Škaplierius – tai vienas iš pagrindinių katalikų vienuolijų ordenų apdangalų, kuris turi ilgą istoriją ir simbolinę reikšmę. Žodis „škaplierius“ kilęs iš lotynų kalbos „scapularis“, reiškiančio „pečių“. Tradiciškai, škaplierius yra platus juostos arba drabužio gabalas, kuris dedamas ant pečių ir krūtinės, susiūtas prie ilgų vienuolio robečių arba papuošia juos.
Škaplierius pirmiausia buvo naudojamas kaip darbo apranga, padedanti apsaugoti vienuolį nuo nepalankių darbo sąlygų ir drabužių dėvėjimo. Tačiau vėliau jis įgijo gilesnę religinę prasmę ir tapo svarbiu simboliu, atspindinčiu vienuolio ar sesers atsidavimą religiniams įsipareigojimams ir gyvenimo būdui.
Yra keletas rūšių škaplieriaus, priklausančių įvairiems vienuolijų ordinams. Pavyzdžiui, karmelitų ordinas turi savo specifinį škaplieriaus variantą, kuris dažnai yra dėvimas ir kaip religinis talismanas ar atminimo ženklas. Karmelitų škaplierius yra paprastai rudas ir susideda iš dviejų kvadratinių audinio gabalų, sujungtų virvelėmis, kurie dėvimi ant pečių ir nugaros. Šis škaplierius yra gerai žinomas dėl savo naudojimo kaip atminimo ženklas, suteikiantis jo nešiotojui ypatingas malones ir apsaugą, pagal tradicinius tikėjimus.
Be to, škaplierius taip pat turi ir dvasinę reikšmę, simbolizuodamas vienuolijos tikėjimą, nuolankumą, ir pasišventimą Dievui. Tai yra simbolis, primenantis ne tik fizinį, bet ir dvasinį darbą bei atsakomybę, kurią vienuoliai prisiima savo gyvenime.
Karmelitų škaplieriaus teologinė reikšmė ypač stipri. Jis yra tiesiogiai susijęs su Švč. Mergelės Marijos apsauga, ypač su apreiškimu Šv. Simonui Stockui 1251 metais. Šis rudas audinio gabalas nėra vien talismanas; jis yra „dovanų ženklas“, simbolizuojantis Marijos motinišką globą ir pažadą išgelbėjimo malonę tiems, kurie jį nešioja su tikėjimu ir atsidavimu. Kai kurie teologai teigia, kad škaplierius veikia kaip „išorinė krikšto malonės išsaugojimo priemonė“, skatinanti nuolatinę maldos būseną. Be to, kai kuriose tradicijose škaplierius buvo laikomas „miniatiūrine vienuolio rūbų dalimi“, leidžiančia pasauliečiams dalyvauti dvasiniuose vienuolijos vaisiuose, net ir negyvenant vienuolyne. Tai yra išorinis ženklas, kviečiantis į vidinį atsidavimą.