Apie privačių Mišių panaikinimą (lot. De abroganda missa privata Martini Lutheri sententia, vok. Vom Mißbrauch der Messe) yra vienas svarbiausių ankstyvosios Reformacijos dokumentų, pasirodęs 1521 metais. Martinas Liuteris šį kūrinį parašė slapstydamasis Vartburgo (Wartburg) pilyje, kur jis buvo žinomas riterio Jurgio (Junker Jörg) vardu po to, kai Vormso suvažiavime buvo paskelbtas už įstatymo ribų. Veikalas buvo skirtas Vitenbergo (Wittenberg) augustinų vienuolyno broliams, kurie tuo metu jau pradėjo praktiškai keisti bažnytinį gyvenimą bei atsisakyti senųjų liturginių papročių.
Šis tekstas žymi lūžio tašką, kai teologinės diskusijos apie tikėjimą virto konkrečiais reikalavimais keisti pamaldų tvarką. Liuteris matė, kad teorinis sutarimas dėl išteisinimo tikėjimu reikalauja pašalinti visas kliūtis, kurios viduramžių bažnytinėje sistemoje buvo tapusios asmeninio santykio su Dievu pakaitalais. Jis drąsino savo bendražygius nebijoti išorinio spaudimo bei interpretacijų, kurios net ir draugų akyse gali atrodyti pavojingos ar pernelyg radikalios.
Pagrindinis kūrinio tikslas buvo paneigti Mišių kaip aukos sampratą, kuri tuo metu dominavo krikščioniškame pasaulyje. Autorius teigė, kad Kristaus auka ant kryžiaus buvo vienkartinis ir galutinis aktas, todėl bet koks bandymas Mišių metu ją atnaujinti ar paversti žmogaus atliekamu darbu yra pamatinių Evangelijos tiesų iškraipymas. Tai buvo ne vien teologinis ginčas, o bandymas išlaisvinti paprasto tikinčiojo sąžinę nuo pareigos dalyvauti ritualuose, kurie esą užtikrina malonę.
Istorinės aplinkybės ir Vartburgo vienatvė
Gyvendamas Vartburgo pilyje Liuteris turėjo laiko giliai apmąstyti visą bažnytinę struktūrą bei jos pagrįstumą Šventuoju Raštu. Jis suprato, kad Mišios, ypač privačios, kuriose kunigas aukoja be bendruomenės dalyvavimo, yra sistemos, kurią jis vadino melo ir paklydimo kunigyste, pagrindas. Savo laiške jis neslėpė, kad pačiam teko išgyventi didžiulę vidinę kovą bei abejones, kvestionuojant šimtmečius gyvavusią tradiciją.
Autorius pripažino, kad jo širdis virpėjo klausiant, ar jis vienas gali būti protingas, kai visi aplinkui klysta. Tačiau galiausiai jis rado ramybę Dievo žodyje, kuris jam tapo tvirta uola, leidžiančia atlaikyti bet kokias audras. Šis traktatas pasiliko ne vien nurodymu kitiems, o tapo paties Liuterio dvasinio išsivadavimo iš senosios sistemos liudijimu.
Katalikų bažnyčiai šis Martino Liuterio traktatas tapo viena skausmingiausių atakų prieš krikščionybės pamatą, nes jame buvo kvestionuojama Mišių auka – centrinė liturgijos dalis. Popiežiaus aplinka bei teologai šį kūrinį vertino kaip baisią šventvagystę, kuria siekiama sugriauti sakramentinę sistemą bei nušalinti dvasininkiją nuo jos tarpininkavimo vaidmens. Bažnyčios hierarchams Mišių aukos neigimas atrodė kaip tiesioginis kėsinimasis į Kristaus palikimą, todėl reakcija buvo griežta ir bekompromisė. Tokios idėjos kėlė pavojų dvasinei tvarkai, taip pat visai institucinei Bažnyčios galiai bei pajamoms, gaunamoms iš privačių Mišių aukojimo. Galiausiai šis veikalas, kartu su kitais reformatoriaus raštais, buvo oficialiai pasmerktas, o vėliau įtrauktas į Draudžiamų knygų sąrašą (lot. Index Librorum Prohibitorum), siekiant apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidingų bei pražūtingų mokymų. Romai tai buvo ne tiesiog akademinis ginčas, o kova dėl Bažnyčios išlikimo ir jos autoriteto išsaugojimo Europoje.
Visuotinės kunigystės principo įtvirtinimas
Liuteris Pirmojoje dalyje išsamiai išdėsto visuotinės kunigystės doktriną, teigdamas, kad Naujajame Testamente nėra jokio išskirtinio, matomo dvasininkų luomo. Remdamasis apaštalo Petro laiškais, jis pabrėžia, kad visi krikščionys yra karališkoji kunigystė ir dvasiniai namai. Tai reiškia, kad kiekvienas krikštytas žmogus turi tiesioginį priėjimą prie Dievo per Kristų be jokių papildomų tarpininkų.
Ši mintis visiškai panaikino poreikį kunigams, kurie būtų laikomi tarpininkais tarp tautos ir Dievo. Liuteris teigė, kad malda ir Dievo žodžio mokymas yra bendra visų tikinčiųjų nuosavybė, o dvasininkų pareigos yra tik tvarkingas žodžio tarnystės vykdymas bendruomenėje. Jis aštriai kritikavo popiežių, kuris pasisavino teisę kurti įstatymus bei valdyti tikinčiųjų sąžines.
Sąžinės išlaisvinimas iš paprotinės nelaisvės
Vienas stipriausių traktato aspektų yra psichologinė sąžinės analizė. Liuteris suprato, kad net ir pripažinus tiesą protu, sąžinė gali likti ilgų metų papročių bei įpročių nelaisvėje. Jis lygino sąžinę su ligoniu, kuriam reikia laiko ir tinkamų dvasinių vaistų, kad jis pasveiktų bei pradėtų gyventi laisvėje. Tie vaistai yra tikrasis Dievo žodžio pažinimas ir pasitikėjimas vien Kristaus nuopelnais.
Kūrinio pradžioje pasigirstantis pranašo Amoso citavimas apie riaumojantį liūtą parodo, kad reforma nėra žmogaus sumanymas, o neišvengiamas atsakas į Dievo žodžio reikalavimus. Liuteris ragino brolius būti Dievo mokomais, o tai reiškia ieškoti tiesos tiesiogiai Rašte, o ne žmogaus sugalvotuose dekretuose. Tik toks pažinimas gali suteikti drąsos stoti prieš popiežiaus instituciją bei jos įtvirtintą tvarką.
Pagrindiniai traktate išdėstyti principai
Kad geriau suprastume Liuterio argumentaciją, verta apibendrinti pagrindines Pirmosios dalies nuostatas, kurios tapo pagrindu visai vėlesnei liturginei reformai. Šis sąrašas parodo, kad Liuteris siekė ne kosmetinių pakeitimų, o visiško bažnytinio gyvenimo perorientavimo. Jis suprato, kad panaikinus Mišias kaip auką, sugriūva visa finansinė ir politinė viduramžių Bažnyčios sistema, todėl buvo pasiruošęs sulaukti piktavališkos reakcijos.
- Kristaus aukos vienkartinumas, kuris neleidžia Mišių traktuoti kaip pakartotinio atnašavimo Dievui.
- Visuotinė kunigystė, panaikinanti esminę dvasinę prarają tarp dvasininkų ir pasauliečių.
- Žodžio tarnystės viršenybė, pabrėžianti, kad Bažnyčios pareiga yra mokyti Evangelijos, o ne valdyti per įstatymus.
- Bažnytinės hierarchijos kritika, kurioje popiežius ir vyskupai matomi kaip stabų tarnai, jei jie nepaiso Rašto tiesos.
Vyskupų samprata ir apaštališka tvarka
Pabaigoje Liuteris supriešina savo laiko vyskupus su Naujojo Testamento pavyzdžiais. Jis teigia, kad tikrieji vyskupai yra bendruomenės vadovai, doro gyvenimo vedę vyrai, kurių pareiga yra ganyti kaimenę Dievo žodžiu. Tuo tarpu popiežiaus paskirtus vyskupus jis vadina kaukėmis ir monstrais, kurie siekia tik pilvo sotumo bei šlovės, o ne tikinčiųjų išganymo.
Šis veikalas išlieka puikus įvadas į Liuterio mintį, nes jame sujungta gili teologinė analizė bei asmeninė dvasinė patirtis. Rekonstruota versija, parengta tiesiogiai pagal lotynišką šaltinį, leidžia pajusti visą dvasinės revoliucijos įtampą, net jei dėl senovinės spaudos ypatybių tekste pasitaiko nežymių nutrūkimų ar netikslumų. Tai autentiškas liudijimas apie žmogaus drąsą stovėti vienam prieš visą pasaulį vardan tiesos.
MARTYNO LIUTERIO NUOMONĖ APIE PRIVAČIŲ MIŠIŲ PANAIKINIMĄ
Tai rekonstruota Martino Liuterio 1521 m. veikalo versija, parengta tiesiogiai pagal senovinį lotynišką šaltinį. Dėl autentiško spaudos būdo bei archyvinio leidinio ypatybių tekste galimi teksto nutrūkimai ar netikslumai. Šis dokumentas išlieka neįkainojamas, nes leidžia betarpiškai prisiliesti prie pamatinių Liuterio įžvalgų, jo dvasinės kovos bei padeda susipažinti su reformatoriaus mintimis svarbiausiu jo gyvenimo laikotarpiu.
„Liūtas riaumoja, kas nebijos?“ (Amoso 3:8)
JĖZUS. Savo broliams augustijonams Vitenbergo vienuolyne. Kristaus malonė ir ramybė.
Man buvo pranešta, brangiausi broliai, ir iš draugų laiškų, ir iš jų žodžių, kad jūs pirmieji iš visų savo bendruomenėje pradėjote naikinti tą vadinamųjų mišių piktnaudžiavimą. Nors šis dalykas man suteikė nemažą džiaugsmą, nes iš to matau, kad Kristaus žodis jumyse nelieka be vaisių, vis dėlto, kadangi pamaldžiai meilei niekada nebūna gana, mane pradėjo kankinti nerimas su baimės priemaiša – kad kartais ne visi jūs su vienodu pastovumu ir laisva sąžine imsitės šio sunkaus reikalo.
Jau nekalbant apie tai, ką kasdien rezga stabų pontifikai ir Baalo kunigai, gąsdindami silpnatikius, kai vienas kurpia bjaurias indulgencijų bules ir brolijų pajuokas, kitas įkalina susituokusius kunigus, trečias gimdo kitokius monstrus, ir nėra tokio, kuris nedarytų pačių blogiausių dalykų. Ką, jūsų manymu, reikš tai, kad prieš visus žmones pasaulyje jūs būsite patys labiausiai smerkiami, kaip tie, kurie, būdami tokie negausūs, išdrįso pakeisti visus dieviškus ir žmogiškus dalykus? Kokiais šventvagystės, nusikaltimų ir niekšybių kaltinimais nesimėtys į jus net ir tie, kurie sau ir kitiems atrodo esą rimti, išmintingi ir pamaldūs? Išties didelis dalykas yra pasipriešinti tiek amžių gyvavusiam papročiui, tokios minios suvokimui ir tokių autoritetų svoriui, ir pro kurčias ausis praleisti jų murmesį, užgauliojimus bei pasmerkimus, ir tarsi nenugalima uola atstovėti prieš šiuos lojimus, audras ir vėjus, kurie niekada nenurims. Jei esate pastatyti ant tvirtos uolos, gerai žinau, kad šie vėjai pūs veltui, veltui į ją daužysis šios upės. Bet jei stovite ant smėlio, kokia pražūtis, maldauju pasakyti, jums gresia?
Prie to prisideda ir tai, ką aš kasdien patiriu pats savyje: kaip sunku ilgalaikio bedievystės įpročio nukankintą sąžinę sugrąžinti prie sveiko pamaldumo pažinimo ir išgydyti jos silpnumą! Kiek, klausiu, vaistų? Kokia galinga Gileado derva, kokiais tvirtais ir akivaizdžiais Šventojo Rašto žodžiais aš vos ne vos įtvirtinau savo paties sąžinę, kad išdrįsčiau vienas pats prieštarauti Popiežiui ir tikėti, kad jis yra Antikristas, vyskupai – jo apaštalai, o universitetai – jo viešnamiai? Kiek kartų man virpėjo širdis ir, priekaištaudama, metė man tą patį stipriausią ir vienintelį jų argumentą: „Tu vienas toks protingas? Negi visi kiti klysta? Negi tiek amžių žmonės gyveno nežinioje? Kas, jei būtent tu klysti ir trauki paskui save į pražūtį tiek žmonių, kurie bus pasmerkti amžinybei?“ Ir galiausiai Kristus mane sustiprino savo tikrais ir ištikimais žodžiais taip, kad dabar mano širdis nei dreba, nei virpa, bet juokiasi iš šių papistinių argumentų, lygiai kaip saugiausias krantas juokiasi iš grėsmingų ir audringų bangų.
Vedamas šios patirties ir apmąstymų, nusprendžiau parašyti jums šį laišką, kad sustiprinčiau ir paguosčiau tuos, kurie jūsų tarpe galbūt dar yra silpni ir negali atlaikyti gąsdinančio priešininko puolimo bei drebančios sąžinės. Juk tai, ko ėmėtės, turi būti daroma su tokiu tikrumu ir pasitikėjimu, kad ne tik viso pasaulio smerkiančius teismus laikytume lengvais lapais ir sausais šiaudais, bet ir būtume ginkluoti stoti į kovą prieš pragaro vartus, ir net prieš paties gundančiojo Dievo teismą, ir kaip Jokūbas nugalėti kovojant su Dievu. Pasaulio balsus net ir silpnesnieji kaip nors galės paniekinti užsikimšę ausis. Bet kas užkimš sąžinę, kad ji nepajustų Šėtono ar Dievo teismo? Pasaulis mus tik išvadins bepročiais ir nedorėliais, bet tokiais nepadarys. O štai sąžinė tūkstančiais būdų mus pasmerks, jei nebus iš visų pusių apsaugota tikru, galingu ir išganingu Dievo žodžiu, tai yra, jei nebus pastatyta ant uolos. Būtent tokio neklystamo tikrumo mes ir ieškome.
Tad mes ir toliau leisime šį atskirą traktatą prieš tas privačias mišias, kuris bus naudingas ir kitiems, kurie to norės. Matau, kad tai, ką rašiau anksčiau, stabmeldžių vyskupams besipriešinant, nėra pakankamai paveiku, todėl tiesos žodį reikia kartoti ir kelti iš naujo tiek kartų, kiek tie popieriniai budeliai jį smerkia ir slegia. Melskime Viešpatį, kad jis atsiųstų darbininkų į savo pjūtį ir savo angelus, kurie išrinktų iš jo karalystės visus papiktinimus. Jų yra daug, bet dabar mes siekiame įveikti šį vieną patį baisiausią; jei jį įveiksime, įveiksime ne tik jį vieną, nes jis yra beveik visų kitų piktnaudžiavimų galva.
Tegul Viešpats Jėzus sustiprina ir išsaugo jūsų protus bei širdis neveidmainiškame tikėjime ir nenuoširdžioje meilėje. Amen.
Iš Tyrlaukių [Vartburgo pilies], Visų Šventųjų dieną, 1521 m.
PROTESTACIJA
Pirmiausia PROTESTUOJU prieš tuos, kurie begaliniais balsais šauks ant manęs, kad aš mokiau prieš Bažnyčios apeigas, prieš tėvų nuostatus, prieš patvirtintas legendas ir labiausiai priimtą paprotį – aš jų visiškai nesiklausysiu. Galiausiai ir tų Paryžiaus viešnamio tikėjimo principų, kurie tėra žmonių nuomonės, arba, kaip Petras (2 Pt 2, 3) vadina, „išgalvoti žodžiai“ (plastois logois), aš nevertinsiu nė per plauką.
Jei tų fanatikų liga turėtų bent valandą pragiedrulio, jie tikrai pamatytų, kad visame kame, kuo mes remiamės, jie remiasi ne Dievo žodžiu, o tik žmogišku autoritetu. O remtis vien tik žmonėmis dieviškuose reikaluose ir pamaldumo klausimuose, jau nekalbant apie Šventojo Rašto liudijimus, teisingai smerkia pats sveikas žmogaus protas. Dieviški dalykai turi būti tvarkomi ir sprendžiami tik pagal dieviškus žodžius, kaip gausiai liudija Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje. Kodėl tad jie tikisi mane atplėšti nuo dieviškų liudijimų savais, tai yra žmogiškaisiais? Ar jie dedasi patys nesuprantą, kad šventieji gyvenime labai dažnai nusidėdavo, o mokyme – klysdavo? O jei jie labai dažnai nusidėdavo ir klydo, kokia tai beprotybė jų darbus ir žodžius nustatyti kaip dieviškas ir neklystamas pamaldumo taisykles? Negi jų pačių teisė, daranti didžiausią neteisybę, nedaro tokio autoriteto įtartinu, kai sako: „Kartą blogas, visada laikomas blogu“? Kas mus užtikrins, kurioje vietoje neklydo tėvai, kuriuos tu pats pripažįsti labai dažnai klydus, jei jų autoriteto pakanka, ir neleidžiama jo teisti aukštesniu Dievo žodžio autoritetu? Ar jie nušvietė dieviškus žodžius? Kas įrodė, kad taip yra? Kas, jei jie aiškindami klydo ne mažiau nei gyvendami ir mokydami? Viską, kas mūsų, tu darai žmogišku, todėl galėčiau tau atsakyti Cicerono žodžiais: „Homerui patiko žmonių savybes perkelti dievams, aš verčiau dieviškas perkelčiau mums.“ Taip ir tu iš žmonių mums darai dievus ir pražūtingiausiai prilygini žmonių žodžius Dievo žodžiui.
Todėl tegu žino pamišę sofistai, neišsilavinę pontifikai, bedieviai kunigai, šventvagiški vienuoliai ir visas Popiežius su savo žvynuotais, aklais ir pasipūtusiais pakalikais, kad mes nesame pakrikštyti ir netikime Augustino, Bernardo ar Grigaliaus vardu; nei Petro, nei Pauliaus vardu; nei Paryžiaus Sodomos ar Liuveno Gomoros teologijos fakultetų (ir jų seserų) vardu, bet vienintelio Jėzaus Kristaus vardu, kurį vienintelį išpažįstame kaip savo Mokytoją, už mus nukryžiuotąjį. Juk ir Paulius nori, kad nebūtų tikima nei juo pačiu, nei angelu iš dangaus, jei jame negyvena ir nekalba Kristus.
Mes žinome, ką sako tėvai, ką sako dekretai, ką sako paprotys ir ką sako minios nuomonė. Ir mums nereikia mūsų „ypatingojo“ Paryžiaus magisteriumo, kuris išleidęs kokį nors „magistrališkiausią“ sprendimą mus mokytų ir sakytų: „Šis teiginys yra skandalingas, jis prieštarauja šventiems fakultetams, jis prieštarauja tikėjimo principams“ ir kitus panašius dalykus, kuriuos tie berniūkščiai, moterišiai, o tiksliau – kelmai ir malkos, sugeba spręsti. Mes nesiklausome to, kad „Bernardas taip gyveno ir rašė“, bet sakome, kad Bernardas turėjo taip gyventi ir rašyti, kaip moko Šventasis Raštas. Mes neklausiame, kaip šventieji gyveno ar ką sakė (juk žinome, kad jie buvo išgelbėti per tą Viešpaties maldos dalį: „Atleisk mums mūsų kaltes“, pagal taisyklę, bendrą visiems šventiesiems (Ps 32): „Dėl to melsis tau kiekvienas šventasis tinkamu metu“), idant kartais vietoj tiesos ir teisingumo neapkabintume to, kas jiems per maldą buvo atleista kaip kaltė ar klaida. Taip daro papistai, kurie puldami ant žmonių, patys save pražudo…
Mums nekyla klausimas, ar šventieji klydo. Šventieji galėjo klysti mokydami ir nusidėti gyvendami. Tačiau Šventasis Raštas negali klysti mokydamas, o juo tikintis negali nusidėti gyvendamas. Mes priimame šventuosius, bet tuos, kurių šlovė yra ne iš žmonių, o iš Dievo; kuriuos ne Popiežius kanonizuoja ir patvirtina, bet kuriuos Dievas rekomenduoja. Juk Jo jaučiai ir nupenėti gyvuliai jau papjauti ir paruošti Jo Sūnaus Kristaus vestuvėms – tai yra tie, kurių žodžius ir darbus mums rekomenduoja dieviškasis Raštas, tokie kaip patriarchai, pranašai ir apaštalai, kuriais vieninteliais mes ištikimai remiamės ir kuriais esame išgelbėjami.
PIRMOJI DALIS
Popiežius, pradėdamas savo dekretalijas, sako: „Pakeitus kunigystę, būtina, kad pasikeistų ir įstatymas.“ Šiuo žodžiu – jei kam nors dar kilo abejonių – jis pasisavina tą didingą ir švenčiausią teisę kurti įstatymus ir parodo, su kokiu ištikimumu ir nuoširdumu tvarko Šventąjį Raštą. Jis nori, kad šio posakio prasmė būtų tokia: Kristus, žengdamas į dangų, perdavė kunigystę Petrui, Petras – Popiežiui, o Popiežius – kiekvienam savo įpėdiniui. Iš to seka, kad jie turi jiems perduotą kunigystę, o kadangi kunigystės pareiga yra mokyti įstatymo, jis daro išvadą, kad jam priklauso ir teisė skelbti įstatymus. Būtent tokios įžangos ir buvo verta ši knyga bei jos autorius! Jei pažvelgsi į šį dieviškąjį sumanymą, kuriuo Dievas paprastai apakina tuos Balaamus ir Kajafus, suprasi, kad šia įžanga Šėtonas buvo priverstas netyčia išduoti, ką jis per Popiežių ir jo įstatymus ketina padaryti pasaulyje. Juk kaip Kajafas, taip ir šis Popiežius pasakė pačią tikriausią tiesą, bet ne iš tyros širdies. Iš tiesų, jis norėjo pakeisti Kristaus kunigystę ir Jo įstatymą, ir galiausiai jam pavyko tai padaryti bei visiškai panaikinti – taip, kad dabar kunigas yra nebe Kristus, o Popiežius, ir mus valdo ne Kristus, o Popiežiaus įstatymai. Tai yra ta siaubinga ir iškrypusi bjaurastis, stovinti šventoje vietoje, kai vietoje Kristaus, Tiesos Karaliaus, virš mūsų viešpatauja melo ir paklydimo stabas. Popiežius su kaupu įvykdė šią bjaurastį, kurią pažadėjo šioje įžangoje.
Bet kadangi dabar pirmiausia kalbame apie kunigystę, pažiūrėkime, kokia ji yra. Būk tikras ir nepasiduok jokioms apgavystėms: kas nori būti tikras krikščionis, turi žinoti, kad Naujajame Testamente nėra jokios matomos ir išorinės kunigystės, išskyrus tą, kurią Šėtonas įsteigė per žmonių melą. Mums yra viena ir vienintelė Kristaus kunigystė, kuria jis paaukojo save už mus ir mus visus su savimi. Apie tai Petras sako (1 Pt 3): „Kristus vieną kartą numirė už mūsų nuodėmes, teisusis už neteisčiuosius, kad mus paaukotų Dievui, numarintas kūne, bet atgaivintas Dvasioje.“ Ir Žyd 10: „Viena atnaša jis visiems laikams padarė tobulus šventinamuosius.“ Ši kunigystė yra dvasinė ir bendra visiems krikščionims. Nes visi mes, kurie esame krikščionys, tai yra Vyriausiojo Kunigo Kristaus vaikai, esame kunigai ta pačia kunigyste kaip ir Kristus. Ir mums absoliučiai nereikia jokio kito kunigo ar tarpininko, išskyrus Kristų. Juk kiekvienas kunigas, kaip liudija Apaštalas Laiške žydams (Hbr 5, 1), yra pasitelkiamas tam, kad melstųsi už tautą ir mokytų tautą. Tačiau kiekvienas krikščionis pats meldžiasi Kristuje, turėdamas per Jį, kaip sakoma Laiške romiečiams (Rom 5, 2), tiesioginį priėjimą prie Dievo. Kaip pažadėjo Izaijas (Iz 65, 24): „Prieš jiems šaukiantis, aš išklausysiu, dar jiems tebekalbant, aš išgirsiu.“ Taip pat jie patys yra mokomi Dievo, kaip pažadėjo Izaijas (Iz 54, 13): „Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi.“ Todėl Kristus (Jn 6, 45) vadina juos „Dievo mokomais“. Šie liudijimai visiškai panaikina matomą kunigystę, nes padaro maldą, priėjimą prie Dievo ir mokymą bendrus visiems. Kam reikalingas kunigas, kai nereikia nei tarpininko, nei mokytojo? Taigi Naujojo Testamento kunigystė visiškai be asmenų išskyrimo bendrai viešpatauja visuose tik per Dvasios veikimą.
Tačiau toliau rinkime liudijimus prieš tas viešnamių prostitutes, kuriais įtvirtinama Naujojo Testamento kunigystė, kad užkimštume burnas šiems įžūliems žmonėms. Pirmasis yra Petras (1 Pt 2, 5): „Ir patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, ŠVENTĄ KUNIGYSTĘ, KAD AUKOTUMĖTE DVASINES AUKAS, PRIIMTINAS DIEVUI PER JĖZŲ KRISTŲ.“ Ir toliau: „Bet jūs esate išrinktoji giminė, KARALIŠKOJI KUNIGYSTĖ…“ Kitas liudijimas yra iš Apokalipsės (Apr 5, 10): „Tu padarei mus savo Dievui karaliais ir kunigais, ir mes viešpatausime žemėje.“ O be šių liudijimų, visame Naujajame Testamente nėra nieko, kas paminėtų kunigystę jos pačios vardu.
Todėl čia trumpai pasijuokime iš tų monstrų ir pasaulio stabų – Popiežiaus ir jo kunigų. Nagi, jūs, puikieji kunigai, parodykite mums bent vieną jotą ar brūkšnelį iš visų Evangelijų ir Apaštalų laiškų, kad jūs esate ar turite būti kunigai, išsiskiriantys iš kitų, arba kad jūsų luomas skiriasi nuo bendros krikščionių kunigystės! Kodėl neparodote? Ar girdite, kurčios statulos? Eikite pas paryžiečius, prašau, kurie vietoj Šventojo Rašto liudijimų pateiks savo magistrališką sprendimą: „Šis teiginys yra eretiškas ir įžeidžiantis kunigų luomą.“ Iš kur mes gavome jus, stabų kunigai? Kokiu vardu jūs išplėšiate iš mūsų tai, kas bendra, ir priskiriate sau?
Bet čia man iškyla atmintyje „Garbingas Viešpaties (tai yra, Baalo) kunigas“ [Hieronimas Emseris]. Jis rašė prieš mane gimtąja kalba – žmogus (kad nutylėčiau jo didžiausią neišmanymą) toks begėdis meluoti, toks nuodingas keikti, kad man atrodo netinkamas jokiam kitam darbui, kaip tik rašyti Popiežiaus ir jo kunigų naudai. Ką šis žmogus sako? Pasiklausykite: „Petro liudijimas, sako jis, suprantamas apie dvejopą kunigystę: dvasinę, kuria visi krikščionys yra kunigai, ir matomą, kuria kunigais vadinami tik nuskusti ir patepti (tai yra, konsekruoti)“. Štai ką jis sako. Aš klausiu: kam gi Petras kalba toje vietoje? Argi ne visiems krikščionims? Jei Petro žodžiai sakomi visiems krikščionims ir jeigu juose taip pat reikia suprasti nuskustųjų ir pateptųjų kunigystę, išeina taip: visos šventos moterys ir berniukai yra nuskusti ir patepti kunigai! Juk Petro žodžiai yra bendri visiems. O orus ir teisingas nuskustųjų stabų gynėjas!
Yra ir kita aukos rūšis, vienodai bendra visiems. Apie ją kalbama (Ps 51, 19): „Auka Dievui – sugrudusi dvasia“. Ir (Ps 50, 14): „Aukok Dievui padėkos auką“. Ir (Hbr 13, 15): „Per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“. Kas nemato, kad šios aukos priklauso visiems? Tai visiškai priklauso visiems, kurie kenčia po kryžiumi ir mararina save, kad ši šlovinimo auka kiltų kaip dūmai nuo tos mararinimo aukos. Štai liudijimai apie Naujosios kunigystės auką arba kultą po Kristaus. Ir visame Rašte visiškai nėra jokios kitos šios kunigystės aukos. Todėl ir čia vėl spausime ir tyčiosimės iš papistų, kad jie pateiktų bent vieną jotą iš Šventojo Rašto savo kunigystės aukai. Nagi, jūs garsūs Baalo kunigai, šaukitės savo dievo, gal jis kelionėje, o gal tikrai miega! Pasakykite, kur parašyta, kad Mišios yra auka? Ar kur Kristus mokė, kad pašventinta duona ir vynas turi būti atnašaujami Dievui? Kristus vieną kartą paaukojo save, Jis nenorėjo būti vėl žmonių atnašaujamas, bet norėjo, kad būtų daromas Jo aukos atminimas. Iš kur jumyse toks įžūlumas, kad iš to atminimo darote auką? Jei iš Jo atnašavimo atminimo darote auką ir Jį vėl atnašaujate, kodėl iš Jo gimimo atminimo neišgalvojate dar vieno Jo gimimo ir nepriverčiate Jo vėl gimti?
Trečia, mes pulsime šią mišių kunigystę per žodžio tarnystę (ministerium verbi). Nes kunigystės pareiga yra mokyti. Bet čia papistiniai kunigai mano esantys karaliai, nes galvoja, kad mokyti yra jų išskirtinė savybė, kaip rėkia tas didžiulis Pelagijaus balsas Dekretuose: „Kur yra aukštesnė padėtis, ten yra ir valdžia įsakinėti, o kitiems lieka būtinybė paklusti“. Pirmiausia nenuginčijamais Šventojo Rašto tekstais įtvirtinsime, kad tikroji ir vienintelė žodžio tarnystė yra bendra visiems krikščionims, kaip ir kunigystė bei auka. Juk Paulius sako (2 Kor 3, 6): „Kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais – ne raidės, bet Dvasios“. Tai jis sako apie visus krikščionis. O Dvasios tarnas yra tas, kuris perduoda malonės žodį. O jei jie prikiš Pauliaus žodžius (1 Kor 14, 34), kad „moterys bažnyčiose tegul tyli“, atsakau: ne tik moterims, bet ir kitiems, dėl kokių nors priežasčių negalintiems kalbėti, neleidžiama to daryti. Nors teisė kalbėti yra bendra visiems, ją vykdyti gali ir privalo tik tas, kuris yra tam tinkamiausias; o kiti privalo užleisti jam vietą, kad būtų išlaikyta tvarka ir padorumas.
Taigi matai, krikščioni skaitytojau, kaip po bendros Dvasios tarnystės titulu jie susikūrė savo pačių pražūties tarnystę, lygiai kaip po kunigystės ir tiesos aukos titulu jie įvedė melo ir paklydimo kunigystę bei auką! Pasistatyk prieš akis tą nesuskaičiuojamą kunigų ir vienuolių minią su jų mišiomis, aukomis, įstatymais, doktrinomis ir visais darbais. Ir pamatysi ne ką kita, kaip tik Šėtono sceną ir teatrą, nedorėlių pražūties tautą, rezervuotą amžinai Dievo rūstybei. Mums lieka tik atšaukti tas Popiežiaus mišias, atsisakyti aukų ir pareikšti: kunigas, įstatymas, darbas – visa tai tėra Šėtono melas. Nieko įtikinamo tu nepasakysi, nebent kalbėsi tą melą, kuris nuolat sukasi jų širdyse.
KRISTAUS VYSKUPŲ IR PAPISTINIŲ KUNIGŲ PRIEŠPRIEŠA (Antithesis)
Paulius sako (Tit 1, 5): „Tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas liko nesutvarkyta, ir paskirtum kiekviename mieste vyresniuosius (presbiterius), kaip esu tau nurodęs: jei kas yra be priekaišto, vienos žmonos vyras, turintis tikinčius vaikus, nekaltinamus palaidumu… Nes vyskupas turi būti be priekaišto, kaip Dievo ūkvedys…“
Čia, jei tiki, kad Pauliuje kalba ir nustato Kristaus dvasia, kartu pripažįsti, jog tai yra dieviškas nuostatas, kad kiekviename mieste būtų keli vyskupai, ar bent jau vienas. Juk akivaizdu, kad jis tuo pačiu Dievo autoritetu presbiterius ir vyskupus padaro tuo pačiu dalyku, kai sako, jog todėl kiekviename mieste reikia paskirti be priekaišto esančius presbiterius, nes vyskupas privalo būti be priekaišto. O presbiteriais jis vadina ne tuos nuskustus ir aliejumi išteptus stabus, bet miesto vyresniuosius ir vedusius pasauliečius, doro gyvenimo ir geros reputacijos. Jis nori, kad šie taptų vyskupais, po kelis kiekviename mieste (graikiškai juk aiškiai matyti, kad vienam miestui reikia paskirti kelis, kai sako „kata polin presbyterous“, t.y. presbiterius pagal miestą – tai reiškia, kur tik yra miestas, ten paskirk presbiterius). Tas pats ir Filipiečiams 1: „Paulius ir Timotiejus, Jėzaus Kristaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, esantiems Filipuose, su vyskupais ir diakonais…“ Filipai buvo vienas miestas, tačiau jis sveikina kelis jo vyskupus. Taip pat Apd 20: jis pasiuntė į Efezą ir pasišaukė Bažnyčios vyresniuosius (presbiterius). Kai jie atvyko, jis jiems pasakė: „Būkite atidūs sau ir visai kaimenei, kurioje Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais…“ Štai Efezas taip pat buvo vienas miestas, ir presbiterius toje Bažnyčioje jis vadina vyskupais, kelis Šventosios Dvasios paskirtus.
Ką prieš šiuos tris dangiškus žaibus galite padaryti jūs, dūminiai bedugnės šulinio skėriai? Dėl Kristaus tave meldžiu, krikščioni skaitytojau, tegul tavęs nejaudina kardinolų, vyskupų, popiežių mitros, kepurės, mulai, svitos, brangakmeniai, auksas, purpuras ir visa ta išpūsta bedievių žmonių puikybė. Tikėk Pauliumi, tiksliau – Šventąja Dvasia: jie nėra vyskupai, jie yra stabai, kaukės, monstrai ir Dievo rūstybės ženklai. Girdi, kad vyskupai čia apibrėžiami kaip vedę ir dori vyrai viename mieste, tiek, kiek jų reikia to paties miesto žmonėms ganyti. Šis apibrėžimas yra ne Bažnyčios, ne Susirinkimų, ne tėvų ir ne tų pačių parsidavėliškiausių Paryžiaus bei Liuveno viešnamių, bet Šventosios Dvasios, Jėzaus Kristaus ir dieviškosios Didenybės. Jei prieš Ją visi dangaus angelai kartu su visa kūrinija manytų kitaip, kas, meldžiu, turėtų tave jaudinti? Argi neturėtum jų žodžių vertinti kaip tuščio medžio lapo, lyginant su šiais amžinosios Didenybės žodžiais? O dabar, kai jai prieštarauja tik bjaurūs, apgailėtini ir gryni žmonių stabai, kodėl turėtum jų bijoti?
Ateikite tad, jūs bjaurūs žemės monstrai, ir pasiaiškinkite, iš kur ir kokiu autoritetu jūs esate ir vadinatės vyskupais? Šventoji Dvasia vienam miestui paskyrė kelis vyskupus, o jūs – vieną keliems miestams. O vienas Popiežius pasiskelbia esąs visų pasaulio miestų vyskupas! Kokiu autoritetu? Ar ne paties Šėtono, per jus besipriešinančio Šventosios Dvasios autoritetui? Todėl mes su pasitikėjimu darome išvadą: pagal dieviškuosius raštus ir Šventosios Dvasios dekretą, jūs nesate ir negalite vadintis vyskupais, bet esate tiek vyskupų, tiek dieviškojo dekreto dėl vyskupų paskyrimo priešai ir griovėjai. Jūs esate vyskupai Šėtono pašaukimu ir jo apaštalo Popiežiaus nustatymu. Ar dar nedreba jūsų kiečiausi sprandai, girdint, kad jūs esate vyskupai ne tik be Dievo valios, bet ir bedieviškiausiai prieš Dievo valią? Jūs nė negalvojate apie jokias vyskupo pareigas, bet esate tik pilvo ir šlovės gyvuliai, nupenėti teisingiausiam amžinam Dievo teismui!
Tad pateikite ir jūs kokį nors liudijimą apie savo vyskupystę! Kadangi to padaryti negalite, mes Šventosios Dvasios autoritetu laisvai skelbiame, kad jūs esate pasaulio stabai, kurie, prievarta pasisavinę vyskupų titulą ir vardą bei sunaikinę teisėtas vyskupystes, esate patys didžiausi Kristaus ir Jo Bažnyčios priešai. Taip mus verčia apie jus spręsti ir manyti Dvasia, skirianti vyskupus per Paulių, nes pasaulyje nėra nieko labiau nepanašaus ir prieštaraujančio vyskupų luomui, kaip jūsų kaukiuotas ir daugiau nei pasaulietiškas luomas.
ANTROJI DALIS. APIE MIŠIŲ ŽODŽIUS
Iš kurių įrodoma, kad Mišios nėra auka. Taip pat apie Kanoną.
Pirmojoje dalyje galingais Šventojo Rašto žodžiais sugriovėme tą Šėtono kunigystę, bedievišką ir bjaurią, kartu įrodydami, kad mišių negalima vadinti aukos vardu, ir užkimšome burnas priešininkams, kad jie neturėtų ko priešpriešinti, išskyrus savo nuomones, papročius ir žmonių autoritetus. O juk visi žino, kad dieviškuose reikaluose ir tvirtinant tikėjimą šie dalykai nieko nereiškia. Tuo pačiu metu silpnesnės sąžinės buvo pakankamai sustiprintos, kad aiškiai suprastų, jog Naujajame Testamente nėra kitokios aukos, išskyrus tą, kurią moko Raštas – kryžiaus ir šlovinimo auką. Tad nebelieka jokios vietos abejonėms, kad Mišios nėra auka. Dabar, antrojoje dalyje, po karų, tais pačiais taikiais dokumentais mokysime ir ant padėto pamato lengvai bei švelniai statysime. Kalbėsime žodžiais, pritaikytais pačiai esmei, ne savo (kaip daro Šėtono kunigai), bet remdamiesi vien tik dieviškaisiais žodžiais. Todėl nuo pat pradžių išklausykime Mišių įsteigimą ir Įsteigėjo žodžius. O jie yra šie:
Pirmasis yra Matas, 26 skyrius: „Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: ‘Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas’. Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, sakydamas: ‘Gerkite iš jos visi. Nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui’ ir t.t.“ Graikiškas tekstas abiejose vietose turi „eucharistesas“ (dėkodamas), kurį mūsų vertėjas teisingai pirmoje vietoje išvertė „palaimino“ [benedixit]. Sakau tai, kad nelaiku žodžius stebintys sofistai nepradėtų kurti ar tvirtinti (kaip jie mėgsta daryti) kokių nors nuomonių apie transubstanciaciją ir nežinia kokius pašventinimo niekus. Tegul jie žino, kad „dėkoti“ ir „laiminti“ reiškia tą patį. Juk tai, ką Matas ir Lukas vadina „eucharistesas“, Morkus vieną kartą pavadino „eulogesas“ [palaimino].
Antrasis yra Morkus, 14 skyrius: „Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną ir, palaiminęs, laužė ir davė jiems, sakydamas: ‘Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas’. Paimęs taurę ir padėkojęs, davė jiems, ir visi gėrė iš jos, ir pasakė jiems: ‘Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris bus išlietas už daugelį’.“
Trečiasis yra Lukas, 22 skyrius: „Ir, paėmęs duoną, padėkojęs laužė ir davė jiems, sakydamas: ‘Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui’. Taip pat ir taurę po vakarienės, sakydamas: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas’.“
Ketvirtasis yra Paulius, 1 Kor 11: „Aš juk gavau iš Viešpaties, ką ir jums perdaviau, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, padėkojęs, laužė ir tarė: ‘Imkite, valgykite, tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas, tai darykite mano atminimui’. Taip pat ir taurę po vakarienės, sakydamas: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, tai darykite, kiek kartų gersite, mano atminimui’.“ Matote, kaip Lukas ir Paulius sutampa beveik žodis į žodį.
Čia, pamaldus skaitytojau, norėčiau iš tavęs išprašyti, kad tikėtum, jog šie keturi liudytojai nebuvo nei kvailiai, nei girti, kai rašė šiuos dalykus, bet pilni Šventosios Dvasios, kad užrašytų tiesą, kuria galėtų saugiausiai remtis visas pasaulis ir stovėti net prieš pragaro vartus. Antra, nemažiau norėčiau išprašyti, kad tikėtum, jog ir pats Kristus, nors tai atliko ir įsteigė per vakarienę ir naktį, nebuvo žmogus, apimtas girtumo ar beprotystės, bet Dievo galia ir išmintis įsteigė visa tai, ką įsteigė. Atrodau kvailas ir juokingas prašydamas tokių dalykų, bet šį kvailumą iš manęs išplėšia nenumaldomas papistų įniršis ir apgailėtina Paryžiaus, Liuveno ir kitų mokyklų beprotystė. Būdami jau seniai surambėję ir įsisenėję nuolat ir amžinai paniekindami Kristų, Apaštalus, Evangelistus ir visą Šventąjį Raštą, jie laiko šventu ir katalikišku dalyku, jei mes kartu su bepročiais eitume iš proto ir, atmetę dieviškus žodžius, svaidytumėmės žmonių žodžiais: „tėvai, tėvai, tėvai, Bažnyčia, bažnyčia, bažnyčia, susirinkimai, susirinkimai, susirinkimai, dekretai, dekretai, dekretai, universitetai, universitetai, universitetai“. Būtent šiais savo žemiškais dūmais jie drįsta reikalauti, kad pasiduotų tie visi dieviški ir dangiški žaibai, ir yra pasirengę, jei jie nepasiduos, viską pasmerkti ir sudeginti. Ką jie daro savo beprotybe, jei ne bando įrodyti, kad Kristus kartu su savo Apaštalais savo žodžiuose ir darbuose buvo kvailas ar girtas? Juk jis pasakė tai, kas jiems atrodo esą toli gražu ne tokie vertingi ir daug mažiau patikimi dalykai, ir kad mes turėtume iškelti aukščiau Kristaus tėvus, susirinkimus, mokyklas ir dekretus, kuriuose, kaip jie patys pripažįsta, neretai pasitaiko klaidų. Nors jie to nedaro iš širdies, norėdami sustiprinti tėvų, susirinkimų ir Bažnyčios pamaldumą, bet norėdami įtvirtinti savo pačių beprotybes ir bjaurastis, kurias jie perėmė per tėvų ir susirinkimų klaidas – ar dėl savo pačių, ar dėl klaidingo supratimo – ir taip užgesinti tiesą.
Laikykimės tad šių dieviškų žodžių su pasitikėjimu, nesvarbu, ką kalbėtų popiežiai ar lėlės, viešnamiai ar vilkės, ir stebėkime, ar šie dieviški orakulai leidžia Mišias vadinti auka. Pirmiausia mes paniekiname tas nereligingas religijas, kurias jie išrado ir padaugino šiam institutui. Pavyzdžiui, tai, kad jie mažiausiai nori paviešinti tuos įsteigimo ir pašventinimo žodžius. Jie nori, kad tai būtų žodžiai, skirti tik kunigams, ir kad juos tartų tik pačiame slapčiausiame Mišių sakramente, nors visame pasaulyje neturėjo būti nieko žinomesnio ir labiau paplitusio, nes nuo jų priklauso visų tikėjimas ir išganymas, kaip parodysime. Taip pat tai, kad jie su griežčiausiu pasipūtimu nustato: jei kas nors praleis dalelytę „Enim“ (nes) arba „Aeterni“ (amžinojo), kurių nėra Evangelijose, jis yra kaltas dėl mirtinos nuodėmės, nes priešinosi Bažnyčios papročiui tardamas pašventinimo žodžius ir nusidėjo sakramento formai. Ne todėl, kad pritarčiau, jog kiekvieno noru būtų keičiama įprasta forma, bet todėl, kad bjauriuosi tų bedievių įžūlumu ir drąsa, kurie Dievo neįsakytuose ir nebūtinuose dalykuose kuria naujus pragarus ir savo aklu protu nustato naujas mirtinas nuodėmes ten, kur jokių nuodėmių ar pavojų būti negali. Taip jie be priežasties kankina baugščias sąžines tik tam, kad, užgesinę laisvės dvasią, mūsų širdyse pažadintų baimės ir vergijos dvasią. Jie neleidžia, kad jokia svetimoterytė, jokia šventvagystė, jokia priesaika būtų tokia baisi nuodėmė, kaip sakramento formos pažeidimas, praleidžiant dalelytę „Enim“. O Šventoji Dvasia, regis, tyčia neleidžia nė vienam Evangelistui ar Apaštalui visiškai sutapti su kitu šiuose žodžiuose, nors būtent jiems labiausiai reikėjo sutapti, o dar labiau – nusidėti sakramento formai.
Taip pat tai, kad jie padarė neišperkamu nusikaltimu paliesti duoną ar vyną ranka ar bet kuria kita kūno dalimi, išskyrus tuos pirštus, pateptus aliejumi, arba liežuvį, nors jų visai nejaudina, kai tai liečia taurės uždangalą (pallą), pačią taurę, audeklą, galiausiai, musę, pelę, kirminus ar mėšlą. Matyt, žmogaus kūną ar mėsą jie arba nepriskiria geriems Dievo kūriniams, arba skelbiasi esantys bepročiai. Toks pats išmislas yra ir tai, kad jie išrado „natūralų pasninką“, tad jei kas nors nurijo lašą vandens ar seilių, tą dieną yra nevertas priimti Komuniją. O beprotybe, beprotiškesnė už beprotybę! „Neprideda, – sako jie, – kad į mus, krikščionis, įeitų kas nors kitas prieš įeinant Viešpaties kūnui“. O šlovingas argumentas! Galbūt krikščioniui, į kurį įeis Viešpaties kūnas, prieš tai negalima įkvėpti nei rūko, nei oro, kad kunigams būtų uždrausta kvėpuoti iki po Mišių ir Komunijos! O juk Kristus ir Apaštalai priėmė Komuniją po vakarienės, ir dažniausiai būna taip, kad saikingai pavalgius maisto, burna tampa švaresnė, galva geriau išvalyta, ir kvapas mažiau sugadintas, ir visas kūnas būna vertesnis nei tų, kurie po pasninko ir miego neša kažkokį sunkumą ir nešvarumus.
Tokias, sakau, savavališkas religijas, kurios buvo išrastos ir pridėtos žmonių už Kristaus įsteigimo ribų, mes niekiname. Ne todėl, kad nenorėtume, jog jų būtų laikomasi, jei kas nors to nori, bet todėl, kad neleidžiame per jas nustatinėti nuodėmių ir ruošti spąstų bei papiktinimų sąžinėms. Tegul laiko tas, kas nori, bet laisvai, žinodamas, kad jis negali nusidėti jų praleisdamas, nes mato, kad Kristus ir Apaštalai nenusidėjo. Nuodėmė tose formose yra tai, kas prieštarauja Kristaus įstatymui. Šias nuodėmes tie bedieviai nustato kaip aukščiausią nuopelną, matyt, tam, kad per tą baisų šio sakramento piktnaudžiavimą padarytų iš jo auką ir darbą, smerkdamas ir griaudamas tikėjimą ir tikrąjį jo naudojimą visame pasaulyje, kad išsipildytų tas teisingiausias bedievių apibūdinimas: „Jie drebėjo iš baimės ten, kur nebuvo jokios baimės“, idant teisingu Dievo sprendimu jie turėtų nuodėmes ir pragarus ten, kur yra laisviausias teisumas ir išganymas, ir padarytų teisumą ir išganymą ten, kur yra didžiausios nuodėmės ir pasmerkimas. Taip iškrypusiam ir Dievas elgiasi iškreiptai (Ps 18).
Tai, ką papasakojau iš daugelio dalykų, pamaldus krikščioni, skirta tam, kad įtikintum savo protą, jog nėra nieko nuostabaus, kad jie išdrįso padaryti auką iš nieko, matydamas, kokiomis kvailomis ir bedieviškomis nuomonėmis jie vadovaujasi šiuo klausimu, kad iškreiptų viską, kas teisinga, ir nejaustų, ir nedarytų nieko, kas būtų verta šio sakramento. Kad žinotum, jog viskas, ką nurodo jų paprotys ir naudojimas, yra ne tik įtartina, bet ir akivaizdžiai vengtina. Ką gero jie dar galėtų padaryti Mišiose, kai užgesina Kristaus atminimą ir tikėjimą, o vietoje jo pastato darbą? Tad grįžkime prie pačių Evangelijos žodžių ir iš eilės panagrinėkime, ką jie moko mus matyti Mišiose.
PIRMA.
Mums turėjo visiškai pakakti paties Kristaus ir Apaštalų pavyzdžio, nes mes tikime, kad kiekvienas Kristaus veiksmas yra mūsų pamokymas, kaip jis pats sakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“. Čia toje pačioje vietoje, tarsi numatydamas šias būsimas hienas ir Arabijos vilkus, jis sako: „Tai darykite mano atminimui“. Kas yra „tai darykite“? Ar ne tai, ką aš dabar darau su jumis? Ką gi jis daro? Gal jis aukoja auksine taure, išpuoštas palijais ir visokiausiais papuošalais? Anaiptol! Jis paima duoną ir žodžiu, kuriuo sako „Tai yra mano kūnas“, pakeičia ją į savo kūną ir duoda mokiniams valgyti. Jei tad rastum tikinčiųjų, kurie imituoja ar nori imituoti šį patį paprasčiausią Kristaus ritą, atmesdami visus žmonių pridėtus dalykus, saugokis, kad nepavadintum jų eretikais, nebent norėtum ir patį Kristų apkaltinti erezija. Jie tau priešpriešins ne Popiežiaus, ne vilkių, ne tėvų, bet paties Kristaus žodį: „Tai darykite“. O tu, išgirdęs „Tai darykite“, negalėdamas įrodyti, kad jie ir Kristus darė ką nors kita, pasirodysi kartu su Paryžiaus teologais esąs arba kvailiausias asilas, arba didžiulis Kristaus piktžodžiautojas.
Įsivaizduok, kad graikai ar čekai daro tai, ką čia sako Kristus: „Tai darykite“, paprastu ir krikščionišku ritu. O kitoje pusėje aukštame soste sėdi tavo visiškai neišmanantys ir bedieviški veidai – Popiežius, kardinolai, vyskupai, kunigai, vienuoliai su Paryžiaus ir Liuveno viešnamiais ir jų seserimis Sodoma ir Gomora. Kurie, pamatę, kad krikščionių kaimenė dabar maitinasi ir juos niekina, pradeda kelti antakius, riesti nosį ir išpūstomis gerklėmis riaumoti tokiu būdu: „Žiūrėkite, šie eretikai ir schizmatikai nesilaiko Romos Bažnyčios papročio, nei tikėjimo principų, nei Paryžiaus teologijos fakulteto nuomonių!“ ir mėgaujasi savimi su įprasta savimeile, remdamiesi tik kaukiuotųjų ir neišmanančiųjų minia, be jokio Šventojo Rašto liudijimo, tarsi jie patys negalėtų klysti. Ką tu čia darysi ar nuspręsi? Ar seksi minia ir daugybe, norėdamas daryti blogį prieš Dievo įstatymą, ir apleisi mažumą, kuri daro gera? Kai matai, kad čia viešpatauja Kristaus žodis, o ten – žmonių žodis? Todėl privalai būti tikras, kad Kristaus akys žiūri ten, kur viešpatauja Jo žodis, net jei ten būtų susirinkę tik du. Ir kad jos nusigręžia ten, kur Jo žodis yra ištremtas, net jei ten būtų tiek popiežių, kiek lapų miške, tiek kardinolų, kiek smėlio grūdelių, tiek vyskupų, kiek vandens lašų jūroje, ir visi jie būtų pasidabinę auksu, brangakmeniais, purpuru ir jodinėtų ant mulų bei asilų. Argi ne teisingiausia Kristaus žodžio didybės akivaizdoje laikyti visas tas kaukes žemės mėšlu?
Ko tad bijai tų lengvabūdžių žmonių veidų? Tu, kuris turi su savimi Kristų ir elgiesi pagal Jo žodį. Argi Jonas apie jį nesako: „Didesnis yra tas, kuris jumyse, negu tas, kuris pasaulyje“? Tegul tos lervos ir beždžionės smerkia tavo su Kristumi padarytą darbą, ir tegul kelia į padanges tai, ko nežino. Tegul giriasi tėvais, tegul remiasi susirinkimais, tegul pabrėžia daugelio paprotį. Tau tegul pakanka vieno ir vienintelio Kristaus, esančio su savo negausiais sekėjais šiame pasaulyje, dėl kurio tu esi visiškai tikras, kad Jis paaukojo duoną ir vyną paskutinės vakarienės metu. Jis nepasmerks tavęs už tai, kad jie tave teisia, bet vainikuos už tai, kad pasekei Juo, o ne jais. Tu turi Kristaus žodį ir pavyzdį, kuriuos gali parodyti ir priešpriešinti net pragaro vartams. O ką turi jie? Mitras, kepures, nuskustas galvas, žiedus ir antspaudus. Mat šiais argumentais jie įrodo viską, ką tik įrodo. Ir nuo šių nesąmonių priklauso jų teisė ir galia spręsti tikėjimo klausimus. Jei iš jų tai atimtum, nerastum juose nieko daugiau vyskupiškos prigimties, nei aname kelme ar rąste.
Tad atidžiai patikėk savo protui ir sąžinei šį ištikimą Kristaus pavyzdį ir neabejok, kad joks angelų (juo labiau žmonių bulių) autoritetas negali iš Dievo sakramento padaryti to, ko pats Kristus nepadarė. O jei dėl kokios nors priežasties tai ir būtų leidžiama, vis tiek krikščioniui nėra nei saugu, nei leistina nukrypti nuo Kristaus pavyzdžio ir ką nors naujo daryti be Jo pavyzdžio, ypač tokiame didingame reikale. Jei Jis mus moko ir rodo kelią savo pavyzdžiu ir žodžiu, ar galima bandyti kažką daryti be Jo žodžio ir pavyzdžio? Kam Jis atėjo į šį pasaulį, jei nepakanka Jo sekti tuo, ką Jis mums parodo?
Kitas dalykas yra tai, kad pridedant ceremonijas ir drabužius, tai dabar atliekama kitaip, nei atliko Kristus. Juose žalinga ir smerktina tik tai, jei teigiama, kad jie būtini šiam reikalui, ir jei jais varginamos sąžinės. Juk viskas, ko nėra Kristaus įsteigime, yra laisva, ir ši laisvė daro juos nekenksmingus. Bet padaryti iš to auką – tai nėra kažkoks išorinis priedas, o pati sakramento substancija ir visa tai, ką įsteigė Kristus, apvertimas aukštyn kojomis. Tai ne tik be pavyzdžio, bet ir prieš pačią esmę ir pavyzdį. Ir laisvė negali šio blogio padaryti nekenksmingu, bet jis yra smerktinas ir bjaurus kaip didžiausia stabmeldystė ir piktžodžiavimas.
ANTRA.
Akivaizdu, kad Kristaus įsteigimo žodžiai yra pažado žodžiai. Juk Jis sako: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus bus išlietas“. Net ir pats Paryžiaus viešnamis, tas nešvankiausias ir bukiausias iš visų, negali būti toks bukas, kad nesuprastų, jog tai yra pažado žodžiai, apimantys to paties pažado užstatą – Kristaus kūną ir kraują duonoje ir vyne. Pažadamas kūno atidavimas ir kraujo išliejimas nuodėmių atleidimui, o tai ir yra Naujojo Testamento esmė, kaip pamatysime. Pažadui reikalingas tikėjimas, priimantis pažadą ir pažado užstatą. Be abejo, pažadas ir tikėjimas yra koreliatyvūs (tarpusavyje susiję) dalykai, tad kur nėra pažado, negali būti ir tikėjimo. Ir kur nėra tikėjimo, pažadas tampa beprasmis. Ir kaip pažadas neatlygintinai ateina be jokių nuopelnų ar atliktų darbų (kitaip tai būtų ne pažadas, o užmokestis ir atlygis), taip jis priimamas vien tik tikėjimu, be darbų (kitaip darbai jį užsitarnautų). Todėl pažadui pakanka tikėjimo, o tikėjimui pakanka pažado. Darbai visada panaikina pažadą, o pažadas – darbus. Visi šie žodžiai, taigi, yra nukreipti į dieviškąjį pažadą ir žmogiškąjį tikėjimą, ir čia nėra nė vieno brūkšnelio, kuris nurodytų į auką ar atnašą, ir jis čia tikrai negali būti dedamas. Ką bendro auka turi su pažado ir tikėjimo reikalu? Rytai nėra taip toli nuo vakarų, kaip auka nuo pažado. Auka yra mūsų darbas, iš mūsų pačių daiktų atnašaujamas Dievui. O pažadas yra dieviškas žodis apie Dievo dalykus, dovanojamus žmonėms. Tad tai yra akivaizdi beprotybė, o ne tik klaida, iš Dievo pažado daryti žmogaus auką, iš Didenybės žodžio – kūrinio darbą! Kokia gi gali būti proporcija, juo labiau tapatybė, tarp Dievo žodžio ir mūsų darbo? Juk net ir mūsų žodis negali būti mūsų darbas!
O Kristus, įsakydamas mums tai daryti Jo atminimui, akivaizdžiai nori ne ko kito, o to, kad šis pažadas kartu su Jo užstatu būtų dažnai kartojamas tikėjimui maitinti ir stiprinti. Juk tikėjimas niekada negali būti pakankamai sustiprintas. Ir būtent dėl jo vieno stiprinimo Jis įsteigė ir paliko šį sakramentą žemėje. Dažnai ir nuolat prisimenant Dievo pažadą, tokį saldų ir gausų, siela vis labiau ir labiau prisotinama tikėjimu.
Matai, koks neįtikėtinas papistų aklumas ir iškrypimas: iš Dievo pažado jie daro žmonių darbą. Tuo patys tapdami sau liudytojais, kad jie visiškai nesupranta, kas yra altoriaus sakramentas, nei ką veikia ir ko siekia jo įsteigėjas Kristus! Jie atnašauja darbą – Jis reikalauja tikėjimo; jie aukoja Dievui – Jis pažada žmonėms! Sugalvok ir nupiešk kokią nors panašią absurdą, jei gali. Įsivaizduok, kad koks nors princas padovanotų tau kokį nors testamentinį dokumentą, kuriuo pažadėtų tau kaip tikru užstatu visą savo palikimą. Jis nežiūri į nieką kitą, tik į savo gerumą ir tavo skurdą. Ir nereikalauja iš tavęs nieko kito, tik to, kad priimtum dokumentą ir dėkingai jį saugotum, džiaugtumeisi ir mylėtum jį kaip savo geradarį. O tu, tarsi norėdamas padaryti kažką didelio, nepriimi šio dokumento, bet jam jį atneši ir aukoji! Ir tai darai ne savo naudai, bet neva norėdamas padidinti jo turtus. Taip, kad greičiau tu girtumeisi tuo, kad davei, o jis gėdytųsi, kad priėmė iš tavęs, elgetos. Argi čia nebūtum teisiamas arba kaip visiškas beprotis, arba, jei supranti, ką darai – kaip didžiausias nenaudėlis ir pasipūtėlis, besijuokiantis iš princo ir jį išjuokiantis? Būtent toks, be abejo, yra šios absurdiškiausios papistų minios veidas ir religija prieš dieviškąją Didenybę, kai jie aukoja Mišias ir iš Dievo pažado daro Dievui auką! O siaubingiausias iš visų monstrų!
TREČIA.
Žodžiai skamba taip: „Paėmė duoną, padėkojo, laužė ir davė savo mokiniams.“ Maldauju, kas yra „laužyti“? Kas yra „duoti mokiniams“? Kodėl gi jis nepasakė taip, kaip įprasta pagal Įstatymą: „Ir jis paėmė duoną ir iškėlė ją prieš Viešpatį“, kad būtų suprantama, jog jis atidavė ne žmonėms, bet Dievui, tai yra, paaukojo? Argi šios vilkės yra tokio buko proto ar praradusios bendrą suvokimą, kad drįsta sakyti: „duoti mokiniams“ reiškia paaukoti? Kur gi tada yra auka? Ar tame, kad „paėmė duoną“? Bet „imti“ nereiškia „aukoti“, o greičiau „paimti sau“ ir prisiimti sau į savo nuosavybę ir naudojimą. Juk jis turėjo paimti į rankas, kadangi ruošėsi laužyti ir duoti mokiniams. Juk jis nelaužė ir nedavė burna linkčiodamas ar kojomis! Bet jis „padėkojo ir palaimino“. Ar tai reiškia, kad „dėkoti ir palaiminti“ reiškia „aukoti“? Tuomet sakysime, kad ir penki miežiniai kepaliukai bei dvi žuvys buvo jo paaukoti, kai Jono 6 skyriuje, ketindamas juos padauginti, jis paėmė, padėkojo ir davė mokiniams, o mokiniai – minioms. Ten jis laikėsi to paties rito, tik nepasakė: „Tai yra mano kūnas“, tai yra, savo galios žodžiu nepakeitė duonos į savo kūną. Tačiau dėkoti ir palaiminti reiškia liudyti, kad tu priimi ar priėmei iš Dievo, o ne aukoji Dievui. Tas, kuris atnašauja, veikiau meldžia, kad tai, ką jis atnašauja, būtų priimta. O tas, kuris dėkoja, ne meldžia, kad būtų priimta, bet džiaugiasi, kad buvo priimta! Matai, kaip visi šių žodžių niuansai kovoja prieš tai, kad Eucharistija būtų auka, atnašaujama Dievui, o ne dovana, suteikiama žmonėms, kurią jie turi priimti ir už ją dėkoti, o ne atnašauti ir melsti, kad būtų priimta.
Pasižiūrėk čia, ką iš Evangelijos padarė šiuolaikinis visų mišių paprotys. Visi trys evangelistai su vienodu uolumu, kaip ir Paulius, mini, kad Kristus laužė duoną ir davė mokiniams, tačiau nutyli, ar pats valgė ir gėrė su jais. O kas yra „laužyti“, jei ne padalinti į daugelį dalių? Kas yra „duoti mokiniams“, jei ne padalintą duoti kitiems? Todėl, jei Mišios yra Kristaus įsteigtos ir turi atspindėti Jo pavyzdį, būtina, kad jos niekada nebūtų laikomos, nebent Eucharistija būtų laužoma ir kunigo išdalinama daugeliui. Jei tai atliekama kitaip, tai nėra krikščioniškos Mišios, nes jos niekuo nebesutampa su Kristaus įsteigimu. Ką čia bepasakysi apie privačias mišias ir viešų mišių komedijas? Argi vien šis argumentas neturėtų pagrįstai atgrasyti visus nuo to, kad kas nors kada nors aukotų bet kokias Mišias? Argi čia ne akivaizdžiausia išvada, kad Kristaus pavyzdį atspindi ir Jo įsteigimu seka tik tie, kurie eucharistiją dalina ligoniams ar viešai prieinantiems, patys jos nepriimdami? Juk jie arčiausiai iš visų atstovauja šiam Kristaus asmeniui, nes jie priima, dėkoja, laužo ir duoda kitiems, patys būdami jų tarnai, kaip ir Kristus, tapęs tarnu, nepriima sau, bet tarnauja kitiems.
O ką daro tie, kurie „aukoja“? Jie apsimeta laužantys, kai perplėšia ostiją į tris dalis: vieną skiria gyviesiems, antrą mirusiesiems, trečią – esantiems skaistykloje. Suprask, puikūs dalintojai, sukeliantys būtiną tikėjimą ir pažadą net žvėrims! Bet ką dar jie išdarinėja, kai panaikino laužymo paprotį? Jie nedalina niekam, o visas dalis pasiima sau patiems, atimdami iš kitų! Dabar palygink šiuos antikristus su Kristumi. Jis laužo ir padalina daugeliui, o padalintą išdalina. O šie, priešingai visame kame, niekam nelaužia ir viską paima tik sau, tik imituoja kažkokį laužymą. Ir kur gi lieka Kristaus žodis: „Tai darykite“? Kodėl jie daro kitaip ir priešingai? Todėl visiškai saugiai elgiasi tas, kuris visiškai susilaiko nuo Mišių (tiek privačių, tiek viešų, kaip jie dabar vadina), nes nei vienos, nei kitos neatspindi Kristaus pavyzdžio ir įsteigimo. Bet jei jis pašventintų ir padalintų kitiems, tada ir pats priimtų iš kito. Juk, kaip ir kitų sakramentų atveju, niekas neturėtų pats sau nieko duoti, bet priimti iš kitų ir duoti kitiems. Argi tai neaišku ir abejotina? Ar čia mes lauksime Paryžiaus universiteto teologijos fakulteto sprendimo, kuris pamokytų ir pasakytų: „Šis teiginys prieštarauja šventiesiems fakultetams ir įžeidžia mūsų mokytojus“? Bet Evangelijos žodžiai stovi aiškūs ir tvirti: „Laužė ir davė mokiniams. Tai darykite“. Jis nesako: „Ir pasiliko bei paėmė pats sau, tai darykite“.
Taigi matai, jei būtų išlikęs Viešpaties įsteigto rito paprotys, iš Eucharistijos niekada nebūtų buvusi padaryta auka. Kaip niekas nevadina auka to, kad Bažnyčios tarnas dalina Eucharistiją ligoniams ir prašantiesiems. Bet kai buvo nustota laužyti ir dalinti, tai pasikeitė į tai, kas yra dabar – tarnas viską pasilieka ir pasiima tik sau. Tuomet tarnas pradėtas laikyti kunigu, o iš paėmimo buvo padaryta auka, matyt, tam, kad kunigas turėtų ką veikti, idant nestovėtų be darbo prie altoriaus. Bet jei jis vis dėlto nori pats sau priimti, prieštaraudamas Kristaus pavyzdžiui, tegul bent pasirūpina, kad nepriimtų vienas pats, bet kartu laužytų ir duotų kitiems, kad neatrodytų, jog jis neseka jokiu pavyzdžiu ir viską daro prieš Kristaus pavyzdį.
Žodžiai yra patikimi ir pakankamai galingi užtikrinti tavo sąžinės saugumą, jei tikėsi ir seksi jais, paniekinęs viso pasaulio priešingą paprotį.
KETVIRTA.
„Ir pasakė: Imkite“. Vadinasi, jis ne tik savo pavyzdžiu ir veiksmu parodė, kad tai, kas įteikiama Dievui, nėra auka, bet dovana, teikiama žmonėms. Jis taip pat patvirtina tai žodžiais, liepdamas: „Imkite“. Kodėl jis nepasakė: „Aukokite“? Čia vėlgi tuos papistus stabdo gramatikos nežinojimas – jie nežino, ką reiškia „imti“. Juk „imti“ čia nereiškia „pakelti rankomis, tarsi ketinant atiduoti ar paaukoti svetimą gėrį kitam“, bet „pasiimti sau“ ir „perkelti savo naudai“, kaip šeimininkui imant nuosavą daiktą. Būtent jie yra kunigystės savininkai, kai jis sako „Imkite“, tai yra „imkite tai, ką jis davė ir laužė“. Taigi šis žodis „imti“ neleidžia nieko atnašauti Dievui, bet parodo, kad tai ateina iš Dievo, žmonėms priimant dovaną. Ką galima priešpriešinti tokiems aiškiems žodžiams? Ir dar tos Sodomos ir Gomoros kaltina mus, kad mes vieni sau priskiriame Šventojo Rašto supratimą! Tegul jie pakyla, tegul pasipriešina, tegul pateikia kitus argumentus ir tegul ištaiso tokius akivaizdžius Evangelijos žodžius. Nepakanka pasakyti: „Šis teiginys yra papiktinantis“. Mes žinome ir norime, kad Kristus būtų papiktinimas žydams, prieštaravimo ženklas Izraeliui, pasipiktinimo akmuo Šėtono sinagogai ir pasibjaurėjimas papistų viešnamiams.
PENKTA.
„Valgykite ir gerkite“. Tai yra visas darbas, kurį esame įsakyti atlikti Eucharistijoje. Juk jis laužo, duoda, liepia imti tam, kad mes valgytume ir gertume, o po to skelbtume Jo atminimą. Taip ir Apaštalas Eucharistijoje nežino jokio kito darbo, išskyrus valgymą ir gėrimą, kai jis kartoja Kristaus žodžius sakydamas: „Kiek kartų jūs valgysite šią duoną ir gersite taurę, jūs skelbsite Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.“ Čia nėra nieko apie aukojimą, nieko apie atlikimą, o įsakoma tik priimti, valgyti ir gerti. Mes negalime paaukoti to, ką valgome ir geriame, nes mes tai pasiimame ir įsidedame į save. Ir jiems ne gėda prieš tokius akivaizdžius ir tikrus žodžius daryti auką ir atnašauti Dievui tai, ką valgome ir geriame. Mat aukos – ypač tobuliausios, kurią jie vadina deginamąja auka (holokaustu) – prigimtis yra ta, kad ji visa paaukojama Dievui, nepaliekant nieko žmonėms. O jei tai būtų auka už nuodėmes, bent kokia nors jos dalis turėjo būti palikta Dievui. Kodėl gi mes visą duoną ir vyną suvalgome ir išgeriame, nepalikdami nieko Dievui? Kodėl mes nepaliekame jam visko, jei norime, kad tai būtų ta pati tobuliausia Dievo deginamoji auka ir kultas, kuriame telpa visa aukos prasmė? Neužtenka paistyti, kad Kristus yra mūsų atnašaujamas po duonos ir vyno pavidalu. Juk mes patys priimame jį po duonos ir vyno pavidalu, o iš Viešpaties aukos ir holokausto mums nieko neturi būti priimta. Tai nesuderinama: aukoti Dievui ir imti sau. Senovėje levitai priimdavo iš Izraelio tautos jos paaukotus dalykus, bet nevalgė nieko iš to, kas turėjo būti paaukota Dievui. Taip pat ir mes, kai aukojame savo kūnus ir šlovinimus, nepaliekame nieko sau, bet viską atiduodame vien tik Dievui. Tokia yra aukos, net ir dvasinės, prigimtis.
Todėl ta papistinė auka yra visiškai negirdėtas monstras. Net ir pats Popiežius su visu savo kūnu nėra toks monstriškas! Visą tai mes suryjame, ir visą tai aukojame Dievui. Tai tas pats, kas pasakyti: nei mes suryjame, jei aukojame, nei aukojame, jei suryjame. Ir taip, kai mes neva darome ir viena, ir kita, iš tiesų nedarome nei vieno, nei kito. Kas kada nors girdėjo tokių dalykų? Viskas taip neįtikėtinai prieštarauja vienas kitam ir naikina vienas kitą, kad būtinai ir neklystamai perša išvadą, jog Eucharistija negali būti auka. Tegul tai paneigia, prašau, Liuveno ir Paryžiaus teologai.
ŠEŠTA.
„Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujo taurė.“ Čia pridedamas šventas užstatas ir pažado ženklas. Juk toks yra dieviškojo gerumo sumanymas – savo pažadus pažymėti ir sutvirtinti kokiu nors užstatu, tarytum antspaudu. Taip Jis Abraomui paskyrė apipjaustymą kaip sandoros ir pažado apie jam dovanojamą sėklą antspaudą. O Nojui, pažadėjęs, kad bus jo sėklos Dievas ir daugiau niekada nesunaikins žemės, kaip įsimintiną ženklą padėjo lanką debesyse. Panašiai Jis vėliau beveik visus pažadus patvirtino kokiu nors ženklu. Taip elgdamasis ir Izaijas liepė Judo karaliui Achazui prašyti ženklo iš Viešpaties, pažadėjusio išlaisvinti tautą iš Sirijos ir Samarijos karalių rankų.
Ir tarp žmonių sutartys, pažadai ir sandoros tvirtinamos ne tik žodžiais ar raštais, bet pridedant tam tikrus užstatus ar liudytojus. Jei jie pažada žodžiais, jie susikimba rankomis, jei raštais – pakabina antspaudus, kad patvirtintų sutartį ir pažadą. Kad ir šis iš visų tvirčiausias ir mumyse labiausiai užtikrintas pažadas būtų patvirtintas, ir padarytų mūsų tikėjimą kuo saugesnį, Jis pridėjo patį ištikimiausią ir brangiausią iš visų užstatų ir antspaudų – būtent patį pažado atlygį, savo kūną ir kraują po duonos ir vyno pavidalais. Jais Jis nusipelnė mums būti padovanotus pažado turtus, kuriuos ir išleido tam, kad mes priimtume pažadą.
Kaip tad galime padaryti savo auką ir darbą iš Dievo užstato ir antspaudo, padovanoto mums ir prikabinto prie Jo pažado? Kas iš žmonių atnašauja antspaudą ir užstatą pačiam žadančiajam, o ne veikiau priima jį iš žadančiojo ir saugo sau, patį šį užstatą laikydamas įpareigojančiu žadantįjį, tikriausiu pasitikėjimu laukdamas jo tiesos ir išsipildymo? Taip ir mes Dieviškąją Didenybę, padovanojusią mums šį neįkainojamą užstatą, laikome įpareigotą. Nuo šiol su didžiausiu tikrumu ir saldžiausiu, pačiu ramiausiu pasitikėjimu laukiame, kad jis įvykdys, ką pažadėjo, ir kurio pažadui Jis davė tokį brangų ir mylimą užstatą. O tu, bedieviška Popiežiaus minia, mokai mus atnašauti ir atmesti nuo savęs šias neprilygstamas dovanas ir džiaugsmus! Kas nepratrūks didžiausiu pasipiktinimu dėl šių žiauriausių sielų žudikų, kurie mums užtemdo šią Dievo meilę, silpnina šį širdies tikrumą, griauna šį pasitikėjimo saugumą? Ir vietoje Dievo meilės pastato Dievo rūstybę, vietoje tikėjimo – darbus, vietoje tikrumo – drebėjimą, vietoje saugumo – sumaištį! Kai jie iš Eucharistijos daro auką, argi nepadaro mūsų netikrais? Juk koks aukotojas ar paaukojimas yra toks tikras, kad patiktų jo auka? Parodyk man bent vieną iš tų jūsų kunigėlių, kuris drįstų tvirtai teigti, kad jo auka yra priimta! Visi jie bėga į nežinomybę ir muša kumščiais orą, visada ir visur aukodami, bet niekada nepasiekdami tikrumo. Nes praradę Dievo neklystamo pažado tikrumą, jie remiasi savo paties aukomis ir darbais, kurie yra patys nepatikimiausi.
Be to, kai jie aukoja, jiems būtina galvoti apie Dievo permaldavimą. O norėti permaldauti Dievą reiškia Jį laikyti supykusiu ir nepermaldaujamu. O galvoti apie supykusį Dievą reiškia laukti bausmių ir blogio, o ne gailestingumo, naudos ir išganymo. Tačiau priimant Eucharistiją naudingai, būtina tikėti, kad Dievas iš didžiausios meilės jau seniai yra visiškai permaldautas, ir laisvai dovanoja tai, už ką Jis neturi nieko brangesnio. Taip, kad niekas taip smarkiai neprieštarautų Eucharistijos vaisiui, kaip ši šventvagiška papistų nuomonė ir pražūtingiausia sąžinė – kad Dievas yra supykęs ir turi būti permaldaujamas šia auka. Jei Jis nebūtų visiškai permaldautas ir mylintis, Jis nei atiduotų, nei išlietų tokius didžiulius savo turtus. Matai tad, kaip šie aukotojai – ar teisingiau, budeliai – savo aukomis moko mus įpulti į baisius pavojus, paversti viską, kas gera, blogiu, tai, kas gyva – mirusiu, tai, kas teikia išganymą – pasmerkimu, tai, kas tikra – neaiškiu, tikėjimą – abejone, saugumą – baime. Trumpai tariant, pačią dieviškąją meilę paverčia rūstybe, meilę – neapykanta, Tėvą – priešu, dangų – pragaru, viską apverčia aukštyn kojomis, sumaišo, supainioja ir sukrečia.
Bet tu taip nesvyruoji ir negalvoji apie rūstybę, jei suvoki, kad Eucharistija yra tik pažadas, o ne auka. Tu esi tikras, kad Dievas negali meluoti savo pažaduose. Jis žada ir parodo esąs permaldautas ir mylintis, tad tu tai laikai neginčijamu faktu, jei tik tiki Žadančiuoju. Be to, kai supranti, kad Jis tau žada tik savo gėrybes, iškart savo palengvėjusia ir džiaugsminga sąžine supranti, kad iš tavęs nereikalaujama nieko gero, ką tu atnašautum, bet tu esi tik kviečiamas ir švelniausiai viliojamas priimti gėrybes, kurias Jis tau siūlo. Tačiau kai tu norėsi aukoti, tau reikės atsinešti su savimi visiškai prislėgtą sąžinę, kuri galvotų, kad iš tavęs reikalaujama neaprėpiamų dalykų, kuriuos tu atnašautum, ir apskritai labai menkai matysi gėrybių, kurias tu turėtumei priimti. Taip nutinka, kad ten, kur turėtų vyrauti didžiausias širdies saldumas Dievui, ten karaliauja tironija, didžiausias nerimas ir suspaudimas. To, žinoma, Šėtonas ir siekė per tą bedievišką ir iškreiptą auką.
SEPTINTA.
„Kuris už jus atiduodamas. Taip pat, kuris už jus išliejamas nuodėmių atleidimui“. Čia pažymima pati pažado esmė, kuri yra nuodėmių atleidimas. O saldus ir galingas pažade, bet kartu – kokia nepakenčiama auka! Kūnas ir kraujas atiduodami tam, kad mes būtume išgelbėti, o visos nuodėmės būtų atleistos. Štai kokie gėriai tau pateikiami Eucharistijoje! Argi manai, kad juos gali suteikti supykęs ir nepermaldaujamas Dievas, o ne veikiau pats atlaidžiausias, mylintis ir mumis labiausiai besirūpinantis Tėvas? Ką dar daugiau jis galėjo pažadėti, nei nuodėmių atleidimą? Kas yra nuodėmių atleidimas, jei ne malonė, išganymas, palikimas, gyvybė, ramybė ir amžinoji šlovė pačiame Dieve? O tu, beproti ir bedievi papiste, su savo auka išgalvoji sau kitokį Dievą Eucharistijoje. Ar jau seniai nematai, kad visi aukotojai yra stabmeldžiai, ir kaskart atlikdami auką, jie atlieka stabmeldystę? Jie tikrai negalvoja apie tikrą Dievą, bet formuoja savo širdies stabą, galvodami ir tikėdami, kad čia yra kažkoks įžeistas ir permaldomas Dievas, kurio Eucharistijoje tikrai nėra ir negali būti. Ir iš tiesų tau jis yra ir lieka supykęs, kaip ir tiki, nes tu esi už Eucharistijos tikėjimo ribų ir netiki jos pažadu. Tu niekuo nesiskiri nuo pagonio ir žydo, nebent tuo, kad su dar didesne nuodėme nusidedi šiame gėryje, kai savo auka dar labiau Jį erzini ir trauki Jo rūstybę. O šiaip netikėjimu ir bedievyste esi jiems panašus, tik turi krikščionio vardą ir nuskustą kunigo galvą.
Galiausiai, norėdamas iš tavęs atimti šventvagišką mintį apie permaldavimą, Jis pats tau žodžiuose pažymi ir nurodo, kuo Jis yra ir bus permaldautas, sakydamas: „Kuris už jus atiduodamas. Kuris už jus išliejamas.“ Prašau, liaukis įžūliai siūlęs savo pačio pasmerktus permaldavimus! Yra tik vienas vienintelis (leiskite taip pasakyti) ir patikimiausias permaldavimas – nesitikėk, kad be šio liko dar koks nors kitas permaldavimas, auka ar patarimas! Tai didesnė Didenybė, nei kad ją būtų galima permaldauti viso pasaulio krauju ar visų angelų nuopelnais. Kristaus kūnas atiduodamas, Jo kraujas išliejamas, ir taip Jis yra permaldaujamas. Juk tai atiduodama ir išliejama už tave, kaip Jis sako: „Už jus“. Kam „už mus“, jei ne tam, kad būtų numalšinta Dievo rūstybė, kuri gresia mūsų nuodėmėms? O kai rūstybė numalšinama, nuodėmės atleidžiamos. Tai ir yra tai, ką Jis sako: atiduoti ir išlieti nuodėmių atleidimui. Jei nebūtų atiduota ir išlieta, rūstybė liktų ir nuodėmės būtų sulaikytos. Čia tu matai, kad joks tavo atlyginimo darbas ar permaldavimo auka nieko nereiškia, bet tik tikėjimas atiduotu kūnu ir išlietu krauju už permaldavimą. Net ir pats tikėjimas ne permaldauja, bet pagauna ir gauna permaldavimą, padarytą per Kristų. Kiek tuo labiau tavo kvailas permaldavimas, be tikėjimo ir be Kristaus, nepasieks nieko kito, kaip tik dar didesnės rūstybės! Stovi tvirtas sprendimas: „Šis kūnas atiduodamas už jus“. Jūs neturite ką duoti ar atnašauti kaip permaldavimą ar už atleidimą. Tai jums dovanojama nemokamai, bet Kristui tai nedovanojama nemokamai. Ši Dievo dovana mumyse yra tai, kad Jis atiduoda savo kūną ir kraują už tai, dėl mūsų, idant mes mylėtume, džiaugtumėmės ir būtume dėkingi dieviškajam gailestingumui už šią neapsakomą Jo dovaną, dovanotą mums, nevertiems. Vadinasi, žmonės Eucharistijoje neturi aukoti ir duoti, bet tik tikėti ir priimti iš Dievo.
Iš to dabar akivaizdžiai seka, kad Eucharistija arba Mišios jokiu būdu negali būti pritaikytos ir perduotos kitam. Kas man darbo, kad visas papistinis pasaulis galvoja ir daro kitaip? Argi jie panaikins Dievo tikėjimą? Argi nežinome, kad buvo išpranašauta, jog visas pasaulis bus suvedžiotas Antikristo – Popiežiaus – klaidų? Dievo žodžiai mūsų neapgauna ir nepalieka net ir mirties šešėlio slėnyje. Kaip matai, šie žodžiai, būdami patys tyriausi, švelniausi ir dosniausi pažadai, nereikalauja nieko kito, tik tikėjimo. Bet tikėjimas į pažadą priklauso kiekvienam asmeniškai, jis negali būti pritaikytas ar perduotas kitam. Juk aš negaliu tikėti už tave, kaip ir tu negali tikėti už mane. Taigi aš neturiu galios pritaikyti ar perduoti tau Dievo pažado, bet tu pats savo nuosavu tikėjimu turi jį sau pritaikyti. Juk stovi sprendimas: „Kas netikės, bus pasmerktas“. Todėl tie Mišių prekeiviai (kairiečiai) ir to bjauriausio pelno aukotojai, girdamiesi brolijomis ir pardavinėdami dalyvavimą Mišiose, daro ne ką kitą, kaip tik varo iš proto ir kvailina kvailą pasaulį. Jie traukia jį su savimi į pragarą, tuo pačiu metu plėšdami jų turtus savo šventvagišku melu ir apgavystėmis. O argi čia neatsiskleidžia viso pasaulio pamatai nuo šios dvasios pabarimo? Juk pasidaro aišku, ant kokio pamato pastatytos vyskupystės, kolegijos, vienuolynai, šventyklos, koplyčios, altoriai ir visa ši Papistinės Bažnyčios kunigystės karalystė. Argi viskas nėra pastatyta ant Mišių aukų? Tai yra, ant pačios blogiausios iš visų stabmeldysčių, ant tyriausio melo, ant paties iškreipčiausio Eucharistijos piktnaudžiavimo, ant didesnės nei pagonių bedievystės. Ir taip, teisingu Dievo sprendimu, šių žmonių turtai tarnauja ne kam kitam, o tik besaikiam lėbavimui, geiduliui, pompstikai, tinginystei – trumpai tariant, vien tik Romos bjaurasčiai, kaip to ir nusipelnė autorius.
Tačiau jie turi, kuo pasiguosti prieš šiuos argumentus ir padaryti save saugius. Neva jiems neįtikėtina, kad vienas Liuteris mąsto teisingai, o visi jie klysta. Kaip ir Zedekijas, mušdamas vienintelį Viešpaties pranašą Michėją, nemanė, kad galima tikėti, jog visi kiti pranašai yra apimti melo dvasios, o tik tas vienas pilnas Viešpaties dvasios. Tai – tikrai labai vertas papistų argumentas, kildinamas iš minios ir nukreiptas prieš aiškiausią Dievo žodį. Juk ką gi stato melagiai ant melo, jei ne melą? O ką geresnio jiems turėtų duoti tiesos žodis, smerkiantis jų melą, nei juos pačius…
AŠTUNTA.
„Naujoji Sandora“ [Nouum testamentum]. Štai, pats Jis Eucharistiją vadina testamentu, ir kas gali labiau prieštarauti aukai nei tai? Jei Paryžiaus Sodoma, Liuveno Gomora ir visas popiežiaus Babilonas būtų bent išmokę savo Aristotelį, kalbėčiausi su jais per apibrėžimų prizmę, kad galbūt tie kietakakčiai pagaliau pamatytų, kuo skiriasi auka ir testamentas. Bet kadangi jie savo pažiūras gina tik nuskustųjų minia, nežiūrėdami nei į dievišką, nei į žmogišką autoritetą, palikime asilus vienas kitam pritariamai bliauti ir tęskime toliau.
Testamentas nuo pažado skiriasi tuo, kad testamentas yra mirštančiojo [morituri], o pažadas – gyvojo. Taip sako Laiškas žydams 9 skyriuje: „Kur yra testamentas, ten būtinai turi įvykti testatoriaus mirtis. Testamentas įsigalioja tik po mirties, o kol testatorius gyvas, jis neturi jokios galios.“ Kadangi Dievas Rašte savo pažadus visur vadina testamentu, šiuo žodžiu Jis parodė, kad kada nors mirs; ir atvirkščiai, kai testamentus vadina pažadais, tuo Jis nurodė, kad viename žodyje Jis, būdamas žmogus, bus ir mirštantis, ir amžinai gyvas. Bet apie tai dabar ne laikas plačiau kalbėti.
Taigi testamentas yra mirštančiojo valios paskelbimas, kuriuo jis paskirsto savo palikimą tam tikriems įpėdiniams. Kadangi apie tai kalbėjau savo komentaruose laiškui Galatams, čia būsiu trumpesnis. Testamentą sudaro keturi elementai: Testatorius, Valios paskelbimo (ir pažado) žodis arba raštas, Palikimas ir Įpėdiniai. Pažvelkime į juos šiame testamente:
- Testatorius yra mirštantis Kristus.
- Testamento žodžiai yra tie, kuriuos dabar vadina pašventinimo žodžiais.
- Palikimas yra nuodėmių atleidimas, pažadėtas testamente.
- Įpėdiniai yra visi tie, kurie tiki, t. y. šventieji ir išrinktieji Dievo vaikai. Todėl Apaštalas Titui (Tit 1, 1) krikščionių tikėjimą vadina „išrinktųjų tikėjimu“.
Dabar tu pats, skaitytojau, pažvelk į šių aukotojų bedievystę, kurie iš testamento padarė auką. Dievas palieka testamentą ir gausiai dalija, o jie atnašauja ir aukoja! Ką gi jie daro?
Pirma, jie neigia patį testamento egzistavimą ir verčia Dievą atrodyti arba melagiu, arba bepročiu, nes Jis pats tai vadina testamentu. Teigti, kad tai yra auka, reiškia neigti testamentą, nes neįmanoma, kad tas pats dalykas būtų ir auka, ir testamentas: auką mes duodame, testamentą priimame; auka kyla į Dievą, testamentas ateina iš Dievo; auka daroma mūsų pastangomis, testamentas – be mūsų indėlio. Ar man reikia toliau aiškinti skirtumus tarp „duoti“ ir „priimti“, kai net ir žvėrys bei negyvi daiktai juos jaučia?
Ir sofistams čia nelieka vietos gudrauti, esą vienu požiūriu tai yra auka, o kitu – testamentas, nes yra tik vienas Dievas ir viena Bažnyčia, tarp kurių ir vyksta šis veiksmas: žemyn eina testamentas, o aukštyn kiltų auka. Pripažįstu, kad tai yra auka popiežiškojo „dievo“ atžvilgiu, bet tai tėra jų širdies stabas. Mūsų ir tikrojo Dievo atžvilgiu tai negali būti niekas kita, kaip tik testamentas.
Antra, jie neigia ir Testatorių – Kristų. Kaip jie gali pripažinti testatorių, kai neigia jo testamentą? Jie juk nenori iš jo nieko gauti, o tik atnašauti. Dėl tokio iškrypimo jie mato jį ne kaip dosnų savo gėrybių testatorių, o kaip nepasotinamą svetimų, t. y. mūsų, gėrybių išieškotoją.
Trečia, jie neigia palikimą, nes jie neieško neatlygintino nuodėmių atleidimo – to, kurį Kristus mums pelnė atiduodamas savo kūną ir išliedamas savo kraują. Vietoje to, jie stengiasi išgauti nuodėmių atleidimą savo pačių išgalvota auka. Juk šiems „šventiesiems“ reikia sunkiai dirbti, kad kartais nepriimtų Dievo gailestingumo veltui!
Dar blogiau, visus apėmęs beprotiškas noras pasiruošimais, maldomis, išpažintimis ir išankstiniais apsivalymais padaryti save tokius švarius ir šventus, kad Eucharistiją priimtų jau būdami verti, nepaliekant nieko, ką reikėtų atleisti! Jie nori pasirodyti su visu savo tyrumo blizgesiu ir išvengti Kristaus kraujo išliejimo nuodėmių atleidimui. Šis iškrypimas kyla iš kitos šaknies: jie nepripažįsta jokios nuodėmės, išskyrus tikrą, sąmoningą blogą valios ketinimą. Visa kita, jų manymu, tėra natūralios silpnybės ir netobulumai arba, geriausiu atveju, tik tam tikros kaltės liekanos, kurioms nereikia Kristaus. Todėl per momentinį gailestį ši „švenčiausia“ kunigija save visiškai apvalo ir nebeturi poreikio nuodėmių atleidimo testamentui. Ir taip jie priartėja, būdami švarūs, nors turėtų artintis tik tie, kuriems reikia atleidimo. Bet apie nuodėmės pažinimą čia ne vieta kalbėti.
Ketvirta, jie neigia ir įpėdinius. Sakėme, kad įpėdiniai yra tik tie, kurie tiki šiuo testamentu, bet jie atliekantys auką daro [žmones] imlius ir paveldėtojus [savo pačių veiksmais]. Jie pritraukia tuos, kurie remiasi savo darbais ir aukomis, tai yra, žmones su tokiomis neramiomis, baugščiomis ir sumišusiomis sąžinėmis, kad jie ne tik netiki, bet net nežino, ar reikia tikėti. Jie nesupranta, kad tai yra pažadas ir testamentas, reikalaujantis tikėjimo, o mano, kad tai yra auka, reikalaujanti darbų.
Štai ir matote nelaimingą popiežiškosios kunigystės žmonių giminę, skendinčią visiškoje Egipto tamsoje, niekaip nesuprantančią, kas yra Eucharistija, ką ji suteikia, koks jos tikslas ir kokia nauda ji mums perduota.
PANEIGIMAS TO, KAS MOKOMA APIE AUKĄ
Ir visą šią savo išmintį apie Eucharistiją jie skleidžia visuose savo disputuose, pamoksluose, giesmėse ir visur, kur tik kalba apie šį dalyką. Jie vadina tai „pašventinimo žodžiais“, o ne testamento žodžiais.
Ir čia, pažiūrėkite, kaip prakaituoja šie herojai stadione, siekdami įrodyti šio pašventinimo stebuklus: kaip duona pranyksta, kaip ji pavirsta į nieką, kaip Kristaus kūnas gali būti po duonos pavidalu. Tiek daug vargo dėl mirusio Aristotelio ir savo šlovingos filosofijos, kad čia galima išvysti jo paties pragarą.
Tačiau apie tai, kad tikėjimas ir testamentas turėtų būti perduodami žmonėms, jie net negalvoja, laikydami tai baisiausia erezija – ieškoti tikėjimo ir testamento, atmetus jų piktnaudžiavimo pilnus niekus.
Yra parengta „Kristaus kūno šventės istorija“, iškreipianti Raštus, sukurta, regis, didžiausio Dievo priešo, nebent tai būtų kokio bepročio ar demono apsėstojo kliedesiai. Joje pasirodo Melchizedekas, aukojantis duoną ir vyną. Ištraukiamas paaukotas izraeliečių ožys, Elijo duona kepta pelenuose, Jobo mėsa, tėvų mana, paaukotas Izaokas. Ir ko tik ne! Viskas tinka tam išradingam autoriui kaip Eucharistijos figūros. Keista, kad jis neįtraukė Balaamo asilės ir Dovydo mulo, juk jie ne prasčiau galėjo atvaizduoti tai, ką tas asilas ir mulas norėjo atvaizduoti ankstesnėse istorijose. Tada pontifikas, skaitydamas, iškyla į vidurį taip plačiai atverta burna, kad galėtum tikėtis jį išliesiantį pačias Šventosios Dvasios tikėjimo ir testamento gėrybes bei turtus. Pradeda prakalbomis, vertomis popiežiaus, o tada skuba prie Aristotelio filosofijos – tos „puikios ir labai krikščioniškos“ pranešimo apie akcidencijas ir subjektą, apie transubstanciaciją. Kai jis baigia su Aristoteliu, ir sielos vis dar alksta – ar greičiau ryja žmonių mėšlą vietoj Dievo žodžio, – tas „švenčiausias Tėvas Kristuje“ iš savo iždo pilnatvės dalija indulgencijų debesis tiems, kurie žiūri į šiuos dalykus kaip į Babilono verslą ir pelną.
Nepaisant to, šis „geras“ autorius savo įžangoje drįsta apsimesti, kad jam pačiam byra saldžios ašaros, kai jis apmąsto šias dieviškojo gerumo dovanas. Pažiūrėk pats, ar galima niekinti Aristotelį, kuris po mirties popiežių padaro tokį mokytą ir pamaldų, kad jis net pravirksta iš pamaldumo? Vargas man, priverstam matyti šiuos Šėtono monstrus ir pajuokas, kurios, dėl neįkainojamos Dievo rūstybės, siūlomos nelaimingiems krikščionims vietoj rimtų ir išganingų dalykų. Kur čia ašaros? Kur avys, kurios šiandien, Viešpaties rūstybės dieną, stotų kaip siena Dievui už Izraelį?
Bet užbaikime šią dalį. Tegul krikščionis ir kunigas saugosi nedaryti iš Dievo testamento aukos. Juk ir Senasis Testamentas, perduotas per angelus, nedrįsta vadintis auka, nes tai yra Įstatymo žodis, patvirtintas paaukotų gyvulių krauju, bet pats nebuvo paaukotas. Angelai davė įstatymą, tauta priėmė įstatymą, o ne paaukojo jį. Tuo labiau Naujasis Testamentas negali būti auka, nes jis perduotas per patį Viešpatį, kadangi tai yra pažado arba malonės žodis, patvirtintas pralietu Kristaus krauju, ir tikrai nepaaukotas. Tad jeigu jis būtų laikomas bedieviu, kuris Senąjį Testamentą, tai yra duotą ir priimtą įstatymą, vadintų auka, tai dar kvailesnis ir beprotiškesnis yra tas, kuris Naująjį Testamentą, tai yra duotą ir priimtą pažadą, vadina auka.
Ir kaip buvo įsakyta rūpestingai mokyti, diegti ir visur priminti Senąjį Testamentą (Įstatymą), taip ir Kristus įsako Naująjį Testamentą (Evangeliją) viešai skelbti, mokyti ir priminti visiems. Jame glūdi visa Evangelijos esmė, kaip pats Paulius paaiškina: „Kiek kartų jūs valgysite šią duoną ir gersite iš taurės, jūs skelbsite Viešpaties mirtį.“ Jei paklausi, kas yra Evangelija, teisingai atsakysi, kad tai yra ne kas kita, kaip tai, kas išsakyta šio testamento žodžiais, būtent, kad Kristus atidavė savo kūną ir išliejo savo kraują už mus, nuodėmių atleidimui. Tai yra pamokslavimas, kuris turėtų klestėti Bažnyčioje.
Ir štai, tie bedieviai mums iš šių žodžių padarė pašventinimo žodžius ir taip juos paslėpė, kad joks krikščionis, kad ir koks būtų šventas, neturėtų jų žinoti. Ir atitinkamai, savo kunigyste, per kurią jie visame pasaulyje turėjo užgesinti tikėjimą ir Žodį, jie padarė tai privačiai Mišiose, kaip ir viešai pasaulyje. Todėl šie žodžiai turi būti įspausti kiekvieno krikščionio širdyje kaip visos Evangelijos santrauka, ir jis pats turi būti mokomas nuolat juos prisiminti, maitinti ir stiprinti savo tikėjimą Kristumi, ypač tada, kai priima Eucharistiją.
To lyg ir siekia kunigas, kai iškelia ostiją ir taurę, tačiau per pakėlimą jis nė vienu žodžiu neužsimena apie testamento žodžius, nors tai daryti jam ypač reikėjo. Bet koks skirtumas, jeigu niekas nekelia ostijos? Juk tai yra žmonių įsteigta tradicija, o ne Kristaus. Vis dėlto tai galėtų reikšti, kad kaip šis pažado užstatas iškeliamas siekiant pažadinti tautos tikėjimą, taip ir pažado, arba testamento, žodis turėtų būti skelbiamas tautos ausims, kad visi ir testamentą išgirstų, ir užstatą pamatytų, ir abu juos paskatintų ir sustiprintų tikėjimui.
Stebiuosi, kad šie protingi vyrai nepagalvoja apie tai, kad Kristus Eucharistiją įsteigė ir atliko ne šventykloje, bet aukštutiniame kambaryje, ne ant altoriaus, bet ant stalo. Tuo tarpu Mozės įstatymas taip griežtai draudė ką nors aukoti ne šventykloje arba Dievo išsirinktoje vietoje. Ir Apaštalai Apd 2, 46, nors kitur visur laikėsi Įstatymo, duoną laužė ne šventykloje, bet namuose, kaip sako Lukas. Todėl ir dėl šios priežasties Kristus puikiai užkirto kelią, kad Jo dovana, šis išganingas dalykas, nebūtų laikomas auka. Manau, kad jie buvo paskatinti padaryti iš jos auką, be kanono žodžių, ir dėl paties pakėlimo. Bet ką jie darys su ostijomis, pašventintomis tautai? Argi jos nėra pakeliamos? Kuo skiriasi kunigas ir tauta, priimantys Eucharistiją, išskyrus tai, kad kunigas pašventina ir dalina kitiems? Jei tad sergantieji ar prieinantieji priimdami Eucharistiją neatlieka aukos (tuo niekas neabejoja), kokia čia beprotybė, kad kunigas iš Eucharistijos padaro auką, nors jis joje neturi nieko daugiau už juos? Bet tautą Dievas išsaugojo nuoširdžiame paprastume, o tuos, kurie patys save padarė kunigais ir iškėlė virš kitų, perdavė iškrypusiam protui, kad prarastų ir bendrą tautos tikėjimą.
Tiek dabar tenorėjau pasakyti apie išganingus žodžius. Tikiuosi, kad tai suteiks pakankamai pasitikėjimo pamaldžioms sąžinėms, jog atmetusios bet kokį skrupulą, jos drąsiai atmestų ir aukos idėją bei tvirtai laikytųsi testamento tikrumo. Belieka atsakyti į jų prieštaravimus. Nors ten, kur esame užtikrinti dieviškaisiais žodžiais, prieštaravimus geriau ignoruoti, nei juos atremti, tačiau silpnesnėms sąžinėms reikia padėti iš visų jėgų, kad jos iš visų pusių būtų tvirtos ir nesvyruotų.
APIE KANONĄ
PIRMA, jie remiasi kanonu, kurį vadina didžiuoju. Jame aukotojas sako: „Šios dovanos, šios atnašos, šios šventos, nesuteptos aukos“. Ir šiek tiek toliau, po pašventinimo: „Tyrą auką, šventą auką, nesuteptą auką ir t. t.“
Šis prieštaravimas nereiškia nieko kito, tik tai, ką jie mėgsta nuolat kartoti: „tėvai, tėvai, dekretai, dekretai, bažnyčia, bažnyčia“, kai bando mus atitraukti nuo Dievo žodžių prie žmonių žodžių. Ir vėlgi, jei atsakysi Dievo žodžiu, jie užsikemša ausis ir šaukia: „Tu nesupranti, reikia tikėti tėvų aiškinimu.“ Taip, prisidengdami tėvų vardu, jie gražiai pašalina Dievo žodį.
Mes taip pat čia pasakysime ir kur kas garsiau šauksime: „Evangelija, Evangelija, Kristus, Kristus! Kodėl mes neturėtume girtis Kristumi, jei jie giriasi tėvais? Kodėl ne Evangelija, kaip jie – dekretais?“ Ir jei jie pateiks kanoną, mes vėl šauksime tuo pačiu jų būdu: „Jūs nesuprantate kanono, reikia jo aiškinimo!“ Kas, prašau, mus sutaikys šioje kovoje? Jei jie pasakys: „Kanono žodžiai aiškūs, jiems nereikia aiškinimo“, mes atsakysime: „Evangelijos žodžiai aiškūs, jiems nereikia aiškinimo“. Ir ką jie besigirtų turintys iš savo kanono ar dėl jo, tą patį, ir dar daug stipriau, mes girsime iš savo ir dėl savo Evangelijos, kol stovėsime lygūs ir susilyginsime giriantis.
O tuomet mes tuoj pat triumfuosime, kai jie negalės paneigti, kad viskas, kas nėra Evangelija, turi jai nusileisti! Mat jie nedrįs to paties taikyti savo tėvams ir dekretams – kad viskas, kas nėra tėvai ir dekretai, turi jiems nusileisti. Todėl čia mes laimime ir sakome: teužleidžia kanonas vietą Evangelijai, teduoda kelią Šventajai Dvasiai, juk kanonas – tai žmonių žodis!
Nors ir turėčiau, ką pasakyti ginant „sveiką“ kanono prasmę (ką jau dariau kitur), vis dėlto dabar jo nepagerbsiu. Verčiau visą šlovę skirsiu Evangelijai, neabejotinai tikėdamas ja. O vadovaudamasis teisininkų taisykle, „neaiškiai kalbančiojo žodžius interpretuosiu prieš jį patį, o ne jo naudai“. Ir pasakysiu jam pagal palyginimą: „Pone kanone, jūs buvote pakviestas į vestuves ir atsisėdote pirmoje vietoje. Bet štai pakviestas garbingesnis svečias – net pats kviečiantis Viešpats atėjo. Tad užleiskite jam vietą ir iš gėdos sėskitės į paskutinę! Kodėl gi jūs iškart nesėdotės ten? Jei turite kokią nors pamaldžią prasmę (kurią gal ir įmanoma prievarta išspausti), pasilaikykite ją. Tačiau kadangi jūs aiškiai prieštaraujate Evangelijai, mes jus smerkiame ir niekiname prieš dieviškąją Evangelijos autoritetą.“
Ir kam mums čia taip aukštinti tą kanoną, jei anksčiau įrodyta, kad šie aukotojai toli gražu ne vienu aspektu klysta dėl Eucharistijos? Tad visai nenuostabu, jei ir jų kanonas kažkur klysta. Kas gi nemato, kad jis parašytas kažkokio plepaus, bet dvasia skurdaus žmogaus? Kam tie bereikalingi, gausūs žodžiai: „Šios dovanos, šios atnašos, šios aukos. Tyrą auką, šventą auką, nesuteptą auką ir t.t.“? Jame yra daug kitų dalykų, kurie pelnytai gali būti sukritikuoti, nors papistų dvasininkų jis išaukštintas virš visų tikėjimo tiesų. Juk jiems nieko nėra švenčiau už šį kanoną, net pati Evangelija jiems, palyginus su juo, atrodo niekinga. Ir čia jie nesielgia prieš savo prigimtį – jie nieko kito ir nesiekia, kaip tik girtis žmonių kūriniais, o dieviškus niekinti. Laikytis to, kas neturi jokios vertės, ir apleisti tai, kas yra didžiausios vertės.
Taigi, atmetame ir smerkiame kanoną šioje dalyje, nes jis prieštarauja Evangelijai. Ir nesiklausome, net jei jie šauks, kad „Bažnyčia negalėjo klysti“. Papistiniai kunigai NĖRA Bažnyčia, o kaip šventieji galėjo išpažinti šią klaidą – iškart paaiškinsime.
ANTRA, jie tikriausiai prieštaraus, remdamiesi tais šventaisiais, kurie taip pat naudojo šį kanoną ir Mišias laikė auka, pavyzdžiui, Grigaliumi, Bernardu, Bonaventūra ir kitais.
Atsakau: nėra nieko pavojingiau po saule, kaip naudotis šventųjų poelgiais be Šventojo Rašto patvirtinimo! Juk žinoma, kad teisusis puola septynis kartus, o šventieji neretai nusideda. Kas mus užtikrins, kad tai nebuvo nuodėmė, kai jie kažką padarė be Šventojo Rašto liudijimo? Šiuo klausimu giriu Šv. Antaną, kuris itin pabrėžė ir patarė: niekas neturi imtis jokio darbo, kuris neparemtas Rašto autoritetu. Iš tiesų, saugiau tai, ką jie padarė be Rašto autoriteto, priskirti šventųjų nuodėmėms, nei sekti tuo kaip geru pavyzdžiu. Šventųjų tu pernelyg neįžeisi, jei neaiškų jų poelgį pasmerksi kaip nuodėmę, juk jie patys save pripažįsta nusidėjėliais. Bet baisiai įžeisi, jei jų pavyzdžiu nuvesi kitus į pražūtį! Todėl Kristus nori, kad mes remtumėmės ne žmonių darbais, bet tik Jo tikrais ir ištikimais žodžiais.
Kad Viešpats padaro savo šventuosius nuostabius, žinome iš Ps 4. Ir Ps 67: „Nuostabus Dievas savo šventuosiuose“. Jie daugelyje dalykų, ir ilgą laiką, gali ir nežinoti, ir klysti. Mozė ir Aaronas nusidėjo, Dovydas ir Saliamonas puolė, Petras krito tris kartus išsigindamas, ir suklupęs vertė pagonis judėjizuotis (Gal 2). Kiek, prašau, laiko jie buvo palikti nuodėmėse, kol neatsivertė? Ar ne visi jie prisipažįsta: „Prieš mane pažeminant, aš nusidėjau“? Ir „Tariau skubotai: kiekvienas žmogus melagis“. Dovydas nusidėjo didelio suspaudimo metu, patikėdamas pataikūnu Ciba prieš Mefibošetą. Lotas po didžiulio suspaudimo nusidėjo su savo dukromis.
Kas gali visa tai suprasti tų, kurie patys sako: „Kas supranta klaidas? Apvalyk mane, Viešpatie, nuo mano slaptų nuodėmių“? Net patys šventieji suvokia tik mažiausią savo nuodėmių dalį.
Bet kodėl šventieji, išlaikyti šiose nuodėmėse ir klaidose, atleidžiami, o bedieviai žūsta? Tam yra dvi priežastys:
Pirma, šventieji turi Kristaus tikėjimą. Šiuo tikėjimu apgaubti, net ir darydami daug ką iš nežinojimo, kas bedieviams atneša mirtį, jie visada pakyla ir išsigelbsti. Jie nenusideda linkėdami blogio. Neįtikėtina tiems, kurie to nepatyrė, kokia yra tikėjimo jėga, ypač nuodėmėse! Bedieviai, neturėdami šio tikėjimo, net jei imituotų geriausius šventųjų darbus, nusideda.
Antra, šventieji, pamokyti šio tikėjimo, visame kame remiasi tik gailestingumu. Niekada nevertina savo darbų, o veikiau visus juos iš širdies išpažįsta esant nenaudingus ir nuodėmingus, gyvendami nuolatiniame nuolankume. Ir šis išpažinimas bei nuolankumas neleidžia jiems žūti savo nuodėmėse, nežinojime ir klaidose, nes Dievas negali apleisti nuolankiųjų ir nepasigailėti atgailaujančių. Toks buvo Bernardas, kuris agonijoje apie visą savo gyvenimą sakė: „Aš praradau savo laiką, nes gyvenau pražūtingai.“ Toks buvo Augustinas. Žmogaus gyvenimas, koks bebūtų girtinas, jei teisiamas be gailestingumo – vargas jam!
Argi nematome iš Augustino, kaip jis atšaukia daugelį savo klaidų, kuriose neabejotinai slypėjo pražūtis, jei jo nebūtų išgelbėjęs tikėjimas? Dauguma jo klaidų, objektyviai vertinant, yra bedieviškos. Tačiau išpažinimas ir Dievo baimė padarė jas jam atleistinas ir nepavojingas. Tačiau, jei kas nors pradėtų jomis sekti kaip pavyzdžiu ar įstatymu, argi nepasektų jomis į savo pražūtį? Būtent tai nutinka daugeliui tų, kurie be sprendimo seka tėvų pasakymais, lyg tai būtų neklystami orakulai.
Iš to akivaizdžiai matyti, kad šventieji kartais klysta net ir pamaldumo bei tikėjimo tiesos reikaluose. Tai reiškia, kad jie dar nėra tobuli, bet dėl savo turimo ir augančio tikėjimo – nepražūva. Tačiau tie, kurie paima šią klaidą kaip tiesą ir paverčia pavyzdžiu, žūsta. Todėl visiškai nepadeda ir nepateisina aiškinimai, esą tas, kuris veikė be Šventojo Rašto autoriteto, tik imitavo šventųjų poelgius. Jei šventieji neklystų tikėjime, pamaldume ir tiesos pažinime, kodėl Apaštalas Petras mokytų augti tikėjime ir Kristaus pažinime? O Paulius – augti į Kristų, kad nebūtume nešiojami kiekvieno mokymo vėjo? O tai, ko trūksta tikėjimui, lieka klaidai ir bedievystei. Pagal tai, šventieji kartais taip ir elgiasi, verčiami šio gyvenimo vargo ir būtinybės. Vadinasi, šventųjų poelgiai jiems patiems nekenkia dėl jų tikėjimo, tačiau bedieviams, pasitikintiems aukomis ir darbais, tai yra pražūtingiausi pavyzdžiai, nes pastarieji nori iš šventųjų mokytis ne tikėjimo, o tik darbų. Kaip Apaštalas ragina (Hbr 13): „Stebėkite jų gyvenimo pabaigą ir sekite jų tikėjimu.“ Bet mūsų papistai sako: „Šv. Bernardas taip darė, taigi, ir mes turime taip daryti! Šv. Augustinas taip darė, vadinasi, ir mums taip daryti!“ Tai nešvarūs gyvūnai, neatrajojantys, neskeliantys nago, sutelkę dėmesį tik į darbus ir visiškuose saugumuose pražūvantys.
Taigi ir čia, Mišių aukos klausimu, šventieji tikrai laikėsi tos pačios klaidos (neabejoju, kad ir šiandien tai daro geri ir išrinkti vyrai, laikydami Mišias atvira širdimi), manydami, jog iš klaidos tai yra auka. Bet kadangi jie nepasitiki šia auka, atvirkščiai, laiko tai, ką patys daro, nenaudingu ir nuodėmingu darbu, pasikliaudami vien grynu gailestingumu, jie yra išgelbėjami, kad nežūtų klaidoje.
Kai tais saugiai besijaučiančiais „darbų kunigais“ be tokio tikėjimo seka, jie pakelia savo auką iki pat dangaus ir parduoda ją kitiems. Tuo jie nusipelno, kad ši klaida jiems nebūtų atleista, o priskirta, ir taip jie žūsta per klaidingą šventųjų pavyzdį. Nes Dievas žiūri į širdis ir inkstus, teisia ir tyrinėja. Todėl vieno klaidą jis pakenčia ir atleidžia, o kitą – pasmerkia ir baudžia dėl širdžių skirtumo tikėjime ir nuolankume. Kad šventieji buvo būtent tokie, kaip aš sakiau, mane įtikina Bernardo pavyzdys. Jis vieną mažadvasį brolį privertė laikyti Mišias, sakydamas: „Eik, broli, laikyk Mišias už mano tikėjimą.“ Ir tas, taip padaręs, buvo išlaisvintas. Matai, kaip šventas vyras visas rėmėsi tikėjimu, kuris negali leisti žūti, kad ir kokia didelė būtų klaida. Žinau, kad šie žodžiai nepaprastai piktina sofistus, bet aš juos niekinu, idant tik padėčiau pamaldžioms sąžinėms, kurias jie kankina!
Kai jau supratome šią klaidą, nebegalime toliau klysti ir Mišias laikyti auka. Nes tai jau reikštų nuodėmę prieš patį tikėjimą ir sąžinę. Dabar nebepadės nei tikėjimas, nei išpažinimas. Tu negali sakyti: „Nenoriu pamaldžiai klysti.“ Pamaldus klydimas – tai nežinojimo klaida, ne žinojimo. Ją Apaštalas (Rom 14) liepia toleruoti tų asmenų silpnume. Taigi tuos, kurie vis dar iš nežinojimo klysta, jei jie gyvena Dievo gailestingumo tikėjimu, negalima nei smerkti, nei niekinti, kol jie patys nesupras savo klaidos. Tačiau reikia stengtis, kad klaida būtų atskleista ir nebebūtų priimama kaip tiesa, kad bedievių nuodėmės nesidaugintų, o silpniesiems kelyje nebūtų paliekama papiktinimų.
Apie šią šventųjų klaidą ir pražūtingą pavyzdį Kristus sakė (Mt 24): „Jie rodys ženklus ir stebuklus, kad suvedžiotų, jei įmanoma, net išrinktuosius.“ Kristus šioje vietoje nenori pasakyti, kad jo išrinktieji visiškai neklys. Juk kokia tai būtų pabrėžto pavojaus prasmė, jei nė vienam išrinktajam negalėtų grėsti pavojus? Jo prasmė tokia pat, kaip ir Viešpaties maldoje, kai sakome: „Ir nevesk mūsų į pagundą“ (tai yra, tebūname bandomi, bet neleiskite, kad Petro tikėjimas nusilptų toje pagundoje, neleiskite, kad pagunda nugalėtų iki galo, idant būtų grįžimas iš jos). Taip ir čia – išrinktieji nebus nuvesti į klaidą ta prasme, kad visai neklys, atvirkščiai, jie gali labai smarkiai klysti kartu su bedieviais. Juk tame ir slypi pavojaus didumas! Bet jie nesuklups toje klaidoje ir nebus atiduoti mirčiai kartu su jais, nors išsigelbės vos ne vos. „Suvedžios, – sako Jis, – jei įmanoma, net išrinktuosius.“ Tai yra, nuves į klaidą ir laikys joje taip ilgai, kad atrodytų, jog ir jie toje klaidoje liks ir pražus.
Argi mes nematome to Bernardo, Grigaliaus, Bonaventūros ir daugelio kitų, kurie daugelyje ir didelėse klaidose ištvėrė kartu su bedieviais? Bernardas, Bonaventūra, Pranciškus, Domininkas su savaisiais, nežinodami Popiežiaus, garbino jį ir jo karalystę, tikėdami, kad visa, kas iš jo, yra gera, teisu ir iš Dievo, nors daugelyje vietų tai akivaizdžiai prieštarauja Evangelijai. Galiausiai jie patys aiškino Evangeliją popiežiaus naudai, padarydami daugybę ir didelių klaidų. Argi ne bedieviška tikėti, kad „uola“ Mt 16 yra Popiežius? Argi ne bedieviška daryti iš „jūros“ žmones, virš kurių vaikšto Petras ir Popiežius, tai yra – viešpatauja? Argi ne bedieviška bandyti įtvirtinti Popiežiaus tironiją per žodį „ganyk“ [pasce]?
Vis dėlto visi šie klaidžiojimai priklauso šventiesiems, bet – nežinantiems klaidžiojimų ir su paprastu tikėjimu įsikibusiems į Kristų, iš kurių Dievas jiems atleido. Bet tie, kurie gina tą jau suvoktą klaidą, remiasi ja kaip tiesa, šaukdami: „Sekame tėvais!“ – pas tėvus nenueis! Todėl, kad tuo, ką tėvai galiausiai paliko ir dėl ko gavo atleidimą, šie seka be atleidimo, ir niekada to nepaliks, bet saugos kaip tikėjimo straipsnį.
TREČIA, jie prieštaraus ta minia pavyzdžių, kai dvasios apsireikšdavo net ir geriems, šventiems vyrams, prašydamos mišių aukos savo išvadavimui. Čia man reikia kalbėti laisvai. Nėra abejonės, kad visa tai yra Šėtono darbas – visi tie besirodantys, triukšmaujantys, besiskundžiantys ir visais įmanomais būdais veikiantys dvasios – visą dėmesį ir kvapą skyrę tam, kad Eucharistiją ištuštintų, išnaikintų iš žemės ir paverstų ją savo žaisliuku. Jis juk matė, kad šiuo vieninteliu dalyku jo tamsos ir blogio kunigaikštystėje sėjamas, laistomas, auga ir stiprėja tikėjimo bei Dievo Žodis! Todėl jis atvirai panaudojo savo angeliškąją klastą, kad sunaikintų šią pergalę nešančią paslaptį. Ir jam tai pavyko, kol galiausiai Mišios pradėjo tarnauti beveik vien mirusiems, nors jos buvo įsteigtos TIK gyviesiems. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji[Eucharistija] maitina ir tukina šiuos aukotojus viso pasaulio turtais.
Todėl aš įrodysiu, kad šios dvasios NĖRA mirusiųjų sielos, kurios neva prašo Mišių ir prisipažįsta, ar joms lemta būti išgelbėtoms, ar pasmerktoms.
Pirma, dieviškasis Raštas nepateikia absoliučiai JOKIO tokio atvejo pavyzdžio! O juk sakėme, kad viskas, kas daroma be Jo autoriteto (nesvarbu, ar per žmones, ar per angelus), turi būti įtartina. Dievas nori, kad Jo Žodis mums būtų žibintas šioje purvinoje vietoje, kaip sako Petras. Ir Ps 119: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takams.“ Ir Kristus Jn 8: „Aš esu pasaulio šviesa.“ Tad ten, kur šis žibintas ir šviesa nešviečia, kas drįstų eiti paskui ir tikėti? Argi jis nevaikšto tamsoje? Kristus pats sakė: „Kas seka manimi, nevaikščios tamsoje.“ Be abejo, kas eina be Šviesos pirma jo – tas nori vaikščioti tamsoje!
Sakysite: bet štai Šv. Grigalius savo „Dialoguose“ rašo, kad Paskazijus ir kiti mirusieji apsireiškė, prašė pagalbos ir davė atsakymus!
Kas mus užtikrins, kad Grigalius su savaisiais čia neapsiriko? Juk tam, kad būtų saugu juo tikėti, prieštarauja pranašystės. Visų pirma tai, kad Kristus išpranašavo, jog išrinktieji bus suvedžiojami. O Paulius griežtai įspėja apie klaidos veikimus (2 Tes 2). Vadinasi, saugiau būtų visiškai neigti skaistyklą, nei tikėti Grigaliumi šioje vietoje. Čia yra klaidos pavojus, o ten – jokio, nes kaip anas gali klysti, taip tu saugus prie Kristaus. Tuo labiau, kad jis kalba ir daro tai be Šventojo Rašto!
Dievas pats, žinok, jokių ženklų be Žodžio nedaro. Pirmiausia Jis kalba, o tada prideda ženklus. Ir kaip sako Morkus: „Tvirtino žodį juos lydinčiais ženklais.“ Ženklai nėjo pirma žodžio ar be jo! Amos 3: „Viešpats Dievas nedaro nieko, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams pranašams.“ Apaštalas Hbr 2 sako, kad Dievas paliudijo išganymo žodį ženklais, stebuklais, įvairiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dalijimais, bet Žodis turi eiti PIRMIAU. Dieviški ženklai yra dieviško žodžio liudijimai ir patvirtinimai – lyg laiškų antspaudai.
Aišku, jei nesi apšarvuotas Rašto ginklais, neabejosi, kad tie ženklai, kurie ateina be žodžio vieni patys arba prieš jį – yra patys tikriausi Šėtono darbai. Dievui leidus, tai tavo tikėjimo išbandymas. O jei dabar esi tikras ir visiškai saugus, kad tikėti reikia tik tuo, ką reikalauja Dievas – kodėl tada tu su pasitikėjimu neniekini tų dvasių, nesvarbu, ar jos būtų šventųjų, ar nusidėjėlių? Tu gali labai laisvai, be jokios nuodėmės ar pavojaus, jas niekinti ir neturi bijoti, kad įžeisi Dievą netikėdamas, nes Jis savo Žodžiuose tavęs niekur neverčia jais tikėti. O koks pavojus kyla, jei tiki jais be autoriteto ir be jokios būtinybės? Tai net įrodo, kad jos yra Šėtono dvasios, nes galima jomis netikėti! Dievas nedaro tokių darbų, kuriais būtų leidžiama netikėti! Tai tinka tik lengvabūdiškoms ir apgaulingoms dvasioms. Dievo darbai yra rimti ir reikalauja tikėjimo per Žodį ir jo tarnus. Jis netgi norėjo, kad Jo sūnus Kristus – didžiausias Jo darbas – ateitų, kentėtų ir prisikeltų, tik po to, kai apie tai buvo pranešta per pranašus įvairiais ženklais ir liudijimais.
Ką jau kalbėti apie tai, kad akivaizdžiai matome, jog Grigalius buvo apgautas per savo ūkvedžio sielą? Už tai, kad po jo mirties tarp dokumentų buvo rasti trys auksiniai, Grigalius – dėl didelės, bet tuščios brolių baimės – kaip pasmerktą palaidojo jį su tais pinigais ir atskyrė [anathemate percussit]. Po to po trisdešimties dienų Mišių „išvadavo“ iš skaistyklos. Kas gi čia nemato, kad šventas vyras buvo apgautas Šėtono vaikiška klaida, kuri dėl jame vyraujančio tikėjimo ir nuolankumo nebuvo jam pasmerkianti? Matyt, toji piktoji dvasia apsimetė kenčianti skaistyklos ugnis dėl trijų auksinių ir išvaduota trisdešimčia mišių, kad klestėtų tie ženklai ir stebuklai, kuriais išrinktieji būtų nuvedami į klaidą, ir kad klaidos veikimas taptų veiksmingas kaip bausmė netikintiems! Kas patikėtų, kad tas ūkvedys taip nusidėjo Dievui, palikęs tuos tris auksinius galbūt visai be jokio blogo ketinimo, bet iš paprasto neatsargumo tarp popierių (juk jis galėjo pavogti ir kur kas daugiau, jei būtų norėjęs padaryti nuodėmę, arba paslėpęs juos kitoje vietoje)? Ir net jei būtų pasielgęs su blogiausia intencija, jis nusidėjo ne daugiau, nei toje mažoje žmogaus tradicijoje[tratitiunculam istam humanam]. Grigalius, šventas vyras, bet šioje ir kitoje vietoje pernelyg prietaringas [superstitiosior], pasinaudojo proga gąsdinti sąžines ir įtvirtinti žmonių tradicijas, su kuo, kaip aiškiai moko Paulius (2 Tim 4), Šėtonas mielai ir noriai bendradarbiavo, žinodamas, kad per jas sėkmingai kuriama klaida ir naikinamas tikėjimas.
Taip pat akivaizdžiausias Šėtono išmislas [commentum] yra plačiai sklandantis pasakojimas apie Severiną, kuris po mirties atsakė kenčiantis nepakeliamas bausmes ne todėl, kad būtų nusidėjęs prieš dieviškus įsakymus, ar netgi žmogiškus, bet todėl, kad spaudžiamas užduočių, jis kanonines valandas atkalbėdavo ne nustatytu laiku, bet užbėgdamas už akių, vienu ypu. Gėda, kad Bažnyčioje sklando tokios juokingos ir vaikiškos Šėtono apgavystės! Ir vis dėlto, net ir per tokius didžius ir gerus vyrus jis įgyja valdžią sąžinėms, kad papistai tik ir giriasi tuo, jog Bažnyčia negali klysti. Tarsi Kristus meluotų, išpranašavęs, kad išrinktieji bus apgaudinėjami – o juk jie ir yra Bažnyčios dalis! Arba tarsi Bažnyčia nustotų būti Bažnyčia, jei kartais klystų ar nusidėtų – nors Kristus ją kasdien apvalo nuo klaidų ir nuodėmių kaip vynmedžio šakeles. Arba tarsi klaida negalėtų egzistuoti kartu su tikėjimu ir šventumu! Akli, akli ir kvaili!
Ko gi kita norėjo ta piktoji ir išgalvota Severino dvasia, jei ne to, kad Dievo įsakyti meilės tarnystės ir darbai būtų sutrypti, o žmogiškųjų tradicijų darbai dideliu sąžinių siaubu būtų išaukštinti? Juk Severinas ne tik gerai padarė iš anksto sukalbėdamas valandas dėl paskirtų užduočių, bet galėjo jas ir VISIŠKAI PRALEISTI! Tuo, kad jis rūpinosi užduotimis, jis pakluso Dievo įsakymams (kur Paulius moko, kad tarnai privalo nuoširdžiai tarnauti savo kūniškiems šeimininkams). Dievo įsakymams turi nusileisti net angelai, o juo labiau – ši šalta žmogiška tradicija apie valandų skaitymą! Aš asmeniškai labiau tikiu, kad nusideda tie, kurie šaltai skaito valandas, nei tie, kurie jas visai praleidžia. Jie yra veidmainiai! Apsimeta, kad meldžiasi ir kalbasi su Dievu, nors to visai nedaro. Atrodo, kad jie bando Dievą ir Jį išjuokia. Šėtonas su šia Severino kauke norėjo pasiekti – ir pasiekė – kad šiuo vienu melu pasaulyje padaugintų begalę gundymų, Dievo išjuokimų, spąstų ir klaidingų baimių sąžinėms. Šiandien papistinėje kunigystėje nėra jokios nuodėmės, kuri galėtų prilygti valandų apleidimui, nors iš tikrųjų vargu ar yra didesnė nuodėmė, kaip šis varginantis ir VIS DĖLTO APSIMESTINIS Dievo kultas, kuris atliekamas rėkiant ir murmant šias valandas. Kokia kunigystė, tokia ir nuodėmė!
O, kokie mes, krikščionys, nelaimingi ir blogi! Be Dvasios teismo čiumpame šventųjų legendas, pavyzdžius, dvasių apsireiškimus ir žmonių doktrinas, atmesdami Dievo žodį, niekindami Dvasios patarimą Pauliaus laiškuose: „Visa ištirkite, kas gera, laikykitės!“ (1 Tes 5, 21). Petras sako: „Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tetarnauja ta jėga, kurią Dievas teikia“ (1 Pt 4, 11). Jis nori, kad Bažnyčioje nebūtų sakoma nieko, kas nėra tikrai Dievo žodis. Kad nebūtų daroma ir atliekama nieko, kas nėra tikrai daroma Dievo. Tą patį sako ir Paulius (Rom 12), nurodydamas, kad pranašystės turi atitikti tikėjimo analogiją, t. y., visų žodžiai turi būti tikrinami pagal tikėjimo taisyklę. O Rom 15 jis nedrįsta kalbėti nieko, ko jame nenuveikė Kristus!
O mes atmetėme šiuos Dievo žodžius į užnugarį ir drąsiai sekame savo „geromis intencijomis“. Saugiai nustatinėjame, įsakinėjame, tikime, liepiame, baudžiame, darome ir praleidžiame, ką tik sugalvojame. O vėliau tai giriame kaip atliktą „neklystančios Bažnyčios“, vedamos Šventosios Dvasios, ir po Bažnyčios vardu pripildome pasaulį klaidos veikimų bei melagingų žodžių. Būtų mano valia turėti laiko kada nors nubausti tas legendas ir pavyzdžius, ar bent kam nors kitam su didesne Dvasia to imtis! Jos pilnos baisiausių monstrų.
Todėl mes, krikščionys, daugiau nebepalaikykime šių Šėtono sumanymų! Netikėkime, kad šios klajojančios dvasios yra žmonių sielos – jie yra patys demonai! Jie savo atsakymais ir „apsimestiniais išvadavimais“ siekia padaryti pajuoką iš paties sveikiausio ir gyvybę teikiančio Dievo Testamento, sunaikinti tikėjimą ir įtvirtinti tą bjaurų, neapsakomą mišių iškraipymą, kuris dabar užėmęs pasaulį. Pabandyk tik drąsiai išbandyti šias dvasias su šiuo tikėjimu ir pamatysi, kaip jos tuoj pat atsisakys savo nesąmonių!
Jeigu tavęs dar nepakankamai sustiprina anksčiau minėti orakulai, kad nevalia sekti tuo, kas neturi Šventojo Rašto autoriteto, tai bent tegu sustiprina ir apšarvuoja tave tai, kad PATS RAŠTAS smerkia ir draudžia tokį iliuzijų rūšį! Mozė (Įst 18) sako: „Kai įeisi į žemę, kurią tau duoda Viešpats, tavo Dievas, nesimokyk daryti tų tautų bjaurasčių. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris … teirautųsi mirusiųjų. Nes kas tai daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už šias bjaurastis Viešpats, tavo Dievas, išnaikins juos tavo akyse.“
Šį dievišką įsakymą mes kartu su žydais atmetėme atgal. Ir nors girdime, kad klausti mirusiųjų yra bjaurastis Dievui, elgiamės taip, lyg mumyse nebūtų Dievo, kuris mus mokytų visko, ką mums reikia žinoti, ir lyg Jo žodžių mums nepakaktų! Tad kas nuostabaus, kad Jis atiduoda ir palieka klaidai tuos, kurie atmeta Jo įsakymą? Matai, kad gerosios dvasios neina ir nemoko mūsų apie mirusiųjų būklę. Geroji dvasia paklūsta Dievo įsakymui, o Dievas nenori, kad būtų žinoma, kas po mirties vyksta su žmonėmis. Todėl Jo Dvasia taip griežtai laikosi šio Dievo įsakymo, kad visame Šventajame Rašte nepateikia ABSOLIUČIAI JOKIO pavyzdžio apie mirusiuosius! Taip Jis ir įsakymu, ir negatyviu pavyzdžiu draudžia mums tikėti tomis dvasiomis.
O tai, kas skaitoma apie Samuelį (1 Sam 28), prikeltą burtininkės – tai akivaizdus pasityčiojimas! Ir tai matyti ne tik iš to, kad ši moteris, kupina Šėtono dvasios, tai padarė, o juk teisinga tikėti, jog teisiųjų sielos yra Dievo rankose ir Abraomo prieglobstyje, o ne Šėtono ar bedievių žmonių galioje. Bet ir dėl to, kad tiek moteris, tiek Saulius akivaizdžiai laužė šį Dievo įsakymą, ieškodami tiesos iš mirusiojo! Dvasiai NEĮMANOMA prieštarauti Dievui, ar leisti savo šventiesiems prieštarauti, ar pritarti bei bendradarbiauti su prieštaraujančiaisiais. O tai, kad Raštas toje vietoje nutyli, ar tai tikrai buvo Samuelis, ar ne, ir net atvirai vadina jį Samueliu – taip yra todėl, kad jis pritaiko žodžius Sauliaus nuomonei, kuris TIKĖJO, jog tai Samuelis, ir dvasia meistriškai mėgdžioja ir prideda visus Samuelio žodžius. Tačiau Dvasia norėjo iš anksto įspėti ir apsaugoti skaitytoją ankstesniu savo įsakymu, į kurį jį grąžina neaiškioje vietoje, kad jis žinotų, jog viskas, kas daroma kitaip, daroma ne gerosios dvasios ir ne gerosios dvasios vaikų. Tokiu pačiu būdu 2 Sam 1 pristatomas Sauliaus ginklanešys, pasakojantis, kad jis nužudė Saulių, ir taip įtikinamai, jog Dovydas juo patikėjo ir liepė jį nužudyti, nes „jis pakėlė ranką prieš Viešpaties pateptąjį“, kaip jis teigė. Raštas čia neatskleidžia, ar jis sakė tiesą, ar melavo, bet palieka tai suprasti skaitytojui iš ankstesnio skyriaus (1 Sam pabaigos), kur istoriškai teisingai aprašyta Sauliaus mirtis. Jei į jį neatsigręši, patikėsi, kad ginklanešys sakė tiesą. Taip ir čia, mirusio Samuelio prikėlime, Jis sugrąžina apkvailintą, klaidžiojantį skaitytoją prie anksčiau knygoje (Įst 18) duoto įstatymo.
Šį įsakymą pakartoja Izaijas (Iz 8) sakydamas: „Kai jie jums sakys: Klauskite dvasių ir burtininkų, kurie šnibžda savo užkalbėjimus. Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Dėl gyvųjų pas mirusiuosius? Prie įstatymo ir apreiškimo[ad legem et testimonium]! O jei jie nekalbės pagal šį žodį, jiems nebus ryto šviesos.“
Čia matai, kad Dievo tauta neturi ieškoti ir mokytis iš NIEKO KITO, IŠSKYRUS SAVO DIEVĄ, jo įstatyme ir apreiškime, tiek, kad, jei pasielgs kitaip, ryto šviesa jiems bus paneigta. Jis ypač smerkia gyvuosius, kurie klausia mirusiųjų. Jis sako „Pas mirusiuosius?“, kas hebrajų kalboje reiškia „klausti mirusiųjų“, kaip sakant: „Klausiu Dievo, klausiu mirusiųjų“, t. y., konsultuojuosi su Dievu, konsultuojuosi su mirusiaisiais. Taigi gyviesiems, ieškantiems mirusiųjų, atsakoma: tegu prašo pranašesnių iš prastesnių, tarsi žmogus klaustų medžio! Dievo tauta tegu klausia Pranašesnio, būtent – savo Dievo, ne tikėdamasi, kad kiekvienas asmeniškai gaus specialų atsakymą iš dangaus, bet tegu klausia Dievo įstatyme ir apreiškime, tegu su Juo konsultuojasi.
Pats Kristus visa tai patvirtina Lk 16, pristatydamas Abraomą kalbantį su turtuoliu: jis nesutinka išsiųsti mirusio Lozoriaus pas gyvuosius jų mokyti, bet nukreipia juos į Raštus, sakydamas: „Jie turi Mozę ir Pranašus, tegul jų klauso!“ Tai sutampa su Izaijo žodžiais – „Prie įstatymo ir apreiškimo“. Tuo Jis aiškiai parodė, kad ne iš Dievo yra tie mirusieji, kurie ateina pas gyvuosius, ir kad mums turi pakakti Rašto!
Taigi su pasitikėjimu priešpastatykime šiuos tris tekstus toms apgaulingoms dvasioms:
Pirma – Mozę, sakantį: „Neklauskite mirusiųjų.“
Antra – Izaiją: „Ieškokite įstatyme ir apreiškime, o ne pas mirusiuosius.“
Trečia – Abraomą su Kristumi: „Jie turi Mozę ir Pranašus, tegul jų klauso.“
Ir tegul mūsų nejaudina ta begalinė gausybė mišių, vigilijų, metinių, prebendų, kunigysčių, altorių, šventyklų, paremtų šiais dvasių apsireiškimais ir atsakymais! Matai, kaip visi šie dalykai remiasi Šėtono melu, ir pseudo-kristų ženklais bei stebuklais, kurie, kaip Kristus išpranašavo, daugelį suvedžios, kad pripildytų pasaulį baisių bedievysčių prieš patį dangų, ir dideliu įniršiu išprovokuotų teismo dieną – lygiai kaip ir dera popiežiškai Antikristo kunigystei!
Taigi, jei iš viso to įrodoma, kad mišios į aukas buvo paverstos tik per Šėtono veikimą ir visuotinę pasaulio klaidą – prieš Evangeliją, prieš tikėjimą ir prieš meilę, kurios šia priemone yra naikinamos – tuomet mums, norintiems būti krikščionimis, su visu pasitikėjimu reikia jas VISIŠKAI PANAIKINTI. Ir neverta laukti, kol keli jas naudos pamaldžiai ir be pražūties pavojaus. Reikia pasirūpinti, kad kuo arčiau grįžtume prie Kristaus formos ir įsteigimo. Tai yra: kad tik sekmadieniais, ir tik jiems, ir tik VIENA Eucharistija būtų pašventinama, kaip dabar daroma Velykų dieną. Ir ten tesusirenka alkstantys ir trokštantys, tai yra, pamaldžios ir prispaustos sąžinės, kurios trokšta būti išgydytos nuo nuodėmių. O tie, kurie atvirai gyvena pagal kūną, tebūna atskirti. Ir ten viduryje tegul tai būna atliekama Kristaus atminimui, su viešu tikėjimo Žodžiu. Ir tegul visi kartu meldžiasi bei dėkoja – taip, kaip lengva nustatyti iš Apaštalų Laiškų, Darbų ir Evangelijų!
TREČIOJI DALIS. APIE POPIEŽIAUS KUNIGYSTĘ, ĮSTATYMUS IR AUKAS.
NORS ankstesniuose skyriuose pakankamai parodėme, kaip ta šlykšti ir pražūtinga papistinė kunigystė, Šėtono įvesta, nusiaubė šią mūsų katalikišką krikščionišką kunigystę, lygiai kaip Popiežius, šios kunigystės vyriausiasis kunigas, pažadėjo savo dekretalijų pratarmėje, žadėdamas Kristaus kunigystę perkelti sau. Tačiau dar labiau tai suprasime, kai pamatysime, kaip jis ir Kristaus įstatymą perkėlė bei sukūrė naujus įstatymus, pačius tinkamiausius jam ir jo kunigystei. Tad, paėmę kitą principą, pažiūrėkime į įstatymų perkėlimus ir nustatymus, gal ir čia nušvis tie „švenčiausi“ Paryžiaus Sodomos ir Liuveno Gomoros mokyklų tikėjimo principai.
Kiekviena kunigystė formuojama įstatymais, ir kiekviena turi savus, besiskiriančius nuo kitos kunigystės įstatymų. Kaip gerai pasakė Apaštalas: „Pakeitus kunigystę, būtina, kad pasikeistų ir įstatymas“, nes nei kunigystė be įstatymo, nei įstatymas be kunigo negali egzistuoti.
Kalbu apie įstatymą, kuris nustato tai, kas priklauso Dievui, ir valdo sąžines. Juk civiliniai įstatymai valdo pasaulio turtus. Taigi, kiekviena kunigystė turi ir aukas, ir darbus, ir kunigus, apibrėžtus savo įstatyme, kur daromos nuodėmės ir klaidos, ir teisybės bei geri darbai pagal tą įstatymą. Tarp kunigų išrenkamas vienas, kuris yra vyriausiasis ir kunigų vadas. Visa tai lengva pamatyti ir pagoniškose Vestos, Jupiterio, Apolono, Bakcho, Cereros kunigystėse. Panašu yra ir popiežiškose vyskupijose, kur kiekvienas sostas turi savo Vyskupą, savo įstatymus, savo apeigas, savo nuodėmes, savo bausmes, savo ceremonijas, besiskiriančias nuo kitų vyskupijų. Ir pats Vyskupas yra kunigaikštis ir aukščiausias tarp jų. Papistai čia pritempia Ps 45: „Stovi karalienė tavo dešinėje, pasipuošusi auksu, apsupta įvairovės.“ Šią įvairovę, kurią Petras vadina Dvasios įvairialype Dievo malone, jie pritaiko tai kaukiuotai ir pasaulietinei, žmonių išgalvotai įvairovei, kaip tai įprasta daryti švenčiausiajam Popiežiui ir jo papistams. Bet teisingiau būtų pritaikyti Jeremijo 2: „Pagal tavo miestų skaičių buvo ir tavo dievai, o Judai!“ Taip visoje papistinėje kunigystėje Popiežius yra ir tikriausiai vadinamas vyriausiuoju pontifiku, didžiausiu pontifiku, ir išties „švenčiausiuoju“, savo kunigystės šventumu, ir visas bei vienintelis „Apaštališkas“, savo kunigystės apaštališkumu. Nes jis yra ne Dievo, o Šėtono vyriausiasis kunigas.
Taigi, tarp visų kunigysčių yra dvi tikros ir Dievo įsteigtos. Viena levitiška, kurioje vyriausiasis kunigas buvo Aaronas. Įstatymas – Mozės knyga. Aukos – gyvuliai ir fiziniai dalykai. Nuodėmės ir teisybės – kūniškos, susijusios su šventumu, drabužiais, mėsa, plaukais, maistu, gėrimu, prausimusi, vietomis, dienomis, asmenimis. Tačiau visi šie dalykai buvo negyvi ir neteikė jokios gyvybės savo garbintojams. Kita kunigystė – krikščioniška ir dvasinė, kurioje vyriausiasis kunigas yra vienintelis Kristus. Amžinas, gyvas, šventas, todėl ir visa jo kunigystė bei viskas, kas joje yra, – šventa, gyva ir amžina. Jo įstatymas – tikėjimas, tai yra ta gyva ir dvasinė liepsna, Šventosios Dvasios įrašyta širdyse, kuri nori, daro, o tiksliau – YRA tai, ko Mozės įstatymas reikalauja ir nurodo žodžiu. Apie ją Jeremijas (Jer 31) sako: „Aš įdėsiu savo įstatymą į jų vidų ir įrašysiu jį į jų širdis.“ Ir Paulius (2 Kor 3): „Jūs esate Kristaus laiškas, mūsų patarnautas ir parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmeninėse plokštėse, bet kūniškose širdies plokštėse.“ Todėl Rom 3 jis jį vadina tikėjimo įstatymu, o Rom 8 – gyvybės dvasios įstatymu. Ir tikėjimo skelbėjus – dvasios tarnais (2 Kor 4), nes po Kristaus žodžio, suteikiančio gyvybę, kurį jie skelbia, seka dvasia, kuri gyvybine ugnimi įrašo Dievo įstatymą širdyse, kaip aišku iš Apd 10 istorijos su Kornelijumi, ir Gal 4: „Ar iš darbų, ar iš tikėjimo klausymo gavote Dvasią?“ Todėl Evangelija vadinama gyvybės žodžiu (Jn 6). Taip pat ir Jo auka yra gyva. Jo kūnas, vieną kartą paaukotas ant kryžiaus, ir mūsų kūnai, kasdien aukojami kaip šventa, gyva auka, protingas tarnavimas. O darbai arba teisybės yra tos Dvasios vaisiai (Gal 5). Tikėjimas, spontaniškas skaistumas ir romumas, laisva tarnystė artimui. O nuodėmės – netikėjimas, geismas, pyktis, veidmainystė, stabmeldystė, klaidingos religijos ir pan. Kurios yra ne išorinės, bet iš tikrųjų iš širdies kylančios geros ar blogos, tai yra gyvi vaisiai ir gyvos nuodėmės. Taigi Kristaus įstatymas yra ne mokyti, bet GYVENTI, ne žodis, bet ESMĖ, ne ženklas, bet PILNATVĖ. O Evangelijos žodis yra šio gyvenimo ir pilnatvės tarnystė ir nešėjas į mūsų širdį.
Į šią šlovingą, palaimintą ir džiaugsmingą kunigystę įsibrovė tas Šėtono paršas Popiežius ir – o vargas šio meto Bažnyčiai! – ją pakeitęs, panaikinęs ir užgesinęs, įkūrė kitą, nuosavą, sudarytą iš visų pagoniškų kunigysčių, lyg kokią purviniausią kloaką. Pirmiausia jis atskyrė krikščionišką kunigišką tautą į dvasininkus ir pasauliečius, padarydamas dvasininkus savais kunigais, kurių valdovu ir vyriausiuoju jis pats pasiskelbė. Ir liepė juos pašvęsti galvos skutimu, pirštų patepimu ir ilgu drabužiu, apsimetant, kad įspaudžia neišdildomą ženklą jų širdyse, kuris veikiau yra tas Apokalipsės Žvėries ženklas. Taigi, būti popiežišku kunigu nėra tas pats, kas būti krikščionimi. Juk šiam „švenčiausiajam“ šis žemiausias vardas [krikščionis] yra nešvarus, bet jam reikia būti pateptu dvasininku, nuskustu, turėti „charakterį“ ir būti gerai apsirengusiam. Ir šis įsteigimas vadinamas įšventinimu arba konsekravimu, vienu iš septynių sakramentų, daug labiau gerbiamu nei krikštas. Jo įstatymas yra tas švenčiausias kanonų teismas, kuriame jis nustatė galybę taisyklių apie maistą, gėrimus, drabužius, asmenis, vietas, taures, pallas, korporalus, altorius, knygas, dūmus, vašką, vėliavas, šventintą vandenį, giesmes, skaitymus, balsus, šventes, pasninkus, prebendas, mokesčius, teismus. O kas gi suskaičiuotų tą visą „šventumo“ mišką Romos religijoje, kurią jis taip griežtai nustatė, grasindamas mirtinos nuodėmės ir amžino pasmerkimo bausme! Ypač celibatas priklauso jo įstatymui, taip kad patikėtum, jog pats pragaras nėra tokios painiavos, kaip šios kunigystės įstatymas. O nuodėmės – tai bet kurio iš šių nurodymų peržengimas, kas yra baisiau, nei jei būtum piktžodžiavęs visiems Dievo įsakymams! Geri darbai yra uoliai vykdyti šiuos dalykus. Čia Bažnyčios paklusnumas yra dorybių karalienė, be kurios kitos dorybės yra niekis. O auka – tai Eucharistija ir pasauliečių pinigai. Štai tau puikioji kunigystė, nekalbant jau apie pačią prakeikčiausią bedievystę ir aukščiausią stabmeldystę, kuri pamaldžią širdį gali mirtinai nuliūdinti. Argi pas kokias nors tautas buvo tokia kvaila, vaikiška ir beprotiška kunigystė? Ir vis dėlto, ši bjaurastis perkėlė šlovingą Kristaus kunigystę, ir po Jo vardu pasistatė save šventoje vietoje! O per daug tikrai, Viešpatie Jėzau, pavadinai juos netikrais kristais. Per daug tikrai jie yra netikri krikščionys!
Šia prakeikta ir keikiama kunigyste jis perkelia ir panaikina krikščionišką mūsų kunigystę. Juk beveik nėra žmogaus, kuris žinotų kitokią kunigystę nei ši papistinė. Išgirdęs žodį „kunigas“, jis iškart pagalvoja tik apie tonzūrą, patepimą ir ilgą drabužį. Taip jis panaikina ir gyvą Kristaus įstatymą. Kadangi Dvasia neduodama kitaip, kaip tik prie Evangelijos žodžio, o jis moko tik savo kanonų teisės, neįmanoma, kad per ją būtų duodama Dvasia. Bet dabar nebeieškoma ir nepažįstama net ir Dvasia; manoma, kad išganymui pakanka paklusnumo Bažnyčiai ir išvengti bulių pasipiktinimo. Taigi neįmanoma, kad Evangelija valdytų kartu su kanonų teise. Anai [Evangelijai] reikia Dvasios, o šis [kanonų teismas] trukdo ir veja Dvasią. Ana išlaisvina sąžines, šis – jas įpainioja. Ana moko tikėjimo, šis – darbų. Ir tai tuščių, vaikiškų, juokingų darbų, kuriais jis vis dėlto gesina tikėjimą. Kiek, tavo manymu, yra krikščionių, kurie, išgirdę Kristaus įstatymą, suprastų tikėjimą ir Dvasią, gyvenančią mūsų širdyse? Kiek yra tokių, kurie paklusnumą suprastų kitaip nei paklusimą Popiežiui, kas iš tikrųjų yra priešinimasis Dievui? Guli, guli, deja, arba, tiksliau, ant kryžiaus negyva kabo Kristaus kunigystė su savo įstatymu, piktžodžiaujama ir pasmerkta šių dvigubai klastingų žydų!
Taip pat ir apie auką dabar niekas, ją girdėdamas, negalvoja, kad tai yra Kristaus ir mūsų kūno nukryžiavimas ar Dievo šlovinimas, bet tik vien Mišios ir pasauliečių pinigai. Ir apie Mišių auką jau pakankamai pasakyta anksčiau. O kad pasauliečių pinigai nėra Dievo auka, jaučia net asilai ir kiaulės.
Taip jis visais atžvilgiais panaikina ir nuodėmes, nes pyktis, geismas, plėšikavimas beveik nelaikomi nuodėmėmis. Tada tas didžiąsias [nuodėmes] – netikėjimą, neviltį, Dievo paniekinimą, veidmainystę, teisingumo neapykantą, savimeilę – jis vainikuoja kaip teisumą ir per paklusnumą Bažnyčiai paverčia šventomis! Vargas man! Mane slegia šių prakeikčiausių ir bjauriausių dalykų dydis ir begalinė gausa. Apie gerus darbus ten niekas net negalvoja, kad tai yra tarnauti artimui, daryti gera priešui, bet – aukoti altoriams, pirkti Mišias, nevalgyti pieno ir mėsos ir, kaip sakiau, laikytis jo įstatymų.
Taip matai, kad Kristaus kunigystė mažiau gali sugyventi su jo [Popiežiaus] kunigyste, nei gyvybė su mirtimi, nei dangus su pragaru! Tikrai, tikrai Kristaus vietininkas yra Popiežius, kuris, išvijęs Kristų, valdo jo vietoje, ir vietoje Dvasios kunigystės pastatė net ne levitišką, bet patį vaikiškiausią ir kaukėtą [laruaricum]!
KRISTAUS IR POPIEŽIAUS DEKALOGO PRIEŠPRIEŠA (Antithesis)
Tačiau šiai bjaurasčiai negana to, kad ji panaikino Kristų, Evangeliją, tikėjimą ir visą jo kunigystę, ji ištiesia ranką toliau ir užpuola net senąją kunigystę, panaikindama ir Mozės įstatymą, jo vietoje pastatydama naujus tikėjimo principus! Šiuo klausimu jai pritaria ir ištikimiausiai bendradarbiauja tos pačios įžūliausios ir begėdžiausios teologijos fakultetų kekšės – Paryžiaus, Liuveno, Kelno su savo seserimis ir jų vyrais. Pažvelkime į tą naująjį papistų Dekalogą ir pradėkime nuo paskutinių ir grubesnių įsakymų.
Mozė sako: „Negeisk“, ką atkartoja Paulius Rom 7. Taigi, geismas yra nuodėmė, taip sako dieviškasis Mozės principas. Priešingai, Paryžiaus, Liuveno Sodomų ir jų Popiežiaus tikėjimo principas yra šis: geismas nėra nuodėmė, bet bausmė ir silpnybė. Tad jei kūnas geidžia prieš dvasią, tai nėra nuodėmė. Taigi pagal „švenčiausiojo“ Popiežiaus dekalogą galima laisvai geisti be nuodėmės! Ir Mozė melavo sakydamas: „Negeisk“, ir visi, kurie manė kaip Mozė, ir Tas, kuris liepė Mozei kalbėti. O panaikinus Mozę, tuo pat metu panaikinamas ir Kristus. Mat jo malonės nebereikia tiems, kurie turi tą „šventąjį geismą“, ginamą Popiežiaus dekalogo ir apdovanotą laisve! Taip Barabas turi būti paleistas, o Kristus nukryžiuotas.
Antra, Mozė sako: „Neliudyk neteisingai prieš savo artimą“, kuo draudžiamas bet koks melas prieš artimą. O Popiežiaus dekalogas ką nustato? Visas priesaikas, įžadus, pažadus, sutartis, sąjungas jis nutraukia iš valdžios pilnatvės, jei kas nors padaryta be Romos pontifiko autoriteto ar prieš jį, ypač jei tai kenkia Bažnyčios laisvei ir asmenims, dvasiniams dalykams (tai yra, Sardanapalų pinigams). Be to, vieno pontifiko krūtinės tvirtovės ir asmeninio judesio pakanka sulaužyti bet kokius pažadus ar sutartis! Nes jame slypi valdžios pilnatvė. Taip Dievo įsakymas panaikinamas, ir galima saugiai meluoti, apgauti, keisti savo naudai, jei tik prieina papistinis tikėjimo principas ir švenčiausias dekalogas. O paryžiečiai dar labiau išplečia šią papistinio dekalogo dalį, mokydami, kad mylėti priešą ir daryti gera pikta darantiems yra ne įsakymas, bet tik patarimas. Taigi, jei priešui ką nors pažadėjai, galėsi saugiai to išsiginti, melagingai paliudyti, ir netesėti be nuodėmės, nesilaikyti tikėjimo ir meilės darbų. Juk jei mylėti nėra įsakyta, tai ir joks meilės darbas nėra įsakytas! Jei Mozė savo dekalogu pareikalaus įsakymo, tu jį nusiųsi pas Paryžiaus dekaną, kuris nusprendė, kad tai yra patarimas. Ir jei jis nenorės nusileisti, parašys prieš jį piktą laišką ir pasmerks kartu su Apaštalų pavyzdžiu, be jokių argumentų! Nes „šventojo fakulteto“ pasmerkimas prilygsta vienam tikėjimo straipsniui ir yra tikėjimo principas!
Trečia, Mozė sako: „Nevok“, kuo draudžiamas bet koks neteisėtas svetimo turto pasisavinimas. O Popiežiaus dekalogas sako taip: Atvirkščiai, tu gali laisvai vogti! Pavyzdžiui, jei turi neteisėtai įgytą turtą, duok man dalį, o dėl likusio aš tau duosiu dispensaciją, kad galėtum jį pasilikti! „Štai, – sako jis, – bulė ir antspaudas, arba tas kardinolo, Mainco vyskupo leidimas, neseniai paskelbtas Halėje!“ Čia matai patį Dievą, kuriam priklauso viskas, nenorintį duoti dispensacijos dėl artimo turto, o liepiantį jį grąžinti ir nelaikyti sau. O Popiežius drįsta įžūliu veidu Dievui į akis sakyti: „Ne, tegul pasilieka, jei tik man ir mano Kardinolui sumokės dalį!“ Šį tikėjimo principą taip pat palaiko paryžiečiai tuo „meilės patarimu“. Nes kadangi nebūtina mylėti priešo, aš galiu pavogti jo gėrybes ir pasilaikyti su geriausia sąžine, nes nedaryti žalos ir grąžinti pavogtą daiktą priešui – tai meilės darbas. O juk mylėti nėra įsakyta, taigi ir joks meilės darbas nėra įsakytas. Pažiūrėk į mūsų magistrų „krikščioniškiausius“ sprendimus ir tikėjimo principus!
Ketvirta. Mozė sako: „Nesvetimauk“, čia uždraustas visas geidulys. Būtų per ilgu vardinti, kaip šventieji šį įsakymą sumenkino, nes niekur kitur Šėtonas taip nešėlioja per Popiežių ir taip neaptarinėja skaistybės ir geidulio. Pirmiausia, nors jis žodžiais neuždraudžia skaistybės ir nemoko ištvirkauti, tačiau PRIEVERTĖ ištvirkauti savo nepakeliamu ir pačiu pražūtingiausiu dekretu dėl visos savo kunigystės celibato – tokio plačiai paplitusio, kai skaistybės malonė yra tokia reta ir siaura. Ką gi kito jis daro, kai užkrauna skaistybės įstatymą tiems, kurie negali ir neturi susilaikyti, jei ne patį darbą sako: „Eikite ir ištvirkaukite!“? Ką jie ir daro, o jis pats leidžia nebaudžiami. O kas galėtų bent iš dalies suvokti šį vieną Šėtono įniršį pražudant sielas šiuo daugiau nei šventvagišku įstatymu? Taigi jis ne šiaip moko geidulio, bet dviem dar blogesniais būdais jį didina: verčiant neįmanomu draudimu ir leidžiant nusidėti per indulgencijas. Aš tikiu, kad jei jis lieptų ištvirkauti, nepadaugintų tiek geidulių! Be to, tam tikrais paties sugalvotais tironiškais atvejais jis išskiria sutuoktinius, kitus sujungia, bet taip, kad vienas iš sutuoktinių praranda teisę prašyti „skolos“ (debitum), o kitiems nusprendžia, kad jie negali atiduoti, bet turi kęsti, kai kitas priima. Tai nėra niekas kita, kaip sąžinės įpainiojimas į svetimavimą ten, kur svetimavimo nėra. Taip pat, kai jis juos sujungia, jis verčia vieną svetimauti, o paguodai moko, kad jis neprašytų ir neatiduotų iš širdies. O pašėlusiu įniršiu sujungti nuogus lytis, ir įsakyti, kad neprašytų ir neatiduotų, bet „kęstų“ skolos priėmimą! Aišku, kad Šėtonas mėgaujasi šiais neįmanomais įstatymais sielų pražūtyje. Ką gi šis įstatymas moko kito, jei ne: „Eikite ir svetimaukite, bet paslėptai!“?
Šiame įsakyme Šėtonui pritrūko priedangos ir išvaizdos, nes geismas yra per daug grubus ir akivaizdus, kad galėtų būti prisidengiama kokiu nors pavidalu. Todėl jis pasuko kitu keliu, ir, drausdamas bei neigdamas jį, padarė kur kas labiau paplitusiu ir laisvesniu. Jis buvo tikras, kad tokia visuotinė skaistybė yra neįmanoma, todėl tai, ko negalėjo tiesiogiai įsakyti dėl viešos gėdos, jis numatė ir pasiekė per neįmanomą įstatymą. O ką gi čia darys paryžiečiai su savo „patarimu“, priešu priešams? Galbūt susilaikyti nuo žmonos, dukters ar tarnaitės yra tik meilės darbas, kuri vienintelė įvykdo įstatymą, kaip liudija Paulius. Tada, pagal iškraipytą Paryžiaus tikėjimo principą, bus leidžiama ištvirkauti, pasiduoti geiduliams, bet tik su priešo žmona.
Penkta, Mozė sako: „Nežudyk“. Šį įsakymą, nors jame itin iškiliai pasireiškia meilė, Popiežius su savo Gomoromis ypač išjuokia, jau nekalbant apie jo panaikinimą. Pirmiausia, nors čia draudžiamas bet koks pyktis, Popiežius moko kariauti ir lieti kraują – netgi savo vyskupus ir kunigus. Po to jis giriasi, kad jo rankose yra kalavijas ir pasaulietinė ranka, o tuos, kuriems įsako kariauti, jis apdovanoja aukštesniu dangumi! Trumpai tariant, žmogžudžių vyskupas yra Popiežius, drąsiai mokantis ir įsakantis žudyti, kada tik panorėjęs. Jis ne tik paleidžia Barabą, bet įsako būti Barabu, vainikuoja šlove kaip paklusnius sūnus tuos, kurie šį Dievo įsakymą, jam pačiam autorizuojant, kuo įžūliausiai sulaužė.
Bet mylėti priešus, kęsti skriaudą, atsukti kitą žandą, atiduoti apsiaustą prie tunikos – šiam „teisingumo šaltiniui“[fonti huic iustitiae] tai yra didžiausia neteisybė, kurios jokiu būdu negalima daryti! „Jėgą jėga atremti leidžia teisė“, sako jo dekretalijos, kurios labai vertos tokios kunigystės. Taip jis ugdo žmonėse pyktį, pavydą ir visas šiuo įsakymu draudžiamas blogybes, o Kristaus kryžių išstumia už pasaulio ribų. Čia jau praleidžiu pontifikų karus – Neapolyje, Venecijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Kur gi šie įsiutę žvėrys nekariavo?
O paryžiečiai, tikėjimo lyderiai, čia yra šiek tiek subtilesni, nors ir patys ypač prieš šį įsakymą – tai yra, prieš meilę – šėlsta. Jie nemoko neteisybės, bet sako, kad TAI TIK PATARIMAS – mylėti priešus, daryti gera tiems, kurie mūsų nekenčia, melstis už persekiojančius, laiminti keikiančius, atsukti kitą žandą, duoti veltui, skolinti be vilties atgauti. Visa tai Kristus Mt 5 išvardija Tarp ĮSAKYMŲ! Jis ten atveria savo burną ir MOKO, o ne „pataria“. Ir tuoj pat prideda: „Kas klauso šių mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio.“ Ir per vidurį sako, kad tie, kurie to nedaro, niekuo nesiskiria nuo muitininkų ir nusidėjėlių.
O įžūli, beatodairiška, o visiškai pašėlusi ir piktžodžiaujanti Paryžiaus mokykla! Kad nešvaria ir bedieviška burna piktžodžiauja prieš Kristų, visų Viešpatį! Taigi, pagal Paryžiaus tikėjimo principą, visiškai leidžiama daryti tai, ką Popiežius daro Prieš šį įsakymą. Kadangi tai priklauso meilei – nežudyti, nekeikti – mes galime saugiai sunaikinti priešą, jo kūną, turtus ir reputaciją! Popiežius ir paryžiečiai niekuo nesiskiria, išskyrus tai, kad jis įsako, o šie sako, jog tai leidžiama. Vadinasi, Paryžiaus tikėjimo principai trumpai tariant yra šie: leidžiama laužyti šešis paskutinius Dievo įsakymus be nuodėmės! Tai akivaizdžiai Šėtono, kalbančio per jų lūpas, darbas.
Šešta, Mozė sako: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Nors visuomenė labai lengvabūdiškai laužo šį įsakymą, kaip ir visus kitus – jaunimas Bažnyčioje šiandien per daug laisvas ir apgailėtinai apleistas. Niekas nesirūpina jo auklėjimu ar globa, ypač Akademijose ir tarp paprastų amatininkų. Jis pats lekia stačia galva į visus nusikaltimus, geidulius, lėbavimus, girtuokliavimą, prabangą, taip kad nėra jokios vilties kada nors ateityje sulaukti kokio nors saiko. Tačiau Popiežius, Vyskupai ir Teologai vietoje šio labiausiai reikalingo dalyko rūpinasi savo pilvais, nors būtent čia jie turėtų būti patys budriausi. Bet pildosi Pauliaus pranašystė, sakanti: „Paskutinėmis dienomis bus… tėvams neklusnūs“.
Vis dėlto Popiežius ypatingu būdu kartu su savo Gomoromis sulaužo šį Dievo įstatymą. Nes jei dar nesupranti, skaitytojau, aš nesmerkiu Popiežiaus ir Akademijų už tai, kad jie, kaip ir minia, savo darbais laužo dieviškus įsakymus ir asmeniškai nusideda savo elgesiu. Man su jais nėra jokio ginčo dėl to. Tai būtų pakenčiama, kaip ir minios, nes tai yra nuodėmė tik prieš moralę, neparemta jokiu pavidalu, pačiu savo akivaizdžiu bjaurumu visų smerkiama, todėl šioje vietoje dar yra vilties atgailai ir pasitaisymui. Bet AŠ SMERKIU TAI, KAD JIE, BE GANYTOJŲ PAREIGŲ VYKDO VILKŲ ROLĘ, IR PATS MOKYMAS BEI ŽODŽIAI LAUŽO DIEVO ĮSAKYMUS – ir ne tik mažiausius, kuriuos Kristus vadina mažiausiais (tai yra niekiniais) Dangaus Karalystėje, bet ir pačius didžiausius ir apskritai visus, IR TAIP MOKO IR PRAŽUDO ŽMONES! Čia nusidedama ne prieš moralę, o prieš TIKĖJIMĄ! Šis blogis prisidengia tiesos išvaizda ir yra rekomenduojamas kaip tikėjimo principas. Jei jis bus priimtas, jiems neliks vietos nei vilčiai, nei atgailai. Atvirkščiai, jie teikia viltį, jei sielos seka ta klaida, ir reikalauja atgailos, jei NESEKIA! Šio siaubingo iškrypimo minia pati nevykdo, bet KENČIA nuo savo vyskupų, mokytojų, ganytojų. Jo absoliučiai negalima lyginti su darbų nuodėmėmis. Todėl čia negalima tylėti, negalima turėti jokios kantrybės, negalima išlaikyti jokio nuosaikumo!
Taip, pavyzdžiui, kai jie neigia, kad geismas yra nuodėmė devintame ir dešimtame įsakyme, jie apsimeta, kad moko abu įsakymus, bet iš tikrųjų MOKO GEISTI IR PANAIKINA DIEVO ĮSAKYMUS. Aštuntame, kai moko meluoti ir apgaudinėti, jie apsimeta, kad tai ne melas ir ne apgaulė, bet paklusnumas Popiežiui ir Bažnyčiai, o per tai ir Dievui, norėdami, kad tai būtų laikoma tiesa ir tikėjimo principu, nepriklausomai nuo to, ar tai išlaikoma darbuose, ar ne. Septintame jie iš pažiūros moko nevogti ir giriasi Dievo įsakymu, bet iš tikrųjų MOKO VOGTI, kai pateisina neteisėtai pasisavintus daiktus. Šeštame jie nieko taip nesigiria kaip skaistybe ir celibatu, bet per neįmanomą ir nereikalingą įstatymą, po to per savo sugalvotus atvejus, jie padaugina geismo progų daugiau, nei kokia nors pagunda ar kūno niežulys kada nors galėjo įnešti. Penktame jie moko nežudyti didžiuliu triukšmu, kad patikėtum, jog jie itin nori mokyti Dievo įsakymo. Bet tuo pat metu jie moko, kad LEIDŽIAMA pykti, kariauti, keršyti, laužyti taiką, o taip pat NENDAryti gera priešui, nelaikyti bloga kalbančiųjų, nesimelsti už persekiojančius, neduoti veltui, neskolinti be vilties atgauti! Visais būdais jie moko peržengti šį įsakymą! O apibendrinant, kai jie moko, kad mylėti priešą yra tik „patarimas“, jie ne tik patys laužo visą Dievo įstatymą, bet ir atvirai tą neigia bei moko priešingai, nors Paulius sako: „Meilė yra įstatymo pilnatvė“.
Todėl Paulius apie juos sakė, kad jie veidmainiaudami kalbės melą (1 Tim 4). Ir vėl: „Turės pamaldumo išvaizdą, bet išsižadės jo jėgos“ (2 Tim 3). Ir Kristus: „Ateis netikri pranašai ir netikri kristai, bet mano vardu, plėšrūs vilkai, bet avių kailiais“ (Mt 7, 24). Juk jie dedasi, kad iš naujo moko Dievo įsakymus, ir nori, kad būtų tikima jais kaip tikėjimo principais. BET JIE MOKO VISOKERIOPAI PAŽEISTI ĮSAKYMUS!
Todėl aš privalau su jais kariauti DĖL MOKYMO, o ne tik dėl gyvenimo būdo. […] Niekada nebuvo jokių eretikų, kuriuos būtų galima lyginti su paryžiečiais ir papistais! Niekas taip neneigė, nesmerkė ir nemokė priešingos visos Evangelijos, viso tikėjimo, viso Kristaus, viso Mozės įstatymo, kaip šie paryžiečiai ar papistai! Bet jie tai daro PRISIDENGĘ KRISTAUS VARDU! Todėl buvo išpranašauta, kad visos ankstesnių eretikų bjaurastys susilies lyg į vieną paskutinę nuotekų duobę po Antikristu. Ir kad jos pačios yra šios nuotekų duobės prarajos, įrodo tos „šventos“ Teologijos fakultetai, Paryžiaus Akademija ir jos seserys Oholibama ir Ohola (Ez 23).
Pažvelkime tad, kaip Popiežius ir savieji siautėja ir šiame ketvirtajame įsakyme. Jo išvaizda yra tokia: sakoma, kad tėvams REIKIA PAKLUSTI. Tačiau TIKROVĖ yra ta: tėvams NEreikia paklusti! Nes jis padaro paklusnumą Popiežiui ir Romos Bažnyčiai priešingu ir aukštesniu ne tik už tėvų, bet ir už karalių, ir kunigaikščių, net ir už Dievo paklusnumą! Kaip saugiai, kaip begėdiškai jis tai moko! Kokias auksines karūnas danguje žada, jei kas nors Romos pontifiko autoritetu net NUŽUDYTŲ tėvus (ką ten kalbėti apie paklusnumo ar pagarbos nutylėjimą)! Argi jis neišmokė imperatoriaus Henriko IV sūnaus šio tikėjimo principo ir neapginklavo prieš tėvą, kol sūnus gėdingiausiai atėmė iš tėvo ir imperiją, ir gyvybę – tas paklusnus Romos Bažnyčios sūnus ir švenčiausiojo Dievo vietininko pakalikėlis? Kiek kartų jis mokė tautas atsimesti nuo savo karalių, maištauti ir daryti ką tik nori, TIK NE paklusti! Šis tikėjimo principas taip priimtas (labai panašus į paryžietiškus principus), kad didžiausiu nuopelnu ir pamaldumu laikomas tas, kuris neklauso tėvų ir priešinasi apsiginklavęs Romos pontifiko autoritetu. „Nes, – sako jis, – dvasinis tėvas ir motina yra aukščiau nei kūniški.“ Nors tas prakeiktas ir bjaurus „dvasinis tėvas“ turėjo mokyti sūnus paklusti tėvams iš Dievo įsakymo (nebent tėvai lieptų daryti kažką Prieš Dievą). Bet dabar SAVO geiduliui ir pasibjaurėtinai valiai jis liepia teikti pirmenybę prieš tėvų paklusnumą! Ir kai šiuos monstrus išgirsta anie mokyklų viešnamiai, jie sėdi kaip pačios ištvirkusios kekšės, ir savo sąvadautojo žodžius su pamaldžiu paklusnumu ir pagarba priima bei seka, kaip „paklusnūs Bažnyčios sūnūs“. Jie leidžia jam savo tuo netikru ir juokingu žaibu [fulmine isto ficto et ludicro], kada tik panorėjus, laužyti tėvų, karalių, kunigaikščių paklusnumą, sutartis, sąjungas ir visa kita, kas dieviška ir žmogiška. Jam kiekvienas iš mūsų turėjo atiduoti tūkstantį kaklų, jei tik jis panorėtų. Matome, kaip vargšė minia, įbauginta jo tuščių bulių, viską daro ir praleidžia, ką tik tas prakeiktas [execrandus] per Šėtoną gali sugalvoti.
Čia tinka ir tai, kad, paspendęs spąstus sieloms, jis uždraudžia slaptas santuokas, tačiau vis dėlto JŪS PATVIRTINA, kai jos sudaromos Prieš tėvų valią! Taip jis moko sūnus ir dukras MIEŽTAUTI prieš tėvus, ir prieš jų valią IŠSAUGOTI santuoką! Jei jis būtų palikęs nepažeistą tėvų teisę ir mokęs vaikus paklusti tėvams, nereikėtų jo kvailo ir buko įstatymo dėl slaptų santuokų. Juk tėvų autoritetu jau seniai nebūtų buvę – o ir niekada nebūtų buvę – slaptų santuokų, jei sūnūs žinotų, kad be tėvų žinios jų slaptos sužadėtuvės yra niekinės. Ir vis dėlto šį nepaklusnumą jis pridengia ne tik „paklusnumo Romos pontifikui“ išvaizda, bet ir tuo, kad santuoka „turi būti laisva“. Nors jis pats, apkrovęs ją begaliniais spąstais, laiko ją pačią nelaisviausią! Taip jis moko laikytis Dievo įsakymo ŽODŽIAIS, bet iš tikrųjų savo bedieviškais įstatymais MOKO JĮ SUTRYPTI! Todėl tėvai tegul žino, kad turi TEISĘ panaikinti savo vaikų santuokas. O vaikai tegul žino, kad turi PAKLUSTI savo tėvams šiuose ir visuose kituose dalykuose, kurie nėra prieš Dievą, ir kad jų slaptos santuokos yra NIEKINĖS, nebent nuolankiu prašymu gaus tėvų pritarimą. Ir tegu keikia Popiežių kaip Dievo priešą su visais jo įstatymais!
Pasakyk man, kodėl Izraelio tautoje nebuvo slaptų santuokų? Iš kur Bažnyčioje atsirado šis teisių titulas[titulus iuris], jei ne iš Šėtono?
Tą patį reikia spręsti ir apie vaikus, įstojančius į vienuolystę [religionem]. Tėvai TURI TEISĘ juos iš ten ištraukti, jei jie įstojo prieš tėvų valią arba jei tėvams jų reikia. Ir nekreipti dėmesio į veidmainystę, net jei jie tuo tarpu buvo nukirpti, patepti ir įšventinti į kunigus! Dievo akyse NĖRA NIEKAS, kas padaryta per nepaklusnumą tėvams. Lygiai taip pat NĖRA NIEKAS, jei vienas iš sutuoktinių, prieš kito valią, tampa vienuoliu ar kunigu. Jei čia nieko nereiškia, kai sutuoktinis giriasi perėjęs prie „Dievo kulto“, lygiai taip pat NIEKO NEREIŠKIA, ką Popiežius meluoja, gindamas vaikų nepaklusnią vienuolystę prieš Dievo įsakymą, sakydamas, esą „Dievo kultas yra aukščiau paklusnumo tėvams“. TAI NĖRA DIEVO KULTAS, o tik jo IŠSIVAIZDAVIMAS! Dievo kultas yra paklusti Jojo įsakymams. Kitaip visiems tektų tapti vienuoliais, nes Dievo kultas yra bendras ir vienodai įsakytas visiems žmonėms. Jame nėra jokio išskyrimo, išskyrus tą veidmainišką, kurį įvedė žmonės. Ir kad jis TURI NUSILEISTI Dievo įsakymui (tai yra, tikrajam kultui), kas gi gali būti toks Liuveno ar Paryžiaus teologas, kad to nematytų?
Tiek apie antrąją plokštę. Dabar pereiname prie pirmosios plokštės ir pirmųjų įsakymų. Čia jau nebežinau, ar tylėti, ar kalbėti – taip man trūksta žodžių apsakyti Popiežiaus ir Akademijų monstrus ir bjaurastis šiuose įsakymuose! Praėjusiuose, kuriuos matėme, jie tebuvo „žaidimai“ su bauginančiais siaubais, kuriais jie tik šėlo prieš Dievo įstatymą. O šiuose jie ne tik smerkia Įstatymą, bet viską, kas tik gali būti pasakyta ar padaryta (išskyrus IŠVAIZDĄ) prieš MALONĘ, TIKĖJIMĄ, EVANGELIJĄ, KRISTŲ – jie KALBA ir DARO! Kodėl jie turėtų tylėti toliau, kai ne tik moko priešingybių, bet JAS SMERKIA, DEGina, KEIKIA, BLASPHEMUOJA, PERSEKIOJA – visa tai yra visų erezijų, piktžodžiavimų ir bjaurasčių viršūnė! Ir visa tai po Kristaus vardu, dėl tikėjimo šlovės ir pamaldumo meilės (ką Paulius vadina morfōsin – „pamaldumo išvaizda“)!
Pradėkime nuo pradžių. Jų pagrindinis tikėjimo principas yra toks: „Žmogus iš savo natūralių galių, darydamas, kas jo jėgose, gali įvykdyti visus Dievo įsakymus“. Pažvelkime į šią galvą, kokiomis keturiomis lūpomis ji kaba!
Pirma: kad Dievo malonė žmonėms NĖRA REIKALINGA – nei iš darančiojo pusės, nei iš daromų darbų pusės (tai begėdiškai atvirais žodžiais skelbia jų knygos!), bet tik iš Dievo kaip „Išieškotojo“ [exactoris] pusės, kuris, matyt, nėra patenkintas, kad Jo įsakymai būtų įvykdyti, nebent jie būtų įvykdyti… MALONĖJE! Iš to toliau seka, kad dangus uždarytas ir pragaras paruoštas žmogui dėl DIDŽIAUSIOS DIEVO NETEISYBĖS! Būtent, NE dėl žmogaus nuodėmių, NE dėl neįvykdytų Dievo įsakymų, bet dėl tironiško ir savavališko Dievo REIKALAVIMO!
Taigi, pirmoji Dievo šlovė, kurią Jis gauna iš paryžiečių ir visų papistų, yra ta, kad DIEVAS YRA NETEISUS, NETEISINGAI SMERKIA, NETEISINGAI ATIMA KARALYSTĘ! Ne dėl jokios žmogaus kaltės, o TIK dėl savo atkaklios, NEBŪTINOS valios! Kad jie IŠ ŠIRDIES taip galvoja, įrodo minėtos dogmos, kad ir kaip jie beapsimetinėtų Dievo meile. Tavo širdis negali Jo IŠ TIKRŲJŲ NEKĘSTI, jei tiki, kad Jis, be jokios priežasties, tik iš grynos savo užgaidos, reikalauja iš tavęs nereikalingų ir neįmanomų dalykų. Taip jie iš tiesų tiki ir moko!
Taip mes krikštijamės NE todėl, kad to REIKIA nuodėmėms nugalėti (nes neva mūsų „natūralios galios“ yra sveikos ir gali nugalėti nuodėmes bei įvykdyti Dievo įsakymus), bet todėl, kad žiauri Dievo užgaida kankinti žmones to reikalauja be jokios būtinybės! Taip mes priverčiami tikėti nukryžiuotu Kristumi – NE todėl, kad mums Jo REIKĖTŲ, bet dėl tironiškos dieviškos užgaidos – mat taip Jį reikia „patenkinti“! Trumpai tariant: viskas, kas yra Kristus, ir kas mums per Kristų dovanota, yra PERTEKLINĖ ir NEREIKALINGA, jei žiūri į MUS ir MŪSŲ NATŪRALIAS GALIAS! Tai būtina TIK tada, jei žiūri į Dievo REIKALAVIMĄ. Ar galite, jūs, paryžiečiai, paneigti, kad taip jaučiate ir mokote? Argi nėra jūsų knygų, argi nėra paties naujausio jūsų sprendimo, kuriame patvirtinote šį „tikėjimo principą“? Ir kaip jūs galite neigti, kad iš to išplaukia visi šie dalykai?
Jūs atvirai padarote Kristų nereikalingu MŪSŲ atžvilgiu! Taigi, jūs ATVIRAI NEIGIATE, kad Jis yra JĖZUS, tai yra, žmonių Išganytojas, bet veikiau teigiate, kad Jis yra Dievo – „Neteisingo Išieškotojo“ – PATEKINTOJAS [satisfactorem]! Jis NEIŠGELBĖJO mūsų nuo nuodėmių (nes jų neva NĖRA, jei „laisva valia“ nori daryti „tai, kas jos jėgose“!), bet išgelbėjo mus nuo IŠIEŠKOJIMO [exactione], kuris, nežiūrint jokių nuodėmių ar įsakymų, siautėja prieš žmones! Štai jums šventosios Paryžiaus teologijos ir papistų kūnas iš vienos pusės!
Iš kitos pusės, kitas „tikėjimo principas“: „Žmogus, darydamas, kas jo jėgose, gali neklystamai ir būtinai NUSIPELNYTI malonę, bet de congruo [iš deramumo]“. Argi ne taip mokote, šventieji fakultetai? Taigi jūs per tai mokote, kad mes patys iš savęs galime patenkinti net ir neteisingą Dievo tironiją, kad Jis mums suteiktų tą „nereikalingą“ ir „perteklinę“ malonę! Taip Kristui nelieka jokios, net tos baisiausios ir piktžodžiaujančios garbės, kuria jis vadintinas ne žmonių Išganytoju, o Dievo tironijos ir „išieškotojo“ PATEKINTOJU. Nes dabar mes JAU PATYS galime gauti malonę be tarpininko! Ir taip Kristus yra visiškai perteklinis, dabar jis NĖRA BŪTINAS net ir iš Dievo „išieškotojo“ pusės! Bijau, kad pamaldus skaitytojas nepatikės, jog Akademijose mokomi tokie siaubingesni už siaubingus dalykai. Todėl prašau tavęs, krikščioni broli, patikėk, kad sakau tiesą, šaukiuosi liudytojais jų pačių esamas knygas, ir jų pačių bei visų, kurie tas knygas skaitė, sąžines. Žinau, tu sakysi, kad šis įsiūtis pranoksta bet kokį protą ir visų tikėjimą, bet taip JAU YRA! Iš to seka, kad jie DVIGUBA RABIJA neigia Kristų – abi jos neišmatuojamos – kai jie patvirtina MŪSŲ NATŪRALIAS GALIAS. Juk koks skirtumas, ar tu suvaidini pritarimą, kai priskiri jį prie dvigubai nereikalingo? Argi nematai, kad Apaštalas Petras kalbėjo ne apie ką kitą, kaip tik apie tas papistinės kloakos duobes, kai sakė (2 Pt 2): „Tarp jūsų bus melagingų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingas erezijas [opiniones perditionis], ir, NEIGDAMI JOS NUPIRKUSĮ VIEŠPATĮ, užsitrauks greitą pražūtį. Dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui.“ Kas yra tos „pražūtingos erezijos“, jei ne tos pražuvusių žmonių pražuvusios dogmos – paryžiečių ir papistų tikėjimo principai? Kas tie „melagingi mokytojai“, jei ne tie mūsų „Mokytojai“, tie ąžuolai, tie kiaulių ganytojai, o greičiau – erškėčiai ir usnys Viešpaties vynuogyne?
Dabar, NEIGTI KRISTŲ reiškia NEIGTI DIEVĄ! Nes teigti, kad dieviškas sprendimas ir gerasis noras (kuriuo Jis norėjo, kad Kristus būtų) yra NE REIKALINGAS, o PERTEKLINIS – kas gi tai yra, jei ne teigti, kad PATS DIEVAS yra nereikalingas ir perteklinis? O tai YRA TAI PATS, kas teigti, jog DIEVO NĖRA.
Tu dabar pažiūrėk, kur lieka tie trys įsakymai: „Garbink vieną Dievą“, „Gerbk Jo Vardą“, „Švęsk Jo poilsį“? Toji teologija greičiau sako taip: „Dievą reikia garbinti, BET TU PATS BŪK SAU DIEVAS.“ Sakoma, „Jo vardas gerbtinas, BET TU IŠKELK SAVO VARDĄ.“ Sakoma, „Jo poilsis turi būti švenčiamas, BET TU PATS SAVIMI DIRBK, NELEISK JAM DIRBTI.“ Bet dabar ne vieta aiškinti įsakymus. Esmė yra tokia: kadangi žmogus iš savęs yra NIEKAS ir negali nieko, išskyrus tik nusidėti ir kasdien vis labiau užsitraukti rūstybę… jis turi būti IŠVADUOTAS NUO SAVĘS! O tikėdamas, kad Kristus yra JO Išganytojas, jam atiduotas tam, kad išlaisvintų nuo nuodėmių (su kuriuo klausymu įeina Dvasia ir išliejama meilė), jis myli Dievą, šlovina Jo Vardą ir, ilsėdamasis nuo SVO DARBŲ, leidžia DIEVUI VIENAM veikti jame. Taip trys Dievo įsakymai, kuriems Kristus YRA PATS BŪTINIAUSIAS, jų [papistų] yra paverčiami perteklinais, kai jie „natūralias galias“ išlaisvina nuo nuodėmės BE KRISTAUS, ir taip vietoj Kristaus iškelia Laisvą Valią, vietoj Dievo – Širdies Stabą, iškelia pražūties nuomonę ir taip NEIGIA Kristų su visu Naujuoju Testamentu bei IŠARDO tris pirmuosius įsakymus!
O kad atsirastų koks nors Paryžiaus ąžuolas ar jo giles ryjantis paršas, ir pateiktų argumentus savo „paryžietiškiausiam“ sprendimui! Kad būtų galima šias bjaurastis dar plačiau aptarti, iškelti į šviesą ir parodyti pasauliui šiuos pragariškus monstrus, valdančius Akademijose su teologų titulais! Dabar laikas ir pasirinkta tema neleidžia plačiau apie tai kalbėti. Kitaip būčiau pasisakęs ir apie įžadų [votum] dispensacijas, kuriose tas bjaurusis Popiežius pasisavina sau karalystę. Tai padarysiu, kai rašysiu apie vienuolių įžadus, siekdamas išlaisvinti nelaimingą jaunimą nuo tos nešvarios įžadų skaistybės.
Palyginkime dabar šiuos du – Dievo ir Popiežiaus – dekalogus, kad pamatytume, kaip, prisidengęs Dievo įstatymo vardu, jis pakeitė įstatymą – lygiai taip pat, kaip prisidengęs krikščioniškos kunigystės vardu, jis pakeitė kunigystę! Ir vietoje Dievo įstatymo įsteigė savo įstatymus, o vietoje Kristaus kunigystės – savo kunigystę, tai yra, pastatė BJAURASTĮ šventoje vietoje!
DEKALOGAS
Dieviškasis //
(1) Neturėk kitų dievų prieš mane // Sakyk: „Neturėk dievų“, bet TURĖK KITUS DIEVUS.
(2) Netark Dievo vardo be reikalo // Sakyk: „Netark Dievo vardo“, bet VIS DĖLTO TARK.
(3) Švęsk sabatą // Sakyk: „Švęsk sabatą“, bet DIRBK.
(4) Gerbk tėvus // Sakyk: „Gerbk tėvus“, bet MAIŠTAUK IR JUOS ŽUDYK.
(5) Nežudyk // Sakyk: „Nežudyk“, bet ŽUDYK.
(6) Nesvetimauk // Sakyk: „Nesvetimauk“, bet VERSK SVETIMAUTI.
(7) Nevok // Sakyk: „Nevok“, bet VOK.
(8) Neliudyk melagingai // Sakyk: „Nemeluok“, bet MELUOK.
(9) Negeisk artimo žmonos // Sakyk: „Negeisk“, bet NEIK TAI BŪTI NUODĖME.
(10) Negeisk artimo turto // Sakyk: „Negeisk“, bet ŽINOK, KAD LEIDŽIAMA GEISTI.
Taip bus palyginamos ir pačios KUNIGYSTĖS, visiškai prieštaraujančios viena kitai:
POPIEŽIŠKA KUNIGYSTĖ // KRIKŠČIONIŠKA KUNIGYSTĖ
- Popiežius – vyriausias kunigas. // Kristus – vyriausias kunigas.
- Jo įstatymas – kanonų teisės tradicija. // Jo įstatymas – gyvybės malonė.
- Auka – Eucharistija ir pinigai. // Auka – gyvas kūnas.
- Geri darbai – ceremonijos ir t. t. // Geri darbai – tarnauti artimui.
- Nuodėmės – šių dalykų nepaisymas. // Nuodėmės – šių dalykų nepaisymas.
- Bausmė – ekskomunikos burbulas[ludicra]. // Bausmė – amžina mirtis.
- Atlygis – ramybė ir pasaulio turtai. // Atlygis – amžina šlovė.
- Tarnai – bulių pūtikai. // Tarnai – Evangelijos skelbėjai.
- Naudojimasis [Vfus] – bloga sąžinė // Naudojimasis – rami, linksma širdis [crux leta]
Matai iš to, kas pasakyta, skaitytojau, kad aš nesakau nieko melagingo apie papistinę kunigystę ir įstatymų leidybą. Ir jei to nepakanka, siūlausi pasirengęs DAR DAUGIAU ĮRODYMŲ pateikti iš jų pačių raštų, kad jie YRA BŪTENT TOKIE, kokius aš dabar viešai kaltinu! Aš žinau, kad Popiežius YRA TIKRASIS TAS Šventojo Rašto išpranašautas Antikristas, pasaulio pabaigos bjaurastis, kurį Kristus jau pradėjo naikinti savo burnos dvasia, ir kurį greitai sunaikins savo atėjimo šviesa – kurio mes patikimiausiai laukiame ir šaukiamės! Ir kodėl gi, norint atgaivinti dvasią, nepadarius kokios nors ALLEGORIJOS ir nepasišaipius iš šios bjaurasties, palyginant Sinagogą su Bažnyčia?
SINAGOGOS ALLEGORIJA
Sinagogoje buvo dalykų, kurie buvo labiausiai garbinami. Pirma, ta šventa, teisėta, Dievo įsteigta Aarono kunigystė. Tada – Betaveno (Bet-Aveno) auksinių veršių kunigystė, įkurta Jeroboamo. Prie šių kunigysčių buvo Aukštumų (Aukštumų šventyklų) [Excelsorum]. Taip pat garsi Baalo kunigystė, įsteigta Achabo. O pačioje pabaigoje pati baisiausia – Molocho stabo kultas. Tarp jų matome, kad švelniausiai iš visų buvo smerkiamas Aukštumų kunigavimas, o griežčiausiai – Baalo ir Molocho stabo kunigavimas. Be to, buvo ir įvairių kitų stabų garbinimo (kaip Baal Peoras, Astartė, Sidonijos deivė. Taip pat Amono ir Moabo stabai), bet jie nebuvo tokie ilgalaikiai ir paplitę.
Taigi:
- Tikruosius kunigus (visus pamaldžius krikščionis) Bažnyčioje reikia laikyti tuo, kuo Levitų kunigai buvo sinagogoje.
- Kolegijų kunigai ir papistiniai vyskupai yra tai, kas buvo Betaveno kunigai.
- Senieji vienuoliai ir atsiskyrėliai – Aukštumų kunigai.
- Vėlesni vienuoliai ir elgetaujantys broliai – Baalo kunigai.
- Molochas – universitetų mokyklos, kurias net ir Makabėjų knyga vadina graikų Efebeumais ir „Gimnazijomis“.
Ir kaip ta jų minia pripildė žemę, kad iš tokios didelės tautos Elijo dienomis buvo likę TIK SEPTYNI TŪKSTANČIAI, taip ir ši bedievių minia užėmė pasaulį, kad dabar tikrųjų kunigų pasirodo ne daugiau, nei anuomet – tikrųjų pranašų! Tačiau jie ginčydavosi remdamiesi SAVO MINIA, sakydami: „Dievo tauta neklysta!“ Kaip ir dabar sako: „Bažnyčia neklysta“, arba kaip Jeremijas (Jer 18) juos cituoja: „Nepražus Įstatymas pas kunigą, nei patarimas pas išminčių, nei žodis pas pranašą“. Nors ir tikrieji levitų kunigai, ir tikrieji pranašai, ir tikrieji išminčiai kai kurie kartu su jais klydo ir buvo klaidinami! Kaip ir Kristus sakė, kad Jo Bažnyčioje tikrieji krikščionys ir išrinktieji bus suvedžiojami per tą didžiulę bedievių minią.
Pažiūrėkime tad į pavadinimus ir apeigas.
Pirma, Aukštumų kunigavimas [sacerdotium excelsorum] rėmėsi patriarchų, kurie tose vietose garbino Dievą, pavyzdžiais. Taip moteris samarietė (Jn 4) ginčijosi remdamasi tėvų pavyzdžiu, kurie garbino Garizimo kalne. Ir Amoso knygoje minimas Gilgalas, nes toje vietoje jie buvo apipjaustyti, ir vienos, ir kitos vietos – ne su visai kitokiu uolumu, nei dabar paprastai pagerbiamos ir lankomos vietos, pastatant koplyčias tose vietose, kur, kaip žinoma, gyveno kokie nors šventieji (kaip Šv. Volfgangas Alpėse, Šv. Meinardas, Šv. Kilijonas ir daugelis kitų). Čia nėra jokio didelio blogio, išskyrus tai, kad remiantis netikru pavyzdžiu iškeliama prietaringo ir darbinio (priešingai tikėjimui, kuris visur pašventina kiekvieną vietą ir asmenį) požiūrio idėja.
Tuomet buvo pavaizduoti tie Vienuoliai ir Atsiskyrėliai, kurie, mėgdžiodami šventus vyrus išoriniu elgesiu, galiausiai atmetė TIKĖJIMĄ ir prisirišo VOS PRIE IŠORINIO tų darbų VAIDO, ir aukojo save Dievui, manydami, kad Dievui tarnauja tobuliau nei kiti krikščionys, nors, veikdami be tikėjimo, jie yra daug BLESNESNI. Ir jie buvo toleruojami tol, kol imitavo tėvų tikėjimą. Kokie pradžioje buvo Šv. Benedikto, Augustino, Antano tikri mokiniai. Taip ir kokios nors Aukštumos nebuvo blogos, kaip toji didžiausioji Gibeone (1 Kar 3), kurioje Saliamonas aukojo. Ir anoji, kurioje apsistojęs Samuelis patepė Saulių, nes jis veikė TIKĖJIME, o ne VOS IŠORINIAME tėvų pavyzdyje, kaip paprastai daro vėlesnieji. Ir visi jie Dievo įsakymuose tebėra VEIDMAINIAI. Juk tos „Aukštumos“ – tai Dievo įstatymo teisingumo darbai BE TĖVŲ TIKĖJIMO!
Bet Betelio kunigystė [Sacerdotium Bethel] nebuvo jokio gero papročio, bet VISADA prieštaravo Levitų kunigystei! Taip ir Papistinė kunigystė, kadangi ji susideda IŠ ŽMONIŲ TRADICIJŲ, visada prieštarauja NE TIK TIKĖJIMUI ir krikščioniškai kunigystei, bet IR DIEVO ĮSTATYMUI bei Levitų kunigystei! Vis dėlto jie patys savinasi pavadinimą, esą TIK JIE VIENI yra Bažnyčia ir Dievo Tauta, nes jų vieta vadinama Beteliu, tai yra Dievo Namais! Kurį pranašas Ozėjas išdrįso pakeisti ir pavadinti Betavenu [Bethauen], tai yra Neteisybės arba Skausmo Namais – tai yra BEDIEVIŠKU TEISUMU, kas sukelia skausmą (skirtumą), bet NE BE BAUSMĖS ir NE BE KRAUJO. Kaip ir dabar papistams, besigiriantiems Bažnyčia, jei pakeistum vardą ir pavadintum juos Šėtono sinagoga (kaip jie TIKRAI yra vadinami), to nepadarytum nebaudžiamas! Tu juk „eretikui“, ir būsi sudegintas, nes piktžodžiauji Bažnyčiai – lygiai kaip Ozėjas Beteliui.
Su tuo dera ir vardas Jeroboamas, kuris reiškia „Kūrėją, Mokytoją, Tautos vyresnįjį“, t. y. tą, kurio autoritetas tautoje galioja mokymui. Juk Popiežius taip apie save sako: „Kur yra aukštesnė padėtis, ten yra valdžia įsakinėti, o kitiems lieka būtinybė paklusti.“ Ir „Vyresnis už kitus“, o galiausiai – „Bažnyčių mokytojas“, t. y., visų tautų „Rabi“! Iš tikrųjų jis SAVO ELGESIU YRA JEROBOAMAS.
O veršiai – tai jo paties dvasia sukurti DOGMOS. Tas „švenčiausias“ kanonų įstatymas, kuriame jis giriasi randąs pamaldumo tiesą ne mažiau, nei anas [Jeroboamas] kažkada gyrėsi, kad Dievas iš tikrųjų garbinamas aukso veršiuose! Kad dogmos vaizduojamos stabais, įrodo daugybė Rašto vietų, nes Aarono „auksinis veršis“ tai aiškiai parodo. Juk Mozė rašo, kad Aaronas suformavo jį rėžtuku, tai yra – KUNIGŲ IR PONTIFIKŲ BEDIEVIŠKOS DOGMOS FORMUOJAMOS RAŠTAIS.
O tai, kad jis padarė du veršius, vieną pastatė Dano mieste šiaurėje, kitą Betelyje pietuose, – reiškia, kad Popiežiaus stabas sau priskiria (kaip jis rašo) abiejų imperijų – dangiškosios ir žemiškosios – teises! Jis ne tik drįsta valdyti sąžines prieš Dievą, bet ir imperijas, karalystes ir visus pasaulio reikalus teisti, perduoti ir tvarkyti! Šiaurėje jis galingas laikinųjų dalykų [temporalium] atžvilgiu, o Pietuose – dvasinių! Nes Danas reiškia „teisiantį“, ir tai yra kanonų įstatymas toje dalyje, kur jis reikalauja, kad „teisiančiųjų sostai ieškotų sprendimų iš Apaštalų sosto“. O Betelis – toje dalyje, kur jis sėdi Dievo šventykloje, Priešindamasis ir Iškeldamas save aukščiau už viską, kas vadinama Dievu! Šventykla Dievo – tai sąžinės, kuriose jis, pasistatęs savo stabą, karaliauja.
Taigi, Veršių ir Betaveno garbintojai YRA VISI TIE SKUSTI, PATEPTI ir ilgas tunikas vilkintys kunigai, kurie, „švenčiausi“ šiais kultais, tarnauja Dievui dieną ir naktį! Tai ir yra Jeroboamas, apie kurį Raštas nuolat kartoja, kad jis „paskatino Izraelį nusidėti“, nes GESINA TIKĖJIMĄ IR IŠKELIA DARBUS, kas ir YRA DIDŽIAUSIA IŠ NUODĖMIŲ!
O Baalo kunigystė [Sacerdotium Baal] reiškia pamaldžių, ar veikiau bedievystei atsidavusių žmonių (kaip Elijas sako Achabui: „Tu parduotas daryti pikta“) minią – vienuolius, kurie SAVO ESMINIAIS TRIMIS ĮŽADAIS pasidarė paties Dievo žmonomis! Jie, dėl savo įžadų, pasisavina artimiausią Dievui vietą.
Achabas reiškia „tėvo brolį“. Ir ši žmonių giminė nesileidžia būti vadinama jokiu kitu vardu, tik „broliais“ [fratres] ir „tėvais“ [patres] – tai yra Achabitai! Jo žmona Jezabelė [Isabella] arba „Lex Sabel“ reiškia „bendra gyvenamoji vieta“ [cohabitaculum] arba „gyvenimas kartu“ [cohabitatio]. Tarsi Dvasia norėtų pasakyti: „Cenobitai, konventualai, kartu gyvenantys YRA TIE BROLIAI IR TĖVAI.“
O Baalo, stabo, vardas tiesiogiai reiškia vyrą [maritum] arba sutuoktinį. Kadangi jų dogma yra ta, kad jie SUSIEJA SAVE SU DIEVU AMŽINU PAKLUSNUMO ĮŽADU, DIEVUI TO NEĮSAKIUS – kaip žmona prisiriša prie vyro! Tuo jie skiriasi nuo senųjų vienuolių ir atsiskyrėlių, kurie iš dalies laisvai sekė pavyzdžiais. O ŠIE, PER ĮŽADĄ SU DIEVU, SUSITUOKIA – ANAPUS, O TIKSLIAU, PRIEŠ TIKĖJIMĄ, AMŽINAI!
Ir šis kultas klesti Samarijoje. Kas gi tai yra, jei ne IŠORINIS VIETŲ, DRABUŽIŲ, MAISTO LAIKYMASIS, kaip matome pas juos darant? Juk Samarija reiškia „laikymasis“ [observantia] arba „saugojimas“ [custodia]. Ietimis ir peiliais jie save žaloja – savo daugybe smulkių statutų ir straipsnelių, kasdien išrandantys vis naujų, save kankinantys, VISADA BESIMOKANTYS, BET NIEKADA NEPASIEKIANTYS TIESOS PAŽINIMO!
Juk Achabas, garbindamas Baalą, nemanė kitaip, kaip tik kad jis OBUOJUOJA DIEVUI! Tai aišku iš Ozėjo (Oz 2, 16), kur Viešpats pažada: „Tu manęs daugiau nebevadinsi Baali (Mano Valdove/Vyras), bet vadinsi mane Iši (Mano Vyre)“. Tai reiškia: „Nevadinsi manęs vyru [Baali], bet vyručiu [Ishi]“. Suprask: Jis mane garbins paprastu ir vieningu TIKĖJIMU, o ne per daugybę ir įvairių DARBŲ.
Taip ir šie su savo įžadais nemato, kad TARNAUJA SAU, O NE DIEVUI! Nes Dievui galima tarnauti tik per vienintelį tikėjimą, o ne per mūsų pačių išsirinktus darbus. Viskas, ko Jis neįsakė, bet ką mes patys išsirenkame, YRA PASMERKTA remiantis tuo (Įst 12): „Nedarysite to, kas jums atrodo teisinga“. Įsakymų, kuriuos privalome vykdyti, ir taip apstu, todėl IŠSIRINKTŲJI [electitiis] dalykų visai nereikia – o išrinktieji dalykai VISADA PRIEŠTARAUJA DIEVO ĮSAKYMAMS dėl savo [apgaulingos] išvaizdos, lygiai kaip Baalas prieštarauja tikrajam Dievui!
Paskutinis yra Molocho stabas. Nėra abejonės, kad šis vardas kilęs iš Malach, tai yra „jis karaliavo“. Ir tas pontifiko tarnas, kuriam Petras nukirto ausį, vadinamas Malkumi [Malchus] – tai yra Karališkuoju. Molocho kultą Mozė ir Jeremijas aprašo tokį: tėvai AUkojo jam savo vaikus ugnyje, manydami, kad Dievui daro patį didžiausią ir aukščiausią paklusnumą! Sekdami Abraomo pavyzdžiu, jie negailėjo savo vaikų, tačiau tai darė ne pašaukti [kaip Abraomas], bet BE TIKĖJIMO ir su didžiausia bedievyste! Todėl Ps 106 sakoma, kad jie savo sūnus aukojo NE DIEVUI, O DEMONAMS!
Nes tai, kas daroma be Jo pašaukimo ir įsakymo, yra daroma NE JAM, O DEMONAMS, kurie tai sufleruoja – kad ir kaip Dievo vardas būtų naudojamas kaip pretekstas!
Akademijas [Academias] aš laikysiu čia pavaizduotomis! Jose GERIAUSIA IR RINKTINĖ KRIKŠČIONIŲ JAUNUOMENĖ YRA AUKOJAMA LYG DEGINAMOJI AUKA [holocaustum] DIEVUI! Kad ten būtų mokomi ir taptų „visiškai dieviški“. Juk liaudis tiki, kad po dangumi nėra tokios vietos, kur jaunimas galėtų būti geriau išugdytas! Todėl net ir „religiosūs“ žmonės ten plūsta. Juk „Būti išmokusiam ne Akademijose – reiškia nieko neišmokti. O studijuoti Akademijose – reiškia žinoti viską!“ Manoma, kad ten mokoma visų dieviškų ir žmogiškų dalykų. Niekas nesiunčia ten sūnaus su kitokia nuomone, kaip tik ta, kad NIEKUR GERIAU NEGALĖTŲ JO PASIŲSTI! Jie tiki atiduodantys Dievui AUŠČIAUSIĄ PAKLUSNUMĄ, kai aukojo savo sūnus, kad šie būtų suformuoti, ugdomi pamaldumo, taptų naudingi kunigai, pamokslininkai ir vadovai, visiškai atsidavę Dievui ir reikalingi žmonėms.
Čia tinka Molocho vardas, kuris reiškia „karalių“ arba „karališką“. Nes šio pobūdžio studijos paverčia paženklintais laipsniais [promocijomis] ir tinkamais VALDYTI KITUS! Juk matome, kad IŠ AKADEMIJŲ IMAMI VISI, kurie statomi prie valdymo vairo! Ir kas neturi mokslo laipsnio arba nėra Universiteto narys, tas nėra „kvalifikuotas“ [qualificatus] nei ambonui [sakylai], nei klebonijai (kaip jie kalba). O tegu tik pasipuošia pirmuoju žiedu – ir taip tevaldo! Ir tėvai bei tie, kurie mato ir myli jaunuolius, NEMATO, KAIP ČIA JIE PRARANDAMI PAČIA BLAUGIAUSIA MORALE, Niekam nedraudžiant! Ištvirkavimas, persivalgymas ir kiti akivaizdūs nusikaltimai – tai dar mažiausiai juos pražudo! BET TAI, KAD JIE PRIPILDOMI FILOSOFINĖMIS, PAGONIŠKOMIS, ŽMOGIŠKOMIS, BEDIEVIŠKOMIS IR ŠVENTVAGIŠKOMIS NUOMONĖMIS – TAI YRA TAS MOLOCHO UGNIS, Kurio neįmanoma pakankamai apraudoti ašaromis! Nes joje daugiausiai ir praryjami bei pražūva tie, kurie Akademijose yra PATYS STROPINGIAUSI ir DROVIAUSI jaunuoliai! Toks didžiulis yra Dievo įniršis prieš šį Tofeto ir Hinomo slėnį, kad TEN BLOGIAU PRAŽŪVA TIE, KURIE DAUGIAUSIA MOKOSI IR GYVENA KUKLIAI, nei tie, kurie nieko nesimoko ir sugenda nuo geidulių! Pastarieji nieko nesimoko iš to, ką reikėtų atmokti, jie žino darantys bloga. O Pirmieji GERIA NUODUS, KURIŲ GALBŪT NIEKADA NEIŠVEMS, laikydami GĖRIU tai, kas yra bloga! Ir tų pačių nuomonių pripildys tuos, kuriuos vėliau imsis mokyti.
Ir šiam bedugnės šuliniui reikia priskirti tai, kad Evangelijos saulę užtemdė šulinio dūmai. Iš šio dūmo išeina skėriai, kurie UŽIMA VISAS KATEDRAS, ADMINISTRUOJA VISUS VALDYMUS! Taip Akademijomis – nuo pasaulio pradžios Šėtonas NESUGALVOJO NIEKO VEIKSMINGESNIO, KAD SUNAIKINTŲ TIKĖJIMĄ IR EVANGELIJĄ VISOJE ŽEMĖJE! Ir šis blogis neturėjo kilti, nebent tik pasaulio pabaigoje, kai nuo Dievo rūstybės apsunkęs pasaulis, pasidavęs nuodėmėms, priartėjo prie savo pragaro ir pasmerkimo. Nes vargšė tauta NEIŠVENGIAMAI TURI GIRDĖTI TAI, KĄ JŲ MOLOCHITAI IŠMOKO AKADEMIJOSE! O jie MOKOMI TIK PAČIŲ DIDŽIAUSIŲ PIKTŽODŽIAVIMŲ, kaip aišku iš Papistinio Dekalogo! Ir neleidžiama niekur turėti KITO GANYTOJO, TIK TOKIUS!
Jeremijo knygoje tas slėnis vadinamas GEHINOMA (Gehinna), iš kur Kristus perėmė Geheną [pragarą]. Ką tai reiškia, tiksliai nežinau. Ge skamba kaip slėnis, Hinnam gali reikšti kelis dalykus, bet kadangi negaliu to tiksliai nurodyti, praleidžiu. Man atrodo, kad tai kilę iš žodžio hanah, kuris reiškia Nulipti, Nuplėšti odą [deglubere] ir Išsekinti. Taip kaip tironai ar palūkininkai nulupa odą ir išsunkia tautą. Kad tai būtų Gehinnom – slėnis tų, kurie NULUPA ODĄ ir NUGANO JUOS [depascentium cos]. Tų, kurie eina priekyje tautos kaip ganytojai ir turėtų juos ganyti GYVYBĖS ŽODŽIU, BET MARINANČIOMIS UNIVERSITETŲ DOKTRINOMIS NEJUNTAMAI JUOS NUGANO IR PRARYJA – KŪNE, TURTUOSE IR SIELOSE! Ir tokius mums duoda Akademijos, tos pražūties sinagogos!
Matai tad, kaip Bažnyčia ir Sinagoga VISU KUO ATSAKO VIENA KITAI šioje alegorijoje! Ir kaip MAŽAI yra tų, kurie iš šių pražūčių gali išsigelbėti! Juk čia eina NE TIK geriausieji, turtingiausieji ir visa, kas yra kažkas Bažnyčioje – ČIA KLAIDINAMI NET IŠRINKTIEJI! O vargdieniai mes, kurie po šiais nesuskaičiuojamais Baalitais, Betelitais ir Molochitais – pasipuošusiais gražiausiai, visą pasaulį ryjančiais, vienais besigiriančiais Bažnyčios vardu – ESAME SAUGŪS IR JUOKIAMĖS! O NEVERKIAME DIENĄ NAKTĮ KRAUJO AŠAROMIS DĖL ŠIO PAČIO BLOGIAUSIO JOZEFO SUTRUKŠKINIMO IR DĖL PAČIOS ŽIAURIAUSIOS MŪSŲ TAUTOS DUKTERS NUŽUDYMO!
Galiausiai, jei visi šie dalykai nejaudina, tegu bent LEIDŽIA MAN IŠPRAŠYTI JŲ GAILĖSTINGUMO – kiek tik jų yra Mišių aukotojų [sacrifices missarum] – ką su visu nuolankumu ir visa širdimi iš jų prašau: Būtent, KAD BENT TAI LEISTŲ SAVO PAČIŲ IŠGANVIMUI KAIP KOKĮ VAISTĄ: NEGU NIEKADA NEAUKOTŲ PRIEVARTA [inviti] ARBA DĖL SAVO TURTO IR NAUDOS! O, kad bent TAI pasiekčiau!
Tegul kiekvienas išbando save, ir KAI TIK RANDA SAVE TOKĮ, KAD JOKIU BŪDU NELAIKYTŲ MIŠIŲ[celebraturus], JEI JO NEVERSŲ arba Baimė prarasti kunigystę ar prebendą[pajamas], arba Žmonių apkalbų ir nešlovės [infamiae], arba „Dalyvavimo pinigų“ gavimo [praesentiae], arba BET KOKS KITAS JAUSMAS, KURIS NĖRA TIKRAS TIKĖJIMAS – TAI (sakau) TEGUL SAUGOSI, Kad NELAIVYTŲ MIŠIŲ [ne celebret]! Bet geriau jau VISĄ GYVENIMĄ SUSILAIKO, jei negali to daryti kitaip. Ir ŽMONIŲ ĮSAKYMUS AR ŽODŽIUS, VERČIANČIUS LAIKYTI MIŠIAS, TEGUL VISIŠKAI SUTRYPIA KOJOMIS!
Geriau jau SUTRYPTI ŽMONIŲ ĮSAKYMUS, kuriuose neįmanoma nusidėti, NEI NUSIKALSTI [incurrere] DIEVIŠKOSIOS DIDENYBĖS TOKIAI IŠGANINGAI IR GYVYBĘ TEIKIANČIAI PASLAPČIAI [mysterium]! Juk pasaulis nėra slegiamas DIDESNĖMIS IR GAUSESNĖMIS NUODĖMĖMIS (net jei ir nebūtų to bedieviško AUKOJIMO iškrypimo!), KAIP TIK ŠIUO NEVERTU AUKOTOJŲ LAIKYMU[celebratione] IR PASAULIEČIŲ KOMUNIJA, KURI UŽTVINDŽIUSI VISĄ PASAULĮ! O tikrasis ir tiesus tikėjimo jausmas[Recti autem et fidaei affectus] yra NEITI KITOKIU TIKSLU [non accedere nisi animo], kaip tik IEŠKANT GAILESTINGUMO IR NUODĖMIŲ ATLEIDIMO, TAI YRA – ALKTI IR TROKŠTI TEISUMO! Alkstančią ir trokštančią sielą REIKALAUJA IR PRIPILDO ŠIS KARALIŠKAS IR DIDINGAS POKYLIS. Turtingus, sotius, besibjaurinčius arba ateinančius dėl žmonių malonės ir pinigų, Jis išsiunčia TUSČIUS. Dar daugiau – kartu su Judu atiduoda Šėtonui AMŽINAI MIRCIAI.
Ne todėl, kad norėčiau patvirtinti patį Mišių laikymo reikalą [negocium celebrandi], bet kadangi vyraujant tradicijų ir įsigalėjusio papročio tironijai, yra beviltiška katalikiškai atkurti šį dievišką Testamentą, bent jau PASIEKIME TAI, Kad žengdami TIESIU TIKĖJIMU, MAŽIAU NUSIDĖTUME, jei kartais pavyktų su klystančiais išrinktaisiais galiausiai būti išgelbėtiems! Aš juk matau, kaip labai daugelis ateina su neįtikėtinu nuoboduliu, kiti – SU SUTRIKDYTA, ŽIAURIA IR GALIAUSIAI NIEKINANČIA SĄŽINE, neieškodami NIEKO KITO, kaip TIK ATLIKTI PATĮ DARBĄ, ATSILAISVINTI NUO SKOLOS, GAUTI PELNĄ AR IŠVENGTI GĖDOS! O SIAUBINGA IR Apgailėtina PRIELAIDA[praesumptionem]!
Ir, grįžtant pas jus, mano vitenbergiečiai[Vuittebergense]. O kad bent pas jus augtų ir išsipildytų šis fariziejiškas skandalas! Ir kad kada nors papistinis pasaulis mestų jį ir sakytų: „Štai, Vitenberge sustojo Dievo kultas, nutilo balsai ir vargonai, ir NIEKAS DAUGIAU NELAIVĖ MIŠIŲ. Visi tapo eretikais, antikristais ir bepročiais!“ O kad man pavyktų išgirsti tuos siutančius ir piktžodžiaujančius rabšakius lojant: „Argi tai ne tas Ezekijas, kuris pašalino Aukštumas ir Dievo altorius ir pasakė Judui ir Jeruzalei: ‘Prieš šį altorių garbinsite’“? (2 Kar 18).
Dėl to, kad jūs, kartu su Izaiju, atlaikysite net ir jų valdovo Sanheribo patyčias, nesvarbu, ar jis kalbėtų siriškai, ar judėjiškai. Papistai stebėsis, kad nutilo Mišios ir užtilo valandų šauksmai, bet JIE JUOKSIS IŠ MEILĖS, TARNAUJANČIOS ARTIMUI, IR IŠ GYVOS KŪNO AUKOS,kurią gesina pyktis, panieka, geismai, prabanga, KAIP TAI IR DERA PAPISTŲ IŠMINČIAI IR PAMALDUMUI!
Turite ir jūs savotišką Betaveną – „Visų Šventųjų Namus“, [kur] kunigaikščio Frydricho [Friedrich der Weise – Saksonijos kurfiurstas] šventinimai [sanctificationem], kuriuos jis paveldėjo ir, papistų apgautas, smarkiai išaukštino ir išplėtė. O kiek vargšų tame regione buvo galima paremti tokiomis išlaidomis! Kiek draugų jis būtų galėjęs sau įsigyti iš „neteisumo mamos“[Luko 16, 9], kurie priimtų jį, kai pritrūks, į amžinąsias buveines! Iš šio pavyzdžio kyla baimė, kad Kunigaikščių ir Didikų turtai retai būna verti tapti pamaldžių tikslų pavyzdžiais [piis causas forment], nes jie retai ir vos vos būna be Nimrodo[biblinis valdovas tironas] pavyzdžio!
Bet VIENU dalyku jūs per Dievo malonę galite didžiuotis: KUNIGAIKŠTIS YRA MAŽIAUSIAI TIRONIŠKAS, nei kvailas, nei skubotas, nei žiaurus, ir YPATINGAI KANTRUS TIESAI, MAŽIAUSIAI LINKĘS Į SKUBOTUS SPRENDIMUS – nors lygiai taip pat blogiems kelia baimę, o geriems – įtarimą[suspidendus, matyt, klaida originale vietoje suspiciendus – pagarbą]. Būdami laiku paremti šių dalykų apsauga, jums YRA KUR KAS LENGVIAU UŽBAIGTI, KĄ PRADĖJOTE! Dievui jus šaukiant per šias progas ir ištiesiant savo ranką!
Šiose žemėse, kai aš buvau berniukas, buvo garsi ir dažnai dainuojama pranašystė, Kad Viešpaties kapą [sepulchrum dominicum] išpirks IMPERATORIUS FRYDRICHAS [Fridricum imperatorem]. Ir kaip būdinga pranašystėms, kurios dėl savo tamsumo greičiau išsipildo, nei yra suprantamos (o ir reiškia kur kas ką kita, nei skamba miniai), MAN ATRODO, KAD ŠI PRANAŠYSTĖ YRA IŠSIPILDŽIUSI ŠIAME MŪSŲ FRYDRICHE [Friedrich der Weise]. Juk ką teisingiau galima suprasti kaip „Viešpaties kapą“, jei ne DIEVIŠKĄJĮ RAŠTĄ? Kuriame Kristaus tiesa, papistų nužudyta, gulėjo palaidota, Saugoma karių – TAI YRA ELGETAUJANČIŲ ORDINAIS IR ERETIŠKO NUKRYPIMO INKVIZITORIAIS – Kad joks Jo mokinys jos nepavogtų! Nes ANAS KŪNIŠKAS KAPAS, KŪRI LAIKO SARACĖNAI, DIEVUI RŪPI NE DAUGIAU, NEI JAM RŪPI JAUČIAI, kaip sako Paulius! Ir neįmanoma paneigti, kad pas jus, valdant šiam Frydrichui, ATGIJO GYVOJI RAŠTO TIESA! Ką daryti, jei aš pasigirčiau buvęs arba angelas, arba Magdalietė? 🙂
Bet galbūt abejojama, nes jis NĖRA IMPERATORIUS? O KIEK PAKANKA PRANAŠYSTEI IŠSIPILDYTI? Argi Rinkėjų [Kurfiurstų] Susirinkime[Comitiis Electorum] jis nebuvo vienbalsiai IŠRINKTAS IR PAPRAŠYTAS TAPTI IMPERATORIUMI? IR BŪTŲ IŠ TIESŲ TAPĘS IMPERATORIUMI, JEI NEBŪTŲ ATSISAKĘS! Dievui visiškai nesvarbu, KIEK LAIKO jis buvo imperatorius, Svarbu, kad BENT KADA NORS [aliquando] BUVO!
Galbūt atrodau čia žaidžiantis [ludere]. Bet TEBŪNIE, AŠ ŽAIDŽIU! Ir dar pridėsiu, ne, net PAMIŠSIU [insaniam] ir stebėsiuosi: KODĖL Dievas panoro, Kad ŠIAME ATMESTAME ŽEMĖS KAMPE atgimtų Jo Žodis? Be to, MANAU, Kad NESKAIČIUOJANT JUDĖJOS ŽEMĖS, NĖ VIENAI KITAI ŽEMĖS DALIAI NENUTIKO TAIP, KAD MIESTELIAI IR KAIMAI, BEI UPĖS BŪTŲ VADINAMI HEBRAJIŠKAIS VARDAIS! Iš kur pas mus Efrata, Hebronas, Resenas, Pannekas, Clobocas, Sidonas, Jeve, Damaskas, Dibonas ir daug panašių? O ir pati VITENBERGA [Vuittemberga], pavadinta nuo Kalno Baltumo, YRA NE KAS KITA, KAIP LIBANO KALNAS[mons Libanus]! Juk Libanas reiškia BALTAS! Bet Tiek to Apie Žaidimus.
Tai yra RIMTA: JUMS LABIAU NEI KITIEMS YRA DUOTA MATYTI TYRĄ IR ANKSTYVĄJĄ EVANGELIJOS VEIDĄ! Dabar, kadangi tapote ir Dvasios ginklanešiais [armulatores], JŪSŲ PAREIGA YRA TĄ PATĮ VEIDĄ IŠKELTI Į ŠVIESĄ ir kitiems savo pavyzdžiu parodyti jį stebėjimui! TIK pasirūpinkite tuo, Kad vieningai TĄ PATĮ ir galvotumėte, ir darytumėte, Ir tiestumėte vieni kitiems rankas be ginčų. Jei KAS YRA SILPNAS, tevalgo daržoves ir tegul neteisia valgančio! Kita vertus, KAS YRA TVIRTAS, tegu neniekina nevalgančio.
O jei Priešai ar NETGI DRAUGAI, kuriems jūsų Naujovės bus sunkiai pakeliamos, VADOVAUDAMIESI TA ŽMOGIŠKA IŠMINTIMI IR PILIETIŠKUMU, PIKČIAU INTERPRETUOS JŪSŲ TIKSLĄ – ŽINOKITE, KAD JEI NEBŪSITE TEATRU DIEVUI, ANGELAMS IR ŽMONĖMS, JŪS DAR NESATE KRIKŠČIONYS!
Kas gi užčiaups visų burnas? Arba kas visiems ir kiekvienam pateiks atitinkamą paaiškinimą? SEnas priežodis sako: „TAS, KURIS STATO VIEŠUMOJE, TURI DAUG MOKYTOJŲ“. Kiekviename spektaklyje YRA DAUGIAU ŽIŪROVŲ NEI AKTORIŲ! Tegul BŪNA žmonių žodžiai ir TELIEKA lapais! Tegul BŪNA žmonių teismai ir TELIEKA burbulais! JŪS SEKITE TUO, KĄ SĄŽINĖ PAGAL DIEVĄ PADIKTUOJA, NEATSIŽVELGDAMI Į ASMENIS!
Todėl Aš Ir NORĖJAU šį laišką (ilgesnį nei viena knyga) jums nusiųsti kaip SUSTIPRINIMĄ! Kad tapčiau bendradarbiu ir jūsų dvasios Kristuje dalininku! Ir jeigu Jame ne veltui plušėjau – DĖKOJU VIEŠPAČIUI, Kuris TEPADAUGINA, TEAUGINA IR TEIŠSAUGO JUS MŪSŲ VIEŠPATIES JĖZAUS KRISTAUS PAŽINIME! Kuriam YRA ŠLOVĖ PER VISUS AMŽIŲ AMŽIUS. AMEN.
IŠSPAUSDINTA VITENBERGE
SAUSIO MĖNESĮ.
1522 METAI.