Kerintas (gr. Κήρινθος) buvo viena kontroversiškiausių asmenybių ankstyvojoje krikščionybėje, kurios mokymas tapo pirmuoju rimtu iššūkiu formuojantis ortodoksinei doktrinai. Nors istoriniai šaltiniai apie jį yra fragmentiški ir pasiekė mus tik per jo oponentų, tokių kaip Irenėjus Lionietis ar Epifanijus Salaminietis, raštus, Kerinto įtaka buvo tokia didelė, kad apaštalas Jonas, kaip teigiama tradicijoje, parašė savo evangeliją specialiai siekdamas paneigti Kerinto platinamas klaidas. Šis mąstytojas, išsilavinimą gavęs Egipto gnostinėse mokyklose, Mažojoje Azijoje įkūrė mokyklą, kurioje mokė savito judaizmo elementų ir ankstyvojo gnosticizmo derinio.
Kerinto veikla datuojama maždaug 50–100 m. po Kr., o jo idėjos kėlė sumaištį net ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse Galatijoje ir Antiochijoje. Pasak Epifanijaus, Kerintas buvo vienas tų, kurie kurstė Jeruzalės apaštalus Petrą ir Paulių reikalauti, kad pagonys, norintys tapti krikščionimis, būtų appjaustyti ir laikytųsi Mozės įstatymo. Tai rodo, kad Kerintas buvo ne tik gnostinis mąstytojas, bet ir radikalus judaizuotojas, tikėjęs, kad išganymas nepasiekiamas be griežto Toro laikymosi.
Jo teologija rėmėsi dualizmu ir griežta perskyra tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Kerintas atmetė mintį, kad aukščiausiasis Dievas galėjo sukurti materialų pasaulį, nes šis, būdamas apčiuopiamas, yra netobulas. Šis požiūris padėjo pamatus vėlesnėms gnostinėms sistemoms, tačiau Kerinto interpretacija buvo unikali dėl savo bandymo išlaikyti ryšį su žydiška tradicija ir kartu įvesti sudėtingą dangiškųjų jėgų hierarchiją.
Kerinto fragmentai: Pasaulio kūrimas ir demiurgo vaidmuo
Kerinto fragmentai (gr. Κηρίνθου ἀποσπάσματα) – tai išlikusios citatos ir jo mokymo aprašymai, kuriuos savo darbuose užfiksavo ankstyvosios Bažnyčios tėvai, nes paties Kerinto parašyti tekstai ar jo naudota evangelija neišliko. Daugiausia žinių apie jo pažiūras randama Irenėjaus Lioniečio veikale „Prieš erezijas“ (lot. Adversus Haereses), Epifanijaus Salaminiečio „Panarione“ bei Hipolito Romiečio raštuose. Taip pat svarbių nuorodų apie jo ginčus su Gajumi Romiečiu išliko Eusebijaus Cezariėčio „Bažnyčios istorijoje“. Iki mūsų dienų išliko tik netiesioginiai liudijimai, kuriuose atpasakojama Kerinto kosmologija, jo neigiamas požiūris į pasaulio Kūrėją bei specifinė kristologija, todėl kiekviena išlikusi citata mokslininkams yra itin brangi bandant rekonstruoti pirminį gnostinį-judaistinį šios sistemos sluoksnį.
Kerintas mokė, kad matomas pasaulis ir dangūs nebuvo sukurti aukščiausiosios būtybės. Jo teigimu, visatą suformavo žemesnė galia, vadinama demiurgu (gr. dēmiourgos – amatininkas), kuri buvo visiškai atskirta nuo aukščiausiojo Dievo. Šis demiurgas, pasak Kerinto, net nežinojo apie aukščiausiojo Dievo egzistavimą. Ši idėja turi sąsajų su platoniška ir helenistine žydų filosofija, pavyzdžiui, Filono Aleksandriečio mokymu apie Logą, tačiau Kerintas demiurgui suteikė savarankišką, nors ir ribotą, vaidmenį.
Skirtingai nuo kai kurių vėlesnių gnostikų, kurie demiurgą laikė piktuoju dievu, Kerintas jį apibūdino greičiau kaip neišmanėlį ar ribotą kūrėją. Materialus pasaulis jam nebuvo tiesioginis blogis, tačiau jis buvo pernelyg nutolęs nuo dvasinės pilnatvės. Ši kosmologija leido Kerintui paaiškinti, kodėl pasaulyje egzistuoja kančia ir mirtis, kartu apsaugant aukščiausiąjį Dievą nuo bet kokio sąlyčio su netobula materija.
Jėzaus asmuo ir Kristaus nusileidimas
Vienas labiausiai ginčijamų Kerinto mokymų buvo jo požiūris į Jėzaus prigimtį. Panašiai kaip ebionitai, Kerintas neigė antgamtinį Jėzaus gimimą iš mergelės ir teigė, kad jis buvo biologinis Marijos ir Juozapo sūnus. Jo akimis, Jėzus buvo paprastas žmogus, tiesiog pasižymėjęs didesniu teisingumu ir išmintimi nei kiti. Dieviškasis elementas, kurį Kerintas vadino Kristumi, nusileido ant Jėzaus balandžio pavidalu tik krikšto metu.
Šis dangiškasis Kristus vadovavo Jėzaus tarnystei ir leido jam daryti stebuklus, tačiau Kerintas tvirtino, kad prieš nukryžiavimą Kristus paliko Jėzų. Dieviškoji dvasia, būdama nemirtinga, negalėjo kentėti ar mirti, todėl ant kryžiaus liko tik žmogus Jėzus. Kerintas mokė, kad Jėzus bus prikeltas tik Paskutiniąją dieną, kartu su visa likusia žmonija. Šis mokymas paneigė Kristaus įsikūnijimo esmę, teigdamas, kad dievybė niekada netapo kūnu, o tik laikinai juo pasinaudojo.
Mozės įstatymas ir legalizmas
Kerintas nurodė savo sekėjams griežtai laikytis tiek rašytinės, tiek žodinės Mozės teisės (Toros), teigdamas, kad tai būtina išganymui pasiekti. Tokia pozicija, vadinama legalizmu, tiesiogiai prieštaravo 50 m. po Kr. vykusio Jeruzalės susirinkimo sprendimams, kuriais pagonys krikščionys buvo atleisti nuo appjaustymo prievolės. Kerintui krikščionybė nebuvo naujas tikėjimas, o veikiau patobulintas judaizmas, kuriame Jėzus tarnavo kaip dvasinio autoriteto pavyzdys.
Daugelis mokslininkų Kerinto reikalavimus lygina su Nojaus įstatymais, tačiau jis reikalavo kur kas daugiau. Jis tikėjo, kad dvasinis tyrumas neatsiejamas nuo ritualinio švarumo, todėl jo pasekėjai sudarė uždarą žydų krikščionių grupę, kuri kėlė įtampą tarp Pauliaus ir kitų apaštalų įkurtų bendruomenių. Kerintas matė save kaip tikrosios tradicijos saugotoją, tačiau Bažnyčios akyse jis liko tas, kuris „sumaišė vandenį“, įvesdamas nepagrįstus reikalavimus naujai atsivertusiems.
Eschatologija ir tūkstantmetė karalystė
Kerinto ateities vizija, pasak istoriko Eusebijaus Cezariėčio, buvo persmelkta materialių malonumų laukimu. Jis pranašavo, kad po bendrojo prisikėlimo žemėje tūkstantį metų viešpataus Kristaus karalystė. Kerintas teigė, kad šis laikotarpis Jeruzalėje bus pažymėtas nesibaigiančiomis vedybų puotomis, vedybomis ir kūniškais malonumais. Jis piešė rojų ne kaip dvasinės ramybės vietą, o kaip materialaus pasitenkinimo viršūnę, kurioje mėsos valgymas ir puotavimas truks tūkstantmetį.
Šis chiliazmas (tūkstantmetės karalystės mokymas) vėliau buvo panaudotas prieš Kerintą polemikoje dėl Apreiškimo Jonui knygos autentiškumo. Kai kurie ankstyvieji krikščionys, pavyzdžiui, Gajus Romietis, bandė priskirti Apreiškimą pačiam Kerintui, teigdami, kad knygoje minimas tūkstantmetis viešpatavimas atitinka Kerinto „klaidinančias vizijas“. Nors Bažnyčia vėliau apgynė Jono autorystę, Kerinto vardas ilgam liko susietas su pernelyg žemišku ir kūnišku išganymo supratimu.
Kerintas vertinamas kaip „pirmasis eretikas“, kurio klaidos privertė krikščionių teologus aiškiai suformuluoti mokymą apie Jėzaus Kristaus dviejų prigimčių (dieviškosios ir žmogiškosios) vienybę. Jo bandymas suderinti žydišką legalizmą su gnostiniu dualizmu nepavyko, tačiau jis paliko ryškų pėdsaką, privertusį apaštalą Joną savo evangelijoje parašyti tuos lemtingus žodžius: „Ir Žodis tapo kūnu“. Tai buvo tiesioginis ir galutinis atsakas į Kerinto teiginį, kad dvasia niekada nesusiliejo su materija.