Sinajaus kalnas (hebrajų k. סִינַי – Sīnay, galbūt siejamas su semitų šaknimi s-n-y, reiškiančia „dantytą, aštrų kalną“, arba su deivės Sin vardu) yra viena švenčiausių vietų judaizmo, krikščionybės ir islamo tradicijose. Šis kalnas Biblijoje dažnai vadinamas ir kitu vardu – Horebas (hebrajų k. חֹרֵב – Hōrēv, kilęs iš šaknies ḥ-r-v, reiškiančios „sausra“, „išdžiūvimas“, „dykuma“). Abu pavadinimai žymi tą pačią šventąją erdvę, tačiau skirtingos biblinės tradicijos vartoja skirtingus terminus: Sinajus dažniau minimas kunigiškuosiuose ir pasakojamuosiuose tekstuose, o Horebas – vadinamuosiuose Deuteronomistų šaltiniuose. Dėl šios priežasties kalnas turi dvigubą vardą, atspindintį skirtingas Izraelio religines tradicijas ir jų teologinius akcentus.
Ši vieta pirmiausia žinoma kaip erdvė, kurioje Dievas apsireiškė Mozei ir perdavė jam Dešimt Dievo įsakymų – moralinį ir religinį pamatą, formavusį žydų tautos tapatybę ir vėliau tapusį krikščioniškosios etikos branduoliu. Pasakojama, kad po išvadavimo iš Egipto izraelitai keliavo per dykumą ir sustojo prie Sinajaus kalno papėdės. Mozė užkopė į kalną ir ten praleido keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų, bendraudamas su Dievu ir gaudamas Įstatymą, iškaltą ant akmens plokščių. Šis įvykis tapo sandoros tarp Dievo ir Izraelio tautos pagrindu – momentu, kai tauta įsipareigojo laikytis Dievo nurodymų ir gyventi pagal Jo valią.
Judaizme Sinajaus kalnas yra centrinė šventosios istorijos ašis, žyminti ne tik įstatymo perdavimą, bet ir tautos gimimą kaip Dievo išrinktos bendruomenės. Kalnas simbolizuoja Dievo artumą, Jo autoritetą ir įstatymo šventumą. Krikščionybėje Sinajus taip pat išlieka svarbus, nes Dešimt Dievo įsakymų sudaro moralės pagrindą, kuriuo remiasi krikščioniškoji etika. Kalnas suvokiamas kaip vieta, kurioje Dievas atskleidė savo teisingumą ir šventumą, o Mozės patirtis tampa pranašišku Kristaus mokymo pirmavaizdžiu. Islamo tradicijoje Sinajus vadinamas Jabal Musa – „Mozės kalnu“. Korane Mozė (Musa) pristatomas kaip vienas didžiųjų pranašų, o jo patirtis Sinajuje – kaip Dievo apreiškimo ir Toros perdavimo momentas. Dėl šios priežasties kalnas yra gerbiamas ir islamiškoje pasaulėžiūroje.
Geografiškai Sinajaus kalnas tradiciškai lokalizuojamas Sinajaus pusiasalyje, dabartiniame Egipte. Dažniausiai jis tapatinamas su kalnu, vadinamu Jabal Musa, esančiu pietinėje pusiasalio dalyje. Tačiau egzistuoja ir alternatyvios teorijos, lokalizuojančios Sinajų kitose vietose – nuo šiaurinio Sinajaus regiono iki Arabijos pusiasalio. Šios diskusijos rodo, kad Sinajus yra ne tik geografinė, bet ir simbolinė erdvė, kurioje susilieja istorija, teologija ir tradicija.
Kalno papėdėje glaudžiasi vienas seniausių ir paslaptingiausių krikščioniškojo pasaulio objektų – Šv. Kotrynos vienuolynas (Monastery of St. Catherine). VI a. imperatoriaus Justiniano I nurodymu pastatyta tvirtovė saugo ne tik tradicinę „Degančio erškėčių krūmo“ vietą, bet ir neįkainojamą biblioteką, kuri savo rankraščių gausa nusileidžia tik Vatikanui. Būtent čia XIX a. vokiečių mokslininkas Constantinas von Tischendorfas aptiko vieną svarbiausių krikščionybės dokumentų – Sinajaus kodeksą (Codex Sinaiticus), IV a. rankraštinę Bibliją graikų kalba. Įdomu tai, kad vienuolynas per visus islamo plėtros amžius išliko nesugriautas dėl paties pranašo Muhamedo suteikto apsaugos rašto, vadinamojo „Achtiname“. Šiame dokumente, kurio kopija iki šiol saugoma vienuolyne, pranašas nurodė gerbti ir ginti vienuolius, o toks politinis sprendimas leido šiai dvasinei oazei tapti tiltu tarp skirtingų civilizacijų.
Norintys pasiekti 2 285 metrų aukščio viršūnę, maldininkai ir keliautojai dažniausiai renkasi vieną iš dviejų pagrindinių kelių. Pirmasis, vadinamasis „Sikket el Basha“ arba Kupranugarių kelias, yra platesnis ir nuolaidesnis, jį XIX a. įrengė Egipto valdytojas Abasas I. Tačiau ieškantys autentiškos patirties renkasi „Sikket Sayidna Musa“ – stačius Atgailos laiptus, kuriuos sudaro net 3 750 akmeninių pakopų, rankomis iškaltų vieno vienuolio kaip atgailos aktas. Pačioje viršūnėje, kur oras tampa retas ir vėsus, stovi nedidelė graikų stačiatikių koplytėlė ir mečetė, pastatytos viena šalia kitos – tai vizualus religinės koegzistencijos simbolis. Dažniausiai kopimas pradedamas naktį, kad pirmieji saulės spinduliai apšviestų rausvą granito uolieną, sukurdamas dramatišką vaizdą, kuris šimtmečius įkvepia piligrimus jausti tą pačią baimingą pagarbą, kurią, pasak raštų, jautė ir Mozė.
Citatos
- „Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno ugnimi, ir dūmai kilo kaip iš krosnies.“
(Paaiškinimas: Dievas vaizduojamas kaip jėga, kelianti baimę ir pagarbą, ne kaip ramus mokytojas.)
Šaltinis: Išėjimo knyga (Exodus), 19,18 - „Visas Sinajaus kalnas drebėjo, nes Viešpats buvo ant jo.“
(Paaiškinimas: dieviškas artumas pateikiamas kaip fizinis, juntamas reiškinys.)
Šaltinis: Išėjimo knyga, 19,18 - „Mojžiejus užkopė ant kalno, ir Dievas jį pašaukė iš kalno.“
(Paaiškinimas: Sinajus tampa vieta, kur žmogus tiesiogiai kalbasi su Dievu.)
Šaltinis: Išėjimo knyga, 19,3 - „Neikite artyn. Nusimaukite sandalus, nes vieta, kurioje stovite, yra šventa.“
(Paaiškinimas: šventumas suvokiamas kaip pavojinga ir ribojanti erdvė.)
Šaltinis: Išėjimo knyga, 3,5 - „Viešpats davė Mojžiejui akmens plokštes, parašytas Dievo pirštu.“
(Paaiškinimas: Įstatymas laikomas ne žmogaus kūriniu, o dieviškos kilmės.)
Šaltinis: Išėjimo knyga, 31,18 - „Jūs patys matėte, ką padariau Egiptui, ir kaip jus nešiau ant erelio sparnų.“
(Paaiškinimas: Sinajuje Dievas primena savo galią ir globą.)
Šaltinis: Išėjimo knyga, 19,4 - „Tauta stovėjo toli, o Mojžiejus artinosi prie tamsos, kur buvo Dievas.“
(Paaiškinimas: tarpininko vaidmuo – ne visi gali artintis prie dieviškos galios.)
Šaltinis: Išėjimo knyga, 20,21 - „Viešpats kalbėjo su jumis iš ugnies, bet jūs nematėte jokio pavidalo.“
(Paaiškinimas: Dievas sąmoningai nevaizduojamas forma, kad nebūtų stabmeldystės.)
Šaltinis: Pakartoto Įstatymo knyga (Deuteronomy), 4,12 - „Viešpats sudarė sandorą su jumis prie Sinajaus.“
(Paaiškinimas: Sinajus – vieta, kur gimsta sandoros idėja, įstatymas ir atsakomybė.)
Šaltinis: Pakartoto Įstatymo knyga, 5,2 - „Iš Sinajaus atėjo Viešpats ir spindėjo kaip ugnis.“
(Paaiškinimas: vėlesnėse tradicijose Sinajus tampa dieviškos šviesos simboliu.)
Šaltinis: Teisėjų knyga, 5,5
Islamo tradicijoje, nors kalnas nėra toks centrinis kaip judaizme, jis siejamas su pranašo Mozės (Mūsa) kelione ir yra garbinama vieta. Korane kalnas vadinamas Tur (arba Tur Sina), ir tai yra vieta, kur Dievas kalbėjo su Mozumi. Kai kurie mistikai mano, kad šis kalnas simbolizuoja aukščiausią dvasinio tobulumo tašką, kurį žmogus gali pasiekti per Dievo įstatymų laikymąsi.
Be to, teologai pastebi, kad Sinajaus kalnas yra vienintelė vieta Senajame Testamente, kur Dievas pasirodo ne per angelą ar pranašą, o tiesiogiai per gamtos jėgas – ugnį, dūmus ir griaustinį. Tai rodo ypatingą šio susitikimo rimtumą ir unikalumą. Ši vieta yra tarsi Dievo ir žmonijos sutarties pasirašymo vieta dykumoje.