškai nežinomi, o netikintieji ir neišmanėliai laiko juos pertekliniais arba mažiau tinkamais, nei reikalauja įvykių tvarka; pavyzdžiui, tam tikrų Kiriko ir Julitos, taip pat Jurgio ir kitų panašūs kankinimai, kuriuos, kaip teigiama, sudarė eretikai. Todėl, kaip minėta, kad nekiltų nė mažiausios progos pasityčioti, jie šventojoje Romos Bažnyčioje nėra skaitomi. Vis dėlto mes, kartu su minėtąja Bažnyčia, su didžiausiu pamaldumu gerbiame visus kankinius ir jų šlovingas kovas, kurios labiau žinomos Dievui nei žmonėms;
taip pat tėvų Pauliaus, Antano, Hilariono ir visų atsiskyrėlių gyvenimus, kuriuos visgi aprašė palaimintasis vyras Jeronimas, priimame su pagarba;
taip pat palaimintojo Silvestro, apaštališkojo sosto vadovo, darbus; nors juos parašiusiojo vardas nežinomas, žinome, kad juos skaito daugelis Romos miesto katalikų, o dėl senovinio papročio tuo seka ir daugelis bažnyčių;
taip pat raštą apie Kryžiaus suradimą ir kitą raštą apie palaimintojo Jono Krikštytojo galvos suradimą; nors tai yra naujesni pasakojimai ir kai kurie katalikai juos skaito, kai šie patenka į katalikų rankas, tegu pirmiau galioja palaimintojo apaštalo Pauliaus ištarmė: „Viską ištirkite ir to, kas gera, laikykitės“;
taip pat itin pamaldus vyras Rufinas išleido labai daug bažnytinio darbo knygų ir išvertė kai kuriuos raštus; tačiau kadangi gerbiamasis Jeronimas jį kai kuriais klausimais dėl valios laisvės papeikė, mes laikomės tos nuomonės, kurią, kaip žinome, turėjo minėtasis palaimintasis Jeronimas – ir ne tik dėl Rufino, bet ir dėl visų kitų, kuriuos dažniau minėtas vyras kritikavo iš uolumo Dievui ir dėl tikėjimo religijos;
taip pat kai kuriuos nedidelius Origeno kūrinius, kurių neatmeta palaimintasis vyras Jeronimas, priimame skaitymui, o likusius sakome esant atmestinus kartu su jų autoriumi;
taip pat Cezarėjos Eusebijo kroniką ir jo Bažnyčios istorijos knygas; nors savo pasakojimo pirmojoje knygoje jis buvo drungnas, o vėliau parašė vieną knygą, aukštindamas ir teisindamas schizmatiką Origeną, vis dėlto dėl atskirų dalykų žinojimo, reikalingo mokymui, nesakome, kad jas reikėtų visiškai atmesti;
taip pat labai giriame itin išsilavinusį vyrą Orozijų, nes jis parengė mums labai reikalingą istoriją prieš pagonių šmeižtus ir sukomponavo ją nuostabiu glaustumu;
taip pat gerbiamojo vyro Sedulijaus Velykinį kūrinį, kurį jis aprašė herojinėmis eilėmis, iškeliame su ypatingu pagyrimu;
taip pat neniekiname, bet gėrimės nelengvu Juvanko darbu.
PENKTOJI KNYGA
V. Kitų dalykų, kuriuos parašė ar skelbė eretikai bei schizmatikai, katalikų ir apaštališkoji Romos Bažnyčia jokiu būdu nepriima; iš jų keletą, kurie iškilo atmintyje ir kurių katalikai privalo vengti, nusprendėme pateikti žemiau:
APOKRFINIŲ KNYGŲ SĄRAŠAS
Pirmiausia išpažįstame, kad Arimino susirinkimas, sušauktas cezario Konstancijaus, Konstantino sūnaus, tarpininkaujant prefektui Taurui, nuo tada, dabar ir per amžius yra pasmerktas.
- Kelionė apaštalo Petro vardu, kuri vadinama šventojo Klemento devyniomis knygomis, apokrifinė;
- Darbai apaštalo Andriejaus vardu, apokrifiniai;
- Darbai apaštalo Tomo vardu, apokrifiniai;
- Darbai apaštalo Petro vardu, apokrifiniai;
- Darbai apaštalo Pilypo vardu, apokrifiniai;
- Evangelija apaštalo Matijo vardu, apokrifinė;
- Evangelija Barnabo vardu, apokrifinė;
- Evangelija Jokūbo Jaunesniojo vardu, apokrifinė;
- Evangelija apaštalo Petro vardu, apokrifinė;
- Evangelija Tomo vardu, kurią naudoja manichėjai, apokrifinė;
- Evangelijos Baltramiejaus vardu, apokrifinės;
- Evangelijos Andriejaus vardu, apokrifinės;
- Evangelijos, kurias suklastojo Liucianas, apokrifinės;
- Evangelijos, kurias suklastojo Hesichijus, apokrifinės;
- Knyga apie Išganytojo vaikystę, apokrifinė;
- Knyga apie Išganytojo gimimą ir apie Mariją bei pribuvėją, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Ganytoju“, apokrifinė;
- Visos knygos, kurias parašė velnio mokinys Leucijus, apokrifinės;
- Knyga, vadinama „Pamatu“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Lobynu“, apokrifinė;
- Knyga apie Adomo dukteris (Mažoji Pradžios knyga, Leptogenesis), apokrifinė;
- Centonas apie Kristų, sukomponuotas iš Vergilijaus eilių, apokrifinis;
- Knyga, vadinama „Teklos ir Pauliaus darbai“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Nepočio knyga“, apokrifinė;
- Patarlių knyga, parašyta eretikų ir priskirta šventojo Siksto vardui, apokrifinė;
- Apreiškimas, vadinamas Pauliaus apreiškimu, apokrifinis;
- Apreiškimas, vadinamas Tomo apreiškimu, apokrifinis;
- Apreiškimas, vadinamas Stepono apreiškimu, apokrifinis;
- Knyga, vadinama „Šventosios Marijos perėjimas“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Adomo atgaila“, apokrifinė;
- Knyga apie Ogiją, milžiną, apie kurį eretikai pasakoja, kad po tvano jis kovojo su drakonu, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Jobo testamentu“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Origeno atgaila“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Šventojo Kiprijono atgaila“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Jano ir Mambro atgaila“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Apaštalų burtai“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Apaštalų Lusa“, apokrifinė;
- Knyga, vadinama „Apaštalų kanonai“, apokrifinė;
- Knyga „Fiziologas“, parašyta eretikų ir priskirta palaimintojo Ambraziejaus vardui, apokrifinė;
- Eusebijo Pamfilio istorija, apokrifinė;
- Tertulijono nedideli kūriniai, apokrifiniai;
- Laktancijaus arba Firmiano kūriniai, apokrifiniai;
- Afrikano kūriniai, apokrifiniai;
- Postumiano ir Galo kūriniai, apokrifiniai;
- Montano, Priscilės ir Maksimilos kūriniai, apokrifiniai;
- eretiko Fausto Manichėjo kūriniai, apokrifiniai;
- Komodiano kūriniai, apokrifiniai;
- kito – Klemento Aleksandriečio kūriniai, apokrifiniai;
- Tascijaus Kiprijono kūriniai, apokrifiniai;
- Arnobijaus kūriniai, apokrifiniai;
- Tichonijaus kūriniai, apokrifiniai;
- Kasijano, Galijos presbiterio, kūriniai, apokrifiniai;
- Viktorino Petabioniečio (Ptujiečio) kūriniai, apokrifiniai;
- Fausto Regiečio, Galijos vyskupo, kūriniai, apokrifiniai;
- Frumencijaus Aklojo kūriniai, apokrifiniai;
- Centonas apie Kristų, sukomponuotas iš Vergilijaus eilių, apokrifinis;
- Jėzaus laiškas Abgarui, apokrifinis;
- Abgaro laiškas Jėzui, apokrifinis;
- Kiriko ir Julitos kančia, apokrifinė;
- Jurgio kančia, apokrifinė;
- Raštas, vadinamas „Saliamono draudimu“, apokrifinis;
- Visi filakterijai (amuletai), parašyti ne angelų vardais, kaip jie melagingai teigia, bet labiau demonų vardais, apokrifiniai.
Šiuos ir jiems panašius dalykus, kuriuos mokė ar parašė Simonas Magas, Mikalojus, Cerintas, Marcionas, Bazilidas, Ebionas, taip pat Paulius Samosatietis, Fotinas ir Bonozas, kurie suklupo dėl panašios klaidos, taip pat Montanas su savo šlykščiausiais sekėjais, Apolinaras, Valentinas arba Manichėjas, Faustas Afrikanas, Sabelijus, Arijus, Makedonijus, Eunomijus, Novatas, Sabatijus, Kalistas, Donatas, Eustachijus, Jovinianas, Pelagijus, Julijonas Eklanietis, Celestijus, Maksimianas, Priscilijonas iš Ispanijos, Nestorijus Konstantinopolietis, Maksimas Kinikas, Lampetijus, Dioskuras, Eutichas, Petras ir kitas Petras, iš kurių vienas suteršė Aleksandriją, o kitas – Antiochiją, Akacijus Konstantinopolietis su savo bendrininkais, taip pat ir visi kiti eretikai bei eretikų mokiniai ar schizmatikai, kurių vardų čia neišsaugojome, išpažįstame esant ne tai kad atmestus, bet ir pašalintus iš visos visuotinės (katalikų) ir apaštališkosios Romos Bažnyčios, o kartu su jų autoriais bei sekėjais amžiams pasmerktus po neišrišamu prakeiksmo (anatemos) ryšiu.