Archeologinis Efraimo palimpsestas (Codex Ephraemi Rescriptus): Biblijos lobis, paslėptas po šv. Efraimo pamokymais.
Įsivaizduokite storą, senovinį pergamento tomą, ant kurio vienas tekstas slepia kitą – tarsi knyga, turinti slaptą puslapį, kurį galima perskaityti tik specialia šviesa ar cheminėmis priemonėmis. Būtent toks yra palimpsestas (graik. palimpsestos – „vėl nugremžtas“ arba „iš naujo ištrintas“). Tai rankraštis, kurio originalus tekstas buvo sąmoningai ištrintas arba išplautas, o ant jo užrašytas naujas turinys. Pergamentas viduramžiais buvo labai brangi medžiaga – jį gamindavo iš avių, ožkų ar veršių odos, o vienas didelis kodeksas galėjo pareikalauti kelių šimtų gyvūnų. Todėl kai tekstas tapdavo „nebereikalingas“ – pavyzdžiui, pasenęs Biblijos vertimas ar tiesiog vietos stokojant – jį tiesiog „perdirbdavo“. Raštininkai nubraukdavo rašalą peiliuku ar kempine, išplaudavo lapus kalkėmis ar pienu, išlygindavo ir vėl rašydavo.
Tačiau rašalas niekada visiškai neišnyksta. Net ir po šimtmečių apatinis sluoksnis lieka – vos įžiūrimas, išblukęs, tačiau mokslininkams jis tampa tikru lobiu. Palimpsestai yra ypatingi tuo, kad saugo tai, ko kitaip nebūtų išlikę. Jie leidžia mokslininkams tyrinėti ne tik turinį, bet ir tai, kaip keitėsi raštas, kalba, teologija ir net ekonomika. Tai dviejų epochų susitikimas viename lape, laiko kapsulė ir mokslinis detektyvas viename. Būtent toks yra vienas įspūdingiausių ir vertingiausių ankstyvosios krikščionybės rankraščių – Archeologinis Efraimo palimpsestas, dar žinomas kaip Codex Ephraemi Rescriptus, Codex Ephraemi Syri Rescriptus, Efraimo perrašytasis kodeksas arba tiesiog C (Gregory-Aland numeracija 04).
Šis graikų kalba rašytas rankraštis yra klasikinis palimpsesto pavyzdys. Po XII a. viršutiniu sluoksniu slypi didelės Senojo ir Naujojo Testamento dalys, parašytos dar V a. pradžioje. Jis priklauso vadinamiesiems „keturiems didiesiems uncialams“ – seniausiems ir svarbiausiems graikiškiems Biblijos rankraščiams šalia Sinaitiko, Vatikano ir Aleksandrino kodeksų. Tai neįkainojamas liudijimas Biblijos tekstinei kritikai, leidžiantis žvilgtelėti į tai, kaip ankstyvieji krikščionys suprato Šventąjį Raštą.
Kas parašyta rankraštyje ir kas yra tas paslėptas tekstas?
Originalus (apatinis, paslėptas) tekstas datuojamas ankstyvu V a. (apie 400–450 m. po Kr.). Tai buvo didžiulis kodeksas – vadinamasis „pandektas“, kuriame tilpo visa Biblija graikų kalba. Šiandien išliko 209 lapai:
- Senojo Testamento dalis (64 lapai): fragmentai iš Išminties knygų – Jobo, Patarlių, Mokytojo, Giesmių giesmės, Išminties ir Siracido knygų.
- Naujojo Testamento dalis (145 lapai): didelės beveik visų knygų ištraukos. Trūksta tik antrojo Tesalonikiečiams ir antrojo Jono laiško. Evangelijos, Apaštalų darbai, Pauliaus laiškai ir Apreiškimas – visi šie tekstai išliko iš dalies, tačiau pakankamai, kad būtų galima palyginti su kitais senovės rankraščiais.
Būtent šis paslėptas tekstas – ankstyvas graikiškas Biblijos variantas – ir yra didžiausias kodekso lobis. Jis priklauso „mišriai“ tekstinei tradicijai: vienur sutampa su Aleksandrijos (neutraliu) tekstu, kitur – su Vakarų ar Bizantijos variantais. Tai padeda mokslininkams rekonstruoti, kaip ankstyvieji krikščionys skaitė Evangelijas ir laiškus, ypač Apreiškimo knygoje ir kai kuriuose laiškuose, kur senų liudijimų nedaug.
Viršutinis (vėlesnis) tekstas parašytas XII a. Tai graikiški vertimai 38 traktatų ir pamokslų, kuriuos parašė šv. Efraimas Sirijietis (apie 306–373 m.) – vienas žymiausių ankstyvosios Sirijos Bažnyčios tėvų, žinomas kaip „Sirijos arfa“. Efraimas buvo poetas, teologas ir pamokslautojas, kurio kūriniai giliai veikė Rytų krikščionybę. Būtent dėl šių pamokslų rankraštis ir gavo savo vardą – „Efraimo perrašytasis“. Kodėl taip nutiko? Viduramžiais pergamentas buvo retenybė. Kai Biblijos tekstas tapo prieinamesnis standartinėse versijose, senąjį tomą „perdirbo“ naujam, praktiniam naudojimui – šventųjų tėvų raštais.
Kaip atrastas ir kas jį „atgaivino“?
Rankraštis ilgus amžius buvo žinomas Europos bibliotekose, tačiau niekas negalėjo perskaityti paslėpto apatinio teksto. Tik XIX a. viduryje vokiečių biblistas ir paleografas Constantin von Tischendorf ėmėsi milžiniško darbo. 1840–1843 m. Paryžiuje, naudodamas tuometinius cheminius reagentus, jis sugebėjo išryškinti ir perskaityti išblukusį apatinį sluoksnį. Tai buvo tikras mokslinis žygdarbis – lapai buvo sunkiai įskaitomi, o kai kurios vietos visai išnykusios. 1843–1845 m. Tischendorf išleido pirmąją mokslinę šio kodekso laidą, kuri iki šiol lieka pagrindiniu šaltiniu tyrėjams. Be jo pastangų šis Biblijos lobis būtų likęs amžinai paslėptas.
Kokia rankraščio reikšmė šiandien?
Efraimo palimpsestas – ne tik gražus senovės artefaktas. Jis yra gyvas liudijimas, kaip Biblijos tekstas keliavo per šimtmečius. Rankraštis primena, kad Šventasis Raštas nėra stati knyga – jis gyveno, buvo perrašinėjamas, saugomas ir kartais „aukojamas“ naujiems tikslams. Tačiau net ir ištrintas jis nebuvo sunaikintas. Šiandien jis padeda suprasti, kaip Biblija skambėjo pirmųjų krikščionių ausims Rytų Viduržemio jūros regione – galbūt Egipte ar Palestinoje, kur greičiausiai ir buvo parašytas.
Palimpsestas simbolizuoja, kaip žmogiškoji kultūra perrašinėja save: senosios žinios kartais „aukojamos“ naujoms, tačiau niekada visiškai neišnyksta. Krikščioniškoje tradicijoje tai primena, kad net ir „ištrinti“ Dievo žodžiai ar išmintis gali būti atgaivinti. Tai tarsi palyginimas su žmogaus atmintimi – kartais seniausi prisiminimai slypi po naujais sluoksniais, bet vis dar gyvi.
Šiandien Archeologinis Efraimo palimpsestas laikomas vienoje prestižiškiausių pasaulio bibliotekų – Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje (Bibliothèque nationale de France). Jis pateko ten per sudėtingą kelią: po Konstantinopolio žlugimo 1453 m. buvo nugabentas į Florenciją, o 1533 m. Katerina de Mediči parsivežė jį į Prancūziją.