Juozapo iš Arimatėjos pasakojimas (Narrative of Joseph of Arimathea) – tai labai unikalus ir intriguojantis ankstyvosios krikščionybės apokrifas, pateikiantis alternatyvią Jėzaus kančios, nukryžiavimo ir įvykių po prisikėlimo versiją. Tekstas parašytas pirmuoju asmeniu, tarsi jį pasakotų pats Juozapas iš Arimatėjos (žmogus, kuris, pasak evangelijų, palaidojo Jėzų).
Ši istorija išsiskiria keliais neįprastais elementais:
- Dviem plėšikams skiriamas ypatingas dėmesys. Kanoninėse evangelijose jie tik paminimi, tačiau čia jie turi vardus ir ryškius charakterius. Piktasis plėšikas Gestas vaizduojamas kaip itin žiaurus, kraujo ištroškęs bedievis. Gerasis plėšikas Demas (Demas) – tarsi senovinis „Robinas Hudas“, kuris plėšikavo, bet padėjo vargšams ir laidojo neturtinguosius.
- Judo išdavystės motyvas. Tekste pateikiama visiškai kitokia Judo išdavystės versija. Teigiama, kad Mozės įstatymą iš Šventyklos iš tikrųjų pavogė plėšikas Demas. Tačiau Judas, už 30 aukso (ne sidabro!) monetų sutinka melagingai paliudyti, jog tai padarė Jėzus. Tai subtilus teologinis motyvas, rodantis, kad Jėzus mirė apkaltintas už kito žmogaus padarytą nuodėmę.
- Jėzaus laiškas iš ant kryžiaus. Pats įspūdingiausias apokrifo epizodas – kai Jėzus, kabėdamas ant kryžiaus, padiktuoja savotišką „rekomendacinį laišką“ Rojų saugantiems cherubinams ir arkangelams, liepdamas jiems įleisti atgailaujantį Demą. Vėliau Jėzus gauna iš jų atsakomąjį laišką.
- Antijudėjiškas tonas. Kaip ir daugelis vadinamojo „Piloto ciklo“ tekstų, šis kūrinys turi stiprų antijudėjišką atspalvį. Žydai čia vadinami „žmogžudžiais, kariaujančiais prieš Dievą“, o pasakojimo pabaigoje autorius atvirai nurodo, kad jo tikslas – jog žmonės tikėtų Jėzumi Kristumi ir „nebetarnautų Mozės įstatymui“.
Nors šis tekstas remiasi „Nikodemo evangelija“ (kuri parašyta IV–V a.), seniausi išlikę „Juozapo iš Arimatėjos pasakojimo“ rankraščiai datuojami XII amžiumi. Mokslininkai mano, kad jis buvo sukurtas kažkuriuo metu tarp šių dviejų laikotarpių, greičiausiai arčiau ankstyvesnės datos.
Juozapo iš Arimatėjos pasakojimas
Juozapo iš Arimatėjos, to, kuris paprašė Viešpaties kūno, pasakojimas. Kuriame taip pat aprašomi kaltinimai, pateikti dviem plėšikams.
(1) Aš esu Juozapas iš Arimatėjos, tas, kuris paprašė Piloto Viešpaties Jėzaus kūno laidotuvėms. Dėl šios priežasties buvau sukaustytas ir įkalintas žmogžudžių žydų, kurie kariauja prieš Dievą; nors jie ir įsikibę į įstatymą, jie atnešė sielvartą pačiam Mozei. Įsiutinę įstatymdavį ir nepažindami Dievo, jie jį nukryžiavo, taip atskleisdami tiems, kurie Jį pažįsta, kad tai, kas buvo nukryžiuotas, yra Dievo Sūnus. Likus septynioms dienoms iki Kristaus kančios, du pasmerkti plėšikai iš Jericho buvo atsiųsti pas valdytoją Pilotą. Kaltinimai jiems buvo tokie.
Du plėšikai
(2) Pirmasis, vardu Gestas, kardu žudydavo keliautojus, o kitus išrengdavo nuogai; jis kabindavo moteris žemyn galva už kulkšnių ir nupjaudavo joms krūtis; jis gėrė kūdikių galūnių kraują. Jis niekada nepažino Dievo, nesilaikė jo įstatymų ir nuo pat pradžių rodė savo smurtinį charakterį tokiais poelgiais.
Kaltinimas kitam buvo toks. Jis vadinosi Demas ir buvo galilėjietis pagal kilmę, užeigos savininkas. Jis plėšdavo turtinguosius, bet su vargšais elgėsi gerai. Jis buvo vagis, panašus į Tobitą, nes laidojo mirusius vargšus. Jis pabandė apiplėšti Judėjos minią, Jeruzalėje išnešdamas patį įstatymą, išrengdamas nuogai Kajefo dukterį, kuri buvo šventovės kunigė, ir pasisavindamas paslaptingą Saliamono lobį, kuris buvo patikėtas tai vietai. Tokie buvo jo darbai.
Judas suorganizuoja išdavystę
(3) Tuo tarpu Jėzus taip pat buvo suimtas, likus trims dienoms iki Paschos, kai atėjo vakaras. Tačiau Kajefui ir žydų miniai jokios Paschos nebuvo – vietoje to tvyrojo didelis gedulas, nes plėšikas apiplėšė šventovę. Jie pasišaukė Judą Iskarijotą ir kalbėjosi su juo, nes jis buvo kunigo Kajefo brolio sūnus. Jis nebuvo atviras Jėzaus mokinys, bet visa žydų minia paslapčia įkalbėjo jį sekti Jėzumi – ne tam, kad jis laikytųsi jo daromų ženklų ar jį išpažintų, bet kad jį jiems išduotų, norėdami pagauti jį sakant melagingą žodį. Už šį „drąsų“ darbą jie jam teikė dovanas, kasdien mokėdami po dvi aukso monetas. Taigi jis praleido dvejus metus su Jėzumi, kaip vienas iš jo mokinių, vardu Jonas, sako.
(4) Trečią dieną prieš Jėzaus suėmimą Judas pasakė žydams: „Ateikite, surenkime tarybą: juk įstatymą pagrobė ne plėšikas, o pats Jėzus. Ir aš pateiksiu šį kaltinimą.“ Tačiau kai šie žodžiai buvo ištarti, į mūsų tarpą įžengė Nikodemas. Jis yra tas, kuris laiko šventovės raktus. Jis pasakė visiems: „Nedarykite tokio dalyko!“ Nes Nikodemas laikėsi tiesos labiau nei visa žydų minia. Kajefo duktė, vardu Sara, sušuko: „Bet jis pats visos tautos akivaizdoje kalbėjo prieš šią šventovę, sakydamas: „Aš galiu sugriauti šią šventyklą ir atstatyti ją per tris dienas.“ Žydai jai atsakė: „Mes visi tavimi tikime“ – nes jie laikė ją pranaše. Taigi, surengus tarybą, Jėzus buvo suimtas.
Jėzus teisiamas (2 skyrius)
(1) Kitą dieną, ketvirtąją savaitės dieną, trečią valandą popiet, jie atvedė jį į Kajefo kiemą. Anas ir Kajefas jam tarė: „Pasakyk mums, kodėl išnešei mūsų įstatymą? Ir kodėl pamokslauji prieš Mozės ir pranašų pažadus?“ Bet Jėzus nieko neatsakė. Dar kartą, kai ten buvo ir minia, jie jam pasakė: „Kodėl nori per vieną akimirką sugriauti šventovę, kurią Saliamonas statė keturiasdešimt šešerius metus?“ Jėzus ir į tai nieko neatsakė – mat sinagogos šventovę iš tikrųjų buvo apiplėšęs plėšikas.
(2) Kai baigėsi ketvirtosios dienos vakaras, visa minia pradėjo ieškoti Kajefo dukters, norėdami sudeginti ją ant laužo dėl įstatymo praradimo, nes jie nebegalėjo švęsti Paschos. Bet ji jiems tarė: „Palaukite, vaikai; sunaikinkime Jėzų: tada įstatymas atsiras ir šventa šventė tikrai galės būti švenčiama.“ Anas ir Kajefas slapta davė Judui Iskarijotui didelę sumą aukso ir liepė: „Sakyk tai, ką mums sakei anksčiau: „Aš žinau, kad įstatymą pavogė Jėzus.“ Tada kaltinimas kris ant jo, o ne ant šios nekaltos jaunos merginos.“ Judas sutiko su planu ir pasakė jiems: „Mes nenorime, kad visa minia žinotų, jog jūs liepėte man pateikti šį kaltinimą Jėzui. Bet jūs paleiskite Jėzų, o aš įtikinsiu minią, kad viskas taip ir buvo.“ Taigi, jie slapta paleido Jėzų.
(3) Penktos dienos aušroje Judas atėjo į šventovę ir tarė visai tautai: „Ką norite man duoti, jei aš perduosiu jums įstatymo griovėją ir pranašų plėšiką?“ Žydai jam atsakė: „Jei atiduosi jį mums, mes tau duosime trisdešimt aukso monetų.“ Tačiau žmonės nežinojo, kad Judas kalba apie Jėzų, nes daugelis jų tikėjo, kad jis yra Dievo Sūnus. Judas paėmė trisdešimt aukso monetų.
(4) Jis išėjo dešimtą valandą ryto, o vienuoliktą rado Jėzų, vaikštantį gatvėje. Artėjant vakarui Judas pasakė žydams: „Duokite man būrį kareivių su kardais ir vėzdais, ir aš atiduosiu jį jums.“ Taigi jie davė jam tarnų, kad šie jį suimtų. Jiems beateinant, Judas jiems pasakė: „Tą, kurį pabučiuosiu – suimkite! Nes jis yra tas, kuris apiplėšė įstatymą ir pranašus.“ Tada jis priėjo prie Jėzaus ir pabučiavo jį, sakydamas: „Sveikas, rabi.“ Tai įvyko penktos dienos vakarą. Jie jį suėmė ir perdavė Kajefui bei vyriausiesiems kunigams, o Judas jiems sakė: „Štai tas, kuris apiplėšė įstatymą ir pranašus.“ Tada jie surengė neteisingą Jėzaus apklausą, klausdami jo: „Kodėl tu tai padarei?“ Tačiau jis nedavė jokio atsakymo.
Bet Nikodemas ir aš, Juozapas, pamatę „piktadarių susirinkimą“, atsistojome atokiau nuo jų, nenorėdami pražūti „bedievių taryboje“.
Jėzus ir plėšikai nukryžiuojami (3 skyrius)
(1) Tą naktį jie padarė Jėzui daug kitų baisių dalykų, o auštant Pasirengimo dienai, perdavė jį valdytojui Pilotui, kad šis jį nukryžiuotų. Visi jie susirinko šiam tikslui. Pasibaigus teismui, valdytojas Pilotas įsakė prikalti jį prie kryžiaus kartu su dviem plėšikais. Taigi, jie buvo prikalti kartu su Jėzumi: Gestas jam iš kairės, o Demas – iš dešinės.
(2) Tas, kuris buvo jam iš kairės, pradėjo šaukti, sakydamas Jėzui: „Pažiūrėk, kiek daug piktų darbų aš padariau žemėje! Jei būčiau žinojęs, kad tu esi karalius, būčiau bandęs nužudyti ir tave. Bet kodėl vadini save Dievo Sūnumi, jei net pats sau negali padėti, kai tau to reikia? Kaip tu gali padėti kam nors kitam, kas tau meldžiasi? Jei tu esi Kristus, nuženk nuo kryžiaus, kad galėčiau tavimi įtikėti. Bet dabar aš matau tave ne kaip žmogų, o kaip laukinį žvėrį, naikinamą kartu su manimi.“ Ir jis pradėjo kalbėti daug kitų dalykų prieš Jėzų, piktžodžiaudamas ir grieždamas prieš jį dantimis. Nes šis plėšikas buvo pakliuvęs į velnio spąstus.
(3) Bet plėšikas jam iš dešinės, vardu Demas, pamatęs Jėzaus dieviškąją malonę, sušuko: „Aš pažįstu tave, Jėzau Kristau – tu esi Dievo Sūnus! Aš matau, kaip tave, Kristų, garbina miriadų miriadai angelų. Atleisk mano nuodėmes, kurias padariau. Mano teismo metu neleisk žvaigždėms ar mėnuliui liudyti prieš mane, kai tu teisi visą žemę, nes aš savo piktus kėslus vykdžiau naktį. Ir saulės, kuri užtemo dėl tavęs, neversk kalbėti apie mano širdies piktadarystes. Nes aš negaliu tau atnešti jokios dovanos už mano nuodėmių atleidimą. Mirtis jau apima mane dėl mano nuodėmių. Bet išpirkimas priklauso tau. Išgelbėk mane nuo savo baisaus teismo, visų Valdove. Neduok priešui galios praryti manęs ir paveldėti mano sielos, kaip to, kuris kabo tau iš kairės. Nes aš matau, kaip velnias džiaugiasi paimdamas jo sielą, o jo kūno dalys nyksta. Neįsakyk man išeiti į dalį, skirtą žydams, nes aš matau Mozę ir patriarchus labai verkiančius, o velnią džiaugiantis virš jų. Taigi, prieš išeinant mano dvasiai, Valdove, įsakyk, kad mano nuodėmės būtų nuplautos, ir prisimink mane, nusidėjėlį, savo karalystėje, kai Aukščiausiojo didžiajame soste teisi dvylika Izraelio genčių, nes tu savo pasauliui dėl savęs paruošei didelę bausmę.“
(4) Kai plėšikas tai pasakė, Jėzus jam tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau, Demai, dar šiandien su manimi būsi rojuje. O karalystės sūnūs, Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Mozės vaikai, bus išmesti į išorinę tamsą. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Bet tu vienas gyvensi rojuje iki mano antrojo atėjimo, kai Aš teisiu tuos, kurie neišpažįsta mano vardo.“
Tada jis tarė plėšikui: „Eik ir kalbėk Cherubinams ir galybėms, tiems, kurie suka liepsnojantį kalaviją, kurie saugo rojų nuo to laiko, kai pirma-sukurktrasis Adomas buvo rojuje ir nusidėjo, ir nesilaikė mano įsakymų, dėl ko Aš jį iš ten išvariau. Niekas iš gyvenusių anksčiau nepamatys rojaus, kol neateisiu antrą kartą teisti gyvųjų ir mirusiųjų.“
Tada jis jiems parašė taip: „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus aukštybių, išėjęs iš nematomo Dievo įsčių neatsiskirdamas nuo jo, nužengęs į pasaulį, kad taptų kūnu ir būtų prikaltas prie kryžiaus, idant išgelbėčiau Adomą, kurį Aš pats sukūriau. Mano arkangelų galybėms, rojaus vartų sargams, mano Tėvo tarnams: aš noriu ir įsakau, kad tas, kuris buvo nukryžiuotas kartu su manimi, įžengtų; kad per mane jam būtų atleistos nuodėmės, ir kad, apsivilkęs nemirtingu kūnu, jis įžengtų į rojų ir apsigyventų ten, kur dar niekas niekada negalėjo gyventi.“
Ir štai, ištaręs šiuos žodžius, Jėzus atidavė savo dvasią. Tai buvo Pasirengimo dieną, trečią valandą popiet. Tamsa apgaubė visą žemę, ir kilo didžiulis žemės drebėjimas, dėl kurio sugriuvo šventovė ir Šventyklos bokštas.
Juozapas įkalinamas ir išlaisvinamas (4 skyrius)
(1) Aš, Juozapas, paprašiau Jėzaus kūno ir paguldžiau jį į naują kapą, kuriame dar niekas nebuvo paguldytas. Bet plėšiko, buvusio jam iš dešinės, kūno nepavyko rasti; o tas, kuris buvo iš kairės, atrodė kaip drakonas – taip atrodė jo kūnas.
Kadangi aš paprašiau Jėzaus kūno laidotuvėms, žydus apėmė pavydus pyktis ir jie uždarė mane į kalėjimą, kur jėga naudojama prieš padariusius piktus darbus. Tai nutiko man šeštadienio vakarą, kai mūsų tauta laužė įstatymą. Ir štai, tą patį šabą pati mūsų tauta patyrė baisių nelaimių.
(2) Kai atėjo pirmosios savaitės dienos (sekmadienio) vakaras, apie vienuoliktą valandą nakties, Jėzus atėjo pas mane į kalėjimą kartu su plėšiku, kuris buvo nukryžiuotas jo dešinėje ir kurį jis buvo išsiuntęs į rojų. Pastate buvo daug šviesos. Namas buvo pakeltas už keturių kampų, vieta buvo sugriauta, ir aš išėjau. Pirmiausia atpažinau Jėzų, o po to – plėšiką, kuris nešė laišką Jėzui. Mums keliaujant po Galilėją, nušvito didžiulė šviesa, kurios kūrinija negalėjo pakelti, ir nuo plėšiko sklido didžiulis saldus rojaus aromatas.
Cherubinų laiškas
(3) Kai Jėzus atsisėdo tam tikroje vietoje, jis perskaitė laišką, kuriame buvo rašoma taip: „Mes, Cherubinai ir Šešiasparnės Būtybės, kuriems Tavo dievybė įsakė saugoti rojaus sodą, skelbiame tai per plėšiką, kuris buvo nukryžiuotas su tavimi pagal tavo planą. Kai pamatėme vinių žymes ant plėšiko, nukryžiuoto kartu su tavimi, ir tavo dieviškosios esybės spindesį atsiųstame laiške, ugnis, kuri čia buvo, užgeso, nes ji negalėjo pakelti to ženklo ryškumo; ir mes buvome įbauginti, apimti didžiulės baimės – nes išgirdome, kad dangaus, žemės ir visos kūrinijos Kūrėjas persikėlė iš aukštybių į žemiausias žemės vietas dėl Adomo, pirmojo sukurtojo. Nes kai mes pamatėme nesuteptą kryžių, žaižaruojantį per plėšiką, kurio šviesa spindėjo septynis kartus ryškiau nei saulė, mus apėmė drebulys, kol mes tramdėme požemio pasaulio suirutes. Didžiuliu šauksmu pragaro tarnai kartu su mumis sušuko: „Šventas, šventas, šventas tas, kuris yra pradžioje, pačiose aukštybėse.“ Ir galybės pasiuntė šauksmą: „O Viešpatie, tu pasirodei danguje ir žemėje, ir suteikei džiaugsmą amžiams, išgelbėjęs savo paties kūriniją nuo mirties.““
Jėzus, Juozapas, plėšikas ir Jonas Galilėjoje (5 skyrius)
(1) Pamatęs šiuos dalykus, aš patraukiau į Galilėją kartu su Jėzumi ir plėšiku; ir Jėzus atsimainė taip, kad atrodė nebe taip, kaip prieš nukryžiavimą, o visas buvo šviesa. Angelai nuolat jam patarnavo, ir Jėzus su jais kalbėjosi. Aš praleidau su juo tris dienas; bet su juo nebuvo nė vieno mokinio, išskyrus vien tik plėšiką.
(2) Kai Neraugintos duonos šventė buvo įpusėjusi, atėjo jo mokinys Jonas; ir mes jau negalėjome matyti, kaip plėšikas atrodo. Jonas paklausė Jėzaus: „Kas tai? Nes tu neleidai man jam pasirodyti.“ Jėzus jam nieko neatsakė. Tada jis puolė priešais jį ir tarė: „Viešpatie, žinau, kad mylėjai mane nuo pat pradžių. Kodėl neatskleidi man šito žmogaus?“ Jėzus jam atsakė: „Kodėl ieškai to, kas paslėpta? Ar tu vis dar toks nesupratingas? Ar neatpažįsti saldaus rojaus kvapo, pripildžiusio šią vietą? Ar nežinai, kas jis buvo? Plėšikas nuo kryžiaus tapo rojaus paveldėtoju. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau, tai priklauso tik jam vienam, kol ateis didžioji diena.“ Jonas atsakė: „Padaryk mane vertą jį pamatyti.“
(3) Jonui dar tebekalbant, staiga pasirodė plėšikas. Smarkiai nustebęs, Jonas krito ant žemės. Tačiau plėšikas neatrodė taip, kaip iš pradžių, prieš ateinant Jonui; jis atrodė kaip karalius didelėje galybėje ir ant savęs nešė kryžių. Nuskambėjo didelės minios balsas: „Tu atvykai į rojaus vietą, kuri tau buvo paruošta. To, kuris tave atsiuntė, mes buvome paskirti tau tarnauti iki didžiosios dienos.“ Kai šis balsas nuskambėjo, ir plėšikas, ir aš, Juozapas, tapome nematomi, ir aš atsidūriau savo paties namuose, bet Jėzaus daugiau nebemačiau.
(4) Pamatęs šiuos dalykus, aš juos užrašiau, kad visi tikėtų į nukryžiuotą Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, ir nebetarnautų Mozės įstatymui, bet tikėtų ženklais ir stebuklais, kurie įvyko per jį – kad tikėdami mes paveldėtume amžinąjį gyvenimą ir būtume rasti dangaus karalystėje. Nes jam priklauso garbė, galybė, gyrius ir didybė per visus amžius. Amen.