Mirties knyga religijoje paprastai reiškia tekstą ar dokumentą, kuris susijęs su pomirtiniu gyvenimu, mirusiųjų sielomis, laidotuvių apeigomis ar mirusiojo kelione į kitą pasaulį. Priklausomai nuo tradicijos, ši sąvoka gali apimti dvi skirtingas funkcijas: viena vertus, tai mistinis vadovas, skirtas padėti sielai įveikti pomirtines kliūtis, kita vertus – tai mirusiųjų katalogas, veikiantis kaip oficialus bendruomenės ar bažnyčios registras (pavyzdžiui, nekrologai ar parapijų mirties metrikų knygos), kuriame fiksuojami išėjusieji, siekiant išsaugoti jų atminimą ir užtikrinti dvasinį užtarimą maldose. Šios knygos ar tekstai gali būti rasti įvairiose pasaulio religijose ir kultūrose, kuriose jie atlieka svarbų vaidmenį ritualuose ir tikėjime apie gyvenimą po mirties. Čia yra keletas žinomiausių „Mirties knygų“:
- Egipto mirusiųjų knyga (sen. egipt. Reu nu peret em heru)„Egipto mirusiųjų knyga“ (angl. The Book of the Dead) yra senovės egiptiečių religinis tekstas, sudarytas iš magiškų formulių, maldų, himnų ir užkalbėjimų, kurie turėjo padėti mirusiojo sielai keliauti į pomirtinį pasaulį (Duat) ir sėkmingai pasiekti amžinąją palaimą. Šis tekstas dažnai buvo rašomas ant papiruso ritinių ir palaidojamas kartu su mirusiuoju.Pagrindinis šios knygos tikslas buvo padėti sielai išvengti demonų, teisingai atidaryti požemio vartus ir sėkmingai praeiti teismą prieš dievą Osirį. Tekste aprašytas žinomas „Širdies svėrimo ritualas“, kurio metu mirusiojo širdis buvo pasveriama prieš teisingumo ir tiesos deivės Maat plunksną.
- Tibetiečių mirusiųjų knyga (Bardo Thodol)„Tibetiečių mirusiųjų knyga“ (Bardo Thodol) yra svarbus tekstas, naudojamas Tibeto budizmo tradicijoje. Originalus pavadinimas reiškia „Išsivadavimas klausantis tarpinėje būsenoje“. Jis skirtas vadovauti mirusiajam per tarpines būsenas (bardo), kurios eina po mirties, ir padėti sąmonei pasiekti nušvitimą arba bent jau palankų atgimimą, išvengiant patekimo į žemesniuosius samsaros sluoksnius.Tekstas paprastai recituojamas garsiai šalia mirusiojo kūno, nes tikima, kad sąmonė kurį laiką dar gali girdėti instrukcijas. Knyga moko atpažinti pomirtines vizijas ne kaip išorines būtybes, o kaip paties proto projekcijas.
- Krikščionių „Gyvenimo knyga“ (lat. Liber Vitae)„Gyvenimo knyga“ (Book of Life) Biblijoje nėra magiškas vadovas sielai, bet tai esminis eschatologinis tekstas, kuriame, anot tikėjimo, įrašyti vardai tų, kurie paveldės amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje. Ji minima tiek Senajame Testamente (Danieliaus knygoje), tiek Naujajame Testamente (ypač Apreiškimo Jonui knygoje).Paskutiniojo teismo metu „Gyvenimo knyga“ bus atversta: tie, kurių vardai joje rasti, bus pakviesti į naująją Jeruzalę, o kiti bus pasmerkti atskirtiems nuo Dievo. Taigi, krikščionybėje dėmesys perkeliamas nuo magiškų formulių sielos apsaugai prie žmogaus moralinio gyvenimo ir tikėjimo liudijimo.
- Actekų mirties kelionė (iš Codex Borgia ir kitų kodeksų)Mezoamerikos kultūrose, ypač actekų, nebuvo vienos knygos, bet egzistavo detalūs aprašymai apie mirusiojo kelionę į Miktlaną (Mictlán) – požemio karalystę. Siela turėjo įveikti devynis pavojingus lygius, įskaitant kalnus, kurie susiduria, ir aštrius vėjus. Šios kelionės gairės būdavo fiksuojamos piktografiniuose kodeksuose ir ritualinėse dainose, kurios padėdavo mirusiajam rasti kelią per baisias požemio kliūtis.
- Ars Moriendi (lot. „Mirimo menas“)Vėlyvaisiais viduramžiais Europoje paplito tekstai, vadinami Ars Moriendi. Tai buvo krikščioniški praktiniai vadovai, skirti padėti tikinčiajam „teisingai mirti“. Juose aprašomos paskutinės gundos, kurias žmogus patiria mirties patale (pvz., neviltis, nekantrumas, puikybė), ir kaip joms atsispirti pasitelkiant maldas bei dorybes. Tai savotiška „Mirties knyga“, skirta ne pomirtinei kelionei, o tinkamam pasiruošimui mirties akimirkai.
Mirties knygos įvairiose religijose rodo universalų žmonijos tikėjimą, kad mirtis yra ne pabaiga, o transformacija ar perėjimas. Šie tekstai yra integruoti į religines apeigas siekiant užtikrinti mirusiojo sielos ramybę ir sėkmingą integraciją į dvasinį pasaulį, kartu suteikiant paguodą bei aiškią struktūrą gyviesiems.