Voiničiaus rankraštis, žinomas kaip The Voynich Manuscript, yra viena didžiausių istorijos mįslių. Ši XV amžiaus knyga, parašyta visiškai nežinoma kalba arba kodu, iliustruota keistais, niekur neegzistuojančiais augalais, astrologinėmis diagramomis bei žmonėmis, besimaudančiais keistuose vamzdynuose. Geriausi pasaulio kodų laužytojai, dirbę per abu pasaulinius karus, ir moderniausias dirbtinis intelektas iki šiol nesugebėjo užtikrintai perskaityti nė vieno sakinio.
Visa tai prasidėjo 1912 metais, kai lenkų kilmės antikvaras Vilfridas Voiničius (gimęs Telšiuose, tuometinėje Rusijos imperijoje) keliaudamas po Italiją netoli Romos esančiame jėzuitų vienuolyne Villa Mondragone nusipirko pluoštą senovinių rankraščių. Tarp jų buvo ir šis 102 pergamento lapų (apie 234 puslapių) kodexas, vėliau pavadintas jo vardu. Voiničius iškart suprato radęs kažką ypatingo – knyga atrodė kaip viduramžių enciklopedija, bet parašyta niekam nežinoma rašmenų sistema. Jis parsivežė ją į Londoną, ėmė rodyti mokslininkams ir net spėliojo, kad tai galėtų būti XIII amžiaus anglų filosofo Rogerio Bacono darbas. Tačiau tikroji istorija siekia gerokai giliau.
Radiokarboninis datavimas, atliktas 2009 metais Arizonos universiteto mokslininkų, parodė, kad pergamentas pagamintas tarp 1404 ir 1438 metų, o rašalas atitinka to meto medžiagas. Tai reiškia, kad knyga sukurta Šiaurės Italijoje arba aplinkinėse Alpėse – regionuose, kuriuose tuo metu klestėjo medicinos, astrologijos ir alchemijos mokslai. Ankstyviausias dokumentuotas savininkas buvo Prahos alchemikas Georgas Bareschas, kuris 1639 metais laiške žymiam jėzuitui Athanasijui Kircheriui apibūdino rankraštį kaip savo bibliotekos „sfinksą“ – paslaptį, kurios niekas negalėjo įminti. Po Barescho mirties knyga atiteko jo draugui Johannesui Marcusui Marciui, kuris 1665–1666 metais nusiuntė ją Kircheriui į Romą su viltimi, kad šis, kaip poliglotas ir kriptografas, įmins mįslę. Vėliau rankraštis pateko į jėzuitų kolekciją, kol 1912-aisiais jį įsigijo Voiničius. Po jo mirties 1930 metais knyga keliavo per antikvarų rankas, kol 1969-aisiais buvo padovanota Jeilio universiteto Beinecke retų knygų ir rankraščių bibliotekai, kur saugoma iki šiol. Naujausi archyviniai tyrimai netgi sieja ją su Šventosios Romos imperatoriaus Rudolfo II dvaru – imperatorius galbūt nupirko ją už 600 aukso dukatų XVI amžiaus pabaigoje.
Knygos struktūra suskirstyta į šešias dalis pagal iliustracijas – tai vienintelis dalykas, kurį mokslininkai aiškiai supranta. Pirmoji – botaninė: 113 spalvotų piešinių su augalais, kurių nė vienas neatitinka žinomų rūšių. Šaknys, lapai ir žiedai atrodo realistiškai, bet kartu fantastiškai – tarsi hibridai ar išgalvoti vaistiniai augalai. Antroji dalis – astronominė ir astrologinė: apskritimai su žvaigždėmis, zodiako ženklais, saule ir mėnuliu. Trečioji, vadinamoji biologinė, – pati keisčiausia: nuogos moterys (dažnai vadinamos nimfomis) plaukioja ar maudosi žaliuose vamzdžiuose ir baseinuose, sujungtuose kanalais, tarsi kokioje viduramžių SPA ar kraujo apytakos schemoje. Ketvirtoji – kosmologinė: devyni medalionai su žvaigždžių žemėlapiais. Penktoji – farmacinė: indai, buteliukai ir augalų dalys, galbūt vaistų receptai. Paskutinė – „receptų“ skyrius: trumpi tekstų blokai su iliustracijomis.
Dekodavimo istorija – tai tikra detektyvinė saga, pilna nusivylimų ir netikėtų posūkių. Jau XVII amžiuje Marci bandė skaityti tekstą – neseniai multispektriniu vaizdavimu mokslininkai aptiko paslėptas raides pirmame puslapyje, kurios, manoma, yra jo ranka rašytos šifro bandymų pastabos. XX amžiuje prie mįslės kibo legendiniai kriptografai. Viljamas Fridmanas ir jo žmona Elizebetė – garsiausi Antrojo pasaulinio karo JAV kodų laužytojai, įveikę japonų „Purpurinį“ šifrą – praleido dešimtmečius analizuodami rankraštį. Jie sukūrė statistinius metodus, bet nepavyko. Tas pats nutiko ir kitam karo specialistui Džonui Tiltmanui bei Preskotui Kurjeriui. Net Alanas Tiuringas, pasak legendos, domėjosi juo.
Po karo bandymai nesiliovė. 1920-aisiais Filadelfijos universiteto profesorius Viljamas Newboldas pareiškė išsprendęs mįslę: esą tai Rogerio Bacono mikroskopiniai užrašai apie lęšius ir biologiją. Tačiau vėlesnė analizė parodė, kad Newboldas matė tai, ko nėra – jo „iššifravimas“ buvo iliuzija. 2014 metais lingvistas Stephenas Baxas identifikavo galimus augalų pavadinimus pagal iliustracijas (pvz., „centaurea“ ar panašius), bet tai tik daliniai žodžiai, ne visas tekstas. 2018 metais Alberto universiteto (Kanada) mokslininkai panaudojo dirbtinį intelektą: algoritmas, analizavęs 380 kalbų pavyzdžius, pasiūlė, kad pagrindinė kalba – hebrajų, o tekstas – anagramos. Tačiau bendruomenė šį teiginį atmetė kaip neįrodytą – pernelyg spekuliatyvų.
Šiuolaikinės kompiuterinės analizės rodo įdomius dalykus: tekstas laikosi Zipfo dėsnio (dažniausi žodžiai pasikartoja kaip natūraliose kalbose), turi gramatikos užuominų ir žodžių ilgių pasiskirstymą, būdingą kalboms. Tai reiškia, kad greičiausiai ne atsitiktinis šlamštas ir ne paprasta apgaulė. Tačiau nei vienas sakinys nėra patikimai perskaitytas. Dirbtinis intelektas iki šiol stringa, nes neturi pakankamai palyginamosios medžiagos – tai unikalus tekstas be paralelių.
Ką mes žinome tikrai? Rankraštis parašytas bent dviejų–penkių skirtingų raštininkų rankomis. Iliustracijos rodo medicininį-alcheminį pobūdį, galbūt gydomųjų vonių ar vaistažolių vadovą. Kai kurie tyrėjai spėja, kad tai konstruota kalba arba sudėtingas šifras, skirtas apsaugoti žinias nuo smalsuolių – gal alchemikų ar gydytojų ratui. Tačiau jokios hipotezės nėra galutinai įrodyta.
Voiničiaus rankraštis skaitmeniniu pavidalu prieinamas visiems – Jeilio biblioteka jį įkėlė į internetą aukščiausia raiška. Tai kviečia naujus tyrėjus: nuo lingvistų iki duomenų analitikų. Galbūt kada nors, sujungus senąsias archyvų paieškas, statistiką ir naujausias technologijas, paslaptis bus įminta. O gal ji ir liks amžina – kaip priminimas, kad ne viską žmogus gali iššifruoti. Viena aišku: šis rankraštis jau šešis šimtmečius traukia protus ir primena, kad viduramžiai dar turi ką papasakoti. Tik ar mes kada nors suprasime jų kalbą?
Jei norite pabandyti iškoduoti ar tik šiaip pavartyti knygą, atsisiųskite PDF čia.
Kadangi geriausi karinės žvalgybos protai, ginkluoti moderniausiais to meto metodais, atsitraukė nieko nepešę, Voiničiaus rankraščio estafetę perėmė visas likęs pasaulis. Ir čia prasideda pati įdomiausia, kartais net absurdiška, dekodavimo istorijos dalis. Šis rankraštis tapo savotišku Roršacho testu: kiekvienas tyrėjas jame mato tai, ką labiausiai nori pamatyti.
Vienas įdomiausių požiūrių, visiškai apverčiančių problemą aukštyn kojomis, yra vadinamoji „Klastotės hipotezė“ (The Hoax Theory). 2004 metais britų mokslininkas Gordonas Ruggis iškėlė mintį: o kas, jei ten apskritai nėra jokio kodo? Kas, jei tai tiesiog viduramžių sukčių meistriškas darbas? Ruggis pademonstravo, kaip naudojant XVI amžiuje žinomą kriptografinį įrankį – Kardano gardelę (kartono lakštą su išpjautais langeliais) – galima greitai sugeneruoti tūkstančius puslapių teksto, kuris iš pažiūros turi kalbos struktūrą, ilgus ir trumpus žodžius, bet iš tiesų yra visiška beprasmybė. Tokia knyga galėjo būti sukurta specialiai tam, kad būtų brangiai parduota kokiam nors mistika tikinčiam monarchui (pavyzdžiui, jau minėtam imperatoriui Rudolfui II). Nors ši teorija neįrodo, kad rankraštis yra klastotė, ji įrodė, kad jį suklastoti buvo įmanoma.
Kita entuziastų grupė visiškai atmetė šifravimą ir teigė, kad tai tiesiog neužkoduota, bet pamiršta kalba. 2017 metais istorijos tyrinėtojas Nicholas Gibbsas sukėlė tikrą audrą žiniasklaidoje pareiškęs, kad tekstas tėra lotyniški medicininiai trumpiniai (ligatūros). Jis teigė, kad kiekvienas simbolis reiškia ne raidę, o ištisą žodį – pavyzdžiui, vandens ar tam tikros vaistažolės dozę. Tačiau lingvistai greitai atšaldė jo entuziazmą parodydami, kad jo iššifruoti sakiniai neturi jokios gramatinės logikos ir primena tiesiog atsitiktinių žodžių kratinį.
Dar toliau 2019-aisiais nuėjo Bristolio universiteto akademikas Gerardas Cheshire’as. Jis išdidžiai paskelbė iššifravęs tekstą per dvi savaites! Jo teigimu, rankraštis parašytas „išnykusia pro-romanų (proto-Romance) kalba“ ir tai yra dominikonių vienuolių sukurtas patarimų sąvadas moterims apie sveikatą ir motinystę. Pasaulinė spauda mirgėjo antraštėmis, tačiau rimti filologai griebėsi už galvų: Cheshire’as iš esmės taikė „vyšnių skynimo“ (cherry-picking) taktiką. Jis imdavo Voiničiaus žodį, tada ieškodavo bet kokio panašiai skambančio žodžio ispanų, italų, prancūzų ar net lotynų kalbose, ir taip lipdė norimą prasmę. Mokslinė bendruomenė jo darbą atmetė kaip visiškai nepagrįstą.
Tačiau ne visi ieškojo atsakymų Europoje. Botanikai Arthur Tucker ir Rexford Talbert nusprendė nekreipti dėmesio į tekstą ir atidžiau pažiūrėti į pačius piešinius. Jie pastebėjo, kad kai kurie keisti augalai neįtikėtinai primena florą, randamą tik Centrinėje Amerikoje (Meksikoje). Jie netgi identifikavo augalus, panašius į agavą ar vietines kaktusų rūšis, ir iškėlė drąsią idėją: galbūt knyga parašyta senąja nahuatlių (actekų) kalbos forma, atvežta į Europą ankstyvųjų tyrinėtojų? Nors ši teorija konfliktuoja su tiksliu pergamento datavimu (iki Kolumbo kelionių), ji vis dar turi savo šalininkų.
Prasidėjus interneto erai, Voiničiaus rankraštis tapo pasauliniu, minios finansuojamu (crowdsourced) projektu. Kadangi pats rankraštis parašytas keistais simboliais, kurių nėra jokioje klaviatūroje, kompiuterinės lingvistikos entuziastai susidūrė su problema: kaip jį apdoroti algoritmais? Taip gimė EVA (Extensible Voynich Alphabet) – speciali transkripcijos sistema, kuri kiekvieną pieštinį simbolį pavertė įprasta lotyniška raide. Būtent šios sistemos dėka dešimtys tūkstančių programuotojų, matematikų ir hakerių visame pasaulyje galėjo pradėti kurti skriptus ir ieškoti dėsningumų. Interneto forumuose (tokiuose kaip „Reddit“ bendruomenė r/voynich) kasdien gimsta naujos idėjos. Žmonės bando rankraštį skaityti kaip muzikinę notaciją, mikštąją astrologinę mantiką, taiko jam DNR sekoskaitos algoritmus ar net lygina simbolius su senoviniais mezgimo ir audimo raštais!
Nemažiau žavūs yra ir visiški keistuoliai. Pavyzdžiui, vėžio tyrėjas Leonellas Strongas XX a. viduryje teigė rankraštį iššifravęs naudodamas unikalią „dvigubo poslinkio“ formulę. Pasak jo, autorystė priklauso XVI a. anglų botanikui Anthony Aschamui, o knygoje slypi „gyvenimo paslaptis“. Tuo tarpu tyrėja Edith Sherwood iškėlė bene poetiškiausią hipotezę – ji lygino Voiničiaus simbolius su ankstyvaisiais Leonardo da Vinčio eskizais ir teigė, kad tai yra paties genialiojo Leonardo vaikystės dienoraštis, kurį jis parašė naudodamas savo garsųjį veidrodinį raštą, sumaišytą su vaikiškomis fantazijomis.
Voiničiaus rankraštis tai globalus intelektualinis žaidimas, nepripažįstantis jokių sienų. Nepaisant to, ar tekstas slepia prarastą alchemijos išmintį, actekų žolininkų receptus, ar tėra genialus viduramžių pokštas, jis pasiekė tai, ko turbūt nori kiekvienas autorius – tapo nemirtingas. Kiekviena nauja karta atsineša naujus įrankius, nuo didinamųjų stiklų iki kvantinių kompiuterių, ir bando pralaužti šią sieną. Ir nors nė vienam dar nepavyko rasti raktelio, pats procesas – žmonijos nenoras pasiduoti prieš paslaptį – yra mažų mažiausiai fascinojuojantis.