Trečioji Ezdro knyga – tai senasis biblinis raštas, išlikęs graikų, lotynų ir slavų tradicijose, bet neįtrauktas į daugumą šiuolaikinių Biblijos kanonų. Originaliai ji buvo parašyta graikų kalba, tikriausiai I a. pr. Kr. – I a. po Kr. sandūroje, ir ilgą laiką buvo žinoma kaip Ezros apokalipsė arba Ezros regėjimai. Lotyniškai ji vadinama Liber Esdrae Tertius, graikiškai – Esdras tritos, o kai kuriuose leidiniuose – 3 Ezra arba 1 Esdras (priklausomai nuo tradicijos).
Knyga pasakoja apie Ezrą, žydų raštininką ir pranašą, gyvenusį po Babilono tremties, kuris Dievo įkvėptas mąsto apie blogio prigimtį, žmonijos kančią ir pasaulio pabaigą. Ji parašyta dialogo forma, kurioje Ezra klausia Dievą apie gyvenimo neteisybę, o jam atsako angelas Urielis. Šie klausimai labai filosofiški: kodėl blogi klesti, o teisieji kenčia? kodėl žmogus negali suprasti dieviškos tvarkos? kas laukia pasaulio pabaigoje?
Vienas garsiausių epizodų – Ezros regėjimas apie vandenų išsiliejimą, ugnį iš dangaus ir didžiulį erelį, kuris simbolizuoja žemiškų imperijų iškilimą ir žlugimą. Šie vaizdiniai padarė didelį poveikį vėlesnei apokaliptinei literatūrai, ypač krikščionių ir žydų misticizmui.
Knyga taip pat pasakoja apie Ezros misiją atkurti prarastus įstatymus, kai jis po tremties neva per tris dienas iš atminties atrašė visą Penkiaknygę. Tai simbolizuoja dieviško įkvėpimo galią ir žmogaus atsakomybę saugoti Šventąjį Žodį.
Trečioji Ezdro knyga buvo įtraukta į Septuagintos (graikiškojo Senajame Testamente naudoto vertimo) rankraščius, o Vulgatoje (lotyniškame vertime) iš pradžių buvo laikoma kanonine. Tačiau vėliau katalikų ir protestantų kanonai ją atmetė, palikdami tik žydų Tanacho ir krikščionių oficialiuose leidiniuose esančias dvi Ezdro knygas. Vis dėlto stačiatikiai ir kai kurios Rytų bažnyčios ją tebelaiko svarbiu dvasiniu raštu.
Turinio požiūriu, tai mistinė, gili ir melancholiška knyga, pilna klausimų apie žmogaus vietą visatoje, apie Dievo teisingumą ir laikų pabaigos paslaptį. Ji jungia pranašišką kalbą, vizijas ir teologinį apmąstymą, todėl ją galima laikyti tiltu tarp Senojo Testamento pranašų ir krikščioniškų apokalipsių, tokių kaip Jono Apreiškimas.
Ypatingą dėmesį verta skirti Ezros vizijai apie septyniasdešimtį metų, kurie yra tarsi trumpa laiko atkarpėlė Dievo akivaizdoje. Ši knyga taip pat yra vienas iš nedaugelio senųjų tekstų, kuriame labai aiškiai išreikšta idėja, kad Dievas pasirinko tam tikrus žmones, kad jie išliktų paskutinėmis dienomis, o tai skyrėsi nuo vėlesnių, labiau egalitarinių apokaliptinių tekstų. Be to, ji yra vienas iš svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti, kaip ankstyvieji krikščionys ir žydai galvojo apie pranašo Ezdros vaidmenį po Antrojo šventyklos sunaikinimo. Ši knyga išsaugojo senovinių diskusijų apie laiko prigimtį ir Dievo plano supratimą liekanas.