Normano Cohno (Norman Cohn) veikalas „Tūkstantmečio paieškos“ (The Pursuit of the Millennium) yra viena įtakingiausių studijų apie viduramžių revoliucinį milenarizmą bei mistinį anarchizmą. Autorius nagrinėja XI–XVI amžių laikotarpį Vakarų Europoje, analizuodamas, kaip apokaliptinės pranašystės apie tūkstantmetį Kristaus viešpatavimą tapo galingu įrankiu nuskurdusių bei socialiai išstumtų sluoksnių rankose. Knyga atskleidžia, kad šie radikalūs judėjimai nebuvo vien religiniai; tai buvo gilus socialinio nestabilumo padarinys, vertęs žmones tikėti, jog jie yra pašaukti sunaikinti „Antikristo pajėgas“ – dvasininkiją bei turtuolius – ir įkurti egalitarinę karalystę žemėje. Antikristas šiame Cohno aprašomame kontekste yra simbolinis priešas – dvasininkijos ir turtingųjų valdžios sistema, kurią radikalūs viduramžių judėjimai laikė blogio įsikūnijimu, trukdančiu įkurti žemiškąją Kristaus karalystę.
Apokaliptinė tradicija bei vargšų mesianizmas
Cohnas pradeda nuo judėjiškų ir ankstyvųjų krikščioniškų pranašysčių tradicijos, kuri viduramžiais įgavo naują pagreitį. Jis parodo, kaip pirmieji kryžiaus žygių sukeliami dvasiniai bei socialiniai sukrėtimai vertė vargšus ieškoti išganymo neoficialioje Bažnyčioje, o sekant savamoksliais pranašais. Autorius detaliai aprašo flagelantų (besiplakančiųjų) judėjimus bei tikėjimą, kad imperatorius Frydrichas II (Frederick II) prisikels kaip pasaulio mesijas. Šie epizodai rodo, kaip mistinė fantazija užpildydavo baimės bei nežinomybės spragas tuometinėje visuomenėje.
Laisvosios dvasios erezija ir mistinis anarchizmas
Viena svarbiausių trečiojo leidimo naujienų, kurią mini autorius, yra išsamesnis „Laisvosios dvasios“ (Free Spirit) judėjimo aprašymas. Remiantis profesorės Romanos Guarnieri tyrimais, Cohnas analizuoja Margateros Poretės (Marguerite Porete) kūrinį „Paprastųjų sielų veidrodis“. Šis judėjimas skelbė mistinį anarchizmą – idėją, kad tobulybę pasiekusi siela yra aukščiau už moralės normas bei įstatymus. Tai buvo „amoralios supermenų elito“ koncepcija, kuri leido jos nariams jaustis sudievintais bei nepasiekiamais žemiškai teisingumo sistemai.
Egalitarinis mileniumas ir Miunsterio tragedija
Kulminaciniai knygos skyriai skirti egalitarinėms utopijoms, tokioms kaip taboritai Bohemijoje, Thomo Müntzerio maištas Vokietijoje bei Miunsterio anabaptistų sukilimas. Cohnas meistriškai aprašo, kaip Miunsterio miestas buvo paverstas „Naująja Jeruzale“, kurioje Jonas Leidenietis (John of Leyden) įvedė dvasinę diktatūrą, panaikino privačią nuosavybę ir net įteisino poligamiją. Šis pavyzdys geriausiai iliustruoja knygos pagrindinę mintį: religinis fanatizmas, susijungęs su socialiniu teisingumu, dažnai virsta kruvinu teroru bei mistine tironija.
Šis veikalas išlieka aktualus ne tik istorikams, taip pat ir sociologams bei politologams, nes jis paaiškina psichologinius mechanizmus, kurie vėliau pasikartojo moderniose totalitarinėse ideologijose. Cohnas įrodo, kad rojaus žemėje siekimas per prievartą yra amžinas bei pavojingas žmonijos impulsas.
Tūkstantmečio paieškos (ištrauka)
7. Save aukojančių atpirkėjų elitas
Flagelantų judėjimo genezė
Regis, saviplakos praktika Europoje buvo nežinoma tol, kol jos XI a. pradžioje neperėmė Kamaldolio (Camaldoli) ir Fonte Avelanos (Fonte Avellana) vienuolijų atsiskyrėliai. Kartą išrasta, naujoji atgailos forma sparčiai išplito, kol tapo ne tik įprastu vienuolynų gyvenimo bruožu visoje lotyniškojoje krikščionijoje, bet ir pačia dažniausia iš visų atgailos technikų – tiek, kad pats terminas disciplina imtas vartoti siaurąja „rimbo“ (arba plakimosi) prasme. Ką tai galėjo reikšti ją praktikavusiems, vaizdžiai rodo vieno XIV a. vienuolio paliktas savo patirties aprašymas. Vieną žiemos naktį šis žmogus:
užsidarė savo celėje ir išsirengė nuogai… ir paėmė savo rimbą su aštriais spygliais, ir plakė sau per kūną, rankas ir kojas, kol kraujas pasipylė nuo jo kaip nuo žmogaus, kuriam nuleidžiamas kraujas. Vienas iš rimbo spyglių buvo užlenktas kaip kablys, ir kokią tik mėsą užkabindavo, tą ir nuplėšdavo. Jis plakė save taip stipriai, kad rimbas sutrūko į tris dalis ir spygliai nuskriejo į sieną. Jis stovėjo ten kraujuodamas ir žiūrėjo į save. Tai buvo toks apgailėtinas vaizdas, kad jam daug kuo priminė mylimo Kristaus išvaizdą, kai jis buvo baisiai nuplaktas. Iš gailesčio sau jis ėmė graudžiai verkti. Ir jis atsiklaupė, nuogas ir pasruvęs krauju, šaltame ore, ir meldė Dievą ištrinti jo nuodėmes iš priešais Jo švelnias akis.
Viduramžių saviplaka buvo niūrus kankinimas, kurį žmonės taikė sau tikėdamiesi, kad taip paskatins teisiantį ir baudžiantį Dievą atidėti savo rykštę, atleisti jiems nuodėmes, patausoti nuo didesnių bausmių, kurios kitaip lauktų jų šiame ir pomirtiniame gyvenime. Tačiau anapus paprasto atleidimo slypėjo kita, dar labiau svaiginanti perspektyva. Jei net ortodoksiškas vienuolis galėjo savo kraujuojančiame kūne matyti Kristaus kūno atvaizdą, nenuostabu, kad pasauliečiai, tapę flagelantais ir išslydę iš bažnytinės priežiūros, dažnai pasijusdavo apdovanoti atpirkėjo misija, užtikrinsiančia ne tik jų pačių, bet ir visos žmonijos išganymą. Kaip ir kryžiaus žygių pauperes (vargšai) prieš juos, eretiškos flagelantų sektos savo atgailą matė kaip kolektyvinį Kristaus sekimą (imitatio Christi), turintį unikalią eschatologinę vertę.
Būtent perpildytuose Italijos miestuose pirmą kartą pasirodė organizuotos flagelantų procesijos. Judėjimą 1260 m. pradėjo Perudžos atsiskyrėlis, ir jis taip greitai išplito į pietus iki Romos bei į šiaurę iki Lombardijos miestų, kad amžininkams tai atrodė lyg staigi atgailos epidemija. Paprastai vadovaujamos kunigų, vyrų, jaunuolių ir berniukų minios dieną naktį žygiavo iš miesto į miestą su vėliavomis ir degančiomis žvakėmis. Kiekvieną kartą atvykę į miestą, jie sustodavo grupėmis priešais bažnyčią ir valandų valandas plakdavosi. Šios viešos atgailos poveikis plačiajai visuomenei buvo didžiulis. Nusikaltėliai prisipažindavo, plėšikai grąžindavo grobį, o palūkininkai – palūkanas už paskolas, priešai susitaikydavo, o vaidai būdavo pamirštami. Net dvi kariaujančios partijos, dalijusios Italiją – gvelfai (popiežiaus šalininkai) ir gibelinai (imperatoriaus šalininkai) – akimirkai prarado dalį savo nesutaikomumo. Į judėjimą įsitraukdavo ištisi miestai – Emilijos Redže (Reggio) dalyvavo vyriausiasis magistratas, vyskupas ir visos gildijos. Procesijoms judant, jos nuolat augo, kol pasiekdavo daug tūkstančių žmonių. Tačiau nors kartais prie jų prisijungdavo visų klasių atstovai, ištvermingiausi buvo vargšai; taigi paskutiniuose judėjimo etapuose liko tik jie.
Aplinkybės, kuriomis įvyko šis pirmasis masinės saviplakos protrūkis, yra reikšmingos. Net ir pagal viduramžių standartus sąlygos Italijoje tuo metu buvo išskirtinai sunkios. 1258 m. buvo badas, 1259 m. – rimtas maro protrūkis. Svarbiausia, nesiliaujantis karas tarp gvelfų ir gibelinų privedė šalį prie didžiausio skurdo ir nesaugumo. Gvelfų miestų padėtis buvo ypač beviltiška, nes jų reikalas ką tik patyrė skaudų smūgį, kai Toskanos gibelinai prie Montaperto (Montaperto) sutriuškino florenciečius ir surengė baisias skerdynes. Atrodė, kad Frydricho II sūnus Manfredas sėkmingai įtvirtina savo valdžią visoje Italijoje. Ne veltui flagelantų judėjimas prasidėjo gvelfų mieste ir labiausiai klestėjo tarp gvelfų. Tačiau visi šie vargai buvo laikomi tik preliudija į galutinę ir triuškinančią katastrofą. Metraštininkas pastebėjo, kad per flagelantų procesijas žmonės elgėsi taip, tarsi bijotų, kad Dievas kaip bausmę už jų nuodėmes tuoj pat visus juos sunaikins žemės drebėjimu ir iš dangaus krintančia ugnimi. Būtent tokiame pasaulyje, atrodžiusiame balansuojančiame ant bedugnės krašto, šie atgailautojai plakdamiesi ir krisdami veidu į žemę šaukė: „Šventoji Mergele, pasigailėk mūsų! Melsk Jėzų Kristų mūsų pasigailėti!“ ir „Gailestingumo, gailestingumo! Taikos, taikos!“ – šaukdami nepaliaujamai, kaip pasakojama, kol laukai ir kalnai ėmė aidėti nuo jų maldų, muzikos instrumentai nutilo, o meilės dainos išblėso.
Tačiau tai, ką šie flagelantai stengėsi išplėšti iš Dievo, buvo daugiau nei vien išsilaisvinimas iš dabartinių negandų. Tie 1260-ieji buvo apokaliptiniai metai, kuriais, remiantis pseudo-joachimitų pranašystėmis, Trečiasis Amžius turėjo pasiekti savo išsipildymą. Tarp bado, maro ir karo, minios italų nekantriai laukė Šventosios Dvasios Amžiaus aušros – amžiaus, kuriame visi žmonės gyvens taikoje, laikysis savanoriško skurdo ir bus panirę į kontempliatyvią palaimą. Mėnesiui keičiant mėnesį, šie tūkstantmetiniai lūkesčiai darėsi vis įtemptesni, kol metų pabaigoje jie įgavo desperatišką ir isterišką pobūdį, o žmonės pradėjo griebtis šiaudo. Iki rugsėjo net Montaperto mūšiui galėjo būti suteikta eschatologinė reikšmė. Kai praėjo dar šešios savaitės ir prasidėjo lapkritis, pasirodė flagelantai; ir Parmos metraštininkas Salimbene, kuris pats buvo joachimitas, pasakoja, kaip noriai žmonės šiose sielvartingose procesijose norėjo matyti didžiojo išsipildymo pradžią.
Italijoje masinis flagelantų judėjimas greitai užgeso dėl nusivylimo; bet 1261–1262 m. jis perėjo Alpes ir atgimė Pietų Vokietijos bei Reino miestuose. Vadovai, regis, vis dar buvo italai, tačiau jiems keliaujant per Vokietijos miestus, vietos gyventojai šimtais plūdo formuoti naujų procesijų. Neabejotina, kad judėjimas jau turėjo organizaciją Italijoje, tačiau būtent nuo šio momento metraštininkai pradeda ją aiškiau fiksuoti. Šie vokiečių flagelantai turėjo ritualus ir giesmes; jie netgi sugalvojo uniformą. Be to, paaiškėjo, kad vadovai turėjo Dangiškąjį Laišką – tokį pat, kokį kadaise nešiojosi Petras Atsiskyrėlis ir vėl (vos prieš kelerius metus) – „Vengrijos Magistras“; ir šiuo atveju jo tekstas išliko. Laiške skelbta, jog marmurinė lentelė, švytinti antgamtine šviesa, neseniai nusileido ant Šventojo Kapo bažnyčios altoriaus Jeruzalėje, stebint daugybei tikinčiųjų. Šalia jos pasirodė angelas ir perskaitė žinią, kurią joje įrašė pats Dievas. Tai buvo eschatologinės prasmės kupina žinia, gausi frazių, paimtų iš to garsaus apokaliptinio teksto, priskiriamo Kristui, pasakojančio apie negandas ir bjaurastis, kurios turi eiti prieš Antrąjį Atėjimą. Mat Dievas pyko ant žmonių dėl jų puikybės ir pasipūtimo, piktžodžiavimų ir svetimavimo, dėl Šabo ir penktadienio pasninko nepaisymo, dėl palūkininkavimo – iš tiesų, dėl visų tų nuodėmių, kurios paprastai buvo laikomos ypač būdingomis Turčiui (Dives). Jis jau buvo nubaudęs žmoniją siųsdamas žemės drebėjimus ir ugnį, sausras ir potvynius, badą ir marą, karus ir invazijas, kurių metu saracėnai ir kiti pagonys nusiaubė krikščionių žemes. Galiausiai, pasipiktinęs užsispyrimu, su kuriuo žmonės laikėsi savo blogų kelių, Jis nusprendė išžudyti viską, kas gyva žemėje. Bet Mergelė Marija ir angelai puolė Jam po kojomis ir maldavo suteikti žmonijai paskutinį šansą. Sujaudintas šių maldų, Dievas pažadėjo, kad jei žmonės bent dabar pasitaisys, atsisakys palūkininkavimo, svetimavimo ir piktžodžiavimo, žemė suklestės ir gausiai duos vaisių. Išgirdę šią žinią, Jeruzalės tikintieji pradėjo desperatiškai ieškoti kokių nors priemonių išgydyti žmoniją nuo pražūtingo polinkio nusidėti. Galiausiai angelas pasirodė antrą kartą, liepdamas jiems surengti 33 dienų flagelantų procesiją – atminti skaičių metų, kuriuos, pagal tradicinius skaičiavimus, Kristus praleido žemėje. Taigi – laiškas užbaigiamas – judėjimas atsirado: iš pradžių pradėtas Sicilijos karaliaus (ar tik čia ir vėl ne Frydrichas II kaip Gelbėtojas Paskutinėmis Dienomis?), dabar didysis piligriminis žygis pasiekė Vokietiją. Ir bet koks kunigas, kuris dėl savo pasaulietiškumo neperduos šios dieviškos žinios savo parapijiečiams, bus neabejotinai ir amžinai pasmerktas pragaran.
Neįmanoma neprisiminti to kito Dangiškojo Laiško, kuriuo po pustrečio amžiaus Aukštutinio Reino Revoliucionierius bandė pašaukti į gyvenimą savo antibažnytinę Geltonojo Kryžiaus Broliją. Ir jei italų flagelantus visada tvirtai kontroliavo dvasininkai, vokiečių flagelantai iš tiesų greitai atsigręžė prieš Bažnyčią. Vokiečiai buvo taip pat gerai susipažinę kaip ir italai su pseudo-joachimitų pranašystėmis ir lygiai tiek pat tikėjosi iš apokaliptinių 1260-ųjų; tačiau jie buvo kur kas priešiškiau nusiteikę dvasininkų atžvilgiu ir daug bekompromisiškiau atmetė Romą. Buvo praėję vos keleri metai nuo tada, kai Švabijos tūkstantmetininkas Brolis Arnoldas pareiškė, kad jis ir jo sekėjai yra toji šventoji bendruomenė, kuri 1260 m. perims visą valdžią iš Antikristo Bažnyčios. Ir jei per tą laiką mirė Frydrichas II ir prasidėjo Didysis tarpuvaldis, tai tik sustiprino vokiečių masių ilgesį tūkstantmetinei Šventųjų Karalystei. Galiausiai judėjimas tapo išimtinai vargšų, audėjų, batsiuvių, kalvių ir panašių žmonių monopoliu; ir tai tapdamas, jis virto sąmokslu prieš dvasininkiją. Flagelantai ėmė tvirtinti, kad jie patys, savo nuopelnais ir be Bažnyčios pagalbos, gali pasiekti išganymą; netgi tai, kad pats dalyvavimo jų procesijose aktas išlaisvina žmogų nuo visų nuodėmių. Netrukus arkivyskupai ir vyskupai uoliai ekskomunikavo ir varė šiuos pavojingus atgailautojus, o pasaulietiniai kunigaikščiai, tokie kaip Bavarijos hercogas, padėjo atlikti šį represijų darbą.
Tiek Vokietijoje, tiek Pietų Europoje flagelantų grupės toliau gyvavo dar du ir daugiau amžių po savo pirmojo pasirodymo, tačiau jų statusas ir funkcija šiose dviejose zonose labai skyrėsi. Italijoje ir pietų Prancūzijoje flagelantų bendruomenės atvirai klestėjo kiekviename svarbiame mieste. Jų religinės pažiūros paprastai buvo griežtai ortodoksiškos, ir jos mėgavosi tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės valdžios pripažinimu. Vokietijoje, priešingai, tokios bendruomenės visada buvo įtariamos eretiškomis, o dažnai ir revoliucinėmis tendencijomis – ir ne be geros priežasties. 1262 m. nuslopintas judėjimas toliau gyvavo pogrindyje. 1296 m., kai Reino miestai išgyveno baisiausią badą per aštuoniasdešimt metų, ten staiga pasirodė uniformuoti, giesmes giedantys flagelantai. O kai 1348–1349 m. per Vokietiją nusirito visų laikų didžiausias flagelantų judėjimas, jis taip pat, pasirodo, turėjo ritualus, giesmes ir net tą patį Dangiškąjį Laišką, vos pakeistą – o tai tarsi įrodo, kad bent jau kai kurie jo vadai turėjo ateiti iš pogrindinio judėjimo ir galėjo remtis ezoterine tradicija.
1348–1349 m. protrūkį išprovokavo Juodoji mirtis. Ši buboninio maro epidemija, regis, atsirado Indijoje ir sausumos keliais buvo atnešta iki Juodosios jūros, o iš ten laivais – į Viduržemio jūrą. 1348 m. pradžioje ji siautėjo Italijos ir Pietų Prancūzijos uostuose. Nuo Vakarų Europos pakrančių maras lėtai slinko prekybos keliais, kol pasiekė visas šalis, išskyrus Lenkiją, kuri savo pasienyje įvedė karantiną, ir Bohemiją, kurią saugojo kalnai. Kiekvienoje teritorijoje epidemija truko nuo keturių iki šešių mėnesių. Perpildytuose miestuose maras nepaprastai išplito, griaudamas visas pastangas jį sulaikyti; lavonai gulėjo nepalaidoti bažnyčių šventoriuose. Atrodo neabejotina, kad pagal mirtingumo lygį šis maras buvo nepalyginamai didžiausia katastrofa, ištikusi Vakarų Europą per pastarąjį tūkstantmetį – kur kas didesnė nei abu šio šimtmečio pasauliniai karai kartu sudėjus. Patikimais šiuolaikinių mokslininkų vertinimais, 1348–1349 m. žuvo apie trečdalis gyventojų.
Maras, kaip įprasta viduramžiais, buvo aiškinamas kaip dieviška bausmė už nuodėmingo pasaulio nusižengimus. Flagelantų procesijos iš dalies buvo bandymas atitolinti šią bausmę; o norint pabrėžti šį aspektą, prie Dangiškojo Laiško buvo pridėta nauja pastraipa. Procesijas iššaukė gandai ir maro nuojauta, o ne pati jo patirtis; dažniausiai jos išnykdavo dar gerokai prieš atkeliaujant pačiam marui. Iš Vengrijos, kur, kaip manoma, judėjimas prasidėjo 1348 m. pabaigoje, jis plito į vakarus ir labiausiai klestėjo vidurio ir pietų Vokietijos, o galiausiai – Reino slėnio miestuose, iš kur vieną vertus spinduliavo į Vestfaliją, o kitą – į Brabantą, Hainaut, Flandriją ir Prancūziją, kol jo nesustabdė karalius. Iš Žemutinių kraštų flagelantų grupė laivu išplaukė į Londoną, kur pasirodė priešais Šv. Pauliaus katedrą; tačiau Anglijoje judėjimas sekėjų nerado.
Atsižvelgiant į jo veikimo būdą, judėjimas plito greitai. Pavyzdžiui, kovo mėnesį jis pasiekė Bohemiją, balandį – Magdeburgą ir Liubeką, gegužę – Viurcburgą ir Augsburgą, birželį – Strasbūrą ir Konstancą, liepą – Flandriją. Vis dėlto jis nejudėjo tolygiu srautu. Pagrindinėse srovėse buvo gausu mažesnių srovelių, priešingų srovių ir sūkurių. Flagelantai keliavo grupėmis, kurių dydis svyravo nuo penkiasdešimties iki penkių šimtų ir daugiau. Į Strasbūrą pusę metų kiekvieną savaitę atvykdavo nauja grupė. Pasakojama, kad prie jų prisijungė apie tūkstantis miestiečių, ir jie patraukė toliau – vieni aukštyn, kiti žemyn upe. Į Turnė (Tournai) nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pradžios nauja grupė atvykdavo kas kelias dienas. Per pirmas dvi šio laikotarpio savaites ten atvyko grupės iš Briugės, Gento, Sluiso (Sluys), Dordrechto ir Lježo (Liege); tada prisijungė ir pats Turnė miestas, išsiuntęs grupę Suasono (Soissons) kryptimi. Norint įsivaizduoti judėjimą kaip visumą, reikia įsivaizduoti virtinę regionų, vienas po kito pereinančių į emocinio susijaudinimo būseną, kuri visu pajėgumu išsilaikydavo apie tris mėnesius, o paskui palaipsniui atslūgdavo. Rytuose, kur judėjimas prasidėjo, jis baigėsi iki metų vidurio. Vidurio ir Pietų Vokietijoje jis ėmė slūgti netrukus po to. Žemutiniuose kraštuose ir šiaurės Prancūzijoje jis tęsėsi iki vėlyvo rudens. Vyrų, dalyvavusių viename ar kitame etape, skaičius turėjo būti didžiulis. Skaičius rasti sunku; tačiau patikimai pranešama, kad vienas vienuolynas Žemutiniuose kraštuose, tapęs flagelantų piligrimystės vieta, per pusmetį turėjo pamaitinti 2 500 žmonių, o į Turnė per du su puse mėnesio atvykusių flagelantų skaičius siekė 5 300. Taip pat pasakojama – nors galbūt su trupučiu perdėjimo – kad kai Erfurtas atsisakė atverti vartus flagelantams, apie 3000 jų pasistatė stovyklą už sienų.
Tai, kas pavertė šią masinę saviplaką kažkuo daugiau nei epidemija, kažkuo, ką galima pagrįstai vadinti judėjimu, buvo jos organizacija. Išskyrus paskutinį etapą Žemutiniuose kraštuose, ši organizacija buvo išskirtinai vienoda. Flagelantai turėjo savo kolektyvinius pavadinimus; jie vadino save Kryžiaus nešėjais, arba Flagelantų broliais, arba – kaip 1309 m. kryžiuočiai – Kryžiaus broliais. Kaip ir jų pirmtakai 1262 m. – ir, beje, kaip kryžiuočiai – jie vilkėjo uniformą; šiuo atveju – baltą abitą su raudonu kryžiumi priekyje ir nugaroje, bei panašiai pažymėtą skrybėlę ar gobtuvą. Kiekvienai flagelantų grupei vadovavo lyderis, kuris – ir tai labai svarbu – turėjo būti pasaulietis. Šis „Mokytojas“ arba „Tėvas“, kaip jis buvo vadinamas, išklausydavo narių išpažinčių ir – kaip su siaubu pastebėjo dvasininkai – skirdavo atgailas ir suteikdavo išrišimą tiek viešų plaktuvnių metu, tiek privačiai. Kiekvienas narys turėjo prisiekti absoliučiai paklusti savo Mokytojui visą procesijos laiką. Ir ta trukmė taip pat buvo fiksuota: išskyrus kai kurias trumpas vietines procesijas Žemutiniuose kraštuose, kurias organizavo Bažnyčia, ji visada trukdavo mistines 33 dienas. Tuo laikotarpiu flagelantams buvo taikoma griežta disciplina. Jiems nebuvo leidžiama maudytis, skustis, keisti drabužius ar miegoti minkštose lovose. Jei jiems buvo pasiūlytas svetingumas, nusiplauti rankas jie galėjo tik klūpėdami ant grindų, kaip nuolankumo ženklą. Jiems nebuvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje be Mokytojo leidimo. Svarbiausia, jiems buvo draudžiama turėti bet kokių reikalų su moterimis. Jie turėjo vengti savo žmonų; namuose, kur buvo apsistoję, juos prie stalo negalėjo aptarnauti moterys. Jei flagelantas moteriai pasakydavo bent žodį, jis turėjo atsiklaupti priešais Mokytoją, kuris jį nuplakdavo, tardamas: „Kelkis tyro kankinystės atminimo garbei ir nuo šiol saugokis nuodėmės!“
Atvykę į miestą, flagelantai patraukdavo prie bažnyčios, suformuodavo prieš ją ratą, nusivilkdavo drabužius ir batus bei apsivilkdavo savotišką sijoną, siekiantį nuo juosmens iki pėdų. Tada prasidėdavo apeigos, kurios, nepaisant tam tikrų vietinių skirtumų, buvo stebėtinai standartizuotos. Atgailautojai žygiavo ratu ir vienas po kito krito veidu žemyn, gulėdami nejudėdami, ištiestomis rankomis, lyg kryžius. Esantys iš paskos peržengdavo per gulintį kūną, praeidami švelniai stuktelėdami jį savo rimbais. Vyrai, turintys atpirkti sunkias nuodėmes, gulėjo pozose, kurios simbolizavo jų prasižengimus; ir per šiuos vyrus peržengdavo pats Mokytojas, plakdamas juos rimbais ir kartodamas atleidimo formulę: „Kelkis tyro kankinystės atminimo garbei…“
Kai atsiguldavo paskutinis vyras, visi atsistodavo ir prasidėdavo plakimasis. Vyrai ritmiškai plakė save odiniais rimbais su geležiniais spygliais, tuo pat metu giedodami giesmes, šlovinančias Kristaus Kančią ir Mergelės Marijos galybę. Trys vyrai, stovintys rato centre, vesdavo giedojimą. Tam tikrose vietose – po tris kartus kiekvienoje giesmėje – visi krisdavo „tarsi žaibo nutrenkti“ ir gulėdavo ištiestomis rankomis, kūkčiodami ir melsdamiesi. Mokytojas vaikščiojo tarp jų, liepdamas jiems melsti Dievą pasigailėti visų nusidėjėlių. Po kurio laiko vyrai atsistodavo, pakeldavo rankas į dangų ir giedodavo; tada jie vėl atnaujindavo saviplaką. Jei netyčia į ratą įžengdavo moteris ar kunigas, visa saviplaka tapdavo negaliojančia ir ją tekdavo pakartoti iš pradžių. Kiekvieną dieną viešai buvo atliekamos dvi pilnos saviplakos, o kiekvieną naktį trečioji – miegamojo privatume. Flagelantai atlikdavo savo darbą taip kruopščiai, kad dažnai rimbo spygliai įstrigdavo mėsoje ir juos tekdavo išplėšti. Jų kraujas tykšdavo ant sienų, o jų kūnai virsdavo ištinusiomis mėlynos mėsos masėmis.
Didžioji gyventojų dalis buvo labai palankiai nusiteikusi flagelantų atžvilgiu. Kur tik atgailautojai eidavo, didžiulės minios plūdo žiūrėti ir klausytis. Iškilmingos apeigos, baisūs plakimaisi, giesmės – ko gero, vienintelės, kurias iki tol masių suprantama kalba teko girdėti – ir, kaip kulminacija, Dangiškojo Laiško skaitymas padarydavo stulbinantį įspūdį, taip, kad visą auditoriją apimdavo kūkčiojimas ir dejonės. Niekas neabejojo Laiško autentiškumu. Į flagelantus buvo žiūrima taip, kaip jie patys žiūrėjo į save – ne tiesiog kaip į atgailautojus, išperkančius savo pačių nuodėmes, bet kaip į kankinius, prisiimančius ant savęs pasaulio nuodėmes ir taip atitolinačius marą bei, tiesą sakant, žmonijos sunaikinimą. Tapo privilegija priimti ir padėti tokiems žmonėms. Kai flagelantų procesija priartėdavo prie miesto, skambindavo varpai, o kai saviplaka pasibaigdavo, gyventojai skubėdavo pakviesti dalyvius į savo namus. Žmonės mielai prisidėdavo prie žvakių ir vėliavų išlaidų; net miesto valdžia tam dosniai skirdavo viešąsias lėšas.
Tai buvo iš naujo pasikartojanti Piemenėlių (Pastoureaux) istorija. Kaip ir visais laikais nuo tada, kai pradėjo atsigauti civilizacija ir augti materialinis turtas, miesto masės buvo nepatenkintos dvasininkija, kurioje – nesvarbu, kiek tame teisybės – nematė nieko kito, tik pasaulietiškumą. Tos kritikos, kuri buvo plačiai paplitusi tose XIV amžiaus vidurio dienose, pavyzdžiai išliko pačių dvasininkų ištarmėse. Vienas sako:
Simonija buvo prasiskverbusi taip giliai ir tapusi tokia įsitvirtinusi, kad visi pasaulietiniai ir reguliarieji dvasininkai, nesvarbu, ar aukšto, vidutinio ar žemo rango, be gėdos ir net viešai pirko ir pardavinėjo bažnytines pareigas, niekam jų nepasmerkiant, juolab nebaudžiant. Atrodė, lyg Viešpats, užuot išvaręs pirkėjus ir pardavėjus iš Šventyklos, greičiau būtų juos ten uždaręs; tarsi simonija turėtų būti laikoma ne eretiška, bet bažnytiška, katalikiška ir šventa. Prebendas, klebonijas, dignitetus, parapines bažnyčias, koplyčias, kuracijas ir altorius pardavinėdavo už pinigus arba keisdavo į moteris ir suguloves, arba statydavo, pralošdavo ir išlošdavo žaisdami kauliukais. Visų padėtis ir karjera priklausė tik nuo pinigų, įtakos ar kitų pasipelnymo sumetimų. Netgi abatijas, prioratus, globos, mokymo, paskaitų bei kitas pareigas, net pačias mažiausias, iš prelatų ar Romos Kurijos pirkdavo nepajėgūs, žali, neišmanėliai, jauni, nepatyrę vyrai už tai, ką sugebėdavo surinkti, ar vagyste, ar kitomis priemonėmis; arba pasiglemždavo jas kokiu nors kitu būdu. Todėl dabar pasaulietinės ar reguliariosios dvasininkijos gretose nelengva rasti asmenų, kuriuos būtų galima gerbti, nors anksčiau tai būdavo gana įprasta. Pažvelkite į abatus, priorus, sargus, magistrus, lektorius, provostus ir kanauninkus, ir atsiduskit! Pažvelkite į jų gyvenimą ir pavyzdį, elgesį bei mokymą, ir į pavojingą padėtį tų, kurie jiems patikėti, ir sudrebėkite! Pasigailėk mūsų, Viešpatie, Gailestingumo Tėve, nes mes sunkiai nusidėjome prieš Tave!
„Kokia paniekos verta tapo Bažnyčia!“ – šaukia kitas dvasininkas. „Bažnyčios ganytojai maitina save, o ne savo kaimenę; savo kaimenes jie kerpa, arba, tiksliau, lupa nuo jų kailį; jie elgiasi ne kaip ganytojai, bet kaip vilkai! Visas grožis paliko Dievo Bažnyčią, nuo viršugalvio iki padų ant jos nėra sveikos vietos!“
Tai, kokiu tiksliai mastu tokie skundai buvo pagrįsti, nėra svarbu. Aišku tai, kad pasauliečiai tarp dvasininkų negalėjo lengvai rasti to, ko jiems taip desperatiškai reikėjo – religinių virtuozų, kurių askezė atrodytų garantuojanti stebuklingas galias. Flagelantai, kita vertus, atrodė esą būtent tokie virtuozai. Jie patys teigė, kad per savo saviplaką jie ne tik gaudavo išrišimą nuo visų nuodėmių ir dangaus garantiją, bet ir įgaudavo galią išvarinėti demonus, gydyti ligonius, net prikelti mirusiuosius. Buvo flagelantų, kurie tvirtino valgantys ir geriantys su Kristumi bei besišnekantys su Mergele Marija; bent vienas teigė prisikėlęs iš numirusių. Visus šiuos teiginius liaudis noriai priėmė. Žmonės ne tik atnešdavo savo sergančiuosius, kad šie šventi vyrai juos išgydytų; jie mirkydavo audinius tekančiame kraujyje ir saugodavo juos kaip šventas relikvijas. Tiek vyrai, tiek moterys maldavo leisti prisidėti tuos audinius prie akių. Kartą saviplakos metu ratu buvo nešamas negyvas vaikas, tikantis, kad jis prisikels. Kur tik flagelantai pasirodydavo Vokietijoje, paprasti žmonės, ypač pramonės ir prekybos centruose, gręžėsi į juos kaip į Dievo vyrus ir tuo pačiu pradėjo keikti dvasininkiją. Ir tai flagelantams suteikė galimybę, kurios daugelis jų laukė.
Revoliuciniai flagelantai
Tik ribotuose Žemutinių kraštų regionuose 1349 m. flagelantų judėjimą veiksmingai kontroliavo dvasininkai. Kitose Žemutinių kraštų dalyse ir visoje Vokietijoje jis baigėsi karingu ir kraugerišku Tūkstantmetės Karalystės siekiu.
Šis momentas buvo ypač palankus tokiai raidai, nes eschatologiniai lūkesčiai buvo labiau nei paprastai paplitę ir intensyvūs. Neatsitiktinai būtent šiais metais buvo sukurti ir vaidinami patys garsiausi vokiečių Antikristo vaidinimai. Jau 1348 m. žmonės žemės drebėjimus Karintijoje ir Italijoje aiškino kaip tas „mesijines kančias“, kurios turėjo įvesti Paskutiniąsias Dienas; ir net jei tai nebūtų buvę tiesiogiai pasakyta, būtų buvę galima numanyti, kad beprecedentė Juodosios mirties katastrofa bus aiškinama ta pačia prasme. Iš tikrųjų ši visaapimančio nesaugumo, dezorientacijos ir nerimo patirtis – kaip dažnai būna – iki karščiavimo lygio pakėlė eschatologinį susijaudinimą tarp masių. Flagelantų procesijos užėmė savo vietą pasaulį drebinančioje ir pasaulį perkeičiančioje Paskutiniųjų Dienų dramoje, kuri dabar skleidėsi visu savo siaubu ir egzaltacija:
„Maras valdė prastuomenę ir pražudė daugelį,
Žemė drebėjo. Žydų tauta deginama,
Keista minia pusnuogių vyrų plakė save.“
Ir anapus šių suspaudimų, žinoma, slypėjo Tūkstantmetė Karalystė. Masių minios gyveno laukdamos kario-mesijo atėjimo – tokio, koks vėliau užburs Aukštutinio Reino Revoliucionieriaus vaizduotę. Būtent ties 1348 metais Jonas iš Vintertūro (John of Winterthur) pažymi, kaip visuotinai ir nekantriai prastuomenė laukė prisikėlusio imperatoriaus Frydricho, kuris išžudys dvasininkiją ir privers turtinguosius susituokti su vargšais. Taip pat tuos pačius 1348 metus vienas „didis astrologas“ neva nurodė ne tik maro pradžiai, bet ir imperatoriaus atėjimui, kuris išsklaidys ir nuteis popiežių bei jo kardinolus, nuvers Prancūzijos karalių ir įtvirtins savo valdžią visose šalyse.
Daugelis pačių flagelantų tikrai gyveno tūkstantmetinių fantazijų pasaulyje. Amžininkas metraštininkas praneša, kad 1349 m. procesijos, trunkančios po 33 dienas, buvo laikomos tik pradžia; judėjimas kaip visuma turėjo trukti 33 metus, per kuriuos krikščionija turėjo būti išgelbėta. Flagelantų įsitikinimų tyrimas Vroclave (Breslau) taip pat atskleidė tūkstantmetinius lūkesčius. Ten atgailautojai pasakojo, kaip esami vienuolių ordinai pereis didžius suspaudimus, kol po septyniolikos metų (puse viso pereinamojo laikotarpio!) juos pakeis naujas vienuolių ordinas, išliksiantis iki Pabaigos. Tai, žinoma, yra joachimiškos tradicijos pranašystė; ir šioje vietoje verta prisiminti Dangiškojo Laiško atsiradimą, kuris pats buvo perduotas iš 1260-ųjų, apokaliptinių joachimitų pranašystės metų. Ne veltui toks dokumentas tapo flagelantų judėjimo manifestu; nes neabejotina, kad kalbėdami apie naują, unikalios šventumo vienuolių ordiną, flagelantai turėjo omenyje tik save pačius. Šie žmonės iš tikrųjų matė save kaip šventąją tautą, Šventųjų kariuomenę. Jie ne tik vadino save Kryžiaus nešėjais ir Kryžiaus broliais bei per savanoriškus kankinimus giedojo apie Kristaus Kančią – jie dažnai ėjo dar toliau, teigdami, kad pats Kristus parodė jiems savo kraujuojančias žaizdas ir liepė eiti bei plakti save. Kai kurie net atvirai sakė, kad jokio kraujo praliejimo negalima lyginti su jų, išskyrus tą Nukryžiavimo metu, kad jų kraujas susilieja su Kristaus krauju, kad abu jie turi tokią pačią atpirkiamąją galią.
Kaip ir buvo galima tikėtis, šių fantazijų plėtra atitiko flagelantų procesijų socialinės sudėties pokyčius. Judėjimas visada daugiausia susidėjo iš valstiečių ir amatininkų; tačiau jei iš pradžių dalyvavo ir didikai bei turtingi miestiečiai, vėliau jie pasitraukė, ir judėjimo toną vis labiau diktavo masė naujokų iš visuomenės paraščių – valkatos, bankrutavę asmenys, nusikaltėliai ir įvairaus plauko teisės pažeidėjai. Tuo pačiu metu vadovavimas perėjo į daugelio pranašų (prophetae) rankas, kurie, regis, daugiausia buvo disidentai ar atsimetę dvasininkai. Kai Popiežius galiausiai nusprendė išleisti Bulę prieš flagelantus, jis aiškiai pareiškė, jog laiko daugumą jų paprastais žmonėmis, kuriuos suklaidino eretikai, puikiai žinoję, ką daro. Jis pridūrė, kad tarp šių eretikų yra daugybė pasaulietinių ir reguliariųjų vienuolių ir kad tokie vyrai turi būti būtinai suimti. Žemutinių kraštų metraštininkas taip pat išreiškė nuomonę, kad judėjimą, turėdami tikslą sunaikinti dvasininkiją ir Bažnyčią, organizavo Vokietijos atsimetėliai vienuoliai. Ir praėjus trejiems metams po to, kai judėjimas dingo iš akių, Kelno arkivyskupas vis dar grasino ekskomunikuoti jame dalyvavusius diakonus ir žemesnio rango dvasininkus, nebent jie galėtų pristatyti liudytojus, prisiekiančius jų nekaltumu. Kas slypėjo už tokių kaltinimų, rodo įvykiai Vroclave – mieste, kur, kaip matėme, flagelantai atvirai išpažino savo joachimiškus įsitikinimus. Ten, kaip žinoma, vadas buvo diakonas, kurstantis savo sekėjus pulti dvasininkus ir galiausiai buvęs sudegintas kaip eretikas.
Flagelantų judėjimui virstant mesijiniu masiniu judėjimu, jo elgesys tapo panašus į jo pirmtakų – Liaudies kryžiaus žygių. Ypač Vokiečių flagelantai baigė kaip bekompromisiai Bažnyčios priešai, kurie ne tik smerkė dvasininkiją, bet ir visiškai atmetė jos pretenzijas į antgamtinę galią. Jie neigė, kad Eucharistijos sakramentas turi kokią nors prasmę; o kai ostija buvo iškeliama, jie atsisakydavo jai parodyti pagarbą. Jie turėjo įprotį pertraukti bažnytines pamaldas, sakydami, kad tik jų pačių ceremonijos ir giesmės turi vertę. Jie iškėlė save aukščiau popiežiaus ir dvasininkų, argumentuodami tuo, kad jei dvasininkai galėjo remtis tik Biblija ir tradicija kaip savo autoriteto šaltiniais, juos pačius tiesiogiai pamokė Šventoji Dvasia, išsiuntusi juos per pasaulį. Flagelantai absoliučiai atsisakė klausytis bet kokio dvasininko kritikos; priešingai – lygiai kaip „Vengrijos Magistras“ – jie pareiškė, kad bet koks jiems prieštaraujantis kunigas turi būti išvilktas iš sakyklos ir sudegintas ant laužo. Kai du dominikonai išdrįso ginčytis su flagelantų grupe, jie buvo apmėtyti akmenimis: vienas žuvo, o kitas išsigelbėjo tik pabėgdamas; panašių incidentų įvyko ir kitur. Kartais flagelantai ragindavo minią apmėtyti dvasininkus akmenimis. Bet kas, įskaitant ir bet kurį jų pačių brolijos narį, bandęs sušvelninti jų įniršį prieš Bažnyčią, tai darė rizikuodamas gyvybe. Popiežius skundėsi, kad kai tik turėdavo galimybę, šie atgailautojai pasisavindavo bažnytinį turtą savo brolijos reikmėms; o prancūzų metraštininkas teigė, kad flagelantų judėjimo tikslas buvo visiškai sunaikinti Bažnyčią, perimti jos turtus ir išžudyti visą dvasininkiją. Nėra pagrindo manyti, kad bent vienas iš jų perspaudė.
Kaip įprasta, žydai kentėjo kartu su dvasininkais ir kur kas didesniu mastu. Didžiosiose Europos žydų žudynėse, lydėjusiose Juodąją mirtį – didžiausiose prieš dabartinį šimtmetį – flagelantai suvaidino svarbų vaidmenį. Pirmuosius žudymus spontaniškai įvykdė liaudis, įsitikinusi, kad žydai sukėlė marą apnuodiję šulinius. Jos baigėsi iki 1349 m. kovo; galbūt todėl, kad iki to laiko žmonės pastebėjo, jog maras puola žydus taip pat kaip ir krikščionis ir neaplenkia vietovių, kur visi žydai jau buvo išžudyti. Praėjus keturiems mėnesiams, flagelantų propaganda sukėlė antrą žudynių bangą. Kur tik valdžia iki šiol gynė žydus, dabar šios ordos reikalavo jų skerdynių. 1349 m. liepą flagelantams įžengus į Frankfurtą, jie puolė tiesiai į žydų kvartalą, kur miestiečiai prisijungė prie jų išnaikinant visą bendruomenę. Miesto valdžia buvo taip susirūpinusi šiuo incidentu, kad išvijo atgailautojus iš miesto ir sutvirtino vartus, siekdama užkirsti kelią jų sugrįžimui. Po mėnesio žudynės vienu metu įvyko Maince ir Kelne. Per flagelantų ceremoniją Maince žiūrovų minia staiga įšėlo ir puolė žydus, dėl ko buvo sunaikinta didžiausia Vokietijos bendruomenė. Kelne flagelantų gauja, kurį laiką stovyklavusi lauke, įžengė į miestą ir surinko didžiulę minią tų, „kurie neturėjo ko prarasti“. Prieštaraujant miesto tarybai ir pasiturintiems miestiečiams, ši orda užpuolė žydus ir daugelį jų išžudė. Briuselyje taip pat būtent flagelantų artėjimas, kartu su gandais apie šulinių nuodijimą, sukėlė skerdynes, kurių metu buvo išžudyta visa 600 žydų bendruomenė, nepaisant Brabanto hercogo pastangų ją apsaugoti. Didelėse Žemutinių kraštų teritorijose flagelantai, padedami vargšų masių, degino ir skandino visus žydus, kuriuos tik galėjo rasti, „nes manė tokiu būdu įtiksiantys Dievui“.
Šaltinių nedaug, ir neįmanoma pasakyti, kiek tokių žudynių flagelantai vadovavo ar kurstė antrojoje 1349 m. pusėje; bet jų turėjo būti daug. Patys žydai ėmė laikyti flagelantus pačiais blogiausiais savo priešais; tuo tarpu popiežius kaip vieną iš pagrindinių skundų prieš flagelantus nurodė tai, kad „dauguma jų arba jų sekėjai, prisidengdami pamaldumo išvaizda, imasi žiaurių ir bedieviškų darbų, pralieja žydų, kuriuos krikščioniškas gailestingumas priima ir palaiko, kraują“. Bent jau aišku tai, kad kai flagelantai užbaigė darbą, kurį pradėjo 1348 m. panika, Vokietijoje ar Žemutiniuose kraštuose buvo likę labai mažai žydų. 1348–1349 m. skerdynės užbaigė žydų padėties blogėjimą, prasidėjusį 1096 m. Visą likusį viduramžių laikotarpį Vokietijos žydų bendruomenės liko mažos, skurdžios ir, be to, pasmerktos getų segregacijai.
Ar flagelantai ketino nuversti ir tą kitą tradicinį Priešą, kurį personifikavo Turčius? Ar jie, kaip kitos eschatologiškai įkvėptos ordos, siekė išnaikinti turtinguosius ir privilegijuotuosius? Popiežius kaltino juos pasauliečių, taip pat dvasininkų ir žydų, apiplėšinėjimu bei žudymu, o vienas metraštininkas patikslina, kad jie puldinėjo būtent pasiturinčius asmenis. Neabejotina, kad galiausiai šių ordų – kaip ir Piemenėlių – ėmė bijoti „didieji“. Prancūzijoje Pilypas V uždraudė viešą saviplaką grasindamas mirties bausme, ir taip sugebėjo užkirsti kelią judėjimui skverbtis toliau nei Pikardija. Vokietijoje kai kurie miestai, pavyzdžiui, Erfurtas, uždarė savo vartus prieš flagelantų ordas, o kiti, pavyzdžiui, Achenas (Aachen) ir Niurnbergas (Nuremberg), žadėjo mirtį bet kuriam flagelantui, rastam jų sienose. Ko bijojo šios miestų valdžios, gana aiškiai išryškėja iš istorijos apie mažesnį flagelantų judėjimą, kuris lydėjo naują maro protrūkį 1400 m. Tais metais flagelantai buvo įkalinti Vizė mieste (Visé) prie Maso (Maas) upės, sulaukė pasipriešinimo Tongerene (Tongeren), o Gento mieste juos nuslopino Flandrijos grafas. Flagelantų gaujai prisiartinus prie Mastrichto (Maastricht), pasiturintys miestiečiai bandė prieš ją uždaryti vartus, tačiau proletarai audinių vėlėjai sukilo ir nuvertė magistratą bei jo rėmėjus, įleido atgailautojus ir, sustiprinti šių šventų vyrų buvimo, uždarė vartus prieš miesto siuzereną Lježo vyskupą.
Antrojoje 1349 m. pusėje flagelantų judėjimas tapo tokia pat anarchiška jėga kaip ir du didieji Piemenėlių sukilimai, ir sutelkė prieš save tą pačią dvasinės bei pasaulietinės valdžios koaliciją. Kunigaikščiai ir vyskupai regionuose, kuriuos sudrumstė flagelantai, kreipėsi į Sorboną patarimo. Sorbona perdavė šį reikalą popiežiui Avinjone, bet taip pat nusiuntė jam vieną iš savo daktarų, flamandų vienuolį Jeaną du Faytą, kuris tyrinėjo judėjimą savo tėvynėje. Kai maras pirmą kartą pasiekė Pietų Prancūziją praėjusių metų gegužę, pats Klemensas VI buvo įvedęs viešas saviplakas, kuriose dalyvavo didžiulės abiejų lyčių atstovų minios. Vėliau jis suprato tokių pasirodymų pavojų; iš Bazelio į Avinjoną atvykusi flagelantų gauja sulaukė papeikimo. Dabar du Fayto ataskaita iššaukė neatidėliotiną reakciją; 1349 m. spalį popiežius išleido Bulę prieš flagelantus. Apibendrinusi jų doktrinines užgaidas ir nusikaltimus prieš dvasininkus bei žydus, Bulė pabrėžė, kad šie žmonės jau ignoruoja pasaulietinę valdžią ir pridūrė, kad jei dabar nebus jiems pasipriešinta, netrukus gali būti per vėlu. Todėl „sekta“ turėjo būti nuslopinta; o „klaidų mokytojai“, kurie sukūrė jos doktrinas, turėjo būti suimti ir nuteisti, jei prireiktų – ir sudeginant. Bulė buvo išsiųsta arkivyskupams Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Anglijoje bei Švedijoje, ir ją sekė laiškai Prancūzijos bei Anglijos karaliams. Paryžiaus universitetas taip pat dabar paskelbė formalų pasmerkimą; o dvasininkai suskubo rašyti traktatus prieš flagelantus.
Bulės poveikis buvo greitas. Arkivyskupai ir vyskupai visoje Vokietijoje bei Žemutiniuose kraštuose uždraudė visas tolesnes flagelantų procesijas. Daugelis parapijų kunigų, kapelionų ir kanauninkų buvo pašalinti iš luomo bei ekskomunikuoti, ir patraukė į Avinjoną prašyti išrišimo. Pasaulietinė valdžia entuziastingai bendradarbiavo slopinant judėjimą. Tie miestai, kuriuos vis dar lankė flagelantai, ėmėsi priemonių juos pašalinti. Girdime apie flagelantus, kuriems grafo įsakymu buvo nukirstos galvos, ir daugelį pakartų Vestfalijoje. Arkivyskupo įsakymu Tryro vyskupijos miestų valdžia pradėjo flagelantų egzekucijas ir beveik juos išnaikino. Spaudžiami persekiojimų, beveik visi atgailautojai greitai apleido savo judėjimą – „išnykdami“, kaip sako vienas metraštininkas, „taip pat staiga, kaip ir atsirado, tarsi nakties šmėklos ar besityčiojančios dvasios“. Kai kurie tiesiogine prasme nusiplėšė savo uniformas ir pabėgo. Kitais metais – kurie pasitaikė esą Šventieji metai – daugelis atlikinėjo atgailą būdami plakami, šį kartą dvasininkų, priešais pagrindinį Šv. Petro altorių Romoje. Vis dėlto judėjimas šen bei ten užsiliko. Turnė miestas buvo priverstas periodiškai atnaujinti savo draudimus iki pat 1351 m., Utrechto vyskupas vis dar persekiojo flagelantus 1353 m., o Kelno arkivyskupas turėjo su jais reikalų 1353 m. ir vėl 1357 m. Po to apie flagelantus tose vakarinėse srityse daugiau nieko nebegirdėti.
Žvelgiant viduramžių populiariosios eschatologijos kontekste, 1349 m. flagelantų judėjimo istorija išprovokuoja vieną akivaizdų klausimą: ar buvo kažkur Vokietijoje koks nors apsišaukėlis mesijas, kuris bandė per flagelantų judėjimą sukurti tokią padėtį, kurioje jis galėtų viešai prisiimti eschatologinio gelbėtojo vaidmenį? Deja, prieinami šaltiniai atsakymo neduoda. Galima tik atkreipti dėmesį į mažesnį flagelantų judėjimą, pasirodžiusį Italijoje keleriais metais anksčiau, ir kuris taip pat buvo išsprūdęs iš bažnytinės kontrolės. Šiuo atveju žinoma, kad vadas buvo pasaulietis Domenikas Savis iš Askolio (Domenico Savi of Ascoli), kuris, daugelį metų praleidęs kaip atsiskyrėlis, pasiskelbė tapęs Dievo Sūnumi; už tai jis buvo sudegintas kaip eretikas. Žinoma, tai nepatvirtina, jog 1349 m. Vokietijoje egzistavo panaši figūra; tai tik daro šią prielaidą labiau tikėtina. Kita vertus, yra gausybė informacijos apie flagelantų mesiją, vardu Konradas Šmidas (Konrad Schmid) – tikrą italų erezijarcho atitikmenį ir kartu pseudo-Frydrichą – kuris 1360-aisiais vadovavo judėjimui, persekiojimų spaudžiamam virtusiam slapta sekta centrinės ir pietų Vokietijos miestuose. Šio vyro ir jo sekėjų istoriją verta panagrinėti kiek detaliau.
Slaptieji Tiuringijos flagelantai
Pasaulietis, buvęs pakankamai raštingas, kad vienuolyno bibliotekoje pasinertų į apokaliptines pranašystes, Konradas Šmidas taip pat buvo puikiai susipažinęs su tradiciniu, daugiau ar mažiau ezoteriniu ankstesnių flagelantų judėjimų mokymu. Daugeliu atžvilgių jo doktrina buvo tiesiog tokia pat kaip 1348–1349 m. atgailautojų. Jo sekėjams saviplaka, kaip ir tuomet, buvo kolektyvinis Kristaus sekimas (imitatio Christi), atpirkimo auka, kuri vienintelė saugojo pasaulį nuo galutinės, triuškinančios katastrofos, ir kurios dėka jie patys tapo šventu elitu. Jiems taip pat atrodė savaime suprantama atmesti Romos Bažnyčią ir visus jos darbus, išjuokti Eucharistiją, bažnyčias vadinti plėšikų landynėmis, o dvasininkiją smerkti kaip kraujasiurbius šarlatanus, kurių tikroji prigimtis atsiskleidė Apokalipsės Žvėryje. Net ir atmetant pasaulietinės valdžios autoritetą, tvirtinant, kad imperatorius turi ne daugiau teisių į jų paklusnumą nei popiežius, ir kad jiems be išimties anuliuoti visi įstatymai, šie sektantai tik patvirtina tai, ką jau buvo galima nuspėti iš jų pirmtakų elgesio. Tačiau kitais atžvilgiais Šmido mokymai yra labai iškalbingi; juose mesijinis tikėjimas, kuris Vokietijos flagelantų judėjime visada buvo numanomas, skelbiamas su pačiu didžiausiu akcentu.
Pagal šiuos mokymus Izaijo pranašystės, kurios tradiciškai laikytos pranašaujančiomis Kristaus atėjimą, iš tikrųjų nurodė į Šmido atėjimą, kuris dabar buvo vienintelis tikrosios religijos nešėjas. Iš to atrodytų, kad kai Šmido katalikiški priešininkai sakė, jog jis laikė save Dievu, jie kalbėjo gryną tiesą. Tuo pat metu flagelantų lyderis prisiėmė Tiuringijos karaliaus titulą. Niekur kitur, ko gero, 1348–1349 m. flagelantų judėjimas neklestėjo taip energingai kaip dideliame Centrinės Vokietijos plote, tuo metu žinomame kaip Tiuringija. Nė vienas miestas ar kaimas neliko nepaliestas; flagelantai tapo tokie populiarūs ir galingi, kad atvirai kurstė prastuomenę apmėtyti dvasininkus akmenimis; Erfurto miestas panikos apimtas uždarė savo vartus, kol lauke stovyklavo flagelantų ordos. Tačiau prisiimdamas Tiuringijos karaliaus titulą, Šmidas ne tik pripažino regioną, ypač palankų jo apaštalavimui; Tiuringija taip pat buvo regionas, suvaidinęs unikalų vaidmenį formuojant folklorą apie būsimąjį imperatorių Frydrichą.
Nuo 1314 iki 1323 m. Tiuringiją valdė Frydricho II anūkas, markgrafas Frydrichas Bebaimis. Tuo metu buvo frakcija, kuri matė šį vyrą kaip natūralų imperatoriškojo orumo paveldėtoją ir skleidė propagandą, palaikančią jo pretenzijas; o paprastų žmonių akyse jis tapo eschatologine figūra. Buvo plačiai tikima, kad jis turėjo stebuklingą apgamą – šviečiantį auksinį kryžių tarp menčių – kuris buvo Paskutiniųjų dienų imperatoriaus išpranašautas ženklas; ir buvo tikimasi, kad jis įvykdys galutinę bausmę dvasininkijai. Po jo mirties Frydricho Bebaimio figūra susiliejo su jo motinos tėvo, Imperatoriaus, figūra. Tiuringiečiai ėmė pasakoti apie paslaptingą Frydrichą, miegantį Kifhauzerio (Kyffhäuser) kalne, kuris vieną dieną sugrįš šlovėje, kad valdytų pasaulį iš savo Tiuringijos karalystės. Taigi, skelbdamasis Tiuringijos karaliumi, Konradas Šmidas teigė esąs eschatologinės pranašystės Frydrichas. Būtent tai jis turėjo omenyje, kai iškėlė save priešindamasis valdančiajam markgrafui, tvirtindamas turintis savo sąskaitoje kur kas didesnių žygdarbių; o paprasti žmonės iš tiesų jį vadino imperatoriumi Frydrichu. Būdamas kartu ir prisikėlęs Frydrichas, ir įsikūnijęs Dievas, šis erezijarchas jau vaidino tą vaidmenį, kuris po pusantro amžiaus apsės Aukštutinio Reino Revoliucionieriaus vaizduotę.
Norėdamas būti priimtas į sektą, kandidatas turėjo atlikti visuotinę išpažintį Šmidui, iškentėti jo rankomis atliekamą plaktuvę ir prisiekti absoliutų paklusnumą. Nuo to momento vienintelė jo pripažįstama pareiga buvo visiškas paklusnumas mesijui. Šmidas mokė savo sekėjus, kad jų išganymas priklauso nuo jų požiūrio į jį patį. Jei jo rankose jie nebus „minkšti ir paklusnūs kaip šilkas“, jei parodys menkiausią nepriklausomybės siekį, jie bus atiduoti Velniui tiek fiziniam, tiek dvasiniam kankinimui. Jis buvo jų dievas, ir jie turėjo jam melstis, kreipdamiesi į jį „Mūsų Tėve“.
Tie, kurie buvo ištikimi Šmidui, gavo savo atlygį. Jie galėjo džiaugtis tikru žinojimu, kad juose ir per juos žmonijos istorija pasiekia savo tikrąjį tikslą. 1349 m. flagelantus jie matė esančius tokiame pat santykyje su jais, kaip Jonas Krikštytojas su Kristumi. Iš tiesų, pats Kristus tebuvo jų pirmtakas; juk net jei jis ir parodė tikrąjį išganymo kelią ištverdamas plaktuvę, tik tie, kurie patys plakėsi, galėjo teigti einantys tuo keliu iki galo. Dabar krikščioniškąją tvarką išstūmė aukštesnė tvarka (čia galima atpažinti žinomą joachimitų modelį), ir šios tvarkos vieninteliai nešėjai buvo Konrado Šmido sekėjai. Kaip Kristus vandenį pavertė vynu, taip jie krikštą vandeniu pakeitė krikštu krauju. Dievas išties geriausią vyną pasiliko pabaigai – ir tai buvo ne kas kita, kaip flagelantų pralietas kraujas.
Šie žmonės buvo įsitikinę, kad jiems plakantis, juos stebi angelas, vardu (kas stebina) Venera. Jų oda, visa raudona nuo kraujo, atrodė kaip vestuvių puotos drabužiai, o sijonus, kuriuos jie dėvėjo saviplakos metu, jie vadino nekaltumo rūbais. Kaip Pranašai būtų džiaugęsi būdami gyvi šiuo momentu ir galėdami dalyvauti šiuose šventuose plakimuose! Kalbant apie karalių Dovydą, jis iš tikrųjų numatė šią palaimą ir buvo atvestas į neviltį žinojimo, kad niekada neišgyvens tiek, jog galėtų prisijungti prie šios sektos. Nepaisant to, jis ir jo žmona plakdavosi kiekvieną naktį, taip stengdamiesi dalyvauti šiuose labiausiai Dievui patinkančiuose darbuose. Tačiau visa tai buvo tik laukiamo džiaugsmo – netrukus pasirodysiančios Tūkstantmetės Karalystės – išankstinis skonis, kurioje, susibūrę aplink savo Imperatorių-dievą, flagelantai sudarys angelų chorą ir bus vadinami kunigaikščių sūnumis. Tuo tarpu daugelis sektos narių, apimti nekantrumo, pardavė visą savo turtą ir atsisakė dirbti, tad greitai nugrimzdo į visišką skurdą.
Kaip ir 1348–1349 m., flagelantų propagandai vis dar labai padėjo maras. Mažesni, bet akivaizdžiai keliantys nerimą protrūkiai toliau kartojosi kas kelerius metus, kaskart sukeldami naują panikos bangą. Gali būti, kad būtent ypač sunki 1368 m. epidemija įkvėpė Šmidą paskelbti, jog Paskutinysis Teismas įvyks ir Tūkstantmetis prasidės kitais metais. Tačiau iki to laiko Inkvizicija jau buvo pradėjusi domėtis eretiškų grupių dauginimusi Tiuringijoje. Susidoroti su situacija buvo pasiųstas itin energingas inkvizitorius, ir įvyko daugybė egzekucijų. Yra pagrindo manyti, kad Konradas Šmidas buvo vienas iš septynių eretikų, sudegintų 1368 m. Nordhauzene (Nordhausen), vos už penkiolikos mylių nuo Kifhauzerio kalno, iš kurio jis, kaip prisikėlęs Frydrichas, neva turėjo išeiti.
Dar kartą bažnytinė valdžia ėmėsi naikinti flagelantų judėjimą Vokietijoje. 1370 m. Viurcburgo vyskupas uždraudė saviplaką savo vyskupijoje, o po dvejų metų popiežius skatino Vokietijos Inkviziciją nedelsiant susidoroti su visais flagelantais, kuriuos tik pavyks sučiupti. Tačiau judėjimas vis tiek tęsėsi pogrindyje. 1391–1392 m. naujų flagelantų grupių buvo rasta tarp valstiečių ir amatininkų Heidelbergo apylinkėse; o su jais susidūręs inkvizitorius nusprendė, kad geriausia nedelsiant vykti į senąją Šmido būstinę Tiuringijoje. Ten jis rado siaučiantį marą ir skerdžiamus žydus; ir be vargo Erfurte aptiko eretiškų flagelantų grupę. Grupės lyderiai buvo sudeginti, kitiems skirtos atgailos, o likusieji tiesiog išsibėgiojo.
Metai aplink 1400-uosius buvo nelaimingas ir neramus laikas visai krikščionijai. Osmanų turkai veržėsi į Balkanus ir 1396 m. sutriuškino kryžiuočių kariuomenę, kurią Vakarai išsiuntė prieš juos. Dar labiau nei ši išorinė grėsmė nerimą kėlė susiskaldymas, kylantis iš Didžiosios schizmos, padalijusios Bažnyčią tarp dviejų besivaržančių popiežių, kurių kiekvienas reikalavo visos krikščionijos paklusnumo ir smerkė kitą kaip eretiką. Tai buvo gilios ir plačiai paplitusios dezorientacijos laikotarpis, kuris – kaip dažnai nutinka – tapo puikiu stimulu eschatologiniam susijaudinimui. 1396 m. dominikonas Šv. Vincentas Fereras (Vincent Ferrer) regėjo artėjančias Paskutines dienas ir, įsitikinęs, kad Antikristas tuoj pradės savo valdymą, ėmė vesti flagelantų procesijas per Ispaniją, pietų Prancūziją ir Italiją. 1399 m. vienas italų valstietis patyrė apokaliptinį regėjimą, po kurio susikūrė flagelantų judėjimas, apėmęs visą Italiją. Netgi tose pietinėse žemėse, kur tokie judėjimai paprastai likdavo po bažnytine kontrole, jie kartais galėdavo iš jos išslysti. Kai didžiulė flagelantų procesija iš Lombardijos miestų nusileido į Romą, popiežius liepė suimti ir sudeginti jos lyderį; o kelių šimtų Lombardijos amatininkų procesija, vadovaujama vieno iš Ferero mokinių, įžengusi į tą patį miestą su ketinimu paskelbti karą Antikristui, taip pat turėjo labai neraminti Kuriją. Būtent ši liūdna patirtis paskatino tą iškilų ir apdairų teologą Šarljė de Gersoną (Jean Gerson) iš Konstancos susirinkimo 1417 m. nukreipti patį rimčiausią kreipimąsi į Fererą, prašant nustoti skatinti tokias Bažnyčiai pavojingas tendencijas.
Tačiau eretiškų flagelantų vis dar buvo daugiausiai Tiuringijoje ir aplink ją. Šie žmonės taip pat buvo įsitikinę, kad gyvena Paskutinėmis dienomis; ir būtent tradicinės liaudies eschatologijos terminais jie aiškino įkūrėjo Konrado Šmido gyvenimą ir mirtį. Apreiškimo knygoje pasakojama apie du „liudytojus“, kurie turėjo pamokslauti prieš Antikristą, būti jo nužudyti, o tada stebuklingai prisikelti; liaudies eschatologija tapatino šiuos liudytojus su Eliju ir Henochu, dviem Senojo Testamento veikėjais, kurie buvo „paimti“ į dangų nepatyrę kūniškos mirties. Kaip Elijų ir Henochą, persikūnijusius Paskutinėse dienose kaip liudytojus, flagelantai dabar matė Šmidą ir jo artimiausią bendražygį, žuvusį kartu su juo; o Antikristas, žinoma, buvo Romos Bažnyčia. Tačiau sektantai taip pat buvo įsitikinę, kad Šmidas dar kartą sugrįš, šįsyk tam, kad nuverstų Antikristą ir pirmininkautų Paskutiniajam Teismui. Būtent todėl, kad Elijo ir Henocho sugrįžimas jau liko praeityje, jie šio Antrojo Atėjimo laukė kiekvieną akimirką; ir beveik neabejotina, kad jie tikėjosi Šmido pasirodant ir kaip Paskutiniojo Imperatoriaus, ir kaip Žmogaus Sūnaus. Penkiolikto amžiaus pradžioje Tiuringijos metraštininkas pažymėjo, kaip energingai ten klestėjo „slapta erezija“ apie miegantį Frydrichą – kaip tvirtai paprasti žmonės buvo įsitikinę, kad Imperatorius iš tiesų laikas nuo laiko pasirodo tarp žmonių, ir kaip užtikrintai jie laukė jo sugrįžimo kaip Paskutiniųjų dienų Imperatoriaus; ir tikrai neatsitiktina, kad būtent miestuose aplink Kifhauzerį išliko slaptas flagelantų judėjimas. Kalbant apie likusius dalykus, šie slapti flagelantai vis dar labai aiškiai suvokė savo ryšį su pirmtakais. Jie išsaugojo 1349 m. judėjimo ritualus ir tebegynė savo praktikas apeliuodami į Dangiškąjį Laišką. Jie taip pat išsaugojo Šmido doktriną visu jos grynumu, perduodami ją iš tėvų vaikams su tokia ištikimybe, kad po šimtmečio ji beveik nepasikeitė. Iš tikrųjų jie sudarė glaudžiai organizuotą bendruomenę, į kurią naujagimiai būdavo pakrikštijami plakami tol, kol pasirodydavo kraujas.
Tradiciškai procesus prieš eretikus inicijuodavo ir vykdydavo Bažnyčia; pasaulietinės valdžios įsikišimas apsiribodavo tik paskirtų nuosprendžių įvykdymu. Tuo labiau reikšminga, kad, kiek galima spręsti, iniciatyvos persekioti Tiuringijos flagelantus visada imdavosi vietiniai teritoriniai kunigaikščiai. Patraukiant atsakomybėn šiuos žmones, kurie išties buvo tiek pat socialiniai revoliucionieriai, kiek ir eretikai, Inkvizicijos vaidmuo geriausiu atveju buvo antraeilis. Taip jau buvo ir 1414–1416 m., kai didelė flagelantų bendruomenė buvo atskleista Zangerhauzeno (Sangerhausen) mieste. Po masinių teismų, kuriuos kartu vykdė inkvizitoriai ir pasaulietiniai teisėjai, lyderis ir du jo mokiniai buvo sudeginti kaip neatgailaujantys eretikai. Likusieji išsižadėjo pažiūrų ir buvo paleisti; bet kai inkvizitorius paliko sritį, kaimyninių teritorijų kunigaikščiai suėmė kiekvieną flagelantą, kurį tik galėjo rasti. 1414 m. buvo sudeginta aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt flagelantų, o 1416 m., regis, 300 per vieną dieną – tai neabejotinai stulbinanti baimės, kurią šis judėjimas kėlė „didiesiems“, išraiška. Net ir tai nesustabdė judėjimo. Po kartos, 1446 m., keliolika flagelantų buvo atrasti Nordhauzene, mieste, kur tikriausiai buvo sudegintas pats Šmidas. Šiuo atveju taip pat buvo sudeginti net ir tie, kurie išsižadėjo pažiūrų – tai veiksmų eiga, kurią galėjo priimti tik pasaulietinė valdžia be Bažnyčios sankcijos; tikriausiai neatsitiktina, kad vienintelės aukos, kurios profesija žinoma, buvo audėjas. 1454 m. Zonderhauzene (Sondershausen) vėl buvo sudeginta pora tuzinų flagelantų (vyrų ir moterų); ir tik 1480-aisiais paskutiniai (kiek žinoma) iš slaptųjų flagelantų buvo teisiami ir sudeginti – ir vėl vietinio kunigaikščio iniciatyva.
Jei po to apie sektą daugiau nieko nebegirdėti, vis dėlto įdomu, kad apygarda, kurioje ji labiausiai klestėjo, buvo ta pati apygarda, kuri turėjo tapti Thomo Müntzerio (Tomo Miuncerio) žygdarbių liudininke. Kaimas, kuriame 1488 ar 1489 m. gimė šis Valstiečių karo pranašas (propheta), yra vos už kelių mylių nuo Nordhauzeno, kaip ir skerdynių, kurios sutriuškino jo valstiečių kariuomenę, vieta.
8. Amoraliausių antžmogių elitas (i)
Laisvosios dvasios erezija
Lyginant su didžiule literatūros gausa apie katarų, albigiečių ir neomanichėjų erezijas, literatūra apie Laisvosios dvasios (arba Dvasinės laisvės) ereziją yra tikrai skurdi. Tai nėra visiškai stebėtina; nes nors katarų perfecti (tobulieji) dominavo religiniame didelės pietų Prancūzijos dalies gyvenime pusę amžiaus ar ilgiau, kol jų galią palaužė kryžiaus žygis, pakeitęs Prancūzijos istoriją, Laisvosios dvasios adeptų istorija nėra tokia akivaizdžiai dramatiška. Vis dėlto Vakarų Europos socialinėje – skirtingai nuo grynai politinės – istorijoje Laisvosios dvasios erezija suvaidino svarbesnį vaidmenį nei katarizmas. Teritorija, kurioje ji išsiplėtė, pagal viduramžių standartus buvo didžiulė. XIV amžiuje, kai žmogus Moravijoje norėdavo prisijungti prie vienos iš šių bendruomenių, jis buvo vedamas per visą Europą, kol galiausiai su ja supažindinamas Kelne; o moterys adeptės keliaudavo iš Kelno į bendruomenę giliai Silezijoje, už 400 mylių. Šimtmečiu vėliau adeptų grupė iš Pikardijos padarė apčiuopiamą įtaką taboritų revoliucijai Bohemijoje. Be to, šis judėjimas turėjo nepaprastą gebėjimą išlikti; nuolat persekiojamas, jis išliko kaip atpažįstama tradicija apie penkis šimtmečius.
Todėl Laisvosios dvasios erezija reikalauja vietos bet kokioje revoliucinės eschatologijos apžvalgoje – ir tai lieka tiesa net ir tuo atveju, jei jos šalininkai nebuvo socialiniai revoliucionieriai ir nerado pasekėjų tarp maištingų miesto vargšų masių. Iš tikrųjų jie buvo gnostikai, susitelkę į savo individualų išganymą; tačiau gnozė, kurią jie pasiekė, buvo kvazimistiškas anarchizmas – toks drąsus ir besąlygiškas laisvės patvirtinimas, kuris prilygo visiškam bet kokio suvaržymo ir apribojimo neigimui. Šiuos žmones galima laikyti tolimais Bakunino ir Nyčės pirmtakais – ar greičiau tos bohemiškosios inteligentijos, kuri pastarąjį pusšimtį metų gyveno idėjomis, kurias Bakuninas ir Nyčė išreiškė savo audringiausiomis akimirkomis, pirmtakais. Tačiau tokie kraštutiniai individualistai gali lengvai virsti socialiniais revoliucionieriais – ir gana veiksmingais – jei susiklosto potencialiai revoliucinė situacija. Nyčės Antžmogis, kad ir kokia vulgarizuota forma, neabejotinai apsėdo daugelio „ginkluotų bohemiečių“, sukūrusių nacionalsocialistinę revoliuciją, vaizduotę; ir ne vienas šiuolaikinis pasaulinės revoliucijos atstovas yra labiau skolingas Bakuninui nei Marksui. Vėlyvaisiais viduramžiais būtent Laisvosios dvasios adeptai išsaugojo – kaip dalį savo visiško išsivadavimo credo – vienintelę egzistavusią išties revoliucinę socialinę doktriną. Ir būtent iš jų gretų iškilo doktrinieriai, įkvėpę ambicingiausią totalinės socialinės revoliucijos bandymą, kokį tik yra mačiusi viduramžių Europa.
Laisvosios dvasios erezija ilgą laiką buvo laikoma vienu iš labiausiai gluminančių ir paslaptingiausių reiškinių viduramžių istorijoje, o jos prigimtis sukėlė daug istorikų ginčų. Dažnai teigta, kad toks judėjimas apskritai neegzistavo niekur kitur, išskyrus dvasininkų, kurių vienintelis rūpestis buvo apšmeižti ir diskredituoti bet kokią kitaminčių veiklą, polemiką. Tačiau tokios abejonės galėjo kilti tik todėl, kad niekada nebuvo bandyta pasinaudoti visais prieinamais šaltiniais. Priešiški šaltiniai – inkvizitorių apklausų protokolai, popiežių ir vyskupų įspėjimai ir pasmerkimai, teologų poleminiai traktatai, nusivylusių pasekėjų atviravimai – iš tikrųjų nėra (kaip dažnai manyta) vieninteliai egzistuojantys šaltiniai. Kaip dvasininkai nuolat su pasibaisėjimu pastebėdavo, Laisvosios dvasios adeptai sukūrė gausią savo pačių doktrininę literatūrą. Nors Inkvizicija šiuos kūrinius nuolat konfiskuodavo ir naikindavo, tyrimams yra prieinami trys tekstai. Du iš jų žinomi jau daugelį metų: traktatas, vadinamas Schwester Katrei („Sesuo Katerina“), parašytas XIV a. alemanų aukštaičių vokiečių dialektu ir išsaugotas dėl to, kad buvo priskirtas – visiškai klaidingai – didžiajam dominikonų mistikui Mokytojui Ekhartui; ir lotyniškas „tikėjimo nuostatų“ sąrašas, XV a. atrastas atsiskyrėlio celėje netoli Reino, bet kuris neabejotinai yra kur kas senesnis. Trečiasis tekstas – ilgas mistinis veikalas Le Mirouer des simples ames („Paprastų sielų veidrodis“). Anksčiau priskirtas nežinomam ortodoksų mistikui, dabar profesorės Romanos Guarnieri šis tekstas identifikuotas kaip garsios Laisvosios dvasios adeptės Margaritos Poretės (Marguerite Porete) kūrinys. Margarita 1310 m. buvo sudeginta kaip eretikė; ir jos knyga, pasirodo, buvo kertinis dokumentas Laisvosios dvasios istorijoje bei persekiojime.
Gali būti, kad yra ir daugiau tokių tekstų, laukiančių atradimo. Tuo tarpu tai, kas jau prieinama, toli gražu įrodo, kad katalikų pasakojimai apie Laisvosios dvasios ereziją buvo iš esmės teisingi. Ją taip pat galima papildyti kitais, vėlesnio laikotarpio įrodymais. Anglijos pilietinio karo metu ir po jo kaltinimai buvo metami tam tikriems sektantams, kuriuos priešai vadino ranteriais („Ranters“), ir tie kaltinimai buvo ankstesniais šimtmečiais Laisvosios dvasios adeptams mestų kaltinimų pakartojimas. Kaip ir viduramžių eretikų, ranterių raštai buvo pasmerkti sudeginti; tačiau kelios kopijos išliko, ir šiuos kūrinius galima palyginti su kaltinimais. Ši medžiaga praktiškai buvo ignoruojama Laisvosios dvasios istorikų (kol pavyzdžiai nebuvo perspausdinti pirmajame šios studijos leidime); tačiau ji yra labai aktuali. Šios knygos priede pateikti pavyzdžiai apima visą Laisvosios dvasios kulto spektrą – nuo pačių dvasingiausių iki grubiausių jo formų; ir jie galutinai įrodo, kad XVII amžiuje iš tiesų egzistavo judėjimas, labai panašus į tą, kuris bendrais bruožais išryškėja iš ne tokių išsamių viduramžių šaltinių.
Istoriškai Laisvosios dvasios ereziją galima laikyti misticizmo, kuris taip energingai klestėjo Vakarų krikščionybėje nuo XI a. ir vėliau, iškrypusia forma. Tiek ortodoksinis, tiek eretiškas misticizmas kilo iš tiesioginio Dievo suvokimo ir bendrystės su juo troškimo; abu vienodai pabrėžė intuityvių ir ypač ekstazės potyrių vertę; ir abiem didžiulį postūmį davė neoplatonizmo filosofijos atradimas iš naujo, iš kurios jie perėmė didžiąją dalį savo konceptualinio aparato. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Katalikų mistikai išgyvendavo savo patirtis tradicijoje, kurią sankcionavo ir palaikė didžiulė institucinė Bažnyčia; ir kai – kaip dažnai nutikdavo – jie kritikuodavo tą bažnyčią, jų tikslas būdavo ją atkurti ir atnaujinti. Kita vertus, Laisvosios dvasios adeptai buvo itin subjektyvūs, nepripažįstantys jokio kito autoriteto, išskyrus savo pačių patirtį. Jų akyse Bažnyčia geriausiu atveju buvo kliūtis išganymui, blogiausiu – tironiškas priešas; bet kokiu atveju – atgyvenusi institucija, kurią dabar turi pakeisti jų pačių bendruomenė, matoma kaip Šventosios Dvasios indas.
Erezijos branduolys slypėjo adepto požiūryje į save: jis tikėjo pasiekęs tokį absoliutų tobulumą, kad tapo nepajėgus nusidėti. Nors praktinės šio tikėjimo pasekmės galėjo būti įvairios, viena iš jų neabejotinai buvo antinomizmas arba moralinių normų atmetimas. „Tobulas žmogus“ visada galėjo padaryti išvadą, kad jam leidžiama ar net privalu daryti tai, kas paprastai laikoma draudžiama. Krikščioniškoje civilizacijoje, kuri teikė ypatingą reikšmę skaistumui ir laikė lytinius santykius ne santuokoje ypač nuodėmingais, toks antinomizmas dažniausiai pasireikšdavo iš principo propaguojamu palaidumu. Kaltinimai palaidumu, žinoma, dažnai buvo vienos religinės bendruomenės metami kitai; tai buvo standartinė polemikos technika viduramžiais, kaip ir ankstyvojoje Bažnyčioje. Tačiau kai jie nukreipiami prieš Laisvosios dvasios adeptus, šie kaltinimai įgauna kitokį atspalvį. Tada iškyla visiškai įtikinamas erotizmo paveikslas, kuris toli gražu nekilo iš nerūpestingo geidulingumo, bet pirmiausia turėjo simbolinę vertę kaip dvasinio išsivadavimo ženklas – beje, tai ta pati vertė, kurią „laisva meilė“ dažnai turėjo ir mūsų laikais.
Vakarų krikščionijos teritorijoje Laisvosios dvasios erezijos negalima užtikrintai identifikuoti iki XIII a. pradžios. Kita vertus, analogiški kultai klestėjo dar prieš tai tiek Rytų krikščionybėje, tiek musulmoniškoje Ispanijoje. Beveik nuo pat savo ištakų Armėnų bažnyčia turėjo kovoti su mistine euchitų arba mesalianų sekta, kuri klestėjo Edessos apylinkėse dar IV amžiuje. Euchitai buvo klajojantys „šventieji vyrai“, gyvenę iš išmaldos; jie propagavo savęs išaukštinimą, kuris dažnai prilygo savęs sudievinimui, ir antinomizmą, kuris dažnai pasireikšdavo anarchišku erotizmu.
Artėjant XII a. pabaigai įvairiuose Ispanijos miestuose, o ypač Sevilijoje, vyko mistinių musulmonų brolijų veikla. Šie žmonės, žinomi kaip sufijai, buvo „šventieji elgetos“, kurie grupėmis klaidžiojo po gatves ir aikštes, apsirengę lopytais ir margais drabužiais. Novicijai tarp jų buvo mokomi nusižeminimo ir savęs atsižadėjimo: jie turėjo vilkėti skudurais, laikyti akis nuleistas į žemę, valgyti atgrasų maistą; jie buvo skolingi aklą paklusnumą grupės mokytojui. Tačiau vos išėję iš noviciato, šie sufijai įžengdavo į visiškos laisvės karalystę. Atsisakydami knyginio mokymosi ir teologinių subtilybių, jie džiaugėsi tiesioginiu Dievo pažinimu – iš tikrųjų jie jautėsi susivieniję su dieviškąja esme intymiausioje sąjungoje. O tai savo ruožtu išlaisvino juos nuo visų suvaržymų. Kiekvienas impulsas buvo išgyvenamas kaip dieviškas įsakymas; dabar jie galėjo apsupti save pasaulietiniais turtais, dabar jie galėjo gyventi prabangoje – ir dabar taip pat jie galėjo meluoti, vogti ar paleistuvauti be jokio sąžinės graužimo. Nes kadangi siela viduje buvo visiškai absorbuota į Dievą, išoriniai veiksmai neturėjo jokios reikšmės.
Tikėtina, kad sufizmas, koks jis vystėsi nuo IX amžiaus, pats daug perėmė iš tam tikrų krikščioniškų mistinių sektų Rytuose. Savo ruožtu atrodo, kad jis prisidėjo prie Laisvosios dvasios misticizmo augimo krikščioniškoje Europoje. Neabejotina, kad kiekvienas bruožas, apibūdinęs sufizmą XII a. Ispanijoje – netgi tokios detalės kaip margi drabužiai – po šimtmečio ar dviejų buvo pastebėti kaip būdingi Laisvosios dvasios adeptams.
Bet kokiu atveju, apie 1200 m. Laisvosios dvasios kultas pradėjo kilti kaip atpažįstama erezija Vakarų krikščionijoje.
Amauriečiai
XIII a. pradžioje Laisvosios dvasios doktrina buvo išplėtota į visaapimančią teologinę ir filosofinę sistemą. Tai buvo įdomiausios grupės, sudarytos iš vyrų, mokytų didžiausioje ortodoksinės teologijos mokykloje Vakarų krikščionijoje – Paryžiaus universitete, darbas. Išsamiausią pasakojimą pateikė vokiečių metraštininkas, Heisterbacho abatijos prioras. „Paryžiaus mieste, – rašo jis, – tame visų žinių šaltinyje ir dieviškųjų raštų šulinyje, Velnias įtikinėjimais įdiegė iškrypusį supratimą keliems išsilavinusiems vyrams.“ Jų buvo keturiolika, ir visi jie buvo dvasininkai – parapijų kunigai, kapelionai, diakonai ir akolitai iš Paryžiaus bei jo apylinkių, taip pat iš tokių miestų kaip Puatjė (Poitiers), Lori (Lorris) netoli Orleano, Trua (Troyes). „Vyrai, didūs žiniomis ir supratimu,“ skundžiasi tas pats metraštininkas, ir iš esmės šis apibūdinimas atrodo pagrįstas: devyni iš keturiolikos buvo studijavę teologiją Paryžiuje, o du iš jų minimi kaip šešiasdešimtmečiai. Jų lyderis buvo toks Viljamas, taip pat dvasininkas ir apmokytas teologijos, bet žinomas kaip Aurifex – dėl to jis buvo laikomas auksakaliu, tačiau tai galėjo reikšti, kad jis buvo filosofinis alchemikas: snūduriuojančios magiškos sielos galios, kurias pažadinti buvo tokių alchemikų ambicija, dažnai buvo simbolizuojamos auksu.
Iš dalies dėl šio Viljamo neatsargumo, iš dalies dėl Paryžiaus vyskupo suorganizuoto šnipinėjimo, eretikai buvo aptikti ir suimti. Apklausti sinode, kuriam vadovavo Sanso arkivyskupas, trys išsižadėjo savo pažiūrų ir buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, tačiau likusieji viešai išpažino savo eretiškus įsitikinimus ir atitinkamai buvo sudeginti. Net mirties akimirką jie neparodė jokio atgailos ženklo. Metraštininko komentaras vis dar gali atgaivinti tos akimirkos atmosferą: „Kai jie buvo vedami į bausmės vietą, kilo tokia siautulinga audra, kad niekas neabejojo, jog orą sudrumstė būtybės, suviliojusios šiuos mirčiai pasmerktus vyrus į jų didžiąją klaidą. Tą naktį žmogus, kuris buvo jų vadas, pasibeldė į vienos moters atsiskyrėlės duris. Per vėlai jis prisipažino klydęs ir pareiškė, kad dabar jis yra svarbus pragaro svečias ir pasmerktas amžinai ugniai.“
Šių sektantų filosofinis mokytojas buvo Amarys de Benas (Amaury of Bène), genialus logikos ir teologijos lektorius Paryžiaus universitete. Šis žmogus kažkada turėjo didžiulį prestižą ir karališkojo dvaro globą; daugelis iškilių asmenų, įskaitant Dofiną, buvo jo draugai ir žavėjosi jo idėjomis. Tačiau galiausiai, apskųstas dėl klaidingos doktrinos mokymo, jis buvo popiežiaus pasmerktas ir priverstas viešai išsižadėti pažiūrų. Ši patirtis palaužė Amario dvasią; jis atgulė į lovą ir netrukus – 1206 arba 1207 m. – mirė. Kai po dvejų ar trejų metų eretiška sekta buvo išaiškinta, dvasininkai iškart paskelbė Amario atsakomybę ir pavadino eretikus „almarikanais“ arba „amauriečiais“. Jau prieš jų egzekuciją cirkuliavo traktatas Contra Amaurianos. Po kelerių metų, 1215 m., kardinolas ir popiežiaus legatas Roberas de Kursonas (Robert of Courçon), kuriam buvo patikėta parengti universiteto statutus, pasirūpino uždrausti bet kokias „eretiko Amario doktrinos santraukos“ studijas. O tais pačiais metais Laterano susirinkime Inocentas III išreiškė savo sprendimą bulėje: „Mes smerkiame ir atmetame pačią iškrypusią bedievio Amario dogmą, kurio protą Melagystės Tėvas taip apakino, kad jo doktriną reikia laikyti ne tiek eretiška, kiek beprotiška.“ Tuo pačiu metu, kai buvo deginami sektantai, Amario kaulai buvo ekshumuoti ir perkelti į nešventintą žemę.
Viskas, kas tikrai žinoma apie paties Amario doktriną, yra tai, kad ji buvo mistinis panteizmas, kuris daug perėmė iš neoplatonizmo tradicijos ir ypač iš pačio iškiliausio neoplatonizmo išdėstymo Vakarų Europoje – Jono Škoto Erigenos De divisione Naturae. Ši knyga, kuriai jau buvo pusketvirto šimto metų, anksčiau niekada nebuvo pasmerkta kaip eretiška; tačiau tai, kaip ja pasinaudojo Amarys, lėmė jos pasmerkimą Sanso sinode 1225 m. Įtarimų šešėlis krito ir ant arabiškų Aristotelio santraukų ir komentarų, kurie kaip tik pradėjo rodytis lotyniškuose vertimuose Paryžiuje. Sinodas, pasmerkęs amauriečius, pasmerkė ir šiuos kūrinius, o Roberas de Kursonas įtraukė apsaugos priemones prieš jų studijavimą į 1215 m. universiteto statutus. Įdomus faktas, kad pirmą kartą pasirodžius Europoje, intelektualinis milžinas, turėjęs suteikti rėmus ortodoksinei viduramžių filosofijai, buvo uždraustas įtariant, kad jis įkvėpė Amarį de Beną. Tačiau visose šiose metafizinėse spekuliacijose yra maža to, kas paaiškintų sprogstamąją doktriną, atrastą 1209 m. Ir visada liks abejonių, kokiu mastu Amarys iš tikrųjų buvo atsakingas už amauriečių doktriną.
Amarys buvo profesionalus filosofas; tuo tarpu amauriečiai, nepaisant jų universitetinio išsilavinimo, turėjo visai kitų interesų. Jie buvo pranašai (prophetae), susirūpinę ne abstrakčiomis idėjomis, o neramių pasaulietinio pasaulio emocijų kurstymu. Ir jiems, kaip ir kitiems pranašams, buvo būdinga tai, kad jie pristatydavo save kaip šventuosius vyrus, apdovanotus stebuklingomis galiomis. „Išoriškai, – pažymi vienas jų priešas, – veidu ir kalba, jie atrodo pamaldūs“; ir tikrai dėl tos priežasties jų mokymai buvo taip noriai priimami. Be to, kaip dauguma „apaštališkųjų“ pamokslininkų, jie veikė didžiuosiuose komerciniuose centruose. Panašu, kad pagrindinė jų tvirtovė buvo Trua (Troyes) Šampanėje, tuomet labai svarbus miestas kelyje iš Flandrijos į Lioną. Trua 1220 m. buvo pagautas ir sudegintas riteris, kuris, regis, buvo amauriečių pasekėjas; o Lione erezijos atgarsiai tvyrojo net iki 1225 m. Šnipas, prasiskverbęs į sektą, kartu su keliais misionieriais nukeliavo per visą Šampanės grafystę – o Šampanė, kaip ir Flandrija, buvo žemė, kurioje stiprių valdovų serija, įvedusi taiką, leido augti gyventojų skaičiui ir vystytis prekybai bei pramonei. Ten klestėjo audimo pramonė; ten susikirto prekybos keliai iš Viduržemio jūros į Vokietiją ir iš Flandrijos į Centrinę bei Rytų Europą; iki XIII a. didžiosios Šampanės mugės tapo pagrindiniais prekybos centrais. Šioje gausiai apgyvendintoje, urbanizuotoje teritorijoje misionieriai ėjo iš vieno slapto susirinkimo į kitą, kur jie panirdavo į transą ir matydavo vizijas. Jie pamokslaudavo remdamiesi Šventojo Rašto tekstais, pateikdami jiems eretišką interpretaciją; ir taip, mums sakoma, suviliodavo didžiulę daugybę nekaltų žmonių. Sekta netgi sukūrė savo literatūrą, tinkamą naudoti pasauliečiams. Paryžiaus sinodas, kartu su ezoteriniu Aristoteliu, pasmerkė kelis grynai populiarius teologijos kūrinius, visus parašytus vietine (šnekamąja) kalba.
Amauriečiai išlaikė savo mokytojo panteizmą, bet suteikė jam stiprų emocinį turinį. Sinodas nustatė, kad jie kartais kalbėjo panteizmo kalba, teigdami, jog „visi dalykai yra Viena, nes viskas, kas yra, yra Dievas“. Tačiau dar labiau stebina išvada, kurią vienas iš trijų vadeivų padarė iš šio bendro teiginio: „Jis drįso teigti, kad tiek, kiek jis buvo, jo negalėjo nei sudeginti ugnis, nei nukankinti kankinimai, nes jis sakė, kad tiek, kiek jis buvo, jis buvo Dievas.“ Čia galima įžvelgti neoplatonizmą; tačiau tokia stiprybė žmoguje, teisiamame dėl savo gyvybės, tikrai neatsiranda iš paprastos panteistinės spekuliacijos. Jos šaltinis slypėjo kitur – Laisvosios dvasios misticizme. Kai amauriečiai teigė, kad „kiekvienas iš jų yra Kristus ir Šventoji Dvasia“, jie turėjo omenyje lygiai tą patį, ką ir Tanchelmas. Jie buvo įsitikinę, kad tai, ką krikščioniškoji teologija laiko unikaliu Įsikūnijimo stebuklu, dabar kartojasi kiekviename iš jų.
Iš tikrųjų jie tikėjo, kad Įsikūnijimas, koks jis įvyko Kristuje, dabar yra pranokstamas. Šie prancūzų pranašai priėjo prie istorijos interpretacijos, kuri turėjo stulbinančių panašumų su Joachimo Fjorijiečio interpretacija – nors jie padarė labai skirtingas išvadas ir nors tokiu ankstyvu metu jie vargu ar galėjo daug žinoti apie doktriną, kuri gulėjo palaidota Kalabrijos abato rankraščiuose. Kaip ir Joachimas, amauriečiai istoriją matė padalintą į tris amžius, atitinkančius tris Trejybės Asmenis; tačiau skirtingai nei jis, jie tikėjo, kad kiekvienas amžius turėjo savo atitinkamą Įsikūnijimą. Nuo pasaulio pradžios iki Kristaus gimimo Tėvas veikė vienas; ir jis buvo įsikūnijęs Abraome, o galbūt ir kituose Senojo Testamento patriarchuose. Amžius po Kristaus gimimo buvo Sūnaus amžius. Tačiau dabar prasidėjo Šventosios Dvasios amžius, kuris tęsis iki pasaulio pabaigos. Tas amžius turėjo būti pažymėtas paskutiniuoju ir didžiausiuoju Įsikūnijimu. Atėjo eilė Dvasiai priimti kūną, ir amauriečiai buvo pirmieji žmonės, kuriuose ji tai padarė – pirmieji „Dvasiniai“ (Spirituals), kaip jie save vadino.
Amauriečiai nesitikėjo likti vieninteliais gyvais dievais žemės paviršiuje, veikiau jie tikėjosi įvesti visą žmoniją į jos tobulumą. Per juos Šventoji Dvasia kalbės pasauliui; tačiau dėl jos ištarmių Įsikūnijimas taps vis visuotinesnis, kol netrukus taps universalus. Vadovaujamas „Dvasinių“, pasaulis žengė į savo aukščiausią epochą, kurioje kiekvienas žmogus bus dieviškas ir žinos save esant tokį. „Per penkerius metus, – jie pranašavo, – visi žmonės bus Dvasiniai, taip, kad kiekvienas galės pasakyti: „Aš esu Šventoji Dvasia“ ir „Prieš atsirandant Abraomui, aš esu“; lygiai kaip Kristus galėjo pasakyti: „Aš esu Dievo Sūnus“ ir „Prieš atsirandant Abraomui, aš esu.“ Vis dėlto amauriečių eschatologijoje tai nereiškė, kad Karalystė nebebuvo rezervuota šventųjų elitui. Šių nežinomų intelektualų protai buvo persisunkę tradicinėmis mesijinėmis fantazijomis, kurios sklandė tarp masių. Auksakalys Viljamas pranašavo, kad per tuos pačius penkerius pereinamuosius metus pasaulis patirs virtinę katastrofų – pažįstamus „mesijinius vargus“ – kurių metu dauguma žmonijos pražus: vieni bus išžudyti karų ir bado, kiti praryti žemės bedugnių, dar kiti sudeginti iš dangaus krintančios ugnies; o tai aiškiai rodo, kad buvo tikimasi, jog tik „išsigelbėjęs likutis“ išgyvens, kad pajustų dieviškumo džiaugsmus. Be to, tarp amauriečių Dvasios amžiaus fantazija, ne daugiau nei tarp vokiečių joachimitų, neišstūmė senesnių fantazijų, sutelktų į Paskutinįjį Imperatorių. Penkeri suspaudimo metai turėjo baigtis Antikristo ir jo kariaunų, kurios buvo ne kas kita kaip Popiežius ir Romos bažnyčia, nuvertimu. Po to visos karalystės atsidurs Prancūzijos karaliaus valdžioje – iš pradžių valdančiojo karaliaus Filipo Augusto, bet vėliau Amario draugo ir globėjo Dofino, kuris niekada nemirs, bet valdys amžinai Dvasios amžiuje. Ir „Prancūzijos karaliui bus duota dvylika kepalų“ – tai reiškė (galima daryti prielaidą), kad Liudvikas VIII turėjo būti antrasis Kristus, kuris – lygiai kaip Tanchelmas ir „Vengrijos Magistras“ – pirmininkaus slaptai tarybai ar šventajai kolegijai iš dvylikos asmenų, sukurtai pagal dvylikos Mokinių pavyzdį.
Buvo manoma – turbūt teisingai – kad amauriečiai buvo mistiniai antinomistai. Šv. Viktoro (St Victor) abatijos netoli Paryžiaus abatas – vienuolyno, kuris tuo metu visoje Vakarų krikščionybėje pirmavo misticizmo teorijoje ir praktikoje – manė esant būtina įspėti savo vienuolius apie šias pavojingas iškrypusio misticizmo pasekmes – „kad šis miestas, mokymosi šaltinis, nebūtų užterštas šio maro“. „Yra šventvagiškų naujovių, – šaukė jis, – kurias įveda tam tikri vyrai, Epikūro, o ne Kristaus mokiniai. Su pačia pavojingiausia apgavyste jie stengiasi slapta įtikinti žmones, kad nusidėjėliai nebus nubausti, sakydami, kad nuodėmė yra niekas, todėl niekas nebus Dievo nubaustas už nuodėmę. Ir jei išoriškai, veidu ir kalba, jie atrodo pamaldūs, tas pamaldumas viduje paneigiamas jų protuose ir slaptuose kėsluose. Bet didžiausia beprotybė ir pati įžūliausia melagystė yra ta, kad tokie vyrai nebijo ir neraudonuoja sakydami, jog jie yra Dievas. O kokia beribė kvailystė, kokia bjauri arogancija, kad svetimautojas, sugulovas, slegiamas gėdos, neteisybės indas, būtų vadinamas Dievu!“ Ir čia, kaip dažnai būna, savęs išaukštinimas pirmiausia pasireiškė visišku palaidumu: „jie vykdė prievartavimus ir svetimavimus, ir kitus veiksmus, teikiančius malonumą kūnui. O moterims, su kuriomis nusidėjo, ir paprastiems žmonėms, kuriuos apgavo, jie pažadėjo, kad nuodėmės nebus baudžiamos.“ Tai buvo protestas, kuris, turint gerą pagrindą, skambės dar ne kartą per ateinančius šimtmečius.
Laisvosios dvasios sociologija
Apie visus didžiuosius vėlyvųjų viduramžių eretiškus judėjimus tiesa, kad juos galima suprasti tik savanoriško skurdo kulto kontekste. Kai nuo XII amžiaus Vakarų Europoje atsirado iki tol negirdėtas turtas, dauguma tų, kurie galėjo, mėgavosi naujomis prabangos ir pasipuikavimo galimybėmis. Tačiau visada atsirasdavo tokių, kurie šiame naujame mėgavimesi matė tik Velniaus gundymus ir jautė potraukį atsisakyti visos nuosavybės, galios bei privilegijų ir nusileisti į skurstančias mases. O kadangi kontrastas tarp turto ir skurdo buvo kur kas ryškesnis miestuose nei dvaruose, būtent miestuose savanoriškas skurdas įgavo ypatingą reikšmę.
Potraukis išsižadėjimui neapsiribojo jokia viena klase. Kartais jis buvo jaučiamas pirklių klasėje, kuri iš visų klasių gavo didžiausią materialinę naudą iš naujųjų sąlygų; du garsiausi atsivertėliai į savanorišką skurdą – Pjeras Valdas (Peter Waldo), eretiškos valdensų sektos įkūrėjas, ir Šv. Pranciškus – abu kilę iš šios klasės. Žemesnieji sekuliariosios dvasininkijos, kurios gretos buvo pildomos iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių, rangai taip pat buvo sunerimę. Ne vienas kunigas, protestuodamas prieš didžiųjų prelatų pompą ir pasaulietiškumą, palikdavo savo parapiją, kad gyventų visiško skurdo gyvenimą. Daugelis žemesniųjų ordinų dvasininkų – dažnai labai išsilavinę intelektualai – jautė panašų potraukį. Ir neabejotina, kad lygiai taip, kaip valstiečiai ir amatininkai galėjo prisijungti prie kryžiaus žygio ar flagelantų procesijos, kartais jie galėdavo iškeisti savo įprastą, neišvengiamą skurdą į kraštutinesnį skurdą, kuris buvo savanoriškas ir todėl laikytas vertu nuopelnų. To meto savanoriškai skurstančiųjų aprašymuose randama daug užuominų į audėjus; ir jei XII a. šie žmonės dažnai buvo askezės siekiantys asmenys, kurie dėl skurdo paieškų tapo darbininkais vienintelėje pramonės šakoje, pakankamai išsivysčiusioje, kad samdytų atsitiktinę darbo jėgą, nuo XIII a. tarp jų tikrai atsirado ir tikrų amatininkų.
Savanoriškai skurstantieji sudarė mobilią, neramią inteligentiją, kurios nariai nuolat keliavo prekybos keliais iš miesto į miestą, daugiausia veikdami pogrindyje ir rasdami auditoriją bei pasekėjus tarp visų dezorientuotų ir neramių miesto visuomenės elementų. Jie matė save kaip vienintelius tikrus Apaštalų ir paties Kristaus sekėjus; savo gyvenimo būdą jie vadino „apaštališku“; ir iki XII a. vidurio būtent dėl šios priežasties, o ne dėl kokių nors savotiškų teologinių doktrinų, jie kartais būdavo pasmerkiami kaip eretikai. Tačiau nuo XII a. antrosios pusės šios minios keliaujančių abiejų lyčių „šventųjų elgetų“ parodė esą pasirengę asimiliuoti bet kokią egzistuojančią eretišką doktriną. Jei daugelis tapo katarais, valdensais ar joachimitais, taip pat atsirado tokių, kurie tapo Laisvosios dvasios erezijos adeptais ir platintojais. Jau apie 1230 m. senojoje Tanchelmo valdoje Antverpene kažkoks Vilemas Kornelis pademonstravo, kaip lengva suderinti Laisvosios dvasios erezijai taip būdingą antinomizmą su skurdo kultu (savanoriško ar nelabai). Juk šis žmogus, pats atsisakęs bažnytinės beneficijos, kad galėtų gyventi „apaštališką“ gyvenimą, skelbė, kad tuo tarpu, kai vienuoliai yra visiškai pasmerkti dėl to, jog nesilaiko tobulo skurdo, tinkamai laikomas skurdas panaikina kiekvieną nuodėmę; iš to išplaukia, kad vargšai gali, pavyzdžiui, paleistuvauti nenusidėdami – o pats Kornelis esą „visiškai atsiduodavo geismui“. Praėjus dvidešimčiai ir daugiau metų bažnytinė valdžia vis dar bandė išrauti tokias idėjas tarp Antverpeno gyventojų. Iki to laiko žmonės teigė, kad visi turtingieji, būdami sugadinti Godumo (Avaritia), yra neklystamai pasmerkti; kad net turėti pamaininių drabužių yra kliūtis išganymui; kad pakviesti turtuolį vakarienės yra mirtina nuodėmė; kad teisinga atimti iš turtingųjų ir atiduoti vargšams; bet kad patys vargšai neišvengiamai yra malonės būsenoje, kuriai jokios kūniškos pagundos negali pakenkti.
XIII a. pradžioje atsirado didieji elgetaujantys ordinai – pranciškonai ir dominikonai – ir, skatinami Bažnyčios, pradėjo daryti tai, ką „apaštališkieji“ eretikai darė oponuodami Bažnyčiai. Elitas prisijungė prie šių Ordinų ir, būdami klajojantys pamokslininkai, praktikuojantys skurdą ir visokeriopą savęs išsižadėjimą, pelnė miesto masių atsidavimą. Tuo pačiu metu daugybė miestiečių prisijungė prie pranciškonų ir dominikonų Trečiųjų ordinų ir, gyvendami visuomenėje kaip pasauliečiai, askezės požiūriu varžėsi su vienuoliais. Sankcionuodama elgetaujančius ordinus, Bažnyčia kuriam laikui sugebėjo suvaldyti ir panaudoti emocines energijas, kurios kėlė grėsmę jos saugumui; tačiau jau amžiaus viduryje šis kanalizacijos metodas darėsi nebe toks veiksmingas. Ordinai prarado daug savo pirmykščio įkarščio, jų askezė tapo mažiau bekompromisė, o prestižas atitinkamai nukrito; ir Bažnyčia vėl susidūrė su autonomiškomis savanoriško skurdo grupėmis. Pietų Europoje įvairios hiperasketiškos grupės atsiskyrė nuo pagrindinio pranciškonų korpuso ir atsigręžė prieš Bažnyčią; šiaurės Italija ir pietų Prancūzija, kur anksčiau klestėjo katarai, tapo pranciškonų „dvasinių“ (Spirituals) ir fratičelių namais. Kita vertus, Šiaurės Europa išvydo didžiulį Laisvosios dvasios atgimimą.
Laisvosios dvasios erezija, po pusę amžiaus trukusio pažabojimo, XIII a. pabaigoje vėl pradėjo sparčiai plisti. Nuo tada iki pat viduramžių pabaigos ją platino vyrai, paprastai vadinti bechardais (Beghards), sudarę neoficialų pasaulietinį elgetaujančių ordinų atitikmenį. Jie taip pat buvo elgetos – iš tiesų, tikriausiai iš jų pavadinimo kilo angliški žodžiai „beg“ ir „beggar“ (elgetauti, elgeta). Jie lankėsi miestuose ir triukšmingomis grupėmis klaidžiojo gatvėmis, šaukdami prašydami išmaldos ir skelbdami savo būdingą elgetavimo šūksnį: „Duonos dėl Dievo meilės!“ Jų drabužiai buvo panašūs į vienuolių aprangą, tačiau specialiai pritaikyti tam tikromis detalėmis nuo jų skirtis. Kartais drabužis buvo raudonas, kartais perskeltas nuo juosmens žemyn; norint pabrėžti skurdo išpažinimą, gobtuvas buvo mažas ir nusėtas lopais. Bechardai buvo prastai apibrėžta ir nerami brolija – bėgiojanti po pasaulį, mums sakoma, lyg valkataujantys vienuoliai. Kilus mažiausiam neramumui, jie pakildavo ir sprukdavo, susiskaldydami į mažas grupeles, migruodami nuo kalno prie kalno lyg kokie keisti žvirbliai. Šie pasiskelbę „šventieji elgetos“ buvo kupini paniekos atsipalaidavusiems vienuoliams, mėgo trukdyti pamaldoms, nepakentė bažnytinės disciplinos. Jie daug pamokslavo be leidimo, bet su didžiuliu populiarumu. Jie neturėjo jokios bendros konkrečios eretiškos doktrinos, tačiau XIV a. pradžioje bažnytinė valdžia suprato, kad tarp jų yra nemažai Laisvosios dvasios misionierių.
Paviršutiniškai eretiški bechardai arba (kaip jie pradėti vadinti XIV a.) Laisvosios dvasios broliai atrodė ne mažiau asketiški nei ankstesnių kartų „apaštališkieji“ eretikai. Kai kurie įsikūrė netoli miestų ir gyveno kaip atsiskyrėliai, misdami dovanomis, kurias atnešdavo jų gerbėjai. Bent vienu atveju, Kelne, eretiškų bechardų bendruomenė užėmė „Savanoriško skurdo namus“ ir gyveno iš išmaldos, kurią pavykdavo surinkti gatvėse. Dažniau tokie žmonės vedė tą patį klajoklišką, be turto, benamį gyvenimą kaip ir kiti bechardai. Kai kurie iš jų apskritai neturėjo jokios nuolatinės gyvenamosios vietos, nieko su savimi nesinešiodavo, atsisakydavo eiti į bet kokį namą ir primygtinai reikalavo pasilikti gatvėje valgyti bet kokį duotą maistą. Ir – vėlgi, kaip ir kiti „savanoriškai skurstantieji“ – jie apėmė labai įvairios socialinės kilmės žmones. Jei girdime apie Laisvosios dvasios brolius, kurie savo kilme buvo amatininkai, girdime ir apie kitus, kilusius iš klestinčių ir gilias tradicijas turinčių šeimų, o apie dar kitus – kaip ir visuose mesijiniuose judėjimuose – atėjusius iš mažiau privilegijuotų inteligentijos sluoksnių: buvusius vienuolius, kunigus ir žemesniųjų ordinų klerkus. Tačiau atrodo, kad visi jie buvo raštingi ir iškalbūs: nuolat randame liudijimų, kaip dvasininkai, turėję kovoti su šiais žmonėmis, buvo priblokšti jų mokymo subtilumo ir iškalbos bei įgūdžių žongliruojant sunkiai suprantamomis teologinėmis sąvokomis.
Kaip ir bet kuris kitas pranašas, Laisvosios dvasios adeptas savo įtaką užsitikrino dėl askezės reputacijos – laikyta stebuklingų galių garantija – ir iš dalies dėl asmeninių iškalbos bei laikysenos savybių. Tačiau auditorija, kurios jis ieškojo, skyrėsi nuo kitų pranašų. Jis apeliavo ne į išrautus iš šaknų ir dezorientuotus vargšus, bet į žmones, kurie turėjo kitų, bet ne mažiau svarių priežasčių jaustis dezorientuoti ir nusivylę – į moteris, ir ypač į netekėjusias moteris bei našles viršutiniuose miesto visuomenės sluoksniuose. Iš dalies dėl nuolatinių karų ir vaida, ir iš dalies dėl celibato, kurio laikėsi labai didelė dalis vyrų, sudarančių reguliariąją ir pasaulietinę dvasininkiją, moterų skaičius visada gerokai viršijo galimų vyrų skaičių. Valstiečių ir amatininkų klasėse senmergės ir našlės buvo įtraukiamos į pramonę ir žemės ūkį, aristokratijoje jos visada galėjo tapti vienuolėmis. Kita vertus, moterims, gimusioms klestinčių pirklių šeimose, viduramžių visuomenė nesiūlė jokio kito pripažinto vaidmens, išskyrus santuoką. Nenuostabu, kad šios klasės senmergės ir našlės – be būtinybės dirbti, neturėdamos net namų ūkio pareigų, neužimdamos jokio konkretaus statuso ir nesimėgaudamos socialine pagarba – dažnai taip pat intensyviai, kaip ir vargšų masės, troško kokio nors gelbėtojo, šventojo žmogaus, su kurio pagalba jos pasiektų pranašumą, tokį pat absoliutų, koks dabar buvo jų pažeminimas.
Visais laikais tokios moterys vaidino svarbų vaidmenį eretiškame Laisvosios dvasios judėjime. Jau apie amauriečius sakoma, kad jie dirbo kaip neautorizuoti dvasiniai vadovai „našlių namuose“. Kai jie buvo suimti, daugybė moterų pasekėjų, kurias jie „sugadino ir apgavo“, taip pat buvo atvežtos apklausai į Paryžių. Vėlesnėmis kartomis ir iki pat viduramžių pabaigos judėjimas daug kuo buvo skolingas moterims, žinomoms kaip beguinės (Beguines) – miesto moterims, dažnai iš pasiturinčių šeimų, kurios atsidavė religiniam gyvenimui, toliau gyvendamos pasaulyje. XIII amžiuje beguinės tapo labai skaitlingos teritorijoje, kuri dabar yra Belgija, šiaurės Prancūzijoje, Reino slėnyje – Kelne buvo du tūkstančiai beguinių – taip pat Bavarijoje ir centriniuose Vokietijos miestuose, tokiuose kaip Magdeburgas. Kaip savo statuso ženklą, šios moterys priėmė religinę aprangą – pilkos arba juodos vilnos rūbą su gobtuvu ir šydą; tačiau nebuvo vieno joms visoms bendro gyvenimo būdo. Kai kurios gyveno gyvenimą, kuris, išskyrus bendrą religinę orientaciją, mažai skyrėsi nuo kitų moterų; jos gyveno su šeimomis, mėgavosi privačiomis pajamomis ar išlaikė save dirbdamos. Kitos gyveno nepriklausomą klajojančių elgetų gyvenimą – tikros moteriškos bechardų atitikmenys. Vis dėlto dauguma beguinių jungėsi į neoficialias religines bendruomenes, gyvendamos kartu viename name ar namų grupėje.
[Iliustracijų aprašymai]
Antikristo istorija. Kairėje – Antikristas pamokslauja Velnio įkvėptas, o dešinėje „du liudytojai“ Henochas ir Elijas pamokslauja prieš jį. Viršuje – Antikristas, palaikomas demonų, bando skristi, taip norėdamas įrodyti esąs Dievas, o arkangelas ruošiasi jį numušti.
Popiežius kaip Antikristas: Melchior Lorch. Šiame šiurpiame paveiksle, skirtame Liuteriui, Popiežius pavaizduotas su uodega ir kitais šėtoniškais gyvūnų atributais, o iš jo burnos (kartu su kitais ropliais) besiveržiančios varlės primena Antikristo aprašymą Apreiškimo knygoje 16:13. Vienas iš užrašų taip pat prilygina figūrą Laukiniam Žmogui. Kaip savo studijoje parodė dr. Bernheimeris, viduramžių demonologijos Laukinis Žmogus buvo erotinės ir destruktyvios galios pabaisa – žemės dvasia, iš pradžių kilusi iš Pano, faunų, satyrų ir kentaurų šeimos, bet vėliau virtusi bauginančiu demonu. Lorchas savo Laukiniam Žmogui įdavė popiežiaus kryžių, kuris taip pat yra medžio kamienas, kokį nešiodavosi kentaurai – o tai savo ruožtu buvo falinis simbolis.
Rūstybės diena: Albrecht Dürer. Apreiškimo Jonui (6:9–16) iliustracija: „…pamačiau po aukuru sielas tų, kurie buvo nužudyti dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie turėjo… Ir štai, kilo didžiulis žemės drebėjimas; saulė tapo juoda kaip ašutinė, mėnulis tapo kaip kraujas, ir dangaus žvaigždės krito žemėn… Žemės karaliai, didžiūnai, turčiai, karo vadai ir galiūnai, kiekvienas vergas ir kiekvienas laisvasis pasislėpė kalnų olose ir uolose ir šaukė kalnams bei uoloms: Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės!“
Viduramžių versija apie krikščionių berniuko ritualinę žmogžudystę, neva įvykdytą žydų. Ryškus pavyzdys, kaip žydams buvo projektuojamas fantazijos vaizdinys apie kankinantį ir kastruojantį tėvą.
Turčius ir Lozorius. Viršuje: Turčius puotauja, kol Lozorius miršta prie jo vartų, o angelas nuneša Lozoriaus sielą į Abraomo prieglobstį. Centre: Turčius miršta ir, slegiamas savo pinigų maišo, demonų nutempiamas į pragarą.
(a) Flagelantų procesija, 1349 m.
(b) Žydų deginimas, 1349 m.
Niklashauzeno būgnininkas. Būgnininkas, skatinamas atsiskyrėlio arba bechardo, dėsto savo mokymą, kurį paskui perima piligrimai. Į bažnyčią atremtos milžiniškos žvakės, kurias valstiečiai nešėsi žygyje į Viurcburgą.
Ranteriai, kaip juos įsivaizdavo amžininkai. Šis grubus, bet smalsumą žadinantis medžio raižinys tarsi rodo, kad rūkymas, kartu su „laisva meile“, buvo laikomas antinomizmo išraiška.
Jonas Leidenietis kaip Karalius: Heinrich Aldegrever. Manoma, kad šis puikus graviūros darbas buvo sukurtas iš natūros, praėjus kuriam laikui po Miunsterio žlugimo, vyskupo prašymu. Rutulys su dviem kardais simbolizuoja Bokelsono pretenzijas į visuotinį – tiek dvasinį, tiek pasaulietinį – viešpatavimą. „Dievo galia yra mano stiprybė“ buvo vienas iš Bokelsono devizų.
Bažnyčiai šis platus moterų judėjimas kėlė panašią problemą kaip ir giminingas vyrų „apaštališkasis“ judėjimas. Jau XIII a. antroje pusėje elgetaujančios beguinės, kurios prašė išmaldos arba sau, arba kokios nors bendruomenės vardu, atkreipė bažnytinės valdžios įtarimus. Kartu su savo atitikmenimis bechardais jos buvo pasmerktos Mainco vyskupijos tarybos 1259 m.; o pasmerkimas pakartotas 1310 m. Šios tarybos ekskomunikavo „šventuosius elgetas“, kurie savo elgesiu ir apranga atskyrė save nuo kitų krikščionių, ir nurodė, kad atsisakę pasitaisyti, jie bus išvaryti iš kiekvienos parapijos. Tuo pačiu metu pradėta abejoti beguinių ortodoksiškumu. Reino slėnyje vienuoliams buvo uždrausta kalbėtis su beguine, nebent bažnyčioje arba dalyvaujant liudytojams; už vienuolio įžengimą į beguinių namus buvo baudžiama ekskomunika. Ataskaitose apie piktnaudžiavimus Bažnyčioje, pateiktose rengiantis Ekumeniniam Susirinkimui Lione 1274 m., buvo ne vienas skundas prieš beguines. Turnė pranciškonas pranešė, kad, nors ir neturinčios teologinio išsilavinimo, beguinės džiaugėsi naujomis ir pernelyg subtiliomis idėjomis. Jos išvertė Šventąjį Raštą į prancūzų kalbą ir interpretavo jo paslaptis, apie kurias nepagarbiai diskutuodavo savo susirinkimuose ir gatvėse. Paryžiuje viešai buvo prieinamos vietine kalba parašytos Biblijos, pilnos klaidų ir erezijų. Rytų Vokietijos vyskupas skundėsi, kad šios moterys yra dykaduoniaujančios, apkalbas nešiojančios valkatos, atsisakančios paklusti vyrams prisidengdamos pretekstu, kad Dievui geriausiai tarnaujama laisvėje.
Beguinės neturėjo jokių aiškių eretiškų intencijų, tačiau jos jautė aistringą troškimą kuo intensyvesnėms mistinės patirties formoms. Šiuo troškimu, žinoma, dalijosi daugelis vienuolių; tik beguinėms misticizmas slėpė pagundas, nuo kurių vienuolės paprastai būdavo apsaugotos. Beguinėms trūko reguliaraus ordino disciplinos; ir tuo pačiu metu jos negavo tinkamos sekuliariosios dvasininkijos priežiūros, nes pastaroji mažai jautė simpatijų šiam naujam ir drąsiam religingumui. Tiesa, elgetaujantys vienuoliai gebėjo geriau nukreipti šių moterų emocines energijas, kad jos tarnautų, o ne grasintų Bažnyčiai; ir XIV a. pirmoje pusėje beveik visos beguinės buvo priskirtos Pranciškonų ir Dominikonų Tretiesiems ordinams. Tačiau vienuoliai niekada nesugebėjo suvaldyti viso judėjimo. Būtent tarp asketiškiausių beguinių buvo tokių, kurios savo dvasiniais vadovais pripažino ne vienuolius, o Laisvosios dvasios brolius.
Iki 1320 m. persekiojimai nustūmė Laisvosios dvasios judėjimą į pogrindį; ir po to eretiški bechardai, atrodo, mažiau elgetavo ir kliaudavosi sąmoksliniu susitarimu, kurį sugebėjo išvystyti su tam tikromis beguinių bendruomenėmis. Kai Laisvosios dvasios misionierius priartėdavo prie tokios bendruomenės, jis būdavo nedelsiant priimamas, jam suteikiama pastogė ir maistas. Davus tylėjimo priesaiką, žinia būdavo siunčiama kitoms palankiai nusiteikusioms bendruomenėms, kad „dieviškojo žodžio angelas“ atvyko ir laukia pasislėpęs. Iš visų pusių beguinės plūsdavo klausytis šventojo vyro. Bechardas skelbdavo savo mistinę doktriną, įvilktą į sudėtingas frazes – „neįtikėtinai subtilius žodžius, – sako vienas metraštininkas, – ir tokius didingus, dvasinius bei metafizinius, kokius tik gali išreikšti vokiečių kalba“. Pakerėtos beguinės skelbdavo jį „žmogumi, kuris yra labai panašus į Dievą ir su juo labai artimas“. Būtent tokiu būdu ir tokioje aplinkoje doktrina buvo išsaugota ir vystoma. Laisvosios dvasios tūkstantmetė karalystė tapo nematoma imperija, kurioje viską laikė emociniai ryšiai (kurie, žinoma, dažnai buvo erotiniai) tarp vyrų ir moterų.
9. Amoraliausių antžmogių elitas (ii)
Judėjimo plitimas
Nuo amauriečių ir Vilemo Kornelio laikų toliau galima atsekti Laisvosios dvasios erezijos plitimą didžiulėse Europos teritorijose.
Panašu, kad Laisvosios dvasios adeptai buvo aktyvūs Aukštutinio Reino regione apie 1215 m., ir kai kurie jų buvo sudeginti Strasbūre. 1240 m. garsus scholastas Albertas Didysis susidūrė su adeptais Kelne; ir yra požymių, kad jie aktyviai veikė Tryro vyskupijose 1270-aisiais. 1307 m. provincijos sinodas Kelne, kurį specialiai šiam tikslui sušaukė arkivyskupas, bandė išvalyti miestą nuo elgetaujančių bechardų ir beguinių, mokančių Laisvosios dvasios doktrinos. Šios pastangos buvo nesėkmingos, ir Kelno pranciškonai vis dar turėjo pagrindo laikyti šiuos eretikus rimtais varžovais. Tuo tarpu Laisvoji dvasia plito giliau į Vokietijos teritorijas. Apie 1270 m. du raudonais rūbais apsirengę bechardai vykdė slaptą propagandą aplink Nördlingeną Bavarijoje, kuris tuo metu nebuvo atokus rajonas, bet gulėjo Brenerio kelyje ir kelyje iš Prancūzijos į Rytus. Kai kurie šių vyrų atsivertėliai (vyrai ir moterys) buvo aptikti ir apklausti, o eretiški straipsniai, kuriuos jie išpažino, buvo perduoti Albertui Didžiajam ekspertiniam patikrinimui ir paneigimui. Tačiau erezija rado naujus namus ir turėjo ilgai klestėti Bavarijos miestuose.
Iki XIV a. pradžios ji taip pat rado namus šiaurės Prancūzijoje; mat mokyta beguinė iš Haino (Hainaut), vardu Margarita Poretė (Marguerite Porete), platino ją Kambrė (Cambrai), Šalono ir Paryžiaus vyskupijose. Ji parašė mistinės teologijos veikalą: tai buvo Mirouer des simples ames, dabar iš naujo atrastas profesorės Guarnieri. Tuo metu knyga buvo pasmerkta Kambrė vyskupo ir viešai sudeginta Valansjene (Valenciennes); tačiau Margarita padarė kitą kopiją ir, nepaisydama kelių įspėjimų, reikalavo ją rodyti „bechardams ir kitiems paprastiems žmonėms“. Ji vedė klajoklišką gyvenimą be cento, lydima bechardo, kuris tikėjo esąs Dievo paskirtas „angelas sargas“ savanoriškiems vargšams. Galiausiai abu pateko į Inkvizicijos rankas Paryžiuje. Per aštuoniolika įkalinimo mėnesių Margarita tvirtai atsisakė išsipirkti išrišimą išsižadėdama savo pažiūrų. 1310 m. jos knygą pasmerkė teologų komitetas; o ji pati buvo ekskomunikuota ir nuteista sudeginti. Atrodo, ši moteris turėjo daug pasekėjų, nes praėjus keliems mėnesiams po jos mirties Klemensas V ragino Langreso inkviziciją energingai persekioti eretikus, kurie ten taip sparčiai dauginosi, jog tapo rimtu pavojumi tikėjimui. Jos knyga netgi buvo atgabenta į Angliją kažkieno iš Filipos iš Haino svitos, kai 1327 m. ji atvyko kaip Edvardo III nuotaka – dar vienas pavyzdys, kaip Laisvoji dvasia žavėjo aukštuosius visuomenės sluoksnius.
Iki Margaritos egzekucijos Laisvoji dvasia kėlė rimtą susirūpinimą Bažnyčiai. Ekumeniniame susirinkime, vykusiame vadovaujant Klemensui V Vjene prie Ronos (Vienne) 1311–1312 m., buvo atliktas ilgas ir atidus „bechardų klaidų“ tyrimas; o vienas iš pagrindinių jų šaltinių, kaip dabar suprantame, buvo Margaritos Mirouer des simples ames. Bulėje Ad nostrum Laisvosios dvasios doktrina buvo išanalizuota ir pasmerkta; vyskupams ir inkvizitoriams nurodyta stebėti bechardų ir beguinių gyvenimą bei pokalbius ir imtis veiksmų prieš bet kurį, pastebėtą turint neortodoksinių pažiūrų. Šios instrukcijos buvo papildytos dar viena bule, Cum de quibusdam, kuria siekta užtikrinti, kad ateityje visos beguinės gyventų bendruomenėse, tinkamai prižiūrimos Bažnyčios. Tačiau tai buvo itin painus pareiškimas, ir vienas iš jo padarinių buvo visiškai nekenksmingų ir ortodoksiškų beguinių bendruomenių persekiojimo pradžia. Neilgai trukus pats popiežius bandė (didžiąja dalimi veltui) apsaugoti daugybę dorų moterų Reino miestuose, kurios kentėjo dėl Laisvosios dvasios brolių nusižengimų. Ši painiava ir persekiojimai tęsėsi ilgiau nei šimtmetį.
Bechardai ir beguinės, kurie iš tikrųjų buvo Laisvosios dvasios broliai, žinoma, irgi buvo persekiojami. 1317 m. Strasbūro vyskupas, gavęs daug skundų dėl erezijos savo vyskupijoje, sudarė tyrimo komisiją; ir netrukus galėjo išsiųsti savo dvasininkams ganytojišką laišką, pagrįstą komisijos išvadomis. „Mažiesiems Laisvosios dvasios broliams ir seserims“ – liaudyje žinomiems kaip „duonos dėl Dievo meilės bechardai ir swestrones“ – grasinant ekskomunika buvo uždrausta nešioti savo specifinius drabužius; o visuomenei uždrausta, taip pat grasinant ekskomunika, duoti išmaldą taip apsirengusiems asmenims. Namai, kuriuose vyko eretiški susirinkimai, buvo konfiskuojami vargšų reikmėms. Eretišką literatūrą reikėjo atiduoti, o elgetavimo šūkio „duonos dėl Dievo meilės“ atsisakyti. Vyskupas padarė viską, kas įmanoma, kad užtikrintų šių instrukcijų vykdymą. Jis aplankė savo vyskupiją ir, visur rasdamas erezijos pėdsakų, suorganizavo pirmąją nuolatinę episkopalinę inkviziciją Vokietijos žemėje. Ši inkvizicija negailestingai persekiojo eretikus. Kai kurie eretiški bechardai pabėgo į kaimynines vyskupijas, bet ir ten Strasbūro vyskupas juos persekiojo. Jis parašė savo kolegoms vyskupams Maince, perspėdamas apie pavojų, gresiantį jų vyskupijoms, ir ragindamas sekti jo pavyzdžiu. Tačiau šis žmogus nebuvo aklas fanatikas, nes jis taip pat parašė popiežiui ginant tas beguines, kurios buvo neteisingai persekiojamos.
Kitas puolimas prieš Laisvosios dvasios brolius buvo įvykdytas jų tradicinėje valdoje – Kelne. Jų senas priešas, arkivyskupas – tas pats, kuris 1307 m. sušaukė provincijos sinodą – 1322 m. sušaukė dar vieną, kad susidorotų su jų nepaliaujama propaganda. Tuo metu judėjimas jau buvo tapęs pogrindiniu. Kelno eretikai rado puikų lyderį, vardu Valteris (Walter), kilusį iš Olandijos, kuris jau anksčiau aktyviai veikė kaip misionierius Maince. Šis žmogus buvo labai iškalbingas ir įtikinamas pamokslininkas; jis parašė įvairių traktatų vokiečių kalba, kurie slapta cirkuliavo tarp jo pasekėjų. Galiausiai jis buvo sučiuptas; ir po to, kai žiauriausių kankinimų metu atsisakė išduoti savo bendražygius ar išsižadėti pažiūrų, buvo sudegintas. Pasak vieno šaltinio, Valteris buvo apostatas kunigas ir didelės slaptos grupės, kuri buvo sugauta klasta 1325 arba 1327 m., vadovas. Teigiama, kad ta proga buvo įvykdyta egzekucija net penkiasdešimčiai Laisvosios dvasios brolių – vieni sudeginti, kiti nuskandinti Reine.
Nepaisant visų persekiojimų, Laisvoji dvasia išliko Kelne ir išilgai Reino. 1335 m. paaiškėjo, kad eretiška bechardų bendruomenė jau apie trisdešimt metų gyveno Savanoriško skurdo namuose Kelne. 1339 m. trys eretiški bechardai buvo sugauti Konstance, po to, kai visą gyvenimą praleido inicijuodami moteris į Laisvosios dvasios mokymą. 1353 m. popiežius Inocentas VI buvo taip sunerimęs dėl atsinaujinusios eretiškų bechardų veiklos, kad paskyrė pirmąjį popiežiaus inkvizitorių Vokietijai ir įsakė pasaulietinei valdžiai jam padėti bei atverti jam savo kalėjimų duris. 1356 m. adeptas, atvykęs iš Bavarijos į Reino slėnį, buvo suimtas už Laisvosios dvasios mokymą ir sudegintas Špejeryje. Po metų Kelno arkivyskupas vėl skundėsi, kad eretikų yra tiek daug, jog jie gali užkrėsti visą jo ganomąją kaimenę. Paskutiniame amžiaus dešimtmetyje svarbus erezijarchas Mikalojus Bazelietis (Nicholas of Basle) pelnė pasekėjų beveik visame Reino ilgyje nuo Konstranco iki Kelno. Jo pasekėjai buvo sudeginti Heidelberge ir Kelne; o jis pats, kelis kartus pergudravęs inkvizitorių bandymus jį nuteisti, buvo sugautas Vienoje ir sudegintas. Tačiau Laisvoji dvasia išgyveno prie Reino. Adeptas buvo sudegintas Maince 1458 m.; o baigiantis šimtmečiui Strasbūro satyrikas Sebastianas Brantas vis dar rašė apie ereziją kaip apie įprastą reiškinį.
Bavarijoje erezija, pirmą kartą pasirodžiusi 1270 m., taip pat turėjo ilgą istoriją. Panašu, kad apie 1330 m. ji perkeliavo Bavariją ir pasiekė Bohemijos karalystės bei Austrijos kunigaikštystės sienas. Amžiaus viduryje Laisvosios dvasios misionieriai buvo labai aktyvūs Bavarijos beguinių bendruomenėse. 1342 m. Viurcburgo vyskupijoje aptikta slapta eretiškų bechardų asociacija. 1377 m. Regensburgo sinodas dar turėjo pagrindo skųstis dėl Laisvosios dvasios įsitikinimų paplitimo; po ketverių metų kaimyninėje Eichšteto (Eichstätt) vyskupijoje buvo sugautas ir teisiamas Laisvosios dvasios brolis. Apie 1400 m. inkvizitorius pateikė ataskaitą apie Laisvosios dvasios brolius, gyvenančius savanoriško skurdo bendruomenėje Chame, netoli Regensburgo. Visą XV amžių Laisvoji dvasia Bavarijoje tarsi tęsė savo gyvavimą. Amžiaus viduryje Viurcburgo sinodas kartojo senuosius draudimus klajojantiems, pamokslaujantiems bechardams, o Eichšteto vyskupas skelbė ekskomuniką eretiškiems bechardams, paprastai vadinamiems „savanoriško skurdo“, kurie vis dar elgetavo šalyje. Tokie draudimai buvo dažnai kartojami iki pat amžiaus pabaigos.
Etapai, kuriais Laisvoji dvasia skverbėsi į rytus per Imperijos teritorijas, yra nežinomi, bet 1322 m. eretiška beguinių bendruomenė buvo atrasta toli rytuose, Švidnicoje (Schweidnitz), Silezijoje. Šios moterys gyveno Savanoriško skurdo namuose, kurie labai priminė vyrų namus, aptiktus Kelne trejais metais anksčiau, ir kurie – vėlgi, kaip ir vyrų namai – gyvavo jau trisdešimt metų. Švidnicos namai buvo tik vieni iš daugelio namų, sudariusių slaptą organizaciją; per eretiškus bechardus, keliaujančius pro šias vietas, ji palaikė ryšius su panašiomis grupėmis Breslau, Prahoje, Leipcige, Erfurte ir Maince. Centrinėje Vokietijoje teritorija tarp Erfurto ir Magdeburgo tapo svarbiu Laisvosios dvasios centru. Beguinės ten buvo žinomos kone anksčiausiai – būtent 1235 m. į savo bendruomenę įstojo pati garsiausia iš visų beguinių Matilda Magdeburgietė; o klajojantys bechardai patraukė Magdeburgo sinodo dėmesį dar 1261 m. Knygoje apie savo pačios mistines patirtis, kurią Matilda parašė tarp 1265 ir 1277 m., ji įspėja apie Laisvosios dvasios brolius. Tačiau įrašų yra nedaug; ir anksčiausias aiškus Laisvosios dvasios pėdsakas Centrinėje Vokietijoje datuojamas tik 1335 m., kai Erfurte buvo suimtas raštininkas, paveiktas Laisvosios dvasios doktrinos, ir, atmetus apeliavimą į beprotybę, sudegintas. Kitais metais Magdeburge buvo suimtos trys „aukštosios Dvasios“ beguinės, tačiau jos išsižadėjo pažiūrų ir buvo paleistos.
XIV a. antrojoje pusėje Centrinėje Vokietijoje Laisvosios dvasios broliai buvo glaudžiai susiję su Konrado Šmido įkurta flagelantų sekta; ir šios dvi sektos taip efektyviai stiprino viena kitą, kad valdžia ėmė laikyti šią sritį pačia pavojingiausia erezijos tvirtove Vokietijos teritorijoje. Apie 1370 m., kai amžinoje kovoje tarp popiežiaus ir imperatoriaus įvyko paliaubos, Valteris Kerlingeris (Walter Kerlinger), imperatoriaus Karolio IV kapelionas ir draugas, Urbono V buvo paskirtas Vokietijos inkvizitoriumi, o imperatorius jam suteikė didžiules privilegijas. Būtent į Centrinę Vokietiją šis vyras sutelkė savo pastangas. 1368 m. Erfurte jis vadovavo pirmaujančio Laisvosios dvasios brolio teismui, o netrukus po to Nordhauzene (Nordhausen) sučiupo daugiau nei keturiasdešimt eretikų (vyrų ir moterų); atrodytų, kad Konradas Šmidas buvo tarp tų septynių, kuriuos jis sudegino. Netrukus Erfurtas ir Magdeburgas buvo išvalyti nuo eretiškų bechardų ir beguinių. Tačiau kai imperatorius paskelbė, kad Kerlingeris išnaikino visas erezijas Centrinėje Vokietijoje, jis buvo pernelyg optimistiškas. Kaip matėme, slapta flagelantų sekta ten išsilaikė dar šimtmetį; ir vargu ar atsitiktinumas, kad net 1551 m. sekta, pasivadinusi Kraujo draugais (Blood Friends) ir demonstravusi visus esminius Laisvosios dvasios bruožus, buvo atrasta vos už trisdešimties mylių nuo Erfurto.
1372 m. Urbono įpėdinis Grigalius XI pastebėjo, kad eretikai, pabėgę iš Centrinės Vokietijos, prieglobsčio ieškojo Reino slėnyje ir Žemutiniuose kraštuose bei pačioje Vokietijos šiaurėje; ir ragino imperatorių užtikrinti, kad tų teritorijų pasaulietinė valdžia bendradarbiautų su inkvizitoriais susekant bėglius. Laisvoji dvasia tikrai pasiekė Šiaurės Vokietiją iki XIV a. pabaigos. Apie 1402 m. du „apaštalai“ buvo sudeginti Hanzos miestuose Liubeke ir Vismare. Jei daugiau nieko nežinoma apie Laisvosios dvasios brolius Baltijos jūros miestuose – ar todėl, kad jų tikrai buvo mažai, ar todėl, kad Inkvizicija retai juos persekiodavo taip toli – neabejotina, kad Žemutiniuose kraštuose jų išliko daug. XIV a. pabaigoje Olandija, kartu su Brabantu ir Reino slėniu, buvo laikoma teritorija, kurioje erezija įleido ypač gilias šaknis. Kai pamokslininkas Gerhardas Grotas (Gerhard Groot) įkūrė religinę, bet ne vienuolišką Bendrojo gyvenimo broliją – kuriai Tomas Kempietis (Thomas à Kempis) suteiks tiek spindesio – vienas iš jo tikslų buvo suteikti erdvę (ortodoksijos ribose) poreikiams, kurie ieškojo pasitenkinimo eretiškose Laisvosios dvasios bendruomenėse.
Brabante garsus mistikas Ruisbrukas (Ruusbroec) „Nuostabusis“ daug bendravo su Laisvosios dvasios broliais. Moteris, vardu Heilveig Blomart (Heilwijch Blomart) (paprastai žinoma kaip Bloemardinne), turtingo pirklio dukra, Briuselyje pelnė didžiulį prestižą kaip gyva šventoji. Jos pasekėjų ratas, regis, apėmė nuo aukščiausių aristokratijos sluoksnių iki paprastų žmonių. Pasakojama, kad kai ji mirė 1335 m., sidabrinę kėdę, ant kurios ji buvo įpratusi sėdėti, kaip palikimą priėmė kunigaikštienė, o minios luošių atėjo paliesti jos kūno, tikėdamiesi stebuklingo išgijimo. Bloemardinne mokė kažkokios mistinės doktrinos; ir net jei iš pradžių tai nebuvo Laisvosios dvasios apraiška, po jos mirties mokinių rankose ji tokia tapo. Kova su šiais žmonėmis įkvėpė Ruisbruko ankstyviausius darbus, tarp 1335 ir 1340 m., tarp jų ir jo šedevrą „Dvasinė santuoka“. Jis ir toliau knyga po knygos puolė Laisvosios dvasios brolius iki pat savo mirties 1381 m., būdamas 88 metų; ir šio mistiko pateikti eretiškų mistikų aprašymai yra vieni išsamiausių ir įžvalgiausių, kokius turime.
Briuselyje ir toliau glaudėsi Laisvosios dvasios broliai. 1410 m. Kambrė vyskupas paskyrė du inkvizitorius, kad šie išrautų tai, kas vis dar buvo vadinama „Bloemardinne erezija“; tačiau jie atsidūrė bejėgiai prieš liaudies entuziazmą. Gatvėse paskui juos buvo dainuojamos dainos ir netgi pasikėsinta į jų gyvybę. Vis dėlto jiems pavyko aptikti vieną konkrečią eretišką grupę; ir 1411 m. vyskupas apklausė vienuolį vardu Viljamas iš Hilderniseno, įtariamą vienu iš jos vadovų. Jis buvo kilmingos kilmės vyras, padaręs sėkmingą karjerą kaip teologijos lektorius Reino slėnyje ir Žemutiniuose kraštuose, taip pat dukart buvęs vienuolyno prioru. Jo bendrininkavimo laipsnis nebuvo aiškus, tad jis buvo nuteistas tik keleriems metams atgailos ir atsiskyrimo. Tyrimas atskleidė egzistuojant slaptą bendruomenę, kuri save vadino Homines intelligentiae; „intelligentia“ viduramžių misticizmo terminologijoje buvo aukščiausias sielos sugebėjimas, įgalinantis mistinę ekstazę. Bendruomenė buvo įkurta dėl apreiškimo, kurį patyrė pasaulietis vardu Egidijus de Leuvė (Aegidius de Leeuwe), kilęs iš garsios flamandų šeimos ir jau miręs tyrimo metu. Tarp Homines intelligentiae buvo nemažai moterų; ir reikšminga tai, kad Viljamui teko viešai išsižadėti pažiūrų būtent tame Briuselio rajone, kur gyveno beguinės.
Laisvosios dvasios brolių veiklos Žemutiniuose kraštuose negalima atskirti nuo jų veiklos Reino slėnyje; kaip matėme, bechardai keliavo pirmyn ir atgal per visą šią teritoriją. Tas pats vyko tarp Žemutinių kraštų ir šiaurės Prancūzijos; ir 1365 m. popiežius Urbonas V manė esant būtina pakomentuoti Prancūzijos bechardų veiklą. Vyskupai ir inkvizitoriai buvo perspėti, kad šie vyrai vis dar po šventumo kauke skleidžia savo klaidas tarp paprastų žmonių, o Paryžiaus vyskupui buvo pateikti išsamūs duomenys apie jų gyvenimo būdą ir vietas, kur juos galima rasti. 1372 m. Paryžiuje buvo suimti vyrai ir moterys eretikai, vadinę save „Vargšų draugija“, bet liaudyje žinomi nepadoriu pravardžiu turlupinai („Turlupins“). Jų lyderė taip pat buvo moteris, Žana Dabenton (Jeanne Dabenton). Ji buvo sudeginta; sudegintas ir jos asistento, mirusio kalėjime, kūnas bei jos pasekėjų raštai ir saviti drabužiai. Nieko nežinoma apie šios grupės mokymą, tačiau pavadinimas „turlupinas“ paprastai buvo duodamas tik Laisvosios dvasios broliams. Neabejotina, kad Laisvoji dvasia atkreipė dėmesį šiaurės Prancūzijoje XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje. Šarljė de Gersonas (Charlier de Gerson), Paryžiaus universiteto kancleris, buvo gerai pasirengęs vertinti, nes jis derino puikų intelektą ir didelę patirtį su gyva simpatija misticizmui. Ištisoje eilėje kūrinių, parašytų 1395–1425 m., Gersonas nagrinėja ir smerkia klaidingą turlupinų, bechardų ir beguinių misticizmą, kurie laikėsi „Laisvės dvasios“ erezijos. Prancūzų eretikams jo priskiriami įsitikinimai ir papročiai nesiskiria nuo jų atitikmenų Vokietijoje. Ir iš tiesų, būtent iš Lilio (Lille) ir Turnė 1418 m. keturiasdešimties entuziastų grupė pernešė Laisvosios dvasios doktriną per visą Europą, kad pristatytų ją Bohemijai, esančiai ant revoliucijos ir pilietinio karo slenksčio – su pasekmėmis, kurios bus aptartos vėlesniame skyriuje.
Po šimtmečio, viduryje Reformacijos sumaišties, Žemutiniuose kraštuose ir šiaurės Prancūzijoje išplito doktrina, pavadinta Dvasine laisve, kuri savo esme vis dar buvo ta pati senoji Laisvosios dvasios doktrina – tokia pat kelianti siaubą Reformatoriams, kaip ir jų katalikų oponentams. 1525 m. neraštingas jaunas Antverpeno stogdengys Lojus Preistinkas (Loy Pruystinck), suradęs pasekėjų tarp amatininkų ir pameistrių, tokių kaip audinių kirpėjai ir kojinių mezgėjai, išsiuntė porą emisarų į Vitenbergą susitikti su Martynu Liuteriu. Tai buvo metai, kai Valstiečių karas drebino visą Vokietijos visuomenės struktūrą ir kai pats Liuteris siuto ant valstiečių tūkstantmetininko pranašo Thomo Miuntcerio (Thomas Müntzer). Liuteris buvo pakankamai sužavėtas ir sukrėstas savo lankytojų, kad parašytų laišką liuteronų partijai Antverpene, perspėdamas juos apie netikrą pranašą jų gretose. Tačiau jei Liuterio perspėjimas ir Katalikų inkvizicijos budrumas kartu apsunkino judėjimo augimą, jie negalėjo jo visam laikui sustabdyti. Sunkus maro protrūkis Antverpene 1530 m. atnešė daug naujų mokinių. Preistinko prestižas tarp vargšų buvo toks, kad, sakoma, jam priartėjus jie puldavo ant kelių; ir sekta apėmė daugelį žmonių iš visuomenės paraščių – vagis, prostitutes ir elgetas. Tačiau lėšas aukoja ir pasekėjai, tarp kurių buvo turtingų pirklių ir netgi Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I juvelyras. Iš visų šių žmonių, nepaisant jų skirtingo socialinio statuso, buvo tikimasi broliautis ir viešai vienas kitą apkabinti; o pats Preistinkas, tarsi norėdamas vienu metu simbolizuoti savo skurdo pašaukimą ir pretenziją į aukščiausią orumą, rengėsi drabužiais, sukirptais kaip skudurai, bet kartu ir nusagstytais brangakmeniais. 1544 m., kai pasaulietinė valdžia ėmėsi ją triuškinti, sekta jau buvo plačiai išplitusi ne tik Antverpene, bet ir visame Brabante bei Flandrijoje. Galiausiai Preistinkas buvo sudegintas ant lėtos ugnies, o penkiems jo mokiniams nukirstos galvos, kitiems pavyko pabėgti į Angliją.
Jei tie nedaugelis žinomų faktų apie Preistinko doktriną sunkiai patvirtina kaltinimus antinomizmu, mesti jam ir jo pasekėjams, kvintinistų sekta tikrai, regis, paveldėjo visą viduramžių Laisvosios dvasios brolių anarchizmą. Siuvėjo Kvintino (Quintin), įkūrusio šią sektą, karjera tęsėsi beveik lygiai tuo pačiu metu kaip ir Preistinko. Gimęs Haino (Hainaut), jis taip pat pirmą kartą nuskambėjo 1525 m. Lilyje; po dešimtmečio kartu su kitu siuvėju ir atsimetusiu kunigu persikėlė į Paryžių. Ten Kalvinas atrado šiuos „kvintinistus“ arba „dvasinius libertinus“, kaip jis juos vadino, dirbančius tarp reformuotos religijos šalininkų. Jis įsitraukė į viešą disputą su jais ir 1539 m. pasmerkė juos peržiūrėtame savo „Krikščionių religijos institutų“ leidime. Tuo tarpu vokiečių reformatorius Buceris, sutikęs dvasinių libertinų Strasbūre ir stebėjęs jų slaptą propagandą, parašė Navaros karalienei Margaritai – kuri labai domėjosi misticizmu – perspėdamas ją neapsigauti šiais žmonėmis. Įspėjimas buvo labai laiku, nes 1543 m. Kvintinas ir trys jo bendražygiai sugebėjo įsidarbinti namų tarnais karalienės svitoje, kuri priėmė juos kaip krikščionių mistikus. Po dvejų metų pats Kalvinas rašė Margaritai, norėdamas jai paaiškinti tikrąją jos globotinių prigimtį; ir Kvintinas bent jau, atrodo, buvo atleistas iš dvaro, nes 1547 m. jis grįžo į gimtinę. Dėl bandymo suvedžioti keletą garbingų damų iš Turnė, jis buvo demaskuotas, teisiamas ir sudegintas.
Tuo tarpu propaganda, kurią Kvintinas ir jo mokiniai vykdė slaptu pamokslavimu ir pamfletais, atvertė daugelį Turnė ir Valansjene – Kalvinas vertina jų skaičių net iki 10 000! Siekdama atremti šią veiklą, prancūzų protestantų bendruomenė Strasbūre pasiuntė vieną iš savo pastorių į Turnė, kur tačiau jį sučiupo katalikų valdžia ir sudegino. Veiksmingesnė buvo polemika, kurią Kalvinas toliau vedė prieš šią sektą. 1545 m. jis išleido savo traktatą Contre la secte phantastique et furieuse des Libertins qui se nomment Spirituels; o 1550 m., kai buvęs pranciškonas, tapęs garbingų Ruano (Rouen) damų globotiniu, parašė sektos ir jos tikėjimo gynimą, ir Kalvinas, ir jo bendradarbis Farelis parašė atsakomuosius traktatus. Po to erezija išnyko – arba bent jau pasitraukė į pogrindį – regionuose, kurie taip ilgai buvo jos tvirtovė; ir tai įvyko lygiai tuo pat metu, kai ji galutinai žlugo kitoje savo didžiojoje tvirtovėje, Centrinėje Vokietijoje.
Aukščiau pateiktos apžvalgos pakanka parodyti, kad Laisvosios dvasios kultas išsiplėtė labai plačioje teritorijoje; tačiau tai dar ne visa istorija. Dėl priežasčių, nurodytų Įvade, Pietų Europa šioje knygoje vos paliesta; bet iš tikrųjų Laisvoji dvasia įvairiu metu klestėjo ir Italijoje, ir Ispanijoje. 1307 m., lygiai tuo metu, kai Margarita Poretė aktyviai veikė šiaurės Prancūzijoje, toks Bentivenga da Gubbio (Bentivenga da Gubbio) verbavo Umbrijos vienuoles; jis netgi bandė atversti šv. Klarą iš Montefalko (Montefalco) į Laisvąją dvasią arba – kaip Italijoje buvo vadinama – Laisvės dvasią. Ir vėliau XIV amžiuje yra kitų nuorodų į erezijos klestėjimą Umbrijoje ir Toskanoje – dažnai, kaip ir Šiaurėje, kartu su savanoriško skurdo kultu. Apie 1340 m. Margaritos Poretės knygos itališki ir lotyniški vertimai cirkuliavo Italijoje; šv. Bernardinas Sienietis perspėjo dėl jų, o Padujoje bažnytinė valdžia dėjo pastangas, kad jie nepatektų į vienuolių rankas. Ir kitame amžiuje, kai Kalvinas kovojo prieš dvasinius libertinus Prancūzijoje, labai panašios doktrinos klestėjo Ispanijoje tarp mistikų, žinomų kaip aliumbradai (Alumbrados).
Detaliau sekti šiuos reiškinius neįeina į šios knygos rėmus. Kita vertus, trumpą Laisvosios dvasios pasirodymą Kromvelio Anglijoje galima detaliai studijuoti knygos Priede pateiktuose dokumentuose.
Kelias į savęs sudievinimą
Laisvosios dvasios adeptai nesudarė vienos bažnyčios, o veikiau daugybę panašiai mąstančių grupių, kurių kiekviena turėjo savo specifines praktikas, apeigas ir tikėjimo dogmas; ir ryšiai tarp įvairių grupių dažnai būdavo silpni. Tačiau šie žmonės palaikė ryšį vienas su kitu; ir Laisvoji dvasia visada buvo aiškiai atpažįstama kaip kvazireligija su vienu pagrindiniu doktrinos korpusu, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą. Būtent XIV amžiuje ši doktrina pirmą kartą visiškai iškyla į dienos šviesą; ir bruožai, kuriuos ji tuomet parodė, išliko beveik nepakitę per visą judėjimo istoriją.
Metafizinį pagrindą suteikė neoplatonizmas; tačiau visos pastangos, kurios nuo Pseudo-Dionizo ir Erigenos laikų buvo dedamos siekiant pritaikyti neoplatonizmą krikščioniškiems įsitikinimams, buvo atmestos. Plotino panteizmas buvo ne užglaistomas, o pabrėžiamas. Laisvosios dvasios broliai nedvejodami teigė: „Dievas yra viskas, kas yra“, „Dievas yra kiekviename akmenyje ir kiekvienoje žmogaus kūno galūnėje taip pat tikrai kaip ir Eucharistijos duonoje“, „Kiekvienas sukurtas dalykas yra dieviškas“. Tuo pačiu metu jie perėmė paties Plotino šio panteizmo interpretaciją. Būtent amžina daiktų esmė, o ne jų egzistavimas laike, buvo tikrai Dievas; viskas, kas turėjo atskirą, laikiną egzistenciją, emanavo iš Dievo, bet jau nebuvo Dievas. Kita vertus, viskas, kas egzistavo, neišvengiamai troško savo Dieviškosios Kilmės ir siekė grįžti atgal į tą Kilmę; o laiko pabaigoje viskas iš tiesų vėl bus reabsorbuota į Dievą. Neliks jokios emanacijos, niekas neegzistuos atskirtyje, nebeliks nieko gebančio žinoti, trokšti, veikti. Viskas, kas liks – tai viena Esencija, nekintanti, neveikli: viena visaapimanti „Palaimybė“. Laisvosios dvasios broliai tikino, kad net ir Trejybės Asmenys bus panardinti į tą nediferencijuotą Vienį. Laiko pabaigoje Dievas iš tikrųjų bus viskas.
Net ir dabar sielos reabsorbcija buvo žmogaus likimas vos kūnui mirus. Mirus kūnui, siela dingdavo į savo Dieviškąją Kilmę kaip vandens lašas, paimtas iš ąsočio ir vėl į jį įmestas, arba kaip vyno lašas jūroje. Ši doktrina, be abejo, reiškė visuotinio, nors ir beasmenio, išganymo užtikrinimą; o nuoseklesni Laisvosios dvasios broliai iš tiesų manė, kad dangus ir pragaras yra tik sielos būsenos šiame pasaulyje ir kad nėra jokio pomirtinio atlygio ar bausmės. Turėti savyje įsikūnijusią Šventąją Dvasią ir gauti jos teikiamą apreiškimą – tai reiškė prisikelti iš numirusiųjų ir turėti dangų. Žmogus, pažinęs Dievą savyje, nešiojosi savo dangų kartu su savimi. Reikėjo tik atpažinti savo paties dieviškumą ir prisikelti kaip Dvasiniam (Spiritual), dangaus gyventojui žemėje. Priešingai, nežinoti savo dieviškumo buvo mirtina nuodėmė, iš tiesų, tai buvo vienintelė nuodėmė. Tai buvo pragaro prasmė; ir tai taip pat buvo kažkas, ką žmogus nešiojosi kartu su savimi šiame gyvenime.
Plotinas manė, kad žmonės galėjo patirti kažką iš šios reabsorbcijos dar prieš mirštant kūnui. Siela galėjo išsilaisvinti iš savo juslinių pančių ir savęs suvokimo bei akimirkai, nejudri ir nesąmoninga, nugrimzti į Vienį. Tai buvo neoplatonizmo aspektas, kuris patraukė Laisvosios dvasios brolius. Nors Laisvoji dvasia tradiciškai vadinama „panteistine erezija“, daugelis eretikų rodė mažai susidomėjimo ar supratimo apie panteistinę metafiziką. Tai, ką jie visi turėjo bendro, buvo tam tikras požiūris į žmogaus sielą. „Siela, – sakė viena moteris, – yra tokia didžiulė, kad visi šventieji ir angelai jos neužpildytų, tokia graži, kad šventųjų ir angelų grožis negali jai prilygti. Ji užpildo viską.“ Laisvosios dvasios broliams siela buvo skirta ne tik tam, kad kūnui mirus būtų vėl absorbuota į Dievą; savo esme ji pati buvo dieviška nuo amžių ir vis dar buvo potencialiai dieviška net gyvendama žmogaus kūne. Remiantis eretiniu traktatu, rastu atsiskyrėlio celėje netoli Reino: „Dieviškoji esencija yra mano esencija, ir mano esencija yra dieviškoji esencija…. Nuo amžinybės žmogus buvo Dievas Dieve…. Nuo amžinybės žmogaus siela buvo Dieve ir yra Dievas…. Žmogus nebuvo pradėtas, bet nuo amžinybės buvo visiškai nepradedamas; ir kadangi jis negalėjo būti pradėtas, jis yra visiškai nemirtingas.“ Būtent šioje šviesoje reikia interpretuoti nuolat pasikartojantį eretikų teiginį: „Kiekviena racionali būtybė savo prigimtimi yra palaiminta.“
Tačiau praktikoje Laisvosios dvasios broliai buvo ne mažiau už kitus sektantus įsitikinę, kad aukščiausios dvasinės privilegijos rezervuotos jų pačių brolijai. Jie padalijo žmoniją į dvi grupes – daugumą, „grubius dvasioje“, kuriems nepavyko išvystyti savo dieviškojo potencialo, ir save, kurie buvo „subtilūs dvasioje“. Ir jie tvirtino, kad tą visišką ir nuolatinį susiliejimą su Dievu, kuris kitiems mirtingiesiems buvo įmanomas tik po mirties, o visatai bus įmanomas tik laiko pabaigoje, „subtilūs dvasioje“ pasiekia jau savo gyvenimo žemėje metu. Tai buvo kur kas daugiau, nei Plotinas kada nors buvo siūlęs. Iš tikrųjų erezijos šerdis buvo visai ne filosofinė idėja, o aspiracija; tai buvo aistringas tam tikrų žmonių troškimas peržengti žmonijos būklę ir tapti Dievu. Dvasininkai, kurie stebėjo eretikus, dėl to neturėjo jokių abejonių. Šie vyrai ir moterys, skundėsi jie, iškėlė save aukščiau šventųjų, angelų, Mergelės ir net paties Kristaus. „Jie sako, kad savo prigimtimi jie yra Dievas, be jokių išlygų, – komentavo Strasbūro vyskupas, – jie tiki, kad visos dieviškos tobulybės yra juose, kad jie yra amžini ir amžinybėje.“ Ruisbrukas savo eretiškam oponentui priskiria aukščiausius įmanomus reikalavimus:
„Man yra taip pat kaip Kristui visais atžvilgiais ir be jokių išimčių. Lygiai kaip jis, aš esu amžinasis gyvenimas ir išmintis, gimęs iš Tėvo savo dieviškoje prigimtyje; lygiai kaip jis, aš gimiau laike ir kaip žmogus; ir todėl aš esu viena su juo, Dievas ir žmogus. Viską, ką Dievas jam davė, jis taip pat davė ir man, ir lygiai tokiu pat mastu…. Kristus buvo atsiųstas į aktyvų gyvenimą tarnauti man, kad galėtų gyventi ir mirti už mane; tuo tarpu aš esu atsiųstas į kontempliatyvų gyvenimą, kuris yra kur kas aukštesnis…. Jei Kristus būtų gyvenęs ilgiau, jis būtų pasiekęs kontempliatyvų gyvenimą, kurį aš pasiekiau. Visa garbė, atiduodama Kristui, iš tikrųjų atiduodama man ir visiems tiems, kurie pasiekė šį aukštesnį gyvenimą…. Kai jo kūnas yra pakeliamas ant altoriaus per sakramentą, tai mane pakelia; kur jo kūnas nešamas, aš nešamas; nes aš esu vienas kūnas ir kraujas su juo, vienas Asmuo, kurio niekas negali padalyti.“
Šie pasakojimai dažnai laikyti poleminiais perdėjimais, tačiau jie neabejotinai yra gana objektyvūs. Yra užfiksuota daug atvejų, kai eretikai sakė, kad Mergelė ir Kristus sustojo nepasiekę to tobulumo, kurio reikalaujama iš „subtiliųjų dvasioje“. Ir patys Laisvosios dvasios adeptai paliko labai išsamius savo potyrių aprašymus. Pirmiausia ateidavo laikotarpis, per kurį novicijus praktikavo įvairias technikas, svyruojančias nuo savęs išsižadėjimo ir savikankinimo iki absoliutaus pasyvumo ir abejingumo ugdymo, skirtas norimai psichikos būklei iššaukti. Tada, po treniruočių, kurios galėjo trukti metus, ateidavo atlygis. „Laisvės dvasia arba Laisvoji dvasia, – sakė vienas adeptas, – pasiekiama, kai žmogus visiškai transformuojamas į Dievą. Ši sąjunga yra tokia pilna, kad nei Mergelė Marija, nei angelai negali atskirti žmogaus nuo Dievo. Joje žmogus grąžinamas į savo pirminę būklę, prieš ištekant iš Dievybės. Žmogus yra nušviestas tos esminės šviesos, šalia kurios visa sukurta šviesa yra tamsa ir aptemimas. Žmogus gali būti, pagal savo norą, Tėvas, Sūnus arba Šventoji Dvasia.“ Tokie teiginiai anaiptol nebuvo išimtiniai tarp Laisvosios dvasios brolių. Kelno Savanoriško skurdo namų gyventojas tvirtino, kad jis buvo „visiškai suskystintas Amžinybėje“, susivienijęs su Dievu taip, kad angelai negalėjo atskirti jo nuo Dievo. Švidnicos (Schweidnitz) namų gyventoja tvirtino, kad ji yra Dievas lygiai taip pat, kaip pats Dievas yra Dievas; lygiai kaip Kristus, ji yra neatskiriama nuo Dievo. Atsiskyrėlio traktatas sako beveik tą patį: „Tobulas žmogus yra Dievas…. Kadangi toks žmogus yra Dievas, Šventoji Dvasia semiasi savo esminės būties iš jo kaip iš Dievo…. Tobulas žmogus yra daugiau nei sukurta būtybė…. Jis pasiekė tą pačią intymiausią sąjungą, kurią Kristus turėjo su Tėvu…. Jis yra Dievas ir žmogus.“ Tačiau būtent eretinis traktatas, žinomas kaip Schwester Katrei, pateikia išsamiausią iš visų aprašymų. Po ištisos virtinės ekstazių, kuriose jos siela „kildavo aukštyn“, bet po kurio laiko vėl krisdavo atgal, Sesuo Katerina patiria vieną didžiąją ekstazę, kuri ją visiškai išlaisvina nuo žmogaus egzistencijos ribotumų. Ji šaukia savo nuodėmklausiui – pačiam akivaizdžiai Laisvosios dvasios broliui: „Džiaukis su manimi, aš tapau Dievu!“ „Šlovė Dievui!“ – atsako jis. „Dabar palik visus žmones, vėl pasitrauk į savo vienybės būseną, ir taip liksi Dievu.“ Moteris panyra į gilų transą, iš kurio atsikėlusi su užtikrintumu ištaria: „Aš paversta amžina savo amžinoje palaimoje. Kristus padarė mane jam lygia, ir aš niekada nebegaliu prarasti tos būklės.“
Tokios patirtys labai skiriasi nuo unio mystica, kaip ją pripažino ir patvirtino Bažnyčia; nes unio mystica buvo momentinis nušvitimas, suteikiamas tik retkarčiais, galbūt tik kartą per gyvenimą. Kad ir kokias energijas jis išlaisvintų, kad ir kokį užtikrintumą suteiktų, žmogus, kuris jį patyrė, dėl to neatsikratydavo savo žmogiškosios būklės; jis turėjo nugyventi savo gyvenimą žemėje kaip paprastas mirtingasis. Kita vertus, Laisvosios dvasios adeptas jautėsi visiškai perkeistas; jis ne tik susivienijo su Dievu, bet buvo tapatus Dievui ir toks liks amžinai. Ir netgi tai skamba per švelniai, nes dažnai adeptas teigė pranokęs Dievą. Švidnicos moterys tvirtino, kad jų sielos savo pačių pastangomis pasiekė tobulumą, didesnį nei jos turėjo, kai pirmą kartą išėjo iš Dievo, ir didesnį, nei Dievas joms kada nors buvo numatęs. Jos teigė turinčios tokią galią Šventajai Trejybei, kad galėjo „joti ant jos kaip balne“. 1270 m. Švabijos eretikai teigė, kad jie pakilo aukščiau Dievo ir, pasiekę pačią dieviškumo viršūnę, atsisakė Dievo. Dažnai adeptas tvirtindavo, kad jam ar jai „nebereikia Dievo“.
Natūralu, kad dieviškumo pasiekimas reiškė nepaprastų stebukladarystės galių įgijimą. Kai kurie Laisvosios dvasios broliai tikėjo gavę pranašystės dovaną, kad žino visus dalykus danguje ir žemėje, kad gali daryti stebuklus – pereiti vandenį sausomis kojomis, eiti metrą virš žemės. Tačiau daugeliui jų tokie teiginiai buvo per menki, nes jie tiesiogine prasme jautėsi esą visagaliai. „Jie sako, – pastebėjo Strasbūro vyskupas, – kad jie sukūrė visus dalykus, kad jie sukūrė daugiau nei Dievas.“ Mistikas Ruisbrukas leidžia savo eretiškam atitikmeniui kalbėti taip:
„Kai aš gyvenau savo pirminėje būtyje ir savo amžinoje esmėje, man nebuvo jokio Dievo. Ką aš buvau, tas aš norėjau būti, ir ką aš norėjau būti, tas aš buvau. Savo laisva valia aš iškilau ir tapau tuo, kuo esu. Jei būčiau norėjęs, man nereikėjo tapti niekuo ir dabar nebūčiau kūrinys. Nes Dievas negali žinoti, norėti, daryti nieko be manęs. Su Dievu aš sukūriau save ir aš sukūriau visus dalykus, ir būtent mano ranka palaiko dangų ir žemę, ir visus kūrinius…. Be manęs neegzistuoja niekas.“
Vėlgi bet kokios abejonės, kurias gali kelti šie pasakojimai, išsklaidomos pačių eretikų. „Kai Dievas kūrė visus dalykus, aš kūriau visus dalykus kartu su juo…. Aš esu daugiau nei Dievas“, – sakė viena moteris Švidnicoje. Ir atsiskyrėlio traktatas viena fraze apibendrina absoliutaus pasyvumo susiliejimą su absoliučia kuriamąja galia: „Tobulas žmogus yra nejudanti Priežastis.“
Mistinio anarchizmo doktrina
Iš gelmių psichologijos perspektyvos galima teigti, kad visi mistikai pradeda savo psichinį nuotykį nuo gilios introversijos, kurios metu jie jau būdami suaugę iš naujo išgyvena iškreiptas kūdikystės fantazijas. Tačiau po to galimi du keliai. Gali atsitikti taip, kad mistikas išnyra iš savo introversijos patirties – kaip pacientas po sėkmingos psichoanalizės – kaip labiau integruota asmenybė, su platesniu empatijos spektru ir laisvesnis nuo iliuzijų apie save bei savo artimuosius. Bet gali atsitikti ir taip, kad mistikas introjektuoja milžiniškus tėviškus įvaizdžius pačiais visagaliausiais, agresyviausiais ir neatsakingiausiais jų aspektais, ir iškyla kaip nihilistinis megalomanas. Pastarasis atvejis tinka daugeliui Laisvosios dvasios adeptų.
Šiame kontekste pamokanti pažvelgti į keistą Jeano-Antoine’o Boullano (1824–93), įkūrusio sektą, kuri vienu metu turėjo apie 600 000 narių (daugiausia Rytų Europoje), figūrą. Šis vyras laikė save „Dievo kardu“, kuriam pavesta užduotis išvalyti žemę nuo to nešvarumo – Romos Bažnyčios – ir išgelbėti žmoniją Paskutinėmis dienomis. Jis skelbė įnirtingus nuosprendžius dvasininkams, kuriuos laikė savo persekiotojais. Būdamas itin impulsyvus savo seksualiniame elgesyje, jis mokė savo pasekėjus praktikuoti „mistinę santuoką“, kuri leido jiems atsiduoti seksualiniam palaidumui be „gimtosios nuodėmės“. Jis turėjo didelį potraukį prabangiam gyvenimui; ir norėdamas gauti pinigų, apgaudinėdavo patiklius tariamais antgamtiniais apreiškimais. Tuo pačiu metu daug gaunamų pinigų jis vėl išdalindavo vargšams. Visuose savo poelgiuose jis elgėsi kaip tipiškas, nors ir pavėluotas, Laisvosios dvasios adeptas. Taigi, 1948 m. publikuoti psichiatriniai ir grafologiniai Boullano tyrimai rodo jį kaip tipišką paranojiką, apsėstą didybės ir persekiojimo manijų; inteligentišką, drąsų, kupiną gyvybingumo ir iniciatyvos; asmenybę, varomą beprotiškų ir nepasotinamų troškimų, kuriems patenkinti jis pasitelkdavo tai subtiliausias disimuliacijos technikas, tai negailestingumą, sutrypdamas visus už save silpnesnius. Tai interpretacija, kuri puikiai atitinka viską, ką žinome apie viduramžių Laisvosios dvasios brolius ir jų įpėdinius, dvasinius libertinus.
Apie 1330 m. pagrindinėje erezijos tvirtovėje, Kelne, parašytame eskize katalikų mistikas Suso su žavingu trumpumu išryškina tas Laisvosios dvasios savybes, kurios darė ją iš esmės anarchiška. Jis aprašo, kaip vieną saulėtą sekmadienį jam sėdint paskendusiam meditacijoje, jo dvasiai apsireiškė bekūnis vaizdinys. Suso kreipiasi į vaizdinį: „Iš kur tu atėjai?“ Vaizdinys atsako: „Aš ateinu iš niekur.“ – „Pasakyk, kas tu esi?“ – „Aš nesu.“ – „Ko tu nori?“ – „Aš nenoriu.“ – „Tai stebuklas! Pasakyk man, koks tavo vardas?“ – „Aš vadinuosi Bevardis Laukiniškumas.“ „Kur veda tavo įžvalga?“ – „Į nevaržomą laisvę.“ – „Pasakyk man, ką vadini nevaržoma laisve?“ – „Kai žmogus gyvena pagal visus savo kaprizus, nedarydamas skirtumo tarp Dievo ir savęs, nežiūrėdamas nei pirmyn, nei atgal…“
Tai, kas skyrė Laisvosios dvasios adeptus nuo visų kitų viduramžių sektantų, buvo būtent jų visiškas amoralumas. Jiems išganymo įrodymas buvo nežinoti, kas yra sąžinė ar gailestis. Daugybė jų ištarmių liudija tokį požiūrį: „Tas, kuris priskiria sau bet ką, ką daro, ir nepriskiria viso to Dievui, yra nežinojime, kuris yra pragaras…. Niekas žmogaus darbuose nėra jo paties.“ Ir dar: „Tas, kuris atpažįsta, kad Dievas viską daro jame, nenusidės. Nes jis neturi priskirti sau, o Dievui, viso to, ką daro.“ – „Žmogus, turintis sąžinę, pats sau yra Velnias, pragaras ir skaistykla, kankinantis save. Tas, kuris yra laisvas dvasioje, išvengia visų šių dalykų.“ – „Niekas nėra nuodėmė, išskyrus tai, kas laikoma nuodėme.“ – „Žmogus gali būti taip susivienijęs su Dievu, kad ką bedarytų, jis negali nusidėti.“ – „Aš priklausau Gamtos Laisvei ir viską, ko trokšta mano prigimtis, aš patenkinu…. Aš esu natūralus žmogus.“ – „Laisvas žmogus yra visiškai teisus darydamas tai, kas jam teikia malonumą.“ Šie posakiai yra tipiški ir jų potekstė nedviprasmiška. Kiekvienas veiksmas, kurį atlieka šio elito narys, buvo jaučiamas kaip atliktas „ne laike, bet amžinybėje“; jis turėjo didžiulę mistinę reikšmę ir jo vertė buvo begalinė. Tai buvo toji paslaptinga išmintis, kurią vienas adeptas atskleidė kiek sutrikusiam inkvizitoriui, tikindamas, kad ji „ištraukta iš slapčiausių Dieviškosios Bedugnės gelmių“ ir yra verta daugiau nei visas auksas Erfurto savivaldybės ižde. „Būtų geriau, – pridūrė jis, – kad visas pasaulis būtų sunaikintas ir visiškai pražūtų, nei kad „laisvas žmogus“ susilaikytų nuo vieno veiksmo, į kurį jį skatina jo prigimtis.“
Po dvidešimt dvejų metų atgailos Heinrichas Suso gavo Dievo įsakymą išmesti savo rimbą bei kitus kankinimo įrankius ir visiems laikams atsisakyti askezės. Naujasis Laisvosios dvasios adeptas nuėjo kur kas toliau. Atgimęs į būseną, kurioje sąžinė nustojo veikti, o nuodėmė buvo panaikinta, jis jautėsi kaip koks be galo privilegijuotas aristokratas. Jėgos, iššvaistytos noviciato asketinėse pratybose, dabar turėjo būti atstatytos. Budėjimai baigėsi, dabar derėjo miegoti minkštoje lovoje. Daugiau jokio pasninko; nuo šiol kūnas turėjo būti maitinamas geriausiais mėsomis ir vynais, ir puotauti buvo didesnė dvasinė vertė nei priimti Eucharistiją. Auksinė taurė dabar buvo tinkamesnė dovana nei duonos pluta. Eretiko išorinė laikysena ir išvaizda taip pat pasikeitė. Kartais ir toliau buvo nešiojamas bechardo ar beguinės gobtuvas, bet daugiau nieko negirdėti apie lopytus ar skurdžius drabužius. Švidnicoje (Schweidnitz) adeptai savindavosi bet kokius drabužius, kuriuos atsinešdavo novicija, ir po gobtuvais dėvėjo puošnias sukneles. Kai tik Sesuo Katerina „tapo Dievu“, nuodėmklausys jai liepė apsivilkti „minkštus marškinius“ ir „kilnius drabužius“, ir kartais Laisvosios dvasios broliai iš tiesų rengdavosi kaip didikai. Viduramžiais, kai apranga paprastai buvo aiškus ir patikimas socialinio statuso rodiklis, toks elgesys natūraliai keldavo sumaištį ir pasipiktinimą. „Jie neturi uniformos, – skundžiasi vienas dvasininkas. – Kartais jie rengiasi brangiai ir palaidai, kartais pačiu skurdžiausiu būdu, priklausomai nuo laiko ir vietos. Tikėdami esą be nuodėmės, jie nuoširdžiai galvoja, kad jiems leidžiama dėvėti bet kokią aprangą.“ Pasipuošęs kilniais rūbais vietoj elgetos skudurų, eretikas simbolizavo savo transformaciją iš „žemiausiojo iš mirtingųjų“ į elito, tikinčio turint teisę dominuoti pasaulyje, narį.
Mat neturėtume manyti, kad Laisvosios dvasios adeptai gyveno daugiau ar mažiau nuolatinės atskirties ir kontempliacijos būsenoje. Jie keliavo po pasaulį ir bendravo su kitais žmonėmis. Tačiau šie santykiai buvo ypatingi, nes gebėjimas „tapti Dievu“ tikrai vedė prie visų normalių socialinių santykių atmetimo. Laisvosios dvasios socialinė doktrina buvo mažai suprasta; vis dėlto tekstai egzistuoja, kad ją iliustruotų, ir jie yra vieningi. Yra išlikęs XIV a. vidurio aprašymas, greičiausiai pagrįstas tiesioginiu stebėjimu, kaip beguinė deklamuoja savo katekizmą eretiškam bechardui, kuris yra jos dvasinis vadovas:
„Kai žmogus tikrai pasiekia didįjį ir aukštąjį žinojimą, jis nebeturi laikytis jokio įstatymo ar komandos, nes jis tapo viena su Dievu. Dievas sukūrė visus dalykus, kad jie tarnautų tokiam žmogui, ir viskas, ką Dievas kada nors sukūrė, yra tokio žmogaus nuosavybė…. Jis ims iš visų kūrinių tiek, kiek trokšta ir geidžia jo prigimtis, ir dėl to nejaus jokių sąžinės priekaištų, nes visi sukurti dalykai yra jo nuosavybė…. Žmogui, kuriam tarnauja visas dangus, visi žmonės ir kūriniai tikrai privalo tarnauti ir paklusti; ir jei kuris nepaklūsta, jis vienas lieka kaltas.“
Išlikusi eretiška literatūra visa tai patvirtina. Apie „tobulą žmogų, kuris yra ir Dievas, ir žmogus“ atsiskyrėlio traktatas sako: „Visi egzistuojantys dalykai priklauso jam.“ Schwester Katrei pateikia Laisvosios dvasios socialinę doktriną neoplatonizmo fone. Argumentas toks, kad visi dalykai naudojasi kitais: elnias naudojasi žole, žuvis vandeniu, paukštis oru. Todėl asmuo, kuris „tapo Dievu“, privalo naudotis visais sukurtais dalykais; nes taip darydamas jis ar ji „nugena visus dalykus atgal į jų pirmąją Kilmę“. Patarimas, kurį Sesuo Katerina gauna iškart po savo apoteozės, suformuluotas tais pačiais terminais: „Tu įsakysi visoms sukurtoms būtybėms tarnauti tau pagal tavo valią Dievo šlovei…. Tu pakelsi visus dalykus iki Dievo. Jei nori naudoti visas sukurtas būtybes, turi tam teisę; nes kiekvieną kūrinį, kurį naudoji, tu pargeni atgal į jo Kilmę.“
Kaip ir ankstyviausiomis judėjimo dienomis, viena iš šio požiūrio išraiškų vis dar buvo palaidas ir mistiškai nuspalvintas erotizmas. Pasak vieno adepto, lygiai kaip galvijai buvo sukurti žmonių naudojimui, taip moterys buvo sukurtos, kad jomis naudotųsi Laisvosios dvasios broliai. Iš tiesų per tokį intymumą moteris tapdavo skaistesnė nei anksčiau, taip, kad jei ji anksčiau prarado savo nekaltybę, dabar ją atgaudavo. Nuo Švabijos eretikų XIII a. iki ranterių XVII a. tas pats požiūris išsakomas vėl ir vėl: „subtiliems dvasioje“ lytinis aktas jokiu būdu negali būti nuodėmingas. Ir buvo manoma, kad vienas tikriausių „subtilumo dvasioje“ ženklų buvo, būtent, gebėjimas atsiduoti palaidumui be Dievo baimės ar sąžinės graužimo. Kai kurie adeptai priskyrė transcendentinę, kvazimitinę vertę pačiam lytiniam aktui, kai jį atlikdavo tokie kaip jie. Homines intelligentiae lytinį aktą vadino „Rojaus malonumu“ ir „pakilimu“ (tai buvo terminas, naudotas mistinės ekstazės pakopai apibūdinti); o Tiuringijos „Kraujo draugai“ 1550 m. tai laikė sakramentu, kurį vadino „Christerie“. Visiems jiems svetimavimas turėjo simbolinę vertę kaip išsivadavimo patvirtinimas. Kaip sakė ranteris Clarksonas: „Kol neatlikai to taip vadinamos nuodėmės akto, nesi išlaisvintas iš nuodėmės galios.“
Šiame kontekste Adomo kultas, kuris dažnai sutinkamas tarp Laisvosios dvasios adeptų, tampa visiškai suprantamas. Tikriausiai galima atmesti metraštininkų tvirtinimus, kad šis kultas reiškė bendruomenines seksualines orgijas. Nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų tokios istorijos buvo pasakojamos siekiant diskredituoti mažumų grupes, ir nėra nieko išlikusiuose dokumentuose, kas leistų manyti, jog net ir pasakojamos apie Laisvosios dvasios adeptus jos buvo pagrįstos. Kita vertus, adeptai kartais praktikavo ritualinį nuogumą, lygiai kaip ir kartais mėgavosi seksualiniu palaidumu; ir neabejotina, kad abiem atvejais jie tvirtino – kaip pasakė vienas inkvizitorius – esą atstatyti į nekaltumo būseną, kuri egzistavo iki Nuopuolio. Tas įžvalgus komentatorius Šarljė de Gersonas šį ryšį pamatė visiškai aiškiai. Jis pastebėjo, kad „turlupinai“ dažnai būdavo nuogi kartu, sakydami, kad nereikėtų raudonuoti dėl nieko, kas yra natūralu. Būti nuogiems ir nesigėdijantiems, kaip Adomas ir Ieva, jie laikė esmine tobulybės žemėje būsenos dalimi; ir jie vadino tai „nekaltumo būsena“. Panašiai ir Homines intelligentiae lyderis teigė turįs ypatingą lytinio akto atlikimo būdą, kurį esą praktikavo Adomas ir Ieva Edeno sode. Tas pats vyras pasiskelbė Gelbėtoju, kurio misija buvo pradėti Trečiąjį ir Paskutinįjį Amžių; ir jis tikrai nebuvo vienintelis adeptas, sujungęs šias iš pradžių skirtingas fantazijas. 1381 m. adeptas Eichštete (Eichstätt) paskelbė save Antruoju Adomu, kuris, pakeisdamas Kristų, kuria Trečiąjį ir Paskutinįjį Amžių žemiškojo Rojaus pavidalu, kuris gyvuos, kol bus kūniškai paimtas į dangų. Dvasiniai libertinai, kuriuos pasmerkė Kalvinas, skelbėsi radę kelią atgal į būklę, kuria džiaugėsi Adomas, prieš paragaudamas gėrio ir blogio pažinimo, – ir taip pat, kad jie gyvena Paskutinėmis dienomis, kuriose krikščioniškąją tvarką pakeis nauja ir aukštesnė tvarka. Tiesą sakant, jau šioje viduramžių erezijoje galima atpažinti tą tūkstantmečio idėjų (milenarizmo) ir primityvizmo mišinį, kuris tapo viena iš labiau paplitusių modernaus romantizmo formų. Adomo kulte prarastas Rojus buvo atkurtas ir kartu patvirtintas Tūkstantmečio atėjimas. Primityvų nekaltumą ir palaimą pasauliui sugrąžino gyvi dievai, kuriuose Kūrinija jautėsi pasiekusi savo tobulumą ir tapusi transcendentiška.
Jei naujojo Rojaus palaima pilnai mėgavosi tik adeptai, tam tikri kiti galėjo bent jos paragauti. Žemiau adeptų – „gyvųjų dievų“ – egzistavo gausesnė vyrų ir moterų klasė, kurie buvo visiškai inicijuoti į Laisvosios dvasios paslaptį. Šie žmonės patys buvo ekstatikai, bet jie nebuvo išgyvenę to lemiamo patyrimo, kuris transformuoja žmogų į Dievą. Vietoj to jie mėgavosi netiesiogine antžmogiška būkle per savo ypatingą ryšį su adeptu. Koks buvo tas ryšys, yra visiškai aišku. „Tapęs Dievu“, naujasis adeptas pradėdavo ieškoti kontakto su pamaldžiomis sielomis, kurios norėjo „pasiekti tobulumą“. Iš jų jis reikalaudavo aklos paklusnybės priesaikos, duodamos klūpint ant kelių. Buvo manoma, kad ši priesaika anuliuoja visus anksčiau duotus įžadus, įskaitant ir santuokos. Apie tokius vyrus ir moteris Šarljė de Gersonas sakė, kad jie pažadėdavo absoliutų paklusnumą žmogui, o mainais gaudavo patikinimą, kad jie negali nusidėti. Tai buvo žmonės, sudarę Laisvosios dvasios judėjimo branduolį ir jo eilines gretas.
Ryšį, egzistavusį tarp adepto ir mokinio, stulbinančiai iliustruoja atsimetusio vienuolio Martino iš Mainco (Martin of Mainz) prisipažinimas; jis buvo teisiamas Kelne 1393 m. ir sudegintas kaip neatgailaujantis eretikas. Šis žmogus, platinęs Laisvosios dvasios ereziją Reino slėnyje, buvo garsaus erezijarcho Mikalojaus Bazeliečio, skelbusio save nauju Kristumi, mokinys. Martino požiūriu buvo tik vienas kelias į išganymą ir jis ėjo per absoliutaus paklusnumo aktą savo mokytojui. Tas aktas buvo baisus išgyvenimas; bet jį atlikus, atnešdavo didžiules privilegijas. Nes Mikalojus buvo vienintelis tikras supratimo ir autoriteto šaltinis. Jis galėjo interpretuoti Evangelijas taip, kaip net apaštalai negalėjo jų interpretuoti, ir jei teologijos magistras norėjo tobulėti dvasiškai, jam tereikėjo padėti Šventąjį Raštą į šalį ir atlikti paklusnumo aktą. Tik Mikalojus turėjo teisę įšventinti kunigą. Gavus jo pritarimą, buvo galima pamokslauti ir aukoti Mišias. Dėl to pritarimo trūkumo, visa katalikų hierarchija buvo nepajėgi atlikti nė vieno galiojančio veiksmo. Bet svarbiausia – jei žmogus vykdė Mikalojaus įsakymus, jis negalėjo nusidėti. Jis galėjo paleistuvauti ar žudyti be jokių sąžinės priekaištų, jei jis taip liepdavo. Vienintelė nuodėmė būtų jam nepaklusti arba jo išsižadėti. Akimirką, kai žmogus atlikdavo jam paklusnumo aktą, jis „įžengdavo į pirminio nekaltumo būseną“.
Tarp uždaros Laisvosios dvasios bendruomenės ir neatpirktos žmonijos masių plytėjo neišmatuojamas ir neperžengiamas atotrūkis. Į paprastą mirtingąjį adeptai „nekreipė dėmesio daugiau nei į arklį“; jų akyse žmonija apskritai egzistavo tik tam, kad ją išnaudotų jie patys, „numarintieji Išrinktieji“. Iš to kilo tas nerūpestingas nesąžiningumas, kuris, šimtmetis po šimtmečio, buvo pastebimas kaip būdingas šiai sektai labiau nei bet kuriai kitai. Kalvinas vis dar pastebėjo, jog vienas iš pagrindinių jų tikėjimo straipsnių buvo tas, kad adeptas privalo simuliuoti bet kokį vaidmenį, kuris atneš jam daugiausia įtakos. Ir neabejotina, kad šie žmonės tikrai išvystė nepaprastą įgūdį meluoti ir apsimetinėti, kurį pasitelkdavo ne tik norėdami apsisaugoti nuo savo priešų, dvasininkų, bet ir siekdami įgyti paprastų sielų palankumą.
Įdomu tai, kad būtent tas pats begalinio savo pranašumo įsitikinimas pirmiausia ir pavertė Laisvosios dvasios adeptus revoliucinės socialinės doktrinos nešėjais. XIV amžiuje kai kurie iš jų nusprendė, kad nekaltumo būsena negali pripažinti privatinės nuosavybės instituto. 1317 m. Strasbūro vyskupas pakomentavo: „Jie tiki, kad visi dalykai yra bendri, iš ko jie daro išvadą, kad vagystė jiems yra teisėta.“ Iš tiesų, adeptui buvo visai normalu laikyti visus dalykus savo nuosavybe. Šį punktą gana aiškiai išreiškė Johanas Hartmanas (Johann Hartmann), adeptas, sugautas Erfurte tuo pačiu metu kaip ir flagelantų mesijas Konradas Šmidas: „Tikrai laisvas žmogus yra visų kūrinių karalius ir valdovas. Visi dalykai priklauso jam, ir jis turi teisę naudotis viskuo, kuo jam patinka. Jei kas nors bando jam sukliudyti, laisvas žmogus gali jį nužudyti ir atimti jo turtą.“ Adeptas, gyvenęs Kelno Savanoriško skurdo namuose, Jonas iš Briuno (John of Brünn), buvo dar atviresnis. Dievas, pasak jo, buvo „laisvas“ ir todėl sukūrė visus dalykus „bendrai“. Praktiškai tai reiškė, kad visi dalykai buvo skirti tam, jog jais dalytųsi „laisvieji dvasioje“. Jei kas nors turėjo apstybę maisto, aiškino jis, taip buvo tam, kad jis galėtų patenkinti Laisvosios dvasios brolių poreikius. Laisvosios dvasios adeptas buvo laisvas pavalgyti smuklėje ir vėliau atsisakyti mokėti; jei smuklininkas prašė pinigų, jį reikėjo sumušti. Maistas, duotas adeptui nemokamai, buvo „perduodamas Amžinybei“. Toks požiūris buvo plačiai paplitęs tarp Laisvosios dvasios brolių; ir kas buvo sakoma apie maistą, tiko ir pinigams. Visi pinigai, kuriuos išleido Laisvosios dvasios adeptas, buvo „perduodami Amžinybei“ arba į „aukščiausią skurdo laipsnį“. Pasak Jono iš Briuno, jei adeptas kelyje rasdavo pinigų, tai buvo ženklas, kad Dievas nori, jog jis juos išleistų su savo broliais. Todėl jis privalėjo pasilikti juos tam tikslui, net jei savininkas pareikšdavo į juos teises ir bandydavo atsiimti jėga. Jei savininkas ar net pats adeptas grumtynėse būdavo nužudomas, tai nesvarbu; nes siela grįždavo į savo Kilmę. Bet jei pinigai būtų atiduoti, adeptas būtų pasitraukęs „nuo amžinybės prie laikinumo“. Kai adeptas, kaip gailestingumo aktą, padėdavo sergančiam žmogui, jis prašydavo išmaldos; o jei jos būdavo atsisakoma, jis buvo laisvas paimti pinigus jėga, ir neturėjo jausti jokio sąžinės graužimo, net jei dėl to žmogus po to mirdavo iš bado. Sukčiavimas, vagystė, apiplėšimas su smurtu – visa tai buvo pateisinama. Jonas prisipažino padaręs juos visus ir teigė, kad jie buvo įprasti tarp maždaug dviejų šimtų jam pažįstamų bechardų; ir yra įrodymų, kad tai tikrai buvo įprastos praktikos tarp Laisvosios dvasios brolių. „Ką akis mato ir geidžia, tegul ranka tai paima,“ buvo vienas iš jų posakių.
Toks požiūris išliko iki pat XVI ir XVII amžių. Kalvinas aprašo dvasinius libertinus kaip tvirtinančius, kad niekas neturėtų nieko turėti savo, bet kad kiekvienas turi imti tai, ką gali paliesti rankomis. Jei visa tai būtų buvę tik vagystės pateisinimas, tai būtų turėję mažai reikšmės, nes profesionaliems vagims nereikia jokios doktrinos, o kitų žmonių tai nebūtų sujaudinę. Tačiau iš tikrųjų tai, ką Laisvosios dvasios adeptai norėjo pasakyti apie privatinę nuosavybę, turėjo daug platesnių pasekmių. „Atiduokite, atiduokite, atiduokite, atiduokite savo namus, žirgus, prekes, žemes, atiduokite, nelaikykite nieko savo nuosavybe, turėkite viską bendrai…“ Ranterio Abiezerio Coppės (Abiezer Coppe) šūksnis atkartoja Jono iš Briuno šūksnį prieš tris šimtmečius: „Visi dalykai, kuriuos Dievas sukūrė, yra bendri!“ Visa šių frazių jėga tampa aiški, kai pripažįstama, jog jos tęsia tam tikrą socialinės kritikos tradiciją, kuri buvo ne tik labai radikali, bet – kaip pamatysime – jau ir labai sena.
Aukščiau pateiktas Laisvosios dvasios adeptų savęs sudievinimo ir mistinio anarchizmo aprašymas buvo parašytas kelerius metus prieš tai, kai profesorė Guarnieri paskelbė Margaritos Poretės teksto Mirouer des simples ames („Paprastų sielų veidrodis“) tekstą. Kadangi tai yra vienintelis žinomas išlikęs pilnas viduramžių adepto kūrinys, būtina jį aptarti, net ir rizikuojant šiek tiek pasikartoti.
Knyga yra akivaizdžiai ezoterinis kūrinys; kaip sako pati autorė, jos kalba neskirta suprasti tiems grubiems mirtingiesiems, kurie gyvena pagal proto diktatą. Ji buvo parašyta kaip instrukcijų vadovas, skirtas skaityti balsu būsimų Laisvosios dvasios adeptų grupėms; o jos tema yra sielos kilimas visiškos laisvės link.
Siela progresuoja per septynias pakopas. Pirmosios trys skirtos asketiškam savęs atsižadėjimui ir paklusnumui; po to, ketvirtojoje pakopoje, siela pasiekia pakilumo būseną, kurioje ją apakina spinduliuojanti Meilės šviesa. Tačiau nors siela gali tikėti, kad jau pasiekė susiliejimą su Dievu, ji vis dar yra tik savo kilimo pradžioje. Penktojoje pakopoje ji atpažįsta savo nuodėmingumą ir tą didžiulę prarają, kuri vis dar atskiria ją nuo to tobulo gerumo, kuris yra Dievas; ir tuo momentu Dievas, didžiuliu meilės ir šviesos potvyniu, įtraukia ją į save, taip, kad sielos valia tampa viena su dieviškąja valia.
Iki šiol niekas neskiria šio pakilimo nuo to, kuris žinomas ortodoksiniams mistikams. Tačiau šeštojoje pakopoje prasideda skirtumai: siela anihiliuojama (išnyksta) Dievybėje iki tokio laipsnio, kad nebeegzistuoja niekas kitas, tik Dievas. Dabar siela nemato nieko, išskyrus save pačią, kuri yra Dievas; o Dievas mato savo dieviškąją didybę toje sieloje. Tokia visiška sielos identifikacija su Dievu yra už katalikų mistikų patirties ribų; kaip ir septintoji bei paskutinė pakilimo pakopa, kurioje siela nuolat džiaugiasi, dar būdama šioje žemėje, ta šlove ir palaima, kurią ortodoksinė teologija rezervuoja dangui.
Šis sielos sudievinimas yra įmanomas dėl to, kad siela nuo amžių egzistavo Dieve. Siela yra viena su Dievu, kaip liepsna yra viena su ugnimi; ji ateina iš Dievo ir grįžta pas Dievą, kaip vandens lašas ateina iš jūros ir grįžta į jūrą. Iš tiesų, Dievas yra viskas, kas yra; taigi, būdama anihiliuojama Dieve, siela yra reintegruojama į savo tikrąją ir originaliąją būtį.
Ji taip pat yra reintegruojama į tą pirminę nekaltumo būseną, kuria mėgavosi Adomas prieš Nuopuolį. Tuo ji išlaisvinama nuo Gimtosios Nuodėmės pasekmių ir tampa be nuodėmės. Be to, ji tampa nepajėgi nusidėti; nes „ši siela neturi jokios valios, išskyrus Dievo valią, kuris priverčia ją norėti to, ko ji turi norėti.“ O tai savo ruožtu reiškia, kad ji yra laisva daryti tai, kas jai patinka. Adeptai todėl „nedaro nieko, išskyrus tai, kas jiems patinka; arba jei ir daro, jie atima iš savęs ramybę, laisvę ir kilnumą. Nes siela nėra tobula tol, kol nedaro to, kas jai patinka, ir nėra priekaištaujama dėl to, kad tenkina savo norus.“ Kadangi Meilė, t. y. Dievas, apsigyveno sieloje, jis perima visų dalykų ir visų poelgių valdymą; taigi siela negali jausti jokio nerimo ir jokio gailesčio. Kad ir kokie išoriniai veiksmai būtų daromi, jie yra Dievo darbas, veikiantis sieloje.
Iškelta už žmonijos ribų, siela pereina į visiško abejingumo būseną, kurioje ji nesirūpina niekuo – nei kitais žmonėmis, nei netgi Dievu. Jai netgi nerūpi jos pačios išganymas: „Tokios sielos negali matyti savęs kaip gerų ar blogų, jos nesuvokia savęs, jos negali spręsti, ar jos yra atverstos, ar iškrypusios.“ Rūpintis tokiais dalykais reikštų kristi atgal į savo valią ir prarasti laisvę.
Kadangi išganymas tapo abejingumo reikalu, Kristaus siūlomos ar rekomenduojamos pagalbos priemonės išganymui taip pat yra abejingumo reikalai. Nei sakramentai, nei pamokslavimas, nei askezė, nei meditacija neturi jokios vertės; o Mergelės ir šventųjų užtarimas tapo beprasmis. Iš tiesų, sudievintai sielai nebereikia net ir paties Dievo. Pasiekus absoliučią dieviškojo Vienumo tylą, nebeegzistuoja nei Dievo pažinimas, nei šlovinimas, nei netgi meilė Dievui. „Aukščiausiame būties taške pats Dievas paliekamas savęs savyje“; tai reiškia, kad krikščionybės Dievas paliekamas nuošalyje, teikiant pirmenybę panteistinės ekstazės Dievui.
Sielos požiūris į žemiškuosius reikalus taip pat persmelktas gilaus abejingumo. „Ši siela nejaučia jokio skausmo dėl jokios nuodėmės, kurią ji kada nors galėjo padaryti, nei dėl kančios, kurią Dievas iškentėjo dėl tos sielos, nei dėl nuodėmės ir skausmo, kuriame vis dar lieka jos artimieji.“ „Tokių sielų mintys yra tokios dieviškos, kad jos niekada nesirūpina praeities ar sukurtais dalykais.“ Tuo pačiu metu tokios sielos yra laisvos naudoti visus sukurtus dalykus savo tikslams: „Kodėl tokios sielos turėtų jausti sąžinės priekaištus imdamos tai, ko joms reikia, kai to reikalauja būtinybė? Tai būtų nekaltumo stoka ir kliūtis tai ramybei, kurioje siela ilsisi nuo visų dalykų…. Tokios sielos visus dalykus, kurie yra sukurti ir pagaminti, ir kurių reikalauja prigimtis, naudoja su tokia pat ramybe, kaip jos naudojasi žeme, kuria vaikšto.“
Apskritai, Margaritos Poretės knyga patvirtina mūsų požiūrį į Laisvąją dvasią; interpretacija, kuri iš pradžių turėjo būti konstruojama žingsnis po žingsnio iš įvairių daugiau ar mažiau nepilnų šaltinių, pasirodo buvusi iš esmės teisinga. Kaip Margarita ne kartą pabrėžia, ji kreipiasi tik į elitą – tuos, kuriuos ji vadina „didžiąja Bažnyčia“, skirtingai nuo „mažosios Bažnyčios“, kuri yra institucinė Romos bažnyčia. Tačiau šiam elitui ji iš tiesų pamokslauja savęs sudievinimo ir mistinio anarchizmo doktriną.
Tik dviem punktais Margaritos mokymas skiriasi nuo to, kuris priskiriamas, tarkime, Johanui Hartmanui, Jonui iš Briuno ar Kalvino aprašytiems dvasiniams libertinams. Margarita niekur nesufleruoja, kad sudievinta siela – arba, kaip mes sakytume, Laisvosios dvasios adeptas – darytų ar turėtų daryti tai, kas paprastai laikoma nuodėmėmis, pavyzdžiui, vogti ar atsiduoti seksualiniam palaidumui; taip pat, išskyrus užuominomis, ji nieko nesako apie bendrą nuosavybę. Tame nėra nieko stebėtino. Jei panagrinėtume šios knygos priede esančią ranterių medžiagą, pamatytume, kad nors visi šie rašytojai dalijosi panašia mistine doktrina, jie skyrėsi praktinėmis išvadomis, kurias iš jos padarė.
Bet kokiu atveju, tolesniuose skyriuose bus parodyta, kokių revoliucinių ir anarchinių potencialų turėjo tam tikri Laisvosios dvasios doktrinos aspektai.
13. Egalitarinis tūkstantmetis (iii)
Anabaptizmas ir socialiniai neramumai
Liuteroniškąją Reformaciją lydėjo tam tikri reiškiniai, kurie, nors ir kėlė siaubą Liuteriui ir jo bendražygiams, buvo tokie natūralūs, kad žvelgiant atgal atrodo neišvengiami. Priešindamiesi Romos Bažnyčios autoritetui, reformatoriai apeliavo į Biblijos tekstą. Tačiau kai tik žmonės patys ėmėsi skaityti Bibliją, jie pradėjo ją savaip ir interpretuoti; o jų interpretacijos ne visada sutapo su reformatorių. Visur, kur tik išsiplėtė Liuterio įtaka, kunigas prarado didžiąją dalį savo tradicinio kaip tarpininko tarp pasauliečio ir Dievo bei kaip nepakeičiamo dvasinio vadovo prestižo. Bet kai pasaulietis pradėjo jausti, kad jis pats stovi akistatoje su Dievu, ir ieškodamas nurodymų ėmė kliautis savo individualia sąžine, buvo neišvengiama, kad atsiras tokių pasauliečių, kurie ims skelbtis gaunantys dieviškus įkvėpimus, prieštaraujančius tiek naujajai, tiek senajai ortodoksijai.
Svarbiausia, liuteroniškoji Reformacija kuriam laikui sustiprino tą intensyvų ir plačiai paplitusį susijaudinimą, kuris apskritai padėjo jai atsirasti. Šis rezultatas buvo neišvengiamas, kai tik Reformacija metė iššūkį vienintelės iki tol Vakaruose egzistavusios bažnyčios pagrįstumui ir autoritetui. Iki tol žmonės priėmė – ir iš esmės nekvestionuodami – nuoseklų visatos ir žmogaus prigimties aiškinimą, kurį skelbė Romos Bažnyčia. Katalikų doktrina suteikė nekintantį kraštovaizdį, kuriame visi krikščionys buvo įpratę orientuotis, lygiai kaip ir katalikų bažnytinė organizacija suteikė autoriteto sistemą, kuria jie buvo įpratę kliautis. Pati kritika, kuri nuolat būdavo nukreipiama prieš apsileidusius ir pasaulietiškus dvasininkus, pats pasipiktinimas, kurį sukėlė Didžioji schizma, rodo, kiek daug žmonės reikalavo iš Bažnyčios. Daugelį šimtmečių Romos Bažnyčia, nepaisant jos trūkumų, Europos visuomenėje atliko labai svarbią normatyvinę funkciją. Liuterio puolimas, būtent todėl, kad buvo toks efektyvus, rimtai sutrikdė šią funkciją. Dėl to, kartu su išsilaisvinimo jausmu, atsirado ir toks pat plačiai paplitęs dezorientacijos jausmas. Be to, pati liuteroniškoji Reformacija negalėjo suvaldyti visų nerimų, kuriuos ji išlaisvino visuomenėje. Iš dalies dėl savo išganymo doktrinos turinio, iš dalies dėl sąjungos su įsitvirtinusiomis pasaulietinėmis valdžiomis, Liuteriui nepavyko išlaikyti didžiulių paprastų žmonių masių ištikimybės. Tarp sujaudintų, dezorientuotų masių, oponuojant tiek liuteronybei, tiek Romos katalikybei, išaugo judėjimas, kuriam oponentai davė anabaptizmo vardą – daugeliu atžvilgių jis tapo viduramžių sektų įpėdiniu, bet buvo už jas kur kas didesnis.
Anabaptizmas nebuvo homogeniškas judėjimas ir niekada neturėjo centrinės organizacijos. Egzistavo apie keturiasdešimt nepriklausomų anabaptistų sektų, kurių kiekviena telkėsi aplink lyderį, skelbusįsi esant dieviškai įkvėptu pranašu ar apaštalu; ir šios sektos – veikiančios pogrindyje, nuolat susiduriančios su išnaikinimo grėsme, išsibarsčiusios po visas vokiškai kalbančias žemes – vystėsi atskiromis kryptimis, kurias nustatydavo įvairūs jų lyderiai. Vis dėlto, tam tikros tendencijos buvo bendros visam judėjimui. Apskritai, anabaptistai teikė palyginti mažai reikšmės tiek teologinėms spekuliacijoms, tiek formalioms religinėms apeigoms. Vietoj tokių praktikų kaip bažnyčios lankymas, jie iškėlė kruopštų, pažodinį nurodymų, kuriuos manėsi radę Naujajame Testamente, laikymąsi. Vietoj teologijos jie kultivavo Bibliją – kurią visgi buvo linkę interpretuoti atsižvelgdami į tiesioginius įkvėpimus, kuriuos, jų įsitikinimu, gaudavo iš Dievo. Jų vertybės pirmiausia buvo etinės; jiems religija visų pirma reiškė aktyvią brolišką meilę. Jų bendruomenės buvo modeliuojamos pagal tai, kas, jų manymu, buvo ankstyvosios Bažnyčios praktika, ir jomis buvo siekiama įgyvendinti Kristaus paskelbtą etinį idealą.
Būtent socialinės nuostatos buvo būdingiausias anabaptistų bruožas. Šie sektantai buvo linkę nepatikliai žiūrėti į privatinę nuosavybę ir laikyti bendrą gėrybių (turto) nuosavybę idealu. Nors daugumoje grupių beveik nebuvo bandoma įvesti bendros nuosavybės, anabaptistai tikrai rimtai žiūrėjo į labdaringo elgesio ir dosnios savitarpio pagalbos įsipareigojimus. Kita vertus, anabaptistų bendruomenės dažnai rodė ryškų išskirtinumą. Kiekvienos grupės viduje tvyrojo didelis solidarumas, tačiau požiūris į plačiąją visuomenę dažniausiai buvo atmetimo pobūdžio. Ypač įtariai anabaptistai vertino valstybę kaip instituciją, kuri, nors be abejo būtina neteisiesiems, yra nereikalinga tikriems krikščionims – tai yra jiems patiems. Nors jie buvo pasirengę paklusti daugeliui valstybės reikalavimų, jie atsisakė leisti jai kištis į tikėjimo ir sąžinės sferą; ir apskritai jie pirmenybę teikė kuo mažesniam bendravimui su ja. Dauguma anabaptistų atsisakė užimti oficialias pareigas valstybėje, šauktis valstybės autoriteto prieš kitą anabaptistą ar imtis ginklų valstybės vardu. Požiūris į privačius asmenis, kurie nebuvo anabaptistai, buvo toks pat atsiribojęs; anabaptistai paprastai vengė bet kokių socialinių ryšių už savo bendruomenės ribų. Šie žmonės laikė save vieninteliais Išrinktaisiais, o savo bendruomenes – vienintelėmis, esančiomis tiesioginėje Dievo globoje: mažomis teisumo salelėmis nedorybių vandenyne. Net Liuteris pripažino, kad Romos katalikas gali būti išganytas; tačiau anabaptistams tiek liuteronai, tiek katalikai buvo blogesni už turkus, tikri Antikristo tarnai. Perkrikštijimo praktika, nuo kurios anabaptizmas gavo savo pavadinimą, visų pirma buvo priemonė simboliškai išreikšti šį savanorišką atsiskyrimą nuo neatpirkto pasaulio. Bet net ir tarp pačių anabaptistų vyravo ta pati apsėdimo išskirtiniu išrinktumu dvasia, todėl judėjimo istorija yra nusėta schizmomis.
Po Valstiečių karo judėjimas iš Šveicarijos išplito į Vokietiją. Dauguma anabaptistų buvo taikūs žmonės, kurie praktiškai buvo visiškai pasirengę, išskyrus sąžinės ir tikėjimo klausimus, gerbti valstybės valdžią. Be abejo, dauguma neturėjo jokios socialinės revoliucijos idėjos. Tačiau eiliniai nariai buvo verbuojami beveik vien iš valstiečių ir amatininkų; o po Valstiečių karo valdžia desperatiškai bijojo šių klasių. Todėl net patys taikiausi anabaptistai buvo žiauriai persekiojami ir daugelis tūkstančių jų buvo nužudyti. Galiausiai šis persekiojimas sukūrė būtent tą pavojų, kuriam jis turėjo užkirsti kelią. Anabaptistai ne tik įsitvirtino savo priešiškume valstybei ir nustatytai tvarkai – jie savo kančias interpretavo apokaliptiniais terminais, kaip paskutinį didįjį Šėtono ir Antikristo puolimą prieš Šventuosius, kaip tas „mesijines negandas“, kurios turėjo įvesti Tūkstantmetę karalystę. Daugelį anabaptistų apsėdo atpildo dienos vaizdiniai, kai jie patys pakils nuversti galingųjų ir, vadovaujami pagaliau sugrįžusio Kristaus, įkurs Tūkstantmetę karalystę žemėje. Situacija anabaptizmo viduje dabar priminė tą, kuri egzistavo eretiniuose judėjimuose ankstesniais šimtmečiais. Didžioji anabaptistų judėjimo dalis tęsė taikaus ir asketiško disidentizmo tradiciją, kuriai ankstesniais amžiais atstovavo valdensai. Tačiau greta jos augo kitokio pobūdžio anabaptizmas, kuriame taip pat sena karingo milenarizmo tradicija atrado naują išraišką.
Pirmasis šio naujojo anabaptizmo propagandistas buvo keliaujantis knygrišys, vardu Hansas Hutas (Hans Hut) – buvęs Miuncerio (Müntzer) sekėjas ir mokinys bei, kaip ir jis, kilęs iš Tiuringijos. Šis žmogus skelbėsi esąs Dievo atsiųstas pranašas, turintis pranešti, kad per 1528 m. Sekmines Kristus sugrįš į žemę ir įduos dviašmenį teisingumo kardą į perkrikštytų Šventųjų rankas. Šventieji nuteis kunigus ir pastorius už jų klaidingus mokymus ir, svarbiausia, žemės galinguosius už jų persekiojimus; karaliai ir didikai bus surakinti grandinėmis. Galiausiai Kristus turėjo įkurti Tūkstantmetę karalystę, kuriai, regis, turėjo būti būdinga laisva meilė ir turto bendrumas. 1527 m. Hutas buvo sučiuptas ir įkalintas Augsburge, kur kalėjime ir mirė (arba buvo nužudytas); tačiau prieš tai jis spėjo atversti nemažai žmonių pietų Vokietijos miestuose.
Huto sekėjų tikėjimo išpažinimuose galima atpažinti Johno Ballo ir radikaliųjų taboritų doktrinas, atkartojamas kone žodis į žodį: „Kristus duos kardą ir kerštą jiems, anabaptistams, kad jie nubaustų visas nuodėmes, išnaikintų visas vyriausybes, suvisuomenintų visą nuosavybę ir nužudytų tuos, kurie neleidžiasi perkrikštijami.“ Ir dar: „Vyriausybė su vargšais žmonėmis elgiasi netinkamai ir per daug juos apkrauna. Kai Dievas suteiks jiems kerštą, jie norės nubausti ir išnaikinti blogį…“ Ir nors pats Hutas tikėjosi, kad visa tai įvyks tik tada, kai Kristus „ateis ant debesų“, ne visi jo mokiniai buvo tokie kantrūs: Eslingene (Esslingen) prie Nekaro upės 1528 m. anabaptistai, regis, planavo įkurti Dievo Karalystę ginkluota jėga. Tarp šių karingų milenaristų bendros nuosavybės idealas akivaizdžiai turėjo revoliucinę prasmę; ir Niurnbergo miesto valdžia turbūt ne be pagrindo įspėjo Ulmo valdžią, kad anabaptistai siekia nuversti nustatytą tvarką ir panaikinti privatinę nuosavybę. Tiesa, pietų Vokietijoje revoliucinis anabaptizmas išliko maža ir neefektyvia jėga, kuri iki 1530 m. buvo visiškai sutriuškinta. Tačiau po kelerių metų ji turėjo vėl pasirodyti kitur – Olandijoje ir pačioje Vokietijos šiaurės vakarų dalyje, ir šį kartą su rezultatais, kurie prikaustė visos Europos dėmesį.
Šiaurės vakarų Vokietija XVI amžiaus pradžioje daugiausia susidėjo iš virtinės nedidelių bažnytinių valstybių, kurių kiekvienai kaip suverenus valdovas vadovavo kunigaikštis-vyskupas. Paprastai tokią valstybę draskė aštrūs socialiniai konfliktai. Valstybės valdymas buvo kunigaikščio-vyskupo ir vyskupijos kapitulos, kuri jį išrinkdavo ir didele dalimi kontroliavo jo politiką, rankose. Kapitulos nariai buvo verbuojami išimtinai iš vietinės aristokratijos – herbas su bent keturiais laukais paprastai būdavo būtina kvalifikacija – ir jie dažnai vyskupu išsirinkdavo vieną iš saviškių. Ši aristokratiškų dvasininkų grupė nebuvo pavaldi jokios aukštesnės valdžios kontrolei; regioniniame seime (landtage) jie turėjo galingą atstovavimą ir visada galėjo kliautis riterijos parama. Todėl jie buvo linkę valdyti išimtinai savo klasės ir vyskupijos dvasininkijos interesais. Bažnytinėje valstybėje dvasininkai buvo ne tik labai skaitlingi – Miunsterio vyskupijoje buvo apie trisdešimt bažnytinių centrų, įskaitant keturis vienuolynus (vyrų), septynis moterų vienuolynus, dešimt bažnyčių, katedrą ir, žinoma, pačią kapitulą – bet ir turėjo didžiulių privilegijų. Kapitulos nariai mėgavosi turtingomis prebendomis ir kanonijomis. Vienuoliams buvo leidžiama verstis pasaulietiniais amatais ir prekyba. O svarbiausia – visa dvasininkija buvo beveik visiškai atleista nuo mokesčių.
Tačiau dvasininkijos ir aristokratijos sluoksnio galia bažnytinėje valstybėje retai kada efektyviai veikė pačioje sostinėje. Šiose valstybėse, kaip ir kitur, prekybos ir pinigų ekonomikos raida suteikė miestams vis didesnę svarbą. Valstybių vyriausybėms nuolat trūko pinigų; ir įprastu derybų dėl mokesčių metodu miestai palaipsniui išsikovojo sau nuolaidų bei privilegijų. Tai ypač pasakytina apie didžiausią ir svarbiausią bažnytinę valstybę – Miunsterio vyskupiją. Nuo XIV a. pradžios Miunsterio miestas turėjo plačią savivaldą, o vyskupo, kuris retai ten reziduodavo, valdžia buvo labai apribota.
Žinoma, tai nereiškė, kad miestų gyventojai buvo patenkinti gautomis nuolaidomis. Vyskupas ir kapitula paprastai neturėjo jokio religinio prestižo, ir tai nenuostabu, nes jie gyveno prabangų ir grynai pasaulietišką gyvenimą; dažnai, kaip ir Miunsteryje 1530-aisiais, vyskupas tebuvo pasaulietinis didikas, kuris net nebuvo įšventintas į kunigus. Be to, kunigaikščio-vyskupo įvesti mokesčiai paprastai buvo dideli, o visa našta krito ant pasauliečių pečių, kurie iš administracijos gaudavo mažiausiai naudos. Negana to, bažnytinė valstybė turėdavo mokėti didžiules sumas Romos kurijai kaskart išrinkus naują vyskupą; Miunsteris tai darė net tris kartus tarp 1498 ir 1522 metų. Nenuostabu, kad dvasininkijos imunitetas nuo mokesčių kėlė didžiulį pasipiktinimą. Prekybininkai ir amatininkai taip pat prieštaravo vienuolių, užsiimančių prekyba bei pramone, konkurencijai, nes šie, neturėdami šeimų, kurias reikėtų išlaikyti, neprivalėdami atlikti ar apmokėti karinės tarnybos ir nesilaikydami gildijų taisyklių, turėjo visus privalumus.
XVI amžiuje pasipriešinimo vyskupo ir kapitulos valdžiai centras paprastai buvo ne miesto taryba, kuri tapo rimta ir santykinai konservatyvia institucija, bet gildijos (cechai). Tai neabejotinai atitiko Miunsterio situaciją. Kadangi miestas XV amžiuje tapo svarbiu komerciniu centru ir Hanzos sąjungos nariu, gildijos įgijo didžiulę politinę galią. Susivienijusios į vieną didžiąją gildiją, kuri XVI amžiuje apėmė net šešiolika atskirų gildijų, esant tinkamai progai, jos galėjo sukurstyti ir vadovauti visai populiacijai prieš dvasininkiją. Viena iš tokių progų pasitaikė Valstiečių karo metu. Įspūdingas faktas, kad kai revoliucinis susijaudinimas, prasidėjęs pietų Vokietijoje, pasiekė šiaurės vakarus, sukilimą pradėjo ne valstiečiai ir ne miestai pasaulietinėse valstybėse, o išimtinai bažnytinių valstybių sostinės: Osnabriukas (Osnabrück), Utrechtas, Paderbornas ir Miunsteris. Miunsteryje gildijos surengė išpuolį prieš vienuolyną, kuris komerciškai su jomis konkuravo, taip pat pareikalavo apskritai apriboti dvasininkijos privilegijas; ir kapitula buvo priversta padaryti labai didelių nuolaidų.
Tą kartą gildijų triumfas, tiek Miunsteryje, tiek visuose kituose miestuose, buvo trumpalaikis. Kai tik kunigaikščiai nugalėjo valstiečius pietuose, šiaurinių vyskupijų kapitulos sugebėjo susigrąžinti visą prarastą galią. Jos nedelsdamos atšaukė visas nuolaidas, sutriuškino bet kokį bandymą reformuotis ir padarė viską, kad pažemintų maištaujančius miestus. Iki 1530 m. senoji valdymo sistema buvo atkurta visose bažnytinėse valstybėse. Nepaisant to, ji buvo kur kas mažiau saugi nei bet kada anksčiau, nes miestiečiai dabar dar labiau nei anksčiau piktinosi dvasininkijos ir didikų dominavimu. Jie pajuto savo jėgą ir nekantriai laukė tinkamos progos vėl ja pasinaudoti. Be to, jų padėtis šiais metais buvo beviltiška. 1529 m. Vestfaliją nusiaubė Juodosios mirties (maro) protrūkis ir tuo pačiu metu pražuvo derlius; tarp 1529 ir 1530 m. rugių kaina išaugo beveik trigubai. Galiausiai 1530 m. buvo įvestas ypatingas mokestis rytinių Imperijos teritorijų gynybai nuo turkų invazijos finansuoti. Yra įrodymų, kad 1530-ųjų pradžioje skurdas ir nelaimės šiaurės vakarų Vokietijoje buvo išties išskirtinio masto. Buvo galima tikėtis, kad vienoje ar kitoje bažnytinėje valstybėje kils nauji neramumai; ir kai 1530 m. Miunsterio vyskupas pabandė parduoti savo vyskupiją Paderborno ir Osnabriuko vyskupui bei taip atstūmė savo sąjungininkus Kapituloje, neramumai prasidėjo.
1531 m. iškalbingas jaunas kapelionas Berntas Rotmanas (Bernt Rothmann) – kalvio sūnus, kurio neeiliniai gabumai leido jam įgyti universitetinį išsilavinimą – Miunsterio mieste ėmė pritraukti didžiules minias tikinčiųjų. Netrukus jis tapo liuteronu ir atsistojo judėjimo, kurio ištakos siekė 1525 metus ir kurio tikslas buvo atvesti miestą į liuteronų gretas, priešakyje. Jis rado palaikymą gildijose ir įtakingą sąjungininką turtingo audinių pirklio bei patricijaus Bernto Kniperdolinko (Bernt Knipperdollinck) asmenyje. Judėjimą, kuris vienu metu buvo ir protestantiškas, ir demokratiškas, dar labiau paskatino vieno vyskupo atsistatydinimas ir jo įpėdinio mirtis. 1532 m. gildijos, palaikomos liaudies, tapo miesto šeimininkais ir sugebėjo priversti Tarybą visose bažnyčiose paskirti liuteronų pamokslininkus. Naujasis vyskupas nepajėgė priversti miesto atsisakyti savo tikėjimo, ir 1533 m. pradžioje jis oficialiai pripažino Miunsterį kaip liuteronišką miestą.
Tačiau jam nebuvo lemta tokiu išlikti ilgai. Kaimyninėje Julicho-Klevo (Jülich-Cleves) hercogystėje anabaptistų pamokslininkai keletą metų mėgavosi tokia propagandos laisve, kokios beveik niekur kitur nebuvo; bet 1532 m. jie buvo išvaryti, ir nemažai jų prieglobsčio ieškojo Miunsteryje. Per 1533 metus atvyko dar daugiau anabaptistų, šį kartą iš Nyderlandų. Tai buvo Melchioro Hofmano (Melchior Hoffmann) – garsaus vizionieriaus, kuris, būdamas tikras viduramžių keliaujančių pranašų (prophetae) įpėdinis, plačiai klaidžiojo po Europą skelbdamas apie artėjantį Antrąjį Atėjimą ir Tūkstantmetę karalystę – sekėjai. Apie 1529 m. Hofmanas prisijungė prie anabaptistų judėjimo, ir per ateinančius metus naujas judėjimo sparnas, giliai paveiktas jo idėjų, išsivystė pirmiausia šiaurinėse Nyderlandų provincijose. Pasak Hofmano, Tūkstantmetė karalystė turėjo prasidėti, po „mesijinių negandų“ periodo bei daugybės ženklų ir stebuklų, 1533 metais, kurie buvo laikomi penkiolikos šimtų metų Kristaus mirties metinėmis. O 1533 m. tūkstantmetinė fantazija, kurią Hofmano sekėjai atnešė su savimi į Miunsterį, greitai virto masine manija, dominuojančia visame miesto vargingesnių klasių gyvenime.
Tuo tarpu Rotmanas atsisakė savo liuteroniško tikėjimo ir visą savo iškalbą bei prestižą atidavė anabaptizmo tarnystei; jo pamokslavime naujai atgijo sena tradicija. 1524 m. Bazelyje buvo atspausdintas tas senas anarcho-komunistinės doktrinos šaltinis – suklastotas Penktasis Klemenso laiškas. 1531 m. humanistas Sebastianas Frankas (Sebastian Franck) jį apibendrino gyva, šnekamąja vokiečių kalba, kuri rado daug skaitytojų; jis taip pat pridėjo savo komentarą:
„Netrukus po to Nimrodas pradėjo valdyti ir tuomet tas, kas tik sugebėjo, stengėsi nugalėti kitą. Ir jie pradėjo dalytis pasaulį ir ginčytis dėl nuosavybės. Tada prasidėjo „Mano“ ir „Tavo“. Galiausiai žmonės tapo tokie laukiniai, tiesiog kaip laukiniai žvėrys. Kiekvienas norėjo būti geresnis ir pranašesnis už kitą, iš tikrųjų norėjo būti jo šeimininku. O juk Dievas visus dalykus sukūrė bendrus, kaip ir šiandien mes vis dar galime bendrai mėgautis oru, ugnimi, lietumi ir saule, bei viskuo kitu, ko koks nors vagiliaujantis, tironiškas žmogus negali pasiglemžti ir pasilikti sau.“
Būtent šią temą dabar perėmė Rotmanas. Iki 1533 m. spalio jis primityviosios Bažnyčios tariamą komunizmą ėmė kelti kaip idealą tikrai krikščioniškai bendruomenei. Pamoksluose ir traktatuose jis skelbė, kad tikri tikintieji turėtų savo gyvenimą iki smulkmenų modeliuoti pagal pirmųjų krikščionių gyvenimą, o tai reiškė ir visų dalykų turėjimą bendrai.
Kaip ir ankstesniais šimtmečiais, šis mokymas skirtingais socialiniais lygmenimis atliepė skirtingai. Buvo kapitalistų, kurie staiga atsisakė palūkininkavimo ir anuliavo visas jiems priklausiusias skolas; buvo daug pasiturinčių žmonių, kurie pasiryžo gyventi kaip mylintys broliai, laikydami visą turtą bendrai, atsižadėdami visos prabangos, atiduodami visą perteklių vargšams. Tačiau tuo pat metu žinia apie šį pamokslavimą plačiai pasklido tarp bežemių, iškeldintųjų ir gyvenimo nevykėlių. „Ir taip jie atėjo, – pastebi vienas stebėtojas, – olandai ir fryzai, bei niekšai iš visų pusių, kurie niekur nebuvo įsikūrę: jie plūdo į Miunsterį ir ten būrėsi.“ Kiti šaltiniai mini „bėglius, tremtinius, nusikaltėlius“ ir:
„žmones, kurie, iššvaistę savo tėvų turtus, nieko nebeuždirbo savo pačių darbu; …kurie, nuo pat mažens išmokę gyventi dykaduoniaudami, apsikrovė skolomis; kurie nekentė dvasininkijos ne dėl to, kas buvo kalbama apie jų religiją, bet dėl to, kas buvo kalbama apie jų turtus, ir kurie patys dėjosi praktikuojantys turto bendrumą kaip Apaštalai – kol, pavargę nuo skurdo, sumanė plėšti ir plėšikauti dvasininkus bei turtingesnius miestiečius.“
Neatsitiktinai šios frazės primena tas, kurios kadaise buvo taikomos Piemenėlių (Pastoureaux) ordoms. Iki XVI amžiaus socialinės sąlygos šiauriniuose Nyderlanduose tapo labai panašios į tas, kurios egzistavo Flandrijoje, Heno (Hainaut) ir Pikardijoje prieš maždaug du šimtmečius. Kol gyventojų skaičius šiuose senuosiuose centruose mažėjo, Olandijoje (kaip ir pietų Vokietijoje) jis augo. Žlungant Flandrijos audinių pramonei, Olandijos pramonė šovė į priekį; svarbiausias šios pramonės centras dabar buvo Leidenas (Leyden). Būtent Olandijoje dabar buvo didžiausia nesaugių ir išvargintų darbininkų koncentracija. Be to, šių darbininkų padėtis, atrodo, buvo blogesnė nei keliais ankstesniais šimtmečiais. Naujoji kapitalistinė pramonė didžiąja dalimi buvo kaimo pramonė, kurioje amatininkai dirbo savo namuose iš kapitalistų tiekiamų medžiagų; ir prie šios sistemos gildijos nebegalėjo efektyviai veikti. Yra duomenų, leidžiančių manyti, kad bedarbių ir neorganizuotų asmenų buvo ir daugiau, ir jie buvo labiau desperatiški nei ankstesniais šimtmečiais. Būtent tarp tokių žmonių anabaptizmas klestėjo pačia karingiausia ir grubiausiai milenaristine forma; ir būtent tokie žmonės dabar plūdo į Miunsterį.
Klestintys Miunsterio miestiečiai, savaime suprantama, buvo smarkiai sunerimę. Nors dauguma jų džiaugėsi Vyskupo ir Kapitulos pralaimėjimu bei liuteronų reikalo pergale, galingas anabaptistų judėjimas, remiamas bedarbių ir desperatiškų svetimšalių masės, kėlė akivaizdų ir didelį pavojų jiems visiems. Prieš šią grėsmę liuteronai ir Romos katalikai susivienijo. Metų pabaigoje Taryba kelis kartus bandė nutildyti ar išvaryti Rotmaną, tačiau, palaikomas atsidavusių sekėjų, jis visada sugebėdavo jai pasipriešinti. Kiti anabaptistų pamokslininkai išties buvo išvaryti ir pakeisti liuteronais; bet neilgai trukus jie sugrįžo, o liuteronai buvo išguiti iš bažnyčių. Su kiekviena savaite įtampa mieste augo, kol, 1534 m. pirmosiomis dienomis, atvyko vyrai, kurie turėjo nukreipti šį susijaudinimą konkretaus tikslo link.
Melchioras Hofmanas, kuris tikėjo, kad Tūkstantmetė karalystė prasidės Strasbūre, buvo tame mieste suimtas ir įkalintas narve bokšte; ten jis ir praleido likusias savo dienas. Pranašo mantija nusileido ant olando anabaptisto, kepėjo Jano Matiso (Jano Matiszoono, Jan Matthys) iš Harlemo. Šis vadovybės pasikeitimas pakeitė ir visą judėjimo toną. Hofmanas buvo taikos žmogus, kuris mokė savo sekėjus ramaus pasitikėjimo laukti Tūkstantmetės karalystės atėjimo, vengiant bet kokio smurto. Matisas, priešingai, buvo revoliucinis lyderis, mokęs, kad patys teisieji turi paimti kardą į rankas ir aktyviai paruošti kelią Tūkstantmetei karalystei, naudodami jį prieš neteisiesiems. Jis paskelbė, kad jam buvo apreikšta, jog jis ir jo sekėjai yra pašaukti išvalyti žemę nuo bedievių. Šiame mokyme naujam gyvenimui prisikėlė pikartų, Tomo Miuncerio ir Hanso Huto dvasia.
Iš Nyderlandų Matisas išsiuntė į įvairias anabaptistų bendruomenes apaštalus, kurie tikėjo, kad Šventoji Dvasia nusileido ant jų taip pat, kaip ant pirmųjų Apaštalų per Sekmines. Kiekviename aplankytame mieste jie pakrikštydavo didelius skaičius suaugusiųjų ir paskirdavo „vyskupus“, turinčius teisę krikštyti. Tuomet jie keliaudavo toliau, o iš naujai atversto miesto į panašias misijas išvykdavo nauji apaštalai. Pačiomis pirmosiomis 1534 m. dienomis du apaštalai pasiekė Miunsterį, kur jų atvykimas iškart sukėlė tikrą entuziazmo epidemiją. Rotmanas ir kiti anabaptistų pamokslininkai buvo perkrikštyti; jų pavyzdžiu pasekė daug vienuolių ir pasiturinčių pasauliečių moterų, o galiausiai – ir didelė dalis miesto gyventojų. Teigiama, kad per savaitę pakrikštytųjų skaičius pasiekė 1 400.
Pirmieji apaštalai patraukė toliau, bet juos pakeitė kiti du; ir šie – kas labai reikšminga – iš pradžių buvo palaikyti Henochu ir Eliju, tais pranašais, kurie pagal tradicinę eschatologiją turėjo sugrįžti į žemę kaip du „liudytojai“ prieš Antikristą, ir kurių pasirodymas turėjo skelbti Antrąjį Atėjimą. Vienas iš naujokų buvo Janas Bokelsonas (Jan Bockelson, Bockelszoon, Beukelsz), geriau žinomas kaip Janas iš Leideno, dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kurį Matisas atvertė ir pakrikštijo vos prieš porą mėnesių, ir kuris Miunsteryje turėjo pasiekti šlovę, išliekančią iki šių dienų. Nes čia, kaip dažnai nutikdavo – kaip ir „Vengrijos Magistro“ bei daugelio kitų atvejais viduramžiais, o iš tiesų ir visais laikais – mesijinis lyderis turėjo būti svetimšalis, žmogus iš periferijos. Būtent Bokelsonas, iš pradžių kartu su savo mokytoju, o vėliau vienas, suteikė anabaptizmui Miunsteryje tokį nuožmų karingumą, kokio jis neturėjo niekur kitur, ir išprovokavo tokį revoliucinio milenarizmo proveržį, kuris buvo dar labiau stulbinantis nei Taboro proveržis prieš šimtmetį.
Miunsteris – Naujoji Jeruzalė
1534 m. vasarį anabaptistų galia Miunsteryje sparčiai augo. Bokelsonas iškart užmezgė ryšius su gildijų lyderiu ir anabaptistų globėju, audinių pirkliu Kniperdolinku, kurio dukrą netrukus turėjo vesti. Vasario 8 d. šie du vyrai pašėlusiai bėgiojo gatvėmis, šaukdami visus žmones atgailauti už savo nuodėmes. Daugiau ir nereikėjo, kad pratrūktų isterijos potvynis, ypač tarp moterų anabaptisčių, kurios nuo pat pradžių buvo pačios entuziastingiausios Rotmano sekėjos, ir kurių gretas pastaruoju metu papildė daugybė vienuolių, išėjusių iš vienuolynų, apsivilkusių pasaulietiniais drabužiais ir priėmusių perkrikštijimą. Šios moterys gatvėse dabar pradėjo regėti apokaliptines vizijas, ir tokio intensyvumo, kad krisdavo ant žemės, rėkdamos, rangydamosi ir putodamos iš burnos. Būtent šioje atmosferoje, kupinoje antgamtinių lūkesčių, anabaptistai surengė savo pirmąjį ginkluotą sukilimą ir užėmė Rotušę bei turgaus aikštę. Jie vis dar buvo tik mažuma ir neabejotinai būtų buvę nugalėti, jei liuteronų dauguma būtų buvusi pasiryžusi panaudoti savo turimą ginkluotą jėgą. Tačiau anabaptistai turėjo savo simpatikų Taryboje; ir sukilimo rezultatas buvo oficialus sąžinės laisvės principo pripažinimas.
Taip anabaptistai laimėjo teisinį pripažinimą savo ir taip jau didelei bei galingai bendruomenei. Dauguma pasiturinčių liuteronų, išsigandę nuolatinio oponentų spaudimo perspektyvos, pasitraukė iš miesto su visais savo kilnojamaisiais daiktais. Likusios gyventojų dalies daugumą sudarė anabaptistai; buvo išsiųsti pasiuntiniai ir manifestai, raginantys aplinkinių miestų anabaptistus su šeimomis vykti į Miunsterį. Buvo skelbiama, kad likęs pasaulis pasmerktas žūti prieš Velykas, tačiau Miunsteris bus išgelbėtas ir taps Naująja Jeruzale. Atvykusiems imigrantams bus paruoštas maistas, drabužiai, pinigai ir gyvenamasis būstas, tačiau jie turėjo atsinešti ginklų. Į kvietimą buvo atsakyta entuziastingai. Iš taip toli kaip Fryzija ir Brabantas anabaptistai plūdo į Miunsterį, kol naujokų skaičius viršijo liuteronų emigrantų skaičių. Dėl to kasmetiniuose Miesto tarybos rinkimuose vasario 23 d. buvo išrinkta absoliučiai anabaptistinė taryba, o Kniperdolinkas tapo vienu iš dviejų burmistrų. Kitomis dienomis buvo plėšiami vienuolynai ir bažnyčios, o per naktinę ikonoklazmo orgiją buvo sunaikintos katedros skulptūros, paveikslai ir knygos.
Tuo tarpu atvyko ir pats Janas Matisas, aukštas, liesas vyras su ilga juoda barzda; ir kartu su Bokelsonu jis greitai perėmė miesto kontrolę. Rotmanas ir kiti vietiniai anabaptistų pamokslininkai negalėjo varžytis dėl liaudies palaikymo su „olandų pranašais“ ir netrukus patys buvo nešami laukinio judėjimo, kuriam jie nebegalėjo daryti jokios įtakos, juolab jam pasipriešinti. Jie veikė tiesiog kaip klusnūs propagandistai režimo, kuriame visa reali valdžia buvo sukoncentruota Matiso ir Bokelsono rankose. Režimas buvo teokratija, kurioje dieviškai įkvėpta bendruomenė prarijo valstybę. Ir Dievas, kuriam ši teokratija turėjo tarnauti, buvo Dievas Tėvas – tas pavydus ir reiklus milžiniškos galios Tėvas, dominavęs tiek daugelio ankstesnių tūkstantmetininkų vaizduotėje. Būtent į Tėvą, o ne į Sūnų, Matisas ir Bokelsonas skatino savo sekėjus kreiptis. Ir būtent tam, kad Dievo Vaikai galėtų vieningai tarnauti Tėvui, jie nusprendė sukurti „Naująją Jeruzalę, apvalytą nuo visokių nešvarumų“. Siekdamas šios tyros ir neužkrėstos bendruomenės, Matisas pasisakė už visų likusių liuteronų ir Romos katalikų egzekuciją; tačiau Kniperdolinkui pabrėžus, kad tai nuteiktų visą išorinį pasaulį prieš miestą, buvo nuspręsta juos tiesiog išvaryti.
Vasario 27 d. rytą ginkluoti būriai, raginami pranašiško šėlo apimto Matiso, bėgiojo gatvėmis šaukdami: „Dinkite, jūs bedieviai, ir niekada negrįžkite, Tėvo priešai!“ Spaudžiant dideliam šalčiui, siaučiant smarkiai pūgai, anabaptistai, dalydami smūgius ir juokdamiesi iš nelaimingųjų, iš miesto išvarė daugybę „bedievių“. Tarp šių žmonių buvo senių ir invalidų, mažų vaikų ir nėščių bei ką tik pagimdžiusių moterų. Dauguma jų priklausė turtingesniam miesto sluoksniui; tačiau jie buvo priversti palikti visą savo turtą, pinigus ir atsarginius drabužius, net maistas iš jų buvo atimtas, ir jie buvo priversti elgetauti po apylinkes ieškodami maisto ir pastogės. O liuteronai ir Romos katalikai, kurie liko mieste, buvo perkrikštyti turgaus aikštėje. Ceremonija truko tris dienas; kai ji baigėsi, būti nepakrikštytam tapo nusikaltimu, baudžiamu mirtimi. Iki kovo 3 d. ryto Miunsteryje neliko jokių „klaidingai tikinčiųjų“; mieste gyveno tik Dievo Vaikai. Šie žmonės, kreipęsi vienas į kitą „Broli“ ir „Sese“, tikėjo, kad galės gyventi be nuodėmės bendruomenėje, kurią vienija tik meilė.
Eliminuodami liuteronų ir Romos katalikų elementus iš populiacijos, pranašai veikė ne tik skatinami fanatizmo, bet ir žinodami, kad Miunsteris netrukus bus apgultas. Nors Vyskupas nenoriai suteikė oficialų pripažinimą liuteronų bendruomenei, jis nebuvo pasirengęs padaryti to paties dėl anabaptistų. Kiekviename žingsnyje jis bandė sustabdyti anabaptizmo plitimą; ir kai tik, vadovaujamas pranašų, anabaptizmas tapo karingu judėjimu, jis pasirengė jį sutriuškinti jėga. Kai anabaptistai pirmą kartą paėmė ginklus ir užėmė turgaus aikštę, jis atskubėjo į miestą su kariuomene; tačiau tą kartą Taryba atsisakė jam padėti. Ateinančiomis savaitėmis jis ėmėsi burti samdinių kariuomenę. Kaimyniniai miestai ir kunigaikštystės prisidėjo ginklais, šaudmenimis ir atsargomis, o kai kurie – nors ir nenoriai bei nepakankamai – atsiuntė samdinių. Todėl kai anabaptistai savo propagandoje teigė, kad jie paprasčiausiai ginasi nuo Romos katalikų agresijos, jie be abejo buvo visiškai nuoširdūs. Aišku tai, kad liuteronų ir Romos katalikų išvarymas pagreitino karo veiksmų pradžią. Jau kitą dieną, vasario 28 d., aplink miestą buvo supilti žemės įtvirtinimai ir prasidėjo apgultis.
Eiliniai anabaptistai buvo labai nustebinti staiga atsidūrę kare; tačiau energingai vadovaujami Kniperdolinko jie greitai atgavo pasitikėjimą savimi ir drąsiai atsakė į grėsmę. Buvo paskirti karininkai, suorganizuota reguliari sargyba dieną ir naktį, įkurta priešgaisrinė tarnyba, iškasti apkasai ir slėptuvės patrankoms, už miesto vartų iškilo milžiniški žemės įtvirtinimai. Kiekvienam vyrui, moteriai ir jaunuoliui buvo paskirta konkreti užduotis. Netrukus buvo pradėti išpuoliai prieš apgulėjų kariuomenę, o už sienų vyko susirėmimai. Tuo pat metu Janui Matisui vadovaujant buvo pradėta socialinė revoliucija. Pirmasis jo žingsnis buvo konfiskuoti emigrantų turtą. Visi skolos rašteliai, apskaitos knygos ir sutartys, rasti jų namuose, buvo sunaikinti. Visi drabužiai, patalynė, baldai, metalo dirbiniai, ginklai ir maisto atsargos buvo paimti ir perkelti į centrinius sandėlius. Tris dienas pasimeldęs, Matisas paskelbė septynių „diakonų“, kuriuos Dievas išrinko administruoti šias atsargas, vardus. Vargšai buvo raginami kreiptis į juos ir gaudavo prekių pagal savo poreikius.
Kad ir kokios populiarios šios priemonės būtų buvusios tarp naudos gavėjų, tai, jog jos buvo vykdomos svetimšalio, naujoko mieste nurodymu, sukėlė pasipiktinimą; ir vienas kalvis pasisakė prieš Matisą. Pranašas nedelsiant liepė jį suimti ir atvesti į turgaus aikštę. Ten taip pat buvo sušaukta visa populiacija; o Matisas, apsuptas asmens sargybinių, pasakė kalbą, kurioje pareiškė, kad Viešpats pasipiktinęs savo pranašo šmeižimu ir atkeršys visai bendruomenei, nebent šis bedievis kalvis bus išpjautas iš Išrinktosios Tautos kūno. Keli žymūs piliečiai, protestavę prieš neteisėtą teismą, patys buvo įmesti į kalėjimą, o Matisas pirmiausia dūrė, o paskui nušovė kalvį. Minia buvo perspėta pasimokyti iš šio pavyzdžio ir, prieš išsiskirstydama, paklusniai sugiedojo giesmę.
Prasidėjo teroras, ir būtent teroro atmosferoje Matisas ėmė įgyvendinti komunizmą, kuris jau tiek mėnesių kaip nuostabi tūkstantmetinė vizija sklandė anabaptistų vaizduotėje. Matisas, Rotmanas ir kiti pamokslininkai pradėjo propagandos kampaniją. Buvo paskelbta, kad tikri krikščionys neturėtų turėti savo asmeninių pinigų, o privalo visus pinigus laikyti bendrai; iš to išplaukė, kad visi pinigai, o taip pat aukso ir sidabro papuošalai turi būti atiduoti. Iš pradžių šis įsakymas sulaukė pasipriešinimo; kai kurie anabaptistai savo pinigus užkasė. Matisas atsakė suintensyvindamas terorą. Vyrai ir moterys, kurie buvo pakrikštyti tik po išvarymo, buvo surinkti ir jiems pranešta, kad nebent Tėvas nuspręs jiems atleisti, jie turės žūti nuo teisiųjų kardų. Tada juos užrakino bažnyčioje, kur daug valandų laikė nežinioje, kol jie buvo visiškai demoralizuoti. Galiausiai Matisas su ginkluotu būriu įžengė į bažnyčią. Jo aukos šliaužė link jo keliais, maldaudamos jo, kaip Tėvo numylėtinio, užtarti juos. Jis tai padarė, ar bent jau apsimetė darąs; ir galiausiai pranešė persigandusiems nelaimėliams, kad iškovojo jiems atleidimą ir kad Tėvas teikiasi priimti juos į teisiųjų bendruomenę. Po šios įbaugino pamokos Matisas galėjo jaustis kur kas ramiau dėl Naujosios Jeruzalės moralės būklės.
Propaganda prieš asmeninę pinigų nuosavybę tęsėsi ištisas savaites, lydima pačių gundančių pažadų ir baisiausių grasinimų. Pinigų atidavimas tapo tikrosios krikščionybės išbandymu. Tie, kurie to nepadarė, buvo paskelbti tinkamais išnaikinimui, ir atrodo, kad kelios egzekucijos tikrai įvyko. Po dviejų mėnesių nenumaldomo spaudimo privatinė pinigų nuosavybė faktiškai buvo panaikinta. Nuo tada pinigai buvo naudojami tik viešiesiems tikslams, susijusiems su reikalais už miesto ribų – samdiniams samdyti, atsargoms pirkti ir propagandai platinti. Miesto amatininkai, kita vertus, savo atlyginimą gavo ne grynaisiais, o natūra; ir atrodytų, kad jiems dabar mokėjo ne privatūs darbdaviai, o teokratinė vyriausybė.
Taip pat buvo imtasi žingsnių įtvirtinti bendrą kasdienių prekių nuosavybę. Prie kiekvienų miesto vartų buvo įrengta bendra valgykla, kur vyrai, budėję ant sienų, pietavo kartu, lydimi Senojo Testamento skaitymų. Kiekvienai valgyklai vadovavo vienas iš Matiso paskirtų diakonų. Diakonas buvo atsakingas už maisto davinių tiekimą; tai jis darė lankydamas privačius namus, registruodamas ten rastą maistą ir rekvizuodamas jį pagal poreikį. Be to, reikėjo rasti apgyvendinimą miniai imigrantų. Iš pradžių manyta, kad pakaks jiems skirti vienuolynus bei liuteronams ir Romos katalikams priklausiusius namus; bet vėliau išskirtinė gyvenamojo būsto nuosavybė imta laikyti nuodėminga, ir visų namų durys turėjo būti paliktos atviros dieną ir naktį.
Visos šios priemonės, žinoma, buvo palankios apgulties sąlygomis. Nepaisant to, tikrai klaidinga teigti – kaip kartais daroma – kad „komunizmas“ Miunsteryje reiškė ne daugiau nei rekvizicijas karo reikmėms patenkinti. Privatinės pinigų nuosavybės panaikinimas, asmeninės maisto ir pastogės nuosavybės apribojimas buvo vertinami kaip pirmieji žingsniai link būsenos, kurioje – kaip teigė Rotmanas – viskas priklausys visiems, o skirtumas tarp Mano ir Tavo išnyks; arba – kaip vėliau išsireiškė Bokelsonas – „visi dalykai turėjo būti bendri, neturėjo būti jokios privatinės nuosavybės ir niekam nebereikėjo dirbti, o tik pasikliauti Dievu.“ Juk Rotmanas jau gerokai anksčiau prieš pradedant galvoti apie apgultį siūlė turto bendrumą kaip idealą išrinktiesiems; dabar, tarnaudamas „olandų pranašams“, jis reikalavo šį idealą paversti socialine institucija ir priimti visiems vienodai. Gerai pažįstamas milenarizmo ir primityvizmo mišinys gana aiškiai iškyla šioje propagandos brošiūros pastraipoje, kurią jis parengė 1534 m. spalio mėnesį platinimui anabaptistų bendruomenėse kituose miestuose:
Tarp mūsų Dievas – kuriam tebūna amžina šlovė ir padėka – atkūrė bendruomenę, kokia ji buvo pradžioje ir kokia dera Dievo Šventiesiems. Tikimės, kad ir tarp mūsų bendruomenė yra tokia pat energinga ir garbinga, ir Dievo malone jos laikomasi tyra širdimi kaip niekada anksčiau. Nes mes ne tik sudėjome visą savo turtą į bendrą fondą, kuriuo rūpinasi diakonai, ir gyvename iš jo pagal savo poreikius: mes šloviname Dievą per Kristų viena širdimi ir protu, ir esame pasirengę vienas kitam padėti visokiomis paslaugomis. Taigi, viskas, kas tarnavo savanaudiškumo ir privatinės nuosavybės tikslams, kaip pirkimas ir pardavimas, darbas už pinigus, palūkanų ėmimas ir palūkininkavimas – net ir netikinčiųjų sąskaita – arba valgymas ir gėrimas iš vargšų prakaito (tai yra vertimas savus žmones ir artimus dirbti tam, kad pats galėtum storėti) ir apskritai viskas, kas nusikalsta meilei – visi tokie dalykai pas mus yra panaikinti meilės ir bendruomeniškumo galia. Ir žinodami, kad Dievas dabar trokšta panaikinti tokias bjaurastis, geriau mirsime, nei grįšime prie jų. Mes žinome, kad tokios aukos patinka Viešpačiui. Ir išties joks krikščionis ar Šventasis negali įtikti Dievui, jei negyvena tokioje bendruomenėje arba bent jau iš visos širdies netrokšta joje gyventi.
Naujosios socialinės santvarkos patrauklumas anaiptol nebuvo vien idealistinis. Jau ankstesniais metais minias benamių ir bežemių žmonių į Miunsterį traukė socialinės revoliucijos perspektyva. Bet dabar revoliucija vyko; ir propaganda, kurią lyderiai siuntė į kitus miestus, kartais buvo formuluojama grynai socialiniais terminais ir konkrečiai nukreipta į pačias skurdžiausias klases. „Patys skurdžiausi tarp mūsų, kurie anksčiau buvo niekinami kaip elgetos, – rašoma viename laiške, – dabar vaikšto apsirengę taip pat gražiai kaip aukščiausi ir iškiliausi… Dievo malone jie tapo tokie pat turtingi kaip burmistrai ir turtingiausi mieste.“ Nėra abejonės, kad skurdžiausios klasės plačiame regione į Naująją Jeruzalę žvelgė su simpatijos, vilties ir pagarbios baimės mišiniu. Iš Antverpeno vienas mokslininkas Roterdamo Erazmui galėjo parašyti: „Mes šiuose kraštuose gyvename apimti apgailėtino nerimo dėl to, kaip įsiliepsnojo anabaptistų maištas. Nes jis tikrai įsiplieskė kaip ugnis. Manau, vargu ar yra kaimas ar miestas, kuriame slapta nežėruotų deglas. Jie skelbia turto bendrumą, todėl visi tie, kurie nieko neturi, plūsta būriais.“ Kaip rimtai valdžia priėmė šią grėsmę, rodo jų priimtos represinės priemonės. Anabaptizmas tapo mirtinu nusikaltimu ne tik visoje Miunsterio vyskupijoje, bet ir kaimyninėse kunigaikštystėse – Klevo hercogystėje ir Kelno arkivyskupijoje. Raitelių būriai patruliavo keliuose ir suimdavo visus įtariamuosius. Apgulties mėnesiais daugybė vyrų ir moterų miestuose buvo nukirsdinti, nuskandinti, sudeginti arba ketvirčiuoti ant rato.
Palaikoma pusiau raštingų žmonių ir nuolat į juos apeliuojanti, socialinė revoliucija Miunsteryje buvo bekompromisiškai antiintelektuali. Anabaptistai didžiavosi savo knyginio mokymosi neturėjimu ir skelbė, kad būtent nemokyti buvo Dievo išrinkti atpirkti pasaulį. Plėšdami katedrą jie ypatingai mėgavosi teršdami, plėšydami ir degindami senosios bibliotekos knygas bei rankraščius. Galiausiai, kovo viduryje, Matisas uždraudė visas knygas, išskyrus Bibliją. Visi kiti kūriniai, net ir tie, kurie buvo privačioje nuosavybėje, turėjo būti atnešti į katedros aikštę ir įmesti į didžiulį laužą. Šis aktas simbolizavo visišką lūžį su praeitimi, visų pirma – visišką ankstesnių kartų intelektualinio palikimo atmetimą. Konkrečiai, tai atėmė iš Miunsterio gyventojų bet kokią prieigą prie teologinių spekuliacijų nuo Bažnyčios Tėvų laikų ir taip užtikrino anabaptistų lyderiams Šventojo Rašto interpretavimo monopolį.
Iki kovo pabaigos Matisas įvedė absoliučią diktatūrą; bet po kelių dienų jis buvo negyvas. Per Velykas jis gavo tai, ką manė esant dievišku įsakymu surengti išpuolį vadovaujant vos saujelei vyrų. Jis išėjo įsitikinęs, kad su Tėvo pagalba ši saujelė nuvys apgulėjų kariuomenę ir išlaisvins miestą; vietoj to jis ir jo bendražygiai buvo tiesiogine prasme sukapoti į gabalus. Šis įvykis atvėrė kelią jaunam Matiso mokiniui Janui Bokelsonui, kuris iki tol nevaidino didelio vaidmens, bet buvo visais atžvilgiais pasirengęs pasinaudoti tokia proga ir maksimaliai ją išnaudoti. Jis pats turėjo visas priežastis trokšti kokios nors stulbinančios kompensacijos už pažeminimus ir nesėkmes, kurias patyrė savo gyvenime. Gimęs ne santuokoje, kaip olandų kaimo mero ir baudžiauninkės iš Vestfalijos sūnus, jis buvo gavęs pakankamai išsilavinimo, kad įgytų šiek tiek knyginių žinių. Tačiau savo karjerą jis pradėjo kaip siuvėjo pameistrys, o pabandęs tapti savarankišku pirkliu, greitai bankrutavo. Kita vertus, jis turėjo nepaprastų gabumų, kurie tik laukė, kol bus atskleisti. Apdovanotas išskirtine išvaizda ir nenugalima iškalba, jis nuo jaunystės mėgo rašyti, režisuoti ir vaidinti spektaklius. Miunsteryje jis sugebėjo realų gyvenimą paversti spektakliu, kuriame jis pats buvo herojus, o visa Europa – publika. Naujosios Jeruzalės gyventojai buvo jo sužavėti ir iš pradžių parodė jam dar didesnį atsidavimą, nei buvo parodę Matisui.
Išnaudodamas šį atsidavimą, Bokelsonas parodė esąs didesnis politikas nei Matisas. Jis turėjo daug įžvalgumo; jis žinojo, kaip sukelti entuziazmą masėse ir kaip juo pasinaudoti savo tikslams, kai jis būdavo sukeltas. Kita vertus, atrodo neabejotina, kad ir jis pats lengvai pasiduodavo kvazimistiškam entuziazmui. Kai dezertyras, sugrįžęs į miestą kaip šnipas, pareiškė, kad jį čia atnešė angelai, Bokelsonas juo patikėjo ir iškart pasikliovė. Be to, jis pats tvirtindavo dažnai gaunąs apreiškimus, ir būtų neapdairu manyti, kad tai tebuvo sąmoningas išsigalvojimas. Kai, stovėdamas akistatoje su mirtimi, jis pareiškė visada siekęs Dievo šlovės, jis galbūt ir nemelavo. Iš tikrųjų – kaip ir daugelis kitų pranašų nuo Tanchelmo laikų – Bokelsonas atrodo buvęs didybės manijos apsėstasis, kurio elgesio negalima adekvačiai interpretuoti nei paprasčiausiai kaip nuoširdaus fanatizmo, nei paprasčiausiai kaip apskaičiuotos veidmainystės. Šis tas bent jau aišku: tai nebuvo eilinė asmenybė, galėjusi įtikinti nedidelį, apie 10 000 gyventojų turintį miestelį (iš kurių tik 1 500 sugebėjo nešioti ginklą), atsilaikyti prieš kunigaikštysčių koaliciją ir ištverti siaubingus sunkumus kur kas ilgiau nei metus.
Pirmasis svarbus Bokelsono poelgis buvo – jam būdingai – vienu metu ir religinis, ir politinis. Gegužės pradžioje jis nuogas apimtas šėlo bėgiojo po miestą, o tada paniro į tylią ekstazę, kuri truko tris dienas. Kai atgavo amą, jis sušaukė gyventojus ir pranešė, kad Dievas jam apreiškė, jog senoji miesto konstitucija, būdama žmonių kūrinys, turi būti pakeista nauja, kuri bus Dievo kūrinys. Burmistrai ir Taryba neteko savo funkcijų. Į jų vietą Bokelsonas paskyrė save ir – sekant Senovės Izraelio pavyzdžiu – dvylika Seniūnų. Jo politinį įžvalgumą rodo tai, kad tarp Seniūnų buvo keli nuversti tarybos nariai, gildijų atstovai, vietinės aristokratijos narys ir keletas imigrantų iš Nyderlandų. Šiai naujai vyriausybei buvo suteikta valdžia visais viešais ir privačiais, dvasiniais ir materialiniais klausimais bei gyvybės ir mirties galia visiems miesto gyventojams. Buvo sudarytas naujas teisinis kodeksas, iš dalies skirtas dar labiau paspartinti socializacijos procesą, iš dalies – įvesti griežtai puritonišką moralę. Įvestas griežtas darbo jėgos paskirstymas. Amatininkai, kurie nebuvo pašaukti į karinę tarnybą, tapo viešaisiais tarnautojais, dirbančiais visos bendruomenės labui be piniginio atlygio – tvarka, kuri, žinoma, atėmė iš gildijų jų tradicines funkcijas ir greitai lėmė jų išnykimą. Tuo pačiu metu naujasis kodeksas mirtinais nusikaltimais paskelbė ne tik žmogžudystę ir vagystę, bet ir melavimą, šmeižtą, godumą bei barnius. Tačiau visų pirma tai buvo absoliučiai autoritarinis kodeksas; mirtis turėjo būti bausmė už bet kokį nepaklusnumą – jaunimo tėvams, žmonos vyrui, bet ko Dievui ir Dievo atstovams – Miunsterio vyriausybei. Šių pastarųjų nuostatų jokiu būdu nebuvo galima pažodžiui įgyvendinti, bet jos suteikė pranašui įbauginimo instrumentą. Kad jis būtų veiksmingas, Kniperdolinkas buvo paskirtas budeliu, jam įteiktas Teisingumo Kardas ir ginkluota asmens sargyba.
Seksualinis elgesys iš pradžių buvo reguliuojamas taip pat griežtai kaip ir visi kiti gyvenimo aspektai. Vienintelė leidžiama seksualinių santykių forma buvo santuoka tarp dviejų anabaptistų. Svetimavimas ir paleistuvavimas – kuriam buvo priskiriama ir santuoka su vienu iš „bedievių“ – buvo mirtini nusikaltimai. Tai atitiko anabaptistų tradiciją; kaip ir valdensai ankstesniais šimtmečiais, anabaptistai apskritai laikėsi griežtesnio seksualinės moralės kodekso nei dauguma jų amžininkų. Tačiau ši tvarka staiga nutrūko, kai Bokelsonas nusprendė įteisinti poligamiją. Tai, kad toks sumanymas apskritai buvo įmanomas, lėmė tai, jog daugelis emigrantų paliko savo moteris mieste, todėl dabar vedybinio amžiaus moterų buvo bent tris kartus daugiau nei vyrų. Kita vertus, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuomonę, kad Bokelsono tikslas buvo suteikti apsaugą kitaip bejėgėms moterims. Patys anabaptistai nieko panašaus niekada nesiūlė. Kelias, kuriuo Bokelsonas dabar vedė Miunsterio anabaptistus, iš tikrųjų buvo tas pats, kuriuo ankstesniais šimtmečiais žengė Laisvosios dvasios broliai ir adamitai. Susirinkusiems pamokslininkams ir Seniūnams jis paaiškino, kaip Dievas jam apreiškė, kad Biblijos nurodymas „būkite vaisingi ir dauginkitės“ turi būti priimamas kaip dieviškas įsakymas. Izraelio patriarchai parodė gerą pavyzdį; jų praktikuota poligamija turi būti atkurta Naujojoje Jeruzalėje. Bokelsonas ginčijosi ištisas dienas ir galiausiai pagrasino nepritariantiems Dievo rūstybe; po to pamokslininkai klusniai išėjo aiškinti naujosios doktrinos į katedros aikštę.
Kaip ir bendra nuosavybė, poligamija susidūrė su pasipriešinimu, kai tik buvo įvesta. Kilo ginkluotas sukilimas, kurio metu Bokelsonas, Kniperdolinkas ir pamokslininkai buvo įmesti į kalėjimą; tačiau maištininkai, būdami tik maža mažuma, greitai buvo nugalėti, ir apie penkiasdešimt jų nubausta mirtimi. Ateinančiomis dienomis buvo nubausti ir kiti, išdrįsę kritikuoti naująją doktriną; ir iki rugpjūčio poligamija buvo įtvirtinta. Bokelsonas, palikęs žmoną Leidene, pradėjo nuo to, kad vedė gražią jauną Matiso našlę Divarą, ir netrukus turėjo penkiolikos žmonų haremą. Pamokslininkai, o paskui ir beveik visi vyrai, pasekė jo pavyzdžiu ir pradėjo medžioti naujų žmonų. Kalbant apie moteris, nors buvo daug tokių, kurios džiaugėsi poligamijos institucija, buvo daug kitų, kurioms tai buvo didžiulė tironija. Buvo išleistas įstatymas, pagal kurį visos jaunesnės nei tam tikro amžiaus moterys privalėjo ištekėti, norėjo to ar ne. Kadangi nevedusių vyrų buvo labai mažai, tai reiškė, kad labai daug moterų buvo teisiškai įpareigotos priimti antrosios, trečiosios ar ketvirtosios žmonos vaidmenį. Be to, kadangi visos santuokos su „bedieviais“ buvo paskelbtos negaliojančiomis, emigrantų žmonos buvo priverstos būti neištikimos savo vyrams. Už atsisakymą paklusti naujajam įstatymui grėsė mirties bausmė, ir kelios moterys iš tiesų buvo nubaustos. Kita vertus, daugelis ilgalaikių žmonų iškart pradėjo pyktis su svetimomis moterimis, staiga atėjusiomis į jų namus. Tai irgi buvo paskelbta mirtinu nusikaltimu ir baigėsi naujomis egzekucijomis; tačiau joks griežtumas negalėjo priversti laikytis namų ramybės. Galiausiai teko leisti skyrybas, o tai savo ruožtu poligamiją pavertė kažkuo nedaug besiskiriančiu nuo laisvos meilės. Religinė santuokos ceremonija buvo panaikinta, o santuokos sudaromos ir nutraukiamos labai lengvai. Net jei didžiąją dalį priešiškuose pasakojimuose, kuriuos turime, galima nurašyti kaip perdėjimą, atrodo aišku, kad seksualinio elgesio normos Šventųjų Karalystėje apėmė visą lanką – nuo griežto puritonizmo iki beveik visiško palaidumo.
Visuomenės reorganizavimas Miunsteryje neatitraukė Bokelsono dėmesio nuo miesto gynybos nuo išorinio priešo. Tiesa, daugelį mėnesių tas priešas nebuvo labai galingas. Vyskupas sunkiai sekėsi vesti efektyvų karą. Pagalba, kurią jis gavo iš savo sąjungininkų, Klevo ir Kelno, buvo suteikiama nenoriai ir jos niekada nepakako, todėl jis nuolat turėjo prašyti daugiau pinigų ir karių. Kilę iš tų pačių socialinių sluoksnių kaip ir dauguma anabaptistų, jo samdiniai visada buvo linkę simpatizuoti apgultiesiems gyventojams; o tai, kad jų atlyginimas atkeliaudavo labai nereguliariai, darė juos dar nepatikimesnius, ypač po to, kai Bokelsonas gudriai – ir visiškai prieštaraudamas savo komunistinei teorijai – pasiūlė jiems reguliarų atlygį. Skrajutės, kurias anabaptistai mėtė į priešo stovyklą, davė lauktą efektą. Birželio mėnesį apie 200 samdinių perėjo į anabaptistų pusę, o kiti tiesiog dezertyravo ir grįžo į namus.
Lyginant su apgulėjais, įgula buvo disciplinuota karinė jėga. Tai iš esmės buvo asmeninis Bokelsono pasiekimas. Skirtingai nei Matisas, jis – nepaisant visos savo ekstravagancijos – nepamiršo materialių karo realijų; ir turbūt buvo labai geras organizatorius. Kai miestas buvo bombarduojamas ruošiantis puolimui, moterys visą naktį dirbo, kad sutaisytų pažeistas sienas. Kai samdiniai bandė paimti miestą šturmu, juos pasitiko ne tik patrankų ugnis, bet ir akmenys, verdantis vanduo bei liepsnojanti derva. Kita vertus, kai apgulėjai (anabaptistai) atlikdavo išpuolį, jie samdinius išmušdavo iš vėžių taip, kad spėdavo užkalti daugelio pabūklų degamąsias skyles. Miesto viduje disciplinos buvo griežtai laikomasi. Kiekvienam buvo paskirta esminė užduotis – ar tai būtų amatas, ar įtvirtinimų priežiūra ir remontas. Seniūnai dieną ir naktį reguliariai tikrindavo sargybinius ant sienų. Kai keli perėję samdiniai prisigėrė ir sukėlė neramumus smuklėje, jie buvo nušauti. Kartą Vyskupas pabandė nukopijuoti Bokelsono metodą ir liepė permesti per sienas skrajutes, žadančias visuotinę amnestiją, jei miestas pasiduos. Bokelsonas iškart paskelbė tokių skrajučių skaitymą mirtinu nusikaltimu.
Bokelsono prestižas pasiekė apogėjų, kai 1534 m. rugpjūčio pabaigoje didelis puolimas buvo atremtas taip efektyviai, kad Vyskupą staiga paliko ir jo vasalai, ir samdiniai. Bokelsonas būtų pasielgęs protingai, suorganizavęs išpuolį, kuris galbūt būtų leidęs užimti Vyskupo stovyklą; tačiau vietoj to jis pasinaudojo proga ir pasiskelbė karaliumi.
Mesijinis Jono iš Leideno valdymas
Bokelsonas įtvirtino save ne kaip paprastas karalius, bet kaip Paskutiniųjų Dienų Mesijas. Tam jis pasitelkė dar vieną dievišką apreiškimą – kuriuo jis galbūt tikėjo, o galbūt ir ne – ir pateikė jį dar dramatiškiau nei paprastai. Rugsėjo pradžioje Dūzenšūras (Dusentschur), auksakalys iš gretimo miesto, pasiskelbė nauju pranašu. Vieną dieną pagrindinėje aikštėje šis žmogus pareiškė, kad Dangiškasis Tėvas jam apreiškė, jog Bokelsonas turi tapti viso pasaulio karaliumi, valdančiu visus žemės karalius, kunigaikščius ir galinguosius. Jis turi paveldėti savo protėvio Dovydo skeptrą ir sostą ir išlaikyti juos tol, kol Dievas atsiims iš jo karalystę. Tada Dūzenšūras paėmė iš Seniūnų Teisingumo Kardą ir įteikė jį Bokelsonui, patepė jį ir paskelbė Naujosios Jeruzalės Karaliumi. Bokelsonas puolė veidu žemyn ir, tvirtindamas savo nevertumą, prašė Tėvo nurodymų naujai užduočiai. Po to jis kreipėsi į susirinkusią minią, sakydamas: „Taip pat Dovydą, nuolankų piemenį, pranašas Dievo nurodymu patepė Izraelio Karaliumi. Dievas dažnai taip elgiasi; ir kas priešinasi Dievo valiai, prisišaukia Dievo rūstybę. Dabar man suteikta galia visoms žemės tautoms, ir teisė naudoti kardą nedorėlių sumišimui bei teisiųjų gynybai. Tad tegul nė vienas šiame mieste nesusitepa nusikaltimu ir nesipriešina Dievo valiai, nes kitaip nedelsiant bus nubaustas kardu.“ Minios gretose pasigirdo protesto murmesys, ir Bokelsonas tęsė: „Gėda jums, kad murmate prieš Dangiškojo Tėvo paliepimą! Nors ir visi susivienytumėte man pasipriešinti, aš vis tiek valdysiu, nepaisant jūsų, ir ne tik šį miestą, bet visą pasaulį, nes Tėvas taip nori; ir mano karalystė, kuri prasideda dabar, išliks ir nepažins nuopuolio!“ Po to žmonės tylėdami išsiskirstė į namus. Per kitas tris dienas pamokslininkai skelbė vieną pamokslą po kito, aiškindami, kad Mesijas, kurį Senajame Testamente išpranašavo Pranašai, buvo ne kas kitas, o Bokelsonas.
Naujasis karalius padarė viską, kas įmanoma, kad pabrėžtų unikalią savo įžengimo į sostą prasmę. Miesto gatvėms ir vartams buvo suteikti nauji pavadinimai; sekmadieniai ir šventės buvo panaikinti, o savaitės dienos pervadintos pagal abėcėlės sistemą; net naujagimių vardus pagal specialią sistemą rinkdavo karalius. Nors pinigai Miunsteryje neturėjo jokios funkcijos, buvo nukaldintos naujos, grynai dekoratyvinės monetos. Buvo kaldinamos aukso ir sidabro monetos su užrašais, apibendrinančiais visą tūkstantmetinę fantaziją, suteikusią karalystei jos prasmę. „Žodis tapo Kūnu ir gyvena mumyse.“ – „Vienas Karalius virš visų. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, vienas Krikštas.“ Buvo sukurtas specialus emblemos dizainas, simbolizuojantis Bokelsono pretenzijas į absoliutų dvasinį ir pasaulietinį viešpatavimą visame pasaulyje: gaublys, atstovaujantis pasaulį, perdurtas dviem kardais (kurių iki tol po vieną turėjo popiežius ir imperatorius) ir vainikuotas kryžiumi, ant kurio užrašyta: „Vienas teisingumo karalius virš visų.“ Pats karalius šią emblemą, išlietą iš aukso, nešiojo pakabintą ant auksinės grandinėlės ant kaklo. Jo palydovai ją nešiojo kaip ženklelį ant rankovių; ir Miunsteryje ji buvo priimta kaip naujosios valstybės emblema.
Naujasis karalius rengėsi prabangiais rūbais, nešiojo žiedus, grandinėles ir pentinus, kuriuos iš geriausių metalų pagamino geriausi miesto amatininkai. Buvo paskirti asmens sargybiniai ir ištisas dvaro pareigūnų būrys. Kaskart, kai karalius pasirodydavo viešumoje, jį lydėdavo ir jo svita, taip pat prabangiai pasipuošusi. Divara, kuri kaip pagrindinė Bokelsono žmona buvo paskelbta karaliene, taip pat turėjo savo svitą ir, kaip jos vyras, rengė priėmimus. Žemesniosios žmonos, kurių nė vienai nebuvo daugiau nei dvidešimt metų, buvo pavaldžios Divarai ir privalėjo paklusti jos įsakymams; bet net ir joms buvo aprūpinti gražūs drabužiai. Katedros rekvizuotuose dvaruose klestėjo prabangus, apie 200 žmonių dvaras.
Turgaus aikštėje buvo pastatytas sostas; apdengtas auksiniu audiniu, jis iškilo virš aplinkinių suolų, kurie buvo skirti karaliaus patarėjams ir pamokslininkams. Kartais karalius ateidavo čia teisti ar stebėti naujų potvarkių paskelbimo. Skelbiamas fanfarų, jis atvykdavo ant žirgo, su karūna ir skeptru rankose. Prieš jį žengdavo dvaro pareigūnai, už jo – Kniperdolinkas, kuris dabar buvo vyriausiasis ministras, Rotmanas, tapęs karališkuoju oratoriumi, ir ilga ministrų, dvariškių bei tarnų eilė. Karališkoji asmens sargyba lydėjo ir saugojo visą procesiją, o karaliui užėmus sostą, sudarydavo kordoną aplink aikštę. Abiejose sosto pusėse stovėjo po pažą: vienas laikė Senojo Testamento kopiją – parodyti, kad karalius yra Dovydo įpėdinis ir turi galią iš naujo interpretuoti Dievo Žodį – kitas laikė nuogą kardą.
Kol karalius kūrė tokį prabangų gyvenimo stilių sau, savo žmonoms ir draugams, masėms jis įvedė griežtą taupumą. Žmonės jau buvo atidavę savo auksą ir sidabrą, susitaikę su gyvenamųjų patalpų ir maisto rekvizavimu; dabar pranašas Dūzenšūras staiga paskelbė, kad jam buvo apreikšta, jog Tėvas bjaurisi bet kokiu drabužių pertekliumi. Todėl apranga ir patalynė buvo griežtai normuojamos; ir karaliaus įsakymu, grasint mirtimi, visas „perteklius“ turėjo būti atiduotas. Kiekvienas namas buvo apieškotas, ir buvo surinkta aštuoniasdešimt trys vežimai „perteklinės“ aprangos ir patalynės. Atrodo, kad bent dalis viso to buvo išdalyta imigrantams iš Olandijos bei Fryzijos ir samdiniams, perėjusiems iš apgulėjų kariuomenės; tačiau tai nebuvo jokia paguoda paprastiems Miunsterio piliečiams, kuriems didesnį įspūdį darė kontrastas tarp jų pačių nepriteklių ir beribės karališkojo dvaro prabangos.
Bokelsonas suprato, kad net ir jo didžiulis prestižas pats savaime neužtikrins neprivilegijuotųjų paklusnumo naujajam režimui; todėl masėms pavergti jis naudojo įvairias technikas. Vartodamas kalbą, vertą bet kurio Laisvosios dvasios adepto, jis aiškino, kad pompa ir prabanga jam leidžiama todėl, kad jis yra visiškai miręs pasauliui ir kūnui. Tuo pačiu metu jis tikino paprastus žmones, kad netrukus ir jie atsidurs tokioje pat padėtyje, sėdės ant sidabrinių kėdžių ir valgys prie sidabrinių stalų, nors ir laikys tokius dalykus pigiais kaip purvas ar akmenys. Apskritai, tūkstantmetinės pranašystės ir pažadai, kurie jau daugiau nei metus laikė miestą įtampos būsenoje, dabar buvo skelbiami vis dažniau ir vis su didesniu intensyvumu. Spalį Rotmanas parengė savo brošiūrą „Restitucija“ (Restitution), o gruodį – „Keršto paskelbimą“ (Announcement of Vengeance); šie dokumentai gana aiškiai parodo, kaip Miunsterio gyventojai buvo skatinami vertinti savo vaidmenį ir likimą.
Šiuose kūriniuose Trijų Amžių fantazija pasirodė nauja forma. Pirmasis amžius buvo nuodėmės amžius, trukęs iki Tvano; antrasis – persekiojimo ir Kryžiaus amžius, trukęs iki šių dienų; trečiasis amžius turėjo būti Šventųjų keršto ir triumfo amžius. Buvo aiškinama, kad Kristus kartą jau bandė sugrąžinti nuodėmingą pasaulį į tiesą, bet be ilgalaikės sėkmės; per šimtmetį tą bandymą panaikino Katalikų Bažnyčia. Po to sekė keturiolika šimtmečių nuosmukio ir plynės, kurių metu krikščionija bejėgė gulėjo Babilonijos nelaisvėje. Tačiau dabar išbandymų laikas artėjo prie pabaigos. Kristus ruošėsi sugrįžti; ir ruošdamasis Savo Atėjimui, jis jau buvo įkūręs savo karalystę Miunsterio mieste ir paskyręs jai vadovauti naująjį Dovydą – Janą Bokelsoną. Toje karalystėje jau buvo įgyvendintos ir pranoktos visos Senojo Testamento pranašystės, o visų dalykų atkūrimas (restitucija) jau buvo įvykdytas. Iš šios karalystės Dievo Tauta turi išeiti, valdydama Teisingumo Kardą, kad išplėstų karalystę tol, kol ji apims visą pasaulį: „Viena avidė, viena kaimenė, vienas Karalius.“ Pasiruošti Antrajam Atėjimui apvalant pasaulį nuo blogio buvo jų šventa užduotis: „Visų Šventųjų šlovė yra vykdyti kerštą… Be gailesčio turi būti atkeršyta visiems, kurie nepažymėti (anabaptistų) Ženklu.“ Tik kai bus atliktas tas didysis žudymas, Kristus sugrįš, kad surengtų teismą ir paskelbtų šlovę visiems savo Šventiesiems. Tik tada išties pasirodys naujas dangus ir nauja žemė, kurioje Šventieji – arba Dievo Vaikai – išlaisvinti iš ilgalaikės tarnystės neteisiesiems, gyvens be verksmo ir atodūsių. Toje sferoje daugiau nebebus jokių kunigaikščių ar viešpačių, ir visos prekės bus bendros. Auksas, sidabras ir brangakmeniai nebetarnaus turtingųjų tuštybei, bet tik Dievo Vaikų šlovei, nes šie bus paveldėję žemę.
Šiuos pažadus papildė ir iliustravo įspūdingi triukai. Spalio mėnesį pranašas Dūzenšūras staiga paskelbė, kad Viešpaties trimitas suskambės tris kartus, ir ties trečiuoju garsu visi miesto gyventojai turi susirinkti ant Siono kalno – t. y., katedros aikštėje. Vyrai turėjo ateiti ginkluoti, bet kartu atvesti ir savo moteris bei vaikus. Kartu Dievo Vaikai išeis iš miesto. Jie bus apdovanoti antgamtine jėga, tad penki iš jų galės nužudyti šimtą priešų, o dešimt – tūkstantį; priešas bėgs prieš juos. Taip jie pergalingai žygiuos į Pažadėtąją Žemę; o Viešpats pasirūpins, kad kelionėje jie nekentėtų nei bado, nei troškulio, nei nuovargio. Trimitai išties suskambo, bet juos, su dviejų savaičių pertraukomis, pūtė pats Dūzenšūras. Nepaklusti pranašui būtų buvę savižudiška; todėl nuskambėjus trečiam garsui į susitikimo vietą atvyko visi, net moterys su naujagimiais. Atvyko ir karalius, šarvuotas ir ant žirgo, pasipuošęs karūna ir apsuptas dvaro. Buvo paskirti karininkai vadovauti Viešpaties kariuomenei. Tačiau paskutinę akimirką ekspedicija buvo staiga atšaukta. Karalius pranešė, kad tenorėjo tik išbandyti savo žmonių ištikimybę; dabar, visiškai patenkintas, jis pakvietė visus į puotą. Kiekvienas vyras susėdo su savo žmonomis, ir puota vyko geranoriškai prižiūrint karaliui bei karalienei. Ji baigėsi komunijos šventimu, kurios metu karalius, karalienė ir karališkieji patarėjai dalijo nedidelius kepalėlius duonos ir vyno porcijas, o pamokslininkai aiškino šio sakramento prasmę. Po to atėjo laikas vakarieniauti pačiam karaliui ir jo dvarui. Po vakarienės karalius, apimtas staigaus nušvitimo, liepė atvesti iš kalėjimo paimtą samdinį ir jam nukirto galvą.
Teroras, ilgą laiką buvęs įprastas gyvenimo Naujojoje Jeruzalėje bruožas, Bokelsono valdymo metu dar labiau sustiprėjo. Praėjus vos kelioms dienoms po monarchijos paskelbimo, Dūzenšūras pranešė gavęs apreiškimą, kad ateityje visi, kurie ir toliau nusidės prieš pripažintą tiesą, turi būti atvesti pas karalių ir nuteisti mirtimi. Jie bus išrauti iš Išrinktosios Tautos, pats jų atminimas bus išdildytas, jų sielos neras gailestingumo anapus kapo. Po poros dienų prasidėjo egzekucijos. Pirmosios aukos buvo moterys: vienai buvo nukirsta galva už tai, kad ji neigė vyrui jo santuokines teises, antrai – už bigamiją (nes poligamijos praktika, žinoma, buvo išimtinai vyrų prerogatyva), trečiai – už pamokslininko įžeidimą ir jo doktrinos išjuokimą. Šie nuosprendžiai galbūt suteikė naujajam karaliui sadistinį pasitenkinimą, ir jie neabejotinai pasitarnavo stiprinant vyriškų Šventųjų dominavimą prieš moteris Šventąsias. Tačiau teroras turėjo ir platesnių tikslų; visų pirma tai buvo politinis ginklas, kurį naudojo užsienio despotas prieš vietinius gyventojus. Bokelsonas rūpestingai formavo savo asmens sargybą iš imigrantų. Šie vyrai, kurie neturėjo jokio turto arba paliko jį atvykdami į Miunsterį, buvo Bokelsono kūriniai ir stovėjo ar krito kartu su juo. Kol jie jam tarnavo, jie buvo saugūs mėgaudamiesi didžiulėmis privilegijomis. Pasipuošę prabangiais drabužiais, jie galėjo viešpatauti prieš prastai apsirengusius piliečius. Jie taip pat žinojo, kad, užėjus badui, jie bus paskutiniai, kurie nuo jo kentės. Vienas iš pirmųjų karaliaus veiksmų buvo rekvizuoti visus jojamuosius arklius ir paversti savo asmens sargybą į raitelių eskadroną. Šis eskadronas viešai demonstravo savo pratybas; o liaudis greitai suprato, kad tai ginkluota jėga, kuri gali būti panaudota tiek prieš vidaus, tiek prieš išorės priešą.
Visai apgultai bendruomenei monarchijos įkūrimas buvo katastrofiškas visais atžvilgiais. Kol Bokelsonas ir kiti lyderiai buvo pasinėrę į karališkojo dvaro kūrimą bei savo privilegijų didinimą ir apsaugą, jie praleido patį palankiausią momentą lemiamam prasiveržimui. Vyskupas atsigavo po pralaimėjimo, ir per kelias savaites miestas vėl buvo apsuptas; tuo metu, kai Dūzenšūras sušaukė gyventojus išeiti iš miesto, toks žingsnis jau būtų buvęs savižudiškas. Bokelsonas, be abejo, tai puikiai suprato; nes nors jis ir toliau kalbėjo apie išėjimą užkariauti pasaulio, jis siuntė propagandą anabaptistams kituose miestuose, siekdamas juos sukurstyti išvaduoti Miunsterį. Didžiosios puotos ant Siono kalno pabaigoje Dūzenšūras gavo dar vieną apreiškimą, dėl kurio jis ir dvidešimt šeši pamokslininkai išvyko kaip „apaštalai“ į gretimus miestus. Įsitikinę, kad kiekvienas miestas, atsisakęs juos priimti, iškart bus prarytas pragaro, jie elgėsi labai užtikrintai ir viešai skelbė savo doktriną. Iš pradžių jie turėjo šiek tiek sėkmės; bet valdžia energingai įsikišo, ir neilgai trukus „apaštalams“ buvo įvykdytos egzekucijos kartu su daugeliu juos šiltai priėmusių vietinių anabaptistų.
Sužinojęs savo „apaštalų“ likimą, Bokelsonas atsisakė atviros agitacijos ir perėjo prie slaptos. Panašu, kad didelė dalis konfiskuoto aukso ir sidabro buvo kontrabanda išvežta iš Miunsterio ir buvo bandoma surinkti samdinių kariuomenę Vestfalijoje, Nyderlanduose ir Šveicarijoje. Atrodo, iš šio plano mažai kas išėjo; bet tuo pat metu tūkstančiai Rotmano brošiūrų kopijų buvo slapta išgabentos ir išplatintos Olandijoje bei Fryzijoje, ir ši propaganda davė didžiulį efektą. Buvo suplanuoti masiniai anabaptistų sukilimai. 1535 m. sausį provincijoje (Groningene) susirinko tūkstantis ginkluotų anabaptistų, vadovaujami pranašo, pasivadinusio Kristumi, Dievo Sūnumi. Šie vyrai ketino žygiuoti link Miunsterio tikėdami, kad Bokelsonas išeis jiems pasitikti, o priešas nuo jo artėjimo pabėgs. Realybėje juos nugalėjo ir išblaškė Gelderlando hercogo kariuomenė. Kovą apie 800 anabaptistų Vakarų Fryzijoje užėmė vienuolyną ir gynė jį nuo Imperijos vietininko (Stadtholderio) vadovaujamų samdinių tol, kol po sunkaus bombardavimo ir daugkartinių puolimų buvo išnaikinti. Tuo pačiu metu trys laivai, pilni anabaptistų, buvo sustabdyti plaukiantys upe Eiselis (Ijsel) ir paskandinti su visais keleiviais. Kovą taip pat vienas anabaptistas Mindene, atsistojęs pačios skurdžiausios gyventojų dalies priešakyje, pabandė įkurti komunistinę Naująją Jeruzalę pagal Miunsterio modelį. Šį sukilimą nuslopino Miesto taryba, pagrasinusi panaudoti patrankas; tačiau dar gegužės mėnesį pasiuntiniui iš Miunsterio pavyko vadovauti sukilimui Amsterdame, kuris užėmė Rotušę ir buvo numalšintas tik po aršių kovų. Visų šių sukilimų tikslas buvo tas pats, kurį nurodė Bokelsonas; ir tai tebebuvo tas pats identiškas tikslas, kuris įkvėpė tiek daug tūkstantmetinių judėjimų nuo pat Piemenėlių dienų: „Išžudyti visus vienuolius bei kunigus ir visus pasaulio valdovus; nes tik mūsų karalius yra vienintelis teisėtas valdovas.“ Ir nėra abejonių, kad 1535 m. pirmųjų mėnesių anabaptistų sukilimai būtų buvę dar rimtesni, nei buvo, jei jų planai, kartu su daugeliu sąmokslininkų vardų ir amunicijos slėptuvių vietų, nebūtų buvę išduoti valdžiai jau sausio pradžioje. Bet kuriuo atveju jie yra dar vienas įrodymas to atsidavimo, kurį Naujoji Jeruzalė sugebėjo iššaukti tarp šiaurės vakarų Vokietijos ir Nyderlandų anabaptistų bei paprastų žmonių.
Tuo tarpu Vyskupas iš savo pusės intensyvino pastangas palaužti miestą. 1534 m. pabaigoje Aukštutinio ir Žemutinio Reino valstybių atstovai, susitikę Koblence (Koblenz), sutarė tiekti karius, įrangą ir finansus, reikalingus tam, kad apgultis taptų tikrai veiksminga. Miunsteris buvo apsuptas apkasais, blokhauzais ir dviguba pėstininkų bei kavalerijos linija. Taip jis pirmą kartą buvo visiškai atkirstas nuo išorinio pasaulio. Kai balandį Vormse (Worms) vykusiame Imperijos reichstage visos Imperijos valstybės įsipareigojo skirti lėšas apgulčiai tęsti, miestas buvo neatšaukiamai pasmerktas. Apgulėjams nebereikėjo imti miesto šturmu. Vietoj to jie susitelkė į tai, kad numarintų gyventojus badu; ir tai jiems iš esmės pavyko. Blokada prasidėjo 1535 m. sausį, ir beveik iškart pasijuto maisto trūkumas. Karaliaus įsakymu diakonai vėl aplankė visus namus ir rekvizavo paskutinius maisto likučius; taip pat buvo išskersti visi arkliai. Panašu, kad didelė dalis šio maisto buvo rezervuota karališkajam dvarui, kuris, kaip teigiama, visais laikais maitinosi gerai ir turėjo pakankamai mėsos, grūdų, vyno bei alaus atsargų pusmečiui. Nors vėliau tai neigė tiek Bokelsonas, tiek Kniperdolinkas, apžvelgus visus įrodymus, atrodo, kad tiesa ne jų pusėje. Neabejotina tai, kad liaudžiai išdalinti daviniai greitai baigėsi, ir iki balandžio mieste jau siautėjo badas. Kiekvienas gyvūnas – šuo, katė, pelė, žiurkė, ežys – buvo nužudytas ir suvalgytas, ir žmonės ėmė valgyti žolę bei samanas, senus batus, nuo sienų nugramdytą kalkių sluoksnį, ir mirusiųjų kūnus.
Sėdėdamas šios košmarų karalystės soste, Bokelsonas vis didesniu ekstravagantiškumu naudojo savo senas dominavimo technikas. Jis paskelbė gavęs apreiškimą, kad žmonės bus išgelbėti iki Velykų; o jei ne, jis pats leisdavosi sudeginamas turgaus aikštėje. Kai išvadavimas neatėjo, jis paaiškino, kad kalbėjo tik apie dvasinį išgelbėjimą. Jis žadėjo, kad Tėvas, užuot leidęs savo vaikams badauti, pavers grindinio akmenis duona; daugelis juo patikėjo ir graudžiai verkė, kai akmuo liko akmeniu. Ištikimas savo pirmajai meilei – scenai – jis kūrė vis fantastiskesnes pramogas savo pavaldiniams. Kartą badaujanti liaudis buvo sušaukta dalyvauti tris dienas truksiančiuose šokiuose, lenktynėse ir atletikos varžybose, mat tokia esanti Dievo valia. Katedroje buvo statomi dramos spektakliai: nepadori Mišių parodija, socialinė moralitė, paremta istorija apie Turčių ir Lozorių. Bet tuo tarpu badas dirbo savo darbą; mirtis nuo bado tapo tokia įprasta, kad kūnus tekdavo mesti į didžiulius bendrus kapus. Galiausiai gegužę, kai dauguma gyventojų nebuvo ragavę duonos jau aštuonias savaites, karalius sutiko leisti norintiems palikti miestą. Net ir tada jis keikė bėglius, žadėdamas, kad atpildas už jų neištikimybę bus amžinas pasmerkimas. Jų žemiškasis likimas išties buvo pakankamai baisus. Darbingi vyrai buvo iškart nužudyti; o dėl moterų, senelių ir vaikų Vyskupas pabijojo – ir ne be pagrindo – kad praėję pro jo linijas jie kels neramumus užnugaryje, todėl atsisakė praleisti juos pro blokhauzus. Šie žmonės dar penkias ilgas savaites vilkosi niekieno žemėje priešais miesto sienas, maldaudami samdinių juos nužudyti, šliaužiodami ir valgydami žolę kaip gyvuliai, ir mirdami tokiais kiekiais, kad žemė buvo nusėta lavonais. Galiausiai Vyskupas, pasitaręs su sąjungininkais, išvedė išgyvenusius, įvykdė egzekuciją tiems, kurie buvo laikomi įsitikinusiais anabaptistais, o likusius ištrėmė į atokius vyskupijos kaimus.
Apgulėjai vėl ir vėl šaudė į miestą skrajutes, siūlydami amnestiją ir saugų praėjimą gyventojams, jei tik šie išduos karalių ir jo dvarą. Buvo daroma viskas, kad būtų paskatintas maištas prieš karalių. Iki to laiko paprasti žmonės būtų mielai pasinaudoję šiais pasiūlymais, jei tik būtų galėję, tačiau jie buvo visiškai bejėgiai. Būtent per šias paskutines, pačias desperatiškiausias apgulties savaites Bokelsonas visu pajėgumu pademonstravo savo teroro technikos meistrystę. Gegužės pradžioje miestas administraciniais tikslais buvo padalytas į dvylika sektorių, ir kiekvienam sektoriui buvo paskirtas karališkasis pareigūnas, turintis Hercogo titulą, bei dvidešimt keturių ginkluotų vyrų pajėgos. Šie „hercogai“ buvo išrinkti iš užsienio imigrantų ir daugiausia buvo paprasti amatininkai. Bokelsonas jiems pažadėjo, kad kai miestas bus išvaduotas ir išauš Tūkstantmetis, jie visi taps tikrais hercogais ir valdys milžiniškas jo jau iš anksto nurodytas Imperijos teritorijas.
Galbūt „hercogai“ ir tikėjo savo karaliumi; bet dėl viso pikto, jei kas nors iš jų abejotų, jiems buvo uždrausta kada nors palikti savo sektorius arba susitikti vienam su kitu. Jie pasirodė pakankamai ištikimi ir prieš paprastus žmones taikė negailestingą terorą. Siekiant užkirsti kelią bet kokiai organizuotos opozicijos galimybei, net ir kelių asmenų susitikimai buvo griežtai draudžiami. Bet kuris vyras, pagautas planuojantis palikti miestą, ar padėjęs kam nors kitam tai padaryti, ar kritikavęs karalių bei jo politiką, buvo iškart nukirsdinamas. Šias egzekucijas dažniausiai atlikdavo pats karalius, pareiškęs, kad su džiaugsmu padarytų tą patį kiekvienam karaliui ir kunigaikščiui. Kartais kūnas būdavo ketvirčiuojamas, o jo dalys, kaip įspėjimas, prikalamos matomose vietose. Iki birželio vidurio tokie pasirodymai vyko kone kasdien.
Užuot atidavęs miestą, Bokelsonas, be abejo, būtų leidęs visiems gyventojams mirti iš bado; bet galiausiai apgultis buvo staiga nutraukta. Du vyrai naktį pabėgo iš miesto ir nurodė apgulėjams tam tikras silpnas gynybos vietas. Naktį iš 1535 m. birželio 24 d. apgulėjai surengė netikėtą ataką ir įsiveržė į miestą. Po kelias valandas trukusių beviltiškų kovų, paskutiniai du ar trys šimtai likusių gyventojų anabaptistų priėmė pasiūlymą dėl saugaus praėjimo, sudėjo ginklus ir išsiskirstė į savo namus, tačiau tik tam, kad kelias dienas trukusiose skerdynėse būtų išžudyti vienas po kito ir beveik iki paskutinio žmogaus.
Visi anabaptizmo lyderiai Miunsteryje žuvo. Rotmanas, kaip manoma, žuvo kovoje. Karalienei Divarai, atsisakiusiai išsižadėti savo tikėjimo, buvo nukirsta galva. Kalbant apie Bokelsoną, Vyskupo nurodymu jis kurį laiką buvo vedžiojamas pririštas grandine ir rodomas lyg dresiruotas lokys. 1536 m. sausį jis buvo atgabentas atgal į Miunsterį, ir ten jis, Kniperdolinkas bei dar vienas anabaptistų lyderis buvo viešai nukankinti negyvai iki raudonumo įkaitintomis žnyplėmis. Per visą šią agoniją buvęs karalius neišleido jokio garso ir nepadarė jokio judesio. Po egzekucijos trys kūnai buvo pakabinti miesto centre ant bažnyčios bokšto narvuose, kuriuos ten galima pamatyti dar ir šiandien. Tuo tarpu tie, kurie buvo pabėgę ar išvaryti iš anabaptistų Miunsterio, sugrįžo. Dvasininkams buvo grąžintos jų pareigos, miestas vėl tapo oficialiai katalikiškas, ir, siekiant užkirsti kelią bet kokiems tolesniems autonomijos bandymams, įtvirtinimai buvo sulyginti su žeme.
Savo originalia, taikia forma anabaptizmas išliko iki šių dienų tokiose bendruomenėse kaip menonitai, broliai (Brethren) ir huteritai (Hutterian Brethren); jis taip pat padarė įtaką baptistams ir kvekeriams. O karingasis anabaptizmas – judėjimas, kuris po tiek daugelio kitų pakėlė ginklą, siekdamas jėga įtvirtinti Tūkstantmetę karalystę – greitai nuslopo. Iš pradžių atrodė, kad Johano Batenburgo asmenyje buvo rastas naujas lyderis, tęsiantis Matiso ir Bokelsono tradiciją; tačiau 1537 m. jam buvo įvykdyta mirties bausme. Viena karta vėliau, 1567 m., batsiuvys Janas Vilemsenas (Jan Willemsen) aplink save subūrė apie 300 karingų sekėjų, kurių dalis buvo Miunsterio laikų išgyvenusieji, ir įkūrė dar vieną Naująją Jeruzalę Vestfalijoje, šį kartą aplink Vėzelio (Wesel) ir Klevo teritorijas. Šie Šventieji taip pat praktikavo poligamiją – pats Vilemsenas, kaip mesijas, turėjo dvidešimt vieną žmoną – ir, siekdami pateisinti savo praktikas, slapta perspausdino Rotmano „Restituciją“. Be to, mistinis Laisvosios dvasios anarchizmas, kaip kažkada Bohemijos adamitams, taip ir šiems žmonėms suteikė bendruomenės kodeksą. Teigdami, kad viskas teisėtai priklauso jiems, jie susibūrė į plėšikų gaują, kuri puldinėjo didikų bei kunigų rezidencijas ir baigė tuo, kad ėmėsi atviro terorizmo. Visas šis epizodas truko tuziną metų, kol mesijas ir jo sekėjai buvo sučiupti ir nubausti mirtimi.
Sudeginus Vilemseną Kleve 1580 m., istoriją, kuri prasidėjo su Emiku iš Leiningeno (Emico of Leiningen) ir „karaliumi Tafuru“ (King Tafur), Tanchelmu ir Eonu, galima deramai užbaigti.
Išvada
Koks buvo tų judėjimų, kuriuos čia nagrinėjome, santykis su kitais socialiniais judėjimais?
Jie vyko pasaulyje, kuriame valstiečių maištai ir miesto sukilimai buvo labai dažni, be to, jie neretai būdavo sėkmingi. Dažnai atsitikdavo taip, kad atkaklus, sumanus prastuomenės maištingumas jiems puikiai pasitarnaudavo – išreikalaudavo nuolaidų, atnešdavo apčiuopiamą naudą gerovei ir privilegijoms. Amžių senumo ir varginančioje kovoje su priespauda ir išnaudojimu viduramžių Europos valstiečiai ir amatininkai vaidino anaiptol ne gėdingą vaidmenį. Tačiau judėjimai, aprašyti šioje knygoje, jokiu būdu nėra tipiški vargšų pastangoms pagerinti savo padėtį. Pranašai (prophetae) konstruodavo savo apokaliptinį mokymą iš pačios įvairiausios medžiagos – Danieliaus knygos, Apreiškimo Jonui, Sibilės orakulų, Joachimo Fjorijiečio spekuliacijų, Egalitarinės prigimtinės būklės doktrinos – visa tai apdoroję, interpretuodami naujai ir vulgarizavę. Tas mokymas būdavo pateikiamas vargšams, o to rezultatas tapdavo tuo, kas vienu metu buvo ir revoliucinis judėjimas, ir kvazireliginio „gelbėtojiškumo“ protrūkis.
Tokiems judėjimams būdinga tai, kad jų tikslai ir prielaidos yra beribės. Socialinė kova suvokiama ne kaip kova dėl specifinių, ribotų tikslų, bet kaip unikalios svarbos įvykis, savo pobūdžiu besiskiriantis nuo visų kitų istorijai žinomų kovų, – kaip kataklizmas, po kurio pasaulis turi iškilti visiškai transformuotas ir atpirktas. Tai yra nuolat pasikartojančio reiškinio – arba, jei norite, atkaklios tradicijos – kurią mes pavadinome „revoliuciniu milenarizmu“, esmė.
Kaip ne kartą matėme šios knygos eigoje, revoliucinis milenarizmas klesti tik tam tikrose specifinėse socialinėse situacijose. Viduramžiais žmonės, kuriems jis buvo patraukliausias, nebuvo nei valstiečiai, tvirtai integruoti į kaimo ar dvaro gyvenimą, nei amatininkai, tvirtai integruoti į savo gildijas. Tokių žmonių dalia kartais galėjo būti skurdas ir priespauda, o kartais – sąlyginė gerovė bei nepriklausomybė; jie galėjo maištauti arba susitaikyti su savo padėtimi, tačiau apskritai jie nebuvo linkę karštligiškai sekti kokiu nors įkvėptu pranašu Tūkstantmetės karalystės beieškant. Šie pranašai veikiau rasdavo pasekėjų ten, kur egzistavo neorganizuota, atomizuota populiacija – kaimo, miesto ar ir ta, ir ta. Tai buvo taip pat teisinga kalbant apie Flandriją ir šiaurės Prancūziją XII ir XIII amžiuose, kaip ir apie Olandiją bei Vestfaliją XVI amžiuje; o pastarųjų metų tyrimai parodė, kad tai buvo lygiai taip pat teisinga ir XV a. pradžios Bohemijoje. Revoliucinis milenarizmas sėmėsi stiprybės iš populiacijos, gyvenančios visuomenės paraštėse – valstiečių be žemės ar turinčių jos per mažai net pragyvenimui; pameistrių ir nekvalifikuotų darbininkų, gyvenančių nuolatinėje nedarbo grėsmėje; elgetų ir valkatų – iš tiesų, iš amorfinių žmonių masių, kurios buvo ne šiaip vargšai, bet išvis nerado užtikrintos ir pripažintos vietos visuomenėje. Šiems žmonėms trūko materialinės ir emocinės paramos, kurią teikia tradicinės socialinės grupės; jų giminystės grupės buvo suirusios, ir jie nebuvo efektyviai organizuoti kaimo bendruomenėse ar gildijose; jiems nebuvo jokių reguliarių, institucinių metodų išreikšti savo skundus ar siekti reikalavimų patenkinimo. Vietoj to jie laukė pranašo, kuris surištų juos į jų pačių atskirą grupę.
Dėl to, kad atsidūrė tokioje pažeidžiamoje ir neapsaugotoje padėtyje, šie žmonės buvo linkę labai aštriai reaguoti į bet kokį normalaus, pažįstamo gyvenimo modelio sutrikdymą. Vėl ir vėl pastebime, kad konkretus revoliucinio milenarizmo protrūkis įvykdavo katastrofų fone: marai, tapę Paskutinio kryžiaus žygio bei 1260, 1348–1349, 1391 ir 1400 m. flagelantų judėjimų preliudija; badmečiai, ėję prieš Pirmąjį bei Antrąjį kryžiaus žygius ir 1309–1320 m. liaudies kryžiaus žygius, 1296 m. flagelantų judėjimą, bei judėjimus aplink Eoną ir pseudo-Baudueną; įspūdingas kainų šuolis, tapęs revoliucijos Miunsteryje preliudija. Pati didžiausia tūkstantmetinio susijaudinimo banga, apėmusi visą visuomenę, buvo išprovokuota pačios universaliausios viduramžių gamtinės katastrofos – Juodosios mirties; ir čia vėlgi, būtent žemesniuosiuose socialiniuose sluoksniuose susijaudinimas tęsėsi ilgiausiai ir pasireiškė smurtu bei žudynėmis.
Tačiau bešaknius vargšus sukrėtė ne tik konkrečios nelaimės ar perversmai, tiesiogiai paveikę jų materialinę padėtį – jie taip pat buvo ypač jautrūs mažiau dramatiškiems, bet vienodai nepermaldaujamiems procesams, kurie iš kartos į kartą palaipsniui griovė tą autoriteto struktūrą, kurioje tam tikrą laiką tilpo viduramžių gyvenimas. Vienintelis universalus autoritetas, savo nuostatomis ir reikalavimais apėmęs visų asmenų gyvenimus, buvo Bažnyčia; bet Bažnyčios autoritetas nebuvo nekvestionuojamas. Civilizacija, kuri askezę laikė tikriausiu malonės ženklu, neišvengiamai ėmė abejoti akivaizdžiai Puikybe (Luxuria) ir Godumu (Avaritia) užsikrėtusios Bažnyčios verte ir pagrįstumu. Visą antrąją viduramžių pusę pasaulietiškumas dvasininkijos gretose vėl ir vėl sukeldavo nepasitenkinimą tarp pasauliečių – ir tas nepasitenkinimas natūraliai persiduodavo vargšams. Buvo neišvengiama, kad daugelis tų, kurių gyvenimai buvo pasmerkti vargams ir nesaugumui, ėmė abejoti, ar pasipūtę prelatai bei atsipalaidavę kunigai tikrai gali jiems padėti pasiekti išganymą. Tačiau jei šie žmonės ir buvo atstumti Bažnyčios, jie taip pat kentėjo nuo šio susvetimėjimo. Kaip stipriai jiems reikėjo Bažnyčios, rodo entuziazmas, su kuriuo jie sveikindavo kiekvieną asketinės reformos ženklą, ir uolumas, su kuriuo jie priimdavo ar net dievindavo bet kokį tikrą asketą. Nežinomybė dėl Bažnyčios teikiamos paguodos, vadovavimo ir tarpininkavimo aštrino jų bejėgiškumo jausmą ir didino neviltį. Būtent dėl šių emocinių vargšų poreikių karingi socialiniai judėjimai, kuriuos nagrinėjome, kartu buvo ir Bažnyčios surogatai – stebukladarių asketų vadovaujamos išganymo grupės.
Beveik tiek pat, kiek ir Bažnyčiai, antgamtinis autoritetas priklausė nacionalinei monarchijai. Viduramžių karališkoji valdžia vis dar didžiąja dalimi buvo sakrali; monarchas buvo kosmosą valdančių galių atstovas, moralės dėsnio ir dieviškojo ketinimo įsikūnijimas, pasaulio tvarkos bei teisingumo garantas. Ir čia vėlgi, būtent vargšams tokios figūros reikėjo labiausiai. Kai pirmą kartą sutinkame pauperes Pirmojo kryžiaus žygio metu, jie iš savo vaizduotės jau kuria stulbinančius monarchus: prisikėlusį Karolį Didįjį, imperatoriumi tapusį Emiką iš Leiningeno, Karalių Tafurą. Bet koks ilgesnis karališkosios valdžios pertrūkis ar akivaizdi nesėkmė vargšams keldavo gilų sielvartą, iš kurio jie stengėsi ištrūkti. Būtent Flandrijos „vargšai, audėjai ir vėlėjai“ atsisakė susitaikyti su grafo Bodueno IX mirtimi nelaisvėje ir tapo pačiais ištikimiausiais apsišaukėlio Bodueno – „Konstantinopolio Imperatoriaus“ – sekėjais. Pirmąsias Piemenėlių (Pastoureaux) ordas 1251 m. įkvėpė perspektyva išgelbėti Liudviką IX iš saracėnų nelaisvės. Ir vėliau, kai Prancūzijoje monarchijos prestižui augant revoliucinis milenarizmas blėso, Vokietijoje ilgas imperatoriaus institucijos nuosmukis skatino vargšų gelbėtojo Paskutinėmis dienomis – prisikėlusio ar būsimo Frydricho – kultą. Paskutinis imperatorius, turėjęs visą sakraliosios karališkosios valdžios aurą, buvo Frydrichas II; po jo mirties ir fatališko žlugimo, žinomo kaip Didysis tarpuvaldis, Vokietijos paprastų žmonių tarpe atsirado nerimas, kuris turėjo išlikti šimtmečius. Apsišaukėlio Frydricho iš Noiso karjera XIII a., imperatoriškas folkloras, išaugęs aplink flagelantų lyderį Konradą Šmidą XIV ir XV a., Aukštutinio Reino Revoliucionieriaus pranašystės ir pretenzijos XVI a. – visi šie dalykai liudija tiek apie ilgalaikę suirutę, tiek apie iš jos besimaitinantį laukinį milenarizmą.
Galiausiai, pradedant nagrinėti anarcho-komunistines tūkstantmetines grupes, klestėjusias artėjant viduramžių pabaigai, iškart į akis krinta vienas faktas: tokio pobūdžio grupės visada iškildavo į dienos šviesą pačiame kokio nors kur kas platesnio maišto ar revoliucijos sūkuryje. Tai vienodai tinka Johnui Ballui ir jo sekėjams 1381 m. Anglijos valstiečių sukilime; ekstremistams ankstyvosiose husitų revoliucijos Bohemijoje stadijose 1419–1421 m.; bei Tomui Miunceriui ir jo „Išrinktųjų lygai“ Vokietijos valstiečių kare 1525 m. Ir tai teisinga kalbant apie radikalius Miunsterio anabaptistus – juk jų Naujoji Jeruzalė buvo įkurta pasibaigus ištisai sukilimų serijai ne tik Miunsteryje, bet ir visose šiaurės vakarų Vokietijos bažnytinėse valstybėse. Kiekvienu iš šių atvejų pats masinis sukilimas buvo nukreiptas į ribotus ir realistinius tikslus – tačiau kiekvienu atveju masinio sukilimo klimatas puoselėjo ypatingo pobūdžio tūkstantmetinę grupę. Didėjant socialinei įtampai ir sukilimui tampant visos šalies masto, kažkur radikaliuose pakraščiuose pasirodydavo pranašas (propheta) su savo skurstančiais sekėjais, pasiryžęs šį konkretų sukrėtimą paversti apokaliptiniu mūšiu – galutiniu pasaulio apvalymu.
Kaip ir patys tūkstantmetiniai judėjimai, per šimtmečius evoliucionavo ir pats pranašas. Tuo tarpu kai Tanchelmas ir Eonas skelbėsi esantys gyvi dievai, o Emikas iš Leiningeno, pseudo-Bauduenas ir įvairūs pseudo-Frydrichai tvirtino esantys Paskutiniųjų dienų Imperatoriai, tokie vyrai kaip Johnas Ballas, Martinas Húska, Tomas Miunceris, ir net Janas Matisas bei Janas Bokelsonas pasitenkino būdami sugrįžtančio Kristaus pirmtakais ir pranašais. Nepaisant to, apie pranašą kaip socialinį tipą galima daryti tam tikrus apibendrinimus. Skirtingai nuo didžiųjų liaudies sukilimų lyderių, kurie paprastai buvo valstiečiai ar amatininkai, pranašai retai kada buvo fizinio darbo atstovai, net ir buvę. Kartais jie buvo smulkūs bajorai; kartais tiesiog apgavikai; bet dažniausiai jie buvo intelektualai arba pusiau intelektualai – buvęs kunigas, tapęs nepriklausomu pamokslininku, buvo pats dažniausias tipas. Ir tai, kas visus šiuos vyrus jungė, buvo puikus apokaliptinių ir tūkstantmetinių pranašysčių pasaulio išmanymas. Be to, kai tik pavyksta atsekti kurio nors iš jų karjerą, paaiškėja, kad jis buvo apsėstas eschatologinių fantazijų gerokai anksčiau, nei jam kilo mintis (pačiame didžiulio socialinio perversmo įkarštyje) kreiptis į vargšus kaip į galimus sekėjus.
Paprastai pranašas turėdavo ir dar vieną kvalifikaciją: asmeninį magnetizmą, kuris leido jam – su tam tikru įtikinamumu – pretenduoti į ypatingą vaidmenį, atvedant istoriją į jai numatytą pabaigą. Ir ši pranašo pretenzija giliai veikė aplink jį susibūrusią grupę. Juk tai, ką pranašas siūlė savo sekėjams, nebuvo tik šansas pagerinti savo padėtį ar pabėgti nuo slegiančių rūpesčių – tai taip pat, ir visų pirma, buvo perspektyva atlikti dieviškai paskirtą stulbinančios, unikalios svarbos misiją. Ši fantazija jiems atliko realią funkciją, tiek kaip pabėgimas iš jų izoliuotos ir atomizuotos būklės, tiek kaip emocinė kompensacija už jų apgailėtiną statusą; todėl savo ruožtu ji greitai juos pavergdavo. Tada iškildavo nauja grupė – nenuilstamai dinamiška ir be galo negailestinga grupė, kuri, apsėsta apokaliptinės fantazijos ir pilna įsitikinimo savo pačios neklystamumu, iškeldavo save begalybę kartų aukščiau už likusią žmoniją ir nepripažindavo jokių reikalavimų, išskyrus savo pačių tariamą misiją. Ir galiausiai ši grupė galėdavo – nors ne visada – sėkmingai primesti savo vadovavimą didelei dezorientuotų, pasimetusių ir išsigandusių žmonių masei.
Istorija, pasakojama šioje knygoje, baigėsi maždaug prieš keturis šimtmečius, tačiau ji nėra be ryšio su mūsų laikais. Dabartinis autorius kitame savo darbe [3] parodė, kaip glaudžiai nacių fantazija apie pasaulinį naikinantį žydų sąmokslą susijusi su fantazijomis, įkvėpusiomis Emiką iš Leiningeno bei Vengrijos Magistrą; ir kaip masinė dezorientacija bei nesaugumas skatino žydų demonizavimą šiame, kaip ir kur kas ankstesniuose amžiuose. Paralelės ir netgi pats tęstinumas yra neabejotini.
Tačiau galima pamąstyti ir apie šio šimtmečio kairiojo sparno revoliucijas bei revoliucinius judėjimus. Juk lygiai kaip į gildijas integruoti viduramžių amatininkai, taip ir pramonės darbininkai technologiškai pažangiose visuomenėse parodė esantys labai suinteresuoti pagerinti savo pačių sąlygas; jų tikslas buvo labai praktiškas – užsitikrinti didesnę ekonominės gerovės, socialinių privilegijų ar politinės galios dalį, ar bet kokį jų derinį. Tačiau emociškai pakrautos fantazijos apie galutinę, apokaliptinę kovą ar egalitarinį Tūkstantmetį jiems turėjo kur kas mažiau traukos. Tie, kuriuos žavi tokios idėjos, yra, viena vertus, populiacijos tam tikrose technologiškai atsilikusiose visuomenėse, kurios yra ne tik perpildytos ir desperatiškai skurdžios, bet ir įtrauktos į problemišką perėjimą į modernų pasaulį, atitinkamai praradusios savo vietą bei dezorientuotos; ir, kita vertus, tam tikri politiškai marginalūs elementai technologiškai pažangiose visuomenėse – daugiausia jauni arba bedarbiai darbininkai, ir nedidelė intelektualų bei studentų mažuma.
Išties galima įžvelgti dvi gana skirtingas ir kontrastingas tendencijas. Viena vertus, darbo žmonės tam tikrose pasaulio dalyse profsąjungų, kooperatyvų ir parlamentinių partijų pagalba sugebėjo neatpažįstamai pagerinti savo padėtį. Kita vertus, per pusšimtį metų nuo 1917 m. nuolat ir vis didesniu mastu kartojosi tas socialinis-psichologinis procesas, kuris kadaise sujungė taboritų kunigus ar Tomą Miuncerį su labiausiai dezorientuotais ir desperatiškiausiais vargšais – fantazijose apie galutinę, naikinamąją kovą prieš „galinguosius“; ir apie tobulą pasaulį, iš kurio savanaudiškumas bus visiems laikams ištremtas.
O jei pažvelgtume kiek kita kryptimi, galėtume rasti net ir modernizuotą to alternatyvaus kelio į Tūkstantmetę karalystę – Laisvosios dvasios kulto – versiją. Juk visiško individo išsivadavimo nuo visuomenės, net ir nuo pačios išorinės realybės idealas – savęs sudievinimo (jei taip norite) idealas – kurį kai kurie šiais laikais bando įgyvendinti pasitelkę psichodelinius narkotikus, jau gali būti atpažįstamas toje iškrypusioje viduramžių misticizmo formoje.
Senąją religinę kalbą pakeitė pasaulietinė, o tai linkę užtemdyti tai, kas šiaip jau būtų akivaizdu. Nes tai paprasta tiesa, kad atmetus jų pirminę antgamtinę sankciją, revoliucinis milenarizmas ir mistinis anarchizmas vis dar tebėra su mumis.